Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. N. ir atsakovo A. N. (A. N.) atskiruosius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui A. N. ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

2. Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. N. ieškinį ir atsakovo A. N. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo.

3. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

3.1) įpareigoti atsakovą A. N. gyventi skyrium nuo ieškovės R. N.;

3.2) nustatyti nepilnamečių vaikų A. N., D. N. ir L. N. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove R. N.;

3.3) priteisti iš atsakovo A. N. nepilnamečiams vaikams A. N., D. N. ir L. N. laikiną išlaikymą po 270 Eur, mokamą periodinėmis išmokomis į ieškovės R. N. banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 25 dienos, lėšų administratore uzufrukto teisę paskiriant ieškovę R. N.

4. Ieškovė nurodė, kad atsakovas 2026 m. kovo 14 d. grįžo į namus girtas, buvo akivaizdžiai sumuštas, pradėjo triukšmauti, keiktis necenzūriniais žodžiais, ragino sūnų motinos atžvilgiu naudoti necenzūrinius žodžius. Kilo konfliktas, vaikai pradėjo verkti, šaukti, dėl ko kaimynai iškvietė policiją. 23 val. 43 min. atvykę policijos pareigūnai surašė atsakovui apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, kuriuo įpareigojo atsakovą 15 dienų nesiartinti 100 metrų atstumu iki ieškovės ir vaikų. Nurodė, kad tai ne pirmas kartas, kai atsakovas piktnaudžiauja alkoholiu, grįžta namo girtas, keikiasi, priešina vaikus, prioritetą teikdamas sūnui ir vengdamas bendrauti su dukromis. Toks atsakovo elgesys psichologiškai traumuoja vaikus.

1) netenkinti ieškovės prašymo dėl nepilnamečio sūnaus A. N. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, kol nebus individualiai ir nešališkai įvertinta konkreti sūnaus situacija;

2) taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti nepilnamečio A. N. laikinąją gyvenamąją vietą su atsakovu A. N. nuo momento, kai pasibaigs 2026 m. kovo 14 d. skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, galiojęs iki 2026 m. kovo 28 d. 23 val. 59 min.;

3) (alternatyviai) iki valstybės nustatytos prievolės (draudimo orderiu) įvykdymo ir tuo atveju, jei teismas manytų, kad 2 punkte nurodytos priemonės šiuo metu nepakanka pagrindo taikyti, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. N. tvarką, užtikrinančią reguliarų ir nepertraukiamą sūnaus bendravimą su tėvu: su sūnumi A. N. tėvas – atsakovas A. N. bendrauja netrukdomai, vaiko pageidavimu, ilgesnių atostogų grafikas derinamas šalių sutarimu;

4) priteisti iš R. N. nepilnamečiui vaikui A. N. laikiną išlaikymą 270 Eur, mokamą periodinėmis išmokomis į atsakovui A. N. banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 25 dienos, lėšų administratoriumi uzufrukto teisę paskiriant atsakovą A. N.;

5) (alternatyviai) klausimą dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam A. N. spręsti tik nustačius jo gyvenamąją vietą ir įvertinus realų kiekvieno iš tėvų kasdienį dalyvavimą tenkinant jo poreikius.

6. Atsakovas nurodė, kad po ieškovės 2026 m. kovo 14 d. išprovokuoto konflikto ji siekia paveikti sūnaus valią dėl to, ką jis matė, o ko ne. Dėl 2026 m. kovo 14 d. įvykio ieškovė melavo policijai apie smurtą šeimoje, į konfliktą įtraukė vaikus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sūnaus interesus geriausiai atitinka gyvenimas su ieškove. Sūnus dėl 2026 m. kovo 14 d. įvykio patiria spaudimą iš motinos, kas neatitinka nei vaiko interesų, nei tėvų lygiateisiškumo principo. Nurodo, kad jis turi gyvenamąją vietą, kur šeima anksčiau gyveno, ji vaikams yra pažįstama ir priimtina. Tai 35 kv. m. ploto vieno kambario butas, pertvarkytas į dviejų kambarių butą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. kovo 25 d. nutartimi nutarė ieškovės R. N. prašymą tenkinti iš dalies, įpareigoti atsakovą A. N. gyventi skyrium nuo R. N., nustatyti nepilnamečių vaikų A. N., D. N. ir L. N. laikinąją gyvenamąją vietą su motina R. N., kitoje dalyje ieškovės R. N. prašymo netenkinti, atsakovo A. N. prašymo netenkinti, nutartį vykdyti skubiai.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo įpareigojimas gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų – yra prašomos taikyti siekiant išvengti šalių nepilnamečių vaikų teisės augti saugioje ir ramioje aplinkoje pažeidimo bei siekiant nedidinti psichologinės įtampos ieškovei ir nepilnamečiams vaikams. Konfliktiškus tarpusavio santykius deklaravo šalys ir teismo posėdyje nagrinėjant bylą. Nenormalų psichologinį klimatą šalių šeimoje bei smurto artimoje aplinkoje riziką ieškovei ir šalių nepilnamečiams vaikams iš atsakovo pusės patvirtina ir 2026 m. kovo 14 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. 0723000004176, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas laikinai – 15 dienų išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti šeimos namuose, nesiartinti 100 m atstumu prie ieškovės ir vaikų, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove. 2026 m. kovo 20 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi Nr. SO-33-804-2026 A. N. skundas dėl šio orderio buvo atmestas. Šioje byloje nuspręsta skirti šalių vaikams teismo psichologinę ekspertizę, kurios atlikimas nėra greitas ir dėl to bylos nagrinėjimas užtruks. Todėl, teismo vertinimu, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų saugią ir sveiką aplinką jų gyvenamojoje vietoje siekiant apsaugoti šalių vaikus nuo tėvų tarpusavio konfliktų ir to sąlygotos psichologinės įtampos, atsakovas įpareigotinas gyventi skyrium. Atsakovo įpareigojimas gyventi skyriumi nesukels jam neproporcingų nepatogumų, nes atsakovas turi nuosavą būstą, kur atsakovas gali gyventi.

9. Teismas pažymėjo, jog atsakovo prašymas sūnaus laikinąją gyvenamąją vietą nustatyti su juo, reiškia vaikų išskyrimą, kas nėra suderinama su brolių ir seserų teisėmis augti kartu. Šioje byloje šalys ir taip deklaruoja išskirtinę sūnaus padėtį šeimoje, tėvui pagrindinį dėmesį ir bendravimą skiriant sūnui, tenkinant jo poreikius, todėl sūnaus laikinąją gyvenamąją vietą nustačius su atskirai gyvenančiu tėvu, bus sudarytos sąlygos augti vaikų tarpusavio atskirčiai. Iš prašymuose šalių nurodytų aplinkybių ir teismo posėdyje išdėstytų šalių pozicijų matyti, kad tėvų tarpusavio konfliktai ir nesugebėjimas juos spręsti neįtraukiant vaikų, iš esmės yra sąlygotas bendro gyvenimo vienoje erdvėje. Todėl tikėtina, kad tėvams pradėjus gyventi atskirai, bus eliminuotas vaikų dalyvavimas tėvų konfliktuose. Tėvams gyvenant atskirai, iki sprendimo priėmimo šioje byloje, visi vaikai lieka gyventi savo namuose, įprastoje gyvenamojoje aplinkoje, kur lieka gyventi ir jų motina. Byloje nėra duomenų, kad motina savo elgesiu keltų pavojų vaikams, nesugebėtų užtikrinti jiems saugios aplinkos, todėl vaikų laikinoji gyvenamoji vieta nustatoma su motina. Iki šiol šalys ir jų vaikai gyveno kartu viename būste. Ieškovė nei ieškinyje, nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nenurodė, kad tėvas neteikia išlaikymo vaikams, kad visas vaikų išlaikymo rūpestis tenka ieškovei, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tėvas nustos rūpintis vaikais, nebetenkins jų materialinių poreikių vien todėl, kad gyvens atskirai nuo vaikų. Įvertinus nurodytas aplinkybes, prašymas dėl laikinojo išlaikymo priteisimo netenkinamas.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

10. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kurią atmestas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti iš atsakovo A. N. nepilnamečiams vaikams A. N., D. N. ir L. N. laikiną išlaikymą po 270 Eur, mokamą periodinėmis išmokomis į ieškovės R. N. banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 25 dienos, lėšų administratore uzufrukto teisę paskirti ieškovę R. N.

11. Ieškovė atskirajame skunde nurodė, kad konstatavus, jog yra pagrindas vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, ir teismui tai padarius, atsiranda imperatyvus teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikams, nes pagal suformuotą teismų praktiką būtent asmuo, gyvenantis skyrium nuo vaikų, turi mokėti (iš jo priteisiamas) išlaikymą vaikui, kurį uzufrukto teisėmis tvarko tas iš tėvų, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Juolab kad būtent ieškovei šiuo metu tenka pagrindinis vaidmuo rūpinantis vaikais, kasdienės vaikų priežiūros ir išlaikymo išlaidos. Teismo argumentas, kad ieškovė nei ieškinyje, nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nenurodė, kad tėvas neteikia išlaikymo vaikams, kad visas vaikų išlaikymo rūpestis tenka ieškovei, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tėvas nustos rūpintis vaikais, nebetenkins jų materialinių poreikių vien todėl, kad gyvens atskirai nuo vaikų, yra nepagrįstas, nes iki 2026 m. kovo 14 d. šalys gyveno viename bute, bet šiuo metu išimtinai tik dėl savo kaltės atsakovas gyvena atskirai, todėl tai, kas buvo iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikino išlaikymo priteisimo atsakovui gyvenant skyrium nuo ieškovės. Atsakovas, pateikdamas savarankišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį teismas atmetė, iš esmės sutiko, kad nepilnamečių dukrų laikinoji gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, neprieštaravo, kad nepilnametėms dukroms būtų priteistas laikinas išlaikymas po 270 Eur, tik prašė nepilnamečio sūnaus laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su juo (atsakovu) ir taip pat priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 270 Eur.

12.1. panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kuria nepilnamečio vaiko A. N. laikinoji gyvenamoji vietą nustatyta su motina R. N. ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovės R. N. prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti nepilnamečio vaiko A. N. laikinąją gyvenamąją vietą su motina R. N.;

12.2. nepilnamečio vaiko A. N. laikinąją gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, vaiko tėvu A. N.;

12.3. panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kuria atsakovas A. N. įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės R. N. ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovės R. N. prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, įpareigojant atsakovą A. N. gyventi skyrium nuo ieškovės;

12.4. alternatyviai, nustatyti nepilnamečių vaikų A. N., D. N. ir L. N. laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu A. N.;

12.5. alternatyviai, įpareigoti ieškovę R. N. gyventi skyrium nuo atsakovo A. N.;

12.6. alternatyviai, aiškiai apibrėžti siauresnę taikytiną laikinąją apsaugos priemonę, leidžiančią atsakovui tinkamai vykdyti tėvo pareigas, paimti vaikų ir savo daiktus iš šalių bendros nuosavybės turto, buto adresu (duomenys neskelbtini);

12.7. alternatyviai, įpareigoti ieškovę R. N. vengti tiesioginio kontakto atsakovui vykdant tėvo pareigas.

13. Atsakovo atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas visų trijų nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su motina, neįvertino motinos emocinės būsenos ir įgūdžių tinkamai auklėti vaikus, atliepti jų saugumo pagrindus, nepakankamai individualizavo kiekvieno vaiko interesus, neįvertino bent sūnaus A. N. aiškiai išreikšto emocinio ryšio su tėvu ir jo nuomonės reikšmės, o laikinai susiklosčiusią faktinę situaciją nepagrįstai sutapatino su vaikų interesus geriausiai atitinkančiu sprendimu. Dėl to skundžiama nutarties dalis naikintina arba keistina. Įpareigojimas gyventi skyrium šeimos byloje gali būti taikomas tik tada, kai teismas, remdamasis visa bylos duomenų visuma, nustato realų ir pakankamai pagrįstą pavojų, įvertina priemonės būtinumą, proporcingumą bei realų įgyvendinamumą, ir įsitikina, kad mažiau ribojančiomis priemonėmis siekiamo tikslo pasiekti neįmanoma. Nagrinėjamu atveju skundžiamoje nutartyje šis standartas nebuvo tinkamai išlaikytas. Be kita ko, nagrinėjamas ginčas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo tų bylų, kuriose įpareigojimas gyventi skyrium teismų praktikoje pripažįstamas pagrįstu: čia nėra kelių savarankiškų ir nuosekliai patvirtintų smurtinio elgesio epizodų, alternatyvi gyvenamoji vieta nėra realiai laisvai prieinama, o orderio skyrimo metu 2026 m. kovo 14 d. įvykio aplinkybės pagal byloje esančius pirminius duomenis yra prieštaringos. Dėl to teismų praktika, pateisinanti tokią priemonę išskirtiniais atvejais, negali būti mechaniškai perkeliama į šią bylą. Byloje esantys garso įrašai ir jų stenogramos nepatvirtina vienakryptės ir neabejotinos faktinės situacijos, kuria remiantis būtų galima be išsamesnio vertinimo taikyti atsakovui griežtą laikinąją apsaugos priemonę. Priešingai, šie duomenys rodo prieštaringą, abipusio konflikto ir galimo vaiko nuomonės veikimo požymių turinčią situaciją, todėl pirmosios instancijos teismas, nepakankamai įvertinęs visą įrodymų visumą, padarė per ankstyvą išvadą apie tokios priemonės būtinumą. Pasibaigus 2026 m. kovo 14 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio galiojimui pasibaigė ir juo nustatyti specialūs ribojimai, todėl tolesnis atsakovo teisių ribojimas šeimos byloje negalėjo būti grindžiamas vien istoriniu orderio paskyrimo faktu. Teismas privalėjo savarankiškai įvertinti aktualią situaciją, o ne tęsti ribojančios priemonės logiką remdamasis vien jau pasibaigusia prevencine priemone. 2026 m. kovo 14 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis ir 2026 m. kovo 20 d. nutartis jo nepanaikinti galėjo būti vertinami tik kaip vieni iš bylos duomenų, tačiau jie negalėjo pakeisti civilinio teismo pareigos savarankiškai, visapusiškai ir proporcingumo aspektu įvertinti visas šeimos byloje esančias aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje tokio savarankiško vertinimo nepakanka, todėl išvada apie būtinybę taikyti atsakovui įpareigojimą gyventi skyrium yra per ankstyva ir nepakankamai motyvuota. Skundžiamos nutarties teisėtumą ir proporcingumą paneigia ne tai, kad teismas būtų nurodęs atsakovui gyventi konkrečiame kitame bute, bet tai, kad, konstatuodamas atsakovo galimybę gyventi skyrium be neproporcingų padarinių, teismas neįvertino esminės aplinkybės – atsakovui priklausantis butas yra perduotas naudotis trečiajam asmeniui pagal galiojančią nuomos sutartį, todėl šio būsto negalima laikyti laisvai prieinama alternatyvia gyvenamąja vieta. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovui įpareigojimą gyventi skyrium, neapsiribojo laikinai apsauginiu sprendimu, bet faktiškai sukūrė naują šeimos buities ir santykių status quo, pagal kurį visi vaikai lieka kasdienėje motinos aplinkoje, o atsakovas iš šios aplinkos pašalinamas dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Esant prieštaringiems faktiniams duomenims ir neįvertinus mažiau ribojančių alternatyvų, tokia priemonė neatitinka proporcingumo ir mažiausiai asmens teises varžančios intervencijos reikalavimų. Pati pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog atsakovas gyvendamas atskirai nustos rūpintis vaikais ir tenkinti jų materialinius poreikius, reiškia, jog teismas laikė tikėtinu tolesnį atsakovo aktyvų dalyvavimą vaikų gyvenime. Tokiu atveju paskirta laikinoji apsaugos priemonė turėjo būti suformuluota taip, kad šis dalyvavimas būtų realiai įmanomas, o ne faktiškai apsunkintas ar paliktas neapibrėžtumo būsenai. Skundžiama nutartis, įpareigodama atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės, tačiau nepaaiškindama, ką tokia priemonė reiškia praktikoje, neužtikrina teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas skirtingam bei plečiamajam jos aiškinimui. Dėl to atsakovui lieka neaišku, ar jis gali teisėtai pasiimti daiktus, perduoti vaikams maistą, nuvežti juos į būrelius ar kitaip vykdyti įprastas tėvo pareigas, nors pats teismas pripažino, kad nėra pagrindo manyti, jog jis nustos vaikais rūpintis.

14. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti.

15. Ieškovė atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą nurodo, kad pirmos instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančius duomenis, nustatė, kad atsakovo įpareigojimas gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų taikytinas siekiant išvengti šalių nepilnamečių vaikų teisės augti saugioje ir ramioje aplinkoje pažeidimo bei siekiant nedidinti psichologinės įtampos ieškovei ir nepilnamečiams vaikams, siekiant išvengti nenormalų psichologinį klimatą šalių šeimoje bei smurto artimoje aplinkoje riziką ieškovei ir šalių nepilnamečiams vaikams iš atsakovo pusės. Šias rizikas patvirtino ir 2026 m. kovo 14 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. 0723000004176, 2026 m. kovo 20 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis Nr. SO-33-804-2026. Taip pat teismas įvertino ir kitus duomenis, esančius byloje, kad atsakovas piktnaudžiauja alkoholiu, būdamas girtas, nepagarbiai bendrauja su ieškove vaikų akivaizdoje, nepagarbiai kalba apie vyriausią dukrą, vadindamas ja ,,šalava“, kitais nepagarbiais žodžiais, naudoja netinkama retoriką apibudindamas ieškovės ir dukrų pilietybę ir tautybę (vadina jas ,,labusais“), girtas skambina dukrai, pasakoja nebūtus dalykus apie savo sveikatos būklę (o po to teismo posėdžio metu nurodo, kad niekada neturėjo problemų su sveikata (matyt, neatsiminė pokalbio fakto ar jo turinio (pokalbio garso įrašas pateiktas į bylą), ir iki posėdžio pradžios nesusipažino su pateiktais duomenimis)). Teismas individualizavo kiekvieno vaiko interesus – nustatė, kad vaikams saugiausia laikinai gyventi yra su mama, tos pačios nuomonės yra ir išvadą teikianti institucija – valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Taip pat teismas teisingai nusprendė, kad atskirti vaikus vienas nuo kito yra neteisinga, tai neatitiks geriausius vaikų interesus. Bet kurio vaiko (ne tik sūnaus) ryšis su kiekvienu iš tėvų turi būti stiprus, vaikai turi jausti saugumą, būdami su bet kuriuo iš tėvų. Deja, atsakovas elgiasi priešingai – dukras ignoruoja, su sūnumi nori bendrauti, nuteikinėja sūnų prieš mamą. Toks atsakovo elgesys nesuderinamas su vaikų interesais, su morale, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovas vaikų akivaizdoje nesigėdija pasirodyti girtas, yra neteisėtas ir labai žalingas vaikų psichikai. Tokio pobūdžio bylose teismas gali atsižvelgti į vaikų norą gyventi su vienu iš tėvų, bet galutinis sprendimas turi būti priimtas atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, ne į pavienius atsakovo pateiktus vaiko SMS pranešimus (kaip minėta, atsakovas daro neigiamą įtaką sūnui, jo, dukrų akivaizdoje būna girtas, prie vaikų vartoja necenzūrinius žodžius ieškovės atžvilgių, toks atsakovo elgesys nesuderinamas su vaikų geriausiais interesais). Sprendžiant dėl vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, nėra jokio skirtumo, kur šiuo metu gyvena atsakovas (pas savo mama), nes, kaip yra nustatyta byloje, atsakovui tai netrukdo piktnaudžiauti tėvo valdžia, girtauti. Ieškovė niekada nesmurtavo prieš vaikus, aplinkybė, kad šalims gyvenant viename bute, sūnus miegojo su tėvu atskirame kambaryje, patvirtina tai, kad būtent atsakovas ne tik kad nesiekia ginčą baigti civilizuotai, bet priešingai „padalino“ kaip kokius kačiukus, vaikus – dukras paliko ieškovei, o sūnų – pasiėmė sau. Ieškovė nuolat reikalauja, kad vaikai laikytųsi poilsio, miego režimo, bet atsakovas, ieškovei šiuo klausimu niekada nepadėdavo, savo elgesiu skatindavo vaikus vėlai vakare. Atsakovas iki galo nesuvokia, kas įvyko 2026 m. kovo 14 d. – būtent jis, būdamas girtas, kažkuo sumuštas, kraujuotas atvyko į namus, smurtavo prieš ieškovę, vartojo necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu vaikų akivaizdoje, garsiai triukšmavo, dėl ko ir buvo iškviesta policija. Tai kad iki jo atvykimo vaikai nemiegojo – tai yra pasekmė jo elgesio. Šiuo metu, kai atsakovas gyvena skyrium su ieškove, tokių problemų su vaikais nėra, namuose yra ramu ir laikomasi tvarkos. Ieškovė nesmurtauja prieš vaikus, girta namo negrįžta ir jai policija nekviečiama. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo nutarties dalį, kurią jis įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, įpareigojant atsakovą A. N. gyventi skyrium nuo ieškovės – netenkinti, bet prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių jis to neprašė, todėl ši atskirojo skundo dalis peržengia bylos nagrinėjimo ribas.

16. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartį skundžiamoje dalyje, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą.

17. Atsakovo atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą nurodoma, kad ieškovė 2026 m. balandžio 8 d. teismui taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog atsakovas nežinia kur su nepilnamečiu šalių sūnumi A. N. gyvena, kas nėra tiesa. Atsakovo ir nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta ieškovei žinoma, ieškovė mato sūnaus buvimo vietą realiuoju laiku per papildomą mobilaus programėlę, susiskambina ir susirašo su sūnumi ir atsakovu, atsakovas nurodė, kur jis su sūnumi yra, gyvena, atsakovas nepilnamečiams vaikams išlaikymą teikia. Ieškovės teiginys, jog vien dėl nepilnamečių vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų automatiškai atsiranda imperatyvus teisinis pagrindas priteisti iš kito tėvo laikiną išlaikymą, yra teisiškai nepagrįstas. Priešingai – laikino išlaikymo klausimas kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, vertinant faktinį poreikį, šalių elgesį bei realų vaikų išlaikymo užtikrinimą konkrečioje situacijoje. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas nevykdo ar ketina nevykdyti savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus, nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, jog atsakovas būtų atsisakęs prisidėti prie vaikų išlaikymo, vengęs teikti finansinę pagalbą ar kitaip netinkamai vykdęs savo tėviškas pareigas. Priešingai – šalys pačios byloje yra atlikusios matematinius paskaičiavimus dėl nepilnamečių vaikų poreikių ir jų išlaikymo kaštų, o atsakovas faktiškai nuolat ir sistemiškai prisideda prie vaikų išlaikymo tiek tiesioginiais piniginiais pervedimais ieškovei bei dukroms, tiek dengdamas bendro šeimos būsto kredito įmokas, taip užtikrindamas nepilnamečiams vaikams gyvenamąją aplinką ir būsto išlaikymą. Aplinkybė, kad iki šiol atsakovas gyveno kartu su šeima bei dalyvavo bendrame šeimos ūkio išlaikyme patvirtina susiformavusią faktinę praktiką, jog atsakovas savo pareigas vaikams vykdė tinkamai ir nėra jokio objektyvaus pagrindo preziumuoti priešingai. Ieškovė gauna valstybės skiriamas išmokas už visus tris nepilnamečius vaikus, tačiau proporcingai nekompensuoja atsakovui jo faktiškai patiriamų išlaidų tomis dienomis, kai nepilnametis sūnus gyvena kartu su atsakovu ir yra jo pilnai išlaikomas. Ieškovė bando iš anksto išspręsti šalių materialinių prievolių paskirstymo klausimą dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, kas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties ir proporcingumo principo. Atsakovas šiuo metu patiria papildomas finansines ir organizacines išlaidas dėl teismo nustatyto įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės, kas turi būti vertinama kompleksiškai sprendžiant laikino išlaikymo klausimą. Be tiesioginių išlaidų vaikų poreikiams, atsakovas taip pat toliau dengia su šeimos gyvenamąja vieta susijusius mokėjimus, įskaitant būsto paskolos įmokas, paskolos palūkanas, komunalinius bei kitus būsto išlaikymo mokesčius, taip prisidėdamas prie nepilnamečiams vaikams užtikrinamos gyvenamosios aplinkos išlaikymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirieji skundai atmestini.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

20. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui A. N. ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, kuria nutarta ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies ir įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės, nustatyti šalių nepilnamečių vaikų A. N., D. N. ir L. N. laikinąją gyvenamąją vietą su motina – ieškove, o kitoje dalyje ieškovės prašymo dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo ir atsakovo prašymo dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo netenkinti.

21. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme kelia ginčą dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Ieškovės atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustačius su ieškove atsiranda imperatyvas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikams, o tai kas buvo iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neturi jokios teisinės reikšmės, be to, atsakovas neprieštaravo, kad nepilnametėms dukroms būtų priteistas laikinas išlaikymas, o taip pat prašė priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui.

22. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme kelia ginčą dėl visos skundžiamos nutarties, išskyrus dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Atsakovo atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paremta nepakankamai visapusišku faktinių aplinkybių vertinimu, per siauru orderio procesinės reikšmės supratimu ir neįvertintais duomenimis apie priemonės faktinį įgyvendinamumą bei jos padarinius.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

23. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

25. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

26. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu ir su atsiliepimu į ieškovė atskirąjį skundą teikia papildomus įrodymus – 2026 m. kovo 14 d. įvykio stenogramas, 2026 m. kovo 29 d. susirašinėjimo su šalių sūnumi ištraukas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2026 m. kovo 27 d. raštą, 2025 m. sausio 15 d. buto nuomos sutartį, savivaldybės 2026 m. sausio 15 d. sprendimą dėl būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijos, išlaidų šeimai 2026 m. kovą ir balandžio mėn. suvestinę, bankinius pavedimus ir kitus įrodymus pagal suvestinės eilutes, šalių sūnaus 2026 m. balandžio 7 d. prašymo kopija, susirašinėjimo su ieškove apie vaiko buvimo vietą ištraukas, duomenis apie abiejų tėvų naudojamą mobiliųjų įrenginių vietos nustatymo sistemą, sąskaitas faktūras, apmokėjimo kvitą, 2026 m. sausio 18 d., 2026 m. sausio 27 d., 2026 m. sausio 11 d., 2026 m. kovo 14 d. garso įrašus.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teikiami papildomi įrodymai gali turėti ryšį su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, be to, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kartu su atsakovo atskiruoju skundu ir atsakovo atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą teikiami papildomi įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

28. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams ir argumentams.

29. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. N. ieškinį ir atsakovo A. N. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo.

30. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

30.1. įpareigoti atsakovą A. N. gyventi skyrium nuo ieškovės R. N.;

30.2. nustatyti nepilnamečių vaikų A. N., D. N. ir L. N. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove R. N.;

30.3. priteisti iš atsakovo A. N. nepilnamečiams vaikams A. N., D. N. ir L. N. laikiną išlaikymą po 270 Eur, mokamą periodinėmis išmokomis į ieškovės R. N. banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 25 dienos, lėšų administratore uzufrukto teisę paskirti ieškovę R. N.

31. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą:

31.1. netenkinti ieškovės prašymo dėl nepilnamečio sūnaus A. N. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, kol nebus individualiai ir nešališkai įvertinta konkreti sūnaus situacija;

31.2. taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti nepilnamečio A. N. laikinąją gyvenamąją vietą su atsakovu A. N. nuo momento, kai pasibaigs 2026 m. kovo 14 d. skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, galiojęs iki 2026 m. kovo 28 d. 23 val. 59 min.;

31.3. (alternatyviai) iki valstybės nustatytos prievolės (draudimo orderiu) įvykdymo ir tuo atveju, jei teismas manytų, kad 2 punkte nurodytos priemonės šiuo metu nepakanka pagrindo taikyti, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. N. tvarką, užtikrinančią reguliarų ir nepertraukiamą sūnaus bendravimą su tėvu: su sūnumi A. N. tėvas – atsakovas A. N. bendrauja netrukdomai, vaiko pageidavimu, ilgesnių atostogų grafikas derinamas šalių sutarimu;

31.4. priteisti iš R. N. nepilnamečiui vaikui A. N. laikiną išlaikymą 270 Eur, mokamą periodinėmis išmokomis į atsakovui A. N. banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 25 dienos, lėšų administratoriumi uzufrukto teisę paskiriant atsakovą A. N.;

31.5. (alternatyviai) klausimą dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam A. N. spręsti tik nustačius jo gyvenamąją vietą ir įvertinus realų kiekvieno iš tėvų kasdienį dalyvavimą tenkinant jo poreikius.

32. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, jog, kaip minėta, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007, 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014). Atitinkamai, CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas, 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas). Tam tikrų aplinkybių neginčijus pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde draudžiama plėsti bylos nagrinėjimo ribas ir įrodinėti naujas, bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme nebuvusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023). Dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo gali būti sprendžiama tik vertinant tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023). Šios taisyklės yra taikomos ir atskiriesiems skundams (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-423-798/2024)..

33. Iš šalių pirmosios instancijos teismui pateiktų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikalavimų ir šių prašymų turinio, matyti, jog iš esmės pirmosios instancijos teisme sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje tarp šalių kilo ginčas tik dėl šalių nepilnamečio sūnaus A. N. gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. T. y. atsakovas pirmosios instancijos teisme pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo iš esmės atsiliepė ir į ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesutiko tik su sūnaus A. N. gyvenamosios vietos nustatymu su ieškove ir išlaikymo jam priteisimo ir prašė atitinkamai išspręsti šiuos klausimus. Tuo tarpu, atsakovas atskirajame skunde nurodo naujus nesutikimo su ieškovės reikalavimais taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės, nustatyti šalių nepilnamečių vaikų D. N. ir L. N. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo šalių nepilnamečiams vaikams D. N. ir L. N. laikiną išlaikymą motyvus ir argumentus, kai pirmosios instancijos teisme pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo iš esmės atsiliepė ir į ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesutikimo su šiais reikalavimais atsakovas apskritai neišreiškė. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsakovo nurodytų naujų aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė, apeliacinės instancijos teismas naujai atskirajame skunde nurodomo aplinkybių taip pat plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-423-798/2024, 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-607-798/2024).

34. Be to, apeliacinės instancijos teismui pateiktu atskiruoju skundu atsakovas kelia visiškai naujus ir pirmosios instancijos teismo nenagrinėtus reikalavimus, t. y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų D. N. ir L. N. laikinąją gyvenamąją vietą su atsakovu, įpareigoti ieškovę gyventi skyrium nuo atsakovo, leisti atsakovui tinkamai vykdyti tėvo pareigas ir paimti vaikų ir savo daiktus iš šalių bendros nuosavybės turto, įpareigoti ieškovę vengti tiesioginio kontakto atsakovui vykdant tėvo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Be to, nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai). Taigi, atsakovo nurodomos naujos aplinkybės ir reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (įskaitant naujus reikalavimus) gali būti reiškiami bet kurioje civilinio proceso stadijoje, todėl atsakovo reiškiamus naujus reikalavimus taikyti laikinąsias apsaugos priemone ir naujai nurodomas aplinkybes pirmiausia turi išnagrinėti pirmosios instancijos teismas ir dėl šiuo klausimu priimtos nutarties gali būti teikiamas atskirasis skundas (CPK 151 straipsnio 1 dalis).

35. Be kita ko, CPK 376 straipsnio įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose, suteikiantis teisę bylą nagrinėjantis teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus, savo iniciatyva taikyti, keisti laikinąsias apsaugos priemones, viršyti pareikštus reikalavimus, priimti sprendimus dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, taikyti alternatyvų įstatymuose numatytą asmens teisių gynimo būdą. Vis dėl to, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas teismo vaidmuo savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 86 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog minėtos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 53, 55 punktai). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė poreikio ar būtinybės veikti savo iniciatyva ir, nepaisant pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi išnagrinėtų šalių nurodytų aplinkybių ir pareikštų reikalavimų, skubiai priimti sprendimą dėl naujų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių keitimo.

36. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

37. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje taip par nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Tačiau, CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

38. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės.

39. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti tiek vaikų, tiek tėvų vaikų interesus, gali būti taikomos ir kitos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, laikinos vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas.

40. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik apsaugoti turtines ar asmenines neturtines vaiko teisės, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

41. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi. Teismų praktikoje pasisakoma, kad tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Be to, toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Šios apsaugos priemonės taikomos, kai kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, pavyzdžiui, turi nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą, ją nuomojasi ar jo finansinė padėtis leidžia tą padaryti (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-114-779/2026, Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2034-587/2025, 2025 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-274-480/2025 ir kt.).

42. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės – pačių šalių paaiškinimai apie jų tarpusavio konfliktiškus santykius, 2026 m. kovo 14 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. 0723000004176, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas laikinai – 15 dienų išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti šeimos namuose, nesiartinti 100 m atstumu prie ieškovės ir vaikų, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove, 2026 m. kovo 20 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis Nr. SO-33-804-2026, kuria atsakovo skundas dėl minėto orderio buvo atmestas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, objektyviai patvirtina, kad šalių tarpusavio santykiai iš esmės yra itin konfliktiški. Akivaizdu, jog tokia situacija, kai abi šalys būdamos itin konfliktiškuose santykiuose gyvena viename būste, daro neigiama įtaka ir žalą tiek jų, tiek kartu gyvenančių jų vaikų emocinei ir psichologinei būsenai. Vien aplinkybė, kad atsakovas šiuo konfliktinius santykius suvokia ar interpretuoja kitaip, savaime nepaneigia jų egzistavimo ar jų daromos neigiamos įtakos ar žalos. Priešingai, teisėsaugos institucijų sprendimų priėmimas suponuoja realų, objektyviai konstatuotą konfliktą, peržengiantį paprastų buitinių nesutarimų ribas. Taip pat pažymėtina, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugas priemones nurodė, jog turi gyvenamąją vietą, netoli dabartinės jo šeimos gyvenamosios vietos. Kita vertus, atsakovas atskirajame skunde nurodo ir teikia papildomus įrodymus, jog taip pat netoli dabartinės šeimos gyvenamosios vietos turi galimybę gyventi pas savo mamą. Pagrįstai manytina, kad laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo įpareigojimas gyventi skyriumi taikymas nagrinėjamu atveju atlieka prevencinę funkciją, padeda suvaldyti galimus nesutarimus ir laikinai sureguliuoja šalių tarpusavio santykius. Darytina išvada, kad nepaisant to, jog atsakovas nurodo dėl gyvenimo skyriumi patiriantis papildomų išlaidų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant išvengti galimų aštresnių konfliktų tolimesnėse bylos nagrinėjimo stadijose ir tokiu būdu užtikrinti tiek sutuoktinių, tiek jų vaikų teisę į sveiką emocinę ir psichologinę aplinką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę atsakovo atžvilgiu.

43. Remiantis kasacinio teismo praktikoje pateikiamais išaiškinimais, vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168 straipsnis, 2.14 straipsnis). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo iš jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

44. Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti ir aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013) nurodoma, kad, sprendžiant dėl to, ar esama aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi: nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007, 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010), vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-49/2009).

45. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

46. CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Vis dėlto, EŽTT, be kita ko, yra nurodęs, kad vaiko nuomonė nėra visa lemianti, svarbiausia – geriausių vaiko interesų užtikrinimas, o teismai, nuspręsdami dėl vaiko gyvenamosios vietos, turi atsižvelgti į atitinkamų aplinkybių visumą; vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau vien ji nėra lemiama, o galutinis sprendimas turi būti grindžiamas geriausiais vaiko interesais (pvz., EŽTT 2023 m. vasario 14 d. sprendimas byloje B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10477/21). EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad vaiko noras yra tik vienas iš reikšmingų įrodymų, būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes (EŽTT Didžiosios kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. sprendimas byloje C. prieš Suomiją, peticijos Nr. 18249/02). EŽTT yra nurodęs, kad sprendimą priima teismas, nes vaikas ir pati vaiko nuomonė gali ir neatitikti teismo nuomonės, koks sprendimas būtų tinkamiausias byloje (EŽTT 2013 m. kovo 7 d. sprendimas byloje R. ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10131/11).

47. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės – byloje nėra duomenų, kad ieškovė savo elgesiu keltų pavojų vaikams, nesugebėtų užtikrinti jiems saugios aplinkos, atsakovo prašymas sūnaus laikinąją gyvenamąją vietą nustatyti su juo, reikštų vaikų išskyrimą, kas nėra suderinama su brolių ir seserų teisėmis augti kartu, taip pat, kad vaikų gyvenamąja vietą nustačius su ieškove vaikai lieka gyventi savo namuose, įprastoje gyvenamojoje aplinkoje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškovė. Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog šiuo atveju sprendžiamas klausimas tik dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl nustačius šalių vaikų ar kurio nors iš jų gyvenamąją vietą su atsakovu, kai atsakovas įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės, vaikų gyvenamoji vieta teismui priėmus galutinį sprendimą vėl galimai turėtų keistis, o tai neužtikrintų aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumo. Galiausiai, atsakovas akcentuodamas itin stiprų ryšį su šalių sūnumi, nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovė kaip nors trukdytų maksimaliai bendrauti su sūnumi, be kita ko, ir su kitais šalių vaikais. Kita vertus, atsakovas gali prašyti nustatyti konkrečią laikiną bendravimo su vaikais tvarką, kuri užtikrintų maksimalų reguliarų bendravimą su vaikais, tuo labiau kad šalys atsakovui gyvenant skyrium, gyvena palyginus netoli viena nuo kitos.

48. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus; išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka. CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.

49. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės iki galo ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla yra išnagrinėjama iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis. Kaip jau minėta, laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi.

50. Sutiktina, jog ieškovė tiek ieškinyje, tiek pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek atskirajame skunde iš esmės nenurodė, kad atsakovas neteikia išlaikymo ar teikia nepakankamą išlaikymą vaikams, kad visas ar didžioji dalis vaikų išlaikymo rūpesčio tenka ieškovei. Ieškovė prašymą priteisti laikiną išlaikymą vaikams iš atsakovo iš esmės grindžia tik tuo, kad teismas konstatavo, jog yra pagrindas vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove. Tuo tarpu, atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareigą išlaikyti vaikus vykdo aktyviai, sistemiškai ir plačiąja prasme, neapsiribodamas vien formaliais piniginiais pavedimais. Atsakovas teigia, jog jo patiriamos išlaidos apima ne tik bazinius vaikų poreikius, tačiau ir papildomą rūpinimąsi jų ugdymu, socializacija bei visaverčiu laisvalaikiu, įskaitant išlaidas sporto inventoriui, vaikų užimtumui, edukacinėms priemonėms, knygoms, techninėms priemonėms mokymuisi bei asmeniniams vaikų poreikiams tenkinti. Nurodo, kad be tiesioginių išlaidų vaikų poreikiams, atsakovas taip pat toliau dengia su šeimos gyvenamąja vieta susijusius mokėjimus, įskaitant būsto paskolos įmokas, paskolos palūkanas, komunalinius bei kitus būsto išlaikymo mokesčius, taip prisidėdamas prie nepilnamečiams vaikams užtikrinamos gyvenamosios aplinkos išlaikymo. Atsakovas teikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė.

51. Nagrinėjamu atveju, ieškovė nenurodė aplinkybių sudarančių pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytais motyvais ir argumentais, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas nesirūpina vaikais, nebetenkina jų materialinių poreikių, todėl nėra pagrindo taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai).

52. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta. Kiti atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

53. Apibendrinant, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

56. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

57. Atsižvelgiant į tai, kad priėmus šia nutartį byla nėra užbaigiama, be to, šiuo metu nagrinėjamoje byloje nėra priimtas galutinis įsiteisėjęs teismo sprendimas, darytina išvada, kad nėra aiškus bylos proceso rezultatas ir todėl atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje apeliacinės instancijos teismo byloje, priteisimo paliktinas spręsti teismui priimant galutinį sprendimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Priimti su atsakovo A. N. (A. N.) atskiruoju skundu ir atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus.

Atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje apeliacinės instancijos teismo byloje, priteisimo palikti spręsti teismui priimant galutinį sprendimą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.