Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį (2 veikos), 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2 veikos) ir nuteistas:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (J. G. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir Ž. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (M. G. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Ž. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudėtos ir Ž. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmės dalis ir Ž. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimą 2 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 5, 6 punktais, Ž. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš Ž. G. ir R. G. priteista 466,18 Eur už garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteista R. G., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. G. nuteistas už tai, kad būdamas atsakingas už savo sūnaus J. G., gim. (duomenys neskelbtini) metais, auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas sudaryti jam palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad jis būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui J. G. gyventi ir augti, sudaryti vaikui jam sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, tyčia piktnaudžiavo savo, kaip tėvo teisėmis ir pareigomis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydamas sūnų J. G., žiauriai su juo elgdamasi, tai yra, laikotarpiu nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2018-04-13, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą kiekį kartų naudojo sūnaus J. G. atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą, sistemingai, neva, auklėjimo tikslais jį mušdamas kabeliu, diržu, taip pat spardydamas į kojas bei į pilvą, taip pat, prievarta klupdydamas jį ir liepdamas iškelti rankas į viršų, taip palikdamas ilgą laiką, baugindamas, emociškai jo neprižiūrėdamas, rėkdamas, grasindamas jam mušimu, „atidaužymu su kabeliu, kad net sunku bus prisėsti”, be to, taikydamas neadekvačias ugdymo priemones, t. y., neva, mokinant apsiginti, dėl to pridėdamas J. G. šaunamąjį ginklą prie galvos, tuo sukeldamas jam baimės ir nesaugumo jausmą, nuolat vartodamas necenzūrinius žodžius sūnaus J. G. akivaizdoje, taip pat J. G. keikdamas jo savivertę mažinančiais žodžiais „debilas“, „ jūs, dalbajobai, karaliai su principais“, „išsigimėlis“, „namų niokotojas“, „padugnė“, „šūdo gabalas“, „pederastas“, be to neleisdamas esant fiziologiniam poreikiui maudytis, dėl to nesunkiai sutriko J. G. psichikos būklė ir darnios asmenybės raida, sukėlė J. G. kitus emocijų sutrikimus vaikystėje (F93.8).

2. Be to, jis nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatyto laiko iki 2018-04-13, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydamas sūnų J. G., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, t. y. žiauriai su juo elgdamasis, nesunkiai sutrikdė nepilnamečio savo šeimos nario – sūnaus J. G. psichikos sveikatą dėl jam nustatytų kitų emocijų sutrikimų vaikystėje (F93.8), pasireiškusių J. G. psichikos būklės ir darnios asmenybės raidos sutrikimu, teismo ekspertų įvertintu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

3. Be to, jis nuteistas ir už tai, kad būdamas atsakingas už savo dukros M. G., gim. (duomenys neskelbtini) metais, auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jos sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas sudaryti jai palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad būtų parengta savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui M. G. gyventi ir augti, sudaryti sveiką ir saugią jai aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jos protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo teisėmis ir pareigomis sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydamas dukrą M. G., žiauriai su ja elgdamasi, tai yra, laikotarpiu nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2018-04-13, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą kartų skaičių naudojo dukros M. G. atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą, sistemingai, neva, auklėjimo tikslais ją mušdamas kabeliu, diržu bei diržo sagtimi, suimdamas už plaukų ir tempdamas ją prie neišvalytos katino kraiko dėžės bei lenkdamas M. G. veidu į kraiko dėžę, sakydamas „tai dabar su burna rinksi“, taip pat, prievarta klupdydamas ją ir liepdamas iškelti rankas į viršų, taip palikdamas ilgą laiką, be to, baugindamas, emociškai jos neprižiūrėdamas, rėkdamas, grasindamas užmušti, taip pat taikydamas neadekvačias ugdymo priemones, t. y., neva, mokinant apsiginti, dėl to duodamas šaunamąjį ginklą M. G. ir liepdamas jai sakyti „stok, šausiu“, tuo sukeldamas jai baimės ir nesaugumo jausmą, taip pat nuolat vartodamas necenzūrinius žodžius M. G. akivaizdoje, keikdamas M. G. jos savivertę mažinančiais žodžiais: „tu laiptinėje bernams b***s čiulpi“, „jūs, dalbajobai, nieko neuždirbate, aš jūsų metų užsidirbdavau“, „dalbajobė“, „šūdo gabalas“, „jūs, dalbajobai, karaliai su principais“, „ku*va“, „išsigimėlė“, „namų niokotoja“, „padugnė“, dėl to buvo sutrikdyta M. G. psichikos būklė, darni asmenybės raida, dėl to M. G. sutriko psichikos būklė ir darni asmenybės raida, sukėlusį mišrų nerimo ir depresinį sutrikimą (F41.2).

4. Be to, jis nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatyto laiko iki 2018-04-13, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo dukrą M. G., gim. (duomenys neskelbtini) metais, t. y. žiauriai su ja elgdamasis, nesunkiai sutrikdė nepilnametės savo šeimos narės – dukters M. G. psichikos sveikatą dėl jai nustatyto mišraus nerimo ir depresinio sutrikimo (F41.2), pasireiškusį M. G. psichikos būklės ir darnios asmenybės raidos sutrikimu, teismo ekspertų įvertintu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis Ž. G. ir jo gynėjas advokatas Edvinas Sergaitis palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti, o prokurorė R. O. prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo Ž. G. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu tvirtinant, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, įrodymus vertindamas neteisingai, pažeisdamas BPK normas, dėl to nepagrįstai pripažino Ž. G. kaltu pagal 163 straipsnį (2 veikos), 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2 veikos). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Ž. G. sistemingai psichiškai ir fiziškai gniuždydamas savo sūnų J. G. bei dukrą M. G., žiauriai su jais elgdamasis, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis ir padarė jiems nesunkų sveikatos sutrikdymą.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

11. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad Ž. G. kaltė dėl nusikalstamų veikų padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis priimtas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu Ž. G. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai. Nors nuteistasis skunde prašo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas ir ginčijamą nuosprendį panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl Ž. G. kaltės. Sprendžiant Ž. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei juos vertinant, padaryta nebuvo. Visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, priešingai, nei teigiama skunde, yra išsamiai aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs juos atskirai, palyginęs tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad Ž. G. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

12. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, vystymosi raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

13. BK 163 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Šioje normoje nurodyti specifiniai teisiniai požymiai, pabrėžiantys jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimu paprastai pripažintini nevienkartinio pobūdžio tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016). Įrodinėjant šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį. Tokiais atvejais, net ir nenustačius BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, pvz., nesant tokių veiksmų tęstinumo, svarstytinas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už fizinio skausmo ar sunkesnių padarinių sveikatai sukėlimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

14. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015).

15. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi kaltinamosios R. G. pirmosios instancijos teismui duoti parodymais apie tai, kad vaikai buvo nuteistojo užgauliojami, skaudinami, menkinami. Ji patvirtino mačiusi kaip vyras muša sūnų J., nurodė smurto panaudojimo aplinkybes bei teigė, kad vyras traumavo vaikus savo nenormaliais auklėjimo būdais. Nepilnametis nukentėjusysis J. G. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad tėvai juos (jį ir sesę M.) namuose mušdavo, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą jų atžvilgiu, liepdavo klūpėti kampuose, iškelti rankas į viršų, jie buvo įbauginti. Patvirtino aplinkybę dėl ginklo įrėmimo į pakaušį, nuspaudžiant gaiduką, dėl jo mušimo su kabeliu, diržu bei sesės mušimo diržo sagtimi, įžeidinėjimų jo ir sesės atžvilgiu. Jam M. pasakojo, kad kai ši neišvalė katės kraiko, tėvas jos galvą kišo į katės kraiką. Tuo metu matė, kaip tėvas, paėmęs už plaukų, vedė M. į tualetą (t. 1 b. l. 64-68). Nukentėjusioji M. G., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad namuose pastoviai būdavo psichologinis smurtas naudojamas, kuris pasireikšdavo visokiais žodžiais jai ir broliui (,,dalbajobai“, ,,šūdo gabalai“, ,,šiukšlės“, o jai asmeniškai yra sakęs - ,,tu laiptinėje bernams lytinį organą čiulpi“). Tėvas ją bausdavo, liepdamas į viršų iškelti rankas ir klūpėti. Tėtis ją ir brolį J. mušė diržu, kabeliu. Kai brolis netyčia per krepšinį pastūmė draugą į sieną, jį tėvas namuose prilupo kabeliu, spardė. Tėvas buvo pridėjęs ginklą J. prie galvos, o jai liepė laikyti ginklą ir šauti. Kai ji pamiršo katinui sutvarkyti kraiką, tėvas jos galvą lenkė link kraiko, skaudėjo kaklą. Tėvas yra grasinęs, kad užmuš (t. 1 b. l. 88-90). Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad M. G. kategoriškai paneigia J. G. parodymus, kadangi apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, neva nurodė: ,,Tėvai kai buvo iškviesti į mokyklą pokalbiui, tai mama prieš tai prilupo J., o tėvas pokalbio su mokytojais metu pasakė, kad prilups J., bet nelupo“. Pažymėtina, kad šie apeliaciniame skunde cituojami M. G. parodymai neatitinka parodymų turinio, užfiksuoto nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2018 m. gegužės 4 d. protokole (t. 1 b. l. 88-90). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame teisingai perkelti nukentėjusiosios M. G. parodymai.

17. 2018 m. balandžio 13 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Ž. ir R. G. šeimos“, 2018 m. balandžio 12 d. informaciniame pranešime (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorei D. M., J. G. psichologiniame įvertinime, M. G. psichologiniame įvertinime, 2018 m. gegužės 28 d. kitų objektų apžiūros protokoluose, telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotos aplinkybės, kad J. G. ir M. G. nuolat patiria fizinį ir psichologinį smurtą iš tėvo Ž. G., detaliau nurodomos aplinkybės. 2018 m. balandžio 13 d. kratos protokole nurodyta, kad kratos Ž. G. namuose metu rasta ir paimta, tame tarpe revolveris, dujinis pistoletas, dujinis revolveris. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas M. ir J. G. (t. 4 b. l. 156-164, 165-173). Šie, aukščiau aptarti ir išvardinti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad Ž. G. piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo vaikus M. G. ir J. G., dėl ko jiems padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, paneigiant nuteistojo Ž. G. keliamą versiją, jog vaikai jį apkalba.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skiriasi Ž. G. pareikšti kaltinimai, įteikiant pranešimą apie įtarimą bei suformuluoti kaltinamajame akte, kadangi pastarajame suformuluoti kaltinimai, dėl kurių ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo pareikšti įtarimai, todėl kaltinamasis aktas neatitiko 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Su šiuo argumentu iš dalies sutinka apeliacinės instancijos teismas, kadangi išties teisingai skunde nurodoma, kad lyginant pranešime apie įtarimą Ž. G. suformuluotą kaltinimą su kaltinamajame akte suformuluotu – pastarajame yra įterpiamos papildomos frazės, kurios nebuvo nurodytos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. ,,taip palikdamas ilgą laiką“, ,,neva, mokinant apsiginti“. Vis dėlto, pažymėtina, kad šie kaltinimo pakeitimai nesusiję su esminių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimu, todėl vertintina, kad kaltinamasis aktas nagrinėjamu atveju atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Be to, pažymėtina tai, kad kaltinamasis aktas yra ikiteisminio tyrimo metu galutinis suformuotas procesinis dokumentas, pagal kurį asmuo atiduodamas teismui ir teisme yra nagrinėjama nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės.

19. Apeliantas skundu ginčija tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo konkrečiai nustatytas kiekvieno inkriminuoto nusikalstamo veiksmo laikas, vieta, būdas. Su šiuo argumentu apygardos teismas nesutinka ir jį atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad laikoma, jog kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-42-942/2016). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą bylos medžiagą būtų svarbios veikos kvalifikavimui, tačiau būtų nenurodytos ar neteisingai nurodytos kaltinamajame akte, nėra. Tam tikrais atvejais kaltinamajame akte nedetalizuoti nusikaltimo darymo laikas, vieta, kai kurios kitos faktinės aplinkybės, bet tai nelaikoma absoliučia kliūtimi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Akcentuotina, kad ne visais atvejais įmanoma nustatyti tikslų nusikaltimo padarymo laiką ar vietą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaltinamajame akte tinkamai nurodytos inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybės. Kaltinime nurodyta, jog Ž. G. jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė laikotarpiu nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2018 m. balandžio 13 d., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) Nors apeliantas nurodo, kad galimai nagrinėjamu atveju yra suėjęs senaties terminas už pavienes nusikalstamas veikas, kadangi nukentėjusysis J. G. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją pasakojo apie vieną tėvų netinkamo elgesio momentą, kai jam buvo 5 metai, tačiau pažymėtina, kad Ž. G. buvo nuteistas už sistemingą psichologinio ir fizinio smurto naudojimą, emocinę nepriežiūrą savo vaikų atžvilgiu (tęstinę nusikalstamą veiką), kuri truko ilgą laiko tarpą ir šių veiksmų visuma nulėmė BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytus padarinius – sveikatos sutrikdymą J. G. ir M. G.. Pažymėtina, kad Ž. G., apklaustas pirmosios instancijos teisme, davė pakankamai išsamius parodymus. Be to, tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek teikiant apeliacinį skundą, nesuvaržant teisės į gynybą, Ž. G. gebėjo kartu su gynėju tinkamai pasiruošti procesui, bet ir gintis nuo jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Byloje esantys duomenys rodo, kad tiek pačiam apeliantui, tiek ir jo gynėjui pareikšto kaltinimo esmė buvo aiški, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad toks kaltinimas suvaržė apelianto teisę gintis, taip pat trukdė teisingai nagrinėti bylą teisme. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad kaltinime nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išdėstytos taip, kad abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą nekyla. Nors nukentėjusieji J. G. ir M. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu negalėjo tiksliai nurodyti laikotarpio, kada Ž. G. prieš juos smurtavo, pažymėtina, kad smurtą šeimoje Ž. G. vaikai kentė ilgą laiko tarpą, todėl natūralu, kad tiksliai nurodyti konkrečių datų, kada tėvas prieš juos smurtavo, negalėjo. Vis dėlto, iš J. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad jis nurodė, kad 2018 m., kai jam buvo gripas ir privėmė kambaryje, prie tualeto, tėvas jam trankė per veidą delnu, o kai jiems buvo apie 5 metus, tėvai liepė klūpėti iškėlus rankas. Taip pat nurodė, kad praėjusią vasarą buvo nutikimas su sese M. ir katės kraiku.

20. Apeliantas kritikuoja ir tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi liudytojų I. G. bei D. R. parodymais, nors abi šios liudytojos teismo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus bei atsakinėti į klausimus, todėl jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, kad išties, apklausiamos apylinkės teisme šios liudytojos atsisakė duoti parodymus. Vis dėlto, ikiteisminio tyrimo metu šioms liudytojoms, priešingai, nei teigiama skunde, buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį ar šeimos narį (t. 1 b. l. 125, 130). Pažymėtina, kad Europos Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas žiauraus elgesio su asmeniu draudimas, o Konvencijos 8 straipsnyje ginamas, be kita ko, asmens privatus gyvenimas, įskaitant fizinį ir psichinį neliečiamumą, valstybė privalo įtvirtinti veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, kad sulaikytų nuo nusikalstamų veikų asmens neliečiamumui, be kita ko, smurto artimoje aplinkoje, ir jų įgyvendinimo mechanizmą, kad būtų užkirstas kelias tokių nuostatų pažeidimui bei baudžiama už juos, ir taikyti jas praktikoje atliekant veiksmingą tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą (pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Valiulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 33234/07, par. 74–75; 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką; 2017 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Ž.B. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 47666/13, par. 48–51). EŽTT sprendimuose pabrėžiamas smurto artimoje aplinkoje problemos aktualumas ir sunkumas, jo aukų pažeidžiamumas ir kartojama nuostata, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, institucijų įsikišimas į privatų ar šeimos gyvenimą gali tapti būtinas siekiant apsaugoti asmens sveikatą ir teises ar užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms (pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Civek prieš Turkiją, peticijos Nr. 55354/11, par. 50; Eremia prieš Moldovos Respubliką, par. 52). Svarbu, kad būtų imtasi veiksmingos pažeidžiamų asmenų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir kitų agresijos (persekiojimo, puldinėjimo) formų priemonių. Pažymėtina, kad remiantis teismų praktika, byloje esant konkrečioms sąlygoms, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi (pvz., miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). EŽTT praktikoje nurodoma, jog nuostatos, suteikiančios kaltinamojo šeimos nariams teisę neduoti parodymų teisme siekiant neprimesti jiems būtinybės pasirinkti, yra įtvirtintos ir kitų Europos Tarybos valstybių narių teisėje bei savaime nėra nesuderinamos su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu (pvz., 2018 m. liepos 26 d. sprendimas byloje N.K. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 59549/12; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26171/07, par. 41). Tokių asmenų anksčiau procese duotų parodymų panaudojimas turi atitikti gynybos teisių apsaugos reikalavimus. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; T.K. prieš Lietuvą, par. 95–96). Nagrinėjamu atveju, nors ir liudytojos I. G. ir D. B. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus BPK 82 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau pažymėtina, kad šie parodymai nėra vieninteliai Ž. G. kaltės įrodymai, juo labiau, kad šiuos parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl šie parodymai laikytini patikimais, apylinkės teismas pagrįstai jais vadovavosi. Be to, įvertintina ir tai, kad nuteistasis Ž. G. galėjo daryti poveikį, grasinti šioms liudytojoms, sprendžiant iš jo paties asmenys, elgesio tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme (bylos medžiagoje pateikti nuteistojo susirašinėjimai su proceso dalyviais).

21. Apeliantas skunde kritikuoja ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje neva galima įžvelgti jo diskriminacijos pagal lytį arba seksizmo požymių, tuos pačius veiksmus (smūgių sudavimą nepilnamečiams vaikams) vienaip vertinant jo ir kitaip - R. G. atveju. Šis nuteistojo argumentas yra visiškai nepagrįstas, todėl atmestinas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu Ž. G. ir R. G. buvo pareikšti skirtingi kaltinimai, dėl skirtingų nusikalstamų veikų padarymo, dėl skirtingų nusikalstamų veikų aplinkybių, todėl skirtingas veiksmų vertinimas nusikalstamų veikų kontekste yra pagrįstas. Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad neva R. G. apylinkės teismas suteikė privilegijas, atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad bausmė individualizuojama kiekvienam kaltinamajam atskirai. Be to, prašymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą turėjo teisę pateikti ir nuteistasis Ž. G.. Vien tai, kad vienas iš kaltinamųjų byloje yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nereiškia, kad kitų kaltinamųjų atžvilgiu daroma diskriminacija ir atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės sudaromos nepagrįstos privilegijos.

22. Pasisakant dėl galimo prokurorės R. O. šališkumo pažymėtina, kad šį prašymą gynyba buvo pateikusi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl šio prašymo plačiai pasisakė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje. Pažymėtina, kad dėl šio prašymo apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat jau yra pasisakiusi 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje, nurodė prašymo atmetimo motyvus, todėl nesikartoja.

23. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.