Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.12.1; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1.2; 1.2.18.8.2; 2.1.14.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.5.2; 3.2.6.12.1.

2025 m. rugsėjo 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jorūnės Žeberskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. M., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 2 dalį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. M. M. buvo kaltinamas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį dėl to, kad siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į UAB „B“ mėnesines pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie šio juridinio asmens pajamas, pelną ir turtą bei pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai.

1.1. Nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. spalio 8 d., būdamas UAB „B“ , į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcininku ir vadovu, realiai valdydamas bei būdamas Estijoje registruotos bendrovės „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), Estijoje registruotos bendrovės „E“, (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), Latvijoje registruotos bendrovės „N“, (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), faktiniu vadovu, organizuodamas UAB „B“, „A“, „E“ ir „N“ veiklą ir jai vadovaudamas, siekdamas iškreipti ir nuslėpti duomenis apie tikrąją UAB „B“ ūkinę – finansinę būklę, veiklą, bei tikrąsias pastarosios pajamas, taip pat siekdamas sumažinti UAB „B“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių dydį, suvokdamas, kad dėl jo tolimesnių neteisėtų veiksmų, nukreiptų į minėto siekio įgyvendinimą, UAB „B“ nesumokės privalomų mokesčių, ir toliau, įgyvendindamas šį savo nusikalstamą sumanymą, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, žinodamas, jog UAB „B“ iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) įmonių ne PVM mokėtojų – „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), „N“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini) ir „E“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), savo šalyje nevykdančių veiklos, neteikiančių PVM deklaracijų, nepildančių VIES ataskaitų, savo vardu neturinčių registruotų transporto priemonių, įsigijo 59 transporto priemones be PVM pagal bendrovių išrašytas sąskaitas faktūras, kuriose įrašyta pastaba „Maržos mokestis“ (angl. Marge Tax), tačiau sąskaitose faktūrose nėra nuorodos į 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) nuostatą, kuri reglamentuoja naudotų automobilių specialiąsias apmokestinimo PVM schemos taikymą arba į ją atitinkantį nacionalinį teisės aktą, numatantį, kad PVM skaičiuojamas nuo tiekiamo automobilio maržos.

1.2. Žinodamas, jog parduodant transporto priemones, įgytas iš „A“, „N“ ir „E“, t. y. įmonių, kurios nėra PVM mokėtojos, nevykdo veiklos savo šalyse, neteikia PVM deklaracijų, savo šalyje yra neapmokestintos taikant specialią apmokestinimo schemą (maržos schemą), UAB „B“ privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos patiektų transporto priemonių vertės taikant standartinį 21 procentų PVM tarifą, bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVMĮ) įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įstatymo 2009 m. gruodžio 3 d. redakcija Nr. XI-518) nuostatą, kurioje nurodyta, kad „PVM objektas yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai prekes iš apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, <...> įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris sandorį sudaro vykdydamas savo ekonominę veiklą“, PVMĮ 12² straipsnio (įstatymo 2004 m. sausio 15 d. redakcija Nr. IX-1960) nuostatas, kad „prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje, kai įsigyjamų prekių gabenimas baigėsi šalies teritorijoje <...>, kai prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes ir šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę“, PVMĮ 15 straipsnio 13 dalies (įstatymo 2004 m. sausio 15 d. redakcija Nr. IX-1960) nuostatas, kad „prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės atveju apmokestinamoji vertė apskaičiuojama laikantis tų pačių šiame straipsnyje nustatytų taisyklių, kurias taikant apmokestinamoji vertė nustatoma prekių tiekimo šalies teritorijoje atveju“, t. y. apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas (pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo, nuostatas, parduodamas kaltinime nurodytas transporto priemones, nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą ir, išrašant dokumentus UAB „B“ vardu, taikė 0 procentų PVM tarifą.

1.3. Po ko tyčia, į UAB „B“ 2016 m. vasario - gruodžio mėnesių ir 2017 m. sausio - gruodžio mėnesių PVM deklaracijų (forma FR0600) 16 laukelius „Sandorių, kuriems taikoma spec. apmokestinimo schema, marža“ įrašė neteisingus duomenis apie šių automobilių pardavimą, nurodydamas pardavimo vertę (maržą) bendrai 31 587 Eur sumai, nuo kurios išskaičiavo ir sumokėjo 6 633 Eur PVM.

1.4. 2016 m. vasario – gruodžio mėn., 2017 m. sausio – gruodžio mėn. PVM deklaracijose (forma FR0600) 11 laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ nedeklaravo 1 980 172 Eur bendros sandorių vertės, bei 29 laukeliuose „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ iš viso nedeklaravo 415 836 Eur pardavimo PVM, t. y. už 2016 m. vasario mėn. – 22 470 Eur, už 2016 m. kovo mėn. – 7 464 Eur, už 2016 m. balandžio mėn. – 9 449,79 Eur, už 2016 m. gegužės mėn. – 16 569 Eur, už 2016 m. birželio mėn. – 7 350 Eur, už 2016 m. liepos mėn. – 23 310 Eur, už 2016 m. rugpjūčio mėn. – 22 890 Eur, už 2016 m. rugsėjo mėn. – 12 810 Eur, už 2016 m. spalio mėn. – 9 240 Eur, už 2016 m. lapkričio mėn. – 29 820 Eur, už 2016 m. gruodžio mėn. – 7 035 Eur, už 2017 m. vasario mėn. – 4 998 Eur, už 2017 m. kovo mėn. – 12 704,79 Eur, už 2017 m. balandžio mėn. – 10 500 Eur, už 2017 m. gegužės mėn. – 44 682,33 Eur, už 2017 m. birželio mėn. – 11 760 Eur, už 2017 m. liepos mėn. – 25 872 Eur, už 2017 m. rugpjūčio mėn. – 40 425 Eur, už 2017 m. rugsėjo mėn. – 42 170,10 Eur, už 2017 m. spalio mėn. – 23 887,50 Eur, už 2017 m. lapkričio mėn. – 25 830 Eur, už 2017 m. gruodžio mėn. – 4 620 Eur, po ko kaltinime nurodytas PVM deklaracijas elektroniniu būdu per EDS sistemą pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu padarydamas Lietuvos Respublikos biudžetui 409 203 Eur dydžio žalą.

2. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžiu M. M. išteisintas dėl BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, jog sąskaitos faktūros, pagal kurias UAB „B“ 2016-2017 m. iš „A“ įgijo 57, o iš „E“ ir „N“ po 1 transporto priemonę, yra įtrauktos į UAB „B“ buhalterinės apskaitos registrus ir pateiktos VMI, M. M. nėra kaltinamas pagal BK 222 ir 300 straipsnius apgaulingu UAB „B“ apskaitos tvarkymu ar nurodytų 59 sąskaitų faktūrų klastojimu. Įtarimas M. M. dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, įtraukiant į UAB „B“ apskaitą 57 „A“, „E“, „N“ išrašytas sąskaitas faktūras, nutrauktas, nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti, jog „A“, „E“, „N“ išrašytos sąskaitos faktūros yra tikros ir turi juridinę galią. Taip pat teismas nurodė, kad kaltinime nurodytos aplinkybės, jog „A“, „E“, „N“ nevykdė jokios veiklos, nebuvo PVM mokėtojomis, neturėjo savo vardu registruotų transporto priemonių, neturi juridinės reikšmės, kol šių įmonių išrašytos sąskaitos faktūros įstatymo nustatyta tvarka nepripažintos negaliojančiomis, suklastotomis, neturinčiomis juridinės galios. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad tiriamuoju laikotarpiu Estijoje ir Latvijoje registruotos įmonės, vykdančios prekybos naudotais automobiliais veiklą, privalėjo transporto priemones registruoti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu 2016-2017 m. laikotarpiu tokio reikalavimo nebuvo ir Lietuvoje. Taip pat teismas sprendė, kad kaltinimo dalis, jog tiekėjų išrašytose sąskaitose faktūrose yra būtina nuoroda į Direktyvos 2006/112 EB nuostatą, kuri reglamentuoja naudotų automobilių specialiąsias apmokestinimo PVM schemos taikymą arba į ją atitinkantį nacionalinį teisės aktą, numatantį, kad PVM skaičiuojamas nuo tiekiamo automobilio maržos (5.1.6. p.), neatitinka VMI reikalavimų tokių sąskaitų faktūrų formai. „A“, „E“ ir „N“ išrašytos sąskaitos faktūros atitinka VMI reikalavimus ir formos atžvilgiu. Teismas padarė išvadą, kad nesant apgaulingos apskaitos tvarkymo požymių M. M. veikoje, nėra pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti ir pagal BK 220 straipsnio 2 dalies požymius, nes apgaulingos apskaitos fakto nebuvimas eliminuoja faktinę galimybę kaltinamajam veikti neteisėtu būdu, atitinkamai nesudaro galimybės nuslėpti mokesčius. Taip pat teismas pažymėjo, kad UAB „B“ nuolat vertėsi naudotų automobilių tiekimu, buvo registruota kaip PVM mokėtoja, pagal kaltinime nurodytas sąskaitas faktūras, transporto priemonės buvo įgytos ES teritorijoje be PVM, įgijimo dokumentai turi visus privalomus rekvizitus, turi juridinę galią, jų tikrumas neginčijamas, įgytos ir vėliau parduotos transporto priemonės atitinka naudotų transporto priemonių kriterijus. Galiausiai teismas nurodė, kad visų 59 sandorių, kuriems taikoma speciali apmokestinimo schema, suma sudaro 37 772 Eur (1 980 172 – 1 952 400). Nuo šios sumos mokėtinas PVM yra 6 555 Eur (37 772x21)/121). To paties laikotarpio UAB „B“ PVM deklaracijose (16 laukelis) tokių sandorių deklaruota 36 405 Eur sumai. Nuo šios sumos mokėtinas PVM yra 6 318 Eur (36 405*21/121). Nustačius, kad UAB „B“ tyčia ar dėl klaidos deklaravo ne visus sandorius ar deklaravo juos neteisingai, valstybės biudžetui būtų padaryta nežymi 237 Eur žala (6 555- 6 318), kas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo persekiojimo skyriaus prokurorė Jorūnė Žeberskienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nuosprendį bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. M. pripažinti kaltu pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir skirti jam 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; priteisti iš M. M. VMI naudai 409 203 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo.

3.1. Nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl M. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, netinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimu, dėl ko netinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, bei jį nepagrįstai išteisino. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino dalies įrodymų, taip pat nesusiejo jų į vieningą visumą ir nenagrinėjo jų tarpusavio sąsajos, vertinant M. M. sukurtą sandorių grandinę piktnaudžiaujant maržos apmokestinimo schema, bei tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.2. Nurodo, kad M. M. teisme kaltės nepripažino ir atsisakė duoti parodymus, apklausiamas įtariamuoju pateikė tik rašytinius parodymus, todėl siekiant atskleisti ilgalaikį jo nusikalstamo veikimo mechanizmą, reikia įvertinti jo parodymus iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. baudžiamojo įsakymo, kuriuo jis nuteistas pagal BK 220 straipsnį dar dėl 2011 - 2012 m. padarytos nusikalstamos veikos. Pastarasis iš esmės parodė, kad dėl tuometinės sunkios situacijos transporto priemonių rinkoje nebuvo įmanoma parduoti transporto priemonių su 21 PVM tarifu, todėl, siekiant taikyti 0 proc. PVM tarifą, buvo sudarytos sutartys su Estijos įmonėmis. Dalis jam įteiktame pranešime apie įtarimą nurodytų automobilių net nebuvo išvežti iš Lietuvos, o dalis automobilių buvo išvežti iš Lietuvos, tačiau vėliau buvo grąžinti į Lietuvą. Transporto priemonės nebuvo priregistruotos Estijoje. Visos transporto priemonės buvo parduotos pirkėjams Lietuvoje, įforminant, kad pardavėjais yra atitinkamos Estijos įmonės. Be to, M. M. 2024 m. sausio 25 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje nubaustas pagal ANK 431 straipsnio 1 dalį už tai, jog jis ir toliau, pažeisdamas automobilių registravimo Lietuvoje tvarką, prekiauja jam pačiam priklausančios Estijos įmonės vardu registruotais automobiliais. Nors M. M. aptariamu atveju ir neprisipažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad ir šiuo atveju jis dirbtinai naudojosi maržos apmokestinimo schema, į ją įtraukdamas savo paties realiai valdomas Estijoje ir Latvijoje registruotas bendroves, kurios nevykdė jokios ūkinės finansinės veiklos ir jų vardu imitavo automobilių pardavimą Lietuvoje registruotai įmonei, tokiu būdu siekiant išvengti PVM mokėjimo nuo visos tiekiamų automobilių apmokestinamosios vertės.

3.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje nustatytų aplinkybių bei su tuo susijusių įrodymų, kad M. M. aptariamos nusikalstamos veikos kontekste buvo Lietuvoje registruotos UAB „B“ akcininku ir vadovu, kai tuo pačiu metu realiai valdė bei buvo Estijoje registruotų bendrovių „A“ ir „E“ bei Latvijoje registruotos bendrovės „N“ faktiniu vadovu bei organizavo visų keturių nurodytų Lietuvos ir užsienio bendrovių įmonių veiklą. Teismas tik formaliai įvertino tai, jog M. M. nebuvo kaltinamas pagal BK 222 ir 300 straipsnius dėl apgaulingo UAB „B“ apskaitos tvarkymo bei dėl aptariamų 59 sąskaitų faktūrų klastojimo. Atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje, sprendžiant dėl BK 222 ir 300 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų santykio, laikomasi kasacinės instancijos teismo suformuluotos taisyklės, kad tokiu atveju esant dviejų normų konkurencijai būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį. Tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos, dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip idealioji nusikaltimų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-303/2017, Nr. 2K-198-689/2019, Nr. 2K-99-495/2022).

3.4. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad apgaulingos apskaitos fakto nebuvimas eliminuoja faktinę galimybę kaltinamajam veikti neteisėtu būdu, atitinkamai nesudaro galimybės nuslėpti mokesčius. Atkreipia dėmesį, kad iš 2024 m. kovo 27 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo, seka, jog pastarasis sprendimas priimtas ir dėl to, jog UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė nurodė, jog UAB „B“, įtraukdama į apskaitą minėtas pardavimo PVM sąskaitas faktūras, neteisingai apskaičiavo tik mokesčius. Be to, atkreipia dėmesį, kad iš 2024 m. kovo 27 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, seka, jog įtarimas M. M. dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo pareikštas nustačius jo vadovavimo laikotarpiu padarytus UAB „B“ buhalterinės apskaitos pažeidimus, be kita ko, ir už tai, jog pastarasis paslėpė UAB „B“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

3.5. Nurodo, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog tai, kad „A“, „E“, „N“ nevykdė jokios veiklos, nebuvo PVM mokėtojomis, neturėjo savo vardu registruotų transporto priemonių, neturi juridinės reikšmės, kol šių įmonių išrašytos sąskaitos faktūros įstatymo nustatyta tvarka nepripažintos negaliojančiomis, suklastotomis, neturinčiomis juridinės galios. Prokurorė su tokia teismo pozicija nesutinka, kadangi aptariamų įrodymų visuma rodo, kad M. M., būdamas visų minėtų įmonių faktiniu vadovu, veikė nesąžiningai ir sąmoningai vykdė automobilių pirkimo–pardavimo sandorius tarp minėtų bendrovių, kai tyrimo metu negauta jokių duomenų, kad užsienio bendrovės realiai vykdė kokią nors ūkinę finansinę veiklą, kas taip pat parodo esant fiktyviai aptariamų sandorių grandinei, kuria pasinaudojus ir buvo sukčiaujama PVM mokesčio srityje.

3.6. Nurodo, kad įvertinus UAB „B“ automobilių pirkimo–pardavimo sandorius ekonomine prasme, jų transportavimo kelias gabenant iš vienos ES valstybės į kitą, yra logiškai nepaaiškinamas. Įvertinus tai bei aplinkybę, kad UAB „B“ pateiktos „A“, „E“, „N“ vardu įformintose sąskaitose faktūrose, automobilių pardavimo sutartyse pateikta neišsami ir prieštaringa informacija, padaryta išvada, kad šie apskaitos dokumentai vienareikšmiškai neįrodo, kad juose nurodytas transporto priemones bendrovė įsigijo būtent iš minėtų įmonių – „A“, „E“, „N“, o M. M. į UAB „B“ vardu vykdytų automobilių pirkimo–pardavimo sandorių grandines įtraukdamas Lietuvoje ir kitose ES šalyse registruotas neveikiančias (mokesčių nedeklaruojančias ir nemokančias) įmones bei kitus Lietuvos subjektus, dalyvavo sukčiavime ir siekė mokestinės naudos. Specialistė, kuri surašė minėtą VMI patikrinimo aktą, taip pat parodė, kad UAB „B“ buvo įtraukta į sukčiavimą mokesčių srityje, bendrovė elgėsi nesąžiningai, siekdama mokestinės naudos.

3.7. Pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu bendrovės darbuotojai, esantys/buvę atsakingi už buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, M. M. bei J. A., 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų bei registrų nepateikė, nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Susipažinęs su pavedimu tikrinti bei pranešimu apie mokestinį patikrinimą, bendrovės akcininkas ir vadovas M. M. akcijas nedelsiant (2019 m. spalio 8 d.) pardavė Latvijos piliečiui J. A.. Pagal byloje nustatytas kitas aplinkybes akivaizdu, kad M. M. siekė skubiai panaikinti savo sąsajas su UAB „B“ iškart po to, kai jam tapo žinomas VMI susidomėjimas bendrovės veikla. 2023 m. vasario 2 d. išduotu Europos tyrimo orderiu Latvijos kompetentingų institucijų buvo prašoma apklausti kaip liudytoją J. A. bei išreikalauti iš jo UAB „B“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau minėtas Europos tyrimo orderis nebuvo įvykdytas, nenustačius J. A. buvimo vietos. UAB „B“ mokestinis patikrinimas atliktas pagal 2018 m. gruodžio 4 d. VMI mokestinio tyrimo metu gautus bendrovės dokumentus už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., gautą informaciją iš trečiųjų asmenų bei VMI informacinėse duomenų bazėse sukauptą informaciją.

3.8. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį, kad liudytoja A. B. M. nurodė, kad M. M. yra jos sūnus, jis prašė, kad jai priklausančiame nekilnojamame turte, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruotų kažkoks Latvijos pilietis. Sakė, jog šis asmuo perka UAB „B“. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija informavo, kad Latvijos Respublikos piliečio J. A. gyvenamosios vietos deklaracija buvo pildoma (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijoje.

3.9. Taip pat nurodo, kad teismas, vadovaudamasis VMI išaiškinimu, konstatavo, jog formos atžvilgiu „A“, „E“ ir „N“ išrašytos sąskaitos faktūros atitinka VMI reikalavimus. Prokurorė nurodo, kad įsigyjant transporto priemones iš „A“ sąskaitose faktūrose įrašyta pastaba: „Maržos mokestis“, tačiau sąskaitose faktūrose nėra nuorodos į Europos sąjungos Direktyvos 2006/112 EB nuostatą, kuri reglamentuoja naudotų automobilių specialiąsias apmokestinimo PVM schemos taikymą arba į ją atitinkantį nacionalinį teisės aktą, numatantį, kad PVM skaičiuojamas nuo tiekiamo automobilio maržos. Sąskaitose faktūrose taip pat nenurodyti dokumentą surašiusio asmens rekvizitai ir apskaitos dokumentą gavusio asmens rekvizitai, nėra jų parašų, kiekvienoje sąskaitoje faktūroje yra nurodytas tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (Mokesčiu mokėtojų registro duomenimis, šis tel. nurodytas kaip kontaktinė UAB „B ” ryšio priemonė nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2019 m. spalio 8 d.) ir el. paštas: (duomenys neskelbtini). Taip pat sąskaitose faktūrose nurodytos bankų atsiskaitomosios sąskaitos yra atidarytos Estijos įmonės „A“ vardu. Abiejų sąskaitų valdytoju nurodytas M. M.. Prie sąskaitų faktūrų pridėtos automobilių pardavimo sutartys (est. MŪŪGILEPING), kuriose pardavėjo ir pirkėjo atstovas tas pats – M. M., tačiau pirkėjo ir pardavėjo atstovo parašų nėra. Vienos transporto priemonės įsigijimą bendrovė apskaitė pagal Estijos įmonės „E“ vardu 2016 m. kovo 17 d. įformintą sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta pastaba: „Maržinis automobilis“ (angl. Margin car). Sąskaitoje faktūroje nenurodyti apskaitos dokumentą surašiusio ir apskaitos dokumentą gavusio asmenų rekvizitai, nėra jų parašų, taip pat nėra nuorodos į Direktyvos 2006/112/EB nuostatą, kuri reglamentuoja naudotų automobilių specialiąsias apmokestinimo PVM schemos taikymą arba į ją atitinkantį nacionalinį teisės aktą, numatantį, kad PVM skaičiuojamas nuo tiekiamo automobilio maržos. Transporto priemonė, nurodyta išrašytoje sąskaitoje faktūroje, niekada nebuvo registruota Estijoje. Įmonė „E“ turi tik vieną banko sąskaitą Estijos banke SEB Bank AS, tačiau sąskaita yra tuščia. Vienos transporto priemonės įsigijimą už 34 500 Eur bendrovė apskaitė pagal Latvijos įmonės „N“ vardu 2017 m. rugsėjo 5 d. įformintą sąskaitą faktūrą. „N“ oficialus savininkas yra M. M.. Transporto priemonė, nurodyta išrašytoje sąskaitoje faktūroje, nebuvo įregistruota Latvijos transporto priemonių registre. UAB „B“ prie Estijos įmonių „A“, „E“, Latvijos įmonės „N“ vardu įformintų sąskaitų faktūrų transporto priemonių gabenimo dokumentų/transportavimo važtaraščių (CMR) nepateikė, taip pat nepateikė jokios informacijos, iš kur automobiliai buvo gabenami, kur iškrauti ir kur įvyko automobilių priėmimas – perdavimas, ar automobiliai buvo techniškai tvarkingi, drausti privalomuoju transporto priemonių valdytojų (vairuotojų) civilinės atsakomybės draudimu, kas užsakė ir apmokėjo transporto priemonių gabenimą, kas juos vežė ir pan.

3.10. Prokurorės vertinimu, M. M., kaip UAB „B“ vadovas, žinojo, kad įmonės įforminti automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai su Estijos įmonėmis „A“, „E“ bei Latvijos įmone „N“ įtraukia bendrovę į sukčiavimą mokesčių srityje, t. y., M. M. tyčia sukūrė tokią apartų sandorių grandinę, kuri leido piktnaudžiauti maržos apmokestinimo schema tikslu išvengti PVM mokėjimo nuo visos tiekiamų automobilių apmokestinamosios vertės. Todėl M. M. elgėsi nesąžiningai, tokiais įformintais sandoriais siekdamas mokestinės naudos sau. Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl M. M. sąžiningumo sudarant minėtus sandorius, visapusiškai, objektyviai neištyręs įrodymų, be pagrindo išteisino M. M. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį.

3.11. Taip pat nurodo, kad specialistė Irena Stankuvienė, surašiusi patikrinimo aktą, teisme parodė, jog tam, kad įmonė galėtų taikyti PVM apmokestinimo nuo maržos schemą, turi būti numatytos sąlygos: transporto priemonė turi būti įsigyta iš Europos Sąjungos PVM mokėtojo, kuris tiekdamas taikė maržos schemą ar būtų pirkęs iš fizinio asmens be PVM, nes paprastai, jei įsigyjama iš ES pagal mokėtoją, kuris taikė nulinį tarifą, tai parduodant Lietuvoje PVM mokėtojas turi mokestį skaičiuoti nuo visos apmokestinamos vertės. UAB „B“ galėtų taikyti PVM apmokestinimo nuo maržos schemą tuo atveju, jei transporto priemonę būtų pirkusi iš PVM mokėtojo, kuris irgi taikė tokią pačią PVM apmokestinimo schemą. 2023 m. spalio 20 d. Specialisto išvadoje dėl UAB „B“ ūkines finansinės veiklos nurodoma, jog įvertinus VMI pateiktą informaciją, tyrimo metu negauta jokių dokumentų, duomenų, patvirtinančių maržos apmokestinimo schemos taikymą parduodant automobilius, todėl UAB „B“ neteisingai apskaičiavo ir PVM deklaracijose deklaravo aptariamų naudotų transporto priemonių apmokestinamąsias vertes, nors pagal nustatytas sandorių aplinkybes bendrovė privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos transporto priemonių vertės. Specialistė B. Devliašovienė ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tyrimo metu negauta jokių dokumentų, duomenų, patvirtinančių maržos apmokestinimo schemos taikymą parduodant automobilius.

3.12. Nurodo, kad teismas klaidingai traktavo PVM nuo maržos taikymo taisykles. Atkreipia dėmesį, kad PVMĮ 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad ilgalaikis turtas – daiktai ir kiti nuosavybės teisės objektai, naudojami apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje ilgiau kaip vienus metus (pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje išvardytas ilgalaikio turto grupes). Atsižvelgiant į minėtas taisykles, UAB „B“ neturėjo teisės taikyti PVM nuo pelno maržos apskaičiavimo būdą, kadangi aptariamos 59 naudotos transporto priemonės buvo skirtos perpardavimui kitiems ūkio subjektams ir fiziniams asmenims, todėl UAB „B“ savo veikloje jų ilgiau kaip vienerius metus nenaudojo. Be to, nėra jokių duomenų, jog pastarieji automobiliai būtų įtraukti į UAB „B“ apskaitą kaip bendrovės ilgalaikis materialusis turtas.

3.13. Nurodo, kad skiriant M. M. bausmę turi būti įvertinta tai, jog jis padarė vieną sunkų nusikaltimą finansų sistemai, jo veiksmais išvengtų mokesčių dydis net 9 kartus viršija BK 220 straipsnio 2 dalyje dispozicijoje nurodytą 900 MGL dydžio sumą. Aktualu pastebėti ir tai, kad nusikalstama veika yra baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia, kaltinamojo veiksmais padaryta labai didelė žala valstybei, kuri nėra atlyginta. Be to, M. M. anksčiau teistas net 4 kartus, paskutinį kartą - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. baudžiamuoju įsakymu už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Už padarytus nusikaltimus M. M. buvo skirtos įvairios baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės, be to, minėtu baudžiamuoju įstatymu jam paskirta 100 MGL dydžio bauda. Tačiau, kaip matyti, visos anksčiau paskirtos bausmės jokios teigiamos įtakos jo asmenybei nepadarė, kadangi M. M. ir toliau yra linkęs nesilaikyti įstatymų. Pažymi, kad M. M. daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir pagal ANK 431 straipsnio 1 dalį už tai, jog jis ir toliau, pažeisdamas automobilių registravimo Lietuvoje tvarką, prekiauja jam pačiam priklausančios Estijos įmonės vardu registruotais automobiliais. Taigi, aptartos aplinkybės rodo, kad M. M. nėra linkęs keisti savo elgesio ir geranoriškai laikytis įstatymų. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Prokurorės vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes bei M. M. asmenybę ir inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, yra pagrindas izoliuoti pastarąjį nuo visuomenės ir paskirti sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, bei vadovaujantis bausmių dydžio skaičiavimo taisyklėmis, jos dydį nustatant didesnį, nei sankcijoje numatytas vidurkis, t. y. skirti M. M. 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

3.14. Taip pat nurodo, kad turėtų būti konstatuota, jog M. M. valstybės biudžetui padarė 409 203 Eur žalą. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad VMI civiliniame ieškinyje nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi nutarta likviduoti BUAB „B“ dėl bankroto. Taip pat nurodoma, jog bendrovės bankroto byloje nebus galimybių tenkinti VMI finansinių reikalavimų (į kurį įeina 398 485 Eur PVM iš šiuo civiliniu ieškiniu prašomos priteisti sumos). Civilinio ieškinio pateikimo dienai nėra priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl juridinio asmens BUAB „B“ pabaigos, todėl teisinis statusas yra „likviduojamas dėl bankroto“, todėl šio civilinio ieškinio išsprendimo klausimas yra betarpiškai susijęs su baudžiamojon atsakomybėn traukiamo M. M. nusikalstamų veikų konstatavimu ir teisiniu kvalifikavimu. Teisinis statusas „likviduojamas dėl bankroto“ reiškia bendrovės galimą tolesnį išnykimą, todėl mokesčių administratorius neturės jokios galimybės MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais išieškoti nustatytą turtinę žalą. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese yra vienintelis valstybės ir jos teisių bei teisėtų interesų gynimo būdas. Todėl yra pagrindas minėtą VMI civilinį ieškinį tenkinti ir valstybei padarytą turtinę žalą priteisti iš M. M..

4. Išteisintojo M. M. gynėjas E. Skurvydas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. išteisinamąjį nuosprendį palikti galioti; 2) nutraukti baudžiamąją bylą dėl veikų, kurioms suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

4.1. Nurodo, kad šioje byloje prokurorė kaltino M. M. dėl to, kad jis tariamai siekė išvengti mokesčių pateikdamas neteisingas bendrovės PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio iki 2017 m. gruodžio mėn. Tačiau BK 220 straipsnio pakeitimas, kuriuo šis straipsnis papildytas 2 dalimi, nustatant kvalifikuojantį požymį, nesumokėtą mokesčių sumą – 750 MGL, atliktas tik 2017 m. lapkričio 21 d., o įsigaliojo nuo 2017 m. lapkričio 29 d. Taigi, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio iki 2017 m. lapkričio mėn. bendrovei teikiant PVM deklaracijas, dar negaliojo šioje byloje inkriminuota BK 220 straipsnio 2 dalis ir kvalifikuojantis požymis. Todėl bendrovės direktoriaus M. M. veiksmai teikiant PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. spalio mėn., kai paskutinė deklaracija buvo pateikta iki 2017 m. lapkričio 25 d., negali būti kvalifikuojami pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, kadangi nepagrįstai atgaline data būtų taikomas baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę ir kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Be to, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo nauja BK 220 straipsnio 2 dalies redakcija, lengvinanti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, padidinant kvalifikuojančio požymio (nesumokėtų mokesčių) ribą nuo 750 MGL iki 900 MGL. Bendra bendrovės PVM suma, kurios tariamai bendrovė siekė išvengti, pateikdama tariamai neteisingas PVM deklaracijas už 2017 m. lapkričio ir gruodžio mėn., yra 30 460,50 Eur (25 840,5 Eur + 4 620,00 Eur). Ši suma nesiekia 34 200 Eur mokesčių sumos (900 MGL x 38 Eur). Taigi, nėra kvalifikuojančio požymio pagal BK 220 straipsnio 2 dalį.

4.2. Taip pat nurodo, kad BK 220 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. lapkričio 29 d., didžiausia numatyta laisvės atėmimo bausmė buvo ki trejų metų, o tokia veika priskirtina nesunkiems nusikaltimams. BK 220 straipsnio 1 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2017 m. lapkričio 29 d., didžiausia numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki keturių metų, o tokia veika priskirtina apysunkiems nusikaltimams. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Gynėjo vertinimu, baudžiamoji byla turės būti nutraukta mažiausiai dėl bendrovės PVM deklaracijų, teiktų už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. liepos mėn., nes nuo PVM deklaracijų, pateiktų už nurodytus laikotarpius, jau bus praėjęs 8 metų terminas.

4.3. Nurodo, kad šioje byloje pareikšto kaltinimo esmė yra ta, kad kaltinime nurodyti transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriai neįvyko, dėl ko pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras bendrovė, parduodama (perparduodama) šias transporto priemones savo pirkėjams, negalėjo taikyti specialios apmokestinimo schemos, kai PVM skaičiuojamas nuo pelno maržos. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje M. M. nėra kaltinamas pagal BK 222 ir 300 straipsnius apgaulingu bendrovės apskaitos tvarkymu ar kaltinamajame akte nurodytų 59 sąskaitų faktūrų klastojimu. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl bendrovės apgaulingo apskaitos tvarkymo, tačiau 2024 m. kovo 27 d. prokurorė priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių. Neužginčijus kaltinamajame akte nurodytų pirkimo sąskaitų faktūrų ir pardavimo PVM sąskaitų faktūrų, nesant pareikšto kaltinimo dėl bendrovės apgaulingo apskaitos vedimo ir PVM sąskaitų faktūrų (kurių pagrindu sudarytos PVM deklaracijos) klastojimo, t. y. nesant apgaulingos apskaitos tvarkymo požymių M. M. veikoje, nėra pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 2 dalies požymius, nes apgaulingos apskaitos fakto nebuvimas eliminuoja faktinę galimybę kaltinamajam veikti neteisėtu būdu, atitinkamai nesudaro galimybės nuslėpti mokesčius. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-1073/2021), taip pat žemesnės instancijos teismų praktiką tokios kategorijos bylose (Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-132-634/2023).

4.4. Pažymi, kad prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl BK 222 straipsnyje ir 300 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų santykio yra nesusiję su nagrinėjama byla ir nereikšmingi. Teisine prasme šioje byloje yra svarbus ne BK 222 ir 300 straipsniuose numatytų normų tarpusavio santykis, o tai, kad M. M. negali būti inkriminuota BK 220 straipsnyje numatyta veika, neinkriminuojant BK 222 straipsnyje ir 300 straipsnyje numatytų veikų.

4.5. Nurodo, jog prokurorė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo priežastis, kodėl M. M. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Su tuo susiję prokurorės argumentai yra nepagrįsti ir iš viso nenagrinėtini, nes ikiteisminis tyrimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo bendrovės apskaitos vedimo nutrauktas. Taip pat nuodo, kad neturi būti tiriami ir vertinami prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kad PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos ir jomis įforminti faktiškai neįvykę transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriai, nes šios prokurorės nurodytos aplinkybės nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku ir inkriminuota BK 220 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

4.6. Be to, nurodo, kad prokurorės argumentai, jog tariamai M. M. paslėpė bendrovės dokumentus ir yra atsakingas už jų neperdavimą, jau yra paneigti išnagrinėtoje civilinėje byloje – įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-965-855/2023) buvo atmestas bendrovės nemokumo administratoriaus prašymas skirti M. M. baudą už bendrovės dokumentų neperdavimą.

4.7. Pažymi, jog prokurorės apeliacinio skundo argumentai, jog buvo įforminti faktiškai neįvykę transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriai, yra deklaratyvūs, visiškai nepagrįsti ir neįrodyti. Prokurorės teiginiai, kad „A“, „E“, „N“ nevykdė jokios veiklos, nebuvo PVM mokėtojomis, neturėjo savo vardu registruotų transporto priemonių, dėl ko aptariami transporto priemonių pardavimo sandoriai nebuvo vykdomi, yra tik prielaidos, samprotavimai, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Šias prielaidas paneigia byloje nustatyti faktai (kurių prokurorė neginčija ir pripažįsta), kad bendrovė sumokėjo (byloje yra tai patvirtinantys banko sąskaitos išrašai) pardavėjams „A“, „E“, „N“ už parduotas transporto priemones, įsigytas transporto priemones bendrovė perpardavė kitiems pirkėjams, pirkėjai atsiskaitė su bendrove už šias transporto priemones, transporto priemonės buvo registruotos pirkėjų vardu. Tai neginčijamai įrodo, kad transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriai faktiškai įvyko. Jeigu bendrovei nebūtų perduotos (parduotos) transporto priemonės, bendrovė jų nebūtų galėjusi perparduoti savo pirkėjams. Tai, kad „A“, „E“, „N“ savo veiklos valstybėse galimai netinkamai vykdė mokestines prievoles (pvz.: neteikė mokestinių deklaracijų) ar kad jų vardu transporto priemonių registre nebuvo registruotos kaltinamajame akte nurodytos transporto priemonės, nereiškia ir neįrodo, kad neįvyko bylai aktualūs transporto priemonių pardavimo sandoriai. Be to, šioje baudžiamojoje byloje nėra jokiu duomenų apie tai, kad minėtos įmonės dėl kokių nors neteisėtų veiksmų (pavyzdžiui, mokesčių nemokėjimo) būtu patrauktos baudžiamojon, administracinėn ar kitokios rūšies atsakomybėn.

4.8. Taip pat pažymi, kad nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad „A“, „E“, „N“ nuosavybės teise neturėjo ginčo transporto priemonių, nes šios transporto priemonės nebuvo registruotos jų vardu, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad šioms bendrovėms buvo privaloma šias transporto priemones, skirtas perparduoti, registruoti užsienio įmonės transporto priemonių registre. Bylai aktualiu metu Lietuvos Respublikoje juridiniai asmenys, besiverčiantys transporto priemonių perpardavimu, neturėjo teisinės pareigos transporto priemonių registre registruoti transporto priemonių. Toks reikalavimas Lietuvos Respublikoje įsigaliojo tik nuo 2021 m. gegužės 1 d. Kita vertus, transporto priemonių registracija atlieka tik išviešinimo funkcija, tačiau nuosavybės teisės įgijimas ir jos deklaravimas (išviešinimas) neturi būti sutapatinamas.

4.9. Pažymi, kad tai, jog mokestinio patikrinimo metu padaryta išvada, kad apskaitos dokumentai vienareikšmiškai neįrodo, kad transporto priemonių pirkimo operacijos įvyko (įvertinant ir byloje nustatytą faktą, kad atliekant mokestinį patikrinimą M. M. nebuvo bendrovės vadovu ir neteikė VMI jokių paaiškinimų ir dokumentų), nereiškia, kad savaime ir baudžiamojoje byloje turi būti daroma išvada, kad transporto priemonių pirkimo operacijos neįvyko. Pažymi, kad mokestinėje byloje ir baudžiamojoje byloje įrodymai vertinami pagal kitus įrodymų vertinimo principus ir kriterijus. Baudžiamojoje byloje ne kaltinamasis turi įrodyti, kad transporto priemonių pirkimo operacijos įvyko, o kaltinimą pareiškusi prokurorė turi įrodyti, jog transporto priemonių pirkimo operacijos neįvyko, kad PVM sąskaitos-faktūros, kuriomis įformintos transporto priemonių pirkimo operacijos, yra suklastotos, o bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai.

4.10. Nurodo, kad VMI specialistė I. Stonkuvienė nurodė, kad jos parengtame patikrinimo akte pateiktas išvadas, kad bendrovėje netinkamai buvo apskaičiuojamas PVM ir nepagrįstai buvo taikoma maržos schema, nulėmė tai, kad pirkimo PVM sąskaitomis faktūromis buvo įformintos neįvykusios transporto priemonių pirkimo-pardavimo operacijos. Specialistė pripažino, kad pati neatliko savarankiško tyrimo siekiant nustatyti, ar transporto priemonių pardavimo sandoriai įvyko, o rėmėsi pagal teisinės pagalbos prašymu užsienio valstybių mokesčių administratorių pateikta informacija. FNTT specialistė B. Devliašovienė taip pat nurodė, kad jos pateikta išvada yra grindžiama faktu, kad pirkimo PVM sąskaitomis faktūromis buvo įformintos neįvykusios transporto priemonių pirkimo–pardavimo operacijos. Ji nurodė, kad pati nenustatinėjo, ar faktiškai įvyko transporto priemonių pirkimo–pardavimo operacijos, o rėmėsi VMI mokestinio patikrinimo metu nustatytu faktu, kad transporto priemonių pirkimo–pardavimo operacijos neįvyko. Teismo posėdžio metu specialistė B. Devliašovienė pripažino, kad jos pateikta išvada yra sąlyginė. Teismų praktikoje sąlyginės specialistų išvados vertinamos kaip nepakankamas įrodymas paneigti transporto priemonių pardavimo sandorių realumą, o kartu yra nepakankamas įrodymas paneigti PVM maržos schemos taikymo pagrįstumą (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-123-380/2023).

4.11. Be to, vertinant pirkimo sandorių realumą, būtina įvertinti ir liudytojos – buhalterės D. K. parodymus – ši liudytoja nurodė, kad kuomet automobilis buvo gabenamas iš užsienio, kiek atsimena, M. M. jai pristatė CMR važtaraščius, taip pat atsimena, kad įmonė mokėjo už automobilių gabenimą. Taigi, gynėjo vertinimu, jos parodymai patvirtina, kad transporto priemonių pirkimo sandoriai vyko realiai.

4.12. Nurodo, kad būtina įvertinti ir tai, jog tuo metu, kai M. M. buvo bendrovės direktoriumi, mokesčių administratorius atliko bendrovės mokestinį tyrimą, kuriam jis pateikė visus mokesčių administratoriaus pareikalautus bendrovės dokumentus, o mokesčių administratorius jokių pažeidimų nenustatė. Tuo metu VMI jokių papildomų dokumentų nereikalavo. Kai VMI pradėjo mokestinį patikrinimą, M. M. nebebuvo bendrovės vadovu, nebeturėjo bendrovės dokumentų ir nedalyvavo mokestiniame patikrinime. VMI, motyvuodama, kad mokestinio patikrinimo metu pritrūko dokumentų pirkimo sandorių realumui įvertinti, padarė išvadą, kad mokestine prasme sandoriai neįvyko. Tačiau visus įrodymus, reikšmingus pirkimo sandoriams įvertinti, VMI turėjo ir galėjo pareikalauti/surinkti dar mokestinio tyrimo metu. Šioje byloje tiek prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, tiek specialisčių I. Stonkuvienės ir B. Devliašovienės apklausos metu išdėstyti argumentai, kad bendrovėje nėra vienokių ar kitokių dokumentų, galinčių patvirtinti transporto priemonių pardavimo operacijas, turi būti vertinami itin kritiškai, nes tai, kad byloje nėra šių dokumentų, nereiškia, kad jų bendrovėje nebuvo. Pažymi, jog visos šioje byloje kylančios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl šioje byloje negali būti daroma prielaida, kad bendrovėje nebuvo dokumentų, patvirtinančių, kad faktiškai įvyko transporto priemonių pirkimo–pardavimo operacijos, susijusios su šioje baudžiamojoje byloje inkriminuota veika, taip pat visos kitos bet kokios galinčios kilti abejonės turi būti vertinamos išteisintojo M. M. naudai. Tuo labiau, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčo transporto priemonių pardavimo operacijos faktiškai įvyko.

4.13. Nurodo, kad prokurorė nepagrįstai šioje baudžiamojoje byloje rėmėsi administracinio teismo nutartimi Nr. A-600-442-2019, kurioje teismas, spręsdamas administracinį ginčą dėl PVM skaičiavimo schemos (maržos) taikymo išaiškino, kad neleistina taikyti maržos apmokestinimo schemos, jeigu nustatoma, kad apmokestinamasis asmuo veikė nesąžiningai ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad įsitikinti, jog sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje, kadangi nurodytoje byloje buvo nagrinėtas kitų šalių administracinis ginčas, neturintis jokių sąsajų su šia baudžiamąja byla.

4.14. Pažymi, kad prokurorės argumentai, jog M. M. organizavo keturių nurodytų Lietuvos ir užsienio bendrovių veiklą yra ne tik deklaratyvūs, bet ir akivaizdžiai nepagrįsti. Be to, šioje byloje nėra surinkti įrodymai dėl bendrovių „A“, „E“, „N“ veiklos, kas ir kaip organizavo šių bendrovių veiklą, ir tai apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nėra duomenų, kad bendrovėms „A“, „E“, „N“ pareikšti kokie nors įtarimai, ar kad šios bendrovės patrauktos baudžiamojon atsakomybėn dėl apgaulingo apskaitos vedimo ar sukčiavimo mokesčių srityje.

4.15. Be to, bylos įrodymai nepatvirtina, kad M. M. piktnaudžiavo maržos apmokestinimo schema. Tai yra niekuo nepagrįstos prokurorės prielaidos, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Pagal teisės aktus bendrovė turėjo teisę pasirinkti, kaip skaičiuoti PVM, bendrovės pasirinkimas taikyti PVM maržos schemą nelaikytinas piktnaudžiavimu. Prokurorės pozicija, kad nebuvo galima taikyti PVM maržos schemos yra grindžiama klaidinga prielaida, kad kaltinamajame akte nurodytose 59 sąskaitose faktūrose apskaityti transporto priemonių pardavimo sandoriai neįvyko. Byloje nustačius, kad nurodyti transporto priemonių pardavimo sandoriai įvyko ir buvo įforminti tinkamais dokumentais – sąskaitomis faktūromis, turinčiomis visus privalomus rekvizitus, tame tarpe įrašus „Maržos schema – naudotos prekės“ (angl. Margin sheme-second-hand-goods) arba „Maržos mokestis“, paneigta prokurorės pozicija, kad nebuvo galima taikyti PVM maržos schemos.

4.16. Pažymi, kad šiuo atveju visi bendrovės parduoti automobiliai atitiko naudoto automobilio sąvoką, todėl pagal VMI pateiktus išaiškinimus, kurie yra prijungti prie šios baudžiamosios bylos, bendrovė turėjo teisę taikyti PVM maržos apmokestinimo schemą, nes iš užsienio juridinių asmenų, nesančių PVM mokėtojais, be PVM pirko naudotus automobilius. Tai, kad bendrovė turėjo teisę taikyti PVM maržos apmokestinimo schemą, taip pat patvirtina byloje pateikta teismo ekspertės Mildos Orintės Konsultacinė išvada ikiteisminiame tyrime Nr. 02-6-00049-21.

4.17. Nurodo, kad specialistės I. Stankuvienė ir B. Devliašovienė, kurių parengtu patikrinimo aktu, išvadomis, paaiškinimais yra grindžiamas kaltinimas, savo išvadas pateikė darant nepagrįstą prielaidą, kad pirkimo sandoriai neįvyko. 2024 m. lapkričio 13 d. teismo posėdžių metu nė viena iš specialisčių negalėjo atsakyti į klausimą, ar darant priešingą prielaidą, kad pirkimo sandoriai įvyko, galima taikyti PVM maržos apmokestinimo schemą. Atkreipia dėmesį, kad FNTT specialistei B. Devliašovienei buvo užduotas sąlyginis klausimas, ar šiuo atveju galima taikyti PVM maržos schemą, kuriame prašoma pateikti atsakymą darant prielaidą, kad pirkimo operacijos neįvyko. Pagal tokią formuluotę atitinkamai ir buvo pateiktas specialistės atsakymas.

4.18. Taip pat nurodo, kad M. M. veiksmuose taip pat nėra nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Byloje nėra įrodymų, kad M. M. žinojo, kad šiuo atveju negali būti taikoma PVM maržos schema, tačiau vis tiek tyčia ją taikė siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo, veikė sistemingai ir kryptingai. Šioje byloje nustatytos aplinkybės parodo, kad nebuvo klastojami dokumentai, jų nesiekta nuslėpti nuo mokesčių administratoriaus, pirkimo ir pardavimo sandoriai buvo deklaruoti VMI ir mokesčių administratorius turėjo galimybę šiuos sandorius patikrinti. Nenustatyta, kad bendrovės apskaita buvo vedama apgaulingai. Jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir būtų nustatyta, kad buvo pažeisti mokesčių įstatymai apskaičiuojant PVM (nors tokiai išvadai pagrindo daryti nėra), tokiu atveju laikytina, kad pažeidimai padaryti ne tyčia, o dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo, pažeidimai (jeigu jie būtų nustatyti) iš dalies buvo nulemti ir pačios VMI pateiktų konsultacijų bendrovės buhalterėms. Bendrovėje PVM deklaravo ir apskaitė ne M. M., o bendrovių buhalterės. Kaip M. M. nurodė 2024 m. vasario 14 d. raštu pateiktuose rašytiniuose parodymuose, jis buvo įsitikinęs, kad nurodytais atvejais turi būti taikoma PVM maržos apmokestinimo schema, nes naudotos transporto priemonės buvo perkamos iš užsienio juridinių asmenų, nesančių PVM mokėtojais. Kadangi transporto priemonių pardavėjai nebuvo PVM mokėtojai, jie objektyviai negalėjo išrašyti pardavimo sąskaitos faktūros su PVM. Tokie jo parodymai byloje nėra paneigti. Taip pat M. M. parodymus patvirtina byloje apklaustų liudytojų – buhalterių D. G. ir D. K. parodymai. Jos paaiškino, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma PVM apmokestinimo maržos schema, taip pat jos nurodė, kad skambino į VMI ir konsultavosi dėl maržos taikymo. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad M. M. nėra buhalteris ir neturi buhalterinių žinių. Bendrovė apskaitos tvarkymui samdė profesionalias buhalteres, kurios būtent ir tvarkė apskaitą, tame tarpe apskaičiuojant PVM taikė maržos schemą.

4.19. Pažymi, kad įrodymai patvirtina, jog tuo metu bendrovės banko sąskaitose buvo atliekamos piniginės operacijos, kurių apyvarta siekė kelis milijonus eurų. Bendrovė buvo finansiškai pajėgi mokėti mokesčius ir bendrovei nebuvo tikslo vengti jų mokėjimo.

4.20. Nurodo, kad vertinant subjektyviąją veikos pusę, svarbu yra ir tai, kad VMI kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (administracinio nusižengimo byla Nr. A6.-2019-1078/2020) su prašymu patraukti M. M. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, įrodinėjant, kad M. M., žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė turi mokestinę nepriemoką – trečios eilės kreditoriaus (VMI) pareikštus ir nepatenkintus reikalavimus, pažeidė atsiskaitymo tvarką, pažeidimą padarydamas tyčia. Nurodytoje administracinėje byloje VMI siekė įrodyti, kad M. M. vadovaujama bendrovė tyčia nevykdė mokestinių prievolių. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 8 d. priėmė nutarimą (administracinio nusižengimo byla Nr. A6.-2019-1078/2020), kuriuo nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą M. M. atžvilgiu dėl bendrovės vykdytų atsiskaitymų tuo laikotarpiu, kai jis buvo bendrovės vadovu, konstatuojant, kad atsiskaitymai buvo vykdomi tinkamai, o VMI pozicija, kad tariamai netinkamai buvo vykdomos mokestinis prievolės, buvo paneigta. Šis teismo nutarimas yra įsiteisėjęs.

4.21. Taip pat nurodo, kad prokurorė nepagrįstai kaip M. M. kaltę patvirtinantį motyvą nurodo tai, kad M. M. atsisakė duoti parodymus žodžiu. Kaltinamasis turi teisę atsisakyti duoti parodymus žodžius, o pasinaudojimas šia teise negali būti vertinama kaltinamojo nenaudai.

4.22. Be to, priešingai nei teigia prokurorė, išteisintojo kaltės nepatvirtina tai, kad M. M. anksčiau buvo teistas dėl kitos, tuo labiau net ne tapačios veikos padarymo. Šiose bylose buvo skirtingos įmonės, skyrėsi veikų padarymo aplinkybės, laikotarpiai, veikų pobūdis (vienu atveju buvo taikomas 0 PVM tarifas, kitu atveju PVM maržos apmokestinimas). Be to, kaip matyti iš anksčiau nagrinėtos baudžiamosios bylos, M. M., supratęs, kad padarė draudžiamą veiką nepagrįstai taikant 0 PVM tarifą, šią veiką pripažino, atlygino valstybei padarytą žalą. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamoje bylose situacija yra kitokia, nes M. M. yra įsitikinęs, kad PVM buvo skaičiuojamas tinkamai, teisės aktai nepažeisti.

4.23. Nurodo, jog jeigu apeliacinis instancijos teismas priimtų apkaltinamąjį nuosprendį, M. M. gali būti inkriminuota tik BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Prokurorė savo apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo skirti itin didelę bausmę – t. y. realią 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė yra neprotingai didelė, neproporcinga, neteisinga, neatitinka BK 54 ir 41 straipsnio 2 dalies nuostatų, viršija BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą maksimalią laisvės atėmimo bausmę. Gynėjo vertinimu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju M. M. turėtų būti skiriama švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda. Baudos dydis, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, turėtų būti mažesnis nei bausmės vidurkis. Manytina, kad jokiais atvejais nėra pagrindo skirti didesnės kaip 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudos.

4.24. Gynėjas atsiliepime nurodo aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui – t. y. nurodo, jog nenustatyta nei M. M. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, M. M. turi tris mažamečius vaikus, turi rūpintis jų priežiūra, išlaikymu, o pritaikius realią laisvės atėmimo bausmę jis to negalėtų padaryti.

4.25. Taip pat nurodo, kad M. M. dėl neteisėto PVM maržos taikymo anksčiau teistas nebuvo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. baudžiamuoju įsakymu M. M. buvo nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto 0 PVM tarifo taikymo 2011-2012 metais, veiką pripažino, valstybei geranoriškai atlygino žalą, teistumas yra išnykęs. 2013-2015 metais M. M. jokios nusikalstamos veikos nebuvo inkriminuotos. Šioje byloje, nors ir nepagrįstai, tačiau M. M. pareikštas įtarimas dėl 2016-2017 metais tariamai padarytų nusikalstamų veikų. M. M. nėra pareikšta jokių įtarimų dėl nusikalstamų veikų padarytų 2018-2025 metais. Po ikiteisminio tyrimo pradėjimo šioje byloje M. M. jokių nusikalstamų veikų nepadarė. Kitose baudžiamosiose bylose M. M. buvo teistas už neturtinio pobūdžio veikas, teistumai išnykę, paskutinis apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2017 m. rugsėjo 15 d. M. M. tinkamai įvertino savo ankstesnį elgesį, padarė pagrįstas išvadas ir daugiau jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė. Todėl prokurorė visiškai nepagrįstai M. M. vertina kaip asmenį, kuris sistemingai daro nusikalstamas veikas, nėra linkęs keistis ir todėl jį reikia izoliuoti nuo visuomenės, nes tokiam vertinimui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad M. M. tyčia ir sistemingai daro nusikalstamas veikas siekiant išvengti mokesčių mokėjimo ir ateityje ketina tai daryti. Be to, prokurorė nepagrįstai akcentuoja faktą, kad M. M. 2024 m. sausio 25 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje baustas administracine tvarka už tai, kad pažeidė automobilių administravimo tvarką Lietuvos Respublikoje. Tai mažareikšmis pažeidimas, kuris niekaip nesusijęs su šioje baudžiamojoje byloje inkriminuota nusikalstama veika. Be to, tai vienintelis administracinis nusižengimas per itin ilgą laikotarpį.

4.26. Pažymi, kad nepriklausomai nuo šios baudžiamosios bylos baigties, civilinės ieškovės VMI civilinis ieškinys yra nepagrįstas. Žalos klausimas, apimantis šioje baudžiamojoje byloje civilinio ieškovo prašomą priteisti 409 203 Eur žalą, jau yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1200-779/2024, ir pakartotinai tos pačios žalos priteisimas šioje baudžiamojoje byloje negali būti sprendžiamas. Šioje byloje ginčas baigtas įsiteisėjusia 2024 m. sausio 25 d. nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis, o civilinė byla nutraukta. Taikos sutartimi, be kita ko, nemokumo administratorius, veikdamas bendrovės, o kartu ir bendrovės kreditorių vardu, patvirtino, kad šalys patvirtina, kad viena kitai neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų ir reikalavimų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su patikrinimo akte nustatytais UAB „B“ mokestiniais pažeidimais, taip pat neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų ir reikalavimų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su VMI sprendimu, kuriuo patvirtinta patikrinimo aktu UAB „B“ apskaičiuota 639 595,00 Eur PVM suma, apskaičiuota 258 786,18 Eur delspinigių ir skirta 319 797,50 Eur bauda, taip pat neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų ir reikalavimų, susijusių su UAB „B“ bankroto byloje patvirtintu kreditoriaus VMI 251 721,51 Eur II eilės finansiniu reikalavimu. Šiuo atveju šioje baudžiamojoje byloje pareikštas VMI civilinis ieškinys yra tapatus bendrovės bankroto byloje išnagrinėtam nemokumo administratoriaus ieškiniui, nes sutampa bylos šalys, pagrindas, dalykas, todėl įsiteisėjus taikos sutarčiai ir dėl to teismui nutraukus civilinę bylą, šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

4.27. Be to, gynėjas nurodo, kad civilinis ieškinys taip pat turi būti atmestas ir dėl to, kad M. M. veiksmuose nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinė ieškovė teigia, kad neteisėti veiksmai yra apgaulingas apskaitos vedimas, tačiau tokia veika kaltinamajam nėra inkriminuota. Civilinis ieškinys yra grindžiamas prielaida, kad kaltinamajame akte nurodytos pirkimo sąskaitos faktūros yra suklastotos ir jose apskaityti transporto priemonių–pirkimo sandoriai nevyko, tačiau tokia prielaida yra klaidinga ir byloje paneigta.

4.28. Galiausiai nurodo, kad civilinė ieškovė netinkamai skaičiuoja žalą. Žala negali būti skaičiuojama pagal tas PVM deklaracijas, dėl kurių yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje baudžiamoji byla turi būti nutraukta.

5. Teisiamojo posėdžio metu prokurorė prašė skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jorūnės Žeberskienės skundas tenkinamas iš dalies.

6. Iš prokurorės skundo nustatyta, jog ji ginčija M. M. išteisinimą pagal BK 220 straipsnio 2 dalį bei prašo jį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką bei patenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai tyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai bei nepakankamai atidžiai, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nuosprendis, kuriuo M. M. dėl BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisintas, yra naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas), M. M. skiriant 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą iš dalies atidedant. Be to, VMI civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies, ir iš M. M. priteisiama 409 203 Eur žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanos, kurios priteisiamos ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kaip prašoma civiliniame ieškinyje bei apeliaciniame skunde, o nuo nustatytos nedelsiant atliktinos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo dienos iki visiško turtinės žalos atlyginimo. Be to, nustačius padarytus aritmetinius apsirikimus dėl už 2016 m. kovo, balandžio mėn., 2017 m. lapkričio mėn. nedeklaruoto bei nesumokėto PVM, taip pat nustačius, jog byloje esantys įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog M. M. buvo faktinis „E“ vadovas, nusikalstamos veikos aplinkybės šioje dalyje tikslinamos.

7. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nusikalstama veika buvo įvykdyta šiomis aplinkybėmis:

7.1. M. M., siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į UAB „B“ mėnesines pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie šio juridinio asmens pajamas, pelną ir turtą bei pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai.

7.2. Nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. spalio 8 d., būdamas UAB „B“ , į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcininku ir vadovu, realiai valdydamas bei būdamas Estijoje registruotos bendrovės „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), Latvijoje registruotos bendrovės „N“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), faktiniu vadovu bei būdamas betarpiškai susijęs su Estijoje registruota bendrove „E“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), organizuodamas UAB „B“, „A“ ir „N“ veiklą ir jai vadovaudamas, siekdamas iškreipti ir nuslėpti duomenis apie tikrąją UAB „B“ ūkinę-finansinę būklę, veiklą, bei tikrąsias pastarosios pajamas, taip pat siekdamas sumažinti UAB „B“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių dydį, suvokdamas, kad dėl jo tolimesnių neteisėtų veiksmų, nukreiptų į minėto siekio įgyvendinimą, UAB „B“ nesumokės privalomų mokesčių, ir toliau, įgyvendindamas šį savo nusikalstamą sumanymą, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, žinodamas, jog UAB „B“ iš ES įmonių ne PVM mokėtojų – „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), „N“, (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini) ir „E“ (į.k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), savo šalyje nevykdančių veiklos, neteikiančių PVM deklaracijų, nepildančių VIES ataskaitų, savo vardu neturinčių registruotų transporto priemonių, įsigijo 59 transporto priemones be PVM pagal bendrovių išrašytas sąskaitas faktūras, iš kurių vienoje nėra nurodyta, kad taikoma maržos apmokestinimo schema, o 58-se iš jų nurodytos pastabos: „Maržos mokestis“, „Maržos schema – naudotos prekės“, „Maržinis automobilis“:

1.1.1. 2016 m. sausio 15 iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr.2016-01/001 įsigijo automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 26 000 Eur,

1.1.2. 2016 m. sausio 29 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201601/002 įsigijo automobilį „Audi A6“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 29 000 Eur,

1.1.3. 2016 m. vasario 17 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 2016-02/001 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 49 000 Eur

1.1.4. 2016 m. kovo 17 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201603/001 įsigijo automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 29 850 Eur,

1.1.5. 2016 m. kovo 17 d. iš Estijos įmonės „E“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. INV 27-IV-16 įsigijo automobilį BMW 530XD, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 32 900 Eur,

1.1.6. 2016 m. kovo 28 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201603/002 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 43 500 Eur,

1.1.7. 2016 m. balandžio 27 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201604/001 įsigijo automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 23 000 Eur,

1.1.8. 2016 m. gegužės 10 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201605/001 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 53 900 Eur,

1.1.9. 2016 m. gegužės 18 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201604/001 įsigijo automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 34 990 Eur,

1.1.10. 2016 m. gegužės 19 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201605/003 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 40 950 Eur,

1.1.11. 2016 m. birželio 30 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1049/27 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 47 000 Eur,

1.1.12. 2016 m. liepos 5 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201607/001 įsigijo automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 19 000 Eur,

1.1.13. 2016 m. liepos 22 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201607/002 įsigijo automobilį BMW 430d, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 39 000 Eur,

1.1.14. 2016 m. liepos 28 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201607/001 įsigijo automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 23 000 Eur,

1.1.15. 2016 m. rugpjūčio 10 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201608/001 įsigijo automobilį BMW 730, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 44 500 Eur,

1.1.16. 2016 m. rugpjūčio 30 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201608/002 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 59 000 Eur,

1.1.17. 2016 m. spalio 7 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201610/001 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 43 000 Eur,

1.1.18. 2016 m. spalio 25 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201610/002 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 68 900 Eur,

1.1.19. 2016 m. lapkričio 16 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201611/001 įsigijo automobilį „Mercedes Benz Gle sport“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 71 000 Eur,

1.1.20. 2016 m. gruodžio 7 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201612/001 įsigijo automobilį „Audi A8“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 32 500 Eur,

1.1.21. 2016m. gruodžio 30 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201612/002 įsigijo automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 29 500 Eur,

1.1.22. 2017 m. vasario 27 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201702/0011 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 49 000 Eur,

1.1.23. 2017 m. vasario 27 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201702/0012 įsigijo automobilį BMW X5, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 40 000 Eur,

1.1.24. 2017 m. vasario 27 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201702/0013 įsigijo automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 22 800 Eur,

1.1.25. 2017 m. vasario 27 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201702/0015 įsigijo automobilį BMW X5, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 39 550 Eur,

1.1.26. 2017 m. gegužės 4 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201705/00 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 73 500 Eur,

1.1.27. 2017 m. gegužės 17 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201705/006 įsigijo automobilį BMW 520, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 18 300 Eur,

1.1.28. 2017 m. gegužės 17 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201705/005 įsigijo automobilį BMW 525, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 22 700 Eur,

1.1.29. 2017 m. gegužės 31 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201705/007 įsigijo automobilį „Mercedes Benz ML350“ VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 30 800 Eur,

1.1.30. 2017 m. gegužės 31 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201705/008 įsigijo automobilį „Lexus IS300“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 24 550 Eur,

1.1.31. 2017 m. gegužės 31 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201705/009 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 64 000 Eur,

1.1.32. 2017 m. birželio 2 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201703/001 įsigijo automobilį „Boat Bajaboss 232“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 15 700 Eur,

1.1.33. 2017 m. liepos 12 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201707/001 įsigijo automobilį BMW 740, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 68 000 Eur,

1.1.34. 2017 m. liepos 25 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201707/004 įsigijo automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 15 500 Eur,

1.1.35. 2017 m. liepos 26 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201707/007 įsigijo automobilį „Porsche Cauenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 71 500 Eur,

1.1.36. 2017 m. liepos 26 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201707/005 įsigijo automobilį „Lexus CT 200“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 13 000 Eur,

1.1.37. 2017 m. liepos 30 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201707/006 įsigijo automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 21 500 Eur,

1.1.38. 2017 m. rugpjūčio 7 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201708/003 įsigijo automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 20 000 Eur,

1.1.39. 2017 m. rugpjūčio 9 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201708/004 įsigijo automobilį „Mitsubishi Outlander“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 25 500 Eur,

1.1.40. 2017 m. rugpjūčio 10 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201708/005 įsigijo automobilį „Lexus IS 300 h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 24 550 Eur,

1.1.41. 2017 m. rugpjūčio 18 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201708/006 įsigijo automobilį „Volvo V60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 29 500 Eur,

1.1.42. 2017 m. rugpjūčio 21 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201708/007 įsigijo automobilį „Lexus IS“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 27 500 Eur,

1.1.43. 2017 m. rugpjūčio 28 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201708/008 įsigijo automobilį „Lexus RX 450H“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 30 200 Eur,

1.1.44. 2017 rugpjūčio 28 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201708/009 įsigijo automobilį „Lexus Nx 300H“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 33 200 Eur,

1.1.45. 2017 rugsėjo 5 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201709/002 įsigijo automobilį „Lexus CT 200h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 12 100 Eur,

1.1.46. 2017 rugsėjo 5 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201709/005 įsigijo automobilį „VW GOLF“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 20 510 Eur,

1.1.47. 2017 rugsėjo 5 d. iš Latvijos įmonės „N“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1 įsigijo automobilį BMW X6, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 34 500 Eur,

1.1.48. 2017 spalio 2 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201710/006 įsigijo automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 41 000 Eur,

1.1.49. 2017 spalio 3 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201710/001 įsigijo automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 20 800 Eur,

1.1.50. 2017 spalio 3 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201710/002 įsigijo automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 22 200 Eur,

1.1.51. 2017 spalio 10 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201710/005 įsigijo automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 12 500 Eur,

1.1.52. 2017 spalio 10 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201710/006 įsigijo automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 15 450 Eur,

1.1.53. 2017 lapkričio 2 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201711/001 įsigijo automobilį „Volvo XC60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 21 500 Eur,

1.1.54. 2017 lapkričio 8 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201711/002 įsigijo automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 19 800 Eur,

1.1.55. 2017 lapkričio 8 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201711/003 įsigijo automobilį „Lexus IS 300h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 20 600 Eur,

1.1.56. 2017 lapkričio 17 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201711/004 įsigijo automobilį „Mercedes Benz E 250“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 13 000 Eur,

1.1.57. 2017 lapkričio 20 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201711/005 įsigijo automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 21 400 Eur,

1.1.58. 2017 lapkričio 20 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201711/006 įsigijo automobilį „Volvo S60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 16 200 Eur,

1.1.59. 2017 lapkričio 20 d. iš Estijos įmonės „A“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 201711/007 įsigijo automobilį „Volvo V60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 30 500 Eur.

1.1. Žinodamas, jog parduodant transporto priemones, įgytas iš „A“ , „N“ ir „E“, t. y. įmonių, kurios nėra PVM mokėtojos, nevykdo veiklos savo šalyse, neteikia PVM deklaracijų, savo šalyje yra neapmokestintos taikant specialią apmokestinimo schemą (maržos schemą), UAB „B“ privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos patiektų transporto priemonių vertės taikant standartinį 21 procentų PVM tarifą, bei pažeisdamas PVMĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įstatymo 2009-12-03 redakcija Nr. XI-518) nuostatą, kurioje nurodyta, kad „PVM objektas yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai prekes iš apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, <...> įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris sandorį sudaro vykdydamas savo ekonominę veiklą“, PVMĮ 12² straipsnio (įstatymo 2004 m. sausio 15 d. redakcija Nr. IX-1960) nuostatas, kad „prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje, kai įsigyjamų prekių gabenimas baigėsi šalies teritorijoje <...>, kai prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes ir šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę“, PVMĮ 15 straipsnio 13 dalies (įstatymo 2004 m. sausio 15 d. redakcija Nr. IX-1960) nuostatas, kad „prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės atveju apmokestinamoji vertė apskaičiuojama laikantis tų pačių šiame straipsnyje nustatytų taisyklių, kurias taikant apmokestinamoji vertė nustatoma prekių tiekimo šalies teritorijoje atveju“, t. y. apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas (pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo, nuostatas, parduodamas šias, žemiau nurodytas transporto priemones, nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą ir, išrašant dokumentus UAB „B“ vardu, taikė 0 procentų PVM tarifą:

1.1.1. 2016 m. vasario 10 d. automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000028 už 27 000 Eur pardavė AB „DNB bankas“,

1.1.2. 2016 m. vasario 8 d. automobilį „Audi A6“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000027 už 30 000 Eur pardavė AB „SEB bankas“,

1.1.3. 2016 m. vasario 22 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000029 už 50 000 Eur pardavė UAB „Framas LT“,

1.1.4. 2017 m. kovo 22 d. automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170004 už 29 990 Eur pardavė J. A.,

1.1.5. 2016 m. kovo 17 d. automobilį BMW 530XD, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000031 už 35 400 Eur pardavė UAB „Evolis“,

1.1.6. 2016 m. balandžio 8 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000033 už 44 900 Eur pardavė „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui,

1.1.7. 2016 m. gegužės 5 d. automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000034 už 24 000 Eur pardavė UAB „Swedbank Lizing“,

1.1.8. 2016 m. gegužės 12 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000036 už 54 900 Eur pardavė UAV „Iconer“,

1.1.9. 2016 m. birželio 1 d. automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000037 už 35 000 Eur pardavė „OU Pikoprojekt“,

1.1.10. 2016 m. liepos 20 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000041 už 43 000 Eur pardavė V. P.,

1.1.11. 2016 m. liepos 7 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000040 už 48 000 Eur pardavė „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui,

1.1.12. 2016 m. liepos 20 d. automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000042 už 20 000 Eur pardavė S. L.,

1.1.13. 2016 m. rugpjūčio 1 d. automobilį BMW 430d, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000044 už 39 500 Eur pardavė „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui,

1.1.14. 2016 m. rugpjūčio 2 d. automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000045 už 24 000 Eur pardavė UAB „Swedbank Lizing“,

1.1.15. 2016 m. rugpjūčio 17 d. automobilį BMW 730, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000046 už 45 500 Eur pardavė „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui,

1.1.16. 2016 m. rugsėjo 1 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000047 už 61 000 Eur pardavė „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui,

1.1.17. 2016 m. spalio 26 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000048 už 44 000 Eur pardavė UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“,

1.1.18. 2016 m. lapkričio 22 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000052 už 70 000 Eur pardavė UAB „BYGG Status“,

1.1.19. 2016 m. lapkričio 22 d. automobilį „Mercedes Benz Gle sport“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000051 už 72 000 Eur pardavė UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“,

1.1.20. 2016 m. gruodžio 12 d. automobilį „Audi A8“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA000054 už 33 500 Eur pardavė AB SEB bankas lizingas,

1.1.21. 2017 m. kovo 24 d. automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170005 už 30 500 Eur pardavė T. D.,

1.1.22. 2017 m. balandžio 18 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 201704/01 už 50 000 Eur pardavė P. P.,

1.1.23. 2017 m. gegužės 26 d. automobilį BMW X5, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170009 už 40 500 Eur pardavė D. S.,

1.1.24. 2017 m. vasario 28 d. automobilį „Volvo XC 60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170002 už 23 800 Eur pardavė UAB „Setransa“,

1.1.25. 2017 m. birželio 15 d. automobilį BMW X5, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170012 už 40 000 Eur pardavė AB „SEB bankas“,

1.1.26. 2017 m. gegužės 17 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170007 už 74 000 Eur pardavė „CAR CAPITAL FINLAND OY LTD“,

1.1.27. 2017 m. gegužės 17 d. automobilį BMW 520, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170008 už 18 700 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.28. 2017 m. gegužės 17 d. automobilį BMW 525, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170009A už 22 800 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.29. 2017 m. gegužės 31 d. automobilį „Mercedes Benz ML350“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170010 už 32 000 Eur pardavė E. S.,

1.1.30. 2017 m. gegužės 31 d. automobilį „Lexus IS300“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170011 už 24 773 Eur pardavė „CAR CAPITAL FINLAND OY LTD“,

1.1.31. 2017 m. rugsėjo 13 d, automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170031 už 64 500 Eur pardavė UAB „Prenta“,

1.1.32. 2017 m. birželio 15 d. automobilį „Boat Bajaboss 232“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170013 už 16 000 Eur pardavė J. K.,

1.1.33. 2017 m. rugsėjo 20 d. automobilį BMW 740, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170032 už 68 500 Eur pardavė UAB „Autoblikas“,

1.1.34. 2017 m. liepos 26 d. automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170016 už 15 900 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.35. 2017 m. liepos 27 d. automobilį „Porsche Cauenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170017 už 72 000 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.36. 2017 m. liepos 28 d. automobilį „Lexus CT 200“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170018 už 13 300 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.37. 2017 m. liepos 30 d. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170019 už 22 000 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.38. 2017 m. rugpjūčio 7 d. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170020 už 20 200 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.39. 2017 m. rugpjūčio 9 d. automobilį „Mitsubishi Outlander“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170021 už 26 000 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.40. 2017 m. rugpjūčio 10 d. automobilį „Lexus IS 300 h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170022 už 24 800 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.41. 2017 m. rugpjūčio 19 d. automobilį „Volvo V60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170023 už 30 000 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.42. 2017 m. rugpjūčio 22 d. automobilį „Lexus IS“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170024 už 27 800 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsiniki)“,

1.1.43. 2017 m. rugpjūčio 29 d. automobilį „Lexus RX 450H“ VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170026 už 30 300 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.44. 2017 m. rugpjūčio 29 d. automobilį „Lexus Nx 300H“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170025 už 33 400 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.45. 2017 m. rugsėjo 7 d. automobilį „Lexus CT 200h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170030 už 12 200 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.46. 2017 m. rugsėjo 6 d. automobilį „VW GOLF“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170029 už 20 610 Eur pardavė J. K. (Suomija),

1.1.47. 2017 m. rugsėjo 5 d. automobilį BMW X6, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170028 už 35 000 Eur pardavė M. P.,

1.1.48. 2017 m. spalio 6 d. automobilį „Porsche Cayenne“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170035 už 42 000 Eur pardavė UAB „Autoblikas“,

1.1.49. 2017 m. spalio 3 d. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170034 už 20 850 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.50. 2017 m. spalio 3 d. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170033 už 22 250 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.51. 2017 m. spalio 12 d. automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170036 už 12 900 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.52. 2017 m. spalio 12 d. automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170037 už 15 750 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.53. 2017 m. gruodžio 7 d. automobilį „Volvo XC60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170045 už 22 000 Eur pardavė Luminor Bank, AB,

1.1.54. 2017 m. lapkričio 8 d. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170039 už 20 000 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.55. 2017 m. lapkričio 8 d. automobilį „Lexus IS 300h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170040 už 20 800 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.56. 2017 m. lapkričio 17 d. automobilį „Mercedes Benz E 250“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170041 už 13 500 Eur pardavė „SIA Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui (UAB „Pro Idea“ vardu),

1.1.57. 2017 m. lapkričio 20 d. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170042 už 21 600 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.58. 2017 m. lapkričio 20 d. automobilį „Volvo S60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170043 už 16 400 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“,

1.1.59. 2017 m. lapkričio 20 d. automobilį „Volvo V60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. BA170044 už 30 750 Eur pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“.

1.2. Po ko tyčia, į UAB „B“ 2016 m. vasario – gruodžio mėnesių ir 2017 m. sausio – gruodžio mėnesių PVM deklaracijų (forma FR0600) 16 laukelius „Sandorių, kuriems taikoma spec. apmokestinimo schema, marža“ įrašė neteisingus duomenis apie šių automobilių pardavimą, nurodydamas pardavimo vertę (maržą) bendrai 31 587 Eur sumai, nuo kurios išskaičiavo ir sumokėjo 6 633 Eur PVM.

1.3. 2016 m. vasario – gruodžio mėn., 2017 m. sausio – gruodžio mėn. PVM deklaracijose (forma FR0600) 11 laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ nedeklaravo 1 980 172 Eurų bendros sandorių vertės, bei 29 laukeliuose „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ iš viso nedeklaravo 415 836 Eur pardavimo PVM, t. y.: už 2016 m. vasario mėn. – 22 470 Eur, už 2016 m. kovo mėn. – 7 434 Eur, už 2016 m. balandžio mėn. – 9 447,9 Eur, už 2016 m. gegužės mėn. – 16 569 Eur, už 2016 m. birželio mėn. – 7 350 Eur, už 2016 m. liepos mėn. – 23 310 Eur, už 2016 m. rugpjūčio mėn. – 22 890 Eur, už 2016 m. rugsėjo mėn. – 12 810 Eur, už 2016 m. spalio mėn. – 9 240 Eur, už 2016 m. lapkričio mėn. – 29 820 Eur, už 2016 m. gruodžio mėn. – 7 035 Eur, už 2017 m. vasario mėn. – 4 998 Eur, už 2017 m. kovo mėn. – 12 704,79 Eur, už 2017 m. balandžio mėn. – 10 500 Eur, už 2017 m. už gegužės mėn. – 44 682,33 Eur, už 2017 m. birželio mėn. – 11 760 Eur, už 2017 m. liepos mėn. – 25 872 Eur, už 2017 m. rugpjūčio mėn. – 40 425 Eur, už 2017 m. rugsėjo mėn. – 42 170,10 Eur, už 2017 m. spalio mėn. – 23 887,50 Eur, už 2017 m. lapkričio mėn. – 25 840,5 Eur, už 2017 m. gruodžio mėn. – 4 620 Eur, po ko šias PVM deklaracijas: 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. vasario mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. kovo mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. balandžio mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. gegužės mėn.), 2018 m. kovo 27 d. (patikslintą už 2016 m. birželio mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. liepos mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. rugpjūčio mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. rugsėjo mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2016 m. spalio mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. lapkričio mėn.), 2018 m. kovo 20 d. (patikslintą už 2016 m. gruodžio mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. sausio mėn.), 2017 m. kovo 28 d. (patikslintą už 2017 m. vasario mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. kovo mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. balandžio mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. gegužės mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. birželio mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. liepos mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. rugpjūčio mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. rugsėjo mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. spalio mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. lapkričio mėn.), 2018 m. balandžio mėn. 1 d. (patikslintą už 2017 m. gruodžio mėn.), elektroniniu būdu per EDS sistemą pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu padarydamas Lietuvos Respublikos biudžetui 409 203 Eur dydžio žalą.

Dėl BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

7. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kai mokesčių suma viršija 900 MGL arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

8. BK 220 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308-697/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-273-693/2017, Nr. 2K-158-689/2020). Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas, t. y. atsakomybė kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-303/2020, Nr. 2K-236-648/2020).

9. Narinėjamu atveju M. M. buvo kaltinamas padaręs šią nusikalstamą veiką, dėl to, kad būdamas UAB „B“ vadovu privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos patiektų transporto priemonių vertės taikant standartinį 21 procentų PVM tarifą, tačiau pažeisdamas PVMĮ nuostatas, parduodamas kaltinime nurodytas transporto priemones nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą ir išrašant dokumentus UAB „B“ vardu taikė 0 procentų PVM tarifą bei pateikdamas UAB „B“ PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis.

10. Nustatyta, kad išteisintasis M. M. pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus (t. 14, b. l. 29), vėlesnės apklausos metu taip pat nurodė, kad atsisako duoti žodinius parodymus bei teikia tyrimui savo rašytinius parodymus (t. 14, b. l. 42). M. M. ikiteisminio tyrimo metu pateikė rašytinius parodymus bei nurodė, kad su jam inkriminuotomis veikomis nesutinka. Paaiškino, kad UAB „B“ iš užsienio juridinių asmenų „A“, „E“, „N“, kurie savo šalyse nėra registruoti PVM mokėtojais, be PVM įsigijusi naudotus automobilius pagrįstai taikė PVM maržos apmokestinimo schemą, nes toks PVM apmokestinimas nustatytas PVMĮ 106 straipsnio 1 dalyje, 107 straipsnio 1 dalyje. Paaiškino, jog jis buvo įsitikinęs, kad PVM maržos schema gali būti taikoma – šiuo atveju visi bendrovės parduoti automobiliai atitiko naudoto automobilio sąvoką, VMI pateiktuose išaiškinimuose nurodoma, kad galioja tokia taisyklė, kai nuo parduoto naudoto automobilio PVM skaičiuojamas nuo maržos (t. 14, b. l. 45-52). Įtariamojo papildomos apklausos metu M. M. nurodė, kad kaltės nepripažįsta bei paaiškino, kad yra pateikęs rašytinius parodymus, nieko papildomai paaiškinti nepageidauja (t. 14, b. l. 77). M. M. teisme atsisakė duoti parodymus.

11. VMI 2021 m. birželio 30 d. patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „B“ pažeidė PVMĮ 15 straipsnio 1 dalies, 106 straipsnio 2 dalies, 107 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio nuostatas, kadangi nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą ir dėl to 398 485 Eur sumažino mokėtiną PVM sumą 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. deklaracijose. Nurodoma, kad bendrovė privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos patiektų transporto priemonių vertės, t. y. nuo 1 929 131 Eur. Padaryta išvada, kad atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir faktines aplinkybes, bendrovė žinojo / galėjo žinoti, kad jos įforminti automobilių pardavimo, pirkimo sandoriai su Estijos įmonėmis „A“, „E“ bei Latvijos įmone „N“ įtraukia ją į sukčiavimą mokesčių srityje. Bendrovė elgėsi nesąžiningai, tokiais įformintais sandoriais siekdama mokestinės naudos, t. y. taikant maržos apmokestinimo schemą, sumažinti mokėtiną PVM į Lietuvos biudžetą. Dėl šios priežasties bendrovei papildomai apskaičiuojama 398 485 Eur ((1 929 131 Eur x 21 proc.) – 6 633 Eur (kuris yra deklaruotas PVM, apskaičiuotas nuo maržos)) mokėtina suma (t. 1, b. l. 99-108).

12. 2022 m. birželio 22 d. – 2022 m. liepos 11 d. specialisto paaiškinimų protokole nurodoma, kad specialistė I. Stankuvienė, atlikusi UAB „B“ mokestinį patikrinimą, paaiškino, kad esant rizikai, jog UAB „B“ sandorių grandinėje galimai buvo piktnaudžiaujama maržos apmokestinimo schema, siekiant išvengti PVM mokėjimo, buvo išsiųstas paklausimas Estijos mokesčių administratoriui, prašant patikrinti Estijos mokesčių mokėtoją „A“. Estijos centrinė ryšių įstaiga pateikė atsakymą, kad su „A“ susisiekti neapvyko – išsiųstas nurodymas įmonės registracijos adresu grįžo kaip neatsiimtas laiškas, į bendrovės el. paštu (duomenys neskelbtini) išsiųstą laišką atsakymas nepateiktas. Bendrovė registruotų telefono numerių neturi, nėra pateikusi metinės deklaracijos už 2017 metus, niekada nebuvo PVM mokėtoja Estijoje, niekada neteikė PVM deklaracijų, nepildė VIES ataskaitų. Įmonė niekada neturėjo nekilnojamojo turto ar transporto priemonių Estijoje. UAB „B“ dokumentų patikrinimui nepateikė, bendrovės naujam vadovui ir akcininkui Latvijos piliečiui J. A. registruotu paštu Lietuvoje ir Latvijoje buvo išsiųstas kvietimas atvykti į VMI. Lietuvos paštas registruotą laišką grąžino, priežastis – adresatas neatsiėmė (t. 5, b. l. 35-40).

13. 2024 m. vasario 27 d. specialisto paaiškinimų protokole nurodoma, kad specialistė I. Stankuvienė, atlikusi UAB „B“ mokestinį patikrinimą paaiškino, kad VMI, atlikdama UAB „B“ mokestinį tyrimą, kreipėsi į įmonės direktorių M. M. su nurodymu pateikti įmonės finansinės apskaitos dokumentus ir registrus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. M. M. 2018 m. liepos 19 d. atvykdamas į VMI kartu su buhaltere pateikė UAB „B“ finansinės apskaitos dokumentus, išskyrus banko išrašus. 2018 m. lapkričio 30 d. visi dokumentų originalai buvo grąžinti direktoriui, buvo padarytos pateiktų dokumentų kopijos. Atlikus mokestinį tyrimą buvo nustatyti galimi pažeidimai bei aplinkybės, leidžiančios teigti, kad galimai yra piktnaudžiaujama maržos apmokestinimo schema, buvo inicijuotas mokestinis patikrinimas už 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Mokestinio patikrinimo metu bendrovės direktoriui M. M. buvo išsiųstas pranešimas pateikti įmonės finansinę apskaitą už minėtą laikotarpį, tačiau direktorius į siųstus pranešimus nereagavo. Patikrinus informaciją apie įmonę nustatyta, kad M. M. pardavė įmonę Latvijos piliečiui J. A., kuris direktoriumi tapo nuo 2018 m. gruodžio 31 d. Naujam direktoriui buvo siųsti pranešimai, tačiau niekas į pranešimus nereagavo. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas iš 2016-2017 m. prieš tai turėtų dokumentų kopijų bei informacijos iš 3-ųjų šalių. Mokestinio tikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „B“ pateikė sąskaitas faktūras bendrovių „A“, „E“ ir „N“, kuriose buvo įformintos transporto priemonių tiekimas UAB „B“. Jokių transporto priemonių gabenimo dokumentų pateikta nebuvo. Pagal Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių pateiktą informaciją, visos šios įmonės yra nerandamos, nevykdo jokios ekonominės veiklos, savo nuosavybėje neturi jokio turto ir transporto priemonių bei nėra PVM mokėtojos, neteikia deklaracijų, t. y. nevykdo jokios ekonominės veiklos. PVM maržos apmokestinimo schemos taikymas galimas tuomet, kai transporto priemonės yra įsigyjamos iš fizinio asmens arba iš juridinių asmenų – PVM mokėtojų, kurie savo valstybėje taiko pardavimam specialiąsias apmokestinimo schemas (marža). Šiuo atveju minėtos Latvijos ir Estijos įmonės nevykdė jokios ekonominės veiklos bei buvo sukurta grandinė taikyti maržos schemą. „A“ ir „N“ valdybos nariu ir vieninteliu akcininku yra M. M., kuris pats ir sukūrė minėtą fiktyvių įmonių grandinę (t. 5, b. l. 43-44).

14. Specialistė I. Stankuvienė, apklausiama teisme, savo patikrinimo aktą patvirtino. Nurodė, kad bendrovė elgėsi nesąžiningai, siekdama mokestinės naudos, tai yra pasinaudodama maržos schema sumažinti mokėtiną PVM. Jai sukėlė įtarimą, kad galbūt sąskaitos faktūros įformina realiai neįvykusius sandorius, todėl mokestinio patikrinimo metu ji kreipėsi į Estijos ir Latvijos kolegas, kad jie patikrintų tas įmones, kurios buvo įformintos kaip tiekėjai, ir pateiktų informaciją, ar jie galėjo išrašyti sąskaitas faktūras, ar įforminti realiai įvykę sandoriai. Ji gavo atsakymą, kad tos įmonės nerandamos, nevykdo ekonominės veiklos, savo nuosavybėje neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių ir, kad nėra jokios informacijos, jog minėtos įmonės galėjo parduoti automobilius ir nėra informacijos, kad jos būtų įsigijusios tuos automobilius. Sandoriai neįvyko realiai. Paaiškino, kad pagal PVMĮ tam, kad bendrovė galėtų taikyti maržą, turi būti numatytos sąlygos – t. y. transporto priemonė turi būti įsigyta iš Europos Sąjungos PVM mokėtojo, kuris tiekdamas taikė maržos schemą ar būtų pirkę iš fizinio asmens be PVM, nes paprastai, jei įsigyjama iš ES pagal mokėtoją, kuris taikė nulinį tarifą, tai parduodant Lietuvoje PVM mokėtojas turi nuo visos apmokestinamos vertės mokestį skaičiuoti. Jei UAB „B“ būtų įsigijęs transporto priemones iš PVM mokėtojo, kuris taikė maržos schemą ir nurodęs, kad yra taikoma maržos schema, tuomet UAB „B“, parduodamas Lietuvoje, taip pat galėtų taikyti maržos schemą, nes jis atitiktų visas sąlygas. Galima taikyti maržos schemą, kai Lietuvos įmonė įsigyja naudotą automobilį iš fizinio asmens, o iš ne PVM mokėtojo – neatsimena. Ji, atlikdama mokestinį tyrimą už 2016-2017 metus, turėjo popierinius dokumentus ir pasidarė jų kopijas, juos pateikė UAB „B“, o už 2018 metus dokumentų neturėjo, todėl išvadą parengė gaunant informaciją iš trečiųjų šaltinių. Mokestinio tyrimo metu ji jokių pretenzijų neturėjo, su ja M. M. ir buhalterė bendradarbiavo geranoriškai. Kai baigė mokestinį tyrimą, ji dokumentus grąžino ir atliko mokestinį patikrinimą. Mokestinį tyrimą ji baigė, kai dar nebuvo gavusi atsakymų iš Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių. Tuomet, kai atsirado mano.vmi sistemoje pavedimas, su juo susipažino M. M.. Po to pasikeitė bendrovės akcininkas ir direktorius, juo tapo Latvijos pilietis, kuris nebendradarbiavo. Paaiškino, kad pagal banko išrašus „pinigai vaikščiojo“. Buvo pinigų pavedimai iš vienos sąskaitos į kitą, buvo nurodyta, kad už kažkokias transporto priemones. Nurodė, jog aplinkybė, jog pinigai juda per banką, nėra vertinama kaip konstanta, kad sandoris yra realus (atkreiptinas dėmesys, kad ši aplinkybė posėdžio protokole nenurodyta, ji nustatyta iš teismo posėdžio garso įrašo – 2024 m. lapkričio 13 d., 00:33:47 – 00:34:05). Paaiškino, jog išvadą, jog ji tai, kad užsienio įmonės neturėjo transporto priemonių, nustatė remdamasi Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių informacija, kurie užtikrino, jog nėra jokios informacijos, kad šios įmonės būtų įsigijusios transporto priemonių. Šiuo metu privaloma išsiimti SDK, tuo metu nebuvo privaloma. Regitroje griežto reikalavimo, kad privaloma iš karto registruoti transporto priemonę, nebuvo. Transporto priemonės buvo apskaitomos kaip prekės perparduoti ir parduodamos su laikinais numeriais. Paaiškino, kad šiuo atveju šios transporto priemonės buvo registruotos Lietuvoje, vėliau buvo neva parduotos į Latviją dingusiems prekeiviams, po to tos transporto priemonės atsidūrė Estijoje įmonėje „A“ ir parduotos vėl Lietuvai. Todėl šie duomenys jai suteikė prielaidą, kad tos transporto priemonės „kitaip vaikščiojo“ (t. 15, b. l. 48-50).

15. 2023 m. spalio 20 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad iš viso, pagal tyrimui pateiktas (VMI patikrinimo medžiagoje esančius UAB „B“ pirkimo dokumentų kopijas) Estijos įmonių „A“, „E“ vardu ir Latvijos įmonės „N“ vardu įformintas sąskaitas faktūras, bendrovė įsigijo 59 transporto priemones už 1 942 400 Eur. Tyrimo metu suvedus dokumentų duomenis apie UAB „B“ įsigytų (pagal Estijos įmonių „A“ ir „E“ vardu, ir Latvijos įmonės „N“ vardu įformintus dokumentus) transporto priemonių (pagal identifikavimo Nr.) pardavimus, daroma išvada, kad visas 59 transporto priemones, įsigytas pagal Estijos įmonių „A“ ir „E“ vardu, ir Latvijos įmonės „N“ vardu įformintus dokumentus, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d., „B“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras ūkio subjektams ir fiziniams asmenims pardavė už 1 980 172 Eur. Įvertinus VMI pateiktą informaciją, kad „A“ niekada nebuvo registruota PVM mokėtoja Estijoje, niekada neteikė PVM deklaracijų, nepildė VIES ataskaitų, savo nuosavybėje neturėjo nekilnojamojo turto ar registruotų transporto priemonių Estijoje, kad įmonė „E“ išregistruota iš PVM mokėtojų nuo 2012 m. gegužės 23 d. ir neturi jokio nekilnojamojo turto ir transporto priemonių Estijoje, kad transporto priemonė, nurodyta „E“ išrašytoje sąskaitoje faktūroje, niekada nebuvo registruota Estijoje, kad Latvijos įmonės „N“ ne PVM mokėtoja, kad transporto priemonė, nurodyta Latvijos įmonės „N“ išrašytoje sąskaitoje faktūroje, nebuvo įregistruota Latvijos transporto priemonių registre, tai yra, tyrimo metu negauta jokių dokumentų, duomenų, patvirtinančių maržos apmokestinimo schemos taikymą parduodant automobilius, todėl tyrimo metu daroma išvada, kad UAB „B“ neteisingai apskaičiavo ir PVM deklaracijose deklaravo šių patiektų naudotų transporto priemonių apmokestinamąsias vertes (pardavėjo teigiamą maržą) – 31 587 Eur, kurią apmokestino standartiniu PVM tarifu (31 587 Eur x 21 proc. = 6 633 Eur), nors pagal nustatytas sandorių aplinkybes bendrovė privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos patiektų transporto priemonių vertės, t. y. nuo 1 980 172 Eur (kaip apskaityta Bendrovės registruose „Pardavimo operacijos“, pardavė 59 transporto priemones už 1 980 172 Eur). Tokiu būdu, iš viso, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo 409 203 Eur PVM (1 980 172 x 21 % - 6 633 = 409 203) (t. 13, b. l. 58-67).

16. 2024 m. kovo 18 d. – 2024 m. kovo 19 d. specialisto paaiškinimo protokole nurodoma, kad B. Devliašovienė, pateikusi specialisto išvadą, paaiškino, jog UAB „B“ įtraukdama į apskaitą minėtas pardavimo PVM sąskaitas faktūras, neteisingai apskaičiavo tik mokesčius. UAB „B“ nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą. Jos taikyti bendrovė negalėjo, nes VMI mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad „A“ niekada nebuvo registruota PVM mokėtoja Estijoje, niekada neteikė PVM deklaracijų, nepildė VIES ataskaitų, savo nuosavybėje neturėjo nekilnojamojo turto ar registruotų transporto priemonių Estijoje; įmonė „E“ išregistruota iš PVM mokėtojų nuo 2012 m. gegužės 23 d. ir neturi jokio nekilnojamojo turto ir transporto priemonių Estijoje, transporto priemonė, nurodyta „E“ išrašytoje sąskaitoje faktūroje, niekada nebuvo registruota Estijoje. Latvijos įmonė „N“ yra ne PVM mokėtoja, transporto priemonė, nurodyta Latvijos įmonės „N“ išrašytoje sąskaitoje faktūroje nebuvo įregistruota Latvijos transporto priemonių registre. Tai yra tyrimo metu negauta jokių dokumentų, duomenų patvirtinančių maržos apmokestinimo schemos taikymą parduodant automobilius. Bendrovė privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos patiektų transporto priemonių vertės, t. y. nuo 1 980 172 Eur (t. 13, b. l. 108-109).

17. Specialistė B. Devliašovienė, apklausiama teisme, patvirtino specialisto išvadą. Nurodė, kad net jei teismas ir pripažintų, kad dokumentai tikri, tačiau bet kokiu atveju minėtos įmonės nėra PVM mokėtojos, nurodytų transporto priemonių jos neturėjo registruotų nei Estijos Respublikoje, nei Latvijos Respublikoje. Tokios transporto priemonės nebuvo registruotos nei Estijos Respublikoje, nei Latvijos Respublikoje. Ji darė prielaidą, kad sandoriai, dėl kurių pritaikyta maržos apmokestinimo schema, realiai neįvyko, nes pagal pateiktą VMI informaciją tokių transporto priemonių įmonės neturėjo. Ji savarankiškai jokio tyrimo neatliko. Tai, kad įmonės nevykdė ekonominės veiklos, buvo nurodyta VMI patikrinimo akte. Nurodo, kad sąskaitose faktūrose turi būti nurodyta, jeigu taikoma maržos schema. Ji nepamena, ar nagrinėjamu atveju tai buvo nurodyta. Nurodė, kad jei daroma prielaida, kad įmonės turėjo transporto priemones, bet įmonės nebuvo PVM mokėtojos, UAB „B“ negalėjo taikyti maržos. Užsienio juridinis asmuo ne PVM mokėtojas parduoti automobilį taikant maržos schemą negali, nes jis - ne PVM mokėtojas. Jei buvo taikoma marža, tuomet ir galima taikyti maržos schemas įforminant transporto priemonių pardavimą (t. 15, b. l. 47-48).

18. M. M. gynėjo pateiktoje 2024 m. rugsėjo 25 d. konsultacinėje išvadoje konstatuota, kad Lietuvoje laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. vykdant naudoto automobilio, įsigyto iš Estijos ir Latvijos įmonių (ne PVM mokėtojų), pardavimo sandorį buvo galima taikyti PVM nuo pelno maržos apskaičiavimo, priskaitymo ir mokėjimo būdą esant šioms sąlygoms: 1) parduodamas automobilis buvo naudotas, t. y. pardavėjui įsigyjant perparduodamą automobilį nuo jo eksploatavimo pradžios buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai ir įsigyjant perparduodamą automobilį jis buvo nuvažiavęs daugiau kaip 6 000 kilometrų; 2) parduodamas naudotas automobilis buvo įsigytas Europos Sąjungos erdvėje; 3) parduodamas naudotas automobilis buvo įsigytas be pridėtinės vertės mokesčio (t. 15, b. l. 4-12).

19. Liudytojas J. V., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jis yra paskirtas UAB „B“ nemokumo administratoriumi. Jis telefonu susisiekė su asmeniu, kuris prisistatė M. M.. Pastarasis nurodė, kad įmonės dokumentų bei nieko bendro su minėta bendrove neturi. Tuomet parašė žinutę, kad šis pateiktų dokumentus, tačiau M. M. jokio atsakymo nepateikė (t. 5, b. l. 65-66). Apklausiamas teisme liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat nurodė, kad jis inicijavo M. M. bylą dėl žalos atlyginimo, buvo sudaryta taikos sutartis (t. 15, b. l. 37).

20. Liudytoja D. G., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad ji perėmė tvarkyti UAB „B“ buhalterinę apskaitą nuo 2018 m. balandžio mėnesio. Bendrovė vykdė veiklą automobilių pirkime ir pardavime. Kiek pamena, daugumai parduodamų automobilių buvo taikytas maržos principas. 2018 m. UAB „B“ parduodant automobilius, ji patikrindavo, ar gali būti taikoma marža, ir tada išrašydavo sąskaitas faktūras pagal M. M. telefonu perduotą nurodymą. Ji M. M. persiųsdavo sąskaitas faktūras elektroniniu paštu (t. 5, b. l. 84-85). Apklausiama teisme liudytoja nurodė analogiškas aplinkybes, taip pat pažymėjo, kad kai jai būdavo neaiškumų, ji skambindavo į VMI ir aiškindavosi, ar tikrai taikomas maržos principas. (t. 15, b. l. 33-34).

21. Liudytoja D. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. VšĮ „Ei“, kurioje ji dirbo buhaltere, tvarkė UAB „B“ apskaitą. Sutartis dėl šios įmonės apskaitos tvarkymo pasirašyta nebuvo. Bendrovės direktorius buvo M. M., su kuriuo ji ir bendravo. Kiek žino, M. M. turėjo įsteigtą bendrovę Estijoje, jis prašė jos tvarkyti ir šios įmonės apskaitą, tačiau ji atsisakė, nes nežinojo Estijos įstatymų, nemokėjo kalbos. Bendrovė automobilius įsigydavo iš Latvijos, Estijos bendrovių, taip pat iš Lietuvos bendrovių. Tuomet M. M. atsiųsdavo išrašytas sąskaitas faktūras, kurias įtraukdavo į apskaitą. Kiek pamena, būdavo taikomas 0 PVM, tačiau kokiu pagrindu vadovaujantis, neatsimena. Pardavimo atveju buvo taikomas PVM apmokestinimas taikant maržą. Kadangi ji dirbo tik su įmonės dokumentais, sandoriuose tiesiogiai nedalyvavo, ji negali patvirtinti sandorių tikrumo. M. M. jai buvo pristatęs CMR važtaraščius, įmonė mokėjo už automobilių gabenimą (t. 5, b. l. 101-102). Apklausiama teisme liudytoja nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes. Taip pat paaiškino, kad PVM ypatumai tuo laikotarpiu buvo tokie, kad jeigu automobilius pirkdavo iš Lietuvos pirkėjo, reikėjo sumokėti pilną PVM, o jeigu iš užsienio – nuo pirkimo ir pardavimo sandorio skirtumo. Įmonė daugiausia parduodavo automobilius taikydama PVM maržą (t. 15, b. l. 35-36).

22. 2022 m. birželio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad Estijos mokesčių administratorius informavo, kad su „E“ susisiekti nepavyko, ši bendrovė nekilnojamojo turto ir transporto priemonių Estijoje neturi, nuo 2012 m. gegužės 23 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Bendrovė turi vieną banko sąskaitą Estijos banke, tačiau sąskaita tuščia, joje nebuvo atliekamos jokios transakcijos. „E“ vadovė – Lietuvos pilietė A. S.. Siekiant nustatyti A. S. tapatybę buvo naudotasi POLIS VRIS naršykle ir pagal turimus vardo ir pavardės fragmentus, labiausiai tinkantis pretendentas – A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) Ji turi du sūnus, iš kurių vienas – N. S., gim. (duomenys neskelbtini), kuris buvo teistas už nusikaltimus finansų sistemai. Atlikus paiešką internete, rastas straipsnis, kuriame aprašyta N. S. nusikalstama veika bei jos požymiai, identiški nusikalstamų veikų, kurias galimai padarė M. M., požymiams (t. 5, b. l. 111-113).

23. A. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apie Estijos bendrovę „E“ nieko nežino. Šios bendrovės valdybos nare jis niekada nebuvo. Kokia bendrovės veikla, kokiu adresu yra bendrovė ir kas tvarkė bendrovės apskaitą, jai nėra žinoma. Estijos Respublikoje ji niekada nėra buvusi. Ji neatsimena, kad būtų pasirašiusi 2005 m. spalio 21 d. pareiškimą, adresuotą Talino miesto teismo registracijos skyriui. Įmonė UAB „B“ jai nėra žinoma. M. M. nepažįsta. Jokių PVM sąskaitų faktūrų ir (ar) kasos pajamų orderių ji nepasirašinėjo, tokių dokumentų nematė. Ant parodytų dokumentų yra ne jos parašas. Savo asmens dokumentų ji niekada nėra niekam davusi ar viešai skelbusi. Jos niekas nėra prašęs, kad ji taptų įmonės valdybos narė (t. 5, b. l. 139-140). Šiuos parodymus A. S. patvirtino ir apklausta kaip liudytoja (t. 5, b. l. 157). Apklausta teisme liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat nurodė, kad jos asmens dokumentas visada būna namuose, nebent ligoninėje, kai ją išveždavo į reanimaciją po operacijos, dokumentas likdavo spintelėje. Nurodė, kad ji turi problemų su (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) (t. 15, b. l. 37-38).

24. Vadovaujantis Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis, UAB „B“ direktoriumi ir akcininku iki 2019 m. spalio 8 d. buvo M. M., o nuo 2019 m. spalio 8 d. – J. A. (t. 5, b. l. 77-80).

25. Vadovaujantis 2018 m. lapkričio 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi, M. M. pardavė UAB „B“ akcijas J. A. (t. 14, b. l. 9-15). 2019 m. sausio 7 d. bei 2019 m. gegužės 24 d. dokumentų perdavimo – priėmimu aktais M. M. perdavė, o J. A. priėmė dokumentuose nurodytus UAB „B“ dokumentus (t. 14, b. l. 57, 58).

26. M. M., atsakydamas į FNTT reikalavimą pateikti UAB „B“ 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, nurodė, kad jis nurodytais dokumentais nedisponuoja ir jų pateikti negali. Pagal 2018 m. lapkričio 28 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį jis pardavė UAB „B“ akcijas. Po to jis buvo atšauktas iš UAB „B“ direktoriaus pareigų, o nuo 2019 m. spalio 8 d. juo paskirtas J. A.. Įmonės dokumentai buvo perduoti J. A. (t. 14, b. l. 3; 19).

27. Latvijos Respublikos valstybės policijos Vyriausiosios Kriminalinės policijos valdybos Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos 3-jo skyriaus vyresnioji inspektorė, vykdydama Lietuvos Respublikos Europos tyrimo orderį, informavo, kad nepavyko nustatyti J. A., gimusio (duomenys neskelbtini), buvimo vietos ir jo apklausti. J. A. savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), negyvena. J. A. šiuo metu nėra susijęs su Latvijos Respublikoje pradėtais baudžiamaisiais procesais, taip pat nėra laisvės atėmimo įstaigose. Jis neregistruotas Latvijos Respublikoje kaip dirbantis asmuo, tačiau registruotas kaip Estijos Respublikos įmonių „S“, „W“ steigėjas, Lietuvos Respublikos įmonės UAB „I“ akcininkas. Jis yra keturių Estijos Respublikos įmonių dalininkas ir turi Estijos Respublikos asmens kodą (t. 13, b. l. 192).

28. Liudytoja A. B. M., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jos sūnus M. M. turėjo įmonę UAB „B“. Šią įmonę jis pardavė. Tikslios datos neatsimena, tačiau tada, kai buvo pardavinėjama įmonė, į ją kreipėsi jos sūnus M. M. ir paprašė, kad ji leistų žmogui, kuris perka įmonę, deklaruoti savo gyvenamosios vietos adresą jai nuosavybės teise priklausančiame name. Ji sutiko. Ji žinojo, kad šis asmuo yra latvis, kad perka UAB „B“ ir kad po kurio laiko turės išvažiuoti į Latviją, gyvai šio žmogaus ji nėra mačiusi. Nors apatariamas namas formaliai priklauso jai, tačiau ji šiame name nėra buvusi, visus reikalus, susijusius su juo, tvarko sūnus (t. 5, b. l. 107-108). Apklausiama teisme liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei nurodė analogiškas aplinkybes (t. 15, b. l. 34-35).

29. VĮ Regitra pateikė duomenis apie kaltinime nurodytas transporto priemones (pagal VIN kodus) (t. 6, b. l. 33-199; t. 7, b. l. 1-118; 128-180; 189-196; t. 8, b. l. 15-34; 71-195; t. 9, b. l. 1-184; t. 10, b. l. 1-168).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuose byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, M. M. kaltę, padarius BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma.

31. Pagal BK 220 straipsnio 2 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektais gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Baudžiamosios atsakomybės subjektai taip pat gali būti fiziniai asmenys, turintys prievolę deklaruoti pajamas ir turtą, bei juridinis asmuo. Įmonės vadovas atsako už buhalterio ar kito apskaitą vedančio darbuotojo surašytos deklaracijos pateikimą, jeigu žino, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, bet vis tiek ją pasirašo ir pateikia. Vadovas atsako ir tada, jei pats asmeniškai nepasirašo ir nesiunčia dokumentų, bet pateikia minėtiems darbuotojams melagingus duomenis, t. y. veikia per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, Nr. 2K-202-303/2020).

32. Vadovaujantis bylos duomenimis, UAB „B“ vadovu nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. spalio 7 d. buvo M. M.. Taigi, jis kaltinime nurodomų veiksmų atlikimo metu buvo bendrovės direktoriumi bei buvo atsakingas už teisingos buhalterinės apskaitos organizavimą, už deklaracijų ir juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą VMI. Nors išteisintojo gynėjas teigia, kad M. M. nėra buhalteris ir neturi buhalterinių žinių bei bendrovė apskaitos tvarkymui samdė profesionalias buhalteres, kurios ir tvarkė apskaitą, tame tarpe apskaičiuojant PVM taikė maržos schemą, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys patvirtina, kad buhalterės nežinojo apie tai, jog M. M. tyčia sudarė pardavimų grandinę, įtraukdamas užsienio bendroves, tik tam, jog bendrovė formaliai atitiktų sąlygas maržos schemos taikymui bei nežinojo, jog užsienio bendrovės, kurios, vadovaujantis buhalterėms pateiktais dokumentais, pardavė UAB „B“ transporto priemones, priešingai nei nurodyta sąskaitose, maržos schemos netaikė. Liudytoja D. K., kuri buvo bendrovės „B“ buhalterė, nurodė, kad bendrovė įsigydavo automobilius iš Latvijos, Estijos bendrovių, taip pat - iš Lietuvos bendrovių ir tuomet M. M. pateikdavo išrašytas sąskaitas faktūras, kurias ji įtraukdavo į apskaitą. Nurodė, kad kadangi ji dirbo tik su įmonės dokumentais, sandoriuose tiesiogiai nedalyvavo, ji negali patvirtinti sandorių tikrumo (t. 5, b. l. 101-103, t. 15, b. l. 35-36). Liudytoja D. G., kuri taip pat buvo bendrovės buhalterė, nurodė, kad 2018 metais UAB „B“ parduodant automobilius, patikrindavo, ar gali būti taikoma maržos schema, ir išrašydavo sąskaitas faktūras pagal M. M. telefonu gautą nurodymą (t. 5, b. l. 84-87, t. 15, b. l. 33-34). Taigi, liudytojos paaiškino, jog visus buhalterinius dokumentus tvarkė pagal M. M. pateiktus duomenis. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis anksčiau nurodyta teismų praktika, atsakomybė už neteisingų duomenų pateikimą šiuo atveju tenka M. M..

33. Šiuo atveju M. M., teigdamas, jog nepadarė nusikalstamos veikos, nurodo, kad jis pardavinėjo naudotus automobilius, todėl, vadovaudamasis PVMĮ 106-107 straipsnio nuostatomis, turėjo teisę taikyti PVM apmokestinamosios vertės apskaičiavimo pagal maržą schemą.

34. PVMĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ir antikvarinių daiktų apmokestinimo schemą. PVMĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, tiekiantis naudotas prekes, meno kūrinius, taip pat kolekcinius ir (arba) antikvarinius daiktus, kaip jie apibrėžti šiame straipsnyje, už tiekiamas naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcinius ir antikvarinius daiktus skaičiuoja PVM šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Šio skirsnio nuostatos taikomos PVM mokėtojams, kurie vykdydami savo ekonominę veiklą nuolat verčiasi naudotų prekių, meno kūrinių, taip pat kolekcinių ir (arba) antikvarinių daiktų tiekimu. Kai PVM mokėtojas tiekia savo naudotą ilgalaikį materialųjį turtą, šių sandorių atžvilgiu laikoma, kad jis atitinka šios dalies reikalavimus dėl nuolatinio vertimosi naudotų prekių tiekimu. PVMĮ 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio skirsnio nuostatos taikomos, kai PVM mokėtojas tiekia be PVM Europos Sąjungos teritorijoje įsigytas naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcinius ir (arba) antikvarinius daiktus, taip pat naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcinius ir (arba) antikvarinius daiktus, kuriuos įsigyjant buvo taikoma ši speciali apmokestinimo schema, arba naudotas transporto priemones, kurias įsigyjant išgabenimo valstybėje narėje buvo taikomos specialios toje valstybėje narėje taikomos pereinamosios nuostatos naudotoms transporto priemonėms. PVMĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiekiant šio Įstatymo 106 straipsnio 2 dalyje nurodytas prekes, apmokestinamoji vertė yra pardavėjo marža, apskaičiuota šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. PVMĮ 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjo marža apskaičiuojama kaip atlygio (išskyrus patį PVM), kurį pardavėjas gavo arba turi gauti už patiektą prekę, ir sumos (įskaitant PVM), kurią jis sumokėjo arba turi sumokėti savo tiekėjui šią prekę įsigydamas, skirtumas. Jeigu tiekiama PVM mokėtojo importuota prekė, papildomai atimama už šią prekę apskaičiuoto importo muito, importo mokesčių ir importo PVM suma.

35. PVMĮ yra įgyvendinta Direktyva 2006/112/EB, todėl teisėjų kolegija, aiškindama ir taikydama PVMĮ, atsižvelgia į šios direktyvos tikslus. Direktyva 2006/112/EB nustato specialų reguliavimą dėl naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ar antikvarinių daiktų tiekimo. Direktyva 2006/112/EB nustato dvi procedūras šioje srityje: 1) procedūrą, skirtą apmokestinamiesiems prekybininkams; 2) procedūrą, skirtą pardavimui aukcione. Nagrinėjamoje byloje yra aktualios Direktyvos 2006/112/EB nuostatos dėl naudotų prekių tiekimo, kurių gavėjas yra apmokestinamasis prekybininkas (kaip yra apibrėžiama Direktyvos 2006/112/EB 311 straipsnio 1 dalies 5 punkte). Maržos taikymo procedūros sritis yra įtvirtinta Direktyvos 2006/112/EB 313, 314 ir 316 straipsniuose. Maržos procedūra yra išimtis iš bendrų PVM skaičiavimo principų, šios procedūros esmę sudaro tai, kad naudotų prekių tiekimo, kurį vykdo apmokestinamasis prekybininkas, mokestinę bazę sudaro marža – prekių pardavimo ir įgijimo kainų skirtumas (išskyrus patį PVM) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-243-602/2015).

36. Maržos taikymo galimybės yra apribotos pagal sandorių objektą ir subjektų, dalyvaujančių sandoriuose, ratą. Direktyvos 2006/112/EB 314 straipsnis, nurodantis asmenis, iš kurių apmokestinamasis prekybininkas gali nupirkti prekes ir taikyti maržos procedūrą, patvirtina, kad maržos procedūros taikymas yra galimas tuomet, kai subjektas, taikantis šią procedūrą, įgyja prekes, neturėdamas galimybės taikyti teisės į atskaitą (prekių tiekimas neapmokestinamas PVM, atleistas nuo PVM arba apmokestintas pagal maržos procedūrą). Sandorių objektą sudaro „naudotos prekės“ – kilnojamasis materialusis turtas, kuris yra tinkamas toliau naudoti tokios būklės, kokios jis yra, arba tampa tinkamu naudoti po remonto darbų, išskyrus meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ar antikvarinius daiktus, taip pat tauriuosius metalus ar brangakmenius, kaip apibrėžia valstybės narės.

37. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog UAB „B“ tiekė naudotus automobilius, t. y. nėra ginčo, kad UAB „B“ atitinka vieną iš PVMĮ keliamų sąlygų PVM mokėtojui, kuris PVM gali skaičiuoti taikant specialią apmokestinimo schemą. Tačiau ginčas kyla dėl kitų PVM mokėtojui, pasirinkusiam PVM skaičiuoti nuo maržos, taikytinų sąlygų, t. y. dėl to, ar bendrovė nuolat vertėsi naudotų automobilių tiekimu, taip pat dėl to, ar šių automobiliu įsigijimas atitiko įstatyme numatytas sąlygas.

38. Pirmiausia, kaip minėta, PVM mokėtojas gali taikyti maržos schemą, jei jis, be kita ko, nuolat verčiasi naudotų automobilių tiekimu. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai traktavo PVM nuo maržos taikymo taisykles, nes nepagrįstai nustatė, kad UAB „B“ tiekė savo naudotą ilgalaikį materialųjį turtą. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. PVMĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai PVM mokėtojas tiekia savo naudotą ilgalaikį materialųjį turtą, šių sandorių atžvilgiu laikoma, kad jis atitinka šios dalies reikalavimus dėl nuolatinio vertimosi naudotų prekių tiekimu. Taigi, situacija, kuomet bendrovė tiekia savo ilgalaikį turtą, yra tik vienas iš galimų variantų, kai laikoma, jog ji nuolat verčiasi šių daiktų tiekimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „B“ galėjo taikyti maržos schemą, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, konstatavo ne tai, jog ji tiekė savo naudotą ilgalaikį materialųjį turtą, o konstatavo, jog bendrovė nuolat vertėsi naudotų automobilių tiekimu (skundžiamo nuosprendžio 5.9.3 pastraipa). Teisėjų kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Liudytoja D. K., kuri tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, patvirtino, kad UAB „B“ prekiavo naudotais automobiliais (t. 15, b. l. 35-36). Liudytoja D. G., kuri tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, nurodė, kad M. M. jai atsiųsdavo bendrovės dokumentus elektroniniu paštu, tai daugiausiai buvo su automobilių pirkimo-pardavimo sandoriais susiję dokumentai (t. 15, b. l. 33-34), UAB „B“ prekiavo automobiliais (t. 5, b. l. 84-87). Liudytoja A. B. M. nurodė, kad ji iš sūnaus (M. M.) žinojo, kad jis užsiima automobilių pirkimu ir pardavimu iš aukcionų (tačiau liudytoja nurodė, kad nežino, ar M. M. šią veiklą vykdė UAB „B“ vardu) (t. 5, b. l. 107-109). Be to, Bendrovės PVM deklaracijose deklaruota vykdoma veikla – automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas (451100 kodas pagal EVRK) (t. 1, b. l. 99). Aplinkybė, jog bendrovė negalėjo taikyti maržos schemos, nes neatitiko šios sąlygos – t. y. jog UAB „B“ nuolat nesivertė naudotų prekių – automobilių tiekimu, nebuvo nustatyta ir specialisto išvadoje bei VMI patikrinimo akte, jos nenurodė ir apklausiamos specialistės.

39. Be to, vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, PVM mokėtojas, kuris nuolat verčiasi naudotų automobilių tiekimu, parduodamas naudotus automobilius, PVM nuo maržos gali skaičiuoti: 1) kai jis tiekia naudotus automobilius, kuriuos įsigyjant ES valstybėje automobiliai buvo apmokestinti taikant naudotų automobilių specialią apmokestinimo PVM schemą; 2) kai jis tiekia be PVM Lietuvoje ar ES teritorijoje įsigytus naudotus automobilius. Be to, nurodoma, kad PVM mokėtojas PVM nuo maržos gali skaičiuoti ir tada, kai tiekia naudotas transporto priemones, kurias įsigyjant išgabenimo valstybėje narėje buvo taikomos specialios toje valstybėje narėje taikomos pereinamosios nuostatos naudotoms transporto priemonėms, tačiau atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tokių pereinamųjų nuostatų taikymą, klausimo dėl jų taikymo nekėlė ir proceso dalyviai, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio pagrindo nepasisakys ir analizuos prieš tai nurodytus du pagrindus, kuriems esant PVM mokėtojas gali taikyti maržos schemą.

40. Vertinant pirmąjį iš 40 pastraipoje nurodytų pagrindų, kada gali būti taikoma maržos schema (t. y. kai tiekiami automobiliai, kuriuos įsigyjant taip pat buvo taikoma maržos schema), pirmiausia, paminėtina, kad apie tai, jog įsigyjant automobilius pardavėjas taikė maržos schemą, sprendžiama iš sąskaitoje pateiktų nuorodų. Vadovaujantis PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies 15 punktu, kai taikoma speciali naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ir antikvarinių daiktų apmokestinimo PVM schema, nurodyta šio Įstatymo XII skyriaus trečiajame skirsnyje, – sąskaitoje faktūroje turi būti daroma atitinkama nuoroda „Maržos apmokestinimo schema. Naudotos prekės“, „Maržos apmokestinimo schema. Meno kūriniai“ arba „Maržos apmokestinimo schema. Kolekcionavimo objektai ir antikvariniai daiktai“. Direktyvos 2006/112/EB 226 straipsnio 14 punkte taip pat nurodoma, kad kai taikoma kuri nors iš specialių naudotoms prekėms, meno kūriniams, kolekcionavimo objektams ir antikvariniams daiktams skirtų procedūrų, nuoroda į 313–326 ar 333 straipsnius arba atitinkamas nacionalines nuostatas, arba bet kokia kita nuoroda, kad taikoma viena iš tų procedūrų. Specialistė Birutė Devliašovienė, apklausiama teisme, taip pat patvirtino, kad PVM sąskaitose faktūrose turi būti nurodyta, kad taikoma maržos schema (t. 15, b. l. 47-48). Ši taisyklė nurodoma ir viešai skelbiamuose VMI išaiškinimuose – t. y. pažymima, kad pardavėjas, automobilio tiekimui pritaikęs maržos schemą PVM sąskaitoje faktūroje privalo nurodyti, kad taikoma maržos schema („Maržos apmokestinimo schema. Naudotos prekės“) (https://www.vmi.lt/evmi/documents/20142/390959/Naudot%C5%B3+automobili%C5%B3+pardavimo+apmokestinimas+PVM.pdf/d0a66bd2-023c-21ed-e55f-e079d9b3598e?t=1606203808407).

41. Nagrinėjamu atveju, analizuojant sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „B“ įsigijo automobilius iš užsienio bendrovių, nustatyta, jog: 1) įsigyjant 55 transporto priemones iš „A“ sąskaitose buvo nurodytos pastabos „maržos mokestis“, taip pat „maržos schema – naudotos prekės“; 2) įsigyjant vieną transporto priemonę iš „E“ sąskaitoje faktūroje nurodyta pastaba „maržinis automobilis“; 3) įsigyjant vieną transporto priemonę iš „N“ jokia pastaba nenurodyta (t. 3, b. l. 94) (atsižvelgiant į tai, kaltinime nepagrįstai nurodoma, jog visose 59 sąskaitose buvo nurodyta pastaba „maržos mokestis“). Taigi, su „A“ ir „E“ pasirašytose sąskaitose iš esmės nurodoma, jog šios bendrovės, parduodamos automobilius UAB „B“, taikė maržos apmokestinimo PVM schemą.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą bei pateiktus išaiškinimus dėl to, ką reikalaujama nurodyti sąskaitose faktūrose taikant šią schemą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo atveju, jeigu užsienio bendrovės parduodamos automobilius taikė maržos schemą, priešingai nei nurodoma kaltinime, jos sąskaitose faktūrose nuorodos į Direktyvos 2006/112/EB nuostatą arba į ją atitinkantį nacionalinį teisės aktą, numatantį, kad PVM skaičiuojamas nuo tiekiamo automobilio maržos, pateikti neprivalėjo – iš esmės pakako nurodyti, kad taikoma maržos schema. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš sąskaitose, pasirašytose su „A“, „E“ (kaip minėta sąskaitoje, sudarytoje su „N“ jokia nuoroda padaryta nebuvo) pateiktų pastabų, iš esmės buvo aišku, jog šios bendrovės teigia taikančios maržos schemą. Atsižvelgiant į tai, kaltinimas patikslinamas, pašalinant iš kaltinimo aplinkybę, jog sąskaitose faktūrose nebuvo nuorodos į ES direktyvos Nr. 2006/112 EB nuostatą, kuri reglamentuoja naudotų automobilių specialiąsias apmokestinimo PVM schemos taikymą arba į ją atitinkantį nacionalinį teisės aktą, numatantį, kad PVM skaičiuojamas nuo tiekiamo automobilio maržos bei panaikinamas teiginys, jog bendrovė įsigijo 59 transporto priemones be PVM pagal bendrovių išrašytas sąskaitas faktūras, kuriose įrašyta pastaba „Maržos mokestis“ bei nurodoma, jog bendrovė įsigijo 59 transporto priemones be PVM pagal bendrovių išrašytas sąskaitas faktūras, iš kurių vienoje nėra nurodyta, kad taikoma maržos apmokestinimo schema, o 58 iš jų nurodytos pastabos: „Maržos mokestis“, „Maržos schema – naudotos prekės“, „Maržinis automobilis“.

43. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog nors šios užsienio bendrovės sąskaitose pateikė minėtas pastabas, kurias galima sieti su maržos schemos taikymu, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog iš tikrųjų šios bendrovės, parduodamos automobilius UAB „B“, maržos apmokestinimo schemos netaikė. Europolo Estijos nacionalinis skyrius per Europolo saugaus tinklo sistemą SIENA (pranešimo Nr. 2105828-1-2) pateikė informaciją, kad bendrovė „A“ niekada nebuvo įsiregistravusi kaip PVM mokėtoja; per pastaruosius 5 metus nėra teikta jokios ataskaitos ar PVM deklaracijos; bendrovė „E“ buvo PVM mokėtoja nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., o per pastaruosius 5 metus nėra teikta jokios ataskaitos ar PVM deklaracijos (t. 6, b. l. 5-18). Be to, nors sąskaitoje, pasirašytoje su „N“, nebuvo jokios nuorodos į maržos schemos taikymą, tačiau paminėtina, jog Europolo Latvijos nacionalinis skyrius per Europolo saugaus tinklo sistemą SIENA (pranešimo Nr. 2105828-1-3) taip pat pateikė informaciją, kad bendrovė „N“ nėra PVM mokėtoja, 2017 m. rugsėjo mėn. buvo atsisakyta registruoti PVM mokėtoja, nes Valstybinės pajamų tarnybos prašymu Bendrovė nepateikia informacijos arba pateikia nepagrįstą ar melagingą informaciją apie savo technines ir finansines galimybes vykdyti deklaruojamą ekonominę veiklą (t. 6, b. l. 4). Taigi, visos šios užsienio bendrovės sandorių sudarymo metu buvo ne PVM mokėtojos. Vadovaujantis PVMĮ 106 straipsnio 1 dalimi, šio skirsnio nuostatos taikomos tik PVM mokėtojams. Taip pat ir Direktyvos 2006/112/EB 314 straipsnis numato, kad maržos apmokestinimo schema taikoma naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų tiekimui, kurį atlieka apmokestinamasis prekybininkas. 2023 m. spalio 20 d. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimo metu negauta jokių dokumentų, duomenų, patvirtinančių maržos apmokestinimo schemos taikymą parduodant automobilius (t. 13, b. l. 58-107). Be to, ir specialistė B. Devliašovienė apklausiama teisme nurodė, kad jei buvo taikoma marža, tuomet ir parduodant transporto priemonę galima taikyti maržos schemą, tačiau ji taip pat pažymėjo, kad užsienio juridinis asmuo ne PVM mokėtojas parduoti automobilį taikant maržos schemą negali (t. 15, b. l. 47-48). Specialistė I. Stankuvienė taip pat patvirtino, jog bendrovė galėtų taikyti maržos schemą, jeigu būtų įsigijusi automobilius iš PVM mokėtojo, kuris taikė maržos schemą (t. 15, b. l. 48-50).

44. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, pateiktus paaiškinimus, taip pat į byloje esančius duomenis, pagrindžiančius, jog minėtos užsienio bendrovės nebuvo PVM mokėtojos, nevykdė veiklos bei neteikė PVM deklaracijų, akivaizdu, jog parduodamos automobilius UAB „B“, šios bendrovės maržos schemos netaikė (nors sąskaitose ir pateikė pastabas, nurodančias apie jos taikymą).

45. Be to, nėra pagrindo spręsti, jog M. M., būdamas UAB „B“ vadovu, turėjo pagrindą manyti, jog šios bendrovės, parduodamos automobilius, taikė maržos schemą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti išteisintojo gynėjo atsiliepime nurodyti argumentai, kad šioje byloje nėra surinkta įrodymų dėl bendrovių „A“, „E“, „N“ veiklos, kas ir kaip organizavo šių bendrovių veiklą ir tai apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei nurodo gynėjas bei pirmosios instancijos teismas, aplinkybė dėl M. M. sąsajų su kaltinime nurodytomis užsienio bendrovėmis yra svarbi. Nors šioje byloje nėra sprendžiamas šių bendrovių atsakomybės klausimas, tačiau tai, kad M. M. buvo neabejotinai susijęs su kaltinime nurodytų užsienio bendrovių veikla, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog jis suvokė, jog minėtos bendrovės, parduodamos UAB „B“ transporto priemones, maržos apmokestinimo schemos netaikė. Be to, ši aplinkybė svarbi ir vertinant, ar šios užsienio bendrovės į pardavimo grandinę nebuvo įtrauktos dirbtinai, siekiant sudaryti galimybę taikyti maržos schemą (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau).

46. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog M. M. buvo ne tik pirkėjos – t. y. UAB „B“ akcininkas ir vadovas, tačiau ir pardavėjų – Estijoje registruotos bendrovės „A“ bei Latvijoje registruotos bendrovės „N“ faktiniu vadovu. Tokia išvada daroma vadovaujantis Europolo Latvijos nacionalinio skyriaus per Europolo saugaus tinklo sistemą SIENA pateikta informacija, jog nuo bendrovės įsteigimo, vienintelis bendrovės „N“ akcininkas ir valdybos narys yra M. M. (t. 6, b. l. 4). Taip pat vadovaujantis Europolo Estijos nacionalinio skyriaus per Europolo saugaus tinklo sistemą SIENA pateikta informacija, „A“ valdybos narys – J. A.. Visgi, laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. šios bendrovės akcininku buvo M. M.. Nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. bendrovės valdybos nariu buvo M. M. (t. 6, b. l. 5-11, 22-27). Automobilius UAB „B“ iš šios bendrovės įsigijo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. Taigi, šiuo laikotarpiu „A“ akcininkas ir valdybos narys buvo M. M.. Be to, ir iš UAB „B“ ir „A“ sudarytų automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, jog kaip abiejų bendrovių atstovas pasirašo būtent išteisintasis M. M..

47. Be to, nors vadovaujantis Europolo Estijos nacionalinio skyriaus per Europolo saugaus tinklo sistemą SIENA pateikta informacija, jog bendrovės „E“ valdybos narė – A. S. (t. 6, b. l. 5, 12-18), tačiau A. S., apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuosekliai teigė, kad apie Estijos bendrovę „E“ nieko nežino. Šios bendrovės valdybos nare ji niekada nebuvo. Kokia bendrovės veikla, kokiu adresu yra bendrovė ir kas tvarkė bendrovės apskaitą, jai nėra žinoma. Estijos Respublikoje ji niekada nėra buvusi. Ant parodytų dokumentų yra ne jos parašas (t. 5, b. l. 139-140, 157; t. 15, b. l. 37-38). Vertinant šios bendrovės bei UAB „B“ pasirašytus pardavimo dokumentus nustatyta, jog jose nenurodyti apskaitos dokumentą surašiusio ir apskaitos dokumentą gavusio asmenų rekvizitai, nėra jų parašų (t. 7, b. l. 51-52). 2022 m. birželio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad A. S. sūnus – N. S., kuris buvo teistas už nusikaltimus finansų sistemai. Atlikus paiešką internete, rastas straipsnis, kuriame aprašyta N. S. nusikalstama veika bei jos požymiai identiški nusikalstamų veikų, kurias galimai padarė M. M., požymiams (t. 5, b. l. 111-113). Teisėjų kolegija įvertinusi šiuos duomenis sprendžia, kad byloje nėra neabejotinų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog M. M. buvo faktinis šios užsienio bendrovės vadovas, kaip nurodoma pareikštame kaltinime, taip pat nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, kokios konkrečiai sąsajos siejo jį ir šią įmonę. Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog M. M. UAB „B“ vardu transporto priemonę iš šios bendrovės įsigijo tokia pat schema, kaip ir iš kitų kaltinime minimų įmonių, kurių vadovas jis buvo (t. y. UAB „B“ šį automobilį įsigijo tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir iš kitų kaltinime nurodytų bendrovių bei iš karto – tą pačią dieną jį pardavė kitai Lietuvos bendrovei), taip pat tai, jog viešai skelbiami duomenys patvirtina, jog „E“ ir anksčiau buvo įtraukta į pardavimų grandinę, siekiant išvengti PVM mokėjimo (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau), taip pat įvertinusi tai, jog šios bendrovės vadovė ir akcininkė yra A. S., kuri teigė, jog ji nėra susijusi su šia įmone, įvertinusi byloje nurodytą informaciją, jog jos sūnus anksčiau teistas už panašias nusikalstamas veikas, sprendžia, jog M. M. su šia bendrove buvo betarpiškai susijęs. Visgi, atsižvelgiant į tai, jog neįrodyta, jog jis buvo faktinis „E“ vadovas, kaltinimas keičiamas, nurodant, jog M. M. realiai valdė bei buvo Estijoje registruotos bendrovės „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini) Latvijoje registruotos bendrovės „N“, (į. k. (duomenys neskelbtini) reg. (duomenys neskelbtini), faktiniu vadovu, bei buvo betarpiškai susijęs su Estijoje registruotos bendrovės „E“, (į. k. (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), veikla bei organizavo UAB „B“, „A“, ir „N“ veiklą ir jai vadovavo.

48. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. M., būdamas su šiomis bendrovėmis betarpiškai susijęs (būdamas dviejų iš jų vadovu), neabejotinai suvokė, kad užsienio bendrovės, parduodamos transporto priemones, maržos schemos netaikė, kadangi jos nėra PVM mokėtojos. Atsižvelgiant į tai, toks pardavimas neatitinka prieš tai minėtosios šio nuosprendžio 40 pastraipos 1 punkte numatytos sąlygos, kuriai esant UAB „B“ galėjo PVM skaičiuoti nuo maržos.

49. Nors šiuo atveju su užsienio bendrovėmis sudarytose 58 sąskaitose nurodoma, jog buvo taikoma maržos schema, tačiau M. M. ir gynėjas teigia, jog UAB „B“ turėjo teisę taikyti maržos schemą, kitu pagrindu, nurodytu šio nuosprendžio 40 pastraipos 2 punkte.

50. Vertinant, ar UAB „B“ atitiko šio nuosprendžio 40 pastraipos 2 punkte numatytas sąlygas, kada leidžiama PVM skaičiuoti nuo maržos, paminėtina, kad PVMĮ komentare nurodoma, kad ši sąlyga reiškia tai, kad PVM mokėtojas, kurio ekonominė veikla yra naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ir (arba) antikvarinių daiktų tiekimas, PVM nuo maržos turi teisę skaičiuoti, kai tiekia be PVM Europos Sąjungos teritorijoje įsigytas naudotas prekes, meno kūrinius, kolekcinius ir (arba) antikvarinius daiktus (prekės gali būti įsigytos iš asmenų, neįsiregistravusių PVM mokėtojais, fizinių asmenų (gyventojų) – ne PVM mokėtojų). Be to, PVMĮ komentare (analizuojant šio įstatymo 3 straipsnį, reglamentuojantį, kas yra PVM objektas Lietuvos Respublikoje) nurodoma, kad apmokestinamiesiems asmenims, įsigyjantiems prekių iš kitos valstybės narės (sandorį sudarantiems vykdant savo ekonominę veiklą), kai jie prekes įsigyja iš įsiregistravusio (ar kitaip identifikuoto) ar neįsiregistravusio, tačiau privalančio įsiregistruoti PVM mokėtoju, apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, toks prekių įsigijimas už atlygį yra PVM objektas, jeigu pagal PVMĮ nuostatas įsigijimas laikomas įvykusiu šalies teritorijoje. Jokiais atvejais PVM objektas nebus prekių įsigijimas, kai prekių pardavėjai yra šie valstybės narės asmenys: 1. kuriems taikoma speciali PVM apmokestinimo schema, nustatyta toje šalyje mažiems mokesčių mokėtojams (angl. flat rate); 2.2. neviršiję savo šalyje nustatytos ribos, kurią viršijus atsiranda pareiga registruotis PVM mokėtojais toje valstybėje narėje; 2.3. nevykdydami ekonominės veiklos, parduoda sau priklausantį turtą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „B“ įsigijo prekes iš juridinių asmenų, kurie nebuvo įsiregistravę PVM mokėtojais. Pirmiausia, pažymėtina, jog kaip matyti iš nurodytų nuostatų, tam, jog užsienio bendrovės būtų galėjusios parduoti transporto priemones UAB „B“ be PVM, jos turi būti ne tik neregistruotos PVM mokėtojoms, tačiau ir neturėti pareigos jomis registruotis. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjama, ar užsienio bendrovės turėjo pareigą registruotis PVM mokėtojomis (kadangi VMI patikrinimo akte ir Specialisto išvadoje konstatuota, jog minėtos bendrovės apskritai nevykdė jokios ekonominės veiklos bei sandoriai buvo sudaryti tik formaliai – apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau). Įvertinus su bendrovėmis, ypač „A“, sudarytų sandorių kiekį bei sandorių vertę, manytina, jog bent ši užsienio bendrovė (jeigu realiai vykdė ekonominę veiklą) galėjo tokią pareigą, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą kyla, kai už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per praėjusius kalendorinius metus viršija 45 000 Eur (PVMĮ 71 straipsnio 2 dalis), turėti. Visgi, kadangi nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar užsienio bendrovės turėjo pareigą registruotis PVM mokėtojomis užsienio valstybėse nebuvo nagrinėjama bei įrodinėjama baudžiamojo proceso metu, šiuo atveju ši aplinkybė yra vertinama išteisintojo naudai bei laikytina, kad šiuo atveju UAB „B“ įsigijo prekes be PVM, kadangi minėtos užsienio bendrovės nebuvo PVM mokėtojomis.

51. Todėl, vadovaujantis nurodytais duomenimis, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, UAB „B“ formaliai atitiko šiame punkte numatytą sąlygą, kuomet gali būti taikoma marža – t. y. įmonė buvo PVM mokėtoja, nuolat vertėsi naudotų automobilių tiekimu ir tiekė be PVM ES teritorijoje (Latvijoje ir Estijoje) iš juridinių asmenų ne PVM mokėtojų įsigytus naudotus automobilius. Todėl, prokurorės skunde nurodytas argumentas, kad atsižvelgiant į tai, jog užsienio bendrovės nėra PVM mokėtojos, nemoka PVM mokesčio, tai nesuteikė teisės ir UAB „B“ skaičiuoti mokestį tik nuo pardavimo maržos, yra nepagrįstas.

52. Be to, nei viena iš specialisčių, apklausiamos teisme, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepadarė kategoriškos išvados, jog susiklosčiusioje situacijoje – t. y. kai PVM mokėtojas parduota naudotus automobilius, kuriuos įsigijo iš ne PVM mokėtojo juridinio asmens, PVM apmokestinimo maržos schemos taikyti negalima. Nors specialistė Irena Stankuvienė ikiteisminio tyrimo metu pateikdama paaiškinimus nurodė, kad PVM maržos apmokestinimo schemos taikymas galimas tuomet, kai transporto priemonės yra įsigyjamos iš fizinio asmens arba iš juridinių asmenų – PVM mokėtojų, kurie savo valstybėje taiko pardavimams specialiąsias apmokestinimo schemas (maržą) (t. 5, b. l. 43-44), tačiau apklausiama teisme jau nurodė, kad galima taikyti maržos schemą, kai Lietuvos įmonė įsigyja naudotą automobilį iš fizinio asmens, o ar galima taikyti, kai įsigyja iš ne PVM mokėtojo juridinio asmens – ji neatsiminė bei atsakymo nepateikė (t. 15, b. l. 48-50). Specialistė B. Devliašovienė, nurodydama, jog nebuvo galimybės taikyti šios PVM maržos schemos, iš esmės vertino tai, jog minėtos užsienio įmonės buvo įtrauktos į pardavimo grandinę formaliai (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau), taip pat įvertino pirmojo pagrindo, apie kurį teisėjų kolegija jau pasisakė šio nuosprendžio 44-49 pastraipose (t. y. nurodė, kad užsienio juridinis asmuo ne PVM mokėtojas parduoti automobilį taikant maržos schemą negali, nes jis ne PVM mokėtojas), nebuvimą (t. 15, b. l. 47-48).

53. Visgi, pažymėtina, jog nors šiuo atveju nustatyta, kad UAB „B“ formaliai atitiko sąlygas, kuomet gali būti taikoma maržos schema, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, šia schema M. M. naudojosi dirbtinai, į pardavimo grandinę tyčia įtraukdamas Estijos ir Latvijos bendroves, kurių vadovas jis buvo, taip pat bendrovę, su kuria buvo betarpiškai susijęs.

54. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime nurodytu argumentu, jog vien tai, kad transporto priemonės nebuvo registruotos minėtų užsienio bendrovių vardu, neleidžia daryti išvados, kad užsienio bendrovės šių transporto priemonių neturėjo, kadangi nepateikta įrodymų, kad šioms bendrovėms buvo privaloma šias transporto priemones, skirtas perparduoti, registruoti užsienio įmonės transporto priemonių registre. Visgi, aplinkybę, jog minėtos užsienio bendrovės tik formaliai buvo įtrauktos į pardavimų grandinę, patvirtina kitų įrodymų visuma.

55. Pirmiausia, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kaltinime minimos bendrovės nevykdė jokios veiklos. Šią aplinkybę, priešingai nei teigia gynėjas, patvirtina ne prokurorės prielaidos, o užsienio valstybių atsakingų institucijų pateikti duomenys. Latvijos Europolo nacionalinis skyrius pateikė informaciją, jog „N“ nevykdo ekonominės veiklos ir yra neaktyvi (t. 6, b. l. 4), o Estijos Europolo nacionalinis skyrius pateikė informaciją, jog „A“ ir „E“ per pastaruosius 5 metus nėra pateikusios jokios ataskaitos ar PVM deklaracijos (t. 6, b. l. 5). „A“ nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. niekam nebuvo mokamas darbo užmokestis (t. 6, b. l. 22). Be to, VMI patikrinimo akte Nr. (21.222 Mr) FR0680-226 pažymėta, kad Estijos mokesčių administratorius pateiktame atsakyme į SCAC formos paklausimą informavo, kad su „A“ susisiekti nepavyko. Remiantis Estijos įmonių registru, „A“ valdybos narys ir vienintelis akcininkas yra M. M.. Pagal Danske Bank ?/S Estijos filiale esančios „A“ ?/s Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. „A“ gavo mokėjimų iš UAB „B“ iš viso 553 350 Eur, ir vykdė mokėjimus UAB „B“ - 80 Eur. „A“ niekada nebuvo registruota PVM mokėtoja Estijoje, niekada neteikė PVM deklaracijų, nepildė VIES ataskaitų; savo nuosavybėje neturėjo nekilnojamojo turto ar registruotų transporto priemonių Estijoje. Taip pat Estijos mokesčių administratorius informavo, kad su „E“ susisiekti nepavyko. „E“ išregistruota iš PVM mokėtojų nuo 2012 m. gegužės 23 d. Įmonė neturi jokio nekilnojamojo turto ir transporto priemonių Estijoje. „E“ 2020 m. vasario 7 d. išregistruota iš įmonių registro, todėl daugiau nebeegzistuoja. Įmonė „E“ turi tik vieną banko sąskaitą Estijos banke SEB Bank AS, tačiau sąskaita yra tuščia. Joje nebuvo atliekamos jokios transakcijos. Latvijos mokesčių administratorius pateiktame atsakyme į SCAC formos paklausimą nurodė, kad jokios informacijos apie įmonę „N“ neturi; su įmone susisiekti nepavyko; įmonė banko sąskaitų nedeklaravo. „N“ oficialus asmuo ir savininkas yra M. M.. Transporto priemonė, nurodyta išrašytoje sąskaitoje faktūroje, nebuvo įregistruota Latvijos transporto priemonių registre. Nurodyta, kad apibendrinus visą mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, nustatyta, kad Estijos įmonės „A“ ir „E“ bei Latvijos įmonė „N“ nevykdė realios ekonominės veiklos (t. 1, b. l. 99-108).

56. Be to, teisėjų kolegija sutinka su VMI patikrinimo akte padaryta išvada, jog įvertinus UAB „B“ automobilių pirkimo-pardavimo sandorius ekonomine prasme, jų transportavimo kelias, gabenant iš vienos ES valstybės į kitą, yra logiškai nepaaiškinamas: iki jų įsigijimo iš Estijos įmonės „A“, jie, skirti perpardavimui ir įsigyti iš ES valstybių narių, jau anksčiau buvo registruoti Lietuvoje kitų Lietuvos ūkio subjektų vardu, ir parduoti rizikingiems Latvijos mokesčių mokėtojams, taikant 0 proc. PVM tarifą. Praėjus keliems mėnesiams, jie vėl buvo registruoti Lietuvoje, ir parduoti fiziniams ir juridiniams asmenims, taikant maržos apmokestinimo schemas. Nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu buvo įvertinta Kauno, Klaipėdos AVMI pateikta informacija, nustatyta atliekant naudotų automobilių prekyba besiverčiančių įmonių stebėseną bei pateikta informacija apie dalies kaltinime minimų transporto priemonių judėjimą:

56.1. Transporto priemonių, kurių kėbulo Nr.: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) (kurias UAB „B“ įsigijo iš „A“) pardavimą rizikingiems Latvijos mokesčių mokėtojams deklaravo UAB „Gelgotos transportas“.

56.2. Transporto priemonės, kurios kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (kurią UAB „B“ 2017 m. rugsėjo 5 d. įsigijo iš „A“) įsigijimą 2016 m. rugsėjo 28 d. iš ES valstybės buvo deklaravusi UAB „Aladora“. UAB „Aladora“ šią transporto priemonę 2016 m. lapkričio 23 d. pardavė Latvijos bendrovei SIA „Simple Way“, kuri iš PVMM registro išregistruota 2017 m. spalio 12 d.

56.3. Transporto priemonė, kurios kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (kurią UAB „B“ 2017 m. spalio 2 d. įsigijo iš „A“) nuo 2014 m. kovo 31 d. priklausė skirtingoms Lietuvos bendrovėms – „Prime Auto“, UAB, UAB „Norde Finance Lithuania“, UAB „Amantita“, UAB „Moller Auto Keturi žiedai“. Pastaroji 2017 m. rugsėjo 8 d. šią transporto priemonę pardavė Latvijos bendrovei „SIA Simple Way“ (kuri iš PVMM registro išregistruota 2017 m. spalio 12 d.), taikydama 0 proc. PVM tarifą (t. 1, b. l. 99-108).

57. Nors dalies kaltinime minimų transporto priemonių ankstesnis judėjimas (t. y. iki kaltinime minimų sandorių sudarymo) nėra nustatytas, tačiau svarbu pažymėti, kad M. M., būdamas betarpiškai susijęs su kaltinime nurodytomis užsienio bendrovėmis, turėjo galimybę pateikti duomenis, pagrindžiančius, jog šios užsienio bendrovės transporto priemones buvo įsigijusios ne tik formaliai, tačiau tokių duomenų nepateikė bei, nepaisant to, jog byloje esantys objektyvūs duomenys pagrindžia M. M. sąsajas su šiomis bendrovėmis, jo gynėjas siekė paneigti išteisintojo ryšius su šiomis užsienio bendrovėmis – t. y. teigė, jog šioje byloje nėra surinkta įrodymų, kas ir kaip organizavo „A“, „E“, „N“ bendrovių veiklą ir tai apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

58. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, jog VMI patikrinimo akte pažymėta, jog VMI turimais duomenimis, M. M. anksčiau Lietuvoje pardavinėjo automobilius bendrovių, registruotų užsienio valstybėse, vardu. Nurodoma, kad per laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. M. M., būdamas UAB „Es“ vadovu ir akcininku, įformino 25 automobilių pardavimą 5 Estijos bendrovėms, tačiau visi šie automobiliai buvo parduoti Lietuvos fiziniams asmenims, neskaičiuojant pardavimo PVM. Pirkėjai patvirtino, kad automobilius įsigijo Vilniuje iš pardavėjo, vardu M., tik jiems buvo pateikti Estijos įmonių vardais išrašyti įsigijimo dokumentai. Taip pat nustatyta, jog Lietuvos internetiniuose portaluose, skirtuose pardavinėti automobilius, buvo talpinami skelbimai automobilių, nurodant, jog jų pardavėjas „A“ (arba M. M.), nurodomas el. pašto adresas – (duomenys neskelbtini), tačiau nustatyta, jog dalis automobilių registruoti Lietuvoje fizinių arba juridinių asmenų vardais (t. 1, b. l. 99-108).

59. Be to, išvadą, jog sandoriai su užsienio bendrovėmis buvo sudaryti tik formaliai, teisėjų kolegija daro įvertinusi ir tai, jog baudžiamojoje byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių įgytų transporto priemonių judėjimą sudarytų sandorių laikotarpiu. Nors išteisintasis akcentuoja, kad liudytoja D. K., kuri laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. dirbo buhaltere VšĮ „Ei“, kuri tvarkė UAB „B“ apskaitą, nurodė, kad M. M. jai buvo pristatęs CMR važtaraščius, įmonė mokėjo už automobilių gabenimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytoja nenurodė, jog pateikti važtaraščiai bei apmokėjimai buvo susiję su kaltinime minimomis operacijomis, atgabenant automobilius iš užsienio valstybių, įsigijus juos iš „A“, „E“, „N“. Liudytoja nurodė, kad bendrovė pirko automobilius ir iš kitų valstybių, dažniausiai – iš Vokietijos (t. 5, b. l. 101-102, t. 15, b. l. 35-36). VMI patikrinimo akte pažymėta, kad bendrovė prie Estijos įmonių „A“, „E“, Latvijos įmonės „N“ vardu įformintų sąskaitų faktūrų transporto priemonių gabenimo dokumentų/transportavimo važtaraščių (CMR) nepateikė, taip pat nepateikė jokios informacijos, iš kur automobiliai buvo gabenami ir kur iškrauti, kur įvyko automobilių priėmimas – perdavimas ir kt. (t. 1, b. l. 99-108).

60. Be to, M. M. gynėjas teigia, kad tai, jog M. M. paslėpė bendrovės dokumentus ir yra atsakingas už jų neperdavimą, jau yra paneigti išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-965- 855/2023. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai šioje baudžiamojoje byloje bei reikalauja įrodinėjimo. Teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje. Taigi, civilinėje byloje nustatytos aplinkybė neturi prejudicinės reikšmės baudžiamojoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-689/2019). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje teismas nesprendžia klausimo dėl M. M. atsakomybės neįvykdžius įpareigojimo perduoti dokumentus. Nors gynėjas teigia, jog VMI specialistė mokestinio tyrimo metu galėjo pareikalauti papildomų dokumentų, tačiau nereikalavo, o kai VMI pradėjo mokestinį patikrinimą, M. M. nebebuvo bendrovės vadovu, nebeturėjo bendrovės dokumentų ir nedalyvavo mokestiniame patikrinime, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog specialistė I. Stankuvienė nurodė, kad atliekant UAB „B“ mokestinį tyrimą, jai bendrovė pateikė visiškai visus bendrovės 2016-2017 m. dokumentus, ji pasidarė tų dokumentų kopijas, o originalus grąžino. M. M. nieko papildomai jai pateikti negalėjo. Tuo metu su ja bendradarbiavo geranoriškai (t. 15, b. l. 48-50). Ikiteisminio tyrimo metu specialistė taip pat pažymėjo, jog mokestinio tyrimo metu CMR važtaraščiai pateikti nebuvo (t. 5, b. l. 35-41). Be to, ir bendrovės buhalterė D. K. nurodė, kad 2018 m. VMI tikrino UAB „B“ bei prašė jos kaip buhalterės pateikti turimus įmonės dokumentus, tuomet ji kartu su M. M. nuvežė visą turimą apskaitą (2-3 segtuvai) (t. 5, b. l. 101-103). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog specialistė ir buhalterė patvirtino, jog mokestinio tyrimo metu (taigi, dar iki parduodant įmonę Latvijos Respublikos piliečiui) bendrovė VMI atstovei pateikė visus turėtus 2016-2017 metų dokumentus, tačiau tarp jų CMR važtaraščių nebuvo (paminėtina, jog specialistė nurodė ir tai, kad mokestinį patikrinimą atliko turėdama mokestinio tyrimo metu padarytų dokumentų kopijas, taip pat rėmėsi informacija iš trečiųjų šaltinių, o iš patikrinimo akto priedų matyti, jog tarp jų CMR važtaraščių nėra), sprendžia, kad M. M. gynėjo argumentas, jog tai, kad byloje nėra kažkokių bendrovės dokumentų (pvz.: transporto priemonių gabenimo dokumentų), galinčių patvirtinti transporto priemonių pardavimo operacijas, nereiškia, kad jų bendrovėje ir nebuvo, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia spręsti, jog M. M. dalies dokumentų (pvz.: CMR važtaraščių) nepateikė ne todėl, jog pardavė bendrovę kitam asmeniui ir kartu perdavė šiuos dokumentus, o todėl, jog jų bendrovėje nebuvo.

61. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog gynėjas nepagrįstai teigia, kad prokurorė nurodė, jog M. M. paslėpė bendrovės dokumentus ir yra atsakingas už jų neperdavimą. Priešingai, skunde prokurorė pažymėjo, jog buvo priimtas prokurorės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtarimo M. M. dalį dėl UAB „B“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo ir kt. Visgi, teisėjų kolegija sutinka su prokurorės argumentu, jog tai, kad M. M., susipažinęs su pavedimu tikrinti bei pranešimu apie mokestinį patikrinimą (specialistė patvirtino, jog UAB „B“ turėjo pateikti dokumentus iki 2019 m. spalio 7 d. bei jų nepateikė ir 2019 m. spalio 8 d. „Mano VMI“ portale bendrovei buvo patalpintas mokesčių administratoriaus nurodymas), praėjus nedideliam laiko tarpui (2019 m. lapkričio 8 d.) bendrovės akcijas pardavė Latvijos piliečiui J. A. (t. 13 b. l. 128-134), kuris, atkreiptinas dėmesys, taip pat yra ir užsienio bendrovės „A“, su kuria UAB „B“ sudarė didžiąją dalį (t. y. 57) kaltinime nurodytų automobilių pirkimo sandorių, valdybos narys (t. 6, b. l. 5) bei kurio rasti ir apklausti Latvijos Respublikos atsakingoms institucijoms nepavyko (t. 13, b. l. 195), sustiprina įsitikinimą dėl M. M. padarytų pažeidimų, tyčia sukuriant pardavimų grandinę PVM maržos taikymui.

62. Be to, teisėjų kolegijos manymu, svarbu įvertinti ir tai, kad vadovaujantis VĮ Regitra pateiktais duomenimis apie UAB „B“ įsigytas ir parduotas transporto priemonės, UAB „B“ dalį automobilių nusipirko užsienio valstybėse – Latvijoje ir Estijoje iš M. M. valdomų ar su juo betarpiškai susijusių užsienio įmonių bei pardavė Lietuvoje tą pačią dieną, t. y.:

62.1. automobilį BMW 530XD, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „E“ įsigijo 2016 m. kovo 17 d. ir tą pačią dieną – 2016 m. kovo 17 d. pardavė UAB „Evolis“;

62.2. automobilį BMW 520, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. gegužės 17 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. gegužės 17 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.3. automobilį BMW 525, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. gegužės 17 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. gegužės 17 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.4. automobilį „Mercedes Benz ML350“ VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. gegužės 31 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. gegužės 31 d. pardavė E. S.;

62.5. automobilį „Lexus IS300“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. gegužės 31 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. gegužės 31 d. pardavė „CAR CAPITAL FINLAND OY LTD“;

62.6. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. liepos 30 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. liepos 30 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki“);

62.7. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. rugpjūčio 7 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. rugpjūčio 7 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.8. automobilį „Mitsubishi Outlander“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. rugpjūčio 9 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. rugpjūčio 9 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.9. automobilį „Lexus IS 300 h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. rugpjūčio 10 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. rugpjūčio 10 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.10. automobilį BMW X6, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Latvijos įmonės „N“ įsigijo 2017 m. rugsėjo 5 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. rugsėjo 5 d. pardavė M. P.;

62.11. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. spalio 3 d. r tą pačią dieną – t. y. 2017 m. spalio 3 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.12. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. spalio 3 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. spalio 3 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.13. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. lapkričio 8 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. lapkričio 8 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.14. automobilį „Lexus IS 300h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. lapkričio 8 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. lapkričio 8 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.15. automobilį „Mercedes Benz E 250“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. lapkričio 17 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. lapkričio 17 d. pardavė „SIA Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui (UAB „Pro Idea“ vardu);

62.16. automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. lapkričio 20 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. lapkričio 20 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki);

62.17. automobilį „Volvo S60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. lapkričio 20 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. lapkričio 20 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“;

62.18. automobilį „Volvo V60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės „A“ įsigijo 2017 m. lapkričio 20 d. ir tą pačią dieną – t. y. 2017 m. lapkričio 20 d. pardavė „Sports Car Center OY AB (Helsinki)“.

63. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog dalies transporto priemonių įsigijimo bei pardavimo kainos skirtumas (gautas uždarbis, kurio ir siekia tokio pobūdžio veikla užsiimantys asmenys) itin nedidelis (turint omenyje pačios prekės kainą, kuri visais atvejais viršijo 10 000 Eur, o daugeliu atveju – buvo net kelis kartus didesnė) bei rizikas, susijusias su transportavimu, galimais defektais, kaštais patiriamais įforminant automobilio pirkimą – pardavimą, sumokant mokesčius ir kt.):

63.1. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 29 850 Eur, o pardavė – už 29 990 Eur;

63.2. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį BMW 530, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 34 990 Eur, o pardavė – už 35 000 Eur;

63.3. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį BMW X5, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 39 550 Eur, o pardavė – už 40 000 Eur;

63.4. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį BMW 520, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 18 300 Eur, o pardavė už 18 700 Eur;

63.5. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį BMW 525, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 22 700 Eur, o pardavė už 22 800 Eur;

63.6. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ įsigijo automobilį „Lexus IS300“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 24 550 Eur, o pardavė už 24 773 Eur;

63.7. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ įsigijo automobilį „Boat Bajaboss 232“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 15 700 Eur, o pardavė už 16 000 Eur;

63.8. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ įsigijo automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 15 500 Eur, o pardavė už 15 900 Eur;

63.9. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ įsigijo automobilį „Lexus CT 200“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 13 000 Eur, o pardavė už 13 300 Eur;

63.10. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 20 000 Eur, o pardavė už 20 200 Eur

63.11. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Lexus IS 300 h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 24 550 Eur, o pardavė už 24 800 Eur;

63.12. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Lexus IS“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 27 500 Eur, o pardavė už 27 800 Eur;

63.13. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Lexus Nx 300H“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 33 200 Eur, o pardavė už 33 400 Eur;

63.14. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ įsigijo automobilį „Lexus CT 200h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 12 100 Eur, o pardavė už 12 200 Eur;

63.15. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „VW GOLF“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 20 510 Eur, o pardavė už 20 610 Eur;

63.16. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 20 800 Eur, o pardavė už 20 850 Eur;

63.17. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 22 200 Eur, o pardavė už 22 250 Eur;

63.18. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 12 500 Eur, o pardavė už 12 900 Eur;

63.19. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Toyota Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 15 450 Eur, o pardavė už 15 750 Eur;

63.20. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 19 800 Eur, o pardavė už 20 000 Eur;

63.21. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Lexus IS 300h“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 20 600 Eur, o pardavė už 20 800 Eur;

63.22. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Toyota Grand Prius“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 21 400 Eur, o pardavė už 21 600 Eur;

63.23. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Volvo S60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 16 200 Eur, o pardavė už 16 400 Eur;

63.24. bendrovė iš Estijos įmonės „A“ automobilį „Volvo V60“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijo už 30 500 Eur, o pardavė už 30 750 Eur.

64. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat leidžia spręsti apie tai, jog Estijos ir Latvijos įmonės buvo naudojamos tik sandorių grandinei sukurti, siekiant gauti mokestinę naudą – pasinaudoti specialia apmokestinimo schema (vadovaujantis PVMĮ 106–107 straipsnius). Tokios pozicijos, vertinant šią aplinkybę ir sprendžiant, ar sandoris sudarytas tik siekiant mokestinės naudos, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-472-556/2025).

65. Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog vadovaujantis Infolex duomenimis nustatyta, kad ir kitų teismų ankstesniais sprendimais buvo nustatyti Lietuvos įmonių ir kaltinime nurodytų užsienio įmonių – „A“, „E“ sudaryti sandoriai, susiję su nepagrįstu PVM maržos ar 0 PVM taikymu. Vienoje administracinėje byloje nustatyta, jog Estijos bendrovė „A“ buvo įtraukta į pardavimo sandorių grandinę, tuo siekiant pritaikyti maržos apmokestinimo schemą tolimesnio tiekimo metu ir tokiu būdu išvengti mokėtino PVM apskaičiavimo nuo visos automobilių pardavimo vertės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-472-556/2025). Taip pat kitoje administracinėje byloje nustatyta, jog Lietuvos bendrovė nepagrįstai Estijos bendrovei „E“ parduotoms prekėms taikė 0 proc. PVM tarifą, kadangi neįrodyta, kad prekės buvo fiziškai išgabentos į ES valstybę – Estiją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-869-602/2017).

66. Be to, teismo įsitikinimą, jog M. M., atstovaudamas UAB „B“, siekė dirbtinai sukurti įvaizdį, jog bendrovė turi teisę taikyti maržos schemą, sustiprina ir tai, jog, kaip aptarta anksčiau, įmonės „A“ ir „E“ (su kuriomis M. M. betarpiškai susijęs) parduodamos automobilius iš esmės nurodė, jog taiko maržos apmokestinimo PVM schemą, nors M. M. neabejotinai suvokė, kad šios schemos jos netaiko (pats M. M. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigė, jog bendrovė turėjo teisę taikyti kitą, alternatyvų pagrindą maržos schemos taikymui – t. y. nes įgijo transporto priemones be PVM). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad formos atžvilgiu „A“, „E“ ir „N“ išrašytos sąskaitos faktūros atitinka VMI reikalavimus – pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad parduodama prekes bendrovė galėjo taikyti maržos apmokestinimo schemą, kadangi įsigijo prekes be PVM iš bendrovių ne PVM mokėtojų, o šiuo atveju sąskaitose faktūrose su užsienio bendrovėmis nurodoma, kad prekės buvo parduotos PVM skaičiuojant nuo maržos (ko, kaip minėta, užsienio bendrovės ne PVM mokėtojos atlikti negalėjo), o ne be PVM, todėl akivaizdu, jog šiose sąskaitose nurodoma neteisinga informacija. Be to, sutiktina su prokurore, jog sąskaitos faktūros yra prieštaringos – jose nenurodyti dokumentą surašiusio asmens rekvizitai ir apskaitos dokumentą gavusio asmens rekvizitai, nėra jų parašų ir kt.

67. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus – t. y. tai, kad užsienio įmonės, iš kurių UAB „B“ įsigijo transporto priemones, vadovaujantis Latvijos ir Estijos institucijų pateiktais duomenimis, nevykdė realios ekonominės veiklos, tai, jog M. M. buvo betarpiškai su jomis susijęs (net buvo dviejų iš jų vadovas), taip pat tai, jog vertinant dalies kaltinime nurodytų transporto priemonių judėjimą, jis yra logiškai nepaaiškinamas, tai, jog nustatyta, kad M. M. ir anksčiau vykdė transporto priemonių prekybą Lietuvoje, o formaliai sandorius įformindavo užsienio valstybių įmonių vardu, tai, jog viešai skelbiami duomenys patvirtina, jog jau anksčiau buvo nustatyti Lietuvos įmonių ir kaltinime nurodytų užsienio įmonių – „A“, „E“ sudaryti sandoriai, susiję su nepagrįstu PVM maržos ar 0 PVM taikymu, taip pat tai, jog byloje nėra dokumentų, patvirtinančių įsigytų transporto priemonių judėjimą, tai, jog didelė dalis užsienyje įsigytų transporto priemonių buvo parduotos Lietuvoje kitiems asmenims tą pačią dieną, tai, jog dalyje sandorių gautas uždarbis, kurio ir siekia tokio pobūdžio veikla užsiimantys asmenys, buvo itin nedidelis, tai, jog su užsienio bendrovėmis sudarytose sąskaitose nurodyta informacija neatitiko M. M. pateiktų paaiškinimų dėl pagrindo, kuriam, jo teigimu, esant UAB „B“ galėjo taikyti maržos schemą, taip pat įvertinusi anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktikoje, teisės doktrinoje pateiktus išaiškinimus apie šias teisės normas, sprendžia, kad M. M., veikdamas UAB „B“ vardu, siekdamas atitikti PVMĮ 106 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėti ženkliai mažesnį PVM nuo maržos, o ne nuo visos automobilių pardavimo sumos, tik formaliai įformino automobilių pirkimą iš užsienio juridinių asmenų, su kuriais jis buvo betarpiškai susijęs (buvo dalies jų faktinis vadovas) ir greitai po to (18 jų – tą pačią dieną) pardavė kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei taip nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą ir sumokėjo ženkliai mažesnį PVM ir taip gavo mokestinę naudą.

68. Be to, nustatytos aplinkybės, jog buvo sukurti formali pardavimų grandinė, siekiant taikyti maržos schemą, nepaneigia ir gynėjo akcentuojama aplinkybė, jog bendrovė sumokėjo pardavėjams „A“, „E“, „N“ už parduotas transporto priemones. Pirmiausia, paminėtina, jog VMI patikrinimo akte, kaip ir nurodo gynėjas, konstatuota, jog pagal Danske Bank ?/S Estijos filiale esančios „A“ ?/s Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. „A“ gavo mokėjimų iš UAB „B“ iš viso 553 350 Eur. Visgi, pažymėtina, jog kaltinime nurodytų sandorių, sudarytų tarp UAB „B“ ir „A“, vertė ženkliai viršija šią sumą. Be to, priešingai nei teigia gynėjas, nėra duomenų, jog bendrovė atliko mokėjimus bendrovėms „E“, „N“ – VMI patikrinimo akte konstatuota, kad bendrovė „E“ turi vieną banko sąskaitą Estijos banke SEB Pank AS, tačiau sąskaita tuščia. Joje nebuvo atliekamos jokios transakcijos. Bendrovė „N“ banko sąskaitų nedeklaravo (t. 1, b. l. 99-108). Be to, nors specialistė I. Stankuvienė, apklausiama teisme, paaiškino, kad pagal banko išrašus „pinigai vaikščiojo“, buvo pinigų pavedimai iš vienos sąskaitos į kitą, buvo nurodyta, kad už kažkokias transporto priemones, tačiau taip pat ji akcentavo, jog aplinkybė, kad pinigai juda per banką, nėra vertinama kaip konstanta, kad sandoris yra realus (t. 15, b. l. 48-50). Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog bendrovės „A“, kuriai buvo pervestos piniginės lėšos, vadovu buvo išteisintasis M. M., taip pat tai, jog net jei kaip teigia gynėjas, piniginės lėšos buvo pervestos ir bendrovėms „E“, „N“, šios bendrovės taip pat buvo betarpiškai susijusios su M. M., todėl nėra pagrindo nesutikti su specialistės vertinimu, jog tai neleidžia spręsti apie sudarytų sandorių realumą.

69. Be to, nepagrįstas gynėjo argumentas, jog jeigu bendrovei nebūtų perduotos (parduotos) transporto priemonės, bendrovė jų nebūtų galėjusi perparduoti savo pirkėjams. Byloje nėra ginčo, jog kaltinime nurodomos transporto priemonės priklausė UAB „B“ ir bendrovė jas pardavė kaltinime nurodytiems asmenims. Visgi, bylos duomenys patvirtina, jog šios transporto priemonės tik formaliai buvo įgytos iš užsienio bendrovių „A“, „E“, „N“.

70. Teisėjų kolegija sutinka su išteisintojo gynėjo argumentu, jog pasinaudojimas teise atsisakyti duoti parodymus negali būti vertinama kaltinamojo nenaudai. Nekyla abejonių, kad įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) turi teisę neduoti parodymų prieš save, taip pat turi teisę duoti parodymus po visų įrodymų ištyrimo ir tokia jų pozicija nepagrindžia jų kaltės, tačiau pažymėtina, jog tai nereiškia, kad spręsdamas dėl asmens parodymų patikimumo bei juos vertindamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas negali vertinti, kada, kaip ir kokius asmuo parodymus duoda, kiek jie yra nuoseklūs ir pan. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-20-870/2024, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-403-870/2019). Pažymėtina, kad šiuo atveju prokurorė negrindė M. M. kaltės tuo, jog jis atsisakė duoti parodymus bei šią aplinkybę paminėjo tik tame kontekste, jog esant tokioms aplinkybėmis, siekiant atskleisti ilgalaikį jo nusikalstamo veikimo mechanizmą, teismo vidinio įsitikinimo formavimui svarbu įvertinti kitoje jo atžvilgiu vykdytoje baudžiamojoje byloje jo duotus parodymus. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka bei tai, jog M. M. kitoje baudžiamojoje byloje patvirtino, jog anksčiau yra taikęs iš esmės analogišką schemą – t. y. jog dėl tuometinės sunkios situacijos transporto priemonių rinkoje nebuvo įmanoma parduoti transporto priemonių su 21 PVM tarifu, todėl, siekiant taikyti 0 proc. PVM tarifą ir nemokėti 21 proc. PVM, buvo sudarytos sutartys su Estijos įmonėms bei automobiliai buvo parduotos pirkėjams Lietuvoje, įforminant, kad pardavėjais yra atitinkamos Estijos įmonės (baudžiamoji byla Nr. 1-2736-1078/2018), vertina kaip dar vieną aplinkybę svarbią teismo vidinio įsitikinimo formavimui bei sprendžia, kad ji taip pat patvirtina šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus surinktus įrodymus, padarytą išvadą, jog M. M. formaliai sukūrė pardavimų grandinę, siekdamas sumažinti mokėtiną PVM.

71. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą nurodė, kad asmenys sukčiaudami arba piktnaudžiaudami negali remtis Sąjungos teisės normomis (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Schoenimport „Italmoda“ Mariano Previti ir kt., C?131/13, C?163/13 ir C?164/13, EU:C:2014:2455, 43 punktas). Nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant. Be to, piktnaudžiavimo ar sukčiavimo pasekmė iš esmės taikoma ir teisei į neapmokestinimą tiekiant prekes Bendrijos viduje (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C?273/11, EU:C:2012:547, 54 punktą). Tiek, kiek galimas atsisakymas suteikti teisę, pagrįstą Direktyva 2006/112/EB, atspindi bendrąjį principą, pagal kurį niekas negali piktnaudžiaudamas ar sukčiaudamas įgyti iš Sąjungos teisinės sistemos kylančių teisių, toks atsisakymas patenka į nacionalinių institucijų ir teismų kompetenciją, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė PVM srityje paveikta sukčiaujant, todėl tai taikoma ir teisei į PVM grąžinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Schoenimport „Italmoda“ Mariano Previti ir kt., C?131/13, C?163/13 ir C?164/13, EU:C:2014:2455, 46 punktą). Remiantis suformuota jurisprudencija tai taikytina ne tik tais atvejais, kai pats apmokestinamasis asmuo sukčiavo mokesčių srityje, bet ir tuomet, kai jis žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje (teisės į atskaitą srityje žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Bonik, C?285/11, EU:C:2012:774, 38–40 punktus, tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo srityje žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C?273/11, EU:C:2012:547, 54 punktą ir PVM grąžinimo srityje žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Schoenimport „Italmoda“ Mariano Previti ir kt., C?131/13, C?163/13 ir C?164/13, EU:C:2014:2455, 49 ir 50 punktus).

72. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, jog M. M. buvo betarpiškai susijęs su užsienio bendrovėmis, nurodytomis kaltinime, iš kurių UAB „B“, atstovaujama M. M., formaliai įgijo transporto priemones, neabejotina, jog jis ne tik suvokė, jog šios užsienio bendrovės yra tik formaliai įtraukiamos į pardavimų schemą, siekiant apmokestinti automobilių pardavimo pajamas palankesniu mokestiniu režimu – taikant maržos schemą bei išvengti PVM apskaičiavimo nuo visos automobilių pardavimo vertės, tačiau ir pats šiuos veiksmus organizavo. Taigi, M. M., formaliai įtraukdamas į pardavimų grandinę užsienio bendroves, siekė išvengti turtinės prievolės sumokėti realų mokėtiną PVM į Lietuvos Respublikos biudžetą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su VMI patikrinimo akte padaryta išvada, kad šiais veiksmais UAB „B“, atstovaujama M. M., pažeidė kaltinime nurodytas PVMĮ nuostatas, kadangi žinodama, jog bendrovė tik formaliai atitinka sąlygas maržos schemos taikymui (kadangi užsienio bendrovės į pardavimų schemą įtrauktos tik dirbtinai), nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą ir PVM deklaracijose (forma FRO6OO) neteisingai apskaičiavo ir deklaravo patiektų naudotų transporto priemonių apmokestinamąsias vertes ir dėl to sumažino mokėtiną PVM sumą.

73. Be to, nustatyta, kad dėl M. M. veiksmų buvo padaryta žala, kurios dydis – t. y. išvengta mokėti PVM suma, nustatyta 2023 m. spalio 20 d. specialisto išvadoje, kurioje konstatuota, kad pagal nustatytas sandorių aplinkybes bendrovė privalėjo skaičiuoti pardavimo PVM nuo visos apmokestinamos patiektų transporto priemonių vertės, t. y. nuo 1 980 172 Eur (kaip apskaityta Bendrovės registruose „Pardavimo operacijos“, pardavė 59 transporto priemones už 1 980 172 Eur). Tokiu būdu, iš viso, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo 409 203 Eur PVM (1 980 172 x 21 % = 415 836 - 6 633= 409 203) (t. 13, b. l. 58-67).

74. Be to, teisėjų kolegijai nėra abejonių, kad M. M. sąmoningai įtraukė į pardavimų schemą kitas bendroves, suvokė, kad šiais neteisėtais veiksmais sumažins mokėtiną PVM į valstybės biudžetą ir to norėjo – taigi, veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, tokie M. M. veiksmai kvalifikuojami pagal BK 220 straipsnio 2 dalį.

75. Šios išvados nepaneigia išteisintojo gynėjo nurodyta administracinio nusižengimo byla Nr. A6.-2019-1078/2020, kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas kito fizinio asmens, nesusijusio su M. M., administracinės atsakomybės klausimas. Įvertinus gynėjo nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis informacinės sistemos Liteko duomenimis, manytina, kad gynėjas turėjo omenyje administracinio nusižengimo bylą Nr. A6.-181-1078/2022, kurioje buvo sprendžiamas M. M. kaltės, pažeidus nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, pažeidus kreditoriaus VMI interesus bei šiais veiksmais padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, klausimas. Šioje byloje administracinio nusižengimo byla nutraukta iš esmės konstatavus tik tai, jog byloje nepateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti kategorišką išvadą, jog M. M. vadovavimo bendrovei laikotarpiu bendrovė iš tiesų neturėjo piniginių lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti bei tai, jog įvertinus tai, kad mokestinė nepriemoka, konstatavus netinkamai skaičiuotą ir mokėtą PVM, nustatyta jau po to, kai M. M. nebevadovavo minėtai bendrovei. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nurodytoje byloje buvo padaryta išvada, jog nustatytų aplinkybių visuma sukelia abejonių ir neaiškumų dėl administracinio nusižengimo sudėties buvimo M. M. veikoje. Taigi, priešingai nei nurodo gynėjas šioje byloje nebuvo konstatuota, jog M. M. bendrovės vadovavimo laikotarpiu atsiskaitymai buvo vykdomi tinkamai.

76. Išteisintojo gynėjo argumentas, jog bendrovė buvo itin finansiškai pajėgi mokėti mokesčius ir bendrovei nebuvo tikslo vengti jų mokėjimo, yra deklaratyvus bei nepaneigia teismo padarytų išvadų. Be to, aplinkybė, jog bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir buvo nuspręsta įmonę likviduoti, nes nebuvo jokių galimybių išieškoti skolų, paneigia šiuos gynėjo teiginius.

77. Teisėjų kolegija sutinka su išteisintojo gynėjo argumentu, jog prokurorė skunde nepagrįstai analizuoja BK 222 straipsnyje ir 300 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų santykį, kadangi nei viena iš šių veikų nebuvo inkriminuota išteisintajam, tačiau gynėjas nepagrįstai teigia, kad M. M. negali būti inkriminuota BK 220 straipsnyje numatyta veika, neinkriminuojant BK 222 straipsnyje ir 300 straipsnyje numatytų veikų.

78. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip teisingai pažymėjo ir prokurorė, vadovaujantis LAT praktika, teismai, nagrinėdami bylas dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, neapsiriboja vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-134-511/2023). Net tuo atveju, kai specialisto išvadoje konstatuota, jog negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-696/2017, Nr. 2K-224-976/2019). Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, Nr. 2K-26-788/2017, Nr. 2K-144-788-2017, Nr. 2K-226-976/2020). Specialisto paaiškinimų protokole specialistė Birutė Devliašovienė atsakydama į jai pateiktą klausimą nurodė, kad nagrinėjamu atveju dėl šių operacijų įtraukimo į apskaitą įmonė tik neteisingai paskaičiavo mokesčius. Taigi, specialistė patvirtino, jog šių operacijų įtraukimas į apskaitą nesukėlė pagal įstatymą reikalaujamų padarinių – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 13, b. l. 108-109).

79. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad nesant apgaulingos apskaitos tvarkymo požymių M. M. veikoje, nėra pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti ir pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, šį savo teiginį motyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-1073/2021 pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija sutinka, jos LAT šioje nutartyje nurodė, kad nenustačius apgaulingos apskaitos tvarkymo požymių veikoje, nėra pagrindo juos kvalifikuoti vien pagal BK 220 straipsnio 1 dalies požymius, nes apgaulingos apskaitos fakto nebuvimas, butų pirkimo ir pardavimo veiklos per banką kontrolė bei kiti bylos duomenys eliminuoja faktinę galimybę veikti neteisėtu būdu, atitinkamai nesudaro prielaidų išvadoms apie galimybę nuslėpti mokesčius. Visgi, cituotoje baudžiamojoje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamoms šioje baudžiamojoje byloje. Minėtoje byloje buvo analizuojama situacija, kuomet bendrovės vadovas laiku nepateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei pirminių apskaitos dokumentų dėl nekilnojamojo turto pardavimo, dėl to buhalterė bendrovės vardu surašė pirmines PVM deklaracijas, kuriose įrašė neteisingus duomenis apie apmokestinamųjų sandorių vertes ir nuo jų apskaičiuotą pardavimo PVM, o vėliau buvo teikiamos patikslintos PVM deklaracijos. Taigi, minėtoje byloje teismas analizavo situaciją, iš esmės susijusią su mokesčių deklaravimu ir vėlesniu jų tikslinimu.

80. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytoje byloje, įvertinus tos bylos aplinkybes, situacijos specifiką, pateikti išaiškinimai negali būti laikomi precedentu visose bylose, kuriose nagrinėjamos BK 220 straipsnio 1-2 dalyse nurodytos nusikalstamos veikos bei įvertinus tai, jog nurodytoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje, nelaikoma precedentu ir šiuo atveju. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog net minėtoje LAT byloje nurodoma, kad teismų praktika baudžiamosiose bylose vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą mokesčių administratoriui yra gana nuosekli: paprastai tokios veikos yra kvalifikuojamos pagal BK 220 straipsnį, taip pat priklausomai nuo bylos aplinkybių, ir kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-185-942/2016, Nr. 2K-270-942/2015, Nr. 2K-180/2014, Nr. 2K-16/2014, Nr. 2K-99/2013, Nr. 2K-646/2012, Nr. 2K-213/2012, Nr. 2K-511/2011 ir kt.) ar kitus straipsnius (BK 300, 182 straipsnį ir t. t.). Taigi, nurodoma, kad tokios veikos, priklausomai pagal faktines aplinkybes, gali būti kvalifikuojamos ir pagal BK 222, 300, 182 straipsnius, tačiau nėra privaloma šių straipsnių sutaptis kiekvienu atveju, kaip, kad iš esmės nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kuomet asmenys pripažįstami kaltais tik dėl BK 220 straipsnio 1-2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų, neinkriminuojant BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-155-449/2024).

81. Taip pat atsakant į gynėjo nurodytus argumentus dėl to, jog M. M. nebuvo inkriminuota BK 300 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, pažymėtina, jog tai, jog išteisintajam nebuvo inkriminuotas sandorių, sudarytų su užsienio bendrovėmis, klastojimas, nepaneigia, jog jis į PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis. Šiuo atveju bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. M. sukūrė pardavimų grandinę dirbtinai tik tam, jog bendrovei būtų sudarytos sąlygos taikyti PVM maržos schemą. Analizuojant teismų praktiką, matyti, jog kai suklastotų sąskaitų faktūrų pagrindu yra siekiama išvengti mokesčių sumokėjimo, BK 300 straipsnis inkriminuojamas ne visuomet (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-134-511/2023, Nr. 2K-4-594/2024). Be to, paminėtina, jog sudarytos prekybos grandinės operacijų dirbtinumas konstatuojamas net mokestinės bylose, kuriose taip pat nėra nustatinėjama kaltė klastojant dokumentus (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-472-556/2025; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2056-535/2023).

Dėl kaltinimo netikslumų

82. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė kaltinime padarytus aritmetinius apsirikimus.

83. Vadovaujantis Specialisto išvados 6 priedu – duomenimis apie UAB „B“ automobilių, įsigytų pagal Estijos įmonių „A“, „E“ ir Latvijos įmonės „N“ vardu įformintus dokumentus pardavimą (judėjimą), nustatyta, jog UAB „B“ 2016 m. kovo mėn. pardavė automobilį už 35 400 Eur, todėl už jį turėjo būti sumokėtas 7 434 Eur (35 400 x 21 proc. = 7 434), o ne 7 464 Eur PVM, kaip nurodoma kaltinime. Be to, UAB „B“ 2016 m. balandžio mėn. pardavė automobilį už 44 990 Eur, todėl už jį turėjo būti sumokėtas 9 447,9 Eur (44 990 x 21 proc. = 9 447,9), o ne 9 449,79 Eur PVM, kaip nurodoma kaltinime. Be to, UAB „B“ 2017 m. lapkričio mėn. pardavė automobilius už 123 050 Eur (20 000 + 20 800 + 13 500 + 21 600 + 16 400 + 30 750 = 123 050), todėl už juos turėjo būti sumokėtas 25 840,5 Eur (123 050 x 21 proc. = 25 840,5), o ne 25 830 Eur PVM, kaip nurodoma kaltinime (t. 13, b. l. 101-102). Visgi, suskaičiavus bendrą PVM sumą, kuri turėjo būti sumokėta už kaltinime nurodytus sandorius, nustatyta, jog ji, nepaisant anksčiau nurodytų neatitikimų, suskaičiuota iš esmės teisingai – t. y. bendra mokėtina PVM suma 415 836,12 Eur (1 980 172 x 21 proc. = 415 836,12), o kaltinime nurodyta mokėtina PVM suma – 415 836 Eur. Analogiška suma kaip kaltinime, nurodoma ir Specialisto išvadoje (t. 13, b. l. 58-67). Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog bendra mokėtina PVM suma kaltinime suskaičiuota tinkamai, paminėtus už atskirus mėnesius mokėtinus PVM neatitikimus vertina kaip padarytas aritmetines klaidas, kurios taisytinos (vadovaujantis BPK 308¹ straipsnio 1 dalimi). Šių aritmetinių neatitikimų ištaisymas, atsižvelgiant į tai, jog bendra mokėtina PVM suma lieka nepakitusi, nuosprendžio esmės nekeičia ir M. M. teisinės padėties neblogina.

84. Visgi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog kaltinime nurodytas neteisingas ir už 2017 m. liepos, rugpjūčio, spalio mėn. parduotus automobilius mokėtinas PVM dydis. Nustatyta, jog UAB „B“ 2017 m. liepos mėn. pardavė automobilių už 123 200 Eur (15 900 + 72 000 + 13 300 + 22 000 = 123 200), o ne 101 200 Eur sumą, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, todėl už juos turėjo būti sumokėtas 25 872 Eur (123 200 x 21 proc. = 25 872), kuris ir yra nurodytas kaltinime, o ne 21 252 Eur PVM, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. UAB „B“ 2017 m. rugpjūčio mėn. pardavė automobilių už 192 500 Eur (20 200 + 26 000 + 24 800 + 30 000 +27 800 + 30 300 + 33 400 = 192 500), o ne 214 500 Eur sumą, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, todėl už juos turėjo būti sumokėtas 40 425 Eur (192 500 x 21 proc. = 40 425), kuris ir yra nurodytas kaltinime, o ne 45 045 Eur PVM, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Be to, UAB „B“ 2017 m. spalio mėn. pardavė automobilių už 113 750 Eur sumą (42 000 + 20 850 + 22 250 + 12 900 + 15 750 = 113 750), todėl už jį turėjo būti sumokėtas 23 887,50 Eur (113 750 x 21 proc. = 23 887,50), kaip ir nurodyta kaltinime (pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltinime nurodoma, jog už šį mėn. sudarytus sandorius mokėtinas PVM – 23 887 Eur).

85. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog kaltinime yra prieštaravimų, kadangi M. M. kaltinamas tuo, kad nedeklaravo 415 836 Eur pardavimo PVM, tačiau taip pat teigiama, kad jis, pateikęs tas pačias PVM deklaracijas, padarė mažesnę – t. y. 409 203 Eur žalą. Teismas nurodė, kad vadovaujantis specialisto išvada, tuo atveju, jei UAB „B“ neturėtų teisės taikyti PVM nuo maržos, padarytos žalos dydis būtų ne 415 836 Eur, kaip nurodoma kaltinime, bet 409 203 Eur (415 836 – 6 633). Visgi, su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nėra pagrindo sutikti. Kaltinime pagrįstai nurodoma, jog UAB „B“ 29 langeliuose „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ nedeklaravo 415 836 Eur pardavimo PVM. Tai, jog UAB „B“ 16 laukelių „Sandorių, kuriems taikoms spec. apmokestinimo schema, marža“ įrašė neteisingus duomenis apie automobilių pardavimą, nurodydamas pardavimo vertę (maržą) bendrai 31 587 Eur sumai, nuo kurios išskaičiavo ir sumokėjo 6 633 Eur PVM, tik sudaro pagrindą šia sumokėta suma sumažinti padarytos žalos dydį (kas ir padaryta kaltinime, nurodant, jog padaryta 409 203 Eur žala), tačiau nepaneigia to, jog M. M., atstovaudamas UAB „B“ nedeklaravo 415 836 Eur pardavimo PVM langeliuose, kuriuose deklaruojamas standartinio tarifo PVM. Pirmosios instancijos teismas šią sumą nepagrįstai sutapatino su padaryta žala. Be to, ir iš VMI viešai skelbiamų paaiškinimų matyti, jog pardavėjai, automobilio tiekimui pritaikę maržos schemą bei pardavėjai, automobilius pardavę su standartiniu PVM tarifu, juos deklaruoja skirtinguose langeliuose.

Dėl taikomos BK redakcijos ir senaties

86. Išteisintojo gynėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat ginčija taikomą BK redakciją, nurodo, jog dėl dalies kaltinime nurodytų deklaracijų pateikimo jau yra suėjęs senaties terminas.

87. Pirmiausia, teisėjų kolegija, atsakydama į išteisintojo gynėjo argumentus, atkreipia dėmesį, kad BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal formuojamą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios. Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-37-689/2018, Nr. 2K-177-788/2019). Šiuo atveju M. M. padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, kad visi M. M. veiksmai buvo padaryti UAB „B“ veiklos srityje, jo veiksmus jungė nuoseklus sumanymas ir tikslas, atliekant analogiškus veiksmus – t. y. pasinaudojant turimais bendrovės direktoriaus įgaliojimais, neteisėtais veiksmais pasiekti, kad būtų susimažintas PVM įmokų mokėjimas, nuosekliai įmonės vardu parduodant automobilius nepagrįstai taikant maržos apmokestinimo schemą ir į UAB „B“ 2016 m. vasario – gruodžio mėnesių ir 2017 m. sausio – gruodžio mėnesių PVM deklaracijas įrašant neteisingus duomenis apie šių automobilių pardavimą, šių PVM deklaracijų pateikimą VMI.

88. Teismų praktikoje pažymima, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatyti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Be to, tęstinė nusikalstama veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2008, Nr. 2K-136-489/2023).

89. Atsižvelgiant į tai, M. M. gynėjas nepagrįstai nurodo, kad dėl dalies PVM deklaracijų yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Vadovaujantis paminėta teismų praktika, senaties terminas skaičiuojamas nuo paskutinio nusikalstamo veiksmo atlikimo laiko. Šiuo atveju iš M. M. inkriminuotos veikos matyti, kad M. M. paskutinę PVM deklaraciją, kurioje tyčia įrašė neteisingus duomenis, pateikė VMI 2018 m. balandžio 1 d. Aptariamas nusikaltimas, vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, kadangi aktualios BK 220 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio nuostatas, asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei praėjo 15 metų po tokio nusikaltimo padarymo, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas bei gynėjo argumentai, jog baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta mažiausiai dėl bendrovės PVM deklaracijų teiktų už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. liepos mėn., atmestini kaip nepagrįsti.

90. Be to, atsižvelgiant į tai, jog M. M. padaryta nusikalstama veika yra tęstinė, šiuo atveju, priešingai nei teigia advokatas, nėra vertinamos PVM deklaracijomis tik už 2017 m. lapkričio ir gruodžio mėn. (t. y. pateiktos jau po 2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 įsigaliojimo) siekta išvengti PVM suma, o vertinama visa PVM suma, kurios buvo siekiama išvengti. 2023 m. spalio 20 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo 409 203 Eur PVM (1 980 172 x 21 % - 6 633 = 409 203) (t. 13, b. l. 58-67). Ši suma, kaip teisingai nurodoma kaltinime, viršija 900 MGL (t. y. atitinka 8 184,06 MGL), todėl gynėjo argumentai, kad bendrovės PVM suma, kurios tariamai bendrovė siekė išvengti, pateikdama neteisingas PVM deklaracijas už 2017 m. lapkričio ir gruodžio mėn. buvo 30 460,50 Eur (25 840,5 Eur + 4 620,00 Eur) bei ji nesiekė 900 MGL, todėl nėra kvalifikuojančio požymio pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, atmestini kaip nepagrįsti.

91. Išteisintojo gynėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad BK 220 straipsnis papildytas 2 dalimi, nustatant kvalifikuojantį požymį, nesumokėtą mokesčių sumą – 750 MGL, atliktas tik 2017 m. lapkričio 21 d., o įsigaliojo nuo 2017 m. lapkričio 29 d., todėl M. M. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, kadangi nepagrįstai atgaline data būtų taikomas baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę ir kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Šis gynėjo argumentas nepagrįstas. Atsižvelgiant į prieš tai nurodytą teismų praktiką dėl tęstinės nusikalstamo veikos padarymo laiko, šiuo atveju, M. M. padarytos nusikalstamos veikos paskutinio veiksmo metu (t. y. 2018 m. balandžio 1 d.), priešingai nei nurodė advokatas, jau galiojo BK 220 straipsnio 2 dalis (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija), kurioje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kai mokesčių suma viršija 750 MGL arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad M. M. siekė išvengti mokesčių, kurių suma viršijo 750 MGL dydžio sumą – t. y. jis neapskaičiavo ir nedeklaravo 409 203 Eur PVM, t. y. 8 184,06 MGL. Taip pat 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 (įsigaliojo 2023 m. birželio 1 d.) šio straipsnio 2 dalis buvo pakeista, nustatant, kad pagal šią dalį baudžiamoji atsakomybė kyla, kai mokesčių suma viršija 900 MGL. Be to, šios dalies sankcijoje numatyta alternatyvi švelnesnė bausmė – bauda. Todėl, įvertinus tai, jog buvo padidinta minimali mokesčių suma, kurią siekiant išvengti kyla atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, taip pat numatyta alternatyvi švelnesnė bausmė, laikytina, jog naujai įsigaliojusi BK 220 straipsnio 2 dalies redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), švelnina M. M. teisinę padėtį bei todėl jo veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuojami pagal šią redakciją.

Dėl bausmės

92. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

93. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje. Už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.

94. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas M. M. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą. Jo veiksmais išvengtų mokesčių dydis daugiau nei 9 kartus viršija BK 220 straipsnio 2 dalyje dispozicijoje nurodytą 900 MGL dydžio sumą. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vadovaujantis ĮKNR išrašu, M. M. anksčiau teistas 3 kartus (kaltinamajame akte nurodoma, jog jis teistas 4 kartus, tačiau ĮKNR išraše nėra duomenų apie nurodomą M. M. atžvilgiu priimtą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. liepos 20 d. nuosprendį – nurodoma tik tai, jog duomenys perkelti į registrą išnykus teistumui baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01027-03): 1) Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda (t. 14, b. l. 92-99).

95. Be to, nors gynėjas teigia, kad teistumas pagal šiuos nuosprendžius jau išnykęs, tačiau šiuo argumentu teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Vadovaujantis ĮKNR išrašu nustatyta, kad M. M. bausmę pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, atliko 2015 m. gegužės 21 d., kai buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmenų registro. M. M. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį nuteistas už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė 2017 m. balandžio 17 d., taigi, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau nurodytą nusikaltimą (vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu). Bausmės pagal šį nuosprendį atlikimo pabaiga – 2018 m. gegužės 29 d. (kai jis buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmenų registro). Nagrinėjamoje byloje analizuojamą nusikalstamos veikos laikas – 2018 m. balandžio 1 d., taigi teistumas už anksčiau padarytus nusikaltimus, atliekant šią nusikalstamą veiką, nebuvo išnykęs (vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu, 97 straipsnio 8 dalimi).

96. Taip pat M. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu, padarius nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje ir apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Šių nusikalstamų veikų padarymo laikas – nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis ĮKNR duomenimis, M. M. šiuo nuosprendžiu buvo įpareigotas sumokėti paskirtą baudą iki 2020 m. vasario 21 d. ĮKNR išraše duomenų apie baudos sumokėjimą nėra. Visgi, vadovaujantis Antstolių informacinės sistemos duomenimis, teismo procesinis sprendimas įvykdytas 2020 m. balandžio 8 d. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu asmenys, nuteisti už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, laikomi teisti bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog M. M. šiuo laikotarpiu padarė naujas nusikalstamas veikas, todėl, laikytina, jog teistumas už šią nusikalstamą veiką yra išnykęs. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis teismų praktika, asmens ankstesni teistumai (ir išnykę), gali būti vertinama kaip kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo baudžiamuoju įsakymu M. M. buvo nuteistas už analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Sutiktina, kad M. M. anksčiau nebuvo teistas dėl neteisėto PVM maržos taikymo, tačiau aplinkybė, jog jis jau buvo teistas dėl neteisingų duomenų pateikimo, siekiant išvengti mokesčių ir vėl padarė analogišką veiką, patvirtina, kad jis nėra linkęs laikytis nustatytų taisyklių bei anksčiau paskirtos bausmės įtakos jo elgesiui neturėjo.

97. Vadovaujantis ANR išrašu, M. M. per 3 metų laikotarpį (2024 m. lapkričio 20 d. duomenimis) baustas administracine tvarka 14 kartų (t. 15, b. l. 57-71) (o ne vieną kartą per ilgą laiko tarpą, kaip teigia išteisintojo gynėjas). Vadovaujantis Sodra duomenimis, M. M. dirba, be to, jis nevedęs, turi 3 mažamečius vaikus (t. 15, b. l. 73).

98. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, taip pat tai, jog M. M. anksčiau skirtos bausmės – laisvės apribojimas, bauda, teigiamos įtakos nepadarė, jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, sprendžia, kad šiuo atveju bausmės tikslus galima pasiekti paskirus M. M. griežčiausią sankcijoje numatyta bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant 4 metams 6 mėnesiams.

99. BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Taigi, BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika į numatytą išimtį, kada negali būti iš dalies atidėtas paskirtas bausmės vykdymas, nepatenka.

100. Be to, vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalimi, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali ir visiškai atidėti paskirtos bausmės už sunkius tyčinius nusikaltimus vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

101. Viena iš pagrindinių sąlygų atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą visiškai ar iš dalies yra pakankamas pagrindas teismui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį paskirtos bausmės (BK 75 straipsnio 5 dalis). Šis įstatymo reikalavimas yra ateities prognozė, tikėtinumas, kad asmuo daugiau nenusikals ir nepadarys žalos įstatymų besilaikantiems kitiems visuomenės nariams. Tokia ateities prognozė daroma remiantis nuteistojo praeityje buvusiais ir dabartiniais įvykiais, jo elgesiu, gyvenimo būdu ir kitomis aplinkybėmis.

102. Šiuo atveju teisėjų kolegija įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti M. M. veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad M. M. asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga, todėl nėra pagrindo pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas visiškai atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas šios bausmės vykdymą atidėti iš dalies. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, kad M. M. padarytas nusikaltimas susijęs su jo darbu ir atliekamų darbinių funkcijų specifika, šioje įmonėje M. M. nebedirba (ji yra likviduota ir išregistruota iš JAR). Svarbu ir tai, kad jis yra nuteistas už turtinio pobūdžio nusikaltimą finansų sistemai, o ilgalaikis įkalinimas tokius nusikaltimus padariusiems asmenims nėra tinkamiausia bausmė. M. M. yra saistomas socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka – turi darbą, 3 mažamečius vaikus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. M. izoliavimas nuo visuomenės visam paskirtos bausmės laikotarpiui turėtų didesnį neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybei ir visuomenei, taip pat gali turėti neigiamą poveikį jo vėlesnei integracijai į visuomenę. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškas bausmės vykdymo atidėjimas negalėtų būti taikomas, bet dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti itin efektyvus.

103. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad M. M. praeityje teistas 3 kartus (vienas iš šių teistumų išnykęs), taip pat ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, nustatytas veikos padarymo aplinkybes, jį charakterizuojančius duomenis ir į bausmės tikslus, sprendžia, kad tikslinga nustatyti 1 metų 6 mėnesių nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės terminą, o atlikus bausmės dalį, likusios neatliktos bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirta bausmė turi užtikrinti ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Asmens izoliavimas nuo visuomenės turi sukurti kaltininkui padarinius, kad jis realiai įvertintų padarytą nusikalstamą veiką ir žalą. Taikant dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, kolegijos nuomone, šie tikslai bus pasiekti, išlaikant proporciją tarp nubaudimo ir prevencijos, atgrasant ateityje daryti naujas nusikalstamas veikas, nesuardant M. M. socialinių ryšių. Be to, tokia bausmė ne tik jį nubaus, bet ir paskatins kuo labiau keisti savo gyvenimo būdą bei elgesį teigiama linkme, taip pat maksimaliai užtikrins, kad M. M. toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Dalinis bausmės vykdymo atidėjimas nereiškia, kad jis išvengs bausmės, nes dalies bausmės įvykdymas ir likusios neatliktos bausmės atidėjimas, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, bus veiksmingi ir padės įgyvendinti bausmės paskirtį.

104. BK 75 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą, taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio dalyje nurodytas pareigas. Atsižvelgiant į tai, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui M. M. skiriamos ir BK 75 straipsnio 6 dalies 5 ir 8 punktuose numatytos pareigos, atitinkančios padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir ribojančios jo elgesį bei įpareigojančios jį per 3 mėnesius nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo įsidarbinti arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

105. Atsižvelgiant į M. M. padaryto nusikaltimo pobūdį ir tai, kad turtinė žala VMI nėra atlyginta, iš dalies atidedant bausmės vykdymą M. M. taip pat skiriama BK 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas. Ji padeda įgyvendinti atkuriamąjį teisingumą, ją taikant kaltininkas turi realiai švelninti nusikalstamos veikos, kuria nukentėjusiajam padaryta turtinė žala, padarinius, dėti pastangas per nustatytą teismo laikotarpį atlyginti žalą. Šia priemone siekiama labiau užtikrinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta kaltininko nusikalstama veika padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-511/2021). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į M. M. turtinę padėtį ir priteistos žalos dydį, mano, kad įpareigojimas atlyginti visą žalą galėtų būti neįgyvendinamas, tai galėtų lemti iš anksto numanomo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą, o tai neatitiktų nei bausmės tikslų, nei bausmės vykdymo atidėjimo paskirties, nei civilinės ieškovės interesų. Atsižvelgus į šias aplinkybes, M. M. skiriamas įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti dalį žalos – t. y. 12 000 Eur.

Dėl civilinio ieškinio

46. VMI pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš M. M. jos naudai 409 203 Eur turtinę žalą ir 5 proc. palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo (t. 1, b. l. 85-90).

47. Pirmosios instancijos teismas, M. M. išteisinęs, civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, klausimas dėl civilinio ieškinio sprendžiamas iš naujo.

48. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Be to, pagal BPK 109 straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu), kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-1073/2019, Nr. 2K-105-495/2021, Nr. 2K-255-976/2024). Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-511/2017, Nr. 2K-68-489/2020, Nr. 2K-7-37-648/2023).

49. Be to, neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018, Nr. 2K-7-37-648/2023). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K-151-697/2020, Nr. 2K-7-37-648/2023). Kartu pažymėtina, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, Nr. 2K-7-37-648/2023).

50. Taigi nors mokestinės prievolės įvykdymas natūra stricto sensu (liet. griežtai kalbant) negali būti kvalifikuojamas kaip civilinės atsakomybės taikymas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

51. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką baudžiamosiose bylose civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens. Tokiu atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, Nr. 2K-7-134-511/2023).

52. Pirmiausia, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstama veika buvo baigta 2018 m. balandžio 1 d. Taigi, šiuo atveju Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas yra suėjęs, todėl mokestinė prievolė negali būti apskaičiuota mokesčių teisės nustatyta tvarka bei klausimas dėl civilinio ieškinio atlyginimo turi būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje.

53. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, jog UAB „B“ vadovas M. M. padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios VMI patyrė turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė). Žala VMI biudžetui atsirado dėl M. M. nusikalstamų veiksmų įrašant į UAB „B“ mėnesines pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie šio juridinio asmens pardavimo PVM bei pateikus juos valstybės įgaliotai institucijai – VMI ir tokie veiksmai lėmė tai, kad apelianto valdomai įmonei nekilo pareiga mokėti mokesčius VMI – t. y. 409 203 Eur PVM. Akivaizdu, kad tokia pareiga neabejotinai būtų kilusi, tinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus.

54. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi UAB „B“ iškelta bankroto byla (t. 5, b. l. 56-60). Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų (civilinė byla Nr. eB2-405-855/2024) matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi UAB „B“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu UAB „B“ veikla pripažinta pasibaigusi ir nuspręsta ją išregistruoti iš JAR (t. 15, b. l. 13-15) (sprendimas įsiteisėjo 2024 m. spalio 7 d.). Vadovaujantis viešai skelbiamais duomenimis, 2024 m. gruodžio 3 d. UAB „B“ išregistruota iš juridinių asmenų registro.

55. Nemokumo administratorius J. V., apklaustas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad buvo susitarta įmonę likviduoti, nes jokių galimybių išieškoti skolą nebuvo (t. 15, b. l. 37). Ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nurodė, kad įmonė jokio nekilnojamo turto neturi, automobilių įmonės vardu neregistruota. Patikrinus banko sąskaitą, jokių lėšų įmonėje nerasta (t. 5, b. l. 65-68). Civilinės ieškovės VMI atstovas nurodė, kad VMI dalyvavo bankroto byloje, kurioje buvo pateikusi 1 251 721,51 Eur kreditorinį reikalavimą į kurį įėjo ir šio civilinio ieškinio 398 485 Eur PVM suma, tai nurodyta ir civiliniame ieškinyje, tačiau bendrovė bankrutavo, įmonė neturėjo jokio nekilnojamo ir kilnojamo turto, kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas, niekas nebuvo išieškota. Todėl byloje pareikštas civilinis ieškinys yra neatsiejamas nuo byloje pareikšto kaltinimo. Šio civilinio ieškinio išsprendimo klausimas yra betarpiškai susijęs su baudžiamojon atsakomybėn traukiamo M. M. nusikalstamų veikų konstatavimu ir teisiniu kvalifikavimu. (t. 15, b. l. 92). Šias aplinkybes patvirtina ir UAB „B“ bankroto byloje esantys duomenys – bankroto proceso pabaigos ataskaitoje nurodoma, kad UAB „B“ bankroto proceso pradžioje neturėjo nei ilgalaikio, nei trumpalaikio turto. Administruojant bankroto procesą jo pajamos sudarė 0 Eur. Bendrovės bankroto procese kreditorių reikalavimai nėra dengiami. Tokios byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, jog mokestinės prievolės išieškoti iš juridinio asmens nebuvo jokios galimybės. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad VMI pagrįstai pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje juridinio asmens vadovui dėl jo paties nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo.

56. Be kita ko, ir kasacinio teismo praktikoje priteistas turtinės žalos atlyginimas tiesiogiai iš bendrovės vadovo, padariusio nusikalstamą veiką, dėl kurios valstybės biudžetui nebuvo sumokėti mokesčiai, kai nusikalstamos veikos padarymo metu mokesčių mokėtojas – įmonė jau buvo bankrutuojanti ir nepajėgi vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-693/2018).

57. Išteisintojo gynėjas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo šios baudžiamosios bylos baigties, civilinės ieškovės VMI civilinis ieškinys yra nepagrįstas. Žalos klausimas, apimantis šioje baudžiamojoje byloje civilinio ieškovo prašomą priteisti 409 203 Eur žalą, jau yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1200-779/2024, ir pakartotinai tos pačios žalos priteisimas šioje baudžiamojoje byloje negali būti sprendžiamas. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, kad gynėjo argumentai, jog šie civiliniai ieškiniai yra tapatūs, yra nepagrįsti.

58. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1200-779/2024 pagal UAB „B“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus ieškinį atsakovui M. M., kuriuo ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1 251 721,51 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki tesimo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos tesimas 2024 m. sausio 25 d. nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria UAB „B“ atsisakė pareikšto ieškinio reikalavimų M. M., o jis įsipareigojo taikos sutarties pasirašymo dieną sumokėti į ieškovės nemokumo administratoriaus J. V. atsiskaitomąją sąskaitą 3 000 Eur piniginę kompensaciją. Šalys patvirtino, kad viena kitai neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų ir reikalavimų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su patikrinimo akte nustatytais UAB „B“ mokestiniais pažeidimais, su VMI 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, kuriuo patvirtinta patikrinimo aktu UAB „B“ apskaičiuota 639 595 Eur PVM suma, 258 786,18 Eur delspinigių suma ir skirta 319 797,50 Eur bauda, taip pat su UAB „B“ bankroto byloje patvirtintu kreditoriaus VMI 251 721,51 Eur II eilės finansiniu reikalavimu (t. 15, b. l. 26-28).

59. Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką tapataus ieškinio aiškinimo ir taikymo klausimu ir nustatęs tokias pagrindines taisykles: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-476/2010; Nr. 3K-3-494/2010; Nr. 3K-3-123/2011; Nr. 3K-3-137/2013; Nr. 3-3K-187/2014 ir kt.). Nurodytoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019).

60. Pirmiausia, teisėjų kolegija sutinka, jog civilinio ieškinio dalykas šioje byloje bei civilinėje byloje Nr. e2-1200-779/2024 iš dalies sutampa – kaip minėta, pats VMI atstovas nurodė, kad į bankroto byloje pateiktą 1 251 721,51 Eur kreditorinį reikalavimą (t. y. dėl kurio UAB „B“ pateikė civilinį ieškinį M. M. atžvilgiu) įėjo ir šio civilinio ieškinio 398 485 Eur PVM suma. Visgi, šioje byloje civilinė ieškovė yra pareiškusi 409 203 Eur civilinį ieškinį. Taigi, dalies reikalavimo – 10 718 Eur (409 203 Eur – 398 485 Eur) civilinėje byloje pareikštas ieškinys neapėmė. Be to, nustatyta, jog iš esmės skiriasi ir civilinių ieškinių pareiškimo pagrindai – šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys grindžiamas M. M. neteisėtais veiksmais (apgaulingu buhalterinės apskaitos organizavimu, PVM deklaracijose neteisingų duomenų apie automobilių pardavimą mokesčių administratoriui pateikimą), kurie sąlygojo žalos valstybės biudžetui atsiradimą, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. e2-1200-779/2024 civilinio ieškinio pagrindas – tai, kad M. M., kaip įmonės vadovas, pažeidė įstatymuose nustatytas imperatyvias pareigas – neinicijavo nemokiai įmonei bankroto bylos iškėlimo. Be to, bankroto proceso metu bankroto administratorius reikšdamas ieškinį buvusiam bendrovės vadovui M. M., atstovavo tiek pačią įmonę, tiek jos kreditorių interesams, taigi šiuo atveju – ir baudžiamojoje byloje ieškove pripažintos VMI interesams. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius, atstovaudamas bankrutuojančią įmonę, gynė ir pačios įmonės teises ir interesus tokiu atveju negalima pripažinti, kad sutampa abiejų ieškinių (bylų) šalys, t. y. ieškovas. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad šiuo atveju nesutampa bylų šalys, o būtent ieškovas. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-306-626/2022). Atsižvelgiant į tai, šie civiliniai ieškiniai laikomi netapačiais bei tai, jog UAB „B“ taikos sutartimi patvirtino, jog neturės ateityje pretenzijų dėl civilinėje byloje pareikšto civilinio ieškinio sumos, nepaneigia VMI teisės pateikti civilinį ieškinį M. M..

61. Be to, nors M. M. ir UAB „B“, atstovaujama nemokumo administratoriaus dėl dalies civilinio ieškinio sumos sudarė taikos sutartį, tačiau vadovaujantis civilinės bylos e2-1200-779/2024, taip pat UAB „B“ bankroto bylos Nr. eB2-405-855/2024 duomenimis, M. M. UAB „B“ taikos sutartyje nurodytos sumos neatlygino – kaip minėta, bankroto proceso pabaigos ataskaitoje nurodoma administruojant bankroto procesą bendrovės pajamos sudarė 0 Eur, bendrovės bankroto procese kreditorių reikalavimai nėra dengiami. Be to, šioje ataskaitoje nurodyta, kad vyko teisminis ginčas dėl žalos atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo, tačiau ieškinio buvo atsisakyta, nes asmuo (t. y. M. M.) neturi jokio turto, išieškojimas nėra galimas. Taigi, bankroto byloje kreditoriaus VMI kreditoriniai reikalavimai patenkinti nebuvo. Todėl nusikalstamais M. M. veiksmais VMI padaryta žala nebuvo atlyginta net iš dalies. Įvertinus tai, jog bendrovė jau likviduota ir išregistruota iš JAR, akivaizdu, jog ji nebus atlyginta ir ateityje.

62. Taip pat M. M. gynėjas nurodo, kad civilinis ieškinys taip pat turi būti atmestas ir dėl to, kad M. M. veiksmuose nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – t. y. civilinė ieškovė teigia, kad neteisėti veiksmai yra apgaulingas apskaitos vedimas, tačiau tokia veika M. M. nėra inkriminuota. Šis gynėjo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Sutiktina, jog kaip vieną iš neteisėtų M. M. veiksmų civilinė ieškovė įvardija apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, kadangi civilinio ieškinio pateikimo metu (t. y. 2024 m. vasario 8 d.) M. M. buvo įtariamas ir šios nusikalstamos veikos padarymu, o ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos buvo nutrauktas 2024 m. kovo 27 d. Visgi, priešingai nei nurodo gynėjas, civiliniame ieškinyje yra įvardijami ir kiti neteisėti M. M. veiksmai, kurie sukėlė žalą valstybei – neteisingų duomenų apie automobilių pardavimą mokesčių administratoriui pateikimas, dėl kurių padarymo šiuo nuosprendžiu M. M. ir yra pripažintas kaltu.

63. Taip pat išteisintojo gynėjas nepagrįstai nurodo, kad civilinė ieškovė netinkamai skaičiuoja žalą, kadangi žala negali būti skaičiuojama pagal tas PVM deklaracijas, dėl kurių yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kadangi, kaip jau minėta šio nuosprendžio 90 pastraipoje, nėra pagrindo teigti, kad yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

64. Atsižvelgdama į tai, VMI civilinis ieškinys tenkinamas ir valstybei padaryta turtinė žala – 409 203 Eur priteisiama iš M. M..

65. Be to, nagrinėjamu atveju civilinė ieškovė pasinaudojo jai suteikta teise reikalauti iš išteisintojo ne tik turtinės žalos atlyginimo, bet taipogi ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2019 m. birželio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019 buvo išaiškinta, jog teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. Be to, šioje plenarinės sesijos nutartyje buvo įvertinta civilinio bei baudžiamojo procesų specifika (skirtumai) ir tuo remiantis konstatuota, jog teismai CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas gali priteisti nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Atsižvelgiant į tai, civilinei ieškovei iš M. M. priteistinos 5 procentų palūkanos nuo priteistos 409 203 Eur nusikaltimu padarytos žalos dydžio.

66. Nors civiliniame ieškinyje prašoma šias palūkanas skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, būtina įvertinti, kad šiuo nuosprendžiu M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo jis turi nedelsiant atlikti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį. Akivaizdu, kad M. M., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, vargu ar turės pajamas, kurios sudarytų galimybę atlyginti žalą, todėl M. M. numatyti palūkanų skaičiavimą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos yra neteisinga ir neatitinka procesinių palūkanų paskirties, t. y. paskatinti skolininką kuo greičiau susimokėti, kuomet jo galimybės dirbti ir atlyginti žalą atliekant laisvės atėmimo bausmę bus apsunkintos. Atkreipiamas dėmesys dar ir į tai, kad jau minėtoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-75-788/2019 nuosprendžio įsiteisėjimas įvardijamas kaip anksčiausias laikas, nuo kada galima skaičiuoti proceso palūkanas, o atskirais atvejais teismas gali nustatyti ir vėlesnį procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau paminėtų aplinkybių visumą, nutaria palūkanas skaičiuoti ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kuri šiuo atveju būtų apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo diena, bet nuo nedelsiant atliktinos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės atlikimo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

67. M. M. gynėjas pateikė prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išteisintasis patyrė 1 210 Eur išlaidų advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir gynimą teisme bei prašo jas priteisti išteisintajam iš valstybės (t. 15, b. l. 161-163).

68. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

69. Šiuo nuosprendžiu pripažinus M. M. kaltu, padarius BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra teisinio pagrindo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis gynėjo prašymas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nuosprendį, kuriuo M. M. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimti naują nuosprendį.

M. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti. Nustatyti M. M. po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalimi ir 69 straipsniu, M. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atlyginti civilinei ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dalį turtinės žalos – 12 000 Eur (dvylika tūkstančių eurų).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui skirti M. M. pareigas – per 3 (tris) mėnesius po laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš M. M. priteisti 409 203 Eur (keturis šimtus devynis tūkstančius du šimtus tris eurus) žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 409 203 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo nustatytos nedelsiant atliktinos 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo dienos iki visiško turtinės žalos atlyginimo.