Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 152 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose;

pagal BK 163 straipsnį laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir V. T. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir B. V., tačiau dėl jos apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis V. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje, 152 straipsnio 1 dalyje ir 163 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad V. T. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje, 152 straipsnio 1 dalyje ir 163 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Telšių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl V. T. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 152 straipsnio 1 dalyje ir 163 straipsnyje.

7.1. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantas neigia savo kaltę dėl BK 152 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra tai, jog V. T. vertinimu veiksmai, kurie jam buvo inkriminuoti kaltinime kaip seksualinis priekabiavimas, yra elementarūs dukros ir tėvo santykiai, jokio seksualinio priekabiavimo nebuvo, kaltinimas dėl prisilietimo prie dukros yra absurdiškas, nes, apelianto manymu, tokiu atveju tėvas niekada negali prisiliesti prie dukros, nes kitu atveju bus apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, jog V. T. veiksmai ir prisilietimas prie dukros peržengė vien tik apelianto deklaruojamą tėvišką rūpestį dukra ir laikytini pažeidžiančiais nukentėjusiosios D. T. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.

7.2. Apygardos teismo vertinimu, V. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 152 straipsnio 1 dalyje, t. y. vulgariais veiksmais ir užuominomis seksualiai priekabiavus prie savo nepilnametės dukros D. T., įrodo: nukentėjusios D. T. parodymai 2017 m. spalio 9 d. duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur nukentėjusioji nurodė, jog tėvas prie jos lindo (lietė rankomis nukentėjusiosios krūtinę) po to, kai jau buvo sulašinęs vaistus į akis, ji išsigando, pagalvojo, jog tėtis neturėtų taip daryti, viskas įvyko namuose, kai nieko daugiau nebuvo (1 t., b. l. 81–83); liudytojos V. J. parodymai apylinkės teisme, kur pastaroji nurodė, jog ji yra D. T. buvusi klasės auklėtoja ir D. T. jai sakiusi, jog tėvas prie jos „kišo rankas“ (3 t., b. l. 50–51); liudytojos D. J. parodymai apylinkės teisme, kur ji nurodė, jog nukentėjusioji savo paaiškinime apie seksualinį priekabiavimą buvo nurodžiusi, jog tėvas ją buvo palietęs ranka, D. T. atrodė, kad tėtis į ją žiūri ne kaip į dukrą, o kaip į merginą, be to, liudytoja patvirtino, jog D. T. viską paaiškinime surašė pati, jai įtaka nebuvo daroma (3 t., b. l. 51–52); liudytojos E. U. parodymai apylinkės teisme, kur ji nurodė, jog nukentėjusioji jai rodžiusi, kad tėtis prisilietė prie jos krūtinės (3 t., b. l. 53); liudytojos R. S. parodymai apylinkės teisme, kur ji nurodė, jog D. T. jai buvo sakiusi, kad tėtis jai buvo uždėjęs ranką ant krūtinės (3 t., b. l. 67–68); liudytojos M. K. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodant, kad D. T. buvo sakiusi, jog jai akį skaudėjo ir tėtis liepė atsigulti, kad įlašintų vaistų, po to pastarasis paėmė jai (D. T.) už krūtinės (1 t., b. l. 146); 2017 m. rugsėjo 28 d. savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad D. J. pateikė D. T. paaiškinimus, kuriuose nurodyta apie tai, jog D. T. tėvas V. T., kai namie nieko nebuvo, pradėjo prie D. T. lįsti, trumpai paėmė už krūtų, paskui priėjęs pasakė: „Kaip norėčiau dabar tave...“ (1 t., b. l. 36–40); byloje pateiktas D. T. susirašinėjimas per Facebook, iš kurio matyti, jog 2017 m. birželio 16 d. D. T. parašė E., jog jai (D. T.) viena akis buvo raudona ir parodė tėvui, V. buvo išvažiavęs į egzaminą, tada tėvas įlašino vaistus į akis ir pradėjo prie jos kabinėtis, buvo paėmęs už krūties, 2017 m. vasario 28 d. D. T. E. parašė, jog šiandien jai teko kalbėti su moterimi iš vaikų teisių, ją (D. T.) apklausė apie tai, kaip tėvas prie jos lindo, ir pastaroji viską pasakiusi tiesiai šviesiai, kas kaip buvo, 2017 m. spalio 9 d. D. T. parašė E., jog apklausoje viską išpasakojo, kas kaip buvo (2 t., b. l. 21 – 24, 50, 54). Taigi, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios D. T. nurodytas aplinkybes dėl seksualinio priekabiavimo, pagrindo netikėti D. T. parodymais nėra, nes byloje nėra jokių duomenų, kad D. T. galėtų apkalbėti V. T.. D. T. parodymų patikimumą dėl seksualinio priekabiavimo patvirtina ir tai, kad visų asmenų, kuriems nukentėjusioji pasakojo apie V. T. elgesį, parodymai tarpusavyje iš esmės sutampa, taip pat sutampa ir pačios D. T. parodymai su minėtų asmenų parodymais. Taip pat, pažymėtina, kad ir pats nuteistasis V. T. apylinkės teisme pripažino, jog buvo toks atvejis, kai jis sulašino D. T. vaistus į akis, tačiau neigė po to lietęs jos (D. T.) krūtinę, be to, nuteistasis nurodė, neva, pati D. T. buvo kažkieno mokinama ir spaudžiama išprovokuoti tėvą (3 t., b. l. 68–69). Apygardos teismo vertinimu, paminėti V. T. teiginiai laikytini tik jo gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes, kaip jau minėta, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių D. T. nurodytas aplinkybes dėl V. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 152 straipsnio 1 dalyje.

7.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 152 straipsnio 1 dalyje, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo V. T. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. T. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 152 straipsnio 1 dalį.

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. T. buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį už tai, kad jis, versdamas dukrą D. T. dirbti sunkius fizinius darbus, tai yra: anksti keltis, melžti karves, šerti gyvulius, pjauti malkas, taip pat vadindamas ją įvairiais įžeidžiančiais žodžiais bei skaudindamas, neįvertindamas jos darbo, taip žemindamas D. T. kaip asmenybę, piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai bei psichiškai gniuždė dukrą D. T..

8.1. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. T. peržengė leistinas griežtumo, reiklumo ribas, todėl nuteisė jį pagal BK 163 straipsnį, kolegija su tokia išvada sutinka.

8.2. Nors V. T. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad jis, būdamas nukentėjusiosios D. T. tėvas, atsakingas už jos auklėjimą, vystymąsi, privalėdamas rūpintis jos sveikata, ugdymu, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis, sistemingai naudodamas psichinę prievartą prieš D. T., ją fiziškai ir psichiškai gniuždydamas. Iš nukentėjusiosios D. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, jog nukentėjusioji nurodė, kad pas tėtį reikdavo daug dirbti, keltis ryte 6 val. ir eiti karvių melžti, kad ji tris metus melžė karves kiekvieną dieną, parėjus iš mokyklos reikėdavo eiti dirbti – malkas pjauti, mėšlą mesti, namų darbus pradėdavo ruošti vakare, apie 9 val., baigdavo apie 1 val. nakties, miegodavo per naktį labai mažai, jautė, kad tėtis jos nekentė, nes kiekvieną dieną šaukdavo dėl menkiausių smulkmenų, ją vadindavo „lieva, tingine“, sakė, kad ji nieko nepasieks. Nukentėjusiosios aiškinimu, jos tėvas ūkyje laikė 6 galvijus, karvės buvo dvi, kurias ji melžė, karves melžia nuo to laiko, kai mirė mama, t. y. nuo 7 metų amžiaus melžė karves vakarais, o paskutinius trejus metus – ryte ir vakare, malkas pjaudavo tada, kai reikėdavo ruoštis žiemai, šiais metais malkas pjauti pradėjo viena, mėšlą mesdavo, kai jo prisikaupdavo, be to, tėtis dažniausiai tinginiaudavo, sėdėdavo prie kompiuterio, žiūrėjo televizorių (1 t., b. l. 81–83). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir paties apelianto duoti parodymai apylinkės teisme, kur pastarasis nurodė, jog nukentėjusioji karves melžė savo noru, nes norėdavo mankštintis, karves melžti mokėjo nuo 7 metų, D. T. dirbdavo ir kitus darbus (3 t., b. l. 68–69). B. V. apylinkės teisme taip pat nurodė, jog D. T. melždavo karves, dirbdavo kitus ūkio darbus, kai namie nebūdavo B. V., namie dirbdavo tik D. T. (3 t., b. l. 69–70). Liudytoja V. J. (buvusi D. T. klasės auklėtoja) apylinkės teisme patvirtino, jog nukentėjusioji pastarajai pasakojusi, kad šeimoje esama nesutarimų, kad ji (nukentėjusioji) bijo tėčio, pastarasis ją bara, muša, jai tenka visi darbai namie, be to, liudytoja nurodė, jog D. T. tėtis į tėvų susirinkimus neidavo, pažymėjo, kad mergaitė problemų nekėlė, dėl namų darbų ruošimo priekaištų nebuvo (3 t., b. l. 50–51). Liudytoja apylinkės teisme apklausta socialinė darbuotoja D. J. pažymėjo, jog D. T. yra nekalbi, užsidariusi, nukentėjusioji liudytojai skundėsi, kad jai reikia dirbti namuose sunkius darbus, turi anksti keltis ryte, kad spėtų apdirbti visus darbus ir tik tada važiuoja į mokyklą, mergaitė sakiusi, jog tėtis su pamote miega, o ji turinti dirbti darbus, be to, liudytoja nurodė, kad kai ji kartu su nukentėjusiąja nuvažiavo namo pasiimti pastarosios daiktus, D. T. pamotė įkalbėjo nukentėjusiąją pasilikti, sakė, kai jai skauda ranką ir nebus kam pamelžti karvių (3 t., b. l. 51–52). Buvusi D. T. bendraklasė apylinkės teisme taip pat pavirtino, jog nukentėjusioji buvo sakiusi, kad jai reikia namuose dirbti sunkius darbus, kad ją tėtis mušdavo, keikdavo, niekur neišleisdavo, visaip lįsdavo, be to, nurodė, kad D. T. paskutinius kelerius metus per pamokas verkdavo (3 t., b. l. 52). Liudytoja D. U., D. T. krikšto mama, apylinkės teisme nurodė žinojusi, kad nukentėjusioji dirbdavo ūkio darbus, be to, nurodė, jog D. T. yra visada tyli, uždara, mažai kalba (3 t., b. l. 59 – 60). Ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojomis apklaustos M. T., M. K., I. J., K. K. nurodė, jog D. T. buvo sakiusi, kad tėvas ją mušdavo, liepdavo dirbti sunkius darbus, ji turėdavo anksti keltis karves melžti, išvalyti mėšlą, malkas skaldyti, ravėti daržus, tvarkytis virtuvėje, D. T. nuo pat ryto pamokose verkdavo, būdavo nesusikaupusi, o kai D. T. persikėlė pas tetą, pagerėjo jos mokslai, būdavo pasiruošusi pamokoms (1 t., b. l. 132–133, 146–148, 157–158, 171–172). Minėtus asmenų parodymus patvirtina ir D. T. brolio V. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti apylinkės teisme, kur D. T. brolis nurodė, jog jam išėjus į armiją, visi darbai liko sesei, o iki tol darbus nudirbdavo kartu su sese, kuri melždavo karves, jis šerdavo, kartu pjaudavo, skaldė malkas, tėvas tik kartais padėdavo, būdavo, jog jis su sese dirba, o tėvas su pamote miega, patvirtino, jog tėvas labai griežtas (1 t., b. l. 95–96, 97–99).

8.3. Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog BK 163 straipsnyje numatyta nusikalstama veika turi pasižymėti sistemingumu, kartotinumu (kasacinė nutartis Nr. 2K-553-942/2015). Apygardos teismo vertinimu, aptarti įrodymai patvirtina, kad D. T. buvo daromas ilgalaikis neigiamas psichinis poveikis, kuris vis kartojosi, taigi psichiškai gniuždė vaiką, todėl vertinamas kaip pavojingas ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad D. T. elgesys būtų buvęs sudėtingas, problemiškas, kas dar leistų manyti, jog auklėdamas vaiką tėvas susidūrė su sunkumais, iššūkiais. Priešingai, iš T. L. P. gimnazijos, kurioje mokėsi D. T., pateiktos nukentėjusiosios charakteristikos matyti, jog D. T. apibūdinta kaip stropi, pareiginga mokinė, jos mokymosi rezultatai vidutiniški, tačiau mergaitė stengiasi kruopščiai atlikti mokytojų skirtas užduotis, mokykloje visada tvarkinga, pasitempusi, be to, yra tylaus, ramaus ir uždaro būdo, dažnai atrodo prislėgta, nepatikli, lyg išgąsdinta, kalbinama teigia, jog daug namuose reikia dirbti, mergaitės tėvas su mokykla ryšio nepalaiko, nėra buvęs nė viename klasės ir mokyklos tėvų susirinkime (2 t., b. l. 74). Be to, iš nukentėjusiosios apklausos vaizdo įrašo matyti, jog D. T. yra tvarkingos išvaizdos, kalba ir elgiasi adekvačiai, neiššaukiančiai. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusiajai galėjo būti reikalingas griežtesnis auklėjimas ar drausminimas. Visiškai akivaizdu ir suprantama, kad tėvams draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis (tokie draudimai numatyti ne tik tarptautiniuose teisės aktuose, pvz., Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, tačiau ir nacionaliniuose, pvz., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnis ir t. t.). Skundo argumentai, jog V. T. kaltinamas per prievartą liepęs D. T. kilnoti svarmenis, yra visiškai nepagrįsti, nes dėl minėtų aplinkybių apeliantui kaltinimai nebuvo pateikti. Nors apeliantas teigia, kad dukrai dirbti patiko, kad ji ūkio darbus darydavo savo iniciatyva tik tam, kad sustiprėtų, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, jog D. T. ne savo noru atlikdavo įvairius ūkio darbus, jai jie buvo per sunkūs. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas teisus, jog vaikai turi padėti tėvams, tačiau tai nereiškia, kad vaikai turi dirbti visus darbus už tėvus, kas iš esmės ir buvo nustatyta šioje byloje. Šiuo konkrečiu atveju ištirti įrodymai patvirtina, jog V. T. piktnaudžiavo savo teise auklėti dukrą, psichiškai ir fiziškai ją gniuždė, tai tęsėsi ilgą laiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis pagrįstai nuteistas pagal BK 163 straipsnį.

9. Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde neigia ir BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir dėl šios nusikalstamos veikos V. T. nuteistas pagrįstai.

9.1. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nagrinėjamu atveju V. T. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad dukros D. T. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tai yra nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip du kartus, sudavė diržu per nugarą, taip sukeldamas savo šeimos nariui dukrai D. T. fizinį skausmą. Taigi, nors apeliantas pažymi, jog byloje nėra jokių rašytinių, medicininių dokumentų, patvirtinančių, jog prieš dukrą buvo naudotas smurtas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog šiame epizode V. T. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl fizinio skausmo sukėlimo, kuriam nustatyti specialistų išvadų ar medicininių dokumentų nebūtina. Visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, jog nuosprendyje buvo vadovaujamasi vien tik D. T. duotais paaiškinimais bei susirašinėjimo su draugėmis žinutėmis, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas vadovavosi ir liudytojų V. T., R. S., M. T., K. L., M. K., I. J. parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013).

9.2. Iš byloje esančių nukentėjusios D. T. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui matyti, jog ji nurodė, kad tėvas ją mušė su diržu, jai skaudėjo, pirmą kartą ją mušė su diržu per nugaros apačią už tai, kad ji negalėjusi atlikti tėvo nurodyto pratimo, antrą kartą tėvas ją mušė į tą pačią vietą su diržu (1 t., b. l. 81–83). Pagrindo netikėti nukentėjusiąja nėra, nes D. T. parodymų teisingumą patvirtina: jos brolio V. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis nurodė, kad kartais tėvas pakeldavo ranką prieš jį ir D. T., kad sesuo jam buvo sakiusi, jog tėtis ją su diržu mušė (1 t., b. l. 95–96, 97–99); liudytojos R. S. parodymai apylinkės teisme, kur ji patvirtino, jog D. T. jai buvo sakiusi, kad tėvas ją muša, pasakojusi, jog kažką buvo ne taip padariusi ir tėvas jai trenkęs į nugarą (3 t., b. l. 67–68); liudytojų M. T., M. K., I. J., K. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur šios liudytojos nurodė, kad D. T. joms pasakodavo, jog tėvas ją mušdavo, kartais mušdavo diržu, buvo trenkęs diržu jai į nugarą, mušdavo pavėlavus grįžti namo, atsisakius atlikti tėvo nurodytą pratimą (1 t., b. l. 132–133, 146–148, 157–158, 171–172). Nors apeliantas teigia, kad fizinio smurto faktai yra prasimanymas, tačiau, teismo vertinimu, tai tik pasirinkta apelianto gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teismui nekyla abejonių, kad V. T. diržu bent du kartus mušė savo dukrą per nugarą ir tokiu būdu sukėlė jai juntamą fizinį skausmą. Taigi byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia teigti, kad V. T. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai.

Dėl kitų skundo argumentų

10. Apelianto skundo argumentai, jog šioje byloje buvo visos sąlygos taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, t. y. bylą nutraukti nukentėjusiajai ir kaltininkui susitaikius, yra visiškai nepagrįsti. BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nuteistasis V. T. viso proceso metu nepripažino padaręs nusikalstamas veikas, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog yra nepagrįstai nuteistas, todėl, nesant BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos privalomos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos (prisipažinimo nusikalstamos veikos padarymu), tiek prokuroras, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 38 straipsnio nuostatų ir V. T. nuo baudžiamosios atsakomybės neatleido.

11. Nors apeliaciniame skunde prašoma atlikti įrodymų tyrimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. T. nurodė, jog įrodymų tyrimo atlikti nereikia, tam pritarė ir apelianto gynėjas bei prokurorė. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas dėl skundo argumentų, susijusių su įrodymų tyrimu, plačiau nepasisako.

12. V. T. skunde teigia, jog pirmosios instancijos teisme jam nebuvo užtikrinta teisė nemokamai gauti advokatą, mano, jog advokato dalyvavimas turėjo būti užtikrintas, nes pats gintis nesugebėjo dėl teisinių žinių trūkumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad iš 2018 m. birželio 11 d. Telšių apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog V. T. buvo išaiškintos jo, kaip kaltinamojo, procesinės teisės, taip pat ir teisė turėti gynėją, tačiau V. T. nurodė, kad advokato jam nereikia ir ginsis pats, paaiškino suprantantis, kuo yra kaltinamas (3 t., b. l. 49–50), todėl visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, jog jam nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją. Be to, šiuo atveju nebuvo ir BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų pripažinti, jog byloje yra privalomas gynėjo dalyvavimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu V. T. turėjo gynėją (2 t., b. l. 14), taigi, V. T. jau ikiteisminio tyrimo metu sugebėjo pats savarankiškai realizuoti teisę turėti gynėją, todėl visiškai nelogiškas apelianto teiginys, jog minėtos teisės jis negalėjo įgyvendinti ir bylą nagrinėjant teisme. Remiantis tuo kas išdėstyta, sprendžiama, jog V. T. savo teisę turėti gynėją pirmosios instancijos teisme galėjo realizuoti, tačiau jos pats sąmoningai atsisakė, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog V. T. teisė turėti gynėją buvo pažeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.