- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-03
- Bylos Nr.
- e2A-704-871/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02682-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Kazlauskienė, Linas Zinkevičius, Renata Beinoravičienė
- Ieškovas
- V. K., L. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Kazlauskienės ir Lino Zinkevičiaus,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K., atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos prisidėjimus prie apeliacinių skundų dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimo ir 2025 m. gruodžio 11 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir L. Č. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovai V. K. ir L. Č. (toliau – ir ieškovai) paduotu ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė: priteisti ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau – ir atsakovė, valstybė) 4 302,31 Eur turtinės žalos ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisti ieškovei iš atsakovės 3 991,19 Eur turtinės žalos atlyginimą; priteisti ieškovams iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinys buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Paaiškino, kad ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) dirbo valstybės tarnyboje. Nuo (duomenys neskelbtini) jis ėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas. 2017 m. rudenį Departamento vadovybė ėmėsi veiksmų, kuriais siekta pašalinti jį iš einamų pareigų – nuo 2017 m. rugsėjo 24 d. ieškovo atžvilgiu buvo inicijuoti ir atlikti 5 tarnybiniai patikrinimai bei paskirtos tarnybinės nuobaudos, 2018 m. balandžio 4 d. buvo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada, kurioje ieškovo tarnybinė veikla buvo įvertinta „nepatenkinamai“ ir kuria pasiūlyta „perkelti karjeros valstybės tarnautoją (Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus vedėją) į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas Departamente“. Ieškovas, nesutikdamas su išvada, kreipėsi į Departamento vadovą, nurodydamas, kad po tarnybinės veiklos vertinimo tiesioginio vadovo pateikta išvada yra nepagrįsta. Departamento valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) 2018 m. balandžio 30 d. išvadoje nutarė pritarti jo tiesioginio vadovo vertinimui ir pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 18 dalies 3 punktą, siūlyti perkelti ieškovą į žemesnes A lygio 12 kategorijos pareigas ir tobulinti kvalifikaciją. 2018 m. gegužės 7 d. įsakymo pagrindu ieškovas iš Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo karjeros valstybės tarnautojo A lygio 14 kategorijos pareigų perkeltas į Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. 2018 m. birželio 12 d. įsakymo, pakeisto 2018 m. birželio 15 d. įsakymu ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu, pagrindu Departamentas atleido ieškovą iš užimamų pareigų, kadangi jis nesutiko būti perkeltas į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2083-629/2022 atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu. Nepaisant ieškovo prašymo, Departamentui nesutikus, kad jis būtų grąžintas į pareigas dėl neteisėto atleidimo, ieškovas į pareigas grąžintas nebuvo.
1.2. Nurodė, kad 2017 m. kovo 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtų ieškovų veiksmų (dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir objektas (duomenys neskelbtini))) bei 2020 m. spalio 12 d. pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtų ieškovo veiksmų (dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir objektas (duomenys neskelbtini))).
1.3. Pasisakydami dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų bei pirmiausia dėl neteisėtų veiksmų nurodė, kad atsakovė ieškovų atžvilgiu atliko šiuos neteisėtus veiksmus: ieškovų atžvilgiu pradėtas ir vykdytas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas; ieškovo atžvilgiu teikti nepagrįsti skundai, kuriais siekta pradėti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą. Pasisakydami dėl objekto (duomenys neskelbtini) nurodė, kad įtarimai ir kaltinimai buvo grindžiami tuo, jog V. K. ir L. Č., būdami valstybės tarnautojais, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę ir tolesniais savo veiksmais sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objektu (duomenys neskelbtini) specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, dėl ko buvo sunaikinta Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini) ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas bei padaryta didelė turtinė (91 765 Eur) ir neturtinė žala. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 31 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nepaisant šio nuosprendžio, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir prokuratūra) ir Departamentas pateikė apeliacinius skundus. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi apeliacinius skundus atmetė. Prokuratūrai ir Departamentui pateikus kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi kasacinius skundus atmetė. Taigi, ieškovų atžvilgiu nuo 2018 m. rugsėjo iki 2021 m. balandžio mėn., t. y. beveik trejus metus, nepagrįstai ir neteisėtai buvo vykdomi baudžiamojo persekiojimo veiksmai. Iš pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimų akivaizdu, kad baudžiamoji byla iškelta nepagrįstai ir neteisėtai, nes: dar iki ieškovų veiksmų 2015 metais atlikimo, žemės sklypui adresu (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatyta konservacinė paskirtis, buvo leidžiama ūkinė veikla, pačioje institucijoje nebuvo nustatyta jokių vidinių taisyklių arba metodinių reikalavimų dėl konservacinės žemės paskirties nustatymo, todėl V. K. ir L. Č. veiksmai, susiję su pritarimu projektiniams pasiūlymams, pritarimu detaliojo plano korektūrai, nebuvo neteisėti, atlikti tyčia ir piktnaudžiaujant tarnyba; Departamente buvo keliamas klausimas dėl galimybės „pastumti“ pastatą adresu (duomenys neskelbtini) į kitą vietą, esančią tame pačiame sklype, ir tai nebuvo vienasmeniška ar subjektyvi V. K. nuomonė; tariamai neteisėtais V. K. ir L. Č. veiksmais padarytos turtinės žalos paskaičiavimas buvo grindžiamas Departamento direktorės 2018 m. birželio 29 d. raštu Nr. (11.13)2-1734, kuriame nurodyta, kad 91 765 Eur turtinė žala gaunama matematiškai atimant iš Departamento 2018 m. sausio 11 d. aktu Nr. RG-1 nustatytos atkuriamosios vertės 154 235,13 Eur abiejų 2009 m. ir 2012 m. gaisrų metu padarytą bendrą žalos dydį (62 470,46 Eur). Toks žalos paskaičiavimas akivaizdžiai ydingas: akivaizdu, kad pastatas buvo sunaikintas ne dėl ieškovo tarnybinių veiksmų, o dėl visiškai su jo veiksmais nesusijusių priežasčių – pastato praradimą pirmiausia lėmė gaisrai, pastato demontavimas, netinkamas jo likučių saugojimas ir UAB (duomenys neskelbtini) ūkinė veikla bei prisiimtų sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas; nebuvo jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie kokį nors ieškovų suinteresuotumą veikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai priešingais tikslais, pvz., korupcinius susitarimus ar derybas dėl veikimo žemės sklypo savininkų naudai ir pan. Akivaizdu, kad prokuratūros atsakingi darbuotojai, būdami profesionalūs teisininkai turėjo suprasti, pirma, kad ieškovų veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip jų tarnybinių pareigų pažeidimas, nes byloje vertintų faktinių aplinkybių metu teisinis reguliavimas buvo neaiškus ir dviprasmiškas; teisinio reguliavimo neaiškumą patvirtino ir paties Departamento ankstesni dokumentai bei veiksmai. Esant situacijai, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybei už teisės aktų pažeidimus, kai teisės aktų turinys yra objektyviai neaiškus ir dviprasmiškas, tiek sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tiek kaltinimų pareiškimas, tiek akivaizdžiai nepagrįstų apeliacinių ir kasacinių skundų teikimas vertintinas kaip neatsakingas ir nerūpestingas pareigūnų elgesys, dėl kurio kyla civilinė atsakomybė. Be to, didelė žala, kaip sąlyga atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnį taikymui, buvo siejama su pastato adresu (duomenys neskelbtini) vertingųjų savybių neišsaugojimu. Tačiau jau ikiteisminio tyrimo metu buvo akivaizdu, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai ieškovai atliko neva neteisėtus veiksmus (2015 m.), jau nebuvo išlikęs, nes dėl 2009 m. ir 2012 m. įvykusių gaisrų buvo apgadintas, 2013 m. buvo išrinktas ir likusios jo dalys turėjo būti saugomos. Taigi, prokuratūros atsakingi darbuotojai negalėjo nesuprasti ir neįvertinti, kad pastato vertingųjų savybių praradimas nėra priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovų veiksmais. Dėl objekto (duomenys neskelbtini) nurodė, tariamai neteisėti V. K. veiksmai buvo grindžiami tuo, kad 2018 m. liepos 11 d. Departamento Vilniaus skyriuje gavus pakartotinę paraišką derinant UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklype adresais (duomenys neskelbtini) statybos projektą, V. K., ėjęs Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas, skirstydamas užduotis sistemoje „Infostatyba“, pavedė sau pačiam patikrinti minėtą statybos projektą. To išdavoje Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą gyvenamojo namo statybai, tačiau leidimas buvo išduotas neteisėtai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kelis kartus. Dėl sprendimų nutraukti ikiteisminį tyrimą Departamentas pateikė šešis skundus. Iš esmės visi sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Visuose nutarimuose prieita prie išvados, kad V. K. nepažeidė jokių jam nustatytų pareigų ir veikė pagal galiojančio teisinio reguliavimo nuostatas. Departamentas, ir teikdamas pirminį prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, ir vėlesnius skundus, veikė tendencingai, šališkai, turėdamas aiškų tikslą ne ginti deklaruojamą viešąjį interesą, o susidoroti asmeniškai su V. K.. Tokiais veiksmais Departamentas ir jo atsakingi darbuotojai sąmoningai ir tyčia pažeidė institucijai taikomas pareigas veikti laikantis teisės aktų reikalavimų ir nepažeisti bendrosios rūpestingumo pareigos. Departamentas ir konkretūs atsakingi jo darbuotojai, kaip atitinkamos srities profesionalai, negalėjo nesuprasti ir nežinoti, kad: ieškovas sprendimus, susijusius su statybos projektų derinimu, turėjo teisę priimti pats ir dėl to jo pareigybės aprašyme jam suteiktų įgaliojimų ribų neperžengė; situacija dėl pastatų adresais (duomenys neskelbtini) nugriovimo teisėtumo, dėl pastatų nugriovimo kilusios žalos ir jos atstatymo, buvo skirtingai vertinama ne tik atskirose kompetentingose institucijose, bet ir pačiame Departamente; pastatai, V. K. pritariant projektiniams pasiūlymams sistemoje „Infostatyba“, jau buvo nugriauti; skundai dėl prokuratūros sprendimų nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo teikti jau po to, kai ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje dėl objekto (duomenys neskelbtini), o išteisinamajame nuosprendyje buvo aiškiai įvardinta, kad ieškovo veiksmai, susiję su objektu (duomenys neskelbtini), kurie pagal savo pobūdį panašūs į veiksmus dėl objekto (duomenys neskelbtini), neatitinka BK 228 straipsnio sudėties. Nepaisant to, Departamentas, žinodamas ir suprasdamas skundų nepagrįstumą, visą šį prieš ieškovą nukreiptą procesą tęsė dvejus metus. Visa tai leidžia teigti, kad Departamentas, veikdamas sąmoningai ir tyčia, siekdamas asmeniškai susidoroti su ieškovu, pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą ir atliko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus.
1.4. Pasisakydami dėl turtinės žalos nurodė, kad patirta turtinė žala – tiesioginiai nuostoliai dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pažymėjo, kad ieškovams, kurie neturi teisinio išsilavinimo ir baudžiamosios teisės bei proceso žinių, kvalifikuota advokato teisinė pagalba buvo absoliučiai būtina nuo pat kaltinimo pareiškimo iki išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo.
1.5. Pasisakydami dėl neturtinės žalos nurodė, kad visos ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovo atžvilgiu atliktais neteisėtais veiksmais, aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad jis tapo valstybės pareigūnų veiksmais vykdyto kryptingo susidorojimo auka. Patirta neturtinė žala, įvertinant ilgalaikius liekamuosius padarinius, kuriuos apskritai yra sudėtinga prognozuoti, yra neįvertinama pinigais ir toliau nurodomas žalos dydis tik nedidele dalimi gali kompensuoti tai, ką patyrė ieškovas. Dėl neteisėtų veiksmų kilo tokie neigiami padariniai, kuriuos ieškovas vertina toliau nurodomais neturtinės žalos dydžiais: patirti ilgalaikiai neigiami išgyvenimai, dėl kurių sutriko ieškovo sveikata – (duomenys neskelbtini) jam atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, spėjama priežastis – ilgalaikis stresas, o dėl vykdyto persekiojimo gijimo po operacijos procesas buvo ilgas ir sudėtingas (neturtinė žala vertinama 20 000 Eur); ieškovas yra žinomas (duomenys neskelbtini) dėl nurodytų neteisėtų veiksmų ir jų atgarsio viešojoje erdvėje jam, kaip žinomam asmeniui, padaryta neatitaisoma reputacinė žala (neturtinė žala vertinama 10 000 Eur); iki šiol lydintis nesaugumo jausmas, patirtas stresas vykusių procesų metu, darbo netekimas padarė neatitaisomos žalos ieškovo emocinės būklės stabilumui, taip pat palaikant ryšius su artimąja ir dalykine aplinka (neturtinė žala vertinama 10 000 Eur). Taigi, laikytina, kad ieškovas patyrė 40 000 Eur dydžio neturtinę žalą.
1.6. Pasisakydami dėl priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio nurodė, kad atsižvelgiant į atsakovės institucijų atliktus neteisėtus veiksmus, nurodytus ieškinyje, dėl kurių kilo turtinė ir neturtinė žala, akivaizdu, kad ieškovų patirta turtinė ir neturtinė žala nebūtų atsiradusi, jei atsakovės institucijos nebūtų atlikusios neteisėtų veiksmų, taigi, šiuo atveju egzistuoja akivaizdus faktinis priežastinis ryšys. Be to, teisinis priežastinis ryšys šiuo atveju taip pat egzistuoja, nes atsakovės institucijos turėjo galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos ieškovų teisėms atsiradimą, o patirta žala niekaip nepatenka į ieškovų įprastinės rizikos sferą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pasisakydamas dėl neteisėtų veiksmų nurodė, kad ieškovai ieškinyje nenurodė bei neįrodė jokių neteisėtų Departamento veiksmų. Departamentas 2018 m. rugsėjo 21 d. rašte prokuratūrai nurodė, kad Departamentas iš 2018 m. rugsėjo 11 d. žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos sužinojo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija statytojai – UAB (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 1 d. išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklype adresais (duomenys neskelbtini) statybai. Departamento nuomone, statybos leidimas išduotas neteisėtai. Minėtu raštu Departamentas prašė prokuratūros: 1) ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo panaikinimo. 2) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl buvusio Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo V. K., Vilniaus skyriaus vyriausiosios specialistės A. Z. ir UAB (duomenys neskelbtini) galimai padarytų veikų pagal BK 226, 227 ir 228 straipsnius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti BK, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo nustatyta tvarka. Reikalavimus, kuriais vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ar atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą ir registruojant jo pradžią nustato Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110. Taigi, Departamentas nėra institucija, kuri priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. balandžio 20 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nekonstatuota, jog Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. rašte buvo nurodyti neteisingi faktai ar aplinkybės, tuo tarpu kiekvienas asmuo – fizinis ar juridinis, manydamas, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas. Ieškinyje nurodoma, jog pagal Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. pranešimą pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kelis kartus, dėl sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Departamentas teikė skundus. Vadovaujantis BPK 214 straipsnio 4 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje numatytas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui, kuris privalo išnagrinėti skundą ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo jo gavimo. Jei aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl skundo, taip pat šio straipsnio 2 dalyje numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiami BPK X dalyje nustatyta tvarka. Taigi, Departamentas, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-7-00005-18 turėjęs proceso dalyvio statusą, turėjo aukščiau nurodytą, BPK įtvirtintą teisę. Papildomai akcentavo, kad dalis jo teiktų skundų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo pripažinti pagrįstais ir tenkinti.
2.2. Pasisakydamas dėl turtinės žalos nurodė, kad pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju baudžiamojo proceso metu ieškovai tokio prašymo neteikė ir jo nemotyvavo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-1013/2020 konstatuota, kad procesinių išlaidų nėra, taip pat kaltinamieji neprašė atlyginti jokių bylinėjimosi išlaidų ir teismas jų nepriteisė. Taigi, kaltinamieji ir juos atstovaujantis advokatas per baudžiamąjį procesą (ieškovai patys nurodo, kad procesai truko beveik trejus metus) laikėsi nuoseklios pozicijos neprašyti teismų priteisti jokių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir neteikti teismams jokių bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių ir įrodančių dokumentų, susijusių su baudžiamuoju procesu.
2.3. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos nurodė, kad nors tariamai patirtą neturtinę žalą pareiškėjas sieja su jo atleidimu iš darbo 2018 m. liepos 24 d. ir Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. raštu, tačiau ieškovo nurodomos tokių Departamento veiksmų pasekmės, kaip nurodo ieškovas, jam kilo (duomenys neskelbtini), kai buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija. Akivaizdu, jog 2018 metais Departamento atlikti veiksmai negalėjo sukelti padarinius (duomenys neskelbtini) metais. Nors V. K. teigia, jog (duomenys neskelbtini) atliktos (duomenys neskelbtini) operacijos spėjama priežastis – ilgalaikis stresas, tačiau pateiktoje (duomenys neskelbtini) stacionaro epikrizėje nėra nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) atliktos operacijos priežastis buvo ilgalaikis stresas. Pažymėjo, kad liga priskiriama lėtinei, kai žmogus ja serga ilgiau nei pusmetį, ji gali užklupti tiek dėl netinkamo gyvenimo būdo, tiek dėl genetikos. Taigi, ieškovo nurodyta (duomenys neskelbtini) liga prasidėjo dar gerokai anksčiau iki atliktos operacijos ir yra nesusijusi su žymiai vėliau, jau po operacijos prasidėjusiais teisminiais procesais. Pasisakydamas dėl žalos reputacijai bei emocinei būklei, pažymėjo, jog tokios žalos ieškovas nepagrindė jokiais įrodymais. Pagal viešai prieinamus duomenis, šiuo metu ieškovas yra (duomenys neskelbtini) Juridinių asmenų registre įregistruotos (duomenys neskelbtini) pirmininkas, užima (duomenys neskelbtini) direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas. Šie juridiniai faktai paneigia ieškovo teiginius apie jam padarytą reputacinę žalą. Pabrėžė, kad žalą reputacijai gali sukelti tik apkaltinamasis, o ne išteisinamasis nuosprendis.
3. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Pasisakydama dėl neteisėtų veiksmų nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-7-00007-17 buvo pradėtas įstatymo nustatyta tvarka, vienu iš BPK 166 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gavę informaciją (daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojų pranešimą dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) vykdomų statybos darbų bei numatyto nekilnojamojo kultūros paveldo objekto perkėlimo į kitą vietą bei šio pranešimo patikslinimo metu gautus duomenis), privalėjo imtis procesinių veiksmų tam, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika. Tai, kad dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ieškovai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-1013/2020 buvo išteisinti, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Minėtu nuosprendžiu nekonstatuoti jokie neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) veiksmai ir (ar) faktas, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Be to, ikiteisminio tyrimo pradėjimą lemiantys veiksniai yra tyrimo procesinės prielaidos, kurios yra dvi, tai: 1) tikėtinos informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką buvimas ir 2) aplinkybių, dėl kurių procesas yra negalimas, nebuvimas. Dėl to prieš pradedant procesą, turi būti įsitikinama, kad nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojų pranešime dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) vykdomų statybos darbų bei numatyto nekilnojamojo kultūros paveldo objekto perkėlimo į kitą vietą bei šio pranešimo patikslinimo metu gauti duomenys būtų buvę akivaizdžiai neteisingi. Byloje taip pat nenustatyta, kad iš gautų pirminių duomenų būtų buvę aiškiai suprantama, jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo padaryta. Priešingai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos vyriausiosios specialistės 2017 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad iš gautų duomenų yra pagrindo manyti, kad Departamento Vilniaus skyriaus darbuotojai, suderinę projektinius pasiūlymus, išdavę sąlygas detaliajam planui (duomenys neskelbtini) rengti ir pritarę šiam detaliajam planui, taip pat patvirtinę specialiuosius paveldosaugos reikalavimus bei pritarę detaliojo plano korektūrai, galėjo piktnaudžiauti tarnyba. Pagal gautą pirminę informaciją, buvo reikalingas joje nurodytų aplinkybių išsamus patikrinimas, o ieškovų baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jie padarė nusikaltimą. Taip pat byloje nenustatyta, kad būtų buvę aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų buvęs negalimas, o tokiu atveju pagal kasacinio teismo praktiką tyrimas pripažintinas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad ieškovams nepagrįstai buvo pareikši kaltinimai ir byla (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17) perduota į teismą. Su šiais ieškovų teiginiais nėra pagrindo sutikti, nes pats savaime prokuroro veikimas, surašant kaltinamąjį aktą, net jeigu ir vėliau teisme paaiškėja, jog nusikalstama veika buvo netinkamai kvalifikuota, nesudaro pagrindo daryti išvados dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, kadangi toks procesinis veiksmas yra laikomas teisėtu BPK nustatytų prokuroro funkcijų vykdymu. Sprendimą pareikšti asmeniui kaltinimą teisme prokuroras priima remdamasis vidiniu įsitikinimu, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir yra pagrindas perduoti asmenį teismui. Vidinis asmens įsitikinimas konkrečiu faktu grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, o lingvistine prasme yra skirtas įrodymų patikimumui nustatyti. Kadangi surinktų įrodymų patikimumo nustatymas taip pat yra ir prokuroro prerogatyva, todėl teiginys, jog netinkamai prokurorui kvalifikavus veiką yra pažeidžiama bendroji rūpestingumo pareiga, galėtų būti pagrįstas tik tuomet, kai prokuroro padaryta veikos kvalifikavimo klaida tiek akivaizdi, kad bet kuris asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas savo procesinių funkcijų vykdytojas, ją būtų pastebėjęs. Prokuroro prerogatyva yra įvertinti surinktus duomenis ir nuspręsti, ar ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas, ar užbaigtas surašant kaltinamąjį aktą. Nagrinėjamu atveju prokuroras buvo įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, todėl surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teismui. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui, nustačius esminius kaltinamojo akto trūkumus, nepriėmė. Gavęs baudžiamąją bylą, Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat nepriėmė ir nutarties bylą nutraukti, kuri būtų priimama nustačius, kad yra BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 26 d. nutartyje konstatavo, kad aplinkybių, dėl kurių byla turėtų būti nutraukiama arba bylos nagrinėjimas turėtų būti atidedamas, nenustatyta. Kliūčių nagrinėti bylą teisme nebuvo, todėl byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, bylą nagrinėjęs teismas nekonstatavo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ar įtarimai ieškovams buvo pareikšti nesant tam pakankamai duomenų. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ir kitas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-7-00005-18. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-7-00005-18 buvo pradėtas įstatymo nustatyta tvarka, vienu iš BPK 166 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Departamento pareiškimas bei šio pareiškimo patikslinimo metu gauti duomenys būtų buvę akivaizdžiai neteisingi, nebuvo nustatyta, kad iš gautų pirminių duomenų būtų buvę aiškiai suprantama, jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo padaryta. Taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų buvęs negalimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-7-00005-18 buvo pradėtas pagrįstai. Nors ieškinyje nurodoma, kad Departamentas teikė skundus dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo į tokiu būdu elgėsi neteisėtai, tačiau vadovaujantis BPK 214 straipsnio 4 dalimi, proceso dalyviai (Departamentas buvo civilinis ieškovas) turi teisę teikti skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
3.2. Pasisakydama dėl turtinės ir neturtinės žalos nurodė, kad nekonstatavus teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų baudžiamajame procese neteisėtumo, argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra teisiškai nereikšmingi, nes neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas neturtinę žalą grindžia sveikatos problemomis, kurios buvo iki pareiškimo apie įtarimą jam įteikimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-7-00007-17. Ieškinyje pateikti duomenys apie V. K. turėtus nedarbingumo laikotarpius, iš kurių matyti, kad paskutinis nedarbingumas baigėsi (duomenys neskelbtini), t. y. iki įtarimo jam pareiškimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-7- 00007-17.
4. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pasisakydama dėl neteisėtų veiksmų nurodė, kad nagrinėjamu atveju neginčijamas ir teismų konstatuotas faktas yra tai, jog kultūros paveldo objektas (duomenys neskelbtini) buvo prarastas ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei. Akivaizdu, jog susiklosčius tokioms aplinkybėms, gavus su tuo susijusius asmenų kreipimusis ir pareiškimus, valstybės institucijų pareiga aiškintis jas ir spręsti dėl atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn. STT vertinimu, galimas grubus faktinių aplinkybių vertinimas, klaidos būtų padarytos tuo atveju, jeigu STT ar prokuratūra tuo metu būtų nereagavusi į gautus pranešimus, pateiktus duomenis dėl ieškovų, kaip atsakingų specialistų, veiksmų minėto objekto atžvilgiu ir atitinkamai nesiėmus jų vertinti baudžiamosios teisės aspektu. Todėl ikiteisminis tyrimas buvo pagrįstas ir pradėtas teisėtai, o ieškovo išteisinimas yra sąlygotas to, jog nebuvo įrodyta nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. nėra įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties elementai. Kitaip tariant, teismai, įvertinę visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus nusprendė, jog byla nebuvo ištirta taip, jog pakaktų įrodyti ieškovo kaltę ir tai nereiškia STT veiksmų neteisėtumo ar nepagrįstumo civilinės teisės kontekste. Vien tai, jog ieškovai buvo išteisinti baudžiamojoje byloje nereiškia, jog buvo padaryta kokia nors žala ar pats išteisinimas byloja apie neteisėtus veiksmus, kadangi ieškovų teisės jau buvo apgintos baudžiamajame procese juos išteisinus.
4.2. Pasisakydama dėl turtinės žalos nurodė, kad nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančios redakcijos BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje yra priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Tokiu būdu ieškovai galėjo reikšti reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo baudžiamajame procese, o ne kaip žalos atlyginimo civiline tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovų reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo atmestinas.
4.3. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių, ar 2017 m. kovo – balandžio mėnesiais pradėtų ikiteisminių tyrimų ieškovo atžvilgiu ir minėtą operaciją, atliktą (duomenys neskelbtini) nuo ikiteisminių tyrimų pradžios ir kurią sukėlė, kaip teigiama, ilgalaikis stresas, būtų galima susieti. Įtarimai ikiteisminiame tyrime ieškovo atžvilgiu pareikšti tik (duomenys neskelbtini), t. y. 2018 m. rugsėjo mėnesį. Tokiu būdu ieškovo pateiktos aplinkybės ir įrodymai dėl patirtų neigiamų išgyvenimų ir atitinkamai dėl to patirtos 20 000 Eur dydžio neturtinės žalos vertintini kritiškai. Nurodytos patirtos reputacinės žalos ar įtakos emocinei būklei (atitinkamai dėl papildomos 20 000 Eur dydžio neturtinės žalos) ieškovas nepagrindžia jokiais įrodymais, nurodyti vien bendro pobūdžio teiginiai nelaikytini tinkamų įrodymu, o būtinoji sąlyga dėl žalos fakto laikytina neįrodyta.
Šalies argumentai
5. Ieškovai dublike papildomai nurodė, kad:
Atsiliepimas
5.1. Atkreipė dėmesį, kad BPK 106 straipsnio 3 dalis, kuriuo remiamasi atsiliepimuose, įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d., t. y. po to, kaip priimtas galutinis sprendimas prieš ieškovus pradėtoje baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos priskiriamos dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusio asmens turtinei žalai ir šiuo klausimu teismų praktika visiškai aiški.
5.2. Pažymėjo, kad Departamento vadovybė prieš V. K. nukreiptų veiksmų ėmėsi 2017 m. rudenį, t. y. prieš operaciją, o jo atleidimas (neteisėtas) atliktas 2018 m. liepą. Todėl Departamento veiksmai, pradėti prieš operaciją, labai prisidėjo prie sudėtingo pooperacinio laikotarpio ir sveikimo, o su tuo susijęs stresas tęsėsi iki pat išteisinamojo nuosprendžio priėmimo 2021 m. Pažymėjo, kad ciniškai skamba Departamento teiginiai apie tai, kad V. K. nepadaryta reputacinė žala, nes jis tęsia darbą ir užsiima visuomenine veikla. Tai, kad V. K., nepaisant visų jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, tęsia darbinę veiklą, situacijos nekeičia, o nuo 2017 m. vykdyti niekuo nepagrįsti puolimai, baudžiamasis persekiojimas, neteisėtas atleidimas iš darbo jam padarė neatitaisomos neturtinės žalos, kuri turi būti bent iš dalies kompensuota.
6. Atsakovė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, triplike papildomai nurodė, kad:
6.1. Dublike nepagrindžiama, kokios baudžiamosios bylos dėl objekto (duomenys neskelbtini) faktinės ir teisinės aplinkybės ir kuo tapačios dėl objekto (duomenys neskelbtini) nustatytoms faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Taigi, ieškovo teiginiai traktuotini kaip deklaratyvūs samprotavimai. Dar kartą akcentavo kad Departamentas nėra institucija, kuri priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
6.2. Pažymėjo, kad ieškovas V. K., 2017 m. netinkamai eidamas Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo pareigas, padarė tarnybinius nusižengimus, už kuriuos jam buvo skirtos tarnybinės nuobaudos: 1) už pareigų neatlikimą ir padarytus teisės aktų pažeidimus dėl (duomenys neskelbtini) Departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. P-536 jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas; 2) už pareigų neatlikimą ir teisės aktų pažeidimus dėl (duomenys neskelbtini) Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. P-504 jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas; 3) už 2017 m. lapkričio 20 d. pritarimą projektiniams pasiūlymams adresu (duomenys neskelbtini), kuriais buvo sudarytos prielaidos sunaikinti Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)) vertingąsias savybes Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. P-351 jam skirta dar viena tarnybinė nuobauda – papeikimas dėl pareiškėjo. Todėl atmestini ieškovo samprotavimai ieškinyje ir dublike dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jam 2017–2018 m. paskirtų tarnybinių nuobaudų, dėl jo reputacijos sumenkinimo. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose buvo nustatyta, jog jis, netinkamai atlikdamas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo pareigas, atliko veiksmus, dėl kurių nukentėjo Departamento dalykinė reputacija, visuomenės informavimo priemonėse buvo neigiamai vaizduojamas Departamento darbas, padaryta žala įstatymo saugomoms vertybėms, netinkamai atliktos tiesioginės jo, kaip valstybės tarnautojo, pareigos, kad jis veikė tyčia, turėdamas tikslų, nesuderinamų su jam, kaip valstybės tarnautojui, patikėtų pareigų vykdymu, taip pat tuo sumenkino ir savo reputaciją.
6.3. Atkreipė dėmesį, jog CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovas V. K. 2024 m. siekia išieškoti neturtinės žalos atlyginimą dėl įvykių, kurie įvyko 2017–2018 metais ir apie kuriuos jis sužinojo jau 2017–2018 metais, taip praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
7. Atsakovė, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, triplike papildomai nurodė, kad:
7.1. Baigtinis atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrindų sąrašas yra įtvirtintas BPK 168 straipsnio 1 dalyje (su nukreipimu į BPK 3 straipsnio 1 dalį), kurioje nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Šiuo atveju teisėsaugos institucijos gavo specializuotos valstybės institucijos – Departamento, kurio pagrindinė funkcija ir kompetencija yra kultūros paveldo objektų ir jų vertingųjų savybių apsauga, pareiškimą, kuriame iš esmės buvo išdėstytos aplinkybės apie tai, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (buvęs pripažintas saugoma kultūros vertybe), yra sunaikintas, o taip pat pateiktas vertinimas, be kita ko, kad tai įvyko dėl ieškovų neteisėtų veiksmų. Sprendimo pradėti (ar atsisakyti pradėti) ikiteisminį tyrimą stadijoje ikiteisminio tyrimo subjektai neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad specializuotos valstybinės institucijos – Departamento pareiškime išdėstyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, iš pareiškimo turinio nebuvo matyti jokių BPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų baudžiamojo proceso negalimumo sąlygų, todėl ikiteisminio tyrimo subjektai – STT ir prokuratūra neturėjo jokio kito teisėto elgesio būdo pasirinkimo kaip pradėti ikiteisminį tyrimą ir jo metu patikrinti pareiškime išdėstytas aplinkybes. Kultūros paveldo statinių apsauga yra sudėtingas procesas, kurį be Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reglamentuoja eilė poįstatyminių aktų, sprendžiant nagrinėjamus klausimus būtina įvertinti susiklosčiusią teisėtą praktiką šioje srityje, siekiant objektyviai ir visapusiškai išsiaiškinti už šią apsaugą atsakingų asmenų atsakomybės ribas, ikiteisminio tyrimo subjektai privalėjo pradėti ir atlikti ikiteisminį tyrimą, todėl šiuo atveju teisės aktų turinio neaiškumas ir dviprasmiškumas negali būti laikomas atsakovo neteisėtų veiksmų dalimi, kadangi esant tokiai neaiškiai ir dviprasmiškai teisinei situacijai, vienintelis būdas pasiekti teisingumo buvo toks, kad bylą perdavus teismui, pastarasis, ją išnagrinėjęs iš esmės, pateiktų teisinį įvertinimą Ieškovų teigimu, jau ikiteisminio tyrimo metu buvo akivaizdu, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai ieškovai atliko neva neteisėtus veiksmus (2015 m.), jau nebuvo išlikęs, nes dėl 2009 m. ir 2012 m. įvykusių gaisrų buvo apgadintas, 2013 m. buvo išrinktas ir likusios jo dalys turėjo būti saugomos. Pažymėjo, kad ieškovai buvo įtariami tuo, kad jie, būdami valstybės tarnautojais, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę ir tolesniais savo veiksmais sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objektu, esančiu objekto (duomenys neskelbtini) specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, ko pasėkoje buvo sunaikinta Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini) ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas. Taigi, tai, kad buvo sunaikintas pats pastatas ((duomenys neskelbtini)), nereiškė, kad yra nebesaugomos kitos šioje vietoje ((duomenys neskelbtini)) nustatytos vertingosios savybės, pvz., pastato vieta.
7.2. Nurodė, kad neginčija, jog ieškovai apskritai turi teisę reikšti reikalavimą dėl turtinės žalos, susidariusios iš proceso išlaidų baudžiamajame procese, atlyginimo, tačiau tam, kad toks reikalavimas būtų tenkintinas, ieškovai turi įrodyti visus griežtosios deliktinės atsakomybės elementus (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą), o šiuo atveju, nesant pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmų neteisėtais, nėra pagrindo priteisti ieškovų prašomą žalos atlyginimą.
2. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, triplike papildomai nurodė, kad tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nustatyti asmenys, dėl kurių vėliau bylą nagrinėjant teisme tie asmenys buvo išteisinti, nesudaro pagrindo spręsti dėl neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo, ar kitų procesinių veiksmų atlikimo be teisėto pagrindo. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas esant pakankamai objektyvių duomenų, jog jie galėjo padaryti nusikalstamas veikas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 4 302,31 Eur išlaidų už teisinę gynybą ir ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 4 955,85 Eur išlaidų už teisinę gynybą bei likusią ieškinio dalį atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl neteisėtai pradėto baudžiamojo persekiojimo nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nekonstatavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pradedant ikiteisminį tyrimą neteisėtumo. Pastebėjo, kad ieškinyje yra gausiai cituojamos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutartys, BPK straipsnių ir kitų teisės aktų nuostatos, LAT praktika ir pateikti teisės normų aiškinimai, taip pat cituojama mokslinė literatūra, tačiau apsiribojama abstrakčiu teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų išvardijimu, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų ir nedetalizuojant, kokios procesinės prievartos priemonės ir kodėl taikytos nepagrįstai, kokiu proceso laikotarpiu nebuvo atlikta procesinių veiksmų ir kt. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 ir 178 straipsnių nuostatas pareiga įrodyti, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos tenka ieškovams. Nenustačius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sprendimas laikinai apriboti jų nuosavybės teises buvo priimtas nesant BPK nustatytų pagrindų ar pažeidžiant BPK normas. Pažymėjo, kad nors ieškovų atstovė posėdžio metu teigė, kad dėl taikytų apribojimų jie negalėjo disponuoti nekilnojamojo turtu, tačiau ieškovai neįrodė, kad laikinas nuosavybės teisės į jų turtą apribojimas sukėlė jiems kokią nors žalą, nepateikė duomenų, leidžiančių spręsti, jog galiojant laikinam nuosavybės teisės apribojimui ieškovai, pavyzdžiui, turėjo klientų, norinčių ir pageidaujančių išsinuomoti turtą, pirkti, tačiau to negalėjo padaryti dėl taikyto laikino nuosavybės apribojimo. Įvertino ir tai, kad baudžiamųjų procesinių garantijų panaudojimo aspektu, kuris yra svarbus atsižvelgiant į konkretaus svarstomo apribojimo pobūdį, ieškovai nevisiškai panaudojo teisines galimybes baudžiamojo proceso metu ginti savo galimai pažeistas nuosavybės teises (nėra duomenų apie ribojimų, kaip ir teismo nutarčių skundimą).
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo reikalinga gilintis į kultūros paveldo apsaugos sritį, kurią reglamentuoja ne tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, bet ir gausa kitų teisės aktų, todėl ikiteisminis tyrimas reikalavo specifinės (kultūros paveldo apsaugos srities) medžiagos rinkimo, pasižymėjo tam tikru sudėtingumu, kadangi baudžiamajame procese reikėjo tirti tam tikras kultūros paveldosaugos sritis, iš įvairių šaltinių surinkti ir ištirti gana didelį kiekį įvairių dokumentų ir duomenų, nustatyti žalos dydį. Kartu pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas pareigūnų nepateisinamas neveikimas ar nepagrįstas delsimas atlikti proceso veiksmus, renkant įtarimams pagrįsti (ar atvirkščiai – jiems paneigti) reikalingus įrodymus. Įvertino ir tai, kad nei vienos instancijos teismas baudžiamojoje byloje nėra nustatęs, kad buvo aiškus teisinis reguliavimas dėl konservacinės žemės paskirties nustatymo, dėl ko būtų buvę aišku ir nedviprasmiškai vertinti susiklosčiusią situaciją bei ieškovų veiksmus be jokios abejones vertinti kaip teisėtus ir pagrįstus. Lietuvos Aukščiausias Teismas, nagrinėdamas prokuratūros ir Departamento kasacinius skundus taip pat laikėsi pozicijos, kad ieškovų veiksmus nenustatant konservacinės žemės paskirties vertinamam kultūros paveldo objektui, be kita ko, paaiškina teisinis neapibrėžtumas, konkrečių vidinių taisyklių apie atliekamas procedūras, susijusias su konservacinės žemės paskirties nustatymu, nebuvimas. Taigi, akivaizdu, kad esant padarytai didelei žalai valstybei dėl kultūros paveldo objekto praradimo, gavus su tuo susijusius pareiškimus, egzistuojant teisiniam neapibrėžtumui, valstybės institucijos turėjo pareigą nustatinėti ir aiškintis dėl to atsakingus asmenis ir dėl jų patraukimo atsakomybėn. Vien teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo, įskaitant ir vertintų aplinkybių nustatymo bei nustatytų faktinių aplinkybių reguliavimo dviprasmiškumo, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus rinkdami ar vertindami įrodomuosius duomenis. Ieškovai yra išteisinti dėl to, kad nors parengė ir patvirtino atitinkamus dokumentus, susijusius su kultūros paveldo objektu (duomenys neskelbtini) ko pasėkoje buvo pradėta naujo daugiabučio namo statyba, tačiau vien tai negali būti laikoma, kad jie piktnaudžiavo tarnyba, nenustačius visų nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių visumos ir to nepakanka ieškovų baudžiamajai atsakomybei kilti. Civilinėje byloje nenustatyta faktų ir nepagrįsta, kokias konkrečiai įrodinėjimo klaidas ar kitus įstatymo pažeidimus padarė ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai, rinkdami įrodymus, juos preliminariai vertindami, teikdami įtarimus, reikšdami kaltinimus ir perduodami asmenis teismui. Pastebėjo, kad teismas, gavęs baudžiamąją bylą, nenustatė BPK 3 straipsnio 1 dalyje egzistuojančių aplinkybių bylai nutraukti.
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai nurodo, kad iš teismų sprendimų akivaizdu, kad baudžiamoji byla ieškovui iškelta nepagrįstai ir neteisėtai, tačiau remiantis kasacinio teismo praktika, tai, kad ieškovas buvo išteisintas pagal inkriminuojamas nusikalstamas veikas reikalaujamos kaltės formos, teismui padarius kitas išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, ir nenustačius teisėsaugos institucijų pareigūnų padarytų pažeidimų esminių klaidų, lėmusių nepagrįstą ikiteisminį tyrimą, sudaro pagrindą išvadai, kad pareigūnai neteisėtų veiksmų neatliko. Taigi, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ieškovų atžvilgiu, nelaikė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepagrįstai, duomenys, gauti byloje, surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus, ir negalėjo būti laikomi įrodymais byloje. To nepatvirtino tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismas. Taigi, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal ieškovų ieškinį, nėra pagrindo spręsti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, buvo neteisėti. Aplinkybė, kad dėl ieškovų buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, visų pirma reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindu civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai, nesant tam pakankamų ir objektyvių įrodymų, buvo neteisėti nuo pradžios. Toks požiūris į išteisinamojo nuosprendžio reikšmę sprendžiant šios rūšies civilinės atsakomybės klausimus yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai taip pat nurodo, jog ne tik sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, kaltinimų pareiškimas, yra neatsakingas elgesys, bet ir akivaizdžiai nepagrįstų apeliacinių ir kasacinių skundų teikimas vertinamas kaip neatsakingas ir nerūpestingas pareigūnų elgesys, dėl kurio kyla civilinė atsakomybė. Tačiau apeliacinio ir kasacinio skundo dėl išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo pateikimas savo esme nėra neteisėtas veiksmas, atvirkščiai, tai yra BPK numatyta teisėta priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo forma. Įvertinęs ikiteisminio tyrimo eigos ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo faktines aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo padarytų klaidų, kurios būtų turėję tiesioginės įtakos baudžiamojo procesui, taip pat nenustatyta ir šių pareigūnų nerūpestingo elgesio atliekant proceso veiksmus faktų.
9. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl neteisėtų Departamento veiksmų, inicijuojant ikiteisminį tyrimą dėl objekto (duomenys neskelbtini) nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įstatymų nustatyta tvarka, vienu iš BPK 166 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Kaip matyti, nebuvo nustatyta, kad Departamento pareiškimas bei pareiškimo patikslinimo metu gauti duomenys būtų akivaizdžiai neteisingi, kad iš pirminių duomenų būtų buvę aiškiai suprantama, jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo padaryta. Nenustatyta aplinkybių, kad baudžiamasis procesas nebuvo galimas. Tokiu būdu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai. Ieškovas nurodydamas, kad Departamentas atliko CK 6.271 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus, vėl gi Departamento konkrečių neteisėtų veiksmų neįrodė. Departamento skundų skaičius ar teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus nesudaro pagrindo vertinti, kad Departamentas šia teisę naudojosi neteisėtai ir toks jo procesinis elgesys yra neteisėtas. Pažymėjo, kad nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas buvo ne vieną kartą nutrauktas, ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išaiškintos įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolimesnės tyrimo eigos (tyrimo nutraukimo ar bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui). Surinkus pakankamą kiekį duomenų, kurie leistų spręsti, kad tyrimo medžiaga nėra perduotina teismui nagrinėti, siekiant kaltam asmeniui pritaikyti baudžiamajame kodekse numatytą sankciją, tolesnis tyrimas tampa beprasmiu. Ikiteisminio tyrimo metu gavus pakankamai duomenų, kad ieškovo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje požymių ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas. Tuo tarpu Departamento skundų teikimas ikiteisminiame procese savaime nelaikytinas neteisėtų veiksmu, kadangi BPK numatyta teise procesinių veiksmų pagrįstumą tikrinti, teikiant skundą. Atsižvelgiant į nurodytą, nagrinėjamu atveju nenustačius Departamento neteisėtų veiksmų, kuriais jis kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti ieškovui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.
10. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad atsakovę atstovaujantis Departamentas prašė atmesti ieškovų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ne tik dėl to, kad jis neįrodytas ir nepagrįstas, bet ir dėl to, kad ieškovas 2024 m. siekia išieškoti neturtinės žalos atlyginimą dėl įvykių, kurie įvyko 2017–2018 metais ir apie kuriuos jis sužinojo jau 2017–2018 metais, taip praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovai buvo išteisinti Vilniaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-1013/2020, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2020 m. rugpjūčio 26 d. priėmus nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-272-312/2020. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinius skundus, 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2021 juos atmetė. Ieškovai ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovės nagrinėjamoje byloje pateikė 2024 m. vasario 15 d., ieškinys priimtas 2024 m. vasario 23 d. Įvertinus tai, kad galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje buvo priimtas 2024 m. balandžio 15 d., darė išvadą, kad ieškovai ieškinį pateikė nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė kaip nepagrįstą.
11. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl advokato išlaidų nurodė, kad CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama. Kartu pažymėjo tai, kad remiantis galiojančio BPK 106 straipsnio 3 dalimi, advokato išlaidos išteisinimo atveju yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Tokiu būdu, atsižvelgiant į šiuo metu BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame tokių išlaidų atlyginimas nesiejamas su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčą, darė išvadą, kad išlaidos už advokato teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje gali būti priteisiamos, nesiejant šių išlaidų priteisimo nei su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike. Vertino, kad ieškovų patirtos išlaidos yra realios, teisinės paslaugos patirtos baudžiamojoje proceso metu, honoraro dydis atitinka suteiktų paslaugų kiekį, trukmę, pobūdį.
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat priėmė 2025 m. gruodžio 11 d. papildomą sprendimą, kuriuo tenkino ieškovų prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo – priteisė ieškovui iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 127,72 Eur bylinėjimosi išlaidas ir ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 831,88 Eur bylinėjimosi išlaidas.
13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti iš dalies (9,71 proc.), atsižvelgiant į tai, jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas proporcingai patenkintiems reikalavimais. Ieškovės reikalavimai patenkinti visiškai, atsižvelgiant į šią aplinkybę, jai iš atsakovės priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
14. Ieškovas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys buvo atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Nurodė, kad įrodė atsakovės veiksmų neteisėtumą. Atsakovės veiksmų neteisėtumą grindė šiais momentais: ieškovų atžvilgiu pradėtas ir vykdytas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas; ieškovo atžvilgiu teikti nepagrįsti skundai, kuriais siekta pradėti ieškovo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus atmetė, skundžiamą sprendimą motyvuodamas iš vien abstrakčiais, šabloniškais teiginiais jog baudžiamojo proceso subjektų „nustatyta“, pavyzdžiui: „Nenustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pripažintas neteisėtu. [...]; „Kartu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas pareigūnų nepateisinamas neveikimas ar nepagrįstas delsimas atlikti proceso veiksmus, renkant įtarimams pagrįsti (ar atvirkščiai – jiems paneigti) reikalingus įrodymus [...]; „[...] ieškovai nevisiškai panaudojo teisines galimybes baudžiamojo proceso metu ginti savo galimai pažeistas nuosavybės teises“. Pirmosios instancijos teismas, naudodamas tokius pirmiau nurodytus kryptingus neiginius, iš tiesų ieškovo argumentų net nevertino, nepateikė jų detalios analizės, vien apsiribodamas bendru situacijos vertinimu bei prielaidomis. Pirma, kaip nurodyta ieškinyje, LAT 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. išteisinamąjį nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, kuria prokuratūros ir Departamento apeliaciniai skundai atmesti. Tai savaime suponuoja, kad baudžiamasis procesas prieš ieškovą buvo nepagrįstai pradėtas ir vykdytas, ypač atsižvelgiant į išteisinimo pagrindą – nepadaryta jokia veika, turinti nusikalstamos veikos sudėties požymių. Skundžiamu sprendimą dalyje, kuria nuspręsta, kad valstybės pareigūnai jokios žalos nepadarė, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose baudžiamajame procese, aiškiai nurodoma, jog ieškovui inkriminuoto piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių nebuvimas buvo aiškiai matomas dar pirminėse ikiteisminio tyrimo stadijose. Tai pagrindžia šie argumentai: konservacinės žemės paskirties nustatymas žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) vertinamų įvykių metu nebuvo jokiais aktais privalomas, nebuvo jokių vidinių taisyklių arba metodinių reikalavimų, kaip ir kada tokią paskirtį privaloma nustatyti; tai, kad V. K. neprivalėjo nustatyti konservacinės žemės paskirties papildomai patvirtina tai, kad Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) ūkinė veikla nebuvo uždrausta; jau pirminėse ikiteisminio tyrimo stadijose buvo akivaizdu, kad ieškovas kėlė klausimą dėl galimybės minėtą pastatą perkelti pokalbiuose su Departamento vadovybe, ko pasėkoje, siekiant išsiaiškinti, kaip elgtis šiuo atveju, buvo kreiptasi į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą; akivaizdu, kad pastatas buvo sunaikintas ne dėl ieškovo tarnybinių veiksmų, o dėl visiškai su jo veiksmais nesusijusių priežasčių – pastato praradimą pirmiausia lėmė gaisrai, pastato demontavimas, netinkamas jo likučių saugojimas ir UAB (duomenys neskelbtini) ūkinė veikla bei prisiimtų sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas; baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie kokį nors ieškovo suinteresuotumą veikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai priešingais tikslais. Net jeigu ieškovas laikytųsi pozicijos, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, jo tąsa, trukusi 3 metus, negali būti laikoma pagrįsta atveju, kai situacija aiškiai suponuoja jau pirminėse ikiteisminio tyrimo stadijose, jog teisės aktai, kurių pažeidimu įtariamas ieškovas ir kurių pažeidimu remiamasi įrodinėjant BK 228 straipsnio 1 dalies sudėtį, nėra pažeisti. Ieškovas mano, kad tolimesnis ikiteisminio tyrimo organizavimas, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas yra dirbtinis, perteklinis ir jau vien tai savaime sudaro valstybės aplaidumą, jos neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad: „[...] ikiteisminio tyrimo metu buvo reikalinga gilintis į kultūros paveldo apsaugos sritį, kurią reglamentuoja ne tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, bet ir gausa kitų teisės aktų, todėl ikiteisminis tyrimas reikalavo specifinės (kultūros paveldo apsaugos srities) medžiagos rinkimo, pasižymėjo tam tikru sudėtingumu,[...]. Kartu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas pareigūnų nepateisinamas neveikimas ar nepagrįstas delsimas atlikti proceso veiksmus, renkant įtarimams pagrįsti (ar atvirkščiai – jiems paneigti) reikalingus įrodymus [...]“. Pirmosios instancijos teismas šiais argumentais tik šabloniškai, visiškai neįsigilinęs į nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareigūnų veiksmai, ilgą laiką organizuojant ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą prieš ieškovą, buvo teisėti. Ieškovo vertinimu, tai, kad buvo atlikta eilė įrodymų rinkimo veiksmų ir kitų procesinių veiksmų, kurie tęsėsi ilgą laiko tarpą, savaime nepagrindžia jų atlikimo tikslingumo ir pagrįstumo, ypač, kaip minėta, teismams, įskaitant LAT, nenustačius apskirtai jokio teisės aktų pažeidimo, kuriuo buvo grindžiamai esminiai piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sudėties požymiai, priešingai, eilė tokių veiksmų atlikimo suponuoja tai, kad bet kokia kaina ieškovui buvo siekiama kelti spaudimą, nuolatinį stresą ir siekį bet kokia kaina, t. y. net atliekant perteklinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, su ieškovu susidoroti. Be kita ko, kaip minėta, faktas, jog teisės aktų pažeidimas, nenustačius būtinumo nustatyti konservacinę žemės paskirtį, nebuvo padarytas ir šis momentas turėjo būti išsiaiškinimas kuo ankstesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje arba iki baudžiamojo persekiojimo pradžios, kadangi šis faktas lemia tolimesnį baudžiamojo persekiojimo tikslingumą. Ši aplinkybė turėjo būti įvertinta pirmosios instancijos teismo, tačiau nebuvo. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes. Dar gi, kasacinės instancijos teismo nustatyta, kad baudžiamajame procese nėra surinkti absoliučiai jokie duomenys, kurie leistų pagrįstai manyti, kad ieškovas buvo suinteresuotas veikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai priešingais tikslais. Ieškovo vertinimu, tai, kad nepaisant to, kad aptariamai aplinkybei pagrįsti nebuvo surinkti visiškai jokie įrodymai, prokuratūra vis tiek ikiteisminio tyrimo medžiagą su kaltinamuoju aktu perdavė teismui bei teikė apeliacinį bei kasacinį skundus, puikiai suprasdama, jog esminių piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sudėties požymių negali pagrįsti, parodo, jog pagrindinis siekis buvo daryti spaudimą. Didelė žala, kaip sąlyga atsakomybės pagal BK 228 straipsnį taikymui, buvo siejama su, be kita ko, pastato adresu (duomenys neskelbtini) vertingųjų savybių neišsaugojimu, tačiau jau ikiteisminio tyrimo metu buvo akivaizdu, kad šis pastatas tuo metu, kai ieškovai atliko neva neteisėtus veiksmus (2015 m.), jau nebuvo išlikęs, nes dėl 2009 m. ir 2012 m. įvykusių gaisrų buvo apgadintas, 2013 m. buvo išrinktas ir likusios jo dalys turėjo būti saugomos. Taigi, prokuratūros atsakingi darbuotojai negalėjo nesuprasti ir neįvertinti, kad pastato vertingųjų savybių praradimas nėra priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovo veiksmais. Pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų aplinkybių net neįvertino, tik šabloniškai teisės aktų dviprasmiškumą laikė prokuratūrai naudinga aplinkybe, nors ieškovo pateiktos aplinkybės paneigia, jog prokuratūra negalėjo nesuprasti, kad pastato vertingųjų savybių praradimas nėra priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovo veiksmais. Ieškovo vertinimu, akivaizdu, kad prokuratūros atsakingi darbuotojai, būdami profesionalūs teisininkai turėjo suprasti, kad ieškovų veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip jų tarnybinių pareigų pažeidimas, nes, kaip pats pirmosios instancijos teismas nustatė, byloje vertintų faktinių aplinkybių metu teisinis reguliavimas buvo neaiškus ir dviprasmiškas. Šie argumentai pirmosios instancijos teismo nėra įvertinti. Paminėjo ir tai, kad ieškovui nepagrįstai buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – laikinasis nuosavybės teisės apribojimas. Procesinė prievartos priemonė ieškovo atžvilgiu buvo taikoma daugiau nei 2 metus, t. y. nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2021 m. balandžio 20 d. Kaip jau minėta, aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 straipsnyje, sudėties požymių nebuvimo ieškovo veiksmuose buvo paaiškėjusios dar ikiteisminio tyrimo pirminėse stadijose, toliau neabejotinai procesinė prievartos priemonė ieškovo atžvilgiu buvo taikoma nepagrįstai ir taikoma nepagrįstai ilgą laiką. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino ieškovo argumentus, jog visu laikinojo nuosavybės teisės apribojimo taikymo laikotarpiu ieškovas negalėjo disponuoti jam nuosavybės teise priklausiusiu turtu. Kasacinio teismo praktikoje dėl laikinojo nuosavybės teisės apribojimo, yra nurodyta, jog: „[...] pagal BPK 151 straipsnio nuostatas, ši priemonė gali būti taikoma tam tikrą laiką, tačiau BPK šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminą riboja tik ikiteisminio tyrimo metu – maksimali laikino nuosavybės teisių apribojimo trukmė ikiteisminio tyrimo metu yra vieneri metai (BPK 151 straipsnio 6 dalis). Tačiau ir ši taisyklė turi dvi išimtis: 1) baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba 2) kai įtariamasis yra pasislėpęs, pratęsimų skaičius nėra ribojamas (BPK 151 straipsnio 7 dalis)“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-303/2020). Pagal laikino nuosavybės apribojimo priemonės taikymo metu galiojusią BK redakciją, už nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 straipsnio 1 dalyje padarymą, numatyta sankcija siekė iki 5 metų laisvės atėmimo. Pagal BK 11 straipsnio 4 dalį, piktnaudžiavimas laikytinas apysunkiu nusikaltimu. Baudžiamajame procese nebuvo nustatyta, jog ieškovas nuo ikiteisminio tyrimo būtų slapstęsis. Taigi, maksimalus procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpis ieškovui buvo galimas iki 1 metų. Šios priemonės taikymas 2 metus neabejotinai yra neproporcingas, reiškia neteisėtus valstybės institucijų veiksmus.
20.2. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl objekto (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas Departamento iniciatyva. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas net kelis kartus, o dėl sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Departamentas pateikė net šešis skundus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „Ieškovas nurodydamas, kad Departamentas atliko CK 6.271 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus, teismo vertinimu, vėl gi Departamento konkrečių neteisėtų veiksmų neįrodė. Departamento skundų skaičius ar teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus nesudaro pagrindo vertinti, kad Departamentas šia teisę naudojosi neteisėtai ir toks jo procesinis elgesys yra neteisėtas“. Visų pirma, tai bene vienintelis pirmosios instancijos teismo argumentas, kuriuo jis argumentavo Departamento veiksmuose neva nesant civilinės atsakomybės sąlygų dėl ieškovui padarytos neturtinės žalos. Taigi, taip ir liko neįvertintos ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog visi sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y., kad ieškovas teisėtai projektą dėl objekto (duomenys neskelbtini) tikrinti pavedė pats sau. Toks pavedimas yra teisėtas ir atitinkantis ieškovo pareigybės aprašymą. Taigi, Departamento perteklinis skundų dėl jo atžvilgiu nutraukto ikiteisminio tyrimo teikimas tėra nuoseklus, tendencingas siekis ieškovui kelti spaudimą bei su juo susidoroti. Departamentas ir teikdamas pirminį prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, ir vėlesnius skundus veikė tendencingai, šališkai, turėdamas aiškų tikslą ne ginti deklaruojamą viešąjį interesą, o susidoroti su ieškovu. Tokiais veiksmais Departamentas ir jo atsakingi darbuotojai sąmoningai ir tyčia pažeidė institucijai taikomas pareigas veikti laikantis teisės aktų reikalavimų ir nepažeisti bendrosios rūpestingumo pareigos. Ši pozicija grindžiama toliau pateikiamais argumentais, kurie pirmosios instancijos teismo nebuvo apskritai įvertinti. Ieškovas sprendimus, susijusius su statybos projektų derinimu, turėjo teisę priimti pats ir dėl to jo pareigybės aprašyme jam suteiktų įgaliojimų ribų neperžengė; situacija dėl pastatų adresais (duomenys neskelbtini) nugriovimo teisėtumo, dėl pastatų nugriovimo kilusios žalos ir jos atstatymo, buvo skirtingai vertinama ne tik atskirose kompetentingose institucijose, bet ir pačiame Departamente; pastatai ieškovui pritariant projektiniams pasiūlymams sistemoje „Infostatyba“ jau buvo nugriauti; skundai dėl prokuratūros sprendimų nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo teikti jau po to, kai ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje dėl objekto (duomenys neskelbtini).
20.3. Nurodė, kad įrodė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų kilusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė prokuratūros bei Departamento neteisėtų veiksmų, todėl neturtinės žalos atlyginimo klausimo net nevertino. Visos tiek ieškinyje, tiek šiame apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės bei argumentai, susiję su ieškovo atžvilgiu atliktais neteisėtais veiksmais, aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad ieškovas tapo valstybės pareigūnų veiksmais vykdyto kryptingo susidorojimo auka ir dėl to neabejotinai patyrė didelę neturtinę žalą.
20.4. Nurodė, kad įrodė, jog tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos kilo priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į atsakovės institucijų atliktus neteisėtus veiksmus, nurodytus ieškinyje bei šiame apeliaciniame skunde, dėl kurių kilo neturtinė žala, akivaizdu, kad ieškovo patirta neturtinė žala nebūtų atsiradusi, jei atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, taigi, šiuo atveju egzistuoja akivaizdus faktinis priežastinis ryšys. Be to, teisinis priežastinis ryšys šiuo atveju taip pat egzistuoja, nes atsakovė turėjo galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos ieškovo teisėms atsiradimą, o patirta žala niekaip nepatenka į ieškovo įprastinės rizikos sferą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys kaip sąlyga atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti.
15. Atsakovė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, taip pat padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys buvo patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
21.1. Nurodė, kad baudžiamojo proceso Nr. 1-01-7-00007-2017-6 metu nekonstatuota, jog Departamento pareiškime apie galimai padarytą nusikalstamą veiką buvo nurodyti neteisingi faktai ar aplinkybės, tuo tarpu kiekvienas asmuo – fizinis ar juridinis, manydamas, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas. Departamento nuomone, situacija, jog kiekvienu tokiu atveju apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pranešusiam subjektui būtų priteisiamos išteisintų asmenų patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prieštarauja teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas sukūrė precedentą, kai kiekvienas asmuo, pranešęs teisėsaugos institucijoms apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir joms pradėjus ikiteisminį tyrimą, surašius kaltinamąjį aktą ir vėliau kreipusis į teismą ginti viešąjį interesą, tampa atsakingas už bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį. Į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl tų pačių darbų tame pačiame žemės sklype kreipėsi ir daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojai, kurie į civilinę bylą Nr. e2-561-1080/2025 nebuvo įtraukti ir iš jų turtinė žala (išlaidos už teisinę gynybą) dėl to, kad jie kreipėsi į teisėsaugos instituciją dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, priteista nebuvo. Tuo pirmosios instancijos teismas sukūrė dvigubo standarto taikymo precedentą, kai iš vienų asmenų, pranešusių teisėsaugos institucijoms apie tą pačią galimai padarytą nusikalstamą veiką ir prokuratūrai nusprendus pradėti ikiteisminį tyrimą, o vėliau kreiptis į teismą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos (Departamento), o iš kitų nepriteisiamos ((duomenys neskelbtini) gyventojų).
21.2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo ir proporcingumo principams. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl advokato išlaidų yra lakoniškas, neargumentuotas, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl išlaidas už teisinę gynybą priteisė ne iš valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusios teisėsaugos institucijos – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Nors pirmosios instancijos teismas išlaidas už teisinę gynybą priteisė solidariai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos trijų atstovų – dviejų teisėsaugos institucijų ir biudžetinės įstaigos, tačiau skundžiamame sprendime visiškai nepagrindė tokio sprendimo solidariosios atsakomybės taikymo kontekste.
Atsiliepimas
16. Atsakovė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Nurodė, kad atmestini ieškovo apeliacinio skundo samprotavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jam 2017–2018 m. paskirtų tarnybinių nuobaudų, dėl jo reputacijos sumenkinimo. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose buvo nustatyta, jog ieškovas, netinkamai atlikdamas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo pareigas, atliko veiksmus, dėl kurių nukentėjo Departamento dalykinė reputacija, visuomenės informavimo priemonėse buvo neigiamai vaizduojamas Departamento darbas, padaryta žala įstatymo saugomoms vertybėms, netinkamai atliktos tiesioginės jo, kaip valstybės tarnautojo, pareigos, kad jis veikė tyčia, turėdamas tikslų, nesuderinamų su jam, kaip valstybės tarnautojui, patikėtų pareigų vykdymu, taip pat tuo sumenkino ir savo reputaciją.
22.2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. balandžio 20 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-7-00005-18 nekonstatuota, jog Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. TS-161-(3.12.) „Dėl viešojo intereso gynimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo“ buvo nurodyti neteisingi faktai ar aplinkybės, tuo tarpu kiekvienas asmuo – fizinis ar juridinis, manydamas, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pagal Departamento pranešimą pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kelis kartus, dėl sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Departamentas teikė skundus. Vadovaujantis BPK 214 straipsnio 4 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje numatytas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui, kuris privalo išnagrinėti skundą ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo jo gavimo. Jei aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl skundo, taip pat šio straipsnio 2 dalyje numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiami kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Taigi, Departamentas, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-7-00005-18 turėjęs proceso dalyvio statusą, turėjo aukščiau nurodytą, BPK įtvirtintą teisę. Dalis Departamento teiktų skundų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo pripažinti pagrįstais ir tenkinti. Kaip nurodyta Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. balandžio 20 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-7-00005-18 2 ir 3 lapuose, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos 2020 m. liepos 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutartis panaikinta ir dėl Departamento atstovo skundo priimtas naujas sprendimas – panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2020 m. balandžio 9 d. nutarimą, Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. gegužės 25 d. nutarimą ir perduoti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagą Vilniaus apygardos prokuratūrai spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2020 m. gruodžio 18 d. nutartimi gautą Departamento skundą tenkino ir panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2020 m. lapkričio 6 d. nutarimą atmesti pareiškėjo skundą ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Prokuratūrai apskundus minėtą nutartį Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos 2021 m. sausio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutartis palikta galioti, o paduotas skundas atmestas.
22.3. Apeliaciniame skunde dėstomi tariami neteisėti Departamento veiksmai ieškovo V. K. atžvilgiu dėl objekto (duomenys neskelbtini). Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išdėstė pagrįstus bei detalius motyvus dėl aplinkybių, susijusių su objektu (duomenys neskelbtini). Kaip Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo „ieškovas nurodydamas, kad Departamentas atliko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus, teismo vertinimu, vėl gi Departamento konkrečių neteisėtų veiksmų neįrodė. Departamento skundų skaičius ar teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus nesudaro pagrindo vertinti, kad Departamentas šia teisę naudojosi neteisėtai ir toks jo procesinis elgesys yra neteisėtas. Pažymėtina, kad nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas buvo ne vieną kartą nutrauktas, ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išaiškintos įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolimesnės tyrimo eigos (tyrimo nutraukimo ar bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui). Surinkus pakankamą kiekį duomenų, kurie leistų spręsti, kad tyrimo medžiaga nėra perduotina teismui nagrinėti, siekiant kaltam asmeniui pritaikyti baudžiamajame kodekse numatytą sankciją, tolesnis tyrimas tampa beprasmiu. Ikiteisminio tyrimo metu gavus pakankamai duomenų, kad ieškovo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, BK 228 straipsnio 1 dalyje požymių ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas. Tuo tarpu Departamento skundų teikimas ikiteisminiame procese savaime nelaikytinas neteisėtų veiksmu, kadangi BPK numatyta teise procesinių veiksmų pagrįstumą tikrinti, teikiant skundą“.
22.4. Atkreipė dėmesį, jog, nors Departamento atžvilgiu tariamai patirtą neturtinę žalą pareiškėjas sieja su jo atleidimu iš darbo 2018 m. liepos 24 d., tačiau ieškovo nurodomos tokių Departamento veiksmų pasekmės, kaip nurodo ieškovas, jam kilo (duomenys neskelbtini), kai buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija. Akivaizdu, jog 2018 metais Departamento atlikti veiksmai negalėjo sukelti padarinius (duomenys neskelbtini) metais. Nors ieškovas teigia, jog atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, spėjama priežastis – ilgalaikis stresas, tačiau ieškinio 6 priede pateiktoje (duomenys neskelbtini) stacionaro epikrizėje nėra nurodyta, jog atliktos operacijos priežastis buvo ilgalaikis stresas. Liga priskiriama lėtinei, kai žmogus ja serga ilgiau nei pusmetį, ji gali užklupti tiek dėl netinkamo gyvenimo būdo, tiek dėl genetikos. Taigi, ieškovo nurodyta (duomenys neskelbtini) liga prasidėjo dar gerokai anksčiau iki atliktos operacijos ir yra nesusijusi su žymiai vėliau, jau po operacijos prasidėjusiais teisminiais procesais. Pasisakant dėl tariamos žalos reputacijai bei emocinei būklei, pažymėjo, jog tokios žalos ieškovas V. K. nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepagrindžia jokiais įrodymais. Pagal 2024 m. kovo 22 d. atsiliepimo rengimo metu pagal viešai prieinamus duomenis, ieškovas buvo (duomenys neskelbtini) Juridinių asmenų registre įregistruotos (duomenys neskelbtini) pirmininkas bei užėmė (duomenys neskelbtini) direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas. Pagal viešai prieinamą informaciją, (duomenys neskelbtini) terminuotą darbo sutartį su V. K. nutraukė. Šie juridiniai faktai paneigia ieškovo teiginius apie jam padarytą reputacinę žalą. Žalą reputacijai gali sukelti tik apkaltinamasis, o ne išteisinamasis nuosprendis. Taigi, ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde pateikė faktinę informaciją bei deklaratyvaus, bendro pobūdžio teiginius apie tariamai patirtą neturtinę žalą. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių ir įrodančių tariamai patirtą neturtinę žalą, todėl, Departamento nuomone, neįrodė žalos fakto bei priežastinio ryšio, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygų bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių bei motyvų.
17. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu prašo ieškovo ir Departamento apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Pasisakydama dėl ieškovo apeliacinio skundo nurodė, kad apeliacinio skundo teiginiai, esą baudžiamojoje byloje teismų priimti išteisinamieji nuosprendžiai savaime suponuoja ikiteisminio tyrimo subjektų (STT ir prokuratūros) veiksmų neteisėtumą yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neatitinkantys gausios ir nuoseklios kasacinio teismo praktikos, o taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos šiuo klausimu. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė jokių ikiteisminio tyrimo subjektų padarytų procesinių ar kitokių pažeidimo, o tik kitaip nei prokuratūra vertino byloje surinktus įrodymus, todėl konstatuoti bet kokių neteisėtų ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmų nėra pagrindo. Dėl Departamento tendencingumo ir šališkumo, pranešant prokuratūrai apie ieškovų galbūt padarytus nusikalstamus veiksmus ir teiktus skundus dėl prokurorų nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, pažymėjo, kad vadovaujantis BPK 214 straipsnio 4 dalimi, proceso dalyviai (Departamentas ikiteisminiame tyrime buvo pripažintas civiliniu ieškovu) turi teisę teikti skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, todėl šioje dalyje taip pat nėra pagrindo įžvelgti bet kokių Departamento veiksmų neteisėtumo. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, esą ieškovas įrodė neturtinės žalos faktą. Apeliaciniame skunde, analogiškai kaip ieškinyje, akcentuojamas ieškovo sveikatos pablogėjimas, be kita ko nulėmęs (duomenys neskelbtini) operacijos, kuri ieškovui buvo atlikta (duomenys neskelbtini), poreikį. Pažymėjo, kad vien ikiteisminio tyrimo pradėjimu nebuvo padaryta jokia įtaka ieškovo teisėms ir laisvėms. Ieškovo baudžiamasis persekiojimas aptariamoje baudžiamojoje byloje prasidėjo 2018 m. rugsėjo 6 d., kuomet jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Iš į bylą pateiktų duomenų apie ieškovo turėtus nedarbingumo laikotarpius, matyti, kad paskutinis nedarbingumas baigėsi (duomenys neskelbtini), t. y. iki įtarimo jam pareiškimo ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad priežastiniu ryšiu niekaip negali būti susiję ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmai ir ieškovo sveikatos sutrikimai, kurie atsirado anksčiau nei buvo atlikti veiksmai
23.2. Pasisakydama dėl Departamento apeliacinio skundo nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnis), atlyginti. Šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija). Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus, Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo. Atsižvelgiant į ką tik paminėtą teisinį reglamentavimą, modeliuojant situaciją, kad skundžiamas sprendimas įsiteisėtų, jis būtų vykdomas ne iš Departamento, prokuratūros ar STT biudžetų, o iš Teisingumo ministerijai tam specialiai skirtų asignavimų, todėl tai teisingumo principui neprieštarautų. Į bylą pateikti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti ieškovams suteiktų paslaugų baudžiamajame procese realumu ir suponuoja jų būtinumą. Teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų, patirtų baudžiamajame procese, dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir protingumo principus. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IR-184 „Dėl Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo patvirtinimo“ nustatytų maksimalių išlaidų dydžių.
18. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti bei nurodo, kad prisideda prie Departamento apeliacinio skundo. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Pasisakydama dėl ieškovo apeliacinio skundo nurodė, kad ir toliau laikosi pozicijos, jog praradus kultūros paveldo objektą, adresu (duomenys neskelbtini) ir dėl to valstybei patyrus didelę žalą, teisėsaugos institucijoms gavus su tuo susijusius asmenų kreipimusi ir pareiškimus, valstybės institucijų pareiga buvo aiškintis su tuo susijusias aplinkybes ir spręsti dėl atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn. Nei Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 172-1013/2020, nei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-272-312/2020, nei LAT 2021 m. balandžio 15 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2021 nėra konstatuota, kad ieškovo nurodomas veikos požymių nebuvimas buvo aiškiai matomas dar pirminėse ikiteisminio tyrimo stadijose. Priešingai, visų trijų instancijų teismai konstatavo reguliavimo neaiškumą ir neapibrėžtumą, kuris buvo reikšmingas vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymą. Remiantis teismų praktika ir atsižvelgiant į ieškovo baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų motyvus, ieškovo teiginiai apie tai, kad jo vardijamos aplinkybės buvo akivaizdžios ar turėjo būti žinomos pareigūnams prieš pradedant ikiteisminį tyrimą (kaip teigiama ieškinyje) ar „pradinėse ikiteisminio tyrimo stadijose“ (kaip teigiama apeliaciniame skunde) yra visiškai deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Apeliaciniame skunde jokiais įrodymais nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad civilinėje byloje nenustatyta faktų ir nėra pagrįsta, kokias konkrečiai įrodinėjimo klaidas ar kitus įstatymo pažeidimus padarė ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai, rinkdami įrodymus, juos preliminariai vertindami, teikdami įtarimus, reikšdami kaltinimus ir perduodami asmenis teismui. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino ieškovo argumentus, jog visu laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo laikotarpiu ieškovas negalėjo disponuoti jam nuosavybės teise priklausiusiu turtu. Ieškovui pritaikyto nuosavybės teisės apribojimo teisėtumo klausimas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo keliamas – ieškinyje aprašant faktines aplinkybes, buvo glaustai nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pritaikytas ir jo laikotarpiai. Pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas klausimas dėl pritaikytos procesinės poveikio priemonės trukmės ir atitikimo BPK reikalavimams, nebuvo pateikti pagrindžiantys argumentai bei įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apeliaciniame skunde vardijamų laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo atitikimo BPK reikalavimams. Be to, nuo 2019 m. liepos 24 d. laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas teismų, o ne prokuroro priimtų sprendimų pagrindu.
24.2. Nurodė, kad apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad baudžiamojo persekiojimo vykdymas tokį ilgą laikotarpį – nuo 2018 m. rugsėjo iki 2021 m. balandžio mėn. – kai nusikalstamos veikos sudėties būtinų požymių neegzistavimas ieškovo atveju buvo žinomas dar pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, reiškia ne ką kitą, kaip valstybės pareigūnų aplaidumą, juolab atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo perduota teisminiam nagrinėjimui ir teikiami skundai iki kol paskutinės apskundimų galimybė buvo įgyvendinta. Pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas klausimas dėl baudžiamojo persekiojimo trukmės ir atitikimo BPK reikalavimams, nebuvo pateikti pagrindžiantys argumentai bei įrodymai. Neįrodžius aukščiau nurodytų teismų praktikos suformuluotus kriterijus pagrindžiančių aplinkybių, vien baudžiamojo proceso trukmė nuo 2018 m. rugsėjo iki 2021 m. balandžio, įskaitant baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį, savaime negali būti laikoma pareigūnų aplaidumu ir BPK pažeidimu.
24.3. Nurodė, kad apeliaciniame skunde grindžiant priežastinį ryšį tarp veiksmų ir žalos atsiradimo bei neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį iš esmės nurodomi tie patys argumentai ir aplinkybės, kaip ieškinyje. Kyla pagrįstų abejonių, ar 2017 m. kovo – balandžio mėnesiais pradėtus ikiteisminius tyrimus ieškovo atžvilgiu ir minėtą operaciją, atliktą (duomenys neskelbtini) nuo ikiteisminių tyrimų pradžios ir kurią sukėlė, kaip teigiama, ilgalaikis stresas, būtų galima susieti. Pranešimas apie įtarimą ikiteisminiame tyrime ieškovui buvo įteiktas, t. y. ieškovui buvo pranešta apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, tik (duomenys neskelbtini) – 2018 m. rugsėjo mėnesį. Tokiu būdu kritiškai vertintini ieškovo pateiktos aplinkybės ir įrodymai dėl patirtų neigiamų išgyvenimų bei žalos sveikatai, priežastinio ryšio tarp šių aplinkybių ir pareigūnų veiksmų. Nurodytos neva patirtos reputacinės žalos ar įtakos emocinei būklei (atitinkamai dėl papildomos 20 000 Eur dydžio neturtinės žalos) ieškovas nepagrindžia jokiais įrodymais, vien nurodyti bendro pobūdžio teiginiai nelaikytini tinkamų įrodymu, o būtinoji sąlyga dėl žalos fakto laikytina neįrodyta.
19. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, taip pat padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 11 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
25.1. Nurodė, kad CPK 272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Akivaizdžiai matosi, kad ką tik paminėtas terminas yra praleistas apytiksliai pusantro karto jo trukmės. Ieškovai nepasisakė dėl kokių priežasčių šį terminą praleido ir kodėl tas priežastis teismas turėtų pripažinti svarbiomis. Gavęs tokį prašymą (praleidus įstatymo nustatytą terminą), pirmosios instancijos teismas iš esmės turėjo vieną teisėtą procesinio elgesio variantą – prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą ir išaiškinti, kad pašalinus šiuos trūkumus – suformulavus prašymą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir pateikus tokiame prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, ieškovai vėl galėtų kreiptis dėl papildomo sprendimo priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
25.2. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrindiniame sprendime konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų buvo pradėtas, tęsiamas ir byla perduota į teismą pagrįstai bei, jog nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė negali kilti, todėl spręsti dėl žalos ieškovui padarymo bei priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų netikslinga. Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti ieškovams ne žalos atlyginimą, o išlaidas už teisinę gynybą baudžiamojoje byloje, taigi, ieškovai neturi būti laikomi bylos dėl žalos atlyginimo laimėtojais. Sąžiningumo principo neatitiktų situacija, kuomet šios kategorijos byloje atsakovė patirtų vienodą traktavimą proceso išlaidų paskirstymo klausimu nepaisant to atliko ar neatliko neteisėtus veiksmus. Šiuo atvejų Ieškovų teisė į proceso išlaidų atlyginimą kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo, kuris buvo priimtas anksčiau nei baigiamasis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, o taip pat iš BPK 106 straipsnio, numatančio teisę išteisintiems asmenims gauti iš valstybės proceso išlaidų, patirtų baudžiamojoje byloje atlyginimą, neinicijuojant bylos pagal CK 6.272 ar 6.271 straipsnius, o kreipiantis į atitinkamų asignavimų valdytoją administracine tvarka. Ieškovų elgesys, kuomet jie, užuot išbandę gauti proceso išlaidų atlyginimą ne ginčo tvarka (tokių duomenų byloje bent jau nebuvo), iš karto inicijavo civilinę bylą su iš to išplaukiančiomis, žymiai didesnėmis resursų sąnaudomis valstybei, nelaikytinas tinkamu.
Atsiliepimas
20. Atsakovė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsiliepimu prašo prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.
21. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, atsiliepime nurodo, kad prisideda prie prokuratūros apeliacinio skundo.
22. Ieškovai atsiliepim
u prašo atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Nurodė, kad nežymiai dėl svarbių priežasčių praleido CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikti, todėl prašo šį terminą atnaujinti. Pažymėjo, prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikė tą pačią dieną, kaip ir apeliacinį skundą. Terminą praleido dėl objektyvių priežasčių – ieškovų atstovės atostogų bei itin didelio užimtumo prioritetiškai nagrinėjamose bylose. Dėl šios priežasties objektyviai pritrūko laiko didelės apimties sprendimui įvertinti, ieškovams su jų atstove aptarti galimus pažeistų teisių gynimo būdus bei teisinę strategiją.
28.2. Nurodė, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovai galėjo pasirinkti reikalauti atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti administracine tvarka, tačiau atkreipė dėmesį, jog ieškovas patyrė, be kita ko, ir neturtinę žalą, kurios atlyginimo klausimas administracine tvarka nėra sprendžiamas, todėl paisydamas koncentruotumo principų, ieškovas pasirinko teisę reikšti reikalavimus tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo būtent inicijuojant civilinę bylą. Taip pat nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog valstybės institucijų pareigūnų veiksmai ieškovų atžvilgiu vykdant baudžiamuosius procesus bei taikant procesines prievartos priemones, nebuvo neteisėti, papildomu sprendimu priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, jas netinkamai paskirstė. Toks atsakovės argumentas ieškovų patirtų nuostolių kontekste neturi teisinės reikšmės. Išteisinimo atveju išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu, taigi, atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės institucijų pareigūnų veiksmų ne(teisėtumo).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą).
25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
26. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys dėl žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, bei papildomo sprendimo, kuriuo ieškovų prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pagrindinių faktinių bylos aplinkybių, susijusių su objektu (duomenys neskelbtini)
27. Ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis nustatyta, kad STT 2017 m. kovo 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-7-00007-17 daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojų prašymo pagrindu dėl žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) vykdomų kasimo, medžių pjovimo ir statybos darbų, numatyto nekilnojamojo kultūros paveldo objekto perkėlimo į kitą vietą pagrindu (1 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 16–29).
28. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2017 m. balandžio 21 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00228-17 Departamento 2017 m. balandžio 10 d. rašto pagrindu, kuriame Departamentas, be kita ko, nurodė, kad gavęs visuomeninės organizacijos (duomenys neskelbtini) bendruomenė 2017 m. vasario 10 d. skundą ir tos pačios dienos skundo papildymą, Departamento direktoriaus 2017 d. vasario 22 d. įsakymu buvo sudaryta laikinoji komisija dėl teritorijų planavimo dokumentų ir statybą leidžiančio dokumento atitikimo kultūros paveldo apsaugą, aplinkos apsaugą ir statybą reglamentuojantiems teisės aktams objekte adresu (duomenys neskelbtini) bei pažymėjo, kad viena iš sudarytos laikinosios komisijos išvadų yra dėl didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės sunaikinimo, kas patenka į BK 187 straipsnio dispoziciją, požymių (1 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 145–163).
29. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimu pirmiau nurodyti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną, suteikiant jam Nr. 01-7-00007-17 (1 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 3–4). Pranešimai apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, įteikti V. K. ir L. Č. (7 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 112–119, 124–126, 143–149, 152–157).
30. STT Vilniaus valdybos 2019 m. sausio 28 d. nutarimu Departamentas pripažintas civiliniu ieškovu (2 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 17–18).
31. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. kovo 27 d. gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2019 m. kovo 26 d. kaltinamasis aktas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad V. K. kaltinamas tuo, jog veikdamas kartu su Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiąja specialiste L. Č., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, o būtent: jis, būdamas valstybės tarnautoju, t. y. eidamas Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas, žinodamas, kad 2012 metais žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista į konservacinę, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) žemės naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę, nepaisydamas Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. akto Nr. KPD-RM-2173, kuriuo nustatytos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies (kodas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre 37976), kurioje išsidėstęs pastatas, vertingosios savybės, bei apibrėžtos teritorijos ribos, bei Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akto Nr. KPD-RM-2242, kuris patikslino pastato vertingąsias savybes ir apibrėžė kartu su pastatu saugomos teritorijos ribas, kad pastato vieta negali būti keičiama ar užstatoma naujais pastatais, Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiajai specialistei L. Č. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarus projektiniams pasiūlymams, bei L. Č. parengus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, jis, V. K., 2015 m. spalio 15 d. tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) savo parašu patvirtino L. Č. parengtus bei 2015 m. spalio 15 d. L. Č. jam, V. K., pateiktus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus bei, 2015 m. rugsėjo 23 d. L. Č. pritarus detaliojo plano korektūrai. Tokiu būdu jis savavališkai, ignoruodamas norminių aktų nuostatas, nusprendė pakeisti pastato vietą, perkeliant jį į kitą vietą, o nuo pastato neatsiejamą saugomą vietą užstatyti nauju daugiabučiu, t. y. sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini) specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, dėl ko buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini) bet ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas. Taip pat, be kita ko, nurodyta, kad L. Č. kaltinama tuo, jog veikdama kartu su Departamento Vilniaus skyriaus vedėju V. K., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, o būtent: ji būdama valstybės tarnautoja, t. y. Departamento Vilniaus skyriaus vyriausioji specialistė, žinodama, kad 2012 metais žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista į konservacinę, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) žemės naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę, nepaisydama Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. akto Nr. KPD-RM-2173, kuriuo nustatytos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies (kodas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre 37976), kurioje išsidėstęs pastatas, vertingosios savybės, bei apibrėžtos teritorijos ribos, bei Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akto Nr. KPD-RM-2242, kuris patikslino pastato vertingąsias savybes ir apibrėžė kartu su pastatu saugomos teritorijos ribas, kad pastato vieta negali būti keičiama ar užstatoma naujais pastatais, pritarė gyvenamųjų namų komplekso adresu (duomenys neskelbtini) statybos projekto projektiniams pasiūlymams, pagal kuriuos pakeičiama vertybės vieta žemės sklype, planuojant šią vertybę perstatyti žemės sklypo šiaurės rytų dalyje, (duomenys neskelbtini) link, o žemės sklypo pietų-vakarų dalyje šlaito Neries upės link numatant vietą naujiems gyvenamiesiems namams statyti. Taip pat ji, L. Č., žinodama, kad 2012 metais žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista į konservacinę, 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarusi gyvenamųjų namų komplekso adresu (duomenys neskelbtini) statybos projekto projektiniams pasiūlymams, parengė specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-837 gyvenamųjų namų komplekso adresu (duomenys neskelbtini) statybos projektui, kuriuos 2015 m. spalio 15 d. pateikė Departamento Vilniaus skyriaus vedėjui V. K., o pastarasis 2015 m. spalio 15 d. tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) minėtus reikalavimus patvirtino savo parašu. Tokiu būdu ji savavališkai, ignoruodama norminių aktų nuostatas, nusprendė pakeisti pastato vietą, perkeliant jį į kitą vietą, o nuo pastato neatsiejamą saugomą vietą užstatyti nauju daugiabučiu, t. y. sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto adresu (duomenys neskelbtini) specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, dėl ko buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini) bet ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas (8 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 11–50).
32. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu išteisino V. K. ir L. Č. kaip nepadariusių veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių bei civilinio ieškovo Departamento civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu.
33. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir civilinio ieškovo Departamento atstovo apeliacinius skundus.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir civilinio ieškovo Departamento atstovų kasacinius skundus.
Dėl pagrindinių faktinių bylos aplinkybių, susijusių su objektu (duomenys neskelbtini)
35. Ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis nustatyta, kad STT 2018 m. spalio 11 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-7-00005-18 Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. rašto pagrindu, kuriame Departamentas, be kita ko, nurodė, kad iš 2018 m. rugsėjo 11 d. žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos sužinojo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė statytojai UAB (duomenys neskelbtini) statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) statybai, kuris, Departamento nuomone, išduotas neteisėtai (1 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 16–29).
36. Pranešimas apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, įteiktas V. K., kuris buvo įtariamas tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, o būtent: jis, būdamas valstybės tarnautoju, t. y. eidamas Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas, žinodamas, kad pastatai 2017 m. spalio 2 d. (duomenys neskelbtini) nugriauti neteisėtai bei kurių griovimui pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 10 punktą turėjo būti rengiamas griovimo projektas ir, kad kultūros paveldo statiniai nugriauti nesilaikant nustatytos procedūros, žinodamas, kad Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius pastatų valdytojui UAB (duomenys neskelbtini) 2017 m. spalio 4 d. yra surašęs reikalavimą Nr. 106 ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo reikalavimo pasirašymo dienos imtis veiksmų atstatyti nugriautus kultūros paveldo statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) žinodamas, kad Departamento komisija 2018 m. liepos 12 d. aktu Nr. RG-44 yra konstatavusi, jog pastatų žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) griovimo darbai buvo atlikti neteisėtai, tuo pažeidžiant Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes bei kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio vertingosioms savybėms griovimo darbais, padarytas nuostolis – 351 980,62 Eur, ir kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais neteisėtais veiksmais padaryta žala iš nustatytų kaltų asmenų turi būti išieškota ir/ar atkurta, būdamas tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) pagal sistemoje „Infostatyba“ 2018 m. liepos 11 d. gautą paraišką patikrinti daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) statybos projektą 2018 m. liepos 17 d. sukūrė ir pasiskyrė pats sau vykdyti naują užduotį. V. K., neatsižvelgdamas į Departamento direktoriaus 2018 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. Į-222 pripažinti negaliojančiu A. Z. 2018 m. liepos 4 d. automatinį pritarimą sistemoje „Infostatyba“ savo turiniu identiškam daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) statybos projektui 2018 m. liepos 23 d. sistemoje „Infostatyba“ be Departamento sutikimo pritarė daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektui, dėl ko Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2018 m. rugpjūčio 1 d. išdavė UAB (duomenys neskelbtini) statybos leidimą Nr. LSNS-01-180801-00941 naujos statybos daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) statybai. Tokiais savo veiksmais jis sąmoningai, tyčia, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir teisės aktų reikalavimų, veikė priešingais nei tarnybos interesais, apsunkino Departamento keliamų uždavinių – siekti nugriautų kultūros paveldo statinių atstatymo ir pastatų griovimo darbais kultūros paveldo vietovės Vilniaus senamiesčio vertingosioms savybėms padarytos 351 980,62 Eur žalos atlyginimo išieškojimą bei padarė didelę neturinę žalą.
37. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2020 m. balandžio 9 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 01-7-00005-18 nutraukė, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių (2 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 169–194).
38. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2020 m. gegužės 25 d. nutarimu paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2020 m. balandžio 9 d. nutarimą (3 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 17–32).
39. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2020 m. birželio 22 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. gegužės 25 d. nutarimą (3 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 50–64).
Žemesnės instancijos teismas
40. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja 2020 m. liepos 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. birželio 22 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą – panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų 2020 m. balandžio 20 d. ir 2020 m. gegužės 25 d. nutarimus (3 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 82–95).
41. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 01-7-00005-18 nutraukė, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių (4 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 44–58).
42. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2020 m. lapkričio 6 d. nutarimu paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimą (4 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 85–95).
43. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2020 m. gruodžio 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorų 2020 m. rugsėjo 9 d. ir 2020 m. lapkričio 6 d. nutarimus (4 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 120–126).
44. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja 2021 m. sausio 13 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. gruodžio 18 d. nutartį (4 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 140–145).
45. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2021 m. balandžio 20 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 01-7-00005-18 nutraukė, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių (5 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00005-18 medžiagos l. 45–81).
Dėl ginčo esmės
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
Dėl ieškovo apeliacinio skundo dalies, susijusios su objektu (duomenys neskelbtini)
46. Ieškovas ieškinyje, be kita ko, teigė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdytas nepagrįstai, ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu nepagrįstai perduoti teismui, jo atžvilgiu nepagrįstai taikyta procesinė prievartos priemonė, nepagrįstai teikti apeliacinis ir kasacinis skundai.
47. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
48. Kasacinio teismo praktika dėl minėtos teisės normos aiškinimo ir taikymo yra gausi ir išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą).
49. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 28 punktą). Vien aplinkybė, kad pareigūnai savo veiksmais nepažeidė BPK normų, nepaneigia, kad gali egzistuoti neteisėti veiksmai civilinės teisės prasme kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 56 punktą).
50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 35 punktą).
51. Ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 54 punktą).
52. BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas, o tam ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuroras įpareigojami imtis visų įstatymų nustatytų priemonių. Žalos atlyginimo civilinėje byloje įrodinėjant ikiteisminio tyrimo ir (ar) prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus teikiami įrodymai, pagrindžiantys, kaip konkrečiai nebuvo įvykdyta ši pareiga, kokių įstatymais nustatytų priemonių pareigūnai nesiėmė ar ką vykdė netinkamai, kad nebuvo atskleistas ir įrodytas nusikaltimas, ar kokios padarytos klaidos ikiteisminio tyrimo metu, kad asmuo buvo nepagrįstai įtartas ar apkaltintas. Tai gali būti konkrečių įrodymų surinkimo galimybių neišnaudojimas (pvz., liudytojų nenustatymas ir neapklausimas, neįsitikinimas asmenų parodymų patikimumu juos patikrinant vietoje, ekspertizės neatlikimas ar nepakankamos medžiagos jai pateikimas, įvykio vietos neapžiūrėjimas ar netinkamas jos atlikimas, nesurenkant visų įkalčių), įrodymų netinkamas fiksavimas (kaip antai, neįrašymas buvusių duomenų, įrašymas realybėje nebuvusių dalykų, technikos nepanaudojimas įrodymo duomenims patikimai fiksuoti), įrodymo duomenų praradimas, įvykio reikšmingų aplinkybių neištyrimas ar net bylai reikšmingos informacijos nuslėpimas bei kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 48 punktą).
53. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 75 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
54. Nagrinėjamu atveju ikiteisminiai tyrimai pradėti, gavus pranešimus apie nusikalstamą veiką, t. y. daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojų ir Departamento prašymus (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įtarimai pareikšti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kurioje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Byloje nenustatyta, kad būtų buvusios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taip pat nenustatyta, kad iš gautų prašymų turinio būtų buvę aiškiai suprantama, jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo padarytos. Tokia aplinkybė nenustatyta nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. išteisinamajame nuosprendyje nei kituose teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose. Taip pat, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju reikėjo tirti tam tikras kultūros paveldosaugos sritis, iš įvairių šaltinių surinkti ir ištirti gana didelį kiekį įvairių dokumentų ir duomenų. Todėl vertintina, kad tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis.
55. Apeliantas nurodo, kad faktas, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, kuria atmesti Departamento ir prokuratūros skundai, savaime suponuoja, kad baudžiamas procesas prieš ieškovą buvo nepagrįstai pradėtas ir vykdytas, ypač atsižvelgiant į išteisinimo pagrindą – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.
56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 31 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini) neišliko, tačiau teismas neturi pagrindo pripažinti, kad tai atsitiko dėl tyčinių V. K. ir L. Č. veiksmų, jiems įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudojant arba nepanaudojant priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, kad tarp atsiradusios žalos ir būtent kaltinamųjų tyčinių veiksmų yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas išteisinamuoju nuosprendžiu sprendė, kad kaltinamieji V. K. ir L. Č. negali būti laikomi vieninteliais subjektais, dėl kurių (duomenys neskelbtini) kultūros paveldo objektas buvo sunaikintas, kadangi, teismo vertinimu, kultūros paveldo neišsaugojimą lėmė ne išimtinai kaltinamųjų veiksmai, tačiau visuma aplinkybių. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinio ieškovo Departamento ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus atmetė. Apeliacinės instancijos teismas vertino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. K. ir L. Č. veiksmai nebuvo vieninteliai ir esminiai, sudarant sąlygas pakeisti kultūros paveldo objekto vietą ir užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini) specialia priežiūra, tvarkymu, apsauga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus ir civilinio ieškovo Departamento kasacinius skundus atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartyje nurodė, kad „kasaciniuose skunduose, pagrindžiant kaltinamųjų veiksmų neteisėtumą ir valstybei padarytos žalos faktą, daromos nuorodos į įvairius teisės aktus paveldosaugos srityje, KPD direktoriaus sudarytų laikinųjų komisijų išvadas, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktus, tvarkybos darbų projektus ir t. t. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl šiuose dokumentuose įtvirtintos informacijos teisingumo ir bendrojo pobūdžio išvados, kad valstybės saugomo kultūros paveldo objektas, buvęs (duomenys neskelbtini) yra prarastas ir dėl to valstybei padaryta didelė žala. Kita vertus, kasaciniuose skunduose esantys teiginiai ir argumentai nepagrindžia išvados, kad V. K. ir L. Č. vertinami tarnybiniai veiksmai buvo nulemti tyčios veikti priešingais tarnybai interesais, o ne objektyviai susiklosčiusios ir gana prieštaringos situacijos, susijusios su minėtu valstybės saugomo kultūros paveldo objektu, ir kad būtent dėl šių asmenų tarnybinių veiksmų šis paveldo objektas buvo sunaikintas“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad „piktnaudžiavimo, kaip ir bet kurios kitos nusikalstamos veikos, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai gali būti konstatuojami remiantis įrodymais, patvirtinančiais, kad kaltinamieji sąmoningai veikė priešingais tarnybai interesais, numatydami, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti didelė žala, šių padarinių norėjo ar sąmoningai leido jiems atsirasti. Nustatydamas asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką teismas negali remtis prielaidomis, o dėl to kilus pagrįstoms abejonėms, kai jų nebegalima pašalinti, privalo vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį šios abejonės ir įvairūs dviprasmiškumai aiškinami kaltinamojo naudai. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad jie pagrįstai vadovavosi šiuo įrodymų vertinimo ir baudžiamosios teisės normų taikymo principu“.
57. Pažymėtina, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019, 40 punktas).
58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi, gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).
59. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 71 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 38 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. ten pat, 49 punktą).
60. Sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo ir prokurorų veiksmų teisėtumo, renkant ir vertinant nusikaltimą pagrindžiančius duomenis, įvertinama, ar pareigūnai nepadarė įstatymo pažeidimo ar klaidų, kurios ir lėmė, kad teismo vertinimas nesutapo su pareigūnų atliktu kaltinamųjų duomenų vertinimu. Padarytas jų klaidas gali rodyti duomenys, kad informacija apie inkriminuojamus veiksmus surinkta neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, kad duomenys surinkti negavus teismo leidimo, pažeidžiant privatumą, asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Taip pat pareigūnų klaidas gali rodyti tai, kad teismui buvo perduota ne visa surinkta bylai reikšminga informacija, o darant sprendimus dėl įtarimų pareiškimo ir perdavimo asmenį teisti ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų išvados buvo paremtos neteisėtai gautais, faktais nepagrįstais duomenimis, abstrakčia, su nagrinėjamais įvykiais silpnai susijusia informacija ar kitokiais duomenimis, kurie tikėtinai teismo būtų nepripažinti įrodymais arba jų visuma galutinai būtų įvertinta kaip nepakankama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 46 punktą). Be kita ko, sprendžiant dėl žalos atlyginimo įvertinama, ar tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo asmenų faktiškai atliktus veiksmus, ar šie veiksmai sudarė teisinį pagrindą pareikšti asmeniui įtarimus nusikaltimu. Ikiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020).
61. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad apeliantas buvo išteisintas dėl to, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nesudaro pagrindo konstatuoti teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos pažeidimo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartyje nurodė, jog neturi pagrindo abejoti dėl bendrojo pobūdžio išvados, kad valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, buvęs (duomenys neskelbtini) yra prarastas ir dėl to valstybei padaryta didelė žala, tačiau teismų nuspręsta, kad ieškovų veiksmuose nebuvo reikalaujamos kaltės formos – tyčios – bei, jog jų veiksmai negali būti vertinami kaip vieninteliai ir esminiai, dėl kurių buvo padaryta žala kultūros paveldo objektui.
62. Nagrinėjamu konkrečiu atveju įvertintina ir tai, kad nei vienos instancijos teismas baudžiamojoje byloje nėra nustatęs, kad buvo aiškus teisinis reguliavimas dėl konservacinės žemės paskirties nustatymo, dėl ko būtų buvę aišku ir nedviprasmiškai vertinti susiklosčiusią situaciją bei ieškovų veiksmus be jokios abejones vertinti kaip teisėtus ir pagrįstus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausias Teismas, nagrinėdamas prokuratūros ir Departamento kasacinius skundus, taip pat laikėsi pozicijos, kad ieškovų veiksmus nenustatant konservacinės žemės paskirties vertinamam kultūros paveldo objektui, be kita ko, paaiškina teisinis neapibrėžtumas, konkrečių vidinių taisyklių apie atliekamas procedūras, susijusias su konservacinės žemės paskirties nustatymu, nebuvimas (nutarties 10.1 punktas).
63. Nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys buvo surinkti neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, gauti neteisėtai, pažeidžiant asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Tokių argumentų nenurodo ir apeliantas. Todėl vien ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai kitaip nei teismai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, spręsdami dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių, ieškovų kaltės bei priežastinio ryšio tarp ieškovų veiksmų ir kilusių padarinių, įvertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią gana prieštaringą situaciją, susijusią su minėtu valstybės saugomu kultūros paveldo objektu bei nustatytų faktinių aplinkybių reguliavimo dviprasmiškumą, nelaikytina esmine klaida ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui inkriminuotos veikos teisinio kvalifikavimo klausimai buvo pakankamai sudėtingi ir pradedant bei atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo akivaizdaus pagrindo atsisakyti pradėti, o pradėjus – nutraukti šį ikiteisminį tyrimą. Pats savaime ikiteisminio tyrimo pradėjimas, turint duomenų apie galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius ir siekiant nustatyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika, negali būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu vien dėl to, kad teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priima išteisinamąjį nuosprendį, kaip įvyko nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo reikalinga gilintis į kultūros paveldo apsaugos sritį, kurią reglamentuoja ne tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, bet ir gausa kitų teisės aktų, todėl ikiteisminis tyrimas susijęs su pakankamai sudėtingais fakto ir teisės klausimais, reikalavo specifinės (kultūros paveldo apsaugos srities) medžiagos rinkimo, pasižymėjo tam tikru sudėtingumu, kadangi baudžiamajame procese reikėjo tirti tam tikras kultūros paveldosaugos sritis, iš įvairių šaltinių surinkti ir ištirti gana didelį kiekį įvairių dokumentų ir duomenų, nustatyti žalos dydį, ir, nenustačius tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumo, konkrečių piktnaudžiavimo savo procesiniais įgaliojimais faktų, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad prokuroro įsitikinimu, surinkus pakankamai duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, perdavus bylą teismui, buvo esmingai pažeistos įtariamojo, vėliau kaltinamojo, teisės. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdytas nepagrįstai, o ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu nepagrįstai perduoti teismui (CPK 178, 185 straipsniai). Apie tai, ar ieškovas padarė nusikalstamą veiką, buvo galima spręsti tik atlikus pakankamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tuo tarpu įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, nes pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla, o šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju teismui vertinti buvo pateiktas didelis kiekis įrodomųjų duomenų, o civilinėje byloje nenustatyta faktų ir nepagrįsta, kokias konkrečiai įrodinėjimo klaidas ar kitus įstatymo pažeidimus padarė ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai, rinkdami įrodymus, juos preliminariai vertindami, teikdami įtarimus, reikšdami kaltinimus ir perduodami asmenis teismui. Pastebėtina, kad teismas, gavęs baudžiamąją bylą, nenustatė BPK 3 straipsnio 1 dalyje egzistuojančių aplinkybių bylai nutraukti. Be to, konstituciniu lygiu yra pripažįstama, jog teisingumą vykdo tik teismas ir tik jis yra kompetentingas nustatyti ar asmens veikoje yra nusikalstamos veikos sudėtis/požymiai.
64. Teisėjų kolegija taip pat visiškai pritaria skundžiamame sprendime nurodytam, kad apeliacinio ir kasacinio skundo dėl išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo pateikimas savo esme nėra neteisėtas veiksmas, atvirkščiai, tai yra BPK numatyta teisėta priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo forma. Aplinkybė, kad prokuroras skirtingai negu teismai vertino aplinkybes, įrodymus bei tuo pagrindu remdamasis pateikė skundus instancine tvarka, nesudaro pagrindo vertinti prokuroro veiksmų kaip neteisėtų. Prokuroras pateikdamas apeliacinį skundą, kasacinį skundą Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė.
65. Ieškovas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 straipsnyje, sudėties požymių nebuvimo ieškovo veiksmuose buvo paaiškėjusios dar ikiteisminio tyrimo pirminėse stadijose, nurodo, jog jo atžvilgiu buvo nepagrįstai paskirta procesinė prievartos priemonė bei taikoma nepagrįstai ilgą laiką.
66. Ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2019 m. sausio 22 d. nutarimu ieškovui priklausančiam nekilnojamajam turtui – butui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini) skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas iki 2019 m. liepos 22 d., nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą ir uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, taip pat sudaryti šio turto bet kokius nuomos, panaudos ir kitus sandorius, paliekant teisę šiuo turtu naudotis (7 t., ikiteisminio tyrimo Nr. 01-7-00007-17 medžiagos l. 134–136).
67. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių, susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo pagrindai ir sąlygos nustatyti BPK 151 straipsnyje. Vadovaujantis minėto straipsnio 1 dalimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš alternatyvių pagrindų: kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį arba kai reikalinga užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Laikinai apribojant nuosavybės teisę, pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o baigus baudžiamąjį procesą šiuo turtu atlyginti kaltu pripažinto asmens padarytą žalą ar konfiskuoti nusikalstamu būdų gautą turtą.
68. BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų; bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga.
69. Vertintina, kad pirmiau nustačius, jog ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmai nebuvo neteisėti bei pareigūnams turint duomenų, jog valstybei galimai buvo padaryta didelė žala, nėra pagrindo nuspręsti, kad procesinės prievartos priemonė buvo pritaikyta nepagrįstai. Be to, iš pirmiau nurodyto nutarimo turinio matyti, kad butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) buvo ieškovo gyvenamoji vieta. Todėl pritartina skundžiamame sprendime nurodytam, kad ieškovas neįrodė, jog laikinas nuosavybės teisės į jo turtą apribojimas sukėlė jam kokią nors žalą.
70. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas, tačiau laikinoji nuosavybės teisės apribojimo priemonė buvo taikoma ne iki 2021 m. balandžio 20 d., kaip nurodyta apeliaciniame skunde – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu laikiną nuosavybės teisės apribojimą paliko galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo; Lietuvos tesimų informacinės sistemos duomenimis, pranešimas apie turto arešto išregistravimą Turto arešto aktų registrui perduotas po išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo, 2020 m. rugsėjo 2 d. (baudžiamoji byla Nr. 1-72-1013/2020).
71. Apeliaciniame skunde, remiantis BPK 151 straipsniu, nurodoma, kad maksimalus procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpis ieškovui buvo galimas iki vienerių metų, todėl jos taikymas ilgesnį laikotarpį laikoma neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija nurodytus argumentus laiko nepagrįstais.
72. BPK 151 straipsnio, galiojusio pirmiau nurodytos procesinės prievartos priemonės taikymo metu, redakcijos 6 dalyje buvo nurodyta, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius; šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius; nutartis, kuria pratęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atsisakymas pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą skundžiami šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka; kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla; teismo nutartis skundžiama šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai, bylą perdavus teismui, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo trukmės neapriboja.
73. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis aktas teisme gautas 2019 m. kovo 27 d., laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo ir pratęsimo klausimai buvo sprendžiami teismo nutartimis bei nuosprendžiu. Taigi, maksimalus laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas ikiteisminėje stadijoje pažeistas nebuvo, o teisminėje stadijoje, kaip buvo paminėta, šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas neribojamas.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo dalies, susijusios su objektu (duomenys neskelbtini)
74. Ieškovas ieškinyje teigė, kad Departamentas, teikdamas prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl objektų adresu (duomenys neskelbtini) bei aktyviai palaikydamas savo poziciją, teikdamas skundus, turėjo tikslą susidoroti su ieškovu, pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, todėl atliko CK 6.271 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus.
75. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
76. CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. valstybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties Nr. e3K-3-307-969/2020 36 punktą; 2021 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021 24 punktą).
77. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016 23 punktą).
78. Ieškovas, siekdamas įrodyti Departamento siekį su juo susidoroti, tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde išdėstė faktines aplinkybes dėl jam paskirtų tarnybinių nuobaudų ir atleidimo iš pareigų.
79. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto nurodytos aplinkybės dėl jam paskirtų tarnybinių nuobaudų ir atleidimo iš pareigų Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis buvo išsamiai įvertintos teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1594-1047/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3851-261/2020; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1128-968/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-144-492/2020; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-184-281/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-880-629/2020; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-134-596/2021; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-41-789/2022; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3166-1047/2022; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2083-629/2022) ir šios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
80. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog buvo padaryta nusikalstama veika ar kad nusikalstamais veiksmais jam buvo padaryta žala, turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. rašte išdėstytos faktinės aplinkybės buvo akivaizdžiai neteisingos. Vertintina, kad rašto pateikimo metu buvus, be kitų, faktinėms aplinkybėms, jog Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius 2017 m. spalio 4 d. surašė reikalavimą UAB (duomenys neskelbtini) ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo reikalavimo pasirašymo dienos imtis veiksmų atstatyti nugriautus kultūros paveldo statinius žemės sklype adresais (duomenys neskelbtini) o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 UAB (duomenys neskelbtini) skundą dėl minėto reikalavimo atmetė, bei faktinei aplinkybei, kad ieškovas 2018 m. liepos 23 d. informacinėje sistemoje „Infostatyba“ pritarė daugiabučio gyvenamojo namo statybai žemės sklype adresais (duomenys neskelbtini) nėra pagrindo nuspręsti, kad Departamentas pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą – išdėstytos faktinės aplinkybės buvo pakankamos kreipimuisi dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos išaiškinimo.
81. Apelianto akcentuojamas Departamento skundų skaičius ar teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus nesudaro pagrindo vertinti, kad Departamentas šia teisę naudojosi neteisėtai ir toks jo procesinis elgesys yra neteisėtas. Pažymėtina, kad nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas buvo ne vieną kartą nutrauktas, ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išaiškintos įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolimesnės tyrimo eigos (tyrimo nutraukimo ar bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui). Nagrinėjamu atveju Departamentas išnaudojo įstatymo jam numatytas galimybes ginčyti procesinius sprendimus, o ikiteisminio tyrimo metu gavus pakankamai duomenų, kad ieškovo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje požymių, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, kas pripažintina tinkamu ieškovo pažeistų teisių gynimo būdu, pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus.
82. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, kad byloje neįrodytas atsakovės (t. y. atitinkamų valstybės institucijų ir pareigūnų) veiksmų neteisėtumas. Nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Dėl atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, apeliacinio skundo ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, prisidėjimo prie apeliacinio skundo
83. Departamentas apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria ieškovų ieškinys patenkintas, priteisiant ieškovui iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 4 302,31 Eur išlaidų už teisinę gynybą ir ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 4 955,85 Eur išlaidų už teisinę gynybą. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sukūrė dvigubo standarto taikymo precedentą, kai iš vienų asmenų, pranešusių teisėsaugos institucijoms apie tą pačią galimai padarytą nusikalstamą veiką ir prokuratūrai nusprendus pradėti ikiteisminį tyrimą, o vėliau kreiptis į teismą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos (Departamento), o iš kitų nepriteisiamos ((duomenys neskelbtini) gyventojų). Taip pat nurodė, kad skundžiamas sprendimas dalyje dėl advokato išlaidų yra lakoniškas, neargumentuotas, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl išlaidas už teisinę gynybą priteisė ne iš valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusios teisėsaugos institucijos – prokuratūros. Pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas išlaidas už teisinę gynybą priteisė solidariai iš atsakovės, atstovaujamos trijų atstovų – dviejų teisėsaugos institucijų ir biudžetinės įstaigos, tačiau skundžiamame sprendime visiškai nepagrindė tokio sprendimo solidariosios atsakomybės taikymo kontekste.
84. Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu; TAR, 2020 m. liepos 3 d., Nr. 15006) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko) naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą.
85. BPK 106 straipsnis pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
86. Pastebėtina, kad išteisinamasis nuosprendis nagrinėjamu atveju buvo priimtas (2020 m. sausio 13 d.) ir įsiteisėjo (2020 m. rugpjūčio 26 d.) dar iki minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir BPK teisinio reguliavimo pakeitimo, taigi, ieškovai neturėjo teisinio pagrindo teikti prašymus dėl išlaidų už teisinę gynybą atlyginimo baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į šiuo metu BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame tokių išlaidų atlyginimas nesiejamas su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčą, darytina išvada, kad šioje byloje buvo pagrindas priteisti ieškovams jų turėtas išlaidas už teisinę gynybą baudžiamojoje byloje, nesiejant šių išlaidų priteisimo nei su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-834-854/2023).
87. Atsakant į pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, asmens patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atlyginamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką, išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, išteisintajam priteisiamas ne iš konkrečių institucijų, o iš valstybės lėšų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-719/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-594/2023). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodė Departamentas, skundžiamu sprendimu išlaidos už teisinę gynybą priteistos ne solidariai iš valstybę atstovavusių atstovų, o iš pačios valstybės, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai laikytini nepagrįstais.
Dėl atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinio skundo ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, prisidėjimo prie apeliacinio skundo
88. Prokuratūra apeliaciniu skundu nesutinka su papildomu sprendimu, kuriuo ieškovų prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo patenkintas, priteisiant ieškovui iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 127,72 Eur bylinėjimosi išlaidas ir ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 831,88 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodė, kad ieškovų prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą.
89. CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 277 straipsnio 2 dalis).
90. Nagrinėjamu atveju ieškovų prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo pateiktas 2025 m. gruodžio 5 d., t. y., kaip teisingai nurodė apeliantė, praleidus pirmiau nurodytą terminą, kuris suėjo 2025 m. lapkričio 24 d.
91. CPK 78 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas; prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą CPK 78 straipsnio 4 dalis). Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui; procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (CPK 75 straipsnio 1 dalis).
92. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl procesinių terminų atnaujinimo, yra nurodęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu jos egzistavo dar terminui nepasibaigus ir atėmė galimybę arba sutrukdė asmeniui atlikti per nustatytą terminą reikiamus veiksmus, be to, šios priežastys turi pateisinti termino praleidimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017 33 punktą).
93. Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2008). Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-701/2023, 62 punktas). Ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, sprendžia teismas, atsižvelgdamas taip pat į tai, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2007).
94. Iš ieškovų pateikto prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo turinio matyti, kad jame nenurodytos termino praleidimo priežastys, nesuformuluotas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo, tačiau toks prašymas pareikštas ieškovų atsiliepime į atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovų prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, praleistą terminą atnaujino.
95. Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą, ar buvo pagrindas praleisto termino atnaujinimui, atsižvelgia į toliau nurodomas aplinkybes. Visų pirma pažymėtina, kad prašymas priteisti ieškovams jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas buvo suformuluotas dar ieškinyje, o išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti CPK nustatytais terminais – iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (2025 m. spalio 7 d.) (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Antra, kaip atkreipė dėmesį ieškovai, jų prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo pateiktas kartu su apeliaciniu skundu. Trečia, ieškovai nurodė, kad terminas praleistas, be kita ko, dėl jų atstovės atostogų. Įvertinus šių aplinkybių visetą, manytina, kad ieškovai/jų atstovė buvo pakankamai atidūs, sąžiningi, nenustatyta, kad piktnaudžiavo procesu, todėl jų prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo atmetimas, kaip to prašo apeliantė, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
96. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti ieškovams ne žalos atlyginimą, o išlaidas už teisinę gynybą baudžiamojoje byloje, taigi, ieškovai neturi būti laikomi bylos dėl žalos atlyginimo laimėtojais. Teisėjų kolegija nurodytus argumentus laiko nepagrįstais.
97. Ieškovas nagrinėjamoje byloje prašė priteisti jam iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei ieškovė – turtinės žalos atlyginimą. Kaip turinę žalą ieškovai įvardino baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas už teisinę gynybą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti iš dalies bei ieškovės – visiškai, todėl atitinkamai, proporcingai patenkintiems reikalavimams, ieškovui priteisė dalį jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei ieškovei – visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-834-854/2023). Kaip buvo paminėta pirmiau, šioje byloje buvo pagrindas priteisti ieškovams jų turėtas išlaidas už teisinę gynybą baudžiamojoje byloje, nesiejant šių išlaidų priteisimo nei su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike. Todėl nepaisant to, kad buvo konstatuota, jog valstybei civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnyje nustatytu pagrindu nekyla, tačiau dalis ieškovų ieškiniu pareikštų reikalavimų visgi buvo patenkinti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo šiame procesiniame sprendime nurodytais motyvais, todėl vertintina, kad skundžiamu sprendimu ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytos teisingai. Aplinkybė, kad, kaip teigia apeliantė, ieškovai galėjo kreiptis į atitinkamų asignavimų valdytoją administracine tvarka, nesudaro pagrindo priešingoms išvadoms – ieškovai turėjo teisę pasirinkti, kokių būdų ginti savo teises ir teisėtus interesus. Be to, kaip pažymėjo ieškovai atsiliepime, šiuo atveju be turtinės žalos, buvo reikalaujama ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atlyginimo klausimas administracine tvarka nėra sprendžiamas.
Dėl bylos procesinės baigties
98. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
99. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas bei papildomas sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, o apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jų panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai paliekami nepakeistais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
100. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos, nes teismo procesinis sprendimas nėra priimtas jo naudai (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,
nutaria:
ieškovo V. K. ir atsakovės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus, ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, prisidėjimą prie apeliacinių skundų atmesti.
Palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir 2025 m. gruodžio 11 d. papildomą sprendimą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.