Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis, 1-41-729/2021

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-07-02
Bylos Nr.: 1-41-729/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-09711-2019-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Jurgita Grigonienė
Kaltinamasis: S. V.
Advokatai: Alvydas Kvaščevičius

Kategorijos

2.3.6.4.2Nuosprendžio surašymas ir paskelbimas (BPK 302, 308 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-41-729/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09711-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 2.3.6.4.2

(S.)KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 2 d.Gargždai

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėja Jurgita Grigonienė,sekretoriaujant Aušrai Jokubauskienei,dalyvaujant prokurorei Margaritai Kiudytei - Čarienei,gynėjams adv. Artūrui Andriukaičiui ir Rimvydui Paulauskui,nukentėjusiojo atstovui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

S. V., gimusi (duomenys neskelbtini)., a.k. (duomenys neskelbtini) lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), netekėjusi, dirbanti (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir

D. K., gimęs (duomenys neskelbtini)., a.k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirba (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. piktnaudžiavo motinos tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką bei panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku ir taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį:

Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne anksčiau kaip nuo 2010 m. iki 2019-02-20 buto patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini)., S. V., veikdama bendrai su sugyventiniu D. K., būdama nepilnamečio R. V., gim. (duomenys neskelbtini), motina ir turėdama teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, atsižvelgdama į jo fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos CK 3.155. str. 2 d.), sistemingai piktnaudžiavo šiomis teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką ir panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku, t. y.: supykusi mušdavo ranka, diržu per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip smurtaudavo prieš R. V., taip sukeldama vaikui fizinį skausmą, o taip pat:

2010-2011 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, namuose, S. V. ne mažiau kaip tris kartus liepė padėti vaikui abiejų rankų delnus ant stalo, po ko ne mažiau kaip po du kartus trenkė per R. V. rankų pirštus diržu ir taip sukėlė jam fizinį skausmą;

2017 m. tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti namuose S. V. tyčia vieną kartą ranką trenkė R. V. per veidą, dėl ko jis parkrito ant žemės ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

Be to, ji nuolat psichiškai gniuždė savo vaiką ir žiauriai elgėsi su vaiku, t. y. nuolat rėkdavo ir grubiai bendraudavo su vaiku, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais prasižengimais, sistemingai žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindama nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, grasindavo jį išvaryti iš namų, neduodavo jam valgyti, neleisdavo lankyti neformalaus ugdymo būrelių, bendrauti su bendraamžiais, laisvalaikiu drausdavo išeiti iš namų, gąsdino vaiką prie degančios ugnies, kišdama jo pirštus, kad nukentėjusysis daugiau nevagiliautų ir neapsaugodavo R. V. nuo nuolat patiriamo D. K. fizinio, psichologinio smurto ir žiauraus elgesio su vaiku bei tokio pobūdžio D. K. elgesiui pritardavo, taip bendrais veiksmais fiziškai ir psichiškai gniuždė R. V. ir žiauriai elgėsi su vaiku, ir šiais savo veiksmais padarė žalą savo šeimos nario psichikos sveikatai – ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu 2019-08-27 R. V. konstatuotus kitus mišrius elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl S. V. ir D. K. veiksmų ir atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

D. K. piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydamas vaiką bei žiauriai su juo elgdamasis ir taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį:

Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne ankščiau kaip nuo 2010 m. iki 2019-02-20 buto patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), D. K., būdamas R. V. mamos S. V. sugyventiniu ir R. V. šeimos nariu faktiškai (de facto) įgyvendindamas ir vykdydamas tėvo teisę ir pareigą auklėti ir prižiūrėti R. V., rūpintis jo sveikata, atsižvelgdamas į jo fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos CK 3.155. str. 2 d.), veikdamas kartu su vaiko motina S. V., sistemingai piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždė šį vaiką bei panašiai žiauriai su juo elgėsi : supykęs mušdavo laidu, rykšte, gumine žarna, diržu, rankomis per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip smurtaudavo prieš R. V., taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą, o taip pat:

2011-2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, data ir laiku, namuose, D. K. tyčia garsiai šaukdamas ir priekaištaudamas R. V. dėl durų staktos sukapojimo, liepė jam nusimauti kelnes ir su diržu ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė vaikui per sėdmenis ir nugarą, taip sukėlė jam fizinį skausmą;

2015-2016 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, gruodžio mėnesį, laikotarpiu nuo 24 iki 26 dienos, tiksli data ir laikas nenustatyti, namuose D. K., priekaištaudamas dėl neva sulaužyto žaislo, jėga parvertė R. V. šonu ant grindų, po ko laikė jį prispaudęs rankomis prie žemės ir taip gulinčiam ne mažiau kaip 15 kartų kumščiu trenkė per vaiko rankas, sukeldamas jam fizinį skausmą;

2016-2017 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, žiemą, tiksli data ir laikas nenustatyti, namuose, D. K. priekaištaudamas dėl neva dingusio mobilaus ryšio telefono pakroviklio liepė R. V. klauptis ant kelių, o pastarajam klūpint ne mažiau kaip 3 kartus sudavė gumine žarna vaikui per šlaunis ir sėdmenis, nenustatytą skaičių kartų trankė ranka nukentėjusiojo galvą, po ko rankomis lenkė - laužė vaiko abiejų rankų pirštus į delno vidų, juos suko ir taip sukėlė jam fizinį skausmą;

2019 m. vasario mėn., laikotarpiu nuo 15 iki 20 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose D. K. priekaištaudamas, kad R. V. nelanko pamokų tyčia rėkė, žemino nepilnametį, vadindamas jį įvairiais necenzūriniais žodžiais, po ko jėga parvertė jį ant grindų, dėl ko R. V. krisdamas nugara atsitrenkė į lovą ir taip patyrė fizinį skausmą.

Be to, jis nuolat rėkdavo ir grubiai bendraudavo su R. V., sistemingai jį žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindamas nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais: „durnelis, asilas, daunas, dalbajobas, invalidas, debilas, dūchas, piderastas“, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais prasižengimais, už kuriuos taikydavo fizines bausmes, grasindavo jį išvaryti iš namų, išvežti į psichiatrijos ligoninę, vaikų namus, į mišką ir paklaidinti, o taip pat 2016-2017 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, data ir laiku, sutemus, už tai, kad R. V. nepadarė namų darbų, tyčia, įsisodinęs vaiką į automobilį, nuvežė jį į mišką už Svencelės k., Klaipėdos r., ir grasino nukentėjusįjį jame palikti, neapsaugodavo R. V. nuo nuolat patiriamo D. K. fizinio, psichologinio smurto ir žiauraus elgesio su vaiku bei tokio pobūdžio D. K. elgesiui pritardavo, taip bendrais veiksmais fiziškai ir psichiškai gniuždė R. V. ir žiauriai elgėsi su vaiku, ir šiais savo veiksmais padarė žalą savo šeimos nario psichikos sveikatai – ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu 2019-08-27 R. V. konstatuotus kitus mišrius elgesio ir emocijų sutrikimus (F92.8), kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl S. V. ir D. K. veiksmų ir atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

Kaltinamoji S. V. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino. Ji parodė, kad savo sūnų R. V. mylėjo, juo rūpinosi ir auklėjo taip, kaip suprato esant reikalinga. Tai vyriausiais jos sūnus, jis turi 5 metais jaunesnę įseserę V., ir du dar jaunesnius įbrolius D. ir D., kurių ji susilaukė jau gyvendama su D. K. nuo 2012 metų. R. gimė 2003 m., kaltinamoji su jo tėvu išsiskyrė 2005 m., po to kurį laiką artimai bendravo su V. tėvu G., o dar vėliau – su D. K., su kurio kartu gyvena nuo 2012 metų. Mažas R. buvo labai tylus, augdamas pradėjo kelti rūpesčių, nepripažino D. K. autoriteto, nenorėjo, kad jis gyventų jų šeimoje, tikėjosi, kad į šeimą gali grįžti jo tėvas. R. bendraudavo su savo tėvu per močiutę, gyvenančią Priekulėje, nelabai šilti buvo sų santykiai, bet vaikas vis tiek juos vertino. D. K. žūtbūt nesiekė tapti ir būti vadinamas berniuko tėvu, jis dalyvavo jo gyvenime nedaug ir geranoriškai, padėdamas jai ir materialiai rūpintis vaikais ir namais, ir paauklėdamas vaikus, tačiau niekada nesielgė žiauriai, R. nemušė ir nekankino, yra jam ir pinigų davęs, ir pakvietęs kartu padirbėti bei užsidirbti, ir draugiškai praleidęs su juo laiką. Ji mano, kad sūnui ir reikėjo didesnio griežtumo, nes norėjo jį apsaugoti nuo neigiamos aplinkinių įtakos, kuriai R. buvo linkęs pasiduoti. Žinojo, kad jis yra kelis kartus apsivogęs, rūkė, vartojo narkotikus, išėjęs su draugais pamesdavo telefoną arba grįždavo gerokai vėliau, nei buvo susitarę, yra buvęs ir į mokyklą nenuėjęs, o į neformaliojo ugdymo būrelius ji jo neleisdavo ir dėl šių priežasčių, ir dėl to, kad pati nevairavo ir neturėjo kaip jo vežioti iš susitikimų Priekulėje; be to, jis norėjo lankyti karate treniruotes ir ji neleido, bijodama, kad sūnus netaptų dar agresyvesnis. Laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2019 m. yra buvusi kelis kartus (tris) jį paklupdžiusi, bet tiesiog ant grindų, o ne ant žirnių, ir nei diržu, nei ranka nėra jo mušusi, nėra taip sudavusi, kad jis parkristų ant grindų per vaiko rankas diržu tikrai nemušė, liepusi padėti jas ant stalo ir nėra liepusi kišti jam rankas prie degančios ugnies; tai yra jos pačios vaikystės istorija, kurią ji sūnui papasakojo. Ji pati nuolat sūnų auklėdavo, aiškindavo jam, kas negerai, nes juo rūpinosi, bet ant jo nerėkdavo, vadindavo vardu ir tik vieną kitą kartą yra pavadinusi įžeidžiančiais žodžiais, kai netekdavo kantrybės dėl jo elgesio. Nepagrįstai jokiais prasižengimais ji jo nekaltindavo, nėra buvę, kad už blogus pažymius neduotų jam valgyti; nėra variusi sūnaus iš namų ar grasinusi išvaryti. Matė, kad R. augdamas vis labiau agresyvėja, todėl pati kreipėsi į jo klasės auklėtoją, kad padėtų jam apsilankyti pas mokyklos psichologę. R. pas ją lankėsi ir jo elgesys buvo pagerėjęs. Jis yra smurtavęs prieš savo seserį V., tada S. V. kreipėsi pagalbos į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, bet jos negavo. Ji niekada nenorėjo ir nesiekė, kad sūnus nebaigtų mokyklos, bet mokyklos darbuotojai jai buvo pradėję sakyti, kad jį iš jos pašalins už blogą lankomumą, blogą mokymąsi ir netinkamą elgesį mokykloje, ji atvykdavo tartis, ką galima padaryti, paskui ir su sūnum dėl to kalbėdavosi. Ji duodavo sūnui laisvo laiko, jis galėjo išeiti į kiemą, bet turėjo nedaug draugų ir pats ten nesiveržė, o ir ji nenorėjo, kad jis susidėtų su blogais draugais. Namų ūkio darbais be saiko sūnaus irgi neapkraudavo, bet susitvarkyti savo kambarį ir padėti namų ruošoje bei darže buvo sūnaus pareiga, ji mano, kad taip ir reikia vaikus auklėti, rengti gyvenimui. Šeima verčiasi labai kukliai, gyvena dviejų kambarių bute be patogumų, ji 2010-2019 metų laikotarpiu nedaug teturėjo darbą, nes augino mažus vaikus, o D. K. dirba kitoje vietovėje, todėl išvažiuodavo į darbą 1-2 savaitėms, gyvendavo pas savo tėvus ir net negalėjo daryti kaltinime nurodytų dalykų. Jis niekada nėra vežęsis R. į mišką gąsdinti, tai visiškai netiesa, jų šeima iškylauti važiuodavo į mišką. R. patarnaudavo mišioms, pats to norėjo, už tai iš kunigo buvo gavęs dovanų telefoną. D. tėvu jis niekada nelaikė, patėviu irgi nevadino, vadino dėde D.. R. buvo ramus, paslaugus, bet neturintis savo nuomonės vaikas. Po to, kai jis buvo paimtas iš jos šeimos, jie kelis kartus buvo susitikę viešose vietose, R. buvo parvažiavęs ir į namus, tačiau jų santykiai atšalo. Nors ji ir bandė susitaikyti, prisiimti kaltę dėl to, ko nepadarė, kad tik jam būtų geriau, nieko iš to neišėjo. Ji kaip mama labai dėl to išgyvena, stengiasi suprasti, kas atsitiko, skaito daug psichologinės literatūros, yra prižiūrima, kaip augina kitus nepilnamečius savo vaikus ir niekad nieko blogo nebuvo nustatyta. Kai R. dar gyveno šeimoje, jai turint darbą tekdavo į jį išvažiuoti, kartais ir namie nenakvoti, tada ji paprašydavo kaimynės pasirūpinti jos vaikais ir ši pasirūpindavo, nieko blogo S. V. tame nemato ir nieko blogo nenutiko, tačiau kita kaimynė dėl to pranešė policijai ir jai teko aiškintis. Ji abejoja, kaip liudytojos – Drevernos gyventojos tiek daug apie ją visko žino, jei kartu negyvena, mano, kad yra apkalbama. Prašo ją išteisinti, nes nepadarė jokių nusikalstamų veikų.

Ikiteisminiame tyrime kaltinamoji S. V. iš dalies pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, yra parodžiusi, kad galėjo R. suduoti diržu per pirštus ir taip galėjo būti ne vieną kartą, tuo metu jis galėjo būti trečioje-ketvirtoje klasėje, kadangi tuo metu jis pradėjo vagiliauti iš klasės draugų. Pripažino, kad dažnai šaukdavo ant R. reikalaudama mokytis, susidėti savo daiktus, padėti namų ruošoje, nes tik šaukiant sūnus ką nors padarydavo. R. augant jis darėsi vis sunkiau suvaldomas, nuo 7 klasės jis vis dažniau bėgdavo iš pamokų, ėmė prastai mokytis, jie dėl to bardavosi, pats R. sakė, kad, kai jam sueis 16 metų, paliks namus, gyvens savarankiškai. Galėjo būti, kad nesusitvardžiusi jam trenkė per veidą. R. buvo vyriausias vaikas šeimoje, jam skirdavo mažiau dėmesio, todėl pykčio pagautas laužydavo mažesnių šeimos vaikų žaislus, už tai būdavo baudžiamas, baramas, buvo ne tik šaukiama, bet taikomos ir fizinės bausmė - ji R. kartais mušdavo diržu ir ranka, liepdavo klūpėti kampe. Nuo 8 klasės R. pradėjo lankyti Šaulių būrelį, jam ten labai patiko, tačiau pradėjo laiku negrįžti namo, todėl ji uždraudė jam lankyti tą būrelį. Pripažįsta, kad R. vertė valgyti iš jo nešvariai išplautų indų, su nešvariomis šakutėmis, taip darė auklėjimo tikslais. Neleido R. jos kambaryje žiūrėti televizoriaus, nes jam nepatiko jos žiūrimos laidos. 2019 m. vasario mėnesį, kai R. nuolat bėgdavo iš pamokų, nesimokydavo, pasakė jam, kad jeigu jis nesimokys, turės išeiti iš mokyklos, ir kad galės pats dirbti ir mokėti už elektrą, maistą. Nemano, kad R. buvo labiau engiamas ar skriaudžiamas patėvio. D. pakankamai griežtas žmogus, nori, kad namuose būtų tvarka, tačiau to jis reikalauja ir iš kitų šeimoje augančių vaikų, nebuvo taip, kad tik vienam R. buvo užkraunami visi namų ruošos darbai, iš jo nebuvo reikalaujama atlikti darbus ne pagal jo galimybes. R. fizines bausmes tiek ji, tiek D. - mušimą su diržu ar klupdymą skirdavo tik siekdami gerų tikslų. Dėl R. elgesio 2017 metais ji lankėsi pas Priekulės mokykloje dirbantį psichologą, ji patarė daugiau su R. kalbėtis, skirti dėmesio. Ji tuo metu daug ir ilgai dirbo, būdavo pavargusi, todėl neturėdavo kantrybės, su R. kalbėdavo griežtai, reikalaudavo laikytis nustatytų taisyklių, už bausmę atimdavo telefoną, neduodavo pinigų.

Kaltinamasis D. K. taip pat nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Jis parodė, kad su S. V. kartu gyvena 10 metų jai priklausančiame bute. Kartu augina du bendrus vaikus, su jais kartu gyveno ir S. vaikai R. V. ir V. V.. R. nepripažino jo kaip naujo šeimos nario, o D. K. ir nesistengė būti tėvu, labiau draugu. R. vis nusikalsdavo: apsivogdavo mokykloje ar namuose, nuskriausdavo seserį V., tyčia ką nors sugadindavo namie, jis nenorėjo laikytis įprastų jo amžiaus vaikams skirtų pareigų, kaip kambario tvarkymasis, indų plovimas, pamokų ruošimas, stengdavosi nuo jų išsisukti, taip pat buvo pradėjęs rūkyti; dėl to D. K., norėdamas padėti S. V., yra ne kartą griežtai ir ilgai kalbėjęsis su R., bandydamas jį sudrausminti, tačiau niekada jo nemušė, neklupdė, juo labiau - ant žirnių, niekada nevežė jo į jokį mišką , tik moralizuodavo ir už padarytą žalą paimdavo iš R. jo asmeninių pinigų. Kai R. buvo 8-10 metų buvo pasitaikę keli atvejai, kai jis namuose su peiliu supjaustė palangę, su kirvuku sugadino durų staktą, taip pat buvo sukėlęs gaisrą, 2018-2019 m. pradėjo dažnai bėgti iš pamokų, prastai mokytis. Siekiant jį sutramdyti, 2019 m. kovo 5 ar 6 dieną tarp jo, sugyventinės ir R. įvyko raštiškas susitarimas, kuriame R. nurodė, kad nepraleidinės pamokų, nebeerzins mokytojų, ir jeigu nevykdys savo įsipareigojimų- jis nueis ir parašys į mokyklą prašymą, kad būtų išbrauktas iš mokyklos sąrašų. Mano, kad R. nurodė, jog aš prieš jį smurtavo dėl to, kad nuo vaikystės su juo nerado bendro ryšio, o paskutiniu metu R. nepatiko bendros nustatytos namų elgesio taisyklės, jis norėjo niekam nebepaklusti, namo grįžti tada kada nori, leisti laiką pramogaudamas su draugais, daryti tai ką jis nori, laisvai rūkyti, vartoti alkoholį. 2019-04-18 Klaipėdos apylinkės teisme buvo atliekama R. apklausa, kurios metu išgirdo, kaip R. pasakoja meluodamas išgalvotas istorijas ir tėvus kaltina nebūtais dalykais. Apklausoje R. minėjo, kad kai jam buvo 12-13 metų, D. K. jį parvertė ant žemės ir apie 20 kartų rankos kumščiu trankė, dėl ko jam atsilupo oda. Visa tai išgalvota, be to, nuo tokio mušimo turėjo likti randai. Jis tik su R. kalbėdavo pakeltu balso tonu dėl jo netinkamo elgesio. D. K. pats nerūko, nevartoja alkoholio, todėl kalbėjo su R. apie žalingų įpročių žalą, apie rūkymo ir alkoholio žalą. Sakė jam, kad sukakus 18 metų, galės gyventi savarankiškai. 2019-03-25 R. buvo apgyvendintas Lapių pagrindinės mokyklos bendrabutyje, kur lanko mokyklą, o savaitgaliais grįžta į Priekulės mst., pas savo močiutę K. P.. Jis gyvendamas ir mokydamasis Lapių mokykloje jaučia laisvę, nerimsta, buvo pabėgęs iš pamokų, naktimis susirašinėja per telefoną su draugais, filmuoja save, visokį smurtą, vykstančias muštynes. Todėl D. K. mano, kad R. reikalinga psichologo pagalba, kad jis pats nesuvokia, ką daro ir daro negerus dalykus (vartoja alkoholį, galimai narkotines medžiagas, rūko suktines galimai taip pat su žole, filmuoja smurtą), draugai daro jam didelę neigiamą įtaką. D. K. manė, kad viską daro teisingai, dabar galvoja, kad gal ir per griežtai auklėjo šį paauglį, tačiau pats buvo taip auklėjamas ir norėjo tik gero, tarp jų su R. buvo ir sutarimo, draugiškų santykių, berniukas nebuvo sugniuždytas. Ikiteisminiame tyrime tyrėja bandė jį įkalbėti taikytis su R. V., tada jis buvo prisiėmęs kaltę ir dėl to, kuo buvo kaltinamas ir ko nepadarė. Nėra matęs, kad S. V. muštų R., tik bardavo jį, kai reikėjo.

Apklausiamas įtariamuoju, D. K. buvo iš dalies pripažinęs savo kaltę, kad už sugadintą turtą ( palangę, kito sūnaus žaislą), pamestą telefoną ar pavogtus pinigus yra mušęs R. diržu ar gumine žarna, gal ir sukiojo jam pirštus, kad sukeltų skausmą. Gal ir galėjo taip padaryti supykęs ant R., nes jis nuolat krėsdavo įvairias išdaigas, skriausdavo seserį V. R. bėgo iš pamokų, nesimokė, todėl D. K. dėl to reiškė jam priekaištus šaukdamas ir keikdamas jį, supykęs galėjo jį ir pastumti, ir griūdamas R. galėjo atsitrenkti į kambaryje stovėjusią lovą. Neneigia, kad R. buvo verčiamas valgyti su jo paties prastai išplautais įrankiais, tačiau tam, kad ateityje elgtųsi atsakingiau. Galėjo taip būti, kad R. buvo klupdomas ant žirnių, pupelių, norint jį nubausti už netinkamą elgesį, kartais jam tokios bausmės buvo taikomos, bet į mišką jo niekad nevežė ir palikti negrasino. Į klausimą ar kitiems šeimoje augantiems vaikams buvo taikomos panašios bausmės, neatsakė, motyvuodamas, kad tai nesusiję su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Mano, kad R. per skaudžiai sureagavo į jo pastangas padėti jam užaugti geru, išsilavinusiu žmogumi.

Nepilnamečio nukentėjusiojo R. V. atstovas pagal įstatymą ( iki R. V. pilnametystės) A. S. parodė, kad jis dirba Lapių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju socialiniams reikalams, turi socialinio pedagogo išsilavinimą, į jo pareigas įeina globotinių interesų gynimas viešose erdvėse. 2019-03-25 Lapių pagrindinės mokyklos direktorė V. L. pasirašė įsakymą dėl R. V. įtraukimą į mokyklos mokinių sąrašus. Nuo 2019-07-04 R. buvo apgyvendintas Lapių pagrindinės mokyklos bendruomeniniuose namuose Lapiuose, nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio R. su kitais mokyklos globojamais berniukais gyvena bendruomeniniuose vaikų globos namuose "Minija". R. V. – draugiškas, paslaugus, judrus berniukas, nesukėlęs didesnių problemų įstaigoje. Remiantis specialistų pastebėjimais, R. lengvai pasiduoda kitų įtakai, turi žalingų įpročių (rūko), kad vartotų alkoholį – nebuvo pastebėta. Apie praeitį, gyvenimą šeimoje R. vengdavo kalbėti, paklaustas susijaudindavo, balsas pradėdavo trūkčioti, sakydavo, kad jam dabar gerai ir jis nenori apie tai kalbėti. Nebuvo nustatyta, kad jis kažką fantazuotų ar kurtų istorijas, kaip pasitaiko su kitais vaikais. Atvykus į globos įstaigą, jam buvo teikiamos psichologų paslaugos, nes jam trūko socialinių įgūdžių, savęs priežiūros, finansų valdymo, higienos žinių. Ikiteisminio tyrimo metu paragintas susitaikyti su mama ir patėviu, R. sakė, kad jiems atleidžia, bet dešimt metų kentėjo smurtą ir kažkas turi juo tikėti; tokie pokalbiai berniuką labai sujaudindavo, todėl įstaiga, remdamasi psichologo konsultacija, nusprendė nesutikti su proceso užbaigimu susitaikius, o jam buvo teikiamos ilgalaikės psichologo konsultacijos. Mama su Roku tiesiogiai bendrauti neturėjo teisės, įstaigos atstovams kartais paskambindavo, iš pradžių – pasipiktinusi, kad iš jos norima atimti vaiką, kaltindama R. vagiliavimu ir narkotinių medžiagų vartojimu, paskui – tiesiog pasiteirauti apie jo gyvenimą, pasiekimus, bet išties menkai tuo domėjosi, nerodė noro atkurti ryšio su vaiku, todėl atstovas mano, kad šis ryšys yra tiek susilpnėjęs, kad R. V. nebegalėtų grįžti į šeimą, taip jis pats yra nurodęs. Lapių mokykloje jis mokėsi patenkinamai, gaus 10 klasių baigimo pažymėjimą, ketina mokytis suvirintojo amato Klaipėdoje. Auklėtojos su juo problemų neturėjo, didelių konfliktų nekilo, posėdžiuose svarstyti R. elgesio nereikėjo.

Nepilnametis nukentėjusysis R. V., vadovaujantis teismo psichiatro ir psichologo rekomendacijomis, į teismo posėdžius kviečiamas ir jų metu apklausiamas nebuvo. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis parodė, kad apie mamą parodymų neduos, pasakos tik apie patėvį. Mama pradėjo gyventi su D. K., kai jam buvo 6 metai. Iš pradžių su patėviu sutardavo gerai, paskui - vidutiniškai, nes šis jam padeda, tačiau įžeidinėja, kai jis kažką ne taip padaro, muša jį ir skiria įvairias bausmes, tai yra jį muša su diržu, laidu ir rykšte, yra ant žirnių klupdęs, ir kumščiu į rankas smūgiavęs, suko jam ranką, buvo paėmęs už kaklo. Pirmą kartą D. K. prieš jį smurtavo, kai R. V., būdamas 3-4 klasės mokinys, buvo kirviu apkapojęs durų staktą; tada D. K. odiniu diržu mušė jį per sėdynę, nugarą, prieš tai liepęs nusimauti kelnes. Kai per Šv. Kalėdas jo brolis gavo traukinį ir kitą dieną jį sulaužė (numetė ir nulūžo traukinio ratas), patėvis apkaltino jį ir nors R. V. sakė, kad nieko nepadarė, mušė jį su kumščiu. Tada jam galėjo būti 12-13 metų. Prisimena, kad patėvis tuomet jį paguldė ant žemės, mušė kumščiais, paguldė jį ant šono ir laikė prispaudęs, su kumščiais trenkė per rankas nuo 15 iki 20 kartų, smūgiai buvo vidutinio stiprumo, vienas ar kitas tik stipresnis, nuo sutrenkimo nusilupo oda, po ko apie dvi dienas skaudėjo rankas. Visa tai matė mama ir jo neužstojo. Kai jam buvo 13-14 metų, žiemos metu, tėvai apkaltino jį dėl dingusio pakrovėjo, abu liepė apie valandą laiko klūpėti ant žemės ir jam klūpančiam patėvis su apie 0,5 m ilgio gumine žarna mušė per kojas, truputį kliuvo per užpakalį, trenkė apie 5 kartus, labai skaudėjo, o po to patėvis skausmingai lenkė jam pirštus, o R. V. verkė ir sakė, kad jam skauda. Po klūpėjimo jam skaudėjo kelius. Niekam apie šį įvykį nepasakojo. Vėliau tas pakrautuvas atsirado, tačiau niekas jo neatsiprašė. R. D. bijodavo ką nors sakyti, nes bijodavo būti mušamas. Mokykloje pradėjo rūkyti, o kai mama pagavo jį su elektronine cigarete, važiavo pas socialinę darbuotoją į mokyklą pasikalbėti, po to liepė jam lankytis pas mokyklos psichologę. Jam visai patiko pas ją lankytis, jinai jį išklausė, nebarė, nešaukė ant jo, todėl daugiausia skausmingų savo gyvenimo įvykių jis nurodė mokyklos psichologei ir socialinei darbuotojai. Psichologė prašė jį kiekvieną dieną užrašyti, jei kas kažką jam negero padaro, yra prirašęs keturis lapus, o kai parodė juos socialinei darbuotojai, ji pasiūlė pranešti policijai. Kai blogai išplaudavo indus, patėvis jį apšaukdavo ir liepdavo valgyti su savo paties blogai išplauta šakute. Kai nuo penktos klasės pradėjo lankyti Priekulės I. Simonaitytės gimnaziją, susirado draugų, su jais nuo 8-9 klasės pradėjo kartu bėgti iš pamokų, visur vaikščiodavo. Dėl to patėvis ant jo pykdavo, šaukdavo, vadindavo įvairiais keiksmažodžiais. Jis pats patėvio nėra negražiai pavadinęs, tik mamai yra pasakęs necenzūrinių žodžių, kai mama liepė plauti indus. Namuose buvo nustatytos taisyklės dėl tvarkos palaikymo ir pagalbos ruošoje bei sode, net nenorėdamas ar tingėdamas jis eidavo darbuotis, nes kitaip būtų visaip išvadintas. Kai paprašydavo jį išleisti į lauką, neleisdavo, sakydavo, kad ką nors prisidirbs. Ankščiau patėvis už atliktus darbus duodavo jam pinigų, bet nedaug, dažnai jis savo pinigų išvis neturėdavo, todėl būdamas penktoje klasėje iš patėvio taupyklės apie mėnesį ėmė pinigus, nes jų neturėjo, o jo klasiokai eidavo į parduotuvę ką nors nusipirkti. Už darbą vasarą jam pinigų duodavo tik vasaros gale arba rudenį, kaip sakė mama ir patėvis, kad nepirktų rūkyti ar neišleistų. Pinigus jis turėdavo atiduoti mamai. Kai būna namuose, jis niekur negali išeiti, atėjusiems jo draugams mama ar patėvis sakydavo, kad jo nėra namuose, arba liepia sakyti, kad jis turi darbų. Patėvis jam yra sakęs, kad turės eiti dirbti, kad susimokėtų už namuose išnaudojamą elektrą ir pan. Nori baigti 10 klasių, įgyti profesiją, vidurinį išsilavinimą. Mama nori, kad jis baigų mokyklą. Jis nenori gyventi su patėviu, nes šis grasina išvežti į psichiatrinę ligoninę, vaikų namus, neleidžia į lauką, kiekvieną dieną jį bara. Seniau lankė Šaulių būrelį, tačiau vieną kartą buvo žygyje, neturėjo telefono, todėl negalėjo mamai pranešti, kad grįš vėliau, kitą kartą, kai buvo žygyje, jis pametė mobilų telefoną, todėl nepranešė, kad grįš vėliau, nuo to karto jam neleidžiama lankyti būrelio. Jam patėvis yra sakęs, kad jei pavėluos į pamokas ar į jas nenueis, tai jį išveš jį į mišką. Kai jis vieną penktadienį jis pavėlavo į pamokas, po to negrįžo namo, nes bijojo, kad jį išveš į mišką. Tada vaikščiojo po Priekulę ir Dituvos miškelį. Paskambino draugas, pasakė, kad jo ieško, tėvai jį rado einantį namo. Kai lankė 7 klasę, buvo patėvio išvežtas į mišką už Svencelės už tai, kad nepadarė namų darbų. Miške buvo tamsu, patėvis grasino jį palikti ir nebeparvežti. R. V. atsiprašė, sakė, kad daugiau taip nebedarys, vėliau jį parvežė namo. Patėvio smurtas prieš jį prasidėjo, kai atsirado broliai, paskutinį kartą prieš jį buvo smurtaujama prieš pusantro mėnesio dėl to, kad nelankė pamokų. Praėjus savaitei po jo pabėgimo iš pamokų, tarpe tarp vasario 1 dienos ir 20 dienos, kambaryje su patėviu buvo dviese, jį parvertė pakišdamas koją ant grindų, šaukė keiksmažodžius. Verčiant ant žemės, jis atsitrenkė į lovą, juto trumpalaikį skausmą, po to kurį laiką nesikėlė, bijodamas vėl būti patėvio parverstas. Patėvis nuolat jį vadina įžeidžiančiais žodžiais (asilu, daunu, dalbajobu, invalidu, individu, debilu). Tai girdėdavo ir mama. Apie tai, kaip su juo elgiamasi namuose, žinojo ir jo draugai: J. S., A. Ž., D., D. S., kuris matė, kaip buvo pajuodę jo nagai po mušimo per juos, T. G.. Suaugę, kurie žinojo: R. B., kaimynė T.. Su biologiniu tėčiu jis nebendrauja. Su sese V. sutaria vidutiniškai, yra jai trenkęs kelis kartus. Viską, ką rašė Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos socialinei darbuotojai yra tiesa. Patėvis nėra laikęs jo rankų virš ugnies, apie mamą nepasakos. Patėvis liepdavo klūpėti ant žirnių, kartais klūpėdavo per naktis, tokios bausmės būdavo skiriamos kai kažką blogai padarydavo ar ko nors nepadarydavo. Iš pradžių jam skaudėdavo kelius, kurie atsistojus būdavo raudoni, vėliau pradėdavo skaudėti pilvą. Kai jis namuose klūpėdavo, matydavo sesė, mama, patėvis, brolis. Klūpėjimai prasidėjo pradinėse klasėse, paskutinį kartą klūpėjo 7-8 klasėje. Namo grįžti nenori dėl smurto ir koliojimo, norėtų gyventi pas senelius ar krikšto tėvus, o jei jie nesutiktų, sutiktų gyventi vaikų namuose. Jei negyventų namuose, mamai ir patėviui atleistų, bet jei reiktų gyventi kartu, mamai atleistų, o ar patėviui atleistų - nežino (1 t., b.l. 72-76).

Iš 2019-03-06 Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos direktoriaus A. A. pranešimo "Dėl informacijos pateikimo" matyti, kad šios mokyklos mokinys R. V. informavo mokyklos socialinę pedagogę D. B.-K., kad patiria psichologinį spaudimą, patyčias bei fizinį smurtą namuose. 2019-02-22 R. V. kaimynystėje gyvenanti T. C. svečiavosi pas kaimynę J. N.. Iš J. N. sūnaus G. G. sužinojo, kad R. V. negrįžo namo, yra ieškomas. Jos girdėjusios, kad R. V. patėvis D. K. dažnai labai garsiai rėkdamas vadina R. necenzūriniais žodžiais. T. C. teigė, kad nuolat mato, kaip R. atlieka kasdienius buities darbus, tačiau jo nemato išeinančio pabendrauti su draugais. 2019-02-27 R. V., bendraudamas su mokyklos socialine pedagoge D. B.-K., teigė, kad nuolat namuose jaučia baimę bei įtampą, nenori gyventi su mama ir patėviu. Patėvis D. K. naudoja fizinę jėgą prieš jį, keikiasi, grasina, įžeidinėja. R. telefono neturi. Mokinys tvirtino, kad patėvis žada grąžinti jam mobilų telefoną, jei R. V. sutiks nutraukti mokslus mokykloje. Kuomet R. suėjo 16 metų, jo mama lankėsi mokykloje ir teigė, kad norėtų, jog R. V. nebesimokytų, o eitų dirbti kartu su patėviu, tačiau pats R. V. norėtų mokytis toliau. Taip pat vaikas nurodė, kad namuose, grįžęs po pamokų, turi atlikti įvairius namų ruošos darbus, jo kambaryje televizoriaus nėra, kompiuteriu ir internetu jam naudotis neleidžiama, televizorių jis gali žiūrėti tik tuo metu, kai jo nežiūri mama su patėviu (1 t., b.l. 6-7).

Prie šio pranešimo pridėtame R. V. 2019-02-28 rašte “Apie patėvio smurtą man” nurodyta, kad prieš du metus, per Šv. Kalėdas, jo brolis gavo dovanų žaislinį traukinį, kurį brolis netyčia sulaužė, o patėvis D. K. žaislo sulaužymu apkaltino R. V., pradėjo jį mušti, t. y. pasiguldė ant žemės ir suko rankas, kumščiavo. Dingus sesers pakrovikliui, patėvis D. K. jį mušė gumine žarna, laužė pirštų galus, kol panagės pradėjo kraujuoti, trankė jam galvą, o pakrovikliui atsiradus, R. V. neatsiprašė. Taip pat R. V. nurodo, kad būdamas mažas, supjaustė palangę ir sukapojo staktą, padegė namų grindis, pavogė iš patėvio pinigus, sulaužė šluotą, kad nereikėtų šluoti grindų, suterliojo anglimi sieną, nežinodamas, kad tai yra blogai. Tada patėvis D. K. su mama tai pamatė ir už tai trankė jį į galvą, mesdavo į sieną, lauždavo ranką, daužydavo galvą, laužydavo pirštų galus iki kraujo, mušė gumine žarna, bandė padegti pirštus, mušė su diržo sagtimi, laidu, grasino peiliu, liepdavo klūpėti ant žirnių ar pupelių per naktį, išvadindavo necenzūriniais žodžiais, grasino išmesti iš namų. Mama prisideda prie patėvio negindama jo, juokiasi iš jo nelaimių, nuolat muša. (1 t., b.l. 9-10).

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad Vaikų ligoninės slaugytoja B. pranešė, jog 2019-03-08 apie 13:25 val., lydimas policijos pareigūnų į gydymo įstaigą atvyko R. V., kuris nurodė, kad namuose prieš jį smurtauja patėvis. Apžiūros metu kūno sužalojimai nestebimi ir neužfiksuoti (1 t., b.l. 2-3 ).

Iš 2019-03-08 VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninės priėmimo skubios pagalbos skyriaus gydytojo traumatologo- ortopedo paciento apžiūros, tyrimo ir gydymo lapo matyti, kad R. V. jokie sužalojimai nenustatyti. Vaikas skundžiasi, kad jį muša patėvis, paskutinį kartą - prieš savaitę (1 t., b.l. 4).

Iš Klaipėdos AVPK RS tyrėjos R. B. tarnybinio pranešimo dėl kūno sužalojimo anksčiau matyti, kad 2019-03-08, jai dirbant kartu su Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK RS skyriaus tyrėju M. M., tikslinant gautą informaciją, kad nepilnametis vaikas R. V. patiria nuo patėvio fizinį ir psichologinį smurtą, nuvyko pas Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos socialinę darbuotoją D. B. K., kuri nurodė, kad šios mokyklos 9 c klasės mokinys R. V. patiria psichologinį spaudimą, patyčias bei fizinį smurtą namuose. 2019-02-22 R. V. dieną buvo išėjęs iš namų, apie tai D. B.-K. sužinojo iš R. V. kaimynės, kitos mokyklos darbuotojos T. C.. 2019-02-27 R. V. D. B.-K. pakvietė pokalbiui, kurio metu jis nurodė, kad nenori gyventi namuose, ten jaučia baimę bei įtampą, patėvis D. K. naudoja fizinę jėgą prieš jį, keikiasi, įžeidinėja necenzūriniais žodžiais, grasina, kad išveš į mišką bei sumuš, išveš į psichiatrijos kliniką, neduos valgyti, išmes lauk iš namų, taip pat patėvis buvo kartą pasiguldęs ant žemės bei pradėjęs laužyti rankas ir taip vyksta kiekvieną dieną. R. V. pristatytas į VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninę apžiūrai, vaikas perduotas močiutei K. P.. Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 140 str. 2 d. (1 t., b.l.1).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019-08-27-2019-10-22 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-150/2019 konstatuota, kad ekspertizės metu R. V. apie bylai reikšmingas detales pasakoja noriai, sklandžiai, nuosekliai, pasakojant didėja dirglumas, nerimastingumas. Nurodė, kad pradžioje su patėviu sutarė gerai, vėliau prasidėjo nesąmonės, dėl visko, kas namie atsitikdavo, visada kaltindavo jį, mušdavo diržu, samčiu, rykštėmis, yra klūpėjęs ant žirnių, pupelių ir laikė iškėlęs rankas, laužė rankas. Yra gavęs per galvą, rankas, nugarą. Skaudėjo, jautė pyktį, baimę, nieko nedarė tik verkė. Sako, kad mama nieko nedarydavo. Paklaustas apie mamą, akivaizdžiai suirzta, vengia akių kontakto, atrodo piktas, liūdnas. Teigė, kad "sesei ir broliams vienodai rodydavo". Toliau pasakodamas tiriamasis nurodo, kad buvo mušamas vos ne kiekvieną dieną ir taip 10 metų. Turėdavo likti namie. Būdamas namie su tėvais jautė pyktį, baimę. Yra pabėgęs iš namų, tą dieną patėvis grasino, moralizavo, pavėlavo į mokyklą, bijojo grįžti namo, bet buvo “mentai” iškviesti, tai dvyliktą grįžo namo. Mušė ir mama taip pat kaip ir patėvis, bandė deginti pirštus. Skaudžiausia jam buvo, kai mušė abu. Prieš atsirandant patėviui, nepamena kaip būdavo. Su mama sutarė retai, su sese ir broliais elgdavosi kitaip. Dabar su mama ir patėviu nesimato, nenori pas juos grįžti, kai su jais nesimato, jo būsena yra pagerėjusi, jaučiasi linksmesnis, laisvesnis. Yra sakęs tėvams, kad kai sueis 16 metų, išeis iš namų. Galvojo, kad tiesiog jį perkels gyventi kitur, nemanė, kad bus tyrimas. Remiantis jo pasakojimu, eksperimentinio tyrimo metu stebėta neverbalinė kalba konstatuojama, kad tiriamasis nemalonias jam emocijas linkęs išreikšti per prieštaraujantį, demonstratyvų, rizikingą elgesį. Emocijos neišreiškiamos, slopinamos. Apibendrinus daroma išvada, kad jo psichikos būsenoje vyrauja mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Iš psichologinio įvertinimo yra žinoma, kad kontaktas su tiriamuoju mezgamas lengvai, į klausimus atsako prasmingai, išsamiai. Džiaugiasi pakeitęs mokyklą, mokosi vidutiniškai, žino, kad baigęs 10 klasę, mokysis profesinėje mokykloje suvirintojo arba statybininko amato. Noriai pasakoja apie save, atlieka užduotis iki galo, pripažįsta, kad rūko, nors šiuo metu tai daro retai, rūkyti pradėjo "vien dėl tėvų - jie smurtavo, "žolę" bandė du kartus, nepatiko. Apie šeimos narius galvoja neigiamai. Apie patėvį kalba neigiamai. Projekcinės metodikos atskleidžia, kad save suvokia kaip rimtą ir linksmą, gana drąsų, laukiantį pilnametystės. Tiriamasis suvokia, kad byloje yra “nukentėjusysis”, įtariamieji patėvis ir mama. Mano, kad mama atsakinga 50%, o patėvis 100%. Pripažįsta, kad mamos veiksmus minimalizuoja, bet sako, kad nenori grįžti namo, nes 10 metų prieš jį smurtauta. Šiuo metu su mama ryšių nepalaiko. Patėvis smurtauti pradėjo, kai jam buvo 6 metai. Sako, kad anksčiau niekam nesiguosdavęs, nebent draugams. Tvirtina, kad kitiems šeimos vaikams viskas yra gerai, jiems viską perka, visur vežasi, jis niekur nebuvęs, jo nesiveža, niekur negali išeiti, net į lauką, 10 metų sėdėjo namuose, visą laiką buvo verčiamas daug dirbti, skaityti, su draugais neišleisdavo, galvodavo, kad prisidirbs. Nurodo, kad nors patėviui ir jaučia baimę, norėtų patėviui trenkti atgal, tačiau nei karto to nedarė, nes žino, kad jis stipresnis ir vėl jį muš. Sako, kad pirštus jam sukinėdavo iki kraujo, taip lenkdavo, kad net visas nagas atsiplėšdavo, o pasakius, kad skauda, patėvis dar labiau spausdavo. Patėvis galvoja, kad jis visada meluoja. Jam prisiminus patėvį kyla pyktis. Nurodo, kad mamai toks patėvio elgesys nerūpi. Fizinių bausmių gaudavo "sesuo- biškį, vieną kartą - iš rykštės, o broliai - niekada". Mano, kad jo šeima liko laiminga, kai jis nebegyvena su jais. Nurodo, kad jie (mama ir patėvis) prašė atsiimti pareiškimą, žadėjo jam duoti elektroninę cigaretę, visur išleisti, bet jis mano, kad grįžus namo, vėl bus tas pats, be to visi manys, kad jis yra melagis. Supranta, kas yra smurtas, ankščiau jį patyręs verkė, o dabar jau žino, kad gali sulaukti pagalbos. Tokios informacijos įgijo, kai 16 m suėjus pradėjo lankytis pas mokyklos socialinę pedagogę, psichologę. Tada, kai patirdavo smurtą, niekur nesikreipė. Pamena, kad būdamas 14 metų, pasakė mamai, kad sulaukęs 16 metų paliks namus, tada mama jam skėlė antausį, jis ant žemės parkrito. Nurodo, kad jo maištaujantis elgesys yra atsakas į motinos ir patėvio veiksmus. Kai pabėgdavo, jie moralizuodavo, kad jei pavėluos į pamokas, jį išveš į mišką, sumuš, sudaužys. Kažkiek tikėjo, kad jie gali jam trenkti, jie nesivaldydavo. Yra mušę delnu, jis parvirsdavo, yra smaugę, pirštus laužę, mušė diržo sagtimi, pirštus mėgino deginti, peiliu vos nepadūrė. Klūpėjo nuo 6 metų, kai neištardavo “o” raidės ir turėjo laikyti kokį daiktą iškėlęs rankas, sukinėjo rankas ir kojas, mušė gumine žarna nuo dujų balionų. Mama jo negynė, prisidėdavo prie patėvio, vadindavo “dūchas”, “piderastas”, žemino sakydama, kad prasigers kaip tėvas, vadino "bomžu". Kildavo noras vožti, kad taip nešnekėtų, bet nieko nedarė. Išskirdavo iš kitų vaikų, pirkdami jam dažniausiai dėvėtus rūbus. Nurodo, kad vasaromis dirbdavo su patėviu, liedavo žiedus šuliniams, patėvis sakydavo, kad turėjo atidirbti už 5 klasę. Imdavo iš namų taupyklės pinigus, nes jam pinigų neduodavo, o jis kaip ir kiti klasės draugai norėdavo eiti į parduotuvę apsipirkti. Paimdavo po 2, 4 Eur. Nurodo, kad iš patėvio paėmė apie 200 Eur, tačiau šis paskaičiavo, kad per pusę metų išnešė 2000 Eur ir tuos pinigus iki 18 metų turės atidirbti. Kartą visą savaitę vienas buvo namuose, tada piešė, nes televizorius, telefonas buvo pas tėvus kambaryje, kurį jie rakina, tai matė ir sesė, tačiau ji to nepatvirtina, jis mano, kad tėvai ją paperka.

Apibendrinus psichologinį įvertinimą ir turimą medžiagą nustatyta, kad tiriamojo protinis išsivystymas nesiekia statistinio amžiaus vidurkio; vyrauja konkretus mąstymas, dėmesio koncentravimo problemų nenustatyta, atmintis funkcionuoja normaliai, tiriamasis negali nuosekliai atgaminti reikšmingų byloje aplinkybių, atgaminimas yra fragmentinis. Greičiausiai tiriamasis atgamina didžiausią neigiamą krūvį sukėlusius epizodus. Nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų. Remiantis tiriamojo žodžiais, jis augo neturėdamas saugių, pasitikėjimu grįstų santykių šeimoje, o jausdamas išskirtinai neigiamą dėmesį iš motinos ir patėvio. Tiriamojo emociniai sunkumai reiškiasi per uždarumą ir elgesio sunkumus. Tiriamojo problemos - bėgimas iš pamokų ar namų, alkoholio vartojimas, rūkymas, pinigų vogimas - yra atsakas į netinkamą, neadekvatų ar vaiko poreikius neatitinkantį elgesį šeimoje. Patekus į saugią ir emociškai atliepiančią aplinką (apsigyveno Lapių pagrindinės mokyklos bendruomeniniuose vaikų globos namuose), stebimas jo psichikos būsenos pagerėjimas. Tiriamasis vardina ne tik fizinį smurtą rodančius įtariamųjų veiksmus, bet ir psichologinį (blogai išplovus indus – liepia valgyti su tuo pačiu įrankiu, užgaulioja, žemina, riboja laisvalaikį, neišleidžia į lauką, gąsdina psichiatrine ligonine ir vaikų namais, grasina išvežti į mišką ir palikti, kartą buvo išvežę, liepia klūpėti iškėlus rankas, jose laikant daiktą, išskirdavo iš kitų vaikų šeimoje ir pan.). Jis neturėjo galimybių savo pykčio išreikšti kita forma, nes yra įsitikinęs, kad tada būtų nukentėjęs dar labiau. Dėl mažo amžiaus, kai smurtas prasidėjo nuo 6 metų, negalėjo adekvačiai priešintis įtariamųjų veiksmams. Be to, tiriamasis tuo metu galėjo suprasti tik įtariamųjų veiksmų pobūdį, bet ne jų reikšmę ir tik pradėjus lankytis pas mokyklos specialistus, įgijo žinių apie jų juridinę reikšmę ( kad gali kreiptis pagalbos į teisėsaugą ir kt. ). R. V. konstatuojami kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl įtariamųjų S. V. ir D. K. veiksmų (tiek kartu, tiek atskirai): nevienkartinio fizinio ir psichologinio smurto, emocinių vaiko poreikių neužtikrinimo (pastovūs konfliktai, auklėjimo sunkumai, įvairūs draudimai) dėl ko sutriko kasdienis vaiko funkcionavimas bei vaiko adaptacija. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, LR teisingumo ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis “Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis", R. V. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamo įvykio R. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Konstatuojama:

1.R. V., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

2. R. V., atsižvelgiant į ilgą byloje tiriamų įvykių laikotarpį, galėjo (gali) geriausiai ir lengviausiai atgaminti stipriausią neigiamą emocinį krūvį sukėlusius epizodus.

3. Duomenų, kad R. V. būtų davęs parodymus ne iš asmeninės patirties, negauta.

4. R. V. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (atminties sutrikimų, padidinto polinkio fantazuoti ar įtaigai, kt. ),kurie būtų turėję esminės įtakos jo duodamiems parodymams.

5. Tokių duomenų, kad R. V. būtų daromas poveikis dėl parodymų davimo, negauta.

6. R. V., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, protinį išsivystymą, jo turimas žinias, byloje tiriamojo laikotarpio pradžioje galėjo suprasti įtariamųjų su juo atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti tų veiksmų reikšmės. Atsižvelgiant į visa tai bei tiriamojo būseną (fizinis silpnumas, savo bejėgystės supratimas dėl įtariamųjų grėsmingo elgesio, pastovi įtariamųjų baimė), R. V. negalėjo aktyviau priešintis įtariamųjų su juo atliekamiems veiksmams. 7. Šiuo metu R. V. konstatuojami kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl įtariamųjų S. V. ir D. K. veiksmų, R. V. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus.

8. R. V. dėl jo dabartinės psichinės būklės, nustatyto mišraus emocijų ir elgesio sutrikimo (F92.8) bei išliekančio byloje nagrinėjamų įvykių psichotraumuojančio poveikio, toliau dalyvauti (iki)teisminio tyrimo veiksmuose nerekomenduojama (1 t., b.l. 106-119).

Apklausta teismo posėdžio metu, teismo ekspertė – vaikų ir paauglių psichologė A. Š. patvirtino ekspertizės akte nurodytas savo išvadas. Papildomai paaiškino, kaip atliekamos tokio pobūdžio ekspertizės, kad analizuojama visa medžiaga, pateikta su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga, iš gydymo įstaigų, pakankamai ilgai bendraujama su tiriamu asmeniu, nustatoma, kokie indicidualūs jo mąstymo ir reagavimo ypatumai. Buvo nustatyta, kad R. V. buvo visiškai nuoseklus duodamas parodymus nuo pat pradžios ( raštų mokyklos psichologei surašymo), tyrimo eigoje neatsirado jokių netikėtų aplinkybių, nenustatyta, kad jis fantazuotų ar būtų padidintai įtaigus. Vaiko emocinė būsena tyrimo metu visiškai atitiko jo pasakojimo turinį; tai rodo, kad jis kalba iš asmeninės patirties, o jei pasakotų kieno nors kito jam papasakotas situacijas – nesimatytų jokių emocinės būsenos pokyčių. Vaikas emociškai jautėsi pažeistas, jo emocinėje būsenoje tyrimo metu vyravo liūdesys, pyktis kalbant apie patėvio ir mamos veiksmus jo atžvilgiu ir nebuvo nustatyta, kad jis būtų paveiktas kalbėti apie ne su juo įvykusius įvykius. R. V. atvirai pasakojo ir apie savo visuomenei nepriimtinas patirtis (elgesio problemas, kad rūkė, gėrė alkoholio, bandė narkotinių medžiagų), darė tai, kol dar gyveno šeimoje ir akivaizdu, kad tai buvo jo pasipriešinimo psichologiniam gniuždymui artimoje aplinkoje forma. Toks paauglio elgesys yra vaiko psichologinių poreikių neatliepimo pasekmė, o taip pat – ir svarbus paauglystės etapas, siekiant maištauti, laužyti taisykles. Šiuo atveju noras maištauti buvo stipresnis, nes vaikas nejautė pakankamai meilės, supratimo, kurio jam labai reikėjo ir kurį jis rado tik pas mokyklos psichologę. Tyrimo metu nenustatyta, kad R. V. būtų jautęsis pažemintas dėl būtinybės lankytis pas psichologę ar pyktų ant mamos už tai, kad jį ten nukreipė; priešingai, jis ne kartą pažymėjo, kad šie apsilankymai jam padėjo išsikalbėti, atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis, tapti ne tokiam uždaram. Patėvis R. gyvenime atsirado dar iki jam pradedant lankyti mokyklą, kartu gyventi pradėjo po kelių metų, buvo daug laiko suaugusiajam susidraugauti su vaiku, užmegzti artimą ryšį, nepaisant pradinio vaiko priešinimosi, pykčio ir noro, kad jo tėvai liktų kartu; su šiuo iššūkiu R. V. mama ir patėvis nesusidorojo. Iš ne vieną kartą nuosekliai byloje ir tyrimo metu užfiksuotų R. V. parodymų nustatyta, kad šeimoje prieš jį buvo vartojamas ir fizinis, ir psichinis (emocinis) smurtas, ribojamos jo galimybės bendrauti su bendraamžiais, kas paauglystės laikotarpiu yra būtina, vaikas vadinamas įžeidžiančiais žodžiais, neadekvačiai baudžiamas ir neturėjo galimybės tam pasipriešinti. R. nuoskauda mamai siejama su tuo, kad ji yra artimiausias jam žmogus, bet neapgynė jo nuo patėvio emocinio ir fizinio smurto. Nenustatyta, kad R. V. būtų labai įžūlus, daugiau pasirodė kaip nepasitikintis savimi ir neturintis žodžio laisvės šeimoje, žinantis, kad už prieštaravimą suaugusiems jos nariams jo laukia sunkesnės bausmės. Todėl jis ilgą laiką kaupė neigiamas emocijas, vidinius išgyvenimus savyje ir pykčio protrūkiai, kai išėjęs į lauką daužydavo medį, sugadindavo kokį daiktą namuose ar suduodavo jaunesnei seseriai, buvo susikaupusių neigiamų emocijų išliejimo forma. Tai, kad paauglys pats pasakė, jog sulaukęs 16 metų išeis iš šeimos, rodo didelį susikaupusį jame emocinį skausmą. Kadangi smurtas šeimoje prieš jį truko ilgai, apie 10 metų, nuosekliai ir tiksliai papasakoti apie kiekvieną epizodą R. V. negali ir negalės, kuo toliau nuo šių įvykių, tuo tikslumas tik mažės; asmuo atgamina didžiausią emocinį įspūdį jam sukėlusius įvykius, taip ir R. V. papasakojo, ką geriausiai atsiminė, o tų epizodų jo gyvenime galėjo būti ir daugiau, pradėjęs patirti tokį smurtą ikimokykliniame amžiuje, jis turėjo ilgą skausmingą ir jį psichologiškai traumuojantį laikotarpį. Sieti R. V. būsenos, jo psichinės sveikatos sutrikdymo ir žalingų įpročių, jo naudojamų įtampai išlieti, su biologiniu tėvu ir jo polinkiais nėra pagrindo, R. V. apie tėvą kalbėjo trumpai, išreiškė pyktį, kad šis juo nesirūpina, jo neaugino ir nedalyvavo jo gyvenime, bet taip pat ir nurodė, kad didesnės neigiamos įtakos tėvas jam ir nepadarė, nes paliko jį seniai, po to jie susitiko retai ir jis nesijautė tėvo nei gniuždomas, nei veikiamas, kad vartotų alkoholį ar pan. Didžiausią įtaką tokiam jo elgesiui turėjo santykiai šeimoje, kurioje jam teko gyventi, jo padėtis šioje šeimoje ir negalėjimas normaliais būdais atgauti savivertės po nesėkmių, jaustis įvertintam, reikalingam ir mylimam. Analizuojant R. V. sesers V. V. parodymus, nustatyta, kad jų turinys dalinai neatitiko mergaitės amžiaus (11 m.), buvo labiau būdingas suaugusiam žmogui. Tam tikros nuoskaudos, susijusios su broliu R. V., jo smurtiniu elgesiu sesers atžvilgiu atitiko R. V. emocinę būseną , jis neigiamas emocijas galėjo išlieti ir sesers atžvilgiu, nes jau nustatyta, kad berniukas savo emocinius sunkumus išreikšdavo netinkamu elgesiu. Tai, kad R. V. tyrimo metu vengė akių kontakto, nereiškia, kad jis meluoja; vaikai ir paaugliai dažnai taip elgiasi, kai pasakoja apie dalykus, dėl kurių jiems nesmagu, sunku, gėda, o šiuo atveju būtent tokios aplinkybės ir nustatytos. Iš R. V. parodymų akivaizdu, kad buvo ne vienas ar keli pavieniai atvejai, kai su juo šeimoje buvo elgiamasi netinkamai, o visa tokio elgesio sistema, trukusi daug metų, todėl ir vaikui sunku išskirti paskirus epizodus, ir jo sveikatos sutrikdymui didesnę įtaką jie turėjo kaip visuma; tai prasidėjo gimus broliui ( pirmam S. V. ir D. K. vaikui) ir pasibaigė tik Rokui pasitraukus iš šeimos. Dėl konstatuoto Rokui psichinės sveikatos sutrikdymo jam yra reikalinga ilgalaikė psichologinė pagalba, jis ją ilgą laiką ir gavo, todėl, kaip patyti iš lapių mokyklos charakteristikų, jo elgesys ir savivertė pagerėjo, vaikinas siekia įsitvirtinti gyvenimą, sumažėjo jo destruktyvaus elgesio atvejų, ji reikalinga ir toliau, atitinkamai nustatytas ir sveikatos sutrikdymo mastas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo ekspertė – psichiatrė R. D. posėdžio metu parodė, kad ji yra susipažinusi su R. V. atliktos teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvadomis ir jas pakomentuoti, nes ekspertizę atlikusi ekspertė –psichiatrė yra vaiko auginimo atostogose ir posėdyje nedalyvaus. R. V. sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas , vadovaujantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003-05-23 Įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis „ Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis“, kadangi jose vartojama sąvoka „susargdinimas“ apibrėžiama ir kaip organizmo funkcijų sutrikdymas psichiniu poveikiu. Taip pat vadovaujamasi ir sveikatos sutrikdymo masto rekomendacijomis, atlikdami tokio pobūdžio tyrimus, ekspertai savo kompetencijos ribų neperžengė. Sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas, atsižvelgiant į byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką vaiko atžvilgiu, iš to kilusias jo emocines reakcijas ir psichikos sutrikimus ir įvertinus šių sutrikimų trukmę. Ekspertė įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, pareikštus įtarimus, liudytojų parodymus, paties vaikino pasakojimą, byloje esančius duomenis apie jo elgesio sutrikimus, kuriuos yra nupasakojusi ir jo mama, pažymėjusi, kad jo elgesys pradėjo blogėti nuo pirmos klasės, o tai sutampa su įtariamojo apsigyvenimu jų namuose. Nuo tada prasidėjo blogas R. elgesys mokykloje, pradėjo agresyviai elgtis prieš seserį, po to prisidėjo alkoholis, rūkymas, narkotinių medžiagų bandymas, elektroninės cigaretės. Visi šie elgesio sutrikimai stiprėjo, kol vaikinas išėjo iš namų. Tai, ką jis pasakojo, kad bijojo grįžti namo dėl to, kad pavėlavo į mokyklą, rodo, kad jo emocinė būsena ir santykiai šeimoje buvo visiškai blogi ir jis tiesiog nebegalėjo jų išspręsti kitaip, kaip pasitraukdamas iš tokios aplinkos. Jo elgesio sutrikimai – agresyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas, savęs žalojimas, liūdnos mintys, bėgimas iš mokyklos ir iš namų – yra diagnostikoje žymimi psichikos sutrikimai ir kaip tokie buvo įvertinti. Ekspertė įvertino tai, kad tai, ką R. V. jai pasakojo apie savo išgyvenimus, labai adekvačiai atitiko jo elgesiui ir emocijoms ( jis liūdėjo, pyko, muistėsi, nenorėjo kalbėti ir kt.). Akių kontakto nebuvimas rodo blogą emocinę būseną, norą pasislėpti; tai buvo įvertinta kaip reakcija į tai, kas su juo įvyko, o šių emocinių išgyvenimų suvaidinti, sumeluoti ir dar- keletą kartų yra neįmanoma.. Mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai, kas buvo diagnozuota ir R. V., yra ilgalaikis psichikos sutrikimas, visada trunkantis ilgiau nei 10 dienų, todėl ir sveikatos sutrikdymas yra nesunkus. Genetika – biologinio tėvo polinkis į alkoholizmą – šiuo atveju neturi didesnės reikšmės, nes jis kartu negyveno, vaiko gyvenime beveik nedalyvavo ir žalos savo elgesiu jam nepadarė; ją padarė su R. V. gyvenę asmenys. Ne visada į šeimą atėjus patėviui berniukai būna prieš jį nusistatę, tuo labiau – ilgą laiką; jei suaugęs asmuo, atėjęs į šeimą, kurioje yra vaikų, tinkamai su jais bendrauja, ilgainiui pelno ir pasitikėjimą, ir meilę, vaikų elgesys gali trumpam pablogėti, bet paskui pradeda gerėti. Šiuo atveju per ilgą (apie 10 metų) laikotarpį situacija nepagerėjo, galiausiai vaikas pradėjo bėgti iš namų ir bijoti į juos grįžti, o tai rodo, kad jam yra blogai toje šeimoje. Jeigu būtų buvusios nustatytos kitos reikšmingos tokiam R. V. elgesiui aplinkybės ( konfliktai mokykloje, su kitais vaikais, seneliais ar pan.), tai būtų užfiksuota ir bylos medžiagoje, ir ekspertizės akte, bet to nebuvo.

Iš nepilnametės liudytojos V. V. parodymų apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nustatyta, kad ji gyvena šeimoje su mama, tėčiu D. ir trimis broliais. Brolio R. bijo, nes jis mušasi, negražiai vadina mamą ir tėtį, negražiai ir ją pavadina. Kai R. negražiai kalba, tėvai jį pasikviečia ir su juo kalbasi. R. yra ją mušęs - jai mažai plastikine egle buvo praskėlęs galvą, vėliau trenkė jos galvą į sieną, grasino, kad nužudys. Namuose yra taisyklė, kad reikia susitvarkyti savo daiktus, tačiau R. tingi tai daryti, tada pradeda muštis. Kai R. grįžta iš mokyklos, žaidžia mobiliuoju telefonu, keikia mamą ir tėtį, kai jam liepia susidėti savo daiktus. Jai yra žinoma, kad R. mokykloje vienam berniukui sulaužė nosį, kad jis blogai mokosi. R. rodė jai vaizdo įrašą, kuriame jis negražiai kalba su mokytoja. Kai R. pabėgo iš namų, mama labai jaudinosi. R. jai yra minėjęs, kad žada pabėgti iš namų, tačiau ji nežino kodėl. R. Be to, ji pamena, kad R. buvo kambaryje padegęs grindis. Kai R. negerai elgiasi, mama verkia ir meldžiasi, tėtis guodžia mamą. Tėtis R. klausia, kodėl jam negaila mamos, o R. atsako, kad jam nesvarbu. Jai yra skaudu, kad R. parašė pareiškimą ant mamos ir tėčio. R. visada namuose negražiai elgdavosi, jo elgesyje niekas nepasikeitė. Namuose bausmės dažniausiai būdavo taikomos R., nes jis nusikalsdavo; nebuvo taip, kad vieniems vaikams viskas leidžiama, o kitiems ne. Mama neleidžia R.į karate būrelį, nes R. per daug patinka muštis. R. leidžiama išeiti į lauką su draugais tik tada, kai jis paruošia pamokas. Kai kurie R. draugai rūko ir geria, o mama nenori, kad jis taip darytų, nerodytų blogo pavyzdžio kitiems šeimos vaikams. Mama su tėčiu Roko negražiai nevadina, fizinių bausmių netaiko, tik atima telefoną. Mano, kad paprasti pliaukštelėjimai nėra bausmė, o ir tokių ji nėra mačiusi. Kai mama išvažiuoja, užrakina savo kambarį, nes R. yra iš tėčio pavogęs pinigų. Televizorius yra tik mamos kambaryje. Kartais mama prašo R. išdžiaustyti skalbinius, susidėti daiktus į vietą, nuvalyti dulkes, išplauti indus, kai nešvariai išplauna. Namuose yra kompiuteris, internetas, kuris nebūna išjungtas. R. praeitą vasarą padėdavo tėčiui už pinigus, už juos mama jam nupirko telefoną. Kai tėtis išvažiuodavo, R. nedirbdavo, po darbų ilsėdavosi, išeidavo į lauką. R. leidžiama su visais bendrauti, jam leidžiama būti kieme. Kai šeima kur nors važiuoja, tai su jais visada važiuoja ir R.. Mama nori, kad R. pabaigtų 10 klasių, nenori, kad jį išmestų iš mokyklos. Tėtis myli R., su juo per savaitę bendrauja 2-3 kartus, aiškina kad reikia mokytis, tačiau R. tik linksi ir juokiasi. Mamai sakydavo, kad jos patarimų neklausys, nes jį užaugino jo tikras tėtis, o ne mama. R. jaučia neapykantą tėčiui, kad jo paprašo parnešti malkų. R. jai yra sakęs, kad negrįs namo, jam trūksta laisvės, draugų. Ji tai supranta kaip norėjimą ilgiau būti su draugais. A. R. yra jos prašęs, kad ji trenktų į akį, kad atsirastų mėlynė, o kai ji to nedariusi, R. pasakęs, kad paprašys kito berniuko G.. Kai R. parašė pareiškimą, ji suprato, kad R. sumušimu norėjo apkaltinti tėtį (1 t., b.l. 77-79).

Liudytoja D. B.-K. parodė, kad nuo 2018m. rugsėjo mėn. dirba Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos mokyklos socialine pedagoge. 2019-02-27 pakvietė pokalbiui 9c klasės moksleivį R. V. pakalbėti dėl 2019-02-22 pabėgimo iš namų. Jis paaiškino, kad bijo eiti namo, jam ten nepatinka gyventi, nes neleidžiama išeiti į lauką, bendrauti su draugais, užduodami įvairūs namų ruošos darbai, turi tvarkyti ne tik savo, bet ir tėvų kambarį, po vakarienės liepia plauti indus. Be to, jam neleidžiama lankyti būrelių, bendrauti su klasės draugais, privalo visada iš karto po pamokų grįžti į namus, taip pat iš darželio parvesti brolį. Pokalbio metu R. V. prasitarė, kad namuose jį muša patėvis D. K., trenkia, kur pataiko, priremia prie grindų bei laužė rankas, muša su diržo sagtimi, gumine žarna, bandė padegti pirštus. Patėvis jį visada įžeidinėja necenzūriniais žodžiais. Visa tai mato ir leidžia daryti jo mama S. V., jo negina. Po šio pokalbio R. V. po pamokų ateina pas ją pasikalbėti, pasiteirauti, ar neturi pastabų iš mokytojų, nes namuose neturi interneto. Visada papasakoja, kas įvyko namuose per naktį, kartais atsineša raštelius, parašytus per naktį. Jis taip pat papasakojo, kad mama S. V. irgi jį muša bei užgaulioja, grasina išmesti iš namų. Jai susitikus su R. V. mama, mamai buvo pasiūlyta, kad R. V. galėtų lankyti kokį būrelį, tačiau ji nesutiko. Matė, kad R. V. nori, kad sūnus būtų išmestas iš mokyklos, nes jam 16 metų, nori, kad dirbtų kartu su patėviu prie statybų, nes kai R. V. gauna pastabą, S. V. jai skambina ir daro psichologinį spaudimą, siūlo išmesti vaiką iš mokyklos 2019-02-15 mokykloje buvo organizuojamas susitikimas dėl mokinio R. V., kadangi jo elgesys, mokymosi rezultatai buvo nepatenkinami. Šiame susitikime dalyvavo ji, R. mama S. V. ir klasės auklėtoja. Mama buvo supažindinta su R. mokymosi ir elgesio rezultatais, buvo svarstoma, ką toliau daryti su berniuku, kadangi jam tuo metu buvo tik 15 metų, mokėsi 9 klasėje. S. V. išreiškė pageidavimą, kad tik kai Rokui sukaks 16 metų, o tai turėjo nutikti 2019-02-26, net nebaigus 9 klasės kurso, būtų šalinamas iš mokyklos, o kai susivoks, R. galės baigti vakarinę mokyklą. Buvo nutarta, kad toliau bus stebimas R. elgesys, ir jeigu jis nesikeis, suėjus 16 metų R. bus šalinamas iš mokyklos. Jau anksčiau buvo žinomas toks S. V. pageidavimas, nes prieš tai ji buvo ne kartą skambinusi ir sakiusi, kad tik sulaukus R. 16 metų amžiaus jį reikia šalinti iš mokyklos. Jai susidarė tokia nuomonė, kad S. V. sąmoningai reaguoja į R. elgesio nusižengimus, nebandydama jam niekaip padėti, išskyrus tai, kad nuolatos atidžiai sekdavo TAMO dienyną. Esant tokiai situacijai, ji pati asmeniškai su R. kalbėjo, jis sakė, kad nori baigti bent jau 9 klasę, apie tai žinojo ir jo mama, tačiau mama manė, kad sūnus nedaro jokios pažangos nei dėl elgesio, nei dėl pažangumo, todėl jam nėra ką veikti mokykloje, turi pats užsidirbti pragyvenimui. Mano, kad R. turi problemų mokykloje ir dėl sunkios situacijos namuose, ten jam nėra sąlygų mokytis. R. minėjo, kad namuose turi daug jam pavedamų namų ruošos darbų – bulvių skutimas, skalbinių džiaustymas, kambarių tvarkymas ne tik savo, bet ir kitų šeimos narių ir kitokių darbų. Televizoriaus jam taip pat neleidžiama žiūrėti, nes jo kambaryje nėra, o tėvų kambaryje televizorių gali žiūrėti tik tada, kai jo nežiūri tėvai. Mobilaus telefono R. dažniausiai neturi, mamos paklausus, kodėl taip yra, ji atsako, kad R. nenusipelno turėti telefono, kad jam turint telefoną kyla problemų – jis bendrauja su draugais siųsdamas SMS žinutes, su jais susitinka. S. V. nuomone, jam draugai daro blogą įtaką, todėl draudžia bet kokį sūnaus bendravimą su bendraamžiais būnant namuose, po pamokų. Bandė padėti R. kalbėdama su jo motina, sakydama, kad R. turi būti labiau užimtas, lankyti būrelius, tačiau S. V.yra kategoriškai nusiteikusi prieš, sakydama, kad eidamas į būrelius jis susitikinės su draugais, vėlai grįš į namus, ji turės jo visur ieškoti. Liudytojai R. buvo sakęs, kad nori lankyti būrelius, jis jautėsi užguitas ir pažemintas, kad negali to daryti, o mamai atrodė saugiau, kad jis iškart po pamokų važiuos namo. Kai liudytoja pradėjo dirbti šioje mokykloje, pastebėjo, kad R. V. dažnai vėlavo į pirmas pamokas, būdavo pavargęs, neišmiegojęs, apatiškas, nerodantis noro mokytis. Jai pradėjus su juo bendrauti, berniukas iš pradžių buvo užsidaręs, nieko nepasakojo, o vėliau pradėjo pasakoti, kad namuose jis nesijaučia esantis visavertis šeimos narys, dažnai yra atstumiamas, pavyzdžiui, kai visa šeima žiūri televizorių, tai jis paskutinis gali įjungti jam patinkančias laidas, filmus. R. minėjo, kad patėvis dažnai su juo elgiasi agresyviai, baudžia už tai, kad blogai prižiūri mažesnius brolius, šiems ką nors negerai padarius, turi atsakyti R., kad blogai juos prižiūri. R. sako, kad patėvis jam grasina sakydamas, kad išveš į psichiatrinę, neduos valgyti, išveš į mišką, padarys tai, kad išmestų jį iš mokyklos. Kartais jis pats ateidavo pas ją pasikalbėti apie tai, kas vyksta jų namuose. Matė, kad R. namuose yra labai sunku ir norėdama jam padėti, pasiūlė užrašyti popieriuje, ką jis jaučia, kad įvertintų esamą situaciją. R. yra parašęs ne vieną lapą ir juose atsiskleidė, kaip jis gyvena namuose, kokie jo santykiai yra su šeimos nariais. Tuose lapuose atsiskleidė, kaip prieš jį buvo smurtaujama ir anksčiau. Klausė R., ar ir dabar mama su patėviu smurtauja prieš jį; jis sakė kad dabar fizinės bausmės taikomos rečiau, negalėjo nurodyti, kada paskutinį kartą tai buvo. R. minėjo, kad nuolat jaučia labiau psichologinį spaudimą, iš jo tyčiojamasi, niekas jo nesupranta, jam yra grasinama. R. yra minėjęs, kad kai patėvis jį baudžia, mama neužstoja jo, kartais net pasijuokia iš jo, dėl to jam labai skaudu. 2019-02-27 R. buvo kviečiamas pokalbiui dėl pabėgimo iš namų. Tada jis teigė, kad nenori gyventi su patėviu ir mama dėl nuolatinio spaudimo palikti mokyklą, kad patėvis yra paėmęs jo mobilų telefoną ir pažadėjo jį grąžinti, jei R. sutiks mesti mokyklą. Surinkusi tokią informaciją, liudytoja informavo mokyklos direktorę dėl galimo smurto prieš vaiką.

Liudytoja K. P. parodė, kad R. V. yra jos anūkas, su jos sūnumi S. V. išsiskyrė, kai R. buvo 4 metai. Patėvis D. K. atėjo gyventi į šeimą, kai anūkui buvo apie 10 metų, tačiau jai vaikas niekada nesiskundė nei mama nei patėviu. R. jai minėjo, kad tėvai yra kelis kartus su juo kalbėję apie šeimos tarpusavio santykius, kad jis nepraleidinėtų pamokų, mokytųsi, tačiau jam nepatiko tokie pokalbiai. Maždaug prieš 2 metus R. pradėjo sakyti, kad nori gyventi pas senelius, po pamokų dažnai užeidavo į jos namus, pasakojo jai, kad patėvis jį skriaudžia, laužo pirštus, mušė sugriebęs už rankos ir įsivedęs į garažą. Ji pati matė, kaip vieną kartą D. K. atsivežė pas ją taupyklę, iš kurios kaltino R. pavogus pinigų, iškoliojo jį piktais ir žeminančiais žodžiais dėl pinigų vagystės, jau ir Sigita prašė baigti tą vaiką kamantinėti. . Niekada nematė ant R. kūno sužalojimų. Kai jis likdavo pas ją nakvoti, ji po R. lova visad rasdavo maisto, o paklaustas, kodėl taip daro anūkas sakė, kad namie negali pavalgyti, kada nori, tėvai yra įsinešę šaldytuvą į savo kambarį. Sigita jai sakė, kad R. bėga iš pamokų, todėl šeimoje kyla konfliktai, o R. sakė, kad mama ir patėvis neleisdavo jam išeiti iš kiemo, pasivaikščioti ir pabūti su draugais. Kai būna pas močiutę, R. niekad nieko blogo nedaro, padeda jai, laiku pareina.

Liudytoja J. N. parodė, kad 2019 m. vasario mėnesį, tiksliau datos nepamena, pas ją į namus atėjo draugė T. C.. Tuo metu grįžo jos sūnus G. G. ir papasakojo, kad prieš kelias dienas jo draugas R. V. buvo pabėgęs iš namų. Rokui atsiradus, jis jam papasakojo, kad namuose nelabai gerai sekasi, kad norėtų gyventi pas močiutę ir kad jį namuose skriaudžia patėvis. Ji pati nei su R. šeima, nei su juo asmeniškai nebendrauja.

Liudytoja T. C. parodė, kad ji yra pradinių klasių mokytoja, gyvena D., pažįsta R. V. kaip buvusį kaimyną ir iki šiol su juo bendrauja. 2019-02-22 apie 20:00-21:00 val., būnant svečiuose pas draugę J. N., pastarosios sūnus G. G. pasakė, kad jo draugas R. V. buvo pabėgęs iš namų, yra ieškomas policijos. Po kelių dienų Drevernos kaime važiuodama automobiliu pamatė R. V. su draugu, pakvietė juos į automobilį, paklausė R., kaip jam sekasi, kokie jo ateities planai. R. atsakė, kad norėtų toliau mokytis, tačiau jam namuose nesaugu, neturi laiko sau, nes namuose turi daug namų ruošos darbų, neturi laiko, kada ruošti pamokas, neturi laisvalaikio. Kai namuose nebūna patėvio, jeigu mama leidžia, žiūri jos kambaryje esantį televizorių, o jo mobilus telefonas yra atimtas. Paklausus, ką jis veikė pabėgęs ir kur buvo, jis atsakė, kad vaikščiojo po mišką, Dituvą, nes bijojo grįžti į namus, bijojo D.. Jai pasiūlius apie tai pakalbėti su mama, R. atsakė, kad mama tik rėkia ant jo. Ji pati prieš šešis metus atsikėlė į D., apsigyveno bute šalia R. V. šeimos, kur gyveno R. V. mama, patėvis, R. sesuo ir mažas broliukas. Su jų šeima buvo susitarusi mokėti už internetą per pusę, todėl kartą per mėnesį juos aplankydavo. Apsilankymo metu pastebėjo, kad R. V. motina išskiria R. V. iš kitų vaikų, dažnai girdėdavo per daugiabučio ploną sieną, kaip R. motina S. šaukia, rėkia ant R.. Buvo išsakomi tokie žodžiai: "Šūdus išnešk", "Ko čia sėdi atsisėdęs", "Tu durneli", "Tave išvešiu pas tėvą" ir pan. Kartą girdėjo, kad vyko žodinis konfliktas tarp D. ir R., po kurio girdėjosi pliaukštelėjimas, tada R. verksmas ir D. žodžiai: "Gausi dabar, jeigu neklausysi". Pati nėra mačiusi, kad D. ar S. muštų R., tačiau yra girdėjusi per sieną. Tame bute gyveno 4-5 metus. Per tą laiką susidarė įspūdis, jog nei motina, nei D. R. nemyli ir jį engia. Jų šeima gyveno skurdžiai, todėl ji, esant progai, nunešdavo vaikams kokių skanumynų. Tikrai pamena, kaip gal 2014 m. spalio mėnesį, po gimtadienio, liko daug visokių pyragų, kuriuos nunešė S. V. vaikams. Matė, kaip ji įdėjo didelį gabalą pyrago dukrai V., o R., nors jis jau buvo nemažas berniukas, įdėjo mažą gabaliuką, sakydama, kad reikia likusį pyragą palikti patėviui D.. Kelis kartus yra nešusi maisto, įvairių uogienių S. V., sakydama, kad palepintų vaikus, tačiau ji sakydavo, kad uogienės bus pyragams, kuriuos keps, kad galėtų D. neštis į darbą. Yra buvę, kad nupirko šokoladinio kremo „Nutela“ S. V. vaikams, tačiau S. V. pasakė, kad su kremu suteps sumuštinius, kuriuos įdės D. neštis į darbą. Kad R. yra nemylimas toje šeimoje, buvo akivaizdu. Pati ne kartą matė, kaip rytą anksti prieš pamokas R. nešė kibirą su šlapimu, nes S. V. bute nėra tualeto. Yra girdėjusi, kaip ryte anksti S. V. šaukė ant R., kad „Parazite, nešk myžalus lauk“, Rokui tuo metu galėjo būti 11-12 metų. Jos ir S. V. butai turėjo bendrą sieną, todėl gerai girdėjo, kas vyksta S. V. bute. Daug kartų girdėjo, kaip rytais S. V. sugyventinis D. šaukia ant R.. Iš sakomo teksto suprato, kad D. jam priekaištauja dėl netinkamai ar per lėtai atliekamų namų ruošos darbų. Daug kartų matė, kaip R. kieme dirba – neša malkas, džiauna skalbinius ir panašius darbus, o kiti vaikai kieme žaidžia, mano, kad R. neturėjo kada žaisti, nes jam buvo užkraunama daug namų ruošos darbų. Televizorius, kompiuteris stovėjo S. V. kambaryje, vaikų kambaryje stovėjo tik dvi lovos ir stalas. Yra klaususi R., ar jam leidžiama žaisti kompiuteriu, žiūrėti televizorių, jis atsakydavo, kad ne. Kai R. pradėjo mokytis Priekulėje, kartais jį parveždavo iš Priekulės į namus, juodu pasikalbėdavo, jis guodėsi, kad mama su juo nesikalba, verčia mesti mokslus, eiti dirbti su D., nors jis D. bijo, šis labai pyksta ant jo, kad jis netinkamai prižiūri mažesnius šeimos vaikus, dėl to nespėja atlikti visų jam užkrautų namų ruošos darbų. T. C. pastebėjo, kad D. būnant namuose, S. dažniau šaukia ant R.. Per tuos metus, kai buvo S. V. kaimynė, susidarė nuomonę, kad ji nemyli R., negina nuo D. smurto. Pati niekada nėra mačiusi, kad R. būtų sumuštas, kokių tai smurto žymių, tačiau buvo daug smulkių dalykų, kurie rodė, kad S. jo nemyli. Pamena, kad R. niekada nesiveždavo pas D. tėvus, sakydama, kad jis durnas. Yra buvę, kad liudytoja R. už jo pririnktus jos prašymu kaštonus nupirko šokolado, tada jis prašė leisti juo palaikyti jos namuose, nes mama atims saldainius, atiduos D.. Mano, kad R. buvo daromas psichologinis spaudimas, vadinant jį įvairiais keiksmažodžiais, girdėdavo jį verkiant. Dažniausiai ant R. šaukdavo kartu D. ir S. Niekada R. iš jos nėra pavogęs jokio daikto, apibūdina kaip gerą, darbštų berniuką. Jis noriai su ja bendraudavo, pasiguosdavo jai, ateidavo pasikalbėti su ja mokykloje.

Iš T. C. „Situacijos aprašymo Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijai kopijos matyti, kad sužinojusi iš draugės sūnaus G. G. apie R. V. dingimą, ji su drauge J. N. pagalvojo, kad R. V. neapsikentęs sąlygų namuose, galėjo pakelti ranką prieš save. D. kaimo gyventojai žinojo, kaip mama bei patėvis elgiasi su R. V.: žemina jį, vadina necenzūriniais žodžiais, naudoja fizinį smurtą prieš jį, vaikas negali išeiti iš namų, atimtas jo mobilus telefonas, kaimynai mato, kaip jis atlieka buities darbus. Ne kartą girdėjo, kad grubiai kalba su vaiku (1 t., b.l. 11)

Liudytoja R. B. parodė, kad pažįsta S. V. ir jos sūnų R. nuo vaiko gimimo, nes gyvena D., ji labai padėjo S. V., kai ši susilaukė R., net liudytojos sūnus V. B. su žmona tapo R. V. krikšto tėvais. R. yra jai sakęs, jog prieš jį mama naudoja fizines bausmės. Jai asmeniškai teko matyti, kaip mama S. V. mažą R., besimokantį pirmoje ar antroje klasėje ir ruošiant matematiką, kai jam nesisekė, kaip bausmę liepė pasidėti rankas delnais ant stalo ir du ar tris kartus su diržu trenkė per pirštus. Tokias fizines bausmes teko matyti tris ar keturis kartus, kai R. buvo pradinukas. Yra ne kartą girdėjusi, kaip S. ir D. vadino R. liurbiu, kitais žeminančiais ir necenzūriniais žodžiais. Kartais R. pasiimdavo iš darželio, iš mokyklos, jau tada R. sakydavo, kad mama muša, skriaudžia. Prieš kokius šešis metus ji su S. V. ir R. pradėjo mažai bendrauti. Mano, kad S. V. neleisdavo su R. bendrauti, nes yra sakiusi, kad negalima vaiką auklėti fizinėmis bausmėmis, kad vaiko mokymosi rezultatai nuo to nepasitaisys. Per paskutinį pusmetį R. sutikdavo retai. Kartą jos sūnus V. grįžęs pasakojo, jog D. miestelyje sutiko R., klausė jo kaip sekasi, ir jis pasakojo, jog gavo dvejetą mokykloje, mama jam už bausmę nedavė valgyti. A. R. kūno jokių sužalojimų neteko matyti, tačiau iš jo pasakojimų suprato, jog R. namuose yra negerai. Kai S. duktė V. buvo visai maža, bute už S. buto sienos kelis metus gyveno T. C.. Kai į S. V. namus atsikraustė gyventi D. K., pastebėjo, kad R. tapo įsitempęs, visko bijodavo, paklausus, kaip jam sekasi, imdavo drebėti, bijodavo ką nors pasakoti. Kiek pasakojo liudytojos anūkas, R. mokykloje buvo ramus, tylus vaikas, su niekuo nesimušdavo. Liudytoja yra mačiusi šį vaiką su mėlynėmis paakiuose, būdama pas juos namuose yra mačiusi, kad jei R. nusikalsdavo, negaudavo vakarienės, šeima valgydavo, o jam neduodavo. R. yra minėjęs, kad grįžus iš mokyklos, dažnai rasdavo mamą miegančią ir jam tekdavo prižiūrėti mažesnius brolius, atlikti namų ruošos darbus. Liudytoja gyvena netoli S. V. namų, tačiau niekada nėra mačiusi, kad . išeitų į kiemą, žaistų su bendraamžiais. Nemato kieme ir V. V., nes kai R. nėra, dabar jai užkrauti visi ūkiniai darbai. Mano, kad D. K. myli tik savo biologinius vaikus, juos lepina, vežasi atostogauti į užsienį, o V. ir R. palikdavo prižiūrėti kaimynams, seneliams, niekur nesiveždavo, skanėstų jiems nepirkdavo, net į parduotuvę ledų pirkti vesdavosi tik savo vaikus, ir aprengti bei apauti savi vaikai visada gražiau ir geriau. Su Sigita santykiai atšalo, kai ji apsigyveno su D. K., nes jis neleidžia, kad jų namuose lankytųsi svetimi žmonės - nei suaugę, nei vaikai.

Liudytoja S. B.parodė, kad jai dirbant Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos mokyklos psichologe, pas ją nuo 2017-11-21 pradėjo vaikščioti 8 klasės mokinys R. V., nes jo mama S. V. paprašė padirbėti su Roku, teigdama, kad namuose turi su juo problemų, be to, jis bėga iš pamokų. Siekiant surinkti vaiko šeimą charakterizuojančią medžiagą, S. B. kelis kartus kvietė S. V. pokalbiui, tačiau ji neatvyko. Konsultacijų metu ji su R. kalbėjo apie bėgimą iš pamokų, apie jo netinkamą elgesį namuose ir mokykloje. Apie tai, ką negero R. daro namuose, ji turėjo klausti pati, nes S. V. nekonkretizavo. Jis pasakojo, kad mama pyksta ant jo dėl to, kad nepakloja lovos, nesitvarko spintos, neišplauna po vakarienės indų, neruošia namų darbų. Ji aiškino, kad mamos reikalavimai atlikti namų ruošos darbus yra teisingi. Tačiau R. sakė, jog namuose atlieka daug kitų darbų, todėl nesupranta, kodėl mama ant jo pyksta dėl tokių smulkmenų. Nuo pat bendravimo pradžios R. buvo labai uždaras, tik vėliau jis pradėjo atvirai kalbėti. Su R. susitikdavo vieną kartą per savaitę, tačiau būdavo, kad ateidavo ir dažniau, kartais net namų darbus ruošdavo jos kabinete, buvo akivaizdu, kad jis ja pasitiki. Su R. kalbėjo apie kiekvieną jo gyvenimo tarpsnį. Pokalbių metu suprato, kad gyvenimas į blogąją pusę labai pasikeitė, kai mama apsigyveno su D. K., R. tada buvo 8 metai. Iki to laiko jis apie mamą nieko blogo nekalbėjo. Tačiau atsiradus D. K., šis pradėjo reguliuoti R. gyvenimą. Be to, viskas dar pablogėjo, kai gimė D. K. ir S. V. du bendri vaikai. R. teigimu, nuo pat D. K. atsiradimo jų santykiai buvo priešiški. Kai R. sukako 11 metų, jo teigimu, patėvis pradėjo smarkiau prieš jį smurtauti. Jį mušdavo gumine žarna, daužydavo kumščiais, užlauždavo ranką, gaudavo su šlapiu skuduru per veidą. R. mano, kad buvo skaudžiai baudžiamas be jokios rimtos priežasties, kad jis yra tiesiog tas žmogus, kuris yra dėl visko kaltas. Kai dingdavo kokie tai daiktai namuose, sulūždavo mažesnių vaikų žaislai, nei patėvis nei mama nesiaiškindami visada apkaltindavo jį. R. labai išgyveno dėl to, kad mama jo niekada negindavo. Tačiau paklausus, ar dabar dar prieš jį yra smurtaujama (tai buvo 2017 m.), R. atsakė, kad ne, kad tai buvo, kai buvo mažas, o dabar tėvai jam neleidžia niekur eiti, konkrečiai neleidžia lankyti Šaulių būrelio, nes jis pametė telefoną. Jam tik leidžia eiti į bažnyčią, tarnauti mišiose. Patėvis jam ne kartą yra sakęs, jog kai jam sueis 16 metų, galės išeiti iš namų. R. dažnai jai minėdavo, kad nori būti savarankiškas, kaip specialistė mano, kad tai glaudžiai susiję su bloga atmosfera namuose. R. konsultacijas lankė iki savo gimtadienio, t. y. 2018 m. vasario 26 d. Konsultacijos jam davė naudos, nes mažiau bėgo iš pamokų, pagerėjo mokslo rezultatai. Bendravo su mokytojais, kurie nieko blogo apie Roką nesakė, tik kad jis nelanko pamokų Mano, kad konsultacijas R. nustojo lankyti įtakotas mamos. Nustojus lankyti konsultacijas, R. elgesys mokykloje vėl pablogėjo, jis bėgo iš pamokų, prastai mokėsi. 2019-02-15 į mokyklą buvo iškviesta R. mama S. V. dėl jo netinkamo elgesio mokykloje. Buvo suorganizuotas pasitarimas, kuriame dalyvavo S. V., mokyklos socialinė pedagogė D. B., klasės auklėtoja L. Š.-P.. Buvo nutarta, kad R. sukakus 16 metų, jis bus pašalintas iš mokyklos, mama tam neprieštaravo. Tai labai nustebino, nes tėvai dažniausiai deda visas pastangas, kad jų neklausantys vaikai lankytų mokyklą, su jais dirbtų mokytojai, psichologai. Kad prieš R. šeimoje buvo naudojama ne tik fizinis smurtas, bet ir psichologinis, suprato iš R. pasakojimų. Jam patėvis ne tik grasindavo išmesti lauk iš namų sukakus 16 metų, bet ir sakydavo jam, kad yra psichiškai nesveikas, išveš į ligoninę ir pan. Visų susitikimų metu R. pasakojo apie savo vaikystės laikotarpį, t .y. nuo patėvio atsiradimo šeimoje, kai jam buvo 8 metai iki 11 metų ar truputėlį vėliau. R. sunkiai gaudėsi laikotarpiuose, sunkiai įvardino amžių, kada būtent buvo prieš jį smurtaujama. Niekada nėra mačiusi ant R. kūno jokių smurto žymių, pats niekada nerodė. Konsultacijų metu R. dažniausiai blogai atsiliepdavo apie patėvį, nes šis jį skriausdavo. Sakydavo, kad namuose gera būti, kai patėvis išeina į naktinį darbą. Apie mamą blogai nekalbėjo, tik pyko ant jos, kad ji negina nuo patėvio smurto, neužstoja jo, kai neteisingai apkaltinamas blogais darbais. Iš to, ką jai R. yra pasakojęs, daro išvadą, kad R. nemelavo pasakodamas apie smurtinį elgesį šeimoje jo atžvilgiu. Jos manymu, jis nėra linkęs meluoti, jeigu ką nors negero padarydavo mokykloje, visada prisipažindavo. Į bylą liudytoja yra pateikusi R. V. rašytus patyrimus iš vaikystės, ką jis negero buvo padaręs ir kaip už tai buvo nubaustas, R. V. rašytą 2019-04-05 Situacijos aprašymą apie incidentą šeimoje, Pokalbio su R. V. tėvais fiksavimo lapo kopiją (1 t., b.l. 177-179).

Iš 2019-02-15 pokalbio su tėvais fiksavimo lapo matyti, kad buvo stebimas R. elgesys mokykloje, jis nesikeičia, nesilanko pas mokyklos psichologą, nutarta sukakus 16 metų, siūlyti šalinti iš mokyklos. Mama tam neprieštarauja (1 t., b.l. 180).

Iš 2019-04-05 R. V. situacijos aprašymo matyti, kad 2019-04-04 jam skutant namuose bulves, mažesnis brolis nuo stalo paėmė skustuką. Tai pamatęs patėvis žadėjo jam išnarinti žandikaulį. Taip pat kitą dieną patėvis žadėjo atiduoti iš jo paimtą telefoną, jei R. parašys prašymą dėl išėjimo iš mokyklos. (1 t., b.l.181).

Iš 2019-01-06 R. rašto "Apie patėvį "matyti, kad tos dienos ryte broliui paėmus pelių apgraužtą baranką, ant jo patėvis šaukė, bei žadėjo kitą sykį trenkti (1 t., b.l. 182).

Iš R. V. rašyto rašto psichologei matyti, kad mama keikiasi, mušasi, grasina, kad išmes iš namų, išveš į ligoninę, neišleidžia pas draugus į lauką. Jis norėtų gyventi pas kūminų arba pas močiutės. Su tėvais nenori gyventi, dėl to, kad vaikystėje supjaustė palangę, staktą durų ir t. t. Jie šūkavo, naudojo fizinę jėgą, keikia jį, grasina. Patėvis jam grasina, keikiasi, grasina, kad išves į mišką dėl pamokų praleidimo, sako, kad jį išmes iš mokyklos, grasina, kad jį išveš į psichiatrinę ligoninę, išmes iš namų, neduos valgyti, patėvis jo nekenčia (1 t., b.l. 184).

Liudytojas D. K. parodė, kad su R. V. yra asmeniškai pažįstamas, R. yra jaunesnis trim metais. Su juo kartais susitikdavo po pamokų, D. miestelyje, prie kultūros centro, kur susirinkę paaugliai žaisdavo krepšinį, tinklinį. R. ateidavo retai, sakė, kad jam draudžiama bendrauti su bendraamžiais, su kuo nors draugauti. Dažnai matydavo R. einantį į parduotuvę tada atrodydavo išsigandęs, įsitempęs. Jis ir kiti kartu buvę berniukai kalbindavo R., tačiau jis bijodavo kalbėtis su jais. Su R. yra bendravęs, kai jam buvo 14-16 metų, tikslaus laiko nurodyti negali. Kai R. eidavo pro juos į parduotuvę, jo klausdavo, kodėl jis "neišlenda" į lauką. R. aiškindavo, kad jam uždėtas namų areštas ir taip būdavo nuolat. Klausdavo už ką jam yra skiriamos bausmės, R. atsakydavo, kad už pamokų neparuošimą, kokių tai namų ruošos darbų nepadarymą. Iš jo elgesio matėsi, kad yra labai išsigandęs, neturi jokios laisvės. Jis pasakojo, kad jam skiriamos fizinės bausmės už bet kokį smulkų prasižengimą. Pamena, kai jis pasakojo, kad už tai, jog eidamas iš parduotuvės pametė nupirktus elementus, mama jį mušė gumine žarna, yra rodęs smūgių žymes ant savo šonų. Dar R. yra pasakojęs, kad kaip bausmė jam yra taikomas klūpėjimas ant žirnių, mušimas su laidu. Nepamena, ar R. minėjo, kuris iš tėvų labiau smurtavo prieš jį. Mano, kad R. kalbėjo tiesą, nes gatvėje visada būdavo išsigandęs, niekada nebendravo su bendraamžiais. Sakė jam, kad kreiptųsi į Priekulės mokyklos socialinius darbuotojus, kad nesileistų skriaudžiamas, tačiau R. atsakydavo, kad po to, kai pasiskųs, negalės grįžti namo, bijos tėvų, nes jei jie sužinos, tai tikrai nubaus. Kalbos apie smurtą namuose prasidėjo, kai jo šeimoje atsirado patėvis. Niekas iš kaimo vaikų pas R. namuose nėra buvę.

Liudytojas T. G. parodė, kad R. yra jaunesnis už jį dviem metais, todėl nebuvo labai artimi draugai, tačiau kadangi D. yra mažas kaimas, tai žinojo, kad R. yra skriaudžiamas namuose. Paskutinį kartą jį matė 2019 m. rudenį. R. jam minėjo, kad žada mokytis profesinėje mokykloje. Kai R. pradėjo mokytis Priekulės I. Simonaitytės vidurinėje mokykloje, teko kelis kartus su juo važiuoti autobusu. Kiek tuo metu R. buvo metų, nepamena, tačiau jis yra pasakojęs, kad namuose jo niekas nemyli, yra nekenčiamas. Patėvis skriaudžia, o mama jo negina. R. yra pasakojęs, kad už bausmę yra klūpėjęs ant žirnių. Kiek pamena, jis jam yra rodęs lyg tai randuotus kelius, kurie buvo sužaloti nuo klūpėjimo ant žirnių. R. dar yra pasakojęs, kad gavo mušti diržu dėl to, kad dingo baterijos iš televizoriaus pultelio, nepamena, kas tada jį mušė - patėvis ar mama. Taip pat minėjo, kad yra mušamas ir su laidu. Nepamena, ar R. kada rodė savo pajuodusias rankas. Jam sunku prisiminti konkrečias detales, laiką, kada R. pasakojo apie smurtavimą prieš jį šeimoje, nes jis apie tai yra kalbėjęs ne vieną kartą, bet tai buvo prieš kelis metus. Kadangi jo tai asmeniškai nelietė, tai labai ir nesidomėjo R. gyvenimu, jam tik buvo gaila jo, kad šeimoje yra nemylimas. Kiek pamena, R. sakydavo, kad prieš jį smurtauja, t. y. muša ir tėvas ir mama, iš jo atima visus pinigus, ką jis užsidirba vasaros metu, turi slėptis nuo mamos, kai norėdavo pavalgyti. Konkrečiai yra minėjęs, kad valgė sriubą pasislėpęs nuo mamos. Mano, kad R. mama žiauri. R. pasakojo, kad mama jį mušdavo dėl blogų pažymių, gaunamų pastabų mokykloje. R. niekada neišeidavo į lauką pabūti su bendraamžiais. Matydavo, kaip R. eidavo į parduotuvę parnešti šeimai maisto, jis šeimoje buvo pasiuntinukas. Kai paklausdavo, ar ateis prie jų, jis atsakydavo, kad negali, nes turi dirbti namuose. R. lauke matydavo tik tada, kai jis prižiūrėdavo savo mažesnius brolius. Nemano, kad R. meluotų, kad yra skriaudžiamas šeimoje, nes būdavo liūdnas ir nelaimingas, mažai bendravo su bendraamžiais. Žino, kad kartais jis ilgiau likdavo Priekulėje po pamokų, kad nereikėtų grįžti namo (1 t., b.l. 194-197).

Liudytojas G. S. parodė, kad vadovauja Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos Jaunųjų Šaulių būreliui. 2017 m. rugsėjo mėnesį būrelį pradėjo lankyti ir R. V., kiek pamena jis tuomet lankė 8 klasę. Iš kitų vaikų jis išsiskyrė tuo, kad buvo labai ramus, lėtas, tylus. Jis Šaulių būrelį lankė apie vienus metus, kai 2018 m. prasidėjo nauji mokslo metai, R. būrelyje dalyvavo gal tik du kartus, po to dėl būrelio nelankymo teko jį išbraukti iš sąrašų. Kiek pamena, R. būrelyje gerai sutarė su visais vaikais. Yra buvę ne vieną kartą, kai pasibaigus penktadienio užsiėmimams, apie 20 val. jam skambindavo R. mama S. V. ir klausdavo, kur yra R., nes užsiėmimai baigdavosi 18 val. Nors su R. artimai nebendravo, tačiau jis yra prasitaręs, kad nenori grįžti į namus, kad dažniausiai po užsiėmimų eina pas savo močiutę gyvenančią Priekulėje. Tiksliai nepamena kada, galėjo būti 2018 m. pavasarį buvo suorganizuotas Šaulių būrelio žygis. Pats tame žygyje nedalyvavo, buvo kitas atsakingas asmuo, kuris žygio metu jam paskambino ir informavo, kad R. pametė savo mobilų telefoną. Vaikai po žygio į Priekulę buvo pargabenti vakare. Tą patį vakarą jam paskambino S. V., klausdama, kur yra R.. Nors tėvai ir yra atsakingi už tai, kaip vaikai grįš namo iš užsiėmimų, tai yra tik jų rūpestis, nepamena, kad S. V. bent kartą būtų pasiėmusi R. iš būrelio. R. kažkodėl vengdavo eiti namo, bet buvo uždaras, nieko liudytojui nepasakojo, todėl jis nežinojo, kodėl.

Iš nepilnamečio liudytojo G. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo nustatyta, kad jis parodė, kad su R. buvo draugai. Maždaug prieš du metus, einant su R. į parduotuvę jis staigiai pakėlė ranką ir R. išsigando. Paklausė, gal jis yra mušamas ir R. pradėjo jam pasakoti, kad jo niekur neišleidžia, jis neturi telefono nei televizoriaus, kad jam laužo ir degina pirštus, patėvis grasina peiliu bei išvežti į mišką. R. jam sakęs, kad jam liepiama klūpėti ant žirnių ar kito kieto pagrindo kartais ir per naktį. Žiemą liepdavo nešti malkas, ne kartą jį mušė su šlanga ir rykšte. Tai darydavo R. patėvis. R. yra sakęs, kad nenori po pamokų grįžti namo. R. dėl kruvinų panagių nieko nesakė, tik parodė, nagai atrodė kaip nudaužyti. Už ką buvo taikomos bausmės, nepasakojo, mano, kad R. bijo patėvio. R. nelankydavo būrelių, pakvietus į lauką jis nesutikdavo išeiti, atsakydavo, kad nemano, jog jį išleis tėvai. R. bijodavo kalbėti apie sužalojimus. Kartą sakė, kad jam deginami pirštai. Sakė, kad eiti į lauką pas draugus negalima jau 10 metų. Paklaustas, kaip jaučiasi, atsakydavo, kad nenori apie tai kalbėti. Kai R. buvo paliktas pas močiutę, atrodė kaip kitas žmogus, laimingas. Šiuo metu su R. lanko vieną mokyklą, mato, kad jis jaučiasi gerai, paklaustas atsakė, kad nenori bendrauti su mama ir patėviu. Matosi, kad jis labiau džiaugiasi savimi, yra pozityvus. R. - geras vaikas, darbštus. Jam buvo 14 metų, kai R. pradėjo pasakoti apie save, R. yra už jį vyresnis 1 metais. Visus įvykius jam pasakojo pats R., apie kurį laikotarpį jis pasakojo, nežino, tik minėjo, kad tai prasidėjo, kai gimė R. sesė. Kruvinas R. panages matė vieną kartą, kai G. U. ėjo į 8 klasę, minėjo, kad jam kažką darė su pirštais. Apie klūpėjimą ant žirnių per naktį R. pasakojo vieną kartą, daugiau nenorėjo apie tai kalbėti. Kai R. apsigyveno pas močiutę, nieko panašaus nebematė. A. R. buvo paniuręs, dabar pasikeitęs, nori bendrauti, yra geras.R. pasakojo apie įvykius dar mokantis senoje mokykloje, dabar jis jų nenori prisiminti. Apie šiuos įvykius dar žino R.pusbrolis E. N., jis taip pat bendrauja su A. B., ar jam ką nors pasakojo, nežino. R. kartais kramto nagus, ar šiuo metu jis dar taip daro, nepastebėjo. R. yra pašėlęs iš gerosios pusės, t.y. nori būti lauke, ką nors veikti, eiti maudytis, važinėtis dviračiu, tik kad nereiktų eiti namo. R. nieko tokio nedarydavo, kad peržengtų ribas ir dėl jo elgesio skųstųsi kiti. Lauke su R. susitikdavo, kai pastarasis vasaras leisdavo pas močiutę (2 t., b.l. 42-44).

Iš nepilnamečio J. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo nustatyta, kad R. yra jo draugas, žino, kad patėvis jį mylėjo iki tol, kol atsirado sesė, tada R. pradėjo mušti, klupdyti ant žirnių. Tai jam pasakojo pats R.. Jis pats yra matęs, kaip R. žiemos metu, kai būdavo šalta, kraudavo malkas. Matė, kad jo panagės būdavo kruvinos, R. sakydavo, kad nuo pirštų laužymo. R. buvo užsidaręs, jo neleisdavo į lauką, jam būdavo laimė, kai jis išeidavo į lauką, neturėjo telefono. Apie tai, ar leisdavo R. lankyti būrelius, jis nieko nežino, bet mano, kad pats R. norėjo juos lankyti. Iš R. pasakojimų susidarė įspūdį, kad jis šeimoje buvo atstumtas. A. R. kūno sužalojimų nematė. R. jam pasakojo, kad patėvis grasino peiliu, kad išveš į mišką, yra gavęs su šlanga, rykšte. Šiuo metu su R. bendrauja susirašinėdamas. Mano, kad R. mama bijo patėvio, nes vaikšto susigūžusi. Pasakojo, kad jam liepdavo klūpėti ant žirnių, dėl kokių priežasčių, nežino. Yra matęs, kaip R. reikėjo kažką parnešti namo ir mama ar patėvis į jį nuo laiptų metė dėžę, jam situacija pasirodė baisiai. R. yra sakęs, kad smurtas prasidėjo, kai gimė sesė, viskas vyko 5-6 metus, kol R. išvyko gyventi kitur. Mokykloje su draugais R. buvo laimingas. R. jam pasakojo, kad namuose jam kartais valgyti neduodavo. Apie savo savijautą R. nepasakojo. Važiuodamas autobusu namo R. būdavo susigūžęs, užsidėjęs ausinukus tiesiog klausydavosi muzikos. Būdavo, kad R. draugai atiduodavo telefoną, ir jis jį slėpdavo nuo šeimos, nes jam neleidžiama juo naudotis. R. bendrauja su juo, A. B., G. U.. R. dabar atrodo pasikeitęs, nebebijo. Apie klūpėjimą ant žirnių, pirštų laužimą ir mušimą su šlanga R. pasakojo, kai išvažiavo mokytis į kitą mokyklą. Kruvinas panages matė, kai dar kartu su juo lankė mokyklą. Kraujas matėsi aplink nagą, ant kai kurių pirštų, matė ant skirtingų rankų 2-3 kartus (2 t., b.l. 45-47).

Žemesnės instancijos teismas

Iš Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK VS vyresn. tyrėjos V. S. tarnybinio pranešimo matyti, kad A. N., E. N. mama, paaiškino, kad su sūnumi kalbėjo apie galimą apklausą, šis jai paaiškino, kad pokalbiai apie tai, kaip R. gyveno šeimoje, buvo seniai, jis nelabai pamena, ir mano, kad neturės naudingos informacijos, į apklausą vykti nenori. Nei ji, nei jos vyras nesutinka, kad sūnus būtų apklaustas ( 2 t., b.l. 85-86).

Iš Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK VS vyresn. tyrėjos V. C. tarnybinio pranešimo matyti, kad atliekant R. B. apklausą, į namus pas mamą atėjo V. B. ir bandant bendrauti su juo apie tai, ką jam pasakojo R. V., šis kategoriškai atsisakė bendrauti su pareigūnais, nurodė, kad nei jis, nei jo sutuoktinė neliudys, nes ir taip nuolat konfliktuoja su S. V., naujų konfliktų nenori (2 t., b.l. 48-49).

Liudytojas V. B. parodė, kad su R. V. bei jo šeimos nariais nėra giminės. Su S. V. viename bute gyveno prieš 10 metų. Naudojosi bendra virtuve, turėjo atskirus kambarius. Gyvenant kartu, S. V. susilaukė dukters Viktorijos, po kelių mėnesių pas S. V. pradėjo lankytis D. K.. Jie artimai nebendravo, todėl liudytojas nepastebėjo, kad jis nemylėtų R., nepamena, kad mama R. B. būtų pasakojusi apie tai, kaip R. savo šeimoje yra skriaudžiamas, nieko nežino apie tai, kad S. V. ar D. K. būtų smurtavę prieš R., skriaudę jį .

Panašiai parodė ir liudytoja K. B., nurodžiusi, kad nieko nežino apie tai, kaip R. gyveno šeimoje, ar prieš jį buvo naudojamas smurtas ir nenori kištis į svetimos šeimos reikalus, gyvena mažame kaime, todėl nesutinka, kad jos mažametis sūnus A. B. būtų apie šias aplinkybes apklausinėjamas.

Liudytojas K. K. parodė, kad pažįsta D. K. ir S. V., draugauja šeimomis, yra matęs ir R. V., kurį D. ne kartą buvo pas jį atsivežęs, jie ir krepšinį kartu ne kartą yra žaidę. Kad D. ar S. skriaustų R. – nematė, jokių įžeidžiančių žodžių jo atžvilgiu iš jų negirdėjo. Yra buvę, kad atvažiuodavo atsiveždami tik du vaikus, ne visus keturis. D. R. niekaip neišskyrė, jei pirkdavo ledų ar kebabų, tai visiems vaikams, R. nebuvo išskirtinai tylus ar užguitas.

Liudytoja N. O. G. parodė, kad ji yra buvusi S. vaikų aukle. D. K. apibūdino kaip labai sąžiningą žmogų, niekad nepastebėjo, kad jis ką nors skriaustų, o R. buvo išdykęs, iš keršto duris apgadinęs, kaktusą nupjovęs, jos seną telefoną nugvelbęs, pamokų neparuošęs ir niekad nepripažindavo, ką padaręs. Didelių darbų jam neužduodavo, į kiemą jis išeidavo, o kadangi S. bijojo, jog gali susidėti su blogais draugais, tai su kitais vaikais ir neišleisdavo. Prieš keletą metų, liudytojai būnant su S. V. vaikais, kaimynės Š. kvietimu buvo atvykę policijos pareigūnai, kuriems buvo pranešta, kad vaikai palikti vieni, bet jie nebuvo vieni. Dar būdamas vaikas, R. nekentė D., vadino jį dėde, yra jos klausęs „ Ar dėdė senyn eina?“; kai ji atsakė, kad taip, jis jai sakė „ Kai užaugsiu, aš jam kaip dėsiu...“. Valgyti S. vaikams visiems visad davė, šaldytuvas yra jos miegamajame, bet neužrakintas. Apie savo tikrąjį tėvą R. nekalbėdavo.

Liudytoja J. A. parodė, kad yra kaltinamųjų buto kaimynė, dažnai pas juo lankosi ir žino, kad jiems nieko netrūksta, vaikai prižiūrimi gerai, maisto šaldytuve pilna, nėra girdėjusi mamos šaukiant ant vaikų ar mačiusi juos baudžiant. Šiokių tokių darbų vaikams būdavo užduota, bet R. pritingėjo juos dirbti, buvo lėtas, kieme visus vaikus jis matydavo. J. R. buvo paslaugus vaikas, yra padėjęs ir malkų ar vandens atnešti, bet ir D. K. ji apibūdina tik gerai – dirba, pinigų į šeimą parneša.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas A. R. parodė, kad yra D. mokyklos mokytojas, jo mokiniai buvo ir S. V., ir R. V., mato ir kaltinamųjų šeimą darbuojantis sode, R. taip pat ten dirbdavo, yra ir liudytojui padėjęs. Kad būtų šeimoje skriaudžiamas – liudytojas nematė ir negirdėjo, su R. artimai nebendravo, yra prašęs jo pagalbos ir davęs jam už tai pinigų, nieko neigiamo nei apie R., nei apie S, ar D. negali pasakyti.

Liudytoja S. Ž. parodė, kad ji kaip Klaipėdos rajono savivaldybės specialistė buvo paskirta R. V. atvejo vadybininkė ir teikė pagalbą šiai šeimai iki 2021-03-03, kai R. tapo pilnamečiu. Nuo 2019 m. vasario mėn. R. buvo nustatyta laikina globa ir jis apgyvendintas Lapių mokyklos globos grupėje, su juo bendravo šios įstaigos specialistai, o ji bendravo su jo mama, lankėsi jos namuose su socialine darbuotoja, ragino S. V. bendrauti su Lapių mokyklos pedagogais, domėtis, kaip sūnui sekasi mokykloje. Iš pradžių ji labai priešinosi jų vizitams, bet, laikui bėgant, pradėjo bendradarbiauti, naudojosi jai teikiama pagalba, lankė psichologo konsultacijas, tvarkėsi skurdžią buitį, įsigijo daugiau baldų vaikams, gavo seniūnijos paramą. Pradėjo mama bendrauti ir su Lapių mokyklos pedagogais, domėtis R. gyvenimu ten, remti jį patį, berniukas buvo kelis kartus atvažiavęs į namus, bendravo su šeimos nariais. S. V. lankė daug jai pasiūlytų psichologinių kursų, seminarų, skaitė literatūrą, o D. K. tuo visiškai nesidomėjo, vis sakydavo, kad neturi laiko dėl darbo. Namuose augantys vaikai nebuvo užguiti ar nelaimingi, stebint jų bendravimą su mama, nieko neigiamo nepastebėta. R. jai pasakojo, kad jam Lapiuose patinka, geriau sekasi mokytis, susirado draugų. Su mama bendrauti jis nelabai norėjo. Sigita jo išlaikymui pervesdavo pinigų, bet ne kas mėnesį.

Liudytoja D. Š. parodė, kad ji yra buvusi S. V. draugė, kol jų sūnūs kartu augo, paskui jos susipyko ir nebebendrauja. Liudytojai žinoma, kad Sigita dažnai palikdavo vaikus namuose, kur juos prižiūrėjo senyvo amžiaus moteris, ir išvažiuodavo dirbti savaitėmis. R. buvo tylus, užguitas vaikas, jei parveždavo jį namo iš Priekulės, paprašydavo, kad paleistų ne prie namų, o prie parduotuvės, už 1 km nuo namų.

Iš 2021004-23 Klaipėdos rajono Lapių pagrindinės mokyklos direktorės V. L. rašto „Dėl R. V.“ nustatyta, kad nuo 2019-07-04 iki 2021-02-26 R. V. buvo nustatyta laikinoji globa (rūpyba) šioje įstaigoje, kuri baigėsi jam sulaukus pilnametystės. Vaikinas dažnai skundžiasi fiziniais negalavimais ( galvos ir pilvo skausmais), kurių priežastis nenustatyta, jo psichosocialinė raida neatitinka amžiaus, elgesys dažnai spontaniškas, vaikinas nepagalvoja apie neigiamas pasekmes, galimus pavojus, pamokų metu dažnai pasyvus, trukdo mokymo procesui, jam būdingi nuotaikų svyravimai, dažnai būna apatiškas, tačiau reguliariai lanko nuolatines psichologo konsultacijas, yra atviras, linkęs analizuoti savo elgesį, pastaruoju metu labiau pasitiki savimi, mažiau pasiduoda neigiamai draugų įtakai, buvo išrinktas grupės seniūnu ir atsakingai vykdė pavestas pareigas. Formaliajame ugdyme pažangos nėra padaręs, nesiekia geresnių mokymosi rezultatų, šiuo metu mokosi Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje, siekdamas įgyti suvirintojo profesiją; pusmetį baigė be neigiamų pažymių, praleido mažiau pamokų, kontrolė jungiantis prie pamokų nebereikalinga, sustiprėjo mokymosi motyvacija. Jis lengvai socializuojasi bendruomenėje, susiranda draugų, įsitraukia į renginius, viešumoje elgiasi mandagiai. Trūksta savitvarkos įgūdžių, asmens higienos įpročių, noriai priima patarimus ir pamokymus, vis dar reikalinga nuolatinė kontrolė šioje srityje. Palaiko glaudžius ir šiltus santykius su močiute ir seneliu, bendrauja su pusbroliu ir jo šeima, tačiau bendravimas su mama šaltas ir oficialus, vaikinas dažnai sulaukia priekaištų iš mamos dėl konfliktiškų santykių. Pati mama nei R., nei įstaigos specialistams neskambino, fragmentiškai prisidėjo prie sūnaus išlaikymo. R. nesistengia atkurti su mama artimo ryšio, jaučia nuoskaudas dėl vaikystėje sukeltų traumų. D. K. per visą globos laikotarpį R. V. nesidomėjo 5 t., 136-138 b.l.).

Dėl piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis

Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto, o taip pat – leisti kitiems asmenims taip elgtis su jų vaiku, jo neužstoti ir neginti (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, vystymosi raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę); Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

BK 163 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Šioje normoje nurodyti specifiniai teisiniai požymiai, pabrėžiantys jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimu paprastai pripažintini nevienkartinio pobūdžio tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016).

Įrodinėjant šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju jie privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų bei teisėtų vaiko atstovų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, tačiau vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį.

Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015, 2K-227-788/2017, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-34-383/2021). Fizinis vaiko gniuždymas apima tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, o nustačius didesnį sveikatos sutrikdymo mastą vaikui sukelti neigiami padariniai atskirai kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius taikant nusikalstamų veikų sutapties taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant savo daromų veiksmų neteisėtumą ir norint taip veikti.

Šioje byloje surinktais įrodymais – nepilnamečio nukentėjusiojo ir nepilnamečių liudytojų G. U. ir J. S., apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolų duomenimis, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų D. B.-K., S. B., T. C., K. P., D. K., T. G., R. B., iš dalies – ir kaltinamųjų parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos nepilnametės liudytojos V. V. parodymais, o taip pat ir rašytiniais šioje byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiojo R. V. raštais Priekulės pagrindinės mokyklos socialinei darbuotojai bei psichologei, 2019-03-06 Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos direktoriaus A. A. pranešimu "Dėl informacijos pateikimo" bei Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019-08-27-2019-10-22 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-150/2019 pateikta ir apibendrinta informacija, teismo vertinimu, yra visiškai įrodyta, kad nepilnametis R. V., augdamas ir gyvendamas savo motinos S. V. ir jos sugyventinio D. K. faktinėje šeimoje, kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo fiziškai ir psichiškai gniuždomas. S. V. inkriminuoti tokio gniuždymo veiksmai - sistemingas mušimas ranka, diržu per įvairias kūno vietas, vertimas ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis, mušimas vaikui per pirštus diržu, prieš tai liepus padėti rankas ant stalo, trenkimas jam per veidą, dėl ko jis parkrito ant žemės, nuolatinis rėkimas ir grubus bendravimas su vaiku, nepagrįstai kaltinant jį įvairiais prasižengimais, sistemingas jo žeminimas, tyčiojimasis ir užgauliojimas, vadinant jį necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, grasinant jį išvaryti iš namų, už neigiamus įvertinimus nedavimas valgyti, neleidimas lankyti neformalaus ugdymo būrelių, bendrauti su bendraamžiais, draudimas laisvalaikiu išeiti iš namų, vaiko gąsdinimas, kišant jo pirštus prie degančios ugnies ir sūnaus neapsaugojimas nuo dažnai patiriamo D. K. fizinio, psichologinio smurto ir žiauraus elgesio yra tie veiksmai ir neveikimas, kuriais S. V., būdama R. V. motina, piktnaudžiavo savo kaip šio vaiko motinės teisėmis ir pareigomis.

Tie patys įrodymų šaltiniai patvirtina ir kaltinime nurodytus D. K. veiksmus : kad jis supykęs dažnai mušdavo R. V. laidu, rykšte, gumine žarna, diržu, rankomis per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip prieš jį smurtaudavo, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą, nenustatytą dieną 2011-2012 m., garsiai šaukdamas ir priekaištaudamas R. V. dėl durų staktos sukapojimo, liepė jam nusimauti kelnes ir su diržu ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė vaikui per sėdmenis ir nugarą, taip sukėlė jam fizinį skausmą; nenustatytą dieną 2015-2016 m., gruodžio mėn., laikotarpiu nuo 24 iki 26 dienos, priekaištaudamas dėl neva sulaužyto žaislo, jėga parvertė R. V. šonu ant grindų, po ko laikė jį prispaudęs rankomis prie žemės ir taip gulinčiam ne mažiau kaip 15 kartų kumščiu trenkė per vaiko rankas, sukeldamas jam fizinį skausmą; nenustatytą 2016 ar 2017 m. žiemos dieną, priekaištaudamas dėl neva dingusio mobilaus ryšio telefono pakroviklio, liepė R. V. klauptis ant kelių, o pastarajam klūpint ne mažiau kaip 3 kartus sudavė gumine žarna vaikui per šlaunis ir sėdmenis, nenustatytą skaičių kartų trankė ranka nukentėjusiojo galvą, po ko rankomis lenkė - laužė vaiko abiejų rankų pirštus į delno vidų, juos suko ir taip sukėlė jam fizinį skausmą; 2019 m. vasario mėn., kažkurią dieną laikotarpiu nuo 15 iki 20 d., priekaištaudamas, kad R. V. nelanko pamokų tyčia rėkė, žemino nepilnametį, vadindamas jį įvairiais necenzūriniais žodžiais, po ko jėga parvertė jį ant grindų, dėl ko R. V. krisdamas nugara atsitrenkė į lovą ir taip patyrė fizinį skausmą.

Teismas neturi pagrindo netikėti nepilnamečio R. V. parodymais apie šiuos prieš jį panaudoto fizinio ir psichologinio smurto atvejus ir bendrą jų sistemą, kadangi berniukas apie šiuos įvykius nuosekliai pasakojo nuo pat pradėjimo lankytis pas Priekulės pagrindinės mokyklos socialinę darbuotoją ir psichologę, apie tai yra surašęs savo ranka joms pateiktuose raštuose, tas pačias aplinkybes nurodė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir atliekant teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, kurios metu, kaip pažymėjo ekspertė A. Š., atlikusi šią ekspertizę, vaikino kūno kalba ir emocijos visiškai atitiko tai, apie ką jis kalba, nebuvo jokių požymių, kad jis kažką prikurtų, pagražintų, išgalvotų. Šiuolaikinė teismų praktika, sąlygota būtinybės realiai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracijos, 1989 metų Vaiko teisių konvencijos ir jų pagrindu parengtų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo bei Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas įpareigoja teismą nenuvertinti nepilnamečio, nukentėjusio šeimoje per ilgą laikotarpį asmens parodymų vien todėl, kad jis nepilnametis, gali netiksliai atsiminti paskirų įvykių detales ir kad tai vyko šeimoje, „už uždarų durų“, kur padaryti nusikaltimai yra sunkiai atskleidžiami ir mūsų visuomenėje dar labai prieštaringai vertinami.

Teismas sutinka su D. K. gynėjo pastaba, kad apklausiant R. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją jam nepagrįstai nebuvo išaiškinta teisė neduoti savo parodymų prieš D. K. kaip savo šeimos narį, neįsigilinus į šios bylos specifiką, tačiau nesiremti šiuo apklausos protokolu, kai jaunuolis tokius pat faktus yra suminėjęs ne vieną kartą įvairiems su juo apie tai bendravusiems asmenims, o apklausiamas teismo psichologės aiškiai sutiko pasakoti apie D. K. veiksmus jo atžvilgiu, būtų pernelyg formalus šio svarbaus įrodymo atmetimo pagrindas, nesuderinamas su konstitucinėmis ir vaiko teisių gynimo teisės aktuose įtvirtintomis visų valstybės institucijų pareigomis neapsunkinti šių jautrių visuomenės narių gynybos nuo juos traumuojančių nusikalstamų veikų formaliais pagrindais.

Su ta pačia konstitucine ir vaiko teisių apsaugos tarptautinių ir nacionalinių aktų esme šią bylą nagrinėjęs teismas sieja ir įrodymų pakankamumo bei jų patikimumo įvertinimą šioje byloje. Kaip pažymėjo kaltinamųjų gynėjai, byloje išties nėra jokių objektyvių R. V. kaltinamųjų smurtinių veiksmų ir jais sukelto fizinio skausmo įrodymų – apžiūrų protokolų, fotografijų, įrašų medicininiuose dokumentuose, specialistų išvadų ar kt. Liudytojų parodymai apie tai irgi negausūs ir fragmentiški, tuo tarpu abu kaltinamieji teisme visiškai neigia smurtavę prieš šį vaiką ir sukėlę jam fizinį skausmą, o jų pasikviesti liudytojai K. K., J. A., N. O. G. ir A. R., kaip ir didelė dalis ikiteisminiame tyrime nustatytų ir apklaustų liudytojų, nurodė jokių fizinio smurto požymių ant vaiko kūno nepastebėję, vaikas jiems apie tai nepasakojęs. Vis dėl to šioje byloje yra surinkta ir ištirta pakankama visuma teismo patikimais pripažįstamų ir vienas kitą patvirtinančių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų apie ilgu laikotarpiu ( nuo 2009 m. iki 2017 m.) jo atžvilgiu šeimoje vartoto smurto atvejus, kurie yra išvardinti kaltinimuose. Pažymėtina, kad R. V. savo parodymuose yra nurodęs ir daugiau atvejų, kai jam kurio nors iš kaltinamųjų veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau kaltinimuose konkrečiai išskirti tik tie atvejai, dėl kurių buvo gauta ir kitų liudytojų, kuriems R. V. rodė smurto žymes ant savo kūno ( veido, šonų, rankų, nagų, kelių); kiti, ne taip ryškiai vaiko ir kitų asmenų atmintyje išlikę atvejai įvardinti tiek konkrečiai, kiek buvo įmanoma surinkti įrodymų apie tai, prabėgus keliems metams po šių veiksmų atlikimo. Būtent šios bylos specifika – kad visais šiais būdais prieš vaiką buvo smurtaujama šeimoje, kur niekas jo neapgynė ir dėl ko jis niekam negalėjo pasiskųsti, nes bijojo netekti namų, maisto, aprūpinimo būtinais jam daiktais, galiausiai – šeimos ryšių, kurie kartais būdavo ir geri ir kurie R. V. dėl jo amžiaus buvo būtini – lemia visų teisėsaugos institucijų pareigą daug atidžiau nei kitų kategorijų bylose vertinti įrodymų pakankamumą, tikslumą ir konkretumą.

Pažymėtina, kad kaltinamieji kaltinime išdėstytais veiksmais buvo kaltinami ne konkrečių kiekvienu atveju fizinių sužalojimų, o fizinio skausmo R. V. sukėlimu, o fiziniam skausmui įrodyti objektyvių įrodymų dažniausiai ir nebūna. Pačių kaltinamųjų ir jiems lojalios nepilnametės liudytojos V. V. parodymus teismas vertina kritiškai, kadangi juos paneigia teismo psichiatrijos ir psichologijos akte išdėstyti argumentai, nukentėjusiojo ir kitų, nesuinteresuotų šios bylos baigtimi, liudytojų T. C., D. B.-Kučinskienės, S. B., K. P., D. K., T. G., G. U. ir J. S. parodymai bei rašytinė bylos medžiaga. Tik liudytojos R. B. parodymus teismas vertintų kiek kritiškiau dėl teisme nustatyto jos konflikto su kaltinamaisiais, bet jos liudijimai iš esmės patvirtino anksčiau minėtų liudytojų parodymus, tad juos atmesti nėra pagrindo. Tai, kad dalis liudytojų (V. B., K. B., K. K., J. A., N. O. G. ir A. R.) nurodo, jog R. neatrodė sumuštas ir/ar nesiskundė jam sukeltu skausmu, rodo ne ką kita, kaip šių liudytojų emocinį atstumą nuo šio vaiko ir nesigilinimą į jo gyvenimo aplinkybes, kas dažnai būdinga suaugusiems asmenims, formaliai pabendraujantiems su iš matymo pažįstamais vaikais. Pastabesni liudytojai, kuriems rūpėjo, kodėl R. visad liūdnas, nusiminęs, išsigandęs, bijo net draugo kilstelėtos rankos, pasideda maisto po lova, eidamas miegoti, bijo grįžti į namus, nenuėjęs į mokyklą, artimiau ir bendravo su šiuo vaiku, netgi nepaisydami formalių visuomenės taisyklių (mokytoja dirbusi T. C. kartu su R. išgerdavo kavos, pasikalbėdavo ir sužinodavo apie jo problemas, kurias jau ir taip nujautė, gyvendama kaimynystėje ir kelis kartus apsilankiusi šioje šeimoje). Akivaizdus šioje byloje ir visuotinai žinomas mūsų visuomenės „nenoras kištis į svetimos šeimos reikalus“, pasireiškęs tiek parodymais, kad nieko nematė ir negirdėjo, tiek neleidimu liudyti teisme savo vaikams, kurie galėjo būti ką nors matę ir girdėję ir duoti apie tai parodymus, galinčius sukelti jų tėvams nemalonumų aiškinantis su tame pačiame kaime gyvenančiais kaltinamaisiais. Dėl visų šių priežasčių teismas labiau gilinosi į liudytojų, kurie, nebūdami niekaip suinteresuoti šioje byloje, davė parodymus apie jiems žinomas R. V. ir jo šeimos gyvenimo aplinkybes – vaiko neišleidimą pažaisti, pabendrauti su bendraamžiais, ant jo kūno pastebėtas ar paties draugams parodytas smurto žymes, per buto sienas girdimus netinkamus žodžius, smūgių garsus, vaiko verksmą, R. išskyrimą iš brolių ir sesers tarpo net ir maisto atžvilgiu, jo norą mieliau likti pas močiutę ir senelį, nors jie niekaip ypatingai jo nelepino, užuot grįžus į savo šeimą ir kt. Teismo psichiatrijos ir psichologijos akte ir jį atlikusios ekspertės psichologės A. Š. bei jį pakomentavusios ekspertės psichiatrės R. D. parodymuose yra aiškiai atskleista ta netinkamų, psichologiškai ir fiziškai gniuždančių vaiką veiksmų visuma, kurią yra patyręs R. V. būtent savo motinos ir jos sugyventinio šeimoje, kurioje buvo priverstas užaugti, dėl savo amžiaus nesugebėdamas nei pasipriešinti, nei ištrūkti iš tokios situacijos. Tai, kad dar būdamas nepilnametis R. V. vis dėl to nutraukė šiuos saitus, pasirinko verčiau gyventi globos namuose, negu savo šeimoje, teismas taip pat vertina kaip akivaizdų įrodymą, kad su juo šioje šeimoje buvo elgiamasi taip, kaip jis yra nurodęs savo parodymuose.

Iš S. V. kaltinime nurodytų veiksmų, kuriais ji gniuždė savo sūnų, kaip neįrodyta pašalintina tai, kad ji nepageidavo, kad vaikas lankytų mokyklą, ir nesudarė jam sąlygų turėti laisvo laiko, nuolat versdama dirbti įvairius namų ruošos darbus. Įvertinus byloje surinktų įrodymų ( kaltinamosios ir mokyklos darbuotojų parodymų, rašytinių dokumentų, susijusių su R. V. ugdymu Priekulės pagrindinėje mokykloje) visumą, darytina išvada, kad S. V. rūpinosi dėl vis prastėjančio sūnaus mokymosi, pagal savo supratimą ir galimybes lankėsi dėl to mokykloje, sekė sūnaus pamokų ruošimą ir kt., tiesiog nebematė kitos išeities kaip jam pasitraukti iš formaliojo ugdymo ir kitaip save įprasminti – dirbti, mokytis amato ar pan. Pats R. V. sakė, kad mama nori, jog jis pabaigtų mokyklą, tik pagąsdina, kad jei nesimokys, turės eiti dirbti. Tuo ji nusikalstamų veiksmų sūnaus atžvilgiu neatliko, juolab tyčinių, o BK 163 straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia.

Tas pat pasakytina ir dėl sąlygų sūnui turėti laisvo laiko sudarymo bei nuolat vertimo dirbti namų ruošos darbus. Byloje nėra nustatyta, kad R. V. išvis neturėdavo laisvo laiko ir nuolat turėjo dirbti namų ruošos darbus; iš esmės tokių darbų dirbimas ir mokymas vaikus tai daryti yra normali tėvų pareiga ir teisė tikėtis, kad paaugę vaikai tokiu būdu įsilies į šeimos gyvenimą, ruošis ateičiai, įgis reikalingų įgūdžių. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad S. V. ir D. K. šeima gyveno kaime, mažame bute be patogumų, šeimoje R. buvo vyriausias vaikas, turėjo seserį ir du daug jaunesnius brolius, tad natūralu, kad tų namų ruošos darbų atlikdavo nemažai ir tai savaime nėra tyčinis žiaurus ar gniuždantis elgesys su vaiku. Didesnė problema šiuo atveju buvo ta, kad dažnai šiuos darbus dirbti R. buvo verčiamas įžeidinėjimais, grasinimais, riksmais ir kitokiu žeminimu, o taip pat – kad jis negalėjo laisvu nuo jų metu išeiti pabendrauti su kitais vaikais, prisijungti prie jų sportinės ar kitos teigiamos veiklos lauke, dalyvauti neformaliojo ugdymo būreliuose, kas yra būtina paaugliui, kad jis tinkamai formuotųsi kaip asmenybė, bet apie šiuos aspektus yra pasisakyta kituose kaltinimo teiginiuose, todėl aptartieji pripažįstami neįrodytais ir šalinami iš kaltinimo.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, padarymu šioje byloje kaltinamas ir D. K., kuris nėra R. V. tėvas, globėjas, rūpintojas ar kitas teisėtas atstovas, tačiau nuo 2010 metų būdamas S. V. sugyventiniu, padarė šioje byloje aptariamas nusikalstamas veikas R. V. atžvilgiu būtent faktiškai įgyvendindamas šio vaiko tėvo teises bei pareigas. BK 163 straipsnyje numatyta veika kaip nusikaltimas vaikui ir šeimai siejama su ypatingu kaltinamojo ir nukentėjusiojo ryšiu, užsimezgančiu tarp vaiko ir asmenų, su kuriais jis kartu gyvena ir kurie jo atžvilgiu turi ir įgyvendina tėvų, globėjų, rūpintojų teises bei pareigas. Kadangi valstybė nėra griežtai sureguliavusi tokių kaip S. V. ir D. K. sugyventinių ir jų bendrų bei susilauktų su kitais partneriais vaikų statuso, teisių bei pareigų vieni kitiems ir iš to kylančios atsakomybės, formaliai vertinant, D. K. negalėtų būti šios nusikalstamos veikos subjektu, tačiau faktiškai jis būtent tokias (tėvo) teise ir pareigas įgyvendindamas pagal savo supratimą ir padarė šią nusikalstamą veiką. Šis teismo vidinis įsitikinimas kyla iš Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, kuriame, atsižvelgiant į šiuo metu egzistuojančias šeiminių ir tėvystės santykių formas, buvo nurodyta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą. Jeigu tokios nuostatos yra taikomos, apibrėžiant sugyventinių – suaugusių asmenų, galinčių pasirinkti savo santykių formą, ją pakeisti ar juos išvis nutraukti, teises ir pareigas vienas kitam, tas pat santykių esmės atskleidimo, o ne formalaus įvardijimo principas turi būti taikomas ir tokiuose santykiuose augantiems vaikams; priešingu atveju jų padėtis, nepriklausomai nuo jų pačių valios, netgi teisiškai būtų blogesnė už vaikų, gyvenančių tik su savo biologiniais tėvais, padėtį, taip sakant, net valstybė jų negintų nuo BK 163 straipsnyje įvardintų nusikaltimu vaikui ir šeimai veikų.

Šioje byloje nustatyta, kad D. K. su S. V. bei jos sūnumi R. V., gimusiu 2003 metais, kartu gyveno maždaug nuo 2010 metų iki pat R. V. pasitraukimo iš šios faktinės šeimos. Nors šiuo atveju R. V. nebuvo D. K. įvaikintas įstatymų nustatyta tvarka, kaltinamasis, atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus būtent šiuo laikotarpiu, bute, kuriame visa ši faktinė šeima gyveno, dėl priežasčių, susijusių su bendrais šeimos reikalais ir paties R. V. elgesiu, ir taip savo įsivaizdavimu padėdamas savo faktinei sutuoktinei (sugyventinei) S. V. būtent auklėti šį nuo jų abiejų priklausantį vaiką, kaltinamasis faktiškai įgyvendino tėvo teises ir pareigas, neleistinai jas viršydamas ir iškreipdamas. R. V., nors ir tvirtino nelaikąs D. K. savo tėvu, visad vadino jį dėde, bijodamas jo jėgos, kurią kaltinamasis galėjo demonstruoti uždaroje šeimos aplinkoje, buvo priverstas su tuo taikstytis lygiai taip pat, kaip ir biologinių tėvų skriaudžiami vaikai, dėl tų pačių priežasčių, lemiančių BK 163 straipsnyje numatytos veikos pavojingumą. Tai, kad nelaikė savęs R. tėvu ir D. K., kaip pats nurodė, kišęsis į jo auklėjimą tik tiek, kiek pagalbos reikėjo S., o nei mokykloje, nei kur kitur šio berniuko kaip tėvas neatstovavęs ir juo nesirūpinęs, nesirūpinantis juo ir R. apsigyvenus Lapių pagrindinėje mokykloje, nepanaikina D. K. veiksmų, nurodytų jam pareikštame kaltinime ( dažno mušimo laidu, rykšte, gumine žarna, diržu, rankomis per įvairias kūno vietas, vertimo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip smurtavimo prieš R. V., sukeliant jam fizinį skausmą; 2011-2012 m. įvykio, kai jis tyčia garsiai šaukdamas ir priekaištaudamas R. V. dėl durų staktos sukapojimo, liepė jam nusimauti kelnes ir su diržu ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė vaikui per sėdmenis ir nugarą, taip sukėlė jam fizinį skausmą; 2015 m. ar 2016 m. Kalėdų įvykio, kai D. K., priekaištaudamas dėl neva sulaužyto žaislo, jėga parvertė R. V. šonu ant grindų, po ko laikė jį prispaudęs rankomis prie žemės ir taip gulinčiam ne mažiau kaip 15 kartų kumščiu trenkė per vaiko rankas, sukeldamas jam fizinį skausmą; 2016 m. ar 2017 m. žiemą įvykusio įvykio, kaip D. K. priekaištaudamas dėl neva dingusio mobilaus ryšio telefono pakroviklio, liepė R. V. klauptis ant kelių, o pastarajam klūpint ne mažiau kaip 3 kartus sudavė gumine žarna vaikui per šlaunis ir sėdmenis, nenustatytą skaičių kartų trankė ranka nukentėjusiojo galvą, po ko rankomis lenkė - laužė vaiko abiejų rankų pirštus į delno vidų, juos suko ir taip sukėlė jam fizinį skausmą; 2019 m. vasario mėn. įvykio, kai D. K. priekaištaudamas, kad R. V. nelanko pamokų, tyčia rėkė, žemino nepilnametį, vadindamas jį įvairiais necenzūriniais žodžiais, po ko jėga parvertė jį ant grindų, dėl ko R. V. krisdamas nugara atsitrenkė į lovą ir taip patyrė fizinį skausmą, dažno rėkimo ir grubaus bendravimo su vaiku, sistemingo jo žeminimo, tyčiojimosi ir užgauliojimo, vadinant nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais: „durnelis, asilas, daunas, dalbajobas, invalidas, debilas, dūchas, piderastas“, nepagrįsto kaltinimo įvairiais prasižengimais, už kuriuos taikydavo fizines bausmes, grasinimo jį išvaryti iš namų, išvežti į psichiatrijos ligoninę, vaikų namus, į mišką ir paklaidinti, 2016-2017 m. įvykio, kai sutemus, už tai, kad R. V. nepadarė namų darbų, tyčia, įsisodinęs vaiką į automobilį, nuvežė jį į mišką už Svencelės k., Klaipėdos r., ir grasino nukentėjusįjį jame palikti) neteisėtumo ir fakto, kad visi šie veiksmai buvo atlikti, faktiškai įgyvendinant sau prisiimtas šio vaiko tėvo ar kito teisėto atstovo teises bei pareigas . Teismo vertinimu ir anksčiau aptartais įrodymais bei įvardinta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visų šių veiksmų padarymas yra pakankamai įrodytas, kaip ir jais padaryta žala R. V.; taip pat yra įrodyta ir tai, kad visus šiuos veiksmus D. K. atliko iš savo suvokiamo lojalumo S. V., t.y., savo suprantamomis priemonėmis norėdamas padėti jai auginti ir auklėti šį jos sūnų. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio nuostatomis, D. K. pripažįstamas bendrai su S. V. padaręs R. V. atžvilgiu BK 163 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Iš kaltinimo D. K. taip pat šalinami teiginiai, kad jis nepageidavo, kad R. V. lankytų mokyklą, už neigiamus įvertinimus neduodavo jam valgyti, neleisdavo lankyti neformalaus ugdymo būrelių, laisvalaikiu drausdavo išeiti iš namų ir bendrauti su bendraamžiais, nesudarydavo sąlygų turėti laisvo laiko, nuolat versdamas dirbti įvairius namų ruošos darbus, nes jie nėra pakankamai įrodyti. Byloje buvo nustatyta, kad kasdien R. auklėjimu užsiėmė S. V., ji ir spręsdavo jo mokyklinius ir laisvalaikio bei namų ruošos reikalus, D. K. dažnai namie net nebūdavo dėl savo darbo specifikos. Jo kaltę prisidėjus prie šio vaiko gniuždymo visiškai pagrindžia tie anksčiau įvardinti ir aptarti veiksmai, kuriuos jis pats tyčia atliko šio berniuko atžvilgiu, suvokdamas, kaip tai veikia mažametį/nepilnametį, jo jėgos bijantį ir nuo jo priklausomą vaiką.

BK 163 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, kaltininkui suprantant, kad jis savo veiksmais daro žalą vaiko psichinei ir/ar fizinei sveikatai ir norint taip elgtis. Kaltinamieji šioje byloje įrodinėjo, kad griežtai elgėsi su R. V. ne siekdami jam pakenkti ar jį sugniuždyti, bet norėdami išauginti jį doru ir darbščiu žmogumi, kad nesusidėtų su blogais draugais ir t.t., tačiau į kaltinimus surašytos jų naudotos tam priemonės (fizinis smurtas, žeminimas, gąsdinimas ir kt.) netelpa į tiesiog griežto elgimosi su vaiku ar paaugliu rėmus, pateisinamo tėvų pareigų vykdymu ir yra nusikalstamos. Gali būti, kad kaltinamieji ir patys buvo auklėjami panašiomis poveikio priemonėmis, vieša paslaptis, kad ir šiuo metu yra nemažai šeimų, kurios taip „auklėja“ savo vaikus, tačiau tai neatleidžia kaltinamųjų šioje byloje nuo baudžiamosios atsakomybės už jų padarytus veiksmus bei neveikimą, kuriais yra sąmoningai traumuojama dar nesusiformavusi asmenybė. Byloje nustatyta ( ir teismas tuo neabejoja), kad kaltinamųjų šeimoje buvo ir gerų įvykių, santykių, laikotarpių, yra įrodymų, kad jie visi ir šventes švęsdavo, ir iškylaudavo, S. V. išties ir į mokyklą dėl sūnaus elgesio ir mokymosi ateidavo, ir normaliomis priemonėmis sūnų auklėdavo, kaip ir D. K. turbūt yra jam ir ledų nupirkęs, ir kartu pajuokavęs, tačiau kaltinimuose nurodytas kiekvieno iš jų elgesys yra nusikalstamas ir patys kaltinamieji, būdami psichiškai sveiki asmenys, turėjo tai suprasti ir suprato, todėl jų kaltė yra įrodyta.

Dėl nesunkaus savo šeimos nario sveikatos sutrikdymo

Ir S. V., ir D. K. šiais kaltinime pagal BK 163 straipsnį išvardintais veiksmais yra kaltinami nesunkiai susargdinę savo šeimos narį R. V., t.y., padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika; 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių, tai yra nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti. Kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis.

Teismo vertinimu, šio kaltinimo objektyvioji pusė yra visiškai įrodytas ir pagrįstas ta pačia jau aptartų įrodymų visuma - nepilnamečio nukentėjusiojo ir nepilnamečių liudytojų G. U. ir J. S., apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolų duomenimis, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų D. B.-K., S. B., T. C., K. P., D. K., T. G., R. B., iš dalies – ir kaltinamųjų parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos nepilnametės liudytojos V. V. parodymais, o taip pat ir rašytiniais šioje byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiojo R. V. raštais Priekulės pagrindinės mokyklos socialinei darbuotojai bei psichologei, 2019-03-06 Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos direktoriaus A. A. pranešimu "Dėl informacijos pateikimo" bei Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019-08-27-2019-10-22 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-150/2019, kuriame konstatuota, kad R. V. yra padaryti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl įtariamųjų S. V. ir D. K. veiksmų (tiek kartu, tiek atskirai): nevienkartinio fizinio ir psichologinio smurto, emocinių vaiko poreikių neužtikrinimo (pastovūs konfliktai, auklėjimo sunkumai, įvairūs draudimai) dėl ko sutriko kasdienis vaiko funkcionavimas bei vaiko adaptacija. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, LR teisingumo ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis “Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis", R. V. sveikatos sutrikdymo laipsnis įvardintas kaip nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamo įvykio R. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Kaip raštu paaiškino Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus viršininkė A. Š. ( 5 t., 155 b.l.), šiose taisyklėse vartojama sąvoka „susargdinimas“ apibrėžiama kaip organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinos medicinos pagalbos. Pagal šių Taisyklių 6.9 punktą, psichikos sutrikimo laipsnį kiekvienu atveju įvertina ir apie galimybę priskirti stipriai sutrikdančių žmogaus psichiką ligų grupei sprendžia ir sveikatos sutrikimo mastą nustato teismo psichiatrų ekspertų komisija, kaip šiuo atveju ir buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti objektyviu, moksliniais tyrimais pagrįstu R. V. sveikatos sutrikdymo mastą ir mechanizmą nustatančiu ekspertizės aktu.

Apklausta teismo posėdžio metu, teismo ekspertė psichologė A. Š., patvirtinusi šio ekspertizės akto išvadas, nepaliko abejonių, kad R. V. konstatuotą psichinės sveikatos sutrikimą – elgesio ir emocijų sutrikimą sąlygojo būtent su juo gyvenusių motinos S. V. ir jos sugyventinio D. K. veiksmai, išsamiai nurodyti ir aptarti ekspertizės akte. Nors kaltinamieji bandė kaltinti R. V. netinkamu elgesiu, blogu mokymusi, tinginiavimu, melavimu, narkotinių medžiagų, tabako ir alkoholio vartojimu, smurtiniu elgesiu prieš seserį Viktoriją ir kitus vaikus ir kt., iš ekspertės parodymų nustatyta, kad būtent taip ir pasireiškia elgesio ir emocijų sutrikimas, kuriuo netinkamais kaltinamųjų veiksmais buvo susargdintas R. V.. Ekspertė nurodė, kad atliekant ekspertizę buvo ištirta gausi tyrimui pateikta medžiaga, pakankamai ilgai bendrauta su R. V. ir padaryta vienareikšmiška išvada, kad jokie kiti asmenys ( mokytojai, vaikai, biologinis tėvas, kiti giminaičiai ) sargdinančios įtakos šiam vaikui neturėjo, tuo tarpu byloje nustatyti kaltinamųjų veiksmai, vykę šeimoje, kuriems kaltinamasis dėl savo amžiaus negalėjo pasipriešinti ar jų išvengti, būtent taip jį ir paveikė, dėl to jam buvo ir tebėra reikalingas psichologinis gydymas, trunkantis ženkliai daugiau nei 10 dienų. Ekspertė pažymėjo, kad pasitraukęs iš šeimos ir apsigyvenęs globos įstaigoje, R. V. pradėjo sveikti, t.y., atvirai įvardija savo problemas, nebebijo išreikšti savo emocijų, suvokia netinkamą savo elgesį ir pradeda jį kontroliuoti ir tai taip pat patvirtina motinos šeimoje jam buvusias sargdinančias gyvenimo sąlygas.

Tiek S. V., tied D. K. šioje byloje yra pagrįstai kaltinami susargdinę savo šeimos narį. Šeimos nario sąvoka yra pateikta BK 248 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Jau buvo minėta, kad išsamų šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama ne formalia santykių išraiškos forma, o šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą, taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2013).

Nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas dėl to, ar R. V. pripažintinas D. K. šeimos nariu. Pagal teisų suformuotą praktiką, pirmiau išdėstyti principai dėl asmenų tarpusavio šeimos santykių taikytini su atitinkamais pakeitimais ta prasme, kad, vaiko motinai sukūrus su kaltininku šeimos santykius ir vaikui gyvenant kartu su jais, t. y. šioje šeimoje, vaikas, atsižvelgiant ir į kitų šeimos santykių požymių visumos buvimą, paprastai faktiškai tampa tokios šeimos nariu, nepriklausomai nuo savo tiesioginio apsisprendimo ir formalaus teisinio statuso kaltininko atžvilgiu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, būtent tokia situacija yra ir nagrinėjamoje byloje. Iš kaltinamųjų parodymų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad D. K. su S. V. bei jos sūnumi R. V., gimusiu 2003 metais, kartu gyveno maždaug nuo 2005 metų iki pat R. V. pasitraukimo iš šios faktinės šeimos. Nors šiuo atveju R. V. nebuvo D. K. įvaikintas įstatymų nustatyta tvarka, santykių turinys leidžia spręsti, kad ir juodu siejo faktiniai šeiminiai santykiai. Tai patvirtina pirmosios instancijos teisme D. K. duoti parodymai, kuriuose jis teigė rūpinęsis S. V. ir jos vaikais, per iki šiol tebesitęsiančius bendro gyvenimo metus tiek morališkai, tiek visomis kitomis išgalėmis siekė padėti sugyventinei ir padėjo jai auginti vaikus, tik tuo tikslu bendravo su R. V., auklėjo jį ir kt. Taigi pripažintina, kad šiuo konkrečiu atveju BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme nukentėjusysis laikytinas D. K. šeimos nariu.

Įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, kaltinamųjų S. V. ir D. K. kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas yra visiškai įrodyta. Kiekvieno iš jų veiksmai kvalifikuotini kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sutaptis, nes nustatyta, kad piktnaudžiaudami vaiko tėvų teisėmis ir pareigomis, jie fiziškai ir psichiškai gniuždė R. V. ir žiauriai su juo elgėsi, tokiu būdu nesunkiai susargdindami šį savo šeimos narį.

Dėl bausmių kaltinamiesiems skyrimo

Skiriant bausmę kiekvienam kaltinamajam, atsižvelgtina į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitus Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pradmenis.

Kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos yra du tyčiniai baigti apysunkiai nusikaltimai. Nei vienas iš kaltinamųjų anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka. Nei vieno iš jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o ją sunkinančiomis aplinkybėmis abiejų nusikalstamų veikų atžvilgiu pripažintina tai, kad abi nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant; BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos atžvilgiu sunkinanti aplinkybė yra ir tai, kad ši veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus jo priklausomumu ( BK 60 straipsnio 1, 6 punktai). Abu kaltinamieji dirba, darbdavių charakterizuojami teigiamai, šeimoje šiuo metu augina tris nepilnamečius vaikus, neigiamai juos charakterizuojančių pastaruoju metu duomenų byloje nėra, teigiamai S. V. charakterizuoja tai, kad ji priėmė jos šeimai siūlomą psichologų – socialinių darbuotojų pagalbą, dalyvavo jai pasiūlytose tėvystės įgūdžių lavinimo programose.

Įvertinus visas šias aplinkybes ir bausmės kaip valstybinės prievartos priemonės tikslus bei paskirtį, kaltinamiesiems už kiekvieną jų padarytą nusikalstamą veiką skirtina laisvės atėmimo bausmė (vienintelė numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje). Bausmės subendrintinos apėmimo būdu, nes kaltinamųjų padarytas veikas sieja idealioji sutaptis. Bausmės vykdymas atidedamas tikintis, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir be realaus jos atlikimo. Atidedant bausmės vykdymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, nustatytini kaltinamųjų elgesį galintys tinkamai paveikti apribojimai ir įpareigojimai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 303str. 2d., teismas

nusprendžia:

S. V. pripažinti kalta:

pagal Lietuvos Respublikos BK 163 straipsnį ir paskirti jai bausmę – vienerius metus laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti jai bausmę – vienerius metus laisvės atėmimo.

Taikyti Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu į vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant S. V. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti R. V. ir visą bausmės vykdymo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti.

S. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti, pradėjus vykdyti nuosprendį.

D. K. pripažinti kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 163 straipsnį ir paskirti jam bausmę – vienerius metus laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti jam bausmę – vienerius metus laisvės atėmimo.

Taikyti Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu į vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant D. K. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti R. V. ir visą bausmės vykdymo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti.

Taikyti Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 72² straipsnį, skirti D. K. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, išklausant visą vieną programos ciklą.

D. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti, pradėjus vykdyti nuosprendį.

Nuosprendis per 20 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.

Teisėja Jurgita Grigonienė