Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis, 1-25-630/2017

Teismas: Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-12-01
Bylos Nr.: 1-25-630/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-14952-2016-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Lina Antanaitienė
Kaltinamasis: L. L., R. L.
Civilinis ieškovas: A. B.

Kategorijos

1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
1.2.9.8Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis (BK 163 str.)
2.3.6.4.2Nuosprendžio surašymas ir paskelbimas (BPK 302, 308 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-25-630/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14952-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 1.2.9.8; 2.3.6.4.2 (S)

ŠAKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 1 d.Šakiai

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Lina Antanaitienė,sekretoriaujant Jurgitai Leškevičienei,dalyvaujant prokurorui Audriui Ažukui,kaltinamajai L. L., jos gynėjui advokatui D. R.,kaltinamajam R. L., jo gynėjui advokatui V. A.,nukentėjusiojo nepilnamečio G. B. atstovui pagal įstatymą ir civiliniam ieškovui A. B.,nukentėjusiojo nepilnamečio G. B. atstovui advokatui G. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, išsituokęs, dirbantis pagal individualią veiklą, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruojantis adresu: (duomenys neskelbtini), teistas 2016 m. gegužės 27 d. Šakių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo terminą būti namuose nuo 21 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, uždraudžiant įsigyti, turėti ir vartoti alkoholinius gėrimus bei paskirta BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir

L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti ir gyvenamąją vietą deklaruojanti adresu: (duomenys neskelbtini), išsituokusi, dirbanti pagal individualią veiklą, teista: 1) 2015 m. vasario 3 d. Šakių rajono apylinkės teismo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 8 punktu bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų; 2) 2016 m. gruodžio 5 d. Šakių rajono apylinkės teismo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 1 metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio),

kaltinami pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 163 straipsnį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kaltinamoji L. L. piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, žiauriai elgdamasi fiziškai ir psichiškai gniuždė vaiką, mušdama sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą, tai yra kaltinamoji L. L., privalėdama užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme Nr. 1-1234, sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, užtikrinti sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam vystymuisi, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė savo mažametį sūnų G. B. per veidą, spardė, trenkė jam skuduru per nugarą, mušė diržu, sukeldama jam fizinį skausmą, paskutinį kartą 2016 m. kovo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, trenkė jam rankomis per nugarą ir kojas, tokiais savo veiksmais sukeldama jam fizinį skausmą ir šiais savo veiksmais padarė žalą sūnaus G. B. psichinei sveikatai, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji L. L. kalta neprisipažino ir parodė, kad jos sūnus G. gimė (duomenys neskelbtini), kai ji dar gyveno su jo tėvu A. B.. Po metų laiko jie išsiskyrė. Kai G. buvo apie 2–3 metai, ji pradėjo gyventi su M. M.. Su M. M. gyveno nuo 2007 m. iki 2011 m. Su juo gyveno pas jos tėvus (duomenys neskelbtini), dar gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Su M. M. susilaukė dviejų dukrų – K. ir A.. Gyvenant su M. M., jie pykdavosi, tačiau G. gyvendavo tai pas vieną močiutę, tai pas kitą, tai pas ją, todėl jis jų barnių nematydavo. Nieko panašaus, ką G. pasakojo tikrai nebuvo. G. dienos metu būdavo namuose, o naktį eidavo pas močiutę arba pas kaimynę B., kuri nuomojosi butą antrame aukšte. Jeigu ji matydavo, kad kyla konfliktas, G. nuvesdavo pas savo mamą. M. M. gerdavo, ji skųsdavo jį policijai, tačiau policija sakydavo, kad jie nesikiša į šeimyninius konfliktus. Tuo laikotarpiu jokių sprendimų pasikarti nebuvo. 2011 m. pradžioje ji išsiskyrė su M. M. ir 2011 m. gruodžio mėnesį pradėjo bendrauti su R. L.. Tuo metu ji gyveno pas savo mamą (duomenys neskelbtini), o R. L. tuo metu dirbdavo Vilniuje ir grįždavo tik savaitgaliais. 2012 m. R. L. buvo išvykęs į Belgiją, 2013 m. ji, jos vaikai ir R. L. apsigyveno kartu (duomenys neskelbtini). Su R. L. susilaukė dar vienos dukros. R. L. pradėjo važinėti į Švediją ir nuo tada jie pradėjo pyktis. R. L. apie tris savaites dirbdavo ir apie dvi savaites būdavo Lietuvoje. Jie pykdavosi dėl to, kad R. L. grįžęs iš užsienio „uždalyvaudavo“ su draugais ir negrįždavo namo. Tarp jos ir R. L. nebūdavo nei pastovių gėrimų, nei peštynių. Policija buvo iškviesta ir rado ją bei L. išgėrusius daugiau nei du kartus. Visus tuos kartus vaikai būdavo su jais, bet jie nieko negirdėdavo, nes nebuvo pas juos taip, kad „pyškėtų“ baldai ir langai. Policiją iškviesdavo R. L., nes ji jo neįsileisdavo į namus. Jis policijai sakydavo, kad ji jam neatiduoda jo daiktų. Jos santykiai su sūnumi G. būdavo geri tol kol ji jam viską leisdavo, tai yra leisdavo eiti pas draugus, sėdėti prie kompiuterio, neliepdavo daryti namų darbų ar padėti tvarkytis namuose. Kai susipykdavo su G. būdavo visko, „išsišaukdavo“ žodžiais, bet ji niekada jo nemušė. 2016 m. kovo mėnesį, prieš Šv. Velykas, iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos pas ją į namus atvyko dvi socialinės darbuotojos – I. Š. ir G., ir dėl galimai naudojamo fizinio smurto iš jos paėmė G.. Apie tai, kad G. galimai yra skriaudžiamas, socialinėms darbuotojoms pranešė G. močiutė, A. B. mama V.. Sausio mėnesį ji šnekėjo su dabartine A. B. žmona A., kuri jai pasakė, kad V. „užvirė košę“, o mes turime „srėbti“. Tą dieną, prieš socialinei darbuotojai paimant G., ji jį išsiuntė į parduotuvę nupirkti mišinuko. Jis grįžęs pasakė, kad jo nerado, ji paliepė nueiti antrą kartą, o jis jai pasakė, kad pati nueitų nusipirkti. Ji tuo metu prižiūrėjusi mažąją dukrą, todėl G. nuėjo antrą kartą ir paėmė mišinuką. Tą kartą ji G. tikrai nemušė. Po to atvažiavo socialinės darbuotojos. Vaiko paėmimo metu ji buvo namuose. Prie jos G. niekas neapžiūrėjo ir paėmę jį nuvežė pas močiutę V.. Ji supratusi, kad sūnus iš jos paimamas dėl galimai naudojamo fizinio smurto prieš jį, paprašė, kad jai leistų G. nuvežti ekspertizės atlikimui, tačiau socialinė darbuotoja I. Š. pasakė, kad tam nėra reikalo, nes ji jį apžiūrėjo ir jis nėra sumuštas. Po vaiko paėmimo, nors vaikas gyveno pas močiutę, ji su juo bendravo. Liepos mėnesio 22 d., sumelavęs V., kad išvažiuoja pas senelį, G. atėjo pas ją. Tuo metu jai buvo skirta kardomoji priemonė – nebendrauti su G., tačiau ji sūnaus neišvijo. Atvažiavusiems policijos pareigūnams G. pasakė, kad nori būti pas mamą. 2016 m. liepos 29 d. pas ją namuose G. pats parašė paaiškinimą, kadangi nenorėjo gyventi pas močiutę. Ji nediktavo, tik nurodė jam kokia forma reikia rašyti paaiškinimą. Kaltinamoji taip pat parodė, kad kai ji susipykdavo su G. jie tik apsižodžiuodavo. Būdavo, kad G. ją išvadindavo visokiais žodžiais. Ji G. su skuduru per veidą niekada nėra trenkusi. Dėl šūkavimų tiek ji, tiek G. visada vienas kito atsiprašydavo. Ji G. niekada specialiai nėra mušusi, nebent gal netyčia kada su skuduru per veidą yra pataikiusi, tačiau ir netyčia pataikiusi ji visada jo atsiprašo. Ar ji G. netyčia pataikė su skuduru per veidą ir, ar nuo tokio smūgio G. ant veido buvo likęs dryžis, ji negali pasakyti, tokio dalyko neatsimena. 2015 m., per Naujuosius metus, su kaimyne, vyru ir vaikais buvo nuėję pažiūrėti fejerverkų. Jokių barnių tą dieną nebuvo. 2015 m. gruodžio 31 d.–2016 m. sausio 1 d. R. L. G. į koją nespyrė, kadangi ji nematė, kad R. L. būtų spyręs, o ir vaikas jai dėl nieko nesiskundė. Tik 2016 m. sausio 1 d. tarp jos ir vyro kilo žodinis konfliktas, kadangi jis norėjo toliau eiti gerti, bet jokių muštynių nebuvo. Jie konflikto metu apsistumdė, bet R. L. nesmurtavo. R. L. nė vieno vaiko gyvenime nėra mušęs. Iki G. paėmimo, pastarasis niekada nešnekėjo, kad R. L. jam spyrė. Visi šitie pasakojimai atsirado tada, kai G. paėmė. Kodėl G. apkalba ją ir jos buvusį sutuoktinį R. L. ji nežino, bet mano, kad A. B. žadėdamas G. įvairius daiktus, tai yra telefoną „Iphone“, keturratį, bando nuteikti G. prieš ją. Jos manymu A. B. sūnų nuteikinėja prieš ją, nes nori, kad G. gyventų pas jį ir jam nereikėtų mokėti išlaikymo. A. B. išlaikymo beveik nemokėjo, todėl susidarė didelė skola. A. B. ruošėsi parduoti savo motinai V. priklausantį namą, tačiau antstolis jį areštavo. Nuo to laiko prasidėjo ginčas dėl G. gyvenamosios vietos. Po kurio laiko V. B. kreipėsi į socialines darbuotojas dėl galimai prieš G. naudojamo fizinio smurto, ko pasėkoje vaikas iš jos buvo paimtas. 2013 m. vasarą, jai ir R. L. susipykus bei abiem būnant neblaiviems, ji siekdama R. L. pagąsdinti nuėjo prie lauke stovėjusio automobilio, užsidėjo virvę sau ant kaklo ir ją pririšo prie automobilio „ragų“, tačiau R. L. atėjęs virvę nuplėšė. G. šio įvykio nematė, kadangi tuo metu buvo namo antrame aukšte, bet apie jį galėjo sužinoti iš jos bei R. L. pokalbių. Minėtas bandymas nusižudyti buvo vienintelis. Nors ji buvo žodžiais pasakiusi, kad nusižudys, tačiau niekada daugiau nebandė. Ji niekada nesakė, kad nusižudys prie G., todėl nežino iš kur jis apie tai žino. R. L. visus vaikus mylėjo vienodai ir rūpinosi jais kaip savais vaikais. R. L. išlaikė ją ir jos vaikus, šeimoje buvo kaip rūpintojas, išlaikytojas. Jis pirko jiems dovanas, juos išlaikydavo. R. L. vaikų neauklėjo, tai yra nekontroliuodavo vaikų mokslų, neidavo į tėvų susirinkimus, tačiau namuose jis buvo kaip tėvas. Mergaitės jį vadina tėte. R. L. su G. pasipykdavo tik dėl mokslų. Ji niekada negirdėjo, kad R. L. būdamas neblaivus būtų šaukęs ant G.. Blaivus R. L. yra G. piktai kažką pasakęs dėl mokslų arba kai grįždavo vėlai naktį iš draugų prieš tai nepranešęs, jog užtruks, tačiau jis ant G. niekada nėra šaukęs. G. pykdavo, kad jam namuose reikėdavo daugiau daryti, nei kitom dviem mergaitėms, nes jos dar mažos. Ji supranta, kad tokios sąlygos, kai yra išgėrinėjama, atvažiuoja policija, bandoma žudytis, vaikui augti yra netinkamos, tačiau tai nuolat jos šeimoje nevykdavo, ji nebūdavo nuolat apsvaigusi nuo alkoholio, rūpinosi vaikais, jie nebuvo palikti likimo valiai. Šiuo metu ji alkoholio nebevartoja, pradėjo gydymo programą. Šiuo metu ji bendrauja su dukromis, kiekvieną dieną su jomis susiskambina. Kadangi ji neseniai grįžo po gydymosi, dukros dar gyvena su jos mama. Su sūnumi G. ji šiuo metu nebendrauja. Jis gyvena pas tėvą. Ji tik žinute jį pasveikino su gimtadieniu. Jos atžvilgiu yra pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl G. sumušimo, kur ji taip pat neprisipažįsta kalta (t. 3, b. l. 3–11).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. L. parodė, jog kaltu prisipažįsta iš dalies, tai yra prisipažįsta dėl alkoholio vartojimo bei tarpusavio kivirčų, tačiau iš esmės kaltu neprisipažino ir parodė, kad su L. susipažino 2011 m., o 2014 m. susituokė. Jo santykiai su G. buvo nei draugiški, nei piktybiški. Kai jis gyveno su L., G. buvo apie 6 metai, A. buvo pusės metų, o K. pusantrų. Didžiausia problema jo ir L. šeimoje buvo alkoholio vartojimas. Kai jis grįždavo iš užsienio, su L. L. vartodavo alkoholį. Konfliktai tarp jo ir L. L. dažniausiai kildavo vakarais, kai vaikai miegodavo, todėl jie faktiškai nematydavo konfliktų. Vaikai matė gal tik vieną kitą konfliktą. Jis prisimena, kad vieną kartą L. norėjo kartis. Jis susipyko su L. L. ir išėjo miegoti į automobilį. Jam nespėjus užsnūsti automobilis susiūbavo ir jis pamatė, kad L. L. „pasitempusi“ ant „šniūro“, pririšto ant automobilio bagažinės stogo. Jis tą „šniūrą“ spėjo nutraukti. G. minėto įvykio nematė. Jis mano, kad apie minėtą įvykį G. nugirdo, kai jis apie tai kalbėjo su L.. Prie jo L. vaikams nėra grasinusi nusižudyti. Jis neprisimena, kas vyko 2016 metų sutikimo naktį.

Teisiamojo posėdžio buvo pagarsinti kaltinamojo R. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis parodė, kad L. L. 2016 m. pradžioje sudavė šluostuku ar skuduriuku G. per veidą, kuris tuo metu buvo virtuvėje. G. gavo už tai, kad kažką melavo ar atsikalbinėjo. Kad L. būtų sakiusi G. sakyti, kad jį sumušė ne ji, to negirdėjo. Matė, kad po to liko raudona žymė jam ant veido. Daugiau niekada prie jo L. nėra „pakėlusi rankos“ prieš G.. Kai dirbo užsienyje ir Vilniuje, namuose nebūdavo po 2–3 savaites, todėl to, kas vyko namuose, jis nežino. L. jam dažnai skambinėdavo būdama išgėrusi. Jam grįžus, jie susitaikydavo ir kartu gerdavo. Išgertuvių metu kildavo ginčai, konfliktai, kuriuos girdėdavo vaikai, atvažiuodavo policija. Konflikto metu L. tapdavo pikta ir nervuota. L. nervuota būna ir blaivi ir išgėrusi. Parodė, kad 2015 m. vasarą tarp jų kilo eilinis konfliktas, po kurio jis nuėjo miegoti į laike stovinčią mašiną, kad išvengti tolimesnio konflikto. Lauke tuo metu jau buvo tamsu. Pajuto, kad susiūbavo mašina, išlipęs pamatė, kad L. buvo prisirišusi virvę prie automobilio „ragų“, ant stogo bagažinės laikiklių, ir korėsi. Bandė ją nuimti. Tada pakvietė G., kad šis atneštų peilį. Šis atnešė ir jis tada nupjovė virvę. G. tai pamatęs neišsigando, atrodė, kad tai jo nenustebino. Daugiau nematė, kad L. bandytų kartis. Yra girdėjęs, kad kol L. dar gyveno (duomenys neskelbtini) su sugyventiniu ji irgi yra „nukabinta iš kilpos“. L. turi problemų su psichika, ji konfliktiška, isterikė, nesivaldanti, užsiplieskianti. G. jis niekada nėra mušęs, tik baudęs žodžiu dėl kompiuterio, dėl pamokų ruošos. 2015 m. gruodžio 31 d. vakare jis šventė naujus metus kartu su L., buvo atėjusi ir kaimynė D. J.. Neprisimena, ar tą vakarą kilo konfliktas tarp jo ir L., tačiau G. tą vakarą ar sekantį tikrai nemušė ir jokių cigarečių jam gaudyti neliepė. Apie konfliktą šių metų pavasarį, kai G. neva neparnešė pinigų ar nenupirko mišinuko, jam nėra žinoma. L. padrausmindavo G. pakeltu tonu, kai šis nepadarydavo namų darbų, laiku negrįždavo iš mokyklos, ar ilgai užsibūdavo pas draugus, tačiau smurto, išskyrus tą vieną atvejį, kai sudavė skudurėliu per veidą, jis nematė ir jam apie tai nėra žinoma. Jam atrodo, kad ši byla prasidėjo dėl to, kad G. tėvas nemoka išlaikymo ir vaikas yra visko primokintas sakyti. Pats su G. sutardavo neblogai, stengėsi jį pamokinti, tačiau jo nemušė (t. 2, b. l. 71–72).

Pagarsinus R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis parodė, kad parodymai surašyti teisingai, tik tai, kad G. matė, kaip L. korėsi ir atnešė peilį, yra netiesa. Jis tuo metu nesutarė su L., todėl siekdamas jai „įkąsti“ pamelavo, kad G. matė, kaip L. korėsi. Kodėl L. virtuvėje G. sudavė su skuduru per veidą jis nežino. Jis taip pat nežino iš kur kaimynė D. J. sužinojo apie L. bandymą pasikarti. Jo konfliktavimas su L. L. teigiamos įtakos G. nedarė. Jis gal buvo kalbėjęs su G. pakeltu balso tonu, tačiau jo niekada nemušė. Jis mano, kad G. į užpakalį galėjo įspirti žaidybine forma, tačiau ne siekdamas jį nuskriausti. Jam G. atžvilgiu laikinoji globa nebuvo nustatyta ir jokių įstatymais ar susitarimais nustatytų įpareigojimų rūpintis G. jis neturėjo. Jis jautė tik moralinę pareigą rūpintis G.. Visus su G. auklėjimu susijusius klausimus spręsdavo L.. G. jo tėvu nevadindavo, vadindavo dėde. Jis finansiškai rėmė visus L. vaikus. G., kaip ir visiems L. vaikams, pirko batus ir drabužius. Taip pat jis G. nupirko planšetinį kompiuterį (t. 3, b. l. 120–122).

Nukentėjusiojo G. B. įstatyminis atstovas A. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. niekada nepasakė jokių blogų žodžių apie R. L.. Jeigu G. atsisakydavo kažką padaryti, prieš jį naudojo psichologinį smurtą ar jį mušė tik L.. G. jam pasakydavo, kad R. L. jį tik pabardavo. G. taip pat jam pasakė, kad jis atsišnekėjo ir R. L. juokais, ar ne juokais, įspyrė jam į užpakalį. Jis įsitikinęs, kad G. žodžiai apie tai, jog L. prieš jį naudojo psichologinį smurtą ar jį mušdavo, nėra fantazavimas, kadangi jie lankėsi pas psichologus ir jo manymu psichologai moka išklausti vaiką ir mato, kada vaikas sako teisybę. G. yra pasakojęs apie mamos bandymą nusižudyti. Jis pasakojo, kad mama buvo išgėrusi ir sakė, kad pirma vaikams padarys kažką, o po to pati pasikars. Jis su L. gyveno labai trumpai. Tuo laikotarpiu, kai G. gyveno pas mamą, jis buvo pastebėjęs mėlynių ant jo kūno ne vieną kartą, tačiau G. tuo metu jam sakydavo, kad jos atsirado važiuojant su dviračiu, būnant su draugais. Jis mano, kad visi G. susirgimai yra nuo nervų. Po to, kai G. pradėjo gyventi su juo, su motina jis buvo susitikęs tik vieną kartą per savo sesers krikštynas. Jis neprisimena ir negali pasakyti datos, kada ant G. kūno matė kažkokius sužalojimus, tačiau jis dėl to, kad prieš G. buvo vartojamas smurtas yra kreipęsis į vaikų teises.

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis parodė, kad su L. K. (dabartine L.) turi sūnų G. B.. Su L. išsiskyrė 2006 m. ir išvyko gyventi į užsienį. Su vaiku bendravo telefonu per savo mamą V. B.. Anglijoje gyveno 10 m., alimentus mokėjo stabiliai, gal paskutinius trejus metus mokėjo mažiau, dalimis. Jo siunčiami pinigai nebuvo naudojami vaiko poreikiams. Per tą laiką, kol bendravo grįžęs į Lietuvą su sūnumi ir per telefoną, G. jam niekada nėra skundęsis, kad jis yra skriaudžiamas šeimoje, kad jį muša mama ar patėvis. Ant jo jokių sužalojimų nepastebėjo. Paklausus kaip sekasi jam šeimoje su mama, jis nuleisdavo galvą, kažką sumurmėdavo. Kiekvieną kartą vaikas klausdavo ar negalėtų gyventi su juo. Dar būdamas Anglijoje jis skambino į Šakių vaikų teises ir į Vilnių, kad jie imtųsi priemonių, kad būtų tinkamai rūpinamasi vaiku, nes žinojo, kad namuose vyksta vakarėliai. Jam buvo atsakyta, kad šeima yra stebima. Į Lietuvą gyventi jis grįžo 2016 m. pradžioje. 2016 m. kovo mėnesį jam paskambino jo motina ir pasakė, kad pas ją neateina G. jau visą savaitę. Po savaitės atėjo vaikas į mokyklą ir iš mokyklos tikybos mokytojos ar socialinės darbuotojos jis sužinojo, kad vaikas yra galimai mušamas. Po šito atvejo jis tą patį vakarą atvažiavo pas G., kuris buvo pas jo motiną. Ant G. kairės kojos, pakinkyje, buvo beužsitraukianti žaizda ir jis skundėsi nugaros skausmais, tačiau mėlynių nesimatė. Matėsi, kad vaiko akys buvo pavargusios, lyg užsiverkusios. G. pasakojo, kad jį muša ne tik mama, bet ir patėvis. Sakė, kad kartą patėvis įspyrė į užpakalį, kad spyrė kelis kartus į šoną. Mama ir patėvis varė jį atnešti malkų, o patys tuo metu sėdėjo, todėl jis jautėsi kaip tarnas. Kadangi jis ilgai gyveno Anglijoje ir retai matėsi su G., tai jų santykiai nebuvo labai artimi. G. ryšys su močiute V. B. yra artimesnis, nes jie kartu praleidžia daugiau laiko. Kai sūnus pagyveno pas jį, jis tapo atviresnis, ramesnis, matosi, kad jam gerai. G. pasakojo, kad mama dažnai geria, tyčiojasi iš jo, o prisigėrusi grasina, kad padarys vaikams galą, o paskui pati sau. Visus sunkius darbus duoda dirbti jam ir iš jo tyčiojasi, laiku nepadarius darbų už tai jį muša per galvą, purto. G. sakydavo, kad mama jį mušdavo tiek girta, tiek blaivi (t. 1, b. l. 48–50).

Pagarsinus A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis patvirtino, kad parodymai surašyti teisingai bei pažymėjo, jog dabar G. lankosi pas psichologus Lazdijuose (t. 3, b. l. 117–119).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. S. parodė, kad G. nuo penktos klasės buvo jos auklėtinis, tačiau jį pažinojo jau nuo antros klasės, kadangi vedė G. tikybos pamokas. 2016 m. kovo mėnesį, pamokos metu, ji pastebėjo, kad G. buvo gana neramus, išsibalansavęs, suirzęs, įsiaudrinęs, nenorėjo dirbti, neišsiėmė pratybų sąsiuvinio, neatlikinėjo užduočių. Ji bandė jį nuraminti ir tada jis pradėjo jai pasakoti, kad namuose mama jį skriaudė. Kadangi tuo metu vyko pamoka, klasėje buvo daug vaikų, ji paprašė, kad jis pasiliktų po pamokos. Po pamokos jie liko dviese ir jis jai papasakojo, kad namuose mama jį skriaudžia. Kokiais tiksliai žodžiais G. tai pasakė, ji nepamena. Apie tai, kad patėvis jį skriaudžia G. nieko neminėjo. Ar tai yra pirmas kartas, kai jis yra skriaudžiamas, prieš kiek laiko tai buvo, ji neklausinėjo. Ji tiesiog išklausė berniuką. Po to, kai G. jai papasakojo, ji pasakė, kad apie tai reikia pranešti socialinei pedagogei. G. išsigando ir pasakė, kad niekam negalima sakyti, nes mama jį muš. Jai neatrodė, kad G. juokautų arba kažkuo manipuliuotų. Ji apie pokalbį su G., kurio metu vaikas pasisakė, kad yra skriaudžiamas mamos, pranešė mokyklos socialinei pedagogei.

Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos V. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad 2016 m. kovo 14 d. turėjo su ketvirtokais tikybos pamoką. G. per pamoką buvo suirzęs ir susierzinęs. Pamokos metu G. nedirbo, sakė, kad laukia, kol jam sueis 10–12 metų ir jis galės gyventi pas tėvą. Paklausus, kas atsitiko, G. susigraudino ir pasakė, kad jis nenori gyventi su mama. Po pamokos ji G. pasiliko kabinete ir paklausė, kaip jis jaučiasi. G. pasakė, kad pas jį namuose dažnai lankosi policija, kad mama dažnai geria su patėviu, kad namuose vyksta konfliktai ir šeimoje nėra ramybės. Matėsi, kad vaikas tikrai nemeluoja, buvo susijaudinęs. G. pokalbio pabaigoje pasakė, kad jį muša mama, bet kaip ir kada jis nesakė, nekonkretino. Ji pasakė, kad apie tai reikia pranešti socialinei pedagogei. G. išsigando, kad tik nepasakytų apie tai jo mamai, nes jį vėl muš. Matėsi iš jo elgesio, kad vaikas išsigando, išpūtė akis. Daugiau su G. nekalbėjo, pamokų su juo neturėjo (t. 1, b. l. 34–35).

Po parodymų pagarsinimo liudytoja V. S. patvirtino, kad jos parodymai yra surašyti teisingai ir papildomai parodė, kad ji matė, kad G. suirzęs ir pas jį viduje kažkas negerai. G. neturėjo polinkio fantazuoti, meluoti. Per visą trijų metų laikotarpį, tai yra laikotarpį nuo to momento kai ji susipažino su G. iki minėto įvykio, ji nepastebėjo, kad būtų buvę kažkas panašaus, kad G. būtų skundęsis. Apie tai, jog jį kažkas skriaudžia, G. jai papasakojo tik tą vieną kartą (t. 3, b. l. 64–66).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. B. parodė, kad A. B. yra jos sūnus, o G. yra jos anūkas. Jos sūnui išsiskyrus su L., ji su G. neturėjo galimybės bendrauti. Ji G. gyvenime dalyvauja nuo tada kai jam suėjo ketveri, jų santykiai yra artimi. G. nuo kokių 5 metų jai visada sakydavo, kad jis bijo mamos, kad mama yra visada pikta. Ji nemano, kad L. visai nesirūpindavo G., tačiau G. visada jausdavo kažkokią baimę mamai. Jis net per telefoną jos bijodavo, sustabarėdavo, kai kalbėdavo su mama. G. dėl tos amžinos vidinės įtampos ir baimės įgijo astmą. G. sakydavo, kad ji jo neklausinėtų, nes jei ji pasakys mamai, mama jį užmuš. G. jai pats pasakodavo, kad mama jį muša, spardo, jam trenkia už mažiausią dalyką, tai yra dėl to, kad jis nesuprato pamokų, ar dėl to, kad kažko nepadarė. Ji prisimena, kai maždaug prieš metus laiko pas ją atėjo G. su labai stipriu, dideliu raudonu randu ant veido. Ji paskambino mokytojai paklausti, ar pastaroji matė G.. Mokytojai G. sakė, jog trenkėsi į spintą. Jai G. pasakė, kad minėtas randas atsirado, nes sesė su raktais užgavo, o dar vėliau tvirtino, kad trenkėsi į spintą. Ji tuo nepatikėjo, mano, kad tokio pobūdžio randas galėjo atsirasti nuo smūgio. G. bijodavo ir R., jį vadindavo (duomenys neskelbtini). Jis pasakodavo, kad kai prisigeria (duomenys neskelbtini), tai jis koja spiria jam į užpakalį ir liepia eiti į savo kambarį. G. nėra sakęs, jog R. L. būtų jam padaręs, kokių nors sužalojimų, tačiau minėjo, kad R. yra labai grubus ir griežtas. L. jai yra pasakiusi, kad R. prie G. negali „kišti nagų“ ir tik žodžiu gali pasakyti. G. jai labai daug kartų yra pasakojęs apie motinos bandymus nusižudyti. Jis pasakojo, kad mama ėjo į vonią ir su chalato diržu save smaugė, o jis su sesėmis šaukė, rėkė, kad mama taip nedarytų, ją tempė. Taip pat pasakojo, kad mama prisirišusi virvę prie automobilio „ragų“ korėsi. Tuo metu ten buvusi kažkokia draugė šaukė, kad G. greitai atneštų peilį. G. yra sakęs, kad jo mama, jeigu jis ir jo sesės neklausydavo, juos gąsdindavo sakydama, jog pasikars ar kažką sau pasidarys. G. visus šiuos įvykius jai pasakodavo paprastai, lyg kalbėtų apie medį, orą. G. jaučia baimę, kad jo mama gali pasikarti. Jis sakydavo, kad bijo mamos labai, kai ji prisigeria. Ji mano, kad pas L. namuose išgertuvės vykdavo labai dažnai, nors ji pati jos namuose nesilankydavo. Apie tai, kad G. yra mušamas mamos ji pranešė socialinėms darbuotojoms, kurios paėmė vaiką iš motinos ir atvežė jai. Kodėl po kurio laiko G. vėl grįžo gyventi pas mamą, ji nežino. G. jai sakydavo, kad namuose yra verčiamas atlikti labai daug darbų, tai yra nešti malkas, skusti bulves ir kita. Ji mano, kad darbai, kuriuos jam liepdavo dirbti mama, pagal jo amžių yra jam per sunkūs.

Teisiamojo posėdžio buvo pagarsinti liudytojos V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad G. jai pasakojo, kad jį mama muša diržu, tada jam galėjo būti 4–6 metai. Kai L. pradėjo gyventi su R. L., ten dažnai vykdavo išgertuvės, buvo kviečiama policija. Tuo metu G. skųsdavosi, kad gyventi pas mamą jis nenori, nes mama labai agresyvi, kai ji būna išgėrusi. Ji šaukia grubiai ir būdama išgėrusi grasina, kad pasikars. G. pasakojo, kad kartą mama išgėrusi nuėjo į vonią, pasiėmusi chalato diržą ir sakė, kad eina kartis. Sakė, kad mama kartis ėjo į šaltąją – koridorių, kuris nekūrenamas. G. pasakojo, kad jam miegant su sesėmis jį girta motina kelia, nes grįžęs patėvis iš darbo ją keikia, o G. turi ginti ją. G. skundėsi, kad jam mama užkrauna daug darbų. Jam reikėjo kambarius tvarkyti, malkų prinešti, pelenus išvalyti, pamokas ruošti. Į lauką jo pažaisti neleido. Ji kreipėsi pagalbos į vaikų teises, tačiau specialistai sakė, kad situacija jiems yra žinoma, siūlė, kad viską sutvarkytų tėvas, tačiau jos sūnus tuo metu gyveno Anglijoje. Šių metų žiemos pabaigoje pas ją atėjo G. ir ji pamatė, kad pas jo ant veido likęs piršto antspaudas. Vaikas pasakė, kad atsitrenkė į spintą. Po to jai paskambino G. draugo D. mama R., kuri paklausė, ar matė G. veidą. D. G. sakė, kad jį sumušė sesuo su raktu. Matėsi, kad G. bijo sakyti teisybę, yra įbaugintas mamos. G. jai sakė, kad ji neprivalo žinoti, kas vyksta jų namuose. Sakė, kad jeigu ji ką pasakys jo motinai, tai jam bus blogai, kad jį užmuš. 2016 m. kovo mėnesį pas ją atvyko G. ir pasakė, kad namuose jam blogai. Ji pažadėjo, kad jis galės laikinai gyventi pas ją. Tada G. pradėjo kalbėti atvirai. G. pasakojo, kad ketvirtadienį, tai yra kovo mėnesį prieš Velykas, mama ieškojo jo sesers L. buteliuko, keikėsi, siuntė jį į parduotuvę pirkti mišinuko. Dėl patėvio G. pradėjo skųstis tik tada, kai ji jam pažadėjo, kad jis galės gyventi su ja, tai yra, šių metų kovo mėnesį. G. pasakė, kad patėvis pravarde (duomenys neskelbtini) būna grubus ir prisigėręs jam retkarčiais spiria. G. skaudu, kai mama grasina ir eina kartis, tai jį baugina. Daugiau jokių sužalojimų ant G. kūno ji nėra mačiusi. Kai G. gyveno (duomenys neskelbtini) su mama, ji netyčia virsdama jam įdrėskė su nagu prie akies ir matėsi žymė (t. 1, b. l. 38–39, 42, 44–45).

Pagarsinus V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ji papildomai parodė, kad kai G. buvo ketveri ir jis su savo mama bei M. gyveno (duomenys neskelbtini), ji pirmą kartą iš kaimynų gavo perspėjimą, kad L. namuose nuolat verkia mažas vaikas. Tą kartą ji apie tai pranešė socialinėms darbuotojoms, o pastarosios nuvykusios pas L. į namus, patvirtino kaimynų išreikštą susirūpinimą dėl vaiko gerovės. Minėtas fizinis sužalojimas ant G. veido, tai yra didelis raudonas randas, buvo ne vienintelis sužalojimas, kurį ji yra pastebėjusi. Kai G. buvo mažas, jam vieną kartą buvo sužalotas veidas. Pats G. tuo metu teigė, kad šis sužalojimas atsirado, nes mama griūdama jam nagu perdrėskė veidą. Apie 2015 m. gruodžio 31 d.–2016 m. sausio 1 d., tai yra Naujųjų metų, įvykius G. jai nieko nepasakojo. Šiuo metu G. gyvena (duomenys neskelbtini), pas tėvą. Ji yra rami, ten G. yra gerai prižiūrimas, jo niekas neskriaudžia. Apie savo mamą jis kalbėti nenori, nenori pas ją grįžti, nes jos bijo, du kartus vadino savo mamą motina. Ji pažymėjo, kad iki 2016 m. kovo mėnesio G. jai dažnai sakydavo, kad mama naudoja prieš jį fizinį smurtą. Apie tai G. yra sakęs ir mokytojai S.. Iki 2016 m., kai ji iš G. sužinojo, kad jį mama skriaudžia, ji daug kartų kreipėsi į vaikų teises, kalbėjosi su skyriaus vedėja ir darbuotoja Ž., tačiau jos jai abejingai atsakydavo, kad yra tėvas ir tegul jis ima G.. Kadangi ji dažnai bendraudavo su G., matydavo, kad jis dažnai būdavo apsirengęs apiplyšusiais rūbais. Ji dažnai pati jam karpydavo nagus, kadangi jo mama tuo nepasirūpindavo (t. 3, b. l. 66–73).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. J. parodė, kad ji L. pažįsta, jie yra jos kaimynai jau 4–5 metus, G. pažįsta labai gerai. Kai pas L. atvykdavo policija, ji suprasdavo, kad jie išgėrę pykstasi tarpusavyje. Kuomet L. mušdavosi tarpusavyje, ji eidavo prižiūrėti jų vaikų, tai yra atvažiavus policijai, ji nueidavo į L. namus, pasirašydavo už vaikų globą, pabūdavo su vaikais, o praėjus valandai po to kai policija išvažiuodavo, eidavo namo. Jai išėjus vaikus prižiūrėti ateidavo močiutė ar dar kas nors. Pas ją L. vaikai niekada nėra miegoję. Jos nuomone G. matydavo konfliktuojančius tėvus, atvykusią policiją. L. gerdavo nedažnai. Būdavo, kad ir mėnesį ar pusantro mėnesio negerdavo. Kai L. išvažiuodavo dirbti į Švediją, išgertuvių būdavo mažiau, o kai jis grįždavo pas juos ateidavo draugai ir jie „pasivaišydavo“. Jeigu L. negerdavo, tai viskas būdavo sutvarkyta, vaikams buvo nupirkti planšetiniai kompiuteriai, baseinas, jie būdavo aprengti, visada būdavo padaryta valgyti, jų namai buvo švarūs, sutvarkyti, suremontuoti, daržai apsodinti, aplinka sutvarkyta. 2016 m. sausio 1 d., Naujųjų metų sutikimo metu, ji su L. susitiko lauke, jie kartu išgėrė šampano butelį, vyko fotosesija. Po dvyliktos valandos ji nuėjo namo. Ji nepamena, kurią dieną, tačiau prisimena, kad pas ją buvo atbėgęs išsigandęs G. ir pasakė, kad tėtis su mama susipyko ir mama kariasi. Ji nubėgo pas L. ir pamatė, kad L. guli ant sofos, o R. ją laiko, nes ji muistėsi. G. jai tik vieną kartą yra sakęs, kad mama kariasi.

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos D. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad niekada nėra mačiusi, kad G. ar jo seserys būtų mušami ar skriaudžiami. 2015 m. gruodžio 31 d., o tiksliau 2016 m. sausio 1 d., per Naujųjų metų sutikimą, atbėgo pas ją G. ir pasakė, kad tėvai pykstasi, atvažiuoja tuoj policija ir paprašė ateiti pas juos. Suprato, kad tėvai išgėrę ir G. bijo, kad jo ir sesučių neišsivežtų. Už vaikų globą, kol tėvai išsiblaivys ji yra pasirašiusi gal 10 kartų per dvejų metų laikotarpį. Kad būtų kada nors L. bandžiusi kartis, tai jai nėra žinoma. 2016 m. sausio 1 d. naktį, kai ji nuėjo pas L. į namus, rado L. gulinčią ant lovos, R. laikė jos rankas suėmęs, nes L. buvo nerami, muistėsi, bandė įspirti. Abudu buvo stipriai išgėrę, vienas ant kito šaukė, ant R. kaklo buvo įbrėžimai. R. sakė, kad L. įrėžė. L. su G. bendraudavo normaliai. Ji nėra girdėjusi jokių šauksmų ant jo, kaip ir ant kitų jo mažesnių seserų. Kai L. blaivūs, jie atrodo normalūs, bet kai tik išgeria tuoj puola į konfliktus, muštynes ir visa tai mato jų mažamečiai vaikai. Iš šalies atrodo, kad L. pakankamai gerai rūpinasi ir prižiūri vaikus (t. 1, b. l. 54).

Pagarsinus D. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ji papildomai parodė, kad jai G. niekada nėra sakęs, kad jį muša mama. Ji kartais G. paklausdavo, kaip jam sekasi, ir jis jai atsakydavo, jog viskas gerai. L. linkę į konfliktus tik kai būna išgėrę. Kad jie kada nors būtų mušę vaikus, jai įtarimas niekada nebuvo kilęs. Apie tai, kad L. šeimoje prieš vaikus būtų smurtaujama, jai girdėti iš aplinkinių nėra tekę. Jos nuomone L. visus vaikus mylėjo vienodai (t. 3, b. l. 73–75).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. Š. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini), L. ir G. pažįsta. Šeimą stebi nuo 2013–2014 m., pati L. yra manipuliatorė, melagė ir ji visada rasdavo kaip juos „užburti“. Kai L. pirmą kartą atėjo į seniūniją, ji paminėjo, jog neseniai nusižudė jos brolis ir ji geria antidepresantus. Signalas apie L. šeimą buvo perduotas su rizikos šeimomis dirbančiai darbuotojai, tačiau ši darbuotoja išėjo į dekretines atostogas ir tą šeimą nelabai kas prižiūrėjo. Po to prasidėjo konfliktai su R. L.. L. patys labai dažnai kviesdavosi policiją. Tuomet jie gaudavo pranešimą iš policijos, kad reikia nueiti pas L.. Laikui bėgant pradėjo aiškėti, kur L. sakydavo tiesą, o kur meluodavo. Po to žinių apie L. išgėrinėjimus jie gaudavo iš kaimo gyventojų. Pirmas rimtas signalas buvo, kai praėjusiais metais, prieš Velykas, pas ją atėjo G. močiutė ir pasakė, kad nežino, ką daryti. Močiutė jai sakė, kad L. muša G., jį psichologiškai gąsdina, prisigėrusi kariasi, o G. turi ją gelbėti. Po močiutės pranešimo ji kartu su (duomenys neskelbtini) G. nuvažiavo pas L. ir pasakė, jog G. gyvendamas pas ją jaučiasi blogai, pasiūlė per atostogas jam leisti pagyventi pas močiutę, tačiau L. „šoko joms į akis“. Jos pasikvietė G. ir leido jam pasirinkti pas kurią močiutę jis nori važiuoti. Jis pasirinko močiutę V.. L. labai supyko ir pasakė, kad pas močiutę V. neleis. Po kurio laiko ji apsiramino, joms pavyko su ja nekonfliktuojant draugiškai susitarti ir ji išleido G. pas močiutę V.. G. akys visą laiką buvo pilnos baimės, tačiau ji ant G. kūno sumušimų nematė, tik matė, kad jam nuo alergijos išbertos kojos. Kai paėmė G., automobilyje paklausė, kaip jis jaučiasi, jis jai atsakė, jog gerai ir pradėjo pasakoti, apie tai kokia būna mama, kai ji išgeria, kas jai pasidaro. Jis pasakojo, kad jis bijo mamos, kad mamai išgėrus jos akys pasidaro keistos ir ji bėga žudytis, o jis ją visada turi gelbėti. Ji nemano, kad G. tai pasakodamas fantazavo. G. jai taip pat pasakojo, kad mama jį muša, terorizuoja. Jai pasirodė keista, kad vaikas pavartojo žodį terorizuoja. Apie patėvį G. nieko nesakė. Ji nėra gavusi jokių duomenų, kad patėvis būtų G. mušęs. Po minėtų įvykių ji pasiūlė L. apsilankyti pas psichologę, bet ji pasakė, kad jai bus įrašas. Ji mato, jog L. turi daug problemų, prieš mėnesį ji dalyvavo „Minesota“ programoje, bet kiek ji žino, L. grįžusi vėl „užgėrė“. L. žinodavo, ką reikia daryti darbo valandomis, kuomet socialiniai darbuotojai gali pas ją atvykti. Atvykę pas L., ją visuomet rasdavo namuose su vaikais. Jai yra žinoma, kad R. ir L. gerdavo, mušdavosi ir po to kviesdavo policiją. R. L. ji gerai nepažįsta, pati L. pradžioje sakydavo, kad R. L. yra blogas žmogus, tačiau vėliau sakydavo, kad jis uždirba ir myli visus vaikus. Liudytoja parodė, kad močiutės V. B. apsilankymas seniūnijoje dėl G. buvo ne pirmas. Po to buvo kreiptasi į mokyklą, tačiau jokių pavojaus signalų tada nebuvo pastebėta. Buvo nuvykta pas L., tačiau pastaroji visada, kai jie atvažiuodavo, būdavo pasiruošusi, žinodavo, ką pasakyti ir kaip su jais kalbėti. Apsilankymų pas L. metu pažeidimų nerasdavo. Iki 2016 m. pavasario apie L. šeimos būklę ji žinodavo tik iš pačios L. pasakojimų ir su G. iki to laiko psichologė nedirbo (t. 3, b. l. 75–77).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. D. parodė, kad ji L. nepažįsta, pažįsta tik G.. G. močiutė V. buvo jos vaikų auklė, G. ir jos sūnus D. yra draugai. 2016 m., žiemos metu, ji ant G. veido pastebėjo mėlynę. Jai paklausus, kas nutiko, G. atsakė, kad sesė su raktais užgavo. Ji paskambino G. močiutei ir pasakė apie mėlynę ant G. veido. Močiutė jai pasakė, kad žino. Jai G. sužalojimas įtarimų nesukėlė. Kurioje G. veido pusėje buvo mėlynė, ji neatsimena, tačiau pamena, jog ji buvo ties smilkiniu. Minėtas kartas, kuomet ji pastebėjo, jog G. yra sužalotas, tai yra turintis mėlynę, buvo vienintelis. Jai ar jos sūnui D. G. niekada nesiskundė dėl patiriamo smurto. Jis visada būdavo švarus. Kuomet ji klausdavo G., kaip jam sekasi, jis visuomet sakydavo, kas viskas gerai. Kad G. būtų atviravęs su jos sūnumi D., jai nėra žinoma. Jie tik žaisdavo žaidimus su kompiuteriu, išeidavo į lauką. Ji nepastebėjo, kad G. būtų linkęs fantazuoti, meluoti. Jai neteko girdėti, jog L. šeimoje būtų smurtaujama prieš vaikus (t. 3, b. l. 99–100).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja Ž. M. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini). L. šeima skyriuje buvo žinoma nuo 2006 m. Tuo metu L. dar turėjo B. pavardę. A. B. keletą kartų buvo kreipęsis į skyrių dėl trukdymo bendrauti su sūnumi ir netinkamo mamos elgesio, tai yra alkoholio vartojimo. Šeima buvo stebima ir dėl piktnaudžiavimo alkoholiu 2007 m. įrašyta į rizikos šeimų sąrašą. Metų laikotarpyje šeima pasitaisė, todėl 2008 m. šeima buvo išbraukta iš rizikos šeimų sąrašo. 2013 m. iš policijos komisariato buvo gauta informacija apie tai, jog tarp L. ir R. L. kilo konfliktas. Nuo to laiko L. šeima vėl buvo įrašyta į rizikos sąrašą ir šeimą lankė socialinė darbuotoja. 2015 m. iš policijos buvo gauti pranešimai apie girtavimus ir konfliktus L. ir R. L. šeimoje, todėl jie buvo kviesti prevenciniams pokalbiams. Kadangi jie matė, jog prevenciniai pokalbiai neduoda jokių teigiamų rezultatų, 2016 m. sausio mėnesį L. ir R. L. šeima buvo įrašyta į rizikos šeimų sąrašą. Teikti pagalbą L. ir R. L. šeimai buvo sunku, nes jie jos nepriėmė. L. ir R. L. buvo konfliktiški bei nusiteikę prieš socialines darbuotojas. G. po 2016 m. kovo mėnesio įvykio minėjo, kad mama ne kartą yra smurtavusi, grasinusi nusižudyti, vieną kartą ėjo kartis. G. įvardino, kad dažniausiai konfliktai kildavo, kai L. gyveno su R. L.. G. sakė, kad R. L. irgi yra jį mušęs. Kiek jai yra žinoma, A. B. dėl motinos L. L. smurto, vartojamo vaiko atžvilgiu, į vaiko teises nėra kreipęsis. Apie 2016 m. įvykį vaiko teisės sužinojo iš socialinės darbuotojos, į kurią kreipėsi A. B. motina V. B. (t. 3, b. l. 119–120).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vadovaudamasis psichologo išvadomis, ekspertize ir nepilnamečio vaiko atstovo pagal įstatymą teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais apie vaiko psichinę sveikatą bei siekdamas nukentėjusiajam G. B. nesukelti dar didesnių stresogeninių veiksnių, nutarė nepilnamečio nukentėjusiojo G. B. į teismo posėdį nekviesti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 2 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti mažamečio nukentėjusiojo G. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Nukentėjusysis mažametis G. B. 2016 m. balandžio 11 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog jam yra 11 metų, jis šiuo metu gyvena su močiute V., kuri yra tėčio mama. Prieš tai gyveno su mama, kur kartu gyveno trys sesės ir patėvis. Mamos vardas L.. Su mama būna blogai, ji daug muša. Pas ją nenori gyventi, nes ji prisigėrusi nori kartis. Jeigu neperskaito knygos, ji pradeda daužyti per veidą, spardo. Vieną kartą jį nutempė ir spardė. Mama jį mušė labai daug .kartų, o paskutinį kartą - prieš dvi ar tris savaites. Tada jis dar gyveno pas ją namuose. Jį mušė už tai, kad jam davė kortelę ir reikėjo nueiti į parduotuvę nupirkti mišinuko, dar kažko ir nuimti pinigų. Jis nenuėmė pinigų ir nenupirko mišinuko. Kai sugrįžo, mama pradėjo šūkauti, mušti, trankė rankomis per nugarą, per kojas. Po to buvo ant galvos iškilimas, mėlynė, jam skaudėjo. Kai mama spiria, tai spiria smarkiai ir nežiūri kur. Kai grįžo iš parduotuvės be mišinuko, mama jį mušė, sakė staigiai sugrįžti atgal ir nupirkti. O dar prieš tai mama jį mušė prieš kokias keturias, penkias savaites. Mama jį muša kas savaitę, jeigu nepadarydavo namų darbų, jeigu netyčia bedūkdamas suduodavo sesei. Kai buvo mažas ir net nemokėjo vaikščioti, mama jį mušė diržu, neatsimena už ką. Kiekvieną kartą kai mama muša, ji trenkia labai skaudžiai ir jam skauda. Jis yra močiutei sakęs, kad mama jį muša. Močiutė vieną dieną pasakė, kad užtenka kentėti, kad reikia eiti į Vaikų teises. Patėvio vardas R.. Kai jis būna blaivus, sutaria gerai, bet kai būna girtas, įspiria jam, trenkia. Galvoja, kad patėvis jo nekenčia. Jis yra piktas, prisigėręs tranko viską, mušasi. Jis yra buvęs kalėjime ir yra labai piktas. Paskutinį kartą patėvis jam trenkė per Naujus metus. Tada jis buvo smarkiai prisigėręs ir liepė gaudyti cigaretes ir jam paduoti. Po to jis dėl cigarečių įspyrė į dešinę koją. Po spyrio žymių neliko, bet skaudėjo. Prieš seses mažiau smurtaudavo. Mama ne tik muša, spiria, bet prisigėrusi kariasi. Ji daužosi, susipeša. Buvo, kad R. ant akies liko mėlynė, prakirto lūpą, bėgo kraujai. Kartą mama ant mašinos ragų buvo užsirišusi virvę. Tada R. ją laikė aukštyn, kad ji neuždustų, o jis turėjo atnešti peilį. Šis įvykis buvo praeitais metais. Dar yra bandžiusi kartis vonioje. Ji užsilipdavo ant spintelės, užsirišdavo, vieną kartą vos neužduso. Mama turėjo brolį R., kuris (duomenys neskelbtini) pasikorė. Ji sako, kad nori ramybės, kad ji pasikars, kad nori šalia brolio gulėti, kad jam ramybė, o jai ramybės nėra. Tada jis verkdavo ir bijodavo, kad mama pasikars. Apie visokius tokius reikalus papasakodavo močiutei, o tėtis viską sužinodavo iš močiutės. Mamos draugai žino apie tai, kad mama bandė kartis. Jo sesės kokius 3 kartus mačiusios besikariančią mamą, o jis matė visus - tų kartų buvo apie 20. Buvo daug kartų. Paskutinį mėnesį, kai dar pas mamą gyveno, mama tik vieną kartą bandė kartis. O kariasi ji jau seniai - kokius 6 metus, dar tada kai dėdė R. buvo gyvas. Kai viskas prasidėjo (buvo pirmas kartas), kartu su jais gyveno vyriškis M.. Bet jie su mama pešėsi, jis su stalo koja bandė mamai dėti per gerklę, pylė padažą į burną nusivedęs žemyn, o jos niekas negelbėjo. Yra buvę atvejų, kad mama jį vijo iš namų dėl to, kad jis užtruko pas draugą. Prieš Velykas jis buvo išvežtas iš mamos namų. Kai atvažiavo socialinės darbuotojos, jis pasakė, kad nori gyventi pas tėtį. Pas tėtį pabuvo savaitę, o po to atvažiavo gyventi pas močiutę, nes jam reikėjo eiti į mokyklą. Mama dažnai vartoja alkoholį. Išgėrusi ji nesimuša. Kai dar buvo mažas, išgėrusi mama jam liepdavo eiti žiūrėti filmukų. Mama per mėnesį išgeria 2-3 kartus. Yra buvęs mėnesis kai mama gėrė kokia 20 kartų. Jis iš karto mato, kad mama išgėrusi, nes jos balsas būna užkimęs, ji būna prisimerkusi. Žino kaip prisigėrusi mama atrodo. Dabar gyvena pas močiutę. Savaitę gyveno pas tėtį. Jam geriau gyventi pas tėtį. Tėtis nėra su juo taip pasielgęs ar pasakęs kažką, kas jam nepatiktų, tėtis labai geras, jis gimęs ne piktoje šeimoje. Išgėrusi mama labai dažnai pešasi ir nori kartis. Kai neišgėrusi, ji dažnai muša. Bet muša ir išgėrusi. Patėvis prisigėręs jam įspiria arba trenkia. Neišgėręs nieko nedaro. Smurtavimas tęsiasi jau labai seniai. Mama išsiskyrė kai jam buvo 2 metai ir nuo tada viskas prasidėjo. Jam dabar yra 11 metų, tai šitaip yra kokius 9 metus. Abiem močiutėm ir tėčiui yra sakęs, kad mama jį muša. Visi draugai žinojo, kad jį muša, o mokytojoms nesakė. Neseniai tikybos mokytojai pasakė, kad jį muša. [Ar buvo mėlynių po mušimo, ar kiti asmenys jas pastebėjo?] Buvo labai daug kartų. Jas matė sesės, mama, močiutė, klasiokai, mokyklos vaikai. Vieną kartą buvo mėlynė, nes turėjo valgyti sriubą, bei jos nenorėjo, tai trenkė jam su skuduru iš už nugaros ir ant veido matėsi ruožas. Tada jam buvo pasakyta, jog nebandytų sakyti, jog tai mamos darbas. Turėjo sakyti, kad nukrito ir atsitrenkė į spintelę. [Ar be mamos ir R. yra dar kas iš artimųjų mušęs?] Niekas nėra mušęs, nebent su sesėmis bežaidžiant. [Kur (kokiose patalpose) ir kada paskutinį kartą buvo mušamas?] Mamos namuose (duomenys neskelbtini), virtuvėje, apie pietus. Negali pasakyti kokia savaitės diena tai buvo, bet buvo savaitgalis, nes nėjo į mokyklą. Iš namų ėjo į parduotuvę nuimti 100 Eur, nupirkti miškiuko, limonado. [Ar tą dieną su mama susitaikė? Ar verkė? Kokia buvo savijauta?] Verkė. Jis kiekvieną kartą verkia kai jį muša. Apie tą įvykį su mama nekalbėjo, ji neatsiprašė. Mama apie mušimą niekada nekalbėjo. Atsiprašė ji tik vieną kartą, kai su skuduru davė. Tada jai atleido. Kitais kartais mamai neatleisdavo. (t. 1, b. l. 17–19).

Iš 2016 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad G. B. kūne sužalojimų nerasta (t. 1, b. 1. 64).

Iš UAB Šakių psichikos sveikatos centro pažymos matyti, kad G. B., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis adresu: (duomenys neskelbtini), gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitoje neįrašytas (t. 1, b. 1. 69).

Iš Valstybinės tesimo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Teismo ekspertizės aktas) matyti, kad: 1) G. B. atsižvelgiant į turimas žinias bei jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę, tai yra jų esmę, todėl jiems mėgindavo priešintis, tačiau efektingiau priešintis jis negalėjo dėl savo fizinio silpnumo; 2) G. B. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu; 3) G. B. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Toliau atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus bei teisme rekomenduojama remtis jo parodymais ir jo daugiau neapklausti; 4) Konstatuojama, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatyto taisykles“ G. B. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą 9, nes po byloje nagrinėjamų įvykių, G. B. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, tai yra ATPPE, atliktos 2016 m. rugsėjo 29 d., metu jam konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu dėl L. L. veiksmų; 5) Šiuo metu G. B. nenustatyti jokie raidos, intelekto sutrikimai; 6) G. B. ryšys su motina L. L. yra ambivalentiškas, tai yra kupinas prieštaringų jai jausmų ir tuo pačiu L. L. yra jam emociškai reikšmingas asmuo. G. B. santykio su motina ambivalentiškumas labiau siejamas su L. L. asmenybe, jos elgsena su sūnumi, o ne kitomis aplinkybėmis; 7) Šiuo metu nustatyti, koks yra G. B. ryšys su patėviu R. L. nėra galimybių, kadangi šiuo metu byloje reikšmingas aplinkybes jis apibūdina tendencingai, tai yra kalba išskirtinai teigimai apie motiną bei neigiamai apie patėvius. Iš Teismo ekspertizės akto taip pat matyti, kad G. B. byloje nagrinėjamus įvykius išgyveno ir išgyvena kaip ilgai besitęsiantį stresogeninį įvykį, be to jo emocinės būsenos sutrikimui reikšmingą poveikį daro ir tai, kad įtariamoji L. L. – jam emociškai artimas asmuo. Šiuo metu G. B. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu ryšiu atsiradusios dėl L. L. veiksmų, tokių kaip – nuolatinio jos konfliktiško, suicidinio elgesio, neadekvačių fizinių bausmių taikymo, nepriežiūros bei šiuo metu išgyvenamo lojalumo konflikto (L. L. – jam emociškai artimas prieraišumo asmuo). Patirti stresogeniniai išgyvenimai padarė žalą G. B. psichikos sveikatai ir nežymiai ją sutrikdė (t. 1, b. l. 77–88).

Žemesnės instancijos teismas

Iš 2016 m. balandžio 5 d. Šakių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos informacijos matyti, kad L. L. šeima Šakių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui yra žinoma nuo 2006 m. L. L. augina 4 nepilnamečius vaikus. 2015 m. birželio mėnesį, L. L. šeimoje situacija pradėjo blogėti, nes buvo gauta duomenų apie jos ir vyro R. L. konfliktus kylančius dėl piktnaudžiavimo alkoholiu (t. 1, b. 1. 95).

Kaltinamieji R. L. ir L. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinti tuo, kad piktnaudžiavo tėvų teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydami vaiką, mušdami sukėlė fizinį skausmą, o L. L. ir žiauriai su juo elgdamasi, jam nežymiai sutrikdė sveikatą, tai yra kaltinamieji R. L. ir L. L., privalėdami užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme Nr. 1-1234, sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, užtikrinti sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam vystymuisi, kaltinamoji L. L. laikotarpiu nuo 2007 m., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, iki 2011 m., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), o kaltinamieji R. L. ir L. L. laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio, (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, tai yra kaltinamasis R. L. tinkamai neprižiūrėjo sutuoktinės L. L., o kaltinamoji L. L. tinkamai neprižiūrėjo savo mažamečio sūnaus G. B., gimusio (duomenys neskelbtini), tai yra kaltinamoji L. L. laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2011 m., gyvenant kartu su sugyventiniu M. M., kilus tarpusavio konfliktams dėl jo dažno alkoholio vartojimo, o nuo 2011 m. gruodžio mėnesio, kaltinamiesiems R. L. ir L. L. pradėjus gyventi kartu, kaltinamieji R. L. ir L. L. dažnai girtaudavo ir kilus tarpusavio konfliktams tarpusavyje smurtaudavo, ko pasėkoje kaltinamoji L. L. vaiko akivaizdoje keletą kartų bandė nusižudyti pasikardama, tokiu būdu vaiką psichiškai gniuždė ir dėl patirtų stresogeninių išgyvenimų padarė žalą mažamečio G. B. psichikos sveikatai ir nežymiai ją sutrikdė, taip pat minėtu laikotarpiu tiksliau nenustatytą kiekį kartų kaltinamasis R. L. mušė mažametį G. B. sukeldamas jam fizinį skausmą, paskutinį kartą iš 2015 m. gruodžio 31 d. į 2016 m. sausio 1 d., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, vieną kartą įspyrė į dešinę koją, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, o kaltinamoji L. L. minėtu laikotarpiu tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė savo mažametį sūnų G. B. per veidą, spardė, trenkė jam skuduru per nugarą, mušė diržu, sukeldama jam fizinį skausmą, paskutinį kartą 2016 m. kovo mėnesį, tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, trenkė jam rankomis per nugarą ir kojas, tuo sukeldama jam fizinį skausmą. Šie kaltinamųjų veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuoti kaip nusikaltimų, numatytų BK 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 3 dalyje, sutaptis.

Kaltinamoji L. L. kalta neprisipažino nei dėl vienos jai inkriminuojamos veikos, nurodydama, jog vaiku rūpinosi, jį prižiūrėjo ir auklėjo, tačiau nei karto jo nemušė ir jo akivaizdoje nebandė nusižudyti. Kaltinamasis R. L. pripažino, jog šeimoje elgėsi netinkamai, girtaudavo, tarpusavyje smurtaudavo su L. L., tačiau nukentėjusiojo nemušė, nebent žaidybine forma buvo kontaktas.

Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 m. Vaiko teisių deklaracija, 1989 m. Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamosios atsakomybės taikymas tėvams ar kitiems vaiko teisėtiems atstovams už įvairias pavojingas elgesio su vaiku formas priklauso nuo konkrečių BK normų turinio. Atsižvelgiant į pavojingo elgesio prieš vaiką pasireiškimo formą ir padarinius, toks veikimas ar neveikimas gali būti kvalifikuojamas tiek taikant specialią piktnaudžiavimo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis normą (BK 163 straipsnis), tiek ir bendras normas, numatančias atsakomybę už įvairius kėsinimusis į asmens gyvybę, sveikatą, seksualinį neliečiamumą ir pan. Kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas turi būti paisoma ir normų konkurencijos įveikimo taisyklių (bendrosios ir specialiosios, visumos ir dalies). Kalbant apie tėvų ir kitų vaiko teisėtų atstovų baudžiamąją atsakomybę, pažymėtina, kad tais atvejais, kai nustatoma vaiko fizinio ar psichinio gniuždymo, jo palikimo ilgą laiką be priežiūros ar kitų žiauraus elgesio su vaiku požymių, nusikalstama veika pirmiausia kvalifikuojama pagal specialią BK 163 straipsnyje numatytą normą. Šioje normoje nurodyti specifiniai teisiniai požymiai, pabrėžiantys jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti.

Nors kaltinamasis R. L. pripažino netinkamai elgęsis šeimoje, girtavęs ir tarpusavyje smurtavęs su L. L., teismo vertinimu jis negali atsakyti pagal BK 163 straipsnį už piktnaudžiavimą tėvo teisėmis ir pareigomis, kadangi jis nėra specialusis subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas. Mažametis nukentėjusysis G. B. turi motiną kaltinamąją L. L. ir tėvą A. B., kurie atsakingi už vaiko teisių užtikrinimą. Dėl šių aplinkybių kaltinamasis R. L. išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymių, nevertinant ar pasitvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės.

Kaltinamasis R. L. buvo kaltintas dar ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ir laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio, (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė mažametį G. B. sukeldamas jam fizinį skausmą, paskutinį kartą iš 2015 m. gruodžio 31 d. į 2016 m. sausio 1 d., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, vieną kartą įspyrė į dešinę koją, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Kaltinamasis R. L. neprisipažino įvykdęs šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teigė niekada nemušęs ir kitaip nesmurtavęs prieš G. B., nebent kontaktas įvykęs žaidybine forma. Kaltinamoji L. L. taip pat patvirtino, jog kaltinamasis R. L. niekada nėra smurtavęs prieš jos vaiką, be to liudytoja V. B. parodė, kad pati L. L. jai yra sakiusi, kad R. L. „negali kišti nagų“ prie jos vaikų. Apie tai, kad patiria smurtą iš patėvio R. L. nukentėjusysis mažametis G. B. nėra nurodęs nei mokytojai, nei socialinei darbuotojai, nei tėvui. Be to nukentėjusiojo mažamečio G. B. nurodyto paskutinio įvykio 2015 m. gruodžio 31 d.–2016 m. sausio 1 d. metu pas juos buvo atėjusi kaimynė D. J., tačiau berniukas jai neminėjo apie smurtaujantį patėvį, jokių požymių liudytoja nepastebėjo. Nukentėjusiojo parodymai apie R. L. naudojamą smurtą fiksuoti tik ikiteisminio tyrimo metu atliekant apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur jis parodė, kad patėvis jam įspiria, paskutinį kartą tai buvo per 2016 m. sutikimą. Šie parodymai vertintini kritiškai, atsižvelgiant į Teismo ekspertizės akto išvadoje nurodytas aplinkybes, jog nustatyti, koks yra G. B. ryšys su patėviu R. L., nėra galimybių, kadangi šiuo metu byloje reikšmingas aplinkybes jis apibūdina tendencingai, tai yra kalba išskirtinai teigimai apie motiną bei neigiamai apie patėvius. Esant nurodytoms aplinkybėms, kai sprendžiant baudžiamosios atsakomybė klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens naudai, todėl nesant kitų įrodymų, kai vienintelis įrodymas – nukentėjusiojo mažamečio G. B. parodymai apie patėvį, kurie yra tendencingi, kaltinamasis R. L. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1punktas).

Kaltinimas L. L. grindžiamas tuo, jog ji nuo 2007 m. iki 2011 m., o nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio, kartu su R. L., tinkamai neprižiūrėjo savo mažamečio sūnaus G. B., gimusio (duomenys neskelbtini), tai yra nuo 2007 m. iki 2011 m., gyvenant kartu su sugyventiniu M. M., kilus tarpusavio konfliktams dėl jo dažno alkoholio vartojimo, o nuo 2011 m. gruodžio mėnesio, kaltinamiesiems R. L. ir L. L. pradėjus gyventi kartu, dažnai girtaudavo ir kilus tarpusavio konfliktams tarpusavyje smurtaudavo, ko pasėkoje kaltinamoji L. L. vaiko akivaizdoje keletą kartų bandė nusižudyti pasikardama, tokiu būdu vaiką psichiškai gniuždė ir dėl patirtų stresogeninių išgyvenimų padarė žalą mažamečio G. B. psichikos sveikatai ir nežymiai ją sutrikdė, taip pat minėtu laikotarpiu tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė savo mažametį sūnų G. B. per veidą, spardė, trenkė jam skuduru per nugarą, mušė diržu, sukeldama jam fizinį skausmą, paskutinį kartą 2016 m. kovo mėnesį, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, trenkė jam rankomis per nugarą ir kojas, tuo sukeldama jam fizinį skausmą.

Kaltinime nurodytas laikotarpis nuo 2007 m. iki 2016 m. kovo mėnesio, tai yra beveik dešimt metų, ir galimai neteisėti kaltinamosios L. L. veiksmai – tinkamai neprižiūrėjo savo mažamečio sūnaus, yra labai nekonkretus, tai yra nenurodyta kuo pasireiškė minėta nepriežiūra, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo pašalintina. Kaltinime nurodyti kiti galimai neteisėti kaltinamosios L. L. veiksmai – kilus konfliktui dėl sugyventinio M. M. dažno alkoholio vartojimo, dažnai girtaujant ir tarpusavyje smurtaujant su sutuoktiniu R. L., vaiko akivaizdoje keletą kartų bandė nusižudyti pasikardama, tokiu būdu vaiką psichiškai gniuždė. Pažymėtina, kad kaltinant asmenį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje, kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Tai, kad kaltinamosios L. L. šeimoje buvo girtaujama ir sutuoktiniai tarpusavyje smurtavo, dėl ko nepilnamečiai vaikai buvo palikti be priežiūros, šie kaltinamosios L. L. veiksmai gali užtraukti administracinę atsakomybę dėl vaiko teisių pažeidimo ar tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams arba civilinę atsakomybę dėl tėvų valdžios laikino ar neterminuoto apribojimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamieji R. L. ir L. L. buvo nuteisti dėl smurto artimoje aplinkoje pagal BK 140 straispnio 2 dalį, todėl jų veiksmai teisiškai įvertinti. Girtavimas, asocialus gyvenimo būdas ir panašūs veiksmais šiuo atveju buvo nukreipti ne į fizinį ar psichinį vaiko gniuždymą, jie vertintini kaip visuomenėje nusistovėjusių taisyklių pažeidimas, kaltinamosios gyvenimo būdas, bet ne tyčinis piktnaudžiavimas motinos teisėmis ir pareigomis baudžiamosios atsakomybės prasme. Kitas alternatyvus kaltinime nurodytas piktnaudžiavimo motinos teisėmis požymis – psichinis vaiko gniuždymas vaiko akivaizdoje bandant nusižudyti. Jeigu būtų įrodyta, kad kaltinamoji L. L. vaiko akivaizdoje keletą kartų bandė nusižudyti, turėtų būti vertinama, ar šiais veiksmais ji tyčia siekė psichiškai gniuždyti nepilnametį vaiką. Iš mažamečio vaiko G. B. apklausos matyti, jog jam matant mama bandė nusižudyti 20 kartų, sesėms matant – tris kartus. Iš kaltinamojo R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nustatyta, jog jam žinomas tik vienas bandymas nusižudyti, tai yra, kai 2015 m. vasarą kaltinamoji L. L., būdama neblaivi, po konflikto su R. L., jam miegant kieme paliktame automobilyje, prie automobilio stogo esančių laikiklių prisirišusi virvę bandė pasikarti. R. L. nepavykus nuimti virvės jis pakvietė G., kad šis atneštų peilį. Nors teisminio nagrinėjimo metu R. L. neigė šias aplinkybes, nurodydamas, jog buvo susipykęs su žmona ir jai kerštavo duodamas tokius parodymus, iš tikrųjų vaikas paties įvykio nematė ir peilio neatnešė, o žino apie tai, kadangi išgirdo sutuoktinių pokalbį po įvykio, teismas laiko, kad ši aplinkybė yra įrodyta, vadovaujantis nepilnamečio G. B. parodymais, kurie sutampa su patikrinimui pagarsintais kaltinamojo R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tačiau net ir esant šiai aplinkybei įrodytai, teismas jos negali vertinti kaip tyčinio psichinio vaiko gniuždymo, kadangi tokie L. L. veiksmais nebuvo nukreipti vaiko atžvilgiu, tokius veiksmus ji atliko ne vaiko akivaizdoje, o vaikas apie juos sužinojo ir pamatė tik atsitiktinai, pakviestas kito asmens į pagalbą. Byloje nėra daugiau jokių kitų duomenų apie kaltinamosios L. L. bandymus nusižudyti, tik nepilnamečio nukentėjusiojo G. B. parodymai, kurie dėl vaiko nebrandaus amžiaus ir emocinio pažeidžiamumo nėra aiškūs ir išsamūs („mama kariasi seniai, kokius 6 metus“, „mano sesės mačiusios kokius 3 kartus besikariančią mamą, o aš mačiau visus – tų kartų buvo apie 20“). Visi kiti įrodymai yra išvestiniai, tai yra liudytojų močiutės V. B., tėvo A. B., kaimynės A. J., (duomenys neskelbtini) I. Š., kuriems papasakojo nepilnametis G. B., kad mama kariasi, parodymai, todėl neaišku, ar vaikas kalba apie tą patį atvejį. Atkreiptinas dėmesys, jog psichologinio tyrimo metu, atliekant teismo ekspertizę, kalbant apie bandymus nusižudyti ar nusižudymus, tiriamasis nurodė, jog žino vieną žmogų, kuris nusižudė, tai yra mamos brolį, apie mamos suicidinius bandymus nekalbėjo (t. 1, b. l. 86). Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčijamai įrodyti. Negalint nepilnamečio vaiko apklausti pakartotinai ir surinkti konkrečių duomenų apie aplinkybes, kurioms esant buvo bandoma nusižudyti ir įvertinti, ar kaltinamoji L. L. tokiais savo veiksmais siekė tyčia psichiškai gniuždyti savo nepilnametį sūnų G. B., ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinta kaip neįrodyta.

Kaltinimas L. L. pagal BK 163 straipsnį ir 140 straipsnio 3 dalį grindžiamas dar ir tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2016 m. kovo mėnesio tiksliau nenustatytą kiekį kartų mušė savo mažametį sūnų G. B. per veidą, spardė, trenkė jam skuduru per nugarą, mušė diržu, sukeldama jam fizinį skausmą, paskutinį kartą 2016 m. kovo mėnesį, tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, trenkė jam rankomis per nugarą ir kojas, tuo sukeldama jam fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio ir kitų įstatymų nuostatas, valstybė įsipareigoja teisinėmis priemonėmis ginti nepilnamečius asmenis, taip pat ir nuo jiems artimiausių žmonių nusikalstamo veikimo ar neveikimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo veikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, tai yra jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, tai yra jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Nors L. L. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad ji sistemingai ir periodiškai smurtavo prie mažametį nukentėjusįjį G. B. ir būdama nukentėjusiojo motina, atsakinga už jo auklėjimą, vystymąsi, privalėdama rūpintis jo sveikata, ugdymu, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis. Tokia išvada darytina įvertinus nepilnamečio nukentėjusiojo G. B. parodymus bei Teismo ekspertizės aktą. Iš mažamečio G. B. parodymų nustatyta, jog L. L. prieš vaiką smurtavo dažnai, kas savaitė jį mušė per veidą, spardė, tampė, mušė diržu, skuduru dėl menkavertės priežasties, tai yra dėl to, kad neperskaitė knygos, kad nepadarė namų darbų, susipyko su sesėmis, nenupirko mišinuko, todėl jos veiksmams būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Mažametis G. B. nurodė, jog kiekvieną kartą jis jautė skausmą, mama mušdavo skaudžiai, būdavo mėlynių, gumbų, jis verkdavo, mamos bijodavo. Tokius mažamečio G. B. parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai, tai yra mokytoja V. S. parodė, kad vaikas jai pasipasakojo apie motinos pastoviai naudojamą smurtą, buvo susijaudinęs, nurodė bijantis mamos, (duomenys neskelbtini) I. Š. parodė, kad vaikas jai pasisakė bijantis mamos, nes ji pasidarė „muštukė“, daužo. Teismas neturi pagrindo netikėti šių nesuinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Analogiškas aplinkybes nurodė ir vaikui artimi asmenys – močiutė V. B. ir tėvas A. B.. Tai, kad ant vaiko veido buvo likusi mušimo žymė patvirtino liudytojos V. B. ir R. D.. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu nukentėjusysis G. B. patvirtino, kad ši žymė liko nuo mamos suduoto smūgio skuduru. Teismas nesiremia kaltinamosios L. L. gynėjo pateiktu psichologo vertinimu iš civilinės bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (t. 3, b. l. 14–16), kadangi šiuo tyrimu buvo siekiama nustatyti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos, be to iš Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimo matyti, jog teismas nesivadovavo šia psichologo išvada, o priėmė kitokį sprendimą – vaiko gyvenamąją vietą nustatė su tėvu A. B. (t. 3, b. l. 18–28). Teismui, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą, nekilo abejonių dėl mažamečio G. B. parodymų patikimumo, kadangi apie tai yra pasisakyta Teismo ekspertizės akte, kuriame nurodyta, jog: G. B., atsižvelgiant į turimas žinias bei jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę, tai yra jų esmę, todėl jiems mėgindavo priešintis, tačiau efektingiau priešintis jis negalėjo dėl savo fizinio silpnumo; G. B. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu; G. B. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, toliau atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus bei teisme rekomenduojama remtis jo parodymais ir jo daugiau neapklausti; Teismo ekspertizės akte konstatuota, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatyto taisykles“ G. B. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą 9, nes po byloje nagrinėjamų įvykių, G. B. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, tai yra ATPPE, atliktos 2016 m. rugsėjo 29 d., metu jam konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu dėl L. L. veiksmų; šiuo metu G. B. nenustatyti jokie raidos, intelekto sutrikimai; G. B. ryšys su motina L. L. yra ambivalentiškas, tai yra kupinas prieštaringų jai jausmų ir tuo pačiu L. L. yra jam emociškai reikšmingas asmuo; G. B. santykio su motina ambivalentiškumas labiau siejamas su L. L. asmenybe, jos elgsena sus sūnumi, o ne kitomis aplinkybėmis. Iš Teismo ekspertizės akto taip pat matyti, kad G. B. byloje nagrinėjamus įvykius išgyveno ir išgyvena kaip ilgai besitęsiantį stresogeninį įvykį, be to jo emocinės būsenos sutrikimui reikšmingą poveikį daro ir tai, kad įtariamoji L. L. – jam emociškai artimas asmuo, šiuo metu G. B. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu ryšiu atsiradusios dėl L. L. veiksmų, tokių kaip – nuolatinio jos konfliktiško, suicidinio elgesio, neadekvačių fizinių bausmių taikymo, nepriežiūros bei šiuo metu išgyvenamo lojalumo konflikto (L. L. – jam emociškai artimas prieraišumo asmuo), patirti stresogeniniai išgyvenimai padarė žalą G. B. psichikos sveikatai ir nežymiai ją sutrikdė (t. 1, b. l. 77–88).

Nors kaltinime nėra nurodyti tikslūs ir konkretūs smurto atvejai dėl to, kad nukentėjusysis dėl savo amžiaus tokių duomenų negali pateikti, tačiau įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, laikytina, kad nusikalstama veika pasireiškė kaip tęstiniai, periodiškai besikartojantys pavojingi smurtiniai veiksmai netinkamai auklėjant sūnų ir agresyviai reaguojant į jo elgesį, todėl tokie veiksmai pagal savo pobūdį turi užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgiant į liudytojų V. B., A. B., V. S., I. Š., R. D. ir mažamečio G. B. parodymus, kaltinime nurodytas laikotarpis koreguotinas ir laikytina nustatyta, jog kaltinamoji neteisėtus veiksmus atliko nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, kada pradėjo gyventi su R. L., (duomenys neskelbtini), iki 2016 m. kovo mėnesio, kada mažametis G. B. nurodė, jog paskutinį kartą prieš jį buvo smurtauta prieš 2016 m. Šv. Velykas. Tokiems nevienkartinio pobūdžio smurtiniams veiksmams prieš vaiką teisiškai įvertinti turi būti taikomas BK 163 straipsnis. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimu paprastai pripažintini nevienkartinio pobūdžio tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017). Įrodinėjant šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, tai yra į tai, kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį. Esant nurodytoms aplinkybėms L. L. veiksmai vertintini kaip pavojingas ir ilgai trunkantis psichinis ir fizinis poveikis nukentėjusiajam, kuris dėl to gyveno nuolatinėje baimėje ir patirdamas fizinį smurtą, todėl jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 163 straipsnį, kaip piktnaudžiavimas motinos teisėmis ir pareigomis, žiauriai elgiantis fiziškai ir psichiškai gniuždant vaiką, kaip idealioji sutaptis su BK 140 straipsnio 3 dalimi, kadangi ji mušdama sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė žalą sūnaus G. B. psichinei sveikatai, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika padaroma tik esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba netiesiogine tyčia, jei darydamas veiką suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš mažametį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai, tai yra buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiam vaikui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016). Šioje byloje iš nukentėjusiojo mažamečio G. B. parodymų nustatyta, jog jis patyrė fizinį skausmą dėl motinos neteisėtų veiksmų, po patirto smurto verkdavo, likdavo mėlynių, gumbų, taip pat dėl neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala jo psichinei sveikatai, tai yra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teismas nenustatė kaltinamosios L. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės, jog nusikalstamas veikas L. L. padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir nusikaltimai padaryti prieš mažametį, negali būti pripažįstamos atsakomybę sunkinančiomis, kadangi nėra duomenų, jog kaltinamoji visais atvejais smurtaudama prieš mažametį sūnų buvo neblaivi, be to nusikaltimą kvalifikuojantis požymis yra veikos padarymas prieš mažametį, todėl antrą kartą sunkinti kaltinamosios padėties nėra teisinio pagrindo.

Skiriant kaltinamajai L. L. bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 163 straipsnyje, padarymą, atsižvelgtina į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, tai yra: į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą ? padarytas vienas apysunkis nusikaltimas (BK 163 straipsnis) ir vienas nesunkus nusikaltimas (BK 140 straipsnio 3 dalis), nusikaltimai tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, sukėlė pasekmes psichinei vaiko sveikatai, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą; į nusikalstamų veikų stadiją – nusikaltimai baigti; į kalčių formą ir rūšį ? nusikaltimai padaryti esant tiesioginei tyčiai; į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių; į kaltinamosios asmenybę, šeiminę padėtį, socialinę brandą, teistumą, baustumą – pilnametė, išsituokusi, auginanti dar tris mažamečius vaikus, dirbanti pagal individualią veiklą, nusikaltimo padarymo metu buvo teista, bet teistumas išnykęs (nusikaltimas tęstinis, pradžia – 2013 m. rugpjūčio mėnesį), administracine tvarka vienerių metų laikotarpyje bausta, gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neįrašyta, tačiau 2016 m. kovo 31 d. konsultuota gydytojo psichiatro ir jai diagnozuotas adaptacijos sutrikimas. Už nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje, gali būti skiriama bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, gali būti skiriama bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Įvertinus minėtas aplinkybes teismas daro išvadą, jog tinkamiausia bausmė L. L. yra laisvės atėmimas, todėl kaltinamajai L. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, padarymą skirtina mažesnė negu vidurkis – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirtina mažesnė negu vidurkis – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnio 1 dalis). Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (BK 63 straipsnio 2 dalis). Bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nusikaltimų sutaptis yra tada, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, savo požymiais atitinkančių veikas, numatytas keliuose BK specialiosios dalies straipsniuose. Nusikaltimų sutaptis gali būti realioji arba idealioji. Pagal įstatymo prasmę ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios numatytos skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Nagrinėjamu atveju kaltinamosios L. L. nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos už šias nusikalstamas veikas subendrintinos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirtina – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Pagal BK 63 straipsnio taisykles skiriama bausmė tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, L. L. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė subendrintina ją iš dalies sudedant su Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, tai yra prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė bausmė paskirtina – 1 (vieneri) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Teismas, spręsdamas dėl galimo laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo vertina ne tik konkretaus nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau ir kaltinamojo asmenybę. Vertindamas asmenybę atsižvelgia ne tik į asmens elgesį po nusikalstamos veikos apdarymo, tačiau ir į veiksmus prieš veiką, jo požiūrį į veiką bei į įstatymų laikymąsi apskritai. Atsižvelgtina į tai, kad L. L. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 163 straipsnyje, yra tęstinė ir prasidėjo nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, kuomet kaltinamoji nebuvo teista, į tai, kad L. L. teista 2015 m. ir 2016 m., tai yra tuo metu, kai ji gyveno su R. L., tai rodo, kad kaltinamosios elgesys pasikeitė pradėjus gyventi su R. L., į tai, kad šiuo metu kaltinamoji su R. L. išsiskyrė ir kartu nebegyvena, į tai, kad kaltinamoji po įvykių gydėsi nuo alkoholizmo, mokėsi profesinio rengimo centre, įgijo floristės specialybę, šiuo metu užsiima individualia veikla, nukentėjusioji turi dar tris mažamečius vaikus, 2016 m. gruodžio 5 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmės vykdymo atidėjimo terminas baigiasi, laikytina, kad L. L. keičia gyvenimo būdą ir yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl jos atžvilgiu taikytinas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtinas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Atsižvelgiant į L. L. asmenines savybes, jos elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, padarytas nusikalstamas veikas, ji įpareigotina bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu per 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio) (BK 75 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktai, BK 75 straipsnio 4 dalis).

Kaltinamajam R. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina po nuosprendžio paskelbimo, kadangi jis išteisintinas.

Kaltinamajai L. L. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi nuo nepilnamečio nukentėjusiojo G. B., paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad civiliniam ieškiniui patenkinti turi būti nustatytos visos minėtos aplinkybės, todėl, jei bent į vieną iš nurodytų klausimų atsakoma neigiamai, civilinis ieškinys turi būti atmestas. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

Nukentėjusiojo mažamečio G. B. atstovas pagal įstatymą A. B. pareiškė 2000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Kadangi kaltinamoji L. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje, dėl kurių nukentėjusiajam G. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir jis patyrė fizinį skausmą, G. B. neturtinė žala atlygintina. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam G. B. padarytas nežymus psichinės sveikatos sutrikdymas, byloje nėra pateikta duomenų apie ilgalaikes neigiamas pasekmes G. B. sveikatai, ne visi kaltinime nurodyti faktiniai duomenys pasitvirtino, į tai, kad kaltinamoji nors ir užsiima individualia veikla, jos turtinė padėtis nėra gera, ji augina dar tris mažamečius vaikus, į tai, kad nepadaryta turtinė žala, į bendrą pragyvenimo lygį valstybėje bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nukentėjusiojo mažamečio G. B. atstovo pagal įstatymą A. B. 2000 Eur civilinis ieškinys tenkintinas dalinai ir iš L. L. priteistina 500 Eur neturtinė žala.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir BPK 303–307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Kaltinamąjį R. L. išteisinti, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 163 straipsnio ir 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Kaltinamąją L. L. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 3 dalyje ir nuteisti:

pagal BK 163 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;pagal BK 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi paskirtą bausmę subendrinti iš dalies sudedant su Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, tai yra prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinę bausmę paskirti 1 (vienerius) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo. Realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo atveju į bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį iš dalies atliktą bausmę.

Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu per 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio).

Kaltinamajam R. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti po nuosprendžio paskelbimo, o kaltinamajai L. L. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo G. B., palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo mažamečio G. B. civilinį ieškinį tenkinti dalinai ir priteisti iš kaltinamosios L. L. 500 (penkis) šimtus eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio adresu: (duomenys neskelbtini), naudai, lėšų tvarkytoju paskiriant atstovą pagal įstatymą A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantį adresu: (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.

Teisėja Lina Antanaitienė