- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-291-210/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-2-000346-2016-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- V. Z.
- Nukentėjusysis
- K. Z.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. K. (kolegijos pirmininkas), Raimundo Jurgaičio ir Laisvydo Zederštremo ,
apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį ir ji nubausta laisvės apribojimu 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant visą tą laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Taip pat ji pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus ir nuteista laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Z. nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant ją visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi ir 72¹ straipsniu, V. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios K. Z. ir nesiartinti prie nukentėjusio asmens K. Z. arčiau nei 100 (vieno šimto) metrų atstumu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi ir 72² straipsniu, V. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. Z. nuteista už tai, kad piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, t. y. nuo tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytos datos ir laiko, bet ne anksčiau, kaip nuo 2009 m. iki 2016 m. lapkričio 29 d. (duomenys neskelbtini), buto patalpose, būdama K. Z., gim. ... m., mama ir turėdama teisę ir pareigą ją prižiūrėti, rūpintis sveikata ir sudaryti sąlygas visapusiškai ir harmoningai dukrai vystytis, fiziškai ir psichologiškai gniuždė savo vaiką, t. y. supykusi tampydavo ją už plaukų, suėmusi už plaukų trenkdavo galvą į sieną, išversdavo iš neįgaliojo vežimėlio, spardydavo į pilvą, trenkdavo ranka į veidą, į pilvą, mušdavo dulkių siurblio laidu, visa tai nukentėjusiajai sukėlė skausmą, taip pat psichiškai ir žiauriu elgesiu gniuždė dukrą K. Z., t. y. jos galvą kišdavo į prišlapintas sauskelnes, prišlapintą lovą, K. Z. apsivėmus, kišo galvą į vėmalus, iškritus iš neįgaliojo vežimo, liepdavo bučiuoti kojas, rankas už tai, kad pakeltų nukentėjusiąją nuo žemės, nuolat rėkdavo ant K., pastoviai žemino išvadindama necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais: „karvė, invalidė, kekšė, gulintis padaras“, prikaišiodavo, kad K. yra nenormalaus mąstymo, serga šizofrenija, nieko nesugeba, vertė jaustis kalta, kad sugadino įtariamosios gyvenimą.
2. Be to, ji nuteista už tai, kad nesunkiai sutrikdė savo dukros sveikatą, o būtent: nuo tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytos datos ir laiko, bet ne anksčiau, kaip nuo 2009 m. iki 2016 m. lapkričio 29 d. piktnaudžiaudama savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis, t. y. fiziškai ir psichologiškai gniuždydama dukrą K. Z., padarė žalą dukros psichikos sveikatai, nukentėjusiajai nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. pabaigos buvo konstatuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas F32.1, 2016 m. gruodžio mėnesį, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, diagnozuota ūminė reakcija į stresą F43.0, o ambulatorinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės metu 2017 m. vasario 28 d. jai nustatytos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, visi sutrikimai nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios K. Z. psichikos sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistoji V. Z. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
3.1. Nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme kilo daug ginčijamų klausimų dėl byloje dalyvavusių ekspertų nepateiktų medicininių dokumentų, kuriais buvo remtasi atliekant ekspertizę. Taip pat nurodo, kad visi kaltinimai buvo paremti tik liudytojos R. V. pasakojimais, o atsiradus naujiems faktams, šiai liudytojai nebebuvo leista liudyti, nors ji ir norėjo.
3.2. Mano, jog teisėja nebuvo objektyvi vertindama kai kurių liudytojų – ekspertų paaiškinimai apie galimas reakcijas į smurtą, vadinamąjį ,,skriaudžiamo vaiko sindromą“ (nuolatinį šokinėjimą nuo menkiausio garso). Tvirtina, kad liudytojas S. Z., buvęs šalia nukentėjusiosios nuo gimimo, tai neigė. Apeliantė nurodo, kad šie nukentėjusiosios nervų sistemos ypatumai yra nuo pat jos gimimo ir tai fiksuota jos medicininėje sveikatos kortelėje, tačiau tai bylos medžiagoje nėra fiksuota.
3.3. Tvirtina, kad nukentėjusiosios nuolatinis žalojimas nėra suderinamas su jos sveikatos būkle, kadangi nukentėjusioji nuolatos geria nuskausminamuosius vaistus, nuo menkiausio staigesnio judesio ją reikėjo vežti į ligoninę
2. Teismo posėdžio metu nuteistoji V. Z. ir jos gynėjas prašė nuteistosios skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistoji, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji padarė nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose bei 163 straipsnyje, tvirtina, kad prieš dukrą niekada nesmurtavo, o skundžiamas nuosprendis grįstas vien tik neįrodytomis kalbomis, nesant pagrįstų medicinos ekspertų išvadų. Visgi tokie apeliantės skundo argumentai, byloje ištirtų įrodymų pagrindu, pripažintini nepagrįstais.
4. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę ar faktą, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Įrodymų vertinimui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą, privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Pažymėtina, kad vien tai, jog teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka nuteistosios norų, savaime nereiškia BPK pažeidimų.
5. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį, bejėgiškos būklės savo artimą giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Pažymėtina, jog remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. Nr. V-298/158/A1-86 įsakymu patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6.9. punktu, susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką užtraukia asmens atsakomybę pagal atitinkamas BK 135 straipsnio nuostatas. Visgi Taisyklių 7 punkte numatyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis) nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna Taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Tuo tarpu fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas (BK 168 straipsnis) suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, nesirūpinimas vaiku ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-277-788/2016).
6. Dar kartą įvertindamas 2017-04-28 teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) aprašytus nukentėjusiosios sveikatos sutrikimo požymius ir simptomus, apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog byloje visumos įrodymų pagrindu nustatyta, kad nukentėjusiajai K. Z. konstatuotas nuo 2012 m. pradžios iki 2016 m. pabaigos vidutinio sunkumo depresijos epizodas F32.1, 2016 m. gruodžio mėnesį, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, nukentėjusiajai diagnozuota ūminė reakcija į stresą F43.0, o ambulatorinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės metu 2017-02-28 jai nustatytos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8., kilo dėl nuteistosios V. Z. neteisėtų, nusikalstamų veiksmų fiziškai ir psichologiškai gniuždant bejėgiškos būklės mažametę dukrą, piktnaudžiaujant savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis (1 t., b. l. 118-130). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistosios veiksmus kaip nesunkiai sutrikdžiusius savo mažamečio, bejėgiškos būklės šeimos nario sveikatą ir peržengusius leistinas griežtumo ir reiklumo ribas, todėl visiškai pagrįstai pripažino ją kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose ir 168 straipsnyje.
7. Nors nuteistoji V. Z. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad ji, būdama nukentėjusiosios K. Z. motina, atsakinga už jos auklėjimą, vystymąsi, privalėdama rūpintis jos sveikata, ugdymu, piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis, sistemingu, jausmus ir orumą žeidžiančiu elgesiu, įžeidinėjimu necenzūriniais žodžiais, smurtavimu, grasinimais, žiauriu elgesiu psichologiškai ir fiziškai gniuždė savo dukrą.
8. Nagrinėjamu atveju iš nukentėjusiosios K. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 33-39), pasisakant ekspertizės metu (1 t., b. l. 126 – 127) bei teisminio nagrinėjimo metu (2 t., b. l. 42-43) matyti, jog ji nuosekliai visą laiką tvirtino, kad tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą nuteistoji jos atžvilgiu naudojo nuolatos, dažniausiai tai buvo vykdoma namuose, nematant pašaliniams asmenims. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją K. Z. parodė, kad mama iš jos tyčiojosi, kiekvieną kartą, kai grįždavo, ant jos šaukdavo, rėkdavo arba mušdavo, tampydavo už plaukų, kai apsivėmė, jos galvą kišo į vėmalus, kad daugiau taip nedarytų, jei apsišlapindavo, tai irgi kišdavo galvą į šlapimą, į sauskelnes, į šlapią lovą. Tokiu metu ji jausdavosi žiauriai, nes negali atsistoti. Būdavo, kad kartais trenkdavo galvą į sieną už plaukų, išversdavo iš vežimėlio, spardydavo į pilvą. Smurtaudavo psichologiškai, vadino ,,kurva“, karve, invalide ir visaip kitaip. Būdavo, kad po mušimo likdavo mėlynės, o 5-6 klasėje mėlynės buvo užfiksuotos mokykloje, buvo, kad mušė dulkių siurblio laidu, o po to neleido eiti į mokyklą, jei mokytojai pastebėdavo, kad yra mėlynės, ji meluodavo, kad pati užsigavo arba pasakydavo, kad mama mušė. Mama taip elgėsi jau senai, dabar ji nusprendė nebekentėti. Kad mama smurtauja mažai kas matė, nes mama prie kitų su ja elgėsi gražiai (1 t., b. l. 33-39). Nukentėjusioji, apklausima teisminio nagrinėjimo metu, patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad prieš ją mama nuolatos smurtavo fiziškai ir psichologiškai, jai buvo mėlynės, o ji (nukentėjusioji), nebenorėdama viso šito kentėti, nusprendė kreiptis pagalbos. Manė, jog mama pasikeis, tačiau mama ją toliau mušdavo, visaip koliodavo, ji į internatą išėjo gyventi, kad būtų ramiau. Nurodė, jog mama vežė ją pas psichologus ir jai buvo nustatyta depresija, mama norėjo įrodyti, kad jai negerai su smegenimis, jos sesė yra nuteikta prieš ją. Nurodė, jog pastaruoju metu stengdavosi su mama nelikti viena, kad išvengtų visų mušimų, konfliktų. Kai nebūdavo pašalinių žmonių vėl būdavo koliojimai, ją vadindavo invalide, kekše ir pan. Nurodė, jog nėra jokių aplinkybių, dėl kurių ji galėtų apkalbėti savo mamą, tiesiog nebenori su mama bendrauti. Ant mamos nepyksta, tačiau bendrauti su ja nenori.
9. Ir nors nuteistoji savo kaltės nepripažino, tačiau ji savo parodymuose nurodė, kad su dukra K. Z. bendravo griežtu tonu bei yra sudavusi dukrai per užpakalį, pykdavo dėl dukros netinkamo elgesio (kai ši nenorėdavo judėti, prišlapino sauskelnes, kai apsivėmė) (2 t., b. l. 42-43). Be to, ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta G. Z. taip pat patvirtino, kad mama ant jos ir sesės K. Z. šaukdavo (1 t., b. l. 46-48). Liudytoja I. B. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad V. apšaukdavo dukrą K. Z., ir nors vėliau bandė pataisyti netikėtai išsprūdusius žodžius ir teigė, kad nuteistoji pirmiausia gražiuoju prašydavo, o tik po to šaukdavo, tačiau nurodė ir tai, jog nėra mačiusi, kad V. Z. būtų prie jos apkabinusi savo dukrą K. Z. (2 t., b. l. 45-46). Liudytojas A. B. teisiamojo posėdžio metu ir patvirtino, kad K. būdavo apsiverkusi, jam pasakojo, jog mama prieš ją smurtauja, nurodė, jog V. Z. jo akivaizdoje grubiu tonu kalbėdavo su K. Z. (2 t., b. l. 45). Liudytoja I. B. teisminio nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad jai K. Z. papasakojo apie mamos elgesį, nurodė, kad kiekvieną kartą K. Z. grįžus po savaitgalio iš namų būdavo labai prastos būsenos, ji kalbėjosi su K. Z. močiute, kuri sakė, kad matė, kaip V. muša dukrą, močiutė yra mačiusi mėlynes (2 t., b. l. 44 ). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. M. taip pat patvirtino, jog nukentėjusioji K. Z. jai skundėsi, kad prieš ją yra naudojamas smurtas, ji informavo apie tai mokyklos vadovybę (2 t., b. l. 147-148). Liudytoju apklaustas nukentėjusios tėvas S. Z. patvirtino teismui, jog nukentėjusioji K. Z. jam skundėsi, kad prieš ją yra smurtaujama, tačiau jis dukros pasisakymų nevertino kaip rimtų, nes jam nesuprantama, kaip mama gali smurtauti prieš savo vaiką (2 t., b. l. 149-150). Nors teisminio nagrinėjimo metu liudytoja R. V. atsisakė duoti parodymus, tačiau išsakė tokią frazę, kad tarp jos dukros ir anūkės būdavo visokių santykių ir tai turėjo spręsti kiti specialistai (2 t., b. l. 46). Be to, iš byloje esančio R. V. 2013-10-03 prašymo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, matyti, jog ji pranešė, kad jos dukra V. Z. dėl kiekvienos smulkmenos barasi ant dukros K. Z., muša dukrą K., atima telefoną, kad pastaroji negalėtų pasiskųsti jei primušė bei palieka vieną namuose ilgam (2 t., b. l. 155).
10. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad aukščiau išvardintų liudytojų parodymai dėl įvykio aplinkybių iš esmės sutampa su nukentėjusiosios parodymais, todėl nukentėjusiosios parodymų patikimumas jokių abejonių nekelia, o išvadą, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos sustiprina ir rašytinė bylos medžiaga, tame tarpe ir 2017 m. kovo 23-balandžio 24 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas. Taigi, išdėstyti duomenys išties leidžia tvirtinti, kad nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, jog motina ne tik ją vadino užgauliais įžeidžiančiais žodžiais, tačiau ir smurtavo.
11. Kaip minėta anksčiau, V. Z. kaltė įrodyta ir 2017 m. kovo 23-balandžio 24 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriame užfiksuota, jog ekspertizės metu kaip tik buvo patvirtinta, jog K. Z. neturi psichikos sutrikimų, trukdančių teisingai suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie juos parodymus. Jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Taip pat psichiatrai nustatė, kad smurtą ji patyrė nuo 7 iki 17 m. Pradžioje dėl savo amžiaus ir vėluojančios pažintinės raidos nesuprato smurto veiksmų pobūdžio ir negalėjo pasipriešinti smurto veiksmams. Bręsdama suprato fizinio smurto pobūdį, tačiau dėl savo fizinės negalios ir priklausomumo nuo kaltinamosios, t. y. savo mamos, nebuvo pajėgi savarankiškai pasipriešinti, pasakodama kitiems apie patiriamą smurtą, nesulaukė tinkamos pagalbos. Iš dalies save apsaugojo, išsireikalavusi darbo dienomis gyventi mokyklos bendrabutyje. 2016 m. rudenį jau pati aktyviai pradėjo siekti pagalbos, nes pavargo nuo smurto (1 t., b. l. 118-130). Teismo posėdžio metu psichiatrė ekspertė R. D. parodė, kad nukentėjusios K. Z. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir psichiatrinės psichologinės ekspertizės metu analogiški, nukentėjusiajai nėra nustatyta psichikos sutrikimų, dėl kurių ji negalėtų suprasti bylos aplinkybių bei suvokti savo parodymų. Ekspertė paaiškino, jog nukentėjusios krūptelėjimai net po nedidelio triukšmo parodo ypatingai padidėjusi nerimastingumą ir baimingumą, tai parodo skriausto vaiko reakcijas į bet kokį pašalinį garsą (2 t., b. l. 93-95), kas patvirtina bylos aplinkybes, jog nukentėjusios K. Z. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Ir nors nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, jog jos dukra nuo gimimo krūpčioja dėl menkiausio garso, ką teisme nurodė ir nukentėjusios tėvas S. Z., tačiau iš ekspertės paaiškinimo teismui matyti, kad nukentėjusios krūptelėjimai yra susiję ir su patirtu smurtu, ne tik dėl ligos. Be to, teismo posėdžio metu apklausta psichologė ekspertė D. P. taip pat patvirtino, kad nukentėjusios K. Z. parodymai nuoseklūs. Ji teismui nurodė, kad nukentėjusioji yra labai imli stresinėms situacijoms, kas yra atsakas į tai, ką ji patyrė, t. y. smurtą. Nukentėjusioji sakė, kad jai mama dažnai sakydavo, kad ji invalidė, kad ji niekam nereikalinga, kad draugas ją paliks, jautėsi nereikalinga, nukentėjusios emocinė būklė atitiko duodamus parodymus, ji neturi psichikos sutrikimų, trukdančių teisingai suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie juos parodymus, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, patvirtino išvadą, kad nukentėjusioji smurtą patyrė nuo 7 iki 17 metų. Pradžioje dėl savo amžiaus ir vėluojančios pažintinės raidos nesuprato smurto veiksmų pobūdžio ir negalėjo pasipriešinti smurto veiksmams, o bręsdama suprato fizinio smurto pobūdį, tačiau dėl savo fizinės negalios ir priklausomumo nuo kaltinamosios, t. y. savo mamos, nebuvo pajėgi savarankiškai pasipriešinti, tik vėliau iš dalies save apsaugojo išsireikalavusi darbo dienomis gyventi mokyklos bendrabutyje, o 2016 m. rudenį jau pati aktyviai pradėjo siekti pagalbos, nes pavargo nuo smurto (2 t., b. l. 95-97).
12. Ir nors nuteistoji apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kelia klausimą ir abejones dėl ekspertizės akto išvadų patikimumo, tačiau aukštesnės instancijos teismas atmeta šį argumentą ir sutinka su apylinkės teismo išvada, jog šios nuteistosios keliamos abejonės yra jos gynybinė pozicija ir nėra patvirtinta jokiais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo abejoti eksperčių kompetencija, nes ekspertė R. D. turi aukštąjį išsilavinimą, yra teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė, turinti 18 metų ekspertinio darbo stažą, D. P., taip pat turi aukštąjį išsilavinimą, yra teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė, turinti 4 metų ekspertinio darbo stažą (1 t., b. l. 118). Be to, ekspertizės aktas yra išsamus ir pagrįstas ne tik nukentėjusios apklausa ir tyrimu, tačiau paremtas ir medicininiais dokumentais – K. Z. asmens sveikatos istorija iš VšĮ Centro poliklinikos ir psichikos sveikatos centro (1 t., b. l. 114, 115, 116). Atsižvelgiant į tai, atmetamas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad ekspertai, vertindami nukentėjusiosios būklę, neturėjo medicininių dokumentų, kuriuose buvo fiksuota nukentėjusios fizinė ir psichinė/psichologinė būklė nuo pat mažens. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, jog ekspertizės išvados teisiamojo posėdžio metu eksperčių R. D. ir D. P. buvo patvirtintos. Jos paaiškino jas bei atsakė į proceso dalyvių užduotus klausimus. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, apygardos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi ekspertizės akte padarytomis išvadomis ir eksperčių duotais parodymais. Abejoti ekspertizės akte padarytomis išvadomis apygardos teismas taip pat neturi jokio pagrindo.
13. Skunde nuteistoji taip pat nurodo, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo leista liudyti R. V., kuri, pasak apeliantės, norėjo liudyti apie naujus faktus. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog R. V. yra nuteistosios motina, ji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus prieš savo dukrą V. Z. (1 t., b. l. 55), teisminio nagrinėjimo metu ji pradžioje sutiko duoti parodymus nurodydama, kad visus klausimus turi spręsti specialistai, taip pat tai, kad tarp jo dukros ir anūkės būdavo visokių santykių, būdavo ir geriau, būdavo ir blogiau, prie jos negražiai kalbama ir negražiai elgiamasi nebūdavo. Po šių parodymų R. V. toliau duoti parodymus atsisakė (2 t., b. l. 46). Ir nors apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad teismas vėlesniame bylos nagrinėjime nebeapklausė liudytoja R. V., įvertinęs liudytojos R. V. elgesį ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, bei trumpus jos parodymus teisminio nagrinėjimo metu, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apylinkės teisėjo sprendimu nebeleisti pakartotinai šiai liudytojai 2018 m. vasario 21 d. teismo posėdyje duoti parodymus. Kaip minėta anksčiau, ji duoti parodymus turėjo galimybę net keletą kartų, įskaitant ir ikiteisminį tyrimą, tačiau pati tai daryti atsisakė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes manyti, kad jos nauji pakartotiniai parodymai įvykus keliems bylos nagrinėjimo teismo posėdžiams, kuriuos (yra tikimybė), stebėjo ir R. V., bus objektyvūs ir atitinkantys faktines bylos aplinkybes, nebuvo pagrindo. Be to, nors nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad ši liudytoja norėjo duoti parodymus apie atsiradusius naujus faktus, o teismas jos neišklausė, apeliaciniame skunde ji detaliau nenurodė, kokias nagrinėjamas aplinkybes jie būtų paneigę arba patvirtinę. Taigi, teisėjų kolegija, sprendžia, jog apylinkės teismas, priėmęs sprendimą pakartotinai nebeapklausti liudytojos R. V., baudžiamojo proceso normų nepažeidė.
14. Taigi, aukščiau išdėstytų duomenų visuma pagrįstai leidžia teigti, jog nuteistoji, galėdama suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, savo veiksmais kaltinime nurodytu laikotarpiu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios K. Z. sveikatą ir jos elgesys su dukra peržengė visas moralias vaiko priežiūros ir auklėjimo ribas, kas laikoma, jog toks elgesys yra pavojingas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Šiuo konkrečiu atveju, ištirti įrodymai patvirtina, jog nuteistoji piktnaudžiavo savo teise auklėti dukrą, psichiškai ir fiziškai ją gniuždė, tai tęsėsi išties ilgą laiką ir tai sukėlė nukentėjusiosios psichinės sveikatos sutrikdymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji visiškai pagrįstai nuteista pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ir BK 163 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra objektyvus, teisingas ir teisėtas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios V. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.