- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2019-12-27
- Bylos Nr.
- AN2-565-478/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01822-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė
- Pažeidėjas
- A. V.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 25 d. nutarimo A. V. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. A. V. 2019 m. rugsėjo 24 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis, 2019 m. liepos 11 d. iki 2019 m. liepos 24 d. adresu (duomenys neskelbtini), jis, esant darbo sutarties požymiams, leido dirbti statybos darbus R. K., teisės aktų nustatyta tvarka nesudaręs su juo rašytinės darbo sutarties ir nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie minėto darbuotojo įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios. Tuo A. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 25 d. nutarimu A. V. pripažintas padariusiu administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 000 Eur bauda.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 25 d. nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo bylą, nesant administracinio nusižengimo įvykio ir sudėties.
3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu ir be pagrindo jo pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi aiškino plečiamai, nes iš jo paaiškinimų akivaizdu, kad apeliantas pripažino tik byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad dirbo kartu su R. K., būdamas pagrindinių santechnikos montavimo darbų vykdytojas, pagalbinius darbus atliekančiam R. K. jis nurodydavo, kokius pagalbinius darbus atlikti, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog tarp jų susiklostė pavaldumo santykiai, būdingi darbo teisiniams santykiams, o apylinkės teismas, neteisingai kvalifikuodamas susiklosčiusius teisinius santykius, visiškai nepagrįstai nurodė, kad A. V. prisipažino padaręs administracinį nusižengimą kaip darbdavys.
3.2. Skunde teigiama, kad, vadovaujantis verslo liudijimų išdavimo Taisyklėmis, pagal kurias dėl verslo liudijimo išdavimo fizinis asmuo į valstybinę mokesčių inspekciją turi kreiptis tiesiogiai, kad gyventojo prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomas vienas iš šių fizinių asmenų <...>, akivaizdu, jog A. V., vykdydamas veiklą pagal išduotą verslo liudijimą, negalėjo būti darbdaviu ir valstybinės mokesčių inspekcijos prašyti įrašyti R. K. į jo verslo liudijimą, kuris kartu su juo turėtų teisę dalyvauti apeliantui vykdant veiklą. Verslo liudijimas nesuteikė A. V. teisės samdyti kitų asmenų, kadangi įsigydamas verslo liudijimą pastarasis avansu sumokėjo pajamų mokestį už pajamas iš verslo liudijime nurodytos veiklos, kurią jis vykdo individualiai (pats). Iš to seka, kad individualią veiklą vykdantys asmenys pagal verslo liudijimą, neturi teisės sudaryti darbo sutarčių ir būti darbdaviais.
3.3. Apelianto teigimu, A. V., kaip užsakovo tarpininkas, surado pagalbinį darbą galintį atlikti asmenį užsakovo naudai, kuris sutiko atlikti pagalbinį darbą pagal užsakovo nurodytas sąlygas, taigi, pabrėžtina, jog darbai buvo atliekami ne apelianto naudai, o būtent užsakovo naudai, užsakovui priklausančiame objekte, kuris ir įsipareigojo už juos sumokėti. R. K. sutiko būtent su užsakovo, o ne su A. V. nurodytomis sąlygomis dėl veiklos vykdymo pagrindo bei užmokesčio už juos, todėl žodinio susitarimo pagrindu dėl darbų atlikimo teisiniai santykiai susiklostė tarp užsakovo ir R. K.. Apelianto nuomone, tik pats R. K. yra atsakingas už tai, jog prieš pradedant vykdyti veiklą, neturėjo verslo liudijimo, o A. V. nebuvo užsakovo įpareigotas prieš pradedant vykdyti darbus įsitikinti, ar R. K. išsiėmė verslo liudijimą veiklai vykdyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. V. yra atsakingas už tai, kad individualiai veikiantis R. K. veiklą vykdė be verslo liudijimo.
3.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog ne jis įsipareigojo mokėti R. K. už atliktus darbus, o užsakovas, todėl faktas, kad A. V. nurodė, jog už atliktus darbus R. K. bus mokama apie 40 Eur per dieną, nesudaro pagrindo teigti, jog už atliktus darbus įsipareigojo mokėti pats A. V.. Remiantis byloje esančiais duomenimis, apelianto paaiškinimais, darbo užmokestį už R. K. atliktus pagalbinius darbus įsipareigojo sumokėti užsakovas po darbų atlikimo, o R. K. už atliktus darbus būtų išrašęs jam kvitą. Skundo autoriaus įsitikinimu, tokios aplinkybės patvirtina, jog A. V. nebuvo darbdavys, todėl jam negali būti taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
3.5. Apeliaciniame skunde pasisakoma ir dėl paskirtos nuobaudos. Apeliantas nurodo, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. A. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
6. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
7. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas, darbdaviui ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo protokolo, pažeidėjas savo veiksmais kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
8. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalis numato, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Nelegalaus darbo apibrėžimas pateikiamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje, pagal kurį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbinės funkcijos, kai: 1) darbdavys nustatyta tvarka nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną valandą iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų nustatytos įdarbinimo tvarkos.
9. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
10. Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. V., dirbdamas pagal sutartį su D. A. dėl santechnikos darbų atlikimo statomuose kotedžuose, surado savo darbams padėti atlikti pagalbinį darbininką, R. K.. Esminis ginčas šioje byloje kyla dėl to, ar tarp A. V. ir R. K. buvo susiklostę santykiai, turintys darbo sutarties požymių ir ar A. V. ANK 95 straipsnio kontekste gali būti laikomas darbdaviu. Apeliantas savo kaltę kategoriškai neigia, tvirtindamas, jog tarp jo ir R. K. nebuvo susiklostę jokie pavaldumo santykiai, kad ne jis įsipareigojo R. K. mokėti už atliktus darbus, o užsakovas, kad pats R. K. buvo atsakingas už tai, jog prieš pradedant vykdyti veiklą, neturėjo verslo liudijimo, ir apskritai, A. V., kaip fizinis asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą, negalėjo būti vertinamas kaip R. K. darbdavys.
11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, tokiems apeliacinio skundo argumentams nepritaria ir konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 25 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą ir teisingai nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog A. V. padarė ginčijamą administracinį nusižengimą, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo pažeidėjo administracinio nusižengimo bylą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, aiškiai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
12. A. V. skunde savo nekaltumą grindžia tuo, kad jis pats dirbo kaip fizinis asmuo pagal verslo liudijimą, todėl negalėjo kaip darbdavys sudaryti darbo sutarties su R. K. ir apie tai pranešti socialinio draudimo skyriui. Tačiau ši aplinkybė, kad apeliantas dirbo pagal verslo liudijimą kaip fizinis asmuo, nepaneigia jo galimybės būti darbdaviu, vertinant jo veiksmus visų bylos duomenų kontekste, nepaneigia ir jo kaltės. Verslo liudijimų išdavimo Taisyklėse reglamentuota jų išdavimo tvarka fiziniams asmenims, tačiau pažymėtina, kad pagal Darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalį, darbdaviu gali būti ir fizinis asmuo, o pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nelegaliu darbu laikomas fizinio asmens pavaldžiai kitam asmeniui ir jo naudai atlygintinai atliekamos funkcijos.
13. Pats A. V. tyrimo metu apklaustas liudytoju paaiškino, kad sutartis dėl santechnikos darbų atlikimo buvo sudaryta tik su juo, todėl daugiau asmenų atlikti minėtų darbų negalėjo. Jis pats sutarė su R. K., kad pastarasis galėtų dirbti kaip pagalbinis darbuotojas, padėti jam atlikti darbus, t. y. pasiūlė R. K. darbą. Jis su R. K. nesudarė jokios darbo sutarties, pats R. K. verslo liudijimo neišsiėmė ir pasakė, kad jis pensininkas ir jam jo nereikia. R. K. susitarimu buvo pažadėjęs už dieną mokėti apie 40 eurų grynais. Visomis R. K. darbo dienomis buvo objekte, nurodydavo, ką R. K. turi padaryti. 2019 m. liepos 24 d. jis taip pat buvo objekte, pasakė R. K., kokius darbus jis turi atlikti, ir išvyko iš objekto, tą dieną nedirbo. Taigi, toks darbo pobūdis patvirtina, kad R. K. buvo jam pavaldus. Pats apeliantas apklausos metu pripažino, kad gaunasi, jog jis buvo kaip neoficialus R. K. darbdavys, nes R. K. nebuvo niekur įdarbintas. A. V. neatsakingą elgesį, kad leido dirbti asmeniui, neturinčiam verslo liudijimo, patvirtina tai, kad pats apeliantas pripažino, jog pradžioje R. K. buvo kategoriškas ir verslo liudijimą išsiimti atsisakė, sakė, kad yra pensininkas ir jam jo nereikia, bet po to lyg ir žadėjo išsiimti. Šios aplinkybės turėjo įpareigoti A. V., prieš R. K. leidžiant pradėti dirbti, patikrinti, ar jis iš tiesų turi verslo liudijimą, tačiau, kaip nurodė pats apeliantas, R. K. pradėjus dirbti, jis net nepaklausė, ar šis išsiėmė patentą ir neprašė jo parodyti, tokiu būdu neįsitikino, jog jo surastas pagalbinis darbininkas dirbs legaliai. Pažymėtina, kad A. V. dėl pagalbinio darbininko suradimo buvo sutaręs ir su užsakovu D. A. ir žinojo, jog pastarasis leido pagalbiniam darbininkui dirbti su sąlyga, kad šis turės verslo liudijimą.
14. Skunde A. V. teigia, jog R. K. sutiko su užsakovo, o ne su jo nurodytomis sąlygomis dėl veiklos vykdymo pagrindo bei užmokesčio, todėl žodinio susitarimo pagrindu dėl darbų atlikimo teisiniai santykiai susiklostė tarp užsakovo ir R. K.. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, tokiu būdu A. V. nori išvengti atsakomybės, ją permesdamas objekto, kuriame dirbo, savininkui D. A.. Kaip minėta, nors skunde apeliantas nurodo, kad apie pagalbinio darbininko suradimą ir jo darbą objekte bei užmokestį jis informavo savininką ir viskas vyko su jo žinia, tačiau aukščiau paminėtame apelianto apklausos liudytoju protokole ir paaiškinime jis patvirtino, kad jis tik pasakė savininkui, kad jam reikės pagalbinio žmogaus atlikti pagalbinius smulkius darbus, sutarė, kad jo rekomenduotas žmogus turės verslo liudijimą (patentą) ir jam bus apmokėta pagal susitarimą. D. A. apklausos metu paaiškino, kad A. V., pagal darbų atlikimo sutartį dirbęs jam priklausančiame objekte, buvo užsiminęs, kad būtų reikalingas pagalbinis darbininkas. D. A. sutiko, tačiau nurodė, kad darbininkas būtinai turi dirbti su verslo liudijimu, ir kad tam žmogui už darbus jis sumokės į jo asmeninę sąskaitą. A. V. jam nepranešė, nuo kada tas žmogus pradėjo dirbti, pagalbinio darbininko nepažinojo, kiek dienų tas žmogus pagelbėjo A. V., jis nežino. Kokiu būdu A. jam turėjo atsiskaityti už atliktus darbus, ar jie ką konkrečiai tarėsi, taip pat nežino. Taigi, šie duomenys paneigia apelianto teiginius, kad darbų atlikimo teisiniai santykiai susiklostė ne tarp jo ir R. K., o tarp D. A. ir R. K..
15. Aukštesniojo teismo vertinimu, aptarti duomenys patvirtina, kad tarp apelianto ir R. K. žodinis susitarimas dėl pastarojo priėmimo į pagalbinius darbininkus, kuris nebuvo užtvirtintas rašytine darbo sutartimi, buvo įvykęs realiai, nes iš paties A. V. paaiškinimų matyti, kad jis su R. K. buvo susitaręs tiek dėl darbo pobūdžio, tiek dėl darbo užmokesčio, o tai, kad pats pažeidėjas dirbo kaip fizinis asmuo, pagal verslo liudijimą, šiuo atveju, pagal susiklosčiusias aplinkybes, nepašalina jo kaip darbdavio pareigos įdarbinti R. K. pagal Darbo kodekse nustatytą tvarką, t. y. sudaryti darbo sutartį su darbuotoju bei apie tai pranešti VSDFV teritoriniam skyriui. Todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės pagal ANK 95 straipsnio 2 dalį.
16. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pažeidėjo atžvilgiu nutraukti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, A. V. apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. teismo nutarimas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 25 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.