Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-237-478/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-18
Bylos Nr.: 1A-237-478/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-65-1-01752-2012-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Alma Urbanavičienė (pirm.), Jūratė Jakubonienė (pran.), Virginija Liudvinavičienė
Atsakovas: G. V., Kauno miesto savivaldybės administracijos, R. D., A. B., A. G., M. G.
Ieškovas: G. K., E. Ž., V. Z., R. B.
Trečiasis asmuo: A. G.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-478/2024Proceso Nr. 1-65-1-01752-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.2.4.1; 3.1.3.3; 3.3.1.18.4

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. V. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo baudžiamojoje byloje pagal ieškovo G. K. civilinį ieškinį atsakovams G. V. ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo A. G., ieškovo E. Ž. civilinį ieškinį atsakovams R. D., G. V., A. B., ieškovo V. Z. civilinį ieškinį atsakovams G. V., A. G. ir M. G., ieškovės R. B. civilinį ieškinį atsakovams G. V. ir R. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-348/2019 atsakovai G. V., A. B., M. G., R. D. ir A. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už nusikalstamas veikas, susijusias su vogtų transporto priemonių (keturračių motociklų) įteisinimu (G. V. ir A. B. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, M. G. – pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, R. D. ir A. G. – pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį). Tarp nusikalstamų veikų konstatuotos ir šios veikos:

1.1. Veika, susijusi su keturračiu motociklu „Suzuki King Quad 750“ (toliau – Transporto priemonė Nr. 1): atsakovas G. V., siekdamas nuslėpti ir įteisinti savo paties ar kito asmens tyrimo metu nenustatytu būdu įgytą Transporto priemonę Nr. 1, kuri 2012 m. rugpjūčio mėn. pagrobta Švedijoje, žinodamas, kad Transporto priemonė Nr. 1 įgyta nusikalstamu būdu, tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus jo identifikacinį (VIN) numerį ir nuosavybės dokumentus, kad juose būtų užfiksuotas transporto priemonės įgijimas Didžiojoje Britanijoje ieškovo G. K. vardu, kreipėsi į trečiąjį asmenį A. G., kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos specialistą, dėl Transporto priemonės Nr. 1 užregistravimo Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų registre (toliau – Registras), o trečiasis asmuo A. G., suklastodamas dokumentus, neteisėtai užregistravo Transporto priemonę Nr. 1, išrašė registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną bei išdavė šiuos dokumentus atsakovui G. V..

1.2. Veika, susijusi su keturračiu motociklu „Arctic Cat 650 ATV“ (toliau – Transporto priemonė Nr. 2): atsakovas A. B. žinomai nusikalstamu būdu įgytai Transporto priemonei Nr. 2, kuri pagrobta 2010 m. lapkričio mėn., surado transporto priemonei pirkėją – ieškovą E. Ž., perdavė ieškovo duomenis atsakovui G. V., kuris, siekdamas nuslėpti ir įteisinti Transporto priemonę Nr. 2, įgytą nusikalstamu būdu, tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus jo identifikacinį (VIN) numerį ir nuosavybės dokumentus, kad juose būtų užfiksuotas transporto priemonės įgijimas Didžiojoje Britanijoje ieškovo E. Ž. vardu, kreipėsi į atsakovę R. D., kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos specialistę, dėl Transporto priemonės Nr. 2 užregistravimo Registre, o atsakovė R. D., remdamasi žinomai suklastotais dokumentais, neteisėtai užregistravo Transporto priemonę Nr. 2, išrašė registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną bei išdavė šiuos dokumentus atsakovui G. V..

1.3. Veika, susijusi su keturračiu motociklu „Honda TRX 420“ (toliau – Transporto priemonė Nr. 3): atsakovas G. V., siekdamas nuslėpti ir įteisinti savo paties ar kito asmens tyrimo metu nenustatytu būdu įgytą Transporto priemonę Nr. 3, kuri 2012 m. liepos mėn. pagrobta Švedijoje, žinodamas, kad Transporto priemonė Nr. 3 įgyta nusikalstamu būdu, tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus jo identifikacinį (VIN) numerį ir nuosavybės dokumentus, kreipėsi į atsakovą A. G., kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos specialistą, dėl Transporto priemonės Nr. 3 užregistravimo Registre, atsakovas A. G., suklastodamas dokumentus, neteisėtai užregistravo Transporto priemonę Nr. 3, išrašė registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną bei išdavė šiuos dokumentus atsakovui G. V., o atsakovas M. G., įsigijęs Transporto priemonę Nr. 3, žinodamas, kad ji įgyta ir užregistruota nusikalstamu būdu, ją realizavo.

1.4. Veika, susijusi su keturračiu motociklu „Bombardier Outlander 600“ (toliau – Transporto priemonė Nr. 4): atsakovas G. V., siekdamas nuslėpti ir įteisinti savo paties ar kito asmens tyrimo metu nenustatytu būdu įgytą Transporto priemonę Nr. 4, kuri 2011 m. rugpjūčio mėn. pagrobta Švedijoje, žinodamas, kad Transporto priemonė Nr. 4 įgyta nusikalstamu būdu, tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus jo identifikacinį (VIN) numerį ir nuosavybės dokumentus, kreipėsi į atsakovę R. D., kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos specialistę, dėl Transporto priemonės Nr. 4 užregistravimo Registre, o atsakovė R. D., suklastodama dokumentus, neteisėtai užregistravo Transporto priemonę Nr. 4, išrašė registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną bei išdavė šiuos dokumentus atsakovui G. V..

2. Minėtu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu taip pat buvo nagrinėti nukentėjusiųjų, t. y. asmenų, iš kurių nusikalstamu būdu įteisintos ir realizuotos transporto priemonės buvo konfiskuotos, civiliniai ieškiniai: G. K. (iš jo konfiskuota Transporto priemonė Nr. 1) solidariai iš G. V. ir A. G. priteistas 4 344,30 Eur turtinės žalos atlyginimas; E. Ž. (iš jo konfiskuota Transporto priemonė Nr. 2) solidariai iš G. V., R. D. ir A. B. priteistas 2 462,34 Eur turtinės žalos, 600 Eur neturtinės žalos bei 1 400 Eur išlaidų advokatui atlyginimas; V. Z. (iš jo konfiskuota Transporto priemonė Nr. 3) solidariai iš G. V., A. G. ir M. G. priteistas 2 896 Eur turtinės žalos atlyginimas; R. B. (iš jos konfiskuota Transporto priemonė Nr. 4) pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

3. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-17-307/2021 minėtą Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. nuosprendį pakeitė, perkvalifikavo kai kurias nusikalstamas veikas, patikslino kai kurias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, tačiau išvadas dėl šio sprendimo 1 punkte aptartų nusikalstamų veikų padarymo paliko iš esmės nepakeistas. Kartu apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis išnagrinėti G. K., E. Ž. ir V. Z. ieškiniai bei, pripažinęs jiems teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, klausimą dėl ieškinių dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

4. Ieškovas G. K. baudžiamoje byloje pateikė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš G. V. ir A. G. 4 344,30 Eur žalos, kurios dydį siejo su įsigyjant Transporto priemonę Nr. 1 sumokėta kaina, atlyginimą. Kilus ginčui dėl reikalavimo sumą patvirtinančių įrodymų pakankamumo, Lietuvos apeliaciniam teismui 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu konstatavus, kad reikalavimo suma iš esmės grindžiama tik ieškovo paaiškinimais, ieškovas savo poziciją patikslino, 2023 m. balandžio 11 d. patikslintame ieškinyje nurodydamas, kad konfiskuotos Transporto priemonės Nr. 1 savininkas jos atsiimti nepanoro, todėl ieškovas ją atpirko iš draudimo išmoką teisėtam savininkui išmokėjusios draudimo bendrovės už 1 400 Eur. Šią sumą įvardindamas kaip žalą, ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

5. Atsakovas A. G. 2023 m. gegužės 25 d. pateikė atsiliepimą į ieškovo G. K. 2023 m. balandžio 11 d. ieškinį, nurodydamas, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas elgėsi neteisėtai ir nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio, jog patyrė žalą būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl prašė ieškovo patikslintą ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo atmesti.

6. 2023 m. liepos 4 d. ieškovas G. K. dar kartą patikslino ieškinį, solidaria atsakove (kartu su G. V.) vietoj A. G. nurodydamas Kauno miesto savivaldybės administraciją.

Atsiliepimas

7. Kauno miesto savivaldybės administracija 2023 m. liepos 19 d. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė: nelaikyti Kauno miesto savivaldybės administracijos civiliniu atsakovu ir civiliniu atsakovu laikyti A. G.; jei teismas vis tik laikytų Kauno miesto savivaldybės administraciją civiliniu atsakovu, prašė į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukti A. G.; taikyti trejų metų ieškinio senatį ir civilinį ieškinį atmesti; jeigu teismas nematytų pagrindų ieškinį atmesti dėl praleisto senaties termino, civilinį ieškinį Kauno miesto savivaldybės administracijai prašė atmeti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas G. V. 2023 m. rugpjūčio 2 d. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė: taikyti trejų metų ieškinio senatį ir civilinį ieškinį atmesti; jei teismas nematytų pagrindo ieškinį atmesti dėl praleisto senaties termino, civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; jei teismas nematytų pagrindų atmesti civilinį ieškinį, nekeisti ir nemažinti atsakovų skaičiaus dėl G. K. ieškinio.

Šalies argumentai

9. Ieškovas E. Ž. baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš G. V., A. B. ir R. D. 2 462,34 Eur turtinės žalos, 600 Eur neturtinės žalos bei 1 400 Eur išlaidų advokatui atlyginimą. Turtinės žalos dydį ieškovas nurodė siejantis su Transporto priemonės Nr. 2 įsigijimo kaina (2 027,34 Eur) ir jos būklės pagerinimu (sumontuotu traukimo įrenginiu „Gervė“ (87 Eur), pakeistomis padangomis (232 Eur), pakeistu kuro siurbliu (58 Eur), sumontuotu sniego valymo įrenginiu (58 Eur); iš viso 435 Eur).

10. Ieškovas V. Z. baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš G. V., M. G. ir A. G. 2 896 Eur turtinės žalos, kurią siejo su Transporto priemonės Nr. 3 įsigijimo kaina, atlyginimą.

11. Ieškovė R. B. baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš G. V. ir R. D. 8 300 Eur turtinės žalos, kurią siejo su Transporto priemonės Nr. 4 verte, atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Kauno apygardos teismas 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu:

– ieškovo G. K. reikalavimus patenkino: atnaujino ieškovui G. K. terminą ieškiniui atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai pareikšti; priteisė ieškovui G. K. solidariai iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir G. V. 1 400 Eur turtinės žalos atlyginimą; priteisė ieškovui G. K. iš atsakovo G. V. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 400 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos (2015 m. lapkričio 16 d.) iki dienos, einančios prieš bylos atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai iškėlimą (2023 m. liepos 24 d.), taip pat solidariai iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir G. V. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 400 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai iškėlimo dienos (2023 m. liepos 25 d.) iki visiško su žalos atlyginimo ieškovui priteisimu susijusios teismo sprendimo dalies įvykdymo; priteisė ieškovui G. K. iš atsakovo G. V. 1 094,08 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovui G. K. iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 1 094,08 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; atmetė atsakovo A. G. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovo G. K.;

– paliko nenagrinėtais ieškovo E. Ž. reikalavimus atsakovui A. B.;

– atmetė ieškovo E. Ž. reikalavimus atsakovei R. D.;

– ieškovo E. Ž. reikalavimus atsakovui G. V. patenkino iš dalies: priteisė ieškovui E. Ž. iš atsakovo G. V. 1 737,72 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 264,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

– priteisė atsakovei R. D. iš ieškovo E. Ž. 968 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

– paliko nenagrinėtais ieškovo V. Z. reikalavimus atsakovams A. G. ir M. G.;

– ieškovo V. Z. reikalavimus atsakovui G. V. patenkino iš dalies: priteisė ieškovui V. Z. iš atsakovo G. V. 2 316,96 Eur turtinės žalos atlyginimą;

– priteisė iš ieškovo V. Z. 365 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą valstybei;

– atmetė ieškovės R. B. reikalavimus atsakovei R. D.;

– ieškovės R. B. reikalavimus atsakovui G. V. patenkino iš dalies: priteisė ieškovei R. B. iš atsakovo G. V. 1 400 Eur turtinės žalos atlyginimą.

13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovų G. K., E. Ž., V. Z., R. B. reikalavimų pagrįstumą, konstatavo, kad trys iš keturių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėti veiksmai ir kaltė, priežastinis ryšys tarp padarytų nusikalstamų veikų ir dėl jų kilusios žalos ieškovams yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punktas), nagrinėjant ieškinius civilinio proceso tvarka, spręstina, kurių asmenų atžvilgiu ir kokia atsakomybė (solidari ar dalinė) taikoma, taip pat nustatinėtinas žalos dydis.

14. Byloje nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo A. G. neteisėtus veiksmus atliko vykdydamas darbines funkcijas, t. y. dirbdamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vyriausiuoju specialistu, piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentus, neteisėtai įregistruodamas Transporto priemonę Nr. 1 Registre. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakomybė darbdaviui taikoma ne dėl paties darbdavio aktyvaus dalyvavimo vykdant nusikalstamas veikas, bet dėl kontrolės mechanizmų nepakankamumo, sąlygų daryti sisteminius pažeidimus neužkardymo (šiuo atveju, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje priimtų nuosprendžių, trečiojo asmens A. G. veiksmai buvo sisteminiai). Todėl atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija, kaip darbdavys, atsako tokia pačia apimtimi, kaip atsakytų neteisėtus veiksmus atlikęs jos darbuotojas, o priežastinis ryšys tarp neteisėtų trečiojo asmens A. G. veiksmų ir ieškovo patirtos žalos yra nustatytas baudžiamojoje byloje.

15. Pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentu, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje, kurią nagrinėjant buvo keliamas atsakovo tinkamumo klausimas ir kuriame buvo konstatuota, kad darbdavys nebuvo įtrauktas į bylą civiliniu atsakovu, be to, nebuvo įrodytas pakankamas darbdavio dalyvavimas atliekant neteisėtus veiksmus, jog darbdaviui galėtų kilti civilinė atsakomybė, turi prejudicinę galią, pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas klausimą dėl ieškovo G. K. ieškinio pagrįstumo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl visas bylai reikšmingas aplinkybes pakartotinai klausimą nagrinėjantis teismas turi vertinti iš naujo.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovas G. V. ir trečiasis asmuo A. G. veikė kartu atlikdami neteisėtus veiksmus, tai, vadovaujantis CK 6.279 straipsniu, yra pagrindas solidariai civilinei atsakomybei taikyti.

17. Skundžiamame sprendime teisėjų kolegija sutiko su atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentu, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą, tačiau, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos nagrinėjimo specifiką, aiškiai išreikštą ieškovo valią ginti savo pažeistas teises, reikalaujant žalos atlyginimo, tik po bylos išnagrinėjimo galutinai paaiškėjusias aplinkybes apie neteisėtai besielgusius asmenis, nevienareikšmiškam teisinio reglamentavimo, susijusio su atsakomybės subjektu, aiškinimui, padarė išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, praleistą senaties terminą atnaujinti ir jo praleidimo pasekmių netaikyti.

18. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentus, kad jos atžvilgiu reiškiamus reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo kompetentingi nagrinėti tik administraciniai teismai, nurodė, jog ginčas dėl žalos atlyginimo priteisimo šiuo atveju yra kilęs ne tarp institucijos ir jos darbuotojo, reikalavimas reiškiamas dėl darbuotojo neteisėtais veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo. Tiek reikalavimą reiškiantis ieškovas, tiek ir solidarus atsakovas G. V. nedalyvavo jokiuose valstybės tarnybos santykiuose, kuriuos vertinti galėtų administracinis teismas. Dėl administracinių teismų kompetencijos galėtų būti sprendžiama tuo atveju, jeigu, įvykdžiusi teismo sprendimą, atsakovė pareikštų atgręžtinį reikalavimą trečiajam asmeniui A. G..

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas G. K. prašomą jam iš atsakovų priteisti 1 400 Eur turtinės žalos dydį sieja su išlaidomis konfiskuotai Transporto priemonei Nr. 1 atpirkti, tiek atpirkimo faktą, tiek ir ieškovo turėtų išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai į bylą pateikti su 2023 m. balandžio 12 d. patikslintu ieškiniu, šias išlaidas ieškovas patyrė būtent dėl to, kad jam buvo parduota neteisėtais veiksmais įgyta ir įregistruota transporto priemonė, tai atitinka CK 6.249 straipsnyje įtvirtintą žalos sampratą, ieškovo G. K. reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo patenkino.

20. Vertindamas ieškovo E. Ž. reikalavimų atsakovams G. V., A. B. ir R. D. pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka nedalyvavo ne tik ieškovas E. Ž., bet ir atsakovas A. B., todėl ieškinio reikalavimus šiam atsakovui paliko nenagrinėtais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovas E. Ž. be pagrindo reikalavimą pareiškė tiesiogiai R. D., o ne jos darbdaviui Kauno miesto savivaldybės administracijai. Nors visiems ieškovams Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartimi buvo išaiškinta pareiga nurodyti tinkamą atsakovą, teise patikslinti ieškinį, vietoj R. D. atsakove nurodant Kauno miesto savivaldybės administraciją, ieškovas nepasinaudojo, todėl jo atsakovei R. D. pareikštą reikalavimą teismas atmetė kaip pareikštą netinkamam subjektui (CPK 45 straipsnio 3 dalis). Skundžiamame sprendime pažymima, kad dėl atsakovų pasirinktos procesinės pozicijos nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai vienintelis įrodymas, kurį vertindamas teismas turi nustatyti turtinės žalos dydį, yra ieškovo paaiškinimai, o jų pagrįstumą paneigiančių įrodymų byloje nėra. Todėl, atsižvelgęs į tai, jog pats ieškovas, ieškinyje reikšdamas 7 000 Lt turtinį reikalavimą, teikdamas paaiškinimus nurodė už Transporto priemonę Nr. 2 sumokėjęs 6 000 – 7 000 Lt, teismas, kaip turtinės žalos atlyginimą ieškovui iš atsakovo G. V. priteisė 6 000 Lt arba 1 737,72 Eur.

21. Vertindamas ieškovo V. Z. reikalavimų atsakovams M. G., A. G. pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovų A. G. ir M. G. atstovai bylos nagrinėjimo eigoje išreiškė poziciją, kad jų atstovaujamųjų atžvilgiu ieškinio reikalavimai turi būti paliekami nenagrinėtais, todėl ieškovo V. Z. reikalavimus atsakovams M. G. ir A. G. paliko nenagrinėtais. Įvertinęs atsakovo G. V. poziciją, nematydamas galimybių priimti atsakovo prašomą sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas ieškovo V. Z. reikalavimus atsakovui G. V. išnagrinėjo iš esmės ir, išanalizavęs šalių į bylą pateiktus įrodymus, patenkino ieškinio reikalavimą dėl 2 316,96 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovui V. Z. iš atsakovo G. V..

22. Vertindamas ieškovės R. B. reikalavimų atsakovams G. V. ir R. D. pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas, analogišku pagrindu, kaip ir ieškovo E. Ž. atveju – kaip pareikštą netinkamam subjektui, atmetė ieškovės R. B. pareikštą reikalavimą atsakovei R. D.. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad jokių abejonių dėl paties R. B. patirtos žalos fakto nekyla, įvertinęs faktą, jog transporto priemonių įteisinimą visais atvejais organizavo tas pats asmuo – atsakovas G. V., šioje byloje analizuotų transporto priemonių kainos svyravo nuo 1 400 Eur iki 2 316,96 Eur, objektyviausiu būdu žalos dydžiui nustatyti pasirinko mažiausią iš skundžiamu sprendimu vertintų žalos už transporto priemonę sumą (1 400 Eur).

III. Apeliacinių skundų argumentai

23. Atsakovas G. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo:

– dėl G. K.: panaikinti sprendimą priteisti 1 400 Eur turtinės žalos atlyginimą solidariai iš G. V., kaip nepakankamai pagrįstą; jei teismas nuspręstų atmesti ieškinį, atmesti ir advokato bei vertimo išlaidas; jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį kokia nors dalimi, priteisti metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2015 m. lapkričio 16 d. daline atsakomybe iš G. V. ir Kauno miesto savivaldybės;

– dėl E. Ž.: panaikinti sprendimą priteisti 1 737,72 Eur (6 000 Lt) žalos atlyginimą, kaip nepakankamai pagrįstą; jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį kokia nors dalimi, priteisti galimą žalos atlyginimą nustatant dalinės atsakomybės tipą ir nustatyti G. V. padarytos žalos dalį, kuri jam skaičiuotina, žalos dydį proporcingai dalinant iš ieškinyje įvardintų atsakovų skaičiaus;

– dėl V. Z.: panaikinti sprendimą priteisti 2 316 Eur turtinės žalos atlyginimą, kaip nepakankamai pagrįstą; jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį kokia nors dalimi, priteisti galimą žalos atlyginimą nustatant dalinės atsakomybės tipą ir nustatyti G. V. padarytos žalos atlyginimo dalį, kuri jam skaičiuotina, žalos dydį proporcingai dalinant iš ieškinyje įvardintų atsakovų skaičiaus;

– dėl R. B.: panaikinti sprendimą priteisti 1 400 Eur turtinės žalos atlyginimą, kaip nepakankamai pagrįstą; jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį kokia nors dalimi, priteisti galimą žalos atlyginimą nustatant dalinės atsakomybės tipą ir nustatyti G. V. padarytos žalos atlyginimo dalį, kuri jam skaičiuotina, žalos dydį proporcingai dalinant iš ieškinyje įvardintų atsakovų skaičiaus.

23.1. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl G. K. ieškinio G. V. nurodo, jog ieškovas pateikė abiejų pusių nepasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį ir nepateikė pavedimo kopijos, kuri galėtų būti laikoma galutiniu sutarties įvykdymu. Be to, bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje apklausiamas ieškovas nurodė kitą pirkimo sumą (2 500 Eur), tai paneigia jo paties teiginius ir verčia abejoti informacijos tikroviškumu. Šios aplinkybės, apelianto manymu, leidžia daryti išvadą, kad sandoris neįvyko ir ieškovas iš tikrųjų nepatyrė prašomo žalos dydžio. G. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu nutarta, jog už žalą ieškovui yra solidariai atsakinga Kauno miesto savivaldybė, kuriai perėjo jos darbuotojo A. G. veiksmais padaryta žalos suma, kuri atsirado nuo bylos iškėlimo dienos 2015 m. lapkričio 16 d. Todėl, apelianto teigimu, metinės palūkanos nuo 2015 m. turėtų būti skaičiuojamos bei priteisiamos ir iš Kauno miesto savivaldybės.

23.2. G. V., nesutikdamas su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl E. Ž. ieškinio, nurodo, kad ieškovas nepatikslino ieškinio įrodymais, kurie pagrįstų prašomas priteisti 1 737,72 Eur (6 000 Lt) išlaidas arba paneigtų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą V. K. 2006 m., kurioje įsigijimo kaina yra 550 Eur (1 900 Lt). Be to, keturratis po V. K. įsigijimo buvo naudojamas aštuonerius metus (iki 2014 m.) ir todėl turėtų būti nuvertėjęs. Apeliantas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas keitė ieškinio sumą, tai įrodo, jog ieškovas ir pats nežino galimos žalos dydžio. Be to, anot apelianto, ieškovas keitė savo parodymus ir dėl pagerinimo dalių, tai užfiksuota apklausos protokole 2014 m. ir ieškinyje 2016 m. Be kita ko, minimos dalys yra natūralaus nusidėvėjimo bei eksploatacijos priemonės, kurias ieškovas naudojo trejus metus – nuo 2011 m. iki 2014 m. Todėl, apelianto vertinimu, patirta žala negali viršyti 550 Eur. G. V. taip pat prašo teismo nustatyti dalinę atsakomybę jo atžvilgiu, nes jis vienintelis su R. D. sąžiningai dalyvauja procese ir nesislepia nuo atsakomybės, jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį kokia nors dalimi.

23.3. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl V. Z. ieškinio G. V. nurodo, kad ieškovas keturratį įsigijo iš A. P., A. P. nebuvo apklaustas bylos nagrinėjimo metu ir nepaneigė pridėtos pirkimo–pardavimo sutarties. Ankstesnių keturračio pardavėjų žodiniai parodymai negali būti traktuojami kaip vienintelis kainos nustatymo kriterijus. Apeliantas pažymi, kad internete skelbimų paieškoje randama, jog analogišku pavadinimu parduodamas keturratis už 550 Eur, tai įrodo, jog pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta A. P. pardavimo kaina 289 Eur (1 000 Lt) yra reali. G. V. ir šioje dalyje prašo nustatyti dalinę jo atsakomybę, nes jis vienintelis sąžiningai dalyvauja procese ir nesislepia nuo atsakomybės, jeigu teismas nuspręstų tenkinti ieškinį kokia nors dalimi.

23.4. Apeliaciniame skunde nesutikdamas su skundžiamo sprendimo dalimi dėl ieškovės R. B. ieškinio, G. V. nurodo, kad ieškovė nepatikslino ieškinio įrodymais, kurie pagrįstų prašomas priteisti išlaidas 8 300 Eur (28 635 Lt). Ieškovė viso proceso metu teigė, jog nežino, kaip atsirado keturratis jos kieme, nei už kiek, nei kada vyras galimai pirko keturratį. Keturratis galbūt buvo gautas dovanų, rastas sąvartyne ir nebetinkamas naudoti, naudojamas pardavinėti dalimis, nes, kaip pati ieškovė teigia, jis tik stovėjo kieme. Todėl, atsakovo vertinimu, negalima nustatyti žalos dydžio ieškovei, remiantis kitiems ieškovams padarytos žalos dydžiu. Be to, kaip nurodo apeliantas, suvedus internete į paiešką raktinį žodį ,,keturratis“ pateikiamas sąrašas keturračių, kurių kaina prasideda nuo apytiksliai 420 Eur, todėl atsitiktinė ieškovės atlikta paieška nėra pagrindas nustatyti žalos dydį. Todėl, jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį kokia nors dalimi, atsakovas prašo nustatyti dalinę proporcingą atsakomybę jo atžvilgiu, nes jis sąžiningai dalyvavo procese ir nesislepia nuo atsakomybės.

24. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas G. K. civilinis ieškinys Kauno miesto savivaldybės administracijai, ir šią G. K. civilinio ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą.

24.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas G. K. dar 2015 m. pateikė civilinį ieškinį žalą jam faktiškai padariusiems asmenims, visame procese jį atstovavo teisinį išsilavinimą turintys asmenys, tačiau tik Lietuvos apeliaciniam teismui netenkinus jo pirminio civilinio ieškinio dėl įrodymų trūkumų jis, praėjus septyneriems metams nuo bylos iškėlimo, pareiškė civilinį ieškinį Kauno miesto savivaldybės administracijai, taip akivaizdžiai praleisdamas trejų metų ieškinio senaties terminą bylose dėl žalos priteisimo, nenurodydamas absoliučiai jokių tai sąlygojusių aplinkybių. Atsakovė pažymi, kad visus septynerius metus ieškovas buvo laisvas pasirinkti, kam ir kokio pobūdžio reikalavimą jis reiškia, vien tai, kad, praėjus septyneriems metams nuo tariamo žalos atsiradimo fakto, jis ieškinį pareiškė Kauno miesto savivaldybės administracijai, nėra pakankamas pagrindas bet kokiomis priemonėmis jo ieškinį tenkinti, tačiau į tai būtina atsižvelgti sprendžiant, ar ieškovo procesinis elgesys buvo tinkamas.

24.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad, nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Nagrinėjamu atveju atnaujindamas (nors ieškovas to net neprašė) praleistą senaties terminą, Kauno apygardos teismas absoliučiai nevertino, jog ieškovas turėjo septynerius metus pareikšti reikalavimus Kauno miesto savivaldybės administracijai, kaip A. G. darbdavei, tačiau to sąmoningai nedarė. Kauno miesto savivaldybės administracijos žiniomis, jis nė karto net neprašė, kad teismas per visą šios baudžiamosios bylos eigą nagrinėtų klausimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos, kaip A. G. darbdavės, įtraukimo į bylą nors suinteresuoto asmens statusu, ar kad Kauno miesto savivaldybės administracija turėtų atlyginti žalą už savo darbuotojus ir būti įtraukta į šią bylą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad, priešingai G. K., klausimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įtraukimo į bylą vietoje A. G. ne vieną kartą tiek raštu, tiek žodžiu kėlė tiek bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, tiek Lietuvos apeliaciniam teismui, A. G. gynėjas. Todėl, apeliantės vertinimu, ieškovas G. K., nepagrįstai delsdamas, tikėdamasis, kad jo pirminis civilinis ieškinys pareikštas faktiškai žalą sukėlusiems asmenims bus tenkintas, turi priimti tokio laukimo pasekmes – ieškinys turėjo būti atmestas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju nebuvo absoliučiai jokių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovas to neprašė ir nesutiko, kad jis yra praleistas, be to, nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos svarbiomis, kad praleistas terminas būtų atnaujintas.

24.3. Apeliantė pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pirmą kartą vertindamas priimto nuosprendžio teisėtumo klausimą jo dalyje dėl civilinių atsakovų tinkamumo, teisės taikymo spragų nerado, o, suabejojus G. K. civiliniu ieškiniu prašomos priteisti žalos dydžio pagrįstumu, perdavė tą klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Be to, iš trijų civilinių ieškovų, kuriems Lietuvos apeliacinis teismas pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimai dėl ieškinių dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, tik vienintelis G. K. nutarė savo teises, praleidus trejų metų senaties terminą, pradėti ginti kitaip, nei tai darė nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžios. Apeliantės manymu, nebuvo pagrindo kvestionuoti šių Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtų aplinkybių ir pateikto jų teisinio vertinimo. Juolab kad teismų praktikoje yra aiškiai nustatyta, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padarinių. CPK 182 straipsnio 3 punkto norma taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio; tokiu reglamentavimu užtikrinamas visų asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimas. Įsiteisėjusio procesinio dokumento negalima paneigti ar nuginčyti; teismo nuosprendžio prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-648/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-303/2019). Taigi Lietuvos apeliaciniam teismui nenuginčijamai konstatavus, kad Kauno miesto savivaldybės administracija nėra atsakinga už jos buvusio darbuotojo tyčiniais neteisėtais veiksmais, atliekant darbines funkcijas, padarytą žalą, tampa absoliučiai nesuvokiama, kokiu teisiniu pagrindu civilinis ieškovas dabar (praėjus dvejiems metams nuo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio priėmimo) ir septyneriems metams nuo civilinio ieškinio pareiškimo teismui, nesivadovaudamas aukštesnės instancijos teismo išaiškinimais, bando tariamai jam padarytos žalos atlyginimo ieškoti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Atsiliepimas

24.4. Atsakovės teigimu, pakeitus civilinį atsakovą iš A. G. į Kauno miesto savivaldybės administraciją ir tenkinus G. K. civilinį ieškinį, tačiau formaliai nurodant, kad patirtą žalą Kauno miesto savivaldybės administracija galės regreso teise iš A. G. išsiieškoti, iš esmės yra paneigiama finansinė baudžiamosios teisinės atsakomybės prigimtis, pažeisti esminiai teisiniai logiškumo ir teisingumo principai, žalos atlyginimą dėl tyčia padarytų nusikalstamų veikų perkeliant nuo nusikalstamą veiką padariusio asmens ant nekalto ir reputacinę žalą patyrusio jo darbdavio – Kauno miesto savivaldybės administracijos. Pirmosios instancijos teismas pateikė vertinimą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija turi teisę į žalos atlyginimą regreso tvarka iš A. G., kuris privalės atlyginti visą žalą, o Kauno miesto savivaldybės administracijai šia teise pasinaudojus, A. G. atsirandantys turtiniai padariniai iš esmės nesiskirtų nuo tų, kurie būtų, jei jis žalą atlygintų tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui. Tačiau toks samprotavimas, atsakovės vertinimu, prieštarauja elementariai logikai, kadangi Kauno miesto savivaldybės administracija, sumokėjusi visas priteistas jai mokėti sumas, įgis teisę į tokio paties dydžio žalos atlyginimą su 5 proc. metinėmis palūkanomis nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Tokiu būdu atsirastų absoliučiai nereikalingas dar vienas teisminis procesas (tai absoliučiai neatitiktų proceso ekonomiškumo principo), kurio būtų galima išvengti, jei už savo nusikalstamą veiką atsakytų tiesiogiai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, t. y. A. G..

24.5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad civilinės atsakomybės taikymas yra grindžiamas asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad žalą privalo atlyginti tas asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala. Nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės administracija ne tik neliepė A. G. elgtis priešingai teisiniam reglamentavimui, bet ir apie tokią nusikalstamą veiką neturėjo jokios informacijos iki apie tai sužinojo iš teisėsaugos institucijų. Tad akivaizdu, kad nežinodama apie tokias nusikalstamas tyčines A. G. veikas bei nedavusi pavedimo elgtis kitaip, nei tai buvo reglamentuota teisės aktuose, administracija negali būti laikoma atsakinga už A. G. padarytą žalą, kadangi nei jos pavedimu, nei interesais, elgdamasis tyčia neteisėtai A. G. nesivadovavo. Tai savo ruožtu reiškia, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei, kurią turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybės administracija, kaip A. G. buvęs darbdavys, kilti. Nustatydamas priešingai, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino susidariusias aplinkybes, aukštesnės instancijos teismų suformuotą vieningą teismų praktiką ir dėl to priėmė nepagrįstą ir logikos bei teisingumo teisiniams principams prieštaraujantį teismo sprendimą.

24.6. Atsakovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir nusikalstamos veikos padarymo buvimą. Be to, ir G. K. pateikti rašytiniai įrodymai niekaip nepatvirtina ir nenurodo, kaip su G. K. patirta tariama žala yra susijusi Kauno miesto savivaldybės administracija, kadangi civiliniame ieškinyje nurodoma, kad prašomas atlyginti žalos dydis kilo ne iš nusikalstamos veikos padarymo, bet po jos. Tad su civiliniu ieškiniu prašoma priteisti suma priežastiniu ryšiu nėra susijusi nei su A. G., nei tuo labiau su Kauno miesto savivaldybės administracija, todėl galbūt iš viso nėra teisinio pagrindo tokios žalos atlyginimą priteisti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad G. K. sprendimas 2016 m. įsigyti daiktą niekaip nėra susijęs su A. G. 2011–2012 metų laikotarpiu atliktomis 45 nusikalstamomis veikomis, dėl kurių jis buvo nuteistas. Nagrinėjamu atveju G. K. niekaip nepaneigė aplinkybės, kad nei Kauno miesto savivaldybės administracija, nei A. G. neįtakojo jo laisva valia priimto sprendimo įsigyti transporto priemonę, aplinkybė, kad jis įsigijo keturratį, o ne automobilį ar kitą transporto priemonę, šioje byloje neturi tiesioginio ryšio su bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikyti, kad už laisva valia įsigytą transporto priemonę turėtų „sumokėti“ Kauno miesto savivaldybės administracija ar A. G. vien todėl, kad A. G. prieš dešimtmetį pažeidė teisės aktus ir taip padarė žalą G. K., nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliantė pažymi, kad, nesant priežastinio ryšio tarp 1 400 Eur tariamos žalos (nors pirminiame civiliniame ieškinyje minėta 4 344,30 Eur žala, o Lietuvos apeliaciniame teisme buvo teigiama, jog sumokėti buvo 2 500 Eur), kurią prašo atlyginti G. K., bei A. G. padarytos nusikalstamos veikos neteisėtai įregistruojant transporto priemonę, už kurią G. K. 2012 m. buvo sumokėjęs nenustatyto dydžio pinigų sumą nenustatytam asmeniui, Kauno miesto savivaldybės administracijai negali kilti jokia pareiga atlyginti tariamą 1 400 Eur žalą, kadangi ji niekaip nesusijusi su nusikalstamų veikų padarymu ir jų metu galimai kilusia žala privatiems asmenims.

24.7. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu atsakovams, nurodo, kad G. V. byloje civiliniu atsakovu buvo nuo pat proceso pradžios, o Kauno miesto savivaldybės administracija į bylą įstojo tik 2023 m. liepos mėnesį, todėl neteisinga yra laikyti, jog abu civiliniai atsakovai turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.

27. Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovo G. K. ieškinio reikalavimai atsakovams G. V. ir Kauno miesto savivaldybės administracijai, taip pat iš dalies tenkinti ieškovų E. Ž., V. Z., R. B. reikalavimai atsakovui G. V. dėl žalos atlyginimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusioms faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą.

Dėl prievolės egzistavimo

28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

29. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala ir kai įtariamojo (kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 11 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Tik išimtiniais atvejais ieškinys gali būti neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis), nurodyta išimtis taikytina, jeigu civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, taip pat jeigu neišspręstas turtinės žalos dydžio klausimas neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2009 ir kt.). Civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal CPK taisykles.

30. Nagrinėjamu atveju ieškovams G. K., E. Ž., V. Z., R. B. atsakovų G. V., A. B., M. G., R. D. ir A. G. nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo dydžio klausimas būtent ir buvo sprendžiamas pagal CPK taisykles pirmosios instancijos teismui (ieškovės R. B.) ir apeliacinės instancijos teismui (ieškovų G. K., E. Ž., V. Z.) baudžiamojo proceso metu konstatavus situaciją, nustatytą BPK 115 straipsnio 2 dalyje. CPK 182 straipsnio 3 punkte numatyta, kad tokiu atveju nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudicinių faktų). Teismas tokiu atveju nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustato priteistinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010).

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, be kita ko, patenkino ieškovo G. K. patikslinto ieškinio reikalavimą ir solidaria atsakove kartu su G. V. (vietoje A. G.) pripažino Kauno miesto savivaldybės administraciją – darbdavį, atsakingą už darbuotojo A. G. nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

32. Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. CK 6.245 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

33. Žalą paprastai atlygina asmuo, nevykdęs pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kitaip tariant, asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė) (CK 6.246 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis). Vienas tokios netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų nurodytas CK 6.264 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės ir kurios nuostatomis, pripažindamas Kauno miesto savivaldybės administraciją tinkamu atsakovu nagrinėjamu atveju, rėmėsi pirmosios instancijos teismas.

34. Samdantis darbuotojus asmuo yra atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

35. Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą žalą, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, samdančio darbuotojus asmens atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011). Teisės doktrinoje pažymima, kad darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu reikia laikyti bet kokią veiklą, susijusią su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais. Šiuo atveju darbų atlikimo vieta neturi reikšmės, todėl šis straipsnis taikomas tiek tais atvejais, kai žalos padaroma darbo vietoje, tiek ne darbo vietoje. Esminę reikšmę šio straipsnio taikymui turi aplinkybė, kad darbuotojas darydamas žalą tikrai veikė kaip darbuotojas, t. y. atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne veikė savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo.

36. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta ir dėl to ginčo nėra, jog tiek A. G., tiek ir R. D. neteisėtus veiksmus atliko vykdydami savo darbines funkcijas, t. y. A. G., dirbdamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vyriausiuoju specialistu, remiantis 2011 m. kovo 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 43-19, paskirtas į Miesto tvarkymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (būdamas prilygintas valstybės tarnautojui); nuo 2012 m. liepos 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. AP-730 paskirtas į Miesto tvarkymo skyriaus vyriausiojo specialisto pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas; 2012 m. spalio 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-3900, būdamas valstybės tarnautoju. R. D., dirbdama Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vyriausiąja specialiste, remiantis 2011 m. kovo 31 d. Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 43-19 (būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu), privalėdama registruoti traktorius, savaeiges ir žemės ūkio mašinas bei priekabas ir vykdyti jų techninę apžiūrą, vėliau, remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais 2012 m. kovo 19 d. Nr. A-999 ir 2012 m. gegužės 3 d. Nr. AP-450 (būdama valstybės tarnautoja). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, A. G. ir R. D. pagal jų nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atsiradimo metu užimamas pareigas ir priskirtas funkcijas nepatenka į darbuotojų sampratą, pateiktą CK 6.264 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tokiais darbuotojais yra laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Aiškindamas CK 6.264 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši teisės norma numato dvi kategorijas asmenų, už kurių padarytą žalą yra atsakingas juos samdantis asmuo: 1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį; 2) asmenys, atliekantys darbą civilinės sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011). Taigi, įstatymas numato, kad CK 6.264 straipsnyje numatytas atsakomybės pagrindas gali būti taikomas tik tuomet, kai šalis sieja darbo arba civilinė sutartis. Šios sutartys lemia tai, kad darbuotojas veikia ne savo asmenine rizika, o darbdavio rizika. Be to, darbuotojas yra kontroliuojamas, jis neveikia kaip savarankiškas asmuo.

37. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

38. Tai yra specifinė civilinė atsakomybė, kuriai kilti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1079-442/2019). Taigi, pagal CK 6.271 straipsnį atsakomybė kyla tuomet, kai valstybės institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu, jeigu asmuo veikia tyčia siekdamas gauti turtinės naudos ar asmeniniais interesais, tokia asmens veika negali būti prilyginama viešojo administravimo sričiai.

39. Teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad CK 6.271 straipsnis taikomas, kai žalos padaroma viešojo administravimo srityje dėl bet kurios valstybės ar savivaldybės institucijos ar pareigūno neteisėtų veiksmų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2016 m. aptariamų bylų teismingumas priskiriamas administraciniams teismams. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administracinių teismų kompetencijai priskirtinos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

40. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, neištyrė, neįvertino faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę vertinant ieškovo G. K. reikalavimo teisę prievolės jam egzistavimo požiūriu, o taip pat atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės sąlygas patvirtinančių arba paneigiančių aplinkybių. Žala, atsiradusi iš valstybės (savivaldybės) neteisėtų veiksmų, ir žala, atsiradusi iš tiesiogiai nusikalstama veika padarytų veiksmų, yra skirtingi pagrindai, įrodinėjamos skirtingos aplinkybės. Tam tikrais atvejais valstybė (savivaldybė) gali netiesiogiai prisidėti prie žalos atsiradimo (pvz. valstybės pareigūnams nevykdant įstatyme numatytų pareigų ir pan.), tačiau tokiu atveju yra taikoma ne subsidiari ar solidari valstybės atsakomybė, bet dalinė atsakomybė (tai parodo, kad prievolė atlyginti žalą kildinama iš skirtingo neteisėto veiksmo, nes pagal CK 6.279 straipsnį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai).

41. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą nurodyta, kad nors besikreipiantis į teismą asmuo privalo nurodyti ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020). Teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020). Pažymėtina, kad teismo pareiga teisiškai kvalifikuoti ginčo šalių santykius nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus.

42. Pirmosios instancijos teismui tinkamai neišanalizavus ir neatskleidus aplinkybių, susijusių su Kauno miesto savivaldybės administracijos teisiniu statusu šioje byloje, iš esmės negalimas ne tik ieškovo G. K., bet ir kitų trijų ieškovų E. Ž., V. Z. ir R. B. reikalautos taikyti civilinės atsakomybės tinkamas teisinis kvalifikavimas, o tuo pačiu ir vieno iš atsakovų G. V. atsakomybės apimties ir proporcijos nustatymas.

43. Aptartų faktinių aplinkybių tinkamas nustatymas yra svarbus ir skundžiamame sprendime paminėtam ieškinio senaties instituto (ne)taikymui. Pagal įstatyme įtvirtintą sampratą, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Dėl ieškinio senaties instituto esmės teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnius ar trumpesnius ieškinio senaties terminus. Nustatyti terminai ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023).

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, neištyrė, neįvertino faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę vertinant ieškovų reikalavimo teisę prievolės jiems egzistavimo požiūriu, o taip pat atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės sąlygas patvirtinančių arba paneigiančių aplinkybių. Nenustačius nurodytų aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, todėl apskųstas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

45. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

46. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010)

47. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, lemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės taikymo, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos Jūratė JakubonienėVirginija LiudvinavičienėAlma Urbanavičienė