Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. V. ir D. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį ir jai paskirta bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jai paskirta bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant S. V. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti R. V. ir visą bausmės vykdymo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti.

D. K. pripažintas kaltu pagal BK 163 straipsnį ir jam paskirta bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. K. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti R. V. ir visą bausmės vykdymo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti. Pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 72² straipsnį, paskirta D. K. baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, išklausant visą vieną programos ciklą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. V. nuteista už tai, kad piktnaudžiavo motinos (tėvo) teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką ir panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku ir taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį:

1.1. Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne anksčiau kaip nuo 2010 m. iki 2019 m. vasario 20 d. buto patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), S. V., veikdama bendrai su sugyventiniu D. K., būdama nepilnamečio R. V., gim. (duomenys neskelbtini)., motina ir turėdama teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, atsižvelgdama į jo fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), sistemingai piktnaudžiavo šiomis teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką ir panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku, t. y. supykusi mušdavo ranka, diržu per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis, ir kitaip smurtaudavo prieš R. V., taip sukeldama vaikui fizinį skausmą, taip pat:

1.1.1. 2010–2011 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, namuose S. V. ne mažiau kaip tris kartus liepė padėti vaikui abiejų rankų delnus ant stalo, po to ne mažiau kaip po du kartus trenkė per R. V. rankų pirštus diržu ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

1.1.2. 2017 m., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose S. V. tyčia vieną kartą ranką trenkė R. V. per veidą, dėl to jis parkrito ant žemės, ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

1.2. Be to, ji nuolat psichiškai gniuždė savo vaiką ir žiauriai elgėsi su vaiku, t. y. nuolat rėkdavo ir šiurkščiai bendraudavo su vaiku, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais prasižengimais, sistemingai žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindama nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiamais žodžiais, grasindavo jį išvaryti iš namų, neduodavo jam valgyti, neleisdavo lankyti neformalaus ugdymo būrelių, bendrauti su bendraamžiais, laisvalaikiu drausdavo išeiti iš namų, gąsdino vaiką, prie degančios ugnies kišdama jo pirštus, kad nukentėjusysis daugiau nevagiliautų, ir neapsaugodavo R. V. nuo nuolat patiriamo D. K. fizinio, psichologinio smurto ir žiauraus elgesio su vaiku ir tokio pobūdžio D. K. elgesiui pritardavo, taip bendrais veiksmais fiziškai ir psichiškai gniuždė R. V. ir žiauriai elgėsi su vaiku ir šiais savo veiksmais padarė žalą savo šeimos nario psichikos sveikatai – ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu 2019-08-27 R. V. konstatuoti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), kurie atsirado dėl S. V. ir D. K. veiksmų ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jais susiję, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą.

2. D. K. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydamas vaiką bei žiauriai su juo elgdamasis, ir taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį:

2.1. Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne anksčiau kaip nuo 2010 m. iki 2019 m. vasario 20 d. buto patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), D. K., būdamas R. V. mamos S. V. sugyventiniu ir R. V. šeimos nariu, faktiškai (de facto) įgyvendindamas ir vykdydamas tėvo teisę ir pareigą auklėti ir prižiūrėti R. V., rūpintis jo sveikata, atsižvelgdamas į jo fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis), veikdamas kartu su vaiko motina S. V., sistemingai piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždė šį vaiką ir panašiai žiauriai su juo elgėsi: supykęs mušdavo laidu, rykšte, gumine žarna, diržu, rankomis per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip smurtaudavo prieš R. V., taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą, taip pat:

2.1.1. 2011–2012 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku (data ir laikas nenustatyti), namuose D. K., tyčia garsiai šaukdamas ir priekaištaudamas R. V. dėl durų staktos sukapojimo, liepė jam nusimauti kelnes ir su diržu ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė vaikui per sėdmenis ir nugarą, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

2.1.2. 2015–2016 m., gruodžio mėnesį, laikotarpiu nuo 24 iki 26 dienos, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau data ir laikas nenustatyti, namuose D. K., priekaištaudamas dėl neva sulaužyto žaislo, jėga parvertė R. V. šonu ant grindų, laikė jį prispaudęs rankomis prie žemės ir taip gulinčiam ne mažiau kaip 15 kartų kumščiu trenkė per rankas, sukeldamas jam fizinį skausmą.

2.1.3. 2016–2017 m., žiemą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau data ir laikas nenustatyti, namuose D. K., priekaištaudamas dėl neva dingusio mobiliojo ryšio telefono kroviklio, liepė R. V. klauptis ant kelių, o jam klūpint ne mažiau kaip 3 kartus sudavė gumine žarna per šlaunis ir sėdmenis, nenustatytą skaičių kartų trankė ranka nukentėjusiojo galvą, po to rankomis lenkė (laužė) vaiko abiejų rankų pirštus į delno vidų, juos suko ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

2.1.4. 2019 m. vasario mėn., laikotarpiu nuo 15 iki 20 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose D. K. priekaištaudamas, kad R. V. nelanko pamokų, tyčia rėkė, žemino nepilnametį, vadindamas jį įvairiais necenzūriniais žodžiais, po to jėga parvertė jį ant grindų, dėl to R. V. krisdamas nugara atsitrenkė į lovą ir taip patyrė fizinį skausmą.

2.2. Be to, jis nuolat rėkdavo ir šiurkščiai bendraudavo su R. V., sistemingai jį žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindamas nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiamais žodžiais „durnelis, asilas, daunas, dalbajobas, invalidas, debilas, dūchas, piderastas“, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais prasižengimais, už kuriuos taikydavo fizines bausmes, grasindavo jį išvaryti iš namų, išvežti į psichiatrijos ligoninę, vaikų namus, į mišką ir paklaidinti, taip pat 2016–2017 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu data ir laiku nenustatyti, sutemus, už tai, kad R. V. nepadarė namų darbų, tyčia, įsisodinęs vaiką į automobilį, nuvežė jį į mišką už Svencelės k., Klaipėdos r., ir grasino nukentėjusįjį jame palikti, taip bendrais veiksmais su S. V. fiziškai ir psichiškai gniuždė R. V. ir žiauriai elgėsi su vaiku ir šiais savo veiksmais padarė žalą savo šeimos nario psichikos sveikatai – ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu 2019 m. rugpjūčio 27 d. R. V. konstatuoti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), kurie atsirado dėl S. V. ir D. K. veiksmų ir yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jais susiję, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Akcentuotina, kad kaltinimas šioje byloje dėl S. V. tariamo piktnaudžiavimo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždant vaiką ir panašiai žiauriai elgiantis su vaiku, tariamai pasireiškusio beveik vieno dešimtmečio laikotarpiu, buvo pernelyg abstraktus, todėl teisėto ir pagrįsto apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimas šioje byloje buvo neįmanomas. Pastebėtina, kad nėra pateikiamas konkretus nusikalstamos veikos padarymo laikas, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuosprendyje nurodytų veiksmų paprasčiausiai nebuvo. Nuosprendyje nenurodoma, kiek buvo tokių aprašytų fizinio smurto protrūkių, nors ir aiškinama, jog tai buvo daroma daugiau nei vieną kartą. Iš minėtos nuosprendžio formuluotės visiškai nėra aišku, kaip buvo mušama, jeigu iš viso buvo mušama. Teismo nurodymas, kad „mušdavo ranka“ (citata iš nuosprendžio), rodo, jog nebuvo nustatyta, kaip buvo mušama, – kumščiu ar delnu. Ši aplinkybė laikytina svarbia, kadangi, vertinant fizinio skausmo sukėlimo požymius, būtina nustatyti ne tik smurtinių veiksmų atlikimo aplinkybes (trukmę, būdą, intensyvumą), tačiau ir nukentėjusiajam kilusių padarinių išraišką (liudytojus, kurie girdėjo skausmą arba kuriems nukentėjusysis iš karto po smurto protrūkio buvo skundęsis dėl jam sukelto fizinio skausmo). Nuosprendyje nors ir yra nurodyta, kad S. V. smurtaudama naudojo diržą, tačiau nei kaip daiktinis įrodymas, nei kitais duomenimis joks diržas kaip nusikalstamos veikos įrankis baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas.

3.14. Teisėjos J. G. nusistatymas buvo matomas ir teisėjai vadovaujant baudžiamosios bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Esant šališkumo požymių ir vadovaujantis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjai buvo reiškiamas nušalinimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Ir nors teisėja pati spręsdama dėl jai pareikšto nušalinimo baudžiamojoje byloje priėmė nutartį nenusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, tačiau tai suponuoja aukštesnės kompetencijos teismo pareigą įvertinti teisėjos J. G. elgesį, vadovavimą baudžiamosios bylos nagrinėjimui galimai esant jai subjektyviai ir šališkai. Svarstytinas klausimas ir dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar nuostata, kai pats teisėjas baudžiamosiose bylose sprendžia jam pareikšto nušalinimo klausimą, atitinka Konstitucijos nuostatas ir teisinės valstybės principą.

3.15. Apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvai pagrindžia būtinybę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą.

4.2. Akcentuotina, jog kaltinimas šioje byloje dėl D. K. tariamo piktnaudžiavimo teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždant vaiką ir panašiai žiauriai elgiantis su vaiku, tariamai pasireiškęs beveik vieno dešimtmečio laikotarpiu, buvo pernelyg abstraktus, todėl teisėto ir pagrįsto apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimas šioje byloje buvo neįmanomas.

4.12. Šioje byloje nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą lėmė ir selektyvus liudytojų parodymų vertinimas. Šis argumentas grindžiamas analogiškais motyvais, kurie nurodyti šio nuosprendžio 3.12 punkte.

4.14. Apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvai pagrindžia būtinybę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios S. V. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

11. Nuteistųjų gynėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodo, kad išvados dėl S. V. ir D. K. kaltės padarius BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas nusikalstamas veikas grįstos prielaidomis, nesant byloje jokių tiesioginių ir objektyvių įrodymų, netinkamai ištyrus bylos įrodymų visumą, ignoruojant nuteistuosius teisinančius įrodymus, taip pat pažeidžiant įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, – užtikrina baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-1073/2021).

13. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

14. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018

15. Teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie būtų pripažintini esminiais. Iš bylos duomenų ir skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo plečiamuoju BK 163 straipsnio taikymu. Šias savo išvadas apeliacinės instancijos teismas motyvuos toliau nurodytais argumentais pasisakydamas dėl nuteistųjų gynėjo skunduose nurodytų argumentų pagrįstumo.

Dėl nuteistosios S. V. gynėjo apeliacinio skundo (ne) pagrįstumo

16. S. V. nuteista už tai, kad piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką ir panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku, ir taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį (detalios pirmosios instancijos teismo nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nurodytos šio nuosprendžio 1.1–1.2 papunkčiuose).

17. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

18. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Lietuvos Respublikos įstatymai už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72, 73, 74 straipsniai). Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-149-1073/2021).

19. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, vartojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Vaiko palikimo ilgą laiką be priežiūros požymis sistemingumo nereikalauja. Pažymėtina, kad terminas „ilgas laikas“ turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinį ir protinį išsivystymą, gebėjimą savimi pasirūpinti ir kitas aplinkybes. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Nustačius visus būtinuosius BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuotini atskirai pagal kitus BK straipsnius ir vertintini pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).

20. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos įrodymus, susijusius su S. V. pareikštu kaltinimu pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. nepilnamečio nukentėjusiojo ir nepilnamečių liudytojų G. U. ir J. S., apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolų duomenis, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų D. B.-K., S. B., T. C., K. P., D. K., T. G., R. B., iš dalies – ir kaltinamųjų parodymus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos nepilnametės liudytojos V. V. parodymus, taip pat ir rašytinius šioje byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo R. V. raštus (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos socialinei darbuotojai ir psichologei, 2019 m. kovo 6 d. (duomenys neskelbtini). gimnazijos direktoriaus A. A. pranešimą „Dėl informacijos pateikimo“, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 27 d. – 2019 m. spalio 22 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-150/2019 pateiktą ir apibendrintą informaciją, ir padarė išvadą, jog nepilnametis R. V., augdamas ir gyvendamas savo motinos S. V. ir jos sugyventinio D. K. faktinėje šeimoje, kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo fiziškai ir psichiškai gniuždomas. Tuo remdamasis, nustatė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad S. V. sukėlė sūnui nesunkų sveikatos sutrikdymą – mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą (F92.8), atsiradusį dėl byloje nagrinėjamų įvykių ir su jais susijusį tiesioginiu priežastiniu ryšiu, dėl kurio sutriko kasdienis vaiko funkcionavimas bei vaiko adaptacija.

21. Vienas iš nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu motyvų yra susijęs su argumentu, jog nuosprendyje aptariamas S. V. tariamas piktnaudžiavimas motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždant vaiką ir panašiai žiauriai elgiantis su vaiku, tariamai vyko beveik vieną dešimtmetį, t. y. šioje byloje pareikštas kaltinimas yra pernelyg abstraktus, todėl S. V. nebuvo užtikrinta reali galimybė apsiginti. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

22. Visų pirma, kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, konkretūs nusikalstami veiksmai, padaryti prieš vaiką, yra aiškiai ir konkrečiai nurodyti, t. y. S. V. buvo kaltinama tuo, kad sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždė vaiką ir panašiai žiauriai elgėsi su vaiku, t. y. nuo 2010 m. iki 2019 m. vasario 20 d. buto patalpose supykusi mušdavo ranka, diržu per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip smurtaudavo prieš R. V., taip sukeldama vaikui fizinį skausmą; 2010–2011 m. namuose S. V. ne mažiau kaip tris kartus liepė padėti vaikui abiejų rankų delnus ant stalo, po to ne mažiau kaip po du kartus trenkė per R. V. rankų pirštus diržu ir taip sukėlė jam fizinį skausmą; 2017 metais namuose S. V. tyčia vieną kartą ranką trenkė R. V. per veidą, dėl to jis parkrito ant žemės, ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Be kita ko, S. V. buvo kaltinama ir tuo, kad ji nepageidavo, jog vaikas lankytų mokyklą, ir nesudarė jam sąlygų turėti laisvo laiko, nuolat versdama dirbti įvairius namų ruošos darbus, tačiau pirmosios instancijos teismas šias nusikalstamos veikos aplinkybes pripažino neįrodytomis. Sutiktina, kad kaltinamajame akte nėra nurodytas konkretus šių nusikalstamų veikų padarymo laikas, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia galimybės pripažinti, kad šios veikos buvo padarytos. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad galimi nusikalstami veiksmai prie vaiką vyko ilgą laikotarpį (apie dešimt metų), dar R. V. būnant mažamečiam, todėl nepilnametis nukentėjusysis negalėjo nurodyti tikslaus laiko. Kaip matyti iš byloje esančio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 27 d. – 2019 m. spalio 22 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-150/2019 (toliau – ir ekspertizės išvada, ekspertizė) turinio, R. V., atsižvelgiant į ilgą byloje tiriamų įvykių laikotarpį, galėjo / gali geriausiai ir lengviausiai atgaminti stipriausią neigiamą emocinį krūvį sukėlusius epizodus (1 t., b. l. 106–119). Šią išvadą patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė A. Š. (parengusi ekspertizės aktą): „Natūralu, kai asmuo atgamina didžiausią emocinį įspūdį sukėlusius įvykius. Jų gali būti ir daugiau, tikėtina, kad daugiau ir kaip R. yra išsireiškęs ekspertizės metu, kad mums atsibostų klausyti, jei jis pradėtų vardinti. Jo širdyje ir galvoje, ir atmintyje yra daug epizodų“ (2021 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio garso įrašas). Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad „įvertinus tai, kad tiriamasis byloje nagrinėjamų įvykių pradžią nurodo savo 6 m. amžiuje, kad netinkami įtariamųjų veiksmai jo atžvilgiu buvo reguliariai pasikartojantys, tiriamasis negali nuosekliai atgaminti reikšmingų byloje aplinkybių nuosekliai; atgaminimas fragmentinis, ir šių epizodų jis negali susieti su konkrečiomis datomis“ (ekspertizės išvados 27 lapo 1 pastraipa). Taigi tikslus nusikalstamų veikų padarymo laikas nebuvo nustatytas ir nurodytas atsižvelgiant į specifinę tokio pobūdžio bylos specifiką.

23. Antra, tai, kad įprastai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose neretai nebūna nurodomas konkretus nusikalstamų veikų padarymo laikas, patvirtina ir teismų praktika: Kauno apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-21-397/2017 nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis nurodytas nuo 2011 iki 2014 metų; Kauno apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-656-290/2013 – nuo 2009 iki 2011 metų; Šiaulių apygardos teisme nagrinėtoje byloje Nr. 1A-291-210/2018 – nuo 2009 m. iki 2016 metų; Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje byloje Nr. 1A-4-768/2020 – nuo 2013 m. iki 2018 metų.

24. Trečia, iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu S. V., jai pateikus galutinį pranešimą apie įtarimą, ne tik prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, patvirtino kaltinime nurodytas aplinkybes ir išsamiai motyvavo tokio savo elgesio priežastis, t. y. nurodė, kad buvo pervargusi, neturėjo žinių ir tinkamo vaikų auklėjimo įgūdžių, paaiškino, kad yra našlaitė ir pati buvo netinkamai auklėjama, kitokio auklėjimo modelio nežinojo. Taigi nors vėliau S. V. ir paneigė šį savo prisipažinimą, ikiteisminio tyrimo metu jai nekilo abejonių dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko.

25. Taigi tai, kad nagrinėjamu atveju kaltinamajai (ir kaltinamajam) inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo tikslaus laiko teismui nepavyko nustatyti, nagrinėjamojoje byloje netraktuotina kaip esminis BPK pažeidimas, suvaržęs kaltinamosios (ir kaltinamojo) galimybes gintis. Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu buvo siekiama kuo tiksliau nustatyti kiekvieno epizodo vietą ir laiką, tačiau dėl bylos specifikos tai buvo sudėtinga padaryti.

26. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo nuostata, kad vien tai, jog byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų (įvykio vietos apžiūros protokolų, liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolų, nukentėjusiojo asmens apžiūros protokolų ir pan.), savaime lemia išvadą, kad nuosprendyje nustatytų aplinkybių, susijusių su nusikalstamais veiksmais prieš R. V., nebuvo. Šioje byloje nėra ginčijama, kad nusikalstamų veikų padarymo laikotarpis apima beveik dešimtmetį, taip pat nėra kvestionuojama aplinkybė, jog R. V. dėl patiriamo smurto į atsakingas institucijas nesikreipė. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad R. V. apie kaltinamiesiems inkriminuotas nusikalstamas veikas pasakojo savo draugams, tam tikros aplinkybės buvo žinomos ir kai kuriems liudytojams, tačiau nei nukentėjusysis, nei liudytojai neinformavo atsakingų institucijų apie neteisėtus S. V. ir D. K. veiksmus prieš R. V.. Todėl ikiteisminio tyrimo metu įvykio vietos ar R. V. asmens apžiūrą atlikti nebuvo tikslinga ir ji iš esmės negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti aktualių bylai aplinkybių. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, pagrindinis nusikalstamų veikų prieš vaiką įrodymų šaltinis – liudytojų parodymai, ekspertizės išvada ir nukentėjusiojo parodymai (dėl šių parodymų leistinumo ir pripažinimo įrodymais kolegija pasisakys vėliau šiame nuosprendyje), duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, aktualūs įrodinėjant D. K. kaltę. Ir nors apklausos, vykusios 2019 m. balandžio 18 d., metu R. V. nurodė nekalbėsiantis apie mamą ir pasakosiantis tik apie patėvį, ekspertizės metu (2019 m. rugpjūčio 27 d. – 2019 m. spalio 22 d.) R. V. jau noriai ir išsamiai pasakojo apie mamos veiksmus: „Mušdavo ir mama, taip pat kaip patėvis, yra bandžiusi deginti pirštus.“ Kolegija pastebi, kad tam tikrus epizodus pripažino ir pati S. V., t. y. teisiamojo posėdžio, vykusio 2020 m. birželio 11 d., metu ji nurodė, kad nuo 2010 m. iki 2019 sūnų buvusi paklupdžiusi, ir paaiškino, kad sūnų paklupdydavo porai valandų ir „moralus skaitydavo“, parodė, kad per nurodytą laikotarpį sūnų buvo paklupdžiusi gal tris kartus. To paties teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. G. parodė, kad R. V. jam yra pasakojęs, kad yra klūpėjęs ant žirnių, rodė raudonus nuo klūpėjimo kelius. Taip pat liudytojas T. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog R. V. jam yra sakęs, kad yra mušamas ir mamos, ir patėvio (mama mušdavusi dėl blogų pažymių, gaunamų pastabų mokykloje). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2020 m. birželio 20 d., metu liudytojas D. K. parodė: „R. ant abiejų tėvų sakydavo, kad jį skriaudžia. Jis patėvį vadindavo patėviu. Už baterijas jį sakė mušė mama.“ Iš nepilnamečio J. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo nustatyta, kad jis yra matęs, kaip R. reikėjo kažką parnešti namo ir mama ar patėvis į jį nuo laiptų metė dėžę, jam situacija pasirodė baisiai, taip pat liudytojas nurodė, kad apie klūpėjimą ant žirnių, pirštų laužimą ir mušimą su šlanga jam R. pasakojo, kai išvažiavo mokytis į kitą mokyklą. Liudytojas J. S. nurodė ir tai, kad kruvinas panages matė, kai dar kartu su juo lankė mokyklą; kraujo buvo matyti aplink nagą, ant kai kurių pirštų, matė ant skirtingų rankų 2–3 kartus (2 t., b. l. 45–47). Iš nepilnamečio liudytojo G. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis jam yra pasakojęs apie tai, kad jam deginami pirštai (2 t., b. l. 42–44). Taigi, kaip jau minėta, nors byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie S. V. atliktus minėtus neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį, byloje surinktų įrodymų visuma laikytina pakankama minėtas aplinkybes konstatuoti kaip įrodytas.

27. Analogiškai vertintinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, susijusias su S. V. neteisėtais veiksmais – rėkimu, šiurkščiu bendravimu ir pan. Kaip jau minėta, šias aplinkybes patvirtinta ir nukentėjusiojo parodymai, ir byloje apklaustų dalies liudytojų (R. B. (nors jos parodymai dėl konflikto su nuteistąja ir vertintini kritiškiau, tačiau iš esmės jie tik patvirtina nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymus), T. C. ir kt. parodymai. Netiesiogiai dalį inkriminuotų aplinkybių pavirtino ir pati S. V. – teisiamojo posėdžio, vykusio 2020 m. birželio 11 d., metu ji nurodė pavadinusi sūnų „debiliuku“. Ir tai leidžia paneigti apeliacinio skundo argumentą, jog nuteistajai nėra aišku, kokius žodžius neva ji sakė nukentėjusiajam.

28. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad kasacinio teismo yra pasakyta, jog natūralu, kad tėvai, ugdydami ir auklėdami savo vaikus, siekdami, kad jie būtų drausmingi, pareigingi, vaikams neklausant, nereaguojant į pastabas, neretai pakelia balsą, ir toks elgesys savaime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 163 straipsnį neužtraukia, tačiau nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys suponuoja išvadą, kad nuteistoji (kartu su nuteistuoju) pasirinko netinkamas R. V. drausminimo priemones, kurios detaliai išvardytos skundžiamame nuosprendyje ir kurios pasireiškė žalingu vaiko psichiniam, fiziniam, dvasiniam ir emociniam vystymuisi fiziniu poveikiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju S. V. priešingas teisei elgesys pasireiškė netinkamu vaiko auklėjimu, ydinga taikomų bausmių sistema, nepakankama priežiūra, dėmesio vaiko poreikiams stoka. Ir nors kasacinis teismas yra nurodęs, kad netinkamas vaiko auklėjimas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, jei nėra lydimas kitų veiksmų, kurie leidžia spręsti apie jo pavojingumą, sprendžiant dėl to, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką, į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016), šiuo atveju tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde akcentuotas itin problemiškas nukentėjusiojo elgesys savaime negali būti naudotų drausminimo priemonių pateisinimu. Kolegijos vertinimu, tai, kad, nukentėjusįjį atskyrus nuo nuteistųjų ir jam patekus į socialiai ir emociškai saugią aplinką, pastebimi teigiami vaiko ir elgesio, ir emocijų pokyčiai, gali būti vertinama kaip netiesioginis įrodymas, patvirtinantis, jog nustatyti R. V. psichikos sveikatos sutrikimai yra susiję priežastiniu ryšiu su vaiko išgyventais psichotraumuojančiais gyvenimo įvykiais: neadekvačia mamos ir patėvio priežiūra ir kontrole, netinkamais auklėjimo būdais ir pan. Iš teisiamojo posėdžio, vykusio 2020 m. birželio 11 d., garso įrašo matyti, kad liudytojas A. S. parodė, jog 2019 m. kovo mėn., kai R. atėjo į (duomenys neskelbtini) mokyklą, jis buvo draugiškas, paslaugus, judrus, su juo nėra jokių problemų. Liudytojas taip pat pažymėjo, kad auklėtojoms su juo nepatiria konfliktų, jis tikrai nėra probleminis vaikas, laikosi susitarimų. Nepilnametis liudytojas G. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė, kad šiuo metu jis mokosi su R. ir anksčiau R. buvo paniuręs, o dabar yra pasikeitęs, nori bendrauti, yra geras, labiau džiaugiasi savimi, yra pozityvus (2 t., b. l. 42–44). Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad, nukentėjusiajam išvykus iš nuteistųjų namų, būtų kilę kokių nors problemų dėl netinkamo R. V. elgesio.

29. Atsakydama į ne kartą skunde minimą argumentą, kad tėvai (šiuo atveju motina) turi teisę ir pareigą reaguoti į netinkamą vaiko elgesį ir jį drausminti / bausti, kolegija nurodo, kad bausmė išties psichologijoje suprantama kaip elgesio korekcijos priemonė (Kuklianskis, S.; Gimelstein, Justickis, R., Psichologinė bausmės samprata. Socialinis darbas. 2005, 4(2): 50–59). Psihologinėje literatūroje pažymima, visoms bausmių aspektų sampratoms bendra tai, kad bausmė yra reakcija į netinkamą elgesį, bausme nesiekiama sukelti fizinio arba dvasinio skausmo, išskyrus to, kas susiję su pačiu bausmės pobūdžiu ir sąlygomis. Visais aspektais bausme siektinas vienas tikslas – nubaustojo elgesio korekcija; vaiko elgesio koregavimas taip pat vadinamas bausme. Civiliniame kodekse yra numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti ir prižiūrėti savo vaikus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis). Auklėjimas yra nuolatinis ir kryptingas poveikis vaiko sąmonei. Teisė auklėti vaiką ir atsakomybė už tai leidžia tėvams imtis priemonių, reikalingų šiam tikslui pasiekti. Neneigtina, kad vaikų auklėjimas ir priežiūra dažnai reikalauja fizinių veiksmų ar įsikišimo, siekiant apsaugoti vaikus nuo pavojaus ar sužalojimo, tačiau tai negali būti tapatinama su neteisėtu, pavojingu ir žalingu fizinės jėgos panaudojimu, kuris sukelia stiprų fizinį skausmą. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai (Grinevičiūtė, K. Fizinio skausmo sukėlimo nustatymo ir BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu probleminiai aspektai. Jurisprudencija. 2014, 21(2): 599–614). Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinės bausmės naudojimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas, kadangi baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio priemonė. Baudžiamosios atsakomybės už fizinę bausmę taikymo kriterijai yra sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, veikos keliamas pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei. Šiuo atveju nuteistosios (ir nuteistojo) naudotos fizinės bausmės, kolegijos vertinimu, negali būti pateisinamos tuo, kad taip siekta R. V. išmokyti laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų, nepiktnaudžiauti alkoholiu, lankyti pamokas, nerūkyti ir pan., kadangi bausmės ne tik sukėlė stiprų fizinį skausmą (dėl klupdymo, mušimo per pirštus, jų deginimo ir kt.), – šių bausmių ir apskritai netinkamų auklėjimo priemonių ir nesuderinamo su žmogaus orumu elgesio padarinys – R. V. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, be pagrindo apeliaciniame skunde suabsoliutintas faktas, kad byloje nėra duomenų, jog S. V. kada nors būtų buvusi taikyta administracinio nusižengimo teisena dėl vaiko teisių pažeidimo ar kito administracinio nusižengimo, aprašyto Administracinių nusižengimų kodekso IX skyriuje. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nei nukentėjusysis, nei apie netinkamą vaiko auklėjimą žinoję liudytojai nesikreipė į atsakingas institucijas. Todėl, kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo apsisprendimas savo problemas išsipasakoti draugams, o liudytojų neatsakingas neveikimas negali lemti išvados, jog aplinkybė dėl administracinio nusižengimo teisenos neegzistavimo savaime reiškia, kad inkriminuoti nusikalstami veiksmai prieš vaiką nebuvo atlikti.

31. Nors apeliaciniame skunde labai išsamiai ir detaliai išvardijamos konkrečios inkriminuotų nusikalstamos veikų aplinkybės ir teigiama, kad nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas pripažino šias aplinkybes įrodytomis, tačiau kolegija primena, kad šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo parodymai, dalies liudytojų parodymai ir ekspertizės išvada. Atsakant į apeliaciniame skunde nuolat akcentuojamą aplinkybę, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimą, pakartotina, kad bylos specifika (ilgas nusikalstamų veikų padarymo laikotarpis, nukentėjusiojo apsisprendimas problemomis dalytis tik su draugais, liudytojų, žinojusių apie netinkamą nuteistųjų elgesį su vaiku, nesikreipimas į atsakingas institucijas ir kt.) lėmė tai, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, kuriuose būtų užfiksuotos fizinį skausmą sukėlusios žymės, tačiau šiuos faktus netiesiogiai patvirtina liudytojų, kuriems apie tai minėjo R. V., parodymai ir paties nukentėjusiojo parodymai. Prabėgus daug laiko nuo nusikalstamų veikų padarymo, nėra galimybės konkrečiai nustatyti, kiek kartų prieš R. V. smurtavo motina ir kiek kartų – jo patėvis, vaiko pasakojimai yra persipynę ir labiau akcentuojami tik patys skaudžiausi išgyvenimai, pavyzdžiui, kai per šv. Kalėdas R. V. brolis gavo traukinį ir kitą dieną jį sulaužė (numetė ir nulūžo traukinio ratas), patėvis apkaltino jį ir nors R. V. sakė, kad nieko nepadarė, patėvis mušė jį kumščiu; paguldė jį ant šono ir laikė prispaudęs, kumščiais trenkė per rankas nuo 15 iki 20 kartų, visa tai matė mama ir jo neužstojo, arba kai jam buvo 13 ar 14 metų žiemos metu tėvai apkaltino jį dėl dingusio kroviklio, abu liepė apie valandą laiko klūpėti ant žemės ir jam klūpančiam patėvis su apie 0,5 m ilgio gumine žarna mušė per kojas, truputį kliuvo per užpakalį, trenkė apie 5 kartus, labai skaudėjo, o po to patėvis skausmingai lenkė jam pirštus, o R. V. verkė ir sakė, kad jam skauda. Ekspertizės metu R. V. nurodė, kad mama ir negynė jo nuo patėvio smurto, ir pati jį mušdavusi, taip pat kaip ir patėvis bandė deginti jo pirštus. Taigi šioje byloje nėra galimybės nustatyti, kiek kartų, kuriuo tiksliai laiku buvo atlikti neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį, tačiau tai savaime nelemia išvados, jog nusikalstamos veikos nebuvo padarytos.

32. Nuteistosios gynėjas taip pat daug dėmesio skiria ir aplinkybių, susijusių su nuteistosios prisipažinimu dėl įvykdytų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo metu, paaiškinimui, tačiau, kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ir nurodė, kad iš dalies remiasi ir kaltinamųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio nenustatyta, kad teismas nuteistųjų nenaudai būtų vertinęs jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ar kad apskritai būtų vertinęs nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą. Todėl manytina, kad šiuo atveju aplinkybių, lėmusių ir nuteistosios, ir nuteistojo prisipažinimą ikiteisminio tyrimo metu, analizavimas nėra tikslingas ir neturi esminės teisinės reikšmės.

35. Teismų praktikoje išaiškinta, kad specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015 ir kt.). Atitinkamai ekspertiniam tyrimui pateikiama medžiaga (duomenys) turi būti išsami, patikima, pakankama, kokybiška ir teisinga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-699/2015), o kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018).

36. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta duomenų, kurie leistų spręsti apie atliktos ekspertizės trūkumus, t. y. kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir pan. Nuteistųjų gynėjas taip pat neišreiškė ir pagrįstų abejonių, sudarančių pagrindą abejoti dėl ekspertinio tyrimo eigos, taip pat nepateikė ir faktų, keliančių abejonių dėl eksperčių nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, subjektyvūs gynėjo teiginiai ir nurodytos atskiros ekspertės A. Š. ar R. D. frazės, nevertinant konteksto, kuriame jos buvo pasakytos, įvertinus ekspertizės išvados tiriamąją dalį, nelaikytini pakankamais suabejoti pateiktos išvados teisingumu.

37. Visų pirma, pastebėtina, kad psichologė A. Š. 2021 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu akcentavo, jog tyrimui atlikti buvo pateikta didelės apimties medžiaga – pateikta daug charakteristikų ir apklausų, išsamūs nukentėjusiojo parodymai. Ekspertė akcentavo, kad turėjo objektyvias galimybes susidaryti visapusišką nuomonę. Šio teisiamojo posėdžio metu ekspertė paaiškino ir tai, kokie buvo naudoti tyrimo metodai, ir kokiais duomenimis remiantis buvo padarytos išvados. Iš ekspertizės tiriamosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad eksperčių A. Š. ir E. K. išvada, jog negauta duomenų, kad R. V. būtų davęs parodymus ne iš savo asmeninės patirties, yra vienareikšmiška. Pažymėtina, kad minėtos ekspertizės metu, be kita ko, buvo padarytos ir kitos reikšmingos išvados, t. y. kad R. V. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (atminties sutrikimų, didesnio polinkio fantazuoti ar įtaigai, kt.), kurie būtų turėję esminės įtakos jo duodamiems parodymams, taip pat kad negauta duomenų, jog R. V. būtų buvęs daromas poveikis dėl parodymų davimo.

38. Todėl gynėjo akcentuojamas psichologės teiginys: „Suaugusiems nepavyko susitvarkyti su ta užduotimi, su iššūkiu <...>. Vaikas pyksta, kad į namus ateina naujas dėdė“ , įvertinus ekspertizės akto turinį ir jame nurodytus argumentus, nepatvirtina apeliaciniame skunde padarytos išvados, jog tai savaime reiškia, kad nukentėjusysis galėjo turėti suinteresuotumą ir piktumą kaltinamųjų atžvilgiu, juos tikslingai apkalbėdamas. Pažymėtina, kad ekspertės tyrimo metu tyrė ir vertino tokią galimybę, tačiau nenurodė, kad nagrinėjamu atveju ji egzistuoja.

39. Nors gynėjas taip pat pabrėžia, kad negalimumą remtis eksperčių išvadomis dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo patvirtina eksperčių paaiškinimas, kad ekspertai nevertina, ar asmuo meluoja, tačiau iš apeliacinio skundo turinio nėra galimybės nustatyti, kaip ši aplinkybė paneigia ekspertizės išvadą, kad R. V. parodymus davė iš savo asmeninės patirties. Taip pat, kaip matyti iš bylos duomenų, tarp teismo ekspertėms užduotų klausimų nėra klausimo / užduoties atsakyti, ar R. V. meluoja. Taigi akivaizdu, kad nesant konkrečios užduoties ištirti ir nustatyti, ar nukentėjusysis meluoja / linkęs meluoti, ekspertizės metu šiuo aspektu R. V. nebuvo tirtas ir išvada dėl šios aplinkybės nepateikta. Tačiau tai savaime nesudaro pagrindo paneigti jau minėtos išvados, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog R. V. parodymai paremti jo asmenine patirtimi.

40. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir skundo argumentą, jog pagrindą abejoti ekspertizės išvada, kad vaikas davė parodymus remdamasis savo patirtimi, sudaro psichologės S. B. teiginiai, kad bendraudama su R.ji mato, kada jis išsiduoda ir meluoja. Kaip matyti iš bylos duomenų, S. B. dirba psichologe (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. 2021 m. kovo 18 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. B. pasakė gynėjo minėtą teiginį, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis teiginys ne tik visiškai abstraktus ir nesusijęs su nusikalstamų veiksmų prieš vaiką tyrimu, bet ir šio posėdžio metu liudytoja parodė patvirtinanti savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. O iš šios liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad S. B. nurodė, kad iš to, ką jai R. yra pasakojęs, ji daro išvadą, kad R. nemelavo pasakodamas apie smurtinį elgesį prieš jį šeimoje. Jos manymu, jis nėra linkęs meluoti, jeigu ką nors negero padarydavo mokykloje, visada prisipažindavo (1 t., b. l. 177–179). Taigi, priešingai, nei siekia įrodyti gynėjas, (duomenys neskelbtini) gimnazijos psichologė S. B., su R. bendravusi ne vieną kartą, ne tik neteigė, kad R. V. linkęs meluoti, tačiau ir tvirtino, kad vaikas nėra linkęs meluoti.

41. Taip pat pastebėtina ir tai, kad 2020 m. birželio 11 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojas (duomenys neskelbtini) mokyklos pedagogas A. S. parodė negalintis teigti, kad R. V. fantazuotų ar sukurtų istorijas, ir patvirtino, kad vaikas kalba apie realius įvykius. Taip pat pedagogas paminėjo, kad įstaigoje yra ir paauglių, linkusių į fantazavimą. Taigi ir asmuo, tiesiogiai susiduriantis ir bendraujantis su R. V., nurodė nemanantis, kad vaikas galėtų kurti istorijas.

42. Gynėjo nurodytas ekspertės A. Š. pastebėjimas, kad kuo daugiau praeina laiko nuo tiriamosios veikos, tuo labiau didėja tikimybė, kad bus mažiau tikslūs parodymai, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumu. Kaip matyti iš ekspertės paaiškinimų, šį pastebėjimą ji siejo su aplinkybe, kad R. V. nenurodė visų galimų nuteistųjų padarytų neteisėtų veiksmų, tačiau paminėjo tik labiausiai jam įsimintinus ir daugiausia skausmingus. Tai yra, ekspertė neteigė, kad praėjus daugiau laiko nuo tiriamosios veikos reikšmingai sumenksta galimybės atsiminti skausmingus vaikui įvykius.

43. Kritiškai vertintinas ir skundo argumentas, jog šioje byloje negalima remtis ekspertės R. D. parodymais, kadangi ji neatliko tyrimo. Iš teisiamojo posėdžio, vykusio 2021 m. gegužės 4 d., garso įrašo matyti, kad ekspertė R. D. buvo pakviesta paaiškinti dėl ekspertizės akte nustatyto vaiko sveikatos sutrikdymo masto. Nustatyta, kad teismo ekspertė psichiatrė R. D. posėdžio metu parodė, kad ji yra susipažinusi su R. V. atliktos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadomis ir gali jas pakomentuoti, nes ekspertizę atlikusi ekspertė psichiatrė yra vaiko auginimo atostogose ir posėdyje nedalyvaus. R. D. paaiškino, kad R. V. sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, kadangi jose vartojama sąvoka „susargdinimas“ apibrėžiama ir kaip organizmo funkcijų sutrikdymas psichiniu poveikiu. Nurodė, kad taip pat vadovaujamasi ir Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo rekomendacijomis, o atlikdami tokio pobūdžio tyrimus, ekspertai savo kompetencijos ribų neperžengė. Ekspertė nurodė, kad sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas atsižvelgiant į byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką vaiko atžvilgiu, iš to kilusias jo emocines reakcijas ir psichikos sutrikimus ir įvertinus šių sutrikimų trukmę. Ekspertė įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, pareikštus įtarimus, liudytojų parodymus, paties vaikino pasakojimą, byloje esančius duomenis apie jo elgesio sutrikimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad teismo ekspertė R. D. paaiškino aplinkybes, susijusius su ekspertizės akte nustatytu vaiko sveikatos sutrikdymo mastu, nurodė, kokiais duomenimis remiantis buvo padarytos išvados, kokio pobūdžio duomenys vertinami atliekant tokio pobūdžio tyrimus, nėra pagrindo išvadai, kad minėta ekspertė peržengė jos kompetencijos ribas ar nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes.

44. Kolegijos vertinimu, skunde nurodytos aplinkybės, jog ekspertės nevertino kitų svarbių vaiko psichinės sveikatos raidai aplinkybių – biologinio R. V. tėvo buvusių problemų dėl alkoholio vartojimo, išgyventų tėvų skyrybų, nelaikytinos pakankamomis abejoti ekspertizės išvadomis. Kaip matyti iš ekspertizės akto turinio, šios gynėjo minėtos aplinkybės buvo žinomos tyrimo atlikimo metu, tačiau, įvertinus bylos duomenų visumą ir nukentėjusiojo parodymus, padaryta išvada, kad šiuo metu R. V. konstatuojami kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), atsiradę dėl įtariamųjų S. V. ir D. K. veiksmų ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jais susiję, t. y. ne gynėjo paminėti nukentėjusiojo gyvenimo faktai lėmė R. V. nustatytą sveikatos sutrikimą.

45. Apibendrindama tai, kas nurodyta ir aptarta, kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kuriais įrodinėjamas ekspertizės išvadų nepagrįstumas ir negalimumas remtis ekspertės R. D. parodymais, nepasitvirtino, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šiuos įrodymus vertino kaip pagrindžiančius nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistosios kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje.

46. Kaip jau minėta, skunde nurodomas ir dar vienas pirmosios instancijos teismo padarytas procesinės teisės pažeidimas – neatsižvelgta į tai, jog nukentėjusysis atsisakė duoti parodymus prieš savo mamą. Taip pat, gynėjo teigimu, neapklausus teisme nukentėjusiojo, buvo apribota gynybos teisė užduoti jam klausimus.

47. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. balandžio 18 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusiajam R. V. buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų apie mamą S. V. ir R. V. šia teise pasinaudojo – nurodė nesutinkantis duoti parodymų apie savo mamą ir pasakosiantis tik apie patėvį (1 t., b. l. 72–76). Kolegija pastebi, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, pirmosios instancijos teismo ir nebuvo vertinami kaip pagrindžiantys nuteistosios kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų – nuosprendyje nurodytuose R. V. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo teisėjai, nėra nurodyta aplinkybių, susijusių su S. V. neteisėtais veiksmais / neveikimu. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, apie netinkamą mamos elgesį šeimoje R. V. ne kartą guodėsi draugams, noriai papasakojo ekspertėms ekspertizės metu, taip pat teikė rašytinius įrodymus ir bendravo su mokyklos pedagogais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrodyta S. V. kaltė dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, remdamasis liudytojų G. U. ir J. S., apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolų duomenimis, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų D. B.-K., S. B., T. C., K. P., D. K., T. G., R. B., iš dalies – ir kaltinamųjų parodymais, duotais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos nepilnametės liudytojos V. V. parodymais, taip pat ir rašytiniais šioje byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiojo R. V. raštais (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos socialinei darbuotojai bei psichologei, 2019 m. kovo 6 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus A. A. pranešimu ir Ekspertizės akte Nr. 103MS-150/2019 pateikta informacija. Aplinkybė, kad nukentėjusysis nurodė nekalbėsiantis apie mamą, savaime neeliminuoja ikiteisminio tyrimo institucijos galimybės, nustačius pagrindą, formuluoti kaltinimą, taip pat nepaneigia teismo pareigos įvertinti visus byloje surinktus įrodymus.

48. Atsakant į skundo argumentą, jog, neapklausus teisme nukentėjusiojo, buvo apribota gynybos teisė užduoti jam klausimus, pažymėtina, kad ir ekspertizės išvadoje buvo nurodyta, kad R. V. dėl jo dabartinės psichinės būklės, nustatyto mišraus emocijų ir elgesio sutrikimo (F92.8) ir išliekančio byloje nagrinėjamų įvykių psichotraumuojančio poveikio toliau dalyvauti (iki)teisminio tyrimo veiksmuose nerekomenduojama (1 t., b. l. 106–119). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši rekomendacija laikytina pakankama pateisinti teismo sprendimą nekviesti nukentėjusiojo į teismo posėdžius ir jo neapklausti. Taip pat pastebėtina, kad nukentėjusiojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavusi nuteistoji pasinaudojo teise užduoti klausimus R. V.. Šiuo atveju taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skunde nenurodoma, kokius konkrečius klausimus norėta užduoti nukentėjusiajam, taip pat nėra ginčo dėl to, jog tiek iš ekspertizės akto, tiek iš teisiamojo posėdžio metu duotų psichologės paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiojo parodymai apie tikslias įvykių aplinkybes laikui bėgant menksta, todėl galimybė gauti detalesnius ar tikslesnius vaiko parodymus abejotina.

49. Apeliaciniame skunde taip pat išsamiai analizuojami liudytojų parodymai ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik kaltinančiais parodymais ir juos vertino skirtingai, nei S. V. teisinančius įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.

50. Kaip pagrindą kritiškai vertinti liudytojos R. B. parodymus, kad ji savo akimis matė, kaip S. V. neva R. su diržu mušdavo per rankas, gynėjas nurodo tai, kad, visų pirma, nėra aišku, kodėl ji iš karto nepranešė to teisėsaugos institucijoms; antra – teisiamojo posėdžio metu patvirtino nemačiusi, kaip vaikas mušamas; trečia – ši liudytoja turi suinteresuotumą apkalbėti S. V., kadangi ji yra turėjusi teisinių ginčų su nuteistąja. Teisėjų kolegija sutinka su pastebėjimu, kad nagrinėjamu atveju neatmestinas ir minėtos liudytojos suinteresuotumas apkalbėti S. V., tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino nurodytas aplinkybes ir nurodė, kad liudytojos R. B. parodymus vertina kritiškiau dėl teisme nustatyto jos konflikto su kaltinamaisiais, tačiau taip pat pažymėjo, kad jos liudijimai iš esmės patvirtino kitų liudytojų parodymus, tad juos atmesti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priešingai, nei teigia gynėjas, 2020 m. birželio 11 d. teisiamojo posėdžio metu R. B. teigė pati mačiusi, kad, kai R. pradėjo eiti į 1 klasę, jis nebesuprato uždavinių, todėl S. paimdavo diržą ir, liepusi R. padėti rankas ant stalo, mušdavo per rankas. O argumentas, jog R. B. liudijimą apie R. mušimą paneigia vien tai, kad R. B. apie smurtą prieš vaiką nepranešė teisėsaugos institucijoms, vertintinas kaip deklaratyvus – visuotinai žinoma aplinkybė dėl aplinkinių abejingumo pastebimo smurto šeimoje apraiškoms. Ne kartą viešojoje erdvėje akcentuota, kad smurtas šeimoje išskiria tuo, jog jis plačiai paplitęs, itin įsišaknijęs socialiniuose santykiuose, tačiau visuomenė vis dar atkakliai vengia jį pripažinti, kartu ir tinkamai įvertinti.

51. Priešingai, nei teigiama skunde, nėra pagrindo išvadai, kad liudytojos D. B. (socialinės pedagogės) parodymai nepagrindžia kaltinimo. Iš minėtos liudytojos parodymų matyti, kad R. V. jai buvo pasakojęs, kad jam kažkas buvo kišta po panagėms, rašydavo apie savijautą, kaip jis jaučiasi namuose, dėl konfliktų su patėviu ar mama. Taigi šios liudytojos parodymai laikytini turinčiais teisinės reikšmės analizuojant kaltinamajame akte inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes.

52. Nesutiktina ir su argumentu, jog liudytojos T. C. (pradinių klasių mokytojos) parodymai yra visiškai abstraktūs ir nieko konkretaus neįrodantys, o tai, kad kažkada kažką per sieną ji yra girdėjusi, negali būti laikoma patikimu įrodymu byloje. Visų pirma, pastebėtina, kad šioje byloje nenustatytas galimas šios liudytojos suinteresuotumas apkalbėti nuteistuosius. Antra, liudytoja parodė, kad R. jai yra sakęs, kad mama namuose tampo, mušasi, t. y. T. C. parodymai laikytini netiesiogiai patvirtinančiais kaltinime nurodytas aplinkybes. Trečia, gynėjas nenurodo, dėl kokių priežasčių turėtų būti paneigiami minėtos liudytojos parodymai, kad ji yra girdėjusi už sienos netinkamą bendravimą su vaiku (girdėjo, kaip mama šaukė ant vaiko, kad išneštų kibirą, yra girdėjusi ir vyro šaukimą ant vaiko). Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad objektyviai nėra galimybės girdėti kitame bute gyvenančių asmenų rėkimo.

53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog liudytojų T. G., D. K., G. U., J. S., D. K. parodymais negalima remtis, kadangi jie yra išvestiniai, – patvirtina tik tai, ką jiems kažkada neva sakė nukentėjusysis R. V., tačiau jų parodymai yra visiškai nekonkretūs, taip pat byloje yra duomenų, kad šių asmenų parodymai ir buvo nulemti nukentėjusiojo veiksmų. Visų pirma, pažymėtina, kad gynėjas nedetalizuoja teiginio apie nukentėjusiojo įtaką šių liudytojų parodymams, todėl kolegija neturi galimybės plačiau šiuo klausimu pasisakyti. O byloje, priešingai, nei teigiama skunde, tokių duomenų nenustatyta. Antra, minėtų liudytojų parodymai reikšmingi juos vertinant ne tik kiekvieną atskirai, tačiau ir visų įrodymų kontekste – visų šių liudytojų parodymuose nurodytos aplinkybės iš esmės yra arba analogiškos, arba labai panašios, taip pat paminėtina, kad nepilnametis J. S. ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodė, kad jis yra matęs, kaip R. reikėjo kažką parnešti namo ir mama ar patėvis į jį nuo laiptų metė dėžę. Liudytojas J. S. nurodė, kad kruvinas R. panages matė, kai dar kartu su juo lankė mokyklą (kraujo buvo matyti aplink nagą, ant kai kurių pirštų, matė ant skirtingų rankų 2–3 kartus). Liudytojas T. G. parodė, kad R. V. jam rodė raudonus nuo klūpėjimo kelius. Taigi šių liudytojų parodymai reikšmingi nagrinėjant bylai aktualias aplinkybes, todėl teisėtai ir pagrįstai vertinti visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

54. Nors gynėjas nurodo, kad nepagrįstai neatsižvelgta į tai, kad liudytoja J. N., apklausta teisme, patvirtino nemačiusi jokių ženklų, kad R. būtų skriaudžiamas, tačiau, kolegijos vertinimu, nepagrįstai ignoruojama tai, kad minėta liudytoja paaiškino, kad nors V., K. pažįsta, bet tiesiogiai nebendrauja ir ji gyvena kitoje gatvėje – vieni kitų nemato (2020 m. birželio 11 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas). Taigi minėta liudytoja nurodė, kad su nuteistaisiais nebendrauja, gyvena kitoje gatvėje, todėl jos parodymai, kuriais ji teigia nemačiusi ženklų, patvirtinančių, kad R. V. galėtų būti skriaudžiamas, negali būti vertinami kaip teisinantys nuteistuosius – iš liudytojos paaiškinimo matyti, kad ji neturėjo objektyvių galimybių matyti / žinoti bylai reikšmingas aplinkybes.

55. Apeliantės gynėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų K. B., V. B., A. R., J. A. ir N. O. G. nuteistuosius teisinančius parodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tai, kad dalis liudytojų (V. B., K. B., K. K., J. A., N. O. G. ir A. R.) nurodo, jog R. neatrodė sumuštas ir (ar) nesiskundė jam sukeltu skausmu, rodo ne ką kita, kaip šių liudytojų emocinį atstumą nuo šio vaiko ir nesigilinimą į jo gyvenimo aplinkybes, kas dažnai būdinga suaugusiems asmenims, formaliai pabendraujantiems su iš matymo pažįstamais vaikais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šios pirmosios instancijos teismo išvados paremtos labiau subjektyviu teismo požiūriu, kadangi byloje nėra duomenų, liudijančių, jog minėti asmenys buvo abejingi galbūt pastebimam smurtui prieš vaiką, tačiau vien tik aplinkybė, jog liudytojai nenurodė pastebėję, kad R. V. buvo skriaudžiamas / mušamas / engiamas, savaime nelemia išvados, jog šioje byloje įrodinėtų neteisėtų veiksmų prieš vaiką nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad byloje apklaustos liudytojos N. O. G. parodymai kelia tam tikrų abejonių dėl jų patikimumo, – nors byloje nebuvo ginčijama, kad vaikų kambaryje nebuvo televizoriaus, 2020 m. birželio 22 d. teisiamojo posėdžio metu teigė, jog televizorius yra ir vaikų, ir tėvų kambaryje. Minėta liudytoja taip pat teigė, kad R. B., duodama parodymus, kaltinančius nuteistuosius, matyt, keršija dėl to, kad būtent N. O. G. paprašė prižiūrėti vaikus. Taip pat ši liudytoja teigė, kad R. norėjo išardyti šeimą, o planus, kaip tai padaryti, sugalvojo kaimynai, kadangi jie norėjo globoti R. ir tokiu būdu gauti pajamų. Bylos duomenys akivaizdžiai paneigia šią liudytojos N. O. G. versiją ir sukelia abejonių dėl liudytojos gebėjimo įvertinti tiek pačią situaciją, tiek reikšmingas bylai aplinkybes.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos K. P. parodymų vertinti tik kaip teisinančių nuteistąją negalima, kadangi nieko konkretaus ji negalėjo patvirtinti, be kitų aplinkybių, ši liudytoja nurodė ir tai, kad kai R. pas juos miegodavo, visada rasdavo maisto po lova, o paklausus, kodėl taip daro, R. jai atsakydavęs, kad tėvai įsinešė šaldytuvą į savo kambarį. Taigi nors ši aplinkybė savaime ir nelemia išvados dėl nuteistosios kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau nelaikytina ir visiškai nereikšminga.

57. Sutiktina su skundo argumentu, jog liudytojos S. Ž. (atvejo vadybininkės) parodymai išskirtinės teisinės reikšmės neturi, tačiau iš šių parodymų turinio matyti, kad S. Ž. patvirtino jau anksčiau minėtas aplinkybes – R., būdamas (duomenys neskelbtini), jaučiasi gerai. Taip pat ji nurodė, kad ką R. atsakė jai dėl bendravimo su tėvais, nebegalinti atsakyti, bet, kiek atsimena, jis nelabai norėjo atnaujinti ryšių su mama (2021 m. kovo 18 d. teismo posėdžio garso įrašas).

58. Gynėjas taip pat nurodo, kad teismas negalėjo remtis liudytojos D. Š. parodymais, kadangi ji buvo suinteresuota apkalbėti S. V. dėl to, jog S. V. yra kvietusi policiją šiai liudytojai, tačiau, kaip matyti iš teismo nurodytų įrodymų, kuriais teismas rėmėsi konstatuodamas nuteistosios kaltę, nėra minimi liudytojos D. Š. parodymai. Tai yra, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė liudytojos D. Š. parodymais.

59. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundo nuostata, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo itin reikšmingais V. V. parodymais, kad ji bijo brolio, nes jis mušasi, negražiai vadina mamą ir tėtį, negražiai ir ją pavadina, taip pat anksčiau R. yra jos prašęs, kad ji trenktų į akį, kad atsirastų mėlynė, o kai ji to nepadarė, R. pasakė, kad paprašys kito berniuko G.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistiesiems lojalios nepilnametės liudytojos V. V. parodymai vertintini kritiškai, kadangi juos paneigia teismo psichiatrijos ir psichologijos akte išdėstyti argumentai, nukentėjusiojo ir kitų, nesuinteresuotų šios bylos baigtimi, liudytojų T. C., D. B.-K., S. B., K. P., D. K., T. G., G. U. ir J. S. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga.

60. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai / selektyviai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus.

61. Taip pat apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ir skundo nuostatą dėl teisėjos šališkumo.

62. Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga, dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo.

63. Teismų praktikoje šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61/2010, 2K-150-689/2019, 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020). Taigi, teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-5-976/2020). Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Sprendžiant dėl to, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019).

64. Nagrinėjamu atveju, gynėjo teigimu, teismo šališkumą patvirtina tai, kad teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir turėdamas išankstinę nuostatą, jog kaltinime nurodytos aplinkybės pasitvirtino, nors ir pripažino, kad nėra surinkta tai patvirtinančių įrodymų, t. y. teismas nurodė, kad šioje byloje yra akivaizdus ir visuotinai žinomas visuomenės „nenoras kištis į svetimos šeimos reikalus“, pasireiškęs tiek parodymais, kad niekas nieko nematė ir negirdėjo, tiek neleidimu liudyti teisme savo vaikams, kurie galėjo būti ką nors matę ir girdėję ir duoti apie tai parodymus, galinčius sukelti jų tėvams nemalonumų aiškinantis su tame pačiame kaime gyvenančiais kaltinamaisiais. Teismo šališkumą, gynėjo teigimu, patvirtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu keli skirtingi S. V. gynėjai prašė teismo prie bylos pridėti nepilnamečio R. V. susirašinėjimus ir vaizdo įrašus apie socialinėms normoms prieštaraujantį R. V. elgesį. Taip pat teismas nepriėmė į bylą teiktų S. V. teisinančių duomenų, neišreikalavo duomenų iš kitų valstybės institucijų, charakterizuojančių nukentėjusįjį R. V.. Taip pat teismas, pažeisdamas betarpiško baudžiamosios bylos išnagrinėjimo principą (BPK 242 straipsnis), vienus liudytojus apklausinėjo teismo posėdžio metu tiesiogiai, o kitus liudytojus, ekspertus apklausinėjo nuotolinėmis priemonėmis, nors gynyba dėl to ir išreiškė prieštaravimus.

65. Kadangi apeliacinės instancijos teismas šiame nuosprendyje jau konstatavo, kad byloje nenustatytas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių pažeidimas, todėl plačiau dėl to nepasisako ir vertina kitų gynėjo skunde nurodytų argumentų, kuriais remiantis grindžiamas teismo šališkumas, išsamumą bei pagrįstumą.

66. Teisėjų kolegija sutinka su gynėju, kad teismo pastaba apie tai, kad šioje byloje pastebimas akivaizdus liudytojų vengimas duoti teisingus parodymus ar neleidimas liudyti teisme savo vaikams, kurie galėjo būti ką nors matę ir girdėję ir duoti apie tai parodymus, galinčius sukelti jų tėvams nemalonumų aiškinantis su tame pačiame kaime gyvenančiais kaltinamaisiais, iš dalies gali būti laikoma ir subjektyviu teismo požiūriu, tačiau įvertinus tai, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas įvertinus visų byloje surinktų įrodymų visumą ir tinkamai motyvuojant, kodėl vienus duomenis teismas pripažįsta įrodymais, o kitus vertina kritiškai ar atmeta, šis teismo samprotavimas nelaikytinas turėjusiu reikšmę priimant nuosprendį.

67. Iš bylos duomenų nustatyta, kad teismas išsamiai motyvavo ir paaiškino priežastis, lėmusias atsisakymą priimti į bylą teikiamus įrodymus, kuriais buvo siekiama įrodyti, kad R. V. elgesys prieštarauja socialinėms normoms. 2021 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu teismas nurodė, kad nesutinka pridėti tokių įrodymų, kurie surinkti abejotino teisėtumo būdais ir jau tuo metu, kai buvo skirtas apribojimas. Teismas taip pat nurodė, kad ekspertizės akte yra pasisakyta, koks yra V. elgesys, – nurodyta, kad jis rūko, geria. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu – byloje išties nėra ginčo dėl to, kad R. V. elgesys neatitinka socialinių normų, šias aplinkybes sąžiningai pripažino ir pats nukentėjusysis, todėl teismo sprendimas nepridėti teikiamų įrodymų, patvirtinančių byloje neginčijamas aplinkybes, įvertinus ir tai, kad tiek prokurorei, tiek teismui kilo abejonių ir dėl šių įrodymų gavimo būdo teisėtumo, nelaikytinas teismo šališkumą patvirtinančiu faktu.

68. Taip pat nesutiktina su skundo argumentu, kad teismo šališkumą patvirtina tai, jog teismas nebuvo aktyvus rinkdamas reikšmingus bylai įrodymus. Pažymėtina, kad BPK 7 straipsnyje įtvirtinta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (1 dalis); kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (2 dalis). Pagal BPK 98 straipsnį daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, savo iniciatyva gali pateikti ir proceso dalyviai, ir bet kokie fiziniai ar juridiniai asmenys. Taigi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai turi teisę savo iniciatyva teikti visus, jų manymu, reikšmingus bylai įrodymus, todėl vien tai, kad teismas savo iniciatyva nerinko tam tikrų įrodymų, nesuponuoja išvados apie jo šališkumą. Atsižvelgdama į tai, kad iš apeliacinio skundo turinio nėra galimybės nustatyti, kokių konkrečių nuteistąją S. V. teisinančių duomenų nepriėmė, teisėjų kolegija plačiau dėl šio skundo argumento nepasisako.

69. Pažymėtina, kad teismo šališkumas ir nuteistųjų gynybos apsunkinimas taip pat siejamas ir su tuo, jog teismas vienus liudytojus apklausinėjo teismo posėdžio metu tiesiogiai, o kitus liudytojus, ekspertus apklausinėjo nuotolinėmis priemonėmis. Iš apeliacinio skundo turinio nėra galimybės nustatyti, kaip konkrečiai pasireiškė nuteistųjų gynybos apsunkinimas nusprendus dalį proceso dalyvių apklausti naudojant nuotolines priemones. Taip pat atkreiptinas dėmesys į visuotinai žinomas aplinkybes – dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino, esant COVID-19 pandemijos situacijai, teismai buvo / yra ypatingai raginami išnaudoti visas galimybes organizuoti posėdžius nuotoliniu būdu ir sudaryti galimybę kiek tik įmanoma platesniam proceso dalyvių ratui dalyvauti procese nuotoliniu būdu dėl jų pačių ir į teismo posėdį fiziškai atvykstančių asmenų kuo didesnio saugumo užtikrinimo. Lietuvos teisėjų taryba yra parengusi rekomendacijas dėl nuotolinių posėdžio organizavimo, taip pat yra sudarytos techninės galimybės. Nenustatyta, kad nuotoliniu būdu apklausti liudytojai buvo neprisaikdinti, taip pat nėra duomenų, jog kilo techninių kliūčių, kurios trukdė girdėti apklausiamų asmenų paaiškinimus, taip pat nenustatyta, kad buvo apribotos galimybės užduoti klausimus ar stebėti apklausiamus asmenis. Taigi, kolegijos vertinimu, toks teismo darbo organizavimas karantino sąlygomis negali būti laikomas teismo šališkumo įrodymu.

70. Nors apeliaciniame skunde gynėjas ir nurodo, kad svarstytinas klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar nuostata, kai pats teisėjas baudžiamosiose bylose sprendžia jam pareikšto nušalinimo klausimą, atitinka Konstitucijos nuostatas ir teisinės valstybės principą, tačiau tokio prašymo apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nereiškia. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad skunde nėra nurodyti išsamūs tokio prašymo motyvai, t. y. išreikštas tik svarstymas dėl tokios galimybės, nenustačiusi pakankamo teisinio pagrindo šį prašymą vertinti kaip pagrįstą ir atsižvelgusi į tai, kad teisės aktuose yra įtvirtinta galimybė kiekvienam suinteresuotam asmeniui, išnaudojus visas teisinės gynybos priemones, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

71. Taigi šiuo atveju nenustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą, todėl argumentai, susiję su teismo šališkumu, atmestini kaip nepagrįsti.

72. Apibendrinant tai, kas nurodyta ir aptarta, darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma laikytina pakankama įsitikinti nuteistosios S. V. kalte dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo. Todėl jos apeliacinis skundas atmestinas.

73. Atsižvelgusi į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas (apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis)), teisėjų kolegija, konstatavusi, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir išteisinti nuteistosios dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo, ir įvertinusi tai, kad skunde nėra nurodyta argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės nuteistajai skyrimo, šiuo klausimu nepasisako.

Dėl nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinio skundo (ne) pagrįstumo

74. D. K. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydamas vaiką ir panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, ir taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį (detalios pirmosios instancijos teismo nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nurodytos šio nuosprendžio 2.1–2.2 papunkčiuose).

75. Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodo, kad išvados ir dėl D. K. kaltės padarius BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas nusikalstamas veikas grįstos prielaidomis, nesant byloje jokių tiesioginių ir objektyvių įrodymų, netinkamai ištyrus bylos įrodymų visumą, ignoruojant nuteistuosius teisinančius įrodymus, taip pat pažeidžiant įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

76. Susipažinus su nuteistojo D. K. gynėjo apeliaciniu skundu matyti, kad didžioji dalis skundo argumentų yra analogiški argumentams, kuriais skundžiamas nuosprendis buvo kvestionuojamas ir nuteistosios S. V. apeliaciniu skundu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šiame nuosprendyje jau įvertinti ir kaip nepagrįsti atmesti argumentai, susiję su skundžiamo nuosprendžio abstraktumu, nusikalstamų veikų tikslaus laikotarpio nenurodymu, įrodymų nepakankamu / prieštaringumu, liudytojų parodymų netinkamu ir selektyviu vertinimu, ekspertizės išvados nepagrįstumu, teismo šališkumu, pakartotinai dėl to nepasisako ir aptaria tik tuos nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, dėl kurių šiame nuosprendyje nebuvo pasisakyta.

77. Kaip vieną pagrindinių nesutikimo su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria D. K. nuteistas pagal BK 163 straipsnį, argumentų gynėjas nurodo tai, kad D. K. baudžiamoji atsakomybė remiantis šiuo straipsniu nėra galima, kadangi jis neturi būtino specialiojo subjekto statuso, – jis nėra R. V. tėvas, todėl negali būti nuteistas už piktnaudžiavimą tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždant vaiką ir panašiai žiauriai elgiantis su vaiku.

78. Kaip jau minėta, pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

79. Kasacinio teismo apžvalgoje Nr. AB-47-1 („Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvaga“) pažymėta, kad BK 163 nustatyta norma suformuluota remiantis specifiniais teisiniais požymiais, pabrėžiančiais jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialusis subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Būtent šiuos požymius įrodinėjant įmanoma atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).

80. Iš minėtos teisės normos konstrukcijos matyti, kad pagal ją gali atsakyti tik specialus subjektas, t. y. tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, t. y. tik tas asmuo, kuris turi tėvo teises ir pareigas vaikui, nes ši veika gali būti padaroma tik piktnaudžiaujant turimomis teisėmis (pareigomis), kurias būtent ir suteikia specifinio subjekto statusas. Kai vaiko ir kaltinamojo nesieja šis specifinis teisinis santykis, asmuo negali būti šios veikos subjektu, nes neturi specifinių teisių ir pareigų vaikui, tačiau tai savaime nepaneigia galimybės jam taikyti atsakomybę pagal kitus BK straipsnius, esant nustatytiems atitinkamų veikų požymiams jo veikoje.

81. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, valstybė nėra griežtai sureguliavusi sugyventinių (tokių kaip S. V. ir D. K.) ir jų bendrų bei susilauktų su kitais partneriais vaikų statuso, teisių bei pareigų vieni kitiems ir iš to kylančios atsakomybės, todėl, formaliai vertinant, D. K. negalėtų būti šios nusikalstamos veikos subjektu. Tačiau teismas nurodė, kad D. K. jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus prieš vaiką padarė faktiškai įgyvendinamas tėvo teises ir pareigas, todėl jis gali būti baudžiamas pagal BK 163 straipsnį. Teisėjų kolegija šį pirmosios instancijos teismo argumentą vertina kritiškai.

82. Manytina, jog D. K. negali būti BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Nukentėjusysis turėjo tėvą, kurio valdžia vaikui nebuvo apribota, D. K. nebuvo įsivaikinęs R. V., nebuvo jo oficialiu globėju ar rūpintoju. Jis nebuvo teisėtu nukentėjusiojo atstovu, todėl jis neturėjo tokių teisių ir pareigų vaikui, kaip kad turi jo tėvai ar gali turėti oficialūs globėjai ar kiti teisėti jo atstovai. Taip pat, kolegijos vertinimu, atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) nutartyje Nr. N-62-1916/2011 cituojama Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, kad pagal baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaitinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas EŽTT jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę. Kaip jau minėta, BK 163 straipsnyje įvardytas aiškus subjektas – tėvas. Išanalizavus aktualią teismų praktiką, nustatyta, kad atsakomybė pagal BK 163 straipsnį kyla asmenims, turintiems tik specialaus subjekto statusą – tėvui, motinai, globėjui, rūpintojui arba kitam teisėtam vaiko atstovui: baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-768/2020 atsakomybė pagal BK 163 straipsnį pritaikyta vaiko tėvui; baudžiamojoje byloje Nr. 1A-413-290/2020 – tėvui ir motinai; baudžiamojoje byloje Nr. 1A-9-383/2029 – motinai; baudžiamojoje byloje Nr. 1A-321-354/2018 – tėvui; baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-210/2018 – motinai ir kt. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju aiškinimas, jog D. K. laikytinas specialų subjektą atitinkančiu asmeniu, pažeistų draudimą baudžiamąją teisę plečiamai aiškinti kaitinamojo nenaudai.

83. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje surinktų įrodymų pakanka D. K. kaltei padarius BK 163 straipsnyje numatytą nusikaltimą konstatuoti, prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria D. K. nuteistas pagal BK 163 straipsnį, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas nuosprendis – D. K. išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymių. Taip pat naikintina nuosprendžio dalis, susijusi su bausmės D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, paskyrimu / bendrinimu.

84. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti D. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

85. Priešingai, nei teigiama skunde, byloje surinkti įrodymai (nepilnamečio nukentėjusiojo ir nepilnamečių liudytojų G. U. ir J. S., apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolų duomenys, liudytojų D. B.-K., S. B., T. C., K. P., D. K., T. G., R. B., iš dalies – ir nuteistųjų parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos nepilnametės liudytojos V. V. parodymai, taip pat ir rašytiniai šioje byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiojo R. V. raštai (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos socialinei darbuotojai ir psichologei, 2019 m. kovo 6 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus A. A. pranešimas „Dėl informacijos pateikimo“, Ekspertizės aktas Nr. 103MS-150/2019) patvirtina, kad R. V. yra padaryti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su S. V. ir D. K. veiksmais (tiek kartu, tiek atskirai): nevienkartiniu fiziniu ir psichologiniu smurtu, emocinių vaiko poreikių neužtikrinimu (nuolatiniai konfliktai, auklėjimo sunkumai, įvairūs draudimai), dėl kurių sutriko kasdienis vaiko funkcionavimas bei vaiko adaptacija.

86. Todėl kolegija, įvertinusi tai, kad didžioji dalis nuteistojo D. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų jau yra aptarti šiame nuosprendyje, ir įvertinusi tai, kad, pakartotinai išanalizavus bylos duomenis, priešingų išvadų, vertinant aplinkybes, susijusias su D. K. atliktais neteisėtais veiksmais prieš vaiką, nei buvo padarytos vertinant S. V. neteisėtų veiksmų prieš R. V. faktus, mastą, trukmę, pobūdį, padaryti nėra pagrindo, tai yra byloje surinkti įrodymai paneigia D. K. gynėjo skundo argumentus, kuriais kritikuojami nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, kitų rašytinių įrodymų pakankamumas / patikimumas, pasisako tik dėl to, kas nebuvo aptarta ir įvertinta.

87. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo gynėjas kategoriškai nesutinka, kad byloje kaip įrodymas būtų pripažinti nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodymai. Gynėjo teigimu, aplinkybė, jog nukentėjusiajam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš D. K., kaip savo šeimos narį, eliminuoja galimybę šiuos parodymus pripažinti įrodymu.

88. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apklausiant R. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją jam nebuvo išaiškinta teisė neduoti savo parodymų prieš D. K. kaip savo šeimos narį, t. y. R. V. nebuvo užtikrinta jo teisė, nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje. Taigi ši aplinkybė suponuoja išvadą apie BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo pažeidimą. Tačiau, kolegijos nuomone, šis pažeidimas negali būti pripažįstamas esminiu ir paneigiančiu galimybę remtis minėtais parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima ignoruoti šios apklausos metu R. V. nurodyto kategoriško pasakymo, kad apie mamą nekalbės ir pasakos tik apie patėvį, tai yra aiškiai pastebimas vaiko noras duoti parodymus apie D. K.. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą (apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusysis buvo nepilnametis) Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė K. S. būtų prieštaravusi nukentėjusiojo parodymų apie D. K. davimui. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad kito R. V. atstovo pagal įstatymą A. S. pozicija dėl nukentėjusiojo duotų parodymų yra aiški – parodymų davimas atitinka vaiko interesus. Taip pat matyti, kad atliekant ekspertizę R. V. noriai ir išsamiai pasakojo visas su D. K. veiksmais susijusias aplinkybes. Taip pat analogiškas apklausos pas ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kaip matyti iš bylos duomenų, vaikas ne tik yra pasakojęs savo draugams, tačiau pasakojęs yra ir savo raštuose. Todėl nagrinėjamu atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nesivadovavimas nukentėjusiojo parodymais prieš D. K., duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, įvertinus ginamą teisinį gėrį – nepilnamečio vaiko teises ir interesus, nebūtų suderinamas su konstitucinėmis ir vaiko teisių gynimo teisės aktuose įvirtintomis visų valstybės institucijų pareigomis neapsunkinti šių jautrių visuomenės narių gynybos nuo juos traumuojančių nusikalstamų veikų formaliais pagrindais.

89. Apeliacinio skundo argumentą, jog nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi šie parodymai yra nekonkretūs ir galbūt vaikas juos davė spontaniškai, išsigalvodamas tam tikras aplinkybes, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir pažymi, kad šiame nuosprendyje jau konstatuota, kad R. V. parodymus patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai, ir ekspertizės išvada, ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymai.

90. Išanalizavusi bylos duomenis ir apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju surinktų byloje įrodymų visuma yra pakankama įsitikinti, kad R. V. konstatuotą psichinės sveikatos sutrikimą – elgesio ir emocijų sutrikimą sąlygojo būtent su juo gyvenusių motinos S. V. ir jos sugyventinio D. K. veiksmai, išsamiai nurodyti ir aptarti ekspertizės akte. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors S. V. ir D. K. bandė kaltinti R. V. netinkamu elgesiu, blogu mokymusi, tinginiavimu, melavimu, narkotinių medžiagų, tabako ir alkoholio vartojimu, smurtiniu elgesiu prieš seserį V. ir kitus vaikus ir kt., tačiau iš ekspertės parodymų nustatyta, kad būtent taip ir pasireiškia elgesio ir emocijų sutrikimas, kuriuo netinkamais kaltinamųjų veiksmais buvo susargdintas R. V.. Pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, jog ekspertė nurodė, kad atliekant ekspertizę buvo ištirta gausi tyrimui pateikta medžiaga, pakankamai ilgai bendrauta su R. V. ir padaryta vienareikšmiška išvada, kad jokie kiti asmenys (mokytojai, vaikai, biologinis tėvas, kiti giminaičiai) sargdinančios įtakos šiam vaikui neturėjo, o byloje nustatyti kaltinamųjų veiksmai, vykę šeimoje, kuriems kaltinamasis dėl savo amžiaus negalėjo pasipriešinti ar jų išvengti, būtent taip jį ir paveikė, dėl to jam buvo ir tebėra reikalingas psichologinis gydymas, trunkantis daug ilgiau nei 10 dienų. Todėl kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo D. K. gynėjo reikalavimą D. K. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo.

91. Atsižvelgdama į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad skunde nėra nurodyta argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės nuteistajam skyrimo, šiuo klausimu nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios S. V. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio

dalį, kuria D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria taikyta Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalis, 5 dalies 1 punktas ir paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu.

D. K. išteisinti dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje numatytos veikos, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.