Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirto, į paskolas investuojančio investicinio fondo „NuCapital“, valdomo uždarosios akcinės bendrovės „I asset management“, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo projektai“ finansinis reikalavimas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Elektrinio transporto sistemos“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Trečiasis asmuo uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirto, į paskolas investuojančio investicinio fondo „NuCapital“, valdomo UAB „I asset management“ (toliau – ir IF „NuCapital“, trečiasis asmuo), dėl nurodytos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 6 d. nutartimi panaikino 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalį ir klausimą dėl BUAB „Vėjo projektai“ 1 279 703,70 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo išskyrė nagrinėti į atskirą civilinę bylą.

Kreditorė BUAB „Vėjo projektai“ pateikė prašymą patvirtinti 1 122 396,48 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad finansinį reikalavimą sudaro: pirkėjų skolos – 528 443,53 Eur; negrąžinta paskola – 515 989,94 Eur; palūkanos – 77 963, 01 Eur.

Bylą nagrinėjant iš naujo, kreditorė BUAB „Vėjo projektai“ nurodė, kad 718 443,53 Eur finansinio reikalavimo dalį sudaro: 190 000 Eur kreditorės suteiktos paskolos bendrovei. Paaiškino, kad 2018 m. kovo 23 d. kreditorė atliko 10 000 Eur mokėjimą bendrovei mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskolos grąžinimas“. Tačiau kreditorės nemokumo administratorė UAB „Valnetas“ neturi duomenų apie tai, kad kreditorė būtų skolinga bendrovei ir (ar) bendrovė būtų suteikusi kreditorei paskolą. Tokia išvada negalima iš aplinkybių, kad kreditorė nuolat pervesdavo lėšas bendrovei kaip paskolos suteikimą pagal šalių sudarytą 2016 m. balandžio 3 d. paskolos sutartį Nr. 16-14-13/1. Įvertinus tai, kad abi šalys į buhalterinę apskaitą šią sumą įtraukė būtent kaip kreditorės suteiktą paskolą, tikėtina, jog atliekant pavedimą mokėjimo paskirtyje buvo padaryta techninė klaida. Paskolos suteikimą pagrindžia ir tai, kad 2024 m. kovo 14 d. S. L.-P. pagal konvertuojamos paskolos sutartį Nr. 24 03-13 atliko 50 000 Eur pavedimą bendrovei; 2024 m. kovo 15 d. R. L. pagal 2024 m. kovo 15 d. konvertuojamosios paskolos sutartį atliko 30 000 Eur pavedimą bendrovei; 2024 m. kovo 18 d. ,,DSML Capital-FZCO“ pagal konvertuojamosios paskolos sutartį Nr. 24-03-13/5 atliko 100 000 Eur pavedimą bendrovei. Konvertuojamųjų paskolų sutartyse nurodyta, kad skolinamos lėšos yra kreditorei teikiamas tarpinis finansavimas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) prasme, kaip lėšos, kurių pagrįstai ir nedelsiant reikia, kad paskolos gavėjas galėtų tęsti veiklą ir (ar) išlikti gyvybingas, tuo tarpu kreditorės 2024 m. kovo 13 d. raštai paskolų davėjams lėšas pervesti į bendrovės sąskaitą grindžiami 2024 m. kovo 13 d. kreditorės akcininkų sprendimu. Finansinį reikalavimą taip pat sudaro 528 443,53 Eur bendrovės skola už įvykusius pirkimus pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Dalis nuo 2023 m. sausio 1 d. bendrovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už prekes kopijų patvirtina bendrovės 98 175,13 Eur skolą. Nuo 2023 m. sausio 1 d. BUAB „Vėjo projektai“ buvo pakeista buhalterinė programa. Atitinkamai, į naują programą nebuvo perkeltos visos prieš tai fiksuotos apskaitos operacijos, o tik užfiksuoti tą datą suderinti likučiai. Tokia situacija susiklostė ir santykiuose su bendrove, fiksuojant tarpusavio skolas 2022 m. gruodžio 31 d. Iš buhalterinės sąskaitos Nr. 44304 matyti, kad 2022 m. gruodžio 31 d. buvo užfiksuota 259 290,03 Eur skola, kuri iki bankroto bylos iškėlimo išaugo iki 528 443,53 Eur. Šiai sumai pagrįsti kreditorė pateikė iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) gautas iki 2022 m. gruodžio 31 d. kreditorės išrašytas sąskaitas už 975 022,99 Eur. Taigi, 357 465,16 Eur finansinio reikalavimo dalis yra pagrįsta. Kita finansinio reikalavimo dalis, t. y. 170 978,37 Eur, susidarė kreditorei apmokėjus bendrovės skolas tretiesiems asmenims – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV), skirtingiems tiekėjams, taip pat atlyginimus darbuotojams. Buhalterinėje apskaitoje ši skolos dalis žymima kaip „įsiskolinimas“. Paskutinį 3 887,96 Eur mokėjimo pavedimą akcinei bendrovei (toliau – AB) Energijos skirstymo operatoriui už bendrovę atliko S. L.-P. pagal su kreditore sudarytą konvertuojamosios paskolos sutartį.

Likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Elektrinio transporto sistemos“ nemokumo administratorė sutiko su finansinio reikalavimo patvirtinimu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Byloje nėra 2026 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo. Byla buvo išnagrinėta iš esmės žodiniame teismo posėdyje, kuriame buvo pateikti šalių paaiškinimai dėl likus vienai dienai iki posėdžio pateiktų naujų įrodymų vertinimo, išklausytos baigiamosios kalbos, tačiau apeliantės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Vienintelis šaltinis, iš kurio apeliantė ir apeliacinės instancijos teismas gali sužinoti, kas iš tikrųjų vyko teismo posėdyje, yra jo garso įrašas, tačiau Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) sistemoje garso įrašas nėra pasiekiamas, t. y. bandant jį atsidaryti sistema pateikia pranešimą, kad duomenų peržiūra negalima, nes jie neegzistuoja arba naudotojas neturi teisės jų peržiūrėti. Tuo tarpu 2026 m. liepos 22 d. teismo posėdžio garso įrašas sistemoje yra pasiekiamas ir apeliantė jį turi, todėl tai nėra tik techninės prieigos prie sistemos problema.

Apskųsta teismo nutartis yra be motyvų. Nutarties 8–17 punktuose teismas perrašė kreditorės ir bendrovės procesinių dokumentų turinį, o 19–25 punktuose, užuot ištyręs įrodymus, teismas tiesiogiai deklaravo, kad jų netirs, nes nėra pagrindo išsamiai detalizuoti tiek kreditorės, tiek bendrovės pateiktus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Teismo nutartyje nenurodyta, kokie pirminiai dokumentai pagrindžia 259 290,03 Eur skolos likutį 2022 m. gruodžio 31 d., nors būtent šios sumos pagrindimo nebuvimą konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo; nenurodyta, kokiais duomenimis remiantis 2016–2022 metų PVM sąskaitos faktūros už 975 022,99 Eur yra susijusios su prašomu patvirtinti 357 465,16 Eur finansiniu reikalavimu, kai pačios kreditorės apskaitoje 2022 m. gruodžio 31 d. iš jų neapmokėtais laikomi tik 259 290,03 Eur; nekvalifikuoti teisiniai santykiai, iš kurių kildinama 170 978,37 Eur finansinio reikalavimo dalis ir neatsakyta, kodėl bendrovės prašymuose nurodyti mokėjimai, kuriais kreditorė dengė skolą bendrovei, įvardijama kaip bendrovės skola kreditorei; nekvalifikuoti teisiniai santykiai, kurių pagrindu trečiųjų asmenų pagal sutartis su kreditore atlikti pavedimai bendrovei įvardijami kaip kreditorės paskola bendrovei.

Teismas nesilaikė Lietuvos apeliacinis teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartyje suformuluotų nurodymų. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė konkrečias tirtinas aplinkybes: 1) pateikti ir įvertinti pirminius dokumentus, pagrindžiančius 528 443,53 Eur finansinį reikalavimą, ir atskleisti šalis siejusius teisinius santykius (37–40 punktai); 2) atskleisti, kokie banko sąskaitos išraše esantys duomenys yra susiję su finansiniu reikalavimu bei patvirtina jo pagrįstumą (37 punktas); 3) įvertinti 2018 m. kovo 23 d. 10 000 Eur mokėjimo „paskolos grąžinimas“ reikšmę ir trečiųjų asmenų pavedimų teisinį pagrindą (46–47 punktai); 4) pasisakyti dėl konkrečių IF „NuCapital“ argumentų (44 punktas).

Finansinis reikalavimas kildinamas iš dviejų to paties vadovo V. J. valdytų privačių ir susijusių bendrovių (patronuojančiosios ir dukterinės) tarpusavio susiklosčiusių santykių, t. y. iš santykių, kurie viešuoju interesu nepasižymi, todėl teismo aktyvumas tokioje situacijoje nėra pateisinamas.

357 465,16 Eur dalies finansinis reikalavimas grindžiamas: 259 290,03 Eur likučiu 2022 m. gruodžio 31 d.; 98 175,13 Eur pagal 16 PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų 2023–2024 metais. 259 290,03 Eur likutis neturi pirminio teisinio pagrindo. Kreditorė pripažino, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. pakeitus apskaitos programą į naują programą, nebuvo perkeltos visos prieš tai fiksuotos apskaitos operacijos, o tik užfiksuoti tą datą suderinti likučiai. Į bylą nepateiktas dokumentas, leidžiantis patikrinti, kaip šis likutis susidarė. Byloje nėra skolų suderinimo akto – yra tik įrašas „Likutis 2022 12“ buhalterinės sąskaitos ataskaitoje, kurią sudarė bendrovės, o ne kreditorės apskaita, t. y. to paties V. J. vadovautos ir tų pačių buhalterių tvarkytos bendrovės, dėl kurios apgaulingo apskaitos tvarkymo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-6-00008-25, apskaita. Tuo tarpu 2016–2022 metų PVM sąskaitos faktūros už 975 022,99 Eur, 259 290,03 Eur likučio ne tik nepagrindžia, bet jį paneigia. Nors nemokumo administratorė ir teismas laikėsi pozicijos, kad reali skola yra 750 128,12 Eur (iš už 1 073 198,12 Eur išrašytų sąskaitų atėmus 323 070 Eur atliktus mokėjimus), tačiau toks skaičiavimas paneigia kreditorės apskaitą: jeigu iš 975 022,99 Eur už 2016–2022 metais išrašytų sąskaitų kreditorės apskaitoje 2022 m. gruodžio 31 d. buvo neapmokėti tik 259 290,03 Eur, vadinasi, pati kreditorė apskaitė 715 732,96 Eur pagal šias sąskaitas ir laikė šią sumą padengta. Kadangi bendrovė bankiniais nurodymais 2016–2022 metais kreditorei sumokėjo tik 157 710 Eur, likę 558 000 Eur turėjo būti padengti kitais būdais – įskaitymais, užskaitomis, grąžinimais ar pan., apie kuriuos byloje nėra duomenų. Tai reiškia, kad PVM sąskaitos faktūros savaime neatskleidžia, kokia jų dalis ir kodėl liko neapmokėta, o likučio dydis priklauso išimtinai nuo į bylą nepateiktų atsiskaitymų ir įskaitymų dokumentų. Be to, iš 975 022,99 Eur pagal išrašytas sąskaitas: 1) 87,9 procentus sumos sudaro vos dvi sąskaitos – 433 664 Eur 2017 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra ,,už modifikuoto troleibuso / elektrinio autobuso techninį projektą“ ir 423 500 Eur 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra už „M3 klasės modifikuotą troleibusą–autobusą pagal pirkimo pardavimo sutartį“, tačiau nei pirkimo–pardavimo sutartis, nei techninio projekto sutartis, nei perdavimo–priėmimo aktai į bylą nebuvo pateikti, o sąskaitas kreditorė vardu išrašė V. J. ir R. K. – tas pats asmuo, kuris 2019 m. liepos 17 d. paskolos sutarties priedą pasirašė kaip bendrovės finansų direktorė; 2) sąraše du kartus įtrauktos tos pačios sąskaitos VP Nr. 000146 ir VP Nr. 000166 (sąraše pažymėtos „dublikatas“), todėl net aritmetinė sąrašo suma yra ne 975 022,99 Eur, o 975 003,65 Eur; 3) į sąrašą įtrauktos 2023 metų sąskaitos VP Nr. 000257 ir VP Nr. 000261 (1 124,67 Eur), kurios yra įtrauktos ir į 98 175,13 Eur sumą, t. y. kreditorės 2026 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinimuose nurodyta 1 073 198,12 Eur suma apskaičiuota dvigubai įskaičiuojant tas pačias sąskaitas.

Kreditorės pateikta bendrovės buhalterinės sąskaitos Nr. 44304 ataskaita prieštarauja bendrovės nemokumo administratorės pateiktiems banko sąskaitos išrašams. Pagal pateiktą apmokėjimų suvestinę 2023 metais bendrovė sumokėjo kreditorei 165 360 Eur, tačiau sąskaitos Nr. 44304 ataskaitoje, kuria grindžiamas 528 443,53 Eur finansinis reikalavimas, nuo 2022 m. gruodžio 31 d. iki 2025 m. gegužės 31 d. nėra užfiksuotas nė vienas bendrovės mokėjimas kreditorei – skola šioje ataskaitoje nuo 259 290,03 Eur padidėja iki 528 443,53 Eur. Vadinasi, arba 165 360 Eur bendrovės mokėjimų „už prekes“ reikalavime neįskaityti (ir tuomet reikalavimas turi būti sumažinamas ne mažiau kaip 165 360 Eur), arba ataskaita neatspindi tikrųjų šalių atsiskaitymų. Abiem atvejais išvestinis dokumentas yra prieštaringas ir nepatikimas.

98 175,13 Eur finansinio reikalavimo dalis taip pat nepagrįsta. Kreditorė pateikė 16 PVM sąskaitų faktūrų, tačiau: 1) bendrovės sąskaitos Nr. 44304 ataskaitoje užregistruota 18 sąskaitų už 98 346,95 Eur, įskaitant byloje nepateiktas VP Nr. 000295 ir VP Nr. 000296, o keturios sąskaitos (VP Nr. 000321, VP Nr. 000369, VP Nr. 000375, VP Nr. 000381) apskaitytos kitokiomis sumomis nei išrašytos; 2) 58,6 procentus šio reikalavimo sudaro viena 2023 m. gegužės 17 d. PVM sąskaita faktūra VP Nr. 000277 už 57 488,90 Eur, kurią kreditorės vardu išrašė vyriausioji buhalterė S. K. – tas pats asmuo, kuris kaip bendrovės vyriausioji buhalterė pasirašė visus 2024 metų bendrovės „prašymus“ kreditorei; 3) nė prie vienos sąskaitos nepateikta nei sutartis, nei prekių perdavimo–priėmimo ar važtaraščio dokumentai, patvirtinantys realų prekių perdavimą; 4) tuo pačiu 2023 metais, kai išrašytos sąskaitos, bendrovė kreditorei sumokėjo 165 360 Eur „už prekes“, tačiau kreditorė mokėjimų nepriskyrė nė vienai iš 16 sąskaitų ir nepaaiškino, už kokias prekes jie gauti.

Dėl 170 978,37 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro kreditorės mokėjimai už bendrovę tretiesiems asmenims, apeliantė nurodo, kad visi į bylą pateikti bendrovės 2024 metų „prašymai“ pasirašyti bendrovės vyriausiosios buhalterės S. K., yra vienodo turinio – jais bendrovė nurodė kreditorei, kaip kreditorė turi atsiskaityti už skolą bendrovei pagal bendrovės išrašytus dokumentus Nr. ETS-000078 ir Nr. ETS-000085. Prievolės įvykdymas kreditoriaus nurodytam asmeniui yra tinkamas prievolės įvykdymas kreditoriui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.44 straipsnio 1 dalis), o ne trečiojo asmens prievolės už skolininką įvykdymas. Vadinasi, pagal pateiktų prašymų tekstą, kreditorė, mokėdama bendrovės kreditoriams, dengė savo skolą bendrovei, ir tokie mokėjimai negalėjo sukurti bendrovės skolos kreditorei. Dokumentai Nr. ETS-000078 ir Nr. ETS-000085 į bylą nepateikti, todėl skolos pagal juos dydis ir jos įtaka prašomam patvirtinti finansiniam reikalavimui liko neištirti. Byloje yra net keturi skirtingi šios reikalavimo dalies dydžiai ir nė vienas iš jų nėra paaiškintas. Reikalavime prašoma patvirtinti 170 978,37 Eur sumą; bendrovės sąskaitos Nr. 44304 ataskaitoje įrašai „Įsiskolinimas“ nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d. iki 2025 m. sausio 7 d. yra 170 806,55 Eur; nemokumo administratorės 2026 m. rugpjūčio 10 d. paaiškinimuose mokėjimų suma nurodyta 186 722,60 Eur; kreditorės 2026 m. rugpjūčio 14 d. lentelėje – 229 722,59 Eur. Kreditorės lentelės 1–4 eilutėse nurodyti 2024 m. gegužės 31 d.–2024 m. birželio 21 d. mokėjimai (38 987,75 Eur), taip pat nemokumo administratorės nurodyti 2024 m. balandžio 8 d., 2024 m. birželio 20 d. ir 2024 m. birželio 21 d. darbo užmokesčio mokėjimai (39 994,46 Eur) sąskaitos Nr. 44304 ataskaitoje apskritai neapskaityti kaip bendrovės skola. Tai reiškia, kad pati kreditorė didžiosios dalies mokėjimų nelaikė bendrovės skola. Dalis kreditorės lentelėje nurodytų mokėjimų nebuvo bendrovės skolų apmokėjimas: 60 eilutėje nurodytas 2024 m. gruodžio 16 d. 11 580,20 Eur mokėjimas V. J. – abiejų bendrovių vadovui, niekuo nepagrįstas; lentelės 63 eilutėje nurodytą 2025 m. sausio 7 d. 3 887,96 Eur mokėjimą AB Energijos skirstymo operatoriui atliko ne kreditorė, o S. L.-P. iš asmeninės sąskaitos; lentelės 9, 12 eilutėse nurodyti mokėjimai fiziniams asmenims „pagal ETS avansinę apyskaitą“, kurios byloje nėra. VMI 2026 m. liepos 31 d. rašte nurodė, kad neturi duomenų, kokiu pagrindu buvo atliktos įmokos už kitą mokesčių mokėtoją. Nemokumo administratorės 2026 m. rugpjūčio 19 d. pateiktos tiekėjų sąskaitos, kurias teismas laikė patvirtinančiomis, kokiu pagrindu buvo sumokėta skola, susijusios tik su dešimčia lentelės eilučių (14, 17, 26, 27, 32, 36, 41, 49, 50, 57), kurių bendra suma – vos 20 268,95 Eur. Kreditorės banko sąskaitos išrašas, kuriuo teismas rėmėsi, į bylą pateiktas beveik visiškai užtušuotas – jame matomi tik kreditorės paryškinti įrašai, o visi kiti įrašai, įskaitant tuos, kurie galėtų rodyti bendrovės ar trečiųjų asmenų mokėjimus kreditorei, paslėpti.

Dėl 190 000 Eur finansinio reikalavimo dalies apeliantė nurodo, kad: 1) dėl 10 000 Eur mokėjimo, atlikto 2018 m. kovo 23 d., kreditorės banko sąskaitos išraše mokėjimo paskirtis nurodyta ,,paskolos grąžinimas“. Tai – pirminis dokumentas, kuris tiesiogiai paneigia, kad kreditorė šią sumą bendrovei paskolino. Kreditorės paaiškinimas, kad tai „techninė klaida“, nepagrįstas įrodymais, o teismo išvada, kad klaida „galėjo būti padaryta“, yra ne įrodymų vertinimas, o prielaida. Teismo argumentas, kad abi šalys šią sumą apskaitė kaip paskolą, nieko neįrodo, nes abiejų bendrovių apskaitą tvarkė tie patys asmenys, o byloje esanti bendrovės apskaitos ataskaita prasideda tik nuo 2022 m. gruodžio 31 d. likučio, todėl 2018 metų operacijų joje nėra. Vienintelis dokumentas, kuriame ši suma nurodyta kaip paskola, yra V. J. 2025 m. liepos 24 d. pasirašyta paskolos išklotinė, t. y. išvestinis dokumentas, kurio nepakankamumą konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas; 2) dėl 180 000 Eur trečiųjų asmenų pavedimų, Lietuvos apeliacinis teismas jau nurodė, kad kreditorės su S. L.-P., R. L. ir ,,DSML Capital-FZCO“ sudarytos sutartys savaime nepagrindžia kreditorės paskolos bendrovei. Iš naujo nagrinėjant bylą pateikti bendrovės banko sąskaitos išrašai patvirtina tik faktą, kad šie asmenys 2024 m. kovo 14 d.–2024 m. kovo 18 d. pervedė bendrovei, atitinkamai, 50 000 Eur, 30 000 Eur ir 100 000 Eur, mokėjimų paskirtyse nurodydami konvertuojamųjų paskolų sutartis su kreditore. Tačiau pinigų pervedimo faktas ir paskolos bendrovei suteikimo pagal 2016 m. balandžio 13 d. paskolos sutartį faktas nėra tas pats. Šiuo atveju byloje esantys dokumentai įrodo priešingą, nei nustatė teismas, santykių turinį: konvertuojamųjų paskolų sutartyse Nr. 24-03-15/1 ir Nr. 24-03-13/5 tiesiogiai įtvirtinta, kad skolinamos lėšos yra kreditorei teikiamas tarpinis finansavimas JANĮ prasme, kaip lėšos, kurių pagrįstai ir nedelsiant reikia, jog paskolos gavėja galėtų tęsti veiklą ir (ar) išlikti gyvybinga, o kreditorės 2024 m. kovo 13 d. raštai paskolų davėjams lėšas pervesti į bendrovės sąskaitą grindžiami 2024 m. kovo 13 d. kreditorės akcininkų sprendimu, kuris į bylą nepateiktas; bendrovės sąskaitos Nr. 4261 ataskaitoje šios sumos apskaitytos ne kaip gauta paskola (kaip visi kiti įrašai „A/S įplaukos“), o kaip „skolų užsk.“, o tai reiškia, kad bendrovės apskaitoje jos buvo susietos su kitais, byloje neatskleistais, tarpusavio įsipareigojimais; S. L.-P. finansiniame reikalavime kreditorės bankroto byloje nurodė, kad dalis pavedimų buvo atlikta dukterinei bendrovei LUAB „Elektrinės transporto sistemos“, tačiau atliktos tarpusavio skolų suderinimo procedūros ir galutinis lėšų gavėjas yra BUAB „Vėjo projektai“, tačiau tarpusavio skolų suderinimo procedūrų dokumentų byloje nėra; nėra ir bendrovės bei kreditorės susitarimo, kad šios trečiųjų asmenų lėšos laikomos kreditorės paskola bendrovei, nėra ir patvirtinimo apie paskolos gavimą bei dokumento, kuriuo bendrovės būtų įsipareigojusios lėšas grąžinti būtent kreditorei.

Nepagrįsta teismo išvada, kad tarp kreditorės ir bendrovės ginčo nekyla, o apeliantė finansinio reikalavimo nebeginčija. Apeliantė viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad kreditorei tenka pareiga reikalavimą įrodyti pirminiais dokumentais, jog teismas privalo įrodymus įvertinti savarankiškai ir atsietai nuo pasyvios nemokumo administratorės pozicijos. Proceso dalyvio (trečiojo asmens) apsisprendimas nedalyvauti žodiniame teismo posėdyje nėra atsisakymas nuo procesinės pozicijos.

Šioje byloje kreditorė, atstovaujama profesionalių nemokumo administratorių ir advokatų, per 15 mėnesių nuo reikalavimo pareiškimo (2025 m. birželio 16 d.) iki 2026 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio įrodymus teikė mažiausiai devynis kartus, kaskart po to, kai apeliantė ar teismas nurodydavo reikalavimo trūkumus, ir kaskart teismas nustatydavo vis naujus terminus. Paskyręs bylą nagrinėti teismo posėdyje, teismas įpareigojo kreditorę ir bendrovės nemokumo administratorę pateikti naujus įrodymus, dėl to buvo atidėti du teismo posėdžiai. Toks proceso organizavimas pažeidžia proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir rungimosi principus, o svarbiausia – paverčia teismo aktyvumą pagalba vienai iš šalių. Be to, nemokumo administratorė 27 lapus tiekėjų sąskaitų faktūrų į bylą pateikė 2026 m. rugpjūčio 19 d., t. y. likus vienai dienai iki teismo posėdžio, o teismas jas ne tik priėmė, bet tiesiogiai rėmėsi kaip įrodymais, patvirtinančiais, kokiu pagrindu buvo sumokėta skola. Šiuos dokumentus kitą darbo dieną, t. y. jau teismo posėdžio dieną, per EPP gavusi apeliantė objektyviai neturėjo galimybės su jais susipažinti ir pateikti nuomonę, dėl to de facto (faktiškai; iš tikrųjų) buvo pašalinta iš įrodymų tyrimo. Apskųstoje nutartyje teismas rėmėsi kreditorės rašytiniais paaiškinimais ir jų priedais, pateiktais byloje iki jos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau bylą perdavus nagrinėti iš naujo ir jai suteikus naują numerį, dokumentai į naujos bylos elektroninę kortelę nebuvo perkelti.

Teismas rėmėsi klaidinga prielaida, kad bylos nagrinėjimo rezultatas perdavus bylą nagrinėti iš naujo iš esmės nepasikeitė. Teismas, nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos realiai patirtos ir pagrįstos, privalo antrajame etape įvertinti, ar nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, ir, esant pagrindui, pritaikyti principo „pralaimėjęs moka“ išimtį, jog išlaidų paskirstymas būtų sąžiningas, tačiau šiuo atveju teismas to neatliko. Šioje byloje visos bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl kreditorės ir bendrovės nemokumo administratorės procesinio elgesio: reikalavimas pareikštas be dokumentų ir su išlyga, kad jo dydis gali keistis; po apeliantės pirmojo atskirojo skundo reikalavimas sumažintas 157 307,22 Eur; 77 963,01 Eur palūkanų reikalavimas atmestas dėl apeliantės nurodyto ieškinio senaties termino praleidimo; Lietuvos apeliacinis teismas panaikino apygardos teismo nutartį dėl 718 443,53 Eur finansinio reikalavimo dalies, t. y. dėl 68,79 procentų skųstos sumos; pirminius finansinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus kreditorė pateikė praėjus 8–14 mėnesių nuo finansinio reikalavimo pareiškimo. Apskųstoje nutartyje teismas kreditorei priteisė, be kita ko: 971,04 Eur už atsiliepimą į 2025 m. gruodžio 15 d. atskirąjį skundą – nors Lietuvos apeliacinis teismas atskirąjį skundą patenkino visa apimtimi ir grąžino apeliantei žyminį mokestį, todėl išlaidų už kreditorės atsiliepimą atlyginimas negalėjo būti priteistas; 1 361,23 Eur už prašymus, t. y. procesinius veiksmus, kuriais kreditorė šalino finansinio reikalavimo trūkumus, konstatuotus apeliacinės instancijos teismo nutartyje; 1 270,50 Eur už pirmąjį bylos nagrinėjimą, kurio rezultatas (teismo nutartis) vien apeliantės dėka buvo panaikintas. Priteisti visas šias išlaidas iš apeliantės reiškia įpareigoti apeliantę apmokėti už kreditorės klaidų taisymą. Teismo panaudota 93,05 procentų proporcija taip pat klaidinga, kadangi ji apskaičiuota nuo viso buvusio 1 122 396,48 Eur finansinio reikalavimo, nors bylos pakartotinio nagrinėjimo dalykas buvo 718 443,53 Eur.

Byloje egzistuoja visos sąlygos finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą išspręsti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, neperduodant bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta jau du kartus. Kreditorei per 15 mėnesių buvo suteiktos mažiausiai penkios papildomos galimybės pateikti įrodymus, įskaitant galimybę gauti dokumentus iš ikiteisminio tyrimo. Trečias bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme kartas neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, o kreditorei de facto suteiktų šeštąją galimybę įrodinėti finansinį reikalavimą.

Apeliantė, dalyvaudama byloje trečiojo asmens statusu, nors ir reiškė nesutikimą su kreditorės finansinio reikalavimo patvirtinimu, tačiau nenurodė konkrečių nesutikimo argumentų. Negana to, prieš pat 2026 m. liepos 22 d. teismo posėdį (kuris buvo paskirtas dar 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi) pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pateikė prašymą nagrinėti bylą trečiojo asmens atstovams nedalyvaujant. Apeliantė pozicijos dėl papildomai pateiktų įrodymų neišreiškė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą neteikė. Dėl to nepagrįstas argumentas dėl apeliantės teisių pažeidimo, neva nesudarant jai galimybės susipažinti su pateiktais dokumentais. Apeliantei neteikiant pozicijos dėl naujų įrodymų buvo apribotos kreditorės ir bendrovės galimybės teikti paaiškinimus atskirajame skunde keliamais klausimais. Apeliantė siekia bylos nagrinėjimą iš esmės perkelti į apeliacinės instancijos teismą.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad dėl Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO II) atnaujinimo darbų vyksta techniniai sutrikimai, kurie negalėjo būti nežinomi ir apeliantės atstovui. Kita vertus, apeliantė nepateikė įrodymų, kad 2026 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio protokolas neegzistuoja ar apeliantė kreipėsi į teismą ir (ar) sistemos administratorių, tačiau nepaisant to protokolas nebuvo pateiktas. Teismų praktikoje nurodoma, kad nustačius, jog byloje yra visas teismo posėdžio protokolas, nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo motyvus dėl poreikio pateikti į bylą papildomus finansinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, kreditorė pateikė pirminius dokumentus, kuriuos teismas ir įvertino. Apeliantė juos ignoruoja ir nepaaiškina, kodėl banko sąskaitos išrašą laiko išvestiniu įrodymu ir kvestionuoja jo įrodomąją galią. Apeliantė neatsižvelgia į Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, pavyzdžiui, iš naujo kvestionuodama paskolos bendrovei suteikimo faktą, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad trūksta tik mokėjimus patvirtinančių dokumentų.

Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad finansinis reikalavimas grindžiamas tik išvestiniais dokumentais. Byloje yra pateikti tiek tiesioginiai (PVM sąskaitos faktūros, banko sąskaitos išrašas), tiek netiesioginiai įrodymai (buhalterinės apskaitos duomenys), kurių informacija papildo vieni kitus ir jiems neprieštarauja. Atskirajame skunde ieškovė kaltinama neįskaičius bendrovės mokėjimų, nors yra žinoma, jog gautos įmokos pirmiausia skiriamos seniausios skolos grąžinimui. Vertinant aplinkybę, kad kreditorė ir bendrovė iki bankroto bylų iškėlimo veikė kaip susijusios bendrovės, akivaizdu, jog teisės aktai nedraudžia tokio verslo modelio. Jei automatiškai susijusių bendrovių buhalterinė apskaita būtų pripažįstama neteisinga vien dėl jų sąsajumo, įstatymų leidėjas tai reglamentuotų teisės aktais ir tokia veikla būtų draudžiama. Šiuo atveju nesant įrodymų, paneigiančių paskolos išdavimą ar prekių tiekimą ir atsiskaitymą už bendrovės skolas, argumentai dėl bendrovių ryšių neturi reikšmės.

Laikotarpiu už kurį prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, bylos nagrinėjimas buvo užtęstas vien dėl nepagrįstų apeliantės prašymų išreikalauti papildomus dokumentus, kuriais ji faktiškai siekė susipažinti su kreditorės bankroto byla, o ne įvertinti finansinio reikalavimo pagrįstumą, todėl toks elgesys negali būti laikomas sudarančiu pagrindą atlyginti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

Kartu su atskiruoju skundu apeliantė IF „NuCapital“ prašo priimti naujus įrodymus: 1) EPP sistemos ekrano kopiją (vaizdo įrašą), patvirtinantį, kad 2026 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas civilinėje byloje Nr. eB2-419-440/2026 buvo nepasiekiamas; 2) apeliantės 2025 m. rugpjūčio 19 d. atskirąjį skundą; 3) kreditorės 2025 m. lapkričio 13 d. rašytinius paaiškinimus su priedais; 4) Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-590-407/2026.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Susipažinusi su apeliantės prašomų prijungti įrodymų turiniu, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti apeliantės 2025 m. rugpjūčio 19 d. atskirąjį skundą, 2025 m. lapkričio 13 d. rašytinius paaiškinimus su priedais bei Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d., kadangi šie įrodymai teismui yra prieinami iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu apeliantės teikiama ekrano vaizdo kopija dėl 2026 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo neprieinamumo gali būti reikšminga įvertinant apeliantės argumentus dėl absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl šis įrodymas pridedamas prie bylos ir vertinamas su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „Vėjo projektai“ įkurta 2006 m. gegužės 29 d., bendrovės veiklos objektas: ūkinė komercinė veikla Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje, įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą bei kita veikla. Bendrovei nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo V. J. UAB „Elektrinio transporto sistemos“ įkurta 2016 m. kovo 22 d., bendrovės veiklos objektas: ūkinė komercinė veikla Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje, įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą bei kita veikla. Bendrovei nuo jos įkūrimo iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo V. J. , bendrovės akcininke nuo 2018 m. balandžio 25 d. buvo UAB „Vėjo projektai“.

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartimi UAB „Elektrinio transporto sistemos“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Pajūrio administratorių agentūra“. Teismo nutartis įsiteisėjo 2025 m. gegužės 14 d. Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto. Teismo nutartis įsiteisėjo 2026 m. birželio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartimi UAB „Vėjo projektai“ iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakius patvirtinti restruktūrizavimo planą, restruktūrizavimo procesas nutrauktas, o Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla. Teismo nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi patvirtino LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ kreditorių ir jų finansinius reikalavimų sąrašą, tarp jų kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ 1 279 703,70 Eur finansinį reikalavimą, tenkinamą antrąja eile, pirmuoju etapu.

Trečiasis asmuo IF „NuCapital“ dėl nurodytos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 6 d. nutartimi panaikino 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalį ir klausimą dėl BUAB „Vėjo projektai“ 1 279 703,70 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo išskyrė nagrinėti į atskirą civilinę bylą.

Kreditorei BUAB „Vėjo projektai“ patikslinus prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. gruodžio 8 d. nutartimi tenkino prašymą iš dalies ir patvirtino BUAB „Vėjo projektai“ antrosios eilės 1 044 433,47 Eur finansinį reikalavimą, tenkinamą pirmuoju etapu, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens IF „NuCapital“ atskirąjį skundą, 2026 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-162-577/2026 panaikino Klaipėdos apygardos teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas BUAB „Vėjo projektai“ 718 443,53 Eur finansinis reikalavimas ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Iš naujo išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas apskųsta 2026 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtino BUAB „Vėjo projektai“ antrosios eilės 718 443,53 Eur finansinį reikalavimą, tenkinamą pirmuoju etapu, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. IF „NuCapital“, nesutikdama su apskųsta nutartimi, atskirajame skunde ginčija kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ finansinio reikalavimo pagrįstumą.

Dėl absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų

Apeliantė IF „NuCapital“ atskirajame skunde nurodo, kad byloje nėra 2026 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio, kuriame apeliantės atstovai nedalyvavo, garso įrašo. Anot apeliantės, aptariamame teismo posėdyje buvo pateikti šalių paaiškinimai, nauji įrodymai, išklausytos baigiamosios kalbos, todėl vienintelis šaltinis, iš kurio apeliantė ir apeliacinės instancijos teismas gali sužinoti, kas iš tikrųjų vyko teismo posėdyje, yra jo garso įrašas, tačiau EPP sistemoje garso įrašas nėra pasiekiamas.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kuriuo šiuo atveju remiasi apeliantai, konstatuojamas, kai byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka.

Pagal CPK 168 straipsnį kiekvienas žodinis bylos nagrinėjimas fiksuojamas teismo posėdžio garso įrašu, išskyrus CPK numatytus atvejus. Teismo posėdžio garso įrašas laikomas teismo posėdžio protokolu ir yra sudedamoji bylos dalis (CPK 168 straipsnio 1 dalis). Reikalavimus garso įrašams, daromiems teismo posėdžio eigai fiksuoti, nustato teisingumo ministras (CPK 168 straipsnio 2 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu (CPK 168 straipsnio 4 dalis). Kai dėl techninių priežasčių nepavyksta tinkamai užfiksuoti teismo posėdžio ar jo dalies garso įrašu, bylą nagrinėjantis teismas šalies prašymu arba savo iniciatyva priima nutartį pakartoti procesinį veiksmą, kurio nepavyko garso įrašu užfiksuoti. Dalyvaujantiems byloje asmenims apie numatomą pakartoti procesinį veiksmą pranešama kodekso nustatyta tvarka (CPK 168 straipsnio 5 dalis).

Šiuo atveju 2026 m. rugpjūčio 20 d. įvykęs teismo posėdis buvo tinkamai užfiksuotas ir LITEKO 2026 m. rugpjūčio 20 d. 15:07 val. užregistruotas šio teismo posėdžio garso įrašas, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija nereiškia absoliutaus byloje pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi teismo posėdžio protokolas (garso įrašas) byloje yra. Teisėjų kolegija pažymi, kad EPP sutrikimai pradėjus veikti LITEKO II nuo 2026 m. birželio 1 d. laikytini visuotinai žinoma aplinkybe. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad apeliantė nenurodo aplinkybių, nepaaiškina ir nepateikia įrodymų, kaip garso įrašo nebuvimas jai sutrukdė susipažinti su byloje esančia medžiaga, kokių atskirojo argumentų dėl to ji negalėjo pagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei iš karto po 2026 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio, nei rengdama atskirąjį skundą dėl apskųstos nutarties, apeliantė nesikreipė į pirmosios instancijos teismą su prašymu pateikti jai minėtą teismo posėdžio garso įrašą. Užuot tai padariusi, apeliantė apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad tokia situacija reiškia absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą ir pažeidžia jos teises, nenurodydama, kaip konkrečiai teismo posėdžio dalies garso įrašo nebuvimas sukliudė gintis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar rengiant atskirąjį skundą.

Apeliantė taip pat nurodo, kad apskųsta teismo nutartis yra be motyvų, kadangi teismas perrašė kreditorės ir bendrovės procesinių dokumentų turinį bei, užuot ištyręs įrodymus, deklaravo, jog jų netirs, nes nėra poreikio išsamiai detalizuoti tiek kreditorės, tiek bendrovės pateiktus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus.

CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; tokiu atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme), turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 31 punktas).

CPK įtvirtina teismui pareigą motyvuoti savo sprendimą (nutartį). Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Nagrinėjamu atveju ši civilinė byla buvo iš naujo nagrinėjama dėl 718 443,53 Eur kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ bankroto byloje, su kurio patvirtinimu nesutinka kita LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ kreditorė (apeliantė) IF „NuCapital“. Apskųstos teismo nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas analizavo, iš ko susideda ginčijama finansinio reikalavimo dalis ir kokie konkretūs įrodymai patvirtinta finansinio reikalavimo pagrįstumą, nurodė, kurios šalies pateiktus įrodymus ir paaiškinimus laikė pagrįstais, nurodė teisės normas, kuriomis vadovavosi, kitaip tariant, įgyvendino CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktuose įtvirtintus reikalavimus teismo procesinio sprendimo motyvuojamajai daliai. Vien apeliantės nesutikimas su apskųstoje nutartyje teismo padarytomis išvadomis negali būti interpretuojamas kaip byloje kilusio ginčo esmės neatskleidimas.

Apibendrindama teisėjų kolegija padaro išvadą, kad šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ finansinio reikalavimo

Kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama JANĮ 41–42 straipsniuose. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 48 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020, 13 punktas).

Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių finansinių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1004-934/2023, 18 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-910/2023, 24 punktas). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 37 punktas).

Teismas kreditoriaus finansinį reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Neįrodyto finansinio reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios bendrovės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-910/2022, 21 punktas). Ar finansinis reikalavimas yra pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 37 punktas).

Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-706/2016, 23 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 38 punktas; 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 30 punktas). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020, 21 punktas).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal kasacinio teismo praktiką, skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 44 punktas).

Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas). Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 39 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nusprendžiant dėl ginčijamų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, būtent kreditoriui, siekiančiam savo reikalavimo bankrutavusiam juridiniam asmeniui patvirtinimo, tenka pareiga ne tik nurodyti visas ginčo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, bet ir leistinais įrodymais pagrįsti reiškiamo reikalavimo atsiradimo pagrindą bei jo dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-939-854/2025, 36 punktas).

Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teismas taip pat turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 28 punktas).

Nagrinėjamu atveju kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ prašomas patvirtinti 718 443,53 Eur finansinis reikalavimas susideda iš trijų dalių: 1) 190 000 Eur kreditorės suteiktos paskolos bendrovei; 2) 357 465,16 Eur bendrovės skolos už įvykusius pirkimus pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 3) 170 978,37 Eur skolos, susidariusios kreditorei apmokėjus bendrovės skolas tretiesiems asmenims – VMI, VSDFV, skirtingiems tiekėjams, taip pat atlyginimus darbuotojams.

dėl BUAB „Vėjo projektai“ 190 000 Eur finansinio reikalavimo dalies

Kreditorė BUAB „Vėjo projektai“ teigė, kad 190 000 Eur finansinio reikalavimo pagrindą sudaro: 1) 2024 m. kovo 14 d. S. L.-P. pagal 2024 m. kovo 14 d. Konvertuojamosios paskolos sutartį Nr. 24-03-13/2 atliktas 50 000 Eur pavedimas bendrovei; 2) 2024 m. kovo 15 d. R. L. pagal 2024 m. kovo 15 d. Konvertuojamosios paskolos sutartį atliktas 30 000 Eur pavedimas bendrovei; 3) 2024 m. kovo 18 d. ,,DSML Capital-FZCO“ pagal 2024 m. kovo 13 d. Konvertuojamosios paskolos sutartį Nr. 24-03-13/5 atliktas 100 000 Eur pavedimas bendrovei; 4) 2018 m. kovo 23 d. BUAB „Vėjo projektai“ atliktas 10 000 Eur mokėjimas bendrovei kaip „paskolos grąžinimas“.

Iš 2024 m. kovo 14 d. Konvertuojamosios paskolos sutarties Nr. 24-03-13/2 nustatyta, kad S. L.-P., kaip paskolos davėjas, ir UAB „Vėjo projektai“, kaip paskolos gavėja, susitarė, jog suteikiama 200 000 Eur paskola vystyti naujos kartos elektros miesto autobuso „Dancer bus“ projektą (paskolos sutarties 1.1 papunktis). Šalys taip pat susitarė, kad paskolos davėjas 50 000 Eur paskolą sumoka iki 2024 m. kovo 13 d. (paskolos sutarties 1.2 papunktis).

Iš 2024 m. kovo 15 d. Konvertuojamosios paskolos sutarties Nr. 24-03-15/1 nustatyta, kad R. L., kaip paskolos davėjas, ir UAB „Vėjo projektai“, kaip paskolos gavėja, susitarė, jog suteikiama 46 690 Eur paskola vystyti naujos kartos elektros miesto autobuso „Dancer bus“ projektą (paskolos sutarties 1.1 papunktis). Paskolos sutarties preambulės B punkte numatyta, kad skolinamos lėšos laikomos tarpiniu finansavimu JANĮ prasme, kaip lėšos, kurių pagrįstai ir nedelsiant reikia, jog paskolos gavėja galėtų tęsti veiklą ir (ar) išlikti gyvybinga ir (ar) tam, kad iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo nesumažėtų paskolos gavėjos vertė, su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Šalys susitarė, kad 30 000 Eur paskola sumokama iki 2024 m. kovo 15 d. į paskolos gavėjos atskiru raštu nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą (paskolos sutarties 1.2 papunktis), 16 690 Eur paskola sumokama iki 2024 m. kovo 22 d. į paskolos gavėjos atskiru raštu nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą, jeigu nepaaiškėja naujų neigiamų aplinkybių dėl bendrovės veiklos tęstinumo (paskolos sutarties 1.2 papunktis).

Iš 2024 m. kovo 13 d. Konvertuojamosios paskolos sutarties Nr. 24-03-13/5 nustatyta, kad ,,DSML Capital-FZCO“, kaip paskolos davėja, ir UAB „Vėjo projektai, kaip paskolos gavėja, susitarė, jog suteikiama 130 001,20 Eur paskola analogiškiems, kaip ir 2024 m. kovo 15 d. paskolos sutarties, tikslams, numatant, kad paskolos davėja 130 001,20 Eur paskolą sumoka iki 2024 m. kovo 14 d. į paskolos gavėjos atskiru raštu nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.

Lietuvos apeliacinis teismas, 2026 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-162-577/2026, perduodamas dalį bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, kad vien kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ su anksčiau paminėtais asmenimis sudarytos sutartys savaime nepagrindžia, jog šie asmenys pervedė bendrovei kreditorės pateiktuose apskaičiavimuose, buhalterinių sąskaitų ataskaitoje nurodytas sumas (nutarties 46 punktas).

Iš naujo išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ nemokumo administratorės 2026 m. rugpjūčio 10 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai ir dokumentai patvirtina, jog BUAB „Vėjo projektai“ suteikta 190 000 Eur papildoma paskola yra įrodyta byloje esančiais įrodymais ir šiuo pagrindu patvirtino aptariamą finansinio reikalavimo dalį LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ bankroto byloje. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apskųstos nutarties išvada negali būti laikoma pagrįsta.

Nors kartu su 2026 m. rugpjūčio 10 d. LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ nemokumo administratorės rašytiniais paaiškinimais į bylą pateikti bendrovės banko sąskaitos išrašai, patvirtinantys, kad į bendrovės banko sąskaitą S. L.-P., R. L. ir ,,DSML Capital-FZCO“ pervedė, atitinkamai, 50 000 Eur, 30 000 Eur ir 100 000 Eur, tačiau, kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodė apeliantė, mokėjimų paskirtyse nurodyti konvertuojamųjų paskolų sutarčių su kreditore, kuri įvardyta kaip paskolos gavėja, numeriai ir datos nepagrindžia atliktų mokėjimų pagrindo.

Nagrinėjamu atveju analizuojamos finansinio reikalavimo dalies teisiniu pagrindu įvardijami paskolos teisiniai santykiai. Vis dėlto, byloje nėra duomenų apie kreditorės ir bendrovės susitarimą, kurio pagrindu trečiųjų asmenų lėšos laikomos kreditorės paskola bendrovei. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pavyzdžiui, bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir kita. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011, 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

Pažymima, kad Konvertuojamųjų paskolų sutartyse Nr. 24-03-15/1 ir Nr. 24-03-13/5, sudarytose su R. L. ir ,,DSML Capital-FZCO“, tiesiogiai įtvirtinta, jog skolinamos lėšos yra BUAB „Vėjo projektai“ skirtas tarpinis finansavimas veiklos tęsimui ir gyvybingumui. Atkreipiamas dėmesys, kad kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ 2024 m. kovo 13 d. raštai, kuriuose paskolų davėjams nurodoma lėšas pervesti į LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ sąskaitą, grindžiami 2024 m. kovo 13 d. BUAB „Vėjo projektai“ akcininkų sprendimu, kuris į nagrinėjamą bylą nėra pateiktas, todėl nėra aišku ar toks akcininkų sprendimas apskritai egzistuoja, o jei egzistuoja, koks šio akcininkų sprendimo turinys. Be to, LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ ataskaitoje nurodytos analizuojamos lėšos apskaitytos ne kaip gauta paskola (kaip visi kiti įrašai „A/S įplaukos“), o kaip „Skolų užsk.“. Tokiu būdu egzistuoja tikimybė, kad analizuojamos lėšos gali būti susiję su kažkokiais kitais tarpusavyje susijusių bendrovių ir paskolos davėjų įsipareigojimais. Apeliantė taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad vienas iš paskolos davėjų S. L.-P., reikšdamas finansinį reikalavimą BUAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje, nurodė, jog dalis pavedimų buvo atlikta dukterinei bendrovei LUAB „Elektrinės transporto sistemos“, tačiau atliktos tarpusavio skolų suderinimo procedūros ir galutinis lėšų gavėjas yra BUAB „Vėjo projektai“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, anksčiau paminėtų prieštaravimų tarp finansinio reikalavimo pagrindo ir byloje pateiktų įrodymų, kuriuos apeliantė ne kartą akcentavo procesiniuose dokumentuose, nepašalino. Todėl pirmosios instancijos teismui negalėjo susiformuoti pagrįstas įsitikinimas dėl 180 000 Eur finansinio reikalavimo dalies, kildinamos iš Konvertuojamųjų paskolos sutarčių, pagrįstumo.

Pasisakydama dėl 2018 m. kovo 23 d. BUAB „Vėjo projektai“ atlikto 10 000 Eur mokėjimo bendrovei kaip „paskolos grąžinimas“, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 29 d. nutartyje iškėlė abejones, ar 2018 m. kovo 23 d. kreditorės atliktas 10 000 Eur mokėjimas, kurio paskirtis „paskolos grąžinimas“, yra paskolos ir palūkanų skaičiavimo išklotinėje, t. y. ar ši suma laikoma kreditorės bendrovei suteiktos paskolos dalimi (nutarties 36 punktas). Kreditorė BUAB „Vėjo projektai“, atsižvelgdama į šias nutarties išvadas, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme 2026 m. vasario 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad kreditorės nemokumo administratorė neturi duomenų apie tai, jog BUAB „Vėjo projektai“ būtų skolinga LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ ir (ar) bendrovė būtų suteikusi BUAB „Vėjo projektai“ paskolą. Tokia išvada, anot kreditorės, negalima ir iš byloje nustatytų aplinkybių apie tai, jog būtent kreditorė nuolat pervesdavo lėšas bendrovei, teikdama paskolą pagal šalių sudarytą 2016 m. balandžio 3 d. paskolos sutartį Nr. 16-14-13/1. Kreditorės nemokumo administratorės teigimu, atliekant pavedimą mokėjimo paskirtyje buvo padaryta techninė klaida. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje pritarė šiems kreditorės paaiškinimams ir jų pagrindu laikė pagrįsta 10 000 Eur finansinio reikalavimo dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad banko išrašuose esant nurodytai kitai mokėjimo paskirčiai, nei įrodinėja šalis, būtent tai šaliai tenka rizika, kad jai gali nepavykti įrodyti tokių aplinkybių, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 40 punktas). Šiuo atveju vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama analizuojama 10 000 Eur finansinio reikalavimo dalis, yra aptariamas bankinio mokėjimo nurodymas, kurio paskirtis kreditorės įvardijama kaip techninė klaida. Nagrinėjamu atveju kreditorė nepateikė papildomų įrodymų, pagrindžiančių aptariamo bankinio mokėjimo nurodymo sąsajumą su 2016 m. balandžio 3 d. paskolos sutartimi Nr. 16-14-13/1. Pati kreditorė 2025 m. lapkričio 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. BUAB „Vėjo projektai“ buvo pakeista buhalterinė programa ir bendrovėje pradėta naudotis nauja apskaitos programa „SKAITA“, atitinkamai, į naują programą nebuvo perkeltos visos prieš tai fiksuotos apskaitos operacijos, o tik fiksuojami tą dieną suderinti likučiai. Kaip pagrįstai nurodė apeliantė, byloje esanti bendrovės apskaitos ataskaita prasideda tik nuo 2022 m. gruodžio 31 d. likučio, todėl 2018 metų operacijų nėra galimybės patikrinti. Taigi, vien kreditorės pateiktų įrodymų pagrindu (bankiniu mokėjimo nurodymu, kurio mokėjimo paskirtis deklaratyviai įvardijama kaip techninė klaida) analizuojama finansinio reikalavimo dalis negalėjo būti tvirtinama.

dėl BUAB „Vėjo projektai“ 357 465,16 Eur finansinio reikalavimo dalies

Kreditorė BUAB „Vėjo projektai“ teigė, kad 357 465,16 Eur finansinio reikalavimo pagrindą sudaro: 1) 259 290,03 Eur bendrovės apskaitoje fiksuotų skolų BUAB „Vėjo projektai“ likutis 2022 m. gruodžio 31 d.; 2) 98 175,13 Eur skola pagal 16 PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų 2023–2024 metais. Kreditorė paaiškino, kad bendrovei 2016–2022 metais buvo išrašyta PVM sąskaitų faktūrų už 975 022,99 Eur. Kreditorė laikėsi pozicijos, kad įvertinus tai, jog 2016–2023 metais bendrovė jai sumokėjo 323 070 Eur, kai tuo tarpu sąskaitų buvo išrašyta iš viso už 1 073 198,12 Eur (975 022,99 Eur + 98 175,13 Eur), reali bendrovės skola yra net 750 128,12 Eur, taigi, gerokai viršija prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą. Analizuojamą finansinio reikalavimo dalį kreditorė grindė pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis.

Lietuvos apeliacinis teismas, 2026 m. sausio 29 d. nutartimi perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymėjo, jog, viena vertus, byloje nebuvo pateiktos aptariamą finansinį reikalavimą pagrindžiančios PVM sąskaitos faktūros ir kiti įrodymai, kita vertus, pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas aptariamą finansinio reikalavimo dalį taip pat iš esmės neatskleidė šalis siejusių teisinių santykių, iš kurių kilo šis kreditorės finansinis reikalavimas (nutarties 40 punktas).

Iš naujo išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vadovaujantis buhalteriniais duomenimis susidaro didesnė suma nei kreditorės reiškiamas finansinis reikalavimas, o teismui ištyrus ir įvertinus pateiktų dokumentų turinį, sasąjumą, nėra pagrindo išsamiai detalizuoti tiek kreditorės, tiek bendrovės (jų nemokumo administratorių) argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju šios nutarties 48 punkte pacituota teismų praktika patvirtina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime ir teismas turi pareigą pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti ir pan. Šiuo atveju teisėjų kolegija apskųstos nutarties motyvuose neįžvelgia tokio įrodymų įvertinimo, iš apskųstos nutarties motyvų nėra aišku, kaip teismas kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius, ir remiantis kokiais įrodymais, be PVM sąskaitų faktūrų, susiformavo teismo įsitikinimas ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktomis sąskaitomis, nustatė, kad didžioji dauguma jų išrašytos už prekių pateikimą, taip pat už tam tikras paslaugas (pavyzdžiui, transportavimo), taip pat už įrenginių nuomą. Pažymima, kad didžiąją dalį kreditorės nurodytos 975 022,99 Eur skolos sudaro 2017 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra VP Nr. 000023 (433 664 Eur) už „modifikuoto troleibuso / elektrinio autobuso techninį projektą“ ir 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra VP Nr. 000031 (423 500 Eur) už „M3 klasės modifikuotą troleibusą / autobusą pagal pirkimo pardavimo sutartį“, tačiau nei ši pirkimo–pardavimo sutartis, nei techninio projekto sutartis, nei perdavimo–priėmimo aktai ar kiti sąskaitose užfiksuotus sandorius patvirtinantys įrodymai į bylą nebuvo pateikti.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Tačiau vien išrašytos PVM sąskaitos faktūros nepakanka, kad kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti tam tikrų pinigų sumų iš skolininko (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-521-196/2017, 22 punktas). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nei pateiktos sąskaitos faktūros, nei jų apskaitymas šiuo atveju susijusių juridinių asmenų buhalterinėje apskaitoje, savaime nepatvirtina prekių perdavimo ir (arba) paslaugų suteikimo fakto. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien sąskaitos išrašymas nepatvirtina prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, todėl dėl prievolės atsiskaityti pagal išrašytas sąskaitas sprendžiama įvertinus kitus byloje esančius įrodymus. Sąskaitų įtraukimas į buhalterinę apskaitą ir deklaravimas galėtų būti vertinamas kaip vienas iš įrodymų, kad kontrahentas sutiko su išrašytos sąskaitos turiniu ir jo neginčijo, taigi, ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl atsiskaitymo pagal ginčo sąskaitas. Tačiau tais atvejais, kai sąskaitos išrašomos ir dokumentai sudaromi, pasirašomi ir priimami tarp susijusių asmenų, faktas, kad sąskaita buvo įtraukta į finansinę apskaitą, nėra pakankamas įrodyti sąskaitos gavėjo realią prievolę pagal ginčo sąskaitą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-590-407/2026, 38 punktas).

Apskųstoje nutartyje taip pat nepašalinta apeliantės pirmiau byloje iškelta abejonė, kad tuo atveju, jeigu iš kreditorės sąskaitų, išrašytų už 975 022,99 Eur, bendrovės apskaitoje 2022 m. gruodžio 31 d. neapmokėta buvo laikoma tik 259 290,03 Eur suma, vadinasi, pati kreditorė laikė, kad pagal sąskaitas vis dėlto buvo padengta 715 732,96 Eur suma. Kadangi bendrovė banko nurodymais 2016–2022 metais kreditorei sumokėjo tik 157 710 Eur (pagal bendrovės nemokumo administratorės 2026 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimų suvestinę), likusi suma turėjo būti padengta kitais būdais – įskaitymais, užskaitomis, grąžinimais ar kitais, apie kuriuos byloje nėra duomenų.

Taigi, išdėstyti motyvai sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad kreditorė nepagrindė prašomo patvirtinti 357 465,16 Eur finansinio reikalavimo, o pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų įrodymų neturėjo pagrindo nuspręsti dėl šio finansinio reikalavimo pagrįstumo.

dėl BUAB „Vėjo projektai“ 170 978,37 Eur finansinio reikalavimo dalies

Kreditorė BUAB „Vėjo projektai“ teigė, kad 170 978,37 Eur finansinio reikalavimo dalis susidarė kreditorei apmokėjus bendrovės skolas tretiesiems asmenims – VMI, VSDFV, skirtingiems tiekėjams, taip pat atlyginimus darbuotojams. Buhalterinėje apskaitoje ši skolos dalis žymima kaip „įsiskolinimas“, šiam reikalavimui pagrįsti kreditorė taip pat pateikė banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį už bendrovę atliktus mokėjimo pavedimus.

Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje pagrįstais pripažino kreditorės paaiškinimus ir pateiktus įrodymus dėl atliktų einamųjų mokėjimų už bendrovę VMI (44 933,08 Eur), VSDFV (67 535,38 Eur), darbo užmokestį darbuotojams (32 510,37 Eur) ir kitus, todėl nurodytą finansinio reikalavimo dalį taip pat patvirtino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kreditorės pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas analizuojamą finansinio reikalavimo dalį pagrįsta, neanalizavo pirminių šį reikalavimą pagrindžiančių dokumentų turinio. Iš bendrovės 2024 metų prašymų (Nr. 20240408\4, Nr. 20240531\1, Nr. 20240604\2, Nr. 20240620\1, Nr. 20240620\2, Nr. 20240621\1, Nr. 20240621\2, Nr. 20240621\4, Nr. 20240806\1, Nr. 20240822\1, Nr. 20240822\2 ir kt.), pasirašytų bendrovės vyriausiosios buhalterės, matyti, kad juose prašoma kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ susidariusį įsiskolinimą LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ pagal tam tikrą atsiskaitymą daryti tam tikru būdu ir kiekvienu atveju nurodomas individualus bendrovės kreditorius ir jam mokėtina suma. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad tokia bendrovės prašymų kreditorei lingvistinė formuluotė patvirtina, jog kreditorė, mokėdama už bendrovę jos kreditoriams, dengė tam tikrą įsiskolinimą bendrovei. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į aptartų pirminių dokumentų turinį, nenustatinėjo, kokiu teisiniu pagrindu (ar be teisinio pagrindo) kreditorė atliko mokėjimus už bendrovę jos kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad tuo atveju, jeigu kreditorė iš tiesų dengė savo pačios skolą bendrovei, tokie mokėjimai, atitinkamai, negalėjo sukurti bendrovės skolos kreditorei. Savo ruožtu nei kreditorės procesiniuose dokumentuose, nei apskųstoje teismo nutartyje detaliau neatskleistas analizuojamos finansinio reikalavimo dalies pagrindas. Pažymima, kad ir bendrovės nemokumo administratorė, sutikdama su šios kreditorės finansinio reikalavimo dalies patvirtinimu, detaliau nepatikrino 170 978,37 Eur finansinio reikalavimo dalies teisinio pagrindo.

Taigi, analizuojama finansinio reikalavimo dalis stokoja pagrįstumo dar ir dėl tos priežasties, jog dalis kreditorės nurodytų mokėjimų apskritai nėra bendrovės skolų mokėjimas: pavyzdžiui, nurodytas 2024 m. gruodžio 16 d. 11 580,20 Eur mokėjimas V. J. – abiejų bendrovių (tiek kreditorės, tiek bendrovės) vadovui (sąskaitos Nr. 44304 ataskaitoje įrašas „AN (VP) moka už ETS“), kurio pagrindas ir gavėjo reikalavimas kreditorei nepaaiškinti; 2025 m. sausio 7 d. 3 887,96 Eur mokėjimas AB Energijos skirstymo operatoriui atliktas ne kreditorės, o fizinio asmens S. L.-P. iš jo asmeninės sąskaitos, taigi, kreditorė šios sumos už bendrovę nesumokėjo, tačiau suma įtraukta į finansinio reikalavimo dalį.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, išimtinai remdamasi tik kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ ir LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ (jų nemokumo administratorių) paaiškinimais, tačiau netikrindamas jų teisėtumo ir pagrįstumo. Nors byla dėl kreditorės ginčijamo finansinio reikalavimo (šiuo atveju jo 718 443,53 Eur dalies) patvirtinimo pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama antrą kartą, Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. sausio 29 d. nutartyje aiškiai nurodžius tirtinų aplinkybių apimtį ir paskirsčius įrodinėjimo naštą, vis dėlto, kreditorei šios įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdžius, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tvirtinti kreditorės 718 443,53 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ bankroto byloje. Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir priimamas naujas procesinis sprendimas – prašymas patvirtinti kreditorės BUAB „Vėjo projektai“ 718 443,53 Eur finansinį reikalavimą atmetamas.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Apeliantė IF „NuCapital“ pateikė prašymą atlyginti 3 085,02 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (DOK–81208). Susipažinusi su apeliantės pateiktomis sąskaitomis ir mokėjimų suvestinėmis, teisėjų kolegija nustatė, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro: 435,60 Eur už prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo; 1 100,62 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą ir pateikimą bei atstovavimą 2025 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje; 580,80 Eur už pasiruošimą ir atstovavimą 2025 m. gruodžio 1 d. teismo posėdyje; 968 Eur už atskirojo skundo parengimą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutarties. Apeliantės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas įvertintinas, be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. sutarimu patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytais dydžiais. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą (Rekomendacijų 8.15, 8.16, 8.17 bei 8.19 papunkčiai), pripažįsta, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio, yra pagrįsta, todėl priteisiama lygiomis dalimis iš BUAB „Vėjo projektai“ ir LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ bankroto proceso administravimui skirtų lėšų.

Apeliantė IF „NuCapital“ sumokėjo 60 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą (2026 m. spalio 26 d. mokėjimas). Įsiteisėjus teismo nutarčiai tenkinti atskirąjį skundą bankroto ar restruktūrizavimo bylose, žyminis mokestis grąžinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Apeliantė IF „NuCapital“ pateikė prašymą priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas byla nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme už atskirojo skundo parengimą, lygiomis dalimis iš BUAB „Vėjo projektai“ ir LUAB „Elektrinio transporto sistemos“ bankroto proceso administravimui skirtų lėšų. Teisėjų kolegija šias bylinėjimosi išlaidas taip pat pripažįsta pagrįstomis (Rekomendacijų 8.15 papunktis), todėl jos priteisiamos lygiomis dalimis iš kreditorės ir bendrovės bankroto proceso administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patvirtinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo projektai“ 718 443,53 Eur finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Elektrinio transporto sistemos“ bankroto byloje atmesti.

Priteisti uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtam, į paskolas investuojančiam investiciniam fondui „NuCapital“ (Lietuvos banko suteiktas kodas: I080), valdomam uždarosios akcinės bendrovės „I asset management“ (juridinio asmens kodas 304405305), 4 085,02 Eur (keturių tūkstančių aštuoniasdešimt penkių eurų ir dviejų euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, lygiomis dalimis – po 2 042,51 (du tūkstančius keturiasdešimt du eurus ir penkiasdešimt vieną euro centą) iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo projektai“ (juridinio asmens kodas (300571984) ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Elektrinio transporto sistemos“ (juridinio asmens kodas 304216105) bankroto proceso administravimui skirtų lėšų.

Grąžinti uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtam, į paskolas investuojančiam investiciniam fondui „NuCapital“, valdomam uždarosios akcinės bendrovės „I asset management“, 60 Eur (šešiasdešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už atskirąjį skundą.