Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus bei atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prisidėjimą prie trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 200 000 Eur neturtinės žalos, 52 000 Eur negautų pajamų ir 24 000 Eur turtinės žalos atlyginimą, iš viso 276 000 Eur.

2. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis, kuriomis A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo apgaule užvaldant 369 959,27 Eur); baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl G. K. vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir atliktų darbų aktų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Forsitia“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl ūkininko E. M. PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Adversus group“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; šiose dalyse priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. M. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo, apgaule užvaldant 1 277 395,38 Lt vertės svetimą turtą, t. y. Lietuvos Respublikai skiriamas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, bei 474 625 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančias PVM lėšas), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl G. K. vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir atliktų darbų aktų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Forsitia“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl ūkininko E. M. PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Adversus group“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Panaikino 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo, kuriomis iš A. M. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinės mokėjimo agentūros) naudai buvo priteista 369 959,27 Eur turtinei žalai atlyginti, ir Nacionalinės mokėjimo agentūros civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo į A. M. turtą.

3. Ieškovo teigimu, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo pažeidžiama jo teisė į teisingą procesą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2008 m. Lietuvos Respublikos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT). 2009 m. vasario 11 d. ieškovo faktinėje gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, kurios metu paimti ikiteisminiam tyrimui reikšmingi buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau teismo nutartis atlikti kratą šiose patalpose nebuvo priimta. Nepaisant to, kratos metu paimtų buhalterinių dokumentų pagrindu buvo paskirtos įvairios užduotys specialistams atlikti komercinį ūkinį įmonių, susijusių su ūkininko E. M.vykdytu Paramos projektu, patikrinimą. Ieškovas nepasirašė, nerengė ir nedalyvavo rengiant nei vieną su Paramos projektu ar jo įgyvendinimu susijusį dokumentą, jam pareikšti baudžiamieji kaltinimai sunkaus nusikaltimo padarymu buvo nepagrįsti ir negalėjo būti pagrįsti jokiais finansiniais dokumentais, ūkinėmis operacijomis bei teisinę galią turinčiais įrodymais. Ieškovas neatliko nei vieno objektyvaus veiksmo, kuris būtų susijęs priežastiniu ryšiu su galimais pažeidimais, įgyvendinant Paramos projektą. Be to, dėl nepagrįstai pradėto baudžiamojo persekiojimo, ieškovui neteisėtai buvo paskirtos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės.

4. Ieškovas vertina, kad buvo padaryta žala jo reputacijai Lietuvos advokatūroje, viešai žiniasklaidoje daugybę kartų sumenkinta ir paniekinta jo, kaip ilgametę profesinę patirtį turinčio advokato, reputacija. Advokatų taryba daug kartų svarstė su nepagrįstais ieškovui pareikštais įtarimais susijusius klausimus, ieškovas buvo priverstas rašyti pasiaiškinimus ir gintis nuo kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu. Be to, 2018 m. kovo 18 d. Lietuvos advokatų tarybos posėdyje, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-851/2018, buvo nuspręsta A. M. laikinai išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2018 m. kovo 9 d. iki tol, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudarančios aplinkybės. Ieškovas vėl įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą tik 2018 m. rugsėjo 20 d. Dėl to ieškovas negavo 52 000 Eur pajamų.

5. Ieškovo manymu, baudžiamoji byla akivaizdžiai nebuvo tiek sudėtinga, kad jos tyrimui, teisminiam nagrinėjimui reiktų beveik 10 metų. Galutiniame teismo sprendime nustatytos aplinkybės liudija, kad nepagrįstas ieškovo baudžiamasis persekiojimas užsitęsė dėl grubių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teisėjų klaidų bei jų profesinės nekompetencijos.

6. Dėl itin ilgai trukusio baudžiamojo persekiojimo iširo ieškovo faktinė santuoka; dėl streso, atsiradusios baudžiamojo persekiojimo metu, buvo pakenkta ieškovo sveikatai; sukelti dideli dvasiniai ir emociniai išgyvenimai; pablogėjo psichinė sveikata; ieškovas prarado profesinę reputaciją, garbę. Patirtą neturtinę žalą ieškovas vertina 200 000 Eur suma.

7. Ieškovas dėl baudžiamosios bylos patyrė 24 000 Eur teisinių išlaidų, kurias vertina kaip patirtą turtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 5 000 Eur išlaidų, turėtų baudžiamojoje byloje už teisinę gynybą; likusią ieškinio dalį atmetė.

9. Teismas, vertindamas ieškovo argumentus dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų, nusprendė, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo, nes ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atlikto operatyvaus patikrinimo medžiaga, kurioje fiksuota neteisingai vedama UAB „Forsitia“ apskaita apie atliktus statybos darbus, statybos darbų laiką, atliktus kitus darbus, darbų kainos neatitiko realių faktų, nebuvo surašomi teisingi pinigų apskaitos dokumentai, dėl to VMI negalėjo nustatyti tikro pinigų judėjimo įmonėje. Nustatyti faktai leido FNTT įtarti, kad buvo ketinama sukčiauti, įgyti lėšas apgaule, arba jau buvo padarytos nusikalstamos veikos. Esant VMI patikrinimo aktui, teismo vertinimu, nebuvo pagrįsta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš VMI patikrinimo medžiagos, apklaustų asmenų parodymų matyti, jog liudytojai nurodė, kad dėl darbų kaimo sodyboje tarėsi su A. M., apmokėjimą taip pat gavo iš A. M., dėl to įtarimai ieškovui buvo formuluojami kaip subūrimas asmenų grupės, susidedančios iš E. M., G. K. ir R. G., vadovavimas tokiai grupei, jos veiksmų koordinavimas tikslu apgaule užvaldyti svetimą turtą (ES paramos lėšas). Teismas pažymėjo, kad nepateikta duomenų, jog egzistavo aplinkybės, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo negalimas, todėl darė išvadą, jog ikiteisminis tyrimas A. M. atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai. Teismas nusprendė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir įtarimų pareiškimas ieškovo atžvilgiu nelaikytinas valstybės institucijų neteisėtu veikimu, dėl kurio galėtų kilti civilinė atsakomybė.

10. Teismas, vertindamas ieškovo argumentus dėl kardomųjų priemonių ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo, nustatė, kad 2010 m. kovo 25 d. ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos. Pasak teismo, paskiriant šią kardomąją priemonę Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos pažeistos nebuvo. Kardomosios priemonės rūšis parinkta tinkamai, nes rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos iš esmės ieškovo gyvenimo ir profesinės veiklos nesuvaržė, kaip matyti iš vėlesnių įvykių, ieškovas nevyko į apklausas, nurodė, kad atlieka advokato pareigas kitoje byloje. Teismas pastebėjo, kad paskiriant ieškovui rašytinį pasižadėjimą neišvykti, ikiteisminis tyrimas buvo pradinėje stadijoje, buvo pareikšti įtarimai sukčiavimu, dokumentų klastojimu, grupės organizavimu, renkama medžiaga kaltinimams pagrįsti, todėl tyrėjams buvo aktualu, jog įtariamasis šaukiamas nedelsiant atvyktų. Teismas darė išvadą, kad kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimu pareigūnai neteisėtų veiksmų nepadarė.

11. Teismas nustatė, kad 2011 m. vasario 23 d. ieškovui buvo paskirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Teismas sutiko, kad prokuroras turėjo pagrindą paskirti griežtesnę kardomąją priemonę, nes ieškovas nesilaikė savo pažado neišvykti iš gyvenamosios vietos, neatvyko į keletą apklausų; be to, 2011 m. lapkričio 22 d. ši kardomoji priemonė buvo panaikinta, liko galioti tik rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Teismo vertinimu, paskirtos kardomosios priemonės iš esmės ieškovo teisės judėti nesuvaržė, nes, pagal ieškovo prašymus, jam buvo leidžiama išvykti iš Lietuvos.

12. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškovui buvo pakeista kardomoji priemonė iš rašytinio pasižadėjimo neišvykti į suėmimą; Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi paskirtą priemonę paliko nepakeistą; 2016 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismas suėmimą pakeitė į 5 000 Eur užstatą, kuri baigė galioti 2018 m. rugsėjo 3 d. įsiteisėjus nuosprendžiui. Teismas nusprendė, kad pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo paskirta siekiant koncentruoto ir operatyvaus tyrimo atlikimo, turint pagrįstų prielaidų, jog galbūt buvo padarytos nusikalstamos veikos. Vėliau griežtesnių kardomųjų priemonių paskyrimą (įpareigojimo registruotis policijos įstaigoje, suėmimo ir užstato) parinkimą sąlygojo paties ieškovo nedrausmingas elgesys, kai jis neatvykdavo į apklausas, teismo posėdžius. Teismas vertino, kad negalima daryti išvados, jog kardomųjų priemonių paskyrimas įrodo valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus.

13. Teismas dėl ieškovui paskelbtos paieškos pažymėjo, kad pagal BPK paieška nelaikoma procesinės prievartos priemone, iš esmės jokios įtakos ieškovo teisėms ji nepadarė, be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi paieška buvo panaikinta.

14. Teismas dėl kratos ieškovo gyvenamosiose patalpose nurodė, kad dėl šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo ir ja padarytos žalos atlyginimo yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-585-432/2010 (teisminio proceso Nr. 2-02-3-07747-2009-3), todėl nepasisakė dėl kratos teisėtumo ir žalos atlyginimo.

15. Teismas nusprendė, kad laikinas nuosavybės teisės ribojimas nelaikytinas valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais. Kol neįsiteisėjo išteisinamasis nuosprendis, buvo pagrindas riboti ieškovo disponavimą nuosavybės teisėmis, siekiant užtikrinti galimą civilinių ieškinių patenkinimą. Ieškovo prašymu, areštuoti turto objektai buvo keičiami vieni kitais. Ieškovas teikė teismui prašymus vietoje arešto jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo nustatyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą E. M, turtui, siekiant išvengti šio turto pardavimo iš varžytynių dėl kito įsiskolinimo, prieštaravo, kad banko prašymu būtų panaikintas laikinas nuosavybės teisės ribojimas žemės sklypui, esančiam Klaipėdos raj. Tai rodo, kad, tam tikrais atvejais, ieškovui laikinas nuosavybės teisių ribojimas buvo naudingas, nes leido bent laikinai išvengti išieškojimo pagal kitas prievoles. Duomenų, kad ieškovui buvo kilęs poreikis parduoti ar kitaip disponuoti suvaržytais turto objektais, ieškovas nepateikė. Teismas vertino, kad valstybės neteisėtų veiksmų nebuvo, žala ieškovui laikinu nuosavybės teisės apribojimu nepadaryta.

16. Teismas, atmesdamas ieškovo argumentus dėl ilgai užtrukusio baudžiamojo persekiojimo ir teisminio nagrinėjimo, įvertino teisminio proceso eigą ir nustatė, kad iš viso įvyko apie 50 teismo posėdžių, kiti teismo posėdžiai neįvyko: 6 kartus dėl ieškovo advokato E. M. neatvykimo, 7 kartus dėl E. M. ligos, 12 posėdžių neįvyko dėl A. M. ir jo dukters ligos, 10 posėdžių neįvyko dėl to, jog keitėsi ieškovo advokatai – E. M. nutraukė susitarimą, vėliau L. M. nutraukė susitarimą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau –VGTP) paskirtas advokatas nusišalino, naujai paskirta advokatė E. Žilėnienė buvo nepasiruošusi posėdžiui, 2–3 posėdžiai buvo atidėti dėl to, jog ieškovas reiškė nušalinimus teisėjai, prokurorei. Teismas nustatė, kad santykis tarp įvykusių ir neįvykusių posėdžių yra 50 / 39. Teismas pažymėjo, kad neteigia, jog kaltinamieji negali sirgti, neneigia jų teisės reikšti nušalinimus ir kitais teisėtais būdais ginti savo teises, tačiau spręsdamas klausimą, ar proceso trukmė nebuvo pernelyg ilga, atsižvelgė dėl kokių priežasčių procesas užsitęsė. Teismas darė išvadą, kad teismas, nagrinėjant baudžiamąją bylą, veikė koncentruotai, operatyviai, skirdavo po keletą posėdžių į priekį, pareikštus nušalinimus išspręsdavo tą pačią dieną, netgi, teisėją paskyrus dirbti į aukštesnės pakopos teismą, byla nebuvo perduota naujam teisėjui, kas būtų užvilkinę procesą, tačiau pavesta užbaigti bylos nagrinėjimą tai pačiai teisėjai. Ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė teismo, nagrinėjusio baudžiamąją bylą, neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad, dėl teismo darbo organizavimo problemų, teismo posėdis baudžiamojoje byloje buvo atidėtas ne daugiau kaip 5 kartus (dėl perdavimo kitam teisėjui, du kartus dėl teisėjos ligos, dėl rezervuotos salės užimtumo, dėl prokurorės nepasiruošimo baigiamajai kalbai). Lyginant su bendra proceso trukme, teismo vertinimu, 5 atidėti teismo posėdžiai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus teismo veiksmus vilkinant procesą.

17. Dėl sumenkintos ieškovo reputacijos 2011 m. birželio 27 d. FNTT pateikiant pranešimą žiniasklaidai teismas pažymėjo, kad, pranešimo metu, jame nurodyti duomenys atitiko tikrovę, be to, konkrečiai ieškovo asmens duomenys nebuvo atskleisti, nes buvo nurodomi tik inicialai, dėl to nebuvo paskleisti duomenys, žeminantys ieškovo garbę ir orumą bei neatitinkantys tikrovės.

18. Dėl kitų pranešimų išviešinimo spaudoje teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog kreipėsi į visuomenės informavimo priemones dėl paskleistų duomenų paneigimo. Nesant tokio kreipimosi ir nesant ieškinyje nurodytam, kokie konkretūs duomenys paskleisti apie ieškovą buvo neatitinkantys tikrovės, žeminantys jo garbę bei orumą, teismo vertinimu, neįmanoma nustatyti, koks subjektas paskleidė duomenis: ar visuomenės informavimo priemonė, ar kitas informacijos šaltinis (pvz., valstybės institucija, pareigūnas). Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo paskelbti apie jį tikrovės neatitinkantys ir jo garbę žeidžiantys duomenys.

19. Teismas dėl apribojimo verstis advokato praktika pažymėjo, kad nors ieškovas nepateikė įrodymų, kokias pajamas jis prarado dėl laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo, tačiau, net ir esant tokiems įrodymams, atsakovu dėl prarastų pajamų atlyginimo negali būti Lietuvos valstybė, nes ji neatsako už kito juridinio asmens (asociacijos) sprendimu padarytą žalą.

20. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo išteisinimo reikšmės, atsižvelgė į šiuo metu nustatytą BPK 106 straipsnio 3 dalyje teisinį reguliavimą, ir darė išvadą, kad yra pagrindas priteisti ieškovui jo turėtas išlaidas advokato pagalbai baudžiamojoje byloje, tačiau pastebėjo, jog, sprendžiant šį klausimą, kyla išlaidų realumo problema. Teismas ieškovui keletą kartų išaiškino pareigą įrodyti baudžiamojoje byloje turėtų išlaidų faktą ir dydį. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė dvi advokatės I. A. sąskaitas: 2017 m. gruodžio 21 d. už gynybą baudžiamojoje byloje 3 000 Eur ir 2018 m. gruodžio 24 d. už gynybą baudžiamojoje byloje apeliacinėje instancijoje 2 000 Eur. Vėliau ieškovas pateikė advokato E. M. 2022 m. birželio 20 d. išrašytą sąskaitą už kliento gynybą baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir teismo proceso metu – 25 410 Eur; du mokėjimo dokumentus, kad jis, pagal advokato E. M. sąskaitą, 2022 m. liepos 28 d. sumokėjo 810 Eur ir 2022 m. liepos 29 d. – 3 600 Eur, iš viso 4 410 Eur.

21. Teismas nustatė, kad ieškovą baudžiamojoje byloje nuo 2017 m. sausio mėn. gynė advokatė I. A., kuri dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, jie su pertraukomis buvo skiriami 18 dienų, rengė apeliacinį skundą ir dalyvavo nagrinėjant jį apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas nepateikė atstovavimo sutarties su gynėja I. A., nepateikė suteiktų paslaugų detalizacijos bei duomenų, kad sąskaitas apmokėjo, tačiau, teismas vertino, jog sąskaitos buvo išrašytos 2017 m. ir 2018 m., teisinės paslaugos baudžiamojoje byloje suteiktos 2017 m. ir 2018 m., sąskaitų ieškovas neapmokėjo, todėl jam išlieka prievolė jas apmokėti. Nors paslaugų pobūdis nedetalizuotas, tačiau teismas įvertinęs, kad advokatė dalyvavo teismo posėdžiuose, parengė apeliacinį skundą, nusprendė, jog teisinės pagalbos išlaidų dydis atitinka suteiktų paslaugų kiekį, trukmę, pobūdį, todėl ieškovui iš valstybės priteisė 5 000 Eur advokatės I. A. suteiktoms paslaugoms apmokėti.

22. Advokatas E. M. atstovavo ieškovą baudžiamojoje byloje 2011–2013 m., per tą laiką jis 6 kartus neatvyko į teismo posėdžius, tai reiškia, kad ir dėl jo neatvykimų bylos nagrinėjimas teisme užsitęsė. Teismas pastebėjo, kad nepateikta duomenų, jog advokatas parengė kokius nors procesinius dokumentus; 2013 m. spalio 2 d. jis pranešė teismui, kad nutraukė susitarimą su ieškovu. Į bylą pateikta advokato E. M. sąskaita išrašyta 2022 m. birželio 20 d., t. y. praėjus beveik 10 metų nuo suteiktų paslaugų (25 410 Eur sumai), paslaugų detalizacijos nepateikta, atstovavimo sutarties taip pat nėra. Teismas nusprendė, kad advokato E. M. sąskaita ir ieškovo faktiškai sumokėtos sumos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti valstybės prievolę apmokėti ieškovui, išteisintam baudžiamojoje byloje, jo patirtas išlaidas gynybai šioje dalyje – sąskaita nedetalizuota, išrašyta praėjus beveik 10 metų po paslaugų suteikimo, todėl neatitinka baudžiamojoje byloje patirtų išlaidų realumo kriterijaus.

III. Apeliacinių skundų, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

23. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovui priteista 5 000 Eur išlaidos už teisinę gynybą baudžiamojoje byloje ir A. M. ieškinį atmesti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Teismas, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, nepagrįstai, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, nusprendė, jog ieškovas turi teisę į turtinės žalos – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese, atlyginimą, nepaisant to, kad buvo išteisintas. Atstovavimo išlaidų, patirtų baudžiamajame procese, priteisimas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, nesiejant jų atlyginimo su pareigūnų neteisėtais veiksmais, kaip viena iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, yra neteisinga ir netinkama praktika. Neteisėti veiksmai yra būtina sąlyga deliktinei atsakomybei kilti, nepriklausomai nuo to, ar vadovaujamasi bendrosiomis, ar specialiosiomis deliktinės atsakomybės normomis.

23.2. BPK 106 straipsnyje numatyta proceso išlaidų atlyginimo tvarka yra taikoma sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo tame pačiame procese, kuriame jos buvo patirtos, t. y. baudžiamajame procese, nes tai yra procesinio pobūdžio išlaidos, todėl reikalavimas jas atlyginti negali būti reiškiamas atskiroje civilinėje byloje. Procesinės išlaidos (ir atstovavimo išlaidos) bei turtinė žala arba nuostoliai yra skirtingos teisinės prigimties turtiniai praradimai. Todėl šių praradimų atlyginimui yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas. Procesinių išlaidų atlyginimą reglamentuoja proceso normos, numatančios tokių išlaidų atlyginimą tame procese, kuriame jos buvo patirtos, o žalos atlyginimą – materialinės teisės normos.

23.3. Galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 3 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo įsigaliojimo. BPK 106 straipsnio pakeitimas, numatantis advokato išlaidų atlyginimą išteisintam asmeniui, įsigaliojo nuo 2022 gegužės 1 d. Teismas, priteisdamas ieškovui jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, neturėjo teisinio pagrindo remtis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes šių išlaidų atsiradimo metu nebuvo galiojančio teisės akto, kuris numatytų tokių išlaidų atlyginimą išteisintiems asmenims.

24. Prisidėjime prie trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinio skundo atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškė, jog prisideda prie apeliantės (trečiojo asmens) Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 5 000 Eur išlaidų už teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, panaikinimo ir prašo ieškovo ieškinį atmesti visa apimtimi.

25. Ieškovas A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovo ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Teismas, vertindamas FNTT veiksmų teisingumą, nepagrįstai rėmėsi VMI atlikto operatyvinio patikrinimo medžiaga, nes neįrodyta, kad FNTT, gavusi VMI atlikto operatyvinio patikrinimo medžiagą, būtų turėjusi objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų dėl ieškovo tariamai padarytų nusikalstamų veikų. FNTT, gavusi informaciją apie galimai padarytą ar daromą nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju pati įvertina gautos informacijos objektyvumą ir priima sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ar ne, o ne remiasi VMI išvadomis.

25.2. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas be teisinio pagrindo (nesant konkrečių faktų). FNTT neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendime, kuriame konstatuotas 2009 m. vasario 11 d. atliktos kratos neteisėtumas. Dėl nurodytų pirminių neteisėtų veiksmų atlikimo, sekė tolimesni valdžios institucijų neteisėti veiksmai.

25.3. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos teisme nagrinėjimas truko ypatingai ilgai: ikiteisminis tyrimas – 1 metus ir 3 mėn., o teisminis nagrinėjimas – 7 metus ir 2 mėn. Teismas netinkamai pasirinkimo vertinimo kriterijus, nes teisminio proceso trukmę vertino tik skaičiuodamas įvykusius ir neįvykusius teisiamuosius posėdžius. Šiuo atveju buvo svarbu vertinti teismo metu atliktų procesinių veiksmų kiekį bei pobūdį, bylos apimtį, sudėtingumą, tačiau teismas tokių kriterijų nevertino ir sprendime apie juos nepasisakė.

25.4. Dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų viešai žiniasklaidai ir visuomenei buvo paskleista ieškovo reputaciją menkinanti informacija. Žiniasklaidos pranešimai, pažeidžiantys nekaltumo prezumpciją, plačiai pasklido visuomenėje, apie tai sužinojo artimieji, draugai ir kiti asmenys, kurie pradėjo ieškovu nepasitikėti. Apie ieškovą buvo suformuota išankstinė neigiama nuomonė. Vien tai, kad pranešimuose nebuvo nurodomas pilnas ieškovo vardas ir pavardė, nesukliudė jį pažinojusiems asmenims, klientams pagal inicialus identifikuoti ieškovą. Tai patvirtina ir faktas, kad, po pranešimų išplatinimo, buvo nutrauktos teisinių paslaugų sutartys su klientais. Advokato profesinė veikla grindžiama pasitikėjimo principu, itin svarbi advokato reputacija. Vien tai, kad po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo ieškovas laikomas turinčiu nepriekaištingą reputaciją pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą, savaime nereiškia, jog yra atkurtas ieškovo ir buvusių klientų pasitikėjimas, kuris buvo sužlugdytas dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo.

25.5. Ieškovas beveik 10 metų dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo buvo teisinio netikrumo būsenoje. Beveik visam jam nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamam turtui buvo taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taip pat taikytos kardomosios ir kitos procesinės prievartos priemonės. Tai sukėlė ieškovui dvasinius ir emocinius išgyvenimus, psichinės sveikatos pablogėjimą, profesinės reputacijos, garbės praradimą.

26. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškovo A. M. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

26.1. Teismas, spręsdamas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir vykdymo pagrįstumo, įvertino, ar baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidusių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką; teismas nenustatė aplinkybių dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas; tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas. Pagal kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką, ir iki ikiteisminio tyrimo pradžios momento nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje.

26.2. Dėl apelianto ir kitų kaltinamųjų elgesio neįvyko 35 teismo posėdžiai. Teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, skirdavo po keletą teismo posėdžių į priekį, pareikštus nušalinimus proceso pabaigoje išspręsdavo tą pačią dieną; teisėją, nagrinėjusią bylą, paskyrus dirbti į aukštesnės instancijos teismą, byla nebuvo perduota naujam teisėjui, kas būtų užvilkinę procesą, tačiau pavesta jos nagrinėjimą užbaigti tai pačiai teisėjai. Dėl teismo darbo organizavimo problemų posėdžiai buvo atidėti 5 kartus (dėl perdavimo kitam teisėjui, 2 kartus dėl teisėjos ligos, dėl rezervuotos salės užimtumo, dėl prokurorės nepasiruošimo baigiamajai kalbai). Apeliantas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad buvo pažeisti BPK 240, BPK 242¹, BPK 243, BPK 244 straipsniai, reglamentuojantys baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme atskiras proceso stadijas. Taigi pagrįstai konstatuota, kad teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, veikė koncentruotai, operatyviai ir nepažeidė BPK nuostatų, reglamentuojančių baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme atskiras proceso stadijas.

26.3. Apeliantas, būdamas kvalifikuotu teisininku, turėjo suprasti, kad UAB „Forsitia“, teikdama tikrovės neatitinkančią mokestinę informaciją, pažeidžia teisės aktus, tai sąlygojo atitinkamas pasekmes. Apeliantas dėl didelio neatsargumo sudarė prielaidas žalai kilti, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apeliantas savo neteisėtais veiksmais prisidėjo prie pasekmių atsiradimo, dėl to buvo iškelta baudžiamoji byla ir baudžiamasis procesas truko beveik 10 metų.

26.4. Nors apeliantas įrodinėjo, kad dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo su juo teisinių paslaugų sutartis nutraukė visi pagrindiniai klientai, tačiau jis nepateikė tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, t. y. neįrodė turtinės žalos fakto ir dydžio. Apeliantas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto bei visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų. Todėl nesant teisinio pagrindo, valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.

27. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į ieškovo A. M. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškovo ieškinys atmestas, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

27.1. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus VMI raštą apie galimas nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pateikta VMI atlikto operatyvaus patikrinimo medžiaga, kurioje buvo fiksuota neteisingai vedama UAB „Forsitia“ apskaita apie atliktus statybos darbus, neteisingai fiksuojamas statybos darbų laikas, atlikti darbai, darbų kainos neatitiko faktinės padėties, nebuvo surašomi teisingi pinigų apskaitos dokumentai, VMI negalėjo nustatyti tikro pinigų judėjimo įmonėje. Tokie VMI patikrinimo akte pateikti faktai leido ikiteisminio tyrimo subjektui (FNTT) įtarti, kad buvo ketinama sukčiauti, įgyti lėšas apgaule, arba jau buvo padarytos tokios veikos. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad, esant tokiam VMI patikrinimo aktui, nebuvo pagrindo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

27.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, buvo pagrindas reikšti įtarimus ir pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog ieškovas, nors ir nebūdamas įmonės – rangovo ir ūkio subjekto, pretenduojančio gauti paramą, darbuotojas, faktiškai bei aktyviai dalyvavo šio juridinio asmens veikloje, ruošė ir teikė reikalingus dokumentus arba dokumentams rengti reikalingą informaciją, bendravo su subrangovais, duodavo nurodymus dėl piniginių lėšų naudojimo ir iš esmės disponavo šios įmonės lėšomis bei faktiškai veikė kaip šios įmonės atstovas.

27.3. Apelianto argumentas, kad ikiteisminio tyrimo institucijų neteisėtus veiksmus pradedant ikiteisminį tyrimą įrodo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pripažintas kratos neteisėtumas, nėra susijęs su ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar įtarimų ieškovui pateikimo pagrįstumu, nes minimu sprendimu buvo išspręstas tik atitinkamo ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos teisėtumo, o ne ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimas. Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, minimu sprendimu kratos neteisėtumas nebuvo konstatuotas. Šiuo sprendimu buvo konstatuotas neteisėtas pareigūnų patekimas į patalpą (apie kurios egzistavimą prieš pradedant kratą pareigūnams nebuvo žinoma) iki priimant nutarimą daryti kratą. Pats kratos atlikimas pripažintas teisėtu.

27.4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, vertindamas teisminio proceso trukmę, vertino tik per įvykusių ir neįvykusių teisiamųjų posėdžių kriterijų ir nevertino kitų kriterijų. Teismas, pasisakydamas dėl baudžiamojo persekiojimo trukmės, įvertino tai, kad ieškovas buvo kaltinamas pagal tris BK straipsnius, kurių vienas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, jog byloje buvo 4 kaltinamieji (3 fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo), ieškovui pateikti septyni kaltinimų epizodai, byloje gautos septynios specialistų išvados, apklausti 49 liudytojai, dėl to spręstina, jog ikiteisminio tyrimo trukmė nebuvo per ilga. Ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumas buvo tinkamas, daug veiksmų buvo atlikta 2008–2009–2010 m., iki įtarimų ieškovui pareiškimo (dokumentų poėmiai, apžiūros, liudytojų apklausos, užklausos VMI, registrams, užduotys specialistams, specialistų išvadų rengimas, gavimas). Teismas teisingai pastebėjo, kad ieškovas nenurodė laikotarpių, per kuriuos ikiteisminis tyrimas nebuvo vykdomas arba buvo nepakankamai intensyvus, kas galėtų patvirtinti apie valstybės pareigūnų neteisėtą neveikimą.

27.5. Vertindamas bylos nagrinėjimo teisme trukmę, teismas pagrįstai, kaip esminį kriterijų, vertino posėdžių (įvykusių ir neįvykusių) skaičių, jų skyrimo intervalus, nes teismo posėdžiai yra vienintelė bylos nagrinėjimo teisme forma, o šiuo atveju didelis neįvykusių posėdžių skaičius ir buvo esminis veiksnys lėmęs bylos nagrinėjimo teisme trukmę. Faktiškai visi neįvykę posėdžiai neįvyko dėl priežasčių, susijusių su ieškovu ir kitais kaltinamaisiais bei jų advokatais. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, veikė koncentruotai, operatyviai, skirdavo po keletą posėdžių į priekį, pareikštus nušalinimus proceso pabaigoje išspręsdavo tą pačią dieną, kai nušalinimas buvo pareikštas, netgi teisėją paskyrus dirbti į aukštesnės instancijos teismą, byla nebuvo perduota naujam teisėjui, kas būtų užvilkinę procesą, tačiau pavesta užbaigti bylos nagrinėjimą tai pačiai teisėjai. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad ieškovas nenurodė, o ir teismas nenustatė teismo neteisėtų veiksmų vilkinant bylos nagrinėjimą.

27.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo paskelbti apie ieškovą tikrovės neatitinkantys ir jo garbę pažeidžiantys duomenys, nes ieškovas teismui kaip įrodymus pateikė įvairius masinės informacijos priemonių publikuotus ar skelbtus straipsnius, nepateikdamas jokių įrodymų, jog juose informaciją paskelbė valstybės institucijos ar pareigūnai .

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

29. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo A. M. atžvilgiu dėl dokumentų klastojimo, didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule, apgaulingo apskaitos tvarkymo, siekio neteisėtai iš biudžeto susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį buvo pradėtas 2009 m. sausio 22 d. FNNT iniciatyva, pastarajai gavus VMI 2008 m. rugpjūčio–spalio mėn. atlikto UAB „Forsitia“ veiklos statomoje kaimo turizmo sodyboje „X“ patikrinimo duomenis. Ieškovui A. M. 2010 m. kovo 19 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame pareikšti įtarimai, kad ieškovas 2007–2009 m. subūrė organizuotą grupę, jai vadovavo, kartu su savo tėvu E. M. siekė įgyti svetimą didelės vertės turtą (Lietuvai skiriamas Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto lėšas), klastojo dokumentus apie įgytas statybines medžiagas, atliktų darbų aktus, formino dokumentus, kad stato UAB „Forsitia“, nors faktiškai statė individualią veiklą registravęs G. K. ir pan. Kaltinamasis aktas byloje surašytas 2011 m. birželio 20 d. ir 2011 m. birželio 21 d. kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga perduotas teismui.

30. Ieškovo gyvenamosiose patalpose – butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), 2009 m. vasario 11 d. buvo atlikta krata. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-432/2010 (teisminio proceso Nr. 2-02-3-07747-2009-3) ieškovo ieškinį iš dalies patenkino dėl šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo ir ja padarytos žalos atlyginimo.

31. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2010 m. kovo 25 d. nutarimu ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras 2011 m. vasario 23 d. ieškovui paskyrė kitą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nes ieškovas, pažadėjęs neišvykti, neatvyko į 2011 m. sausio 17 d., 21 d. ir vasario 17 d. apklausas. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi panaikino kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje; liko galioti tik rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą, nes ieškovas neatvyko į 2016 m. rugpjūčio 24 d. posėdį, o prieš tai neatvyko į 8–is posėdžius dėl ligos; Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą paliko nepakeistą; 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas kardomąją priemonę suėmimą pakeitė į 5 000 Eur užstatą.

32. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2011 m. vasario 23 d. nutarimu ieškovui buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į du butus (duomenys neskelbtini), bendros 791 000 Lt vertės, uždraudžiant disponuoti turtu. Ieškovas 2011 m. kovo 1 d. pateikė prašymą prokurorui pakeisti nuosavybės teisių apribojimo objektą, nurodydamas, kad abu butus nori parduoti. Prokuroras 2011 m. kovo 14 d. nutarimu patenkino ieškovo prašymą, butams laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikino, vietoje butų nustatė laikiną nuosavybės teisių apribojimą į tris žemės sklypus (duomenys neskelbtini), ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas, gavęs baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu, 2011 m. spalio 11 d. nutartimi paskyrė laikiną nuosavybės teisių apribojimą tiems patiems objektams, 3–ims mėn. nuo 2011 m. spalio 11 d.; vėliau laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo pratęsiamas kas 3–is mėn. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi pakeistas vienas iš turto objektų apribojimas – žemės sklypas (duomenys neskelbtini) pakeistas į ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 18 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą pakeisti turto objektą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) į kitus objektus – žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); teismas nutartyje nurodė, kad ieškovo nurodomiems žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), jau yra taikomas areštas, šie sklypai yra būsimų varžytynių objektai kitoje byloje, todėl laikinas nuosavybės apribojimas neužtikrintų galimo nukentėjusiųjų ieškinio patenkinimo šioje baudžiamojoje byloje. Laikinas nuosavybės teisių ribojimas buvo tęsiamas kas 3–is mėn. ir panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. išteisinamuoju nuosprendžiu.

33. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo apgaule užvaldant 369 959,27 Eur); baudžiamąją bylą A. M. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl G. K. vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir atliktų darbų aktų suklastojimo bei panaudojimo) nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui; baudžiamąją bylą A. M. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Forsitia“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo) nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui; baudžiamąją bylą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl ūkininko E. M. PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo) nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tuo pačiu nuosprendžiu teismas A. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo UAB „Termatika“ atžvilgiu) išteisino, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos; A. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo UAB „Jaukurai“ ir UAB „Gilda“ atžvilgiu) išteisino, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos; baudžiamąją bylą A. M. atžvilgiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Adversus group“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo) nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; iš A. M. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos naudai priteisė 369 959,27 Eur turtinei žalai atlyginti.

34. Lietuvos advokatų tarybos 2018 m. kovo 18 d. sprendimu ieškovas buvo laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2018 m. kovo 9 d.; 2018 m. rugsėjo 20 d. vėl įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą.

35. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis, kuriomis A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo apgaule užvaldant 369 959,27 Eur); baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl G. K. vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir atliktų darbų aktų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Forsitia“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl ūkininko E. M. PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Adversus group“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; šiose dalyse priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. M. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo, apgaule užvaldant 1 277 395,38 Lt vertės svetimą turtą, t. y. Lietuvai skiriamas Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, bei 474 625 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančias PVM lėšas), BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl G. K. vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir atliktų darbų aktų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Forsitia“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo), BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl ūkininko E. M. PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „Adversus group“ dokumentų suklastojimo bei panaudojimo), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Taip pat panaikino 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo, kuriomis iš A. M. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos naudai buvo priteista 369 959,27 Eur turtinei žalai atlyginti, ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo į A. M. turtą.

36. Ieškovas, manydamas, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas ir įtarimai jam pareikšti bei procesinės prievartos priemonės jo atžvilgiu taikytos nepagrįstai, taip pat, jog jo baudžiamasis persekiojimas ir teisminis bylos nagrinėjimas užtruko itin ilgai, dėl to buvo viešai sumenkinta jo reputacija žiniasklaidoje, apribotos galimybės užsiimti advokato praktika, dėl to jis negavo pajamų, patyrė bylinėjimosi išlaidų bei kitą neturtinę žalą, kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 276 000 Eur žalos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė valstybės pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nei pradedant ikiteisminį tyrimą, nei ieškovo atžvilgiu taikant procesinės prievartos priemones, nei dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo trukmės. Taip pat teismas neįžvelgė pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nei dėl FNTT pranešimų žiniasklaidai, nei dėl ribojimų užsiimti advokato praktika. Tačiau teismas, įvertinęs, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas nutrauktas jį reabilituojančiu pagrindu, įvertinęs baudžiamojo persekiojimo rezultatą, nusprendė, jog apeliantui turi būti atlygintos jo patirtos pagrįstos ir būtinos bylinėjimosi išlaidos 5 000 Eur sumoje. Ieškovas dalyje, kurioje teismas nenustatė neteisėtų pareigūnų ir (ar) teismo veiksmų, su teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės laikosi pozicijos, kurią nurodė pirmojoje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje. Tuo tarpu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dalyje, kurioje ieškovui priteista 5 000 Eur išlaidų už teisinę gynybą baudžiamojoje byloje, ir teigia, kad teismas, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas turi teisę į turtinės žalos – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese, atlyginimą, nepaisant to, kad jis buvo išteisintas; bylinėjimosi išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, todėl reikalavimas dėl jų atlyginimo negali būti reiškiamas savarankiškai atskiroje civilinėje byloje; teismas nepagrįstai rėmėsi BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes šių išlaidų atsiradimo metu nebuvo galiojančio teisės akto, kuris numatytų tokių išlaidų atlyginimą išteisintiems asmenims.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra keliami klausimai dėl: (1) įtarimo padarius nusikalstamą veiką ir baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo; (2) ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmės; (3) kardomųjų ir kitų procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo; (4) valstybės institucijų veiksmų, žiniasklaidoje paskelbiant viešus pranešimus apie ieškovo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą; (5) išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese.

Dėl įtarimo padarius nusikalstamas veikas ir baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo

38. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo, nes ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pateikta VMI atlikto operatyvaus patikrinimo medžiaga, kurioje fiksuota neteisingai vedama UAB „Forsitia“ apskaita apie atliktus statybos darbus, neteisingai fiksuotas statybos darbų laikas, atlikti darbai, darbų kainos neatitikimo faktai, taip pat, jog nebuvo surašomi teisingi pinigų apskaitos dokumentai, dėl ko VMI negalėjo nustatyti tikro pinigų judėjimo įmonėje, tai FNTT leido įtarti, kad ketinama sukčiauti, įgyti lėšas apgaule, arba jau buvo padarytos tokios veikos.

39. Ieškovas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi VMI atlikto operatyvinio patikrinimo medžiaga, nes neįrodyta, jog FNTT, gavusi VMI atlikto operatyvinio patikrinimo medžiagą, būtų turėjusių objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų dėl ieškovo tariamai padarytų nusikalstamų veikų. FNTT, gavusi informaciją apie galimai padarytą ar daromą nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju pati įvertina gautos informacijos objektyvumą ir priima sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ar ne, o ne besąlygiškai remiasi VMI pateiktomis išvadomis.

40. Viena iš būtinųjų sąlygų, kuri turi būti nustatyta tam, jog kiltų valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, tai neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai ar neveikimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė, pripažįstamas ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

41. Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie, nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais buvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus ir juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K7-375/2011; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016). Tai, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka.

42. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir kt.).

43. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Taigi asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas, pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

44. Nagrinėjamu atveju ieškovas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo išteisintas, nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 dalis). Tačiau, nepaisant ieškovo išteisinimo, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo buvo pradėtas pagrįstai, nes įtarimai ieškovui buvo grindžiami įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų visuma – liudytojų parodymais apie ieškovo dalyvavimą nusikalstamose veikose (pvz. M. T., G. T., D. M. parodymais, kad dėl darbų kaimo sodyboje jie tarėsi su A. M., apmokėjimą gavo iš A. M., „šeimininkas buvo A.“, verslo liudijimą išpirko A. M.) bei VMI 2008 m. rugpjūčio–spalio mėn. atlikto UAB „Forsitia“ veiklos statomoje kaimo turizmo sodyboje „X“ patikrinimo duomenis, kuriuose fiksuota neteisingai vedama UAB „Forsitia“ apskaita apie atliktus statybos darbus, neteisingai fiksuotas statybos darbų laikas, atlikti darbai, darbų kainos neatitikimo faktai, taip pat, jog nebuvo surašomi teisingi pinigų apskaitos dokumentai, t. y. VMI negalėjo nustatyti tikro pinigų judėjimo įmonėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek liudytojų parodymai, tiek ir VMI patikrinimo akte užfiksuotos aplinkybės, kad ieškovas, nors ir nebūdamas įmonės – rangovo ir ūkio subjekto, pretenduojančio gauti paramą, darbuotojas, faktiškai ir aktyviai dalyvavo šio juridinio asmens veikloje, ruošė ir teikė reikalingus dokumentus arba dokumentams rengti reikalingą informaciją, bendravo su subrangovais, duodavo nurodymus dėl piniginių lėšų naudojimo ir iš esmės disponavo šios įmonės lėšomis bei faktiškai veikė kaip šios įmonės atstovas, leido daryti pagrįstą prielaidą, jog gali būti daroma nusikalstama veika ketinant sukčiauti, įgyti lėšas apgaule, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagrįstai, turint pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog ketinama padaryti nusikalstamas veikas ir (ar), jog jos jau buvo padarytos.

45. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis). Taigi, inicijuojant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, pakanka turėti pagrįstų duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas ar ketinimą jas padaryti, nes baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją).

46. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014). Nors ieškovas buvo išteisintas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau, kaip minėta, ši aplinkybė per se (savaime) nereiškia, jog jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas, nes siekiant konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.272 straipsnio prasme turi būti nustatyti konkretūs pažeidimai, pareigūnų nerūpestingumas, piktnaudžiavimas ir pan. Tokių pažeidimų, pareigūnų nerūpestingumo ar piktnaudžiavimo nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, taip pat jų nenurodė ir ieškovas, apsiribodamas teiginiais, kad FNTT, siekdama inicijuoti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, privalėjo turėti objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų dėl ieškovo tariamai padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau kaip jau minėta aukščiau, įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ar kaltinimui pareikšti įrodymų pakankamumo reikalavimai; baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas.

47. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ieškovo argumentus, kad FNTT neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendime, kuriame konstatuotas 2009 m. vasario 11 d atliktos kratos neteisėtumas. Kaip pagrįstai nurodo trečiasis asmuo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, šis ieškovo argumentas visiškai nėra susijęs su ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar įtarimų ieškovui pateikimo pagrįstumu, nes minimu sprendimu buvo išspręstas tik atitinkamo ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos teisėtumo, o ne ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimas.

48. Teisėjų kolegija, apibendrindama padarytas išvadas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar teismai ieškovo atžvilgiu pradėtame ir vykdytame baudžiamajame procese atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė jiems nustatytos rūpestingumo pareigos. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiame proceso etape atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš ieškovą.

Dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso trukmės

49. Apelianto teigimu, ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos teisme nagrinėjimas truko ypatingai ilgą laiko tarpą: ikiteisminis tyrimas – 1 metus ir 3 mėn., o teisminis nagrinėjimas – 7 metus ir 2 mėn.

50. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. EŽTT pabrėžia, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas. Pažymėtina, kad asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Asmuo, kuriam yra pranešta apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys prieš Lietuvą; 2001 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą; 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Girdauskas prieš Lietuvą).

52. Bylos duomenimis, įtarimai ieškovui buvo pareikšti 2010 m. kovo 19 d.; kaltinamasis aktas byloje surašytas 2011 m. birželio 20 d. ir 2011 m. birželio 21 d. byla perduota teismui, t. y. ikiteisminis tyrimas truko 1 metus ir 3 mėn.

53. Bylos nagrinėjimas teisme prasidėjo 2011 m. birželio 21 d. ir baigėsi 2018 m. rugsėjo 3 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus ieškovą išteisinantį nuosprendį, t. y. procesas teisme truko 7 metus ir 2 mėn.

54. Taigi, termino pradžia, nuo kada ieškovo atžvilgiu buvo atliekami jo teises varžantys veiksmai, skaičiuotina nuo pranešimo apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, t. y. nuo 2010 m. kovo 19 d., įteikimo. Viso termino, trukusio nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. (8 metus ir 5 mėn.), trukmę sudarė ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjimas dviejų instancijų teismuose.

55. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, tokia, kaip nagrinėjamu atveju, proceso trukmė pati savaime pripažintina pernelyg ilga. Tokia proceso trukmė gali atitikti įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą ir būti pateisinama tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad procesas užsitęsė dėl svarbių aplinkybių. Dėl šios priežasties šioje byloje teismas turi nustatyti, kokios aplinkybės sąlygojo tokią baudžiamojo proceso trukmę, ir įvertinti, ar šios aplinkybės objektyviai gali ją pateisinti ir eliminuoti atsakovės atsakomybę.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai argumentavo, jog nenustatyta, o ir ieškovas nenurodo laikotarpio, kurio metu nebūtų buvę atliekami jokie procesiniai veiksmai, ar kokie nors veiksmai būtų atliekami per ilgai. Minėta, kad baudžiamojo proceso trukmę sudarė ikiteisminis tyrimas, kuris truko nuo 2010 m. kovo 19 d., kada ieškovui buvo pareikštas įtarimas apie nusikalstamų veikų padarymą, iki 2011 m. birželio 21 d., kai kaltinamasis aktas kartu ikiteisminio tyrimo byla buvo perduoti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ikiteisminio tyrimo trukmė šiuo konkrečiu atveju laikytina optimalia, atsižvelgiant į kaltinamųjų skaičių (3 fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo), ieškovui pareikštų kaltinimų epizodų skaičių (7), byloje gautų specialistų išvadų skaičių, kurių buvo gautos net 7, apklaustų 49 liudytojų skaičių. Likusią didžiąją dalį baudžiamojo proceso trukmę sudarė baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi pastarojo baudžiamojo proceso dalį, sprendžia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose (dvejose instancijose) iš esmės didžiąją dalimi užtruko dėl pačių kaltinamųjų veiksmų. Nagrinėjant bylą teisme, iš viso įvyko apie 50 teismo posėdžių; kiti posėdžiai neįvyko – 6 kartus dėl ieškovo advokato neatvykimo, 7 kartus dėl E. M. ligos, 12 posėdžių neįvyko dėl paties A. M. ir jo dukters ligos, 10 posėdžių neįvyko, nes keitėsi ieškovo gynėjai, dar apie 2–3 posėdžiai buvo atidėti dėl ieškovo reiškiamų nušalinimų teisėjai, prokurorei. Tuo tarpu dėl teismo darbo organizavimo posėdžiai baudžiamojoje byloje buvo atidėti tik 5 kartus (dėl perdavimo kitam teisėjui, du kartus dėl teisėjos ligos, dėl rezervuotos salės užimtumo, dėl prokurorės nepasiruošimo baigiamajai kalbai).

57. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuris nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad aptariami baudžiamojo proceso etapai buvo nepagrįstai vilkinami. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas ir didelės apimties tiek dėl jame tiriamų nusikalstamų veikų ir įtariamųjų skaičiaus, tiek ir dėl atliekamų veiksmų apimčių. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą teisme, teisiamieji posėdžiai buvo organizuojami pakankamai dažnai, tarp jų nebuvo daroma ilgų pertraukų, jie būdavo skiriami po keletą posėdžių į priekį, o jų skaičių nulėmė ne nepateisinamas proceso vilkinimas, bet bylos apimtis ir sudėtingumas bei pačių kaltinamųjų ir (ar) jų gynėjų veiksmai. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareigūnai netinkamai organizavo ikiteisminio tyrimo procesą ar kad buvo pažeista ieškovo teisė, jog jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pasirinko vertinimo kriterijus, nes teisminio proceso trukmę vertino tik per įvykusius ir neįvykusius teisiamuosius posėdžius. Kaip pagrįstai nurodo trečiasis asmuo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, vertindamas bylos nagrinėjimo teisme trukmę, teismas visiškai pagrįstai kaip esminį kriterijų vertino posėdžių (įvykusių ir neįvykusių) skaičių, jų skyrimo intervalus, nes būtent posėdžiai yra vienintelė bylos nagrinėjimo teisme forma, o šiuo atveju didelis neįvykusių teismo posėdžių skaičius ir buvo esminis veiksnys lėmęs bylos nagrinėjimo teisme trukmę.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, nesant procesinių delsimų, taip pat įvertinusi priežastis dėl kurių buvo atidėti teismo posėdžiai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog baudžiamojo proceso trukmė nelaikytina per ilga.

Dėl kardomųjų ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo

60. Ieškovas skunde teigia, kad apie 10 metų dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo beveik visam jo nekilnojamam turtui buvo taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, jam taip pat be pagrindo taikytos kardomosios ir kitos procesinės prievartos priemonės.

61. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. vasario 23 d. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinai apribotos ieškovo nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, su tam tikrais pakeitimais, prokuroro nutarimais ir teismo nutartimis buvo tęsiamas iki pat išteisinamojo nuosprendžio priėmimo – 2018 m. rugsėjo 3 d.

62. EŽTT praktikoje laikino pobūdžio nuosavybės teisių į turtą ribojimas, be kita ko, baudžiamojo proceso tikslais paprastai traktuojamas kaip nuosavybės naudojimo kontrolė atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuri patenka į Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalies taikymo sritį (žr., pvz., 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Džinić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 38359/13; 2019 m. sausio 8 d. sprendimas byloje S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 7506/17; taip pat 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba Ltd ir G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 3330/12).

63. Nuosavybės teisių apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto viešojo intereso tikslo. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio straipsnio pirmajame sakinyje nustatytą principą. Taigi kiekvienu apribojimu turi būti nustatyta teisinga bendrojo visuomenės intereso reikalavimų ir asmens pagrindinių teisių apsaugos imperatyvo pusiausvyra, kuri reiškia, kad turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz., Džinić prieš Kroatiją, par. 62, 67). Valstybė turi plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo.

64. BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. BPK 151 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju ieškovui priklausantis turtas buvo areštuotas beveik 7 metus ir 7 mėn., tai nepatvirtina, kad nuosavybės teisių į turtą apribojimo taikymas pažeidė proporcingumo principą. Pirma, nustatyta, kad baudžiamojoje byloje buvo pareikšti net 5 civiliniai ieškiniai – Nacionalinės mokėjimo agentūros, kurio dydis 369 959,27 Eur, Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos, kurio dydis 474 625 Eur, UAB „Termatika“, kurio dydis 21 721,50 Eur, UAB „Jaukurai“, kurio dydis 23 475,59 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 22 394,53 Eur. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kol neįsiteisėjo išteisinamasis nuosprendis, buvo pagrindas riboti ieškovo disponavimą nuosavybės teisėmis, siekiant užtikrinti galimą civilinių ieškinių tenkinimą. Antra, baudžiamųjų procesinių garantijų panaudojimo aspektu, kuris yra svarbus atsižvelgiant į konkretaus svarstomo apribojimo pobūdį, ieškovo prašymu, turto objektai buvo keičiami vieni kitais; ieškovas teikė teismui prašymus vietoje jo žemės sklypo nustatyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą E. M. turtui, siekiant išvengti šio turto pardavimo iš varžytynių dėl kito įsiskolinimo; prieštaravo, kad banko prašymu būtų panaikintas laikinas nuosavybės teisės ribojimas vienam žemės sklypų, esančiam Klaipėdos r. Taigi, tam tikrais atvejais pats ieškovas siekė jo nuosavybės teisių ribojimų, tai jam laikinai leido išvengti išieškojimo pagal kitas prievoles. Trečia, ieškovas neįrodė, kad laikinas jo turto nuosavybės teisės apribojimas sukėlė kokią nors žalą.

66. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal šios konkrečios bylos aplinkybes, vertinant nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimo baudžiamojo proceso metu proporcingumą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeisti pirmiau nurodyti BPK ir Konvencijos reikalavimai.

67. Baudžiamajame procese ieškovo atžvilgiu taip pat buvo taikomos jo laisvę ribojančios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, suėmimas, kuris vėliau buvo pakeistas į piniginį užstatą.

68. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovui buvusias paskirtas kardomąsias priemones, pažymi, kad, visų pirma, ieškovui buvo paskirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri neapribojo ieškovo judėjimo laisvės. Nagrinėjamu atveju ieškovui rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo skirtas iš esmės atsižvelgiant į pagrįstus įtarimus sukčiavimu, dokumentų klastojimu, grupės organizavimu, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese, ir tik ieškovui nesilaikant paskirtos kardomosios priemonės – neatvykus į apklausas ir išvykus iš savo gyvenamosios vietos, jam buvo paskirta savo esme griežtesnė kardomoji priemonė – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, galiojant šioms kardomosioms priemonės, ieškovo prašymu jam buvo leidžiama išvykti iš Lietuvos, t. y. paskirtos kardomosios priemonės iš esmės ieškovo teisės judėti nesuvaržė. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimą sąlygojo paties ieškovo netinkamas elgesys, šiam neatvykstant į paskirtus teismo posėdžius. Taigi, apeliantas nepaneigė pagrindo skirti jam nurodytas kardomąsias priemones.

69. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kardomųjų priemonių taikymas, atsižvelgiant į visą baudžiamojo proceso kontekstą, nebuvo savavališkas, atitiko vieną iš kardomųjų priemonių tikslų – dalyvavimo procese užtikrinimą. Ieškovas neįrodė, kad dėl kardomųjų ir (ar) kitų procesinės prievartos priemonių taikymo jam kilo kokių nors rimtesnių padarinių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir kasacinio teismo praktiką aptariamu klausimu, vertindamas, kad kardomųjų ir (ar) kitų procesinių prievartos priemonių paskyrimu ir taikymu nebuvo padaryta ieškovo teisių pažeidimo bei nebuvo pagrindo priteisti žalą.

Dėl žiniasklaidoje paskelbtų viešų pranešimų apie ieškovo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą

70. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo paskelbti apie ieškovą tikrovės neatitinkantys ir jo garbę pažeidžiantys duomenys žiniasklaidos priemonėse.

71. Ieškovas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad, valstybės institucijoms žiniasklaidoje paskelbus apie jį pranešimus, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, visuomenė plačiai sužinojo apie jam pareikštus kaltinimus, nepaisant, jog pranešimuose buvo nurodomi tik jo inicialai, dėl to ieškovą pažinoję asmenys, klientai ėmė juo nebepasitikėti, nutraukė teisinių paslaugų sutartis.

72. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, galimai susijusios su jo garbę ir orumą žeminančio turinio informacijos paskleidimu viešojo informavimo priemonėse, nėra sietinos su atsakovės neteisėtais veiksmais. Visų pirma, už spaudoje pasirodžiusių publikacijų turinį yra atsakinga ne FNTT, bet viešosios informacijos rengėjas. Antra, ieškovas neįrodė, kad FNTT veiksmai, pateikiant duomenis apie ieškovo atžvilgiu baigtą ikiteisminį tyrimą ir bylos perdavimą teismui viešosios informacijos rengėjui, prieštaravo teisės aktų nuostatoms. Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), o ieškovas neįrodė, jog FNTT informacijos pateikimas žiniasklaidos priemonėms buvo neteisėtas ir galėjo lemti žalos atsiradimą, t. y. kad ši įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Trečia, dėl publikacijų portaluose sekundė.lt, delfi.lt pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, koks subjektas paskleidė duomenis, – ar visuomenės informavimo priemonės, ar kitas informacijos šaltinis (pvz., valstybės institucija, pareigūnas), dėl to ieškovas, siekdamas apginti savo teises, visų pirma, turėtų kreiptis į minėtas visuomenės informavimo priemones dėl paskleistų duomenų paneigimo. Atitinkamai, nesant tokių duomenų, ieškovo argumentai dėl tariamų atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimo laikytini neįrodytais ir paremti prielaidomis, t. y. nekonkretūs, nepagrįsti nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis.

73. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas neįrodė valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo paskelbti apie ieškovą tikrovės neatitinkantys ir jo garbę pažeidžiantys duomenys.

Dėl išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese

74. Minėta, kad ieškovas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rusėjo 3 d. nuosprendžiu buvo išteisintas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustačius, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 dalis).

75. Byloje nustatyta, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, nurodė, jog jis baudžiamosios bylos metu patyrė 24 000 Eur teisinių išlaidų, kurias prašė priteisti iš atsakovės.

76. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įvertinęs, kad ieškovas buvo išteisintas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat nustatęs, jog realumo kriterijų atitinka tik advokatės I. A. ieškovui suteiktos teisinės paslaugos baudžiamojoje byloje 5 000 Eur sumoje, šias išlaidas priteisė iš atsakovės ieškovo naudai.

77. Su tokia teismo pozicija nesutinka tiek trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, tiek ir atsakovę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bei teigia, kad teismas, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas turi teisę į turtinės žalos – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese, atlyginimą, nepaisant to, kad jis buvo išteisintas; bylinėjimosi išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, todėl reikalavimas dėl jų atlyginimo negali būti reiškiamas savarankiškai atskiroje civilinėje byloje; teismas nepagrįstai rėmėsi BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes šių išlaidų atsiradimo metu nebuvo galiojančio teisės akto, kuris numatytų tokių išlaidų atlyginimą išteisintiems asmenims.

78. Teisėjų kolegija trečiojo asmens ir atsakovės aukščiau nurodytus argumentus laiko nepagrįstais dėl toliau nurodomų priežasčių.

79. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei ieškovas, nei trečiasis asmuo su atsakove neskundžia pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio aspektu, todėl teisėjų kolegija ieškovo patirtų advokato išlaidų baudžiamojoje byloje dydžio (realumo) aspektu nevertins.

80. BPK 106 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2022 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Minėto straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

81. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. priėmė nutarimą Nr. KT45–A–N3/2021, kuriame pripažino, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis teismas išaiškino, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą. Kai asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, jokiais atvejais nėra atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas.

82. Taigi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad galiojęs teisinis reguliavimas, kuris nenumatė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo asmenį išteisinus, yra ydingas, toks teisinis reguliavimas įstatymo leidėjo vėliau buvo pakeistas (žr. BPK 106 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2022 m. gegužės 1 d.). Šiuo metu galiojančios BPK 106 straipsnio redakcijos 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

83. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai akcentuoja trečiasis asmuo apeliaciniame skunde, ieškovo atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. rugsėjo 3 d., t. y. dar iki Konstitucinio teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo priėmimo ir iki BPK 106 straipsnio 3 dalies, nustatančios advokato išlaidų atlyginimą, įsigaliojimo (2022 m. gegužės 1 d.), todėl advokato išlaidų atlyginimo klausimas priimant nuosprendį nebuvo sprendžiamas. Tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas nenagrinėti ieškovo reikalavimo priteisti patirtas advokato išlaidas baudžiamojoje byloje civilinio proceso tvarka, nes baudžiamojoje byloje ieškovas negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo prašyti priteisti tokias jo patirtas išlaidas. Pažymėtina ir tai, kad trečiasis asmuo savo argumentus dėl reikalavimo atlyginti advokato išlaidas, patirtas baudžiamojoje byloje, negalimumo nagrinėti civilinėje byloje grindžia kasacinio teismo praktika, kuri suformuota remiantis ydingu teisiniu reglamentavimu, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

84. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu nustatė BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimą, kuris šios nutarties priėmimo dieną jau yra išspręstas pakeitus BPK 106 straipsnį, pagal kurį advokato išlaidos išteisinimo atveju yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės atsakomybės visų sąlygų nustatymu. Taigi CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šiuo metu nustatytą BPK 106 straipsnio 3 dalyje teisinį reguliavimą, kuriame tokių išlaidų atlyginimas nesiejamas su pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčus, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovui priteisė jo turėtas realias išlaidas advokato pagalbai baudžiamojoje byloje, nesiedamas šių išlaidų priteisimo nei su pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike.

85. Teisėjų kolegija, apibendrindama išvadas, konstatuoja, kad šiuo atveju, įvertinus baudžiamojo persekiojimo rezultatą (ieškovą išteisinus), tokiam asmeniui turi būti atlygintos jo patirtos pagrįstos ir būtinos bylinėjimosi išlaidos, kurias jis patyrė baudžiamajame procese, realizuodamas teisę ginant savo teises turėti advokatą, nepriklausomai nuo atsakovės veiksmų teisėtumo vertinimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

86. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015).

87. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šioje nutartyje minėtos sąlygos, teisėjų kolegija, nenustačiusi neteisėtų atsakovės veiksmų, dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neturinčių reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, nepasisako ir ieškovo argumentų nevertina.

88. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo teisinius santykius, nepažeidė proceso teisės normų, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat teisingai aiškino asmens teisę gauti advokato išlaidų atlyginimą priėmus išteisinamąjį nuosprendį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose ir prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo.

89. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau atmetus tiek ieškovo, tiek ir trečiojo asmens apeliacinius skundus bei atsakovės prisidėjimą prie trečiojo asmens apeliacinio skundo, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos viena kitai neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.