Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutarimo, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. S. (toliau – ir apeliantas), būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi/atsakingu asmeniu, esant darbo sutarties požymiams, leido dirbti įmonės statybos objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. sausio 7 d. M. S. (M. S.), nuo 2017 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. sausio 11 d. S. S. (S. S.). Teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė rašytinių darbo sutarčių ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie S. S. ir M. S. įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 1 dalies, 2 dalies bei Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymo) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Šie R. S. veiksmai kvalifikuoti kaip administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos išnagrinėjimo R. S. nedalyvaujant teismo posėdyje

17. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, esminis apelianto reikalavimas yra grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, tokį reikalavimą grindžiant tuo, jog byla išnagrinėta jam nedalyvaujant. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo atidėti 2020 m. sausio 3 d. vykusį posėdį ir nepagrįstai išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad R. S. byla pirmosios instancijos teisme išties išnagrinėta be jo, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad sprendimas nagrinėti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant priimtas pernelyg skubotai, nesilaikant ANK 629 straipsnio nuostatų ir buvo pažeistos R. S. procesinės teisės.

18. ANK 629 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad administracinio nusižengimo byla gali būti nagrinėjama teismo posėdyje nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir nukentėjusiajam ar jų atstovams, jeigu jiems tinkamai ir laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką bei tuo atveju, jeigu iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Kai yra gautas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, administracinio nusižengimo byla gali būti išnagrinėta nedalyvaujant asmeniui, jeigu teismas, pripažinęs neatvykimo į bylos nagrinėjimą priežastis nesvarbiomis, atmeta šį administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą.

19. Taigi matyti, kad asmens prašymas dėl tam tikrų priežasčių atidėti bylos nagrinėjimą nėra savaiminis pagrindas tenkinti tokį prašymą – prašantysis turi nurodyti svarbią priežastį, dėl ko jis negali dalyvauti numatytame teismo posėdyje ir tokią savo poziciją pagrįsti įrodymais. Nagrinėjamu atveju apeliantas 2020 m. sausio 3 d. el. paštu pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą kartu pridėdamas papildomus paaiškinimus, pranešimą apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą ir dokumentus (sutarčių kopijas), susijusius su R. S. pozicija dėl jam inkriminuoto nusižengimo vertinimo (1 t., b. l. 100-111). Kaip matyti, prašymas atidėti bylos nagrinėjimą buvo grindžiamas nuo 2020 m. sausio 8 d. iki sausio 8 d. nustatytu nedarbingumu, atitinkamai tuo tikslu pateiktas pranešimas apie išduotą nedarbingumo pažymą (1 t., b. l. 11).

20. Nors ANK nereglamentuoja svarbių asmens nedalyvavimo administracinių nusižengimų teisenoje priežasčių, tačiau platesnio įrodinėjimo nereikalauja tai, jog liga, neabejotinai, gali būti laikoma svarbia priežastimi, dėl kurios bylos nagrinėjimas turėtų būti atidedamas. Pabrėžtina ir tai, kad ANK nenumato reikalavimo ligą pagrįsti išskirtinai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-989 patvirtintos (2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-823 pakeistos) formos medicinine pažyma, būtent kas yra aiškiai reglamentuota baudžiamajame procese. Nepaisant nurodytų aplinkybių, tai nereiškia, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra atleidžiamas nuo pareigos bylą nagrinėjančiam teismui pateikti aiškią ir kuo išsamesnę informaciją apie savo sveikatos būklę, iš ko teismas galėtų įvertinti, ar asmens sveikatos būklė dėl ligos išties yra tokia, kad sudarytų pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą.

21. Šiuo gi konkrečiu atveju R. S. pirmos instancijos teismui nepateikė teismui adresuotos sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažymos, tačiau atsiuntė pranešimą apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Nurodytas dokumentas patvirtina tik asmens nedarbingumą dėl ligos. Savo prašyme atidėti bylos nagrinėjimą R. S. nepateikė jokio ligos aprašymo. Taip pat nepridėjo ir absoliučiai jokių išrašų iš medicininių dokumentų, kuriuose būtų įvardijama R. S. liga, jos gydymas ir pan. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pernelyg lakoniška informacija, kuri yra pakankama pateisinti asmens nedarbingumą, tačiau, anaiptol, nepakankama, siekiant daryti išvadas dėl asmens negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje. Iš R. S. pateiktų duomenų teismas negalėjo spręsti apie ligos diagnozę, juo labiau, nedarbingumo konstatavimo dėl ligos faktas savaime nesudarė pagrindo išvadai dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens negalėjimo dalyvauti numatytame teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. S., turėdamas pareigą savo procesinėmis teisėmis naudotis atsakingai ir rūpestingai, nepasirūpino pateikti teismui duomenis, pagrindžiančius, jog liga yra objektyvi kliūtis dalyvauti bylos nagrinėjime, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atidėti bylos nagrinėjimą ir, nesant aplinkybių pripažinti R. S. dalyvavimą būtinu, turėjo teisę nagrinėti bylą jam nedalyvaujant

Dėl nelegalaus darbo

23. Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje R. S. pripažintas kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kuriame yra numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Pažymėtina, kad šioje normoje nėra įvardijama, kas konkrečiai laikytina nelegaliu darbu. Nelegalaus darbo apibrėžimas yra pateikiamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Teismų praktikoje pažymima, kad norint konstatuoti nelegalų darbą, būtina nustatyti šiuos požymius: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

24. Analizuojant aukščiau nurodomus kriterijus, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp apelianto vadovaujamos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bei M. S. ir S. S. buvo susiklostę teisiniai santykiai. Ginčijamas būtent tų santykių pobūdis – skundžiamu nutarimu R. S. buvo nubaustas dėl to, kad nelegaliai įdarbino minėtus asmenis, atitinkamai konstatuojant susiklosčiusius teisinius darbo santykius, tuo tarpu apeliantas siekia įrodyti, jog egzistavo civiliniai teisiniai (saugojimo paslaugų teikimo) santykiai. Šioje vietoje tenka pažymėti, kad praktikoje neretai galimi atvejai, kai siekiant užmaskuoti darbo teisinius santykius yra pasirašomos tikrovės neatitinkančios civilinės teisinės sutartys. Dėl šios priežasties būtina ypatingai atidžiai analizuoti aplinkybes, galinčias padėti nustatyti, kokie visgi teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp šalių.

25. Apelianto įrodinėjamos civilinės paslaugų sutarties samprata yra įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Taigi paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, tačiau galimybė susitarti ir dėl tam tikro rezultato numatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, darytina išvada, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai. To paties straipsnio 6.716 straipsnio 2 dalis numato, kad CK XXXV skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar konkretus paslaugas teikiantis asmuo yra savarankiška sutarties šalis (vykdantis individualią veiklą asmuo) ar darbo funkcijas atliekantis darbuotojas, t. y. ar tarp šalių yra susiklostę sutartiniai, ar darbo santykiai, kuriems įstatymas kelia papildomus, su asmenų įdarbinimu susijusius reikalavimus

26. Esminis požymis, skiriantis paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra savarankiškumas. Veikla savarankiška tokiu atveju, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos, moka mokesčius. Dar vienas skiriamasis požymis yra tai, kad civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, t. y. formaliai teisiškai siejamą su procesu, bet tiesiogiai nesiejamą su gaunamu rezultatu.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje skundžiamu nutarimu buvo pagrįstai konstatuota, kad tarp apelianto vadovaujamos bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei fizinių asmenų – M. S. ir S. S. - buvo susiklostę būtent darbo santykiai. Byloje pakanka faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad M. S. ir S. S. atliko specialių įgūdžių nereikalaujantį darbą, susijusį su įmonės „(duomenys neskelbtini)“ fizine apsauga. Pastarieji buvo įdarbinti ne siekiant vienkartinio rezultato, o būtent nuolatinei (turinčiai tęstinį pobūdį) turto priežiūrai atlikti. Atlikdami darbo funkcijas, M. S. ir S. S. neveikė savarankiškai, patys negalėjo priimti jokių sprendimų dėl turto apsaugos, o pakluso darbdavio nurodymams ir jo nustatytai tvarkai. Asmenys privalėjo atvykti į objektą jiems nurodytu laiku ir dirbti nustatytą valandų skaičių, tiksliai atlikti apibrėžtas darbo funkcijas, laikytis reikalavimų, už darbą buvo mokamas sutartas piniginis atlygis. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nebuvo susitarimo dėl konkrečių atlyginimo mokėjimo terminų, atlyginimas buvo mokamas banko pavedimais, pasirašant prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus. Pastarosios aplinkybės neturi didesnės reikšmės, kadangi DK nedraudžia susitarti tiek dėl įvairių apmokėjimo kriterijų, tiek ir apmokėjimo tvarkos, o pati darbo sutartis tik užtikrina, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis negu įstatymo nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Matyti, kad M. S. ir S. S. nė kiek neveikė savo rizika, o išskirtinai pakluso darbdavio nustatytai tvarkai ir buvo darbdaviui pavaldūs. Teismui suprantamas apelianto siekis paneigti darbo santykius, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dėl susiklosčiusių santykių pobūdžio daryti kitokias išvadas nei jos konstatuotos skundžiamame nutarime. Teismas sprendžia, kad M. S. ir S. S. dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, buvo susaistyti darbo santykiais, nesudarius su pastaraisiais darbo sutarties ir nepranešus apie įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios. Tokios išvados darytinos dėl abiejų asmenų. Pabrėžtina, kad M. S. yra miręs, dėl ko šioje byloje objektyviai nebuvo galimybės gauti pastarojo paaiškinimus, taip pat jį apklausti, kas apeliaciniame skunde (dalyje dėl darbo funkcijų aptarimo) yra užsimenama, tačiau pakankamai rezervuotai, neišsakant platesnių argumentų. Neneigiant nelegaliai dirbančių asmenų paaiškinimų bei parodymų svarbos, pasikartotina, kad nagrinėjamoje konkrečioje situacijoje nėra ginčo dėl to, jog M. S. buvo susietas teisiniais santykiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“, ginčijant darbo santykius nėra įrodinėjama, jog M. S. atveju buvo kitokios aplinkybės, kurių nustatymas būtų neįmanomas be nurodyto asmens paaiškinimų ar parodymų; byloje esanti su M. S. sudaryta sutartis yra analogiška kaip ir S. S. atveju. Tokių aplinkybių kontekste nėra pagrindo laikyti, kad išvados dėl to, kad M. S. nelegaliai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrus įrodymus.

28. Grįžtant prie anksčiau nurodyto savarankiškumo požymio, skiriančio paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, papildomai pažymėtina, kad nei M. S., nei S. S. nevykdė savarankiško pobūdžio veiklos, nė vienas jų įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistravę individualios veiklos. Akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu su minėtais asmenimis iš tikrųjų būtų siekta sudaryti būtent civilinio pobūdžio paslaugų sutartis, R. S., pagal įstatymus būdamas atsakingas už juridinio asmens kasdienės veiklos organizavimą, būtų pasidomėjęs, ar M. S. bei S. S. yra nustatyta tvarka įregistravę individualią veiklą, kurios pagrindu turėtų teisę teikti atitinkamas civilinio pobūdžio paslaugas. Atkreiptinas dėmesys, kad tik jau po M. S. nužudymo, kai buvo pradėta tikrinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, R. S. patarė S. S. pradėti dirbti „pagal patentą“ (tai girdėti iš S. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 3 d. posėdyje, garso įrašo 24.38 min), ką šis ir padarė. Iš to tik papildomai matyti, kad jeigu tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. S. bei S. S. nuo pat pradžių būtų buvę ketinimai susitarti būtent dėl civilinio pobūdžio paslaugų teikimo, tas nesunkiai būtų buvę padaryta. Visgi, teismo vertinimu, tokių ketinimų nebuvo ir byloje esančios civilinės sutartys tėra skirtos realiai susiklosčiusiems darbo santykiams nuslėpti.

29. Teismo vertinimu, susiklosčiusi situacija atitiko darbo teisinius santykius, tačiau šie teisiniai santykiai nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, dėl ko R. S., kaip juridinio asmens vadovas, esantis atsakingu už darbo sutarčių sudarymą, buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

30. Pažymėtina, kad teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl apelianto į bylą pateiktos sutarties, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi tokia sutartis nėra susijusi su nagrinėjamu nusižengimu ir vertinti šį dokumentą nėra jokio pagrindo, juolab, darant daryti tiesiogines sąsajas su sutartimis tarp bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir M. S. bei S. S.

Dėl non bis in idem principo taikymo

31. Apeliaciniame skunde įrodinėjama ir tai, kad yra pažeistas principas non bis in idem – niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį nusižengimą. Apeliantas teigia esą už tuos pačius veiksmus jam paskirta bauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, o juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pritaikyta ekonominė sankcija pagal atitinkamas Užimtumo įstatymo nuostatas. Teigiama, jog non bis in idem principo pažeidimas pasireikštų tuo, jog kaip ekonominę sankciją sumokėtą pinigų sumą juridinis asmuo galėtų išsiieškoti iš R. S., motyvuojant, kad ši sankcija – tai turtinė juridinio asmens žala, kurią turi atlyginti R. S. pagal DK normas. Tokiu atveju apeliantas liktų iš esmės du kartus. Su tokia skundą padavusio asmens pozicija nesutiktina.

32. Principas non bis in idem, t. y. niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį teisės pažeidimą, išties yra vienas iš pamatinių teisės principų. Jis atsispindi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 31 straipsnio 5 dalyje yra teigiama, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Šiuo konstituciniu principu yra vadovaujamasi ir administracinių nusižengimų teisenoje. ANK 2 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką.

33. Vertinant tai, ar šiuo konkrečiu atveju nebuvo padarytas principo non bis in idem pažeidimas, pirmiausia pažymėtina, jog R. S. skunde įvardina teisingus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, siekiant išvengti dvigubo nubaudimo. Sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-628/2019).

34. Analizuodamas aukščiau paminėtus kriterijus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarimu R. S. buvo paskirta administracinė nuobauda – 2 500 eurų dydžio bauda. VDI 2019 m. gruodžio 5 d. nutarimu Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskirta 3 700 eurų bauda (b. l. 78-81). Laikytina, kad abi pritaikytos sankcijos gali būti traktuojamos kaip esančios baudžiamojo pobūdžio. Taip pat pažymėtina, kad abi baudos buvo paskirtos dėl tų pačių nelegaliai dirbusių asmenų, už tą patį nelegalaus darbo laikotarpį, tame pačiame juridiniame asmenyje nelegaliai dirbto darbo, t. y. buvo baudžiama už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus.

35. Visgi svarbiausia yra tai, kad teisinė atsakomybė buvo pritaikyta skirtingiems subjektams. Vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo, kitu atveju teisinė atsakomybė yra pritaikyta juridiniam asmeniui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime yra konstatavęs, kad „<...juridinis asmuo yra savarankiškas, specifinis teisinių santykių subjektas. Juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia inter alia tai, kad jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y. būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Vadinasi, juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma....>; <.... Kaip jau konstatuota, traukiant baudžiamojon atsakomybėn už tam tikrus požymius turinčio fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką tą veiką padariusį fizinį asmenį ir juridinį asmenį, kuris pripažįstamas kaltu dėl to, kad tam tikrus požymius turintis fizinis asmuo jo naudai (ar interesais) padarė nusikalstamą veiką, baudžiamojon atsakomybėn už vieną veiką yra traukiami skirtingi subjektai: fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Taigi fizinis asmuo ir juridinis asmuo, kaip baudžiamosios atsakomybės subjektai, negali būti tapatinami.>“.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra priimtas vertinant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės konstitucingumo klausimą, jame pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir šioje administracinio nusižengimo byloje. Šie išaiškinimai parodo, kad, nepaisant glaudaus ryšio, teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Tai reiškia, kad nepaisant to, jog konkretus teisės pažeidimas pasireiškia per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Kadangi pats juridinis asmuo yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, laikytina, kad juridinis asmuo kartu yra atsakingas ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes, t. y. paskirtą baudą ar kitokią sankciją. Tai lemia, kad finansinės išlaidos, patirtos dėl sumokėtos baudos ar pritaikytos kitokios sankcijos, yra nulemtos paties juridinio asmens kaltais veiksmais ir už tokius finansinius nuostolius joks fizinis asmuo (juridinio asmens darbuotojas) negali būti atsakingas. Tad jeigu šiuo atveju VDI 2019 m. gruodžio 5 d. nutarimas Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje įsiteisės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kils neišvengiama pareiga sumokėti 3 700 eurų baudą, už tokiu būdu kilusį materialinį nuostolį (vertinant plačiąja prasme) atsakingu bus laikomas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip juridinis asmuo. Tas reiškia, šis juridinis asmuo neturės teisės paskirtos baudos ekvivalento išieškoti iš savo vadovo R. S. ir bus išvengta tokios situacijos, kad pastarasis neva faktiškai bus priverstas sumokėti tiek jam pačiam, tiek ir juridiniam asmeniui paskirtą baudą.

37. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.

Dėl paskirtos nuobaudos proporcingumo

38. Pirmosios instancijos teismas nutarimu R. S. už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą paskyrė 2 500 eurų dydžio baudą. Vienas iš apelianto prašymų yra sumažinti paskirtą baudą iki įstatymo numatytos minimalios tuo atveju, jeigu nebūtų patenkinti kiti skundo reikalavimai. R. S. įsitikinimu, paskirta nuobauda yra neproporcingai didelė.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta nuo 1 000 iki 5 000 eurų dydžio bauda. Skirdamas nuobaudą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad R. S. už panašaus pobūdžio nusižengimus nėra baustas, taip pat į tai, kad byloje nėra nustatyta nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Pažymėtina, jog už nelegalų darbą kaip ir už kitus administracinius nusižengimus, turi būti baudžiama proporcingai. Juolab, kad darant šį nusižengimą žalą patiria tiek valstybė (negautų mokesčių pavidalu), tiek nelegaliai įdarbintas asmuo (prarandamų socialinių garantijų pavidalu). Kaip minėta, šiuo atveju R. S. yra paskirta 2 500 eurų dydžio bauda, kuri, įvertinus tai, kad įmonėje buvo įdarbinti iš viso du nelegalūs darbuotojai, laikytina proporcinga padarytam nusižengimui. Matyti, kad nesant nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas ir taip baudos dydį nustatė mažesnį už sankcijoje numatytą baudos vidurkį. Nenustatyta, kad R. S. įvykdytas nusižengimas savo pavojingumu būtų mažesnis nei kiti tokios rūšies nusižengimai, kas leistų švelninti paskirtą nuobaudą.

40. Pastebėtina, kad prašydamas mažinti nuobaudą apeliantas didesnių argumentų neišsako ir nurodo tik tai, kad pastarasis yra vienintelis šeimos išlaikytojas (jo pajamos siekia 1 500 Eur), šeimoje auga (duomenys neskelbtini) mėnesių kūdikis, praeityje nebaustas už analogiškus nusižengimus. Pastaroji aplinkybė, kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, jau buvo įvertinta. Apelianto nurodytas pajamų dydis ir šeimoje augantis kūdikis nėra tos aplinkybės, kuriomis remdamasis teismas turėtų pagrindą laikyti, kad paskirta 2 500 Eur administracinė bauda yra pernelyg griežta ir apeliantui neįmanoma sumokėti. Nors skundą padavęs asmuo teigia esantis vienintelis šeimos (galima suprasti, kad šeimą sudaro jis, sutuoktinė ir mažametis vaikas) išlaikytojas, tačiau nebuvo pateikti duomenys, kad pastarojo sutuoktinė/sugyventinė negauna vaiko priežiūros socialinės išmokos (jeigu šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose), yra nedirbanti (laikinai vaiko priežiūros metu arba nedirbo ir iki vaikui gimstant). Nėra duomenų, kad apeliantas turėtų kažkokių finansinių įsipareigojimų, kas leistų spręsti apie sudėtingesnę asmens finansinę padėtį.

41. Tuo pačiu aukštesnis teismas pažymi, kad administracinių nusižengimų padarymu kaltu pripažintas ir nubaustas asmuo, neturėdamas galimybės baudą sumokėti per įstatymo numatytą 40 dienų laikotarpį, turi teisę prašyti pasinaudoti įstatymo numatyta galimybe skirtą baudą sumokėti per kur kas ilgesnį laikotarpį. Tokia galimybė yra numatyta ANK 675 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, jog, atsižvelgdami į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens materialinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens prašymu, kai jis pateikia įrodymus (nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pažymas, turto deklaracijas, pažymas apie darbo užmokestį ir gaunamas socialines išmokas ar pan.), teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas), priimdami nutarimą administracinio nusižengimo byloje, gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki 2 (dvejų) metų, atsižvelgdami į paskirtos baudos dydį. Nagrinėjamu atveju R. S. teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apie tokį prašymą nebuvo užsiminęs, byla pirmosios instancijos teisme dėl anksčiau išdėstytų priežasčių buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Toks prašymas nesuformuluotas ir nagrinėjamame skunde. Visgi, atsižvelgiant į apelianto išsakomus argumentus, susijusius su apsunkinta šeimos finansine padėtimi, tikslinga išaiškinti R. S. galimybę prašyti išdėstyti baudos mokėjimą, jei pastarasis pateiktų motyvuotą prašymą kartu pridėdamas atitinkamus dokumentus. Atsižvelgiant į ANK 675 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad „po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka”, prašymas dėl ilgesnio baudos mokėjimo termino nustatymo šiuo atveju turėtų būti teikiamas mokesčių administratoriui, t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

R. S. skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. sausio 7 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.