- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-11-14
- Bylos Nr.
- 1-94-935/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00103-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
- Kaltinamasis
- S. V.
- Advokatai
- Kęstutis Petrauskas
- Kategorijos
sekretoriaujant Linai Žiupsnienei, Gretai Donielaitei, Mindaugui Juknevičiui, Viktorijai Podlipskienei, Olgai Saveljevai,
viešajame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. V., gimęs (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), nedirbantis, aukštesniojo išsilavinimo, nevedęs, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, teistas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 186 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – 55 MGL dydžio bauda, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. V., veikdamas pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės I. P. 2010 m. kovo 1 d. įgaliojimą, išduotą penkeriems metams, pilnai atstovauti įmonę atliekant statybos, rekonstrukcijos, remonto darbus išnuomotame pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje (Šv. Kotrynos bažnyčios ir Benediktinių vienuolyno ansamblis), tuo tikslu savo nuožiūra pasirašyti sutartis, atliktų darbų aktus, statybos žurnalą, gauti sąlygas, samdyti darbų rangovus, priimti ar atsisakyti priimti atliktus darbus, taisyti darbų defektus, apmokėti už atliktus statybos, rekonstrukcijos bei remonto darbus, atlikti visus kitus reikiamus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, būdamas atsakingu už vykdomus tvarkybos darbus patalpose, esančiose pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomose pagal 2009 m. spalio 26 d. sudarytą nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nekilnojamojo turto, sudarytą su VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba, nuo 2009 m. spalio 26 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d., žinodamas, kad tvarkybos darbams, atliekamiems patalpose, esančiose pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, kuris kultūros vertybių registre įregistruotas kaip vienuolyno pastatas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25027), kuris yra Benediktinių vienuolyno ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 643) sudėtinė dalis, ir šiam pastatui yra numatyti specialūs saugojimo – tvarkybos ir naudojimo reikalavimai, nes jis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona, prieš atliekant tvarkybos darbus, nurodytame pastate tyčia, neužtikrinęs, kad prieš atliekant vidaus statybos ar tvarkomuosius paveldosaugos darbus būtina gauti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio numatytų darbų projektinius pasiūlymus bei leidimą, savavališkai, be privalomo projekto ir leidimo, pasamdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, kurie atliko šiuos vidaus statybos darbus: iki žvalgomųjų architektūrinių tyrimų, virš įėjimo į patalpas, pažymėtas plane (FF2), pakeitė barokinio ovalo langą bei sunaikino lango grotas, taip pat sunaikino fasadines XIX a. pabaigos dvivėres duris, vietoje jų įstatant kitas, pirmajame aukšte iškertant sunaikino XVIII a. plytų mūrą tarp patalpų, pažymėtų plane 1-240 ir 1-241, 1-241 ir 1-242, pirmajame aukšte, iš patalpos 1-240 į koridorių (patalpa 1-239), sunaikino horizontalią sąramą virš durų angos, įrengiant lenktos sąramos imitaciją, pirmojo aukšto patalpose, pažymėtose plane 1-239, sunaikino skliautą, jį iškertant ir įrengiant laiptinę į antrąjį aukštą, pirmajame aukšte, patalpose, plane pažymėtose 1-244 ir 1-248, sunaikino tris langus, suformuojant koridorinę sistemą bei sienas uždengiant plokštėmis, antrajame aukšte išardant sunaikino XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios plytų mūro pertvaras tarp patalpų, pažymėtų plane 2-230, 2-227, 2-225, 2-224, 2-223, o taip pat darbų metu sunaikino Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. gruodžio 15 d. išduotose tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygose (laikinajame apsaugos reglamente) Nr. 25 nurodytame 1998 m. spalio 20 d. kultūros vertybės pagrindiniame dosjė numatytas išsaugoti autentiškas duris bei autentiškas medines ir metalines vidaus įrangos detales: pirmajame aukšte, patalpoje, pažymėtoje plane 1-246, sunaikino kairėje pusėje buvusią sukamą medinę spintelę, o dešinėje pusėje sunaikino langelį su grotomis, įrengdamas plokštes, pirmajame aukšte, ties įėjimu iš patalpos Nr. 1-246 į patalpą, pažymėtą plane 1-243, sunaikino medines duris bei sunaikino virš durų angos autentišką horizontalią durų angą, padarant lenktos sąramos imitaciją, pirmajame aukšte, iš patalpos 1-246 einant į patalpą, pažymėtą plane 1-245, sunaikino medines duris su uždaromu langeliu, pirmajame aukšte, patalpoje 1-243, sunaikino parlatorijaus langelį, viso tokiais savo veiksmais sunaikino didelės vertės, didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kurių bendra vertė 22415,05 Eur.
Šiais savo veiksmais S. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje.
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis S. V. parodė, jog galimai 2009 metais buvo pasirašyta sutartis dėl dalies Benediktinų vienuolyno nuomos. Šiuose patalpose buvo ketinama įrengti kavinę, viešo maitinimo įstaigą. Buvo pasirašyta šių patalpų nuomos sutartis. I. P. davė jam įgaliojimą ir jis pradėjo tvarkytis. Prieš įrengiant kavinę, reikėjo susitvarkyti visus leidimus. Buvo nusamdyta įmonė, kuri ir tvarkė visus reikiamus dokumentus. Ši įmonė bendradarbiavo su kurija, nes ji anksčiau tvarkė ne vieną kurijos objektą. Samdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekomendavo kurija. A. G. pradėjo viską tvarkyti. S. V. teigė, jog jis nesikišo į reikiamų dokumentų tvarkymą ir tų dokumentų neturėjo. Visi dokumentai buvo pas A. G.. A. G. bendravo su kurija ir R. D., ėmė visus reikiamus dokumentus. Kaltinamasis teigė, jog jis nieko išsinuomotose patalpose nedarė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarinėjo reikiamas sutartis su tyrėjais ir pan. Patalpų priėmimo-perdavimo aktas buvo atiduotas kavinėje. Niekas į tas patalpas nėjo ir nežiūrėjo, nes to pastato padėtis buvo katastrofiška. S. V. paaiškino, jog jis visus dokumentus perdavė V. K.. Patalpų viduje V. K. įmonė dirbo be sutarties, o išorės darbai buvo atlikti pasirašius sutartį. Jis V. K. perdavė visus reikiamus dokumentus ir šis atliko darbus. Viena komisija laiptams pritarė, buvo garantuota, kad laiptai bus įteisinti. A. G. nesutvarkė visų dokumentų, kurie leistų pastatyti laiptus. Pats kaltinamasis nežinojo, kad A. G. tinkamai visko nesutvarkė, nes nėra statybininkas. Kaltinamasis aiškino, jog jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo I. P. pavaduotojas, užsiminėjo restoranais, klubais, kavinėmis, personalo priežiūra, prekių užsakymu ir pan. Visus dokumentus turėjo tvarkyti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios įmonės atstovai patvirtino, kad tvarko dokumentus. Vidus buvo tvarkomas, nes pagal sutartį patalpose turėjo būti įrengta viešojo maitinimo įstaiga. Anksčiau savivaldybės statybininkai tvarkė bažnyčią, jie vienuolyno patalpomis naudojosi, juose buvo pasidarę tualetą, persirengimo kambarius. Patalpose visos durys buvo tarybinės, kartoninės. Patalpose, kurias nuomojosi, anksčiau buvo ofisai, bendrabučiai, sandėlis. Kaltinamasis teigė, jog jis V. K. perdavė visus dokumentus, kuriuos jam davė A. G.. Niekas patalpose nebuvo sunaikinta ir jo iniciatyva viskas buvo sunešta į Mokytojų namų rūsį. Prieš tai buvo skambinta ir klausta kurijos atstovų, kur dėti daiktus, o šie atsakė, kad gali dėti, kur nori. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis buvo direktorės pavaduotojas. Kokį įgaliojimą direktorė jam suteikė, neatsimena, tačiau veikė pagal įgaliojimą. V. K. atliko ne tik fasado darbus, tačiau ir vidaus darbus. V. K. gali neigti, jog atliko vidaus darbus, nes nebuvo sudaryta sutartis. Sutartis buvo sudaryta tik fasado darbams, tačiau V. K. įmonė atliko ir vidaus darbus. Vidaus darbams sutartis nebuvo sudaryta, kadangi taip buvo pigiau. V. K. atliko vidaus darbus pagal jam pateiktus dokumentus. Kaltinamasis teigė, kad nežinojo, jog pastatas yra kultūros paveldo objektas. Norint žinoti, kad objektas yra priskirtas kultūros paveldui, reikia su tokia aplinkybe būti supažindintam. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas atnešė iš savivaldybės nutarimą dėl laiptų įrengimo ir juos parodė, tie dokumentai jam net nebuvo perduoti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas tuos dokumentus perdavė tik po to, kai buvo pastatyti laiptai. Jis V. K. nurodė įrengti laiptus, nes jam buvo nurodyta, jog buvo gautas pritarimas. Kaltinamasis teigė, kad apie sienų griovimą nieko nežino, sienos nebuvo griaunamos. Antrame aukšte jokių celių nebuvo, o buvo gyvenamosios patalpos, ofisai. Kaltinamasis nežino, kur dingo pertvaros antrame aukšte. Patalpų durys buvo išimtos ir išneštos, kadangi duris buvo galima pakeisti. Duris ir langus pakeitė nusamdyta įmonė. Medžiagų įsigijimą finansavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, dalį reikalingų daiktų užsakė viena įmonė, o dalį kita įmonė, kuri atliko konkrečius darbus. Vidaus darbų atlikimu buvo suinteresuota UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi ši įmonė norėjo įrengti kavinę. Ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog vidaus darbus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi parodymus pageidavo duoti teisme. Patalpose visų pirma buvo įrengta virtuvė, tualetas ir baras. Kaltinamasis nurodė, jog jis sprendė, kada, kokius darbus reikia atlikti, veikė pagal įgaliojimą. G. G. nepažįsta, nežino, kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu dokumentus pasirašė minėtas asmuo. Po statybos sustabdymo akto surašymo jokie darbai nebuvo atliekami. Šią aplinkybę žino, nes kavinė tuo metu jau veikė. Lauko kavinė 2010 metų gegužės mėnesio pabaigoje dirbo visu pajėgumu, buvo virtuvė, baras, tualetai. Griauti sienas ir lubas nurodymo nedavė. Kaltinamasis teigė, jog V. K. samdė jis, buvo samdomos ir kitos įmonės. Dėl freskų ieškojimo įmonę samdė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat kaltinamasis nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo leidimo dirbti su kultūros paveldo objektais, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo. Šių įmonių atstovai bendravo tarpusavyje. Kai samdė UAB „(duomenys neskelbtini)“, nežinojo, kad ši įmonė neturi leidimo dirbti su kultūros paveldo objektais. Sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė „(duomenys neskelbtini)“. Vidaus darbams atlikti nereikėjo leidimo dirbti su kultūros paveldo objektais. Nesidomėjo, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi leidimą dirbti su kultūros paveldo objektais.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. D. parodė, jog jis buvo Vilniaus arkivyskupijos (duomenys neskelbtini), atsakė už viską kaip tos tarnybos (duomenys neskelbtini). Jo kompetencijai priklausė ūkis, kas susiję su statybomis, remontu, su visa buitimi. Pastatas, esantis Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, buvo apleistas. S. V. išsinuomojo patalpas su tam tikromis sąlygomis, su tam tikru grafiku, kad jis atliks reikiamus darbus, kad gaus reikiamus leidimus, jis įsipareigojo, jog viskas bus atlikta su reikiamais paminklosaugos leidimais. Pastato būklė buvo bloga, jis buvo apleistas, jam buvo būtinas remontas, kadangi buvo kiauras stogas, nebuvo langų, langai buvo užkalti. Pastatas buvo konservuotas, prižiūrimas minimaliai. S. V. pagal sutartį įsipareigojo suremontuoti visą pastatą ir įrengti restoraną. Į sutartį įėjo išorės ir vidaus tvarkymas. Prasidėjo problemos su patekimu į pastatą, darbai nebuvo derinami su arkivyskupija. Buvo daug susirašinėjama, kaip vėliau paaiškėjo, kad darbai buvo vykdomi be leidimų, ne visada arkivyskupijos darbuotojai galėjo patekti į patalpas. Buvo pastebėta, jog vyksta darbai, nors ne visi leidimai buvo gauti, leidimai nebuvo pateikti Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai. Buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą, sudaryta komisija ir kartu su minėto departamento atstovais buvo patekta į pastato vidų. Viduje buvo pradėti tvarkyti laiptai į antrą aukštą, į palėpę. Sutartyje buvo numatyti pagrindiniai darbai, pavyzdžiui, stogo darbai ir kt. S. V. įsipareigojo, kad gaus visus reikiamus leidimus. Susitarimas buvo toks, kad darbai bus atliekami laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Perdavimo aktas buvo, tačiau liudytojas neatsiminė, kas jame buvo užfiksuota. Galimai buvo daromos objekto nuotraukos, tačiau neatsimena. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darė darbų projektą, nebuvo problemų su projektuotojais. Projektas buvo žinomas, jis buvo derinamas. Architektas taip pat buvo išsigandęs, kad buvo pradėti darbai, tačiau nebuvo gauti leidimai. Buvo XVIII a. mūro iškapojimai, skliautų iškapojimai. Šiuo metu tiksliai nebepamena, kurios tai buvo patalpos ir kas buvo išgriauta. Viską pamatė tuo metu, kai su komisija pateko į patalpas. Liudytojas nurodė, jog nežino, ar apie sutarties nutraukimą pranešė Kultūros paveldo departamentui. Perdavimo akte nurodyti duomenys turėtų atitikti faktą, nes pasirašė abi pusės. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pirmasis patalpų nuomininkas. Patalpos buvo atgautos su nuomininku, kuris patalpomis naudojosi dar nuo tarybinių laikų. Ar buvo rastos durų detalės, negali atsakyti. Prieš išnuomojant patalpos buvo apžiūrėtos. Prieš tai skliautas nebuvo iškirstas. Patekimo į antrą aukštą nebuvo, į antrą aukštą buvo galima patekti per pastolius. Pastatas buvo sujungtas su Kotrynos bažnyčia, iš ten taip pat buvo įėjimas. Prieš tai buvo suremontuota bažnyčia, tada įėjimas buvo uždarytas. Patalpos greičiausiai buvo perduotos ekonomo tarnyboje, sutartį pasirašė ekonomo tarnyboje. Liudytojas teigė, kad jis negali pasakyti, ar su priėmimo-perdavimo aktu turėjo būti perduotos nuotraukos. Nuotraukos buvo padarytos, būklė buvo ištyrinėta, padaryti tyrimai, buvo ruošiamas derinimas savivaldybei. Be tyrimų tokiame objekte nieko nedaroma.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. D. parodė, jog jis yra VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos (duomenys neskelbtini) ir jo tiesioginės pareigos yra prižiūrėti VšĮ arkivyskupijai priklausantį turtą. Jo vadovaujama VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo taryba 2009 m. spalio 26 d. pasirašė nekilnojamo turto nuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl pastato, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, nuomos. Apie šios sutarties sudarymą Vilniaus miesto savivaldybės paveldosaugos skyriui pranešta nebuvo, kadangi tuo metu nebuvo tokios praktikos. Prieš pasirašant nuomos sutartį, 2009 m. spalio 23 d. buvo padarytos pastato nuotraukos. Perduodant šias patalpas buvo surašytas 2009 m. spalio 26 d. patalpų perdavimo aktas, kuriame nurodytos patalpos būklė buvo įvertinta blogai. Kadangi nuomininkas pagal nuomos sutartį privalėjo padaryti patalpų kapitalinį remontą, todėl priduodant nuomininkui šias patalpas nebuvo detalizuojamos esamos padėties būklė. Su VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba buvo suderinta, kad nurodytų patalpų rekonstrukcijai projektą atliks UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kiek jam yra žinoma, UAB „(duomenys neskelbtini)“ su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė sutartį ir gavo leidimą dėl avarinio stogo remonto ir langų pakeitimo. Ekonomo tarnyba stebėjo, kaip buvo atliekami darbai. Jokiais dokumentais tai įforminta nebuvo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba ne viename jų objekte, todėl jie žodžiu buvo informuoti apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastate pradėjo vidaus rekonstrukcijos darbus dar negavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinkamo leidimo atlikti tokius darbus Šv. Ignoto 5, Vilniuje. Kokia statybos įmonė darė statybos darbus, nežino. Jis asmeniškai dėl šito fakto su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais nebendravo. (t. 3, b. l. 108-109)
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. K. parodė, jog tiksliai datų neatsimena, prieš gerus penkerius metus ruošė patalpų, esančių Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, nuomos sutartį. Liudytojas atstovavo Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybą. Buvo išnuomotos patalpos – pirmas ir antras aukštai su galimybe įsirengti palėpes. Pagal sutartį buvo taikytas nuomos užskaitymas remonto darbais, buvo įsipareigojimas atlikti remontą per tam tikrą terminą, pritaikyti tam tikrai veiklai ir nuomotis, sutartis buvo sudaryta ne mažiau kaip dešimčiai metų. Nuomininkas savo įsipareigojimų nelabai vykdė, todėl nuomos sutartis buvo nutraukta, buvo bylinėjamasi dėl nuomos sutarties nutraukimo, santykiai tuo pasibaigė, patalpas per tam tikrą laiką atsiėmė. Problemos kilo dėl statybos darbų. Buvo pradėti statybos darbai, nors nebuvo suderinta visa projektinė dokumentacija. Liudytojas teigė, jog vieną kartą buvo nuvykęs į patalpas, matė, kad buvo pradėti statybos darbai, kurie negalėjo būti pradėti be projektų, be leidimų, be pritarimų. Matė, kad buvo pradėtos štrabuoti sienos, padaryti sienose kanalai. Tokie darbai be projekto nelabai galėjo būti daromi, tai turi būti aiškiai numatyta projektuose. Šiek tiek buvo pasikeitęs antras aukštas. Kokiu būdu pakliuvo į antrą aukštą, liudytojas neatsiminė, tačiau tuo metu laiptai dar tikrai nebuvo pastatyti. Įėjimas buvo iš kitos pusės. Kas buvo išgriauta pirmame aukšte, neprisiminė. Labiausiai įsiminė, kad iškalti štrabai, nugremžtos sienos, kai kur buvo pradėtas gipsas siūti. Po viso to nuomininkui parašė pranešimus, bandė derėtis, kad bandytų išspręsti su Kultūros paveldo departamentu problemas. Nelabai norėjo teisėta procedūra daryti darbus, todėl buvo kreiptasi į teismą dėl nuomos sutarties nutraukimo. Kartu su Kultūros paveldo departamentu bandė patekti į patalpas, kad būtų užfiksuoti pažeidimai. Tada į patalpas nepateko. Buvo kartu su R. B., lyg dar buvo viena mergaitė. Tuo metu, kai bandė pakliūti į patalpas, dar buvo šilta, ruduo ar pavasaris, yra praėjęs didelis laiko tarpas, todėl neatsimena. Nuėjo trise, pastovėjo prie durų ir tuo baigėsi. Išorėje matėsi sudėti langai. Į patalpas buvo pakliuvęs dar prieš apsilankymą su Kultūros paveldo departamento atstovais. Kai buvo patekęs į patalpas, girdėjo frazę, jog atliekami patalpų valymo darbai, tačiau daugiau buvo panašu į statybos darbus, buvo atliekami darbai su inžinerinėmis sistemomis. Liudytojas teigė, jog, kiek anksčiau buvo pertvarų, neatsimena. Kad ten kažko trūko, tai yra faktas. Galimai S. V. ar kažkoks kitas darbuotojas sakė, kad viskas yra susandėliuota Kotrynos bažnyčios rūsyje. Buvo kreiptasi į savivaldybę, patekta į rūsio patalpas. Ką juose rado, nežino, tikrai kažko nerado, kas turėjo būti. Liudytojas neprisiminė, ar antrame aukšte matė krosnis. Atkūrus nuosavybės teises į patalpas, jos atrodė kaip apleistos. Patalpos buvo blogos būklės, inžinerinių sistemų nebuvo, tai buvo surašyta ir pasirašyta priėmimo-perdavimo akte. Tų patalpų būklė detaliau nebuvo fiksuojama. Buvo įsivaizduojama, kad normaliai dirbant patalpų būklės pabloginti negalima. Liudytojas patvirtino, kad nuomos sutartį ruošė jis. Sutarties turinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinojo. Sutartyje turėjo būti numatyti projektų derinimai ir su Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba. Projektų su leidimais asmeniškai nematė, tikrinti projektus ir neįėjo į jo funkcijas. Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyboje jam buvo pasakyta, kad nėra jokio projekto su leidimais, jam kaip teisininkui to užteko. Gal šią informaciją pasakė R. D. ar dar kažkas. Tuo metu pasiūlymai gal ir buvo, bet projekto, kur būtų leidimas, žyma, suderinimas jis asmeniškai nematė. Buvo keletas susitikimų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ advokatu, kalbėta, kad bandys spręsti, kažką daryti, bet nieko nebuvo. Buvo kalba, kad spęs, darys ir taisys. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo siunčiami raštai, kuriuose buvo nurodoma, kas netinka Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai, tų raštų turinio detaliau liudytojas neatsiminė. Į teismą buvo kreiptasi tais pačiais argumentais, kuriuos rašė raštuose. Anksčiau patalpose jokių remontų nebuvo vykdoma, patalpos buvo užrakintos, buvo ieškoma nuomininko. Buvo pateikę senas patalpų nuotraukas – fotofiksaciją, kuri buvo perimant patalpas, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės. Kotrynos bažnyčios rūsyje buvo, matė kažkokius daiktus, tačiau, kokie ten daiktai buvo, neatsimena. Prieš perduodant patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“ arkivyskupija tose patalpose nieko nedarė. Arkivyskupija tvarkė tik tuos pastatus, kuriuos naudojo tiesiogiai, o kitoms patalpoms ieškojo nuomininkų. Arkivyskupija praktikuodavo, kad ne savo lėšomis remontuoti patalpas, o nuomininko lėšomis. Arkivyskupija jokių lėšų remontui neskyrė. Patalpų langai buvo seni, prapučiami, specialių signalizacijų neįrenginėjo. Tose patalpose nieko nekeitė. Jokie darbai patalpose nebuvo atliekami nuo patalpų grąžinimo, taip pat greičiausiai remonto darbai nevyko ir anksčiau, kadangi buvo kilęs ginčas dėl patalpų ir niekas nebūtų norėjęs į jas investuoti. Nuosavybės teisės buvo atkurtos prieš 2000 metus. Kokios kultūros paveldo vertybės buvo perduotos, turėjo būti išvardintos priėmimo-perdavimo akte. Dėl kilnojamų kultūros vertybių priėmimo-perdavimo akto nebuvo. Kas susiję su pastatu, matyti pažiūrėjus kultūros paveldo registro duomenis, kilnojamos vertybės yra susijusios su nekilnojamąja kultūros vertybe. Kultūros paveldo duomenys yra vieši. Kada buvo inventorizuotos vertybės, nežino. Išnuomojant patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo parengtas kultūros vertybės būklės patikrinimo aktas. Dažniausiai praktikoje nuomai to nereikėjo, būklės patikrinimo aktas reikalingas perleidžiant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Liudytojas manė, kad tokio akto nereikia.
Teisiamojo posėdžio metu V. Š. parodė, jog lankydamasis objekte, t. y., Šv. Kotrynos ir vienuolyno patalpose, jis susipažino su S. V.. Į objektą vyko kartu su R. D. kaip vidaus remonto darbų specialistas. Tuo metu vyko baigiamieji darbai, S. V. sakė, kad ruošiasi atidaryti restoraną. S. V. paklausė, kur yra projektas, kur leidimas, tačiau S. V. nuramino ir pasakė, kad viskas bus. Tuo metu buvo apžiūrėtas holas, jame buvo dekoruojamos sienos, puošiamas vestibiulis, vyko baigiamieji darbai. Liudytojas teigė, kad jam buvo paaiškinta, jog viskas yra laikinai konservuojama. Jis nežino, ką statybininkai galėjo daryti tame objekte, kaip suprato, jokio leidimo darbams nebuvo. Liudytojas teigė, jog laiptų jis nematė, į antrą aukštą užėjęs nebuvo. Daugiausia darbuotojų dirbo hole, buvo ruošiamasi baliui, galimai dalis baldų jau buvo. Arkivyskupijos techninę priežiūrą 2009-2010 metais vykdė jis, buvo atsakingas už techninę statybų priežiūrą. Jo pareiga buvo bažnyčios turto priežiūra. Patalpos buvo išnuomojamos be jo žinios, projektai greičiausiai buvo derinami su arkivyskupija. Kaip buvo iš tikrųjų, nežino. Apie objektą, esantį Šv. Ignoto g., jis net nežinojo. Arkivyskupija samdė firmas, kurios administruodavo objektus. Atvykęs į objektą, projektų netikrino, nes jų nebuvo. Apie tai, kad projektų nėra, niekam nepranešė, jam sakė, kad vyksta projektavimo darbai. S. V. sakė, kad viskas bus. Liudytojas tvirtino, kad jis nebuvo atsakingas už techninę minėto objekto priežiūrą. S. V. turėjo samdyti techninę priežiūrą, nes jis buvo statytojas. Nuo 1993 metų arkivyskupijos patalpose niekas nebuvo keičiama. Antrame pastato aukšte buvo įmonės, kas buvo pirmame aukšte, neatsiminė, į antrą aukštą per vienuolyno patalpas pakliūti buvo neįmanoma. Iki išnuomojant patalpas S. V., liudytojas tose patalpose nebuvo. Kai 1996 metais arkivyskupija susigrąžino tas patalpas, ten jokie darbai nebuvo vykdomi. Liudytojas negalėjo pasakyti, ar buvo keičiamos durys, tačiau pertvaros nebuvo griaunamos. Sukamos spintelės vienuolyne neatsiminė. Už patalpas buvo atsakingos patalpas administruojančios įmonės, jų buvo kelios. Šios įmonės patalpas administravo nuo tada, kai jos buvo susigrąžintos. Administruojančios įmonės be projektų nieko negalėjo pačios padaryti, jos tik užkalinėjo langus. Leidimą rekonstruoti – statyti gali gauti statytojas, fizinis ar juridinis asmuo. Nuomininkas turi gauti sutikimą iš savininko. Sąvadas yra išduotas arkivyskupijai, pagal sąvadą S. V. galėjo gauti leidimą projektui. Leidimas statyboms išduodamas tam, kam turtas priklauso nuosavybės teise. Kai kalbėjo su statybininkais, jie pasakė, jog konservuoja vertingą objektą, paslėpė mūrą, kad būtų gražu. Liudytojo nuomone, po gipsu turėjo būti mūras. Statybininkai tuo metu tvarkė sienas, tampė baldus.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. S. parodė, jog jis dirbo arkivyskupijos ekonomo tarnyboje. Ekonomo tarnyba buvo išnuomojusi patalpas įmonei, su kuria yra susijęs S. V.. Nuomos sutartis buvo nutraukta dėl to, kad nebuvo įvykdytos visos nuomos sutarties sąlygos. Aptariamose patalpose yra buvęs. Juose buvo prieš išnuomojant patalpas, tuo metu buvo neiškraustyta tai, kas buvo anksčiau, t. y. visokie rakandai, daiktai, baldai. Galimai tose patalpose buvo jas išnuomojant kitiems asmenis. Prieš sudarant nuomos sutartį tikriausiai niekas tų patalpų netvarkė. Patalpos buvo apleistos. Pastate buvo du aukštai, buvo abiejuose aukštuose. Patalpose išgriautų sienų, griuvėsių neįsidėmėjo. Liudytojas teigė, jog ekonomo tarnyboje jis užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas. Su šiuo objektu neturėjo nieko bendro. R. D. galėtų pasakyti geriau, kas buvo atsakingas už patalpų nuomą, perdavimą, kokios funkcijos, susijusios su konkrečiu pastatu, ir kam buvo deleguotos. Kiek pamena, jis pats su pastato perdavimu ir priėmimu nieko bendro neturėjo. Nepamena, kaip ir kada pateko į aptariamo pastato vidų, jį apžiūrėjo ne vienas, tačiau su kuo šiose patalpose buvo, nepamena. Kai patalpos buvo išnuomotos, neįsidėmėjo, ar buvo išgriautos sienos, ar kažkas buvo pažeista. Apie 2009 m. spalio 26 d. priėmimo-perdavimo aktą nieko nežino, jo nėra matęs. Taip pat nematė A. B. pasirašyto priėmimo-perdavimo akto. Nuomos sutartis su įmone tikriausiai buvo nutraukta dėl to, kad nebuvo vykdomi sutartyje numatyti įpareigojimai. Patalpos 2012 ar 2013 metais beveik buvo pritaikytos kavinės veiklai. Nepamena, ar antrame aukšte buvo celės, apie pirmame aukšte buvusias duris, nieko negali pasakyti. Liudytojas negalėjo paaiškinti, kodėl R. D. nurodė, jog būtent jis turi informacijos apie pastatą. Tikrai atsimena, kad tame objekte jokių pareigų nėjo, jam nebuvo pavesta atlikti jokių užduočių. Kažką pažiūrėti, pastebėti, galėjo būti duodami žodiniai pavedimai. Statybų projektų vadovas yra pareigos, kurios įrašytos į darbo sutartį, tačiau iš tikrųjų realiai kiekviename pastate funkcijos galėjo būti skirtingos. Su nuomininku galimai dirbo teisininkai, kurie apsiribojo nuomos mokesčiu, komunalinėmis išlaidomis ir pan. Ekonomo tarnyba kontroliuodavo tuos darbus, kuriuos vykdydavo patys. Kaip buvo perduotos aptariamos patalpos, nežino, sutarties sudaryme nedalyvavo. Po pirmo apsilankymo patalpose, jokių išskirtinių objektų neįsidėmėjo, tikrai matė, jog yra skliautų struktūra.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. B. parodė, jog 2009 metais, kažkur birželio mėnesį, pradėjo dirbti arkivyskupijos ekonomo tarnyboje amatų centre. Jam buvo įdomu viskas, todėl pats imdavosi iniciatyvos ir vykdavo į įvairius objektus. Teko būti ir vienuolyne, kuris yra prie Kotrynos bažnyčios. Pirmą kartą ten buvo 2009 metais, galėjo būti vasarą ar rudenį. Buvo pastato viduje, tačiau, ką matė tame pastate, nepamena. Atsimena, kad tame pastate kažkas buvo išardyta, išlaužyta, ten vyko remonto darbai. Nežino, kas, ką vykdė ir kaip vykdė. Kodėl važiavo į tą objektą, neatsimena. Važiavo į tą pastatą, nes buvo įdomu. Liudytojui atrodo, kad jis į pastato vidų buvo užėjęs. Kažkokiais laiptais užlipo į antrą aukštą. Atrodo palėpė buvo, buvo čerpinis stogas. Pastato viduje buvo betoniniai laiptai. Liudytojas negalėjo nurodyti, ar tikrai buvo tose patalpose, apie kurias yra kalbama. Į patalpas važiavo ne vienas, dar buvo ekonomo tarnybos projektų vadovas D. S.. Liudytojas negalėjo nurodyti, kodėl į patalpas važiavo D. S.. Detalių, krintančių į akis, viduje nematė. Su tomis patalpomis 2012 metais reikalų neturėjo. Nepamena, jog pasirašė patalpų priėmimo-perdavimo aktą, jo pasirašymo aplinkybių nepamena. Kuomet Amatų centras vykdydavo darbus objektuose, tai jis, kaip darbų vadovas, priimdavo objektą. Kažkokius darbus vykdė Šv. Ignoto g. 5, tiksliai nepamena kokius. Atrodo, kad pirmą kartą pastate buvo 2009 metais. Daug vaikščiodavo po objektus, nepamena, kiek kartų ir kada buvo Šv. Ignoto g. 5. Nežino, kas 2009 metais valdė patalpas. Atrodo, jog, kai užlipo į antrą aukštą, matė, kad buvo remontuojamas pastatas. Pertvarų neatsimena, jį labiau domino raižiniai, piešiniai ir panašiai. Liudytojui atrodė, kad ekonomo tarnyba Šv. Ignoto g. 5 daug patalpų turėjo ir tvarkė. Nepamena, ar aptariamame objekte atliko kokius nors darbus. Atrodo vienuolyno patalpose buvo, ten galėjo būti 10-15 minučių, todėl nežino, kas ten ir kaip buvo. Šv. Ignoto gatvėje darė butą kunigui, kitur nedirbo. Apie nuomos sutarties nutraukimo aplinkybes su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nieko nežino.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. V. parodė, kad jis dirbo Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyboje iki 2010 metų vasaros, S. V. buvo nuomininkas. S. V. nuomojosi patalpas, esančias prie Kotrynos bažnyčios. Patalpose, kurios buvo išnuomotos S. V., lankėsi kelis kartus. Jis buvo atsakingas už nekilnojamąjį turtą, nuomą. Aptariamos patalpos buvo tragiškos būklės. Tame pastate tvarkymo darbai arkivyskupijos iniciatyva nebuvo atliekami. Pastato saugumu rūpinosi nuomininkai. Kai nuomininkų nebuvo, durys būdavo uždarinėjamos. Kai nuomininkai grąžino pastatą, visa šildymo sistema neveikė, stogas kiauras buvo. Galima buvo pakliūti į abudu pastato aukštus. Į antrą aukštą buvo galima pakliūti iš bažnyčios. Antrame aukšte buvo koridorinė sistema, buvo kambariai, celės. Jeigu būdavo išnuomojamos patalpos, jos būdavo apžiūrimos. Išnuomojant patalpas būklė turėjo būti aprašyta perdavimo akte. Jeigu yra parašas ant perdavimo akto, vadinasi, šį aktą ir pasirašė. Smulkiai pastatų būklės niekada neaprašinėdavo. Visi pastatai buvo tragiškos būklės. Daiktų pastate nebuvo. Nuomininkai, ką turėjo, viską išnešė, atrodo buvo likę seifai ir pastato sienos. Daiktų, kurie priklausytų arkivyskupijai, nebuvo. Patekimo į pastatą durys, kurios yra nuo parkelio pusės, buvo aplaužytos. Liudytojas negalėjo pasakyti, kokio senumo tos durys buvo. Kitur buvo paprastos fanerinės durys. A. V. negalėjo nurodyti, ar matė medines duris su uždaromu langeliu. Taip pat nepamena, ar matė parlatorijaus langelį. Į antrą aukštą buvo pakilęs, ten matė stiklus, indus, chemikalus, labai nežiūrėjo. Patalpų nevalė. Buvo susitarimas, kad nuomotojas pats išvalys patalpas, jas susitvarkys, susiremontuos, pritaikys sau. Nuomininkas turėjo padaryti projektus, gauti leidimus ir pats remontuoti, nes arkivyskupija neturėjo tam finansų. Patalpų nuotraukų nedarė, kadangi tam nebuvo prasmės. Su S. V. bendravo kaip su nuomininko atstovu. Perduodant patalpas žinojo, kad patalpose bus įrengta kavinė. Kokie darbai bus atlikti, nežinojo. Lyg ir buvo derinamos sąlygos su architektu, kurį buvo atvedęs S. V.. Nekontroliavo, ar nuomininkas laikosi teisės aktų. Buvo duotas leidimas susitvarkyti patalpas, t. y. išvežti šiukšles. Liudytojas nurodė, jog nežino, kas dalyvavo pasirašant priėmimo-perdavimo aktą. Patalpas galėjo apžiūrėti ne vienas. Patalpų priėmimo-perdavimo aktas pasirašomas dažniausiai ekonomo tarnyboje. Prieš pasirašant minėtą aktą, vykdavo su nuomininku į patalpas ir jas apžiūrėdavo. Visada nuomininką nuvesdavo į patalpas. Pagal kitą aprašą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar S. V. kultūros vertybės nebuvo perduotos. Prieš išnuomojant patalpas, į Kultūros paveldo instituciją dėl patikrinimo nebuvo kreiptasi, nebuvo prasmės, nes išnuomotos buvo tik sienos. Nuomininkai, kurie buvo prieš tai, nesaugojo paveldo, ten nieko nebuvo, o tik sienos. Kas buvo perduota arkivyskupijai, kai jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, turėjo būti užfiksuota vertybių sąraše. Kai buvo perimtos patalpos, juose dar buvo nuomininkai, kurie vykdė veiklą. Liudytojas negalėjo pasakyti, kokia buvo jų veikla. Turėjo įsipareigojimą, kurį laiką laikyti nuomininkus. Patekimas į patalpas buvo greičiausiai iš kiemo pusės. Pirmame patalpų aukšte buvo saugos tarnyba, antrame buvo laboratorija. Buvo keletas nuomininkų. Nuo patalpų atgavimo iki nuomos patalpos buvo arkivyskupijos žinioje. Patalpas išnuomojo ne iškarto, kai buvo atkurta nuosavybė, kiek jos buvo tuščios, negalėjo pasakyti.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas L. L. parodė, jog jis neatsimena, kokiu pagrindu įmonė „(duomenys neskelbtini)“ atliko darbus, ar buvo laimėtas konkursas, ar buvo subrangovai, galimai jie kažką samdė. Įmonė atliko darbus Benediktinų vienuolyne.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. L. parodė, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. V. K. jam pateikė 2010 m. balandžio 22 d. statybos rangos sutartį, kurioje buvo numatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. V. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu sudarė sutartį dėl Benediktinų vienuolyno ansamblio dalies (fasadas tarp A1-1-2), esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, remonto (restauravimo) darbų pagal patvirtintus projektus. Jis tik pasirašė šią sutartį, kurią jam atnešė V. K., todėl pasirašant šią sutartį su S. V. asmeniškai nekalbėjo, jokių patvirtintų projektų jis nematė. Visais šiais klausimais su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu V. K. bendravo jo UAB „(duomenys neskelbtini)“ technikos direktorius E. Š.. Kiek jam yra žinoma, UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių darbų savo jėgomis pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5 ,Vilniuje, neatliko. Kokios būklės iki rekonstrukcijos buvo pastatas, esantis Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, jis nežino, pastato asmeniškai netikrino. Kokius darbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, yra parodyta 2010 m. birželio 5 d. atliktų darbų akte Nr. A 001, todėl, ar šie darbai buvo atlikti laikantis projekto, gali atsakyti tik UAB „(duomenys neskelbtini)“. Už šių darbų atlikimą pagal tarpusavio 2010 m. balandžio 22 d. susitarimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo tiesiogiai sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ar buvo taip padaryta, nežino. Jis nepamena, ar buvo užvestas objekto, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, statybos žurnalas. Statybų rangos 2010 m. balandžio 22 d. sutartį dėl buvusio Benediktinų vienuolyno ansamblio dalies (fasadas tarp A1-1-2), esančios Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, remonto (restauravimo) darbų pagal patvirtintus projektus, kurią jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, sudarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ technikos direktorius E. Š.. Jis nematė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtinto atestato dėl 2010 m. balandžio 22 d. sutartyje numatytų rekonstrukcijos darbų atlikimo. (t. 3 b. l. 113-115, 133)
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. Š. parodė, jog su S. V. buvo pasirašyta sutartis dėl fasado darbų. Tiksliau nurodyti, kaip susipažino su S. V., negalėjo. Liudytojas paaiškino, jog buvo pateiktas komercinis pasiūlymas fasado remonto darbams. Objektas buvo prie Kotrynos bažnyčios, greičiausiai Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje. Buvo pasirašyta sutartis, turėjo perdažyti pastato fasadą. Liudytojas neatsiminė sutarties pasirašymo aplinkybių. Buvo atlikti fasado dažymo darbai, fasado pataisymų nedarė, į vidų nebuvo užėję. Liudytojas nurodė, kad pastato viduje neteko lankytis, nežino, ar į pastato vidų buvo galima laisvai patekti. Liudytojas negalėjo nurodyti, ar pastato viduje buvo kažkas daroma, ši aplinkybė jo nedomino. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas šiuos parodymus patvirtino. E. Š. teigė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo fasado tvarkymo rangovas, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo subrangovai, kurie fiziškai ir atliko darbus. V. K., kiek žino, pažinojo užsakovą ir jie buvo sutarę daryti tiesioginį mokėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o likutis turėjo atitekti UAB „(duomenys neskelbtini)“ už priežiūrą. Realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų negavo. Liudytojas matė, kaip buvo atliekami fasado tvarkybos darbai, ar buvo atliekami vidaus darbai, nematė. Subrangovas turėjo matyti, ar buvo atliekami darbai pastato viduje. Liudytojas tik keletą kartų buvo atvykęs pažiūrėti, kaip subrangovas atlieka darbus. Projektą pateikė užsakovas. V. K. realiai buvo gavęs projektą. Gali būti, kad galėjo būti taip, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo atestatą dirbti su kultūros paveldo objektu, todėl ši įmonė ir buvo tarpininku. E. Š. negalėjo pasakyti, ar V. K. turėjo leidimą dirbti su kultūros paveldo objektais. Centrinio įėjimo į pastatą atstatymas reiškia, kad buvo padažyta, padarytas glaistymas, pavyzdžiui, jeigu angokraštis nutrupėjęs, turėjo sutvarkyti ir nudažyti, tai skaičiuojama kaip vienas objektas. Buvo atliekami darbai, susiję su tinko atstatymu ir dažymu. Įėjimo durys į patalpas buvo, jos buvo senos. Visos angos buvo uždengtos. Nepamena, kaip atrodė durys, tvarkomos buvo ne pačios durys, o fasadas išorėje. Jeigu senas duris reikėtų keisti į naujas, fasadą reikėtų tvarkyti iš naujo, priklausomai nuo angokraščių ir durų. Šiaip būna, kad pirma pakeičiamos durys ir tuomet tvarkomas fasadas. Subrangovas galėjo susitarti dėl kitų darbų su užsakovu nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Objekte dirbo V. K. žmonės, liudytojas tik atvažiuodavo pažiūrėti, ar tinkamai atliekami darbai. E. Š. teigė, jog jis kontroliavo V. K. kaip subrangovą. Jis negalėjo nurodyti, ar darbams vadovavo pats V. K., ar jis turėjo darbų vadovą. Su kuo bendravo, tiksliai neprisiminė. Kai buvo atlikti darbai, su V. K. bendravo, kadangi reikėjo priimti darbus ir surašyti aktus. V. K. nepasakojo, ką planuojama daryti pastate ir panašiai.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. Š. parodė, jog jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, projektų vadovas. Tikslios datos nurodyti negali, kadangi nepamena, D. Š. jį supažindino su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu V. K.. V. K. jam pateikė 2010 m. balandžio 22 d. statybos rangos sutartį, kurioje buvo numatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. V. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi L. L. susitarė dėl buvusio Benediktinų vienuolyno ansamblio dalies (fasadas tarp A1-1-2), esančios Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, remonto (restauravimo) darbų pagal patvirtintus projektus. Sutartis, kurią jam atnešė V. K., jau buvo pasirašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. V., jis su S. V. asmeniškai nekalbėjo. Jis bendravo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ projekto vadovu R. B. ir matė jo turėtus projektus ir leidimus dėl pastato, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, fasado apdailos. Tą pačią dieną V. K. pateikė tokią pat sutartį, tik sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur visus darbus, numatytus pagal sudarytą sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleidžia atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių pastato, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, fasado darbų neatliko. Visus dokumentus tvarkė V. K., taip pat ir jau paruoštą susitarimą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl to kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokės tiesiogiai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tvarkant visus dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atestato netikrino. Pagalvojo, kad atestatą, kuriame yra atžyma, jog jie turi teisę atlikti tvarkomuosius kultūros paveldo darbus, turi. Matė, kokios būklės iki rekonstrukcijos buvo pastatas, esantis Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje. Jis kontroliavo atliekamus darbus, mano, kad jie buvo atlikti gerai. Atliktų darbų akte Nr. A 001 nurodyti visi atlikti darbai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. K. turėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėti skirtumą tarp sudarytų 2010 m. balandžio 22 d. sutarčių, tačiau iki šios dienos to nepadarė. Nepamena, ar buvo užvestas objekto, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, statybos žurnalas, bet pamena, kad lygtai turėjo jį pasirašyti. Statybos žurnalas visą laiką, kai pabaigtas darbas, atiduodamas užsakovui. Visus dokumentus tvarkė V. K., tai jis ir turėjo pateikti statybos žurnalą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ar rekonstrukcijos darbai atlikti laikantis projekto, turi būti pažymėta žurnale. Liudytojas neprisimena, kaip buvo tuo atveju, bet mano, kad viskas turėjo būti atlikta tinkamai. (t. 3, b. l. 136-138)
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. Š. taip pat parodė, jog buvo atliekami tik pastato, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, fasado darbai. Darbus kontroliavo jis. Jo manymu, jie buvo atlikti gerai. Atliktų darbų akte Nr. A001 nurodyti darbai buvo atlikti. Statybos žurnalą turėjo V. K., kuris jį turėjo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pagal pasirašytą sutartį buvo atliekami tik fasado tvarkybos darbai, jokių vidaus darbų numatyta atlikti nebuvo ir jie nebuvo atlikti. (t. 3, b. l. 139)
Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. P. parodė, jog su kaltinamuoju ją siejo darbiniai santykiai. Ji buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, o S. V. buvo jos pavaduotojas ar vadybininkas, jam galimai rašė įgaliojimus. Vienuolyno patalpose buvo įrenginėjama kavinė. Vyko ir antro aukšto įrengimas, sprendžiamas klausimas, kaip patekti į antrą aukštą. Reikiamus popierius tvarkė S. V.. Buvo projektai, brėžiniai, derinama su paveldo atsakingais asmenimis, tačiau, kas tiksliai vyko, nežino. Buvo kalba apie stogą, laiptus, tačiau ji tame nenusimano, todėl parašė įgaliojimus. S. V. pats ten viską dėliojosi, kokius leidimus reikėjo gauti. Nepamena, gal rašėsi ant dokumentų. Pamena, kad buvo nuomos sutartis, greičiausiai ją pasirašė. Nelabai gilinosi į tuos reikalus, jai buvo įdomus pats projektas, graži vieta. Suprato, kad yra procedūrinė dalis, kuri turi būti suderinta. Konkrečiai, kokios problemos kilo, nepamena. Pamena, kad buvo statomi pastoliai, reikėjo projektų, leidimų, procesas buvo skrupulingai derinamas. Kas ten buvo pradžioje, nelabai pamena. S. V. davė įgaliojimus, davė laisvę tuo klausimu, nuo kontrolės atsiribojo. Liudytoja teigė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pardavusi. Pardavė, nes įmonė nevykdė veiklos. Kai buvo paskelbtas bankrotas, įmonėje jau nedirbo. Nepamena, kaip ten kas vyko, akcijas pardavė gal prieš tris ar keturis metus, greičiausiai sandorį registravo Registrų centre. Akcijas pardavė įmonei, tačiau kokiai, nepamena. Įmonės veiklos metu buvo nuėjusi į tas patalpas. Buvo į jas nuėjusi prieš kavinės veiklą, patalpas matė iš išorės. Buvo pradariusi duris, patalpose viskas buvo labai užleista, neįmanoma įeiti, durys buvo neužrakintos. Buvo kalba, kad galima sutvarkyti ir kažką ten daryti. Tai buvo prieš sudarant sutartį. Į patalpas vėl buvo nuėjusi, kai jau buvo dedamos plytelės prie įėjimo, suformuotos pertvaros virtuvėje, tualetai, salės, dažomos sienos. Tuo metu matė laiptus. Neturėjo galimybės ten dažnai vaikščioti, nes mokėsi. Po remonto tose patalpose buvo atidaryta kavinė. Po įmonės akcijų pardavimo su S. V. karts nuo karto susitinka. Kavinės įrengimo darbus buvo pavesta organizuoti S. V.. S. V. buvo atsakingas už sutartis su rangovais, darbininkais. Jis organizuodavo, o ji dėdavo parašus. Už darbus mokėdavo įmonė. Liudytoja teigė, kad jai niekas asmeniškai patalpų neperdavinėjo, neaiškino, kur yra kultūros vertybės. Kai pirmą kartą matė patalpas, juose buvo daug šiukšlių, skudurų, plytų, jos buvo apleistos. Jai nebuvo žinoma, kad patalpos yra kultūros paveldo objekte. Į nuomos sutartį nesigilino, galvojo, kad viskas įprasta, todėl pasirašė. Sutarties sąlygas derino S. V., su ja niekas sutarties detalių nederino. Pamena, kad buvo gana griežti reikalavimai iš subjektų, kurie išnuomojo patalpas. S. V. surado patalpas, jis derino sutartis. Nuomos santykių atsiradimo iniciatorius buvo S. V.. S. V. nuo pradžių iki galo viską darė pats. UAB „(duomenys neskelbtini)“ už projektinės dokumentacijos tvarkymą, organizavimą buvo atsakingas S. V., jis ją ir tvarkė. Liudytoja nurodė, jog ji G. G. nepamena. Ji priimdavo darbuotojus į darbą. Statybos dokumentus pasirašydavo S. V.. Kaltinamasis, tikriausiai, turėjo įgaliojimą, jis ir spręsdavo klausimus dėl darbų atlikimo. Ji tik galėdavo formaliai patvirtinti sprendimus, susijusius su statybomis.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. P. parodė, kad buvo labai suniokotos vienuolyno, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, patalpos. Tą objektą jis tyrinėja nuo 1976 metų, kai Paminklų restauravimo institute dirbo projektų vyriausiu architektu. Būtent tada ir pradėjo tyrinėti tas patalpas, ruoštis projektavimui, o tai reiškia padaryti architektūrinius, istorinius tyrimus, atlikti apmatavimus, kurie anksčiau nebuvo daryti. 1977 metų apmatavimai buvo labai svarbūs, kadangi jie atspindi objekto būklę, kol jis buvo nesugadintas. Šis objektas nuo XVII a. iki 1944 metų buvo vienuolynas, nei karto vienuolės nebuvo iškeldintos, t. y. pastatas nebuvo suniokotas. Tame pastate 1977 metais buvo išlikusios medinės detalės, metalas, langai, durys. Kai kurios lauko ir vidaus durys galėjo siekti XVIII a. Visa tai buvo išlikę ir 1993 metais, kai buvo daromos paminklotvarkos sąlygos. Visame vienuolyne turėjo būti suprojektuotos patalpos institutui. Kai buvo iškeldintos vienuolės, patalpose buvo padaryta apie 100 butų, vienas butas buvo viena celė. Gyventojai buvo iškeldinti ir butų 1988 metais neliko. Patalpos buvo privatizuotos apie 1992-1993 metus, vienuolės norėjo sugrįžti 1992 metais, bet trūko dokumentų. Šiose patalpose 1994 metais ruošėsi įsikurti UAB „Zeturija“ ir UAB „Biuvetė“, visas ansamblis buvo pustuštis, ten buvo minėtos įmonės bei keli butai. Projektavimo ir tyrimo darbai nutrūko, kadangi prasidėjo teismai dėl nuosavybės su arkivyskupija. Paminklotvarkos sąlygos buvo paruoštos 1994 metais, kadangi buvo ruošiamasi projektavimui, buvo siekiama įvertinti, kas yra saugoma, kas yra vertinga. Paminklotvarkos sąlygos yra savotiška konstitucija – ką galima daryti, kaip galima daryti, ką saugoti, ką galima griauti. Objektas buvo ypatingai gerai išlikęs, buvo išlikusi visa planinė struktūra, ten buvo koridoriai, celės, ūkinė dalis. Buvo galvota, kad bus prisitaikyta prie objekto išplanavimo, o ne objektas pritaikytas prie poreikių. Liudytojas teigė, jog vieną dieną jis pamatė, kad pastate yra naujos išorinės durys, įėjimas į kavinę. Anksčiau ten buvo autentiškos, senovinės durys. Langai nauji, pirmame aukšte nebuvo grotų. Užėjus į patalpas, pasidarė net silpna. Liudytojas nieko negalėjo atpažinti, sienos buvo išklijuotos tapetais, jis pamatė, kad nebėra visų vertingų elementų. Durų anga buvo iškirsta ir paaukštinta, iškapota, sienoje atsirado didžiausia anga. Siekiant įvertinti padarytą žalą, buvo patekta ir į antrą aukštą, kuriame taip pat buvo košmaras. Liudytojas teigė, kad paminklotvarkos sąlygos buvo ruošiamos 1994 metais, jis tose konkrečiuose patalpose buvo apie 2000 metus, tuo metu jas apžiūrėjo detaliau. Dar gal po kelių metų yra šiek tiek įėjęs, tai galėjo būti tarp 2005 ir 2007 metų, kadangi ten buvo kažkiek praviros lauko durys, užėjo pasižiūrėti. Pasižiūrėjo – viskas buvo apleista, bet nieko nepadaryta, nieko neprikenkta. Durys buvo autentiškos, apkalimas buvo truputį remontuotas, tačiau vidinė pusė išlikusi autentiška, su ankstesnių spynų žymėmis, su metaliniais skląsčiais. E. P. teigė, kad vėliau (2009 metais) senos durys buvo pakeistos naujomis durimis, senų durų nebuvo. Įėjus į vidų, kairėje pusėje tiesiai ir po dešine puse, kur anksčiau buvo trys autentiškos durys, jų taip pat nebebuvo, o pikčiausia, kad abiejuose pusėse angos buvo dar paaukštintos, iš apačios pakapotas mūras, nudaužyta horizontalioji pusė. Užėjus per pagrindines duris, kur buvo senos durys (patalpos pažymėtos 1-246), pamatė, kad nebėra visų trijų durų, t. y. durų į kairę, į dešinę ir tiesiai. Toje pačioje patalpoje anksčiau buvo sukama spintelė ir langelis su grotomis ir langinėmis. Iš patalpos 1-246 anksčiau buvo segmentinė sąrama, durys su daug metalinių autentiškų detalių. Liudytojas teigė, kad jis negali pakomentuoti, kodėl durys neparodytos matavimuose, galimai jos buvo apkaltos, kodėl yra plano neatitikimas, nežino. Viskas buvo tiek 2000 metais, tiek 2005-2007 metais. Durų nebebuvo 2009 metais. Patalpoje, pažymėtoje 1-246, anksčiau buvo sukama spintelė, trūko langinės prie langelio su grotomis. Kairėje pusėje buvo durys į parlatorijaus (pasikalbėjimų) kambarį, patalpoje 1-243 nebebuvo parlatorijaus langelių. Tarp patalpų, pažymėtų 1-240 ir 1-241, turėjo būti nišos, dabar ten prakirstos angos, sienos vidurio nebėra. 1994 metų planuose matoma situacija buvo kaip ir 2006 metų kadastrinių matavimų metu, lygiai toks pats vaizdas, koks buvo 1977 metais. Tarp patalpų 1-240 ir 1-241 buvo išgriauta krosnis, ją reikėjo išgriauti, ji buvo pastatyta vėliau. Vėliau pamatė, kad dalis sienos išardyta beveik iki skliauto. Viena siena pažymėta kaip plonesnė, kita kaip storesnė, tačiau šios sienos yra vienalaikės. 2000 metais siena dar buvo, apsilankius kitą kartą, tarp patalpų 1-240 ir 1-241 sienos nebuvo. Tarp patalpų, pažymėtų 1-241 ir 1-242, pertvarą reikėjo šalinti, ji nereikalinga. Šitoje sienoje yra prakirstos angos tarp patalpų, pažymėtų 1-241 ar 1-242, buvo prakirstos angos, kurių 2000 metais dar nebuvo, buvo tik nišos, jos ir yra pavaizduotos. Dar buvo labai gražios XVIII a. durys su vyriais. Durys turėjo būti spalvotos, net nuotraukoje matosi daug dažymo sluoksnių. Durys viduje išsilaiko po 500 metų. Galimai vyriai buvo alavuoti, tada tai buvo madinga. Visos kitos durys į kitas patalpas buvo keistos, labai didelis remontas buvo 1928 metais, tačiau tokios durys neįtrauktos į saugotinų objektų sąrašą. E. P. aiškino, jog objekto išskirtinumą sudaro elementų visuma. Saugotini elementai buvo surašyti į atskirą paveldotvarkos sąlygų pirmo tomo 36 lapą. Pakeitimai tarp 1977 metų ir 2000 metų kadastrinių matavimų buvo minimalūs, pakeitimų beveik nebuvo. Kiek žino, iki 2006 metų pakitimų nebuvo. Tarp patalpų, pažymėtų 1-240 ir 1-241, 1977 metais ir 2006 metais siena nebuvo iškirsta, buvo autentiškas mūras, ta pati siena. Iki 2006 metų niekas nebuvo išgriauta, tai matyti pagal brėžinius. Kas buvo 2006 metais, negali pasakyti, bet pagal brėžinius sienos buvo, jos galėjo būti apklijuotos gipso kartonu. E. P. paaiškino, kad paminklotvarkos sąlygose buvo akcentuota, jog yra saugoma planinė struktūra. Planinę struktūrą formuoja sienos, todėl sienų griovimas yra planinės struktūros sužalojimas. Tų sienų, kurios formuoja paminklinį išplanavimą, griauti negalima. Nišų dugnų išgriovimas po arkomis, kur buvo nišos, yra planinės struktūros sužalojimas, kuris yra neatitaisomas. Galima griauti tik svetimkūnius, pavyzdžiui, XX a. sieneles. Tokio pobūdžio sienelės dalina 1-241 patalpą. Tos, kurios išgriautos 2009 metais, buvo ypatingai vertingos, sugriovus buvo padaryta žala, sužalota planinė struktūra. Pastatas praranda savo esmę. Antrame aukšte buvo padaryti dar baisesni sužalojimai nei pirmame aukšte. Tarp patalpų, pažymėtų 2-230 ir 2-227, išgriautos visos sienos. Vienintelė siena tarp patalpų, pažymėtų 2-223 ir 2-224, kur stovėjo krosnis, buvo vėlyvesnė, plonesnė, dalis jos nereikšminga, ją buvo galima išgriauti. Visos kitos sienos buvo baroko laikotarpio, XVIII a. laikotarpio. Paskutinį kartą sienas antrame aukšte matė apie 1994 metus ar 1995 metus, kai vaikščiojo su UAB „Zeturija“ direktoriumi. Tada į antro aukšto patalpas pateko, buvo vienas įėjimas iš bažnyčios. Vėliau, kai patalpas atidavė arkivyskupijai, ten nebuvo. Liudytojas teigė, jog žino, kad buvo atliktas sienų zondavimas, buvo pažymėtos galimos celių apjungimo vietos. Projektuotojai turi remtis tyrimais, tačiau pertvaros pirmame aukšte, kai vyko tyrimai, jau buvo išgriautos. V. A. S. taip ir parašė, kad pertvaros pirmame aukšte jau buvo išgriautos. Liudytojas kategoriškai nesutinka, kad antrame aukšte buvo galima griauti. Atlikus tyrimus matyti, jog tas pats tinko sluoksnis eina, tas pats mūras eina per visas sienas. E. P. atkreipė dėmesį į tai, kad iš nuotraukų, darytų 2009 metais, matyti, jog pirmame aukšte aplinkui angas tinkas yra tamsesnis, vadinasi jis šlapias, tai reiškia, kad tyrimų metu jos buvo ką tik iškirstos ir aptinkuotos, t. y., nišos išskirstos iki tyrimų pradžios. Prakirstas skliautas sužalojo autentišką planinę struktūrą, taip pat laiptų įrengimas padarė žalą. Liudytojo nuomone, patalpas buvo galima padaryti funkcionaliomis jų ir nežalojant, tačiau tam būtų reikalingas didelis biurokratinis darbas. E. P. nurodė, jog su komisija apžiūrėjus patalpas pamatė, kad ovalinis langas buvo pakeistas, nebuvo grotų, pačiam portalui nieko blogo neatsitiko, nebuvo grotų pirmo aukšto languose. Nebuvo dvivėrių durų, kurios buvo pagamintos nevėliau kaip XIX a. pabaigoje, jų išorė paremontuota XX a. Durys saugotinos, nes pakankamai senos, turėjo metalinių detalių, jos atsidarydavo į vidų, buvo ištraukiamas buomas, tokia konstrukcija, kai negali atidaryti durų iš išorės. Durys, kurios įtrauktinos į saugotinų sąrašą, yra pažymėtos paminklotvarkos sąlygose. Po 1944 metų tose patalpose buvo mergaičių mokykla, kai kas buvo pakeista. Durys buvo paremontuotos iš išorės, pakeistos detalės, ypač apačioje, viduje viskas buvo sveika, gražu. 2008 metais patalpose nebuvo, 2005-2007 metais buvo trumpam užėjęs į patalpas, tuo metu durys buvo. Komisija minėtas duris rado. Buvo siūlyta duris atkurti, siūloma jas įstatyti. Patalpose buvo labai sena, labai tvarkinga langinė, grotos languose, kurių dabar nebėra. Langai nebuvo įtraukti į paveldosaugos sąrašą, o grotos buvo – paveldotvarkos sąraše pažymėtos 1717 ir 1723. Grotos buvo visos vienodos, nebuvo tikslo visas fotografuoti. Jos buvo įmūrytos, vadinasi buvo XVIII a. Grotos galėjo būti įmūrytos statybos metu. Patalpoje, pažymėtoje 1-246, turėjo būti sukama spintelė ir langelis, jeigu šie elementai būtų uždengti gipsokartono plokšte, siena turėtų būti šiek tiek išsikišus. Įėjus į patalpas dešinėje ir dabar yra langelis su grotomis, bet be langinės. Iš patalpų, pažymėtų 1-246, į patalpas, pažymėtas 1-243, nėra medinių durų, išgriauta sąrama, buvo nukapota išorinė pusė, angokraščiai. Durys su langeliu buvo rastos Kotrynos bažnyčios rūsyje, vėliau jų nebebuvo, neberastos. Patalpoje 1-242 turėjo būti medinės durys su kalvio darbo dekoratyviniais vyriais, jos turėjo būti minėtose patalpose, o ne 1-243, tai tiesiog spausdinimo klaida akte. Durys su vyriais buvo XVIII a. vidurio, jos buvo vienos iš seniausių durų, jų vienuolyne buvo likę gal penkios. Anksčiau patalpose buvo du parlatorijaus langeliai, vienas iš jų dalinai uždengtas, o kitas buvo visiškai uždengtas. Jei langelis ir grotos nebuvo sugadintos ar sunaikintos, žalos nėra. Plytų mūras iškirstas iš patalpos 1-240 į koridorių 1-239, dabar toje vietoje yra lenkta arka. Patalpoje 1-239 iškirsta dalis skliauto. Patalpose, pažymėtose 1-244 ir 1-248, buvo trys langai, dabar suformuota koridorinė sistema ir apkalta gipso kartonu. Buvo trys baroko laikotarpio langai su grotomis, dabar uždangstyta gipso kartonu, ar tie langai yra išlikę, nežino. Antrame aukšte buvo išardyta daugiau mūro, nei buvo siūloma. Paminklotvarkos sąlygos buvo parengtos 1994 metais, buvo nustatytos vertybės. Bylos buvo atiduotos užsakovui – Kultūros paveldo departamentui ir savivaldybei, UAB „Zeturija“ ir UAB „Biuvetė“, visiems savininkams, kurijos tuo metu nebuvo. Kurija turėjo perimti tas sąlygas, ar perėmė, nežino.
Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos komisijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. akto Nr. R9-77 matyti, kad vienuolyno ansamblio vienuolyno namo, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 346 buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir jis yra Benediktinių vienuolyno ansamblio kompleksinė dalis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1634 namas buvo paskelbtas kultūros paminklu, o Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažintas viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys, gavęs pranešimą, kad Vilniaus arkivyskupija vienašališkai nutraukusi nuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ketina perimti patalpas, esančias Ignoto g. 5, Vilniuje, 2012 m. birželio 7 d. patikrino situaciją vietoje. Buvo surašytas 2012 m. birželio 7 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. AAV-84. Patikrinimo metu užfiksuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsikraustydama patalpas palieka apniokotas: nuėmė panelius, išėmė visus langus (angas užsandarino mediniais skydais), išimant langus apdaužytas angokraščių mūras, išmontuota elektros instaliacija ir kt. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išimdama langus apdaužant angokraščių mūrą sužalojo kultūros paveldo objektą – Benediktinių vienuolyno ansamblio vienuolyno namą, paprašė Departamentą priimti sprendimą dėl sužaloto kultūros paveldo objekto atkūrimo ir nuostolių dydžio nustatymo. Komisija 2012 d. liepos 10 d. apžiūrėjusi vietoje namą konstatavo, kad išimant I ir II aukšto langus, fragmentiškai nudaužytas langų angokraščių mūras. Komisija nutarė nustatyti sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimo būdą – atstatyti iki sužalojimo buvusią būklę – atkurti Namo I ir II aukštų sužalotų viduje esančių langų angokraščių ~3,5 m² mūro paviršių, mūrijant restauracinėmis plytomis ir atkurti ~5m² angokraščių tinko. Sužalotų namo langų angokraščių mūro paviršių ir angokraščių tinko atstatymo darbų orientacinis darbų kainos skaičiavimas yra 2534 Lt. (t. 2, b. l. 83-85)
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvados ir motyvai nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, konstatuoja, jog S. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje.
Atsakomybė asmeniui pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalį kyla tais atvejais, kai tyčia yra sunaikinamas ar sugadinamas turtas, pasižymintis vienu iš šioje normoje nurodytu požymiu ar keliais požymiais. Teismui nekyla abejonių, kad tam pačiam objektui (turtui) gali būti priskiriami keli Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai, t. y., objektas gali būti ir didelės vertės, ir didelės istorinės, kultūrinės ar mokslinės vertės arba jis gali pasižymėti tik vienu iš baudžiamajame įstatyme numatytų požymių. Nagrinėjamu atveju S. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis sunaikino didelės materialinės, kultūrinės bei istorinės vertės turtą, t. y. turtą, pasižymintį trimis įstatyme numatytais požymiais. Teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti, jog kaltinime įvardinant, kokiais požymiais pasižymintį turtą sunaikino S. V., buvo suvaržytos kaltinamojo teisės į gynybą ir jis negalėjo tinkamai gintis nuo kaltinimo.
Byloje nekilo ginčų dėl fakto, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomojo iš Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos administracines patalpas, esančias Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, pastate kadastrinėje byloje pažymėtame indeksu 1B2p, pastato unikalus numeris 1094-0471-7019, patalpų unikalus numeris 1094-0471-7019:0004, esančias pirmame ir antrame pastato aukšte, plane patalpos pažymėtos indeksais nuo 1-239 iki 1-248 (pirmas aukštas), 2-220, nuo 2-223 iki 2-31 maitinimo (vyninės) veiklai vykdyti. Turto nuomos faktą be jokių abejonių patvirtina 2009 m. spalio 26 d. nekilnojamojo turto nuomos sutartis Nr. N09/15, kurią pasirašė Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybą atstovaujantis ekonomo pavaduotojas R. D. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. P.. Kaip jau buvo minėta, patalpų nuomos faktas abejonių nekelia, dėl jo jokių ginčų bylos nagrinėjimo metu nekilo, todėl teismas detaliau neaptaria kitų byloje esančių ir šį faktą patvirtinančių duomenų. Iš minėtos sutarties priedo Nr. 1 matyti, kad išnuomotos patalpos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo perduotos 2009 m. spalio 26 d.
Žemesnės instancijos teismas
Aptartuose dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, jog S. V. nusikalstamus veiksmus galėjo padaryti ne anksčiau nei 2009 m. spalio 26 d., o ne kaip nurodoma kaltinime 2009 m. spalio 10 d. Taigi nusikalstamos veikos padarymo laikas yra tikslinamas atsižvelgus į nustatytas aplinkybes. Tuo pačiu pabrėžtina, kad nusikalstamos veikos laiko patikslinimas neturi reikšmės nusikalstamų S. V. veiksmų kvalifikavimui. Taip pat teismas pažymi, jog byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nusikalstami S. V. veiksmai buvo pabaigti ne vėliau nei 2010 m. gruodžio 14 d. Šį faktą patvirtina Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. AAV-53 užfiksuoti duomenys, t. y. į aptariamų patalpų antrąjį aukštą buvo pakliūta ir jose buvusi situacija buvo fiksuota būtent 2010 m. gruodžio 14 d. Aplinkybė, kad, pasak paties kaltinamojo, jau 2010 m. birželio mėnesį naudojantis patalpomis buvo teikiamos viešojo maitinimo paslaugos, nepaneigia, kad nuo 2010 m. birželio mėnesio jokie vidaus darbai nebuvo ir negalėjo būti atliekami. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas S. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog tuo metu, kai jis tikrino patalpas, esančias Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, tose patalpose dar kažkokie drabai vyko, tačiau jis negalėjo nurodyti, kas tiksliai jose buvo daroma, be to, liudytojas negalėjo nurodyti, ar buvo antrame pastato aukšte, tačiau nustatė, jog patalpose buvo atlikti darbai be leidimo. Taigi nei šio liudytojo teiginiai, nei kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad patalpų pritaikymo viešojo mitinimo įstaigos veiklai darbai buvo tikrai baigti 2010 m. birželio 3 d. Atkeiptinas dėmesys ir į tai, kad iš pagrindinių duomenų apie statinį matyti, kad darbai pagal 2010 m. balandžio 22 d. rangos sutartį, kuriems atlikti buvo gauti reikiami leidimai, buvo atlikti tik 2010 m. birželio 4 d. Tuo pačiu aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad patalpų viduje darbai, kuriems nebuvo gautas leidimas, buvo vykdomi lygiagrečiai su tais darbais, kurių atlikti tuo metu nebuvo galima, jie iš esmės vykdomi net sparčiau.
Teismas konstatuoja, kad anksčiau paminėtos patalpų nuomos sutarties 1.3. punktas įrodo, jog nuomininkas patvirtino, kad jis buvo tinkamai informuotas, jog patalpos yra kultūros paveldo objektas, kuriam taikomi specialūs saugojimo – tvarkybos ir naudojimo reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto paveldo apsaugos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Šios sutarties trečiajame skyriuje buvo susitarta, kad nuomininkas įsipareigoja: naudoti patalpas pagal sutartyje numatytą paskirtį, ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo nuomos termino pradžios paruošti patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto, įskaitant virš patalpų esančio pastato stogo kapitalinio remonto, projektus, ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nuomos termino pradžios atlikti visus projektuose numatytus darbus, prižiūrėti, kad patalpos būtų tvarkingos ir jų būklė nebūtų bloginama, laikytis visų nustatytų patalpų bei vidaus tinklų eksploatavimo ir kitų privalomų taisyklių bei reikalavimų, savo sąskaita ne trumpesniam kaip pusės metų laikotarpiui apdrausti patalpas nuo visų įprastų rizikų bei savo kaip nuomininko veiklos, prieš atlikdamas bet kokius patalpų perplanavimus ar inžinerinių sistemų pakeitimus, kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos darbus pateikti suderinimui pilną projektinę – sąmatinę dokumentaciją nuomotojui, patalpose atlikdamas bet kokius remonto darbus turi gauti visus reikalingus dokumentus ir leidimus, jei tokių reikia, o pasibaigus remonto darbams priduoti valstybės institucijoms atliktus darbus, jei tai yra reikalinga, ir įregistruoti pakeitimus nekilnojamo turto registre. Taigi iš aptartų sutarties nuostatų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai privalėjo žinoti ir žinojo apie tai, kad išsinuomotos patalpos yra kultūros paveldo objektas, kuriam taikomi specialūs saugojimo – tvarkybos ir naudojimo reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos teisės aktuose, taip pat įmonės atstovai privalėjo žinoti ir žinojo, kad įmonė įsipareigojo užtikrinti tai, jog prieš atliekant bet kokius patalpų perplanavimus ar inžinerinių sistemų pakeitimus, kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos darbus buvo būtina pateikti suderinimui pilną projektinę – sąmatinę dokumentaciją nuomotojui, patalpose atliekant bet kokius remonto darbus buvo privalu gauti visus reikalingus dokumentus ir leidimus, o pasibaigus remonto darbams priduoti valstybės institucijoms atliktus darbus.
Kultūros vertybių registro išraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Benediktinių vienuolyno ansamblis, esantis Vilniuje, nuo 1992 m. balandžio 27 d. yra įregistruotas kaip nekilnojamas paminklas, o vienuolyno namas, esantis Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, kaip nekilnojamas paminklas įregistruotas nuo 1999 m. gruodžio 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad patalpos, esančios Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, unikalus Nr. 1094-0471-7019:0004, nuosavybės teise priklausančios Vilniaus arkivyskupijai, yra pastate, kuris įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Benediktinių vienuolyno ansamblis, esantis Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, į registrą įrašytas 1999 m. gruodžio 7 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimu paskelbtas kultūros paminklu. Vienuolyno saugojimui siūloma saugoti ansamblio tūrius, siluetą, formas, fasadų architektūrą, autentišką plano struktūrą, autentiškas patalpų erdves ir visus skliautus, stogų siluetą, fasadų detales, medines stogo konstrukcijas, autentiškas medines ir metalines vidaus įrangos detales, autentiškas duris, langus. Paminėti duomenys patvirtina, jog patalpos, kurios buvo išnuomotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra pastate, kuris yra pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, yra paskelbtas kultūros paminklu. Taip pat aptarti duomenys leidžia identifikuoti šios kultūros vertybės vertingąsias savybes, į kurias pakliūva ne tik pastato išorė, bet ir jo vidus, jame esantys elementai. Aptarti duomenys taip pat leidžia teigti, kad objektai, kurie buvo sunaikinti dėl nusikalstamų S. V. veiksmų, iš tikrųjų turi didelę kultūrinę, istorinę reikšmę.
Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu aiškino, jog jis patalpų nuomos sutarties nepasirašė, todėl jos neskaitė ir turinio nežinojo, jis nebuvo informuotas, kad patalpos, kurias nuomojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra kultūros vertybė, jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmė tik restoranų, klubų, kavinių, personalo priežiūra, prekių užsakymu ir pan. Vis tik teismas konstatuoja, jog tokie kaltinamojo teiginiai neatitinka tikrovės ir yra vertintini tik kaip jo gynybinė pozicija, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pabrėžia, kad tokie kaltinamojo išsakyti teiginiai prieštarauja jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.
Iš esmės pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu neneigė, jog jis atliko visus veiksmus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomotose patalpose būtų įrengta viešojo maitinimo įstaiga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog S. V. ikiteisminio tyrimo metu, apklausoje dalyvaujant jo gynėjui, teigė, jog I. P. buvo tik formali UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, ji nesprendė jokių klausimų, taip pat ir jokių statybos bei rekonstrukcijos klausimų, susijusių su patalpomis, esančiomis Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje. Kaltinamasis teigė, jog visus klausimus, susijusius su išsinuomotų patalpų paruošimu viešojo maitinimo įstaigos veiklai, sprendė jis. Liudytojos I. P. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, leidžia daryti išvadą, kad būtent S. V. buvo pavesta organizuoti kavinės įrengimo darbus, būtent jis tvarkė reikiamus dokumentus, aiškinosi, kokių leidimų reikia, buvo atsakingas už sutartis su rangovais, o ji tik pasirašydavo sutartis, formaliai patvirtindavo dokumentus, susijusius su statybomis. Liudytojos parodymai iš esmės patvirtina, kad visus sprendimus, susijusius su vyninės įrengimu, priimdavo kaltinamasis. Taip pat liudytojos I. P. parodymai leidžia daryti išvadą, kad patalpų nuomos sutarties sąlygas derino S. V., jis šias patalpas ir surado, buvo nuomos santykių atsiradimo iniciatorius, kaltinamasis nuo pradžių iki pabaigos viską darė pats. Tokie liudytojos teiginiai iš esmės atitinka ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus, iš kurių matyti, jog dėl patalpų pritaikymo kavinės veiklai jie bendravo su S. V., o ne su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Štai, pavyzdžiui, liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad visus veiksmus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ derino UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas S. V., tačiau sutartį, kurią jis pats asmeniškai pateikė pasirašyti, buvo jau pasirašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės I. P., kurios jis nėra matęs per visą jo bendradarbiavimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ laiką. Ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą liudytojas A. G. patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Teisiamojo posėdžio metu duoti liudytojo R. D. parodymai leidžia daryti išvadą, kad būtent S. V. derino nuomos sutarties sąlygas, įsipareigojimus, kaltinamasis įsipareigojo, jog visi darbai bus vykdomi su reikiamais paminklosaugos leidimais. Liudytojo A. V. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, taip pat patvirtina, jog šis liudytojas būtent su S. V. bendravo kaip su nuomininko atstovu. Iš esmės nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, kad I. P. ar kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujantis asmuo būtų derinę kokius nors klausimus, susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomotų patalpų pritaikymu viešojo maitinimo įstaigos veiklai. Liudytojos I. P. parodymai neprieštarauja ir paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems (anksčiau aptartiems) parodymams. Taigi konstatuotina, jog S. V. ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo, kad patalpos, kuriose buvo ketinama įrengti kavinę ir ji buvo įrengta, buvo kultūros paveldo objekto dalis, kadangi būtent jis surado šias patalpas ir buvo nuomos sutarties sudarymo iniciatorius, jis su kita sutarties šalimi derino jos sąlygas.
Faktą, jog S. V. turėjo žinoti ir žinojo, kad aptariamos patalpos yra kultūros paveldo objekto dalis, iš dalies patvirtina ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė 2010 m. kovo 1 d. įgaliojo kaltinamąjį atstovauti įmonę atliekant statybos, rekonstrukcijos, remonto darbus išnuomotame pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje (Šv. Kotrynos ir Benediktinių vienuolyno ansamblis), tuo tikslu savo nuožiūra pasirašyti sutartis, darbų aktus, statybos žurnalą, gauti sąlygas, samdyti darbų rangovus, priimti ar atsisakyti priimti atliktus darbus, taisyti darbų defektus, apmokėti už atliktus statybos, rekonstrukcijos bei remonto darbus, atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Taigi teigtina, jog būtent S. V. buvo įpareigotas imtis veiksmų, susijusių su išsinuomotų patalpų pritaikymu maitinimo (vyninės) veiklai vykdyti. Teismui nekyla abejonių, jog nežinant patalpų nuomos sutarties sąlygų, prisiimtų įsipareigojimų, realus įgaliojimo vykdymas nebuvo galimas.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat faktą, kad S. V. privalėjo žinoti ir žinojo, jog išsinuomotos patalpos yra kultūros paveldo objektas patvirtina ir 2009 m. lapkričio 10 d. projektavimo darbų vykdymo sutarties Nr. AN. 09-14, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, turinys. Iš šios sutarties turinio matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo parengti Šv. Kotrynos bažnyčios ir Benediktinių vienuolyno ansamblio, esančio Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, administracinio korpuso 1B2/p dalies tvarkomųjų darbų (restauravimo ir pritaikymo) tyrinėjimų ir projektavimo darbus (sutartyje buvo nurodyta, kokie darbai turi būti atlikti). Vertinant šios sutarties turinį kartu su anksčiau aptartais duomenimis, teismui nekyla abejonių, jog S. V. žinojo, kad pastatas, kuriame ketinama įrengti kavinę, nėra paprastas, o darbų atlikimui ir kavinės įrengimui būtina atlikti privalomas procedūras, numatytas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats S. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jam samdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekomendavo kurija. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog patalpų pritaikymu ūkinei komercinei veiklai rūpinosi būtent kaltinamasis, su juo buvo aptariami su šių patalpų sutvarkymu susiję klausimai.
Teismas konstatuoja, jog teiginys, kad S. V. nebuvo pasirašytinai supažindintas su teisės aktų reikalavimais, jis nežinojo valstybės institucijų viešai skelbiamos informacijos, nepaneigia nusikaltimo padarymo fakto bei nešalina kaltinamojo kaltės padarius šį nusikaltimą. Toks teiginys yra vertintinas tik kaip siekis išvengti neigiamų teisinių padarinių. S. V. su teisės aktų reikalavimais ir viešai skelbiama valstybės institucijų informacija ne tik galėjo, bet ir privalėjo susipažinti, ypač įvertinus tai, jog jis be jokių abejonių žinojo, kokiame pastate ruošiasi įrengti ir įrenginėjo viešojo maitinimo įstaigą.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje iš esmės nekilo ginčų dėl to, kad išsinuomotų patalpų viduje buvo atliekami darbai, kurių atlikimui nebuvo gauti reikiami leidimai, darbai buvo atliekami be projekto. Čia būtina pabrėžti, kad pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog patalpų viduje darbai buvo atlikti jo nurodymu, jis duodamas nurodymus patalpų viduje atlikti darbus neturėjo reikiamų leidimų. Tuo pačiu iš S. V. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, galima suprasti, kad jis buvo suklaidintas A. G., t. y. manė, jog darbus patalpų viduje buvo galima atlikti. Vis tik tokius kaltinamojo teiginius paneigia byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas laiko įrodymais.
Liudytojo A. G. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atlikti parengiamieji darbai ir jie buvo pateikti Vilniaus miesto savivaldybei, kadangi buvo siekiama gauti sąlygas techninio projekto rengimui. Neparengus šių sąlygų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo vykdyti darbus, neturėdama nei leidimo statybai, nei darbo projekto. Šis liudytojas nurodė, kad patalpose nebuvo vertikalaus ryšio tarp dviejų aukštų, todėl projektiniuose pasiūlymuose buvo numatyti du variantai, kaip galima pakliūti į antrą aukštą. Vienas iš variantų buvo išardyti skliautą. Vis tik leidimas išardyti skliautą, kai buvo pradėti vykdyti darbai, dar nebuvo duotas. Nagrinėjamu atveju buvo suderinti stogo darbai, fasado darbai, vidaus planinės struktūros atkūrimo darbai (nevertingų (sovietinių) pertvarų išėmimas, pastato išvalymas nuo svetimkūnių iki istorinio), jokių kitų darbų atlikimui leidimas nebuvo duotas. A. G. nurodė, kad nebuvo gauti reikiami leidimai, todėl jis statybose nedalyvavo, tam nebuvo poreikio, nes statybos neturėjo vykti. Kai pamatė, kad į vidų vaikšto darbininkai, yra vykdomi darbai, į pastato vidų nėra įleidžiama, tuomet informavo patalpų savininką. Šis liudytojas nurodė, kad pirmame aukšte iš pradžių niekas nebuvo išgriauta, o antro aukšto nematė, kadangi į jį nebuvo pakliuvęs. Pertvaros plane buvo nubraižytos, kadangi nebuvo numatyta jų griauti. Išgriauti buvo galima tik sovietmečiu pastatytas krosnis ir pertvaras, kuriomis buvo suformuoti kabinetai. Barokinių sienų griauti nebuvo galima. Leidimo darbams jis negalėjo duoti, kadangi nebuvo patvirtinto projekto. Taip pat liudytojas nurodė, kad tvarkybos darbų projekte buvo pažymėti ardymai, o tai nėra tas pats kaip griovimas. Pažymėtas galimas atidengimas, visokie užmūrijimai, primūrijimai, angokraščių ir langų arkų atidengimai iki autentiškų. Taigi šio liudytojo parodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomotų patalpų viduje buvo pradėti vykdyti darbai, kuriems nebuvo gautas leidimas statybai bei neturint projekto. Liudytojas paneigė, jog S. V. ar kam nors kitam būtų leidęs atlikti kokius nors darbus, kurių tuo metu dar nebuvo galima atlikti. Priešingai, šio liudytojo parodymai leidžia teigti, jog jis apie neteisėtai atliekamus darbus informavo patalpų savininką. Šio liudytojo parodymai taip pat patvirtina tai, jog patalpos tuo metu galėjo būti išvalytos tik nuo svetimkūnių, t. y. galėjo būti išardytos sovietinės krosnys ir pertvaros, išnešamos šiukšlės, tačiau jokie kiti darbai negalėjo būti atlikti, negalėjo būti keičiama patalpų planinė struktūra.
Liudytojo A. G. teiginiai iš esmės sutampa su kitais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. D. parodė, jog tuo metu, kai patalpos buvo išnuomotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, prasidėjo problemos su patekimu į patalpas, darbai nebuvo derinami su Vilniaus arkivyskupija (čia pastebėtina, jog pagal sudarytą nuomos sutartį nuomininkas privalėjo nuomotojui pateikti visą dokumentaciją, susijusią su atliekamais darbais išnuomotose patalpose), nebuvo pateikti leidimai Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai. Šis liudytojas teigė, jog su UAB „(duomenys neskelbtini)“ problemų nebuvo. Jis patvirtino, jog architektas buvo išsigandęs, kai buvo pradėti darbai be leidimų. Prieš išnuomojant patalpas, skliautas juose nebuvo iškirstas. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai pranešė, jog išnuomotame pastate UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo vykdyti vidaus rekonstrukcijos darbus, nors reikiami leidimai dar nebuvo gauti. Liudytojo D. K. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, taip pat iš dalies patvirtina, jog išnuomotų patalpų viduje be leidimų buvo pradėti darbai. Jis matė pakitimus tiek pirmame, tiek antrame patalpų aukšte, tačiau, kokie buvo pakitimai, nurodyti negalėjo, nes neprisiminė. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais buvo bendrauta apie tai, jog jie turi laikytis teisės aktuose numatytų procedūrų, tačiau bendravimas nedavė teigiamų rezultatų. Liudytojo V. Š. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, jog šis liudytojas lankėsi patalpose, esančiose Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje. Patalpose lankėsi tuo metu, kai vyko baigiamieji kavinės įrengimo darbai, bendravo su S. V., kurio klausė, kur yra reikiami leidimai, projektai, o šis jam atsakė, jog viskas bus, kad projektavimo darbai vyksta. Taigi šio liudytojo parodymai akivaizdžiai patvirtina, jog S. V. žinojo, kad darbai patalpų viduje buvo atliekami be būtinų projektų ir leidimų. Liudytojos A. G. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, jog ji lankėsi aptariamose patalpose. Liudytoja patvirtino, kad tuo metu, kai ji lankėsi patalpose, skliautai buvo, juose jokių skylių nebuvo. Patalpų pirmame aukšte nebuvo numatyta griauti jokių pertvarų, taip pat pertvarų nebuvo numatyta griauti ir antrame patalpų aukšte, tos pertvaros buvo saugotinos. Patalpose galėjo būti išgriautos tik sovietinės krosnys ir sovietinės pertvaros, nes jos darkė patalpų vidinę struktūrą. Antrame aukšte buvo numatyta galimybė išardyti mūrą, tačiau tam turėjo būti gautas leidimas. Į šias patalpas ji nevaikščiojo, kadangi tam nebuvo prasmės, nebuvo gauti reikiami leidimai darbams. Liudytojo V. A. S. parodymai patvirtina, jog jis dirbo objekte, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, atliko architektūrinius tyrimus. Kai jis atėjo dirbti į šias patalpas, pirmame aukšte kai kurios angos jau buvo išgriautos, buvo išgriautos arkinės nišos, jos buvo XVIII a., buvo išgriauti jų dugnai, tai yra saugotini dalykai, antrame aukšte niekas nebuvo išgriauta, nes buvo komplikuotas patekimas. Pirmame aukšte tuo metu jau dirbo darbininkai, kurie vedė kanalus, vamzdynus, tvarkė šiukšles. Šis liudytojas nurodė, kad leidimas atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus buvo gautas po to, kai buvo padaryti tyrimai. V. A. S. patvirtino, kad tuo metu, kai jis dirbo patalpose, visi skliautai buvo vietose, jie nebuvo išgriauti. Tyrimų metu antrame aukšte buvusi situacija atitiko 2006 metų kadastriniuose matavimuose užfiksuotus duomenis. Mūrai antrame aukšte tarp celių buvo vertingi. Liudytojo nuomone, jei antrame aukšte buvo išgriautos sienos, tai buvo pažeista vienuolyno struktūra. Išgriautos pertvaros buvo didelės kultūrinės reikšmės. V. A. S. teisme patvirtino, kad pirmame patalpų aukšte buvo iškirstos sienos tarp dalies patalpų, jis tyrimų metu pastate matė barokinio portalo ovalinio lango grotas, patalpų fasadines duris, sukamą medinę spintelę, langelį su grotomis ir medine langine, dalį patalpų vidinių durų, patalpose buvo atidengtas parlatorijaus langelis, patalpoje 1-240 virš durų angos buvo autentiška horizontali sąrama. Čia pažymėtina, kad liudytojas patvirtino tai, jog, kai jis atvyko dirbti į patalpas, jose buvo griuvenų, kurios buvo valomos. Pagal planą antrame aukšte buvo nurodytos galimos celių apjungimo vietos, tačiau tai buvo tik rekomendacija projektuotojui, tose vietose buvo mažiausiai vertingos pertvaros. Taigi liudytojo V. A. S. parodymai leidžia daryti išvadą, kad patalpų viduje darbai jau buvo atliekami iki architektūrinių tyrimų atlikimo, tuo pačiu jo parodymai leidžia daryti išvadą, kad antrame aukšte celių struktūra nebuvo sunaikinta, patalpose tuo metu jis įsidėmėjo dalį vidaus elementų, kurių vėliau buvo pasigesta, t. y. jie buvo sunaikinti. Liudytojo R. B. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, kad patalpos, esančios Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, nuo 2004 metų nebuvo pasikeitusios. Patalpų antrame aukšte buvo galima ardyti krosnis ir tik prie jų buvusias sovietines pertvaras (pertvarytes), celių principą reikėjo palikti, laiptų įrengimui leidimas nebuvo duotas. Kai atėjo apžiūrėti patalpų, jų būklė buvo tokia pati kaip užfiksuota kadastriniame plane. Liudytojas patvirtino, kad patalpose buvo autentiškos durys, medinės detalės, langelis su autentiškomis grotomis taip pat buvo. Taigi šio liudytojo parodymai taip pat leidžia daryti išvadą, kad patalpose buvo galima griauti tik sovietines krosnis ir sovietines pertvaras, kurios buvo prie šių krosnių, o celių struktūros ardymas nebuvo numatytas, šis liudytojas matė, jog patalpose buvo autentiškos durys, medinės detalės. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtame tvarkybos projekte yra užfiksuota, kad buvusio Benediktinų vienuolyno ansamblio pastato dalyje, esančioje Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, remiantis žvalgomųjų architektūrinių tyrimų ataskaita, antrame pastato aukšte numatomas vidaus patalpų planinės struktūros atkūrimas, t. y. XIX-XX a. rekonstrukcijų metu užmūrytų nišų ir praėjimų atidengimas bei pertvarų demontavimas. Tuo pačiu turi būti ardomos XX a. pirmos pusės koklinės krosnys bei to paties laikotarpio pertvaros tarp jų. Taigi iš tvarkybos projekto aiškiai matyti, ką konkrečiu metu buvo galima pašalinti iš patalpų. Liudytojo V. K. parodymai patvirtina, jog buvo gauta informacija, kad pastate, esančiame Šv. Ignoto 5, Vilniuje, vyksta griovimo darbai, tiek interjero, tiek ir eksterjero. Jis į įvykio vietą buvo nuvykęs dar iki kreipimosi į Kultūros paveldo departamentą ir įsitikino, kad darbai iš tikrųjų yra vykdomi, jiems nėra išduotas leidimas. Faktą, jog patalpų viduje darbai buvo atliekami be projekto bei be leidimų, patvirtina ir duomenys, užfiksuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus rašte Nr. A51-12686, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus specialisto 2010 m. birželio 3 d. statybos sustabdymo akte, Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktuose Nr. AAV-49 ir Nr. AAV-53, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos inspektorės 2010 m. gruodžio 15 d. reikalavime Nr. RV-86, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio rašte Nr. (3.6.V)-2V-1369.
Teismas čia pažymi, jog visi byloje apklausti liudytojai, turintys specialių žinių, sutiko su tuo, kad patalpose, kurias buvo išsinuomojusi UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo galima griauti ir šalinti tik sovietinės statybos liekanas, pastato svetimkūnius, o kitos patalpų dalys buvo vertingos, jas galbūt būtų galima šalinti tik atlikus teisės aktuose numatytas procedūras, visapusiškai įvertinus tai, kaip patalpas padaryti funkcionaliomis išsaugant jų vertingąsias savybes, padarant joms minimalią žalą.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. gruodžio 15 d. tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygose yra nurodyta, kokius veiksmus buvo galima atlikti buvusio Benediktinių vienuolyno ansamblio Vienuolyno pastato dalyje, esančioje Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje. Šiose sąlygose buvo nurodoma, kad rengiant projektą būtina vadovautis architektūrinių, polichrominių ir konstruktyvinių tyrimų išvadomis bei paveldo tvarkybos reglamentais. Pažymėtina, jog šiose sąlygose taip pat nurodyta, kad įėjimo durys ir portalas turi būti restauruoti. Iš tvarkybos projekte, kurį parengė UAB „(duomenys neskelbtini)“, užfiksuotų duomenų matyti, kokius darbus buvo planuojama atlikti buvusio Benediktinių vienuolyno ansamblio vienuolyno pastato dalyje, esančioje Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, remiantis žvalgomųjų architektūrinių tyrimų ataskaita. Kaip jau buvo minėta, šiame projekte buvo numatyta, kad patalpų antrame aukšte turėtų būti atidengtos XIX-XX a. rekonstrukcijų metu užmūrytos nišos, praėjimai, taip pat demontuotos pertvaros, išardytos XX a. pirmos pusės koklinės krosnys bei to paties laikotarpio pertvaros tarp jų. Taip pat projekte nurodoma, kad turėtų būti restauruojamas portalas, jo grotų nebuvo numatyta išimti, restauruojamos pagrindinio įėjimo durys. Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos 2010 m. sausio 8 d. (specialiosios) ekspertizės akto matyti, kad buvo įvertintas buvusio Benediktinių vienuolyno pastatų ansamblio Vienuolyno pastato dalies (unikalus kodas 25027), esančios Šv. Ignoto g. 5, Vilnius, paveldosaugos darbų projektas: stogo, fasadų, pamatų tvarkybos darbai, vidaus patalpų planinės struktūros atkūrimas, parengtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą. Nustatyta, kad projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2010 m. vasario 2 d. leidimo turinys patvirtina, jog Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai buvo leista buvusio Benediktinių vienuolyno ansamblio Vienuolyno pastato dalyje, esančioje Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus pagal paveldosaugos darbų projektą, t. y. stogo, fasadų, pamatų tvarkybos darbus, vidaus patalpų planinės struktūros atstatymo darbus. Taigi iš aptartuose dokumentuose užfiksuotų duomenų matyti, kokius darbus buvo galima atlikti pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje.
Baudžiamojoje byloje nekilo ginčų, kad patalpose, esančiose Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, buvo atlikti ir tie darbai, kurie nebuvo numatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ rengtame projekte. Akivaizdu, jog vienintelis subjektas, kuris buvo suinteresuotas kuo greičiau pritaikyti išsinuomotas patalpas viešojo maitinimo įstaigos veiklai vykdyti, buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais veikė S. V.. Pats kaltinamasis patvirtino, kad būtent jis priimdavo sprendimus, kada ir ką reikia daryti išsinuomotose patalpose. Taigi darytina išvada, jog visi darbai patalpose buvo atlikti būtent S. V. iniciatyva ir nurodymu, todėl jis ir yra atsakingas už kilusias neigiamas pasekmes. Tuo pačiu anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad S. V. žinojo, jog darbų atlikimui yra reikalingas projektas, leidimai, tačiau darbai vis tiek buvo tęsiami nesilaikant teisės aktų reikalavimų.
Teisiamojo posėdžio metu S. V. aiškino, jog darbus patalpų viduje atliko V. K. vadovaujama įmonė. Vis tik tokių kaltinamojo teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Priešingai, iš V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog šio asmens vadovaujama įmonė atliko tik darbus, susijusius su fasado tvarkymu. Pastato viduje dirbo kita statybininkų brigada. Čia dar kartą pažymėtina tai, kad kuo greitesnis patalpų vidaus pritaikymas viešojo maitinimo įstaigos veiklai buvo aktualus tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal įgaliojimą veikiančiam šios įmonės atstovui ir realiam vadovui S. V., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad kokie nors kiti asmenys galėjo įrenginėti kavinės (vyninės) patalpas be S. V. žinios, nesilaikydami jo susikurtos patalpų pritaikymo kavinės veiklai vizijos ir jo nurodymų. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad net jeigu būtų galima tikėti, jog S. V. iš tikrųjų buvo suklaidintas A. G., jis netinkamai suprato jo paaiškinimus dėl galimybės išsinuomotose patalpose atlikti darbus, patalpų pakeitimus, vis tiek nebūtų galima teigti, jog ši aplinkybė šalina S. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, kadangi pats kaltinamasis nurodė, jog jokie dokumentai, kurių pagrindu jis būtų galėjęs priimti sprendimą dėl darbų atlikimo patalpose, jam nebuvo pateikti. Taigi S. V. priimdamas sprendimą atlikti išsinuomotose patalpose, kurios buvo pripažintos kultūros vertybe, darbus, kuriems nebuvo gautas joks leidimas, prisiėmė ir atsakomybę dėl kilsiančių pasekmių, t. y. veikė tyčia.
Bylos nagrinėjimo metu buvo keliama versija, kad išsinuomotose patalpose buvusios vertybės galėjo būti sunaikintos, patalpų planinė struktūra sugriauta iki nuomos sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo. Vis tik teismas, įvertinęs byloje užfiksuotų duomenų visumą, konstatuoja, kad toks teiginys nėra pagrįstas.
Visų pirma pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų teigti, kad pastate, esančiame Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, buvusios vertybės buvo sunaikintos ar pačios sunyko iki šių patalpų nuomos sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo. Čia pastebėtina, jog sunaikintos vertybės egzistavo, nebuvo kliudomos dešimtmečius ir dar ilgiau nepriklausomai nuo karų, konkrečiu metu egzistavusios valstybės santvarkos, pastato naudojimo būdo (pastatas buvo naudojamas kaip vienuolynas, kaip mokykla, kaip gyvenamosios patalpos ir t. t.) ir pan. Šiuo atveju buvo neginčytinai nustatyta, kad vertingosios pastato savybės tikrai buvo sunykusios tuo metu, kai jų tvarkymu užsiėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo S. V.. Teismas pabrėžia, kad, kaip jau buvo paminėta anksčiau, S. V. iš esmės ir neginčijo, jog patalpos UAB „(duomenys neskelbtini)“ poreikiams tenkinti buvo pritaikomos vykdant jo nurodymus.
Teismui nekyla abejonių, kad aptariamų patalpų būklė buvo bloga, šį faktą patvirtina byloje apklausti liudytojai bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys. Dėl šio fakto ginčų bylos nagrinėjimo metu nekilo. Tuo pačiu teigtina, jog patalpos iš esmės buvo prižiūrimos tiek, kad į jas nepakliūtų pašaliniai piktavaliai asmenys. Liudytojų R. D., V. Š., R. B. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, jog patalpų langai ir durys buvo užkalti, pastatas buvo užkonservuotas, jį prižiūrėjo administruojančios įmonės. Taigi teigtina, jog į patalpas nebuvo galima laisvai pakliūti. Iš liudytojų, dirbusių Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyboje, parodymų matyti, kad minėtose patalpose po to, kai jas atgavo Vilniaus arkivyskupija, remonto darbai nebuvo atliekami. Liudytojo D. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, leidžia daryti išvadą, kad arkivyskupija apskritai neužsiimdavo tokių patalpų remontu, o stengdavosi jas išnuomoti ir patalpas remontuodavo nuomininkai. Šio liudytojo parodymai taip pat leidžia daryti išvadą, kad kiti subjektai nebuvo suinteresuoti atlikti šių patalpų remonto, kadangi dėl jų buvo kilę teisiniai ginčai. Tuo pačiu čia dar kartą pažymėtina, jog byloje nekilo ginčų, kad patalpų būklė jų nuomos sutarties sudarymo metu buvo bloga, o tokia jų būklė leidžia daryti išvadą, jog jų niekas neremontavo ir netvarkė pagal savo poreikius. Taigi nėra pagrindo teigti, kad patalpų vertingąsias savybes (saugotinus elementus) galėjo sunaikinti kiti asmenys, ar jos galėjo sunykti savaime iki to, kai jos buvo išnuomotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jų pritaikymu kavinės veiklai užsiėmė S. V..
Kaip jau minėta, Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Benediktinių vienuolyno ansamblis, esantis Šv. Ignoto g. 5, Vilniuje, į registrą buvo įrašytas 1999 m. gruodžio 7 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimu paskelbtas kultūros paminklu. Paminklotvarkos sąlygose, kurios buvo parengtos 1994 metais, buvo užfiksuoti aptariamo objekto saugotini elementai, kurie šiose sąlygose buvo užfiksuoti ir aprašyti. Liudytojų R. D., A. G., V. A. S., J. M. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, leidžia daryti išvadą, kad skliautai patalpose galėjo būti iškirsti ir buvo iškirsti būtent tuo metu, kai patalpas nuomojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“. Faktą, jog skliautas nebuvo iškirstas anksčiau, iš esmės patvirtina ir tai, jog A. G. patekimą į antro aukšto patalpas siūlė padaryti iškertant skliautą. Liudytojo V. A. S. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, patvirtina, jog tyrimų metu antrame aukšte buvusi situacija atitiko 2006 metų kadastriniuose matavimuose užfiksuotus duomenis. Jis tyrimų metu pastate matė barokinio portalo ovalinio lango grotas, patalpų fasadines duris, sukamą medinę spintelę, langelį su grotomis ir medine langine, dalį patalpų vidinių durų, patalpose buvo atidengtas parlatorijaus langelis, vienoje iš patalpų virš durų angos buvo autentiška horizontali sąrama. Faktą, jog iki patalpų nuomos sutarties sudarymo jose buvo autentiškos įėjimo durys, portalas su grotomis, kurį buvo būtina restauruoti, patvirtina Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. gruodžio 15 d. tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygose, tvarkybos projekte, kurį parengė UAB „(duomenys neskelbtini)“, užfiksuoti duomenys. Liudytojų E. P. (pastebėtina, jog šis liudytojas atkreipė dėmesį į tai, kad iš nuotraukų, darytų 2009 metais, matyti, jog pirmame aukšte aplinkui angas tinkas yra tamsesnis, o tai rodo, jog jis šlapias, reiškia, kad tyrimų metu jos buvo ką tik iškirstos ir aptinkuotos), A. G., R. B. (šis liudytojas nurodė, jog pirmas aukštas nuo 2004 metų nebuvo pasikeitęs), V. K., R. K. (šis liudytojas parodė, kad nustatant padarytos žalos mastą buvo naudojamasi visa turima informacija apie patalpas), A. A. R. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, vertinant juos su kitais byloje užfiksuotais ir anksčiau aptartais duomenis, taip pat leidžia konstatuoti, jog kultūros vertybės buvo sunaikintos būtent tuo metu, kai patalpas valdė UAB „(duomenys neskelbtini)“, o jų pritaikymu viešojo maitinimo įstaigos veiklai rūpinosi S. V.. Taigi byloje yra įrodyta, kad kaltinime nurodytos didelę kultūrinę ir istorinę reikšmę turinčios vertybės buvo sunaikintos dėl tyčinių kaltinamojo S. V. veiksmų.
Teisiamojo posėdžio metu buvo keliama versija, jog dalis vertybių galėjo likti po plokštėmis, kurios buvo suklijuotos patalpose. Vis tik tokią versiją paneigia liudytojo J. K. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad patalpų didžioji dalis buvo apklijuota gipso kartonu, kuris buvo pašalintas ir vykdomi atkūrimo darbai. Kai buvo nuimtas gipso kartonas, jokių vertingų daiktų nebuvo rasta. Nebuvo rasti jokie langeliai ar vertingos detalės. Nebuvo rastas nei sukamas langelis, nei spintelė, nei autentiškos durys. Liudytojas pažymėjo, kad patalpose gipsas buvo klijuojamas tiesiai prie sienos.
Bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas, ar tinkamai buvo nustatyta sunaikinto turto vertė. Teigtina, jog turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Nagrinėjamu atveju sugadinto turto vertė buvo paskaičiuota pagal jo atkūrimo kaštus. Sunaikinto turto ir padarytos žalos dydis yra pagrįstas skaičiavimo aiškinamajame rašte, suvestiniame statybos kainos apskaičiavime, lokalinėje sąmatoje, mechanizmų poreikio žiniaraštyje, medžiagų poreikio žiniaraštyje užfiksuotais duomenimis. Šiais duomenimis teismas neturi jokio pagrindo abejoti. Čia pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. K. paaiškino, kaip buvo padaryti paskaičiavimai, kad buvo naudojamasi duomenų bazėmis, vadovaujamasi teisės aktais, susijusiais su specifinėmis savybėmis pasižyminčio turto atkūrimu, liudytojas aiškiai nurodė, į ką buvo atsižvelgta, kas buvo įvertinta skaičiuojant turto vertę, kokios išlaidos sudaro turto atkūrimo arba jo restauravimo kainą. Pastebėtina, jog liudytojas pažymėjo, kad durų, kurios buvo rastos Kotrynos bažnyčios rūsyje, kaina yra ne jų atkūrimo, o jų restauravimo kaina. Akivaizdu, kad atkuriant turtą yra reikalingos medžiagos, įrankiai, taip pat patiriamos išlaidos, susijusios su konkrečių darbų atlikimu. Taigi teismui nekelia abejonių nustatyta sunaikinto turto vertė, o tuo pačiu ir nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydis, kurią privalo atlyginti kaltas asmuo, t. y. S. V..
Iš anksčiau aptartų duomenų, kuriuos teismas laiko įrodymais, matyti, jog sunaikinto turto atkuriamoji vertė yra 77576,85 Lt, kas atitinka 22467,81 Eur, taip pat bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad dalis turto iš tikrųjų nebuvo sunaikinta (yra išlikusios pasikalbėjimo langelio su varstoma langine ir metalinėmis grotomis grotos (šio turto atstatymo verte civilinio ieškovo atstovas prašė mažinti priteistiną civilinį ieškinį). Taigi sunaikinto turto vertė yra mažintina atsižvelgus į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, tuo pačiu ta dalimi mažintinas ir civilinio ieškovo prašomos priteisti nusikaltimu padarytos žalos dydis. Teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju sunaikinto turto vertė yra 22415,05 Eur. Net ir nustačius, kad sunaikinto turto vertė yra mažesnė nei buvo nurodyta kaltinime, S. V. veiksmų kvalifikacija nesikeičia ir veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto sunaikinimas išlieka, kadangi sunaikinto turto vertė viršija 250 MGL (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalis).
Teismas nenustatė S. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat teismas nenustatė kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalyje.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į tai, kad S. V. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, į nusikalstamos veikos motyvus. Teismas taip pat įvertina tai, jog S. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, tačiau iki nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jis yra nuteisiamas šiuo nuosprendžiu, jis buvo padaręs tris nusikalstamas veikas (taip pat ir už vieną nusikaltimą nuosavybei), už kurias buvo nuteistas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu (duomenų apie paskirtos baudos sumokėjimą nėra, bauda yra išieškoma priverstinai). S. V. yra baustas administracine tvarka, niekur nedirba, į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas, VĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas. Įvertinus aptartas aplinkybes, S. V. yra skirtina Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje sankcijoje numatyta bausmė, t. y. laisvės apribojimas. Atsižvelgus į S. V. asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, skiriamos bausmės rūšį (kaltinamajam skiriama viena iš švelnesnių baudžiamajame įstatyme numatytų bausmių), kaltinamajam skiriama įstatyme numatyta maksimalaus dydžio laisvės apribojimo bausmė. Būtent tokios bausmės paskyrimas padės įgyvendinti (pasiekti) Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. S. V. nustatytini įpareigojimai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 2 ir 3 punktuose.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais,
nusprendžia:
S. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant per bausmės laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje (Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 2 ir 3 punktai).
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš S. V. priteisti 22415,05 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
1) asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus;
2) jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę;
3) jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.