Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Č. V. įgaliotojo atstovo advokato K. Virbicko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria A. R., kaltintam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla nutraukta esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Nukentėjusiosios Č. V. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. spalio 12 d. apie 8.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), vykstant UAB „T.“ žemės dalyje esančios mūrinės tvoros metalinių detalių išardymui ir mūrinių stulpų griovimui, konflikto metu, trukdydamas darbininkams atlikti darbus, vartodamas necenzūrinius žodžius darbininkų ir Č. V. atžvilgiu, bandydamas iš elektros lizdo išjungti laidus, sugriebė Č. V. už dešinės rankos dilbio ir stipriai suspaudė, dėl ko Č. V. pajuto didelį fizinį skausmą, bandė ją tempti, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai Č. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešiniame dilbyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas A. R. veiksmus nepagrįstai vertino kaip būtinąją gintį. Advokatas, nurodydamas ir cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtinosios ginties ribų peržengimo nustatymo, teigia, kad tam, jog asmens veiksmai būtų pripažinti padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, o jeigu yra pripažįstama, jog asmuo veikė esant būtinosios ginties situacijai, būtina papildomai nustatyti, ar asmuo nagrinėjamoje situacijoje nepažeidė būtinosios ginties ribų. Pasak nukentėjusiosios atstovo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išskyrė dvejopą būtinosios ginties situacijos pobūdį, tai yra, kad A. R. gynė tvorą nuo griovimo ir gynė savo sveikatą nuo galimų sužalojimų, tačiau vertinant šias nustatytas situacijas nukentėjusiosios faktiškai patirtų sužalojimų kontekste, pirmuoju atveju būtinosios ginties situacijos išvis nebuvo, o antruoju – būtinosios ginties situacijos nebuvo arba buvo grubiai pažeistos būtinosios ginties ribos.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiosios Č. V. įgaliotojo atstovo advokato K. Virbicko apeliacinis skundas atmetamas.

8. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. R. sužalojimus nukentėjusiajai Č. V. padarė esant būtinosios ginties sąlygoms. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus dėl kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo ir pagrįstai sprendė, kad A. R. artimo giminaičio – sesers E. R. ir jos sutuoktinio R. R. prašymu gynė R. R. nuosavybę (R. R., remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teise priklausančią mūrinę tvorą) nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo, realaus ir akivaizdaus Č. V. ir su ja kartu veikusių kitų asmenų (UAB „B.“ darbuotojai) kėsinimosi (keli darbininkai pradėjo griauti tvorą, buvo atitinkamai pasirengę, turėjo specialius įrankius, ignoravo prašymus ir įspėjimus negriauti svetimos tvoros, stumdė A. R. nuo tvoros, kad jis netrukdytų griovimo darbų, bei faktiškai nugriovė didelę dalį didelės vertės tvoros), kai iškviestas pirmasis policijos ekipažas neužtikrino įstatymų laikymosi ir neapgynė R. R. nuosavybės. Nutartį priėmusio teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti.

13. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas išskyrė ir kitą būtinosios ginties situacijos pobūdį, tai yra, kad A. R. gynė ne tik tvorą nuo griovimo, bet ir savo sveikatą nuo galimų sužalojimų. Pasak jo, šiuo atveju būtinosios ginties situacijos taip pat nebuvo arba buvo grubiai pažeistos būtinosios ginties ribos. Visų pirma, pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas neišskyrė A. R. sveikatos, kaip baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, kurią buvo siekiama pažeisti, ar kuri buvo pažeista besikėsinančių asmenų. Šiuo atveju tokia vertybė buvo nuosavybė ir jos neliečiamumas. Kita vertus, vertindamas nukentėjusiosios Č. V. ir su ja kartu veikusių darbininkų kėsinimosi realumą ir akivaizdumą, teismas pažymėjo, kad kėsinimasis nebuvo A. R. vaizduotėje, jis buvo akivaizdus, pradėtas ir grėsė ne tik A. R. sesers sutuoktinio nuosavybei, bet ir besiginančiojo A. R. sveikatai (būti sužalotam jį stumdant). Apie tai, kad dėl Č. V. ir darbininkų veiksmų buvo grėsmė ir A. R. sveikatai, pirmosios instancijos teismas sprendė įvertinęs A. R., liudytojų E. R., R. D., A. D. parodymus, kad A. R. buvo stumdomas darbininkų ir pačios nukentėjusiosios, vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, taip pat specialisto išvadą apie A. R. nustatytus sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo šią situaciją ir pateikė išsamiu bylos duomenų vertinimu pagrįstas išvadas, kuriomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti.

14. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kaltinamasis A. R. pagriebė Č. V. ranką tuo metu, kai ji pirma jį pastūmė norėdama išvaryti iš savo teritorijos ir išvengti trukdymo tvoros griovimui. Pasak jo, tokias aplinkybes nurodė tik pats A. R. ir tik teisminio nagrinėjimo metu, bei suinteresuoti jam padėti asmenys, tai yra jo sesuo bei su ja draugiškus santykius palaikantys kaimynai, todėl jų parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. ne tik teismo posėdžio metu, bet ir įvykio dieną, tai yra 2018 m. spalio 12 d., rašydamas pranešimą policijai, nurodė, kad jį sužalojo ne tik darbininkai, bet stumdė ir Č. V.. Aplinkybes, kad Č. V. pirma pastūmė A. R., norėdama išvaryti jį iš teritorijos, kad jis netrukdytų griauti tvoros, nurodė ir liudytojai E. R., R. D., A. D.. Sutiktina, kad E. R. yra A. R. sesuo, todėl gali būti suinteresuota padėti savo broliui, tačiau dėl liudytojų R. D. ir A. D. toks suinteresuotumas nenustatytas. Liudytoja R. D., būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad iki nagrinėjamo įvykio ji A. R. nepažinojo, tik po to sužinojo, kad tai jos kaimynės E. R. brolis, iki apklausos teisme E. R. neprašė jos duoti parodymų, naudingų jos broliui. Pažymėtina, kad ir tvorą griovę darbuotojai, nors ir nenurodė, kieno iniciatyva vyko susistumdymas, tačiau nurodė, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo, prieš pastarajam pagriebiant nukentėjusiajai už rankos, buvo susistumdymas. Byloje esantis vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad tuo metu, kai A. R. buvo užmynęs ant elektros laido ir darbininkas traukė jam tą laidą iš po kojų, Č. V. pareikalavo A. R. nestovėti ant jų laidų ir jų teritorijos, tuomet įvyko susistumdymas (sutriko filmavimas, vaizdas pradėjo judėti), po ko nukentėjusioji pasakė, kad A. R. griebė jai už rankos ir pradėjo jį įžeidinėti. Taigi, esant tokiems byloje nustatytiems duomenims, nėra pagrindo netikėti liudytojų E. R., R. D., A. D. parodymais dėl nukentėjusiosios Č. V. veiksmų A. R. atžvilgiu prieš pastarajam sugriebiant ją už rankos. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimta nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, ar prieš A. R. sugriebiant ją už rankos nukentėjusioji Č. V. jį pastūmė, ar rankos sugriebimas buvo atsakas į pastūmimą, ar šiuo pastūmimu buvo realus pavojus kaltinamojo sveikatai ir pan. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad iš nukentėjusiosios Č. V. pusės buvo pradėtas ir dar nesibaigęs akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis ne į A. R. sveikatą, bet į jo sesers sutuoktinio nuosavybę – tvorą, kuri vis dar buvo griaunama. Įvertinus tai, kad Č. V. gavo atkirtį (buvo sugriebta jai už rankos) nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi į nuosavybę, pagrįstai pripažinta, kad A. R. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

15. Viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra ir tai, kad neturi būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Apeliantas teigia, kad net ir preziumuojant, jog nagrinėjamu atveju A. R. veikė būtinosios ginties situacijoje, gindamasis nuo nukentėjusiosios veiksmų, jis objektyviai peržengė būtinosios ginties ribas, nes jo veiksmai, atsakomosios priemonės nebuvo proporcingi. Su tokiais nukentėjusiosios atstovo teiginiais sutikti negalima.

16. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui ir kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o jo pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, puolimui ir gynybai naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan.

17. Dėl kėsinimosi pobūdžio, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju besikėsinantis asmuo, ir besiginantis asmuo pažeidė skirtingas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – nukentėjusioji Č. V. – nuosavybę, o A. R. – žmogaus sveikatą. Dėl kėsinimosi pavojingumo, kaip tinkamai nustatė apylinkės teismas, besikėsinančių asmenų skaičius buvo kelis kartus didesnis (kaip konstatuota antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, tvoros ardymu tiesiogiai užsiėmė 5 žmonės – keturi su geltonomis liemenėmis ir šalmais bei dar vienas vyras) nei besiginančių (iš esmės vienas A. R.), besikėsinantys asmenys buvo atitinkamai pasirengę, turėjo specialius įrankius ir ėmėsi fizinių veiksmų – pradėjo griauti tvorą ir faktiškai nugriovė didžiąją dalį tvoros, kuri buvo didelės vertės. Tuo tarpu A. R. gynyba pasireiškė nežymiu nukentėjusiosios Č. V. sveikatos sutrikdymu, pasireiškusiu poodinėmis kraujosruvomis dešiniame dilbyje, kurios buvo padarytos sugriebus pastarajai už rankos ir ją patraukus. Kaip matyti iš specialisto išvados, nukentėjusiajai nebuvo padaryti sunkesni sužalojimai, dėl padarytų sužalojimų ji nebuvo ilgą laiką nedarbinga (kaip teismo posėdžio metu nurodė nukentėjusiosios šeimos gydytoja M. C., nedarbingumo pažymėjimas praėjus kelioms dienoms po įvykio Č. V. buvo išduotas ne dėl mėlynių, bet dėl aukšto kraujospūdžio), pas gydytojus kreipėsi ne iš karto. Be to, nors nukentėjusioji Č. V. apklausta teisiamajame posėdyje nurodė, kad kai A. R. ją sugriebė už riešo, jai labai skaudėjo, ji iš skausmo pradėjo šaukti, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų, negalima vienareikšmiškai teigti, jog rankos sugriebimas ir suspaudimas nukentėjusiajai buvo toks skausmingas, kaip ji teigia. Viename iš vaizdo įrašų užfiksuota, kaip nukentėjusioji pasako savo broliui, kad šis pažiūrėtų, jog A. R. pagriebė jai už rankos, tačiau nesigirdi, kad ji kviestų pagalbą ar šauktų iš skausmo, priešingai, girdisi, kaip ji necenzūriniais žodžiais įžeidinėja A. R. (t. 1, b. l. 42–47). Iš E. R. pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad po įvykusio incidento Č. V. iš teritorijos išeina ir išvažiuoja ramiai, už rankos nesilaiko ir skausmu nesiskundžia, vienoje vietoje, R. R. aiškinant, jog ji pažeidė policijos įpareigojimą, netgi nusišypso (t. 1, b. l. 191–192). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad A. R. gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tai yra, kad nagrinėjamu atveju buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl visų būtinosios ginties sąlygų buvimo ir pagrįstai nutraukė A. R. baudžiamąją bylą esant šiai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei.

18. Kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniu skundu prašoma tenkinti nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas atmetamas, A. R. nėra pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, civilinio ieškinio priteisimo klausimas negali būti nagrinėjamas, todėl minėto apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo teisėjų kolegija nesprendžia. Be to, dėl civilinio ieškinio išsprendimo (jo atmetimo) yra išsamiai pasisakyta skundžiamoje nutartyje.

19. Nukentėjusiosios Č. V. atstovas advokatas K. Virbickas pateikė prašymą priteisti iš A. R. 2129,60 Eur bylinėjimosi išlaidas. Prašomos priteisti išlaidos sietinos su nukentėjusiosios atstovavimu pirmosios instancijos teisme (1343,10 Eur) bei apeliacinio skundo parengimu ir teisinėmis paslaugomis apeliacinės instancijos teismo proceso metu (šios išlaidos pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą ir banko mokėjimo išrašo kopiją sudaro 786,50 Eur). BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą A. R. nutraukė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nukentėjusiosios Č. V. įgaliotojo atstovo advokato K. Virbicko apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla A. R. nutraukta, apeliacinį procesą iniciavo nukentėjusioji, o asmuo, kuriam byla nutraukta, turėjo organizuoti savo teisių gynimą nuo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, bei į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, nėra pagrindo priteisti nukentėjusiajai Č. V. jos patirtas išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios Č. V. įgaliotojo atstovo advokato Kęstučio Virbicko apeliacinį skundą atmesti ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.