- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-123-870/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00103-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- S. V.
- Advokatai
- Ramutė Veronika Šalaviejūtė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovams R. Š., A. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 2 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per bausmės laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš S. V. priteista 22 415,05 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. V. nuteistas už tai, kad jis veikdamas pagal UAB „S.“ direktorės I. P. 2010 m. kovo 1 d. įgaliojimą, išduotą penkeriems metams, pilnai atstovauti įmonę atliekant statybos, rekonstrukcijos, remonto darbus išnuomotame pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje (Šv. Kotrynos bažnyčios ir Benediktinių vienuolyno ansamblis), tuo tikslu savo nuožiūra pasirašyti sutartis, atliktų darbų aktus, statybos žurnalą, gauti sąlygas, samdyti darbų rangovus, priimti ar atsisakyti priimti atliktus darbus, taisyti darbų defektus, apmokėti už atliktus statybos, rekonstrukcijos bei remonto darbus, atlikti visus kitus reikiamus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, būdamas atsakingu už vykdomus tvarkybos darbus patalpose, esančiose pastate, Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, UAB „S.“ valdomose pagal 2009 m. spalio 26 d. sudarytą nuomos sutartį Nr. N09-15 dėl nekilnojamojo turto, sudarytą su VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba, nuo 2009 m. spalio 26 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d., žinodamas, kad tvarkybos darbams, atliekamiems patalpose, esančiose pastate, Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, kuris kultūros vertybių registre įregistruotas kaip vienuolyno pastatas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25027), kuris yra Benediktinių vienuolyno ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 643) sudėtinė dalis, ir šiam pastatui yra numatyti specialūs saugojimo – tvarkybos ir naudojimo reikalavimai, nes jis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona, prieš atliekant tvarkybos darbus, nurodytame pastate tyčia, neužtikrinęs, kad prieš atliekant vidaus statybos ar tvarkomuosius paveldosaugos darbus būtina gauti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio numatytų darbų projektinius pasiūlymus bei leidimą, savavališkai, be privalomo projekto ir leidimo, pasamdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, kurie atliko šiuos vidaus statybos darbus: iki žvalgomųjų architektūrinių tyrimų, virš įėjimo į patalpas, pažymėtas plane (FF2), pakeitė barokinio ovalo langą bei sunaikino lango grotas, taip pat sunaikino fasadines XIX a. pabaigos dvivėres duris, vietoje jų įstatant kitas, pirmajame aukšte iškertant sunaikino XVIII a. plytų mūrą tarp patalpų, pažymėtų plane 1-240 ir 1-241, 1-241 ir 1-242, pirmajame aukšte, iš patalpos 1-240 į koridorių (patalpa 1-239), sunaikino horizontalią sąramą virš durų angos, įrengiant lenktos sąramos imitaciją, pirmojo aukšto patalpose, pažymėtose plane 1-239, sunaikino skliautą, jį iškertant ir įrengiant laiptinę į antrąjį aukštą, pirmajame aukšte, patalpose, plane pažymėtose 1-244 ir 1-248, sunaikino tris langus, suformuojant koridorinę sistemą bei sienas uždengiant plokštėmis, antrajame aukšte išardant sunaikino XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios plytų mūro pertvaras tarp patalpų, pažymėtų plane 2-230, 2-227, 2-225, 2-224, 2-223, o taip pat darbų metu sunaikino Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. gruodžio 15 d. išduotose tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygose (laikinajame apsaugos reglamente) Nr. 25 nurodytame 1998 m. spalio 20 d. kultūros vertybės pagrindiniame dosjė numatytas išsaugoti autentiškas duris bei autentiškas medines ir metalines vidaus įrangos detales: pirmajame aukšte, patalpoje, pažymėtoje plane 1-246, sunaikino kairėje pusėje buvusią sukamą medinę spintelę, o dešinėje pusėje sunaikino langelį su grotomis, įrengdamas plokštes, pirmajame aukšte, ties įėjimu iš patalpos Nr. 1-246 į patalpą, pažymėtą plane 1-243, sunaikino medines duris bei sunaikino virš durų angos autentišką horizontalią durų angą, padarant lenktos sąramos imitaciją, pirmajame aukšte, iš patalpos 1-246 einant į patalpą, pažymėtą plane 1-245, sunaikino medines duris su uždaromu langeliu, pirmajame aukšte, patalpoje 1-243, sunaikino parlatorijaus langelį, viso tokiais savo veiksmais sunaikino didelės vertės, didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kurių bendra vertė 22 415,05 Eur.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu S. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir išteisinti jį dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto teigimu, nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai jo veiką kvalifikuojant kaip tyčinį svetimo turto sunaikinimą, kadangi nėra jokių jo tyčią pagrindžiančių įrodymų. Be to, nuosprendis tinkamai nemotyvuotas, nėra nurodyta, kuo vadovaujantis teismas vadovavosi vienais įrodymais ir atmetė kitus, kodėl vertino tik jį kaltinančius argumentus ir atmetė teisinančius įrodymus. Teismas, apelianto nuomone, išvadas pagrindė tik spėliojimais ir prielaidomis bei prieštaringais ir neleistinais įrodymais, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų. Teismas tyrė vienpusiškai ir tendencingai surinktus tik jį kaltinančius įrodymus, netyrė sąmoningai nesurinktų ir nepateiktų apeliantą teisinančių įrodymų, nepareikalavo surinkti bei pateikti šiuos įrodymus. Teismo nuosprendis nepagrįstas visapusišku ir išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos įrodymų visapusišku vertinimu.
3. Apeliantas neigia sugadinęs kaltinime nurodomą turtą:
3.1 dėl fasadinių XIX a. pabaigos dvivėrių durų sunaikinimo paaiškino, kad, vadovaujantis E. P. 1994 metais parengtų „Paminklotvarkos sąlygų“ (toliau PaminkIotvarkos sąlygos) I tomo VII korpuso pozicijos 1702, šios durys galėjo būti ir tarpukario, tai yra XX a. pradžios. Tokiu atveju, durų luktūrinė vertė žymiai skirtųsi. Be to, teismas apelianto kaltę grindė ir Kultūros vertybės pagrindiniame dosje (toliau Dosje) nurodytomis saugotinomis vertybėmis. Tačiau jame nurodyta, kad saugotinos tik autentiškos durys, o kaltinime ir nuosprendyje nurodytos durys nėra autentiškos, kadangi minėtame Dosje nurodyta, kad ansamblis dabartinę išvaizdą įgijo XVIII a. II p. - XIX a.pr. Todėl netgi jeigu šios durys būtų pagamintos XIX a.pab., o tuo labiau tarpukariu, tai yra XX a.pr., tai jos niekaip negalėtų būti autentiškos, todėl negalėjo būti saugomos;
3.2 dėl barokinio ovalo lango pakeitimo ir lango grotų sunaikinimo paaiškino, kad ovalo langas nėra nurodytas kaip saugotinas (Paminklotvarkos sąlygos, taip pat Dosje), todėl už jo sunaikinimą negali kilti atsakomybė. Dosje yra nuoroda apie saugomas autentiškas medines ir metalines vidaus įrangos detales, tačiau Paminklotvarkos sąlygose nurodyta, kad grotų įrengimo laikas nežinomas. Nesant duomenų apie grotų pagaminimo laiką, nėra įrodymų, kad šios grotos buvo saugomos;
3.3 dėl 1-ojo aukšto XVIII a. plytų mūro tarp patalpų sunaikinimo iškertant, paaiškino, kad plytų mūras iš dalies jau buvo iškirstas 1994 m. (tarp patalpų, pažymėtų plane 1-240 ir 1-241, buvo iškirstas praėjimas, o tarp patalpų, pažymėtų plane 1-241 ir 1-242, iškirsta pusė sienos). Taigi, apelianto teigimu, neaišku, už kokios dalies plytų mūro ar viso plytų mūro sunaikinimą jis buvo nuteistas. Be to, Paminklotvarkos sąlygose ir Dosje šis plytų mūras nėra nurodytas kaip saugotinas, todėl už jo sunaikinimą negali kilti teisinė atsakomybė;
3.4 dėl 1-ajojo aukšto patalpose, pažymėtame plane 1-239, skliauto sunaikinimo, jį iškertant ir įrengiant laiptinę į antrąjį aukštą paaiškino, kad Paminklotvarkos sąlygose šis skliautas nėra nurodytas kaip saugotinas, jose kaip saugotinas nurodytas tik 2-ojo aukšto skliautas, kuris yra tarp 2-ojo aukšto ir palėpės, todėl už jo sunaikinimą negali kilti jokia teisinė atsakomybė. Be to, teigia neturėjęs pagrindo abejoti tuo, kad buvo duotas sutikimas ir pritarimas iškirsti skliautą ir įrengti laiptus į 2-ąjį aukštą, kadangi A. G. jam parodė už kultūros paveldo apsaugą atsakingos auteritetingos komisijos - Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio protokolą 2010-02-12 Nr. 70, kuriame yra pritariama būtent tokiu būdu ir toje vietoje įrengti laiptus į 2-ąji aukštą;
3.5 dėl nuteisimo už tai, kad 2-jame aukšte sunaikino, išardant XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios plytų pertvaras tarp patalpų, pažymėtų plane 2-230 – 2-227, 2-226 – 2-225, 2-224 – 2-223, paaiškino, kad, kaip matyti iš 2011 m. birželio 16 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Akto Nr. RG-85, „Pagal Projektą II a. buvo numatyta galimybė išardyti mūrą (0,5 plytos storio), apjungiant celes, tarp patalpų 2-230 – 2-227, 2-226 - 2-225, 2-224 - 2-223, tačiau išardytos ir visos kitos II a. XVIII a. pab, - XIX a. pr. plytų mūro pertvaros (FF 11)“. Apeliantas teigia, kad Kultūros paveldo departamentas nepareiškė jokių pretenzijų dėl Projekte numatyto plytų mūro išardymo tarp patalpų 2-230 - 2-227, 2-226 - 2-225, 2-224 - 2-223, tai yra leido jas išardyti. Kultūros paveldo departamentas reiškė pretenzijas tik dėl kitų pertvarų išardymo, tačiau kitų pertvarų išardymu jis nebuvo kaltinamas;
3.6 dėl 1-ojo aukšto patalpoje (1-246) kairėje pusėje buvusios medinės spintelės sugadinimo paaiškino, kad Dosje kaip saugotinos yra nurodytos tik autentiškos medinės ir metalinės vidaus įrangos detalės. Vadovaujantis Paminklotvarkos sąlygomis, spintelės pagaminimo laikas nežinomas. Be to, byloje nėra įrodymų, kad minėta sukama spintelė patalpų perdavimo UAB „S.” metu jose dar būtų buvusi;
3.7 dėl 1-ojo aukšto patalpoje (1-246), dešinėje pusėje esančio langelio su grotomis sunaikinimą, įrengiant gipso kartono plokštes ir paliekant tik grotas, paaiškino, jog, vadovaujantis nurodytomis Paminklotvarkos sąlygomis, byloje nėra jokių įrodymų, kad šis langelis buvo saugomas bei kad minėtas langelis patalpų perdavimo UAB „S.“ metu jose dar būtų buvęs;
3.8 dėl 1-jame aukšte, ties įėjimu iš patalpos 1-246 į patalpą, pažymėtą plane 1-243, medinių durų bei virš durų angos autentiškos horizontalios durų angos sunaikino, padarant lenktas sąramos imitaciją, paaiškino, jog UAB „K.“ parengtame kadastrinių matavimų pirmojo aukšto plane, sudarytame pagal 2006-06- 03 kadastrinių matavimų duomenis, jokios durys tarp patalpų, pažymėtų plane 1-246 ir 1-243 atliekant kadastrinius matavimus 2006-06-03 nėra užfiksuotos, kaip nėra užfiksuota ir durų anga, už kurių sunaikinimą buvo nuteistas. Patalpos UAB „S.“ buvo perduotos tik 2009 m. spalio 26 d., o šių durų ir durų angos nebebuvo jau 2006 m. birželio 3 d.;
3.9 dėl 1-jame aukšte, iš patalpos 1-246 einant į patalpą, pažymėtą plane 1-245, medinių durų su uždaromu langeliu sunaikinimo paaiškino, kad šios durys, kaip matyti iš 2011 m. birželio 16 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Akto Nr. RG-85, nebuvo sunaikintos;
3.10 dėl 1-jame aukšte (patalpoje 1-243) esančios parlatorijaus langelio sunaikinimo, jį uždengiant, paaiškino, kad jeigu parlatorijaus langelis buvo uždengtas, tai jis negalėjo būti sunaikintas. Be to, Paminklotvarkos sąlygose - pozicijoje 1710 nurodyta, kad parlatorijaus „Langelis užmūrytas“, kas akivaizdžiai įrodo, kad jau 1994 metais jis buvo uždengtas, jį užmūrijus;
3.11 dėl 1-jame aukšte, patalpoje, pažymėtoje plane 1-242, 1994 m. paminklosaugos sąlygose minimų medinių durų su kalvio darbo dekoratyviniais vyriais sunaikinimo, paaiškino, kad, kaip matyti iš UAB „K.“ parengto pirmojo aukšto plano, patalpoje, plane pažymėtoje 1-242, yra ne vienerios, bet dvejos durys. Paminklotvarkos salygose taip pat nurodytos dvejos durys su dekoratyviniais kalvio darbo vyriais - pozicija 1711 ir 1713. Todėl neaišku, kokių durų sunaikinimu yra nuteistas. Tokiu kaltinimu buvo pažeistos jo teisės į gynybą.
4. Apelianto teigimu, teismo teiginių apie tai, jog kultūros vertybės buvo sunaikintos būtent tuo metu, kai patalpas valdė UAB „S.“, o jų pritaikymu viešojo maitinimo įstaigos veiklai rūpinosi S. V., taip pat nesant surinkta duomenų, leidžiančių teigti, kad pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5 Vilniuje, buvusios vertybės buvo sunaikintos ar pačios sunyko iki šių patalpų nuomos sutarties su UAB „S.“, sudarymo, nurodydamas, jog nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad jis matė visas ar bent jau didžiąją dalį, o taip pat kurią dalį, tariamai sunaikintų vertybių jų perdavimo UAB „S.“ metu arba netrukus po tokio perdavimo. Byloje yra priešingi rašytiniai įrodymai, kurie nekelia abejonių dėl jų teisingumo, tai, kaip minėta, UAB „K.“ parengtas pirmojo aukšto planas, kuris buvo sudarytas pagal 2006-06-03 kadastrinių matavimų duomenis.
5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo daug dėmesio skyrė aplinkybei, kad vidaus patalpų įrengimo darbus jis atliko neturėdamas tam reikiamo leidimo. Ši aplinkybė, apelianto manymu, neturi įtakos konstatuojant BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą. Apeliantas skunde analizuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, padarydamas išvadą, jog už statybą be atitinkamo leidimo, kuriuo kaip esminiu argumentu teismas grindė apelianto kaltę, ar už vertingąsias savybes naikinančių statybos darbų atlikimą yra numatyta administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, kurią teismas nepagristai taikė šioje byloje. Tokiu būdu teismas taip pat akivaizdžiai nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo suformuotos praktikos ir išaiškinimų. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad statybų leidimas turėjo būti išduodamas patalpų savininkui, t.y. Vilniaus Arkivyskupijos ekonomo tarnybai, kuriai 2010 m. vasario 2 d. ir buvo išduotas Leidimas atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus Nr. 06. Tuo tarpu, apeliantas nurodo tokio leidimo negalėjęs gauti.
6. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl jo kaltės formos nustatymo, nurodydamas, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio teismo išvadą, kad jis būtų suvokęs, jog atlieka neteisėtą veiką numatęs žalingus padarinius, kilsiančius dėl šios veikos, ir kad jis tų padarinių būtų norėjęs. Nurodo ėmęsis visų priemonių, kad remonto darbai patalpose būtų vykdomi teisėtai, pasitikėjo pasamdyta specializuota įmone UAB „A.“, kad ši visus dokumentus sutvarkė tinkamai, gavo visus reikiamus leidimus. Teigia nebuvęs informuotas apie reikalingumą leidimų atlikti vidaus remonto darbus, nėra pasirašęs ant dokumentų, kuriuose būtų nurodytas tokių leidimų būtinumas, darbų atlikimo sąlygos, taip pat nėra pasirašęs ant 2009 m. spalio 26 d. Nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. N09115, 2009 m. spalio 26 d. Nuomojamų patalpų perdavimo-priėmimo akto, Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio (VPT) 2009 m. gruodžio 15 d. išduotų tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. 25, kuriame nurodytos saugotinos vertybės. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie įrodytų, kad S. V. būtų žinojęs apie tokius dokumentus ir apie juose įtvirtintas dokumentų paruošimo ir darbų atlikimo sąlygas. Taip pat teigia nesant įrodymų, kad būtų turėjęs ar matęs Paminklotvarkos sąlygas. Apeliantas akcentavo ir tai, kad neturėjo specialių žinių statybinės dokumentacijos tvarkymo ir statybų vykdymo kultūros paveldo objekte srityje, nėra baigęs panašaus profilio mokslų. Taigi jei ir atliko nuosprendyje nurodytus ar kitus neteisėtus veiksmus, tai juos galėjo atlikti dėl specialaus išsilavinimo ir specialių žinių neturėjimo. Teigia nesupratęs, kad patalpose galėjo būti saugomos didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės. Visus vidaus statybos darbus neoficialiai atliko UAB „Š.“. Byloje nėra jokių įrodymų, kad S. V. būtų tyčia leidęs atlikti statybos darbus taip, kad būtų sunaikintos kultūros vertybės. Nurodo pasitikėjęs pasamdytomis specializuotomis įmonėmis (UAB „Š.“, UAB „C.“). Apeliantas pažymėjo, kad teismas nepagristai rėmėsi ir teismo posėdyje neapklausto V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais remtis draudžia ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika.
7. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis sunaikino didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Tokias išvadas teismas padarė tik dėl to, kad Benediktinų vienuolyno ansamblis, esantis Šv. Ignoto g. 5 Vilniuje, į registrą įrašytas 1999 m. gruodžio 7 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimu paskelbtas kultūros paminklu. Iš šio juridinio fakto teismas padarė prielaidą, kad ir pastato vidus, jame esantys elementai iš tikrųjų turi didelę kultūrinę, istorinę reikšmę. Apeliantas teigia, jog kultūros paminklas yra Benediktinių vienuolyno ansamblis, tačiau pastarojo jis nesunaikino. Tuo tarpu, jo vidaus ir jame esančių elementų kultūrinės, istorinės reikšmės teismas net nenagrinėjo, bet rėmėsi tik prielaida, kad jeigu pastatas turi didelę kultūrinę, istorinę reikšmę, tai ir jo vidus bei jame esantys elementai taip pat turi didelę kultūrinę, istorinę reikšmę. Apeliantas pabrėžė, kad saugomi ne bet kokie vidaus elementai, o tik autentiški. Nurodo, kad teismas turėjo pareigą išsiaiškinti atskirai visų tariamai sunaikintų vertybių autentiškumą, siekiant padaryti išvadą, ar vidus ir jame esantys elementai tikrai turi didelę kultūrinę, istorinę reikšmę, taip pat ar visi, ar tik kai kurie iš jų turi tokią reikšmę, kadangi jeigu šie elementai ar dalis jų net nėra saugotini, tai akivaizdu, kad jie negalėjo turėti ne bet kokią, bet didelę, kultūrinę, istorinę reikšmę.
8. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo pasirinktu padarinių nustatymo būdu, įvertindamas jį kaip ydingą ir nurodydamas, kad nebuvo gauta specialisto išvada, todėl teismas be jokių įrodymų ir teisinio pagrindo pripažino jį kaltu sunaikinus didelės kultūrinės, istorinės reikšmės turinčias vertybes. Taip pat nesutinka ir su tuo, sunaikinto turto didelės vertės skaičiavimu, teigdamas, kad sunaikinto turto vertės nustatymas, vadovaujantis vieninteliu įrodymu – UAB „A.j.“ atliktu orientaciniais skaičiavimais, prieštarauja LAT ir kitų teismų suformuotai praktikai ir išaiškinimams, nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų tiksliai neįmanoma įvertinti, ar galimai sunaikinto svetimo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Teigia, kad sunaikinto turto vertė buvo paskaičiuota kaip orientacinė suma, šiame kontekste akcentavo ir paskaičiavimus atlikusio liudytojo K. K. parodymus. Apeliantas pateikia ir Lokalinės sąmatos analizę, teigdamas, kad į ją yra įtraukta daug darbų ir medžiagų, kurių negalima vertinti kaip sunaikinto turto, kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu tokio turto apskritai nebuvo arba byloje įrodyta, kad toks turtas nebuvo sunaikintas, arba skaičiuojant turto vertę, atkūrimo pasekoje jis būtų žymiai mažesnis. Pabrėžė, kad į šią Lokalinę sąmatą įtrauktus hipotetinius priedus, „aplipusius“ šią sąmatą, kurių dydis yra tik teorinis skaičius, tačiau šie skaičiai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip sunaikinto turto vertės dalis. Apelianto teigimu, jeigu sunaikinto turto vertę skaičiuoti pagal teismo akceptuotą metodiką -skaičiuoti tik absoliutų sunaikinto turto verčių dydį, neskaičiuojant įvairių hipotetinių priedų, kurių dydis neaiškus, be to atimti faktiškai surasto turto absoliučią vertę, atimant turto, kuris galimai buvo sunaikintas daug anksčiau absoliutų dydį- tai sunaikinto turto likutinė vertė nėra didesnė, kaip 29 458,71 Lt (8 531,83 Eur), kas, priešingai teismo nuosprendžio teiginiams, akivaizdžiai įrodo, kad nėra nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio - didelės vertės.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į nuteistojo S. V. apeliacinį skundą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) direktorė Diana Varnaitė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Benediktinių vienuolyno ansamblis (toliau – Ansamblis) yra Kultūros vertybių registre registruota, paskelbta valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Šiam Ansambliui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra suteiktas pats aukščiausias kultūrinės vertės pripažinimo ir teisinės apsaugos statusas.
Šalies argumentai
10. Nesutinka su nuteistojo skundo teiginiais, susijusiais su sunaikintų vertybių vertės nustatymu, nurodo, kad vertė buvo nustatyta vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, dokumentais (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, 2 tomus Buvusio Benediktinių vienuolyno Vilniuje, Paminklotvarkos sąlygomis, kuriose detaliai įvertintas ir aptartas kiekvienas dėl nuteistojo kaltės sunaikintas istorinę ir kultūrinę vertę turintis vienuolyno namo elementas; Kultūros paveldo centro 1998 m. parengto Kultūros vertybės – buvusio Benediktinių vienuolyno ansamblio pagrindinio dosjė duomenimis; Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“), taip pat nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų ir ekspertų (E. P., V. A. S., A. G., A. G., R. B., J. M. R. B.) parodymais. Be to, teismo posėdžio metu buvo apklausti ir Departamento direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. I-13 sudarytos komisijos, nustatančios žalą, sužalotų vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį nariai. Šie ekspertai patvirtino didelę Ansamblio vienuolyno name buvusių, dėl nuteistojo kaltės sunaikintų vertybių mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime pažymėta, kad dėl nuteistojo kaltės vertybės buvo unikalūs, vienetiniai rankų darbo kūriniai, gaminti XVIII a. įsteigtam moterų vienuolynų, veikusiam iki 1944 m., ir buvo naudoti vienuolyno reikmėm. Nesutinka su nuteistojo pateiktu autentiškumo apibrėžimu, vadovaujantis jo nurodytu interneto šaltiniu, teigia, kad ši sąvoką apibrėžta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Minėti nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai buvo įvertinti, vadovaujantis istoriniais ir fiziniais tyrimais.
12. Kultūros paveldo departamento atsiliepime akcentuojama, kad ilgametis Ansamblio ir vienuolyno namo tyrinėtojas, Vilniaus dailės akademijos docentas, nusipelnęs architektas restauratorius, valstybinės premijos laureatas E. P. parengė kultūros vertybių apskaitos dokumentą – 2 tomus Buvusio Benediktinių vienuolyno Vilniuje, Paminklotvarkos sąlygų: I tomą – „Paminklotvarkos sąlygos, saugotini elementai“ ir II tomą – „Paminklotvarkos sąlygos, aukštų planai su saugotinais elementais“. Šiose Paminklotvarkos sąlygose detaliai įvertintas ir aptartas kiekvienas dėl apelianto kaltės sunaikintas istorinę ir kultūrinę vertę turintis vienuolyno namo elementas, jo buvimo vieta. Atsiliepime, vadovaujantis šiuo ir kitais dokumentais, liudytojų parodymais yra pagrindžiamas nurodytų vertybių autentiškumas, jų statusas kaip saugomų vertybių, taip pat šių vertybių buvimas perduodant patalpas UAB „S.“.
Šalies argumentai
13. Nesutinkama ir su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiais, susijusiais su statybos leidimo gavimu. Pabrėžia, jog aptariamos patalpos buvo 2009 m. spalio 26 d. išnuomotos UAB „S.“, nuomos sutarties 1.3 punkte nuomininkas patvirtino, kad buvo tinkamai informuotas, jog pastatas, kuriame išsinuomojo patalpas, yra kultūros paveldo objekte, kuriam taikomi specialūs saugojimo – tvarkybos ir naudojimo reikalavimai. UAB „S.“ įsipareigojo atliekant bet kokius remonto darbus gauti visus reikalingus dokumentus ir leidimus. Nuomos sutarties sudarymo metu Nekilnojamojo turto registre jau buvo išviešintas juridinis faktas, kad minimas pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Pagal 2010 m. kovo 1 d. įgaliojimą, išduotą UAB „S.“, nuteistasis S. V. buvo įgaliotas atstovauti įmonę atliekant statybos, rekonstrukcijos, remonto darbus išnuomotame pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, tuo tikslu savo nuožiūra pasirašyti sutartis, atliktų darbų aktus, statybos žurnalą, gauti sąlygas, samdyti darbų rangovus, priimti ir atsisakyti priimti atliktus darbus, taisyti darbų defektus, apmokėti už atliktus statybos, rekonstrukcijos bei remonto darbus, atlikti visus kitus reikiamus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Pabrėžia, kad sudarius nuomos sutartį UAB „S.“ tapo kultūros paveldo objekto dalies valdytojas. Būtent jis ir turėjo gauti leidimą atlikti darbus. Tai buvo nuteistojo, kaip išnuomotų patalpų valdytojo įgalioto atstovo, pareiga. Jeigu jis būtų vykdęs teisės aktų reikalavimus ir pateikęs prašymus išduoti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas, jam būtų buvusi pateikta visa informacija – paveldosaugos dokumentai, paminklotvarkos sąlygos. Be to, 2009 m. lapkričio 10 d. tarp UAB „S.“ ir UAB „A.“ buvo pasirašyta projektavimo darbų vykdymo sutartis Nr. AN. 09-14. Byloje nustatyta, jog nuteistasis, nelaukęs kol bus parengta projektinė dokumentacija vidaus darbams atlikti, kol dokumentacija bus suderinta su įgaliotomis institucijomis ir gauti teisės aktuose numatyti leidimai, inicijavo ir organizavo neteisėtus darbus patalpų viduje, jiems vadovavo, dėl ko buvo suniokotas valstybės saugomas kultūros paminklas. Byloje nustatyta, jog apie neteisėtai prasidėjusius darbus UAB „A.“ direktorius architektas A. G. informavo vienuolyno pastato savininką Vilniaus arkivyskupiją, tačiau nuteistasis neleido patekti į patalpų vidų nei savininko Vilniaus arkivyskupijos atstovams, nei UAB „A.“ projektuotojams. Dėl neteisėtų darbų nuomos sutartis Vilniaus arkivyskupijos iniciatyva buvo nutraukta. Nurodo, kad faktai dėl žalos padarymo išnuomotose patalpose jau buvo nustatyti įsiteisėjusiuose sprendimuose bylose dėl nuomos sutarties nutraukimo, t.y. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-485-862/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-847-160/2013. Konstatuota, kad UAB „S.“ veiksmai, kuriais sužalotas Lietuvos kultūros paminklas, laikytini tyčiniais.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nepagrįsti nuteistojo argumentai, jog už vertybių sunaikinimą patalpų viduje atsakingos įmonės UAB „C.“ ir UAB „Š.“, kadangi šios įmonės pagal statybų rangos sutartį įsipareigojo atlikti ir atliko ne vidaus patalpų, o vienuolyno pastato išorės fasado remonto darbus. Vadovaujantis apklaustų liudytojų V. K., D. K. parodymais, be S. V. žinios nebuvo įmanoma patekti į vidaus patalpas ir jose vykdyti bet kokius statybos griovimo darbus. Be to, faktiniai bylos duomenys, liudytojų R. D., A. G., A. G., A. S., J. M., A. B., D. K. ir kt. parodymai patvirtina, kad visos aptariamos vertybės buvo patalpų perdavimo UAB „S.“ metu bei kad darbai buvo vykdomi nesanti suderintos projektinės dokumentacijos ir leidimų.
15. Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu nurodė, kad nesutinka ir su nuteistojo argumentais dėl nuostolių nustatymo metodikos, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismo metodika buvo tinkama, aprobuota teismų praktikoje, teismo ekspertizių patikrinta (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-596-210/2016, Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-157/2014, 2A-112/2013, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2265-430/2013, Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2079-794, Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-937-921/2014, Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-500-459/2017).
Šalies argumentai
16. Teismo posėdžio metu nuteistojo S. V. gynėja palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Prokurorė, civilinio ieškovo atstovai prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
17. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui nuteistojo bei jo gynėjo pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadaryta, S. V. veika kvalifikuota tinkamai bei jam paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.
18. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu S. V. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad sugadino didelės vertės (22 415,05 Eur) ir didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės turinčias, kaltinime nurodytas, vertybes. Apeliantas nesutinka, kad daiktai, dėl kurių sunaikinimo yra nuteistas, yra didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės, autentiški ir dėl to saugomi, taigi teisinė atsakomybė, net jei būtų šiuos daiktus sugadinęs, nekyla. Taip pat nesutinka, kad visos vertybės buvo patalpų perdavimo UAB „S.“ metu. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar baudžiamųjų įstatymų ginamos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę, paprastai nustatoma remiantis atitinkamos srities specialistų išvadomis (ekspertizės aktais). Tačiau /.../ galimos ir tokios teisinės situacijos, kai didelė vertybių mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė jau yra konstatuota iki bylų nagrinėjimo teisme pradžios asmens (asmenų), turinčio specialių žinių atitinkamoje srityje, išvadose. Teismai turi įvertinti šias išvadas ir, nesant rimto pagrindo abejoti tokių išvadų pagrįstumu, jomis gali vadovautis atitinkamai kvalifikuodami kaltininko veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje buvo numatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės. Benediktinių vienuolyno ansamblis, esantis Šv. Ignoto g., Vilniuje, Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1999 m. gruodžio 7 d. direktoriaus įsakymu Nr. 346 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1634 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Ansamblis paskelbtas Lietuvos kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1.5 punktu, pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.
18.1 Ansamblio ir vienuolyno namo tyrinėtojas, Vilniaus dailės akademijos docentas, nusipelnęs architekto restauratorius, valstybinės premijos laureatas E. P. 1994 m. parengė 2 tomų Buvusio Benediktinių vienuolyno Vilniuje Paminklotvarkos sąlygas. Iš šių Paminklotvarkos sąlygų (I tomas, Paminklotvarkos sąlygos, saugotini elementai), matyti, kad yra aptarti istorinę ir kultūrinę vertę turintys buvusio vienuolyno elementai, už kurių sugadinimą ir buvo nuteistas S. V.. Aptariant architektūrinę, meninę charakteristiką, šiame dokumente nurodyta, kad Benediktinių vienuolynas Vilniuje – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, unikalus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros ansamblis, išlaikęs savyje daugelio kultūros epochų architektūrines formas, interjerų erdves, dar daug praeities epochų elementų slypi po tinko ir dažymo antsluoksniais. Ansamblis unikalus savo autentiškumu, išlikusių medinių ir metalinių detalių gausa (Paminklotvarkos sąlygos, I t., 23 l.). Taip pat nurodyta, kad pastatas Šv. Ignoto g. 5 yra ypatingai vertingas, respublikinės reikšmės paminklas. Naudojantis juo, modernizuojant pastato funkcinę schemą, apdailą, inžinerinę įrangą, taikomi ypač griežti paminklosauginiai reikalavimai. Yra saugomos evoliuciškai susiklosčiusios planinės ir erdvinės struktūros bei susiformavęs tūrių siluetas. Ansamblio remontų, vidaus pertvarkymų metu turi būti išsaugoti susiformavę ansamblio korpusų tūriai, siluetas, formos, fasadų architektūra. Leistinas tik XX a. antsluoksnių pašalinimas, koregavimas. Negalima keisti autentiškos, ypač XVII – XVIII a. susiformavusios paminklinės plano struktūros, pirminės funkcinės schemos (S. V. nuteistas už tai, kad pirmajame aukšte iškertant sunaikino XVIII a. plytų mūrą tarp patalpų, pažymėtų plane 1-240 ir 1-241, 1-241 ir 1-242, antrajame aukšte išardant sunaikino XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios plytų mūro pertvaras tarp patalpų, pažymėtų plane 2-230, 2-227, 2-225, 2-224, 2-223). Kad išgriauti mūrai pirmame ir antrame aukšte yra XVIII a., didelės kultūrinės vertės, patirtina liudytojo V. S. parodymai. Apeliantas teigia, kad buvo saugomas tik antrojo aukšto skliautas (tarp antrojo aukšto ir palėpės), tačiau, Paminklotvarkos sąlygose nurodyta, kad saugomi visi skliautai ir autentiškos patalpų erdvės. Tuo tarpu, apeliantas S. V. iškirto skliautą į antrą aukštą patalpoje I-239 bei įrengė laiptinę į antrąjį aukštą. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai: Vilniaus arkivyskupijos ekonomas R. D. teismo posėdžio metu parodė, kad prieš išnuomojant patalpas UAB „S.“, skliautas nebuvo iškirstas. Patekimo į antrą aukštą nebuvo, į jį buvo galima patekti per pastolius. Kad laiptai aptariamu laikotarpiu nebuvo įrengti, į antrą aukštą per vienuolyno patalpas pakliūti nebuvo įmanoma, patvirtino ir liudytojais apklausti D. K., V. Š., A. V., E. P., A. G., V.A. S., J. M., R. B.. Bylos duomenimis, 2010 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio protokolu Nr. 70 buvo svarstyti du variantai, kaip būtų galima patekti į aptariamų patalpų antrąjį aukštą. Buvo pritarta nuomonei, kad laiptinės įrengimas pastato viduje, išardant dalį skliauto, mažiau menkina pastatų komplekso vertingąsias savybes, negu jos pastatymas vidiniame kiemelyje (3 t., b.l. 68). Vis dėlto, leidimas atlikti tokius veiksmus gautas nebuvo.
18.2 Aptariamame dokumente kaip saugotini elementai, be kitų, nurodomi ir barokinis portalas, kuris yra priskirtinas XVIII a. viduriui (S. V. nuteistas už tai, kad pakeitė būtent barokinio ovalo langą bei sunaikino lango grotas, o jos ir yra barokinio portalo dalis). Nepaisant to, kad nežinomas pagaminimo laikas, yra saugomos dvivėrės durys ir anga buomui (S. V. nuteistas už tai, kad sunaikino fasadines XIX a. pabaigos dvivėres duris, vietoje jų įstatant kitas). Kaip saugomas VII korpuso elementas, nepaisant jo pagaminimo laiko, Paminklotvarkos sąlygose nurodyta ir sukama medinė spintelė. Faktą, jog ši spintelė dar buvo patalpas perduodant UAB „S.“, patvirtina V. S. parodymai, kad matė ją 2009 m. gruodį. Langelis su grotomis, vietoj kurių apeliantas įrengė plokštes, taip pat buvo saugoma vertybė (I t., 41 l.). Nors pastarieji išlikę, buvo sunaikinta langinė, kuri liudytojo V. S. buvo užfiksuota 2009 m. gruodžio mėnesį. Medinės durys pirmame aukšte ties įėjimu iš patalpos Nr. 1-246 į patalpą, pažymėtą plane 1-243, taip pat įtrauktos į saugotinų elementų sąrašą (I t., 41 l.), kaip ir parlatorijaus langelis, kuris buvo dalinai uždengtas neteisėtų darbų (1709, I t., 41 l.). Kad aptariamos durys buvo patalpų perdavimo UAB „S.“ metu, vėlgi patvirtina V. S. parodymai, jog duris darė matė 2009 m. lapkričio mėnesį. Nuteistasis teigia, kad pirmajame aukšte, iš patalpos 1-246 einant į patalpą, pažymėtą plane 1-245, buvusios medinės durys su uždaromu langeliu buvo rastos Kotrynos bažnyčios rūsyje. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šių durų nuteistasis neatstatė į buvusią vietą. Paminklotvarkos sąlygose taip pat nurodyta, kad saugomos durys 1711 – durys su kalvio darbo dekoratyviniais vyriais, apačioje sutvirtintos, skirtinos XVIII a. viduriui (patalpa I-242, kurioje, kaip nurodo nuteistasis, yra dvejos durys).
18.3 Kultūros paveldo centro 1998 metais parengto Kultūros vertybės – buv. Benediktinių vienuolyno ansamblio pagrindinio dosjė nurodyta, kad siūloma saugoti Ansamblio tūrius, siluetą, formas, fasadų architektūrą, autentišką plano struktūrą, autentiškas patalpų erdves ir visus skliautus, stogų siluetą, fasadų detales, medines stogo konstrukcijas, autentiškas medines ir metalines vidaus įrangos detales, autentiškas duris, langus (I t., b.l. 74-103). Be to, aptariant paminėtų vertybių autentiškumą, atsiliepimu Kultūros paveldo departamentas pabrėžė, kad sunaikintos vertybės buvo unikalūs vienetiniai rankų darbo kūriniai, gaminti XVIII a. įsteigtam moterų vienuolynui, veikusiam iki 1944 m., ir naudojami vienuolyno reikmėm. Tuo tarpu, kaip nurodo, ne ant visų šiuolaikinės fabrikinės masinės gamybos daiktų dedama tiksli pagaminimo data, nors jie yra autentiški. Be to, aptariamos vertybės įvertintos atlikus istorinius ir fizinius tyrimus, aprašytos aukščiau paminėtuose dokumentuose.
18.4 2011 m. sausio 10 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės D. V. įsakymu Nr. Į-13 sudaryta komisija dėl sužaloto kultūros paveldo objekto – Benediktinių vienuolyno ansamblio vienuolyno namo (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 25027), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Šv. Ignoto g. 5, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti (1 t., b.l. 44-45). Į šios komisijos sudėtį įėjo Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vedėjas R. K., Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas R. B., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros ir paveldo skyriaus vedėjas V. K., Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė R. N., atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas E. P., Kultūros paveldo departamento Paveldotvarkos skyriaus vyriausioji specialistė, atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė A. R., Kultūros paveldo departamento Apskaitos skyriaus vyriausioji specialistė, atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė G. L.. 2011 m. birželio 16 d. aktu Nr. R9-85 komisija nustatė, kad buvo atlikti projekte nenumatyti, kaltinime išvardinti darbai, kuriais sugadinti nurodyti Ansamblio elementai. Akto 6.3 punkte nurodyta, kad neteisėtais darbais buvo sunaikinti didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės nekilnojamosios vertybės, saugomi vertinti elementais, padaryti nuostoliai įvertinami 77 576,88 Lt (I t., b.l. 47-50). Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, buvo apklausti daugumą šį Aktą parengusių specialistų (E. P., V. K., R. K., A. R., G. L., R. N.) kurie patvirtino, kad atliekant išnuomotų patalpų, esančių Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, remontą, nebuvo išsaugoti autentiški, saugomi Ansamblio elementai. Apžiūrėdami patalpas, su savimi turėjo brėžinius, analizavo atliktus darbus, lygino su projektu. Komisijos narys V. K. taip pat paaiškino, kad jam buvo perduotos ir Paminklotvarkos sąlygos, taigi esama situacija buvo lyginama ir su šiame dokumente užfiksuotais duomenimis.
18.5 Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti komisijos narių kompetencija kultūros paveldo srityje ir dėl to abejoti jų duotų parodymų, užfiksuotų aplinkybių teisingumu ir objektyvumu.
18.6 Aplinkybes, kad sugadintos didelės kultūrinės, istorinės reikšmės turinčios vertybės, patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų E. P., A. S., R. B. parodymai. Liudytojai D. K., V. Š., A. V. patvirtino, kad iki aptariamų patalpų išnuomojimo remonto darbai nebuvo vykdomi, 1996 m. arkivyskupijai susigrąžinus patalpas, jose niekas nebuvo keičiama, tvarkymo darbai arkivyskupijos iniciatyva nebuvo atliekami. E. P. pabrėžė, kad 1977 m. buvo daryti apmatavimai. Šiais metais buvo išlikusios medinės detalės, metalas, langai, durys. Visa tai buvo išlikę ir 1993 m., kai buvo ruošiamos Paminklotvarkos sąlygos. Liudytojas nurodė ir tai, kad aptariamose patalpose lankėsi ir 2000 m., laikotarpyje tarp 2005 – 2007 m., niekas jose daryta nebuvo.
18.7 Nepagrįsti nuteistojo skundo argumentai, kad išvada dėl didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių vertybių sunaikinimo buvo grindžiama tik tuo, kad pats Ansamblis yra paskelbtas kultūros paminklu, darant prielaidą, kad ir šio pastato vidus bei jame esantys elementais taip pat turi didelę istorinę ir kultūrinę vertę. Tokia išvada padaryta tiek atsižvelgiant į aukščiau aptartus teisės aktus bei dokumentus, kuriuose detaliai aptariami visi saugotini Ansamblio elementai, tiek į kompetentingos komisijos surašytą aktą bei jų komisijos narių, taip pat kitų liudytojų pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad visi Ansamblio elementai, dėl kurių sugadinimo buvo nuteistas apeliantas, yra didelės istorinės, kultūrinės vertės, ir šis nusikalstamos veikos požymis inkriminuotas pagrįstai. Nustačius šį sugadinto svetimo turto kvalifikuojantį požymį, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo svarstyti galimybės taikyti administracinę atsakomybę. Be to, administracinė atsakomybė, kaip nurodo ir pats nuteistasis, numatyta už statybos darbų, taip pat ir be atitinkamo leidimo, atlikimą. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, esminis dalykas yra svetimo turto sugadinimas, o ne statybos darbų atlikimas su leidimo ar be jo.
19. Nuteistojo poziciją, kad jam neva nebuvo žinoma apie valstybinę aptariamo objekto reikšmę, Ansamblio bei jo vidaus elementų vertę bei apsaugą, dėl ko, atliekant tokiame objekte statybos, remonto, rekonstrukcijos darbus, reikia gauti atitinkamus leidimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nepagrįstais laikytini ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis nebuvo atsakingas už leidimo atlikti konkrečius darbus išsinuomotose patalpose, gavimo.
19.1 Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009 m. spalio 26 d. tarp VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos“, atstovaujamos ekonomo pavaduotojo R. D., ir UAB „S.“, atstovaujamos direktorės I. P. buvo sudaryta nekilnojamojo turto – patalpų, esančių Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, pastate, kurio unikalus numeris 1094-0471-7019, sutartis. Patalpos plane pažymėtos indeksais nuo 1-239 iki 1-248, 2-220, nuo 2-223 iki 2-31. Būtina atkreipti dėmesį į šios sutarties 1.3 punktą, kuriame nurodyta, kad nuomininkas patvirtina buvęs tinkamai informuotas, jog Patalpos yra kultūros paveldo objektas, kuriam taikomi specialūs saugojimo – tvarkybos ir naudojimo reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Nuomos sutartis nuomininką taip pat įpareigoja prieš atliekant bet kokius patalpų perplanavimus ar inžinerinių sistemų pakeitimus, kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos darbus, pateikti suderinimui pilną projektinę – sąmatinę dokumentaciją nuomotojui (3.1.14 punktas), taip pat patalpose atliekant bet kokius remonto darbus, turi gauti visus reikalingus dokumentus ir leidimus, jei tokių reikia, o pasibaigus remonto darbams priduoti valstybės institucijoms atliktus darbus, jei tai yra reikalinga, ir įregistruoti pakeitimus nekilnojamojo turto registre (3.1.15 punktas); savo lėšomis atlikti nuomojamų patalpų einamąjį ir kapitalinį remontą, patalpų perplanavimus ar inžinerinių sistemų pakeitimus, tačiau tik iš anksto suderinęs projektinę – sąmatinę dokumentaciją su nuomotoju ir iš pastarojo gavęs raštišką sutikimą (3.2.3 punktas) (3 t., b.l. 79-84).
19.2 2010 m. kovo 1 d. UAB „S.“ direktorė I. P. įgaliojo S. V. pilnai atstovauti įmonę atliekant statybos, rekonstrukcijos, remonto darbus išnuomotame pastate, esančiame adresu Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, tuo tikslu savo nuožiūra pasirašyti sutartis atlikti darbų aktus, statybos žurnalą, gauti sąlygas, samdyti darbų rangovus, priimti ar atsisakyti priimti atliktus darbus, taisyti darbų defektus, apmokėti už atliktus statybos, rekonstrukcijos bei remonto darbus, atlikti visus kitus reikiamus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Šis įgaliojimas galiojo iki 2015 m. kovo 1 d. ir yra patvirtintas apelianto parašu (4 t., b.l. 33). Pirmosios instancijos teisme apklausta buvusi UAB „S.“ vadovė I. P. patvirtino, kad kavinės įrengimo darbus buvo pavesta organizuoti S. V.. Jis buvo atsakingas už sutartis su rangovais, darbininkais. Nuteistasis buvo atsakingas už UAB „S.“ projektinės dokumentacijos tvarkymą, organizavimą, ji tik formaliai galėjo tvirtinti sprendimus. Aplinkybes, kad apeliantas visa apimti atstovavo UAB „S.“, kas susiję su išnuomotų patalpų, esančių Šv. Ignoto g. remontu bei rekonstrukcija, rūpinosi reikalingų leidimų gavimu, patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. R. D. nurodė, kad aptariamos patalpos išnuomotos su tam tikromis sąlygomis, kad S. V. atliks reikiamus darbus, gaus leidimus. Liudytojas V. Š. parodė klausęs apelianto apie projektą bei leidimą, pastarasis patikimo, kad viskas bus. A. V. paaiškino, kad nuomininkas turėjo padaryti projektus, gauti leidimus ir pats remontuoti, nes arkivyskupija tam lėšų neturėjo. Su S. V. kalbėjo kaip su nuomininko atstovu, lyg ir buvo derinamos sąlygos su architektu, kurį buvo atvedęs apeliantas. Kad S. V. užsiėmė vienuolyno tvarkyba, statyba ir remontu, patvirtino liudytojas S. K.. Liudytojas R. B. paaiškino prieš tyrimus susitikęs su apelianto atstovais. Tokios aplinkybės rodo, kad apeliantas, būdamas aptariamų patalpų nuomininko įgaliotas atstovas, turėjęs pareigą, kaip numatė įgaliojimas, atlikti veiksmus, susijusius su Ansamblio remonto darbais, privalėjo, prieš pradedant remonto darbus, gauti tam reikalingus dokumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokius veiksmus jis ėmėsi atlikti - sudarė sutartį su UAB „C.“, turinčia atestatą dirbti su kultūros paveldu dėl projektinės dokumentacijos parengimo, nors apeliaciniame skunde teigia, kad statybos leidimas turėjo būti išduotas patalpų savininkui, t.y. Arkivyskupijai.
19.3 Nors veikos kvalifikavimui nėra reikšminga aplinkybė, kad Ansamblio vidaus remonto darbai buvo pradėti be reikalingų leidimų, pirmosios instancijos teismas šiam faktui pagrįstai skyrė pakankamai daug dėmesio, kadangi visos aplinkybės, susijusios su reikalingų dokumentų gavimu, apelianto, įgalioto veikti UAB „S.“ vardu, aktyvūs pirmosios instancijos teismo išanalizuoti veiksmai rodo, kad jam buvo žinoma, jog pastatas įregistruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre (šią aplinkybę turėjo žinoti ir kaip įgaliotas patalpų nuomininko atstovas), taigi suvokė, kad jo planuojamiems darbams atlikti reikalingi atitinkamų institucijų suteikti leidimai, o nesant visos teisės aktų reikalaujamos dokumentacijos, atitinkamų darbų atlikti negalima. Nepaisant to, kad UAB „A.“ parengtas darbų projektas buvo tinkamas, tačiau vidaus remonto darbai pradėti negavus raštiškų leidimų darbams vykdyti. Už tokių darbų atlikimo vienuolyno patalpose, buvo atsakingas būtent apeliantas.
20. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Vertindamas įrodymus, bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms, pašalinti kilusioms abejonėms, daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Nagrinėjamu atveju, tokių duomenų pakako, nuosprendyje jie aprašyti ir ištirti, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei argumentai dėl priimto sprendimo, o nuosprendis surašytas laikantis jo surašymui keliamų reikalavimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimus, nei tikėjosi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo V. K., kuris nebuvo apklaustas teismo posėdžio metu, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra įrodymai, toks aiškinimas prieštarautų BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms, pagal kurias tokie parodymai gali būti panaudoti byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Vis dėlto, nors nurodyto liudytojo parodymai negali būti pripažinti įrodymu, šioje baudžiamoje byloje surinkta pakankamai kitų, pirmosios instancijos teismo aptartų ir išsamiai išanalizuotų duomenų, pagrįstai pripažintų įrodymais, patvirtinančių nuteistojo kaltę. Taigi teigti, kas pirmosios instancijos teismas, padarė esminius Apelianto skunde nurodomus BPK pažeidimus, nėra teisinio pagrindo.
21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje bylose esančius faktinius duomenis, t.y. aptariamų patalpų nuomos sutartį tarp Arkivyskupijos ir UAB „S.“, kuri buvo sudaryta 2009 m. spalio 26 d., patikslino nusikalstamos veikos padarymo pradžios laiką, nurodydamas, kad S. V. nusikalstamus veiksmus galėjo pradėti daryti ne anksčiau kaip šią nurodytą dieną. Paaiškėjus apie savavališkai atliekamus vidaus tvarkomuosius darbus, 2010 m. birželio 3 d. surašytas statybos sustabdymo aktas. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad darbai po šio akto surašymo daugiau nebuvo vykdomi. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas vertino, kad darbų pabaiga yra 2010 m. gruodžio 14 d., kuomet Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu buvo nustatyta, kad patekta į antrąjį patalpų aukštą ir užfiksuota ten buvusi situacija. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad patalpos buvo visiškai įrengtos jau 2010 m. birželio mėnesį ir jokie vidaus darbai toliau nebebuvo vykdomi. Tokias aplinkybes paneigia liudytojo S. K. parodymai, kad jis matė patalpos viduje vykstant remonto darbus, kurie buvo daugiau mažiau pabaigti. Pažymėtina, kad net jei veika ir būtų baigta 2010 m. birželio mėnesį, įtakos Apelianto teisinei atsakomybei tai neturi. Nuteistojo pirmosios instancijos teisme nurodytos datos metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija numatė, kad nuosprendžio priėmimo senaties terminas padarius apysunkį tyčinį nusikaltimą, yra 8 metai (2003 04 10 įstatymas Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01); Žin., 2003, Nr. 38-1733). Tuo tarpu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, pagrindo laikyti, kad sugadintos vertybės nebuvo didelės vertės ar turinčios didelės istorinės, kultūrinės reikšmės, taigi ir kvalifikuoti veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
22. Nuteistasis taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad sunaikinto svetimo turto vertė viršija 250 MGL. Apelianto manymu, tiksliai neįmanoma įvertinti, ar galimai sunaikinto turto vertė viršija nurodytą sumą.
22.1 Pastebėtina, kad turto vertės nustatymo klausimas buvo keliamas ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įvertino sugadinto turto vertės apskaičiavimo metodiką bei žalos dydžio pagrindimą. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 20 punkte įtvirtinta, kad sužalotų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį įgaliotas nustatyti Departamentas. Atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo procedūrą reglamentuoja Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Departamento direktoriaus 2006-07-12 įsakymu Nr. Į-315 „Dėl Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 80-3182). Pagal atkūrimo būdo ir nuostolių nustatymo metu galiojusios Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo redakcijos 8 punktą, nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal darbų medžiagų, mechanizmų, darbo sąnaudų normatyvus, žalos ir nuostolių atlyginimo normatyvus bei kitais vertės nustatymo būdais. Kaip buvo minėta, 2011 m. sausio 10 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės D. V. įsakymu Nr. Į-13 sudaryta komisija dėl sužaloto kultūros paveldo objekto – Benediktinių vienuolyno ansamblio vienuolyno namo (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 25027), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Šv. Ignoto g. 5, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti. Ši komisija, vadovaudamasi Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo nuostatomis, užfiksavusi turinčius didelę kultūrine, istorinę vertę sunaikintus Ansamblio elementus, nustatė atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Konkrečius skaičiavimus atliko UAB „A.j. vadovaujantis restauravimo darbų medžiagų, mechanizmų ir darbo sąnaudų normatyvais, taip pat paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.26:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos darbų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijos“. Taigi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad nurodytos įmonės atlikti skaičiavimai yra apipinti hipotetiniais priedais.
22.2 Nuteistasis teigia, kad į Lokalinę sąmatą yra įtrauktas ir sienų atkūrimas tarp patalpos 2-227 ir 2-226, tarp patalpos 2-225 ir 2-224, kurių sunaikinimu jis nebuvo kaltinamas. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi šių sienų sunaikinimas, jas išardant, buvo inkriminuotos nuteistajam, nurodant, kad tai yra XVIII pab. – XIX a. pradžios plytų mūro pertvaros. Skaičiuojant neteisėtai išgriautų XVIII a. mūro sienų atkūrimą, neįskaitytos buvusio durų angos tarp patalpų 1-240 ir 1-241. Nuteistasis taip pat nurodo, kad durys tarp patalpų 1-246 ir 1-243 nepažymėtos. Tačiau, kaip jau nurodyta aukščiau, šios durys Paminklotvarkos sąlygose yra pažymėtos kaip saugotinos. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje nurodyta, kad restauravimas yra visų išlikusių kultūros paveldo objekto autentiškų dalių ar elementų konservavimas, atskirų neišlikusių elementų ar dalių atkūrimas, nekilnojamosios kultūros vertybės požymių išsaugojimas, atskleidimas ir išryškinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Taigi pritartina Kultūros paveldo departamento direktorės atsiliepime išdėstytai pozicijai, jog restauravimas apima ir neišlikusių elementų ar dalių atkūrimą, o nuteistojo argumentai yra nepagrįsti.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.