Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. M. skundas tenkintas iš dalies ir pakeistas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau ir – VDI, Institucija) vedėjo R. Rakausko 2021 m. spalio 20 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-630-2021 ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 34 straipsnio 6 dalimi, V. M. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 1000 Eur bauda sumažinta iki 500 (penkių šimtų) eurų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo R. Rakausko 2021 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-630-2021 V. M. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį 1000 Eur dydžio bauda.

2. Bylos nagrinėjimo metu Valstybinė darbo inspekcija nustatė, kad Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius gavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus raštą, kuriuo buvo prašoma įvertinti, ar UAB „R. g. F.“ nuo 2019-11-25 iki 2020-01-10 dirbęs trečiosios šalies Ganos Respublikos pilietis S. M. dirbo legaliai. Valstybinė darbo inspekcija tyrimo metu iš pareiškėjo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo sutarties nustatė, kad užsienietis UAB „R. g. F.“ dirbo nuo 2019-11‑25 iki 2020-01-10 virėjo pareigose. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 2 dalis numato, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Nutarime nurodoma, kad Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informavo, kad UAB „R. g. F.“ dėl S. M. leidimo dirbti nesikreipė ir dokumentų neteikė. Nutarimu taip pat pažymima, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019-06-26 paskelbtame įsakyme Nr. V-322, virėjo pareigybė nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui. Kitų duomenų, kad užsienietis būtų atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnio nuostatas Valstybinė darbo inspekcija nenustatė, todėl konstatavo, kad prieš S. M. pradedant dirbti UAB „R. g. F.“ privalėjo gauti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduodamus leidimus dirbti. Nutarime teigiama, kad tai, jog darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas. Valstybinė darbo inspekcija sprendė, kad savo veiksmais (neveikimu) V. M. pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 57 straipsnio 1 dalies, 62 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

4.22. Teigiama, kad nutarime apelianto kaltės klausimas išsamiai nebuvo nagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės šio klausimo taip pat nesprendė ir vertino tik objektyviuosius veikos požymius (2021-12-16 nutarties 27-32 p.), nepaisant to, kad apeliantas kaltės klausimą akcentavo ir prašė teismo į tai atkreipti dėmesį (2021-12-16 nutarties 26 p.).

4.23. Nurodoma, jog ANK 641 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje pažymima, kad nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta išsamiai ir sprendimas priimtas vadovaujantis byloje ištirtais įrodymais. Nutarimas laikomas pagristu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe (Vilniaus apygardos teismo 2012-03-01 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-300-533/2012; 2020-04-06 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-155-312/2020). Taigi nutarimas turi būti priimtas, be kita ko, padarius išvadas dėl traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, kurios turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (ANK 569 str. 4 d.).

4.24. Pasak apelianto, atsižvelgiant į paminėtą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apelianto kaltę pagal ANK 95 straipsnio 1 dali, privalėjo išsiaiškinti visus psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus ir atskleisti jo kaltės turinį. Tačiau pirmosios instancijos teismo apelianto kaltė buvo preziumuojama.

4.25. Nurodoma, jog teismų praktikoje pažymima, kad kaltė yra būtinas kiekvieno asmens, padariusio administracinį nusižengimą, administracinės atsakomybės subjektyvusis pagrindas. ANK 7 ir 8 straipsniuose, įtvirtinančiuose kaltės formas ir rūšis, apibūdinami kiekvienai kaltei – vientisam psichiniam procesui, santykiui su daroma veika ir jos padariniais būtini, neatskiriamai kartu egzistuojantys ir vienas kitą lemiantys intelektinis bei valinis elementai. Apibūdinant veikas, aprašytas formaliosiomis sudėtimis, intelektinis tiesioginės tyčios elementas pasireiškia ANK uždraustos pavojingos veikos pobūdžio suvokimu, o valinis elementas pasireiškia tuo, kad kaltininko valia sutelkta į pavojingos veikos padarymą. Kaltė, būdama subjektyvi kategorija, kartu yra objektyvus, realiai egzistuojantis reiškinys, todėl teismo sprendime ir turi būti nustatyta, ir negali būti preziumuojama, turi būti nurodomi argumentai, iš kurių būtų matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingą veiką, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018‑10-10 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-41-699/2018).

5.7. VDI vertinimu, apelianto skundo teiginiai nėra pilnai sąžiningi, kadangi tokiais pačiais motyvais, t. y. dėl non bis in idem principo pažeidimo apeliantas yra apskundęs VDI priimtą nutarimą juridiniam asmeniui, todėl galima daryti išvadą, kad skųsdamas priimtus nutarimus tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui apeliantas tiesiog siekia išvengti atsakomybės. Taigi, VDI įsitikinimu, teismas pagrįstai nustatė, kad ir šiuo atveju non bis in idem principas nėra pažeistas, todėl naikinti VDI nutarimo šiuo pagrindu nėra priežasčių.

5.8. VDI nesutinka su apelianto vertinimu, kad šioje byloje turėjo būti pripažinta, kad nėra apelianto kaltės dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, kadangi šioje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir patikimų įrodymų, iš kurių pakaktų padaryti neginčijamą išvadą, kad apeliantas yra kaltas. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, veikiantis bendrovės vardu, turintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas 37 straipsnis). To paties įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklą, o taip pat priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina ar skiria nuobaudas. Teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad bendrovės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuota tinkamai. VDI atkreipia teismo dėmesį, kad apelianto vadovaujama UAB „R. g. F.“ rinkoje dirba virš 20 metų, tai yra didelė įmonė, joje dirba virš 250 darbuotojų, įmonėje yra atsakingi asmenys, kurie atlieka darbuotojų atrankos procedūras, taigi apeliantas turėjo visas galimybes atlikti savo kaip vadovo pareigas ir tinkamai įsitikinti S. M. įdarbinimo teisėtumu. Kaip teismas tinkamai pastebėjo, teisminėje praktikoje ne kartą yra pripažinta, kad nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra neabejotinas pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 str. kilti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pateiktoje personalo vadovo pareiginėje instrukcijoje nėra nurodyta, kad personalo vadovei yra deleguota teisė priimti į darbą darbuotojus. Pažymima ir tai, kad darbo sutartį su S. M. pasirašė pats apeliantas, o tai reiškia, kad galutinį, valinį sprendimą įdarbinti S. M. priėmė pats apeliantas.

5.9. Teigiama, kad VDI nesuprantamas apelianto prašymas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir nuobaudos neskirti, jei teismas nenustatys pagrindo minėtai nutarčiai panaikinti. VDI manymu, iš šio prašymo matyti, kad apeliantas pats supranta padaręs pažeidimą ir tuo pačiu pripažįsta jį padaręs, ir turėdamas omenyje jo atsakomybę lengvinančias, tačiau tik jam vienam žinomas aplinkybes, prašo nuobaudos neskirti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principus, pritaikė ANK 34 str. 6 d. nuostatas ir skyrė mažesnę nei sankcijoje numatytą baudą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas padaryto pažeidimo nepripažįsta ir su juo nesutinka, o tai, VDI nuomone, panaikina bet kokias galimybes pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir apeliantui nuobaudos neskirti.

5.10. VDI įsitikinimu, teismas nagrinėdamas šią bylą išsamiai išanalizavo visus byloje esančius įrodymus bei duomenis, atsižvelgė į aktualią teisminę praktiką ir pripažino V. M. kaltu padarius ANK 95 str. 1 d. numatytą pažeidimą bei atsižvelgdamas į teisingumo ir proporcingumo principus, bei vadovaujantis ANK 34 str. 6 d. nuostatomis tinkamai skyrė pusės minimalaus dydžio įstatymo leidėjo numatytą baudą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

1. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo manymu, buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimo principas bei nebuvo įrodyta jo kaltė dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Atsižvelgiantį į tai, administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šia apimtimi.

2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir teismui pateiktoje administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 16 d. nutartyje padarė pagrįstas išvadas ir teisingai taikė įstatymą.

Dėl draudimo bausti du kartus už tą pačią veiką (non bis in idem)

3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Institucijos nutarimu buvo pažeistas non bis in idem principas, kadangi už pažeidimą nutarimu atsakomybėn buvo patrauktas apeliantas kaip UAB „R. g. F.“ vadovas ir kartu už tą patį pažeidimą buvo nubausta UAB „R. g. F.“ kaip juridinis asmuo. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

4. Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalyje, ANK 591 straipsnio 8 punkte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje). ANK 591 straipsnio 8 punkte nurodyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui yra priimtas teismo ar ne teismo tvarka institucijos (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba yra įvykdytas administracinis nurodymas, arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, arba dėl to nusižengimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (pavyzdžiui, civilinę atsakomybę), bei nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas.

5. Sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-628/2019).

6. Iš administracinio nusižengimo bylos matyti, kad Institucijos 2021 m. spalio 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-630-2021 V. M. buvo paskirta administracinė nuobauda už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą. Atitinkamai Institucijos 2021 m. spalio 20 d. nutarimu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20077 UAB „R. g. F.“ skirta piniginė bauda. Šiuo atveju V. M. yra administracinio nusižengimo teisenos subjektas, o jo vadovaujama įmonė UAB „R. g. F.“ yra Užimtumo įstatymo pažeidimo subjektas.

7. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

8. Šiuo aspektu teismų praktikoje pažymima, jog bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ar BK ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021; 2021 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4027-442/2021).

9. Kaip jau minėta, Institucijos 2021 m. spalio 20 d. nutarimais vienu atveju administracinė nuobauda – bauda buvo skirta bendrovės direktoriui – apeliantui, o kitu atveju – bendrovei kaip darbdaviui, t. y. vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo (bendrovės direktorius), o kitu atveju teisinė atsakomybė buvo pritaikyta juridiniam asmeniui. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kyla tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021).

10. Šiame kontekste pastebėtina, jog bendrovės ir jos akcininkų, be kita ko, vadovo turtas yra atskiras – pagal savo prievoles bendrovė atsako tik savo turtu, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad dėl paskirtų baudų neigiamas turtines pasekmes patiria tas pats asmuo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kaltės

12. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad jo veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis minėto straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, atmeta kaip nepagrįstą apelianto poziciją, kad jis nėra kaltas dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Šiuo atveju nesutikti su apylinkės teismo argumentais ir naikinti apylinkės teismo nutartį, remiantis apeliacinio skundo motyvais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiškiai ir pakankamai išsamiai nurodė sprendimo motyvus, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Jokie procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutartį.

14. Minėta, jog pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbas yra vertinamas kaip nelegalus, kai yra nustatomi šie požymiai: 1) asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus, dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, asmuo dirba atlygintinai; 3) nebuvo laikomasi darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

15. Nagrinėjamu atveju Institucijos tyrimo metu iš UAB „R. g. F.“ pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo sutarties nustatyta, kad S. M. įmonėje dirbo nuo 2019‑11-25 iki 2020-01-10 virėjo pareigose. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informavo, kad UAB „R. g. F.“ dėl S. M. leidimo dirbti nesikreipė ir dokumentų neteikė. Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. birželio 26 d. paskelbtame įsakyme Nr. V-322 virėjo pareigybė nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui, kitų duomenų, kad S. M. būtų atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnio nuostatas nenustatyta, todėl konstatuota, kad prieš asmeniui pradedant dirbti įmonė privalėjo gauti Užimtumo tarnybos išduodamus leidimus dirbti.

16. Pagal teismų praktiką kaltės, jos formos, rūšies, subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).

17. ANK 7 straipsnyje yra įtvirtintos administracinį nusižengimą padariusio asmens kaltės formos: asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo, o ANK 8 ir 9 straipsniuose išvardytos ir apibūdintos tyčios ir neatsargumo rūšys. ANK nėra normos, analogiškos įtvirtintajai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai nustatytais atvejais. ANK specialiosios dalies straipsniuose, skirtingai nei BK specialiosios dalies straipsniuose, atskiri atvejai, kai veika yra administracinis nusižengimas tik tais (arba ir tais) atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo, nenustatyti. Tai reiškia, kad visi administraciniai nusižengimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, išskyrus tuos atvejus, kai pagal sudėties konstrukciją akivaizdu, kad tas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tam tikra kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-4-689/2020). Dėl šios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas galėjo būti padarytas tik tiesiogine tyčia – apelianto padarytas administracinis nusižengimas gali būti padarytas tiek tyčios, tiek neatsargumo kaltės forma. Pastebėtina, jog atitinkamo administracinio nusižengimo sudėties forma (materiali ar formali) negali lemti asmens kaltės rūšies ir formos prezumpcijos, kadangi kaltė kaip subjektyvusis administracinio nusižengimo sudėties požymis yra savarankiškai įrodinėtina aplinkybė.

18. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalis, būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai, todėl nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Darbdavys turi užtikrinti, kad darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Neveikimas pasireiškia nepakankama darbdavio kontrole šioje srityje, o tai sudaro pagrindą administracinei atsakomybei atsirasti (kasacinė nutartis byloje Nr. 2AT-39-648/2016). Iš darbo sutarties, pasirašytos su S. M., rekvizitų matyti, jog šią darbo sutartį pasirašė pats apeliantas, taip išreikšdamas būtent savo valią įdarbinti minėtą asmenį. Taigi, aplinkybė, kad apeliantas galimai nesuvokė, jog užsienietis buvo įdarbinamas nesilaikant teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, nešalina jo atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. V. M. kaip įmonės vadovas privalėjo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai bei užtikrinti, kad bendrovėje visi darbuotojai būtų įdarbinti teisės aktų, be kita ko, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė.

Dėl paskirtos administracinės nuobaudos

19. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma pakeisti skundžiamą nutartį ir neskirti nuobaudos tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nenustatytų pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti.

20. ANK 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

21. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sankciją darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims skirtina bauda nuo 1 000 iki 5 000 eurų.

22. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir apeliantui skyrė perpus mažesnę nei ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią baudą – 500 Eur. Teismas atsižvelgė į tai, kad apelianto padarytas administracinis nusižengimas iš esmės buvo atsitiktinio pobūdžio, juo nebuvo siekiama asmeninės naudos bei nebuvo pažeistos nelegaliai įdarbinto asmens teisės. Šiame kontekste pastebėtina, kad pagal ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visumą aplinkybių, dėl kurių apelianto atsakomybė buvo švelninama, tačiau jos nelaikytinos pakankamu pagrindu apeliantui visai neskirti administracinės nuobaudos. Vien tai, kad apeliantas nežinojo, kad trečiosios šalies pilietis yra įdarbintas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nešalina jo atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Kitoks aiškinimas reikštų, kad bet koks administracinis nusižengimas, padarytas dėl neatsargumo ir aplaidumo, kuriuo nėra padaroma didelė žala, būtų pagrindas neskirti administracinės nuobaudos, kas iškreiptų ANK 34 straipsnyje nustatyto reguliavimo esmę. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, tinkamai individualizavo apeliantui skirtinos administracinės nuobaudos – baudos dydį ir pagrįstai skyrė mažesnę nei ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą – 500 Eur baudą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

24. Apeliantas skunde taip pat kvestionuoja teisminę praktiką, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad aptartos bylos yra administracinės, o ne administracinių nusižengimų bylos. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šiuo aspektu pasisakytina, kad iš esmės analogiški skundo argumentai dažniausiai ir yra nagrinėjami administracinių bylų teisenoje, todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi aktualia teismų praktika. Tai, kad šiuo atveju apeliantas nėra juridinis asmuo, nėra aplinkybė, dėl kurios rėmimasis minėta teismų praktika būtų nepagrįstas. Pastebėtina, jog ir pats apeliantas apeliaciniame skunde remiasi, be kita ko, administracinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose.

25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė įstatymą, pasisakė dėl visų esminių skundo argumentų, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.