Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį ir 163 straipsnį, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje ir 163 straipsnyje, tai yra tuo, kad jis, būdamas nepilnamečio tėvu, turėdamas teisę ir pareigą auklėti savo mažametį vaiką I. Š. (gim. 2008), būdamas atsakingas už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018-05-06 piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, o būtent: 1) kiekvieną kartą paaiškėjus I. Š. elgesiui, kuris jo netenkino, elgėsi priešiškai ir sistemingai naudojo fizines bausmes kėlusias mažamečiui baimę ir fizinį skausmą, t. y. laikotarpiu nuo 2013-08-23 iki 2015-05-29 I. Š. lankant ikimokyklinio ugdymo įstaigą, adresu (duomenys neskelbtini), darželio patalpose keletą kartų be priežasties priešiškai bendravo su nukentėjusiuoju, barė jį ir vesdamas į namus žnaibė kojas dėl, jo nuomone, neteisingos vaiko kojų padėties einant, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą ir aiškiai matomas trauminio poveikio žymes abiejose kojose; tuo pačiu laikotarpiu sodyboje esančioje (duomenys neskelbtini) bausdamas už jo nuomone netinkamą elgesį lazdyno vytele du kartus trenkė I. Š. per rankas, bei sudavė vieną smūgį rankos delnu į veidą, sukeldamas vaikui fizinį skausmą; laikotarpiu nuo 2015-09-01 iki 2018-03-29, I. Š. lankant (duomenys neskelbtini) mokyklą darželį, savo namuose (duomenys neskelbtini), mažamečiui nesilaikant jo nustatytų taisyklių dėl pamokų ruošos, televizoriaus žiūrėjimo, mokyklai skirtų drabužių dėvėjimo namuose, jo nuomone netinkamo valgymo ir elgesio daugybę kartų taikė neproporcingas vaiko elgesiui fizines bausmes sukeliančias vaikui skausmą, t. y. sudavė smūgius ranka per sėdmenis, uždaręs į vonios kambarį mušė diržu bei elektros laidu, metaliniu antkakliu mušė per pakinklius ir sėdmenis, kartą smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į viršugalvį, be to, 2017 m. rudenį, po incidento mokykloje, kaltindamas mažametį dėl jo smurtinio elgesio mokykloje, spyrė nukentėjusiajam į šlaunį, taip pat 2016 m. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku bei tiksliai nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, kad jo nuomone, I. Š. netrukdytų dirbti prie automobilio, koja spyrė mažamečiui į sėdmenis, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą, o 2018-03-29 apie 17 val., bausdamas dėl televizoriaus žiūrėjimo, sugriebė ir tempė mažametį spausdamas ausis sukeldamas fizinį skausmą ir aiškiai matomas trauminio poveikio žymes abiejose ausyse; 2) laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018-05-06 savo namuose (duomenys neskelbtini), baugino ir žemino vaiką dėl jo gebėjimų, išvaizdos ir palankumo ir meilės motinai ir kiekvieno, vaiką kaltinančio, pokalbio metu kartojo, kad I. Š. besmegenis, storas, todėl negaus valgyti, melagis ir ožys, nes skundžiasi mamai, bei išsakė ketinimus palikti vaiką be tėvų priežiūros (atiduoti globėjams), grasino bausti panaudojant fizinį smurtą, t. y., kaip įprastai, mušti laidu užsidarius vonioje bei pasmaugti; 3) laikotarpiu nuo 2017 m. spalio iki 2018-05-06 baugino vaiką periodiškai sukurdamas neapibrėžtą baimę ir nerimą keliančias situacijas, kai savo namuose (duomenys neskelbtini), vaiko akivaizdoje sistemingai įžeidinėjo vaiko motiną L. Š. kaltindamas ją neištikimybe, nepakankama vaikų priežiūra, išsakė ketinimus imtis priemonių, kad šeimoje gyvenantys vaikai būtų atskirti nuo motinos, kontroliuodamas L. Š. laisvalaikį ir vaikų akivaizdoje prašė pateikti praleistą laiką patvirtinančias nuotraukas, rodyti apatinius drabužius, kiekvieno ginčo metu demonstravo niekinamą požiūrį į vaiko motiną bei 2018-05-06, apie 20.00 val., nukentėjusiojo akivaizdoje naudojo fizinę jėgą prieš savo asmens susirašinėjimo laisvę apginti norėjusią L. Š. ir prieš jos valią paėmęs mobiliojo ryšio telefoną perėjo prie fizinio kontakto bei vaiko akivaizdoje stipriai stūmė L. Š., kuri trenkėsi į namo sienos kampą. Tokias veiksmai jis fiziškai bei psichiškai gniuždė savo vaiką I. Š. (gim. 2008).

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė K. Ulienė prašo: 1) skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – G. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje ir skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Socialinės ir darbo ministerijos. Vadovaujantis BK 67 straipsniu ir 72¹ straipsniu, skirti baudžiamojo poveikio priemones įpareigojant G. Š. laisvės apribojimo bausmės metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir įpareigoti vienerius metus gyventi skyriumi nuo nukentėjusiojo, nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei teismas nustatys atstumu; 2) priteisti iš G. Š. 1500 Eur I. Š. naudai neturtinei žalai atlyginti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Teismo išvados dėl G. Š. išteisinimo nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 163 straipsnyje, yra nepagrįstos ir neteisingos, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepakankamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų išsamiai neišanalizavo, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl G. Š. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Teismo išvados šioje byloje padarytos neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų bei klaidingai pasisakant ar visai nepasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio, todėl pažeistas reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes.

2.2. Byloje surinkti duomenys - liudytojos V. O., A. J., I. R., G. A., iš dalies ir liudytojų K. Č., D.M. Č., P. Č. bei liudytojos A. Š. parodymai leidžia aiškiai konstatuoti, kad I. Š. jautė ilgalaikę emocinę prievartą, kurios pasekmės buvo aiškiai matomos. Byloje surinkti duomenys apie vaiko emocinę būseną, prieraišumą, vaiko elgesį, vystymąsi/pasiekimus moksle, santykius su bendraamžiais, yra patikimi nuspręsti apie psichologų išskiriamas ilgalaikės emocinės prievartos pasekmes. Bylos duomenys patvirtina, kad G. Š. naudojo emocinę prievartą, kuri apima emocinį neprieinamumą, priešiškumą, kaltinimą ir atmetimą, vaiko amžiaus neatitinkantį bendravimą su vaiku. Šių aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino, kas teismui suformavo klaidingą vidinį įsitikinimą ir neteisingas išvadas dėl I. Š. parodymų nepatikimumo. Emocinė prievarta - ne įvykis, o ilgalaikiai santykiai, pastovi vaiko ir suaugusiojo sąveika, apimantį darymą ir nedarymą. Šioje byloje nustatyta, kad potencialiai vaikui žalingi santykiai truko ilgą laiką, ir lėmė, tai, kad buvo iš esmės pažeista vaiko teisė būti priimtu ir mylimu. Ši aplinkybė logiškai paaiškina, kodėl I. Š. ir L. Š. bei liudytojų - artimų giminaičių parodymai kiekvienos apklausos metu pasipildė vis naujomis aplinkybėmis. Per ilgą laiką, kurį G. Š. savo elgesiu neatsižvelgė į vaiko interesus, vyko daug, vaiką emociškai trikdančių situacijų, susijusių tiek su vaiko žeminimu, tiek ir tyčiniu fiziniu kontaktu. Parodymų papildymas naujomis aplinkybėmis nėra pagrindas tiek I. Š., tiek ir jo aplinkos žmonių parodymus vertinti kaip nepatikimus.

2.3. Aplinkybę, kad I. Š. apie fizinį smurtą nekalbėjo nuo 2018 metų pavasario su juo dirbančiai psichologei G. A., paaiškino pati psichologė savo parodymuose nurodydama, kad su I. Š. ji apie vaikystės dalykus nekalbėjo, kalbėjo apie einamąją situaciją. Vertinant I. Š. pokalbius su psichologe yra svarbu, kad tuo metu jau vyko ikiteisminis tyrimas ir fizinio smurto jis nepatyrė, todėl logiška, kad psichologei G. A. jis apie jokias fizines bausmes nepasakojo.

2.4. Svarbiomis neatitiktimis I. Š. parodymuose teismas laikė skirtingą vaiko pasakojimą apie tai, kas jo nuomone žinojo apie prieš jį naudojamą fizinį smurtą. Bylos duomenys patvirtina, kad emocinės prievartos galimos pasekmės mokykloje buvo stebimos jau nuo 2017 m., nepaneigta, kad vaiko gerovės klausimas buvo aptariamas ir sprendžiamas pačių pedagogų, įtraukiant ir mokyklos socialinius darbuotojus bei psichologus. Tokiu būdu, nustačius, kad apie santykius žinojo ugdymo įstaiga ir su vaiku dirbę suaugusieji, neatitikimus mažamečio nukentėjusiojo parodymuose, šioje dalyje laikyti esminiais, nėra jokio pagrindo. Teismo vertinimu, esamoje situacijoje liko neatsakyta, apie kokias aplinkybes I. Š. nurodė klasiokams, tačiau yra aišku, kad nukentėjusysis kalbėjo apie fizinio neliečiamumo pažeidimus artimoje aplinkoje atveju. Pažymėtina, kad teismas kritiškai vertino tuos parodymus, kurie iš tikrųjų buvo duoti jau baigiantis procesui, jau po to, kai apie elgesį su juo kalbėjo ne tik šeimos nariai, prisimindami jų pačių matytas. aplinkybes, bet ir specialistai, ir tai turėjo - įtakos, nukentėjusiojo parodymams teismo posėdžio metu, tačiau aplinkybes, kurias nukentėjusysis nurodė teisėjui pirmos apklausos metu, jis nuosekliai tvirtino ir papildomos apklausos metu.

2.5. Esminių prieštaravimų liudytojos L. Š. parodymuose nėra. Teismas suabejojo šios liudytojos parodymų patikimumu dėl jos nurodytos aplinkybės, susijusios su 2018-03-29 fizinės bausmės taikymo pagrindu. Teismas detaliai analizavo šį įvykį patvirtinančius įrodymus, tačiau neatsižvelgė, kad L. Š. paaiškinimuose socialinei darbuotojai ir vėliau tesime atsispindi abi jos girdėtos bausmės panaudojimo versijos: pirma, G. Š., kai ji apie bausmę sužinojusi iš vaiko klausė paties G. Š. ir jis nurodė, kad bausmė buvo skirta dėl elgesio mokykloje ir kita, vaiko versija, kad G. Š. nepatiko jo melas dėl televizoriaus žiūrėjimo. Kadangi pati L. Š. nedalyvavo taikant fizinę bausmę, kitiems asmenis nurodoma versija galėjo kisti, priklausomai, su kuriuo pirma ji kalbėjo, su G. Š., ar vaiku. Akivaizdu, kad teisme L. Š. patvirtina nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, tikėtina išgirstą iš paties vaiko.

2.6. Teismas nepagrįsta sumenkino liudytojos A. P. parodymus. Pagrindu abejoti minimos liudytojos ir rašytinių įrodymų (aktų) patikimumu teismas taip pat laikė parodymų neatitikimus dėl įvykio motyvo.

2.7. Esminių prieštaravimų nėra ir liudytojų K. Č., P. Č., R. Č., D.M. Č. parodymuose. Teismas nepagrįstai šių asmenų parodymus vertino, kaip nepatikimus, dėl tos priežasties, kad teismui nepavyko nustatyti, kada ir kas tarpusavyje kalbėjosi apie įvykius sodyboje. Liudytojas K. Č. yra asmuo tiesiogiai matęs įvykį ir apie jį pasakojęs nuosekliai, todėl nesutapimai, liečiantys tik informacijos pasidalinimą tarpusavyje, nėra pakankami visai suabejoti liudytojo K. Č. parodymais.

2.8. Teismas privalėjo kritiškai įvertinti G. Š. parodymus kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu G. Š. pasinaudojo teise tylėti ir parodymus teisme davė teismui ištyrus visus įrodymus. Išteisintasis neigė piktnaudžiavęs tėvo teisėmis ir pareigomis psichiškai ir fiziškai gniuždant savo vaiką ir nurodė, kad niekada nėra taikęs fizinių bausmių, tačiau liudytoja A. P. patvirtino, kad G. Š. bendraujant neneigdavo, kad nemato problemos nusukti vaikui ausį už blogą elgesį. Liudytojos teigimu neigimo iš G. Š. pusės nebuvo, jis nesigynė. Iš bendravimo su kaltinamuoju suprasdavo, kad minėti veiksmai jam buvo auklėjimo būdas.

2.9. Be to, byloje esantys užfiksuoti duomenys patvirtina, kad G. Š. buvo gerai žinoma ir aiškiai suprantama konfliktų su L. Š. metu I. Š. kaip ir kitų vaikų emocinė būsena, tačiau akivaizdu, jog jis jokių išvadų dėl to nedarė. Byloje esantys duomenys apie G. Š. administracinį baustumą už tokio pobūdžio veiksmus rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia, puikiai suvokė savo nusikalstamų veikų pobūdį - taikant psichiškai gniuždančias auklėjimo priemones, numatė, kad dėl jos tokio veikimo gali atsirasti neigiami padariniai, nes nereagavo į vaiko poreikius ir emocijas ir norėjo taip veikti.

3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis G. Š. bei jo gynėja – apeliacinį skundą atmesti.

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl G. Š. veikos, numatytos BK 163 straipsnyje

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai G. Š. išteisino pagal BK 163 straipsnį, neįrodžius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Išteisindamas G. Š. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl visos abejonės lieka kaltinamojo naudai, o byloje nesurinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog G. Š. padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas priimdamas G. Š. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį savo išvadas pagrindė tuo, jog: 1) byloje esančios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių L. Š. ir I. Š. nurodomų aplinkybių realumu, kurių negalima pašalinti ir tai neleidžia teismui I. Š. ir L. Š. parodymus laikyti patikimais; 2) abejonių kelia, todėl kritiškai vertintini ir L. Š. artimųjų – tėvų, brolio, dėdės parodymai; 3) I. Š., L. Š. parodymai ir juos atitinkantys liudytojų P. Č., G. A. parodymai bei rašytiniai įrodymai, kurie esminėse detalėse dėl I. Š. bauginimo atidavimu į vaikų namus (globėjams) bei žeminimo vadinant įvairiais nemaloniais žodžiais sutampa ir vieni kitus papildo, leidžia pagrįstai manyti, jog G. Š. sūnų vadino ne vienu neigiamą reikšmę turinčiu epitetu, sukeliančiu neigiamas asociacijas bei išgyvenimus, tačiau nei šie, nei jokie kiti bylos duomenys nėra pakankami tvirtinti, kad toks G. Š. elgesys atitinka BK 163 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį; 4) byloje nėra jokio pagrindo bei tai neginčytinai patvirtinančių duomenų teigti, kad tarpusavio konfliktų su L. Š. metu išsakydamas jai įvairius žodžius, kaltinimus, ketinimus, G. Š. siekė psichiškai gniuždyti savo sūnų I. Š. ir suprato tokį savo veikimo pobūdį.

6. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 24 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas (VTAPĮ 2 straipsnis). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

7. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka G. Š. kaltei padarius BK 163 straipsnyje numatytą nusikaltimą konstatuoti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esančių, teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visetui. Apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai pernelyg svarbią reikšmę suteikė nukentėjusiojo, liudytojos L. Š. ir jo artimųjų parodymuose esantiems neesminiams prieštaravimams, neįvertino įrodymų visumos, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Byloje yra surinkta pakankamai duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą dėl G. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje. Šią išvadą leidžia daryti nukentėjusiojo, liudytojų L. Š., V. O., I. R., G. A., iš dalies K. Č., D. M. Č., P. Č. ir kitų liudytojų parodymai, ekspertizės aktas bei kitų bylos duomenų visuma.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus.

9. Iš kaltinimo matyti, kad G. Š. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas nepilnamečio I. Š. tėvu, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018-05-06 piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartą. Pirmoji grupė aplinkybių išskirtų kaltinime susijusi su tuo, jog išteisintasis kiekvieną kartą paaiškėjus I. Š. elgesiui, kuris jo netenkino, elgėsi priešiškai ir sistemingai naudojo fizines bausmes, kėlusias mažamečiui baimę ir fizinį skausmą. Visų pirma, teismas nurodė, jog neįrodyta, kad laikotarpiu nuo 2013-08-23 iki 2015-05-29 I. Š. lankant ikimokyklinio ugdymo įstaigą, adresu (duomenys neskelbtini), darželio patalpose keletą kartų be priežasties priešiškai bendravo su nukentėjusiuoju, barė jį ir vesdamas į namus žnaibė kojas dėl, jo nuomone, neteisingos vaiko kojų padėties einant, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą ir aiškiai matomas trauminio poveikio žymes abiejose kojose. Be to, neįrodyta, jog laikotarpiu nuo 2015-09-01 iki 2018-03-29, I. Š. lankant (duomenys neskelbtini) mokyklą darželį, savo namuose (duomenys neskelbtini), mažamečiui nesilaikant jo nustatytų taisyklių dėl pamokų ruošos, televizoriaus žiūrėjimo, mokyklai skirtų drabužių dėvėjimo namuose, jo nuomone netinkamo valgymo ir elgesio daugybę kartų taikė neproporcingas vaiko elgesiui fizines bausmes sukeliančias vaikui skausmą, t. y., sudavė smūgius ranka per sėdmenis, uždaręs į vonios kambarį mušė diržu bei elektros laidu, metaliniu antkakliu, mušė per pakinklius ir sėdmenis, kartą smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į viršugalvį, be to, 2017 m. rudenį, po incidento mokykloje, kaltindamas mažametį dėl jo smurtinio elgesio mokykloje, spyrė nukentėjusiajam į šlaunį, nes šios aplinkybės grindžiamos tik nukentėjusiojo I. Š. bei jo mamos liudytojos L. Š. parodymais, kurie kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

9.1. Kaip matyti 2018 m. gegužės 15 d. ikiteisminio tyrimo apklausos pas teisėją metu, nukentėjusysis I. Š. nurodė, jog tėtis jį pradėjo drausminti jau nuo 5 metų, kai jis dar buvo prieš mokyklinukas. Tėtis pasiimdavo jį iš darželio ir žnaibydavo, kol nebūdavo mamos. Tėtis mušdavo jį užrakinęs vonioje su telefono laidu, diržu, kurį pasiimdavo iš vonioje esančio stalčiaus. Tėtis yra jam spyręs. Spyręs yra ir už tai, kad susipyko su klasioku. Mušęs jį yra daug kartų. Šonuose būdavo net raudona, klasiokai klausdavo kas čia buvo. Dažniausiai mušdavo už tai, kad pažeisdavo tėčio nustatytus draudimus. Šias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir 2019 m. kovo 18 d. teisiamojo posėdžio metu, nurodęs, jog G. Š. yra jį mušęs telefono laidu arba elektros laidu, spyręs su koja, mušęs su šuns apykakle, mušė ja per sėdmenis. Mušė ir dėl to, kad buvo susipykęs su klasioku. Mieste einant kartais spirdavo į kojas, nes kreivai jas statė, rėkdavo, kad atsilieka, eina lėtai, kad ne taip žodį ištaria, kad valgydamas išsitepa. Kai tėtis supykdavo, nusivesdavo jį į vonią ir jam ,,nuduodavo‘‘.

9.2. Žinoma, vien šie nukentėjusiojo mažamečio parodymai negali būti vienintelis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas, nes juose nėra atskleistas tikslus įvykių laikas, fizinio smurto panaudojimo aplinkybės. Tačiau jo parodymus, šiuo atveju, papildo bei patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja L. Š. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gegužės 3 d. apklausoje nurodė, jog G. Š. smurtą naudojo ne pirmą kartą, auklėdamas vaikus dažnai suduoda jiems per sėdmenis, praėjusių metų rugsėjį ar spalį sudavė nukentėjusiajam per sėdmenis, per kojas telefono įkrovėjo laidu vonios kambaryje. Fizines bausmes skiria kaip auklėjimo priemonę. Šias aplinkybes liudytoja patvirtino ir 2018 m. birželio 5 d. apklausoje, nurodydama, jog G. Š. mušdavo nukentėjusįjį nuo 5 metų, mušdavo jį diržu, laidu užsirakinęs vonioje, užrėmęs duris, kad ji negalėtų įeiti. Mušimo priežastys būdavo įvairios – namų darbų nepadarymas, televizoriaus žiūrėjimas, nepersirengimas, dažnai tai buvo auklėjamoji priemonė. Tais pačiais metais spyrė nukentėjusiajam į šlaunį, už tai, kad šis susimušė su klasės draugu. Nukentėjusysis jai yra sakęs, jog, kai G. Š. jį vesdavosi iš darželio, šis jam žnaibydavo kojas, dėl to, kad eina kreivai ar per lėtai. Anksčiau ji klausdavo nukentėjusiojo iš kur pas jį ant kojų mėlynės, tačiau jis sakydavo, kad užsigavo darželyje. 2019 m. vasario 11 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog kada nukentėjusįjį pasiimdavo iš darželio, G. Š. už tai, kad nukentėjusysis eidavo lėčiau, ne taip statydavo kojas – spirdavo, kišdavo kojas jam, žnaibydavo. Yra metęs taburetę vaikui virš galvos, už tai, kad šis sudaužė puodelį. Fizinės bausmės jam buvo normali auklėjamoji priemonė. Mušdavo nukentėjusįjį ir šuns pavadėliu, ir laidu užsidaręs su vaiku vonioje. Tokių įvykių buvo daug, dalį jų yra pamiršusi. Apie I. Š. pasisakymą mokykloje dėl G. Š. prieš jį naudojamo smurto, ją informavo liudytoja V. O., tačiau šiai liudytojai pasiteiravus ar tikrai G. Š. naudoja smurtą prieš I. Š., ši pamelavusi, nes bijojo savo vyro G. Š.. Tikrąją padėtį apie šeimoje naudojamą smurtą prieš I. Š., ji atskleidusi liudytojai V. O. tik 2018 m. nukentėjusiojo mokslo metų pabaigoje. Liudytoja A. P. 2018 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog G. Š. nei karto neneigė, kad mušė nukentėjusįjį. Iš bendravimo su G. Š. ji supratusi, kad smurtinio pobūdžio veiksmai yra jo auklėjimo būdas. Liudytoja V. O. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 6 d. apklausoje nurodė, jog vieno jos mokinio mama paklaususi, ar ji žinanti, kad nukentėjusysis klasės draugams sako, jog tėvas neduodantis šiam valgyti ir muša jį laidu. Šiuos parodymus ji patvirtino 2018 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu, nurodžiusi iš esmės tas pačias aplinkybes. Taip pat pabrėžusi, jog nukentėjusiojo mama L. Š. vėliau prisipažinusi, jog anksčiau melavusi apie tai, jog namuose I. Š. nėra mušamas G. Š.. Nukentėjusysis taip pat jai yra sakęs, jog G. Š. jo nekenčia, jo nemyli. Rašant rašinėlį parašė, jog jis neturi tėčio. Liudytoja I. R. 2018 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog G. Š. ateidamas pasiimti nukentėjusiojo iš darželio buvo griežtas – ragindavo, skubindavo nukentėjusįjį. (Duomenys neskelbtini) lopšelio – darželio (duomenys neskelbtini) rašte nurodyta, jog G. Š. su nukentėjusiuoju bendraudavo grubiai, be priežasties vaiką bardavo. Liudytoja D. M. Č. 2018 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog po įvykių areštinėje iš L. Š. ir I. Š. sužinojo, jog prieš nukentėjusįjį yra naudojamas smurtas – nukentėjusysis pasakojo, jog G. Š. yra metęs taburetę virš jo galvos, liepęs važiuoti bagažinėje. Pasakojo, jog G. Š. mušė jį diržu, metaliniu šuns antkakliu. Liudytojas P. Č. ikiteisiminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 11 d. apklausoje nurodė, jog L. Š. jam yra sakiusi, jog G. Š. su I. Š. elgiasi ne tėviškai, kad prieš metus laiko yra sudavęs nukentėjusiajam elektros laidu. Liudytoja D. M. Č. yra pasakojusi jam, jog G. Š. nukentėjusiajam yra sudavęs ir metaliniu šuns antkakliu. 2019 m. sausio 4 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog yra matęs, kaip G. Š. yra įspyręs nukentėjusiajam dėl jo eisenos. Liudytoja D. M. Č. 2019 m. sausio 14 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog kartą, kai maudė I. Š., pastebėjo, kad ant sėdmenų jam yra tamsi dėmelė. Paklausus nukentėjusiojo iš kur ji – šis atsakė, kad tėvelis muša. Liudytojas R. Č. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 6 d. apklausoje nurodė, jog I. Š. gal prieš 2 metus yra sakęs, jog G. Š. jį mušė laidu nuo kompiuterio, 2018 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino šias aplinkybes. Liudytojas K. Č. ikiteisiminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 11 d. apklausoje nurodė, jog yra matęs G. Š. smurtaujant prieš nukentėjusįjį ir vienas iš tokių atvejų buvo prieš 1 – 1,5 metų, kai G. Š. trenkė nukentėjusiajam į viršugalvį, nes šis nesuvalgė obuolio graužtuko. Šias aplinkybes patvirtino ir 2018 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu. 2019 m. vasario 20 d. teisiamojo posėdžio metu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė J. V. nurodė, jog I. Š. eidamas į treniruotę ir pamatęs G. Š. - išsigando. Liudytojai J. V. nukentėjusiojo paklausus, kada jis bus pasiruošęs pamatyti G. Š., šis atsakė, kad tada, kai užaugs, nes tokiu atveju, jis galėsiantis apsiginti nuo įžeidinėjimų ir mušimų.

10. Taip pat, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neįrodyta, kad laikotarpiu nuo 2013-08-23 iki 2015-05-29 sodyboje esančioje (duomenys neskelbtini), bausdamas už jo nuomone netinkamą elgesį, G. Š. lazdyno vytele du kartus trenkė I. Š. per rankas bei sudavė vieną smūgį rankos delnu į veidą, sukeldamas vaikui fizinį skausmą, nes ši kaltinimo dalis grindžiama tik nepatikimais D. M. Č., P. Č., K. Č. parodymais, be to, aplinkybės, jog 2016 m. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku bei tiksliai nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, kad G. Š. nuomone, I. Š. netrukdytų dirbti prie automobilio, koja spyrė mažamečiui į sėdmenis, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą, neįrodyta, nes ši kaltinimo dalis grindžiama tik nepatikimais P. Č. parodymais.

10.1. Kaip matyti, 2019 m. kovo 18 d. apklausos metu nukentėjusysis nurodė, jog liudytojas K. Č. jam yra sakęs, jog matė, kaip G. Š. mušė nukentėjusįjį vytele, tačiau pats šio atvejo nepamenantis. Liudytojas K. Č. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 11 d. apklausoje nurodė, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), matė, kaip G. Š. nusilaužė lazdyno vytelę, trenkė ja du kartus I. Š. per abi rankas, o paskui delnu per veidą. Liudytojas pamena, jog P. Č. matė šį įvykį. Teisiamojo posėdžio metu 2019 m. sausio 14 d. liudytojas patvirtino, jog G. Š. mušė nukentėjusįjį vytele, tačiau teigė, jog nežino, ar P. Č. matė šį įvykį. Liudytojas P. Č. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 11 d. apklausoje nurodė, jog dirbant su K. Č. išgirdo, jog verkia I. Š., todėl paklausus liudytojos D. M. Č. kas nutiko, ši atsakiusi, jog G. Š. su lazdynu ,,drožė‘‘ nukentėjusiajam. Be to, liudytojas pažymėjo, jog maždaug prieš 1,5 metus, kai G. Š. keitė jam automobilio ratus, o kartu dirbęs I. Š. norėjo G. Š. padėti, G. Š. spyrė nukentėjusiajam į sėdmenis, kad nukentėjusysis nesimaišytų. Teisiamojo posėdžio metu 2019 m. sausio 14 d. liudytojas patvirtino, jog kartą remontuojant mašiną – keičiant padangas, G. Š. įspyrė I. Š., nes šis norėjo padėti G. Š., o jam tai nepatiko, o kalbant dėl nukentėjusiojo mušimo vytele - girdėjo vaiko verksmą, tačiau nurodė, jog nepamenantis, kas papasakojo jam apie tai, kas tada nutiko. Liudytoja D. M. Č. teisiamojo posėdžio metu 2019 m. sausio 14 d. patvirtino, jog žino, kad G. Š. mušė nukentėjusįjį su vytele, tačiau nepamenanti, kas jai pasakė apie šį įvykį. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, šių liudytojų parodymai laikomi nepatikimais, nes nėra aišku, kuris liudytojas kuriam pasakė apie įvykį su vytele, tačiau tokie prieštaravimai dėl įvykio aplinkybių pasidalinimo tarpusavyje negali būti laikomi esminiais – visi minėti liudytojų parodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog nukentėjusysis buvo mušamas sodyboje vytele. Analogiškai nėra pagrindo abejoti ir dėl kaltinimo dalies - G. Š. spyrio į sėdmenis nukentėjusiajam keičiant automobilio ratus: nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog abejotina, kad esant tokiems santykiams tarp P. Č. ir G. Š. – šis galėtų keisti P. Č. automobilio ratus, tačiau tokie pirmosios instancijos teismo argumentai nelaikomi pagrįstais, juolab, kad pats nukentėjusysis yra minėjęs, jog jis kartu su P. Č., L. Š. ir G. Š. kartu yra dirbę prie automobilio.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neįrodyta, kad 2018-03-29, apie 17 val., bausdamas dėl televizoriaus žiūrėjimo, G. Š. sugriebė ir tempė mažametį spausdamas ausis, sukeldamas jam fizinį skausmą ir aiškiai matomas trauminio poveikio žymes abiejose ausyse, nes G. Š. neigė tempęs nukentėjusiajam už ausų, o be nepatikimų nukentėjusiojo I. Š., liudytojų L. Š., A. P. parodymų bei šios liudytojos rašytų aktų, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie pagrįstų G. Š. kaltę dėl šių veiksmų.

11.1. Kaip matyti, 2018 m. gegužės 15 d. apklausus nukentėjusįjį I. Š., jis nurodė, jog už tai, kad šis melavo nežiūrėjęs televizoriaus, G. Š. supyko ir tempė nukentėjusiajam už ausų. Buvo vakaras, saulė jau buvo raudona. Liudytojos L. Š. tuo metu namuose nebuvo. 2019 m. kovo 18 d. apklausoje, I. Š. patvirtino šias aplinkybes. Kaip matyti, dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą užfiksuota, jog liudytoja L. Š. grįžusi į namus rado nukentėjusįjį verkiantį, nes G. Š. tempė jam už ausų, taip sukeldamas fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gegužės 3 d. apklausoje liudytoja L. Š. nurodė, jog grįžusi namo rado verkiantį I. Š., dėl to, jog G. Š. jam tempė už ausų dėl to, kad šis pamelavo nežiūrėjęs televizoriaus. Paklausus G. Š., kodėl šis taip pasielgė – jis atsakė, jog ,,už melą ir melo neapkęsiu‘‘. Šias aplinkybes patvirtino ir 2018 m. birželio 6 d. apklausos metu bei 2019 m. vasario 11 d. teisiamojo posėdžio metu, nurodžiusi, kad G. Š. nusuko ausis nukentėjusiajam už tai, kad melavo nežiūrėjęs televizoriaus. 2018 m. kovo 29 d. apsilankymo šeimoje akte liudytoja A. P. nurodė, jog bendraujant su sutuoktiniais, L. Š. papasakojo, jog G. Š. nukentėjusiajam tempė už ausų, nes berniukas būdamas mokykloje išėjo į lauką. G. Š. paklausus, kodėl taip elgėsi, šis atsakė, jog bijojo, kad vaikas nesusirgtų. 2018 m. balandžio 3 d. pokalbio akte, liudytoja A. P. nurodė, jog telefonu kalbant su G. Š. ir jo paklausus, ar jis naudoja smurtą prieš vaikus, šis atsakė, kad ne, tačiau pripažino, kad už ausų tampė. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gegužės 2 d. apklausos metu, liudytoja A. P. patvirtino apsilankymo šeimoje akte nurodytas aplinkybes bei nurodė, jog paklausus G. Š., kaip mušė nukentėjusįjį, šis atsakė klausimu – ar pati liudytoja nebuvo mušama savo tėvų ir patvirtino, kad I. Š. tempė už ausų. Šias aplinkybes liudytoja patvirtino ir 2018 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu, nurodžiusi, jog G. Š. neneigė sukęs nukentėjusiajam ausis. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog dėl nesutapusio įvykio motyvo šie parodymai bei liudytojos A. P. rašytiniai aktai nėra patikimi, tačiau teismas neįvertino, jog visų šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog dėl vieno ar kito motyvo, G. Š. tampė už ausų nukentėjusiajam I. Š.. Tai, kad išteisintasis neigia šias aplinkybes, laikytina jo gynybine pozicija, nes jokie objektyvūs bylos duomenys to nepatvirtina, o kaip tik - paneigia. Be to, pažymėtina, jog nei viena liudytoja nedalyvavo G. Š. tempiant už ausų nukentėjusiajam, todėl neesminiai prieštaravimai šiuo atveju yra galimi. Kita vertus, nukentėjusysis nuosekliai nurodė motyvą, kodėl G. Š. tampė jam už ausų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog inkriminuojamos aplinkybės įrodytos remiantis byloje esančių įrodymų visuma.

12. Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, ,,emocinė tiriamojo būsena (vyrauja nerimas, įtampa, liūdesys, nuoskauda, tampa psichomotoriškai sulėtintas) atitinka pasakojimo turinį. Jo pasisakymai ekspertizės metu: „tiksliai neprisimenu, tik prisimenu, kad mušdavo, kad pykdavo“, „skriaudė, erzino mane, pravardžiavo“; įvardina kylančius jausmus: „liūdesys, pyktis, skausmas, neramu ir baisu“. Tėvo elgesys, kuris tiriamajam kelia šiuos jausmus: „erzina, muša, pravardžiuoja, aiškina viską - nedaryk to ar to. Kojas kiša, kai einu, spiria į kojas. <...> Tėvas „negailestingas, nelabai geras, niekur neleisdavo važiuoti, neleisdavo man valgyti, bet mama slapta duodavo. <...> Nustatyta, jog bendrieji intelektiniai tiriamojo gebėjimai yra tolygiai pasiskirstę ir atitinka jo amžių. Mąstymo ir atminties sutrikimų, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių „kas kur ką darė“ aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti apklausų metu, jam nenustatyta. Atgamindamas ne vieną galimo fizinio ir psichologinio smurto epizodą, tiriamasis geriau prisimena stipresnes emocijas sukėlusius įvykius; dėl praeinančio ilgesnio nuo įvykių laiko ne visas aplinkybes berniukas gali atgaminti detaliai, taip pat kai kuriuos prisiminimus, susijusius su galimai patirtu smurtu, tiriamasis stengiasi sąmoningai slopinti (negalvoti ir pamiršti). <...> Tiriamojo žinios apie su juo galimai atliktų veiksmų (tiek fizinio, tiek psichologinio smurto) esmę atitinka jo amžių ir gyvenimišką patirtį. Vaikas savais žodžiais paaiškina jų pobūdį ir reikšmę, o kai kuriuos savo paaiškinimus grindžia asmenine patirtimi. <...> Ekspertizės metu tiriamasis pakartoja ankstesnių savo parodymų esmę. <...> Emocinis tiriamojo atsakas į pasakojimo turinį yra realistiškas ir sustiprina jo parodymų patikimumą. Iš tiriamojo žodžių, pateiktų ekspertei: „Nenorėčiau bendrauti su tėčiu. Jis mušdavo. Su laidu, diržu, kartais spirdavo. Dažniausiai mušdavo su laidu. Kartą norėjo su taburete, bet mama apgynė, tada dar bute gyvenom. Mušdavo už tai, kad televizorių pažiūrėdavau ir pameluodavau, kad nežiūrėjau. Buvo, kad mašinoje žnaibė kojas. Mušti pradėjo, kai gimė brolis. Man buvo maždaug 4-5 metai. Aš darželį lankiau. Mama ne visada matydavo, ji jam neleisdavo mušti, sakė nemušti. Tėtis dažniausiai mušdavo vonioje, uždarydavo duris ir užrakindavo, kad niekas neįeitų. Daugiausiai duodavo per užpakalį, yra per veidą su ranka davęs, už ausų tampęs <...> Jam nepatiko, jog meluoju, jog ne visą maistą lėkštėje suvalgau <...> Jis rėkdavo, kad aš kažko nepadarau, kad siurbdamas palieku trupinių. Buvo kartą, kad su draugu susipykom ir susimušėm netyčia, aš dar iš pykčio negražiai mokytojai pasakiau, mane nuvedė pas direktorę. Kai grįžau namo, tėtis apie tai jau žinojo ir spyrė man į koją. Nepamenu, kaip dažnai mane mušdavo. Būdavo kas kelias dienas, būdavo ir kiekvieną dieną. <...> Atlikus psichologinį įvertinimą ir apibendrinus gautus duomenis, daroma išvada, jog tiriamajam nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Tiriamojo parodymai yra realistiški - jie atitinka jo amžių, vartojamą žodyną, protinio išsivystymo lygį ir kitus jam būdingus individualius psichologinius ypatumus. Padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi tiriamajam nenustatytas. Kitų asmenų poveikis tiriamojo duodamiems parodymams taip pat nenustatytas“.

13. Įvertinus visus šiuos įrodymus, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog netikėti I. Š. parodymais nėra pagrindo. Nukentėjusysis pirmosios apklausos metu nurodė aplinkybes, kurias vėliau patvirtino ir papildomos apklausos metu. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir atliekant Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, kuri buvo atlikta praėjus daugiau nei metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiojo parodymus padarė nepagrįstą išvadą, jog tai, kad nepilnametis buvo jauno amžiaus, kad tiksliai nepasakė kur ir kada buvo naudojamas smurtas prieš jį, kad neaišku, kuriems asmenims jis buvo pasisakęs apie naudojamą smurtą, daro šiuos parodymus nepatikimais – tokie netikslumai nesumenkina šių įrodymų reikšmės. Taip pat šių parodymų nesumenkina ir tai, jog nukentėjusiajam bendraujant su psichologe liudytoja G. A., I. Š. apie prieš jį naudojamą fizinį smurtą nieko neminėjo, nes kaip pati liudytoja G. A. nurodė - bendraujant su nukentėjusiuoju buvo kalbama apie einamąją situaciją, o apie vaikystės dalykus jie nekalbėjo. Analizuojamų įrodymų kontekste akivaizdu, jog esminiai prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose nėra nustatyti. Tokios pačios išvados darytinos ir vertinant liudytojos L. Š. parodymus – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme ši liudytoja davė nuoseklius parodymus. Nors teismas kaip vieną iš šios liudytojos nepatikimumo pagrindų nurodė, jog liudytoja duodama parodymus juos pildė naujomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, jog naudojamas smurtas tęsėsi ne vienerius metus, jis prieš nukentėjusįjį pasireiškė įvairiais būdais, todėl logiška, jog per tokį laikotarpį vienu kartu išvardyti visus smurto atvejus yra sudėtinga. Aplinkybės apie fizinį smurtą patvirtintos ir liudytojų V. O., D. M. Č., P. Č., K. Č.¸ J. V. parodymais, kuriuose esminių prieštaravimų teisėjų kolegija nenustatė, todėl ištirti įrodymai patvirtina, jog G. Š. piktnaudžiavo savo teise auklėti sūnų ir fiziškai jį gniuždė, t. y., suvokė, jog piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis - sistemingai ir tikslingai vartodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu fiziškai gniuždė I. Š. ir norėjo taip veikti.

14. Antroji grupė aplinkybių išskirtų kaltinime susijusios su tuo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018-05-06 savo namuose (duomenys neskelbtini), G. Š. baugino ir žemino vaiką dėl jo gebėjimų, išvaizdos, palankumo ir meilės motinai ir kiekvieno, vaiką kaltinančio pokalbio metu kartojo, kad I. Š. besmegenis, storas, todėl negaus valgyti, melagis ir ožys, nes skundžiasi mamai bei išsakė ketinimus palikti vaiką be tėvų priežiūros (atiduoti globėjams), grasino bausti panaudojant fizinį smurtą, t. y., kaip įprastai, mušti laidu užsidarius vonioje bei pasmaugti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje neginčijamai įrodyta, kad G. Š. nukentėjusįjį vadino ne vienu neigiamą reikšmę turinčiu epitetu, tačiau tokie išteisintojo veiksmai neatitinka BK 163 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties, nenustačius, kad išteisintasis vartodamas tokiu žodžius veikė tiesiogine tyčia. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

14.1. Nors G. Š. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad jis, būdamas nukentėjusiojo I. Š. tėvu, atsakingas už jo auklėjimą, vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, ugdymu, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis, sistemingai naudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį. I. Š. 2018 m. gegužės 15 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog tėvas jį ne kartą vadino užgauliais įžeidžiančiais žodžiais: G. Š. nukentėjusiajam sakė, kad juo negalima pasitikėti, kad jis storas, sakė, kad išveš į vaikų namus ir atiduos į kitą šeimą. Jis kiekvieną dieną sakydavo, kad šis klauso mamos, bet neklauso jo. G. Š. nukentėjusiajam sakė, jog šis išeis iš namų, nes bėgioja paskui mamą. Šias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir 2019 m. kovo 18 d. apklausoje, kurioje taip pat nurodė, jog I. Š. kai tėtis būdavo piktas, jį išvadindavo visokiais žodžiais: jeigu išsitepdavo valgant, sakydavo ,,kiaule tu, kaip tu čia valgai‘‘, kad išmes iš namų be rūbų. Vieną kartą buvo sukrovęs daiktus, bet jų neišvežė, grasindavo jam. Liudytoja L. Š. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 26 d. apklausos metu nurodė, jog nukentėjusysis jai sakęs, kad G. Š. grasina jį atiduoti kitai šeimai, kad prilups vonioje įkrovėjo laidu. 2018 m. birželio 5 d. apklausos metu nurodė, jog nukentėjusįjį G. Š. pastoviai žemindavo, vadino Erodu, storu, besmegeniu, ožiu, gąsdindavo, kad negyvens su mama. 2019 m. vasario 11 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes ir nurodė, jog G. Š. nukentėjusįjį nuolat užgauliodavo, žemindavo, vadindavo necenzūriniais žodžiais, vadindavo melagiu, storu, kad iš nukentėjusiojo atims mamą, liepdavo nukentėjusiajam mažiau ryti (tai užfiksuota ir tarp L. Š. ir G. Š. vykusiame susirašinėjime 2017 m.). (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2018 m. balandžio 24 d. rašte nurodyta, jog I. Š. bijo G. Š., nes tėvas jį gąsdina atiduoti į vaikų namus, priekaištauja, kad berniukas per stambus. Liudytojas P. Č. 2019 m. sausio 14 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog yra girdėjęs, kaip G. Š. nukentėjusįjį vadina buku. Liudytoja psichologė G. A. nurodė, jog jai nukentėjusysis sakė, jog, kai jis eidavo pavalgyti, G. Š. sakydavo nevalgyk ir taip storas. Kaip matyti byloje esantys liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai esminėse detalė sutampa, vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pastebi, jog jei toks netinkamas I. Š. elgesys būtų buvęs pavienis, atsitiktinis atvejis, galbūt galima būtų svarstyti apie administracinės atsakomybės taikymą (pavyzdžiui ATPK 181 straipsnį, numatantį atsakomybę už tėvų valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams), tačiau šiuo atveju ištirti įrodymai (ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir ekspertizės išvada, kiti bylos duomenys) patvirtina, kad G. Š. užgaulus elgesys su sūnumi, negali būti vertinamas kaip pasakytas šeiminio konflikto įkarštyje ar vaiko auklėjimas. Vaikui buvo daromas ilgalaikis neigiamas psichinis poveikis, kuris vis kartojosi, taigi psichiškai gniuždė vaiką, todėl vertinamas kaip pavojingas ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Ekspertizės metu netgi buvo nustatyta, kad tėvo atlikti veiksmai iki šiol turi psichotraumuojantį poveikį, veikia I. Š. emocinę būseną ir elgesį, netgi nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis formali, pasekmių dėl nusikalstamų veikų padarymo įrodinėti nereikia, tačiau šiuo atveju ekspertizės aktas leidžia įsitikinti, kad I. Š. parodymai dėl netinkamo tėvo elgesio visiškai įtikinantys, psichinis smurtas nepraėjo be pasekmių, tai netgi patvirtina, kad sūnaus žeminimas ir užgauliojimai nebuvo atsitiktiniai, vienkartiniai atvejai, o pasižymėjo sistemingumu ir periodiškumu. Akivaizdu, jokio tokio pobūdžio žodžiai, kuriuos naudojo G. Š., atsižvelgiant į nukentėjusiojo jauną amžių, negali būti laikomi betiksliais, tik neigiamas emocijas sukeliančiais žodžiais. Peržiūrėjusi nukentėjusiojo apklausų vaizdo įrašus, teisėjų kolegija įsitikino, jog I. Š. yra tvarkingos išvaizdos, kalba ir elgiasi adekvačiai, neiššaukiančiai. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusiajam galėjo būti reikalingas griežtesnis auklėjimas ar drausminimas. Visiškai akivaizdu ir suprantama, kad tėvams draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis (tokie draudimai numatyti ne tik tarptautiniuose teisės aktuose, pvz. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, tačiau ir nacionaliniuose, pvz. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme ir t. t.). Šiuo konkrečiu atveju, ištirti įrodymai patvirtina, jog G. Š. piktnaudžiavo savo teise auklėti sūnų, psichiškai jį gniuždė (ne tik vadino menkinančiais, įžeidžiančiais žodžiais), t. y., suvokė, jog piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis siekdamas psichiškai gniuždyti vaiką ir norėjo taip veikti. Pabrėžtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog namuose, esančiuose namuose (duomenys neskelbtini), apsigyveno nuo 2016 m. gegužės, todėl kaltinimas tikslinamas, nustatant laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio. Be to, atsižvelgiant į tai, jog kaltinime esančios aplinkybės – „grasinimo pasmaugti I. Š.“, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, todėl ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo.

15. Trečioji grupė aplinkybių išskirtų kaltinime susijusi su tuo, jog laikotarpiu nuo 2017 m. spalio iki 2018-05-06, G. Š. baugino vaiką periodiškai sukurdamas neapibrėžtą, baimę ir nerimą keliančias situacijas, kai savo namuose (duomenys neskelbtini), vaiko akivaizdoje sistemingai įžeidinėjo vaiko motiną L. Š. kaltindamas ją neištikimybe, nepakankama vaikų priežiūra, išsakė ketinimus imtis priemonių, kad šeimoje gyvenantys vaikai būtų atskirti nuo motinos, kontroliuodamas L. Š. laisvalaikį ir vaikų akivaizdoje prašė pateikti praleistą laiką patvirtinančias nuotraukas, rodyti apatinius drabužius, kiekvieno ginčo metu demonstravo niekinamą požiūrį į vaiko motiną bei 2018-05-06, apie 20.00 val., nukentėjusiojo akivaizdoje naudojo fizinę jėgą prieš savo asmens susirašinėjimo laisvę apginti norėjusią L. Š. ir prieš jos valią paėmęs mobiliojo ryšio telefoną perėjo prie fizinio kontakto bei vaiko akivaizdoje stipriai stūmė L. Š., kuri trenkėsi į namo sienos kampą. Pirmosios instancijos teismas laikė šias aplinkybes neįrodytomis, nes nors konfliktai tarp G. Š. ir L. Š. vyko nukentėjusiojo akivaizdoje, tai nesudaro pagrindo tokį elgesį kriminalizuoti ir laikyti nukreiptą prieš I. Š.. Su šiomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

15.1. Byloje nustatyta, jog tarp sutuoktinių G. Š. ir L. Š. vyko tarpusavio ginčai, kuriuos neretai stebėjo ir nukentėjusysis I. Š.. Tai patvirtina byloje esantys G. Š., liudytojų L. Š., A. Š., V. Š. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai, garso ir vaizdo įrašas. Liudytoja L. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog G. Š. ją persekioja, kaltina neištikimybe, netvarkingumu, vaikų nepriežiūra, reikalauja informuoti kas valandą kur ji esanti, gąsdina, kad atims vaikus. 2018 m. gegužės 6 d. G. Š. pamatęs, kad jai parašė jos draugas (duomenys neskelbtini) - pradėjo pavydėti ir pasiėmęs jos telefoną reikalavo parodyti kas parašė. Jai šito nepadarius – pradėjo rėkti, keikti ją necenzūriniais žodžiais. Nukentėjusysis I. Š. 2018 m. gegužės 15 d. apklausoje nurodė, jog jam buvo baisu, kai tėvai pykosi. 2019 m. kovo 18 d. apklausoje nurodė, kad tėtis vadino L. Š. durne, psiche, dar kitokiais žodžiais, ją mušė. Taip elgdavosi, kai ant jos supykdavo. Tokiais atvejais nukentėjusysis jausdavosi negerai, norėdavo išeiti iš namų, kol baigsis konfliktas. Konflikto dėl telefono metu G. Š. ir L. Š. išbėgo į kiemą, lakstė basomis. L. Š. sugriebė G. Š. už maikės, šis nugriuvo. Ar ką nors G. Š. padarė L. Š. – neprisimena. Liudytoja psichologė G. A. 2019 m. balandžio 19 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog bendraujant su nukentėjusiuoju, ji pastebėjo, kad jam trūksta saugumo jausmo dėl nesutarimų tarp mamos ir tėčio. Įtempti santykiai jam kelia nesaugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, jog tai, kad tokie konfliktai vyko nukentėjusiojo akivaizdoje nėra toleruotini ir laikytini netinkamu elgesiu, tačiau tai nesudaro pagrindo tokių ginčų metu G. Š. išsakytų žodžių laikyti nukreiptų prieš nukentėjusįjį, t. y., teigti, jog tokiais veiksmais G. Š. siekė psichiškai gniuždyti nukentėjusįjį. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog tarp G. Š. ir L. Š. tarpusavio santykiuose nebuvo abipusės pagarbos: kaip matyti iš 2018 m. balandžio 23 d. susirašinėjimo tarp šių asmenų, nei vienas nevengė kito vadinti užgauliais žodžiais, įžeidžiančiais epitetais, todėl nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusysis neigiamus išgyvenimus patyrė vien dėl G. Š. veiksmų. Darytina išvada, jog šioje dalyje inkriminuotos aplinkybės buvo nukreiptos į liudytoją L. Š. – konfliktų metu išsakyti žodžiai, atlikti veiksmai, esant įtemptiems sutuoktinių santykiams, neabejotinai sukėlė neigiamas emocijas, tačiau tokie veiksmai besąlygiškai negali būti laikomi nukreiptais prieš nukentėjusįjį I. Š., t. y., veikiant tiesiogine tyčia, todėl šios aplinkybės šalintinos iš kaltinimo.

16. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y., jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y., jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015).

17. Įvertinusi G. Š. padarytą veiką, skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši veika atitinka BK 163 straipsnio požymius, todėl konstatuotina, jog įrodyta, kad G. Š., būdamas nepilnamečio tėvu, turėdamas teisę ir pareigą auklėti savo mažametį vaiką I. Š., būdamas atsakingas už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018-05-06 piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, o būtent: 1) kiekvieną kartą paaiškėjus I. Š. elgesiui, kuris jo netenkino, elgėsi priešiškai ir sistemingai naudojo fizines bausmes kėlusias mažamečiui baimę ir fizinį skausmą, t. y. laikotarpiu nuo 2013-08-23 iki 2015-05-29 I. Š. lankant ikimokyklinio ugdymo įstaigą, adresu (duomenys neskelbtini), darželio patalpose keletą kartų be priežasties priešiškai bendravo su nukentėjusiuoju, barė jį ir vesdamas į namus žnaibė kojas dėl, jo nuomone, neteisingos vaiko kojų padėties einant, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą ir aiškiai matomas trauminio poveikio žymes abiejose kojose; tuo pačiu laikotarpiu sodyboje esančioje (duomenys neskelbtini) bausdamas už jo nuomone netinkamą elgesį lazdyno vytele du kartus trenkė I. Š. per rankas, bei sudavė vieną smūgį rankos delnu į veidą, sukeldamas vaikui fizinį skausmą; laikotarpiu nuo 2016-09-01 iki 2018-03-29, I. Š. lankant (duomenys neskelbtini) mokyklą darželį, savo namuose (duomenys neskelbtini), mažamečiui nesilaikant jo nustatytų taisyklių dėl pamokų ruošos, televizoriaus žiūrėjimo, mokyklai skirtų drabužių dėvėjimo namuose, jo nuomone netinkamo valgymo ir elgesio daugybę kartų taikė neproporcingas vaiko elgesiui fizines bausmes sukeliančias vaikui skausmą, t. y. sudavė smūgius ranka per sėdmenis, uždaręs į vonios kambarį mušė diržu bei elektros laidu, metaliniu antkakliu mušė per pakinklius ir sėdmenis, kartą smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į viršugalvį, be to, 2017 m. rudenį, po incidento mokykloje, kaltindamas mažametį dėl jo smurtinio elgesio mokykloje, spyrė nukentėjusiajam į šlaunį, taip pat 2016 m. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku bei tiksliai nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, kad jo nuomone, I. Š. netrukdytų dirbti prie automobilio, koja spyrė mažamečiui į sėdmenis, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą, o 2018-03-29 apie 17 val., bausdamas dėl televizoriaus žiūrėjimo, sugriebė ir tempė mažametį spausdamas ausis sukeldamas fizinį skausmą ir aiškiai matomas trauminio poveikio žymes abiejose ausyse; 2) laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018-05-06 savo namuose (duomenys neskelbtini), baugino ir žemino vaiką dėl jo gebėjimų, išvaizdos ir palankumo ir meilės motinai ir kiekvieno, vaiką kaltinančio, pokalbio metu kartojo, kad I. Š. besmegenis, storas, todėl negaus valgyti, melagis ir ožys, nes skundžiasi mamai, bei išsakė ketinimus palikti vaiką be tėvų priežiūros (atiduoti globėjams), grasino bausti panaudojant fizinį smurtą, t. y., kaip įprastai, mušti laidu užsidarius vonioje.

18. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. Š. išteisintas pagal BK 163 straipsnį neįrodžius, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – G. Š. pripažįstamas kaltu pagal BK 163 straipsnį (BPK 329 straipsnio 2 punktas) bei sprendžiamas klausimas dėl jam skirtinos bausmės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

19. Skirdamas bausmę G. Š. teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgia į padaryto nusikaltimo sunkumą, jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją ir pasekmes, į kaltinamojo asmenybę bei kitas aplinkybes.

20. Skiriant bausmę G. Š., teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nėra jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. G. Š. pirmą kartą teisiamas už apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, administracine tvarka baustas, dirba, išsituokęs. Įvertinus šiuos, jį charakterizuojančius duomenis bei nusikalstamos veikos sudėtingumą ir jos pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokurorės pasiūlyta bausmės rūšis ir jos dydis yra adekvatus padarytai nusikalstamai veikai ir G. Š. asmenybei.

21. Skunde prašoma G. Š. paskirti BK 72¹ ir 72² straipsniuose numatytas baudžiamojo poveikio priemones. BK 72¹ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu. BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. G. Š. padarė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką prieš šeimos narį – savo sūnų. Smurto pobūdis buvo įvairus – fizinis, psichologinis, tęsėsi ne vienerius metus, dėl konfliktų šeimoje nukentėjusysis bijo ir nenori bendrauti su G. Š.. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos manymu, tokios baudžiamojo poveikio priemonės yra adekvačios padarytam nusikaltimui, todėl siekiant koreguoti G. Š. elgesį teigiama linkme, paveikti, kad nesikartotų smurtas artimoje aplinkoje, skirtinos BK 72¹ ir 72² straipsniuose numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose bei nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei teismo nustatytu atstumu.

22. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo priteisti iš G. Š. neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam I. Š. – 1500 Eur. Analizuojamu aspektu, nukentėjusiojo interesus atstovaujanti įgaliotoji atstovė J. V. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš G. Š. priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neabejotina, kad nukentėjusysis patyrė stresą ir pažeminimą dėl tėvo veiksmų. Jis gan ilgą laiko tarpą – nuo 2013 m. iki 2018-05-06 psichiškai bei fiziškai jį gniuždė, dėl ko jis patyrė stresą, baimę bei netikrumą. Apklaustas nukentėjusysis nurodė, kad su tėvu nenori bendrauti, kadangi jo bijo. 2019-09-26 – 10-25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados patvirtina, kad I. Š. yra nustatyti emocijų sutrikimai, kurie yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su byloje nagrinėjamais įvykiais. Nurodyta, kad I. Š. įvykiai sukėlė trumpalaikes bei ilgalaikes pasekmes ir iki dabar išliekančias neigiamas emocines reakcijas atgaminant įvykius, t. y., turinčias ir turėsiančias reikšmingos įtakos Į. Š. kokybiškų tarpasmeninių santykių kūrimui, mokymuisi bei socialinei adaptacijai, be kita ko, nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat atsižvelgiama į G. Š. turtinę padėtį – jis dirba, išlaiko tris nepilnamečius vaikus, į kurių interesus taip pat turi būti atsižvelgiama. Įvertinus pažeistų vertybių svarbą, G. Š. turtinę padėtį, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais, nukentėjusiajam iš G. Š. priteistina 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 163 straipsnį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

Pripažinti G. Š. kaltu pagal BK 163 straipsnį ir paskirti jam bausmę – 1 metų laisvės apribojimą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktais, 72¹, 72² straipsniais, kartu su bausme G. Š. paskirti baudžiamojo poveikio priemones: nesiartinti prie I. Š. 1 metus arčiau kaip 100 metrų atstumu, taip pat įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šias programas per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti nukentėjusiajam I. Š. 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti.