Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 28 straipsnio 4 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams. Iš K. S. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. K. priteista 828 Lt turtinei ir 51 975 Lt neturtinei žalai atlyginti, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai – 8025 Lt.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo K. S. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 23 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), savo motinos O. S. namo virtuvėje, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė šios sugyventinį V. K. K. S. tarpusavio konflikto su motinos sugyventiniu V. K. metu, šiam puolus jį šakėmis ir pradūrus ranką, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia vieną kartą peiliu dūrė V. K. į krūtinę, taip padarydamas jam durtinį–pjautinį kiauryminį kairės krūtinės pusės sužalojimą ir pažeisdamas kairiojo V šonkaulio kremzlinę dalį, širdiplėvę, dešinįjį širdies skilvelį bei tarpskilvelinę pertvarą, – tai komplikavosi vidiniu kraujavimu į širdiplėvės ir kairės krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada, nukraujavimu bei šoku. V. K. nusisukus ir pasilenkus, K. S. tyčia dar du kartus peiliu dūrė V. K. į nugarą, taip padarydamas jam durtinį–pjautinį aklą kairės nugaros pusės bei durtinį–pjautinį kiauryminį dešinės nugaros pusės sužalojimą. V. K. nuo durtinio–pjautinio kiauryminio kairės krūtinės pusės sužalojimo vietoje mirė.

Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl būtinosios ginties ribų peržengimo nebuvimo, nurodo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis V. K. kėsinosi į jo sveiktą bei gyvybę ir šis kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, t. y. kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje, tačiau nuteistojo K. S. gynyba panaudojant peilį ir juo padarant nukentėjusiajam tris durtinius–pjautinius sužalojimus, iš kurių vienas buvo mirtinas, aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo. Pasak prokurorės, byloje nustatyta, kad tuo metu, kai K. S. peiliu dūrė V. K., šis šakių jau nebeturėjo – rankoje tebuvo likęs tik šakių kotas, nes šakes, kurių virbu V. K. įdūrė K. S. į plaštaką, šis buvo numetęs prie lango, už nukentėjusiojo nugaros. Prokurorės teigimu, tai rodo, jog nukentėjusiojo V. K. kėsinimasis į nuteistojo K. S. sveikatą bei gyvybę nebuvo jau toks pavojingas, kad šias vertybes būtų buvę galima apginti tik atimant gyvybę nukentėjusiajam. Prokurorės nuomone, byloje nustatyta tolesnė įvykių eiga patvirtina, kad nuteistasis K. S. neteisingai įvertino susiklosčiusią situaciją, nes pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, todėl teismai nuteistojo veiksmus teisingai įvertino kaip gynybą, tačiau pagal savo pobūdį ir intensyvumą aiškiai neatitinkančią kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo ir pagrįstai K. S. pripažino kaltu padarius tyčinį nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasatorius teigia, kad byloje surinkti ir ištirti duomenys neginčijamai patvirtina, jog jo padaryta nusikalstama veika tik formaliai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo požymius ir yra padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, todėl baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, pritaikytas netinkamai. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo kėsinimasis buvo prasidėjęs, pavojingas, akivaizdus ir realus – jam šakėmis buvo pradurta plaštaka, todėl jis turėjo teisę gintis. Be to, kasatorius pabrėžia, kad jis kėsinimuisi atremti panaudojo adekvačias gynybos priemones ir norėjo ne nužudyti nukentėjusįjį, o apsiginti nuo užpuolimo. Taigi kasatorius neginčija savo kaltės nužudžius V. K. ir būtinosios ginties situacijos buvimo – iš esmės jis neigia tai, jog V. K. nužudė, peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų, skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi – ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai pripažinę, jog K. S. teisėtai pasinaudojo teise į gynybą, spręsdami buvo ar nebuvo būtinosios ginties ribų peržengimas, įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir atsižvelgė į tai, kad: tuo metu, kai K. S. peiliu dūrė V. K., šis šakių, kuriomis sužalojo K. S., jau nebeturėjo – rankoje buvo likęs tik šakių kotas; V. S. V. K. rankoje likusį šakių kotą atėmė iš šio, po to, kai jam įdūrė peiliu; tuo metu, kai V. S. dūrė peiliu V. K., šis jo nepuolė; V. K. buvo suduoti trys smūgiai peiliu, iš kurių vienas buvo mirtinas, o tuo tarpu V. S. tebuvo sužalota plaštaka; V. S. du iš trijų smūgių sudavė beginkliam V. K. jau esant sužalotam; V. K. įvykio metu buvo fiziškai daug silpnesnis. Taigi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, teisingai nurodę, jog V. K. kėsinimasis į K. S. sveikatą bei gyvybę nebebuvo toks pavojingas kaip tarpusavio konflikto pradžioje, kad šias vertybes būtų galima apginti tik panaudojant peilį ir atimant gyvybę V. K., motyvuotai konstatavo, jog tokioje situacijoje gynyba V. S. panaudojus peilį ir padarius V. K. tris durtinius–pjautinius sužalojimus, iš kurių vienas buvo mirtinas, aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo K. S. baudžiamojoje byloje BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Nuteistasis K. S. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį, ir nesutinka su iš jo nukentėjusiajai G. K. priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Pažymėtina, kad nuteistojo K. S. apeliaciniame skunde tokie argumentai nenurodyti, todėl jie apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šie nuteistojo K. S. kasacinio skundo teiginiai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. S. kasacinį skundą atmesti.