Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-263-658/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-07-13
Bylos Nr.: 1A-263-658/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-13383-2022-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Jūratė Jakubonienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: A. M.
Nukentėjusysis: Y. Y., X. X., V.V.
Advokatai: Modestas Švažas, Žana Timaškova

Kategorijos

1.2.7.2.2.3Mažamečio seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)
1.1.8.7.9Veika padaryta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-658/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13383-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 1.1.8.7.9; 1.1.8.1.1; 2.1.14; 2.4.6.5.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNuosprendisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Modestui Švažui,nukentėjusiųjų įgaliotajai atstovei advokatei Žanai Timaškovai,ekspertui Jurgiui Sakalui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimos Mažeikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei uždraudžiant jam bendrauti su Y. Y., X. X., V. V..

A. M. dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš A. M. priteistas 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai Y. Y.; 500 eurų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai X. X.; 500 eurų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam V.V..

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2021 metų vasaros pabaigos iki 2022 m. balandžio 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), tvirkino jaunesnius negu šešiolikos metų asmenis, t. y. 2021 metų vasaros pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, garaže, ištraukęs iš sportinių kelnių savo lytinį organą jį rodė mažametėms nukentėjusiosioms X. X., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir Y. Y., gimusiai (duomenys neskelbtini), be to, 2022 metų žiemą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo virtuvėje rodė mažamečiams nukentėjusiesiems X. X. ir V.V., gimusiam (duomenys neskelbtini), savo lytinį organą, prašydamas jį apkirpti su kirpimo mašinėle, be to, laikotarpiu nuo 2022 metų sausio mėnesio iki 2022 m. balandžio 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo virtuvėje, už 2 eurų atlygį siūlė mažamečiui V.V. pasimatuoti lytinius organus, o mažamečiui V.V. parodžius savo lytinį organą, jis taip pat išsitraukė savo lytinį organą ir jį rodė mažamečiams V.V. ir Y. Y., bei nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą ranka glostė mažametės X. X. koją šlaunies srityje. 2022 metų balandžio 18 d. apie 17.20 val., savo gyvenamojo namo virtuvėje, liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to apkabinęs per liemenį pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, tokiais savo veiksmais tvirkino jaunesnius negu šešiolikos metų nukentėjusiuosius Y.Y., X. X. ir V. V..

2. Taip pat A. M. buvo kaltinamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį tuo, kad 2022 m. balandžio 18 d. apie 17.20 val., savo gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, pasinaudodamas nukentėjusiosios Y. Y., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės ir išgąsčio, liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to apkabinęs per liemenį, nukėlęs ją nuo durų ant kėdės ir grindų, pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, po to kambaryje paguldęs į lovą Y.Y., numovęs jai timpas ir kelnaites, lietė ir laižė jos lytinius organus, kišo pirštą į išeinamąją angą, tokiais veiksmais tenkino savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja Y. Y. prieš jos valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, dėl ko Y. Y. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), kilusios dėl sąsajų su byloje tiriamais nusikalstamais veiksmais, vertinamos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. M. dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad A. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismo nuomone, nukentėjusiosios Y. Y. ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymai dėl šio kaltinimo yra prieštaringi, o A. M. proceso metu nuosekliai neigė, kad pasiguldė nukentėjusiąją Y.Y. ant lovos, numovė jai timpas ir kelnaites, bučiavo jos lytinius organus, kišo pirštus į nukentėjusios išeinamąją angą. Be to, Y. Y. išangėje ir jos aplinkoje sužalojimų nebuvo rasta, todėl mažai tikėtina, kad jeigu į jos, mažametės mergaitės, išangę būtų kišami suaugusio žmogaus pirštai, nebūtų likę jokių pėdsakų, nes pagal jos parodymus ji jautė didelį skausmą. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad nukentėjusiajai Y. Y. galėjo pasirodyti kaip piršto kišimas į lytinius organus ar išangę A. M. atlikti veiksmai, kai jis nukentėjusiajai pirštu braukė per lytinius organus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teismo posėdžio metu nepavyko pašalinti byloje esančių prieštaravimų, kurie galėtų būti pašalinti tik atlikus parodymų patikrinimą vietoje, atlikus mažamečių nukentėjusiųjų akistatas su A. M., tačiau teismo psichiatrinės teismo psichologinės ekspertizės aktuose neberekomenduojama su nukentėjusiaisiais atlikti procesinių veiksmų.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Laima Mažeikienė prašo:

- Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 7 metams.

- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes (už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje) subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 metams.

Šalies argumentai

- Į bausmės laiką įskaityti A. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2022 m balandžio 18 d. iki 2022 m. gegužės 18 d.

- Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, pakeisti: iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyto kaltinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį pašalinti aplinkybę, kad A. M. „2022 metų balandžio 18 d. apie 17.20 val., savo gyvenamojo namo virtuvėje liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to apkabinęs per liemenį pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus“.

- Pripažinti A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl A. M. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

5. Nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui specifika yra ta, kad paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai - asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokio pobūdžio bylose nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Svarbu yra tai, kad byloje būtų ir kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį atliktą nusikalstamą veiką.

6. Nukentėjusioji Y. Y. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šių jos parodymų nepripažinti tinkamais įrodymais vien dėl to, kad jos parodymai nesutampa su nuteistojo A. M. parodymais ir jo keliama versija, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė. Byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-157/2022 konstatuota, kad nukentėjusiajai nenustatyta tokių aplinkybių, dėl kurių ji negalėtų duoti parodymų, t. y., jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis įtaigai. Y. Y., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos turimas žinias, jos psichikos būseną, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes, vėliau jas atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai konstatavo, kad ekspertizės metu, atlikus psichologinį vertinimą, nustatyta, jog tiriamosios Y. Y. intelektiniai gebėjimai yra pakankami, kad ji galėtų būti liudytoja byloje, t. y. ji galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, veiksmai), vėliau jas atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Taip pat tiriamajai Y. Y. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis įtaigumui), dėl kurių ji negalėtų būti liudytoja byloje. Dėl pažintinės veiklos ypatumų (būdingi dėmesio koncentravimo sunkumai, vyrauja mąstymo konkretumas) ir jos emocinės būsenos apklausos metu (nerimastingumas, emocinė įtampa svetimoje vietoje) tiriamosios parodymai stokoja nuoseklumo, jiems būdingas fragmentiškumas, neatmetama, kad ji painiojo detales. Tiriamąją byloje tiriami įvykiai paveikė psichotraumuojančiai, neigiamas poveikis išlieka iki šiol – tiriamoji atkakliai vengia atgaminti reikšmingas bylai aplinkybes, jai kyla pyktis, ji nori priešintis. Būtent teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-157/2022 išvados paaiškina, kodėl nukentėjusiosios Y. Y. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra nesutapimų su liudytojams pasakotomis įvykio aplinkybėmis.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus, kad A. M. jai į užpakalį įkišo pirštą, ir konstatavo, kad po A. M. piršto kišimo į nukentėjusiosios išangę būtinai turėjo likti pėdsakai, kurių nukentėjusiąją apžiūrėję medicinos ekspertai nenustatė. Įrodymais nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo prielaida, kad nukentėjusiajai galėjo pasirodyti kaip piršto kišimas į lytinius organus ar išangę, kai A. M. pirštu braukė nukentėjusiajai per lytinius organus.

8. Išvadą, kad Y. Y. parodymai yra pripažintini A. M. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, patvirtina ir tai, jog šie parodymai iš esmės sutampa ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-157/2022 užfiksuota, kad nukentėjusioji tiesiogiai bendravo su teismo vaikų ir paauglių psichiatre eksperte ir teismo vaikų ir paauglių psichologe eksperte, kurioms taip pat papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą. Apie patirtą seksualinį prievartavimą ir A. M. atliktus nusikalstamus veiksmus nukentėjusioji taip pat tiesiogiai papasakojo ir liudytojams A. M., Y. Y., X. X., globos namų „Užuovėja“ psichologei. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopijoje iš nukentėjusiosios pasakojimų taip pat užfiksuota, kokius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš ją atliko A. M..

9. Nesutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad globos namų „Užuovėja“ Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje užfiksuotas tik mamos pasakojimas apie tai, ką jai pasakojo nukentėjusioji Y. Y.. Minėtoje išvadoje yra užfiksuotas pačios nukentėjusiosios pasakojimas psichologei Rūtai Urbaitytei. Šioje išvadoje nurodyta ir tai, kad pokalbių ir užduočių lytiškumo tema atlikimo metu stebimos mergaitės išgyvenamos įtampos, gėdos, liūdesio reakcijos. Nuoseklus Y. pasakojimas apie kaimynystėje gyvenančio vyro veiksmus jos atžvilgiu bei kylančios pasakojimo turinį atitinkančios intensyvios emocinės reakcijos leidžia kelti prielaidą apie mergaitės galimai patirtą seksualinę prievartą.

10. Visi išdėstyti byloje esantys įrodymai, jungiant juos į vieną vientisą įvykių grandinę, leidžia daryti išvadą, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, todėl pagal minėtą straipsnį jis turi būti pripažintas kaltu visa kaltinimo apimtimi. Kadangi visi 2022 metų balandžio 18 d. A. M. nusikalstami veiksmai buvo atlikti, siekiant tenkinti lytinę aistrą su Y. Y., iš kaltinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį šalintina aplinkybė, kad A. M. „2022 metų balandžio 18 d. apie 17.20 val., savo gyvenamojo namo virtuvėje liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to apkabinęs per liemenį pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus“.

11. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2022 metų balandžio 18 d. savo namuose, (duomenys neskelbtini), dienos metu A. M. vartojo alkoholį. Teismas atmetė A. M. parodymus, kad jis iki nukentėjusios Y. Y. atėjimo buvo išgėręs stiklinę alaus, o vėliau išgėrė stikliuką degtinės, nes išraše iš alkotesterio registracijos žurnalo bei alkotesterio patikros sertifikate užfiksuota, kad 2022 m. balandžio 18 d. 18.21 val. A. M. nustatytas 1,71 promilės girtumas, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį, ir jam pasiekti reikia išgerti didelį kiekį alkoholio. Todėl pripažintina A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

12. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Taip pat ir 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR, 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „kai auka yra vaikas, pirmiausia paisoma vaiko interesų ir jie vertinami individualiai. Turi dominuoti vaiko interesus užtikrinantis požiūris, deramai atsižvelgiant į vaiko amžių, brandą, nuomonę, poreikius bei dvejones“. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu, kuris reiškia, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Paminėtos teisės aktų nuostatos įpareigoja ir baudžiamajame procese (tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu) siekti, kad tais atvejais, kai nuo nusikalstamos veikos yra nukentėjęs nepilnametis, būtų užtikrinami geriausi jo interesai ir teisių apsauga. Geriausius interesus padeda užtikrinti BPK nustatytos tam tikros specialios taisyklės tais atvejais, kai nukentėjusysis yra vaikas (BPK 186 straipsnis).

13. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant pašalinti byloje nukentėjusiosios Y. Y. ir kaltinamojo A. M. parodymuose esančius prieštaravimus, turėjo būti atliekamas nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje ir akistata su kaltinamuoju. Šių procesinių veiksmų atlikimas nebūtų suderinamas su aukščiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, o aštuonerių metų nukentėjusiajai Y. Y. grįžimas į A. M. gyvenamojoje vietoje esančią įvykio vietą ar dalyvavimas akistatoje būtų papildomas mažametės nukentėjusiojo traumavimas.

14. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiųjų įgaliotoji atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Šiaulių apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimos Mažeikienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, teismo posėdyje dar kartą apklaususi nuteistąjį A. M., išklausiusi teismo medicinos eksperto Jurgio Sakalo paaiškinimus, kitų proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. M. dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas šioje nuosprendžio dalyje nepagrįstai, kaip prieštaringus, vertino nukentėjusiųjų Y. Y., X. X. , nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. M. ir liudytojo I. M. parodymus. Pirmosios instancijos teismas nors ir ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neskirdamas reikiamo dėmesio duomenų visumos analizei, paties nusikaltimo pobūdžiui, nukentėjusiosios Y. Y. amžiui ir jos būsenai po patirtos seksualinės prievartos. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadą Nr. G 465/2022(04), kurioje nustatyta, kad Y. Y. išangėje ir jos aplinkoje sužalojimų nėra, kas, teismo vertinimu, leido teigti ir tai, kad nebuvo seksualinio prievartavimo. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nustatyta ir tai, kad A. M. atliktas veiksmas, šiam pirštu braukiant nukentėjusiajai per lytinius organus, jai (Y. Y.) galėjo pasirodyti kaip piršto kišimas į lytinius organus ar išangę. Išdėstytos aplinkybės nulėmė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. M. dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. M. pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, keičiama, nes joje dalis išdėstytų teismo išvadų neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje

16. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias A. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: A. M. 2022 m. balandžio 18 d. apie 17.20 val., savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, pasinaudodamas nukentėjusiosios Y. Y., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės ir išgąsčio, liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to, apkabinęs per liemenį, nukėlęs ją nuo durų ant kėdės ir grindų, pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, po to kambaryje paguldęs į lovą Y.Y., numovęs jai timpas ir kelnaites, lietė ir laižė jos lytinius organus, kišo pirštą į išeinamąją angą, tokiais veiksmais tenkino savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja Y. Y. prieš jos valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, dėl ko Y. Y. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), kilusios dėl sąsajų su byloje tiriamais nusikalstamais veiksmais, vertinamos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

17. Nuteistasis A. M. pirmoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje savo kaltę dėl seksualinio Y. Y. prievartavimo neigė ir parodė, kad į jo namus atėjusi nukentėjusioji savo iniciatyva suposi ant durų. Kai Y. Y. pasisupo, jis ją nukėlė, tuo metu atėjo jos sesuo X. ir jos abi išėjo. Nuteistasis teigė nematęs, kokios spalvos buvo nukentėjusiosios apatinės kelnaitės (t. 3, b. l. 105–108). Kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, kurioje dalyvavo ir A. M. gynėjas, nuteistasis parodė pripažįstantis, kad ranka ir pirštu lietė Y. Y. lytinius organus ir pabučiavo jai į nugarą. Jis teigė, kad tuo metu, kai Y.Y. nukėlė nuo durų, jis matė, kad ji buvo be apatinių kelnaičių. Nuteistasis parodė ir tai, kad nukėlęs nukentėjusiąją nuo durų, pabučiavo jai į apsinuoginusią nuogą nugarą ir užpakalį, tada įkišo kairę ranką po kelnėmis ir perbraukė pirštu per Y. Y. lytinių organų vidurį (t. 3, b. l. 109–112). Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, taip pat dalyvaujant nuteistojo A. M. gynėjui, nuteistasis parodė analogiškas aplinkybes, t. y., kad pabučiavo į apsinuoginusius Y. Y. nugarą ir užpakalį, užkišęs ranką už kelnių, pirštu perbraukė jai per lytinius organus (t. 3, b. l. 113–131). Vėlesnėje ikiteisminio tyrimo apklausoje A. M. patvirtino, kad jo pozicija dėl prisipažinimo nesikeičia, tik teigė, kad apatinių kelnaičių Y. Y. jis nenumovė, tačiau kodėl jai neuždavė klausimų, kai nukentėjusioji buvo apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė nežinantis (t. 3, b. l. 135). Tik kiek daugiau nei po 4 mėnesių vykusioje ikiteisminio tyrimo apklausoje A. M. teigė, kad savo kaltės nepripažįsta ir, be kita ko, parodė, kad po to, kai Y. Y. pasisupo ant durų, ją nukėlė, tačiau jos niekur nebučiavo, rankos už kelnių nekišo, per jos lytinius organus pirštu nebraukė, lytinių organų nelaižė. Nuteistasis aiškino negalintis pasakyti, kodėl ankstesnėse apklausose davė save kaltinančius parodymus („kodėl aš tada taip rodžiau ir pasakojau, negaliu pasakyti. Atsakyti į šį klausimą negaliu, negaliu paaiškinti, kodėl tada taip kalbėjau ir pasakojau“) (t. 3, b. l. 141–144). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat neigė atlikęs nusikalstamus veiksmus prieš Y.Y., tačiau negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę iš dalies pripažino („Aš galvojau, kodėl tą nesąmonę pasakiau.<...> Aš pats nesusigaudžiau, kam aš taip. Ko nebuvo aš pasakiau pats ant savęs. Kodėl save apkalbėjau, paaiškinti negaliu. Paskui tik pagalvojau, kam aš tai sakiau, jeigu to nebuvo“; „man galva susisuko. Paskui tik susigaudžiau, kad kam aš save šmeižiu. Nebuvo taip. Paskui, kai pasėdėjau kalėjime, aš supratau“; „kodėl taip sakiau ir kodėl save apkalbėjau, nežinau. Tik paskui pagalvojau, kad pats sau blogai darau, kad darau klaidą taip kalbėdamas“ ir pan.) (t. 4, b. l. 146–150; 163–164). Iš teisiamojo posėdžio protokolo bei posėdžio garso įrašo matyti ir tai, kad, atsakydamas į gynėjo jam užduotą klausimą, nuteistasis teigė, kad pareigūnai, važiuojant atlikti įvykio vietos apžiūrą, jam darė spaudimą („kriminalistai klausinėjo apie įvykį. Sako pasakyk visą teisybę, gausi 12 metų ir tau organus kalėjime nukirs. Darė tokį spaudimą. Aš išsigandau“).

Žemesnės instancijos teismas

18. Pirmosios instancijos teisme, baigiamųjų kalbų metu nuteistojo gynėjas taip pat kėlė versiją, kad pareigūnai su nuteistuoju atliko neformalią apklausą, po kurios A. M. davė save kaltinančius parodymus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši versija yra nepagrįsta. Nelogiška, kad asmuo, išsigandęs, jog jam gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, parodytų apie nusikalstamus veiksmus, kurių neatliko. Be to, procesiniuose dokumentuose, kuriuose užfiksuotas A. M. kaltės dalinis pripažinimas, nenurodyta pastabų dėl šių dokumentų ydingumo, taip pat niekas iš proceso dalyvių nepasinaudojo procesine teise apskųsti tariamai neteisėtus pareigūnų veiksmus, ir šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina minėtos versijos, susijusios su procesinių teisių pažeidimais ikiteisminio tyrimo metu, deklaratyvumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, keldamas versiją, jog save kaltinančius parodymus davė dėl pareigūnų jam daryto spaudimo, nuteistasis parodė, kad pareigūnai jam tiesiog liepė sakyti teisybę, nesakė, ką konkrečiai jis turi sakyti („pareigūnai pasakė, kad sakyk teisybę. Jie nesakė, ką turiu sakyti. Nesakė, kad sakyk jog lietei, bučiavai, kišai pirštus“) (t. 4, b. l. 163–164). Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie jo prieš Y.Y. atliktus nusikalstamus veiksmus (pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, lietė lytinius organus) davė laisva valia, o vėliau parodymus pakeitė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

19. Nors A. M. viso proceso metu nepripažino atlikęs kitus kaltinime nurodytus seksualinio prievartavimo veiksmus, tačiau tai, kad jis kambaryje paguldė Y.Y. į lovą, numovė jai timpas ir kelnaites, laižė jos lytinius organus, kišo pirštą į išeinamąją angą, visų pirma, patvirtina mažametės nukentėjusiosios Y. Y. parodymai.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai (ir baudžiamieji nusižengimai) žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, bylose mažamečio, nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Svarbu yra tai, kad byloje būtų ir kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį atliktas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017, 2K-221-697/2021).

21. Kasacinėje teismų praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: pirma, vertina, ar jie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais. Taip pat teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos sugretinti su mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekdami nustatyti, ar jie patvirtina mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-494-677/2015, 2K-43-648/2017 ir kt.).

22. Nukentėjusioji mažametė Y. Y. ikiteisminio tyrimo metu, nepažeidžiant BPK reikalavimų, buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant reikiamiems specialistams. Jos parodymai, laikantis BPK reikalavimų, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti. Minėtos apklausos metu nukentėjusioji Y. Y. apie aplinkybes, susijusias su seksualiniu jos prievartavimu, parodė, kad nuteistojo kvietimu atėjus į jo namus, nuteistasis liepė jai pasisupti ant durų, pradėjo laižyti užpakalį. Liepė užsikabinti ant durų ir suptis. Suposi, nes jis liepė. Kai suposi ant durų, A. M. įkišo jai pirštą į užpakalį. Tada, kai buvo ant durų, verkė. Nukentėjusioji teigė, kad, kai buvo pas A. M., jis atėmė jos „triusikėlius“. Kai juos atėmė, atėjo sesė ir liepė atiduoti. Jis atidavė „triusikėlus“, ir ji pabėgo. Jis pats atėmė „triusikėlius“ ir jų nebeatidavė. Jis numovė jai kelnes ir paėmė „triusikėlius“. Daugiau jis nieko nedarė. Du kartus palaikė pirštą „užpakaliuke“. Kai buvo pas „tą dėdę“ namuose, buvo tamsu; tamsu buvo, nes buvo užtrauktos užuolaidos; užuolaidas užtraukė „dėdė A.“; matė, kaip jis užtraukė užuolaidas; jis pasiėmė raktą ir užrakino duris. Kai suposi ant durų rankenos, jis jau buvo paėmęs jos „triusikėlius“; „triusikėliai“ buvo rožiniai; nežino, kiek laiko truko tas kartas, kai įkišo jai pirštą. Kai jis atėmė „triusikėlius“, tai ji apsirengė timpas ir pabėgo. Kai atėjo X. X., A. M. atrakino duris, ji (Y. Y.) pradėjo verkti ir nubėgo pas ją. Jos kelnės buvo ant kojų, kai atėjo X. X.. Mamai pasakojo apie tai, kas atsitiko. Mamai tą patį pasakojo. Visko neatsimena, ką pasakojo mamai. Apklausos protokole nurodyta, kad uždavus klausimą „ar mamai pasakojo, jog dėdė jai laižė?“, mergaitė palinksėjo galva. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad tuo metu, kai „dėdė laižė“, ji buvo kambaryje, bet neatsimena, kuriame. Tvirtino, kad kai dėdė jai laižė, buvo ant durų. Kitur kažkur nelaižė. Nežino, kiek laiko tai truko. Nebuvo taip, kad būtų pas tą dėdę ir gulėtų. Tikrai negulėjo, kai dėdė laižė, ant durų buvo. Du kartus kišo pirštą į užpakaliuką. Teigė, kad tą vietą, kur dėdė jai kišo pirštą, jai labai sunku pasakyti. Ta vieta nėra susijusi su tuo, kai vaikas eina į tualetą. Apklausos protokole nurodyta, kad mergaitė piešinyje parodo į užpakalį, kai jos paprašoma parodyti ant nupiešto žmogaus, į kurią vietą jai kišo pirštą, ir parodė, kad įkišo pirštą negiliai, tuo metu jautėsi blogai, skaudėjo (t. 1, b. l. 88–91; t. 4, b. l. 146–147, 165).

23. Nagrinėjamu atveju išvadą, kad Y. Y. parodymai turėjo būti pripažinti nuteistojo A. M. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, patvirtina ir tai, jog šie parodymai iš esmės sutampa ir su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y., su byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-157/2022 išvada (t. 2, b. l. 38–45), vaiko, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada (t. 2, b. l. 85–87).

24. Iš ekspertizės akto, surašyto atlikus ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę dėl Y. Y., matyti, kad ekspertizės atlikimo metu, atliekant psichikos būklės vertinimą, kalbėdama apie bylai reikšmingas aplinkybes bei A. M. atliktus veiksmus, nukentėjusioji Y. Y. ekspertizę atlikusiai ekspertei papasakojo, jog pakviesta atėjo į A. M. namus, kur jis liepė jai pasisupti ant durų. Ji pasisupo. Paskui jis numovė kelnes ir pradėjo laižyti užpakalį, įkišo pirštą į užpakalį, labai skaudėjo (t. 2, b. l. 42–43).

25. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje taip pat išdėstyti ne tik nukentėjusiosios motinos A. M. paaiškinimai apie jai iš dukros sužinotas įvykio aplinkybes ir A. M. atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus Y. Y. atžvilgiu, tačiau ir pačios nukentėjusiosios paaiškinimai su ja bendravusiai psichologei. Pažymėtina ir tai, kad Y. Y. į globos namų „Užuovėja“ vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą buvo atvežta motinos A. M., tačiau šioje įstaigoje psichologiniam įvertinimui dėl galimai patirto seksualinio smurto bei psichologinės pagalbos suteikimui ji 2022 m. balandžio 25–28 d. laikotarpiu apgyvendinta viena (be suaugusio lydinčio asmens). Nukentėjusioji su ja bendravusiai psichologei papasakojo, kad A. M. pakvietė ją į namus ir liepė pasisupti ant durų. Po to jis „numovė kelnes, paguldė į lovą. Pradėjo laižyti užpakalį ir paglostė užpakalį man, įkišo pirštą į užpakalį. Skaudėjo“. Šioje išvadoje nurodyta ir tai, kad nuoseklus Y. pasakojimas apie kaimynystėje gyvenančio vyro veiksmus jos atžvilgiu bei kylančios pasakojimo turinį atitinkančios intensyvios emocinės reakcijos leidžia kelti prielaidą apie mergaitės galimai patirtą seksualinę prievartą (t. 2, b. l. 85–87).

26. Byloje esančioje greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopijoje užfiksuota, kad mergaitė (Y. Y.) gatve ėjo pas pusbrolį. Pro langą pakvietė tėvo dėdė atsigerti kavos. Mergaitė užėjo į vidų, kavą gerti atsisakė, tuomet jai liepė suptis ant rankenos ir nusimauti kelnaites, mergaitė atsisakė tai daryti, gąsdino, kad iškvies policiją, išsigandusi nusimovė kelnaites, vyriškis laižė lytinius organus, po to kišo pirštą nežino ar į lytinius organus ar į užpakaliuką, sako labai skaudėjo. Mergaitė sujaudinta, verkia (t. 2, b. l. 151–154).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios Y. Y. parodymus apie prieš ją atliktus nuteistojo veiksmus, sugretinusi šiuos parodymus su jos nurodytomis aplinkybėmis ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusiai ekspertei bei globos namų „Užuovėja“ psichologei, taip pat su greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopijoje užfiksuotomis aplinkybėmis konstatuoja, kad mažametės nukentėjusiosios parodymai apie patirtą seksualinę prievartą nėra tiek prieštaringi, kad jais nebūtų galima remtis, kaip kad tai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pažymėtina ir tai, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji Y. Y. parodė, jog būdama A. M. namuose, ji nebuvo atsigulusi tuo metu, kai A. M. laižė, ji buvo ant durų (suposi ant jų), o teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusiai ekspertei bei globos namų „Užuovėja“ psichologei teigė, kad po to, kai ji pasisupo, A. M. numovė jai kelnes ir paguldęs į lovą laižė užpakalį, į užpakalį įkišo pirštą. Taip pat nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją vienu atveju teigė, kad „triusikėlius“ A. M. jai atidavė, kitu – kad neatidavė. Tačiau šie mažametės nukentėjusiosios parodymuose esantys nesutapimai paaiškinami jos amžiumi, socialine branda, fiziniu ir psichiniu išsivystymu, patirtu šoku, tačiau tai negali būti pagrindas jos parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte dėl Y. Y. taip pat nurodyta, kad byloje tiriami įvykiai nukentėjusiąją paveikė psichotraumuojančiai, ji vengia atgaminti reikšmingas bylai aplinkybes, jai kyla pyktis, noras priešintis. Šio ekspertizės akto pateiktų atsakymų 3 punkte nurodyta, kad vertinant Y. Y. parodymus, rekomenduojama atsižvelgti į tai, kad dėl Y. Y. būdingų pažintinės veiklos ypatumų bei jos emocinės būsenos byloje tiriamo įvykio metu, duodama parodymus ji jaudinosi, jai būdingos vengimo reakcijos, jos parodymams būdingas fragmentiškumas, ji painiojosi. Tačiau tuo pačiu nurodyta ir tai, kad Y. Y. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis įtaigumui), dėl kurių ji negalėtų būti liudytoja byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti nukentėjusiosios parodymų neatitikimai nelaikytini esminiais parodymų prieštaravimais, kurie sudarytų pagrindą abejoti mažametės duotų parodymų teisingumu ir patikimumu. Nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, taip pat jos pasakojimai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu bei psichologinio įvertinimo metu, iš esmės sutapo. Jie esmingai dėl A. M. atliktų veiksmų nesikeitė – visais atvejais nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis laižė lytinius organus, į išeinamąją angą kišo pirštą. Pažymėtina ir tai, kad niekuo nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajai galėjo pasirodyti kaip piršto kišimas į lytinius organus ar išangę A. M. atliktas braukimas pirštu nukentėjusiajai per lytinius organus. Visais atvejais Y. Y. parodė, kad tuo metu, kai A. M. jai kišo pirštą, jai skaudėjo arba labai skaudėjo. Tai, kad mažametė jautė skausmą ir po atliktų A. M. veiksmų, nurodyta ir kitų objektų apžiūros protokole, kuriame užfiksuotas policijos pareigūnės ir greitosios medicinos pagalbos felčerės pokalbis, pastarajai sakant, jog Y. Y. turėtų būti apžiūrėta gydytojo, nes „mergaitė sako, kad labai skauda“ (t. 2, b. l. 193–196; t. 4, b. l. 166). Todėl vien piršto perbraukimas per lytinius organus, ką atlikęs neneigė nuteistasis, negali būti tapatinamas su piršto įkišimu į išeinamąją angą, nuo ko nukentėjusioji, kaip pati parodė, jautė skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

28. Pirmosios instancijos teisme apie nukentėjusiosios papasakotas aplinkybes, susijusias su byloje nagrinėjamais prieš nukentėjusiąją atliktais seksualinio prievartavimo veiksmais, parodė ir jos motina A. M., tėvas I. M., apie prieš Y.Y. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė ir jos sesuo X. X..

29. A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad grįžusi iš A. M., Y. Y. verkė, sakė, kad jai A. M. liepė suptis ant durų, kišo pirštą į užpakalį ar kažkur, jai skaudėjo, pasiguldęs ant žemės laižė „putytę“, glostė „papukus“. Liudytoja taip pat parodė, kad iš X. jai žinoma, jog Y. šiai sakė, kad A. M. liepė jai suptis ant durų, liepė „kišti pirštuką į užpakalį“, laižė „putytę“ (t. 4, b. l. 150–152). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. taip pat parodė, kad Y. Y. jai pasakojo, jog A. M. liepė suptis ant durų, po to liepė eiti į miegamąjį, užtraukė užuolaidas, liepė nusimauti kelnes. Y. Y. kelnių nenusimovus, pats jas numovė ir liepė gultis jai ant grindų, sulenkti kojas, pradėjo laižyti lytinius organus, po to liepė iškelti kojas aukštyn ir įkišo ranką į užpakalį, Y. Y. skaudėjo. Paprašius, kad Y. Y. parodytų, kaip kišo, ši parodė suspaustą rankos kumštį (t. 1, b. l. 161–168).

Žemesnės instancijos teismas

30. I. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad Y. Y. pasakojo, jog A. M. liepė jai suptis ant durų, paskui pasiguldė ją į lovą, numovė kelnaites, glostė ir bučiavo „papukus“ ir „putytę“, pavertė ant pilvo ir su kažkuo dūrė, jai labai skaudėjo. Liudytojas parodė ir tai, kad X. X. sakė, kad jai atėjus į A. M. namus, Y. Y. stovėjo be kelnaičių (t. 4, b. l. 134–135). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad Y. Y. pasakojo, jog A. M. jai liepė suptis ant durų, neleido apsimauti kelnių, iš žmonos sužinojo, kad Y. Y. grįžo be kelnaičių, nes jų neatidavė A. M.. Taip pat Y. Y. jam pasakojo, kad A. M. paguldė ją į miegamojo lovą, bučiavo, o iš sutuoktinės A. M. žino ir tai, jog A. M. laižė, kišo pirštus į Y. Y. lytinius organus (t. 2, b. l. 5–10).

31. X. X., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jai atėjus į A. M. namus, Y. Y. stovėjo be apatinių kelnaičių. Paklausus, kas nutiko, ši jai papasakojo, kad A. M. jai liepė suptis ant durų, numovė „triusikus“, kišo pirštus; taip pat pasakojo, kad A. M. ją paguldė, numovė kelnes ir kišo pirštą; atėmė „triusikėlius“; paguldęs į lovą, laižė lytinius organus. X. X. parodė ir tai, kad, atėjus į A. M. namus, jo namų durys buvo užrakintos, užuolaidos užtrauktos. Įėjus į vidų, Y. Y. verkė, buvo kaip nesava. Šie X. X. parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 111–114; t. 4, b. l. 147–148; 165).

32. Iš ekspertizės akto, surašyto atlikus ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę dėl X. X. , matyti, kad mažametė X. X. ekspertizę atlikusioms ekspertėms papasakojo, jog sesuo Y. Y. iš A. M. namų išėjo verkdama, be apatinių kelnaičių. Ji mamai pasakojo, kad A. M. ant lovos jai kišo pirštą į užpakalį, laižė jai. Šiame ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad mažametei X. X. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis įtaigumui (t. 2, b. l. 58–62).

33. Ir šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių kliūčių, kurios trukdytų vadovautis nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. M., liudytojo I. M., mažametės X. X. parodymais. Nors šie asmenys kiekvienas atskirai parodė ir apie tokius A. M. veiksmus, kurie jam nėra inkriminuojami, tačiau jie taip pat parodė iš Y. Y. pasakojimų žinantys, kad A. M. atliko kaltinime nurodytus seksualinio prievartavimo veiksmus prieš Y.Y. – kišo pirštą jai į išeinamąją angą, laižė jos lytinius organus. Pažymėtina, kad nors šių asmenų parodymai nėra tiesioginiai įrodymai, jie yra išvestiniai, netiesioginiai įrodymai, tačiau netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logine grandine. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-719/2018). Tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų, todėl įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-628/2021).

34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad X. X. ir A. M. proceso metu parodė, kad iš A. M. namų Y. Y. išėjo ir į namus grįžo be apatinių kelnaičių. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina nukentėjusiosios Y. Y. nurodytas aplinkybes, kad A. M. įvykio metu numovė jai kelnes ir apatines kelnaites ir paguldė į lovą, laižė lytinius organus, kišo pirštą į užpakalį. Neįtikinama, kad A. M. galėjo numauti Y. Y. kelnes ir apatines kelnaites šiai supantis ant durų, kojas uždėjus ant durų rankenų ar, juolab, atlikti minėtus veiksmus (laižyti lytinius organus, įkišti pirštą į išeinamąją angą), nenumovęs kelnių ir kelnaičių. Pažymėtina ir tai, kad X. X. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad Y. Y. be apatinių kelnaičių, tik su kelnėmis, nevaikščiodavo. A. M. ikiteisminio tyrimo apklausoje, kurioje prisipažino dėl dalies kaltinime nurodytų veiksmų prieš Y.Y., parodė, kad Y. Y., atėjusi į jo namus, buvo be apatinių kelnaičių, nors Y. Y. ir A. M. parodė, kad įvykio dieną ji (Y. Y.) dėvėjo rožinės spalvos kelnaites. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pats A. M. dar 2022 m. balandžio 19 d. apklausoje buvo nurodęs, jog nukentėjusioji buvo su „ryškiomis rožinėmis kelnėmis “, kaip tuo tarpu iš pateiktų mažametės rūbų apžiūros (t. 3, b. l. 21–22) matyti, kad jos kelnės (timpos) buvo ne rožinės, o dryžuotos baltai-juodos spalvos. Taigi, akivaizdu, kad A. M. matė apatinį mažametės drabužį, nes žinojo jo spalvą, ir susimaišė ją nurodydamas kaip kelnių spalvą. Taigi visos šios aplinkybės ne tik sudaro pagrindą abejoti nuteistojo parodymais, kad jis apatinių kelnaičių Y. Y. nenumovė, bet ir leidžia daryti išvadą, kad Y. Y., X. X. , A. M. ir I. M. parodymai, kad kelnes ir apatines kelnaites Y. Y. numovė A. M., yra teisingi. Šiuo atveju neturi reikšmės, jog apatinės kelnaitės pas A. M. nebuvo rastos, nes jis buvo sulaikytas ne iš kart po nusikaltimo padarymo, nes policija pas jį į namus atvyko vėliau.

35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė manantis, jog vaikai jį apkalba, nes jis buvo pasakęs, kad šie pavogė iš jo 20 eurų (t. 4, b. l. 149). Liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad buvo situacija, kai žiemos metu A. M. buvo atėjęs pasiaiškinti dėl 20 eurų, teigdamas, kad pinigus pavogė X. X. arba V. V. (ne Y. Y.). Tačiau iš liudytojos parodymų žinoma, kad nuteistojo nurodyta pinigų suma pas vaikus nebuvo rasta, jie sakė šių pinigų neėmę, o vėliau paties nuteistojo paprašyti padėti atlikti buities darbus, kelis kartus dar buvo nuėję pas nuteistąjį (t. 4, b. l. 150). Šių aplinkybių neneigė ir nuteistasis A. M., pirmosios instancijos teisme parodydamas, kad „aš jų pareikalavau, kad iki rytojaus atiduotų 20 eurų, kuriuos pavogė, bet jie pasakė, kad neėmė ir viskas. Taip ėjo ir praėjo viskas. Po to prašydavau, kad ateitų padėti. Ir jie ateidavo“ (t. 4, b. l. 149). Be to, nukentėjusiųjų tėvai A. M. ir I. M. iš esmės parodė tai, kad santykiai iki byloje nagrinėjamų įvykių su A. M. buvo normalūs, jie neparodė tokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog nukentėjusioji ar kas nors iš jos šeimos narių būtų norėję jį apkalbėti („nieko blogo negaliu apie jį pasakyti“; „A. atrodė normalus žmogus, net neįtariau, kad galėtų kažką padaryti. Ypač, kad tikras vyro dėdė“; „su kaltinamuoju mūsų santykiai normalūs. Iki įvykio konfliktų nebūdavo“). Nukentėjusiųjų parodymuose taip pat nėra jokių aplinkybių, kurios patvirtintų nuteistojo argumentus, kad šie turėjo priežastį duoti nuteistajam nepalankius parodymus ir jį apkalbėti (t. 3, b. l. 109–112; 113–131).

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys objektyvūs duomenys leidžia daryti išvadą, kad Y. Y., pasakodama apie byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką, susijusią su jos seksualiniu prievartavimu, perteikė savo pačios patirtus išgyvenimus ir A. M. jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus, o ne išgalvotas aplinkybes. Minėtame ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad nukentėjusioji Y. Y., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, jų veiksmai), vėliau jas atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Y. Y. nenustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių ji negalėtų suprasti faktinių bylos aplinkybių ir duoti apie jas parodymų. Kaip minėta, Y. Y. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis įtaigumui), dėl kurių ji negalėtų būti liudytoja byloje (ekspertizės akto Nr. 103MS-157/2022 pateiktų atsakymų 1 ir 3 punktai) (t. 2, b. l. 38–45). Ekspertizės akte, surašytame atlikus ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę X. X., taip pat nustatyta, kad ji galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Jai nenustatyta tokių individualių psichologinių (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis įtaigumui) ar pažintinės veiklos ypatumų, dėl kurių ji negalėtų duoti parodymų bei nebūtų galima jais remtis, atliekant (iki)teisminio tyrimo veiksmus (ekspertizės akto Nr. 103MS-156/2022 pateiktų atsakymų 1 ir 3 punktai) (t. 2, b. l. 58–62).

37. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose ekspertizės aktuose nurodyta ir tai, jog Y. Y. ir X. X. nerekomenduojama toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvas, kad byloje apklaustų asmenų parodymuose esantys nesutapimai (prieštaravimai) gali būti pašalinti tik atlikus akistatą tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų ar atlikus nukentėjusiųjų parodymų patikrinimą vietoje, yra nepagrįsti, visiškai prieštaraujantys mažamečių asmenų interesams ir nesuderinami su nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų reikalavimais.

38. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip vienas iš A. M. nekaltumą dėl seksualinio Y. Y. prievartavimo patvirtinančių įrodymų, pripažinta specialisto išvada Nr. G 465/2022(04), kurioje, be kita ko, nustatyta, jog Y. Y. išangėje ir jos aplinkoje sužalojimų nėra (t. 2, b. l. 143). Teismas konstatavo, jog mažai tikėtina, kad jeigu į mažametės mergaitės išangę būtų kišami suaugusio žmogaus pirštai, nebūtų likę jokių pėdsakų, nes, pagal jos parodymus, ji jautė didelį skausmą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė net neapklausęs specialisto. Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje šią specialisto išvadą surašęs teismo medicinos ekspertas J. S. paaiškino, kad teismo medicininiu požiūriu, jeigu išangės aplinkoje nenustatyta jokių sužalojimo žymių ar randų, tai negalima spręsti, ar į išangę buvo kišamas pirštas, ir tai nereiškia, kad nebuvo galimybės, jog pirštas buvo įkištas į išangę. Atsakydamas į klausimą, ar būtinai turi likti sužalojimo žymės, kišant pirštą į išangę, jis paaiškino, kad paprastai neturėtų likti jokių sužalojimo žymių dėl to, kad išangės kraštai yra elastingi ir kišimo metu išangės anga gali prasiplėsti be jokių sužalojimų žymių, išimtiniais atvejais, jeigu yra labai grubiai kišama arba, jeigu yra įbrėžiama, įdreskiama nagu, tada sužalojimo žymių gali likti, tačiau bendrai – tokių žymių likti neturėtų. Sužalojimų gali nelikti ir tuo atveju, kai kišant pirštą į išangę, yra jaučiamas skausmas (t. 5, b. l. 79).

39. Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, vertinant visus aptartus įrodymus tiek atskirai, tiek lyginant juos tarpusavyje, darytina išvada, kad šie įrodymai siejasi į vientisą loginę grandinę ir leidžia daryti išvadą, kad A. M. savo namuose liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to, apkabinęs per liemenį, nukėlęs ją nuo durų ant kėdės ir grindų, pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, po to kambaryje paguldęs į lovą Y.Y., numovęs jai timpas ir kelnaites, lietė ir laižė jos lytinius organus, kišo pirštą į išeinamąją angą.

40. Kitoks nei nurodyta A. M. veiksmų ar jo parodymų vertinimas negalėtų būti daromas ir įvertinus aplinkybę, kad nuteistajam ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas psichofiziologinis tyrimas (tyrimas poligrafu), nustatant, kad A. M., atsakydamas į klausimus, susijusius su Y. Y. seksualiniu prievartavimu, buvo sąžiningas (šio tyrimo metu nuteistasis neigė atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus). Tyrimo poligrafu išvada, esanti bylos 4 tome, ant galinio viršelio, buvo ištirta apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 5, b. l. 79).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasakyta, jog duomenys, gauti naudojant poligrafą, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-166-699/2018). Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015).

42. Šiame sprendime išanalizavus visų nuteistojo A. M. duotų parodymų turinį, įvertinus jų kaitą ir to priežastis, taip pat išanalizavus jo parodymus kitų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija, kaip minėta, vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais bei jo parodymų patikrinimo vietoje nurodytomis aplinkybėmis, kurių metu A. M. prisipažino atlikęs dalį nusikalstamų veiksmų prieš Y.Y.. Taip pat teisėjų kolegija vadovaujasi nukentėjusiosios Y. Y. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais bei juos atitinkančiais ir juos papildančiais šiame nuosprendyje išdėstytais ir aptartais kitais byloje esančiais įrodymais. Nusikalstamos veikos, susijusios su Y. Y. seksualiniu prievartavimu, padarymo aplinkybės nustatytos byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

43. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Nagrinėjamu atveju A. M. nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškėsi lytinės aistros tenkinimu prieš Y. Y. valią, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle dėl mažametystės ir išgąsčio. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas. Be to, nukentėjusioji Y. Y. parodė, kad kai A. M. jai kišo pirštą į išeinamąją angą, ji verkė; nukentėjusioji X. X. taip pat parodė, kad, jai atėjus į A. M. namus, Y. Y. verkė, buvo kaip nesava, apie tokią nukentėjusiosios būseną, šiai grįžus iš nuteistojo namų, parodė ir A. M. bei I. M., ir šios aplinkybės patvirtina, kad Y. Y., A. M. atliekant byloje nustatytus nusikalstamus veiksmus, buvo išsigandusi.

44. Teismų praktikoje aiškinama, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014 ir kt.). Taigi, šiuo nuosprendžiu nustatyti A. M. atlikti veiksmai, kišant Y. Y. į išeinamąją angą pirštą, yra vertinami kaip lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu. Mažametės nukentėjusiosios lytinių organų laižymas – lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nusikaltimo padarymo vieta – nuteistojo gyvenamoji vieta, šiam užrakinus duris ir užtraukus užuolaidas, buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, o nustatytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, A. M. pabučiuojant po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakalį bei iš nugaros pusės užkišus kairę ranką po kelnaitėmis, pirštais perbraukiant per nukentėjusiosios lytinius organus, po to kambaryje paguldžius ją į lovą, numovus jai timpas ir kelnaites, liečiant ir laižant jos lytinius organus, kišant pirštą į išeinamąją angą, nebuvo tik fragmentiškos, o buvo nuoseklios ir tikslingos, pakankamai intensyvios ir užtektinos, kad būtų pasiektas nuteistojo turėtas tikslas – tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Dėl prieš nukentėjusiąją atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-157/2022 Y. Y. konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), kilusios dėl sąsajų su byloje tiriamais nusikalstamais veiksmais, vertinamos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 45).

Dėl dalies teismo nustatytų aplinkybių pašalinimo kvalifikuojant veiką pagal BK 153 straipsnio 1 dalį

45. Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo priimame nuosprendyje, visi 2022 metų balandžio 18 d. A. M. nusikalstami veiksmai buvo atlikti siekiant tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja Y. Y. prieš jos valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Todėl ši jo veika kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Dėl to iš skundžiamo nuosprendžio, kaip pirmosios instancijos teismo savo iniciatyva nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį veikos dalis, šalinama papildomai inkriminuota aplinkybė, kad A. M. 2022 metų balandžio 18 d. apie 17.20 val., savo gyvenamojo namo virtuvėje liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to apkabinęs per liemenį pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus.

Dėl A. M. skiriamos bausmės

46. Apeliacinės instancijos teismui A. M. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, sprendžiamas ir jam skiriamos bausmės klausimas.

47. Skirdama bausmę A. M., teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41 ir 54 straipsniais ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, atsižvelgdama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, A. M. kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

48. Nustatyta, kad A. M., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą prieš mažametį asmenį. A. M. anksčiau neteistas (t. 3, b. l. 49–50), jis yra pensinio amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini) m.), iš jo paties bei liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų yra žinoma, kad jis turi sveikatos problemų. A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

49. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio.

50. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-504/2013, 2K-492/2014, 2K-296-942/2018).

51. Byloje nustatyta, kad po įvykio A. M. nustatytas 1,71 promilės girtumas (t. 1, b. l. 76–77), kas, pagal Medicininės apžiūros neblaivumui ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos 10.4.2. punktą klasifikuojama kaip vidutinis (alkoholio koncentracija kraujyje nuo 1,51 promilės iki 2,5 promilės), o ne sunkus, kaip kad nurodyta apeliaciniame skunde ir skundžiamame nuosprendyje, neblaivumo laipsnis. Iš paties A. M. parodymų yra žinoma, kad alkoholį jis vartojo ne tik iki į jo namus ateinant Y. Y., bet ir po to, kai ji išėjo; Y. Y. ir X. X. taip pat parodė, kad įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau nėra jokių patikimų įrodymų, kiek jis alkoholio buvo išgėręs iki įvykio ir kiek po jo, ir, svarbiausiai, ar tai lėmė jo apsisprendimą nusikaltimo padarymui. Pažymėtina ir tai, kad aiškinantis šias aplinkybes, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, A. M. parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jis jautėsi normaliai, nebuvo jokios alkoholio įtakos, jis nesijautė apsvaigęs ir teigė net negalintis pasakyti, ar būtų elgęsis kažkaip kitaip, jei alkoholio būtų nevartojęs (t. 5, b. l. 79–80). Duomenų, kurie galėtų paneigti šiuos nuteistojo parodymus ir patvirtintų, kad minėta būsena turėjo įtakos nusikalstamam A. M. elgesiui, byloje nėra, tokių duomenų taip pat nepateikta ir apeliaciniame skunde.

52. Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad kaip matyti iš kaltinamojo akto, A. M. nebuvo kaltinamas tuo, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė valstybinio kaltintojo nebuvo įrodinėjama nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme. Taigi, įvertinus šio nuosprendžio 50-52 punktuose nurodytas aplinkybes bei teismų praktiką, prokurorės apeliacinio skundo prašymas pripažinti A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir būtent tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atmetamas kaip nepagrįstas bei konstatuojama, kad A. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

53. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 13 metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą, Y. Y. konstatuotą sveikatos sutrikdymą, kaltininko asmenybę, jo amžių, sveikatos būklę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti, paskyrus A. M. straipsnio sankcijoje numatytai minimaliai bausmei artimą laisvės atėmimo bausmę.

54. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi bei 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirta bausmė ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė bendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę.

55. Pagal byloje esančius duomenis A. M. buvo laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. gegužės 18 d., todėl vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, minėtas laikotarpis įskaitomas į šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Dėl proceso išlaidų

56. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. birželio 22 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nukentėjusiesiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 203,33 Eur išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra ne per didelė (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018).

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris iš dalies tenkinamas, nuteistajam, kuris yra pensinio amžiaus, nedirbantis, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskiriama laisvės atėmimo bausmė, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiesiems iš nuteistojo A. M. priteistas neturtinės žalos atlyginimas (iš viso 3 000 Eur), kuris pirmiausiai vaikams ir turėtų būti atlygintas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. M. už advokatės Ž. Timaškovos suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiesiems atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Nuteistąjį A. M. pripažinti kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtą bausmę ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti nuteistajam A. M. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti A. M. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. gegužės 18 d.

Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo A. M. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. M. nuteisimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės, pašalinti kaltinimo dalį, kurioje nustatyta, kad A. M. 2022 m. balandžio 18 d. apie 17.20 val., savo gyvenamojo namo virtuvėje liepė nukentėjusiajai Y. Y. suptis ant durų rankenų, po to apkabinęs per liemenį pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakaliuką bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. M. už nukentėjusiesiems Y. Y., X. X., V.V. advokatės Žanos Timaškovos suteiktą antrinę teisinę pagalbą atmesti.

Teisėjai Jūratė JakubonienėNerijus MeilutisLinas Šiukšta