Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukta“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-228-227/2011 pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lukta“ dėl netinkamai laikomos kultūros vertybės paėmimo valstybės nuosavybėn ir padarytos žalos kultūros vertybei atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija, valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kėdainių rajono savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Trečiasis asmuo LR finansų ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismą priimti sprendimą savo nuožiūra. Pažymi, jog LR finansų ministerija šioje byloje yra netinkama šalis ir šios bylos sprendimas neturės jokios įtakos Finansų ministerijos teisėms bei pareigoms.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje kilo ginčas, ar atsakovas tinkamai prižiūrėjo jam nuosavybės teise priklausančią Dvaro sodybą, ar ji priskirta saugotinoms kultūros vertybėms, ar ji turi būti perduota valstybei ir kaip turi būti atlyginama, ar atsakovas savo veikimu/neveikimu nepadarė žalos/nuostolių kultūros vertybei, o jei padarė, tai kokio dydžio.

Dėl CK 4.66 straipsnio taikymo pagrįstumo

Nors apeliantas teigia, kad elgėsi kaip atidus ir rūpestingas savininkas, tačiau, remiantis bylos medžiaga, negalima daryti tokios išvados. Atsakovo nurodyti atlikti darbai – nuolatinis langų ir durų sandarinimas, aplinkos tvarkymas, Dvaro sodybos apsauga, vertingųjų savybių nustatymas ir foto fiksacija, architektūriniai apmatavimai, techninės būklės tyrimai ir kt. (t. 1, b. l. 40-42, 43-45, 46-48, 167, 182-184) – akivaizdžiai nebuvo pakankami darbai, siekiant išsaugoti ir atkurti Dvaro sodybą. Kultūros paveldo departamentas apeliantą ne kartą buvo įpareigojęs atlikti būtinus Dvaro sodybos išsaugojimo darbus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė, kokie pažeidimai buvo nustatyti 2003-2010 metais ir kokius veiksmus apeliantas įpareigotas atlikti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Apelianto vadovui taip pat buvo skirta bauda už NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punkto pažeidimą (t. 1, b. l. 100-101).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Dvaro sodyba, priešingai, nei teigia apeliantas, yra nekilnojamoji kultūros vertybė. Teismas tokią išvadą daro atsižvelgdamas ne į byloje paskirtos ekspertizės išvadas, o teisės aktų analizės pagrindu. 1991 m. gruodžio 23 d. Dvaro sodyba įrašyta į Naujai išaiškinamųjų paminklų sąrašą numeriu IP338A. 1995 m. sausio 31 d. Kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 01-8-413 ši sodyba įrašyta į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą paveldo objektų sąrašą numeriu Ip 338 (t. 1, b. l. 25-26). Pagal Įstatymo „Dėl LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Apie tai apeliantas buvo informuotas 2001 m. lapkričio 21 d. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu (t. 1, b. l. 85). Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė Dvaro sodybos istorinę reikšmę, jo santykį su žymiomis asmenybėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas, su Regioniniu ir visuomeniniu P.A. Stolypino paveldo tyrimo fondu pasirašydamas Ketinimų protokolą, pripažino šios Dvaro sodybos potencialą tapti kultūrinio gyvenimo centru, naudingu ir įdomiu Kėdainių rajono visuomenei ir Lietuvai, atspindinčiu kultūrinius procesus, vykstančius Lietuvoje, Rusijoje ir Europos Sąjungoje (t. 2, b. l. 168-170).

Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad apeliantas 2010 m. kovo 26 d. raštu buvo įspėtas, kad per paskirtą terminą nesutvarkęs kultūros vertybės, bus kreipiamasi į teismą dėl šios vertybės priverstinio išpirkimo valstybės nuosavybėn (t. 1, b. l. 11).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra abejonės, jog apeliantas elgėsi aplaidžiai, nesiėmė jokių veiksmų dėl kultūros vertybės tinkamos priežiūros ir sutvarkymo, perimant šį objektą, neatliko jokių veiksmų užfiksuoti pastato būklę. Įgijęs turtą, vertintiną kaip nekilnojamąją kultūros vertybę, apeliantas nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, nes nevykdė NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nebendradarbiavo su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, nevykdė jo nurodymų.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja visos CK 6.44 straipsnyje nurodytos sąlygos tam, jog Dvaro sodyba būtų perduota valstybės nuosavybėn. Apelianto argumentai, jog Dvaro sodybą paėmus valstybės nuosavybėn, ji bus neprižiūrėta, nes pati valstybė neturi tam lėšų, o asmens, kuris rūpintųsi sodyba, paieškos gali užtrukti, todėl neva apeliantas geriau pasirūpintų ginčo objektu, atmestini kaip nepagrįsti. Viena vertus, apelianto teiginiai dėl valstybės galimybės pačiai tvarkyti Dvaro sodybą ar nepatrauklumą pirkėjams, grindžiami prielaidomis ir spėlionėmis. Kita vertus, nuo Dvaro sodybos įsigijimo momento apelianto atlikti darbai bei jo pripažįstama sunki finansinė situacija verčia pagrįstai abejoti, ar apeliantas išties gali geriau pasirūpinti šia nekilnojamąja kultūros vertybe. Pažymėtina, kad pats apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad P.A. Stolypino fondas neskyrė piniginių lėšų tolimesniems Dvaro sodybos tvarkymo darbams, taip pat nėra aišku, ar Dvaro sodybai išlikus apelianto nuosavybe, šių lėšų apskritai gali būti skirta.

Dėl atlyginimo už paimamą turtą

CK 4.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui atlyginama paimtų daiktų vertė, kurios dydis nustatomas buvusio savininko susitarimu su atitinkama institucija, o esant ginčui jį nustato teismas. Nagrinėjamu atveju šalys nesusitarė dėl atlygintinos sumos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas apeliantui atlyginimą už paimamą valstybės nuosavybėn Dvaro sodybą, rėmėsi Ekspertizės akte Nr. 12/09/07-06 nustatyta vidutine rinkos verte ir nusprendė, kad apeliantui atlygintina suma yra 157 000 Lt.

Kadangi apeliantas iš esmės su šia teismo sprendimo dalimi sutinka, todėl teisėjų kolegija, siekdama neišeiti už apeliacinio skundo ribų, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl deliktinės atsakomybės taikymo

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė deliktinę atsakomybę, neįvertino Dvaro sodybos būklės iki 2001 metų, neatsižvelgė į tai, kad valstybė realiai nuostolių nepatirs bei taikė dvigubą sankciją už tą patį pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka tik su kai kuriais iš šių argumentų.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taikant deliktinę atsakomybę svarbu nustatyti šių sąlygų buvimą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), kaltę, išskyrus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str.), žalą (nuostolius) (CK 6.249 str.) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos (CK 6.247 str.).

Kaip nurodyta anksčiau, apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, nevykdant NKPAĮ 14 straipsnio reikalavimų ir tinkamai nesirūpinant jo valdyme esama nekilnojamąja kultūros vertybe.

Žalą pirmosios instancijos teismas nustatė, remdamasis Kultūros paveldo departamento 2010 m. gruodžio 3 d. aktu, kuriame nurodyta, jog UAB „A.J.K.K.“ skaičiavimu Dvaro sodybai dėl valdytojo neveikimo ir nepriežiūros atsirado 527 922,72 Lt nuostolių (t. 2, b. l. 7-10). 2012 m. rugsėjo 7 d. atliktos ekspertizės išvadoje nurodoma, kad apelianto valdymo laikotarpiu Dvaro sodybai padaryta žala yra 923 914 Lt (t. 6, b. l. 1-41). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minėtas aktas neprieštarauja ekspertizės išvadai, įvertinant tai, kad ekspertizės išvada buvo atlikta vėliau bei tai, jog ieškovas nereikalauja kai kurių ekspertizėje nurodytų pridėtinės vertės darbų. Apelianto nuomone, ekspertizės išvada yra nepagrįsta, kadangi ekspertė neįvertino 2001 m. buvusios Dvaro sodybos būklės ir buvusių defektų. Kaip matyti, ekspertė buvusią Dvaro sodybos padėtį vertino remdamasi ieškovo aktais, surašytais nuo 2003 m. Taigi iš dalies sutiktina su apeliantu, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai galėtų įrodyti Dvaro sodybos būklę 2001 m. Kita vertus, apeliantas, nusipirkęs Dvaro sodybą, nesiėmė jokių priemonių užfiksuoti esamą sodybos padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp apelianto neveikimo ir atsiradusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atlygintinos žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į apelianto turėtus nuostolius, tiesiogiai susijusius su Dvaro sodybos, kaip kultūros vertybės, išsaugojimu, t. y. 31 944,42 Lt sumą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad ir pats apeliantas neginčija, jog būtent tokia suma yra susijusi su Dvaro sodybos, kaip kultūros vertybės, išsaugojimu.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybės dalis tenka ir pačiam ieškovui. 1993 m. kovo 19 d. paminklosauginės ekspertizės akte konstatuota, kad visi pastatai yra labai blogam stovyje, kai kurių pastatų konstrukcijų būklė avarinė (t. 1, b. l. 160-164). Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo pastatas ir iki pardavimo buvo neprižiūrimas. Dvaro sodybos pastatas buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą ir 1999 m. gruodžio 28 d. sutartimi „Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo parduotas A. P. (t. 3, b. l. 70-72). Tačiau valstybė nesiėmė jokių veiksmų, kad tuo metu būtų nustatyta Dvaro sodybos būklė. Apeliantui, 2001 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirkus Dvaro sodybą (t. 1, b. l. 49), ieškovas keletą metų po sodybos pardavimo nereikalavo iš atsakovo realių darbų, tik nuo 2003 metų pradėta domėtis, kaip apeliantas prižiūri įgytą kultūros vertybę. Kultūros vertybių apsaugos departamentas 2003 m. gegužės 5 d. buvo įpareigojęs apeliantą atlikti Dvaro rūmų apmatavimus, foto fiksaciją, pastatą išvalyti ir užkonservuoti (t. 2, b. l. 27). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad valstybei, būnant Dvaro sodybos savininke, pastatai nebuvo užkonservuoti, ir dėl to taip pat galėjo nukentėti nuo aplinkos poveikio. Ieškovas dar 2003 m. nustatė, kad apeliantas netinkamai valdo nekilnojamąją kultūros vertybę ir šis netinkamas valdymas buvo fiksuojamas iki 2010 m., t. y. ieškovas pakankamai ilgą laiko tarpą nesiėmė griežtų priemonių, kurios sustabdytų Dvaro sodybos nykimą.

Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad byloje nėra patikimų duomenų apie Dvaro sodybos statinių būklę jo pardavimo apeliantui dienai, t. y. 2001 m. kovo 6 d., nes parduodant pastatą šie duomenys nebuvo užfiksuoti. Taip pat nustatytas ir nepakankamas valstybės apdairumo ir rūpestingumo lygis, rūpinantis Dvaro sodyba. Kaip nurodyta CK 6.247 straipsnyje, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų prigimtį ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Taigi tarp valstybės nerūpestingo elgesio (nesirūpinimo savo nuosavybe taip, kad nuosavybei nebūtų daroma žalos) ir atsiradusios žalos yra civilinei atsakomybei kilti pakankamas priežastinis ryšys, t. y. jeigu valstybė būtų rūpestingai prižiūrėjusi savo nuosavybę, žala būtų buvusi mažesnė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad iš apelianto priteistinos žalos dydis mažintinas, kadangi pačios valstybės netinkamas rūpinimasis kultūros vertybės objektu lėmė 20 procentų žalos atsiradimą.

Taigi iš apelianto ieškovui priteistina 233 393,76 Lt Dvaro sodybai padarytos žalos (527 922,72 Lt * 80% / 100% – 157 000 Lt – 31 944,42 Lt).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai taikė dvigubą sankciją už tą patį pažeidimą. Nustačius, kad apeliantas netinkamai valdo jam nuosavybės teisę priklausančią Dvaro sodybą, ir pritaikius CK 4.66 straipsnio nuostatas, apeliantui buvo priteista Dvaro sodybos rinkos vertė, o valstybei perduota Dvaro sodyba. Tačiau, kaip minėta, dėl savo neveikimo apeliantas, padarė žalos, kurią ir turi atlyginti.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, tačiau neatsižvelgė į paties ieškovo atsakomybės laipsnį ir dėl to neteisingai priteisė žalos atlyginimą iš atsakovo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atlygintinos žalos pritesimo iš atsakovo keistina. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovas remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas išlaidas už ekspertizės atlikimą, pagrįstai nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bylinėjimosi išlaidų priteisimo principo ir šias išlaidas priskyrė apeliantui, nes ekspertizė buvo skirta apelianto prašymu, o joje nustatyti duomenys neprieštarauja byloje turėtiesiems.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir valstybei nuosavybėn perdavus Dvaro sodybą bei iš apelianto ieškovui priteisus 233 393,76 Lt, iš apelianto valstybei priteistinas 5768 Lt žyminis mokestis (5668 Lt už turtinį reikalavimą + 100 Lt už neturtinį reikalavimą) bei 81 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apelianto turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai atlyginti, todėl šios nepriteisiamos.

Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė prašymą priteisti 6684 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, jog šios išlaidos viršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytą maksimalų dydį, šios išlaidos mažintinos iki 3000 Lt. Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (31 procentas), todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 930 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo revoliucine dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį tenkinti iš dalies.

Paimti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukta“ (j. a. k. 161387954, buveinės adresas: Žibuoklių g. 8, Kėdainiai) nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį turtą – pastatus: dvaro rūmus (duomenys neskelbtini), arklides be stogo (duomenys neskelbtini), kluoną (duomenys neskelbtini), tvartą (duomenys neskelbtini), rūsį (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir perduoti valstybės nuosavybėn, nustatant atlygintiną dalį – 157 000 Lt už paimamą valstybės nuosavybėn turtą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukta“ valstybės naudai 233 393,76 Lt (du šimtus trisdešimt tris tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt tris litus ir 76 centus) žalos, padarytos nekilnojamajai kultūros vertybei, 5768 Lt (penkis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio bei 81 Lt (aštuoniasdešimt vieną litą) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Priteisti iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos uždarosios akcinės bendrovės „Lukta“ naudai 930 Lt (devynis šimtus trisdešimt litų) išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti.