- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-26
- Bylos Nr.
- 1A-272-312/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-7-00007-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Laureta Ulbienė, Paulius Veršekys
- Kaltinamasis
- V. K., L. Č.
- Civilinis ieškovas
- Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
- Advokatai
- Darius Raulušaitis
- Kategorijos
- 1.2.19.4.1Piktnaudžiavimas (BK 228 str. 1 d.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Lauretos Ulbienės, Pauliaus Veršekio,
civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovams Vygaudui Čekanauskui, Andriui Vaicekauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atstovo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (toliau – ir prokuroras) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. ir L. Č. išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, o Departamento civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. K. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiąja specialiste L. Č., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, o būtent: jis, būdamas valstybės tarnautoju, t. y. eidamas Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas, žinodamas, kad 2012 metais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista į konservacinę, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę, nepaisydamas Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. akto Nr. KPD-RM-2173, kuriuo nustatytos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies (kodas Kultūros vertybių registre 37976), kurioje išsidėstęs Pastatas, vertingosios savybės bei apibrėžtos teritorijos ribos, bei Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akto Nr. KPD-RM-2242, kuris patikslino Pastato vertingąsias savybes ir apibrėžė kartu su pastatu saugomos teritorijos ribas, kad pastato vieta negali būti keičiama ar užstatoma naujais pastatais, Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiajai specialistei L. Č. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarus Projektiniams pasiūlymams bei parengus Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, jis, V. K., 2015 m. spalio 15 d. tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), savo parašu patvirtino L. Č. parengtus bei 2015 m. spalio 15 d. jam, V. K., pateiktus Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir, 2015 m. rugsėjo 23 d. L. Č. pritarus Detaliojo plano korektūrai, tokiu būdu savavališkai, ignoruodamas žemiau minimas norminių aktų nuostatas, nusprendė pakeisti Pastato vietą, perkeliant jį į kitą vietą, o nuo Pastato neatsiejamą saugomą vietą užstatyti nauju daugiabučiu, tai yra sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, dėl ko buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė - pastato vieta – (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas – Pastatas. Tuo jis, V. K., pažeidė teisės aktų reikalavimus, tai yra: pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. P-551, 7.1 punktą – pagal Departamentui teisės aktų suteiktą kompetenciją užtikrina Skyriuje Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, saugomų teritorijų apsaugą, teritorijų planavimą, statybą, administracinę teisę, dokumentų rengimą, tvarkymą bei Departamento direktoriaus įsakymų ir pavedimų vykdymą, pagal Departamento kompetenciją metodiškai vadovauja kultūros paveldo apsaugai; 7.2 punktą – teikia pavedimus Skyriaus valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kontroliuoja, kad šie pavedimai būtų laiku ir tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus, įvykdyti; 7.3 punktą – kontroliuoja Skyriaus valstybės tarnautojų darbą, vertina darbo kokybę ir atitikimą teisės aktų nustatytiems reikalavimams, teisės aktų nustatyta tvarka vertina Skyriaus valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą; 7.18 punktą – organizuoja Skyriuje sprendimų dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių suderinimo pagal Departamento išduotas planavimo sąlygas, priėmimą, tikriną, ar rengiami teritorijų planavimo dokumentai atitinka paveldosaugos reikalavimus, ar šių dokumentų planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga; Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo, patvirtinto Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 6 punktą, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga; Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, IV skyriaus „Konservacinės paskirties žemė“ 15 punktą – kultūros paveldo objektų žemės sklypai – saugomiems kultūros paveldo objektams ar vietovėms skirti žemės sklypai, kuriems nustatomas šių sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos; Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 14 punktą – jei numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų tiesės aktų nuostatoms, sąlygos neišduodamos, pareiškėjui pateikiamas motyvuotas atsakymas, nurodant teisės aktų konkrečius straipsnius ir nuostatas; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad konservacinė (saugojimo) paskirtis nustatoma saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės teisės objektai; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 2 punktą – viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama: naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; tokio objekto teritorijoje ir apsaugos zonoje draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti. Tokiais savo veiksmais sąmoningai, tyčia, pažeisdamas išvardintų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, jis, V. K., veikdamas kartu su L. Č., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tuo padarė valstybei didelę turtinę žalą – 91 765 eurų, ir didelę neturtinę žalą – sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu, apsauga. Dėl tokių V. K. ir L. Č. veiksmų buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas – Pastatas. Tokiu būdu V. K. buvo kaltinama padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.
2. L. Č. buvo kaltinama tuo, kad veikdama kartu su Departamento Vilniaus skyriaus vedėju V. K., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, o būtent: ji, būdama valstybės tarnautoja, t. y. Departamento Vilniaus skyriaus vyriausioji specialistė, žinodama, kad 2012 metais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista į konservacinę, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę, nepaisydama Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. akto Nr. KPD-RM-2173, kuriuo nustatytos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies (kodas Kultūros vertybių registre 37976), kurioje išsidėstęs Pastatas, vertingosios savybės bei apibrėžtos teritorijos ribos, bei Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akto Nr. KPD-RM-2242, kuris patikslino Pastato vertingąsias savybes ir apibrėžė kartu su pastatu saugomos teritorijos ribas, kad pastato vieta negali būti keičiama ar užstatoma naujais pastatais, pritarė gyvenamųjų namų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto projektiniams pasiūlymams, pagal kuriuos pakeičiama Vertybės vieta žemės sklype, planuojant šią vertybę perstatyti žemės sklypo šiaurės rytų dalyje, (duomenys neskelbtini) link, o žemės sklypo pietų-vakarų dalyje šlaito Neries upės link numatant vietą naujiems gyvenamiesiems namams statyti. Taip pat ji, L. Č., žinodama, kad 2012 metais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista į konservacinę, 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarusi gyvenamųjų namų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto projektiniams pasiūlymams, parengė Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-837 gyvenamųjų namų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projektui, kuriuos 2015 m. spalio 15 d. pateikė Departamento Vilniaus skyriaus vedėjui V. K., o pastarasis 2015 m. spalio 15 d. tarnybinėse patalpose, esančiuose (duomenys neskelbtini), minėtus reikalavimus patvirtino savo parašu. Taip pat ji, L. Č., žinodama, kad 2012 metais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista į konservacinę, 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarusi gyvenamųjų namų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto projektiniams pasiūlymams, parengusi Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-837 gyvenamųjų namų komplekso, (duomenys neskelbtini), statybos projektui, 2015 m. rugsėjo 23 d. pritarė Detaliojo plano korektūrai ir tokiu būdu savavališkai, ignoruodama žemiau minimų norminių aktų nuostatas, nuspendė pakeisti Pastato vietą, perkeliant jį į kitą vietą, o nuo Pastato neatsiejamą saugomą vietą užstatyti nauju daugiabučiu, tai yra sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objektu, esančiu (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, dėl ko buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas – Pastatas. Tuo ji, L. Č., pažeidė teisės aktų reikalavimus, tai yra: pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. P-188, 7.1 punktą – užtikrinti, kad Skyriaus priimami administraciniai sprendimai ir administraciniai aktai neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įsakymams, Lietuvos Respublikos Seimo priimtiems teisės aktams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems valstybės tarnybą, viešąjį administravimą, kultūros paveldo apsaugą, saugomas teritorijas, teritorijų planavimą, statybą; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga; Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo, patvirtinto Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 6 punktą, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga; Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, IV skyriaus „Konservacinės paskirties žemė“ 15 punktą – kultūros paveldo objektų žemės sklypai – saugomiems kultūros paveldo objektams ar vietovėms skirti žemės sklypai, kuriems nustatomas šių sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos; Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 14 punktą – jei numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, sąlygos neišduodamos, pareiškėjui pateikiamas motyvuotas atsakymas, nurodant teisės aktų konkrečius straipsnius ir nuostatas; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad konservacinė (saugojimo) paskirtis nustatoma saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės teisės objektai; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 2 punktą – viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama: naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; tokio objekto teritorijoje ir apsaugos zonoje draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti. Tokiais savo veiksmais sąmoningai, tyčia, pažeisdama išvardintų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, ji, L. Č., veikdama kartu su V. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tuo padarė valstybei didelę turtinę žalą – 91 765 eurų, ir didelę neturtinę žalą – sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu, apsauga. Dėl tokių L. Č. ir V. K. veiksmų buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė - pastato vieta – (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas – Pastatas. Tokiu būdu L. Č. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. K. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą, pripažinti L. Č. kalta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą, Departamento civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti solidariai iš V. K. ir L. Č. 124 443,25 Eur valstybės naudai.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. K. – Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas ir L. Č. – Departamento teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė yra karjeros valstybės tarnautojai ir savo tarnyboje privalėjo vadovautis ne tik pareigybės aprašymais, bet ir kitais įstatymais, vykdyti pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje. Sunaikintas pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 74 buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kodu S587. Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. Į V-190 pastatą kodu S587 pripažino valstybės viešajam pažinimui ir naudojimui saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe (šiuo metu pastato kodas Kultūros vertybių registre - (duomenys neskelbtini)). Ši vieta saugoma pagal Departamento vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. aktą Nr. KPD-RM-2173 (kuriuo nustatytos kultūros paveldo vietovės - Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies, kurioje išsidėstęs pastatas, vertingosios savybės, regioninio reikšmingumo lygmuo bei apibrėžtos teritorijos ribos) ir pagal 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktą Nr. KPD-RM-2242 (kuriuo patikslintos pastato vertingosios savybės ir apibrėžtos kartu su pastatu saugomos teritorijos ribos, kad pastato vieta negali būti keičiama ar užstatoma naujais pastatais). Taigi, prokuroro teigimu, tiek pastatui, tiek jo buvimo vietai buvo taikomi reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 ir kituose straipsniuose bei kituose teisės aktuose. Reikalavimas nustatyti tokio žemės sklypo konservacinę paskirtį kilo iš Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau - ir Aprašas) nuostatų. Nors Departamentas sprendžia klausimus dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, tačiau nei V. K., eidamas Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas, nei L. Č., būdama šio skyriaus vyriausiąja specialiste, net nesvarstė galimybės inicijuoti sklypo paskirties ar naudojimo būdo pakeitimą, nors pagal Aprašo 9 punktą tokia galimybė yra numatyta. Teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai V. P., V. K., A. S. patvirtino, kad išteisintieji privalėjo inicijuoti pastatui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), priskirtos žemės paskirties keitimą į konservacinę, kad jų veiksmai prieštaravo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Nors teismas vadovavosi liudytojos D. V. parodymais bei juos patvirtinančiu raštu Nr. LR-1071 (11.31), kuriame nurodoma kad dėl konservacinės paskirties žemės taikymo rekomendacijos dar nėra parengtos, tačiau neįvertino jos parodymų teisme, kad teisinis reguliavimas dėl žemės paskirties keitimo į konservacinę buvo aiškus ir Departamento darbuotojų (tuo pačiu ir išteisintųjų) veiksmai turėtų būti orientuoti į kultūros paveldo išsaugojimą, todėl jie turėjo pareikalauti žemės naudojimo paskirtį pakeisti į konservacinę. Taigi, prokuroro teigimu, V. K. ir L. Č., būdami valstybės tarnautojais, tyčia nepaisė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Departamento Vilniaus skyrius 2012 m. lapkričio 13 d. buvo išdavęs leidimą Nr. 77, suteikiantį teisę atlikti kultūros paveldo objekto (t. y. pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini)) tvarkomuosius paveldosaugos darbus pagal parengtą 2009 m. Tvarkybos darbų projektą. Už šiuos darbus UAB „VIA Sportas“ Departamento direktoriaus 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. Į-338 buvo išmokėta 112 827 Lt (kas sudaro 32 677,96 Eur) kompensacija. Leidime Nr. 77 buvo nurodyta, kad 2009 m. Tvarkybos darbų projektas buvo suderintas Departamento Vilniaus skyriuje 2009 m. spalio 22 d., derinimo registracijos Nr. 470, ir būtent pagal jį turi būti vykdomi darbai. Tvarkybos darbų projekto esmę sudarė tik pastato perstatymas jo esamoje vietoje, panaudojant dalį konstrukcijų bei pastato autentiškus konstruktyvinius sprendimus. Taigi, 2013 m. atlikus pastato demontavimo darbus, medinis pastatas pagal 2009 m. Tvarkybos darbų projektą turėjo būti perrinktas ir restauruotas iš medinių elementų toje pačioje jo užimamoje, istorinėje ir autentiškoje vietoje. Pagal 2012 m. spalio 10 d. pastato savininko ir Departamento sudarytą pastato apsaugos sutarties Nr. AS-9, kuri buvo pasirašyta išduodant kompensaciją, 1.6 punktą, pastato savininkas įsipareigojo vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis draudžia naikinti kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes, 23 straipsnio 5 dalis draudžia perkelti kultūros paveldo objektą, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti). Šios sutarties vykdymą privalėjo užtikrinti būtent Departamento teritorinis skyrius, kuriame ir dirbo abu išteisintieji. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos sutarčių sudarymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. ĮV-627, 9 punktu, šios sutartys galioja iki tol, kol kultūros paveldo objektui nuimama teisinė apsauga arba priimamas kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu aktą naikinantis sprendimas. Pastato savininkas pagal Departamento Vilniaus skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. leidimą Nr. 77 paveldosaugos darbus pradėjo laiku – 2013 m. gegužės 21 d./liepos 8 d., t. y. nepraėjus dvejų metų naikinamajam terminui, todėl šis leidimas, kuris nustatyta tvarka nebuvo pripažintas netekusiu galios, galioja iki šiol.
6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju, nebuvo jokių faktinių ir teisinių pagrindų, lėmusių sprendimą perkelti saugomą kultūros paveldo objektą į kitą vietą, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 5 dalis, kuri yra imperatyvi norma ir taikoma tiesiogiai. Nors V. K. ir L. Č. apklausų metu teigė, kad klausimą dėl pastato perkėlimo sprendė vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) pritarimu, tačiau šią abiejų išteisintųjų gynybinę poziciją paneigia pačios Tarybos 2017 m. sausio 30 d. raštas Nr. 2017-01, kuriame yra nurodoma, jog tiek pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), tiek Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, vertingosios savybės nėra Tarybos kompetencijoje, nes abiejų jų reikšmingumo lygmuo yra aukštesnis nei vietinis, todėl išsakyta Tarybos pozicija yra vien profesionalų nuomonė. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos negalėjo spręsti klausimų, susijusių su regioninio ar nacionalinio reikšmingumo objektų vertingosiomis savybėmis, tokia kompetencija yra suteikta tik Departamento sudarytoms vertinimo taryboms, kurios nėra pritarusios regioninio reikšmingumo lygmens pastato (koks ir yra (duomenys neskelbtini)) perkėlimui į kitą vietą. Be to, pirmosios instancijos teismas pats pažymėjo, kad Taryba, tiriamu laikotarpiu duodama išvadą dėl pastato perkėlimo, galimai veikė pasibaigus įgaliojimams (Departamento 2017 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (3.10)2-1224 informuota apie Tarybos kadencijos pasibaigimą 2016 m. balandžio 11 d.). Neatsižvelgta buvo ir į tai, kad ši Taryba 2016 m. rugsėjo 16 d. posėdyje net nevertino galimybės atstatyti pastatą jo istorinėje vietoje.
7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino V. K. parodymų prieštaringumo. 2019 m. birželio 4 d. teisiamajame posėdyje V. K. teigė, kad perstumti pastatą reikėjo, nes buvo problemos su technine trasa bei šlaitais (kokios tai buvo problemos nenurodė, tai patvirtinančių duomenų nepateikė). Ištyrus 2012 m. detalaus plano brėžinį, buvo nustatyta, kad XX a. inžinerinė trasa eina už pastato ribų. Prokuroro teigimu, svarbu ir tai, kad esant šlaito ar trasos problemoms, išteisintųjų veiksmais buvo leista statyti naujus, betoninius, daug kartų sunkesnius pastatus, ką patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. kovo 3 d. raštas Nr. 2D-2787, kurio 3 punkte konstatuota, jog 2016 m. projekto, kuriam pritarė V. K. ir L. Č., sprendiniai, numatantys vieno 16 890 kub. m. tūrio pastato statybą, galimai pažeidžia saugomo pastato vertingąsias savybes (tūrį, planinę struktūrą ir kt.), t. y. kultūros paveldo objekto pastato vietoje statomo naujadaro tūris yra 6,09 karto didesnis. Be to, Departamento suderintų projektinių pasiūlymų aiškinamajame rašte nurodyta, kad numatoma ne vieno, o dar dviejų pastatų statyba, kas reiškia, kad adresu (duomenys neskelbtini), sunaikinto pastato sklype bus trys gyvenamosios paskirties pastatai. Tame pačiame posėdyje V. K. teigė, kad pastatą perstūmus arčiau gatvės, jis taptų geriau matomas, o atkreipus dėmesį, kad tokio perkėlimo pagrindo nenumato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 5 dalis, pripažino, jog tikrieji pastato perkėlimo motyvai susiję su sklypo savininko interesais. Liudytoja D. V. teisme nurodė, jog 2016 m. V. K. inicijavo kreipimąsi į Tarybą, tačiau nesulaukęs nei kreipimosi, nei Tarybos atsakymo, 2016 m. pabaigoje vienasmeniškai priėmė neteisėtus sprendimus nutraukti pastato restauravimo procesą pagal 2009 m. Tvarkybos darbų projektą, perkelti pastatą į kitą vietą, nors visiškai nesprendė klausimo dėl šio pastato išsaugojimo. Liudytoja taip pat nurodė, kad išteisintieji Departamento neinformavo, jog nelauks Tarybos atsakymo ir priims sprendimus suderinti techninį projektą ir pritarti statybos leidimui. Kiti liudytojai (D. Š., V. K., R. K., A. S.) taip pat patvirtino, kad esamoje situacijoje perkelti pastatą į kitą vietą jokio pagrindo (nei teisinio, nei faktinio) nebuvo, o priežastys, dėl ko šis pastatas turi būti perkeltas, nebuvo nustatytos.
8. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad nei viena vertingoji pastato savybė nebuvo išlikusi, visiškai neatsižvelgė į tai, kaip kultūros paveldo objekto sąvoka yra apibrėžiama įstatymuose, t. y. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 15, 17, 20 ir 40 dalyse. Šioje konkrečioje situacijoje būtent pastato užimama teritorija laikytina vertingąja savybe. Tvarkybos darbų projekto sklypo plane ir 1999 m. liepos mėn. žemės sklypo plane, pridėtame prie tvarkybos darbų projekto, aiškiai nurodyta atkuriamos vertybės vieta žemės sklype. Vertybė koordinuota koordinačių sistemoje LKS-94. Būtent L. Č. 2012 m. rugsėjo 27 d. pritarė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-906 patvirtintiems žemės sklypo detaliajam planui ir jo sprendiniams (pastato vieta koordinuota sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Žvėryno sen., detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje). Neįmanoma, kad išteisintieji galėjo nežinoti šių faktų, juolab, kad pagal šią medžiagą ir buvo leista atstatyti pastatą bei išmokėti kompensaciją UAB „Via Sportas“, o V. K. savo parašu 2000 m. rugsėjo 5 d. patvirtino pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), teritorijos ribų planą, kuriame grafiškai pažymėta saugoma pastato vieta. Kad pastato vieta buvo žinoma, patvirtino ir liudytojai D. V., V. K., A. S., nurodę, kad Departamento vertinimo tarybos 2010 m. balandžio 27 d. aktas Nr. KPD-RM-1389 susideda iš kelių dokumentų, tarp kurių yra išrašas iš VĮ Registrų centro, kuriame ir buvo nustatytos pastato koordinatės su nuotraukomis, ir jame pastato vieta yra įvardinta kaip vertingoji savybė, bei liudytoja D. Š., nurodžiusi, kad pastato vieta buvo užfiksuota visuose vertinimo tarybų aktuose ir visą laiką buvo saugoma. Be to, Departamento vertinimo taryba 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktu Nr. KPD-RM-2242 patikslino pastato vertingąsias savybes ir apibrėžė kartu su pastatu saugomos teritorijos ribas. Šios aplinkybės konstatuotos ir Departamento direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. Į-54 sudarytos laikinosios komisijos 2016 m. birželio 16 d. išvadoje Nr. LR-954, kurioje taip pat nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto pildymo tvarka ir jo forma yra detaliai reglamentuota, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pastato vieta nebuvo koordinuota, neatitinka ir esančio teisinio reglamentavimo šiuo klausimu. Prokuroro teigimu, V. K. ir L. Č., vienašališkai nusprendę pakeisti pastato - kultūros paveldo objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vietą ir nuo pastato neatsiejamą saugomą vietą leisdami užstatyti nauju daugiabučiu, dėl ko buvo sunaikinta ir pastato vieta, ir pats kultūros paveldo objektas, ne tiesiog nesuprato teisės aktų ar juos suprato netinkamai, o sąmoningai ignoravo teisės aktus, kuriuose nustatytos jų tarnybos pareigos, interesai ir principai. Departamento autoritetas buvo sumenkintas ne tik teisinio reglamentavimo nesilaikymu, kuomet 2012 m. detaliojo teritorijų planavimo metu nebuvo pareikalauta sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtį pakeisti į konservacinę, bet ir akivaizdžiu ignoravimu kitų šioje byloje tiriamam klausimui spręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios aiškiai patvirtino ir pastato vertingąsias savybes (buvusio užstatymo ar jų dalių vieta), ir nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribas.
9. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad būtent išteisintųjų veiksmai sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su šio objekto specialia priežiūra, tvarkymu ar apsauga. UAB „Via Sportas“ veiksmai, 2013 m. demontavus pastatą ir neįgyvendinus 2009 m. Tvarkybos darbų projekto, buvo sąlygoti neteisėtų, vienasmeniškų V. K. ir L. Č. priimtų sprendimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 20 punktu, Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315, buvo sudaryta komisija sužaloto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti. Ši komisija, užfiksavusi pastato su jo vertingomis savybėmis sunaikinimą, nustatė padarytų nuostolių sumą – 154 235,75 Eur, taip pat pridėjo prie akto Sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo ataskaitą. Taigi, prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad galimai skaičiavimas nėra aiškus, niekuo nepagrįsti. Kitokio skaičiavimo neturint, vertinant tai, kad panaudota metodika aprobuota ir teismų praktikoje, nėra pagrindo žalos paskaičiavimus atmesti, todėl toks žalos dydis laikytinas pagrįstu ir vertintinas kaip didelė turtinė žala. Byloje pagrįstai nustatyta, kad dėl V. K. ir L. Č. padarytos nusikalstamos veikos didelę žalą patyrė valstybė, nes būtent dėl jų veiksmų buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta - (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas, todėl padaryta neturtinio pobūdžio žala vertintina kaip didelė. Be to, išteisintieji tokiais veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, iškraipė valstybės institucijos, kurioje abu ėjo pareigas, funkcijas, veiklos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, kas teismų praktikoje taip pat laikoma didele žala. Prokuroro teigimu, teismas savo iniciatyva gali keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog nepasitvirtino subjektyvus piktnaudžiavimo tarnyba požymis - tyčia, galėjo savo iniciatyva spręsti klausimą dėl veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Visgi, teismas nesvarstė klausimo, ar V. K. ir L. Č. veiksmuose, nenustačius tyčios, nebuvo nusikalstamo aplaidumo, t. y. ar jų elgesys neturėjo būti įvertintas, kaip netinkamas pareigų atlikimas, už kurį baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 229 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) atstovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendį panaikinti, priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei civilinį ieškinį tenkinti arba panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pastatas, esantis adresu Vilniaus m. sav., Žvėryno sen., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), yra į Kultūros vertybių registrą įrašytas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, unikalus kodas (duomenys neskelbtini), statusas - valstybės saugomas, objekto reikšmingumo lygmuo - regioninis. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, savivaldybės sudarytos vertinimo tarybos sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Kadangi pastatas yra registruotas kaip regioninio lygmens kultūros paveldo objektas, sprendimus dėl jo reikšmingumo, vertingųjų savybių nustatymo ar teritorijos ribų apibrėžimo, apsaugos panaikinimo įgaliotos priimti tik Departamento sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba gali išsakyti tik savo nuomonę, tačiau ji neturi teisinės reikšmės, ką pripažino ir pati Taryba 2017 m. sausio 30 d. raštu Nr. 2017-01. Departamentas yra sudaręs penkias nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas, kurias sudaro atitinkamo išsilavinimo ir kvalifikacijos specialistai, turintys mokslinius laipsnius, ir nė viena iš jų nepritarė L. Č. ir V. K. veiksmams dėl pastato perkėlimo į kitą vietą. Be to, V. K. ir L. Č. priėmė neteisėtus sprendimus net nesulaukę atsakymo iš Tarybos, kreipimąsi į kurią pats V. K. ir inicijavo. Svarbu ir tai, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. Tarybos posėdis dėl pastato vyko jau pasibaigus šios Tarybos kadencijai (baigėsi 2016 m. balandžio 11 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Tarybos narių nuomone, į kurios kompetenciją ne tik neįėjo klausimų, susijusių su regioninio reikšmingumo kultūros paveldo objektais, sprendimas, tačiau ir jos kadencija buvo jau pasibaigusi.
12. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tarp pastato savininko ir Departamento buvo sudaryta Pastato apsaugos sutartis, pagal kurią pastatas turėjo būti saugomas jo autentiškoje vietoje, o savininkas įsipareigojo vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis. 2009 m. buvo parengtas pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), tvarkybos darbų projektas, kurio esmė – pastato pritaikymas visuomeninei funkcijai, restauruojant pastatą, architektūriniuose sprendiniuose nurodoma, kad visas statinys numatomas laikinai demontuoti, perrinkti ir restauruoti jo istorinėje, autentiškoje vietoje, o ši vieta saugoma pagal Departamento vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. aktą Nr. KPD-RM-2173 ir pagal 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktą Nr. KPD-RM-2242. Pastato savininkas Departamentui pateikė prašymą išmokėti kompensaciją už privačios nuosavybės – prieinamų visuomenei lankyti valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų, jų projektavimo ir šių objektų tyrimų (taikomųjų) išlaidas. Departamento direktoriaus 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. Į-338 buvo išmokėta 112 827 Lt (32 677,96 Eur) kompensacija. Taigi, Departamento direktorė, nusprendusi skirti kompensaciją už 2009 m. projektą, nusprendė, jog pagal šį projektą pastatas turi būti restauruotas jo esamoje, istorinėje vietoje. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.04.01:2002 „Leidimų atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo taisyklės“ 14 punktą, išduotas leidimas galioja iki tvarkomųjų paveldosaugos darbų priėmimo, o pagal 20.7 punktą, leidimas netenka galios, jeigu per dvejus metus nuo leidimo išdavimo dienos tvarkomieji paveldosaugos darbai nebuvo pradėti. Atsižvelgiant į tai, pastato savininkas pradėjo darbus pagal išduotą leidimą, nepraleidęs dvejų metų termino, ir 2013 m. gegužės 21 d. – liepos 8 d. buvo atlikti pastato laikino demontavimo darbai, kurių tikslas perrinkti ir restauruoti pastatą jo esamoje vietoje, supuvusias medines detales pakeičiant tokio pat tipo, medžiagiškumo ir matmenų naujomis. Šiais duomenimis paneigiama išteisintųjų gynybinė versija, jog 2013 m. pastato jau nebuvo, jis buvo laikinai demontuotas, todėl nebereikėjo jo saugoti ir restauruoti. Laikinas demontavimas buvo tik vienas iš 2009 m. valstybės kompensuoto tvarkybos projekto realizavimo etapų, o Departamento vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktas Nr. KPD-RM-2242 buvo priimtas tuo tikslu, kad užtikrintų demontuoto pastato surinkimą ir restauravimą jo istorinėje vietoje. Demontavimo metu jo eigą prižiūrėjusių nekilnojamojo kultūros paveldo eksperčių nustatyta, kad pietinė pastato siena buvo visiškai geroje būklėje, šiaurės – rytų sienos kampas – labai geros būklės, buvo daug sveikų, tik nežymiai pakenktų biokenkėjais, sienojų, kurie sudėti atskirai, sandėliuojami.
13. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. tebegaliojo 2009 m. tvarkybos darbų projektas ir Departamento Vilniaus skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. išduotas leidimas Nr. 77 vykdyti tvarkybos darbus. Nepaisant to, išteisintieji vienasmeniškai nusprendė nutraukti pastato restauravimo procesą pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą, už kurio parengimą statytojui buvo išmokėta valstybinė kompensacija. Buvusi Departamento direktorė D. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad išteisintieji neinformavo, kad nelauks Tarybos atsakymo ir priims sprendimus suderinti techninį projektą ir pritarti statybos leidimui 2016 m. gruodžio mėn. Tokiais savo veiksmais jie padarė didelę žalą valstybei - statytojui išmokėta 112 827 Lt (32 677,96 Eur) kompensacija buvo pasisavinta, o valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – pastatas – neberestauruotas jo saugomoje, istorinėje vietoje, kaip buvo numatyta 2009 m. tvarkybos darbų projekte. Išteisintieji Departamento Vilniaus skyriuje galimai realizavo nusikalstamos veikos modelį, kai privatus kultūros paveldo objekto valdytojas gauna iš valstybės kompensaciją už atliktus kultūros paveldo objekto tyrimus ir projektą, numatantį šio kultūros paveldo objekto restauravimą jo esamoje, istorinėje, autentiškoje vietoje, vėliau iš Departamento Vilniaus skyriaus gauna leidimą atlikti restauravimo darbus pagal šį projektą, tada šį objektą laikinai demontuoja, o pakartotiniai kreipiasi į tą patį Departamento Vilniaus skyrių jau su kitu projektu numatančiu šio paveldo objekto vietą užstatyti naujais gyvenamaisiais namais. Šiuo atveju statytojas nepagrįstai praturtėja valstybės sąskaita – pasisavina kompensaciją ir nebeįgyvendina projekto, už kurio parengimą ir kuriam realizuoti ją gavo, ir sukuria naujus nekilnojamojo turto vienetus pardavimui. Kultūros paveldo objektas galutinai sunaikinamas, o kitoje vietoje sukuriamas jo muliažas. Tokiu būdu, tarp atsiradusios žalos, prarandant valstybės išmokėtą kompensaciją, ir išteisintųjų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į tai, pagrįstas Departamento civilinio ieškinio reikalavimas išieškoti valstybės išmokėtą kompensaciją iš išteisintųjų. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
14. Apeliaciniame skunde detaliai nurodoma, kad išteisintieji, veikdami kartu, įvykdė šiuos neteisėtus veiksmus: 1) L. Č. 2015 m. gegužės 28 d. pritarė statybos projekto projektiniams pasiūlymams Nr. PP-226, t. y. pritarė pastato perkėlimui į kitą sklypo dalį ir pastato autentiškos vietos sunaikinimui bei užstatymui naujais statiniais. L. Č. suderinti projektiniai pasiūlymai sudarė prielaidas rengti statinio techninį projektą, numatantį pastato perkėlimą į kitą vietą ir nevykdyti 2009 m. tvarkybos darbų projekto; 2) L. Č. 2015 m. rugsėjo 23 d. suderinimu Nr. T-339 pritarė sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Žvėryno sen., Vilniuje, detaliojo plano statybos zonos ir statybos ribų korektūrai, kurios brėžinyje Nr. 01 numatyta perkelti pastatą į kitą vietą, o jo autentišką vietą sunaikinti, ją užstatant naujais statiniais; 3) L. Č. 2015 m. spalio 15 d. parengė ir išdavė specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-837, kuriuose nurodė statytojui vadovautis jos suderintais 2015 m. rugpjūčio 28 d. projektiniais pasiūlymais Nr. PP-226. V. K. 2016 m. spalio 14 d. patvirtino šiuos L. Č. parengtus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, jiems pritardamas; 4) L. Č. Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ 2016 m. gruodžio 23 d. pritarė „2016 m. daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos projektui“ Nr. FLX100-2016, pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. gruodžio 29 d. išdavė leidimą statyti naują statinį Nr. LSNS-01-161229-00802 pastato vietoje. Faktiškai pastatas nebuvo perkeltas, o buvo realiai sunaikintas, nes L. Č. suderintame 2016 m. statybos projekte nebenumatoma išlaikyti pastato vertingųjų savybių, vietoj buvusio medinio statomas naujas mūrinis-betoninis daugiabutis statinys, apkalamas naujomis dailylentėmis, nebeišsaugomas autentiškumas, autentiška planinė struktūra, medžiagiškumas, tūris, t. y. vietoje valstybės saugomu paskelbto kultūros paveldo objekto faktiškai kuriamas naujas muliažas; 5) L. Č. 2016 m. gruodžio 1 d. parengė ir išdavė tvarkybos darbų projektavimo sąlygas Nr. TDV-100 naujam tvarkybos darbų projektui rengti, o V. K. tas sąlygas tą pačią dieną patvirtino; 6) L. Č. 2016 m. gruodžio 5 d. pritarė (reg. Nr. 697) 2016 m. jos suderinto statybos darbų projekto Nr. FLX100-2016 tvarkybos darbų daliai, kurioje numatyta neberestauruoti pastato jo autentiškoje vietoje, o vietoje jo muliažą sukurti kitoje sklypo vietoje; 7) L. Č. parengė ir pasirašė, o V. K. suderino 2016 m. gruodžio 12 d. leidimą atlikti kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo statinio tvarkybos darbus Nr. LPV-120, pagal kurį numatyta neberestauruoti pastato jo autentiškoje vietoje pagal 2009 m. valstybės kompensuotą tvarkybos projektą, o jo muliažą sukurti kitoje sklypo vietoje pagal kitą 2016 m. projektą. Pirmosios instancijos teismas šių veiksmų neindividualizavo, nenagrinėjo kiekvieno iš išteisintųjų veiksmų reikšmės žalai atsirasti, o apsiribojo tik bendrojo pobūdžio samprotavimais.
15. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad rengiant 2009 m. pastato tvarkybos projektą, buvo atlikti architektūriniai, geologiniai ir konstrukciniai tyrimai, kurie patvirtino, kad pastatą galima restauruoti toje vietoje, kurioje jis pastatytas ir stovi nuo XIX a. Departamento Vilniaus skyrius patikrino 2009 m. tvarkybos projektą ir jį suderino, tuo pats patvirtindamas, jog pastatą galima restauruoti jo esamoje, istorinėje, autentiškoje vietoje. Išteisintieji nepateikė jokių įrodymų, kad pastatą buvo būtina perkelti, nes nebuvo galima jo išsaugoti. Liudytojai teisiamųjų posėdžių metu parodė, kad buvusioje pastato vietoje iškasta duobė ir išlieti naujo statinio pamatai. Visi byloje ištirti įrodymai ir liudytojų A. S., D. V., R. K., N. V., D. Š., V. K. parodymai patvirtino, kad perkelti valstybės saugomą kultūros paveldo objektą nebuvo jokių faktinių ir teisinių pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje. Atmestinos visos V. K. gynybinės versijos, kurias jis keitė proceso metu. 2019 m. birželio 4 d. teisiamajame posėdyje V. K. pareiškė, jog perstumti pastatą reikėjo, nes buvo problemos su technine trasa bei šlaitais. Ištyrus 2012 m. detalaus plano brėžinį, nustatyta, kad XX a. inžinerinė trasa eina už pastato ribų. Išteisintasis negalėjo atsakyti į klausimą, kaip XX a. inžinerinė trasa gali trukdyti pastatui, stovinčiam dar nuo XIX a., taip pat negalėjo pasakyti, kokios konkrečios problemos su šlaitu galėjo trukdyti išsaugoti pastatą, nepateikė jokių įrodymų, jog šlaitas slenka, jį paplauna požeminiai vandenys, įvyko požeminių komunikacijų sprogimas ar pan. Ant to paties šlaito išteisintieji leido statyti naujus betoninius, daug kartų sunkesnius pastatus. Taip pat V. K. teigė, kad pastatą perstūmus arčiau gatvės, jis taptų geriau matomas praeiviams. Civilinio ieškovo atstovams atkreipus dėmesį, kad tokio pagrindo nėra numatyta įstatyme, V. K. prisipažino, jog tikrieji pastato perkėlimo motyvai yra statybų verslo interesas, tačiau tai nėra pastato perkėlimo pagrindas, nurodytas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje.
16. Apeliaciniame skunde stebimasi pirmosios instancijos teismo manymu, kad nekilnojamojo turto registre registruoto nekilnojamojo daikto, kuriam atlikti kadastriniai matavimai ir kuris stovėjo savo istorinėje vietoje nuo XIX a., buvimo vieta vis dar nėra aiški. Byloje yra pateikiama kartografinė medžiaga, kurioje saugoma pastato vieta buvo ir yra koordinuota valstybinėje LKS-94 koordinačių sistemoje. Taip pat pastato vieta koordinuota Sklypo (duomenys neskelbtini), Žvėryno sen. (kad Nr. 0101/0039-1406), plotas 0,4402 ha detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-906, pagrindiniame brėžinyje bei Kultūros vertybių registre, kurio duomenys yra vieši. Pastato vieta su stovinčiu pastatu užfiksuota ir nuotraukose. Pastato vietą ir jame stovintį pastatą matė ir apžiūros aktuose fiksavo Departamento pareigūnai, žalą po gaisrų nustatinėjusios komisijos, paties V. K. vadovaujamo Vilniaus skyriaus inspektoriai. Kad pastato vieta buvo gerai žinoma, paliudijo ir visi byloje apklausti liudytojai. V. K. savo parašu 2000 m. rugsėjo 5 d. patvirtino Pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), teritorijos ribų planą, kuriame grafiškai pažymėta saugoma pastato vieta, todėl šis faktas paneigia jo gynybinę versiją, kad neva jis nežinojo, kur yra nekilnojamasis daiktas. Departamento vertinimo taryba 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktu Nr. KPD-RM-2242 patikslino pastato vertingąsias savybes ir apibrėžė kartu su pastatu saugomos teritorijos ribas. Prie šio akto pridėtame apibrėžtų teritorijos ribų plane nurodyta pastato vieta atitinka prie 2014 m. rugsėjo 23 d. akto Nr. KPD-RM-2173 pridėtoje Užstatymo vietų schemoje nurodytą pastato vietą. Taigi, pastato vieta kaip vertingoji savybė buvo saugoma visą pastato gyvavimo laikotarpį, nors pastatas ir buvo laikinai demontuotas 2013 m.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. K., tuo metu vadovavęs Departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui, nevykdė savo pareigų Departamento Vilniaus skyriuje organizuoti pastato išsaugojimo kontrolę ir tuo sudarė sąlygas sunaikinti saugomus jo elementus. Buvusi Departamento direktorė D. V. parodė, jog demontavus pastatą, jis buvo sandėliuojamas, atskyrus sveikąsias pastato dalis nuo tų, kurios yra sunykusios. Jų buvo pakankamai, kad jas būtų galima panaudoti pastato restauravimui. Buvusi Departamento Vilniaus skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė N. V. nurodė, iš savo vedėjo V. K. jokio nurodymo dėl šio objekto negavusi. Departamento Kontrolės skyriaus vedėja D. Š. parodė, jog V. K. vadovaujamas Vilniaus skyrius nekontroliavo vertybių elementų išsaugojimo, nesiėmė jokios iniciatyvos ir veiksmų apsaugoti objektą. Liudytojas V. K. paliudijo, jog komisija nustatė, kad sienojai neišsaugoti ir negali būti panaudoti. Liudytojos O. V. ir R. N. parodė, jog sklype vyko statybos, sklypo krašte buvo sandėliuojami tarsi mediniai rąstai, uždengti juoda plėvele, vietomis tiesiogiai veikiami atmosferos kritulių, tai buvo viskas iš likusio autentiško pastato. Liudytojas A. S. parodė, jog pirmajame apžiūros akte buvo užfiksuoti sienojai, uždengti plėvele, o antrajame - toje vietoje, kur buvo sandėlis, iškasta duobė. Skyrius valdė visą informaciją, bet nieko nedarė. Liudytojas V. K. paaiškino, jog demontuoti pastato elementai yra autentiškos detalės, pagal kurias yra vienintelė galimybė restauruoti pastatą. Jų praradimas yra svarbus, nes nelieka autentiškų detalių. V. K. požiūrį į valstybės saugomo kultūros paveldo objekto elementus parodo ir jo ciniški pasisakymai 2019 m. birželio 4 d. teisiamajame posėdyje: „Aš neduočiau ir 100 Eur už tuos rąstus, nes niekur jų nepanaudosi“, „Kokią kultūrinę vertę turi tas rąstas. Jeigu supuvę yra, tai juos išmeta ir sudeda naujus.“ Būtent V. K., kaip Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo, pareigų nevykdymas ir piktnaudžiavimas valstybės tarnyba sąlygojo tai, kad neliko nei sandėlio, kuriame šie elementai buvo sukrauti, nei vėliau ir pačių elementų, kurie buvo supūdyti. Taigi, dėl išteisintojo kaltės šie elementai ir buvo prarasti.
18. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 20 punkte įtvirtinta, jog sužalotų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį nustato Departamentas. Atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo procedūrą reglamentuoja Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315. Šio aprašo 8 punkte buvo įtvirtinta, kad nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal darbų medžiagų, mechanizmų, darbo sąnaudų normatyvus, žalos ir nuostolių atlyginimo normatyvus bei kitais vertės nustatymo būdais, 9 punkte – kad apskaičiuojant sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės praradimo arba atkuriamąją vertę, atsižvelgiama į medžiagų bei sukūrimo technologijų autentiškumą, o nekilnojamosios kultūros vertybės nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Todėl nagrinėjamu atveju pastato būklės nusidėvėjimas nebuvo skaičiuotas. Nuostoliai, susiję su kultūros paveldo objekto sužalojimu, apskaičiuoti vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.01:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo ardomųjų tyrimų ir projektavimo dokumentacijos rengimo darbų sąnaudų normatyvai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-528, paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.26:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkos darbų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijos“, patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-527, statybos techniniu reglamentu STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. Dl-738. Nuostolių dydžio nustatymo sąnaudos paskaičiuotos pagal Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainyną NKT 2017 (XIII) Gyvenamieji pastatai, negyvenamieji pastatai. Taigi, skaičiuojant nuostolių dydį buvo pasirinktas atkuriamosios vertės metodas. Kultūros paveldo centras 2000 m. sudarė kultūros vertybės Pastato (S587) pagrindinį dosjė, kurio IV skyriaus „Kiti duomenys“ 3 punkte nurodyta „Saugoti pastato tūrį, autentišką planinę struktūrą, medžiagiškumą, fasadų architektūrą, fasadų dekoro elementus, stalių gaminius. Atstatyti pirmo aukšto galeriją, balkono turėklus, vėjalentes ir kitus dekoro elementus“. Atlikus architektūrinius, polichrominius ir konstrukcinius tyrimus, buvo nustatyti vertingi ir saugotini pastato elementai, kurie buvo užfiksuoti architektūrinių, polichrominių ir konstrukcinių tyrimų ataskaitose ir 2009 m. tvarkybos darbų projekte. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 22 dalį, išlikusios, pakitusios ar prarastos vertingosios savybės, istorinę raidą patvirtinantys faktai buvo nustatyti, apibendrinti ir dokumentuoti. Už visų šių visapusiškų pastato tyrimų atlikimą ir 2009 m. tvarkybos darbų projekto parengimą pastato valdytojui buvo išmokėta valstybės kompensacija. Taigi, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada ir išteisintųjų gynybinė versija, kad nebuvo aišku, kas pastate vertinga. Be to, Departamento vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akte Nr. KPD-RM-2242, nurodyta, kad pastato vertingoji savybė yra tūris, kapitalinės sienos - kapitalinių sienų tinklas, fasadų architektūrinis sprendimas. Atsižvelgiant į tai, nuostolių dydžio apskaičiavimo akte ir buvo apskaičiuota saugomo tūrio ir kitų, tyrimais dokumentuotų vertingųjų savybių, atkuriamoji vertė, todėl nepagrįstos teismo išvados, kad neapskaičiuota prarasto kultūros paveldo objekto vertė. Pasirinktas nuostolių nustatymo būdas jau yra aprobuotas teismų praktikos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-157/2014, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-228-227/2011, Panevėžio apygardos teismo 2013-06-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-349-212/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-112/2013, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-15 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2265-430/2013, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-22 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2079-794/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1265-803/2014, Vilniaus apygardos teismo 2018 m kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-123-870/2018) ir patikrintas teismų skirtų ekspertizių, o pirmosios instancijos teismas, suabejodamas tokiu nuostolių nustatymo būdu, nuo tokios praktikos nukrypo ir to nemotyvavo.
19. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintųjų darbas iš esmės buvo tik techninis. Išteisintieji buvo valstybės tarnautojai, atliekantys viešojo administravimo funkcijas, nustatytas Valstybės tarybos įstatyme ir Viešojo administravimo įstatyme, priimdavo sprendimus, suteikiančius nepavaldiems asmenims - statytojams, kultūros paveldo objektų valdytojams - įstatymuose nustatytas teises ir pareigas. V. K., be to, dar dirbo ir vadovaujantį darbą, todėl turėjo įtaką ir savo pavaldinės L. Č. veiksmams. Baudžiamojo proceso tikslas buvo nustatyti bei individualizuoti kaltinamųjų atliktus veiksmus, jų pobūdį, mąstą, tai, kokia dalimi jie atsakingi už valstybei padarytą didelę žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Būtent išteisintieji vienasmeniškai, negavę Departamento vadovybės pritarimo, priėmė sprendimą nutraukti pastato restauravimo procesą pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą ir pritarti kito statybos projekto įgyvendinimui, užstatant sklypą ir saugomo pastato vietą naujais gyvenamaisiais pastatais. Dėl šių veiksmų valstybės išmokėta kompensacija statytojo buvo pasisavinta, o pastatas sunaikintas ir neberestauruotas jo istorinėje vietoje. Be išteisintųjų neteisėtų veiksmų statytojas 2016 m. nebūtų gavęs kito leidimo vykdyti kitą tvarkybos projektą, statybą leidžiančio dokumento užstatyti kultūros paveldo objekto teritoriją ir saugomą pastato vietą naujais gyvenamaisiais pastatais, nebeįgyvendinti 2009 m. valstybės kompensuoto tvarkybos projekto. Tarp išteisintųjų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o jų atlikti veiksmai buvo esminiai. Didelė žala buvo padaryta dėl tyčinių veiksmų, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudojant priešingai valstybės tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Valstybės saugomai nekilnojamajai kultūros vertybei - pastatui (duomenys neskelbtini) - padarytai žalai tolygi pinigų suma yra 154 235,75 Eur. Gaisrų metu, 2009 m. ir 2012 m., pastatui padarytos žalos dydis atitinkamai yra 26 827 Lt ir 188 871 Lt. Departamentas 2018 m. birželio 29 d. raštu Nr. (11.13.)2-l734 konstatavo, jog iš 154 235,75 Eur gali būti atimamas abiejų gaisrų metu padarytas bendras žalos dydis, tokiu būdu, likęs žalos dydis sudarytų 91 756 Eur. Taip pat iš išteisintųjų turi būti išieškota ir 32 677,96 Eur išmokėtos kompensacijos. Taigi, į civilinio ieškinio sumą kitų asmenų padaryta žala nebuvo įskaičiuota.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinius skundus išteisintųjų L. Č. ir V. K. gynėjas advokatas Darius Raulušaitis prašo apeliacinius skundus atmesti; apie Departamento atstovų piktnaudžiavimą teise ir nepagarbą teismui atskirąja nutartimi informuoti kultūros ministrą.
21. Atsiliepime nurodoma, kad vertinant išteisintiesiems inkriminuojamų neteisėtų veiksmų ir pažeistų teisės aktų sąrašą, nėra aišku, kuriuo konkrečiu veiksmu kuris iš teisės aktų buvo pažeistas. Toks kaltinimo formulavimo būdas riboja teisę į gynybą. Įvertinus inkriminuojamų teisės aktų ir pažeidimų pobūdį, anot išteisintųjų gynėjo, galima daryti tik prielaidą, kad inkriminuojamos teisės aktų nuostatos vienaip ar kitaip yra susijusios su išteisintiesiems inkriminuotais veiksmais, neinicijuojant konservacinės paskirties žemės naudojimo būdo nustatyto kultūros paveldo objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pakeitimo. Tuo tarpu kaip kiti inkriminuoti neteisėti veiksmai yra susiję su kaltinime nurodytomis teisės aktų nuostatomis, lieka neaišku.
22. Atsiliepime pažymima, kad Departamento 2017 m. balandžio 12 d. įsakymu buvo pripažinti negaliojančiais išteisintiesiems inkriminuojami kaip neteisėti tam tikri sprendimai (2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarimas Nr. 223-PP gyvenamųjų namų komplekso (duomenys neskelbtini), statybos projekto projektiniams pasiūlymams; 2015 m. spalio 15 d. specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-837 gyvenamųjų namų komplekso (duomenys neskelbtini), statybos projektui, 2016 m. gruodžio 23 d. pritarimas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektui ir kt.). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. eI-4067-171/2017, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi Nr. eA-1824-822/2019 paliktas nepakeistas, Departamento 2017 m. balandžio 12 d. įsakymas buvo panaikintas. Taigi, administracinių teismų sprendimais yra konstatuota, jog Departamento 2017 m. balandžio 12 d. įsakymas, kuriuo buvo panaikinti šioje byloje išteisintiesiems inkriminuojami sprendimai, buvo neteisėtas, kas reiškia, kad išteisintųjų sprendimai, susiję su statybų procesu (duomenys neskelbtini), buvo teisėti ir šiuo metu yra galiojantys.
23. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras neteisingai interpretuoja tesės aktų nuostatas ir nepagrįstai teigia, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), turėjo būti nustatyta konservacinė žemės paskirtis. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims gali būti nustatoma konservacinė (saugojimo) paskirtis. Ši nuostata detalizuota Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad konservacinės paskirties žemei, be kita ko, priskiriami: valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 6 punkte. Taigi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas konservacinės žemės paskirties nustatymą tiesiogiai susieja su draudimu atitinkame žemės sklype vykdyti ūkinę veiklą. Kitaip tariant, konservacinė žemės paskirtis gali būti nustatoma tik tiems kultūros paveldo objektams, kuriose kokiu nors kitu teisės aktu yra uždrausta ūkinė veikla. Tuo tarpu žemės sklype (duomenys neskelbtini) jokiu teisės aktu toks draudimas nebuvo nustatytas. Tokios pozicijos laikosi ir Žemės ūkio ministerija. Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 23 d. rašte Nr. 2D-2280 (12.147E) nurodoma, kad konservacinė žemės naudojimo paskirtis neturėtų būti nustatoma valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypams, kuriuose nėra draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ar jų užimamų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. 2012 m. spalio 10 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos sutartyje, pasirašytoje tarp Departamento direktorės ir pastato savininko, yra nurodoma, kad leidžiama įvairi ūkinė veikla, susijusi su paminėto pastato eksploatacija ir priežiūra, gavus leidimą, gali būti atliekami statinio tvarkybos ar tvarkomieji statybos darbai. Prokuroro nuorodos į sutarties punktus, įpareigojančius vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, ir aiškinimai, kad šis įstatymas draudžia naikinti kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes bei draudžia perkelti kultūros paveldo objektą, išteisintųjų gynėjo vertinamos, kaip nuo nagrinėjamo klausimo esmės pernelyg nutolusios interpretacijos, kuriomis negali būti paneigta sutartyje įtvirtinta nuostata, leidžianti veiklą, susijusią su pastato eksploatacija ir priežiūra. Draudimas naikinti kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes ar perkelti kultūros paveldo objektą savaime nelemia, kad tokiuose objektuose draudžiama ūkinė veikla. Prokuroras ūkinės veiklos draudimą teritorijoje (duomenys neskelbtini) kildina ir iš to, kad vadovaujantis Departamento Vilniaus skyrius 2012 m. lapkričio 13 d. leidimu Nr. 77, tvarkomuosius paveldosaugos darbus buvo galima atlikti pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą, kuriuo pastatą buvo leista perstatyti jo esamoje vietoje, tačiau šis leidimas neturi nieko bendro su ūkinės veiklos draudimu. Juo buvo nustatytas tik pastato rekonstrukcijos būdas ir nenustatomi jokie ribojimai veikloms žemės sklype, kuriame šias pastatas stovi (stovėjo).
24. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodomo Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo 9 punkte yra pakartojamos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu. Taigi, priešingai nei teigia prokuroras, Vyriausybės nutarimas nenumato Departamento galimybės inicijuoti žemės paskirties keitimą, šis nutarimas tik duoda nuorodą į įstatymą, kuris numato ir kitus iniciatyvos teisę turinčius subjektus. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje yra pateikiamas baigtinis sąrašas subjektų, turinčių planavimo iniciatyvos teisę ir galinčių teikti pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo ar koregavimo. Šiame sąraše nėra nei Departamento, nei, juo labiau, Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo ar vyriausiojo specialisto. Taigi, išteisintieji neturėjo galimybės inicijuoti sklypo paskirties naudojimo būdo pakeitimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl teisinio reguliavimo, kiek tai susiję su žemės paskirties keitimu į konservacinę, nuoseklumo ir aiškumo, vadovavosi ne tik liudytojų parodymais, bet ir vidiniais Departamento dokumentais, kuriuose pripažįstama, kad aptariamas teisinis reguliavimas aktualiu laikotarpiu buvo neaiškus. Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų liudytojų parodymai, kad jiems nekyla abejonių, jog išteisintieji privalėjo inicijuoti žemės paskirties keitimą, prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kiekvienas žemesnis teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) urbanizuotoje teritorijoje keičiami pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Nagrinėjamu atveju aukštesniojo lygmens planavimo sprendiniai būtų vietovės specialusis ir bendrasis planas. Atsižvelgiant į tai, kad aptariamai teritorijai nebuvo parengtas specialusis planas, darytina išvada, kad jai turėjo būti taikomas bendrasis planas. Pagal Vilniaus m. bendrąjį planą, teritorija (duomenys neskelbtini) patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas. Bendrasis planas teritorijai, į kurią patenka sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), nenumato konservacinės žemės naudojimo paskirties. Taigi, nebuvo ir šiuo metu nėra teisinio pagrindo sklype (duomenys neskelbtini) nustatyti konservacinę žemės naudojimo paskirtį. 2012 m. liepos 27 d. Departamento Vilniaus skyriaus darbuotojos N. V. ir R. T. išdavė planavimo sąlygas detaliajam planui sklype (duomenys neskelbtini) rengti. Šiose sąlygose nurodyta žemės paskirtis – kita. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-906 patvirtino detalųjį planą, kuriuo buvo siūloma pritaikyti pastatą reprezentacinei, gyvenamajai funkcijai, leisti statyti du papildomus pastatus. Taigi, dar 2012 m. Departamento Vilniaus skyriaus darbuotojai priėmė sprendimus dėl žemės paskirties nustatymo aptariame sklype ir pastato naudojimo būdo, šiems sprendimams pritarė Vilniaus miesto savivaldybė. Esant tokioms aplinkybėms, išteisintųjų gynėjo teigimu, siekis išteisintuosius patraukti baudžiamojon atsakomybėn, dėl to, kad jie neinicijavo žemės paskirties pakeitimo į konservacinę, kai Departamento darbuotojams, dar 2012 m. priėmusiems sprendimus dėl žemės paskirties aptariamame sklype nustatymo, nebuvo paskirtos net drausminės nuobaudos, vertintinas kaip nenuoseklus ir keliantis abejonių dėl jo tikrųjų tikslų. Kad sklype (duomenys neskelbtini) nustatyti konservacinę žemės paskirtį yra nepagrįsta ir nelogiška, galima spręsti ir pagal tai, kad Vilniaus mieste esantiems žemės sklypams, ant kurių stovi patys svarbiausi kultūros paveldo objektai (pvz. Šventos Onos bažnyčia ir kt.), nėra nustatyta konservacinė paskirtis. Tokiu būdu, būtų neproporcinga tokią žemės paskirtį nustatyti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), ypač, kai ant jo anksčiau stovėjęs nekilnojamojo kultūros paveldo objektas jau buvo išardytas, o Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. kovo 18 d. aktu Nr. KPD-RM-2242 buvo konstatuota, kad visos šio objekto vertingosios savybės yra neišlikusios.
25. Atsiliepime nesutinkama su apeliaciniuose skunduose reiškiama kritika pirmosios instancijos teismo sprendimui atsižvelgti į Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos išvadą, kad pastatą „tikslinga yra restauruoti - atkurti sunykusią kultūros vertybę toje pačioje, jai priskirtoje, teritorijoje (sklype) „perstūmus“ užstatymo kontūrą.“ Vilniaus miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai yra atestuoti nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, taigi, neabejotinai turi privalomas kompetencijas teikti metodines rekomendacijas dėl kultūros paveldo objekto atkūrimo būdo. Net ir esant abejonių dėl šios tarybos veiklos atitikties formaliesiems teisės aktų reikalavimams, jos narių kompetencijos ir ekspertiniai vertinimai netampa mažiau reikšmingi. Juo labiau, kad ir tarybos nariai, teikdami savo rekomendaciją, pabrėžia, jog jų išsakyta pozicija yra „profesionalų nuomonė“. Apeliantai, keldami abejones dėl šios tarybos įgaliojimų ir veiklos teisėtumo, nepaaiškina, kodėl tuomet į šią tarybą buvo kreiptasi dėl metodinių rekomendacijų. Be to, į tarybą kreipėsi tuometinė Departamento direktorė D. V., o ne išteisintieji. Priešingai nei teigia apeliantai, V. K. parodymai nėra prieštaringi. Apklausos metu V. K. teigė, kad ankstesnė pastato vieta pakliuvo į techninės trasos apsaugos zoną. Tokie parodymai nepaneigti jokiais bylos duomenimis. Apeliantų spekuliatyvaus pobūdžio pasvarstymai, kad XX a. techninė trasa negalėtų trukdyti XIX a. pastatui, negali būti laikomi pakankamu pagrindu atmesti V. K. parodymus. Inžineriniai bei architektūriniai reikalavimai pastatų statybai nuolat kinta, 2014 m. sprendžiant dėl tuo metu buvusio visiškai išardyto pastato atstatymo, reikėjo atsižvelgti į gailojantį teisinį reguliavimą, kiek tai susiję su inžinerinių tinklų apsaugos zonų taikymu, nepaisant to, kur anksčiau stovėjo pastatas. Anksčiau minėtais administracinių teismų sprendimais pripažinti teisėtais projektiniai pasiūlymai, aiškiai numatantys buvusį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), perstatyti kitoje žemės sklypo vietoje, jį statant arčiau (duomenys neskelbtini) gatvės, tokiu būdu siekiant pastato atviresnės ekspozicijos (duomenys neskelbtini) gatvės išklotinėje ir pastato dominavimo žemės sklypo antraplanio užstatymo atžvilgiu.
26. Atsiliepime pastebima, kad prokuroras painioja sąvokas ir grįsdamas kaltinimo teiginį, jog išteisintieji sunaikino vertingąją savybę „pastato vietą“, teikia argumentus apie tai, kad šiuo atveju buvo saugoma vertingoji savybė „kultūros paveldo objekto užimama teritorija“. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 dalis nurodo, kad į kultūros vertybių registrą ir pagal jo duomenis sudarytą nekilnojamosios kultūros vertybės pasą (registro duomenų išraše), be kita ko, turi būti įrašomi registruojamos vertybės vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo 7.1 punktu, vienas iš privalomų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto priedų yra nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų planas, kuriame pateikiama ir situacijos schema. Aprašo 21 punkte numatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija yra vientisa, o nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plane, be kita ko, būtina pažymėti kultūros paveldo objektus ir vietoves, kurioms aktu nustatomos ar tikslinamos vertingosios savybės, ir tokių objektų teritorijų bei vietovių ribas. 2015 m. rugpjūčio 18 d. Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė aktą Nr. KPD-RM-2242, kuriuo apibrėžė ir įvertino kultūros paveldo objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertingąsias savybes. Šio akto 1 punkte nurodyta (pažymint varnele), kad nekilnojamoji kultūros vertybė registruojama Kultūros vertybių registre kaip - „Pavienis kultūros paveldo objektas“. Šiame punkte esanti pozicija „kultūros paveldo vietovė“ nepažymėta varnele. To paties akto 2 punkte nurodyta (pažymint varnele), kad nurodytas pavienis objektas yra „statinys“. Šiame punkte esanti pozicija „kultūros paveldo vietovė“ nepažymėta varnele. To paties akto 7 punkte, kuriame aprašytos vertingosios savybės, taip pat nėra nurodyta, kad „Pastato vieta“ ar „Objekto teritorija“ yra vertingosios savybės. Akto 12 punkte yra pateiktos vertybės apibrėžtos teritorijos koordinatės, kurios sutampa su sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribomis. Šio akto priede pateikiamas apibrėžtų teritorijų ribų planas (priedas Nr. 4). Pagal šį planą nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtos teritorijos ribos yra sukoordinuotos koordinačių sistemoje, o pastabose nurodoma, kad vertybės apibrėžtos teritorijos ribos sutampa su suformuoto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ribomis. Plane pastatas pažymėtas kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė, šios vertybės užstatytas plotas nėra pažymėtas kaip vertingoji savybė bei nėra sukoordinuotas. Taigi, kartu su nekilnojamąja kultūros vertybe - pastatu yra saugomas žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bet ne konkreti pastato vieta sklype. Esant tokiems Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto duomenims, išteisintųjų gynėjo teigimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad pastatas negalėjo būti atstatomas kitoje sklypo vietoje.
27. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad išteisintiesiems inkriminuojama turtinė žala buvo kildinama iš Departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. Į-281 sudarytos komisijos 2018 m. sausio 11 d. surašyto akto Nr. RG-1. Nei vienas šios komisijos narys nebuvo nei sąmatininkas, nei turto vertintojas, nei turėjo kokių nors kitokių gebėjimų ar kompetencijų apskaičiuoti nekilnojamojo turto objektui padarytos žalos dydį. Taigi, išteisintųjų gynėjo nuomone, vien dėl to abejotina šios komisijos ekspertinėmis galimybėmis nustatyti kultūros paveldo objektui - pastatui padarytos žalos dydį ir apskaičiuoti jos pašalinimo kaštus. Aukščiau paminėtu Departamento direktoriaus įsakymu buvo pavesta Departamento Kontrolės skyriui informuoti Kauno technologijos universiteto (toliau – KTU) Statybos ir architektūros fakultetą apie komisijos sudarymą ir prašyti fakulteto atstovą dalyvauti komisijos darbe, apskaičiuojant nuostolių dydį, tačiau tarp pasirašančiųjų 2018 m. sausio 11 d. aktą Nr. RG-1 KTU atstovų nėra, kas reiškia, kad KTU atstovas komisijos darbe nedalyvavo. Vertinant šio akto turinį, matyti, kad komisija neatliko jokių veiksmų nuostolių dydžiui nustatyti – akto dėstomojoje dalyje apie pastatui padarytą nuostolį ar jo apskaičiavimo būdą neužsimenama, tik akto rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad komisija konstatuoja, jog dėl nekilnojamosios kultūros vertybės – pastato sunaikinimo padaryta nuostolių suma (žala) yra 154 235,75 Eur, bei pažymima, kad nuostolių suma nustatyta pagal KTU skaičiuojamosios kainos nustatyto ekspertizės vadovės O. V. parengtą nuostolių dydžio nustatymą. Iš akto turinio ir teisme apklaustų šios komisijos narių parodymų matyti, kad nuostolių dydis į akto rezoliucinę dalį buvo mechaniškai perrašytas iš KTU Skaičiuojamosios kainos nustatymo ekspertizės vadovės O. V. pateikto rašto. Vertinant šio rašto turinį, matyti, kad jis neatitinka Departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. Į-281 nustatyto nuostolių dydžio dokumento su sąmata formos reikalavimų – prie nuostolių dydžio nustatymo dokumento turėjo būti pridėta sąmata, tačiau O. V. jokios sąmatos nepridėjo, o komisijos nariai jos neprašė. Be to, dokumente nenurodyti nei darbų, nei medžiagų, nei mechanizmų, nei darbo sąnaudų normatyvai ir kiekiai, nors įsakyme buvo nurodyta, kad šie duomenys aptariamame dokumente turi būti nurodyti. Taip pat dokumente nenurodyti nuostolių dydžių apskaičiavimai, susiejant juos su situacijos plane pažymėtomis sužalotomis nustatytomis vertingosiomis savybėmis, fotofiksacįja, kaip buvo nurodyta Departamento direktoriaus įsakyme. O. V. pasirašytame dokumente nurodoma, kad jis buvo rengiamas vadovaujantis Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.01:2007, tačiau šis dokumentas neatitinka šio reglamento reikalavimų. Aptariamame reglamente yra nurodyta, kad Tyrimų ir projektavimo darbų sąnaudų normatyvai yra suskirstyti į 10 priedų, prie reglamento yra pridėtos formos, pagal kurias paminėti normatyvai turėtų būti apskaičiuojami. Iš šių formų matyti, kad kiekvienu atveju turi būti tiksliai nurodoma kiekvieno atliktino darbo pavadinimas, jo matavimo vienetas, kiekis, vertė, naudojamų medžiagų kiekiai, vertės ir kt., tačiau O. V. pasirašytame dokumente šie duomenys nenurodomi. Šiame dokumente nurodoma, kad jis buvo parengtas vadovaujantis ir Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.26:2007, jis neatitinka ir šio reglamento 9 punkto reikalavimų. Apklausiama teisme, O. V. parodė, kad nuostolius skaičiavo tiesiog pagal Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainyną, atsižvelgdama į pastato tūrį ir pagrindines konstrukcines medžiagas. Toks nuostolių apskaičiavimo būdas neturi nieko bendro nei su reglamentais, nei su Departamento direktoriaus įsakymu nustatytais reikalavimais tokiam dokumentui. Be to, iš O. V. pateikto dokumento nėra aišku, kokiu būdu buvo apskaičiuotas pastato tūris, todėl nėra galimybės patikrinti net tokiu būdu atliktų skaičiavimų patikimumo. Iš bylos duomenų ir teisme apklaustų Departamento komisijos narių bei O. V. parodymų yra neaišku, ką komisija prašė, kad O. V. įvertintų, bei ką O. V. vertino. Apklausos metu ji teigė, kad turėjo rašytinę užduotį, tačiau teismui jos taip ir nepateikė. Tokios užduoties nepateikė ir Departamentas. Išteisintųjų gynėjo teigimu nepagrįsti ir Departamento atstovų vėlesni veiksmai „tikslinant“ O. V. apskaičiuotą žalą – Departamento atstovai iš O. V. apskaičiuotos žalos atima ankstesniais gaisrais pastatui padarytos žalos dydį ir teigia, kad išteisintieji pastatui padarė 91 765 Eur žalą. Išteisintųjų gynėjui nesuprantama, kodėl Departamento direktorė nepavedė Departamento komisijai ir jos darbe turėjusiai dalyvauti ekspertei apskaičiuoti pastatui padarytą žalą pagal jo būklę 2015 m. rudenį, priėmė šios komisijos parengtą aktą ir vėliau pati matematiškai atiminėjo buvusiais gaisrais padarytos žalos dydžius, nesant patikimų duomenų apie pastato būklę iki gaisrų ir gaisrais sukeltos žalos dydį.
28. Atsiliepime nurodoma, kad pagal kaltinamojo akto formuluotes, pastato sunaikinimas yra įvertintas pinigine išraiška ir tai inkriminuojama kaip turtinė žala. Taigi, išteisintųjų gynėjui kyla abejonių, ar tas pats neteisėtų veiksmų rezultatas gali būti vertinamas kaip sukėlęs ir didelę turtinę, ir didelę neturtinę žalą. Juo labiau, byloje nesant jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima suprasti pastato sunaikinimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos santykį. Kadangi ankstesnė pastato užstatymo vieta nebuvo pripažinta vertingąją savybe, nėra jokio pagrindo teigti, kad atstačius pastatą kitoje sklypo vietoje kyla kokia nors neturtinė žala. Juo labiau, kad vieta, kurioje iki išardymo stovėjo pastatas, nebuvo sunaikinta. Ši vieta nebuvo ir nėra užstatyta kitais statiniais, o vien dėl to, kad šalia yra statomi kiti statiniai, savaime nereiškia aptariamos vietos sunaikinimo. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kaip neturtinė žala buvo vertinama ir apskaičiuojama, nebuvo apklausti specialistai ar ekspertai, galintys įvertinti nagrinėjamu atveju padarytos neturtinės žalos dydį. Departamento direktorė 2018 m. birželio 29 d. rašte Nr. (11.13)2-1734 teigė, kad nėra metodikų, kaip nustatyti padarytą žalą kultūros paveldo vietovei arba vertingajai savybei kaip kultūros paveldo objekto vieta. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2016 m. rugsėjo 19 d. posėdyje sprendė, kad pastatą „perstūmus“ jokia žala nekyla. Išteisintųjų gynėjui nėra aišku, kodėl kaltinamajame akte nurodoma, jog didelė neturtinė žala buvo padaryta valstybei, kai aptariamas pastatas pagal 2015 m. rugpjūčio 18 d. Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktą Nr. KPD-RM-2242 laikomas reikšmingu tik regioniniu lygmeniu (11 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms, išteisintųjų gynėjo teigimu, tenka konstatuoti, kad didelės neturtinės žalos požymis išteisintiesiems šioje byloje inkriminuojamas deklaratyviai. Nors prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintieji pažeidė įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo, lojalumo principus, iškraipė valstybės institucijos funkcijas, veiklos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, tokiais jų veiksmais buvo sumenkintas Departamento autoritetas, tačiau tokie kaltinimai išteisintiesiems pareikšti nebuvo. Prokuroras neprašo pakeisti kaltinimo, jį papildant ir šiais požymiais.
29. Atsiliepime pažymima, kad išteisintiesiems inkriminuota turtinė žala buvo kildinama iš Departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. J-281 sudarytos komisijos 2018 m. sausio 11 d. akto Nr. RG-1, tačiau pagal šį aktą žalos atsiradimas siejamas su netinkamais pastato savininko UAB „Via sportas“ veiksmais, o ne su išteisintųjų veiksmais. Teisme apklausiami Departamento komisijos nariai negalėjo paaiškinti, kieno vertę žymi O. V. dokumente nurodyta suma - 154 235, 75 Eur. O. V. aiškino, kad ši suma yra naujo pastato be durų, langų ir stogo statybos vertė. Išteisintųjų gynėjui nesuprantama, kaip šie vertinimai yra susiję su išteisintiesiems inkriminuojamais neteisėtais veiksmais, jie buvo kaltinami tuo, kad neteisėtus veiksmus atliko 2015 m. rudenį, taigi, jų veiksmais tariamai padaryta žala turi būti skaičiuojama, atsižvelgiant į tuo metu buvusią pastato būklę ir vertę, o ne naujo pastato statybos vertę. 2015 m. rugpjūčio 18 d. Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte Nr. KPD-RM-2242 yra nurodyta, kad 2015 m. rudenį pastatas buvo išardytas, o visos vertingosios savybės neišlikusios. Vadinasi, išteisintieji 2015 m. rudenį net teoriškai negalėjo padaryti žalos pastatui, kadangi nei paties pastato, nei jo vertingųjų savybių tuo metu jau nebuvo. Išteisintieji buvo kaltinami tuo, kad 2015 m. rudenį suderino detalųjį planą, pagal kurį saugomą pastatą buvo leista atstatyti kitoje sklypo vietoje ir nesiėmė veiksmų žemės sklypo naudojimo paskirčiai pakeisti. 2015 m. rudenį pastatas jau daugiau kaip du metai buvo išardytas ir jo konstrukcijos saugomos sklype. Taigi, išteisintųjų veiksmais žala galėjo būti padaryta tik išardyto pastato konstrukcijoms, tačiau atsižvelgiant į tai, kad išteisintiesiems inkriminuoti veiksmai siejami tik su leidimu pastatą atstatyti kitoje vietoje ir žemės paskirties nepakeitimu, išteisintųjų gynėjo nuomone, darytina išvada, kad tai neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos išardytų ir sandėliuojamų konstrukcijų būklei. Išardyto pastato konstrukcijų būklė galėjo pablogėti tik dėl netinkamo jų saugojimo, tačiau tuo išteisintieji kaltinami nebuvo.
30. Atsiliepime pažymima ir tai, kad civilinio ieškinio reikalavimas iš išteisintųjų priteisti ir Departamento išmokėtą kompensaciją pastato savininkui, yra nesusijęs su išteisintiesiems pareikštu kaltinimu ir šios bylos nagrinėjimo dalyku. Išteisintiesiems nebuvo inkriminuojami veiksmai, susiję su paminėtos kompensacijos išmokėjimu ar netinkama jos panaudojimo kontrole, tokios aplinkybės nebuvo tiriamos. Kompensacija UAB „Via sportas“ buvo išmokėta dar 2012 m., tuo tarpu išteisintieji buvo kaltinami neteisėtus veiksmus atlikę 2015 m. rudenį. Be to, Departamentas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra pareiškęs civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, atsakovu traukiant UAB „Via Sportas“. Taigi, Departamentas siekia tą pačią pinigų sumą prisiteisti du kartus. Toks veikimas vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise. Be to, Departamento atstovai viename teismo procese teigdami, kad žalą jiems padarė UAB „Via sportas“, o kitame teismo procese įrodinėdami, kad žalą jiems padarė išteisintieji, demonstruoja nepagarbą teismui. Apie tokius Departamento atstovų veiksmus atskirąja nutartimi turėtų būti informuotas kultūros ministras. Apeliacinį skundą teikiantis prokuroras, išteisintųjų gynėjo teigimu, elgiasi nenuosekliai - baigiamųjų kalbų metu valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė prašė Departamento civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, o apeliacinį skundą teikiantis prokuroras prašo jį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
31. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovo apeliacinius skundus tenkinti, civilinio ieškovo atstovai prašė (duomenys neskelbtini) atstovo ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliaciniai skundai atmestini.
32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje nesikartoja. Ginčas dėl šių požymių turinio aiškinimo byloje nekyla. Svarbu pažymėti, kad ginčas byloje nekyla ir dėl to, kad pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra laikomas nekilnojamąja kultūros paveldo vertybe (Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 74 buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. Į V-190 pripažintas valstybės viešajam pažinimui ir naudojimui saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe). Kaip matyti iš V. K. ir L. Č. pareikštų kaltinimų turinio, jie, be kita ko, buvo grindžiami tuo, jog V. K. ir L. Č., būdami valstybės tarnautojais, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra išsidėstęs aptariamas pastatas, naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę. Išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1141) buvo numatyta, kad konservacinė (saugojimo) paskirtis nustatoma saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės teisės objektai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1085 redakcija) numatė, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 6 punkte pakartojama analogiška nuostata. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame, kaip jau minėta, esantis pastatas yra pripažintas nekilnojamąja kultūros paveldo vertybe, išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimo metu (2015 m. rugpjūčio – spalio mėn.) būtų buvusi uždrausta ūkinė veikla, nesusijusi su šio objekto ir jo užimtos teritorijos specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Atvirkščiai, 2012 m. spalio 10 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos sutartimi Nr. AS-9, sudaryta tarp Departamento ir UAB „Via Sportas“, valdytojui (UAB „Via Sportas“), gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą, numatyta galimybė dalyti į atskiras dalis saugomo objekto teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, saugomo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų paskirtį, saugomo objekto teritorijoje statyti statinius, keisti reljefą, sodinti vertingąsias savybes užstosiančius želdinius, įrengti komercines reklamas, lauko antenas ir kitus techninius įrenginius saugomo statinio išorėje. Taigi, iš tokių sutarties nuostatų galima pagrįstai manyti, kad žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ūkinė veikla nebuvo uždrausta, įtvirtinant sąlygą, kad tokiems veiksmams atlikti turi būti gaunamas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos leidimas.
33. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1085 redakcija) numatė, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 1 punkte (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XII-1141 redakcija) buvo numatyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą organizuoja Kultūros paveldo departamentas. Išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (2015 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-1719 redakcija) numatė, kad fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ar jų padaliniai, kitos organizacijos ar jų padaliniai turi planavimo iniciatyvos teisę ir gali Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis tik savo valia ir sprendimu teikti savivaldybei ar kitų įstatymų nustatytiems specialiojo teritorijų planavimo organizatoriams pasiūlymus dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo ar koregavimo ir (ar) finansavimo. Taigi, išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimo metu įstatyminis reglamentavimas nenumatė Departamento teritorinių skyrių ar atskirų jų darbuotojų pareigos imtis veiksmų, susijusių su kultūros paveldo objektų žemės sklypų paskirties keitimu. Tą patvirtina ir V. K., kaip Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjo, ir L. Č., kaip Kultūros paveldo departamento teritorinio skyriaus vyriausiosios specialistės, pareigybės aprašymai, kuriuose nėra įtvirtinta konkrečių šių asmenų funkcijų, susijusių su pareiga inicijuoti žemės sklypo paskirties keitimą į konservacinę. Juo labiau, kad Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius dar 2012 m. liepos 27 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo plano dokumentams rengti adresu (duomenys neskelbtini), Žvėryno seniūnijoje (šias sąlygas parengė Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vyriausioji specialistė R. T., patvirtino - vyr. valstybinė inspektorė, pavaduojanti vedėją, N. V.). Šių planavimo sąlygų 5 punkte buvo nurodyta, kad tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-906 patvirtino detalųjį planą, kuriuo buvo siūloma pritaikyti pastatą reprezentacinei, gyvenamajai funkcijai, leisti statyti du papildomus pastatus. Taigi, dar 2012 m. išduotose planavimo sąlygose nebuvo numatyta, kad valstybės saugomo kultūros paveldo objekto teritorijai taikoma konservacinė paskirtis, nebuvo inicijuotas žemės paskirties keitimas, parengtą detalųjį planą patvirtino Vilniaus miesto savivaldybė.
34. Sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad Departamentas sprendžia klausimus dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, o Departamento darbuotojų veiksmai turi būti orientuoti į kultūros paveldo išsaugojimą, vis dėlto, valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškia tuomet, kai valstybės tarnautojas savo tarnybinę padėtį, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudoja arba nepanaudoja priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Nagrinėjamu atveju, V. K. ir L. Č. įstatymais ar kitais teisės aktais nebuvo numatyta pareiga keisti kultūros paveldo objektų žemės sklypų paskirtį į konservacinę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir išsamiai pasisakė dėl to, kad Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriuje apskritai nebuvo aiškus konservacinės žemės paskirties nustatymas, ką patvirtino liudytojais apklausti Departamento Vilniaus skyriuje dirbę asmenys - N. V., D. Š., R. T.. Nors prokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja Departamento direktorės D. V. parodymus, kad teisinis reguliavimas dėl žemės paskirties keitimo į konservacinę buvo aiškus, tačiau pati D. V. taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje nagrinėjama situacija išryškino, kad ne visiems yra aišku, kaip taikyti šias nuostatas. Aktualiu laikotarpiu buvus šią problemą patvirtina ir tai, kad Departamento direktoriaus 2017 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. Į-86 „Dėl darbo grupės sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė, kuri 2017 m. gegužės 4 d. pateikė išvadą Nr. RG-21, kurioje suformulavo rekomendacijas dėl teisės aktų keitimo, metodinių rekomendacijų tvirtinimo, mokymų organizavimo Kultūros paveldo departamento skyrių specialistams, o kol nėra įgyvendintos minėtos rekomendacijos, suformuluotas siūlymas Kultūros paveldo departamento teritoriniams skyriams nurodyti, kad jei žemės sklypuose, kurie patenka į valstybės ar savivaldybės saugomo kultūros paveldo objekto teritoriją, planuojama vystyti ūkinė veikla ir jiems dar nėra nustatyta konservacinė paskirtis, tai privaloma reikalauti keisti žemės paskirtį į konservacinę tokiais atvejais: kai rengiami teritorijų planavimo dokumentų projektai; kai rengiami žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai. Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiosios specialistės A. Z. 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. (1.32.V)2V-761 „Dėl konservacinės paskirties reikalavimo“ buvo kreiptasi į Departamentą, prašant nurodyti poziciją dėl konservacinės paskirties žemės taikymo, į kurį Departamento direktorė D. V. 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. LR-1071(11.13) atsakė, jog darbo grupės 2017 m. gegužės 4 d. išvadoje Nr. RG-21 nurodytos metodinės rekomendacijos dar nėra parengtos. Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konservacinės žemės paskirties saugomų kultūros paveldo objektų teritorijose nustatymo/keitimo procedūra Departamento teritoriniuose skyriuose nebuvo aiškiai suprantama ir ši problema iki 2017 m. liepos mėn. dar nebuvo išspręsta.
35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, t. y. iki išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimo žemės paskirties keitimas į konservacinę nebuvo inicijuotas, o 2012 m. planavimo sąlygas parengusių ir patvirtinusių R. T. ir N. V. atžvilgiu dėl to nei drausminė, nei kokia nors kita atsakomybė nebuvo taikyta, ūkinė veikla šiame žemės sklype nebuvo uždrausta, atvirkščiai, buvo leidžiama, gavus atitinkamą sutikimą, jokie teisės aktai išteisintiesiems nenumatė pareigos atlikti žemės sklypo paskirties keitimo veiksmus, o Departamente šio klausimo sprendimas nebuvo aiškiai reglamentuotas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. K. ir L. Č. veiksmai, susiję su pritarimu projektiniams pasiūlymams, specialiesiems paveldosaugos reikalavimams ir detaliojo plano korektūrai, nebuvo tyčiniai, atlikti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi.
36. V. K. ir L. Č. taip pat buvo kaltinami tuo, kad jiems sudarius galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė – pastato vieta – (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti, kad išteisintiesiems inkriminuotais veiksmais galėjo būti sunaikintas kultūros paveldo objektas – pastatas. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad aptariamas pastatas 2013 m. buvo demontuotas po gaisro, kas reiškia, kad dar iki išteisintiesiems inkriminuojamų veiksmų atlikimo, pastato, kaip statinio, realiai nebuvo. Nors Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktu Nr. KPD-RM-2242 nustatyta, kad pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra registruojamas Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, tačiau jame taip pat yra nurodyta, kad 2013 m. pastatas yra demontuotas. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas liudytoju V. K. nurodė, kad demontavimu buvo siekiama išsaugoti pastatą, išmontuotoms dalims buvo sukurta speciali patalpa saugojimui, tačiau vėliau neliko nei detalių, nei specialių patalpų saugojimui, tai, kas buvo saugoma, supuvo ir nebetinka restauravimui. Liudytojo teigimu, demontuoto pastato elementai buvo vertingi, nes tai autentiškos detalės ir pagal jas yra vienintelė galimybė restauruoti pastatą. Liudytoja D. Š. patvirtino, kad pastatas buvo neišlikęs, jis buvo demontuotas, išlikusios dalys buvo sandėliuotos, pastatas turėjo būti atkurtas. Demontavimas – tai laikinosios priemonės, kuriomis siekiama išsaugoti pastato išlikusias detales, vertingąsias savybes, turint tikslą jas panaudoti. Liudytoja I. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pastatas buvo demontuotas ir nedidelė dalis medinių konstrukcijų buvo sandėliuojama (duomenys neskelbtini) teritorijoje, tačiau 2018 m. komisijai apsilankius objekte buvo nustatyta, kad likusios pastato dalys nėra išsaugotos. Iš esmės tokias pačias aplinkybes apklausos metu nurodė ir liudytoja apklausta D. V. bei kiti liudytojai. Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. Į-281 „Dėl sužaloto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – pastato (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo komisijos sudarymo“ buvo sudaryta komisija, kuri 2018 m. sausio 11 d. aktu Nr. RG-1 pateikė savo išvadas, t. y. nustatė, kad 2017 m. gruodžio 7 d. apžiūros metu pastatas nėra atstatytas; 2013 m. nuo gaisrų nukentėjęs autentiškas pastatas buvo demontuotas ir jo nedidelė dalis medinių konstrukcijų sandėliuotos sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), teritorijoje; jokio sklypo pietrytinėje dalyje pastatyto sandėlio nebėra, o medinės konstrukcijos uždengtos juoda polietileno plėvele, kuri vietomis buvo nukritusi (suirusi) ir atmosferos krituliai tiesiogiai veikė medines dalis, pačios dalys sukrautos tiesiog ant žemės, šios netinkamai laikytos pastato dalys dėl savo dabartinės fizinės būklės negalės būti panaudotos pastatui atstatyti. Taigi, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, kad 2015 m. pastatas kaip statinys nebuvo išlikęs, jis buvo sudegęs ir demontuotas, buvo likusios tik tam tikros jo dalys, kurios buvo sandėliuojamos toje pačioje teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), turint tikslą jas panaudoti pastato restauravimui, tačiau ir šios dalys nebuvo išsaugotos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, galima būtų kalbėti tik apie šių išlikusių po pastato demontavimo dalių, o ne paties pastato, sunaikinimą, vis dėlto, nagrinėjamu atveju, tai neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą, kadangi demontuotų pastato dalių sunaikinimas (neišsaugojimas) jiems nebuvo inkriminuotas. Nors Departamento atstovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. K. nevykdė savo pareigų Departamento Vilniaus skyriuje organizuoti pastato išsaugojimo kontrolę ir tuo sudarė sąlygas sunaikinti saugomus jo elementus, tačiau kaltinime nėra nurodyta jokių teisės aktų, kuriais išteisintiesiems (ar tik V. K. kaip Departamento Vilniaus skyriaus vedėjui) būtų kilusi tokia pareiga.
37. Esminis ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), vietos sunaikinimo. Išteisintųjų teigimu, konkreti pastato užimama vieta jiems inkriminuotų veiksmų atlikimo metu nebuvo saugoma, tuo tarpu, prokuroro ir Departamento atstovo tvirtinimu, visada buvo ir yra saugomas ne tik pats pastatas, bet ir jo užimama vieta žemės sklype. Išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XII-1141 redakcija) buvo numatyta, kad į Kultūros vertybių registrą ir pagal jo duomenis sudarytą nekilnojamosios kultūros vertybės pasą (registro duomenų išraše) įrašomi šie kiekvienos registruojamos vertybės duomenys: 1) nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas; 2) vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. Departamento direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 (Departamento direktoriaus 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. Į-406 redakcija) patvirtinto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo 21 punkte buvo numatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija yra vientisa, o nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribų plane, be kita ko, būtina pažymėti kultūros paveldo objektus ir vietoves, kurioms Aktu nustatomos ar tikslinamos vertingosios savybės, ir tokių objektų teritorijų bei vietovių ribas, teritorijoje esančias vertingąsias savybes, jei tokių yra.
38. Nagrinėjamu atveju, Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies paveldosaugos reikalavimus nustato Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. KPD-RM-2173. Šio akto 2.1.6 punkte nurodyta, kad šios vietovės vertingoji savybė yra vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos - pastato vieta (duomenys neskelbtini), tačiau konkrečios pastato vietos koordinatės nėra nurodytos. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo Kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktu Nr. KPD-RM-2242 nekilnojamoji kultūros vertybė – pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) – buvo registruojama Kultūros vertybių registre kaip „pavienis kultūros paveldo objektas“, „statinys“. Šio akto 7 punkte yra išvardinamos šios vertybės vertingosios savybės, pastato vietos tarp šių savybių nėra, 12 punkte yra pateiktos vertybės apibrėžtos teritorijos ribos, nurodant konkrečias jos koordinates, kurios sutampa su sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribomis. Šio akto priedu esančiame Apibrėžtų teritorijos ribų plane kaip nekilnojamoji kultūros vertybė yra įvardinamas pastatas, o pastabose nurodoma, kad nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtos teritorijos ribos sutampa su suformuoto žemės sklypo ribomis, šios ribos ir yra sukoordinuotos pačiame plane, o pats nekilnojamojo kultūros paveldo objektas – pastatas yra tiesiog pažymėtas, bet jo vieta plane nesukoordinuota. Taigi, nors plane pastatas pažymėtas kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė, bet šios vertybės užstatytas plotas nėra sukoordinuotas ir pažymėtas kaip vertingoji savybė. V. K. ir L. Č. buvo kaltinami tuo, kad veikė nepaisydami šių Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, neturi pagrindo vienareikšmiškai tvirtinti, kad pagal šių aktų, vertinant juos kartu su priedais, reikalavimus buvo saugomas ne tik nekilnojamojo kultūros paveldo objektas – pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bet ir konkreti jo užimama vieta žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad kartu su šiuo pastatu yra saugoma ir jo teritorija, t. y. visas žemės sklypas, kurio koordinatės yra aiškiai įvardintos Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo Kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akte Nr. KPD-RM-2242 ir pažymėtos prie jo pridėtame Apibrėžtų teritorijos ribų plane, tačiau dėl konkrečios pastato vietos apsaugos tokios kategoriškos išvados teismas daryti neturi teisinio pagrindo. Net ir išteisintiesiems suformuluotuose kaltinimuose nurodyti kaip pažeisti teisės aktai numato teritorijos, o ne nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vietos apsaugą - Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, IV skyriaus „Konservacinės paskirties žemė“ 15 punkte numatyta, kad kultūros paveldo objektų žemės sklypai – saugomiems kultūros paveldo objektams ar vietovėms skirti žemės sklypai, kuriems nustatomos šių sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama: naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. Nagrinėjamu atveju, kompleksiškai vertinant šiame nutarties punkte aptartus Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo Kultūros paveldo vertinimo tarybos aktus, laikytina, kad kultūros paveldo objekto – pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), užimama ir jam nustatyta teritorija buvo šiam objektui suformuotas žemės sklypas Nr. 4400-2179-8516 (teritorijos plotas – 4 402 m²). Taigi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad išteisintieji savo tyčiniais veiksmais sunaikino kultūros paveldo objekto – pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vietą ir tokie jų veiksmai galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti.
39. Šiame kontekste ypač svarbu pažymėti ir tai, kad pastato vieta galutinai nėra sunaikinta. Vilniaus miesto apylinkės teisme šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-64-592/2020 (ginčas perduotas teisminei mediacijai) pagal civilinės ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Via sportas“ ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo ieškiniu prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 29 d. Leidimo statyti naują(-us) statinį(-ius) Nr. LSNS-01-161229-00802 galiojimą, įpareigoti atsakovą UAB „Via sportas“ pagal reikiamai parengtą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį taip, kad jis atitiktų teisės aktų reikalavimus ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, o jam šių veiksmų neatlikus, įpareigoti jį savo lėšomis pašalinti statybos žemės sklype kadastrinis Nr. 0101/0039:1406, (duomenys neskelbtini), padarinius ir sutvarkyti statybvietę. Taigi, šiuo metu teismas neturi pagrindo tvirtinti, kad pradėtų statybų padariniai yra negrįžtami ir pastato vietos nėra galimybės atkurti.
40. Sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kurios pritarimas buvo gautas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), perstatymui kitoje žemės sklypo vietoje, oficialiai neturėjo kompetencijos spręsti tokio klausimo, kadangi tiek pastato, tiek Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, reikšmingumo lygmuo yra aukštesnis nei vietinis, be to, tuomet, kai šis klausimas buvo sprendžiamas, Tarybos įgaliojimai buvo pasibaigę. Vis dėlto, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, pati Departamento direktorė D. V. 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. (11.13)2-112 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, prašydama pateikti Departamentui nuomonę dėl pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atkūrimo atvejo: 1) ar Pastato atkūrimo vietos pakeitimas tame pačiame sklype pažeis Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 33652) vertingąją savybę, t. y. ar pastato konkreti vieta yra vertingoji savybė; 2) ar šio ir kitų sunykusių pastatų atkūrimo problematikos sprendimams neturėtų būti nustatytos metodinės rekomendacijos, patvirtintos teisės aktais. Iš šio rašto akivaizdu, kad pastato perkėlimo į kitą vietą tame pačiame žemės sklype klausimas buvo keliamas ne tik Departamento Vilniaus skyriuje, t. y. V. K. ir L. Č. to nedarė savavališkai, bet šia tema buvo diskutuota ir su Departamento direktore. Negana to, Departamento direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. Į-54 „Dėl laikinosios komisijos sudarymo“ buvo sudaryta laikinoji komisija, kuri nagrinėjo faktines aplinkybes dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarimo (suderinimo) Nr. 223-PP „Gyvenamųjų namų komplekso (duomenys neskelbtini) m. sav., statybos projekto projektiniams pasiūlymams“ ir Departamento Vilniaus skyriaus išduotų 2015 m. spalio 15 d. Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. EV-837 „Gyvenamųjų namų komplekso (duomenys neskelbtini) statybos projektui“ ir nusprendė kreiptis į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą dėl nuomonės pateikimo. Taigi, dar 2016 m. Departamento laikinoji komisija vertino išteisintųjų parengtus ir patvirtintus dokumentus, jų neteisėtumo nenustatė, o nutarė kreiptis į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą dėl nuomonės pateikimo, kas tik patvirtina, kad ir pačiame Departamente nebuvo galutinai aišku, ar pastato konkreti vieta yra vertingoji savybė, o sunykusių pastatų atkūrimas buvo problematiškas. Kaltinime nurodyti išteisintųjų priimti ir patvirtinti dokumentai nėra pripažinti neteisėtais ir galioja iki šiol. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba išsakė vieningą nuomonę, jog saugoti buvusį užstatymą be išlikusio statinio, o neleisti vystytis teritorijos užstatymo galimybei nėra tikslinga, šiuo konkrečiu atveju tikslinga yra restauruoti-atkurti sunykusią kultūros vertybę toje pačioje, jai priskirtoje, teritorijoje (sklype), „perstūmus“ užstatymo kontūrą, negu saugoti tiesiog buvusio užstatymo vietą be jokio statinio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nepaisant to, kad, Departamento darbuotojų nuomone, susidariusioje situacijoje nesivadovautina Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pateikta išvada, vis dėlto, tokią poziciją išsakė institucija, sudaryta iš atitinkamą išsilavinimą turinčių asmenų, kas reiškia, kad sprendimas pakeisti pastato vietą žemės sklype nebuvo tik niekuo nepagrįsta vienasmeniška V. K. nuomonė.
41. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje buvo ir yra numatyta, jog kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti, kas reiškia, kad kultūros paveldo objekto perkėlimui reikalingos objektyvios priežastys, patvirtinančios siekį jį išsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad nagrinėjamu atveju, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu V. K. ir L. Č. aiškių, objektyviomis aplinkybėmis pagrįstų pastato perkėlimo priežasčių įvardinti negalėjo, t. y. išteisintieji nepagrindė to, kad pastato nebuvo galimybės išsaugoti (atstatyti, restauruoti) jo buvusioje vietoje (kaip tai buvo numatyta 2009 m. Tvarkybos darbų projekte) ir, siekiant jį išsaugoti, buvo būtinas pastato perkėlimas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu išteisintiesiems priimant 2015 m. sprendimus, nurodytus kaltinime, ir buvo padaryti tam tikri teisės aktų pažeidimai, tai jie negali būti pagrindu baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kilti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas, tačiau piktnaudžiavimas kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikri pavojingi padariniai, padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Įstatymas baudžiamąją atsakomybę pagal BK 228 straipsnio 1 dalį sieja su didelės žalos padarymu, kuri gali būti tiek turtinė, tiek neturtinė, tačiau turi būti neginčijamai įrodyta, kad netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, jokie kiti reikšmingi veiksniai prie didelės žalos kilimo neprisidėjo ir jos nenulėmė.
42. V. K. ir L. Č. buvo kaltinami tuo, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi padarė didelę turtinę žalą valstybei – 91 765 Eur. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju, 91 765 Eur turtinė žala yra kildinama iš kultūros paveldo objekto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sunaikinimo, ji buvo gauta matematiškai atimant iš nustatytos pastato atkuriamosios vertės (154 235,75 Eur) abiejų – 2009 m. ir 2012 m. – gaisrų metu padarytą bendrą žalos dydį (62 470,46 Eur). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Departamentas baudžiamojoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš V. K. ir L. Č. 124 443,25 Eur žalos atlyginimo, kurią sudaro ne tik 91 765,29 Eur suma dėl saugomai nekilnojamai kultūros vertybei – pastatui (duomenys neskelbtini), padarytos žalos, bet ir 32 677,96 Eur suma dėl UAB „Via sportas“ išmokėtos kompensacijos. Iš Departamento atstovo apeliacinio skundo turinio ir baigiamojoje kalboje apeliacinės instancijos teisme išsakytos pozicijos akivaizdu, kad šį civilinio ieškinio reikalavimą Departamentas palaiko, vis dėlto, išteisintiesiems nebuvo inkriminuoti jokie veiksmai, susiję su tokios kompensacijos išmokėjimu ar netinkama jos panaudojimo kontrole, ši suma kaltinime nėra nurodyta kaip išteisintųjų veiksmais padarytos turtinės žalos dalis, tokios aplinkybės baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriamos, todėl dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
43. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, Departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. Į-281 „Dėl sužaloto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – pastato (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo komisijos sudarymo“ buvo sudaryta komisija, kuri 2018 m. sausio 11 d. aktu Nr. RG-1 pateikė savo išvadas, t. y. nustatė kultūros paveldo objektui – pastatui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), padarytą nuostolių dydį – 154 235,75 Eur, ir pasiūlė atkūrimo būdą. Kaip matyti iš šio akto turinio, tokio dydžio žala, komisijos vertinimu, padaryta būtent dėl nekilnojamosios kultūros vertybės – pastato – sunaikinimo, taip pat nurodant ir tai, kad žalą didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomam kultūros paveldo objektui padarė UAB „Via sportas“, 2013 m. demontavęs pastatą ir neįgyvendinęs 2009 m. Tvarkybos darbų projekto. Taigi, pirmiausia, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žalos atsiradimas 2018 m. sausio 11 d. akte Nr. RG-1 buvo kildinamas iš netinkamų UAB „Via sportas“ veiksmų ir nebuvo siejamas su V. K. ar L. Č. neteisėtų veiksmų atlikimu. Negana to, tokio dydžio žala ir negali būti siejama su išteisintųjų veiksmais, kadangi, kaip nustatyta šios nutarties 36 punkte, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jiems kaltinime inkriminuotais veiksmais buvo sunaikintas kultūros paveldo objektas – pastatas. Nenustačius teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir kilusių padarinių, kilusi didelė turtinė žala kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis laikoma nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos nustatymo būdo (jos apskaičiavimo metodikos) netenka teisinės reikšmės. Šioje vietoje pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1439-866/2020 (šiuo metu sustabdyta) pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovei UAB „Via sportas“ dėl žalos (154 235, 75 Eur), padarytos valstybės saugomai nekilnojamajai kultūros vertybei – pastatui (duomenys neskelbtini), atlyginimo, kas reiškia, kad šioje civilinėje byloje galimai ir bus sprendžiamas padarytos turtinės žalos (taip pat ir jos dydžio pagrįstumo) atlyginimo klausimas.
44. V. K. ir L. Č. taip pat buvo kaltinami ir tuo, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi padarė didelę neturtinę žalą - sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu, apsauga. Kaip jau išsamiai pasisakyta šios nutarties 38 punkte, pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vieta Departamento sudarytos vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktu Nr. KPD-RM-2242 vertingąja savybe pripažinta nebuvo, ji taip pat nebuvo sukoordinuota, dar 2013 m. pastatas buvo demontuotas ir nei viena vertingoji jo savybė nebuvo išlikusi. Abejonių dėl to, ar pastato vietą galima laikyti jo vertingąja savybe kilo ne tik išteisintiesiems, bet ir Departamentui, todėl, prašant pateikti nuomonę šiuo klausimu, buvo kreiptasi į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, kuri pastato perkėlimui į kitą vietą tame pačiame žemės sklype pritarė. Taip pat, kaip nurodyta šios nutarties 34 punkte, Departamento darbuotojams abejonių kėlė ir žemės paskirties keitimo į konservacinę teisinis reglamentavimas, 2012 m., išduodant planavimo sąlygas detaliojo plano dokumentams rengti adresu (duomenys neskelbtini), Žvėryno seniūnijoje, toks žemės paskirties keitimas inicijuotas nebuvo, šiuo klausimu Departamente buvo sudaryta darbo grupė ir rengiamos metodinės rekomendacijos. Esant visumai šių aplinkybių, V. K. ir L. Č. veiksmų 2015 m. rugpjūčio – spalio mėn. nėra pagrindo laikyti piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, sukėlusiu didelę neturtinę žalą, kaip tai yra numatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje. Juo labiau, kad Departamento direktorė 2018 m. birželio 29 d. rašte Nr. (11.13)2-1734 nurodė, kad nėra metodikų, kaip nustatyti padarytą žalą kultūros paveldo vietovei arba vertingajai savybei kaip kultūros paveldo objekto vieta, todėl Departamentas pasisakė tik dėl paties pastato sunaikinimo ir jo atkuriamosios vertės nustatymo. Jeigu ir būtų nustatyti šios nutarties 41 punkte nurodyti pažeidimai, nėra pagrindo teigti, kad jais galėtų būti padaryta didelė neturtinė žala, kaip ji suprantama BK 228 straipsnio 1 dalies kontekste, kadangi prie šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos situacijos susidarymo prisidėjo visuma reikšmingų šioje nutartyje aptartų veiksnių ir visi jie nulėmė, kad pastatas kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas nebuvo išsaugotas. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, V. K. ir L. Č. veiksmai nebuvo vieninteliai ir esminiai, sudarant sąlygas pakeisti kultūros paveldo objekto vietą ir užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu, apsauga.
45. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs išteisintųjų veiksmuose tyčios, turėjo spręsti klausimą dėl jų veiksmų perkvalifikavimo pagal BK 229 straipsnį. BK 229 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Kaip nustatyta šios nutarties 43-44 punktuose, didelės žalos požymis nagrinėjamoje byloje nenustatytas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo kalbėti apie V. K. ir L. Č. inkriminuotų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 229 straipsnį.
46. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad išteisintųjų V. K. ir L. Č. veiksmai, nagrinėjamu atveju, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (ar BK 229 straipsnį), todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.