Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Č. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

49. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

51. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

52. Byloje nustatyta, kad atsakovė Č. V. 2018 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto 3 policijos komisariatui pateikė skundą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius dėl 2018 m. spalio 12 d. (duomenys neskelbtini), vykusio įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo. Vilniaus miesto 3 policijos komisariate 2018 m. spalio 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-52067-18 dėl galimai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo; įtariamuoju pripažintas ieškovas A. R. Ieškovui 2018 m. gruodžio 10 d. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. 2019 m. spalio 9 d. surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui.

53. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-1033/2020 A. R., kaltintam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamąją bylą nutraukė, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai; kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikino nuo nutarties paskelbimo dienos (2020 m. rugsėjo 24 d.).

55. Ieškovas vykusio baudžiamojo proceso metu iš viso patyrė 2 500 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą – 1 500 Eur už gynybą ikiteisminio tyrimo metu, 700 Eur už gynybą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir 300 Eur už gynybą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė įrodymus – 2019 m. liepos 15 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 535 (1 500 Eur suma), 2020 m. birželio 15 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 565 (700 Eur suma), 2020 m. lapkričio 24 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 584 (300 Eur suma) bei 2022 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimą 2 500 Eur sumai, kurie patvirtina, kad už suteiktą teisinę gynybą baudžiamajame procese ieškovas atsiskaitė.

56. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (būtinajai ginčiai), spręsdamas, jog dėl valstybės institucijos (prokuratūros pareigūno – prokurorės) įstatyme nustatytos pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, tiriant bei vertinant įrodymus, pažeidimo (ieškovo teigimu, jau ikiteisminio tyrimo stadijoje egzistavo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo negalimas, t. y. neturėjo prasidėti, o prasidėjęs turėjo būti nutrauktas), jis vykusiame baudžiamajame procese patyrė išlaidas teisinei gynybai, civilinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas šias išlaidas, kaip jo turtinę žalą, priteisti iš atsakovių Lietuvos Respublikos ir Č. V., kuri pateikė skundą dėl 2018 m. spalio 12 d. įvykio ir dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu. Be to, ieškovas dėl baudžiamojo proceso metu patirto streso, kitų dvasinių išgyvenimų prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ir 1 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovas nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negalėjo prašyti atlyginti patirtas išlaidas už suteiktas teisines paslaugas, nes to nenumatė baudžiamojo proceso įstatymas.

57. Atsakovės su ieškinio reikalavimais nesutiko, nurodė, kad ieškovas neįrodė būtinų sąlygų jų civilinei deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovė Č. V. taip pat prašė civilinę bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, argumentuodama tuo, kad ieškovo išlaidos yra priskirtinos prie proceso išlaidų, kurių atlyginimo klausimas yra spręstinas ne atskiru ieškiniu kitoje civilinėje byloje, o toje teismo byloje, kurioje vyko procesas, o bylos nutraukimo atveju proceso išlaidas atlygina valstybė. Atsakovė taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu.

58. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovės Lietuvos Respublikos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, o būtent – neteisėtų veiksmų, valstybės institucijų bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo. Teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo institucija turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir įtarti ieškovą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei pradėti vykdyti ikiteisminį tyrimą ir atlikti vykdymo veiksmus, surašyti kaltinamąjį aktą, elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai. Teismas taip pat darė išvadą, kad kardomoji priemonė ieškovui buvo paskirta teisėtai ir ieškovui nustatyto įpareigojimo nelaikė ieškovo teisės judėti neproporcingu pažeidimu ar neproporcingų nepatogumų ieškovui sukėlimu; sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad dėl paskirtos kardomosios priemonės jis realiai patyrė kokios žalos, nepatogumų. Teismas, nenustatęs valstybės neteisėtų veiksmų, atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti iš valstybės neturtinę žalą.

59. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo atlyginti turtinę žalą atsakovės Č. V. atžvilgiu, nurodė, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė, bet ne asmuo, kuris pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje atsakovė buvo pripažinta nukentėjusiąja ir nesukėlė ieškovui jokių išlaidų, atsakovė neatliko įstatymo draudžiamų veiksmų. Pažymėjo, kad atsakovės kreipimasis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nelaikytinas kaltu atsakovės veiksmu, kuris sukėlė žalą ieškovui, kadangi atsakovė tik gynė savo teises ir interesus pateikdama pareiškimą ikiteisminio tyrimo įstaigai, tačiau kuri tik turi pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą arba atsisakyti jį pradėti. Taip pat nurodė kad tai, kad atsakovė baudžiamojoje byloje apskundė teismo nutartį, nereiškia ieškovo teisių pažeidimo, nes tai yra atsakovės procesinė teisė, kurią atsakovė realizavo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės visą ar dalį ieškovo patirtų teisinės pagalbos išlaidų.

63. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovių atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ieškovo reikalavimo atlyginti baudžiamajame procese patirtas teisinės pagalbos išlaidas teisinio kvalifikavimo

64. Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovėms civilinio proceso tvarka pareiškė reikalavimą atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuria jis laiko baudžiamajame procese jo patirtas 2 500 Eur dydžio išlaidas už teisinę gynybą. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas. Kadangi tas nebuvo laiku padaryta (baudžiamoji byla nutraukta tik teisme, teismui konstatavus, kad egzistuoja BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta ieškovo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis), ieškovas, nesutikdamas su jam inkriminuojama nusikalstama veika ir siekdamas įrodyti savo nekaltumą baudžiamajame procese, turėjo samdytis advokatę ir dėl to patyrė teisinės pagalbos išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovei Lietuvos Respublikai reikalavimą atlyginti turtinę žalą reiškia, remdamasis CK 6.272 straipsnio 1 dalimi, o atsakovei Č. V. – CK 6.269 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.246 straipsniu.

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, į ieškovo prašomų atlyginti išlaidų, kurias jis laiko savo turtine žala, pobūdį, nurodomą ieškinio faktinį pagrindą, taip pat įvertinusi ginčui aktualiu klausimu teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kyla būtinybė pasisakyti dėl ieškovo reikalavimo atlyginti jam baudžiamajame procese jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas teisinės kvalifikacijos.

66. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas).

67. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 52 punktas). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016, 18 punktas).

68. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal šalių nurodytas aplinkybes, formuluoja teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas, nes jis vykdo savo pareigą nustatyti reikalavimo teisinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

69. Taigi, nors teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, jame išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, kuriais šalis grindžia savo reikalavimus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis), tačiau teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi tai, kad ieškovas šioje byloje prašo priteisti teisinės pagalbos išlaidas, patirtas baudžiamajame procese, kuris buvo nutrauktas, nustačius ieškovo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę (būtinąją gintį), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, yra aktualus teisinis reguliavimas, susijęs su išlaidų, patirtų baudžiamajame procese, atlyginimu, t. y. būtent BPK 103–106 straipsnių dėl proceso išlaidų ir jų atlyginimo taikymas.

71. BPK 103 straipsnio 1–3, 5–6 punktuose nustatyta, kad proceso išlaidas sudaro: 1) liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; 2) liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; 3) ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; 5) daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; 6) kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis.

72. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

73. BPK 106 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2022 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Minėto straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

74. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45–A–N3/2021 pripažino, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą. Kai asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, jokiais atvejais nėra atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas.

75. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad galiojęs teisinis reguliavimas, kuris nenumatė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo asmenį išteisinus, yra ydingas, toks teisinis reguliavimas įstatymo leidėjo vėliau buvo pakeistas. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančios BPK 106 straipsnio redakcijos 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

76. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi buvo nutraukta, konstatavus BK 28 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę (būtinąją gintį). Ši nutartis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi palikta nepakeista. Kadangi nutartys baudžiamojoje byloje priimtos dar iki Konstitucinio teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo priėmimo ir BPK 106 straipsnio 3 dalies, nustatančios advokato išlaidų atlyginimą, įsigaliojimo (2022 m. gegužės 1 d.), advokato išlaidų atlyginimo klausimas priimant nutartį nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo sprendžiamas.

77. Visgi ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad nėra pagrindo nagrinėti ieškovo reikalavimo priteisti patirtas advokato išlaidas baudžiamojoje byloje civilinio proceso tvarka, kadangi baudžiamojoje byloje ieškovas negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo prašyti priteisti tokias jo patirtas išlaidas. To nekeičia ir tai, kad ieškovo atžvilgiu buvo priimtas ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla buvo nutraukta nutartimi. Pažymėtina tai, kad BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatos lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad asmens išteisinimas reiškia asmens išteisinimą plačiąja prasme (baudžiamosios atsakomybės nekilimą), nepriklausomai nuo to, kokiame procesiniame dokumente tai užfiksuota (nuosprendyje ar nutartyje). Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, pagal teisines pasekmes bylos nutraukimas BK 28 straipsnyje numatytu pagrindu (dėl būtinosios ginties) prilygsta išteisinamajam nuosprendžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-689/2018, 21 punktas).

78. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia, teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

79. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT 2020 m. vasario 18 d. sprendimą, priimtą byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą (peticijų Nr. 73579/17 ir 14620/18), kuriame konstatuota, kad atsisakymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas administraciniame procese, kuriame pasiekta, kad paskirtos baudos buvo panaikintos kaip nepagrįstos, nepriklausomai nuo šių bylinėjimosi išlaidų dydžio, pažeidžia teisę kreiptis į teismą, taigi ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Be to, kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas, taip pat ir nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu, 2021 m. kovo 19 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai.

80. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyse administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, Nr. 2AT-7-6-303/2021, atsižvelgdamas į tai, kad specialioji – išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – padengimą reglamentuojanti nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir nustatyta Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo dar tuo metu nebuvo nustatęs, konstatavo, kad turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

81. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo atžvilgiu nutraukus baudžiamąją bylą, esant baudžiamajai atsakomybę šalinančiai aplinkybei (būtinajai ginčiai), nepriklausomai nuo to, kad bylos nutraukimo metu įstatyminiu lygmeniu dar nebuvo įtvirtinta galimybė proceso šaliai į patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą išteisinimo atveju (bylą nutraukus), visgi ieškovas turėjo ir tebeturi teisę į šių išlaidų atlyginimą iš valstybės (baudžiamosios bylos nutraukimo metu pagal analogiją taikant BPK 105 straipsnio 5 dalį, šiuo metu – BPK 106 straipsnio 3 dalį). Tokia išvada darytina dėl jau anksčiau paminėtų EŽTT, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl tokioje situacijoje taikytinų bendrųjų teisės principų, teisinio reguliavimo spragų užpildymo, siekiant asmeniui užtikrinti tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

82. Pažymėtina tai, kad remiantis galiojančio BPK 106 straipsnio 3 dalimi, advokato išlaidos išteisinimo atveju yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu. CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu (šiuo atveju nutartimi, kuria nutraukta baudžiamoji byla), yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama. Tokiu būdu, atsižvelgiant į šiuo metu BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame tokių išlaidų atlyginimas nesiejamas su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčą, darytina išvada, kad šioje byloje buvo pagrindas priteisti ieškovui jo turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, nesiejant šių išlaidų priteisimo nei su valstybės institucijų pareigūnų (šiuo atveju – prokurorės) neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023, 84 punktas).

83. Nagrinėjamu atveju byloje ginčo dėl prašomų atlyginti teisinės pagalbos išlaidų, patirtų baudžiamojoje byloje, dydžio nekilo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo patirtos 2 500 Eur išlaidos, įvertinus jų pobūdį, aplinkybes, dėl kurių jos buvo patirtos, yra realios ir protingo dydžio, jų patyrimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl yra pagrindas jas priteisti ieškovui iš valstybės visa apimtimi.

84. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrindą atlyginti ieškovui jo turėtas išlaidas už teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje siejo su CK 6.272 straipsnio taikymu ir, nenustatęs valstybės neteisėtų veiksmų, ieškovo ieškinį atmetė, konstatavus, kad teisinės pagalbos išlaidos baudžiamojoje byloje šiuo atveju atlygintinos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, t. y. nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinio reikalavimą priteisti jam 2 500 Eur išlaidas, patirtas baudžiamajame procese už teisinę gynybą, patenkinti, jas ieškovui priteisiant iš valstybės.

85. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tuo atveju, kai asmuo išteisinamas, jam išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės lėšų (BPK 106 straipsnio 3 dalis), reikalavimas atlyginti šias išlaidas (visas ar dalį jų) iš kitų subjektų – šiuo atveju nukentėjusiąja baudžiamajame procese pripažintos atsakovės Č. V., yra teisiškai nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Tokiu būdu ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais jis įrodinėja atsakovės Č. V. civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktualūs ir nevertinami, kaip ir šiuo aspektu pačios atsakovės dėstomi atsikirtimai į apeliacinį skundą, įskaitant ir jos prašymą jai pareikštų reikalavimų apimtyje taikyti ieškinio senatį.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo atlyginti neturtinę žalą (ne)buvimo

86. Ieškovas ieškiniu, įrodinėdamas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 1 000 Eur neturtinę žalą. Šį reikalavimą ieškovas reiškė išimtinai tik valstybei, nereikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo iš kitos atsakovės – Č. V., todėl šiuo aspektu toliau bus pasisakyta neperžengiant bylos nagrinėjimo ribų, t. y. tik dėl pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti (ne)buvimo.

87. Ieškovas nurodo, kad dėl jo atžvilgiu vykusio baudžiamojo proceso jis patyrė psichologinį stresą, prarado pasitikėjimą valstybe, įstatymais ir teise, giliai išgyveno neteisėto elgesio pasekmes, patyrė įtampą, emocinį sukrėtimą, netikrumą dėl ateities; baudžiamasis procesas vyko dvejus metus. Teigia, kad egzistuoja visos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos valstybės atsakomybei kilti – ikiteisminį tyrimą organizavusi prokurorė atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepaisė ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir nenutraukė ikiteisminio tyrimo, kai baudžiamasis procesas buvo negalimas, dėl ko ieškovas, vykstant baudžiamajam procesui, patyrė ne tik turtinius praradimus (išlaidas už advokato teisinę pagalbą, dėl kurių šiame sprendime jau pasisakyta anksčiau), tačiau ir neturtinę žalą.

88. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

89. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 34 punktas).

90. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

91. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais (kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga) gali būti teismo pripažinti tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

92. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas).

93. Pažymėtina, kad ne bet koks teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493-421/2016). Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 31 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-611/2021).

94. Remiantis BPK 166 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminis tyrimas pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, nes faktų patikrinimo galimybės numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis).

95. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad prokurorė pažeidė bendrą, jai kaip valstybės institucijos (prokuratūros) pareigūnei, tenkančią rūpestingumo pareigą, nes ji ne tik galėjo, bet ir privalėjo ieškovo atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-52067-18 nutraukti, kadangi jau ikiteisminio tyrimo metu (iki bylos perdavimo su kaltinamuoju aktu teismui) egzistavo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo negalimas. Ieškovo vertinimu, prokurorė turėjo atsižvelgti į kitų dėl to paties 2018 m. spalio 12 d. įvykio vykusio ikiteisminių tyrimų Nr. 01-1-49849-18 ir Nr. 02-2-00500-18 duomenis (juose esančius įrodymus), juos tinkamai įvertinti ir nutraukti ieškovo atžvilgiu vykdytą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-52067-18 remdamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu – egzistuojant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, šiuo atveju – būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis). Ieškovo teigimu, ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00500-18, kuris prokurorės buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalis 1 punktas), buvo konstatuoti pačios Č. V. ieškovo atžvilgiu atlikti neteisėti veiksmai, kas, prokurorei, tinkamai įvertinus aplinkybes (stengusis surinkti ne tik ieškovą kaltinančius, tačiau ir teisinančius įrodymus), būtų leidę konstatuoti faktą, kad ieškovas veikė esant būtinosios ginties situacijai ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu būtų buvęs nutrauktas.

96. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad egzistuoja valstybės neteisėti veiksmai (pareigos elgtis rūpestingai, apdairiai pažeidimas), kaip viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

97. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje T. T. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje T. K. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80). Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis). Taigi, inicijuojant ikiteisminį tyrimą, pakanka turėti pagrįstų duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas ar ketinimą jas padaryti, nes baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją).

98. Aplinkybė, jog asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Taigi asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas, pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

99. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad 2018 m. spalio 12 d. vykusio įvykio metu Č. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, už kurį atsakomybė numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusiam asmeniui Č. V. po įvykio kreipusis į policijos įstaigą (nepriklausomai nuo pareiškimo pateikimo laiko), įvertinus faktinę situaciją, liudytojų parodymus, kitus įrodymus, spręstina, kad byloje buvo objektyvus pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nukentėjusiojo asmens patirtų sužalojimų ir įtarimus dėl šios galimai padarytos nusikalstamos veikos pareikšti ieškovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, jog baudžiamoji byla teismo vėliau buvo nutraukta nustačius ieškovo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę (būtinąją gintį), visgi baudžiamojo proceso metu nebuvo paneigtas pats nusikalstamos veikos padarymo faktas (nusikalstamos veikos sudėtis) ir dėl to kilę padariniai – nukentėjusiosios nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. formaliai visgi buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika.

100. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma bylos įrodymų patvirtina, kad prokurorė tinkamai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus įrodymų rinkimo, vertinimo procese, tiek 2018 m. gruodžio 10 d. ieškovui pareikštą įtarimą, tiek 2019 m. spalio 9 d kaltinamąjį aktą grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir įvertintų įrodymų visuma – nukentėjusiosios ir eilės liudytojų parodymais, įvykio vaizdo įrašo apžiūros protokolu, specialisto išvada, kt. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo teiginiais, kad tai, jog prokurorė nenutraukė ikiteisminio tyrimo, nenustačiusi būtinosios ginties situacijos, t. y. nekonstatavo baudžiamojo proceso negalimumo (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas), reiškia, jog ji atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė profesinę bei bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai.

101. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia, jog ikiteisminis tyrimas baigtas ir, atlikus BPK 218 straipsnyje nurodytus veiksmus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą.

102. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, būtina nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

103. Nors ieškovas nurodo, kad prokurorė turėjo vadovautis kito jos atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00500-18 duomenimis, kuriame buvo nagrinėjamas atsakovės Č. V. galimai padarytos nusikalstamos veikos klausimas, ir tuo remiantis padaryti išvadas, kad ieškovo atžvilgiu baudžiamasis procesas negalimas dėl būtinosios ginties (nes dėl ieškovo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu atsakinga pati nukentėjusioji), tačiau su tuo nesutiktina. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors minėti ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami dėl to paties 2018 m. spalio 12 d. įvykio, tačiau juose buvo tiriamos skirtingos aplinkybės, veikos, numatytos skirtinguose BK straipsniuose: atsakovės Č. V. atžvilgiu – pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, o ieškovo – pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00500-18 Č. V. atžvilgiu nutrauktas, konstatavus, kad jos veiksmai atitinka ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą (savavaldžiavimą). Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, nebuvo nustatyta, kad ieškovo veiksmai neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BPK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.

104. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog prokurorė, esant pagrįstiems įtarimams dėl ieškovo nusikalstamos veikos, numatytos CPK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nagrinėjamoje situacijoje neįžvelgė būtinosios ginties sąlygų, numatytų BK 28 straipsnyje, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų ar bendros pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai pažeidimo. Netgi nustačius, kad ieškovas ir gynėsi nuo atsakovės pradėto ir realaus kėsinimosi, šiuo atveju šių sąlygų nustatymas nėra pakankamas, kadangi BK 28 straipsnio 2 daliai taikyti būtina nustatyti ir tai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, kas šiuo atveju, nebuvo visiškai akivaizdi aplinkybė. Paminėtina tai, kad BK 28 straipsnyje numatytų sąlygų taikymas nėra pagrįstas tik mechaniniu normų taikymu, todėl galimos situacijos, kai ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gali būti skirtingai vertinami tiek prokuroro, tiek teismo, kuomet jam yra perduodama byla su kaltinamuoju aktu (tiek pirmosios, tiek vėliau apeliacinės ar kasacinės instancijos teismų).

105. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad šiuo atveju teismas kitaip nei prokurorė vertino ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-52067-18 metu surinktus duomenis ir baudžiamajai bylai esant teisme ją nutraukė, konstatavęs ieškovą veikus būtinosios ginties situacijoje, neleidžia daryti išvados, jog prokurorės veiksmai, nenutraukiant šiuo pagrindu ikiteisminio tyrimo, tačiau perduodant bylą su kaltinamuoju aktu teismui, buvo neteisėti, jog prokurorė esamoje situacijoje nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, aplaidžiai vykdė jai įstatymo numatytas pareigas.

106. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra patikimų įrodymų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokurorė) informaciją apie ieškovui inkriminuojamus veiksmus surinko neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, ar kad teismui buvo perduota ne visa surinkta bylai reikšminga medžiaga, o darant sprendimus dėl įtarimų pareiškimo ir perdavimo asmenį teisti, ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvados buvo paremtos neteisėtai gautais faktais, nepagrįstais duomenimis, kurie tikėtinai teismo būtų nepripažinti įrodymais arba jų visuma galutinai būtų įvertinta kaip nepakankama.

107. Šiuo atveju tai, kad ieškovas nesutinka su tuo, kaip buvo organizuojamas jo atžvilgiu vykdytas ikiteisminis tyrimas, taip pat su prokurorės jo metu priimtais sprendimais, padarytomis išvadomis, ir siekia, jog prokurorės veiksmai būtų įvertinti kitaip negu tą padarė pirmosios instancijos teismas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti prokurorę atlikus neteisėtus veiksmus, veikus netinkamai, nerūpestingai.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės ir kardomosios priemonės skyrimo (ne)teisėtumo

108. Ieškovas, dėstydamas argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos, be kita ko, nurodo ir tai, kad baudžiamasis procesas truko dvejus metus, taigi tuo tarsi apeliuoja į baudžiamojo proceso trukmę, kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti.

109. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Asmuo, kuriam yra pranešta apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys prieš Lietuvą; 2001 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą; 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Girdauskas prieš Lietuvą).

110. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-52067-18 buvo pradėtas 2018 m. spalio 29 d., pranešimas apie įtarimą ieškovui įteiktas 2018 m. gruodžio 10 d., kaltinamasis aktas surašytas 2019 m. spalio 9 d., teismui perduotas 2019 m. spalio 11 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria baudžiamoji byla nutraukta, priimta 2020 m. rugsėjo 24 d., byla apeliacine tvarka išnagrinėta 2020 m. gruodžio 8 d. Taigi iš šių aplinkybių matyti, kad ikiteisminis tyrimas nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo ieškovui dienos iki kaltinamojo akto surašymo (bylos su juo perdavimo teismui) truko dešimt mėnesių, o procesas teisme (įskaitant apeliacinę instanciją) – vienerius metus ir beveik du mėnesius, iš viso beveik dvejus metus.

111. Teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu atliktus veiksmus, jų pobūdį, apimtį (vien liudytojų apklausas), reikalingus surinkti įrodymus galutiniam kaltinimui suformuoti ir bylai perduoti į teismą, taip pat bylos nagrinėjimo teisme trukmę, konstatuoja, kad tiek atskirų etapų (ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme), tiek bendra baudžiamojo proceso trukmė šioje situacijoje nebuvo neproporcingai ilga ir nepažeidė ieškovo teisių, procesas nebuvo vilkinamas, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, bendros pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai pažeidimo. Be to, pats ieškovas taip pat apsiriboja tik bendros baudžiamojo proceso trukmės nurodymu, tačiau nedetalizuoja ir neįrodinėja, kokie valstybės institucijų pareigūnų veiksmai tam tikrame etape galimai buvo atlikti netinkamai, nepagrįstai delsiant, nepaisant įstatyme numatytų terminų ar kitų aplinkybių (CPK 178 straipsnis).

112. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat dėsto argumentus, susijusius su kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, taikymu. Viena vertus ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo teisinio pagrindo jam skirti kardomąją priemonę ir ji nebuvo proporcinga, tačiau, kita vertus, teigia, kad jis ieškinyje apskritai nekėlė klausimo dėl paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo, tačiau nurodė tai kaip pasekmę prokurorės neteisėtų veiksmų, t. y. ieškovo teigimu, prokurorės veiksmai nenutraukiant ikiteisminio tyrimo lėmė kardomosios priemonės taikymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo argumentais.

113. BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomųjų priemonių rūšys yra numatytos BPK 120 straipsnyje, tarp kurių ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

114. Nustatyta, kad prokurorės 2018 m. gruodžio 10 d. nutarimu ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje kas antrą pirmadienį nuo 9.00 val. iki 16.00 val. Nutarime nurodytas kardomosios priemonės skyrimo tikslas – siekis užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą, dalyvavimą teisme; motyvai ir aplinkybės, galinčios turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės – įtariamas padaręs nesunkų nusikaltimą, gyv. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos neturi (nenurodė).

115. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovui buvusią paskirtą kardomąją priemonę, visų pirma, pažymi, kad ieškovui buvo paskirta viena iš švelniausių įstatyme numatytų kardomųjų priemonių, nesusieta su realiu laisvės atėmimu, jos apribojimu. Ieškovui įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo skirtas iš esmės atsižvelgiant į pagrįstą įtarimą jam padarius nesunkų nusikaltimą, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese Lietuvoje, įvertinus ir tai, kad ieškovas Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos neturi (tokios nenurodė).

116. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta teigti, kad paskirta kardomoji priemonė buvo neproporcinga ar kad jos paskyrimas sukėlė ieškovui realias neigiamas pasekmes (ieškovas to neįrodinėjo), juolab, kad ieškovas buvo įpareigotas registruotis policijos įstaigoje kas antrą pirmadienį, t. y. realiai du kartus per mėnesį kas dvi savaites. Be to, pažymėtina ir tai, kad nebuvo paneigta ir aplinkybė, kad ieškovas visgi formaliai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau baudžiamoji atsakomybė jam nekilo, konstatavus būtinosios ginties situaciją.

117. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nėra pagrindo teigti, jog prokurorė ikiteisminio tyrimo metu atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai dėl to, kad nenustatė ieškovo veiksmuose būtinosios ginties sąlygų ir šiuo pagrindu nenutraukė ikiteisminio tyrimo, darytina išvada, kad kardomosios priemonės ieškovui skyrimas, kiek ieškovas ją sieja su minėtais prokurorės veiksmais dėl baudžiamojo proceso eigos, šiuo aspektu buvo pagrįstas.

118. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kardomosios priemonės taikymas nebuvo savavališkas, atitiko jos taikymo sąlygas ir tikslus, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio nuostatas, darydamas išvadą, kad kardomosios priemonės paskyrimu ir taikymu ieškovo teisės nebuvo pažeistos, dėl ko nebuvo pagrindo jam priteisti iš valstybės neturtinę žalą.

119. Kadangi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šiame sprendime minėtos sąlygos, teisėjų kolegija, nenustačiusi neteisėtų valstybės veiksmų, dėl kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, nepasisako.

120. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senatis taikoma tik dėl tų reikalavimų, kuriems ieškinio senatį taikyti yra prašoma ir kurie nukreipti prieš prašančios taikyti ieškinio senatį ginčo šalies interesus. Vienos iš byloje dalyvaujančių ginčo materialiojo teisinio santykio šalių pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį paprastai negalioja kitoms turinčioms teisę prašyti taikyti senatį ginčo šalims. Jeigu viena iš dalyvaujančių byloje ginčo materialinio teisinio santykio šalių ieškinio senatį taikyti prašo, o kita – ne, ieškinys, pareikštas šiai šaliai, paprastai negali būti atmetamas taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016, 22, 24 punktai; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 18-20 punktai).

121. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nebuvo reiškiamas solidarus reikalavimas atsakovėms, o ieškinio senatį prašė taikyti tik atsakovė Č. V. dėl jos atžvilgiu pareikšto reikalavimo priteisti iš jos turtinę žalą, šiame sprendime nepasisako dėl ieškinio senaties termino, kaip galimo papildomo pagrindo ieškinio reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo valstybės atžvilgiu atmesti.

Dėl bylos baigties

122. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo teisinius santykius, ir sprendęs, kad nenustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti jam neturtinę žalą, tačiau, netinkamai aiškinęs asmens teisę gauti advokato išlaidų atlyginimą nutraukus baudžiamąją bylą reabilituojančiu pagrindu, nepagrįstai šių išlaidų nepriteisė ieškovui iš valstybės.

123. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui iš valstybės 2 500 Eur išlaidas, patirtas už teisinę gynybą baudžiamajame procese; kitą ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

124. Patenkinus ieškovo ieškinį iš dalies, ieškovui iš valstybės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

125. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis) bei išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

126. Nustatyta, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 56 Eur žyminį mokestį už reiškiamus ieškinio reikalavimus atsakovėms (be valstybės, ieškovas alternatyviai reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo reiškė ir Č. V.), 1 500 Eur už ieškinio parengimą, 500 Eur už pasirengimą bei atstovavimą 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje, iš viso – 2 056 Eur.

127. Atsakovė Č. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1 815 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 605 Eur už pasirengimą bei atstovavimą 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje, iš viso – 2 420 Eur.

128. Įrodymų apie valstybės šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra.

129. Pagal 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

130. Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

131. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

132. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018).

133. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi šalių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, sprendžia, kad ne visos jos ir/ar ne visa apimtimi gali būti vertinamos kaip pagrįstos ir būtinos ir dėl to joms priteistinos.

134. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byla nebuvo didelės apimties, sudėtinga teisės normų taikymo prasme, byloje nebuvo nagrinėjami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, todėl atsakovės Č. V. už atsiliepimą į ieškinį patirtos 1 815 Eur išlaidos, įvertinus ir šio procesinio dokumento turinį, galimas laiko ir darbo sąnaudas, laikytinos per didelės, todėl mažintinos iki 1 200 Eur. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį iš esmės gynėsi tik nuo jai pareikštų reikalavimų, kai tuo tarpu ieškinys buvo rengiamas dviejų atsakovių, įskaitant ir valstybės, atžvilgiu, įrodinėjant kiekvienos jų civilinės atsakomybės sąlygas.

135. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovui prašant, o atsakovėms sutinkant, 2022 m. gruodžio 8 d. pradėjus nagrinėti civilinę bylą, teismas perėjo į rašytinį bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, o žodinis bylos nagrinėjimas truko 10 min., abiejų šalių patirtos išlaidos už pasirengimą ir atstovavimą šiame teismo posėdyje mažintinos iki 200 Eur.

136. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys valstybės atžvilgiu buvo patenkintas 50 proc. (teismas vertina, kad byloje buvo pareikšti du materialaus pobūdžio teisiniai reikalavimai: priteisti 2 500 Eur turtinę žalą (50 proc.) ir priteisti 1 000 Eur neturtinę žalą (50 proc.), nes neturtinės žalos dydį nustato teismas, todėl ieškovo nurodyta suma nėra pagrindas žyminiam mokesčiui apskaičiuoti). Ieškovo reikalavimas priteisti turtinę žalą buvo patenkintas visa apimtimi (100 proc.), o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą – atmestas (0 proc.), todėl iš viso ieškovo reikalavimai patenkinti 50 proc. (100 proc. + 0 proc./2). Ieškovo reikalavimas priteisti turtinę žalą iš atsakovės Č. V. atmestas visiškai, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą šiai atsakovei apskritai reiškiamas nebuvo.

137. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad ieškovas reiškė alternatyvius reikalavimus dviem atsakovėms, pagrįsta ir protinga laikyti, kad reikalavimų valstybei atžvilgiu jis patyrė 850 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidas (750 Eur už ieškinio parengimą + 100 Eur už atstovavimą teismo posėdyje), o atsakovės Č. V. atžvilgiu – 906 Eur (56 Eur žyminis mokestis + 750 Eur už ieškinio parengimą + 100 Eur už atstovavimą teismo posėdyje).

138. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų, reikštų valstybei, dalį, ieškovui iš valstybės priteistinos 425 Eur bylinėjimosi išlaidos (850 x 50 proc./100 proc.), patirtos pirmosios instancijos teisme. Kadangi ieškovo reikalavimai atsakovės Č. V. atžvilgiu atmesti visiškai, jam atsakovės atžvilgiu patirta bylinėjimosi išlaidų dalis neatlygintina, tačiau dėl to yra pagrindas būtent atsakovei Č. V. priteisti iš ieškovo jos turėtas ir pagrįstomis pripažintas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, – 1 400 Eur (1 200 Eur + 200 Eur).

139. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 56 Eur žyminį mokestį, taip pat patyrė 1 000 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.

140. Atsakovė Č. V. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 452 Eur dydžio išlaidas.

141. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi tais pačiais motyvais, kurių pagrindu buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atsakovės Č. V. išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą mažina iki 1 000 Eur ir jas jai priteisia iš ieškovo. Tuo tarpu ieškovui iš valstybės priteistinos 250 Eur bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą ((1 000 Eur/2) x 50 proc./100 proc.)). Ieškovui dėl atsakovės Č. V. patirta bylinėjimosi išlaidų dalis neatlygintina.

142. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovui iš valstybės šioje byloje iš viso priteistinos 675 Eur (425 Eur + 250 Eur), o atsakovei Č. V. iš ieškovo – 2 400 Eur (1 400 Eur + 1 000 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

143. Žyminis mokestis, nuo kurio ieškovas įstatymo pagrindu atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktas) valstybei iš šalių nepriteistinas, nepriklausomai nuo patenkintos ieškinio reikalavimų dalies (50 proc.), kadangi tai reikštų valstybės išlaidų priteisimą valstybei (50 proc. apimtimi), o atsakovės Č. V. atžvilgiu ieškovo reikalavimai apskritai buvo atmesti.

144. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur) – 17,92 Eur, proporcingai atmestų reikalavimų daliai (50 proc.), iš ieškovo valstybei priteistinos 8,96 Eur (17,92 Eur x 50 proc./100 proc.) procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nusprendžia:

ieškovo A. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos, juridinio asmens kodas 111105555, 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) išlaidas, patirtas baudžiamajame procese už teisinę gynybą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (2 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 675 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei Č. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 400 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 8,96 Eur (aštuonių eurų 96 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu (įmokos kodas 5662).