Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-112/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-04
Bylos Nr.: 2A-112/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Danutė Milašienė, Alvydas Poškus, Vytas Milius
Atsakovas: J. M., Ž. M.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė Registrų centras, Panevėžio filialas, Pasvalio rajono savivaldybė, Joniškėlio miesto, "Valstybės turto fondas" Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas Pasvalio rajono savivaldybė Joniškėlio miesto seniūnija
Ieškovas: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Kategorijos

44.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-112/2013Procesinio sprendimo kategorijos 44.5.2.8., 99.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnuta rtisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-349-212/2011 pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams J. M., Ž. M. dėl netinkamai laikomos kultūros vertybės paėmimo ir padarytos žalos valstybės saugomai kultūros vertybei atlyginimo, tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, Panevėžio filialas, Pasvalio rajono savivaldybė, Joniškėlio miesto seniūnija, Lietuvos Valstybė, Valstybės turto fondas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 119 050 Lt žalą, kurią skaičiuoja iš nustatytų 129 333 Lt padarytų nuostolių atėmus 10 050 Lt, t. y. turto kainą, už kurią atsakovas jį įsigijo. Prašė paimti iš atsakovo nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį turtą -pastatą ir atlyginti už jį 10 050 Lt, t. y. pastato įsigijimo kainą. Nurodė, kad atsakovas J. M. 2003-10-23 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo pastatą (duomenys neskelbtini). Šis pastatas kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1997-11-12 įsakymu įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių sąrašą, o Kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatant viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslą. Atsakovas nuo 2003-10-23 iki šiol tinkamai neprižiūrėjo pastato, nenaudojo, todėl pastatas buvo niokojamas ir dėl blogos būklės yra kilusi statinio konstrukcijų griūties grėsmė. Buvo sudaryta komisija šio pastato atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti. Komisija apžiūrėjusi pastatą ir įvertinusi esamus apskaitos ir kitus dokumentus nustatė, kad atsakovui nuo 2003-10-23 buvo surašyti trys reikalavimai pašalinti pažeidimus, sutvarkyti pastatą taip, kad į jį nepatektų pašaliniai asmenys, kad pastatas nebūtų niokojamas. Atsakovas į reikalavimus nereagavo, kviečiamas dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo neatvyko. Komisija konstatavo, kad dėl atsakovo aplaidumo pastatui padaryta 129 333 Lt žala, kurią privalo atlyginti atsakovas. Ieškovas reikalavimus reiškė CK 4.66 straipsnio ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pagrindais.

Atsiliepimas

Atsakovai nesutiko su ieškovo reikalavimais, prašė ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti. Atsakovė Ž. M. paaiškino, kad visus reikalaus, susijusiu su šio turto įgijimu, tvarkė sutuoktinis ir ji apie tai nieko nežino. Sutiko pastatą atiduoti valstybei, tačiau prašė teisingai už jį atlyginti. Byloje yra VĮ Registrų centro pažyma, pagal kurią paimamo objekto rinkos vertė yra 51 254 Lt. Sutiko, kad būtų išmokėta ši pinigų suma už paimamą turtą. Nesutiko su ieškovo teiginiais, kad pastatui padaryta 129 000 Lt žala. Nurodė, jog pastate nieko nedaryta, kokį nupirko, toks iki šiol ir yra, todėl nesutiko atlyginti žalą. Pažymėjo, kad nekilnojamąja vertybe pastatas buvo pripažintas tik po jo įgijimo. Pagal galimybes buvo užsandarintos visos pastato angos, išvežtos šiukšlės. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad pastatui žala atsirado po 2003-10-30, t. y. po to, kai pastatas tapo atsakovų nuosavybe. Mano, kad ieškinio pagrįstumą privalo įrodyti ieškovas, o jis to nepadarė. Prašė taikyti CK 6.253 str. 1 d. nuostatas, nes pati Valstybė neatliko jokių veiksmų, kad pastatas būtų tinkamai išlaikytas. Parduodant pastatą nebuvo fiksuota tuometinio pastato būklė, o iki pastato pardavimo atsakovams pastatas buvo nuvertėjęs 75 proc. ir valstybės institucijos netvarkė, neremontavo, neprižiūrėjo pastato.

Trečiasis asmuo Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, palaikė ieškovo reikalavimus ir prašė patenkinti ieškinį. Mano, kad nustatant paimamo pastato vertę turi būti atsižvelgta į tai, kad atsakovas už jį mokėjo 10 050 Lt ir į lėšas, kurias jis panaudojo pastato pagerinimui.

Trečiasis asmuo Pasvalio rajono savivaldybės administracija sutiko su pareikštu ieškiniu. Atsakovas yra ypatingą išliekamąją vertę turinčio pastato savininkas. Pastatą būtina išsaugoti, bet atsakovas juo nesirūpino, netvarkė, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja atlyginti žalą ir paimti pastatą už teisingą atlyginimą.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Joniškėlio miesto seniūnija ginčą paliko spręsti teismo nuožiūra. Nesutiko su atsakovų aiškinimais, kad nuo 1992 -1993 metų pastatas buvo netvarkingas ir neremontuotas. Priešingai, 1992-1993 metais buvo atliktas pastato kapitalinis remontas. Buvo pakeistas pastato stogas, sudėtos grindys, langai, įvesti vandentiekis ir kanalizacija, įrengta šildymo sistema. Darbų neužbaigė tik dėl Kultūros paveldo departamento kaltės, nes jis uždraudė stogą dengti šiferiu, o tada pastatas liko be priežiūros, viskas buvo išvogta, išdaužyta, išardyta. Iš esmės pastato būklė dėl jo nepriežiūros po 2003 metų pakito nedaug. Neseniai nuvirtęs medis prakirto stogą ir į vidų ėmė bėgti vanduo, o drėgmė pastatą ardo iš vidaus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovų 43 111 Lt žalos atlyginimo, po 1 367,48 Lt iš kiekvieno žyminio mokesčio ir po 25,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; paėmė iš atsakovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą (pastatą ir kiemo įrenginius (šulinį)), esantį (duomenys neskelbtini), ir perdavė valstybės nuosavybėn, atsakovams priteisė iš valstybės už paimtą nekilnojamąjį turtą 48 054 Lt; priteisė iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atsakovams 972 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat minėtu sprendimu teismas Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos grąžino 5 000 Lt, įmokėtus į Panevėžio apygardos teismo depozitinę sąskaitą.

Nustatė, kad VĮ Valstybės turto fondas ir atsakovas J. M. 2003 m. spalio 30 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas viešame aukcione bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise už 7 638 Lt įgijo privatizavimo objektą: bendrabutį ir kiemo įrenginius (šulinį), esančius (duomenys neskelbtini). Privatizavimo objektui nustatyta naudojimo sąlyga – vykdant statybos-rekonstrukcijos darbus būtinas Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas. VĮ Valstybės turto fondas ir atsakovas J. M. 2003-11-06 pasirašė privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą. Atsakovas nuosavybės teises įregistravo 2003-12-04, gavęs Kultūros vertybių apsaugos departamento nurodymą. Atsakovo įgytas objektas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1997-11-12 įsakymu Nr. 317 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro, kuris yra viešas, statinių sąrašą numeriu 324. Kultūros vertybių apsaugos departamentas 2003-11-12 nurodymu reikalavo, kad pastato savininkas, atsakovas J. M. laikytųsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-31 nutarimo Nr. 152, kurio kopija išsiuntė atsakovui. Kultūros paveldo objekto, pastato (duomenys neskelbtini), būklė buvo tikrinta ir fiksuota 2007-08-08, 2007-09-18, 2009-09-01, 2009-12-21, 2010-04-26 ir 2010-05-13 patikrinimo aktais. Šių aktų pagrindu 2007-08-14, 2007-11-13 ir 2009-09-09 J. M. pateikti reikalavimai pašalinti pažeidimus: pastato viduje ir išorėje esančias šiukšles ir kt. Ieškovas 2010-06-03 aktu nustatė, kad pastato (duomenys neskelbtini), savininkas, t. y. atsakovas J. M., nuo statinio įsigijimo nesiėmė veiksmų statinio fiziniam stabilumui užtikrinti, todėl dėl jo aplaidumo valstybės saugomai nekilnojamojo turto vertybei padaryta 129 333 Lt žala, kurią apskaičiavo ekspertas, turintis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą ir kurią prašė priteisti iš atsakovų.

Teismas darė išvadą, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, statinio nepriežiūra, nurodymų nevykdymu. Dėl to pastatui padaryta žala, jo ir taip prasta būklė dar labiau pablogėjo. Nurodė, jog kiekvienam asmeniui akivaizdu, kad savo turtu savininkas privalo rūpintis tinkamai, saugoti ir prižiūrėti turtą, rūpintis jo saugumu, negadinti, neleisti to daryti kitiems ir nebloginti būklės. Kuomet turtas yra žalojamas, naikinamas, gadinamas trečiųjų asmenų savininkas privalo tinkamai reaguoti, informuoti apie tokius atvejus tam tikras tarnybas, imtis neatidėliotinų veiksmų užkirsti kelią tolimesniam turto žalojimui ir naikinimui. Pripažino, jog įsigiję turtą, pastatą, atsakovai nesielgė kaip apdairūs, atidūs ir rūpestingi savininkai. Nežiūrint nuolatinių raginimų atlikti pastato apsaugai tam tikrus darbus, žinodami, kad jų įgytas pastatas yra vertybė, neprižiūrėjo jo, nesaugojo nuo pašalinių asmenų patekimo į vidų, t. y. savo abejingu neveikimu leido pastatui irti, niokoti tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad atsakomybės dalis tenka ir ieškovui, kuris būdamas juridiniu asmeniu, o juridiniam asmeniui yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo jo veikloje reikalavimai, nesiėmė jokių veiksmų, kad jau 2003 metais būtų nustatyta pastato būklė, nereikalavo iš atsakovų realių darbų, net neieškojo atsakovų, apsiribodamas tik reikalavimų siuntimu. Ieškovui žinoma, kad pastatas vertingas, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas suteikia ieškovui gan plačias teises, o kartu ir teisę gauti iš valdytojų, fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus.

Šalies argumentai

Ieškovas teigė, kad 2010-06-03 akte žala paskaičiuota tik nuo pastato įsigijimo, t. y. nuo 2003-10-30. Akte nurodyti darbai, kuriuos būtina atlikti statinio fiziniam stabilumui užtikrinti. Atsakovai neigė, kad pastato neprižiūrėjo ir netvarkė. Nurodė, jog iš atsakovo J. M. pateiktos ataskaitos apie atliktus darbus matyti, kad 2008-03-12 buvo išvežta dalis šiukšlių, iškirsti savaime dygstantys augalai ir krūmai, sugrėbti lapai, užkalti langai ir durys. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino liudytojas K. S., iki 2009 metų dirbęs Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio inspektoriumi. Daugiau atsakovas nieko netvarkė, nes įsilaužimai kartojosi nuolat, gyveno Radviliškyje ir neturėjo galimybės važinėti į Joniškėlį. Neigė, kad jo pavedimu buvo ardomos sienos ir vežamos plytos. Pirkdamas pastatą, jį apžiūrėjo. Stogas buvo tvarkingas, grindų daug kur nebuvo, iš pirmo aukšto matėsi antras aukštas, nes nebuvo lubų, perdengimų buvo apie 60 procentų, pastato kampai buvo įtrūkę, langai buvo užkalti lentomis, o šiukšlių buvo daug, todėl dalį išvežė. Pastatą norėjo parduoti, bet niekas nepirko.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pripažino, jog byloje nėra pagrįstų duomenų apie pastato būklę pardavimo dienai, t. y. 2003-10-30. Perduodant pastatą, jo būklės aktas nesurašytas, tačiau nagrinėjant bylą nustatyta, kad 1992-1993 metais pastatas buvo kapitališkai suremontuotas ir jo būklė prieš pardavimą buvo geresnė nei dabar. Joniškėlio miesto seniūnas S. R. paaiškino, kad yra Joniškėlio gyventojas, seniūnijoje dirba apie 10 metų, gerai žino pastato istoriją ir jo būklę iki pardavimo atsakovui. Jo nuomone, nuo 2003 metų pastato būklė pablogėjo dėl nepriežiūros, tačiau pastatui atstatyti į 2003 metų būklę nereikia tiek pinigų, kiek prašo ieškovas.

Teismas pažymėjo, jog iš perdavimo ir priėmimo akto, surašyto 1998 metų pabaigoje matyti, kad perduodant pastatą VĮ Turto fondas 1995-11-10 duomenimis pastato balansinė vertė buvo 56 773 Lt, o likutinė - 15 259 Lt, t. y. pastato nusidėvėjimas viršijo 73 procentus. Atsakovas už pastatą sumokėjo 7 638 Lt, o pagal ieškovo pateiktą sąmatą atkūrimo darbai įvertinti 129 333 Lt, t. y. žymiai viršija pastato vertę. Šalims buvo pasiūlyta skirti byloje ekspertizę ir įvertinti pastato būklę iki 2003 metų ir šiai dienai, tačiau atsakovui neįmokėjus ekspertizei atlikti reikalingų pinigų, ekspertizė atlikta nebuvo. Nors atsakovas ir teigė, kad pastatas liko toks pat, kaip ir nupirko, tačiau teismo nuomone, akivaizdu, kad nežiūrint į daugkartinius raginimus, jis iš esmės tinkamai neprižiūrėjo statinio ir todėl jo būklė pablogėjo, nuo drėgmės poveikio (nesutvarkyti lietvamzdžiai, kiauras stogas) pamatai ir sienos dar labiau suiro. Kadangi byloje pateiktas tik ieškovo žalos paskaičiavimas ir alternatyvaus paskaičiavimo nėra, teismas, įvertindamas kad pastatas atsakovui perduotas nežinomos būklės, atsakovas dėl aplaidumo ir neveikimo pastato būklę pablogino, ieškovas taip pat neatliko visų būtinų ir galimų veiksmų, darė išvadą, kad iš atsakovų priteistina tik 1/3 dalis žalos, t. y. 43 111 Lt (CK 6. 253 str. 1 d.).

Atsakovai sutiko, kad pastatas būtų iš jų paimtas, nes jie neturi galimybių tinkamai tvarkyti pastatą, tačiau prašė už jį teisingai atlyginti. Sprendžiant teisingo atlyginimo už paimamą pastatą klausimą atsižvelgiama į dabartinę pastato rinkos kainą, kuri VĮ Registrų centro Panevėžio filialo duomenimis yra 48 054 Lt. Teismas vertino, kad priteisti atsakovams už pastatą tik jo pirkimo kainą, kaip prašo ieškovas, būtų neteisinga (CK 1. 5 str.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal CPK 79, 88, 93 straipsnių nuostatas. Ieškovas atleistas tik nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 5 p.). Bylinėjimosi išlaidas sudaro: 2 000 Lt atsakovų išlaidų advokato pagalbai, 98,77 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir žyminis mokestis, nuo kurio neatleistas atsakovas. Ieškinys patenkintas 51,4 proc. (ieškinio kaina 129 333 + 48 054, patenkinta 91 165 (43 111 + 48054), todėl iš ieškovo atsakovams priteistina 972 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. 48,6 proc. nuo atmestų reikalavimų (2 000 x 48,6 % = 972) ir 48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (98,77 x 48,6 % = 48), iš atsakovų priteisiama valstybei po 1 367,48 Lt iš kiekvieno žyminio mokesčio (91 165 x 3 %=2 734,95:2) ir po 25,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (98,77-48=50,77:2).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus tenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2003 m. lapkričio 6 d. buvo nustatyta, kad V. S. su darbininkais J. M. pavedimu ardė pastogėje esančią ugniasienę ir antro aukšto patalpos šalia laiptų sieną, kol tokius neteisėtus veiksmus nutraukė Joniškėlio miesto seniūnas S. R., tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai netenkino ieškinio ir nepriteisė iš atsakovų 119 050 Lt žalos, kuri padengtų išlaidas už kultūros vertybės defektų pašalinimą.

2. CK 6.251 str. nustatytas deliktinės atsakomybės visiško nuostolių atlyginimo principas neleidžia taip sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, kaip tai nusprendė Panevėžio apygardos teismas. Visų pirma, teismo įvardintas motyvas, kad ieškovas neatliko būtinų ir galimų veiksmų, yra abstraktus, todėl nepagrįstas. Pažymėtina, kad būtent atsakovai nevykdė savo pareigų, vengė susitikimų su Departamento pareigūnais, o Departamentas neturėjo kitų pareigų privataus turto atžvilgiu, išskyrus kultūros vertybių apsaugos reikalavimų vykdymo kontrolės funkcijas ir valdytojų prašymų nagrinėjimą, kurių atsakovai nebuvo pateikę. Antra, teisinėje valstybėje niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovai už ginčo daiktą sumokėjo 10 050 Lt, o teismas atsakovams priteisė 48 054 Lt, dėl ko valstybės ir visuomenės dėl neteisėtų veiksmų patirta žala liko neatlyginta.

Šalies argumentai

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad ieškovo reikalavimai nebuvo atmesti, o atlygintinos žalos dydis buvo sumažintas. Pagal byloje esančius finansinius dokumentus procesiniai dokumentai buvo įteikinėjami per antstolį, nes atsakovai nepriimdavo procesinių dokumentų paštu, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodo visai kitas išlaidų sumas, dėl ko lieka neatlygintos valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

4. Ieškovas reiškė ieškinį ne tik dėl ginčo pastato paėmimo, bet ir dėl žemės sklypo, ant kurio jis stovi, paėmimo valstybės nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė, nors žemės sklypas yra neatsiejama kultūros vertybės dalis.

Atsiliepimas

Atsakovai Ž. ir J. M. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovai nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidus materialinės bei proceso teisės normų. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. UAB „A.J.K.K.“ atlikti atkūrimo darbų skaičiavimai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl atsakovų veiksmų buvo padaryta 129 333 Lt žala. Ieškovas neįrodė jo prašomos priteisti žalos dydžio. Tokia išvada darytina, nes UAB „A.J.K.K.“ nuostolių dydžio dokumentai turi trūkumų. Konkrečiai, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad J. M. įsigyto pastato būklė 2003 m. spalio 30 d. sutarties sudarymo metu buvo itin prasta, tačiau minėtuose dokumentuose apie šias aplinkybes iš viso nenurodyta, jos liko neįvertintos, todėl ieškovas visiškai nepagrįstai remiasi UAB „A.J.K.K.“ nuostolių dydžio dokumentuose nurodytais žalos skaičiavimais. Be to, šios bendrovės atstovas, atlikdamas skaičiavimus, nenuvyko į tyrimo objektą, jo neapžiūrėjo, neaprašė, todėl neaišku kuo remiantis jis atliko minėtus skaičiavimus.

Šalies argumentai

2. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti atlyginimo už paimamą valstybės nuosavybėn turtą dydį lygų šio turto įsigijimo kainai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant teisingo atlyginimo už paimamą pastatą klausimą atsižvelgiama į dabartinę pastato rinkos kainą, kuri VĮ Registrų centro Panevėžio filialo duomenimis yra 48 054 Lt. Ieškovas apeliaciniame skunde teismo nustatytos pastato rinkos vertės neginčija. Dėl šių priežasčių ši skundžiamo teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta.

3. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad jis kreipėsi į teismą paimti iš atsakovų valstybės nuosavybėn ne tik pastatą, bet ir žemės sklypą. Tokio reikalavimo ieškovas nereiškė. Žemės sklypas yra savarankiškas teisinių santykių objektas ir jo likimas nepriklauso nuo ant jo esančio pastato likimo.

4. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Su šiuo apelianto teiginiu nesutiktina, nes teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, todėl atitinkamai paskirstė ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pripažintina, kad atsakovai nėra atsakingi už žalą, kuri atsirado iki 2003 m. spalio mėn. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie pastato būklę jo pardavimo dienai, t. y. 2003 m. spalio 30 d., nes parduodant pastatą šie duomenys nebuvo užfiksuoti. Byloje pateikti duomenys rodo, kad ginčijamas pastatas iki pardavimo buvo neprižiūrimas. Dar 1981 m. spalio 14 d. kultūros paminklo (mokyklos) pase pažymėta, kad pastatas stovi žemoje vietoje arti gruntinio vandens ir sienos nuo žemės labai drėksta, dėl to pastatui yra daroma žala (b. 1. 70-73, T. 2). 1991 m. gruodžio 14 d. vietinės reikšmės architektūros paminklo (AtV-529) restauravimo atliktų darbų apžiūros akte konstatuota, kad restauravimo darbai nebuvo suderinti su atitinkamomis paminklosaugos institucijomis, istoriniu architektūriniu požiūriu architektūriniam paminklui buvo padaryta žala. Nustatyta, kad pamatuose vietomis iškritę akmenys, karnizai aptrupėję, tinko ir dažymo būklė bloga, pirmojo aukšto grindys išimtos, daug kur nėra durų, langų stiklų, krosnys išgriautos, fasade apie durų angą - skylė (b. 1. 74-89, T. 2). Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino Joniškėlio m. seniūnas liudytojas S. R., kuris nurodė, kad pastatas pardavimo momentu buvo itin blogos būklės, jis nebuvo saugomas. Iš perdavimo ir priėmimo akto, surašyto 1998 m. pabaigoje, matyti, kad perduodant pastatą VĮ Valstybės turto fondas 1995 m. lapkričio 10 d. duomenimis pastato balansinė vertė buvo 56 773 Lt, likutinė - 15 259 Lt, pastato nusidėvėjimas viršijo 73 procentus.

Nagrinėjant bylą reikšmės turi šalių teisės pareigos, nustatytos privatizuojamo objekto 2003 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 284-003. Pagal šią sutartį pardavėjas VĮ Valstybės turto fondas pirkėjui J. M. pardavė pastatą, įvardintą bendrabučiu, ir kiemo įrenginius bei šiam objektui priskirtą 0,1235 ha žemės sklypą. Objektui yra nustatyta naudojimo sąlyga, kad vykdant statybos-rekonstrukcijos darbus būtinas Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas. Įgytas turtas atsakovui perleistas 2003 m. lapkričio 6 d. (b. 1. 11). Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento 2003 m. lapkričio 12 d. nurodymu J. M. buvo įpareigotas įregistruoti pirkimo-pardavimo sutartį kultūros vertybių apsaugos departamente Panevėžio teritoriniame padalinyje, duomenų, kad šį reikalavimą atsakovai buvo įvykdę byloje nėra. Taip pat pirkėjui buvo nurodyta laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 152 reikalavimų, t. y. J. M. turėjo įgytą nuosavybę prižiūrėti taip, kad neblogėtų pastato, kuris yra kultūrinė vertybė, būklė t. y. užtikrinti pastato fizinį stabilumą. Pažymėtina, kad jokiais dokumentais nėra užfiksuota, kad atsakovas prisiėmė pareigą nupirktą objektą visiškai atstatyti.

Pareikšdamas atsakovams 129 333 Lt ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovas nurodė, kad tiek lėšų reikia norint atstatyti pastatą ir atkurti jo 2003 m. spalio mėn. būklę, tačiau nėra duomenų, kokios būklės pastatas buvo nurodytu laikotarpiu, nes pastato būklė jo pardavimo momentu nebuvo užfiksuota. Remiantis ankstesniais pastato vertinimais, liudytojų parodymais, yra akivaizdu, kad pastatas tuo metu buvo neprižiūrimas, jo prekinė išvaizda buvo nepatenkinama.

Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų prigimtį ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.

Pateiktame atlygintinos žalos paskaičiavime nurodyta orientacinė pastato atkūrimo darbų kaina (b. 1. 127, T. 2), lokalinėje sąmatoje įvardinta ir paskaičiuota būtinų darbų vertė pastato fiziniam stabilumui užtikrinti, šie darbai savo paskirtimi reikštų viso pastato sutvarkymą.

Ieškovas mano, kad J. M. nesutvirtino yrančių pamatų, neužpylė atkastų pamatų gruntu, neužsandarino angų, dėl ko drėgmė ardo pastato sienų tinką, neužtikrino statinio saugumo nuo pašalinių asmenų patekimo vidun, dėl ko pastato viduje pilamos buitinės šiukšlės, nesutvarkė lietvamzdžių, nesuremontavo stogo dangos, sugadino išorinį fasado tinką užrašydamas ant sienos reklaminį skelbimą, išardė dalį mūro sienos pastato viduje, išardė laiptų turėklus su parankiais, išardė 26 kv. m. medinių lubų ir kt., tačiau, kaip minėta, nėra galimybės atskirti, kurie pastate defektai atsirado iki 2003 m. spalio mėn. ir kurie nuo šio momento.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra abejonės, kad atsakovai elgėsi aplaidžiai, nesiėmė jokių veiksmų dėl kultūros vertybės tinkamos priežiūros ir sutvarkymo, perimant šį objektą nereikalavo, kad siekiant išvengti pasekmių būtų aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuota pastato būklė. Įgiję turtą, kultūros objektą, atsakovai nesielgė kaip apdairūs ir rūpestingi savininkai, nes nebendradarbiavo su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 patvirtinto Nekilnojamosios kultūros vertybės – statinio tipinio apsaugos reglamento.

J. M. veiksmai rodo, kad pastatą jis įsigijo dėl statybinių medžiagų, ką patvirtina tolimesni jo veiksmai, nes jau 2003 m. lapkričio mėn. buvo nustatyta, kad J. M. nurodymu buvo išgriauta dalis vidinės sienos, išvežta, kaip teigia ieškovas, apie 6,5 kubinių metrų autentiškų plytų, nors pastato pirkimo - pardavimo sutarties 2 p. draudžia vykdyti bet kokius darbus be Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimo. Šiuo metu yra statinio vidaus konstrukcijų griūties grėsmė, į pastatą laisvai patenkant žmonėms kyla pavojus jų gyvybei ir sveikatai, atsakovas nesiėmė jokių priemonių šalinti kultūros paveldo objekto patikrinimo aktais nustatytus trūkumus, nors Lietuvos Respublikos 2004 m. rugsėjo 28 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. IX-2452 14 str. 3 d. 1 p. įpareigoja valdytoją prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio. 2007 m. rugpjūčio 8 d. J. M. buvo įpareigotas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus pašalinti pastato viduje ir jo teritorijoje esančias šiukšles, užkalti skydais visas atviras langų ir durų angas, išvalyti viso pastato stogo vandens latakus ir įrengti lietvamzdžius, kad nuo stogo bėgdamas vanduo nedrėkintų pastato sienų ir pamatų, pritvirtinti atplyšusius stogo apskardinimo elementus. Atitinkamai J. M. buvo įspėtas, kad netinkamai laikomas kultūros paveldo objektas gali būti paimamas valstybės nuosavybėn (b. l. 18-28, T. 1). Tokie pat reikalavimai atsakovui buvo išdėstyti ir vėlesniuose 2009 m. rugsėjo 1 d. (b. 1. 31-35, T. 1), 2009 m. gruodžio 21 d. (b. 1. 40-43, T. 1), 2010 m. balandžio 26 d. (b. 1. 64-65, T. 1), 2010 m. gegužės 13 d. (b. 1. 72-128, T. 1) patikrinimo aktuose. Taip pat J. M. buvo įpareigotas panaikinti ant pastato pietinės ir šiaurinės sienų užrašytą komercinę reklamą.

Atsakovų padaryta žala kultūros paveldo objektui kyla iš to, kad jie neįvykdė šio paveldo pareigūnų nurodymų, išdėstytų patikrinimo aktuose, dėl priemonių, būtinų pastato fiziniam stabilumui išlaikyti, t. y. atlikti elementarius, nesudėtingus darbus pastatui prižiūrėti, todėl jo būklė atitinkamai dar pablogėjo. Pagal ieškovo surašytus aktus ir lokalinę sąmatą (b. 1. 134 -138, T. l ) atsakovui buvo būtina atlikti: pastato pamatų sutvarkymą užpilant gruntu, kas kainuotų 324,62 Lt, lietaus nuvedimą (šiferio lakštų pakeitimas) - 25,52 Lt, lietvamzdžių tiesiųjų grandžių keitimą- 456,91 Lt, lietvamzdžių keitimą - 283,73 Lt, angų užtaisymą lentomis – 1 304,38 Lt, durų atkūrimą- 798,54 Lt, šiukšlių valymą iš patalpų – 3 508 Lt, reklaminio užrašo panaikinimą (išorinio paviršiaus gruntavimas) - 179,17 Lt. Atsakovas pripažįsta, kad jokių turto pagerinimo darbų neatliko, priešingai, nustatyta, kad J. M. nurodymu buvo ardomos sienos vidaus patalpose, nors pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė. Pagal paskaičiavimus mūro atkūrimui raudonomis restauracinėmis plytomis reikia 21 231 Lt, tačiau bylos duomenys tokio žalos dydžio nepatvirtina, nustatyta, kad J. M. paėmė mažesnius kiekius tokių plytų, todėl šis priteistinas žalos dydis mažintinas iki 1/3 dalies, t. y. 7 077 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovų padaryta žala sudaro 13 958 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakomybės dalis tenka ir ieškovui, kuris būdamas juridiniu asmeniu, o juridiniam asmeniui, kaip žinia, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo jo veikloje reikalavimai, nesiėmė jokių veiksmų, kad jau 2003 metais būtų nustatyta pastato būklė, keletą metų po pastato pardavimo nereikalavo iš atsakovų realių darbų, tik nuo 2007 metų pradėta domėtis kaip atsakovas prižiūri įgytą kultūros vertybę. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 metų balandžio 29 d. įsakymo Nr. IV-190 1.4 p., pastatas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe bei jai nustatytas viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos CK 4.66 str. 1 d. numatyta atlyginama paimamo daikto - pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo teisinga vertė yra šių objektų įsigijimo vertė pagal 2003 m. spalio 31 d. turto privatizavimo sutartį, t. y. 10 050 Lt, nes akivaizdu, kad pastatas buvo neprižiūrimas, atsakovai neatliko jokių pastato pagerinimo darbų. Sprendžiant atlygintinos žalos kultūros paveldui klausimą yra reikšmingos Lietuvos Respublikos CK 1.5. str. nuostatos dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymo. Sutiktina su ieškovo išsakyta pozicija, kad teisinėje valstybėje niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais. Taigi atsižvelgiant į CK 4.66 str. reikalavimus, atsakovams turėtų būti grąžinta pirkimo - padavimo sutartyje numatyta paimamo daikto vertė – 10 050 Lt.

Atsakovas nurodo, kad ieškovas kreipdamasis į teismą nesuformulavo prašymo paimti iš J. M. ne tik pastatą, bet ir žemės sklypą. Priešingai negu teigia atsakovas, ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad 10 050 Lt yra ta suma, kuria turi būti atlyginta atsakovams už valstybės paimamą pastatą ir žemės sklypą, taigi ieškovas aiškiai nurodė, koks turtas turi pereiti valstybės nuosavybėn (b. l. 93-95, T. 2). Akivaizdu ir logiška, kad nagrinėjamu atveju pastatas ir žemės sklypas yra vieninga visuma, kurie įgyti viena pirkimo-pardavimo sutartimi, ir kartu su kiemo įrenginiais (šuliniu) yra perduotini atsakovui (b. 1. 11), t. y. pastatas neegzistuoja be atitinkamo žemės sklypo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pastatas kartu su žemės sklypu ir kiemo priklausiniais (šuliniu) aukščiau išdėstytais motyvais turi būti paimtas valstybės nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai turi valstybei atlyginti 13 958 Lt žalą, jiems priklausanti grąžinti 10 050 Lt įskaičiuotini į atlygintinos žalos dydį, valstybei priteistina iš atsakovų 3 908 Lt.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, yra pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, nustatant kitą atlygintinos žalos dydį ir nurodant, kad kartu su pastatu paimamas ir žemės sklypas.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 str. 2 d. numatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (3 proc.), o atsakovui - proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (97 proc.). Atitinkamai nagrinėjamoje byloje pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos šalių patirtos pirmosios instancijos teisme ir priteistinos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 2 000 Lt atsakovų advokato pagalbos išlaidos, 98,77 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos ir 3 385,66 Lt žyminis mokestis, nuo kurio ieškovas yra atleistas, tačiau priteistinas iš atsakovų remiantis CPK 96 str. 1 d. Atsižvelgiant į ieškovo patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, atsakovams iš ieškovo yra priteistina 1 940 Lt advokato pagalbos išlaidų, iš ieškovo valstybės naudai yra priteistina 95,81 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir iš atsakovų valstybės naudai yra priteistina po 50,78 Lt žyminio mokesčio.

Bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 1 210 Lt atsakovų advokato pagalbos išlaidos ir 3 385,66 Lt žyminis mokestis, nuo kurio ieškovas yra atleistas, tačiau priteistinas iš atsakovų remiantis CPK 96 str. 1 d. Atsižvelgiant į ieškovo patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, atsakovams iš ieškovo yra priteistina 1 173,70 Lt advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir iš atsakovų valstybės naudai yra priteistina po 50,78 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovų J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, (duomenys neskelbtini), 3 908 Lt (tris tūkstančius devynis šimtus aštuonis litus) žalos atlyginimo.

Paimti iš J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. M., a. k. (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą: pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo įrenginius (šulinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir perduoti valstybės nuosavybėn.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovų J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. M., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 50,78 Lt (po penkiasdešimt litų septyniasdešimt aštuonis centus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, (duomenys neskelbtini), atsakovams J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 940 Lt (tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, (duomenys neskelbtini) , valstybės naudai 95, 81 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini), grąžinti 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) įmokėtų į Panevėžio apygardos teismo depozitinę sąskaitą 2011 m. kovo 18 d. mokėjimo pavedimu Nr. 312.“.

Priteisti iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, (duomenys neskelbtini), atsakovams J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 173,70 Lt (tūkstantį šimtą septyniasdešimt tris litus septyniasdešimt centų) advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danutė MilašienėVytas MiliusAlvydas Poškus