- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-66-460/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08110-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- M. Z.
- Ieškovas
- D. V.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. Z. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui M. Z. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos mieste.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. V. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė:
1.1. Nustatyti nepilnamečio sūnaus A. Z. gyvenamąją vietą su ieškove.
Šalies argumentai
1.2. Priteisti nuo 2021 m. lapkričio 19 d. iki sūnaus pilnametystės iš atsakovo M. Z. (toliau – ir atsakovas) išlaikymą po 287 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šią sumą pervedant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 18 dienos, periodines išmokas indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka.
1.3. Priteisti iš atsakovo ieškovės naudai išlaikymo įsiskolinimą 2 009 Eur ir 490 Eur tikslines išmokas vaikui, už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d.
1.4. Nustatyti laisvą tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką, kuri iš anksto neįpareigotų tėvo su vaiku bendrauti konkrečiomis datomis ar valandomis. Įpareigoti atsakovą ne vėliau nei dvi savaites iki vaiko pasiėmimo sūnaus viešnagės datą suderinti su ieškove.
1.5. Priteisti iš atsakovo teismo ir bylinėjimosi išlaidas.
1.6. Skubiai taikyti laikina?sias apsaugos priemones ir nustatyti laikina? nepilnamec?io vaiko gyvenama?ja? vieta? su ieškove (motina) bei laikina? is?laikyma? is? atsakovo su?nui nuo ies?kinio padavimo 2021 m. lapkričio 19 d. po 287 Eur per me?nesi?, le?s?as pervedant i? ieškovės atsiskaitoma?ja? sa?skaita? iki kiekvieno me?nesio 18 dienos.
2. Ieškinyje nurodoma:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 buvo nustatyta nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta su atsakovu (tėvu) ir išlaikymo dydis bei mokėjimo tvarka. Teismas tenkino ieškovės ir atsakovo prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, santuoką nutraukė, patvirtino sutuoktinių 2015 m. gegužės 3 d. sudarytą sutartį, kurioje šalys susitarė, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su tėvu. Išlaikymo dydis buvo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018, kuriuo teismas nutarė priteisti iš ieškovės išlaikymą po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2016 m. vasario 15 d., iki sūnaus pilnametystės. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas skundą šioje byloje išaiškino, kad vienodas išlaikymas priteisiamas iš abiejų tėvų vienodomis sąlygomis.
2.2. 2021 m. balandžio 19 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai nusprendė nepilnametį vaiką paimti iš jo gyvenamosios vietos ir laikinai apgyvendinti senelės gyvenamoje vietoje. Nepilnamečio vaiko paėmimo metu buvo konstatuota, kad vaiko situacijos vertinimo metu kilo realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai. Vaikas senelės gyvenamoje vietoje buvo apgyvendintas dėl to, kad skundėsi, jog tėvas prieš jį naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, vaiko gyvenamoje vietoje gamino alkoholinius gėrimus, juos vartojo vaikui esant namuose. Ieškovė tuo metu buvo gydoma ligoninėje, todėl negalėjo tuo metu pasirūpinti sūnumi. Atsižvelgiant į tai, sūnui buvo nustatyta laikinoji priežiūra ir jis apgyvendintas pas močiutę. Po laikinosios priežiūros nustatymo senelės namuose, atsakovo šeimai pradėta taikyti atvejo vadyba. 2021 m. birželio 19 d., kai vaikui buvo pasakyta, kad laikinoji priežiūra baigiasi ir jis turės grįžti pas tėvą, vaikas susirinko visus savo daiktus ir pasakė senelei, kad išvažiuoja gyventi į Klaipėdą pas mamą, pas tėvą gyventi negrįš, o jei neleis važiuoti pas mamą, pabėgs. Senelė, matydama rimtą anūko nusiteikimą ir nenorėdama, kad jis pats savarankiškai bandytų pasiekti Klaipėdą, palydėjo anūką į autobusų stotį, įsodino į autobusą, vykstantį į Klaipėdą, ir informavo apie tai ieškovę, kuri pasitiko sūnų. Sūnus ieškovei pareiškė, kad nori gyventi su ja ir yra pakankamai suaugęs, kad galėtų išreikšti savo norus, nes jam nusibodo, kad niekas, nei tėvas, nei vaikų teisių apsaugos pareigūnai, neklauso ko jis nori. 2021 m. birželio 22 d. nepilnametis vaikas tėvams atsiuntė elektroninį laišką, kuriame aiškiai išsako nuomonę, kad nori gyventi su motina. Be to, civilinėje byloje Nr. 2VP-9168-980/2021 nepilnametis vaikas buvo išklausytas Klaipėdos apylinkės teismo psichologės, kuri raštu 2021 m. spalio 27 d. pateikė savo išvadą, kuri vienareikšmiškai patvirtina sūnaus poziciją dėl noro gyventi su motina ir kategoriško atsisakymo grįžti gyventi pas tėvą. Akivaizdu, kad faktinės aplinkybės pasikeitė, t. y. sūnus aiškiai ir kategoriškai išreiškė savo norą gyventi su motina, tėvas ne visai tinkamai rūpinasi sūnumi, ką patvirtina sūnaus laiške ir teismo psichologės išvadoje išdėstyti faktai bei pagerėję mokymosi ir elgesio rezultatai gyvenant ne su tėvu, todėl yra pagrindas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su motina (ieškove).
2.3. Nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, teismas turi išspręsti vaiko išlaikymo priteisimo klausimą. Vaiko išlaikymo dydis buvo nustatytas civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018, kuriuo teismas nutarė priteisti iš ieškovės išlaikymą po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2016 m. vasario 15 d., iki vaiko pilnametystės, t. y. teismas jau nustatė vaiko poreikius ir reikalingą sumą vaiko išlaikymui, ieškovė sutinka su šia suma ir prašo iš atsakovo tą pačią 250 Eur sumą priteisti sūnaus išlaikymui per mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos, šią sumą indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka.
2.4. Atsakovas vaiko neišlaiko nuo 2021 m. balandžio 19 d., t. y. 7 mėnesius, todėl prašė iš atsakovo priteisti 2009 Eur (287 Eur x 7 mėn.) išlaikymo įsiskolinimą, nes po indeksacijos išlaikymo suma dabar siekia 287 Eur. Be to, atsakovas neišlaiko vaiko jau 7 mėnesius, tačiau kas mėnesį gauna 70 Eur tikslinę išmoką vaikui, todėl ši suma, t. y. 490 Eur (70 x 7) taip pat turėtų būti priteista iš atsakovo ieškovei, nes šių lėšų atsakovas neskiria vaiko išlaikymui, t. y. gauna jas be pagrindo.
Šalies argumentai
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas atstovavimo išlaidas, taip pat prašė paskirti vaikui teismo psichologinę ekspertizę, išreikalauti atitinkamus duomenis iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto teritorinio skyriaus, Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos skyriaus, iš Policijos, iš Bendrojo pagalbos centro. Atsiliepime nurodoma:
3.1. Ieškovė ieškiniu įrodinėja, kad neva pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su atsakovu. Atsakovas su tariamų aplinkybių pasikeitimu nesutinka. Vienintelė aplinkybė, kuri pasikeitė yra ta, kad ieškovė sąmoningai nustojo vykdyti anksčiau tarp šalių priimtą teismo sprendimą dėl ieškovės ir atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos ir atsisakė perduoti vaiką atsakovui, pasibaigus vaiko atostogoms pasilikdama vaiką pas save.
3.2. Ieškovės teiginiai apie tariamą smurtą vaiko atžvilgiu yra visiškai neteisingi. Ieškovės įrodinėjamo psichologinio ar fizinio smurto vaiko atžvilgiu niekada nebuvo. Dėl tariamo smurto vertinimo jau yra pasisakęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-17788-1102/2021, kurioje, vertindamas atsakovo elgesį vaiko atžvilgiu ir tuos pačius įrodymus, kurie šiandien ieškovės yra pateikti į bylą, teismas vertino kaip nesudarančių pagrindo manyti buvus smurtą. Teismas nurodė, jog byloje nėra vienareikšmių įrodymų, kad yra pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai. Jokios ieškovės nurodytos smurto aplinkybės niekada nebuvo nustatytos. Tai, kad atsakovas vieną kartą auklėdamas vaiką pasakė paimsiąs kompiuterį, kad vietoje nesibaigiančių žaidimų vaiko dėmesys būtų skiriamas neparuoštoms pamokoms, negalėjo būti vertinama kaip smurtas. Jokių kitų veiksmų atsakovas nėra atlikęs. Sūnaus nuomonė buvo ir šį kartą tikslingai formuota ir vaiku vėl yra manipuliuojama.
3.3. Nors atsakovas gerbia vaiko nuomonę dėl noro gyventi su mama, tačiau, atsakovo manymu, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove prasilenks su geriausiais vaiko interesais. Negalėdama išlaikyti net savęs vienos, neišgalėdama sumokėti komunalinių išlaidų už nuomojamą butą, ką ieškovė nurodė 2021 m. rugsėjo 9 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, turėdama mažiausiai 4 500 Eur dydžio vaiko išlaikymo įsiskolinimą atsakovui, vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl vengimo išlaikyti vaiką, ieškovė neturės finansinių išteklių tinkamai pasirūpinti nepilnamečiu vaiku.
3.4. Sūnui pradėjus gyventi pas ieškovę pablogėjo vaiko mokymosi rezultatai. Kaip matyti iš Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos elektroninio dienyno duomenų, beveik visų mokymo dalykų vidurkiai yra itin prasti.
3.5. Ieškovė vaikui nuolat pataikauja, siekdama jo palankumo. Sūnus, gyvendamas su ieškove daug laiko praleidžia prie kompiuterio, nes ieškovė jo laiko prie kompiuterio neriboja. Šiuos duomenis atsakovas gauna per „MS family“ sistemos ataskaitas apie sūnaus kompiuterio (duomenys neskelbtini) veikimo laiką. Ataskaitos rodo, jog kai kuriomis dienomis / savaitėmis, sūnus prie kompiuterio kas dieną praleidžia po 16 ir daugiau valandų.
3.6. Tuo atveju, jei teismas šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą vaiko pageidavimu nustatytų kartu su ieškove, atsakovas sutinka mokėti ½ minimalaus šalies darbo užmokesčio dydžio išlaikymą, atskaičius mokesčius. Siekdama prisiteisti didesnį išlaikymo dydį, ieškovė turėtų įrodymais pagrįsti faktinius vaiko poreikius. Ieškovės teiginiais, kad turi būti nustatytas toks pats išlaikymo dydis, koks buvo nustatytas 2018 metais atsakovo naudai, negali būti aklai vadovaujamasi. 2018 metais vaiko poreikiai buvo vertinami jam gyvenant Vilniuje, lankant daug įvairių būrelių. Šios aplinkybės dabar yra pasikeitusios, be to pragyvenimas Klaipėdoje yra gerokai pigesnis negu Vilniuje.
3.7. Ieškovė ieškiniu reikalauja nustatyti, kad išlaikymas vaikui būtų sumokėtas iki 18 dienos. Toks ieškovės reikalavimas neturi nei logiško, nei praktinio pagrindo. Alimentai yra mokami už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Kadangi priteisti alimentai turės būti mokami nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, alimentų mokėjimo dienos nustatymas sukurs papildomų perskaičiavimo sunkumų, prieštaravimą tarp alimentų skaičiavimo pradžios (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) ir nustatytos jų mokėjimo dienos.
Atsiliepimas
3.8. Atsakovas nesutinka, kad iš jo būtų priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimas yra tiesiogiai susijęs su anksčiau priimto teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu ir išlaikymo iš ieškovės priteisimo vykdymu, ir šio sprendimo pakeitimo data. Pagal šiuo metu galiojantį teismo sprendimą vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su atsakovu, o iš ieškovės yra priteistas išlaikymas, kurio ieškovė nuo 2021 m. visiškai neteikia. Pati nevykdydama įsiteisėjusio teismo sprendimo nei dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nei dėl išlaikymo teikimo, ieškovė negali reikalauti išlaikymo įsiskolinimo. Kai anksčiau priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nustatyta tvarka bus pakeistas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, tik tada gali prasidėti naujas laikotarpis, nuo kurio gali pradėti skaičiuotis atsakovo išlaikymo įsiskolinimas. Iki naujo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento turi būti taikomas anksčiau priimtas ir šiuo metu priverstinai vykdomas sprendimas. Kaip matyti iš ieškovės reikalavimų, ieškovė prašo teismo priteisti išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 19 d., nors ieškinyje pati nurodo, jog vaikas pas ieškovę gyventi atvyko tik 2021 m. birželio 19 d. Nuo balandžio iki birželio nevykdžiusi jokių su vaiko išlaikymu susijusių pareigų, ieškovė apskritai negali turėti reikalavimo teisės į išlaikymo įsiskolinimą minėtu laikotarpiu.
3.9. Ieškiniu ieškovė taip pat reikalauja priteisti iš atsakovo 490 Eur tikslines išmokas vaikui, už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., tačiau šios tikslinės socialinės išmokos negali būti atsakovo prievolės ieškovei dalis. Socialines išmokas skiria, keičia ir naikina savivaldybių administracijos pagal vaiko gyvenamąją vietą. Ieškovės reikalavimo teisė dėl vaiko pinigų skyrimo gali atsirasti tik savivaldybės institucijai patikrinus prašančiojo asmens teisinį statusą ir pateiktus dokumentus, bei priėmus atitinkamą sprendimą dėl gauto prašymo. Atsakovas negali būti teisinio santykio tarp Klaipėdoje gyvenančios ieškovės ir pinigus Vilniuje de jure gyvenančiam vaikui skyrusios Vilniaus miesto savivaldybės šalimi, dėl to neprivalo grąžinti ieškovei savo vaiko naudai iš vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės gautų lėšų. Dėl vaiko pinigų gavimo ieškovė turi kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją.
3.10. Ieškiniu ieškovė be jokių argumentų ir nurodytų priežasčių siekia pakeisti nustatytą išsamią tarp ieškovės ir atsakovo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, kuri galioja jau 3 metus, į visiškai neįpareigojančią bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią atsakovo teisės matytis su į kitą miestą perkeltu vaiku bus visiškai panaikintos. Nustačius neįpareigojančią atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, ieškovė niekada neturės pareigos perduoti vaiko atsakovui ir užtikrinti atsakovo bendravimą su vaiku, kurį pati ieškovė nutraukė. Šalių bendravimo su vaiku tvarkos keisti nereikia vien dėl to, kad šiuo metu ieškovės inspiruotas vaikas demonstruoja neigiamą požiūrį į atsakovą. Panaikinus minimaliai nustatytas ieškovės pareigas užtikrinti vaiko ir atsakovo bendravimą, tokio bendravimo iš viso nebeliks. Ieškovės reikalavimas įspėti ją prieš 2 savaites apie ketinimą pasiimti vaiką, taip pat yra siekis trukdyti normaliam atsakovo ir vaiko bendravimui. Dviejų savaičių įspėjimo terminas kartu su ieškovės prašoma nustatyti lanksčia (nenustatyta) bendravimo su vaiku tvarka reiškia, kad atsakovo galimybė susitikti su vaiku bus dirbtinai ribojama iki 2 kartų per mėnesį (su 2 savaičių įspėjimo terminu per 4 savaites tą galima padaryti tik 2 kartus). Jei atsakovas iš karto derins daugiau negu 1 susitikimą į ateitį, ieškovės reikalaujamas 2 savaičių terminas iš viso neturi jokios prasmės. Pertekliniai reikalavimai teismo neturėtų būti nustatomi. Atsakovas prašė teismo palikti dabar galiojančią bendravimo su vaiku tvarką. O jeigu dabartinė tvarka bus keičiama, ieškovės įspėjimo terminas neturėtų būti nustatomas ilgesnis negu 1-2 dienos.
4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2021 m. gruodžio 13 d. išvadoje Nr. 5SD-7379 nurodoma, kad nepilnametis vaikas nuo 2021 m. vasaros gyvena su ieškove, jos aplinkoje, kur vaiko teisių pažeidimų nustatyta nebuvo. Nepilnametis vaikas nurodė, kad nori gyventi su mama ir toks jo noras neprieštarauja vaiko interesams, todėl turėtų būti tenkinamas. Ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Ieškiniu prašoma priteisti suma galėtų patenkinti kasdienius vaiko poreikius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies. Teismas nusprendė:
5.1. Nustatyti nepilnamečio gyvenamąją vietą su ieškove.
5.2. Nustatyti, jog atsakovas su nepilnamečiu sūnumi bendrauja ir dalyvauja jį auklėjant šalių susitarimu, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir interesus, nustatant, kad atsakovas apie planuojamą susitikimą su nepilnamečiu vaiku privalo informuoti ieškovę prieš 3 darbo dienas, o dėl numatomų ilgalaikių atostogų – prieš 2 savaites.
5.3. Priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 250 Eur periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2021 m. lapkričio 19 d., iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymą pervedant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą iki einamojo mėnesio 18 dienos, mokėjimo paskirtyje atliekant pavedimus pasiūlant atsakovui nurodyti „išlaikymas A. Z.“.
5.4. Priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus 1 932 Eur išlaikymo įsiskolinimą.
5.5. Priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus 490 Eur tikslinės paskirties išmokas.
5.6. Nepilnamečio vaiko išlaikymui priteistų lėšų ir tikslinių paskirties išmokų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę.
5.7. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
5.8. Priteisti iš atsakovo 2 428,54 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai.
5.9. Priteisti iš ieškovės 149,67 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai.
5.10. Priteisti valstybei iš atsakovo 123 Eur žyminį mokestį.
5.11. Grąžinti ieškovei 43 Eur žyminį mokestį.
5.12. Sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.
5.13. Dėl teismingumo. Atsakovas teismo posėdžio metu išreiškė nesutikimą su teismo kompetencija nagrinėti šią bylą. Mano, kad byla teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui. Su tokia atsakovo pozicija teismas neturi pagrindo sutikti. Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsnis). Ši taisyklė taikoma ir šeimos ginčams. Tačiau daugelyje šeimos bylų ieškovui numatoma galimybė pasirinkti vieną iš kelių tos pačios grandies teismų. Pagal CPK 30 straipsnio 4 dalį ieškinys dėl išlaikymo priteisimo gali būti pareiškiamas taip pat pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir priteisti nepilnamečiui vaikui išlaikymą. Ieškovė ieškinį pareiškė teismui pagal savo gyvenamąją vietą – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams. Ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą (CPK 30 straipsnio 4 dalis). Kitas ieškinio reikalavimas – dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo – nagrinėtinas pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę (CPK 29 straipsnis). Teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovei (CPK 30 straipsnio 12 dalis). Ieškinio pateikimo metu nepilnametis vaikas faktiškai gyveno su ieškove, ieškovė reiškia reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos pakeitimo, ieškovė pasinaudojo jai priklausančia teise pasirinkti bylos teismingumą, dėl ko ieškovės ieškinys gali būti nagrinėjamas ieškovės pasirinkimu teisme pagal jos gyvenamąją vietą, taip pat atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko faktinę gyvenamąją vietą Klaipėdoje, todėl šiuo konkrečiu atveju Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai yra kompetentingi nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą.
Žemesnės instancijos teismas
5.14. Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, kad nepaisant to, kad konkretus atsakovo smurto atvejis prieš nepilnametį vaiką nebuvo nustatytas, byloje nėra duomenų, jog atsakovo gyvenamojoje vietoje esančios nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygos būtų netinkamos, tačiau atsakovo kuriama psichologinė aplinka vaikui yra nesaugi, t. y. byloje esantys duomenys patvirtina, jog po vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo aplinkybės iš esmės pasikeitė, psichologinė aplinka atsakovo šeimoje yra iš esmės nesaugi vaikui, nuolatiniai barniai ir įvykiai vaikui kelia nemalonius išgyvenimus, baimę ir tolimesnis vaiko gyvenimas joje su atsakovu neatitinka reikalavimų normaliam vaiko fiziniam ir psichologiniam vystymuisi (CPK 178, 185 straipsniai).
5.15. Teismas, siekdamas išsiaiškinti ir nustatyti vaiko norus ir pažiūras dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ir (ar) jo gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, 2022 m. vasario 28 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje paskyrė šalių nepilnamečiui vaikui atskirus individualius susitikimus su Klaipėdos apylinkės teismo vyriausiąja specialiste (teismo psichologe), įpareigojant ją išklausyti vaiko nuomonę (dėl nagrinėjamo ginčo, nustatyti vaiko ryšį, santykius su ieškove ir atsakovu) ir pateikti teismui vyriausiojo specialisto (teismo psichologo) nuomonę raštu apie individualaus pokalbio su vaiku rezultatus dėl byloje nagrinėjamo reikalavimo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą. Vyriausiojo specialisto (teismo psichologo) raštu pateiktoje 2022 m. kovo 15 d. išvadoje nurodyta, kad vaikas sugeba savarankiškai, kitų asmenų neįtakojamas, priimti sprendimus, išreikšti nuomonę, vaiko argumentai yra pasikartojantys, nuoseklūs, paremti jo paties asmenine patirtimi. Teismo psichologas nemato iracionalių prieštaravimų tarp faktinių aplinkybių ir vaiko pozicijos, kurią iš esmės galimai lemia taip ir nesusiformavęs artimas ir stabilus abipusis vaiko ryšys su savo tėvu. Psichologo nuomone, vaiko gyvenamoji vieta pagal galiojantį teismo sprendimą su tėvu neatitinka vaiko interesų, nes vaiko teigimu jį su jo tėvu sieja neigiamas emocinis ryšys, gyvendamas su tėvu vaikas nejautė iš jo pakankamai rūpesčio ar supratimo, vaikas jaučia stiprius šiltus jausmus savo mamai, teigia, kad ją myli, tuo tarpu tėvo atžvilgiu vaikas nieko nejaučia, nebent nuoskaudas. Teismas pažymi, kad teismo psichologas yra objektyvus ir nešališkas asmuo, neturintis jokio suinteresuotumo bylos baigtimi ir niekaip nesusijęs su byloje dalyvaujančiais asmenims, todėl nėra pagrindo abejoti teismo psichologo pateiktomis išvadomis. Iš šių duomenų spręstina, kad šalių nepilnametis sūnus yra prisirišęs prie dabartinės gyvenamosios vietos, kuri jam siejasi su stabilumu, ir saugumu, ir ieškove.
5.16. Byloje esantys duomenys – vaiko teisių apsaugos institucijų raštai, institucijos teikiančios išvadą byloje žodinė išvada, ieškovės paaiškinimai, patvirtina, kad nepilnametis vaikas gyvena su ieškove, adresu (duomenys neskelbtini). Nepilnametis vaikas turi savo kambarį, kompiuterį, yra aprūpintas mokymosi reikmenimis, rūbais. Namuose yra švaru, šaldytuve yra maisto, vaikui sudarytos geros gyvenimo sąlygos. Pagrindo abejoti institucijų raštais bei išvadomis teismas neturi pagrindo, todėl atsakovo argumentai, jog byloje nėra nustatytos nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygos atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atsakovo pozicija dėl institucijos teikiančios išvadą byloje šališkumo yra visiškai nepagrįsta ir neįrodyta. Vien ta aplinkybės, jog institucijos teikiančios išvadą pozicija yra priešinga atsakovo, savaime neįrodo institucijos ar jos atstovo šališkumo. Kadangi byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovė yra aprūpinusi šalių nepilnametį vaiką gyvenamuoju būstu, vaikas turi atskirą savo kambarį, atitinkantį vaiko poreikius, todėl šiuo atveju aplinkybės, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė naudojasi gyvenamuoju būstu neturi jokios lemiamos reikšmės sprendžiant nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą.
5.17. Atsižvelgiant į tai, kad šalių nepilnametis sūnus faktiškai gyvena su ieškove, kuri tinkamai juo rūpinasi ir auklėja, ieškovės gyvenamojoje vietoje vaikui užtikrinama teisė sveikai augti, vystytis, stabili, rami aplinka, nepilnametis vaikas išreiškė norą likti gyventi kartu su mama, tarp vaiko ir mamos yra susiformavęs stiprus emocinis ryšys, taip pat įvertinus byloje pateiktą institucijos bei teismo psichologo išvadą, teismas konstatuoja, kad vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas, nustatant ją kartu su mama, atitiks geriausius nepilnamečio vaiko interesus. Nepaisant to, kad atsakovas turi galimybę sūnui suteikti geras gyvenimo sąlygas, tačiau emociškai stipresnis ryšys yra susiklostęs tarp sūnaus ir ieškovės. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog atsakovo ir nepilnamečio vaiko ryšys yra silpnas, pažymėtina ir tai, jog tėtis su vaiku nesimatė pusantrų metų. Vaikas nenori grįžti gyventi pas atsakovą. Esant nustatytoms aplinkybėms, įvertinus šalių vaiko gyvenamosios vietos reikšmę jo emocinei, psichologinei būsenai, vaiko interesus ir šalių pozicijas dėl pareikšto reikalavimo, teismas sprendė, kad vaiko geriausius interesus atitiks gyvenamosios vietos nustatymas su mama. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas tenkintinas, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su mama (ieškove) jos gyvenamojoje vietoje.
5.18. Teismas susipažinęs su atsakovo prašoma patvirtinti bendravimo tvarka, įvertinant atsakovo ir šalių nepilnamečio vaiko tarpusavio santykius, bei šalių paaiškinimus ir institucijos atstovo išvadą, nesant duomenų, kad atsakovui būtų trukdoma ar draudžiama bendrauti su šalių sūnumi iš ieškovės pusės, sprendžia, kad detalizuoti atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką nėra jokio pagrindo, todėl nesant byloje ginčo dėl atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos, nustatytina laisva atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka, įpareigojant atsakovą apie planuojamą susitikimą su nepilnamečiu vaiku informuoti ieškovę prieš 3 darbo dienas, ir prieš 2 savaites apie numatomas ilgalaikes atostogas. Pažymėtina, kad tas iš tėvų, su kuriuo pasilieka gyventi vaikas, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia – užtikrinti vaiko bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, todėl ieškovė turi skatinti pastovų vaiko bendravimą su tėvu, siekti, kad būtų išsaugotas / atkurtas jų tarpusavio ryšys.
5.19. Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepaisant to, ar jie gyvena kartu ar atskirai. Šiuo atveju teismas sutinka su atsakovo dėstomomis aplinkybėmis, jog vaiko poreikiai nustatyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 yra neatitinkantys dabartinės situacijos, todėl šiai bylai neaktualūs. Teismas, įvertinęs šalių pozicijas, kad atsakovas sutinka šalių nepilnamečio vaiko išlaikymui mokėti 250 Eur, atsižvelgęs į aplinkybes, kad vaiko gyvenamajai vietai ir buitinėms sąlygoms užtikrinti dėl jo dalies patiriamos išlaidos būstui ir komunaliniams mokesčiams, į tai, kad augančiam vaikui reikalingas finansinis išlaikymas, taip pat į visuotinai žinomas maisto produktų ir kt. kainas, bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), įvertindamas tai, kad prie nepilnamečio vaiko poreikių taip pat prisideda ir valstybė, mokėdama 80,50 Eur išmoką, daro išvadą, kad 580,50 Eur suma (250 Eur + 250 Eur + 80,50 Eur) užtikrintų tokio amžiaus vaiko poreikius bei atitiktų protingumo principą (CPK 177, 178, 185 straipsniai, CK 3.192 straipsnis). Teismas pažymi, kad nepaisant to, jog bylos duomenimis atsakovo finansinė padėtis yra geresnė, tačiau ieškovė neginčija savo pareigos lygia dalimi kaip ir atsakovas išlaikyti sūnų, o įstatymas nedraudžia naudotis artimųjų pagalba šiai pareigai vykdyti. Nors teismas nesivadovauja ieškovės nurodytomis naujomis aplinkybėmis, kurios, kaip nurodė atsakovas nėra įrodytos rašytiniais įrodymais, ginčo dėl ieškovės pareigos išlaikyti vaiką nėra. Įvertinant tai, kad institucijos išvada patvirtina, jog nepilnametis vaikas yra aprūpintas gyvenamąja vieta, atskiru kambariu su jame esančiais baldais, vaikas yra aprengtas, aprūpintas maistu, vertina, kad ieškovė yra pajėgi ir turi visas galimybes pasirūpinti šalių nepilnamečiu sūnumi. Esant nustatytoms aplinkybėms ir vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, ieškovei neįrodžius, jog šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymui reikalinga didesnė nei teismo nustatyta suma, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo šalių nepilnamečiui sūnui tenkintinas iš dalies, iš atsakovo priteistina po 250 Eur kas mėnesį nepilnamečio vaiko išlaikymui nuo 2021 m. lapkričio 19 d. (ieškinio gavimo teisme dienos) iki vaiko pilnametystės, (CK 3.192 straipsnis, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.200 straipsnis), išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.200, 3.208 straipsniai). Nustatytina, kad išlaikymo suma pervedama į ieškovės nurodytą banko sąskaitą. Teismas pažymi, kad išlaikymas yra priteisiamas nepilnamečiui vaikui, kurį uzufrukto teise tvarko jo įstatyminė atstovė, t. y. vaiko motina arba tėvas (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Šios lėšos išimtinai priklauso nepilnamečiui vaikui.
5.20. Kadangi joks įstatymas ar kiti teisės aktai nedraudžia numatyti konkrečios dienos iki kurios už einamąjį mėnesį turi būti teikiamas išlaikymas vaikui, įvertinus tai, kad byloje nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, kodėl atsakovas negali mokėti išlaikymo iki einamojo mėnesio 18 d., šis ieškovės reikalavimas tenkintinas, nustatytina, kad išlaikymas nepilnamečiui vaikui turi būti pervestas iki einamojo mėnesio 18 d. Su atsakovo argumentais, kad alimentai yra mokami už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, nes priteisti alimentai turės būti mokami nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, alimentų mokėjimo dienos nustatymas sukurs papildomų perskaičiavimo sunkumų, prieštaravimą tarp alimentų skaičiavimo pradžios (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) ir nustatytos jų mokėjimo dienos, o ieškovės reikalavimas neturi nei logiško, nei praktinio pagrindo, teismas neturi pagrindo sutikti.
5.21. Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Esminis kriterijus, sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo, yra tai, ar tėvas (motina) išlaikymą vaikui teikė, o ne tai, kada vaikui atstovaujantis asmuo ar vaikas kreipėsi dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo. Byloje nėra ginčo, kad nepilnametis vaikas gyventi pas ieškovę atvyko 2021 m. birželio 19 d. Nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. birželio 19 d. nepilnametis vaikas gyveno su ieškovės mama. Išlaikymas teikiamas nepilnamečiui vaikui, duomenų, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. birželio 19 d. atsakovas išlaikė nepilnametį sūnų ar vaikui skirtą išlaikymą pervedė vaiko senelei, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra įstatyminė nepilnamečio vaiko mama, todėl turi teisę vaiko interesais teikti tokį reikalavimą, todėl pagrįstai prašo priteisti išlaikymo įsiskolinimą minimu laikotarpiu. Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. šalių nepilnametis vaikas gyveno su ieškove. Duomenų, jog minėtu laikotarpiu atsakovas būtų prisidėjęs prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo byloje nėra. Nors formaliai išlaikymas vaikui ieškovės nurodytu įsiskolinimo laikotarpiu buvo priteistas iš pačios ieškovės, o atsakovas valdė išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise, tai nereiškia, kad jis neturėjo CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos teikti vaikui išlaikymą. Teismui nustačius, kad nuo 2021 m. birželio 19 d. atsakovas nevykdė pareigos materialiai išlaikyti savo vaiką, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, sprendžiama, kad iš atsakovo priteistinas vaiko išlaikymo įsiskolinimas. Teismo paskaičiavimu 2021 m. mokamo išlaikymo suma, įskaitant indeksaciją sudarė ne 287 Eur, kaip nurodo ieškovė, o 276 Eur. Įvertinant tai, kad išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tokio paties dydžio kaip ir ieškovė, turėjo teikti atsakovas, nesant duomenų, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. vaikui teikė išlaikymą, todėl šis ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti išlaikymo vaikui įsiskolinimą iš atsakovo, skaičiuojant po 276 Eur per mėnesį. Esant nurodytoms aplinkybėms, iš atsakovo priteisiamas 1 932 Eur (276 Eur x 7 mėn.) dydžio vaiko išlaikymo įsiskolinimas už 7 mėnesius, t. y. nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. (CK 1.5, 3.200 straipsniai). Byloje nesant jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog ieškovė nepilnamečiui vaikui išlaikymą teikė už atsakovą, šis ieškovės reikalavimas netenkintinas, išlaikymo įsiskolinimas priteistinas nepilnamečiam vaikui (CPK 178 straipsnis).
5.22. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. Nr. 801 nutarimu „Dėl išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų 21 punktą, kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos <...> yra skiriama ir mokama 1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Ši išmoka 2021 m. sudarė 70 Eur per mėnesį. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad Išmokų vaikams įstatymu vaikams teikiama išmoka (3 straipsnio 2 punktas) yra skirta vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. gavo valstybės (savivaldybės) vaikui skiriamą išmoką. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. gautus „vaiko pinigus“ būtų perdavęs sūnui ar ieškovei, įvertinant tai, kad minimos lėšos yra skirtos nepilnamečiui vaikui, todėl iš atsakovo nepilnamečiui vaikui priteistinos 490 Eur tikslines išmokos. Įvertinus tai, kad tikslinės paskirties išmokos skiriamos nepilnamečiui vaikui, ieškovės reikalavimas išmokas prašo priteisti jos naudai netenkintinas (CPK 178 straipsnis).
5.23. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, patenkinus minėtus ieškovės ieškinio reikalavimus dalyje, toje bylos dalyje mokėtinas 68 Eur (250 Eur × 12) žyminis mokestis už išlaikymo priteisimą ir 55 Eur žyminis mokestis už išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, priteistinas valstybei iš atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 3 straipsnis, CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ieškovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog sumokėjo 128 Eur žyminio mokesčio, t. y. 85 Eur už ieškinio reikalavimą dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ir 43 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taip pat ieškovė patyrė 2 480 Eur išlaidas už advokato teiktą teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo žyminio mokesčio už reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra atleista (CPK 80 straipsnio 5 dalis), jos sumokėtas 43 Eur žyminis mokestis jai grąžintinas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies – 94,68 proc. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, iš atsakovo proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteistinos 2 428,54 Eur (2 565 Eur x 94,68 proc.) bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai. Įvertinus tai, kad atsakovo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, nėra pateikta duomenų, jog atsakovas būtų mokėjęs už atstovo rengiamus prašymus, kurių teismas netenkino, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovui priteistina 149,67 Eur jo patirtų teisinės pagalbos išlaidų (2 813,25 Eur x 5,32 proc.). Įvertinant tai, kad prašymas išdėstyti iš atsakovo ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas, motyvuojant tuo, kad atsakovo finansinė padėtis nėra gera, pateiktas baigiamųjų kalbų metu, šiuo klausimu ieškovė nepasisakė, prašymas abstraktaus pobūdžio, nenurodant kuriam laikui prašoma išdėstyti, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako. Atsakovui išaiškintina, kad jis turi teisę dėl sprendimo išdėstymo kreiptis ir po sprendimo priėmimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 2) priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas atstovavimo išlaidas, kurių dydį patvirtinantys įrodymai teismui bus pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Dėl teismingumo. Teismui išnagrinėjus bylą pažeidžiant teritorinio teismingumo taisykles, toks sprendimas naikintinas. Kaip atsakovas buvo nurodęs atsiliepime į ieškinį, teismingumas ieškovės pasirinkimu galimas tik bylose dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo (CPK 30 straipsnio 4 dalis), tačiau nagrinėjamos bylos dalykas – 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimų civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 ir Nr. e2-3581-897/2018 pakeitimas. Išlaikymo priteisimas yra tik išvestinis reikalavimas, kylantis iš 2015 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalies dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pakeitimo ir galimas tik anksčiau buvusius teismų sprendimus pakeitus. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1002-826/2020 išskyrė savarankiškus ir nesavarankiškus (pagrindinius ir nepagrindinius) reikalavimus. Ta pati problema yra ir nagrinėjamoje byloje. Atsakovo manymu, tiek žyminio mokesčio apskaičiavimo klausimai, nagrinėti minėtoje nutartyje, tiek ir teismingumo klausimai turi būti sprendžiami pagal tuos pačius kriterijus, ir teismingumas bylose gali būti nustatinėjamas tik pagal savarankiškus ieškinio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendimu patvirtindamas savo kompetenciją nagrinėti bylą, bylos teismingumą nusistatė pagal nesavarankišką (nepagrindinį) ieškinio reikalavimą, kuris, jei būtų pareikštas, apskritai negalėtų būti nagrinėjamas teisme, galiojant 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimams.
6.2. Dėl neišspręstų dalies bylos reikalavimų, neatskleistos bylos esmės. Nepasisakęs dėl anksčiau priimtų ir nagrinėjamu sprendimu keičiamų teismų sprendimų galiojimo, pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso pažeidimą, dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas turėjo detaliai pasisakyti dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimų galiojimo pabaigos ir teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismui iš viso nesprendus teisinės problemos dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimų pakeitimo, tarp priimtų sprendimų atsirado kolizija (tiek vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tiek bendravimo su vaiku tvarkos prasme, tiek išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimo prasme), kuri apeliacine tvarka negali būti pašalinta. Iki skundžiamo teismo sprendimo nebuvusios kolizijos sukūrimas reiškia visiškai neatskleistą bylos esmę.
6.3. Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo:
6.3.1. Dėl esminių aplinkybių pasikeitimo nebuvimo. Jokio esminio aplinkybių pasikeitimo pirmos instancijos teismas nenustatė, o ieškovė tokio pasikeitimo iš viso neįrodinėjo (ieškinyje jokių argumentų apie aplinkybių pasikeitimą nepateikdama). Vaiko noras persikelti gyventi pas ieškovę nebuvo naujas. Ši aplinkybė buvo nagrinėjama 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, tačiau teismas atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimus, nustatęs manipuliavimo vaiku faktą, o tokiais veiksmais sukurtas vaiko noras, teismo vertinimu, neatitiko vaiko interesų. Kadangi vaiko noras gyventi su ieškove nesikeitė 2018 m., pirmos instancijos teismo nagrinėtoje byloje ši aplinkybė pakartotinai negalėjo būti vertinama, negalėjo būti pripažinta nei nauja, nei esmine.
6.3.2. Ieškovė neturėjo jokio reikšmingo pateisinimo ar būtinumo vaiko gyvenamosios vietos keitimui, išskyrus vaiko norą dėl lengvabūdiškesnio gyvenimo be pareigų ir šių aplinkybių byloje taip pat neįrodinėjo. Atsakovas su vaiko aplinkos keitimu nesutiko, nesutikimą argumentavo ieškovės aplinkos netinkamumu vaikui (visko leidimu paperkant vaiko norus; įrodinėjo nepatenkinamą ieškovės finansinę būklę). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime savo sprendimą grindė visiškai kitomis aplinkybėmis negu šalys įrodinėjo, nurodydamas, kad vaikas ne kartą yra kvietęs policijos pagalbą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas prieš jį smurtauja, atėmė kompiuterį, apipylė šaltu vandeniu ir pan. Visi teismo nurodyti faktiniai duomenys yra nepagrįsti ir neteisingi. Atsakovas niekada prieš savo vaiką nesmurtavo. Nors 2021 m. balandžio 19 d. laikino apgyvendinimo aktas Nr. 1VLA-262 faktiškai buvo surašytas, duomenys jog buvo smurtauta niekada nepasitvirtino. Pats pirmosios instancijos teismas jokio smurto fakto nenustatė. Vaiko laikino apgyvendinimo pas senelę aplinkybių motyvuotai negalėjo paaiškinti ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovas. Dėl tariamo atsakovo smurto vertinimo anksčiau jau buvo pasisakęs ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-17788-1102/2021, kurioje teismas nurodė, kad byloje nėra vienareikšmių įrodymų, kad yra pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai. Be to, 2021 m. gruodžio 20 d. sprendime Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI2-4778-484/2021 konstatuota, jog Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nesugebėjo raštu atsakovui nurodyti ir pagrįsti priežasčių dėl kurių apskritai taikė laikinas apsaugos priemones.
6.3.3. Turėjęs pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tikrinti esminių aplinkybių pasikeitimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė jokiais įrodymais neįrodinėtomis aplinkybėmis, kad teismo vertinimu atsakovo kuriama psichologinė aplinka vaikui yra nesaugi, t. y. byloje esantys duomenys patvirtina, jog po vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo aplinkybės iš esmės pasikeitė, psichologinė aplinka atsakovo šeimoje yra iš esmės nesaugi vaikui, nuolatiniai barniai ir įvykiai vaikui kelia nemalonius išgyvenimus, baimę ir tolimesnis vaiko gyvenimas joje su atsakovu neatitinka reikalavimų normaliam vaiko fiziniam ir psichologiniam vystymuisi (CPK 178, 185 straipsniai). Skundžiamą sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pirmosios instancijos teismas argumentavo vienintele pastraipa dėl tariamos atsakovo kuriamos psichologinės aplinkos nesaugumo. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas kada nors būtų kūręs nesaugią psichologinę aplinką ar norėjęs savo vaikui blogo.
6.3.4. Savo išvadą dėl atsakovo kuriamos nesaugios aplinkos teismas pagrindė abstrakčiu teiginiu „byloje esantys duomenys“, nedarydamas nuorodos į jokius konkrečius dokumentus ar įrodymus. Toks teismo sprendimo motyvavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Negalima teismo sprendimo grįsti nepatikrinamais ar neegzistuojančiais duomenimis. Teismas nepagrįstai nurodė, jog „nuolatiniai barniai ir įvykiai vaikui kelia nemalonius išgyvenimus“. Jokių barnių ar įvykių vaikui gyvenant su atsakovu niekada nebuvo. Teismo sprendime nieko daugiau apie barnius ar įvykius pasisakyta nėra.
6.3.5. Aplinkybė, kad atsakovas apeliaciniame skunde turi skųstis ir įrodinėti tai, ko nebuvo (įrodinėti, kad nebuvo barnių ir įvykių, įrodinėti, kad nekūrė psichologiškai nesaugios aplinkos ir pan.), rodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Neigiančioji šalis negali būti verčiama įrodinėti neegzistavusių aplinkybių. Tokias aplinkybes turėtų įrodinėti teigiančioji, o ne neigiančioji šalis. Ieškinyje aplinkybių dėl barnių, įvykių, ar psichologiškai nesaugios aplinkos sudarymo aplinkybių ieškovė neįrodinėjo, dėl to ieškovės reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo teismo nurodytais pagrindais negalėjo būti tenkinamas.
6.3.6. Dėl vaiko nuomonės. Atsakovas sutinka, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos turi būti vadovaujamasi vaiko interesais, tačiau vaiko interesai turi reikšti protingo vaiko interesus, o ne nieko daryti nenorinčio, gyventi pas mamą be kontrolės ir apribojimų norinčio, vaiko interesus. Pirmosios instancijos teismas byloje atsižvelgė tik į antruosius, o toks požiūris yra trumparegiškas ir neatitinkantis geriausių vaiko interesų prioriteto (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi psichologo nuomone, pagal kurią vaiko gyvenamoji vieta pagal galiojantį teismo sprendimą su tėvu neatitinka vaiko interesų, nes vaiko teigimu jį su jo tėvu sieja neigiamas emocinis ryšys, gyvendamas su tėvu vaikas nejautė iš jo pakankamai rūpesčio ar supratimo <...>. Atsakovas iš savo paauglio sūnaus reikalavo mokytis, ruošti pamokas, ribodavo laiką prie kompiuterio. Ieškovė iš viso jokių reikalavimų vaikui nekėlė ir nekelia. Su vaiku ieškovė tik keliaudavo ir atostogaudavo. Natūralu, jog paaugliui šiandien labiau patinka gyvenimas pas ieškovę be jokių pareigų ar apribojimų, ieškovei pataikaujant vaiko norams. Ta pati problema buvo nagrinėta dar Vilniaus mieto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Jos metu teismai ieškovės siekį manipuliuoti vaiku ir jį prisivilioti per dovanas, pirkinius ir atostogas vertino kaip neatitinkantį vaiko interesų. Ta pati problema išliko ir nagrinėjamoje byloje, tačiau teismas, nenustatęs jokių rimtų priežasčių, išskyrus „šiltus vaiko jausmus savo mamai“ ir „pakankamo tėvo rūpesčio nejautimą“ laikė rimtomis priežastimis vaiko gyvenamajai vietai pakeisti.
6.3.7. Pirmosios instancijos teismas tiek vaiko psichologinės aplinkos nesaugumą, tiek vaiko emocinius ryšius su ieškove bei atsakovu nustatė neatlikęs jokių psichologinės aplinkos tyrimo veiksmų. Teismui buvo pateikta vieno specialisto (psichologo) nuomonė, kuris savo išvadoje nenurodė jokių reikšmingų vaiko psichologinės aplinkos nesaugumo aspektų. Toks įrodymas negalėjo būti pakankamas teismo sprendimui byloje pagrįsti. Byloje nebuvo atlikta teismo psichologinė ekspertizė, nors atsakovas jos prašė, siekdamas įrodyti ieškovės manipuliavimo vaiku faktą ir nustatyti geriausius vaiko interesus.
6.3.8. Dėl ieškovės turtinės padėties, trukdančios ieškovei tinkamai rūpintis vaiku. Ieškovės turtinė padėtis pablogėjo tiek, kad ieškovė nuo 2018 m. nebegalėjo vykdyti vaiko išlaikymo prievolės. Kaip nurodoma skundžiamame teismo sprendime, ieškovė turi skolų VSDFV, VMI, atsakovui ir kitiems kreditoriams. Kaip matyti iš teismui pateiktų ikiteisminio tyrimo duomenų, ieškovės turtinė padėtis buvo tokia bloga, kad ji neišgalėjo sumokėti komunalinių paslaugų už būstą, kuriame gyveno, nuomos už būstą taip pat nemokėjo, ją išlaikė mama ir draugas. Jokių duomenų apie ieškovės turtinės padėties pagerėjimą į bylą nėra pateikta.
Žemesnės instancijos teismas
6.3.9. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog ieškovė pradėjo dirbti valstybės tarnyboje už 1466 Eur, tačiau konkrečių įrodymų apie ieškovės darbą byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas duomenimis sprendimui pagrįsti pavertė informaciją, kurią ieškovė teismui pateikė tik baigiamųjų kalbų metu, nepateikdama jokių dokumentų dėl ieškovės įsidarbinimo fakto ir detalių. Sprendime nurodydamas tai, ko teismo posėdyje teismas netyrė, pirmos instancijos teismas pademonstravo dar vieną neteisėtą palankumą ieškovei.
6.3.10. Net jei ieškovė pradėjo dirbti, ieškovės gaunamos pajamos jos turtinės padėties nedaro gera ir pakankama vaikui išlaikyti, tačiau teismas šių objektyvių aplinkybių nevertino.
6.3.11. Pirmosios instancijos teismas byloje neatsižvelgė, jog ieškovė neturi nei nuosavo nei nuomojamo būsto. Nuomos sutartis į bylą nebuvo pateikta, nors atsakovas prašė teismo ją išreikalauti. Taip teismas dar kartą pademonstravo išskirtinį palankumą ieškovei, atleisdamas ją nuo vaiko išlaikymo ir apgyvendinimo galimybių įrodinėjimo pareigos.
6.3.12. Pagal byloje esančius duomenis ieškovė negali išlaikyti net savęs. Ieškovei neturint finansinių galimybių išlaikyti vaiką (skirti analogiškos vaiko išlaikymo dalies), kokia buvo priteista iš atsakovo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove negalėjo atitikti geriausių vaiko interesų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove be ieškovės finansinės padėties tikrinimo ir ieškovės finansinių galimybių vienai išlaikyti vaiką vertinimo, be ieškovės teisės į būstą patikrinimo (be nuomos sutarties pateiktos į bylą) nėra pagrįstas.
6.4. Dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Nagrinėjamoje byloje dėl 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo teismas nepasisakė. Po byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo tapo neaiškus 2022 m. rugsėjo 29 d. ir 2018 m. spalio 29 d. nustatyto šalių bendravimo vaiku tvarkų santykis, ar abu sprendimai yra galiojantys ar tik vienas. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumų (nenustatyto aiškaus santykio su 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimais, nenustatyto sprendimų galiojimo pradžios ir pabaigos momento, sprendimų persidengimo) atsakovas jau pasisakė. Papildomai atsakovas su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir dėl to, kad teismas bendravimo su vaiku tvarką skundžiamu sprendimu nustatė vienašališkai, neatsižvelgdamas į teismo posėdžio metu suderintą ieškovės ir atsakovo poziciją bendravimo su vaiku klausimu. Teismas sprendimą nenustatyti konkrečios bendravimo su vaiku tvarkos motyvavo duomenų, kad atsakovui būtų trukdoma ar draudžiama bendrauti su šalių sūnumi, nebuvimu. Atsakovo manymu, abiem šalims sutarus dėl bendravimo su savo vaiku, tokia tvarka ir turėjo būti nustatyta. Skundžiamu sprendimu vaikas faktiškai buvo atskirtas nuo atsakovo. Jei ieškovė atsakovo atžvilgiu neturės jokių pareigų dėl bendravimo su vaiku tvarkos, ji šių pareigų ir nevykdys. Kol vaikas gyveno su atsakovu, vaiko ir tėvo santykiai buvo normalūs, jie bendraudavo kiekvieną dieną. Vaikui apsigyvenus su mama, vaikas su tėvu prarado bet kokį norą bendrauti. Siekiant išlaikyti vaiko bendravimą su abiem tėvais, turėjo būti nustatyta konkretesnė ir ieškovę labiau įpareigojanti bendravimo su vaiku tvarka – tokia, kokios prašė atsakovas ir kokia abiem šalims buvo taikoma anksčiau.
6.5. Dėl išlaikymo mokėjimo dienos. Teismas motyvuotai neatmetė atsakovo argumentų, jog vaiko išlaikymo mokėjimo dienos nustatymas sukurs papildomų perskaičiavimo problemų, susijusių su teismo sprendimo įsiteisėjimo diena. Teismo sprendimui esant priimtam 29 dieną ir esant skubiai vykdytinam, tapo neaišku, iki kurios datos turi būti mokamas išlaikymas už rugsėjo mėnesį. Tapo neaišku, kodėl išlaikymą už spalio ir kitus mėnesius atsakovas turi mokėti avansu. Iš teismo sprendimo matyti, jog teismas tenkino ieškovės reikalavimą be jokių motyvų. Pirmosios instancijos teismas nurodė tik tiek, jog įstatymas nedraudžia nustatyti alimentų mokėjimo dienos. Toks motyvas negalėjo būti pakankamas alimentų mokėjimo dienos nustatymui, kadangi įstatymas taip pat nedraudžia šios datos nenustatyti. Ieškovė jokių argumentų dėl alimentų mokėjimo datos nustatymo nepateikė, o teismas ieškovės reikalavimą tenkino be jokio pagrindimo.
6.6. Byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas iki teismo sprendimo priėmimo vykdė mokėjimus pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau teismas savo iniciatyva nustatė, jog teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo priteisimo turi būti skubiai vykdomas, nors ieškovė tokio skubaus vykdymo teismo neprašė. Be to, nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo sustabdymo teismas skundžiamu sprendimu taip pat neišsprendė, dar kartą parodydamas palankumą ieškovei. Teismui neišsprendus laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo, liko neišspręstas ir nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodyto laikino didesnio išlaikymo (287 EUR) ir nuo ieškinio padavimo dienos priteisto mažesnio išlaikymo (250 EUR) kompensavimo klausimas ir šio skirtumo grąžinimo atsakovui tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
6.7. Dėl teismo šališkumo. Bylos nagrinėjimo proceso eigoje atsakovas pirmosios instancijos teismui teikė nušalinimą dėl akivaizdaus teismo šališkumo (dėl atsakovo procesinių prašymų netenkinimo, dirbtinių kliūčių įrodinėti savo atsiliepimo argumentus sudarymo). Nušalinimas nebuvo patenkintas, tačiau teismo šališkumas akivaizdžiai matosi iš teismo priimtų sprendimų– savo iniciatyva be jokių argumentų tenkinti ieškovės reikalavimus dėl alimentų mokėjimo datos nustatymo, palikti atsakovo atžvilgiu toliau galioti laikinąsias apsaugos priemones ir kt., teismo šališkumą taip pat patvirtina aplinkybė, kad teismas nereikalavo ieškovės sumokėti žyminio mokesčio nuo ieškovės pareikštų turtinių reikalavimų, nuo kurių žyminis mokestis įprastai turėjo būti mokamas (išlaikymo įsiskolinimo ir tikslinių įmokų įsiskolinimo), nors atsakovas atsiliepime buvo atkreipęs teismo dėmesį į minėtus ieškinio trūkumus. Teismui buvus akivaizdžiai šališkam ieškovės atžvilgiu daugeliu nurodytų aspektų turėtų būti konstatuotas esminis civilinio proceso teisės pažeidimas, padarytas nagrinėjant bylą pirmąja instancija.
6.8. Dėl išlaikymo įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 1932 EUR išlaikymo įsiskolinimą, nors jokių neteisėtų veiksmų šio įsiskolinimui susiformavimui atsakovas neatliko. Vaiko gyvenamoji vieta Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimais buvo nustatyta su atsakovu. Atsakovas išlaikymą vaikui teikė vaiko gyvenamojoje vietoje – tiek natūra, tiek pinigais. Kol minėti teismų sprendimai (dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo iš ieškovės) galiojo, atsakovo išlaikymo įsiskolinimas de jure negalėjo atsirasti. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvacija dėl išlaikymo įsiskolinimo ir kad nėra ginčo, jog vaikas su tėvu negyveno.
6.9. Pati būdama išlaikymo savo vaikui skolininkė tuo pačiu laikotarpiu pagal kitą teismo sprendimą ieškovė vienu metu negalėjo tapti išlaikymo kreditore. Faktinio išlaikymo teikimo tikrinimo pagrindai visiškai netinka situacijoms, kai vaiko išlaikymas yra jau priteistas teismo sprendimu ir išlaikymo įsiskolinimo vaiko vardu reikalaujanti šalis pati nevykdo savo vaiko išlaikymo prievolės dalies, o tam kad nevykdytų išlaikymo prievolės, keičia vaiko gyvenamąją vietą – nusistatinėja ją su savimi. Abu tėvai turi turėti vienodas pareigas ir vienodai vykdyti savo prievoles vaiko išlaikymui.
Žemesnės instancijos teismas
6.10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kriterijus, pagal kuriuos turėjo būti sprendžiama dėl išlaikymo įsiskolinimo (tarp jų – kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu bei nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus), tačiau šių kriterijų sprendime visiškai neanalizavo ir jų nevertino. Kriterijų nurodymas pro forma, nedaro priimto teismo sprendimo pagrįstu ir motyvuotu. Priešingai nei nurodo teismas, byloje ginčas visada buvo dėl vaiko atskyrimo nuo atsakovo de jure. Nors vaikas su atsakovu negyveno de facto, tačiau išlaikymo įsiskolinimo priteisimui yra būtinas nepilnamečio vaiko gyvenimo skyrium su kita šalimi nustatymas tiek de jure, tiek de facto prasme. Teismas skundžiamame sprendime visiškai neatsižvelgė, jog beveik visą laiką nuo 2018 m. atsakovas vaiką išlaikė vienas pats, nes ieškovė savo išlaikymo dalies vaikui neteikė. Priverstinis išlaikymo išieškojimas iš ieškovės buvo negalimas. Atsakovo manymu, išlaikymo įsiskolinimas galėjo atsirasti tik nustačius, jog kita šalis prisidėjo prie išlaikymo teikimo ne tik savo, tačiau ir išlaikymo „vengusio“ tėvo dalimi. Negalima tokia situacija, jog savo išlaikymo prievolių visiškai nevykdžiusi šalis galėtų įgyti reikalavimo teisę į išlaikymo įsiskolinimą. Priešingu atveju būtų pažeisti kertiniai teisingumo, sąžiningumo ir protingumo teisės principai.
6.11. Kita vertus, 2021 m. balandį kilus ginčui dėl tariamo vaiko aplinkos nesaugumo, vaikas 3 mėnesius iš viso negyveno nė su vienu iš tėvų. Šalims bendradarbiaujant su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atvejo vadybininkais buvo sutarta, jog vaikas po močiutės laikinai (2021 m. vasaros atostogų metu) pagyvens su ieškove, o vėliau grįš pas atsakovą. Dėl atostogų su kita šalimi, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimais nustatytas vaiko išlaikymo išieškojimas iš ieškovės nesikeitė. Vaikas ir anksčiau su ieškove ar močiute praleisdavo vasaros atostogas ar jų dalį, tačiau už tą laikotarpį ieškovės priešpriešinė prievolė reikalauti mokėti išlaikymą į jos sąskaitą neatsirasdavo. Pačiai ieškovei vaiko neteisėtai negrąžinus į nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, ieškovės pareikšto išlaikymo įsiskolinimo reikalavimo teisė negalėjo atsirasti. Teismų sprendimai dėl vaiko išlaikymo priteisimo iš kitos (kartu negyvenančios) šalies yra grindžiami prezumpcija, kad su vaiku gyvenanti šalis lygiavertiškai prisideda prie vaiko išlaikymo. Nagrinėtoje byloje teismas nenagrinėjo ir nevertino, kiek prie vaiko išlaikymo tuo pačiu laikotarpiu prisidėjo ieškovė, jei ji net priverstinai nevykdė sprendimo dėl savo išlaikymo dalies teikimo. Priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo be Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų išlaikymo teikimo kriterijų analizės, teismas priėmė nepagrįstą ir šališką sprendimą.
6.12. Dėl tikslinės paskirties įmokų įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo 490 Eur iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gautas tikslines išmokas. Atsakovas nesutinka su teismo argumentacija, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. gautus „vaiko pinigus“ būtų perdavęs sūnui ar ieškovei. Atsakovas neprivalėjo vaiko turto perdavinėti vaiko motinai ar nepilnamečiam vaikui, nes įstatymai nei tokios prievolės, nei turto perdavimo sąlygų nenumato. Ginčo, jog gautos tikslinės išmokos yra vaiko, o ne atsakovo turtas byloje nebuvo. Prievolės iš karto išleisti gautas tikslinės paskirties išmokas įstatymai nenumato. Teisės kaupti vaiko turtą (vaiko pinigus) ir juos vaiko interesais panaudoti vėliau (pvz., perkant didesnį pirkinį) įstatymai taip pat nedraudžia. Tiek ieškovės, tiek atsakovo (uzufrukto turėtojų) teisėms esant lygioms, ieškovės reikalavimas suteikti jai daugiau uzufrukto teisių (reikalavimas atimti iš atsakovo uzufrukto teises ir perimti jas pačiai ieškovei) byloje nebuvo niekuo pagrįstas. Įstatymai nenumato, jog vaiko naudai tėvų gautos tikslinės paskirties išmokos (valdomos uzufrukto teise) faktiškai pasikeitus vaiko gyvenamajai vietai turi būti iš karto perduodamos kitam asmeniui. Abu vaiko tėvai turi teisę ir toliau vaiko turtą valdyti uzufrukto teise. Jei būtų nustatyta, kad atsakovas vaiko turtą panaudojo ne vaiko interesais, tokiu atveju būtų kita situacija, tačiau ieškovė vaiko turto panaudojimo ne vaiko interesais neįrodinėjo. Teisinio vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimo juridinio fakto ieškovės nurodomu laikotarpiu nebuvo. Vaiko gyvenamajai vietai esant nustatytai kartu su atsakovu, joks atsakovo tikslinių įmokų įsiskolinimas negalėjo atsirasti. Kita vertus, ieškovo skundžiamas teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo taip pat nėra įsitesėjęs. Vaikui de jure vis dar gyvenant kartu su atsakovu, nesant įstatyminio draudimo tėvui/motinai anksčiau valdžiusio vaiko turtą (vaiko pinigus) uzufrukto teise ir toliau tą daryti tokia pačia uzufrukto teise, nesant įstatyminio pagrindo, suteikiančio vaiko turtą valdyti tik konkrečiam tėvui/motinai, ieškovės reikalavimas dėl atsakovo uzufrukto teisės valdyti dalį vaiko turto atėmimo, negalėjo būti tenkinamas, nes tam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
6.13. Dėl žyminio mokesčio. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo iš atsakovo priteisti žyminį mokestį valstybės naudai. Be to, teismas iš atsakovo priteisė didesnį žyminį mokestį negu ieškovė sumokėjo. Pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį šeimos bylose žyminio mokesčio šalims mokėti nereikia. Tai reiškia, jog nuo žyminio mokesčio yra atleista ne tik ieškovė, bet ir atsakovas.
6.14. Atsakovas, reikšdamas tik vieną reikalavimą dėl neturtinio pobūdžio teismo sprendimo panaikinimo, sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktą (nuo tų pačių reikalavimų, nuo kurių, žyminį mokestį mokėjo ieškovė).
7. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos apeliaciniame procese patirtas atstovavimo is?laidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Atsakovo prašymai dėl teritorinio teismingumo buvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, de?l ju? is?samiai ir motyvuotai pasisakyta skundz?iamame sprendime, be to jie neturi jokio teisinio pagrindo bei pries?tarauja faktine?ms bylos aplinkybe?ms. Ies?kinys buvo reis?kiamas pagal vaiko faktine? gyvenama?ja? vieta?. Nagrine?jamu atveju tai yra pakartotinis ies?kinys, kuris buvo pareiks?tas pagri?stai ir remiantis CPK 30 straipsnio 4 dalies nuostata, kad ies?kinys de?l is?laikymo priteisimo gali bu?ti pareis?kiamas taip pat pagal ies?kovo gyvenama?ja? vieta?. Atsakovo pateikta nuoroda i? Klaipe?dos apygardos teismo nutarti?, kurioje nagrine?jami ne s?eimos teise?s klausimai. Kasacinis teismas ne karta? yra nurode?s, kad teismingumo taisykliu? paz?eidimas nelaikytinas absoliuc?iu skundz?iamo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu, tode?l net ir paz?eidus teritorini? teisminguma? naikinti skundz?iamo sprendimo ne?ra pagrindo.
7.2. Lietuvos Auks?c?iausiasis Teismas, pasisakydamas de?l vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, ne karta? yra paz?yme?je?s, kad teismo sprendimas de?l vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nei?gyja res iudicata galios – pasikeitus aplinkybe?ms ar vienam is? te?vu?, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaika? auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis is? te?vu? gali reiks?ti pakartotini? ies?kini? de?l vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.169 straipsnio 3 dalis), bu?tent toki? ies?kini? teismas ir is?nagrine?jo, konstatave?s, kad su?nus negyvena su atsakovu nuo 2021 m. balandžio 19 d. ir nuo to laiko priteisdamas is?laikymo i?siskolinima?. Taigi skundz?iamas sprendimas yra teisingas ir pagri?stas, juo is? esme?s pakeic?iami ankstesni teismu? sprendimai de?l su?naus gyvenamosios vietos nustatymo ir is?laikymo, o jei apeliacine?s instancijos teismas nustatys, kad pirmosios instacijos teismas padare? klaida?, nenurodydamas nuo kada nebegalioja Vilniaus miesto apylinke?s teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas civiline?je byloje Nr.2-22284-897/2015 ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimas civiline?je byloje Nr.e2-3581-897/2018, tai galima padaryti ir byla? nagrine?jant apeliacine?s instancijos teisme, nes tai ais?kiai is?plaukia is? pirmosios instancijos teismo sprendimo.
7.3. Visi atsakovo argumentai dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo buvo dėstomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovė su jais nesutinka, nes jie yra nepagrįsti ir parodo, kad atsakovui nėra svarbūs vaiko norai. Nagrinėjamu atveju pagrindinis veiksnys, le?me?s ies?kovei bu?tinybe? pareiks?ti nagrine?jama? ies?kini?, buvo su?naus subrendimas ir ais?kus jo noro gyventi su motina is?reis?kimas, atsisakant gri?z?ti gyventi pas te?va?, kas buvo labai ais?kiai konstatuota teismo psichologe?s is?vadoje. Vaikas jau 19 me?nesiu?, t. y. nuo 2021 m. balandžio 19 d. gyvena ne su atsakovu ir per visa? bylos nagrine?jimo pirmosios instancijos teisme laikotarpi? atsakovas ne? karto nebuvo susitike?s su su?numi, tode?l akivaizdu, kad jam ru?pi ne su?nus, o jo nenoras moke?ti is?laikymo, kas negali bu?ti pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinio skundo s?ioje dalyje. Visiškai sutinka su teismo sprendime is?de?stytais motyvais, kurie remiasi paties vaiko nuomone, teismo psichologo is?vada ir vaiko teisiu? apsaugos institucijos atstovo nuomone. Mano, kad apeliaciniame skunde ne?ra pateikti argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo motyvus ir is?vadas, tode?l tenkinti apeliacini? skunda? jame is?de?stytu? argumentu? pagrindu dalyje de?l vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ne?ra jokio pagrindo.
7.4. Ies?kove? teismo pose?dz?io metu sutiko su bet kokia tvarka, bet nurode? abejones, kad atsakovas laikysis tokios detalios tvarkos ir siu?le? laisva? bendravimo tvarka? is? anksto i?spe?jant apie numatoma? bendravima?. Teismas, atsiz?velgdamas i? vaiko teisiu? apsaugos institucijos atstovo pozicija?, pagri?stai nusprende?, kad tai, kas tiko maz?am vaikui, netinka paaugliui, tode?l nustato tokia? tvarka?, kuri leistu? atsakovui atkurti savo rys?i? su vaiku. Atsakovas s?ioje dalyje skundz?ia tik de?l savo ambiciju?, jokio intereso bendrauti su su?numi jis neturi, tode?l nustatyti tokios bendravimo su vaiku tvarkos kokios pras?ė atsakovas ne?ra jokio pagrindo. Per 19 mėnesių atsakovas pats nebandė susitikti su sūnumi net ir žinodamas, kad sūnus per vasaros atostogas buvo tame pačiame mieste kaip atsakovas beveik du mėnesius. Per rudens atostogas pats vaikas inicijavo susitikimą su tėčiu, informuodamas atsakovą prieš savaitę laiko, tačiau susitikimas truko 10 minučių, nes atsakovas daugiau nerado tam laiko.
7.5. Dėl išlaikymo mokėjimo dienos ir teismo šališkumo, mano, kad normalu nustatyti data?, iki kurios turi bu?ti sumoke?tas is?laikymas. Jei atsakovui neais?ku, jis gali pras?yti teismo is?ais?kinimo kaip vykdyti sprendima?, tac?iau tai, kad atsakovas to nesupranta, ne?ra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendima?. Kaip ir ne?ra pagrindo manyti, kad teismas s?alis?kas, jei jis netenkina visu? atsakovo pras?ymu?, tode?l skundas negali bu?ti tenkintas s?ioje dalyje is?de?stytu? argumentu? pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
7.6. Teismas teisingai konstatavo, kad su?nus negyvena su te?vu nuo 2021 m. balandžio 19 d., tode?l nuo s?ios dienos iki ies?kinio padavimo dienos buvo priteistas is?laikymo ir tiksliniu? i?moku? i?siskolinimas ir s?ioje dalyje sutinkama su teismo motyvais bei nematoma pagrindo juos kartoti, tode?l pras?o teismo apeliacini? skunda? atmesti.
7.7. Apeliacinis skundas yra nepagri?stas, nepaneigiantis kaip neteisingu? ar neteise?tu? pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu?, kuriuos visiškai palaiko, apeliacinio skundo argumentai de?l teritorinio teismingumo paz?eidimo, neis?spre?stu? bylos reikalavimu? ir neatskleistos bylos esme?s, de?l vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, de?l is?laikymo i?siskolinimo ir tiksline?s paskirties i?moku? i?siskolinimo, yra nepagri?sti nei teisis?kai, nei faktis?kai, tode?l tenkinti tokio skundo ne?ra pagrindo. Taip pat atkreipia teismo de?mesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde neginc?ija pirmosios instancijos teismo nustatyto is?laikymo dydz?io, tode?l preziumuojame, kad su juo sutinka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei bendravimo tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
11.1 Nepilnametis A. Z. yra ieškovės ir atsakovo sūnus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 nutraukta šalių santuoka, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu. Iš ieškovės priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui iki vaiko pilnametystės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 iš ieškovės priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis ir mokėjimo tvarka. Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 šalių nustatyta bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1305-340/2019 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
11.2 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. balandžio 19 d. laikino apgyvendinimo aktu Nr. 1VLA-262 nepilnametis vaikas paimtas iš jam nesaugios aplinkos ir laikinai apgyvendintas pas senelę. Laikino apgyvendinimo pagrindas – vaiko situacijos vertinimo metu kilo realus pavojus vaiko fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai. 2021 m. birželio 22 d. vaiko laikinosios priežiūros nutraukimo aktu Nr. 1LPN-143 išnykus priežastims, dėl kurių nustatytas vaiko apsaugos poreikis, ir nelikus realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, šeimoje nutraukta nepilnamečio vaiko laikina priežiūra.
Žemesnės instancijos teismas
11.3 Bylos duomenimis atsakovas dirba uždaroje akcinėje bendrovėje, jo vidutinį darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 5 d. iki 2021 m. lapkričio 9 d. sudarė 1 768 Eur. Turi kreditorinių įsipareigojimų AB „Swedbank“ pagal 2018 m. vasario 8 d. sudarytą būsto paskolos sutartį. Kas mėnesį mokama suma sudaro 142,31 Eur. Sutarties termino pabaiga 2044 m. sausio 15 d. Atsakovo vardu registruota transporto priemonė BMW 530, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas su žemės sklypo dalimi, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovo paaiškinimais jo finansinė padėtis nėra gera, negali skirti lėšų kelionėms į Klaipėdą.
11.4 Teismo surinktais duomenimis ir ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad ieškovės vardu registruotų transporto priemonių ir nekilnojamojo turto nėra. Ieškovės vardu registruota įmonė. Ieškovės atžvilgiu vykdomi priverstiniai skolos išieškojimai per antstolius – vykdomoji byla dėl 47,01 Eur baudos išieškojimo, išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; vykdomoji byla dėl 7 463,22 Eur skolos išieškojimo, išieškotojas M. Z.; vykdomoji byla dėl 108 Eur skolos išieškojimo, išieškotojas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius; vykdomoji byla dėl išlaikymo priteisimo, išieškotina suma – 7 824,25 Eur, išieškotojas M. Z.; vykdomoji byla dėl 403 Eur skolos išieškojimo, išieškotoja UAB „Paslaugos būstui“. Ieškovės pajamų mokesčio deklaracijos duomenimis jos gautas pajamas 2021 m. sudarė 4 500 Eur. Ieškovės paaiškinimais ji 2022 m. liepos mėnesį įsidarbino valstybės tarnyboje. Jos gaunamas darbo užmokestis 1 466 Eur neatskaičius mokesčių. Atsakovės paaiškinimais jos finansinė padėtis stabilizavosi gaunant pastovias pajamas valstybės tarnyboje, tačiau jai padeda finansiškai mama ir gyvenimo draugas.
11.5 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba į bylą pateikė 2021 m. gruodžio 13 d. išvadą Nr. 5SD-7379, kurioje nurodė, kad nepilnametis vaikas nuo 2021 m. vasaros gyvena su ieškove, jos aplinkoje, kur vaiko teisių pažeidimų nustatyta nebuvo. Nepilnametis vaikas nurodė, kad nori gyventi su mama ir toks jo noras neprieštarauja vaiko interesams, todėl turėtų būti tenkinamas. Ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Ieškiniu prašoma priteisti suma galėtų patenkinti kasdienius vaiko poreikius.
Dėl teismingumo
12. Atsakovo manymu, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta pažeidžiant teritorinio teismingumo taisykles, nes teismas bylos teismingumą nustatė ne pagal savarankišką (pagrindinį) ieškinio reikalavimą (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimų pakeitimas ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su kitu tėvu), o pagal išvestinį reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo kuris, jei būtų pareikštas, negalėtų būti nagrinėjamas teisme nepakeitus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimų ir jiems galiojant, dėl to toks sprendimas naikintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl teritorinio teismingumo nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl teritorinio teismingumo ir jų nekartoja.
13. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias teismingumą, dėl to nėra CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo aspektu.
14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo cituojama Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1002-826/2020, kurioje, kaip nurodė atsakovas, buvo išskirti savarankiški ir nesavarankiški (pagrindiniai ir nepagrindiniai) reikalavimai, buvo nagrinėjami visiškai kitokio pobūdžio teisiniai aspektai (dėl žyminio mokesčio civilinėje byloje dėl nuomos sutarties pažeidimų, t. y. visiškai su šeimos teisiniais santykiais nesusijusioje byloje) nei yra nagrinėjami šioje civilinėje byloje, dėl ko šiuo konkrečiu atveju atsakovo cituojama nutartimi nėra pagrindo vadovautis.
15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, taip pat bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 45 punktą. Teismų praktika. 2016, 46, p. 190-205). Priešingai nei nurodo atsakovas, tokio pobūdžio reikalavimai nėra skirstomi į pagrindinius (savarankiškus) ir išvestinius. Nepilnametis vaikas (jo atstovas) turėtų teisę reikšti savarankišką reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo bet kuriam iš tėvų, kuris tokio reikalavimo nevykdytų (nepriklausomai nuo to, ar su tuo tėvu teismo sprendimu nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta ar ne) net ir tada, kai nebūtų reiškiamas reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo.
16. Taigi nors nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakovu (Vilniuje), įvertinus tai, kad ieškinio pareiškimo metu ieškovės ir jos nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta buvo Klaipėdoje, nepilnametis vaikas mokėsi Klaipe?dos progimnazijoje bei išreiškė norą likti gyventi su ieškove, taip pat vadovaujantis nepilnamečio vaiko interesų prioritetizavimu, protingumo kriterijumi ir teisiniu reglamentavimu dėl ieškovo teisės ieškinį dėl išlaikymo priteisimo pareikšti ir pagal ieškovo gyvenamą vietą (CPK 30 straipsnio 4 dalis), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad buvo tikslinga bylą nagrinėti nepilnamečio vaiko ir jo mamos gyvenamosios vietos teisme Klaipėdoje.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismingumo pažeidimo nagrinėjamoje byloje nėra, atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl neišspręstų dalies reikalavimų ir neatskleistos bylos esmės
18. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nepasisakęs dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimų, keičiamų apeliaciniu skundu kvestionuojamu sprendimu, galiojimo (keitimo), padarė esminį proceso pažeidimą, dėl ko skundžiamas sprendimas naikintinas; pirmosios instancijos teismas turėjo detaliai pasisakyti dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimų galiojimo pabaigos ir teisinių pasekmių; tarp priimtų sprendimų atsirado kolizija (tiek vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tiek bendravimo su vaiku tvarkos prasme, tiek išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimo prasme), kuri apeliacine tvarka negali būti pašalinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimų galiojimo skundžiamame sprendime, nelaikytina esminiu proceso pažeidimu, kurio nebūtų galima išspręsti apeliacinės instancijos teisme pagal byloje esančius įrodymus ir tai nereiškia, kad buvo neatskleista bylos esmė ar atsirado kolizija tarp teismo sprendimų. Tokie atsakovo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.
19. Vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 327 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. CPK 328 straipsnyje numatyta, jog iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais.
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove; 2) priteisti nuo 2021 m. lapkričio 19 d. iki sūnaus pilnametystės iš atsakovo išlaikymą po 287 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šią sumą pervedant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 18 dienos, periodines išmokas indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai išlaikymo įsiskolinimą 2 009 Eur ir 490 Eur tikslines išmokas vaikui, už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d.; 4) nustatyti laisvą tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką, kuri iš anksto neįpareigotų tėvo su vaiku bendrauti konkrečiomis datomis ar valandomis. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsprendė visus ieškinio reikalavimus, išsamiai ir detaliai pasisakydamas dėl kiekvieno iš jų, bei aiškiai atskleidė bylos esmę pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog skundžiamu sprendimu iš dalies keičiami Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimai, nelaikytina esminiu proceso pažeidimu, byloje pareikštų reikalavimų neišsprendimu ar bylos esmės neatskleidimu.
21. Ieškovė, reikšdama pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo CK 3.169 straipsnio 3 dalies pagrindu ir kitų reikalavimų, konkrečiai tokio formalaus reikalavimo (dėl ankstesnių teismo sprendimų keitimo) ieškinyje nebuvo suformulavusi. Atsakovas priešieškinio su savarankiškais reikalavimais byloje nereiškė. Pagal ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį matyti, kad ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nereiškė. Tai, kad skundžiamu sprendimu keičiami (ir kaip konkrečiai keičiami) ankstesni teismų sprendimai, kuriuose jau buvo spręsti klausimai dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo tvarkos, savaime logiškai suprantama atsižvelgiant į pakartotinio ieškinio reikalavimų pobūdį ir teismo sprendimo, kuriuo iš naujo išnagrinėti ir atitinkamai išspręsti tokie ieškinio reikalavimai, turinį. Dėl to, tokia situacija nevertintina kaip kolizinė. Vėlesnis teismo sprendimas pakeičia ankstesnio teismo sprendimo dalį, kuria buvo sprendžiami res iudicata galios neįgyjantys reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, taip pat išlaikymo priteisimo. Šiuo atveju tarp šalių ginčas kilo būtent dėl to, kad viena iš šalių siekė nustatyti kitą vaiko gyvenamąją vietą, taip pat išspręsti kitus su nepilnamečio vaiko išlaikymu bei bendravimu susijusius klausimus nei buvo nustatyta ankstesniais teismo sprendimais.
22. Nagrinėjamu atveju bylos esmės atskleidimą lėmė konkrečių ieškinio reikalavimų išnagrinėjamas ir atitinkamas jų išsprendimas, o ne formalus konstatavimas, kad skundžiamu sprendimu keičiami ankstesni teismo sprendimai. Kadangi teismo sprendimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo neįgyja res iudicata galios, pareiškus pakartotinį ieškinį su tokiais reikalavimais, savaime suprantama, kad tenkinus pakartotinio ieškinio reikalavimus, keičiasi ankstesniu teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, jo išlaikymo ir bendravimo su vaiku tvarka, kuri nurodoma naujai priimtame teismo sprendime. Vien ta aplinkybė, kad šis formalus aspektas (t. y. kad naujai priimamu sprendimu atitinkamai keičiami ankstesni teismo sprendimai) nėra nurodytas naujai priimtame teismo sprendime, nesudaro pagrindo tokio sprendimo naikinti. Toks vertinimas būtų pernelyg formalus, ir prieštarautų CPK 328 straipsnyje įtvirtintam draudimui naikinti sprendimą ar nutartį formaliais pagrindais.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje dalyje, teigtina, kad atsakovo argumentai dėl neatskleistos bylos esmės ir neišspręstų dalies byloje pareikštų reikalavimų laikytini nepagrįstais. Vis dėlto, pritartina apeliantui, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje galėjo nurodyti, kokie teismo procesiniai sprendimai yra keičiami. Kolegija, atsižvelgdama į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį patikslina, dėl tikslinimo sprendimo esmė nesikeičia.
Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo
24. Atsakovas nesutinka su vaiko gyvenamosios vietos pakeitimu iš esmės argumentuodamas tuo, kad: 1) ieškovė neįrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nenustatė jokio esminių aplinkybių pasikeitimo, nes byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kūręs nesaugią psichologinę aplinką, o vaiko noras gyventi su ieškove nebuvo naujas ir negalėjo būti pakartotinai vertinamas; 2) teismo požiūris į vaiko interesus neatitinka geriausių vaiko interesų prioriteto; 3) ieškovės turtinė padėtis nėra gera ir pakankama vaikui išlaikyti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su ieškove, nepatikrinus ir neįvertinus ieškovės finansinės padėties ir galimybių vienai išlaikyti vaiką, bei nepatikrinus ieškovės teisės į būstą nėra pagrįstas. Atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas aiškiai nustatė esmines aplinkybes, sudarančias pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nagrinėjamu atveju.
25. Pirma, nors atsakovas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kūręs nesaugią psichologinę aplinką, teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokią išvadą vertino byloje esančių įrodymų visumą – paties vaiko nuomonę, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. balandžio 19 d. laikino apgyvendinimo aktą Nr. 1VLA-262, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2021 m. gruodžio 13 d. išvadą Nr. 5SD-7379, tarnybos nuoseklią poziciją teisminio nagrinėjimo metu, kt.
26. Be to, pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti ir nustatyti vaiko norus ir pažiūras dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ir (ar) jo gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, 2022 m. vasario 28 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje paskyrė šalių nepilnamečiui vaikui atskirus individualius susitikimus su Klaipėdos apylinkės teismo vyriausiąja specialiste (teismo psichologe), įpareigojant ją išklausyti vaiko nuomonę (dėl nagrinėjamo ginčo, nustatyti vaiko ryšį, santykius su ieškove ir atsakovu) ir pateikti teismui vyriausiojo specialisto (teismo psichologo) nuomonę raštu apie individualaus pokalbio su vaiku rezultatus dėl byloje nagrinėjamo reikalavimo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą.
27. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad nepaisant to, jog konkretus atsakovo smurto atvejis prieš nepilnametį vaiką nebuvo nustatytas, byloje nėra duomenų, jog atsakovo gyvenamojoje vietoje esančios nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygos būtų netinkamos, tačiau atsakovo kuriama psichologinė aplinka vaikui yra nesaugi, t. y. byloje esantys duomenys patvirtina, jog po vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo aplinkybės iš esmės pasikeitė, psichologinė aplinka atsakovo šeimoje yra iš esmės nesaugi vaikui, nuolatiniai barniai ir įvykiai vaikui kelia nemalonius išgyvenimus, baimę ir tolimesnis vaiko gyvenimas joje su atsakovu neatitinka reikalavimų normaliam vaiko fiziniam ir psichologiniam vystymuisi (CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad civiliniame procese vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad nepilnamečio vaiko psichologinė aplinka gyvenant su atsakovu nelaikytina saugia. Pridėtina, jog tinkamas tėvo elgesio modelis skatinti vaiką kuo daugiau dėmesio skirti mokslui, namų ruošai, o ne kompiuteriniams žaidimam, tačiau to skatinimas neturi vaikui sukelti psichologinės įtampos ir baimės.
28. Tai, kad psichologinė aplinka nepilnamečiam vaikui gyvenant su atsakovu tapo nesaugi, galima spręsti ne tik iš byloje esančių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. balandžio 19 d. laikino apgyvendinimo akto, kuriuo nepilnametis vaikas paimtas iš jam nesaugios aplinkos ir laikinai apgyvendintas pas senelę, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2021 m. gruodžio 13 d. išvados, taip pat teismo psichologo 2021 m. spalio 27 d. ir 2022 m. kovo 15 d. išvadų, jose užfiksuotų nepilnamečio vaiko pasisakymų, iš kurių galima aiškiai spręsti apie vaiko patiriamą nesaugumo jausmą gyvenant su atsakovu, tačiau ir iš paties atsakovo byloje pateikto susirašinėjimo su ieškove, konfliktiško šalių tarpusavio bendravimo vaiko akivaizdoje, nepagarbos vienas kitam, dėl ko vaikui taip pat gali būti daroma didelė emocinė, psichologinė žala, nors būtent vaiko interesai laikytini prioritetiniais, ir vaikas neturi kentėti dėl tėvų tarpusavio nesutarimų ar nuomonių nesuderinamumo. Priešingai, būtent vaiko tėvai turi dėti visas jiems įmanomas pastangas pasirūpinant ir užtikrinant visapusiškus vaiko poreikius, reikalingus, kad vaikas vystytųsi ir būtų ugdomas kaip sveika, dorovinga, tvirta, intelektuali asmenybė, taip pat sukuriant emociškai, fiziškai, socialiai saugią aplinką, kurioje vaikas būtų gerbiamas ir galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju vadovaujantis nepilnamečio vaiko išreikšta pozicija, kuri yra aiški ir nedviprasmiška, galima daryti pagrįstą išvadą, kad gyvendamas su atsakovu, vaikas nesijautė ne tik emociškai, tačiau kai kuriais atvejais ir fiziškai saugus, jam neatrodė, kad gyvenant su atsakovu yra pakankamai patenkinami jo asmenybės poreikiai, vaikas nesijautė gerbiamas ir turintis asmeninę erdvę atsakovo namuose, kas galėtų skatinti emocinį saugumą ir yra svarbu bręstančiai asmenybei, pereinant iš vaikystės į paauglystę, asmens vertybių sistemos formavimuisi, gebėjimui mokytis priimti brandžius dorinius sprendimus ir atsakomybę už savo veiksmus, sveikam emociniam, socialiniam, intelektualiniam vystymuisi.
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatė, kad atsakovo kuriama psichologinė aplinka vaikui yra nesaugi.
30. Antra, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti ir su atsakovo argumentais dėl vaiko nuomonės, kaip vieno iš pagrindinių veiksnių, lėmusių vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo poreikį nagrinėjamu atveju.
31. Pažymėtina, kad svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi teisę pasirinkti bet kurią iš paminėtų vaiko išklausymo formų, kuri leistų užtikrinti vaikui geriausią būdą laisvai ir nevaržomai išreikšti savo požiūrį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-511-378/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vaikas patyrė psichologinę įtampą ir baimę gyvendamas su atsakovu. Atsakovas teigia, kad nesutarimai su sūnumi kilo dėl to, kad jis per ilgai naudojosi kompiuteriu, ir per mažai skyrė laiko pamokoms ruošti. Tačiau tai, be kita ko, patvirtina, kad tarp tėvo ir sūnaus taip ir neužsimezgė geranoriški santykiai.
32. CK 3.169 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. CK 3.174 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali vaiko tėvas, motina, taip pat nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo, tėvai, globėjai (rūpintojai). Vadovaujantis CK 3.174 straipsnio 2 dalimi, teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. CK 3.174 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Tai reiškia, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res iudicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios, dėl ko galima reikšti pakartotinį ieškinį šiuo klausimu, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis.
33. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 63 punktas). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 25 punktas).
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 nutraukta šalių santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinta šalių 2015 m. gegužės 3 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios 3.1. punktą šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakovu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018, atmetus ieškovės priešieškinį, šalių sūnaus gyvenamoji vieta liko nepakeista. Vis dėlto, pastebėtina, kad juo tuo metu 2017 m. spalio 6 d ekspertizės išvadoje, kai šalių nepilnamečiui sūnui buvo tik 9 metai, be kita ko, buvo nustatyta, kad vaiko požiūris į tėvą vienareikšmiškai neigiamas ir tėvo namuose vaikas nesijaučia gerai. Tuo metu teismas, atmesdamas ieškovės priešieškinį, nesivadovavo vaiko nuomone. Tačiau nagrinėjamoje byloje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vaikas paaugo ir labiau subrendo, bendravimo su psichologe metu buvo jau trylikos metų. Apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme metu vaiko amžius toks (daugiau nei keturiolika metų), kad CK numato galimybę ir pačiam vaikui savarankiškai kreiptis į teismą (CK 3.164 straipsnio 2 dalis).
35. Apibendrinant nurodytą pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos faktinis pasikeitimas įvyko dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, vaiko iniciatyva, sprendimo priėmimo metu vaikas jau ilgą laiką gyveno su ieškove ir mokėsi Klaipėdoje, taigi teisinis vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas yra visiškai pateisinamas ir būtinas nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste, nes tarp atsakovo ir sūnaus nėra geraširdiško tarpusavio tėvo ir sūnaus ryšio, nėra ramios aplinkos.
36. Kaip jau nustatyta bylos duomenimis, ieškovės finansinė padėtis yra pagerėjusi, ji tapo valstybės tarnautoja ir gauna pastovų užmokestį. Dėl to apelianto argumentai dėl ieškovės nepakankamos turtinės padėties atmestini kaip nepagrįsti.
37. Kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto argumentai dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos.
Dėl bendravimo tvarkos
38. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nustatyta atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarka, argumentuodamas, jog jam neaiškus teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. ir 2018 m. spalio 29 d. nustatyto šalių bendravimo vaiku tvarkų santykis, ar abu sprendimai yra galiojantys ar tik vienas. Apeliantas nesutinka ir dėl to, kad teismas bendravimo su vaiku tvarką skundžiamu sprendimu nustatė vienašališkai, neatsižvelgdamas į teismo posėdžio metu suderintą ieškovės ir atsakovo poziciją bendravimo su vaiku klausimu. Teismas sprendimą nenustatyti konkrečios bendravimo su vaiku tvarkos motyvavo duomenų, kad atsakovui būtų trukdoma ar draudžiama bendrauti su šalių sūnumi, nebuvimu. Atsakovo manymu, skundžiamu sprendimu vaikas faktiškai buvo atskirtas nuo atsakovo. Apelianto nuomone, kol vaikas gyveno su atsakovu, vaiko ir tėvo santykiai buvo normalūs, jie bendraudavo kiekvieną dieną. Vaikui apsigyvenus su mama, vaikas su tėvu prarado bet kokį norą bendrauti. Siekiant išlaikyti vaiko bendravimą su abiem tėvais, turėjo būti nustatyta konkretesnė ir ieškovę labiau įpareigojanti bendravimo su vaiku tvarka – tokia, kokios prašė atsakovas ir kokia abiem šalims buvo taikoma anksčiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos šalių nepilnamečio sūnaus bendravimo su atsakovu tvarkos.
39. Pamatinė vaiko teisė į šeimos ryšius nustatyta CK 3.161 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
40. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).
41. Tačiau pastebėtina, kad teismas, nustatydamas skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi rasti balansą tarp dviejų vaiko interesų – turėti stabilią namų aplinką ir maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina). Šiuo aspektu svarbu įvertinti vaiko amžių ir poreikius, sveikatos būklę, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vietą, faktinę vaiko tėvų gyvenamąją vietą, nulemiančią vaiko kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį, tėvų galimybes įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo tvarką ir kt. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima būtent pagal esamą situaciją ir labiausiai atitinka vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-404-969/2021).
42. Nagrinėjamu atveju akcentuotina tai (tai paneigiančių duomenų nėra), kad šalių vaikas iki apeliacinio proceso šioje byloje jau 19 mėnesių, t. y. nuo 2021 m. balandžio 19 d. gyvena ne su apeliantu, per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpį apeliantas nė karto nebuvo susitikęs su sūnumi. Pabrėžtina tai, kad apeliantas M. Z. nenurodė duomenų, kiek jis per 19 mėnesių pats bandė susitikti su sūnumi (ieškovės teigimu nė karto). Pridėtina, kad per 2022 m. vasaros atostogas vaikas beveik du mėnesius gyveno Vilniuje pas močiutę (Vilniuje gyvena ir apeliantas). Taigi, jeigu būtų nustatyti griežti bendravimo su sūnumi grafikai, vargu ar apeliantas rastų laiko jais pasinaudoti, tą liudija jo elgesys.
43. Iš dalies galima sutikti su apeliantu, kad ieškovė teismo posėdžio metu sutiko su bet kokia bendravimo tvarka (ieškovės arba atsakovo), bet akivaizdžiai išreiškė abejones, ar apeliantas laikysis tokios detalios (daugiau nei puslapis teksto) anksčiau nustatytos (apelianto siūlomos) tvarkos bei siūlė laisvą bendravimo tvarką iš anksto įspėjant apie numatomą bendravimą. Pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaiko poziciją, vaikų teisių apsaugos institucijos atstovo poziciją, kolegijos vertinimu pagrįstai nusprendė, jog tai, kas ankstesniu laikotarpiu tiko mažam vaikui, šiuo metu nebetinka paaugliui, todėl nustatė laisvą bendravimo tvarką, kuri yra lankstesnė, nes nenumatyti konkretūs laikai, terminai (tai sudaro lankstesnes sąlygas visoms pusėms susitarti), tokia tvarka leistų apeliantui atkurti savo ryšį su vaiku. Pridėtina, kad tėvams nesutariant, sunkiau yra laikytis iš anksto aprašytos ir įtvirtintos apibrėžtos tvarkos, negu neįrašytos, nes tokia laisva tvarka suteikia galimybes visiems tarpusavio susitarimu koreguoti laikotarpius, terminus.
44. Kaip jau minėta, bendravimo tvarka turėtų būti nustatyta tokia, kokia ji galima būtent pagal esamą situaciją ir geriausiai atitinka vaiko interesus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent tokios bendravimo tvarkos užtikrinimas yra tinkamas. Visi kiti apelianto nurodyti ir ginčijami aspektai teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju nėra esminiai veiksniai dėl tokios bendravimo tvarkos su šalių nepilnamečiu vaiku nustatymo. Natūralu, kad tėvų požiūriai dėl vaiko ugdymo aspektu gali išsiskirti, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad tėvų požiūriai ar elgesys su vaiku būtų tokio pobūdžio, jog galėtų tikėtinai padaryti žalą geriausiems vaiko interesams. Vaiko tėvai turi teisę diskutuoti dėl to, kas yra geriausia vaikui, ir turi siekti kompromiso, ieškoti bendro sutarimo, kad būtų geriausiai užtikrinami vaiko interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka turėtų prisidėti prie didesnio vaiko gyvenimo stabilumo, kurio jam šiuo metu reikia.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo ir tikslinių išmokų vaikui
45. Apelianto nuomone, kol Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimai nėra pakeisti, atsakovo vertinimu, atsakovo įsiskolinimas ieškovei negalėjo atsirasti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo iš esmės keisti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyto išlaikymo įsiskolinimo dydžio bei sprendimo dalies dėl tikslinių išmokų.
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007).
47. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., kai vaikas su atsakovu nebegyveno, dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo, tačiau faktinės aplinkybės ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai neginčijamai tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. ir dabar sūnus nuolat gyveno su mama (ieškove) ar močiute. Taigi, akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu buvo atsiradusios ir teisinės, ir faktinės prielaidos ieškovei kreiptis į teismą, esant atsakovo nesutikimui, dėl sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo pakeitimo.
48. Atitinkamai byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d., ieškovas ir atsakovė būtų susitarę dėl kitokio būdo mokėti išlaikymą sūnui, tačiau kolegija akcentuoja tai, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės lėmė, kad sūnaus gyvenamoji vieta pasikeitė ir pagrindinė išlaikymo našta persikėlė (teko) sūnaus mamai, su kuriuo nepilnametis sūnus gyveno nuolat, t. y. ieškovė faktiškai teikė išlaikymą, pirkdama būtiniausius daiktus, apmokėdama transporto išlaidas, pirkdama kanceliarines prekes, maistą, mokėdama už komunalines ir kitas paslaugas, suteikė būstą. Tai, kad ieškovė ginčo laikotarpiu formaliai nesikreipė dėl sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo iš atsakovo priteisimo, nepaneigia ieškovės reikalavimų teisės nagrinėjamoje byloje. Dera pažymėti, kad nors apelianto teigimu galiojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimai, tačiau faktinės aplinkybės susiklostė taip, kad vaikas nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. gyveno su mama (dalį laiko su ieškovės mama). Taigi, vadovaujantis Konstitucija (Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, 38 straipsnio 6 punktas), CK (3.192 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus), atsakovui atsirado kitos formos, nei nustatyta teismų sprendimais, atitinkama pareiga materialiai išlaikyti savo sūnų periodinėmis išmokomis, nes jis nebeteikė išlaikymo turtu (gyvenamoji vieta), maistu, mokymosi priemonėmis, t. t. Duomenų, kad atsakovas nuo 2021 m. balandžio 19 d. sūnui būtų teikęs išlaikymą, byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai). Kitoks aiškinimas reikštų, kad teismų patvirtintais procesiniais sprendimais atsakovas yra apskritai atleistas nuo nepilnamečio sūnaus išlaikymo pareigos, o tai neatitiktų nei CK 3.156, nei CK 3.192 straipsnių reikalavimų.
49. Kitas aspektas tas, kad CK 3.156 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskirstant nustatytą išlaikymo sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios, tačiau nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2014). CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
50. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad šalių sūnus nepertraukiamai nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. ir dabar gyveno pas ieškovę (faktas, kad sūnus nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. birželio 19 d. gyveno pas močiutę esmės nekeičia), ieškovė šiuo laikotarpiu rūpinosi sūnumi, atsakovas ieškovei lėšų sūnaus išlaikymui neteikė, akivaizdu, kad šiuo laikotarpiu būtent ieškovei teko pareiga kasdien, nuolat ir nepertraukiamai rūpintis šalių nepilnamečiu sūnumi ir patirti jo išlaikymo išlaidas. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog tuo metu, kai nepilnametis sūnus gyveno su ieškove ar močiute, jis buvo tinkamai prižiūrimas.
51. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad duomenų, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. birželio 19 d. atsakovas išlaikė nepilnametį sūnų ar vaikui skirtą išlaikymą pervedė vaiko močiutei, byloje nėra.
52. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog susiklosčius atitinkamai situacijai, kai šalių sūnus ginčo laikotarpiu ir dabar nuolat gyveno su ieškove, ji viena pati (mamos pagalba) išlaikė sūnų, kartu vykdydama išlaikymo teikimo pareigą už atsakovą, tik kita forma nei nustatyta teismų sprendimuose, t. y. ne periodinėmis išmokomis į atsakovo banko sąskaitą, o lėšas tiesiogiai panaudodama sūnaus kasdienių būtinųjų (ir ne tik) poreikių tenkinimui.
53. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. sprendimuose nėra nurodytas skirtingas tėvų (ieškovo ir atsakovės) indėlis į šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymą atsižvelgiant į aplinkybę, su kuriuo iš tėvų nustatyta sūnaus gyvenamoji vieta, taip pat nėra ir nuostatos, jog atsakovas turi vykdyti sūnaus išlaikymo pareigą mažesne apimtimi nei ieškovė. Taigi, kol teismo nėra nustatyta kitaip, nėra pagrindo spręsti, kad ši vaiko poreikiams patenkinti reikalinga suma gali skirtis priklausomai nuo to, su kuo gyvena vaikas. Kitaip tariant, vaiko poreikiai tokia apimtimi turi būti tenkinami ir kai nepilnametis sūnus gyveno su atsakovu, kaip nustatyta teismų sprendime / uose, ar kai, neatsižvelgiant į teismų sprendimą / mus, nepilnametis šalių sūnus faktiškai gyvena su ieškove (atsižvelgiant į indeksavimą).
54. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodyti argumentai teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė įrodė atsakovo prievolės egzistavimo faktą bei šios prievolės dydį dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. birželio 19 d.
55. Kolegija pažymi, jog tikslinė išmoka yra vaiko pinigai, ji skirta vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. e3K-3-164-687/2020). Kitas aspektas tas, kad vaikui dažniausiai lėšų reikia šiuo metu / dabar, jos skirtos vaiko poreikiams tenkinti dabar, o ne kažkada ateityje. Nors apeliantas teigia, kad kaupia tikslines vaiko lėšas ateičiai, didesniems pirkiniams, tačiau toks jo argumentas negali būti pateisinamas. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. neteikė vaikui išlaikymo jokia forma, nors tą privalėjo daryti. Be to, nors į jo sąskaitą buvo pervedinėjamos ir valstybės (savivaldybės) sūnui skiriamos išmokos, jos vaikui panaudotos nebuvo. Kaip minėta, atsakovas nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. gautus „vaiko pinigus“ būtų perdavęs sūnui ar ieškovei, įvertinant tai, kad minimos lėšos yra skirtos nepilnamečiui vaikui, kad skirtingai negu teigia apeliantas, dėl jų yra ginčas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo nepilnamečiui vaikui priteisė 490 Eur tikslines išmokas.
Dėl išlaikymo priteisimo
56. Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2021 m. lapkričio 19 d., iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymą pervedant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą.
57. Nors apeliantas nesutinka su visu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau konkrečių argumentų dėl išlaikymo dydžio nepateikia.
58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į teismo argumentus bei nustatytą išlaikymo dydį sprendžia, kad teismas vertino tiek ieškovės turtinę padėtį (jos poziciją dėl turtinės padėties nurodymo), tiek atsakovo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šalių vaiko poreikius, analizavo kitas reikšmingas aplinkybes bei pagrįstai priteisė 250 Eur išlaikymą. Apie datą, nuo kurio priteistinas išlaikymas, pasisakoma žemiau.
59. Išlaikymo pareigą teismas pagrįstai nustatė vykdyti skubiai, nes, kaip minėta, vaikui išlaikymas reikalingas į ateitį, vaikui reikalingos lėšos ne už mėnesio, o šiuo metu, kiekvieną dieną. Be to, išlaikymas įstatymų leidėjo priskirtinas prie skubiai vykdytinų veiksmų (CK 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose ir šeimos byloms keliamų reikalavimų
60. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).
61. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 376 straipsnį teismas šeimos byloje privalo būti aktyvus, kad užtikrintų viešojo intereso apsaugą, pirmiausia – nepilnamečių vaikų, labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių, interesus. Aktyvus teismo vaidmuo yra ypač reikalingas tais atvejais, kai sprendžiami klausimai, kurių išsprendimas tiesiogiai turės įtakos tolesnei vaiko raidai – jo gyvenimo sąlygoms, jį supsiančiai socialinei aplinkai, jo teisėms į bendravimą su tėvais, kitais šeimos nariais, taip pat kitiems vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2011).
62. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismo teisė tokiose bylose viršyti pareikštus reikalavimus įtvirtinta CPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatant, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
63. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad didesnį teismo aktyvumą suteikiančios teisės, kuriomis teismas naudojasi ex officio (pagal pareigas), skirtos viešojo intereso apsaugai tam tikrose šeimos bylose užtikrinti. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad aktyvus teismo vaidmuo gali reikštis nagrinėjant reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, dėl nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių išlaikymo, taip pat kitus panašius materialiuosius reikalavimus, kurie nėra grynai privataus pobūdžio, bet susiję su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007).
64. Taigi proceso teisės normomis teismas įgaliojamas apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą.
65. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad sutuoktinių tarpusavio turtiniuose ginčuose, kurie su vaikų teisėmis ir interesais nesusiję, teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negali pats tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010).
66. Dar vienas aspektas - šeimos bylose turi būti išsprendžiami visi reikalavimai, visi ginčytini klausimai bei aspektai, kad būtų aiškus šalių elgesys ir nebūtų ginčų ateityje vykdant įsipareigojimus ir pan.
67. Kaip jau anksčiau nustatyta, susiklosčiusios faktinės aplinkybės lėmė, kad sūnaus gyvenamoji vieta nuo 2021 m. balandžio 19 d. pasikeitė ir pagrindinė išlaikymo našta persikėlė (teko) sūnaus mamai, su kuriuo nepilnametis sūnus gyveno nuolat, t. y. ieškovė faktiškai teikė išlaikymą, pirkdama būtiniausius daiktus, apmokėdama transporto išlaidas, pirkdama kanceliarines prekes, maistą, mokėdama už komunalines ir kitas paslaugas, suteikė būstą. Vadinasi, nuo šių išlaidų dengimo tiesiogiai ieškovė buvo atleista, nors teismo sprendimu sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta ir buvo nustatyta su tėvu. Taigi, yra pagrindas spręsti dėl šalių teismų procesinių sprendimų pakeitimo ieškovės išlaikymo teikimo prievolės sūnui dalyje ir skolos iš ieškovės priteisimo.
68. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktyvų vaidmenį šeimos bylose, į kasacinio teismo praktiką, nusprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog susiklosčius atitinkamai situacijai, kai šalių sūnus ginčo laikotarpiu ir dabar nuolat gyveno su ieškove, ji viena pati (tam tikru laikotarpiu savo mamos pagalba) išlaikė sūnų, kartu vykdydama išlaikymo teikimo pareigą už atsakovą, tik kita forma nei nustatyta teismų sprendimuose, t. y. ne periodinėmis išmokomis į atsakovo banko sąskaitą, o lėšas tiesiogiai panaudodama sūnaus kasdienių būtinųjų (ir ne tik) poreikių tenkinimui.
69. Akcentuotina, kad šis aspektas byloje nebuvo išspręstas, dėl to pagrįstai apeliantas kėlė abejones dėl to, kaip bus vykdomi teismų sprendimai po šios bylos išnagrinėjimo. Jis pagrįstai teigė, kad, viena vertus, iš ieškovės yra išieškomas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, kuris turi būti pervedamas į atsakovo sąskaitą, nors šalių vaikas gyvena su mama, ji teikia išlaikymą. Kita vertus, teismas nuo ieškinio pareiškimo dienos išlaikymą iš atsakovo priteisė sūnui, pervedamą į ieškovės nurodytą banko sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas pareigą būti aktyvus šeimos bylose, gindamas viešąjį interesą, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tikslina pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje nutarties dalyje nurodomais argumentais.
70. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai teikia pagrindą daryti išvadą, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-611/2019 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
71. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus pakeistina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo dalis civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 nustatant, jog D. V. neturi pareigos laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. (dėl datos bus detalizuota žemiau) iš jos priteistą lėšų sumą, skirtą sūnaus išlaikymui, pervesti į M. Z. banko sąskaitą.
Dėl datos, nuo kurios keistini ankstesni procesiniai sprendimai
Dėl išlaikymo priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pasikeitus datai, nuo kurios keistini ankstesni procesiniai sprendimai
72. Teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).
73. Pakeistos vaiko išlaikymo prievolės pradžia yra naujo teismo sprendimo įsiteisėjimo momentas, nes pagal bendrąją taisyklę teisinius padarinius teismo sprendimas sukelia nuo įsiteisėjimo momento. Pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu jis nebuvo apskųstas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas – nuo jo priėmimo momento (CPK 279 straipsnis). Taigi vaiko išlaikymo prievolės pasikeitimo pradžia laikytinas teismo sprendimo, kuriuo prievolė pakeista, įsiteisėjimo momentas, nustatytinas pagal tai, kurios instancijos teismas priėmė galutinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-943/2023).
74. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktyvų teismo vaidmenį šeimos bylose pabrėžia, kad teismas išlaikymą priteisė nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2021 m. lapkričio 19 d. Reikšminga akcentuoti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo dalimi civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 nustatytas išlaikymo dydis ir jo modelis (ieškovė teikia išlaikymą periodinėmis išmokomis) galioja ir šios bylos nagrinėjimo metu, taigi, pagal bendrąją taisyklę (išimtis numatyta tik didinant išlaikymą vaikui, šiuo atveju jo piniginė išraiška ta pati) jis gali būti keičiamas tik įsiteisėjusiu kitu teismo procesiniu sprendimu. Kolegija, atsižvelgdama į tai, tikslina skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį nustatydama, kad išlaikymas priteistinas nuo skundžiamo sprendimo įsiteisėjimo dienos – nuo šio procesinio sprendimo priėmimo (2023 m. sausio 30 d.).
75. Kaip minėta anksčiau, tėvai privalo išlaikyti nepilnamečius vaikus. Teismui pakeitus datą, nuo kurios iš atsakovo šalių sūnui priteistas išlaikymas (2023 m. sausio 30 d.), nustačius, kad nuo 2021 m. balandžio 19 d. pasikeitė sūnaus gyvenamoji vieta (sūnus nuo 2021 m. balandžio 19 d. nebegyvena su tėvu, Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi taikant laikinąsias apsaugos priemones sūnaus gyvenamoji vieta iki sprendimo byloje priėmimo nustatyta su mama, priimant šioje byloje galutinį procesinį sprendimą gyvenamoji vieta nustatoma su mama) ir pagrindinė išlaikymo našta persikėlė (teko) sūnaus mamai, ieškovė faktiškai teikė išlaikymą, atsakovas neteikė jokia forma, susidarė situacija, kad pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistas išlaikymo įsiskolinimas nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. neužtikrina sūnaus ir ieškovės interesų, nes nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. lapkričio 29 d., kai teismas nutarė skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl laikino išlaikymo sūnui iš atsakovo, atsakovas taptų atleistas nuo išlaikymo prievolės sūnui.
76. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas pareigą būti aktyvus šeimos bylose, gindamas viešąjį interesą, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis), atsižvelgdamas į tai, kad šiuo teismo procesiniu sprendimu eliminuojamas išlaikymo priteisimas iš atsakovo laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. lapkričio 29 d., tikslina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia papildomą išlaikymo įsiskolinimą (vietoje anksčiau priteisto išlaikymo) iš atsakovo sūnui nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. lapkričio 28 d. imtinai.
77. Teisėjų kolegija, įvertinusi, nurodytus argumentus, vadovaudamasi šalių / tėvų lygiateisiškumo principu, proceso koncentracijos principu, iš atsakovo priteisia 82,80 Eur (276 Eur / 30 dienų × 9 dienos) išlaikymo įsiskolinimą už atitinkamą laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. lapkričio 28 d. imtinai.
78. Atitinkamai vadovaujantis analogiškais argumentais iš atsakovo už laikotarpį iki šio procesinio sprendimo priėmimo (2023 m. sausio 30 d.) priteistinos tikslinės išmokos vaikui, valstybės (savivaldybės) pervestos į jo sąskaitą.
Dėl teismo (ne)šališkumo
79. EŽTT praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu vadovaujantis objektyviuoju testu vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73). Sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-762-933/2022).
80. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šalis, žinodama apie teismo sudėtį, abejones dėl teismo šališkumo turėtų reikšti visų pirma tą bylą nagrinėjančiam teismui, o ne skųsdama sprendimą aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-684/2022, 34 punktas). Šiuo aspektu atsakovo atstovas reiškė pareiškimą dėl teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, nušalinimo. Klaipėdos apylinkės teismo pirmininkė 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi atsakovo atstovo pareiškimo dėl teisėjos nušalinimo civilinėje byloje netenkino, pažymėdama, kad nenustatyta nušalinimo pagrindų, numatytų CPK 65, 66 straipsniuose, nėra pagrindo spręsti, kad teisėja turi išankstinį nusistatymą atsakovo atžvilgiu, kurie objektyviam stebėtojui leistų manyti, jog byla negalės būti nešališkai išnagrinėta.
81. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai nesudaro pagrindo spręsti apie bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą. Vien ta aplinkybė, kad teismas kitaip įvertino atitinkamus įrodymus negu to tikėjosi proceso dalyvis (apeliantas), kitaip išsprendė apelianto keliamus reikalavimus / klausimus, nepatvirtina teismo šališkumo.
82. Įvertintina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje išsprendžia klausimus ir dėl išlaikymo priteisimo pradžios, ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo / panaikinimo, ir dėl žyminio mokesčio, šių klausimų (ne)išsprendimą apeliantas vertino kaip pirmosios instancijos teismo šališkumą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
83. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su motina (ieškove) jos gyvenamoje vietoje iki įsiteisės galutinis sprendimas šioje civilinėje byloje; priteisė iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 287 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos – 2021 m. lapkričio 19 d., iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, lėšas pervedant į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 18 dienos; laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nusprendė vykdyti skubiai.
84. Pirmiausia apeliantui pasakytina, kad išlaikymas įstatymų leidėjo priskirtinas prie skubiai vykdytinų veiksmų (CK 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi, teismas, nustatydamas skubų išlaikymo vykdymą, nebuvo šališkas šiuo aspektu, kaip skunde tikina apeliantas, o įvykdė įstatymo leidėjo nustatytą reikalavimą.
85. Apeliantas iš dalies teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo termino dėl laikino išlaikymo priteisimo. Kita vertus, iš pirmosios instancijos teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarties rezoliucinės dalies turinio galima spręsti, kad jos galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (šiuo atveju iki šios nutarties priėmimo dienos).
86. Kolegija, siekdama pašalinti galimus neaiškumus, patikslina pirmosios instancijos sprendimo rezoliucinę dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo nustatydama laikino išlaikymo galutinę datą. Dėl nurodytų priežasčių apeliantui nebekils problemų, nurodytų apeliaciniame skunde dėl išlaikymo apskaičiavimo ir jo mokėjimo.
Dėl žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme
87. Apeliantas nurodo, jog su 2021 m. lapkričio 19 d. ieškiniu ieškovė pateikė 43 EUR žyminio mokesčio kvitą. Apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi nustatė ieškovės ieškinio trūkumus, įpareigodamas primokėti 85 EUR žyminio mokesčio. Primokėto žyminio mokesčio pavedimą ieškovės atstovas teismui pateikė 2021 m. lapkričio 25 d. Skundžiamu sprendimu teismas iš atsakovo priteisė 123 EUR žyminio mokesčio valstybės naudai, o ieškovei grąžino 43 EUR žyminio mokesčio (dėl klaidos). Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo iš apelianto priteisti žyminio mokesčio valstybės naudai. Be to teismas iš atsakovo priteisė didesnį žyminį mokestį negu ieškovė sumokėjo. Pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį šeimos bylose žyminio mokesčio šalims mokėti nereikia. Tai reiškia, jog nuo žyminio mokesčio yra atleista ne tik ieškovė, bet ir atsakovas.
88. Kolegija, atsakydama į apelianto argumentus nurodo, jog, pirma, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 5 dalimi, už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis, išskyrus prašymus dėl Civiliniame kodekse numatytų šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, minėta norma šalis neatleidžia visiškai šeimos bylose dėl žyminio mokesčio mokėjimo, ši norma šeimos bylose atleidžia tik už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo atveju teismas, vadovaudamasis CPK 80 straipsnio 5 dalimi ieškovei grąžino jos sumokėtą 43 Eur žyminį mokestį už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
89. Antra, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės prašymus dėl išlaikymo priteisimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, pagrįstai priteisė valstybei iš atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 3 straipsnis).
90. Trečia, apeliantas ne taip supranta žyminio mokesčio paskirtį ir jo priteisimą priėmus procesinį sprendimą. Ieškovė šioje byloje atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl išlaikymo priteisimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, patenkinęs ieškovės ieškinio reikalavimus dėl išlaikymo priteisimo (teismo nustatytas 68 Eur žyminis mokestis) ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo (teismo nustatytas 55 Eur žyminis mokestis), šią sumą priteisė valstybei iš atsakovo, ši suma – 123 Eur (68 + 55 =123 Eur) negali būti tapatinama su ieškovės sumokėtu žyminiu mokesčiu pateikiant ieškinį, ji prilyginama žyminio mokesčio dydžiui, nuo kurio ieškovė buvo atleista ir jos prašymai buvo patenkinti.
91. Dėl nurodytų priežasčių apelianto skunde nurodomi teiginiai dėl neteisingai iš jo priteisto žyminio mokesčio valstybės biudžetui atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
92. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
93. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė teisingas išvadas dėl nustatytinos šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi, taip pat padarė iš esmės teisingas išvadas išlaikymo įsiskolinimo ir vaikui skirtų pinigų iš valstybės (savivaldybės) priteisimo. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir panaikinti sprendimą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį bei papildomai priteisiant išlaikymo įsiskolinimą, tikslines išmokas ir atsakovei mažinant išlaikymo prievolės terminą, atsižvelgiant į šios nutarties motyvus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
94. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui– proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
95. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, dėl to iš naujo šio klausimo nebesvarsto, detalesnių argumentų neteikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
96. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
97. Teisėjų kolegijai atmetus apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantas teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.
98. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to šis klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti iš jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškovės D. V. ieškinį tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 dalį dėl nuolatinės gyvenamosios vietos ir nustatyti nepilnamečio A. Z., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove D. V.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 dalį dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir nustatyti, jog atsakovas M. Z. su nepilnamečiu sūnumi A. Z. bendrauja ir dalyvauja jį auklėjant šalių susitarimu, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir interesus, nustatant, kad atsakovas M. Z. apie planuojamą susitikimą su nepilnamečiu vaiku A. Z. privalo informuoti ieškovę D. V. prieš 3 darbo dienas, o dėl numatomų ilgalaikių atostogų – prieš 2 savaites.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 dalį dėl išlaikymo priteisimo ir priteisti iš atsakovo M. Z., išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. Z., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) periodinėmis išmokomis mokamomis per mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2023 m. sausio 30 d., iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymą pervedant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje atliekant pavedimus pasiūlant atsakovui nurodyti „išlaikymas A. Z.“.
Priteisti iš atsakovo M. Z. nepilnamečiam sūnui A. Z. 1 932 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d.
Priteisti iš atsakovo M. Z. nepilnamečiam sūnui A. Z. 490 Eur (keturių šimtų devyniasdešimties eurų) tikslinės paskirties išmokas už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d.
A. Z. išlaikymui priteistų lėšų ir tikslinių paskirties išmokų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę D. V..
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo M. Z. 2 428,54 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų dvidešimt aštuonių eurų penkiasdešimt keturių centų) bylinėjimosi išlaidas ieškovei D. V..
Priteisti iš ieškovės D. V. 149,67 Eur (vieno šimto keturiasdešimt devynių eurų šešiasdešimt septynių centų) bylinėjimosi išlaidas atsakovui M. Z..
Priteisti valstybei iš atsakovo M. Z. 123 Eur (vieno šimto dvidešimt trijų eurų) žyminį mokestį, jį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660 bei mokėjimo paskirtį „žyminis mokestis“.
Grąžinti ieškovei D. V., 43 Eur (keturiasdešimt trijų eurų) žyminį mokestį, mokėjimo užduoties kodas Liteko sistemoje ZK10403. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarties dalį, kuria atsakovui M. Z. taikytos laikinosios apsaugos priemonės – priteistas išlaikymas po 287 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos – 2021 m. lapkričio 19 d., palikti galioti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo“.
Priteisti iš atsakovo M. Z. nepilnamečiam sūnui A. Z. 82,80 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. lapkričio 28 d. (imtinai).
Priteisti iš atsakovo M. Z. nepilnamečiam sūnui A. Z. tikslines išmokas už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki šio procesinio sprendimo priėmimo (2023 m. sausio 30 d.).
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 dėl išlaikymo priteisimo ir nustatyti, jog D. V. neturi pareigos laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 19 d. iš jos priteistą 250 Eur sumą, indeksuojamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, skirtą sūnaus išlaikymui, pervesti į M. Z. banko sąskaitą.