Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Mariui Venckui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. R. ir Ž. M. gynėjo advokato Rimvido Valančiaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl sprigtų sudavimo A. Ž. į galvą) 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl A. Ž. suduoto smūgio televizoriaus laidu) 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl N. Ž. galvos sutrenkimo į grindis) 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl N. Ž. suduoto smūgio televizoriaus laidu) 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl N. Ž. ausies sukimo) 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl smūgių sudavimo A. Ž. per rankas) 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda.

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir nustatyta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5 ir 6 punktais, R. R. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, per 6 mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Ž. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, ir nuteista:

- pagal BK 163 straipsnį 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir nustatyta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 4 ir 6 punktais, Ž. M. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant ją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos ir per 6 mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš R. R. A. Ž. ir N. Ž. po 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, šias lėšas administruoti pavedant nepilnamečių atstovui pagal įstatymą S. Ž..

Nuosprendžiu iš R. R. ir Ž. M. priteista po 100 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiams ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiams, o būtent:

1.1. Laikotarpiu nuo 2016 metų vasaros iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. dienos metu, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), namuose dėl netvarkos kambaryje sudavė sprigtu ne mažiau kaip tris kartus mažametei A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), į kaktą, tai nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.

1.2. Be to, jis 2017 metų žiemą dienos metu, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), namuose dėl netvarkos kambaryje televizoriaus laidu sudavė vieną kartą mažametei A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), per koją, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

1.3. Be to, jis 2017 metų vasarą dienos metu, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), namuose dėl netvarkos kambaryje tyčia panaudodamas jėgą lenkė mažamečio N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), galvą link po lova esančių trupinių, stūmė jį, dėl to pastarasis susitrenkė galvą, tai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

1.4. Be to, jis 2018 metų vasarą dienos metu, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), namuose dėl netvarkos kambaryje televizoriaus laidu sudavė vieną kartą mažamečiam N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), per blauzdą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

1.5. Be to, jis 2018 metų vasarą dienos metu, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), namuose dėl maistu aptaškytos kėdės, panaudodamas jėgą, paėmė ir pasuko mažamečio N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ausį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

1.6. Be to, jis laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. dienos metu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), namuose, būdamas supykęs dėl pradingusių pinigų, tyčia plastikiniu musių muštuku sudavė ne mažiau kaip keturis kartus mažametei A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), per abi rankas, jai sukeldamas fizinį skausmą.

1.7. Be to, laikotarpiu nuo 2016 metų vasaros iki 2018 m. rugpjūčio 5 d., tiksli data ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiams, tai yra jis sistemingai vartodamas fizinį smurtą prieš mažamečius N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), taip pastariesiems sistemingai sukeldamas fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nesaugumo jausmą, gąsdino mažamečius nukentėjusiuosius atiduoti į vaikų namus, vadino juos jų savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais ir panašiais žodžiais (ištižėliai, nevalos, benkartai, debilai, kaušai, bomžai), taip pavartodamas fizinį ir psichologinį smurtą padarė mažamečiams N. Ž. ir A. Ž. laikiną psichikos sveikatos sutrikdymą ir juos nesunkiai sužalojo.

2. Ž. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaikus, ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiams, o būtent:

2.1. Būdama atsakinga už mažamečių savo vaikų N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikams suteikti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui, privalėdama užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, šiomis aplinkybėmis: laikotarpiu nuo 2016 metų vasaros iki 2018 m. rugpjūčio 5 d., tiksli data ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), nesudarė savo mažamečiams vaikams N. Ž. ir A. Ž. saugių gyvenimo sąlygų, nesiimdama priemonių nutraukti sugyventinio R. R. vartojamo fizinio smurto prieš vaikus, nepalaikydama jų, gąsdino mažamečius nukentėjusiuosius atiduoti į vaikų namus, vadino vaikus jų savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais ir panašiais žodžiais (ištižėliai, nevalos, benkartai, debilai, kaušai, bomžai), nepakankamai rūpinosi mažamečių vaikų emocine būkle ir naudojo netinkamas auklėjimo priemones – pasukdama vaikams ausį, suduodama rankšluosčiu. Taip jos neigianti ir nepalaikanti pozicija, galimų šeimos pokyčių baimė ir emocinis apleistumas padarė vaikams nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jos bei R. R. vartojamo fizinio ir psichologinio smurto N. Ž. ir A. Ž. padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikdymas – kitos reakcijos į stiprų stresą, dėl to jų sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, taip ji piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis.

2.2. Be to, ji laikotarpiu nuo 2016 metų vasaros iki 2018 m. rugpjūčio 5 d., tiksli data ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiams ir savo artimiesiems giminaičiams – vaikams, sugyventiniui R. R. sistemingai vartojant fizinį smurtą prieš mažamečius N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), dėl kurio vaikai patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nesaugumo jausmą. Ji, būdama vaikų motina, nesiėmė priemonių nutraukti sugyventinio R. R. vartojamo fizinio smurto prieš vaikus, nepalaikė jų, nesudarė mažamečiams vaikams saugių gyvenimo sąlygų, gąsdino mažamečius nukentėjusiuosius atiduoti į vaikų namus, vadino juos jų savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais ir panašiais žodžiais (ištižėliai, nevalos, benkartai, debilai, kaušai, bomžai), nepakankamai rūpinosi mažamečių vaikų emocine būkle, taip ji padarė mažamečiams nukentėjusiesiems laikiną psichikos sveikatos sutrikdymą ir taip nesunkiai juos sužalojo.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7.2. Neginčijamai nustatytas faktas, kurį pripažįsta visi proceso dalyviai, yra tas, kad 2018 m. rugpjūčio 5 d., apie 5 val. ryto, A. Ž. ir N. Ž. pabėgo iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir dviračiais nuvažiavo pas prosenelę I. L. ir tetą S. M., gyvenančias (duomenys neskelbtini). Kelionės tikslą jie pasiekė apie 15.30 val. (t. 1, b. l. 2). Paaiškinime N. Ž. nurodė, kad nenori gyventi su savo mama, nes patėvis R. R. „muša su laidu ir su šatra, grasina dirbti visą naktį, mažai valgyti duoti, šaukia <...> nenoriu grįžti į namus, nes bijau patėvio, mums ten nesaugu“ (t. 1, b. l. 3). A. Ž. paaiškinime nurodė, kad patėvis R. R. muša su muštukais, su laidu, kai dirba, neleidžia atsigerti vandens (t. 1, b. l. 4). Nepilnamečiai ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjos (t. 1, b. 48–51, 164–165) ir apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 80–82, 177–179). Apklausiamas teisme ikiteisminio tyrimo teisėjo N. Ž. parodė, kad jei namuose kažkas būdavo netvarkinga, tai mama ir patėvis viską išversdavo ir liepdavo tvarkyti, o kai patėvis pastebėjo kažką po lova, grubiai paėmęs už kaklo pririetė prie žemės, jo galva stipriai trinktelėjo į žemę. Kai jam suėmė už galvos, skaudėjo. Skaudėjo apie valandą, nežino dėl ko, gal dėl sutrenkimo. Buvo atvejis, kai patėvis ištraukė iš televizoriaus laidą ir davė juo A. per kojas. A. verkė, nes buvo mušama. A. ant kojų buvo raudonų žymių. Patėvis trenkė gal 3–4 kartus. Tai buvo gal praeitą vasarą. Jam vieną kartą laidu patėvis sudavė per blauzdą. Tą laidą patėvis turėdavo savo kambaryje. Trenkė vieną kartą sakydamas, kad baigtų išsidirbinėti, nes po lova buvo trupinių. A. patėvis musių muštuku sudavė per plaštakas. Rankos buvo iš pradžių paraudonavusios, bet kitą dieną žymių nebebuvo. A. verkė, bijojo, kad ką nors blogiau jai padarys. Kai R. užsukdavo ausį, jausdavo skausmą, atrodydavo, kad ausį nori nuplėšti. R. ir mama vadindavo jį „nevala“, R. vadindavo juos „bukapročiais“, „bomžais“, nes jie nesusitvarkydavo kambario. Mama prisidėdavo prie patyčių. Yra buvę, kad R. duodavo, dažniausiai A., sprigtus į kaktą. A. skaudėdavo nuo sprigtų. Jam sprigtus suduodavo ne taip dažnai, nuo jų jausdavo nedidelį skausmą, bet nekreipdavo dėmesio. Mama su patėviu gąsdindavo, kad išveš į karinę mokyklą, ten paliks ir neparsiveš. Mama sakydavo, kad atiduos į vaikų namus. Patėvis pasuko jam ausis, jausmas buvo lyg plėštų ausis. Po pasukimo gal pusę minutės skaudėjo (1 t., b. l. 80–82). Nukentėjusioji A. Ž. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad yra buvę, kai jų kambaryje patėvis suėmė ranka broliui už galvos ir lenkė prie žemės, sakydamas „žiūrėk, kas po lova, ar matai?“. Lenkė prie pat žemės, kol brolis trinktelėjo galva į žemę. Broliui skaudėjo galvą, kai jį lenkė, jis verkė. Ji buvo prie durų ir matė. Kitą kartą patėvis dėl nesutvarkyto kambario televizoriaus laidu sudavė jai per koją ties keliu. Sudavė tik vieną kartą, smūgis buvo skaudus, skaudėjo gal 20 min. Daug kartų patėvis sudavė sprigtus, ne juokais, o piktai, dėl to jai pradėdavo skaudėti kaktą ir galvą. Buvo atvejis, kai ją patėvis apkaltino, kad paėmė 20 litų, o ji nebuvo paėmusi. Patėvis jai musių muštuku sudavė per plaštakų viršų nuo 3 iki 10 kartų. Rankų krumpliai paraudo, skaudėjo (t. 1, b. l. 177–179). Nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs, sutampa parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjui.

7.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, didelį dėmesį skyrė Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktams (t. 1, b. l. 125–130, 2 t., b. l. 12–19), kuriuose išanalizuota vaikų psichologinė būklė. Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajam N. Ž. konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8. Šio sutrikimo išsivystymą lėmė byloje tiriami įtariamojo R. R. veiksmai bei specialiosios liudytojos Z. M. neigianti ir nepalaikanti pozicija, galimų šeimos pokyčių baimė (grasinimai jį atiduoti į vaikų globos namus) (t. 1, b. l. 125–130). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusioji A. Ž. kalbėdama apie bylai reikšmingas aplinkybes pasakojo, kad ji prisimena R. R. veiksmus, t. y. „brolį davė į žemę, kad buvo po lova šiukšlikė“, „išvertė viską, dviaukštę lovą dėl mažiausios šiukšlytės“, ji „iš televizoriaus laido per koją“, su „muštuku plastmasiniu per rankas buvo davę“. Apie motiną A. Ž. pasakoja ne itin noriai, sakė, kad mama yra mušusi, ,,duodavo per galvą su ranka“, spardė. Aktu nustatyta, kad įvykių metu tiriamoji galėjo suprasti fizinio ir psichologinio smurto pobūdį, tačiau negalėjo visiškai suvokti tų veiksmų reikšmės, A. Ž. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo laipsnis (t. 2, b. l. 12–19).

7.4. Siekdamas atsakyti į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į gynėjo prašymą, atliko įrodymų tyrimą byloje, prie bylos pridėjo 2021 m. balandžio 28 d. Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadą (t. 4, b. l. 47–57) ir 2021 m. gegužės 31 d. Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadą (t. 4, b. l. 66–76) ir šias išvadas ištyrė. Neakivaizdinėje konsultacinėje N. Ž. specialisto išvadoje konstatuota, kad nepilnamečio nukentėjusiojo psichikos sveikatos sunkumų priežastys yra daugybinės. Nukentėjusiojo psichikos sveikatos (emocijų ir elgesio) sunkumus sukėlė keletas ilgą laiką veikusių šeimos gyvenimo aplinkybių (tėvų skyrybos ir neišspręstas tėvų konfliktas, tėvo gyvenimas atskirai ir ilgalaikiai išvykimai dėl darbo, senelio mirtis, šeimos gyvenamosios vietos pakeitimas, naujų šeimos narių (patėvio ir gimusios sesers) atėjimas į šeimą, netinkamas vaikų auklėjimo modelis barant ir taikant fizinį poveikį) ir problemos, susijusios su teisminėmis aplinkybėmis (vaiko įtraukimas į teisminį ginčą ir liudijimas prieš savo mamą) kartu su paties nukentėjusiojo individualiomis emocinėmis ir pažintinėmis savybėmis. Greta byloje tiriamo netinkamo R. R. (netinkamas auklėjimas, naudojant fizines bausmes) ir Ž. M. (negebėjimas auklėti (pvz., diegti tvarkos įgūdžius, užtikrinti vaiko emocinio saugumo poreikius) elgesio su vaikais berniukui emocinį stresą kėlė ir šios psichosocialinės aplinkybės: šeimos iširimas dėl gyvenimo atskirai ir skyrybų, besitęsiantis tėvų konfliktas; naujų šeimos narių atsiradimas (patėvis, gimusi sesutė); problemos, susijusios su teisminėmis aplinkybėmis (vaiko įtraukimas į teisminį ginčą, liudijimas prieš savo motiną). Neakivaizdinėje konsultacinėje A. Ž. specialisto išvadoje konstatuotos iš esmės tos pačios sveikatos sunkumų priežastys, papildomai konstatuota, kad mergaitės emocijų ir elgesio sunkumai (nepaklusnumas, „isterikavimas“) prasidėjo dar tėvams gyvenant kurtu ir sustiprėjo po tėvų skyrybų, t. y. dar iki byloje tiriamų įvykių. Byloje tiriami kaltinamųjų veiksmai (netinkamas vaikų auklėjimo modelis (gąsdinant atiduoti į vaikų globos namus ir taikant fizinį poveikį), mamos dirgli reakcija į dukros elgesį ir fizinio komforto bei emocinės šilumos stoka, veikdami tuo pačiu metu, kėlė mergaitei ilgai užsitęsusį stresą.

7.5. Teismo posėdžio metu buvo apklausta ir specialisto išvadą pateikusi vaikų ir paauglių teismo psichiatrė ekspertė dr. A. D.-B. ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusios ekspertės – teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė S. S. bei teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š.. Ekspertė dr. A. D.-B. patvirtino savo išvadą, kad vaikų sveikatos sutrikdymą lėmė specialisto išvadoje nurodytų įvairių sąlygų visuma, o ekspertės A. Š. ir S. S. patvirtino savo duotą išvadą, kad A. Ž. ir N. Ž. konstatuojamus sveikatos sutrikimus lėmė byloje tiriami įtariamojo R. R. veiksmai bei Ž. M. neigianti ir nepalaikanti pozicija, galimų šeimos pokyčių baimė. Eksperčių įsitikinimu, pagrindinis veiksnys, lėmęs nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymą, buvo prieš vaikus vartojamas fizinis ir psichinis smurtas. Ekspertės A. Š. ir S. S. atliko teismo paskirtą kompleksinę ekspertizę dalyvaujant patiems nukentėjusiesiems, pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas, todėl bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti šios ekspertizės išvadomis ir konstatuoja, jog R. R. veiksmai sąlygojo mažamečių sveikatos sutrikdymą. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Vertindamas į bylą surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į ekspertizės akte padarytas išvadas, kad tiek A. Ž., tiek N. Ž. nenustatytas didesnis polinkis fantazuoti ar didesnis polinkis į įtaigumą. Taip pat teismas vertino, jog byloje nėra duomenų, kad mažamečiai turėtų pagrindą nepagrįstai apkalbėti savo mamą ir patėvį ar kad jiems buvo daroma kitų asmenų įtaka. Teismas atidžiai vertino nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą S. Ž. parodymus bei liudytojos S. M. parodymus apie tai, ką vaikai pasakojo jiems apie namuose patiriamą smurtą. Įvertinusi įrodymų visetą bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytam nukentėjusiųjų parodymų vertinimui ir konstatuoja, kad abejoti A. Ž. ir N. Ž. parodymais dėl R. R. veiksmų, atliktų prieš juos, nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus į bylą surinktus duomenis, nustatydamas faktines aplinkybes, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai konstatavo, kad R. R. ne vieną kartą sukėlė fizinį skausmą mažamečiams šeimos nariams – sugyventinės vaikams ir vartodamas fizinį ir psichologinį smurtą padarė mažamečiams N. Ž. ir A. Ž. laikiną sveikatos sutrikdymą ir taip nesunkiai juos sužalojo.

7.6. Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai dėl subjektyviosios nusikaltimo pusės nebuvimo R. R. veiksmuose. Skunde teigiama, kad nors ir būtų konstatuotos atliktos veikos, išvardytos kaltinimuose, tačiau nukentėjusiesiems tėvų taikytos poveikio priemonės nepasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, nes šios galimos veikos buvo labiau momentinės ir truko neilgai. Be abejo, kelių sprigtų sudavimas, kirtis televizoriaus laidu ar ausies pasukimas netrunka ilgai, tačiau sukelia fizinį skausmą. Suaugęs asmuo, šiuo atveju R. R., atlikdamas tokius veiksmus mažamečiams vaikams, suvokė, jog vaikams sukelia fizinį skausmą. Grasindamas mažamečius nukentėjusiuosius atiduoti į vaikų namus, vadindamas juos savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais ir taip vartodamas fizinį ir psichologinį smurtą, jis suvokė, kad gali sutrikdyti vaikų sveikatą, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Įvertinus visus į bylą surinktus įrodymus yra pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

7.7. Skunde teigiama, jog dėl to, kad teismo posėdyje nebuvo apklausti vaikai, gynybai buvo užkirstas kelias į rungimąsi, nes teisiamojo gynėjas neturėjo galimybių užduoti klausimus nukentėjusiesiems. Pasak apeliantų, N. Ž. bylos nagrinėjimo metu buvo 14 metų, o A. Ž. 12 metų, t. y. jie jau supranta savo veiksmus ir gali duoti parodymus, tačiau teismas tokios galimybės gynybai nesuteikė. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini. Pagal BPK 186 straipsnio 1 dalį nepilnametį liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio kodekso 184 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas, arba šio kodekso 184 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. Į mažamečio liudytojo ar mažamečio nukentėjusiojo apklausą visuomet, taip pat į nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausą dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją arba kitais atvejais, kai to prašo proceso dalyviai arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva, privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą (BPK 186 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad dėl nepilnamečių apklausų į teismą kreipėsi prokurorė, apie nukentėjusiųjų N. Ž. ir A. Ž. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją vietą ir laiką BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo pranešta Ž. M. bei R. R., taip užtikrinant jų teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti nukentėjusiesiems klausimus. Byloje esantys nukentėjusiojo N. Ž. apklausos protokolas (t. 1, b. l. 80–81) bei A. Ž. apklausos garso ir vaizdo įrašas patvirtina, kad apklausoje dalyvavo ir nukentėjusiesiems klausimus uždavė įtariamoji Ž. M.. Tuo tarpu įtariamasis R. R. jam įstatymo suteikta teise nepasinaudojo ir į nukentėjusiųjų apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją neatvyko, apie neatvykimo priežastis nei prokurorui, nei teismui nepranešė ir pageidavimo dalyvauti apklausoje nepareiškė. Tačiau laisvėje esančio įtariamojo neatvykimas į nukentėjusiųjų apklausą netrukdo atlikti apklausos (BPK 184 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. R. ir Ž. M. kaip įtariamiesiems teisės buvo išaiškintos 2019 m. rugsėjo 4 d. (t. 2, b. l. 93–97, 138–142), o nepilnamečių apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko 2019 m. rugsėjo 6 d. Vadinasi, abu įtariamieji žinojo įstatyme numatytas įtariamųjų teises, turėjo galimybę ir patys dalyvauti nukentėjusiųjų apklausose, ir į apklausas pasikviesti gynėją, tačiau šia teise nepasinaudojo.

7.8. BPK 186 straipsnis reglamentuoja nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos ypatumus. Vienas jų yra tas, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą (BPK 186 straipsnio 2 dalis). BPK 186 straipsnio 2 dalis nustato teismams pareigą atsižvelgti į tokių nepilnamečių liudytojų interesų apsaugos garantijas ir pakartotines apklausas teisme iš esmės riboti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2012). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nepilnamečiai buvo apklausti du kartus: ikiteisminio tyrimo tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad visi proceso dalyvių pareikšti prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti. Prašymas apklausti nepilnamečius vaikus teisiamajame posėdyje pareikštas nebuvo, nepilnamečių nuketėjusiųjų parodymai teisiamajame posėdyje buvo ištirti, todėl apeliantai neturi pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas.

7.9. Taigi teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė BPK 20 straipsnio reikalavimų ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų toje nuosprendžio dalyje, kuria R. R. pripažintas kaltu padaręs šešias nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalyje.

7.10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad net konstatavus, jog nuteistieji galimai padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jiems turėtų būti taikoma BK 37 straipsnio norma, atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. R. padarytų nusikalstamų veikų negalima laikyti mažareikšmėmis. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei nusikaltimu padaryta žala nedidelė, jis iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams, kaltininko padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, koks jų pažeidimo laipsnis, atsižvelgiama į veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Šiuo atveju nusikalstama veika buvo pasikėsinta į mažamečių kūno neliečiamumą (fizinio skausmo sukėlimo atveju) ir į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Mažamečiams N. Ž. ir A. Ž. sistemingais nusikalstamais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas, vartojant fizinį ir psichologinį smurtą buvo padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikdymas, t. y. nesunkus sveikatos sužalojimas. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, fizinis vaikų baudimas, žeminimas Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę. Nuosprendžiu nustatytos R. R. netinkamai pasirinktos vaikų auklėjimo priemonės šiuo atveju nesuderinamos su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis, draudžiančiomis bet kokį vaikų drausminimą fizinėmis bausmėmis ar kitomis smurto formomis ir negali būti laikomos mažareikšmėmis.

4. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl Ž. M..

8.1. Ž. M. nuteista už tai, kad piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaikus: nesudarė savo mažamečiams vaikams N. Ž. ir A. Ž. saugių gyvenimo sąlygų, nesiimdama priemonių nutraukti sugyventinio R. R. vartojamą fizinį smurtą prieš vaikus, nepalaikydama jų, gąsdino mažamečius nukentėjusiuosius atiduoti į vaikų namus, vadino vaikus jų savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais ir panašiais žodžiais (ištižėliai, nevalos, benkartai, debilai, kaušai, bomžai), nepakankamai rūpinosi mažamečių vaikų emocine būkle ir naudojo netinkamas auklėjimo priemones – pasukdama vaikams ausį, suduodama rankšluosčiu. Taip jos neigianti ir nepalaikanti pozicija, galimų šeimos pokyčių baimė ir emocinis apleistumas padarė vaikams nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jos bei R. R. vartojamo fizinio ir psichologinio smurto N. Ž. ir A. Ž. padarytas laikinas psichikos sveikatos sutrikdymas – nesunkus sveikatos sužalojimas, t. y. ji pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte.

8.2. Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Nustačius visus būtinus šiame straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuotini atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-495/2021). Šioje byloje aktualūs BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktai, pagal kuriuos atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, iš kurių bent vienas buvo mažametis ir artimasis giminaitis ar šeimos narys.

8.3. Apeliaciniame skunde teigiama, jog Ž. M. jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Ž. M. nuo pirmos apklausos kalta neprisipažino, apklausiama kaip teisiamoji parodė, kad 2015 metų pabaigoje ji apsigyveno kartu su R. R., o 2016 m., pavasarį persikraustė pas R. į namą (duomenys neskelbtini). N. ir A. buvo apgyvendinti antrame namo aukšte, kuriame buvo visos tinkamos sąlygos jiems gyventi. Vaikų ir R. santykiai buvo geri, niekada nėra pastebėjusi R. vartojamo smurto prieš vaikus, o vaikai tuo niekada patys nesiskundė. Mano, kad vaikus prieš juos nuteikinėja jų tėvas S. Ž., jos močiutė ir sesuo, nes po susitikimo su jais pasikeisdavo vaikų elgesys. Ji nėra gąsdinusi vaikų, kad atiduos juos į vaikų namus ar sukarintą mokyklą, yra tik pavadinusi vaikus ,,nevalomis“, kadangi jie labai nemėgsta tvarkytis savo kambario ir neprisižiūri elementarios savo higienos. Ausies vaikams niekada nėra pasukusi ar sudavusi rankšluosčiu. Vaikus prižiūrėti ir tinkamai auklėti, suteikti palankias sąlygas jiems vystytis, suteikti gerą gyvenimą ji stengėsi iš visų jėgų (t. 3, b . l. 115–116).

8.4. Patikrinus bylos medžiagą pagal paduoto apeliacinio skundo argumentus, išanalizavus apskųsto nuosprendžio turinį, įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktas VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos išvadas apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, kad į bylą surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog Ž. M. piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydama savo vaikus, ir taip padarė nusikaltimą, nustatytą BK 163 straipsnyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad, Ž. M. nuosekliai neigiant savo kaltę, vieninteliai tiesioginiai įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė jos kaltę pagal BK 163 straipsnį, buvo mažamečių A. Ž. ir N. Ž. parodymai. Vertinant vaikų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir pokalbius, užfiksuotus atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes nepilnamečiams, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusieji skirtingai apibūdina R. R. ir Ž. M. veiksmus: R. R. veiksmai įvardijami konkrečiai: sudavė, mušė, lenkė prie žemės ir t. t. Tuo tarpu dėl Ž. M. vaikai nurodė, kad mama jų nepalaikė, pritarė R., mamai nepatikdavo ir pan. Kitaip tariant, jų nurodytos motinos elgesio aplinkybės yra ne konkretūs faktai, o pačių vaikų padaryti mamos elgesio vertinimai. Be to, nukentėjusieji nepatvirtino, kad mama visais atvejais matė, kaip R. R. vartoja fizinį smurtą. Pavyzdžiui, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją N. Ž. parodė, kad tuo metu, kai patėvis antrame aukšte lenkė jį prie žemės, sutrenkė galvą į žemę, mama ir sesė buvo pirmame aukšte. Taip pat parodė, kad A. patėvis musių muštuku sudavė per plaštakas. A. verkė, bijojo, kad ką nors blogiau padarys. Ar tą įvykį matė mama, nukentėjusysis nepasakė. Taip pat nėra aišku, ar mama matė, kaip patėvis sprigtu suduodavo A. į kaktą. Apie mamą N. Ž. parodė: „R. ir mama vadino mane nevala, R. vadindavo mus bukapročiais, bomžais, nes mes nesusitvarkome kambarių. Mama prisijungdavo prie patyčių <...>. Mama užšaukdavo ir uždrausdavo valgyti, sakydavo, kad mes labai daug valgome ir netaupome <...> jai nepatikdavo, kad anksti ryte ateidavom valgyti, nes mes anksti atsikeldavome“ (t. 1, b. l. 80–81). Iš tokių parodymų visiškai neaišku, kokia buvo situacija, ar mama vartojo psichologinį smurtą, ar tik stengėsi sudrausminti vaikus. Nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad mama žinojo, kad patėvis su jais blogai elgiasi, ji dažniausiai būdavo šalia. Ji jų neužstodavo, nieko nedarydavo, tik žiūrėdavo (t. 1, b. l. 177–179).

8.5. Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajam N. Ž. konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8. Šio sutrikimo išsivystymą lėmė byloje tiriami įtariamojo R. R. veiksmai bei specialiosios liudytojos Ž. M. neigianti ir nepalaikanti pozicija, galimų šeimos pokyčių baimė (grasinimai jį atiduoti į vaikų globos namus) (t. 1, b. l. 125–130). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusioji A. Ž. kalbėdama apie bylai reikšmingas aplinkybes pasakojo, kad ji prisimena R. R. veiksmus, t. y. „brolį davė į žemę, kad buvo po lova šiukšlikė“, „išvertė viską, dviaukštę lovą dėl mažiausios šiukšlytės“, ji ,,gavo iš televizoriaus laido per koją“, su ,,muštuku plastmasiniu per rankas buvo davę“. Apie motiną A. Ž. pasakoja ne itin noriai, sakė, kad mama yra mušusi, ,,duodavo per galvą su ranka“, spardžiusi (atkreiptinas dėmesys, kad dėl smūgio sudavimo A. Ž. per galvą ar spardymo jokie įtarimai Ž. M. nepareikšti). Aktu nustatyta, kad įvykių metu tiriamoji galėjo suprasti fizinio ir psichologinio smurto pobūdį, tačiau negalėjo visiškai suvokti tų veiksmų reikšmės, A. Ž. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo laipsnis (t. 2, b. l. 12–19).

8.6. Kaip jau buvo minėta, Ž. M. yra pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad nesudarė savo mažamečiams vaikams N. Ž. ir A. Ž. saugių gyvenimo sąlygų, nesiimdama priemonių nutraukti sugyventinio R. R. vartojamo fizinio smurto prieš vaikus, nepalaikydama jų. Per dvejų metų laikotarpį nustatyti šeši R. R. pavartoto fizinio smurto atvejai, sukėlę vaikams fizinį skausmą, tačiau nėra paneigti nuteistosios Ž. M. parodymai, kad apie smurto atvejus ji nežinojo. Kitaip tariant, ji yra pripažinta kalta už netinkamą vaikų auklėjimą, vaikų nepalaikymą, dėmesio vaikų poreikiams stoką. Tokie veiksmai negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, jei nėra lydimi kitų veiksmų, kurie leidžia spręsti apie jo pavojingumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant tėvų taikytas auklėjimo priemones ir sprendžiant, ar jos yra leistinos, ar užtraukia teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką, į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016, 2K-149-1073/2021). Šioje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų be pagrįstų abejonių spręsti apie motinos atliekamą sistemingą psichologinį vaikų gniuždymą.

8.7. Pati Ž. M. parodė, kad ji stengėsi prižiūrėti ir tinkamai auklėti vaikus, suteikti palankias sąlygas jiems vystytis. Jos manymu, prie vaikų prastos psichinės būklės labiausiai yra prisidėjęs buvęs sutuoktinis S., jos močiutė ir sesuo S.. Šie nuteistosios argumentai yra iš dalies pagrįsti. Nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu nukentėjusiųjų šeimos gyvenime vyko esminiai pokyčiai: tėvai išsiskyrė, šeimoje apsigyveno motinos sugyventinis, gimė kūdikis, kuriam motina skyrė daug dėmesio. Visi šie pokyčiai vaikams nepatiko. Santykiai tarp tėvų buvo įtempti. Byloje yra rašytiniai duomenys, kad vaikų tėvas S. Ž. kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių dėl trukdymo bendrauti su vaikais ir dėl to skyriaus darbuotojai 2018 m. kovo 13 d. lankėsi šeimoje. Antrą kartą lankėsi dėl A. Ž. elgesio (t. 1, b. l. 152–154). Tačiau byloje yra duomenys apie tai, kad motina rūpinosi vaikų elgesiu ir priežiūra. (duomenys neskelbtini) mokyklos-darželio charakteristikose nėra nurodyta, kad motina nesirūpina vaikais (t. 1, b. l. 148; t. 2, b. l. 26). Iš psichologės D. A. raštu pateiktos informacijos matyti, kad dėl psichologinės pagalbos vaikams kreipėsi motina Ž. M.. N. Ž. psichologo konsultacijas lankė nuo 2018-05-09 iki 2018-07-04, A. Ž. – nuo 2018-05-09 iki 2018-07-25 (t. 2, b. l. 117). Vadinasi, motina nebuvo abejinga vaikų elgesiui ir ėmėsi tam tikrų priemonių, tačiau nepavyko pasiekti teigiamo rezultato. Teismo posėdžio metu apklausta specialisto išvadą pateikusi vaikų ir paauglių teismo psichiatrė ekspertė dr. A. D.-B. atkreipė dėmesį į tai, kad medicininiuose dokumentuose buvo aprašyta, jog mamai buvo sunku suvaldyti vaikų elgesį, ji kreipėsi į gydytoją, o gydytojas siuntė specialisto konsultacijos. Buvo kreiptasi ir į psichologą, kuris aprašė pagrindinę problemą – nesaugaus prieraišumo problemą, meilę tėvui ir šeimos konfliktus. Ekspertės nuomone, vaikų psichikos sunkumai buvo matomi iki traumuojančių įvykių. Neakivaizdinėje konsultacinėje A. Ž. specialisto išvadoje konstatuotos iš esmės tos pačios sveikatos sunkumų priežastys, papildomai konstatuota, kad mergaitės emocijų ir elgesio sunkumai (nepaklusnumas, „isterikavimas“) prasidėjo dar tėvams gyvenant kurtu ir sustiprėjo po tėvų skyrybų, t. y. dar iki byloje tiriamų įvykių. Esant byloje tokiems duomenims pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą surinktus duomenis, privalėjo atsižvelgti į šeimoje susiklosčiusią situaciją, atkreipti dėmesį į tai, kad kaltinime nurodyti įvykiai vyko nukentėjusiųjų tėvų skyrybų metu ir po skyrybų.

8.8. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nuteistoji suprato, jog auklėdama savo vaikus elgiasi pavojingai, kad savo elgesiu kėsinasi į BK 163 straipsnio saugomas vertybes ar tokiu gyvenimo būdu gali sutrikdyti vaikų sveikatą, nes žmogaus gebėjimas nustatyti galimas sveikatos sutrikdymo pasekmes tokiais atvejais yra susijęs su žmogaus gyvenimiška patirtimi, jį supančia aplinka, jam aiškiai prieinama informacija ir kitais veiksniais. Į bylą nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, jog ji suvokė ir galėjo suvokti, kad savo veiksmais gali vaikams padaryti ekspertizės aktuose nustatytus sveikatos sutrikdymus. Tagi įvertinęs nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, šeimoje susidariusią konfliktinę situaciją, atsižvelgdamas į neabejotinų duomenų, patvirtinančių, fiziškai ar psichiškai gniuždžius savo vaikus, smurtavus prieš juos, nebuvimą, priežastinio ryšio tarp Ž. M. elgesio, siekiant suvaldyti netinkamą ir skatinti teigiamą vaikų elgesį, ir jiems nustatyto psichikos sveikatos sutrikimo nenustatė. Pažymėtina, kad ekspertizės aktuose nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiesiems leidžia tik manyti, kad nukentėjusiųjų psichika galėjo sutrikti ir dėl Ž. M. veiksmų. Tačiau byloje nesant kitų neginčytinų įrodymų, patikimai patvirtinančių nuteistąją smurtavus prieš nukentėjusiuosius, šie duomenys nėra pakankami, kad Ž. M. būtų pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apibendrinant galima teigti, kad nenustatyta nei Ž. M. veikos objektyvioji pusė – neteisėti veiksmai, nei kaltės (tyčios) turinys.

8.9. Spręsdamas Ž. M. teisinės atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas privalėjo paisyti kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos nuostatų, reikalaujančių, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, todėl apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl Ž. M. pripažinimo kalta ir nuteisimo naikinama ir pagal BK 163 straipsnį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą ji išteisinama.

8.10. Dėl Ž. M. priėmus išteisinamąjį nuosprendį, atmetamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti proceso išlaidas už jai teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 1).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo R. R. gynėjo advokato Rimvido Valančiaus apeliacinį skundą dėl R. R. nuteisimo atmesti.

Nuteistosios Ž. M. advokato Rimvido Valančiaus apeliacinį skundą dėl Ž. M. nuteisimo tenkinti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Ž. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte.

Ž. M. pagal BK 163 straipsnį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti proceso išlaidas už Ž. M. teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Įgaliotą instituciją informuoti apie Ž. M. galbūt padarytą administracinį nusižengimą.

Kitą Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.