Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo

R. L. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnyje, 140 straipsnio 3 dalyje, išteisintas, nes jis nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Skundžiamu nuosprendžiu dėl BK 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų nuteista L. L., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. L. laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio, (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė mažametį G. B. sukeldamas jam fizinį skausmą, paskutinį kartą iš 2015 m. gruodžio 31 d. į 2016 m. sausio 1 d., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, vieną kartą įspyrė į dešinę koją, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.R. L. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas tuo, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką jam nežymiai sutrikdė sveikatą ir mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra, jis, privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatyme Nr. 1-1234: sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, užtikrinti sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam vystymuisi, laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ir laikotarpyje nuo 2013 m. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iki 2016 m. sausio mėnesio, (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, savo sutuoktinės L. L. mažametį sūnų G. B., gim. (duomenys neskelbtini), tinkamai neprižiūrėjo, tai yra, dažnai girtaudavo su sutuoktine L. L. ir kilus tarpusavio konfliktams tarpusavyje smurtaudavo, ko pasėkoje sutuoktinė vaiko akivaizdoje keletą kartų bandė nusižudyti pasikardama, tokiu būdu vaiką psichiškai gniuždė ir dėl patirtų stresogeninių išgyvenimų padarė žalą mažamečio G. B. psichikos sveikatai ir nežymiai ją sutrikdė, taip pat, minėtu laikotarpiu tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė mažametį G. B.. sukeldamas jam fizinį skausmą, paskutinį kartą iš 2015 m. gruodžio 31 d. į 2016 m. sausio 1 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui vieną kartą įspyrė į dešinę koją, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Šakių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendyje konstatavo, jog pagal BK 163 straipsnį R. L. negali atsakyti, nes jis nėra specialusis subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas ar kitas teisėtas vaiko atstovas. Dėl šių aplinkybių jis išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymių. Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, teismas, įvertinęs, jog byloje vieninteliai įrodymai – nukentėjusiojo mažamečio parodymai apie patėvį, kurie yra tendencingi, ir, nesant kitų įrodymų, vadovaudamasis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principu, sprendė, jog R. L. turi būti išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Audrius Ažukas skundžia Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir motyvuodamas tuo, kad teismo išvados dalyje dėl R. L. išteisinimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teigdamas, kad nuosprendis nepagrįstas, prašo jį panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį – R. L. pripažinti kaltu padarius BK 163 straipsnyje ir BK 140 straipsnio 3 numatytas nusikalstamas veikas ir nubausti: pagal BK 163 straipsnį – 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 21 val. iki 6 val., nevartoti alkoholio; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 20 MGL dydžio bauda. Bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti apėmimo būdu ir skirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 21 val. iki 6 val., nevartoti alkoholio. Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, rėmėsi kaltę neigiančio R. L. parodymais ir nepagrįstai atmetė mažamečio nukentėjusiojo G. B. parodymus. Dėl išteisinimo pagal BK 163 straipsnį prokuroras teigia, jog teismo vertinimas, kad R. L. nėra specialusis subjektas, yra formalus, ir neatitinka mažamečio nukentėjusiojo interesų. Tiek iš R. L., tiek iš L. L. parodymų matyti, jog jis savanoriškai buvo prisiėmęs tėvo vaidmenį ir pareigas G. B. atžvilgiu – rūpinosi taip pat kaip ir kitais vaikais, pirko daiktus, dovanas, auklėjo ir pan. Prokuroras pažymi, kad Lietuva, ratifikavusi Jungtinių tautų Vaiko teisių konvenciją, pagal šios konvencijos 19 straipsnį įsipareigojo imtis visų priemonių apginti vaikus nuo netinkamo elgesio, kurį jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens. Nagrinėjamoje byloje, prokuroro vertinimu, R. L. būtent toks asmuo ir yra – globojantis mažametį asmenį ir faktiškai prisiėmęs tėvo pareigas, todėl yra tinkamas BK 163 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas.Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį prokuroras nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Teigia, jog teismas painioja G. B. psichiatrijos-psichologijos ekspertizės sąvokas: jo parodymų patikimumą sieja su galimybe nustatyti ryšį tarp nukentėjusiojo ir patėvio R. L.. Prokuroro vertinimu, teismas ignoravo aiškią ir kategorišką ekspertizės akto išvadą, išdėstytą 1,2,3 punktuose, jog G. B. galėjo suprasti jo atžvilgiu daromų veiksmų esmę, galėjo ir gali suprasti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus; jam nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti; teisme rekomenduojama remtis jo parodymais ir daugiau neapklausti. Kaltinamojo veiksmai gali sukelti negatyvius jausmus, bet tai nereiškia, kad nukentėjusysis dėl to duoda melagingus ar neteisingus parodymus. Prokuroras taip pat teigia, jog teismas buvo nenuoseklus ir darė visiškai priešingas išvadas: tų pačių duomenų pagrindu L. L. nuteisė, o R. L. – išteisino, nors L. L. kaltę neigė ir G. B. iki tyrimo pradžios kitiems asmenims nebuvo sakęs, kad prieš jį smurtauja motina, o ekspertizės akte išvados dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo tos pačios. Šiuo atveju, nors ir nustatyta, kad vaikas jaučia motinos atžvilgiu prieštaringus jausmus, teismui abejonių dėl jo parodymų patikimumo nekilo.Nukentėjusiojo G. B. parodymai, prokuroro vertinimu, atsižvelgiant į teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadas, laikytini patikimais ir pakankamais duomenimis, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, kad R. L. eilę kartų mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui nukentėjusiajam ir netinkamai prižiūrėjo, t. y. dažnai girtaudavo ir kilus tarpusavio konfliktams tarpusavyje smurtaudavo, dėl ko sutuoktinė keltą kartų vaiko akivaizdoje bandė nusižudyti pasikardama, tokiu būdu vaiką psichiškai gniuždė ir dėl patirtų stresogeninių išgyvenimų padarė žalą mažamečio G. B. psichikos sveikatai ir nežymiai ją sutrikdė. Šiuose R. L. veiksmuose yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje, todėl jis pripažintinas kaltu ir jam skirtina bausmė.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje apeliacine tvarka, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – R. L. pripažinti kaltu dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir skirti jam 20 MGL dydžio baudą, išteisintasis R. L. ir jo gynėja advokatė R. G. B. prašė skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko skundas tenkinamas iš dalies.Skunde prokuroras nesutinka su apylinkės teismo nuosprendyje nurodytu BK 163 straipsnio nuostatų aiškinimu bei įrodymų vertinimu, todėl teigia, jog teismo išvados, kad R. L. nepadarė jam inkriminuotų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje, yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo BK 163 straipsnio aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti, todėl atmetami.Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.Šios normos taikymo specifiką pirmiausia apibūdina tas teisinis gėris, kurį šia norma siekiama ginti ir saugoti. Minėta norma įtraukta į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXIII skyrių, reglamentuojantį nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus vaikui ir šeimai, ir pagrindinis šios nusikalstamos veikos objektas, apibūdinantis jos specifiškumą, yra vaikas ir šeima. Iš to išplaukia ir kiti šioje normoje nurodyti specifiniai teisiniai požymiai, pabrėžiantys jos paskirtį: atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Atsižvelgiant į saugomą teisinį gėrį, į objektą ir subjekto santykį su nukentėjusiuoju, ši norma vertinama kaip speciali kitų normų, numatančių atsakomybę dėl netinkamo elgesio su vaikais, kontekste, todėl nenustačius specifinių šios normos požymių, atsakomybė gali kilti pagal kitus BK straipsnius, numatančius atsakomybę už netinkamą, nusikalstamą elgesį su vaikais.Kaip jau minėta, pagal šią normą gali atsakyti tik specialus subjektas, t. y. tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, t. y. tik tas asmuo, kuris turi tėvo teises ir pareigas vaikui, nes ši veika gali būti padaroma tik piktnaudžiaujant turimomis teisėmis (pareigomis), kurias būtent ir suteikia specifinio subjekto statusas. Kai nukentėjusiojo ir kaltinamojo nesieja šis specifinis teisinis santykis, asmuo negali būti šios veikos subjektu, nes neturi specifinių teisių ir pareigų vaiko atžvilgiu, tačiau jam atsakomybė gali kilti pagal kitus BK straipsnius, esant nustatytiems atitinkamų veikų požymiams jo veikoje, todėl nesutiktina su skundo teiginiais, jog pagal BK 163 straipsnį gali atsakyti ir kiti asmenys, skriaudžiantys vaiką ir pažeidžiantys jo teises. Pažymėtina, jog net ir tėvai bei kiti teisėti vaiko atstovai ne visada dėl netinkamo elgesio atsako pagal BK 163 straipsnį. Tais atvejais, kai psichinis ar fizinis smurtas nėra susijęs su specifinių teisių ir pareigų vaiko atžvilgiu netinkamu vykdymu, šie asmenys atsakomybėn traukiami pagal kitus BK straipsnius. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, jog R. L. negali būti BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Nukentėjusysis turėjo tėvą, kurio valdžia vaikui nebuvo apribota, su juo bendraudavo, o R. L. nebuvo nei įsivaikinęs G. B., nebuvo nei jo oficialiu globėju ar rūpintoju. Jis nebuvo teisėtas mažamečio nukentėjusiojo atstovas, todėl jis neturėjo tokių teisių ir pareigų vaiko atžvilgiu, kaip kad turi jo tėvai, gali turėti oficialūs globėjai ar kiti teisėti jo atstovai. Vien tai, kad jis geranoriškai rūpinosi šeima ir nesavu vaiku, savaime teisiškai reikšmingo tėvo ir vaiko santykio nesukūrė. Esant šioms aplinkybėms, R. L. atsakomybė pagal BK 163 straipsnį negalima, todėl konstatuojama, jog dėl šios veikos R. L. išteisintas teisėtai ir pagrįstai.

Prokuroras skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl R. L. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Teigia, jog teismas nepagrįstai mažamečio G. B. parodymus vertino kaip nepatikimus. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadas, nukentėjusiojo parodymai laikytini patikimais ir pakankamais duomenimis, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, kad R. L. eilę kartų mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui. Šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo laiko pagrįstais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. L. išteisino pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).Išteisindamas R. L. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, o byloje nesurinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog kaltinamasis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas R. L.. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindė tuo, jog: 1) kaltinamasis R. L. neprisipažino įvykdęs šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teigė niekada nemušęs ir kitaip nesmurtavęs prieš G. B., nebent kontaktas įvykęs žaidybine forma; 2) kaltinamoji L. L. taip pat patvirtino, jog R. L. niekada nėra smurtavęs prieš jos vaiką, 3) liudytoja V. B. parodė, kad L. L. jai yra sakiusi, jog R. L. „negali kišti nagų“ prie jos vaikų; 3) apie tai, kad patiria smurtą iš patėvio R. L. nukentėjusysis mažametis G. B. nėra nurodęs nei mokytojai, nei socialinei darbuotojai, nei tėvui; 4) be to, nukentėjusiojo mažamečio G. B. nurodyto paskutinio įvykio 2015 m. gruodžio 31 d. – 2016 m. sausio 1 d. metu pas juos buvo atėjusi kaimynė D. J., tačiau berniukas jai neminėjo apie smurtaujantį patėvį, jokių požymių liudytoja nepastebėjo; 5) nukentėjusiojo parodymai apie R. L. naudojamą smurtą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur jis parodė, kad patėvis jam įspiria, paskutinį kartą tai buvo per 2016 m. sutikimą, vertintini kritiškai, atsižvelgiant į teismo ekspertizės akto išvadoje nurodytas aplinkybes, jog nustatyti, koks yra G. B. ryšys su patėviu R. L., nėra galimybių, kadangi šiuo metu byloje reikšmingas aplinkybes jis apibūdina tendencingai, tai yra kalba išskirtinai teigiamai apie motiną bei neigiamai apie patėvius. Šių duomenų pagrindu teismas sprendė, jog esant vieninteliams tendencingiems nukentėjusiojo parodymams, ir nesant kitų įrodymų, R. L. turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka R. L. kaltei padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą konstatuoti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visetui. Apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino surinktų ir ištirtų duomenų visumos, įrodymus vertino selektyviai, išteisintojo ir nuteistosios parodymus vertino visiškai neatsižvelgdamas į jų suinteresuotumą bylos baigtimi, nelygino ir negretino jų su kitų asmenų parodymais, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog byloje nepakanka įrodymų pagrįsti R. L. kaltę padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą dėl R. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Šią išvadą leidžia daryti mažamečio nukentėjusiojo, liudytojų A. B., V. B., Ž. M., iš dalies ir paties R. L. parodymų, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvados bei kitų bylos duomenų visuma.Išteisintasis R. L. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog kaltu prisipažįsta iš dalies dėl alkoholio vartojimo bei tarpusavio su L. L. kivirčų, tačiau iš esmės dėl kaltinimo kaltu neprisipažino. Parodė, jog jo santykiai su G. B. buvo nei draugiški, nei piktybiški. Didžiausia problema jų šeimoje buvo alkoholio vartojimas, tada prasisėdavo konfliktai. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu R. kuomet išteisintasis teigė, kad G. niekada nėra mušęs, tik baudęs žodžiu dėl kompiuterio, dėl pamokų ruošos; 2016 metų sutiktuvių išvakarėse neprisimena ar kilęs konfliktas su L., tačiau G. teigė nei tą vakarą, nei sekantį nemušęs (2 t., b. l. 71-72), R. L. parodė, jog galėjo kalbėti su G. pakeltu tonu, tačiau niekada jo nemušė. Mano, kad G. į užpakalį galėjo spirti žaidybine forma, tačiau ne siekdamas jį nuskriausti (3 t., b. l. 120-122).Nukentėjusysis mažametis G. B. 2016 m. balandžio 11 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją be kita ko parodė, kad patėvio vardas R.. Kai jis (patėvis) būna blaivus, sutaria gerai, bet kai būna girtas, įspiria jam (nukentėjusiajam), trenkia. Galvoja, kad patėvis jo nekenčia. Patėvis yra piktas, prisigėręs tranko viską, mušasi. Jis yra buvęs kalėjime ir yra labai piktas. Paskutinį kartą patėvis jam trenkė per Naujus metus. Tada jis buvo smarkiai prisigėręs ir liepė gaudyti cigaretes ir jam paduoti. Po to jis dėl cigarečių įspyrė nukentėjusiajam į dešinę koją. Po spyrio žymių neliko, bet skaudėjo (1 t., b. l. 17-19). Nuteistoji L. L. pirmosios instancijos teisme parodė, jog R. L. nė vieno vaiko gyvenime nėra mušęs. 2015 m. sausio 31 d. – 2016 m. sausio 1 d. jokių barnių nebuvo ir R. L. G. į koją nespyrė, kadangi ji nematė, kad R. L. būtų spyręs, o ir vaikas jai dėl to nesiskundė. Iki G. paėmimo, pastarasis niekada nešnekėjo, kad patėvis jam spyrė. Šie pasakojimai atsirado tada, kai G. paėmė. R. L. visus vaikus mylėjo ir išlaikė vienodai. Su G. pasipykdavo tik dėl mokslų. Ji niekada negirdėjo, kad R. L. būdamas neblaivus būtų šaukęs ant G.. Blaivus ji yra G. piktai pasakęs kažką dėl mokslų arba kai grįždavo vėlai iš draugų prieš tai nepranešęs, kad užtruks, tačiau nėra šaukęs ant G.. G. pykdavo, kad jam namuose reikėdavo daryti daugiau nei kitoms dviems mergaitėms, nes jos yra mažos. Kodėl G. apkalba ją ir buvusį sutuoktinį, ji nežino, bet mano, kad A. B. žadėdamas G. įvairius daiktus, t. y. telefoną „Iphone“, keturratį, bando nuteikti G. prieš ją. Jos manymu A. B. sūnų prieš ją nuteikinėja, nes nori, kad G. gyventų pas jį (A. B.) ir šiam nereikėtų mokėti išlaikymo (3 t., b. l. 3-11).Nukentėjusiojo G. B. įstatyminis atstovas A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. niekada nepasakė jokių blogų žodžių apie R. L.. Prieš vaiką psichologinį smurtą naudojo ir mušė tik L.. G. pasakydavo, kad R. L. jį tik pabardavo. G. jam taip pat sakė, kad jis (G.) atsišnekėjo ir R. L. juokais ar ne juokais įspyrė jam į užpakalį. Jis įsitikinęs, kad berniukas nelinkęs fantazuoti (3 t., b. l. 117-119). Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t. b. l. 48-50), A. B. patvirtino, jog teisingi jo parodymai, be kita ko ir dėl to, kad G. pasakojo, jog jį muša ne tik mama, bet ir patėvis. Sakė, kad kartą patėvis spyrė į užpakalį, kelis kartus į šoną. Mama ir patėvis varė jį atnešti malkų, o patys tuo metu sėdėjo, todėl jis jautėsi kaip tarnas.Liudytoja V. B. pirmosios instancijos teisme, be kita ko parodė, jog G. bijodavo R., jį vadino „B.“. Pasakodavo, kad kai prisigeria „B.“, tai koja spiria į užpakalį ir liepia G. eiti į savo kambarį. G. nėra sakęs, kad R. L. jam būtų padaręs kokių nors sužalojimų, tačiau minėjo, kad R. labai grubus ir griežtas. G. jai sakydavo, kad namuose yra verčiamas atlikti daug darbų – nešti malkas, skusti bulves ir kita (3 t, b. l. 66-73). Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja V. B. be kita ko patvirtino, jog teisingi jos parodymai, kad G. sakė, jog patėvis būna grubus ir prisigėręs jam retkarčiais įspiria (1 t., b. l. 38-39,42, 44-45). Taip pat parodė, kad apie 2015 m. gruodžio 31 d. – 2016 m. sausio 1 d. įvykius G. jai nieko nepasakojo (3 t., b. l. 66-73).Liudytoja V. S. pirmosios instancijos teisme parodė, jog ji vedė G. tikybos pamokas. 2016 metų kovo mėnesį, pamokos metu, ji pastebėjo, kad G. neramus, išsiblaškęs. Po pamokos jai papasakojo, kad jį skriaudžia mama. Apie tai, kad patėvis skriaudžia, G. nieko neminėjo. Pasakius, kad reikia pranešti socialinei pedagogei, G. išsigando, sakė, jog niekam nereikia sakyti, nes mama jį muš. Apie pokalbį pranešė socialinei pedagogei. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja patvirtino, jog jie teisingi ir parodė, jog berniukas neturėjo polinkio meluoti, fantazuoti. (3 t., b. l. 64-66). Liudytoja D. J. pirmosios instancijos teisme parodė, jog yra L. kaimynė, kai šie prisigėrę susimušdavo ir iškviesdavo policiją, ji prižiūrėdavo vaikus, kol atvykdavo močiutė. 2016 m. sausio 1 d. Naujųjų metų sutikimo metu su L. susitiko lauke, išgėrė butelį šampano, po dvylikos ji nuėjo namo. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja be kita ko patvirtino, jog nėra mačiusi, kad G. ar jo seserys būtų mušami ar skriaudžiami. 2015 m. gruodžio 31 d., o tiksliau 2016 m. sausio 1 d. per Naujųjų metų sutikimą, atbėgęs pas ją G. pasakė, kad tėvai pykstasi, atvažiuoja policija ir paprašė eiti pas juos. Suprato, kad tėvai išgėrę ir jis bijo, kad sesučių neišvežtų. Nuėjusi į namus, matė L. gulinčią ant lovos, o R. laikė jos rankas, L. buvo nerami, muistėsi. Jie vienas ant kito šaukė, ant R. kaklo buvo įbrėžimai, sakė, kad L. tai padarė. Ji nėra girdėjusi jokių šauksmų ant G. ar ant jo sesučių (1 t., b. l. 54). Liudytoja taip pat patvirtino, kad L. linkę į konfliktus kai būna išgėrę, tačiau jai nėra kilęs įtarimas, kad jie kada nors būtų mušę vaikus. Iš kitų apie tai taip pat negirdėjo (3 t, b. l. 73-75).Liudytoja I. Š. pirmosios instancijos teisme be kita ko parodė, jog dirba seniūnijoje socialinio darbo organizatore, L. ir G. pažįsta. Šeimą stebi nuo 2013-2014 m. L. yra manipuliatorė, melagė ir ji visada rasdavo būdą juos „užburti“. Dėl G. santykių su patėviu R. L. liudytoja parodė, jog apie patėvį G. nieko nesakė. Ji nėra gavusi jokių duomenų, kad patėvis būtų G. mušęs. Jai žinoma, kad R. ir L. gerdavo, mušdavosi ir po to kviesdavo policiją. R. L. ji gerai nepažįsta. Pati L. pradžioje sakydavo, kad ji yra blogas žmogus, tačiau vėliau sakydavo, kad uždirba ir myli visus vaikus. Apsilankymų pas L. metu pažeidimų nerasdavo. Iki 2016 m. pavasario apie L. šeimos būklę ji žinodavo tik iš pačios L. pasakojimų ir su G. iki to laiko psichologė nedirbo (3 t., b. l. 75-77).Liudytoja R. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji L. nepažįsta, pažįsta tik G.. G. močiutė V. yra jos vaikų auklė, G. ir jos sūnus D. draugai. Kad G. būtų atviravęs su jos sūnumi, jai nėra žinoma. Jai neteko girdėti, kad L. šeimoje būtų smurtaujama prieš vaikus. Ji nepastebėjo, kad G. būtų linkęs meluoti, fantazuoti (3 t., b. l. 99-100).Liudytoja Ž. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirba vaiko teisių apsaugos skyriuje. L. šeima jai žinoma nuo 2006 m. Šeima buvo stebima dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, ne kartą buvo įtraukta ir išbraukta iš rizikos šeimų sąrašo. 2016 m. sausį šeima vėl buvo įrašyta į rizikos šeimų sąrašą, nes prevenciniai pokalbiai nedavė rezultatų. G. po 2016 m. kovo mėnesio įvykio minėjo, kad mama ne kartą yra smurtavusi, grasinusi nusižudyti, vieną kartą ėjo kartis. G. įvardijo, kad dažniausiai konfliktai kildavo, kai L. gyveno su R. L.. G. sakė, kad R. L. irgi yra jį mušęs (3 t., b. l. 119-120). 2016 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio specialisto išvada Nr. G89/2016(10) nustatyta, kad G. B. kūne sužalojimų nerasta (1 t., b. 1. 64).UAB (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad G. B., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis adresu: (duomenys neskelbtini), gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitoje neįrašytas (1 t., b. 1. 69).Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-149/20416 (toliau – Teismo ekspertizės aktas) nustatyta, kad: 1) G. B. atsižvelgiant į turimas žinias bei jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę, tai yra jų esmę, todėl jiems mėgindavo priešintis, tačiau efektingiau priešintis jis negalėjo dėl savo fizinio silpnumo; 2) G. B. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu; 3) G. B. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Toliau atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus bei teisme rekomenduojama remtis jo parodymais ir jo daugiau neapklausti; 5) Šiuo metu G. B. nenustatyti jokie raidos, intelekto sutrikimai; 6) G. B. ryšys su motina L. L. yra ambivalentiškas, tai yra kupinas prieštaringų jai jausmų ir tuo pačiu L. L. yra jam emociškai reikšmingas asmuo. G. B. santykio su motina ambivalentiškumas labiau siejamas su L. L. asmenybe, jos elgsena su sūnumi, o ne kitomis aplinkybėmis; 7) Šiuo metu nustatyti, koks yra G. B. ryšys su patėviu R. L. nėra galimybių, kadangi šiuo metu byloje reikšmingas aplinkybes jis apibūdina tendencingai, tai yra kalba išskirtinai teigimai apie motiną bei neigiamai apie patėvius. Iš teismo ekspertizės akto taip pat matyti, kad G. B. byloje nagrinėjamus įvykius išgyveno ir išgyvena kaip ilgai besitęsiantį stresogeninį įvykį, be to jo emocinės būsenos sutrikimui reikšmingą poveikį daro ir tai, kad įtariamoji L. L. – jam emociškai artimas asmuo (t. 1, b. l. 77–88). Iš 2016 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini)skyriaus pateiktos informacijos matyti, kad L. L. šeima (duomenys neskelbtini) skyriui yra žinoma nuo 2006 m. L. L. augina 4 nepilnamečius vaikus. 2015 m. birželio mėnesį, jos šeimoje situacija pradėjo blogėti, nes buvo gauta duomenų apie jos ir vyro R. L. konfliktus kylančius dėl piktnaudžiavimo alkoholiu (t. 1, b. 1. 95).Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme R. L. neigė vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Pripažino, jog girtaudavo su nukentėjusiojo motina, kildavo konfliktai, tarpusavyje smurtaudavo, tačiau mažamečio nukentėjusiojo teigė nemušęs. Vis dėl to teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išteisintasis pripažino, jog galėjo įspirti G. B. į sėdmenis (3 t., b. l. 121). Nors teigia, jog tai galėjo būti nebent žaidybine forma, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstyti įrodymai, jų visuma, paneigia tokį išteisintojo aiškinimą.Kaip matyti iš G. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusysis parodė, jog smurtą jo atžvilgiu vartojo ne tik motina, bet ir patėvis R. L.. Nukentėjusysis parodė, kad kai patėvis būna blaivus, jie sutaria gerai, tačiau, kai būna girtas, įspiria jam, trenkia. Patėvis yra piktas ir mano, kad jo (nukentėjusiojo) nekenčia. Paskutinį kartą per Naujuosius metus, kaip teigė nukentėjusysis, R. L. buvo stipriai apgirtęs ir liepė gaudyti cigaretes, po to dėl cigarečių įspyrė jam į dešinę koją. Po spyrio žymių neliko, bet skaudėjo. Netikėti šiais mažamečio liudytojo parodymais nėra pagrindo, nes apie smurto vartojimą iš patėvio pusės mažametis užsiminė tiek ir savo tėvui A. B., tiek ir močiutei V. B., liudytojai Ž. M.. Įstatyminis nukentėjusiojo atstovas A. B. patvirtino, jog G. B. yra sakęs, kad jį muša ne tik mama, bet ir patėvis. Patėvis yra spyręs į sėdmenis, kelis kartus į šoną. Liudytoja V. B. taip pat parodė, jog G. B. bijo patėvio, vadino jį „B.“, pasakojo, kad, kai jis prisigeria, spiria į sėdmenis ir liepa eiti į savo kambarį. Liudytoja Ž. M. taip pat parodė, jog G. B. jai yra nurodęs, kad jį mušdavo ne tik mama, bet ir patėvis R. L.. Vertinant šiuos duomenis, atsižvelgtina į tai, jog G. B. kaip pagrindinį asmenį, vartojantį jo atžvilgiu smurtą, nurodė savo motiną, tačiau taip pat nurodė, kad smurtą vartoja ir patėvis. Netikėti nukentėjusiuoju nėra pagrindo, nes tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ir kitiems asmenims nurodytos smurto vartojimo aplinkybės – kad R. L. smurtą vartoja kai būna neblaivus, dažniausiai spiria, sutampa. Pažymėtina ir tai, kad G. B. nuosekliai nurodė, jog dažniausiai smurtą vartojo būtent mama L. L., dėl ko ji ir pripažinta kalta aptariamu nuosprendžiu ir nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas. Be to, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad G. B., atsižvelgiant į turimas žinias bei jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę; jis galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas aplinkybes; šiuo metu jam nenustatyti jokie raidos, intelekto sutrikimai ir polinkis fantazuoti taip pat nenustatytas. Apie tai, kad berniukas nelinkęs fantazuoti, parodė ir liudytojai A. B., V. B., R. D.. Esant šioms aplinkybėms, netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais, kad R. L. yra ne kartą jo atžvilgiu vartojęs fizinį smurtą, t. y. įspyręs, o taip pat ir įspyręs būtent naujų metų naktį iš 2015 m. gruodžio 31 d. į 2016 m. sausio 1 d., nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog šių duomenų kontekste, įvertinus tai, kad R. L. ir L. L. suinteresuoti išvengti atsakomybės, jų parodymai prieštarauja kitiems tarpusavyje iš esmės sutampantiems liudytojų parodymams, šių asmenų parodymai, kad R. L. smurto mažamečio G. B. atžvilgiu nevartojo, vertinami kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad šių asmenų parodymai tarpusavyje nesutampa. Kaip jau aptarta anksčiau, R. L. neneigia spyręs berniukui, tuo tarpu L. L. neigė buvus bet kokį smurtą iš R. L. pusės, nors jos parodymai dalyje, kuria ji pripažinta kalta ir nuteista ir kuri neskundžiama, vertinti kaip nepatikimi. Taip pat pažymėtina, jog apylinkės teismas, net ir įvertinęs teismo ekspertizės išvadas, kad G. B. ir jo motinos ryšys ambivalentiškas, kad jis išimtinai teigiamai atsiliepia apie motiną, tikėjo ne L. L., kuri neigė bet kokį smurtą sūnaus atžvilgiu, o būtent mažamečio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir kitais duomenimis apie mažamečio atžvilgiu L. L. vartotą smurtą, kai tuo tarpu kitą dalį mažamečio parodymų dėl R. L. smurto visiškai nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad nėra galimybių nustatyti G. B. ryšio su patėviu R. L., ir kad šiuo metu (t. y. būtent ekspertizės metu) apie byloje reikšmingas aplinkybes jis kalba tendencingai, t. y. išskirtinai teigiamai apie motiną ir neigiamai apie patėvius, nesuteikia nukentėjusiojo parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, L. L. atžvilgiu bei R. L. atžvilgiu vertinti skirtingai. Nors, kaip nurodyta teismo ekspertizės akte, nukentėjusysis išskirtinai teigiamai atsiliepė apie motiną, tačiau jo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui ir kitiems asmenims nurodytos aplinkybės rodo ką kita ir teismas tikėjo nukentėjusiojo parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui apie netinkamą motinos elgesį. Esant šioms aplinkybėms, o taip pat įvertinus ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ir kitiems asmenims G. B. nurodytos aplinkybės dėl neteisėtų R. L. veiksmų iš esmės nesiskyrė, byloje nenustatytas berniuko polinkis fantazuoti, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo parodymai pripažintini patikimais įrodymais, kuriuos patvirtina visuma kitų jau aptartų duomenų.Tai, kad berniukas kaimynei ir mokytojai apie R. L. smurtą nenurodė, šiuo atveju nepakankami duomenys netikėti nukentėjusiuoju. Pažymėtina, jog kaimynė D. J. su L. bendraudavo tiek, kiek reikėdavo prižiūrėti vaikus, kol po konfliktų atvyks močiutė. Ji yra vyresnio amžiaus, todėl natūralu, kad santykis su mažamečiu berniuku nėra artimas. Liudytojai V. S. (tikybos mokytojai) G. B. taip pat nenurodė apie patėvio smurtą, tačiau vertinant šiuos duomenis, būtina atsižvelgti į tai, jog pirmiausia mažametis nukentėjusysis prabilo apie motinos vartojamą smurtą, būtent tai jį labiausias neramino, dėl to jis jautėsi įskaudintas. Nukentėjusysis nenorėjo, kad mokytoja dar kam nors apie tai praneštų, nes bijojo, kad dėl to būtent mama jį gali vėl mušti. Vertinant nukentėjusiojo parodymus visumoje, matyti, kad fizinis ir psichinis smurtas dažnesnis buvo būtent iš motinos pusės, ne iš patėvio, su motina buvo susiklostę prieraišumo santykiai, ji buvo žymiai artimesnis ir svarbesnis nukentėjusiajam žmogus nei patėvis, todėl suprantama, kad nukentėjusysis pirmiausia prakalbo ir daugiausia aplinkybių nurodė būtent dėl motinos vartoto smurto. Dėl šių priežasčių tai, kad berniukas kaimynei ir mokytojai apie R. L. smurtą nenurodė, nesuteikia pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertini kaip nepatikimus.Tad, pirmiau aptartų bylos duomenų visuma leidžia pripažinti esant įrodyta, jog R. L. laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio, (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė mažametį G. B. sukeldamas jam fizinį skausmą, paskutinį kartą iš 2015 m. gruodžio 31 d. į 2016 m. sausio 1 d., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, vieną kartą įspyrė į dešinę koją, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Tokie R. L. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo R. L. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo R. L. pripažįstamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.Skiriant bausmę R. L. įvertinamos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės. Atsižvelgiama į tai, kad R. L. padarytas nusikaltimas yra tyčinis, baigtas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Vertinant veikos pobūdį ir pavojingumą atsižvelgiama į tai, kad tai yra smurtinio pobūdžio nusikaltimas, be to, padarytas prieš mažametį asmenį, t. y. akivaizdžiai silpnesnį, negalintį tinkamai apsiginti ir pasipriešinti asmenį. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 1 dalies 9 punktas). Vertinant R. L. asmenybę atsižvelgtina į tai, kad už panašaus pobūdžio nuskalstamą veiką, t. y. smurtą artimoje aplinkoje R. L. teisiamas jau ne pirmą kartą, be to, ne kartą baustas administracine tvarka. Įvertinus šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti, R. L. skirtina 20 MGL dydžio bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria R. L. dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

R. L. pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir skirti jam 20 MGL, t. y. 753,2 eurų, dydžio baudą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.