Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 7 d. nutarties pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Evilsa“ bankrotą tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bendrovė 2024 m. sausio 10 d. ir 2024 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartimis be užtikrinimo priemonių paskolino V. P. iš viso 224 000 Eur (atitinkamai 175 000 Eur ir 49 000 Eur). Paskolų grąžinimo terminas – 7 metai, t. y. likvidžiausio turto dalis buvo eliminuota iš bendrovės apyvartos ilgam laikui. Taip bendrovės vadovas reikšmingą bendrovės likvidžiausio turto dalį panaudojo ne bendrovės veiklai ar atsiskaitymams su kreditoriais, o asmeniniams interesams tenkinti, dėl to bendrovė prarado galimybę vykdyti įprastą ūkinę komercinę veiklą, savalaikiai atsiskaityti su kreditoriais, kurių didžioji dalis bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų atsirado jau po minėtų paskolų suteikimo.

Bendrovė 2023 m. spalio 2 d. už 19 400 Eur įsigijo „Toyota Corolla“, kurią 2023 m. spalio 19 d. pardavė už 6 813 Eur; 2023 m. liepos 3 d. už 24 900 Eur įsigijo „BMW 320“, kurią 2023 m. liepos 24 d. pardavė už 14 500 Eur; „Renault Master“ įsigijo už 16 990 Eur, pardavė už 2 500 Eur. Buvęs bendrovės vadovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių sandorių ekonominį tikslingumą ir tokį reikšmingą transporto priemonių vertės sumažėjimą bei gautų lėšų panaudojimą tikslą. Tai leidžia daryti išvadą apie nuoseklų bendrovės turto mažinimą ir kreditorių galimybių patenkinti finansinius reikalavimus apsunkinimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja pakankamas pagrindas konstatuoti priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo susiformavimo bei finansinės padėties esminio pabloginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl negalėjimo nustatyti veiklos, turto, kapitalo ar įsipareigojimų struktūros, nes rėmėsi bendrovės balansais, kasos knygomis, kreditorių chronologija, apelianto dokumentais. Dalis bendrovės dokumentų (dėl darbo santykių, inventorizacijos lentelė, inventorinis sąrašas) buvo perduota nemokumo administratorei, vyko susirašinėjimas dėl likusių dokumentų, buhalterinės apskaitos programos (mokama paslauga) perdavimo. Nemokumo administratorė nesiėmė veiksmų perimti bendrovės dokumentus, nors apeliantas tai ne kartą siūlė 2025 m. gruodžio mėn.–2026 m. sausio mėn. Taigi, bendrovės dokumentai nėra slepiami. 862,40 Eur kasos likutis ir 3 093,25 Eur atskaitingo asmens skola nepatvirtina sąmoningai blogo bendrovės valdymo. Iš 146 970 Eur išankstinių mokėjimų 95 573,76 Eur buvo priverstinai nurašyta pagal Latvijos antstolio nurodymą. Likusi išankstinių mokėjimų dalis ir 17 747,35 Eur debitorių įsiskolinimai turi būti tikrinami pagal pirminius dokumentus.

Teismo vertinti sandoriai nepatvirtina tyčinio bankroto požymių. Pirma paskola apeliantui suteikta iki bendrovės nemokumo momento, 2025 m. gegužės mėn. sumokėtos sutartos palūkanos (10 300 Eur, 7 000 Eur, 3 500 Eur), atitinkančios rinkoje esančias palūkanas. Tai, kad paskolos sutartys viršijo 3 000 Eur ir nebuvo sudarytos notarine tvarka, nepatvirtina jų nenaudingumo bendrovei. Aplinkybė, kad bendrovė skolinosi lėšas su 2 procentų mėnesinėmis palūkanomis, patvirtina apyvartinių lėšų poreikį, o ne tyčinio bankroto požymį.

Transporto priemonė „Renault Master“ įgyta pagal 2019 m. gegužės 13 d. finansinės nuomos sutartį už 16 990 Eur, pirma registracija 2018 m., t. y. nebuvo įsigyta 2024 m. birželio 3 d., o buvo ilgus metus naudojama. Vien tik 2019 m. lizingo kainos palyginimas su 2025 m. pardavimo kaina, nevertinant būklės, yra nepakankamas. Ši transporto priemonė buvo parduota už 2 500 Eur, nes turėjo variklio defektą. „BMW X1“ buvo parduota už mažesnę kainą dėl esminių pažeidimų (neužsivedė, buvo pažeistos oro pagalvės, kėbulas ir važiuoklė, negaliojo techninė apžiūra). Net jeigu atskiri sandoriai galėtų būtų pripažinti nenaudingais ar nuginčijamais, tai savaime nereiškia tyčinio bankroto.

Teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad bendrovė tapo nemokia 2025 m. vasario mėn. pradžioje. Teismas susiejo paskolų suteikimo ir transporto priemonių pardavimo sandorius su nustatyta nemokumo data ir pagrįstai konstatavo, kad nurodytų sandorių seka suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą apie sąmoningai blogą bendrovės valdymą ir ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymą.

Dėl apskaitos dokumentų ir kitų sandorius pagrindžiančių duomenų neperdavimo nemokumo administratorei nėra galimybės patikrinti šių sandorių ekonominio pagrįstumo, nustatyti už parduotą turtą gautų lėšų judėjimo ir jų panaudojimo bendrovės bei jos kreditorių interesais. Neperduodant viso bendrovės turto, visų buhalterinės apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir kitos bendrovės veiklai reikšmingos informacijos, buvo sudarytos esminės kliūtys nustatyti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, identifikuoti visą bendrovės turtą ir imtis veiksmų, būtinų maksimaliai kreditorių reikalavimų apsaugai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų ir atsiliepimo pateikimo termino

Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 1) apelianto pirmosios instancijos teismui 2026 m. rugpjūčio 11 d. teiktą prašymą pratęsti terminą atsiliepimui į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti, elektroninį laišką; 2) apelianto ir bendrovės nemokumo administratorės 2025 m. lapkričio 3 d.–2026 m. kovo 26 d. elektroninį susirašinėjimą; 3) inventorizacijos lenteles; 4) 2025 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymą dėl bendrovės 95 573,76 Eur lėšų pervedimo A. R.; 5) apelianto ir UAB „Rivilė“ 2026 m. sausio 13 d.–14 d. elektroninį susirašinėjimą; 6) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-7014-1141/2025 dėl skolos priteisimo iš bendrovės kreditoriui D. P.; 7) automobilio „BMW X1“ 2025 m. kovo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį; 8) „Renault Master“ 2025 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2025 m. balandžio 1 d. mokėjimo nurodymą už šią transporto priemonę; 9) 2019 m. gegužės 13 d. finansinės nuomos sutartį dėl „Renault Master“; 10) bendrovės kasos knygos ištrauką dėl apelianto bendrovei 2025 m. gegužės 26 d. sumokėtų 10 300 Eur palūkanų; 11) banko sąskaitos išrašą dėl 10 500 Eur įnešimo į bendrovės sąskaitą; 12) bendrovės ir Advokatų kontoros Sorainen ir partneriai 2024 m. rugpjūčio 27 d. teisinių paslaugų sutartį dėl konsultacijos dėl galimo išregistravimo iš „OSS“; 13) debitorių lentelę; 14) bendrovės ir UAB „Legal Balance“ 2023 m. rugsėjo 29 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį; 15) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsakymą bendrovei į prašymą išdėstyti sumokėjimą pagal vykdomuosius dokumentus; 16) bendrovės ir UAB „Mata Consulting“ 2025 m. sausio 29 d. sudarytą susitarimą dėl skolos mokėjimo išdėstymo; 17) informaciją apie apeliantui 2025 m. gruodžio mėn.–2026 m. sausio mėn. išduotus nedarbingumo pažymėjimus.

CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto pirmosios instancijos teismui 2026 m. rugpjūčio 11 d. teiktas prašymas pratęsti terminą atsiliepimui į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti ir elektroninis laiškas yra nagrinėjamoje byloje, todėl šie įrodymai nepriimami, kadangi jie nėra nauji CPK 314 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal atskirąjį skundą išnagrinėjimui. Kiti apelianto teikiami nauji įrodymai egzistavo jau pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, t. y. juos apeliantas galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui, dėl to apeliacinės instancijos teismas nepriima apelianto pateiktų naujų įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, jog apeliantui buvo apribota galimybė pateikti atsiliepimą į bendrovės nemokumo administratorės pareiškimą ir visus įrodymus, patvirtinančius atsikirtimų pagrindą. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. liepos 23 d. nutartimi priėmė bendrovės nemokumo administratorės pareiškimą, nustatė V. P. 20 dienų terminą nuo nutarties gavimo dienos pateikti atsiliepimą ir visą turimą informaciją, galinčią turėti reikšmės bankroto pripažinimui tyčiniu, paskyrė teismo posėdį rašytinio proceso tvarka 2026 m. rugpjūčio 27 d., 8.00 val. Ši nutartis 2026 m. liepos 24 d. išsiųsta apeliantui jo naudojamo elektroninio pašto adresu. Apeliantas 2026 m. rugpjūčio 14 d. elektroniniu paštu atsiuntė teismui prašymą pratęsti terminą atsiliepimui ir dokumentams pateikti dar 20 dienų terminui. Teismas 2026 m. rugpjūčio 18 d. rezoliucija šį apelianto prašymą tenkino iš dalies ir pratęsė terminą iki 2026 m. rugpjūčio 25 d. Pranešimas dėl termino pratęsimo išsiųstas 2026 m. rugpjūčio 18 d. apelianto nurodytu elektroninio pašto adresu. Apeliantas atsiliepimo ir dokumentų pirmosios instancijos teismui nepateikė nei iki nustatyto ir vėliau pratęsto termino pabaigos, nei iki teismo 2026 m. rugpjūčio 27 d. paskirto teismo posėdžio. Taigi, pirmosios instancijos teismas sudarė apeliantui galimybes pateikti atsiliepimą ir visus bylai reikšmingus dokumentus teismo nustatytu ir vėliau pagal apelianto prašymą pratęstu terminu iki 2026 m. rugpjūčio 25 d., kuris buvo pakankamas apeliantui atsiliepimui parengti ir reikiamiems duomenims surinkti bei juos pateikti teismui, tačiau apeliantas to nepadarė. Iš viso apeliantui buvo nustatytas daugiau nei vieno mėnesio terminas pateikti atsiliepimą ir įrodymus, patvirtinančius atsikirtimų į nemokumo administratorės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindą, todėl vien atskirajame skunde nurodomos aplinkybės dėl nežinojimo apie termino pratęsimą, nepateisina teismo nustatyto įpareigojimo nevykdymo ir negali būti laikomos objektyviomis priežastimis, sutrukdžiusiomis apeliantui atsiliepimą ir visus dokumentus pateikti pirmosios instancijos teismui iki 2026 m. rugpjūčio 25 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, susijusių su apelianto teise pateikti atsiliepimą, kaip nurodoma atskirajame skunde. Be to, apeliantas pasinaudojo apeliacijos teise, paduodant atskirąjį skundą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties. Taigi, apelianto teisė į teisminę gynybą nėra paneigta ir nėra užkirsta galimybė apsiginti nuo bendrovės nemokumo administratorės pareiškime ir skundžiamoje nutartyje nurodytų argumentų dėl tyčinio bendrovės bankroto požymių egzistavimo.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo procese teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus JANĮ nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (JANĮ 31 straipsnio 2 dalis). Taigi, diskrecijos teisė spręsti, ar nagrinėjamoje situacijoje yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, yra suteikta bylą nagrinėjančiam teismui.

Pagal atskirųjų skundų bendrąją nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 336 straipsnio 1 dalyje, atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322, 338 straipsniuose įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti atskirojo skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys atskirajame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, kai apeliacine tvarka nagrinėjamas juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atskirojo skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar nutartimi klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išspręstas teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, todėl apelianto prašymas netenkinamas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

LUAB „Evilsa“ įsteigta 2014 m. balandžio 15 d., jos vadovu ir vieninteliu akcininku iki bankroto bylos iškėlimo buvo V. P. Bendrovės veiklos tikslai – žaidimų ir žaislų mažmeninė prekyba.

Bendrovės 2023 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė turėjo turto už 951 150 Eur, kurį sudarė 44 680 Eur ilgalaikis turtas, 889 973 Eur trumpalaikis turtas, (400 669 Eur atsargos, 489 304 Eur kitas trumpalaikis turtas) ir 16 497 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 677 615 Eur. Bendrovės pelną sudarė 1 877 Eur, pardavimo pajamas – 2 797 030 Eur.

Bendrovės 2024 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė turėjo turto už 735 598 Eur, kurį sudarė 270 619 Eur ilgalaikis turtas (46 619 Eur materialusis turtas ir 224 000 Eur kitas ilgalaikis turtas (paskolos V. P.)), 452 990 Eur trumpalaikis turtas (111 986 Eur atsargos ir 341 004 Eur kitas trumpalaikis turtas) ir 11 989 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 012 730 Eur, nuostoliai – 550 667 Eur, pardavimo pajamos – 2 849 382 Eur.

Bendrovės 2025 m. spalio 17 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė turėjo turto už 475 441 Eur, kurį sudarė 242 218 Eur ilgalaikis turtas (18 218 Eur materialusis turtas ir 224 000 Eur kitas ilgalaikis turtas) ir 233 233 Eur trumpalaikis turtas (64 550 Eur atsargos ir 168 673 Eur kitas trumpalaikis turtas), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 974 806 Eur, nuostoliai – 222 233 Eur, pardavimo pajamos – 371 757 Eur.

Bendrovė 2024 m. sausio 10 d. paskolos sutartimi suteikė V. P. 175 000 Eur paskolą 7 metams su galimybe, nei vienai šaliai nepareiškus valios nutraukti sutartį, šį terminą pratęsti 2 metams. Sutartimi paskolos gavėjas įsipareigojo iki einamųjų metų paskutinės dienos mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas. Analogiškomis sąlygomis bendrovė 2024 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartimi paskolino V. P. 49 000 Eur.

Bendrovė 2024 m. vasario 29 d. su R. M. sudarė paskolos sutartį, kuria bendrovei suteikta 50 000 Eur paskola su 2 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis (1 000 Eur per mėnesį), skolos grąžinimo terminas – 2024 m. rugpjūčio 31 d. Analogiško turinio paskolos sutartys, įskaitant dėl paskolos sumos ir palūkanų dydžio, sudarytos 2024 m. rugsėjo 9 d. (paskolos grąžinimo terminas 2025 m. sausio 31 d.) ir 2025 m. vasario 6 d. (grąžinimo terminas 2025 m. gruodžio 31 d.).

Bendrovė, sumokėjusi lizingo įmokas pagal 2019 m. sudarytą finansinės nuomos sutartį, 2024 m. birželio 3 d. įgijo 16 990 Eur vertės transporto priemonę „Renault Master“ (pirma registracija 2018 m.). Bendrovė šią transporto priemonę 2025 m. kovo 28 d. pardavė už 2 500 Eur.

Bendrovė 2024 m. spalio 24 d. įsigijo transporto priemonę „BMW X1“ už 16 400 Eur, tačiau 2025 m. kovo 11 d. šią transporto priemonę pardavė už 10 400 Eur.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 9 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Finresta“, nutartis įsiteisėjo 2025 m. spalio 17 d. Bendrovė 2026 m. kovo 18 d. pripažinta likviduojama dėl bankroto. Teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2026 m. kovo 6 d. ir 2026 m. liepos 20 d. nutartimis.

Bendras bendrovės kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų dydis sudaro 655 963,89 Eur. Kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 13 652,57 Eur skola susidarė nuo 2025 m. sausio 28 d.; UAB „Montonio Finance“ 841,98 Eur – nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2025 m. birželio 30 d.; „Advokaadiburoo Sorainen OU“ 2 261,73 Eur – nuo 2024 m. spalio 18 d.; UAB „Eurocash1“ 97,65 Eur – nuo 2025 m. vasario 28 d. iki 2025 m. balandžio 30 d.; UAB „Samsonas“ 77,80 Eur – nuo 2025 m. vasario 27 d.; UAB „Venipak“ 4 973,88 Eur – nuo 2025 m. kovo 12 d. iki 2025 m. balandžio 9 d.; „Hobby Hall Suomi Oy“ 11 Eur – nuo 2025 m. rugsėjo 30 d.; „DLB Trading OU“ 2 933,21 Eur – nuo 2025 m. vasario 14 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d.; UAB „MyBee Fleet“ 945,36 Eur – nuo 2025 m. kovo 17 d. iki 2025 m. birželio 12 d.; mažajai bendrijai (toliau – MB) „Virtuali lokalizacija“ 5 067 Eur – nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn.; UAB „MV Group Distribution LT“ 3 918,15 Eur – nuo 2025 m. vasario 5 d. iki 2025 m. kovo 25 d.; akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“ 18 979,17 Eur pagal 2017 m. balandžio 18 d. ir 2020 m. birželio 19 d. kredito sutartis ir 2017 m. balandžio 18 d. banko sąskaitos sutartį, kurios nutrauktos 2025 m. gegužės mėn.; AB „Orlen Baltics Retail“ 2 448,22 Eur – nuo 2025 m. vasario 12 d.; UAB „Alauša“ 1 792,08 Eur – nuo 2025 m. vasario 7 d.; UAB „Naujamiesčio NT“ 1 032,14 Eur – nuo 2025 m. balandžio 20–22 d., 2025 m. balandžio 22 d.); viešajai įstaigai Respublikinei Klaipėdos ligoninei 121,44 Eur – nuo 2025 m. vasario 14 d.; UAB „Jonavos vandenys“ 3,70 Eur – nuo 2025 m. balandžio 30 d.; UAB „Jonavos paslaugos“ 40,94 Eur – nuo 2025 m. balandžio 30 d.; UAB „Handlopex Baltic 1 577,35 Eur – nuo 2024 m. gruodžio 20 d. iki 2025 m. kovo 4 d.; UAB „Gpais“ 217,80 Eur – nuo 2025 m. kovo 10 d.; AB „Energijos skirstymo operatorius“ 110,66 Eur – nuo 2025 m. gegužės 15 d.; UAB „Enefit“ 91,13 Eur – nuo 2025 m. gegužės 21 d.; UAB „DPD Lietuva“ 30,67 Eur – nuo 2025 m. kovo 15 d.; UAB „MBWS Distribution LT“ 453,21 Eur – nuo 2025 m. vasario 10 d.; „Firma Handlowa LEAN“ 5 425,83 Eur – nuo 2025 m. vasario 12 d.; „Bakalu Andrzej Bąk“ 4 157,13 Eur – nuo 2024 m. gruodžio 18 d.; „Global Service Group Pawel Kapustka“ 1 487,10 Eur – nuo 2025 m. vasario 27 d.; MB „Apstu“ 1 740,20 Eur – 2021–2023 m.; AB „Lietuvos paštas“ 4,60 Eur – nuo 2025 m. balandžio 15 d.; UAB „Varlė“ 4 547,21 Eur – nuo 2024 m. gruodžio mėn.; R. M. 55 822,33 Eur – nuo 2025 m. vasario 28 d.; Latvijos Respublikos valstybinei pajamų tarnybai 162 704,38 Eur – nuo 2024 m. sausio mėn.; AB Artea bankui 3 575,90 Eur pagal 2021 m. balandžio 20 d. lizingo sutartį, kuri nutraukta 2025 m. liepos 16 d.; J. S. 3 758,62 Eur – pagal 2024 m. lapkričio 16 d. – 2025 m. balandžio 14 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; UAB „Pigu“ 6 014,7 Eur – nuo 2025 m. kovo 14 d.; „SIA Pigu Latvia“ 6 405,75 Eur – nuo 2024 m. rugpjūčio 14 d.; UAB „SME Bank“ 267 330 97 Eur pagal 2024 m. gegužės 9 d. kredito linijos sutartį – nuo 2025 m. kovo mėn.; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 4 844,08 Eur – nuo 2025 m. vasario mėn. iki 2025 m. birželio mėn.; darbo užmokesčio skolos 4 darbuotojams – nuo 2025 m. vasario mėn.

Dėl teisinio reglamentavimo taikymo

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinis teismas išaiškino, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo bendrovės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32 punktas).

Nagrinėjamu atveju bendrovei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 9 d. nutartimi, prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas 2026 m. liepos 10 d., bendrovės nemokumo momentas, kurį siekė įrodyti nemokumo administratorė, susidarė 2024 m. gruodžio 31 d., buvusio bendrovės vadovo (apelianto) veiksmai (neveikimas), kuriais grindžiamas reikalavimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant JANĮ nuostatoms. Taigi, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinas JANĮ numatytas teisinis reglamentavimas (JANĮ 155 straipsnis), kuriuo pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens finansinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame ĮBĮ ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu tik jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemokia. Jau nemoki bendrovė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29–31 punktai; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 26 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemokia, t. y. nustatyta, ar bankrutuojančios bendrovės sudarytais sandoriais ir kitokia veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo. Jau nemoki bendrovė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama, todėl tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 66 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kitus), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Nagrinėjamu atveju bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų pagrindais, t. y. dėl tyčia sąmoningai sudarytų nuostolingų ekonomiškai nenaudingų sandorių, lėmusių bendrovės nemokumą ir jos turtinės padėties pabloginimą, ir bendrovės dokumentų bei turto neperdavimo nemokumo administratorei.

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-378/2025, 65 punktas).

Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62 punktas).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62–63 punktai).

Dėl bendrovės nemokumo momento

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025, 18 punktas; 2026 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-647-910/2026, 38 punktas).

Pagal JANĮ 2 straipsnio 5 punktą juridinio asmens finansiniai sunkumai – padėtis, kai juridinis asmuo yra nemokus arba yra juridinio asmens nemokumo tikimybė. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens nemokumas – tai yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: i) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; ii) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams; iii) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 29 punktas).

Juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 47 punktas).

Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus jo finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra juridinio asmens įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto realia verte ir juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys jo galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ ar JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-293-910/2026, 80 punktas). Tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022, 27 punktas).

Remiantis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, juridinis asmuo galėtų būti pripažintas nemokiu pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad juridinis asmuo nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018, 23 punktas; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024, 36 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes pagal byloje esančius įrodymus, siekdamas tinkamai nustatyti nemokumo momentą (2025 m. vasario mėn.), kurio apeliantas neginčija. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovė su reikšmingais finansiniais sunkumais susidūrė jau 2024 m., nes balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė turėjo turto už 735 598 Eur, kurį sudarė 270 619 Eur ilgalaikis turtas (46 619 Eur materialusis turtas ir 224 000 Eur kitas ilgalaikis turtas (paskolos V. P.)), 452 990 Eur trumpalaikis turtas (111 986 Eur atsargos ir 341 004 Eur kitas trumpalaikis turtas) ir 11 989 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 012 730 Eur, nuostoliai – 550 667 Eur, pardavimo pajamos – 2 849 382 Eur. Palyginus šiuos duomenis su 2023 m. bendrovės finansiniais rodikliais matyti, kad 2024 m. labai sumažėjo bendrovės turto vertė (2023 m. buvo 951 150 Eur), labai padidėjo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (buvo 677 615 Eur), patirti reikšmingi nuostoliai (2023 m. fiksuotas 1 877 Eur pelnas). Aplinkybę, kad bendrovė su reikšmingais finansiniais sunkumais susidūrė 2024 m., patvirtina ir atskirojo skundo argumentai dėl nepasiektų veiklos tikslų 2024 m. vasarą ir žiemą (Kalėdų laikotarpiu), reikšmingos 162 704,38 Eur skolos Latvijos Respublikos valstybinei pajamų tarnybai formavimosi nuo 2024 m. sausio mėn. Bendrovės 2025 m. spalio 17 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys patvirtina, kad 2025 m. bendrovės turtinė padėtis tapo kritinė, nes bendrovės turto vertė sumažėjo iki 475 441 Eur (iš jų 224 000 Eur apeliantui 2024 m. suteiktos paskolos), skolos kreditoriams išaugo iki 974 806 Eur, pardavimo pajamos krito iki 371 757 Eur, patirtas net 222 233 Eur nuostolis.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nors jau pagal 2024 m. finansinės atskaitomybės duomenis bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršijo turimo turto vertę (nemokumas pagal balanso testą), tačiau likvidumo aspektu faktinis bendrovės nemokumas atsirado 2025 m. vasario mėn., kai bendrovė iš esmės nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais (įskaitant darbuotojus; taip pat nuo 2025 m. balandžio mėn. inicijuota 13 vykdomųjų bylų), kurių finansiniai reikalavimai vėliau buvo patvirtinti bendrovės bankroto byloje. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad bendrovė faktiškai nemokia tapo 2025 m. vasario mėn., kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nes būtent tada bendrovė nebegalėjo vykdyti savo prievolių kreditoriams, skolos kreditoriams viršijo 2024–2025 m. spalio 17 d. balansuose nurodyto turto vertę.

Pažymėtina, kad nors pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalį juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog buvęs bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas (apeliantas) įstatyme nustatytą pareigą inicijuoti nemokumą procesą įvykdė tik 2025 m. rugsėjo 8 d., t. y. praėjus 7 mėnesiams nuo faktinio bendrovės nemokumo momento atsiradimo. Apeliantas atskirajame skunde nepaaiškino tokio delsimo įgyvendinti JANĮ numatytą pareigą nedelsiant kreiptis dėl bendrovės nemokumo bylos iškėlimo priežasčių, nors jam, kaip bendrovės vadovui ir vieninteliam akcininkui, jau 2024 m. buvo žinoma apie reikšmingus bendrovės finansinius sunkumus, ir tai, kad jau 2025 m. pradžioje bendrovės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę ir bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl bendrovei nuostolingų sandorių, kaip tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

Kasacinis teismas išaiškino, kad norint įvertinti, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia iš visų bylos aplinkybių nustatyti, ar jos sudarytais sandoriais bei kitokia jos veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti jos turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas). Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Vadovo rūpestingumo pareiga, visų pirma, nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta; vadovas privalo daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-701/2017, 15 punktas). Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021, 63 punktas).

Pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pastarajam šių aplinkybių neįrodžius, civilinę bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjančiam teismui pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą nėra. Teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026, 51, 53 punktai).

Taigi, nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo administratorė turėjo įrodyti konkrečių bendrovės tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu ir (arba) šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

Paskolos sutarties formos reikalavimus nustato CK 6.871 straipsnis. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį atsiskaitymai, taip pat bet kokie kiti mokėjimai pagal sandorius gali būti atliekami grynaisiais pinigais, jeigu jie neviršija 5 000 Eur arba šią sumą atitinkančios sumos užsienio valiuta. Bendra dalimis atliktų atsiskaitymų grynaisiais pinigais, taip pat bet kokių kitų mokėjimų pagal sandorį suma grynaisiais pinigais negali viršyti 5 000 Eur arba šią sumą atitinkančios sumos užsienio valiuta.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompetencijos požiūriu bendrovės vadovas, veikdamas bendrovės vardu, turi teisę sudaryti sutartį pats su savimi. Tačiau jis turi veikti taip, kaip pagal pareigas privalo veikti juridinio asmens organas (CK 2.87 straipsnio 1–4 dalys). Juridinio asmens valdymo organų nariai negali pasipelnyti juridinio asmens sąskaita, o priešingi jų veiksmai būtų juridinio asmens organų narių pareigų pažeidimas pagal CK 2.87 straipsnį. Šioje normoje išdėstyti reikalavimai, kaip turi elgtis juridinio asmens organo narys, o jo kompetencija sudaryti sandorius yra suvaržoma tuo, kad sandoriais negali būti painiojamas nario turtas su asmeniniu turtu ar bendrovės turtas naudojamas asmeninei naudai gauti, ir tai negali būti daroma be juridinio asmens dalyvių sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230-2005; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019, 39 punktas).

Kaip minėta, bendrovė su reikšmingais finansiniais sunkumais susidūrė 2024 m. ir jau 2025 m. vasario mėn. faktiškai buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad prie bendrovės nemokumo atsiradimo reikšmingai prisidėjo jai akivaizdžiai nenaudingų sandorių sudarymas. Nustatyta, kad bendrovė 2024 m. sausio 10 d. paskolos sutartimi suteikė V. P. 175 000 Eur paskolą 7 metams su galimybe, nei vienai šaliai nepareiškus valios nutraukti sutartį, šį terminą pratęsti 2 metams. Paskolos sutartimi apeliantas įsipareigojo iki einamųjų metų paskutinės dienos mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas. Analogiškomis sąlygomis bendrovė 2024 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartimi paskolino V. P. dar 49 000 Eur, t. y. iš viso apeliantui paskolinta 224 000 Eur. Paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis priemonėmis (pavyzdžiui, turto hipoteka, įkeitimu, laidavimu), paskolos sutartys sudarytos, nesilaikant notarinės formos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto akcentuojama aplinkybė, jog bendrovės faktinis nemokumas atsirado 2025 m. vasario mėn., nereiškia, jog bendrovės vadovui 2024 m. suteiktos paskolos neturėjo reikšmingos įtakos bendrovės nemokumo atsiradimui. Be to, apelianto akcentuojama aplinkybė, kad jis 2025 m. gegužės mėn. iš viso sumokėjo bendrovei 20 800 Eur palūkanų, savaime nepatvirtina bendrovės su apeliantu sudarytų paskolų naudingumo bendrovei.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bendrovės veikla buvo susijusi su žaidimų ir žaislų mažmenine prekyba, o ne su paskolų teikimu. Byloje nėra duomenų, kad anksčiau paskolų bendrovės vadovui ir vieninteliam akcininkui suteikimas buvo įprasta bendrovės veiklos praktika, t. y. su apeliantu buvo sudaromos analogiškos paskolos sutartys ilgam laikotarpiui, numatant palūkanų mokėjimą tik einamųjų metų paskutinę dieną. Pirmosios paskolos apeliantui suteikimas 2024 m. sausio mėn. iš esmės sutampa su reikšmingo bendrovės įsiskolinimo Latvijos Respublikos valstybinei pajamų tarnybai formavimosi pradžia. Kaip minėta, šios kreditorės 162 704,38 Eur finansinis reikalavimas, susiformavęs nuo 2024 m. sausio mėn., buvo patvirtintas bendrovės bankroto byloje. Vadinasi, jei bendrovė nebūtų paskolinusi lėšų apeliantui, tai turėtų galimybę atsiskaityti su minėta kreditore, kitais kreditoriais, kurių bendrovės bankroto byloje patvirtinti finansiniai reikalavimai egzistavo 2024 m. sausio mėn. (pavyzdžiui, MB „Virtuali lokalizacija“ 5 067 Eur – nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn.; MB „Apstu“ 1 740,20 Eur – 2021–2023 m.). Antra paskolos sutartis tarp bendrovės ir jos vadovo sudaryta 2024 m. lapkričio 30 d., t. y. tuo metu, kai bendrovė jau turėjo kitų papildomų pradelstų skolų (pavyzdžiui, „Advokaadiburoo Sorainen OU“ 2 261,73 Eur – nuo 2024 m. spalio 18 d.; „SIA Pigu Latvia“ 6 405,75 Eur – nuo 2024 m. rugpjūčio 14 d.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrovės 2024 m. kasos knygos išrašo duomenimis bendra 224 000 Eur paskolų suma apeliantui buvo išmokėta grynaisiais pinigais. Bendrovės 2023 m. kasos knygos išrašo duomenimis metų pabaigoje bendrovė kasoje turėjo 212 832,88 Eur grynųjų pinigų. Vadinasi, paskolos lėšų pagal pirmąją paskolos sutartį išmokėjimas 2024 m. sausio mėn. lėmė, kad bendrovė neteko didžiosios dalies apyvartinių lėšų, kurie buvo panaudoti ne bendrovės veiklos ir bendrovės kreditorių, o apelianto asmeninių interesų tenkinimui. Kitaip tariant, bendrovė, vadovaujama apelianto, vietoje to, kad turimas pinigines lėšas skirtų veiklos vykdymui, atsiskaitymui su kreditoriais, jas, t. y. realų ir likvidžiausią bendrovės turtą ilgam eliminavo iš turimo turto masės.

Be to, byloje nustatyta, kad bendrovė 2024 m. vasario 29 d. su R. M. sudarė paskolos sutartį, kuria bendrovei suteikta 50 000 Eur paskola su 2 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis (1 000 Eur per mėnesį; t. y. 24 procentų metinės palūkanos), skolos grąžinimo terminas – 2024 m. rugpjūčio 31 d. Analogiško turinio paskolos sutartys, įskaitant dėl paskolos sumos ir palūkanų dydžio, su R. M. sudarytos 2024 m. rugsėjo 9 d. (paskolos grąžinimo terminas 2025 m. sausio 31 d.) ir 2025 m. vasario 6 d. (grąžinimo terminas 2025 m. gruodžio 31 d.). Taigi, bendrovė, 7 metams paskolinusi apeliantui 224 000 Eur, susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu, dėl to pati iš kito asmens pagal trumpalaikes paskolos sutartis pasiskolino 150 000 Eur, įsipareigodama juos grąžinti ne tik itin operatyviai, bet ir sumokėti apie 21 000 Eur palūkanų (po 1 000 Eur per mėnesį). Apeliantas atskirajame skunde pripažino, kad bendrovė 2024 m. skolinosi iš R. M., nes turėjo apyvartinių lėšų poreikį prekėms įsigyti. Be to, nustatyta, kad bendrovė ir UAB „SME Bank“ 2024 m. gegužės 9 d. buvo sudariusi kredito linijos sutartį, pagal kurią bendrovės bankroto byloje patvirtintas šios kreditorės 267 330 97 Eur finansinis reikalavimas susidarė nuo 2025 m. kovo mėn. Akivaizdu, kad bendrovei 2024 m. net nebūtų atsiradęs poreikis skolintis apyvartinėms lėšoms (arba toks poreikis būtų mažesnis (t. y. apeliantui paskolintų lėšų suma), būtų skolintasi geresnėmis sąlygomis ir pan.), jeigu iš bendrovės kasos apeliantui pagal paskolos sutartis, kurių ekonomiškumo ir naudingumo bendrovei apeliantas nepagrindė, nebūtų išmokėta iš esmės didžioji dalis bendrovės turimų grynųjų pinigų. Taigi, apelianto akcentuojama aplinkybė, kad jis 2025 m. gegužės mėn. iš viso sumokėjo bendrovei 20 800 Eur palūkanų, nepatvirtina bendrovės su apeliantu sudarytų paskolų naudingumo bendrovei, nes paskolos buvo suteiktos, neatsižvelgiant į bendrovės ir jos kreditorių interesus. Kita vertus, pagal apelianto su bendrove 2024 m. sudarytas paskolos sutartis palūkanos bendrovei turėjo būti sumokėtos 2024 m. pabaigoje, o ne apelianto pasirinktu terminu. Be to, net jei apeliantas ir sumokėjo bendrovei 20 800 Eur palūkanų, tai nepateisina apelianto bendrovei ir kreditoriams sukurtos nepalankios ir ekonomiškai nenaudingos situacijos, nes bendrovė, nebeturėdama apyvartinių lėšų, buvo priversta pati skolintis jai nepalankiomis sąlygomis, nors toks poreikis dėl apelianto netinkamo vadovavimo, sudarant paskolos sutartis, nebūtų net kilęs.

Be to, kaip minėta, bendrovės faktinis nemokumo momentas, kurio apeliantas neginčijo, atsirado 2025 m. vasario mėn., todėl laikytina, kad apelianto bendrovės vardu paskutinė su R. M. 2025 m. vasario 6 d. paskolos sutartis buvo sudaryta, bendrovei esant nemokiai. Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas R. M. 55 822,33 Eur finansinis reikalavimas, kurį pagrindžiantys dokumentai patvirtina, jog bendrovė pagal paskutinę paskolos sutartį nesumokėjo šiam kreditoriui nė vienos mėnesinės palūkanų įmokos. Alytaus apylinkės teismo 2025 m. birželio 27 d. įsiteisėjęs 2025 m. birželio 5 d. teismo įsakymas patvirtina, kad šiam kreditoriui iš bendrovės priteista ne tik pagrindinė 50 000 Eur skola ir nesumokėtos 4 000 Eur palūkanos už 4 mėnesius, bet papildomai ir 766 Eur bylinėjimosi išlaidos bei 6 procentų dydžio procesinės palūkanos, kurios finansinio reikalavimo tvirtinimo metu sudarė 1 056,33 Eur. Taigi, apelianto, kaip bendrovės vadovo (ir savininko), priimti valdymo sprendimai, sudarant pačiam su savimi paskolos sutartis, bendrovei jau patiriant reikšmingus finansinius sunkumus, dėl kurių bendrovė buvo priversta pati skolintis lėšas veiklos palaikymui, negali būti laikomi ekonomiškai pagrįstais verslo sprendimais.

Aptartos aplinkybės dėl bendrovės su apeliantu sudarytų paskolos sutarčių patvirtina, kad bendrovė reikšmingą jos likvidaus turto dalį nukreipė ne bendrovės veiklai finansuoti ir atsiskaitymui su kreditoriais, bet iš esmės tenkino bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko interesus. Nors apeliantas laikosi pozicijos, kad paskolų sutarčių sudarymo metu bendrovė buvo moki, jis siekė išsaugoti bendrovę, veikė jos interesais, tačiau byloje nėra duomenų, jog apeliantas, supratęs savo veiksmų žalingumą vadovaujamai bendrovei, iki nemokumo atsiradimo momento ir vėliau iki bankroto bylos iškėlimo ėmėsi aktyvių veiksmų stabilizuoti bendrovės turtinę padėtį (pavyzdžiui, grąžino reikšmingą gautų paskolų lėšų dalį bendrovei, rado investuotojus ir pan.). Pripažintina, kad taip apeliantas neužtikrino su reikšmingais finansiniais sunkumais vadovaujamos bendrovės veiklos tęstinumo ir tokiais veiksmais prisidėjo prie bendrovės nemokumo atsiradimo. Nors apeliantas nurodė, kad 2024 m. sudarė su advokatų kontora teisinių paslaugų sutartį, susijusią su Latvijos Respublikoje kilusių mokestinių klausimų išsprendimu, tačiau šių argumentų dėl naudos bendrovei nekonkretizavo. Bendrovės bankroto byloje patvirtinti tiek advokatų kontoros, tiek Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus finansiniai reikalavimai. Apelianto argumentai dėl veikimo bendrovės interesais laikytini nepagrįstais, juolab kad apeliantas, vadovaudamas bendrovei, vietoje atsiskaitymo už suteiktas teisines paslaugas, turėjusias padėti išspręsti kilusius mokestinius ginčus, antros paskolos sutarties pagrindu išėmė iš bendrovės kasos 49 000 Eur savo interesams tenkinti. Taigi, pradinių kreditorių finansinių reikalavimų susiformavimo ir paskolų suteikimo vadovui aplinkybės patvirtina, kad apeliantas sąmoningais veiksmais blogino bendrovės turtinę padėtį – kartu priversdamas ją skolintis lėšas veiklos vykdymui ir sukeldamas faktinį nemokumą 2025 m. vasario mėn., kurį pasiekus jos veikla vis tiek buvo vykdoma toliau, prisiimant naujus, nebeįvykdomus įsipareigojimus.

Kaip minėta, tyčiniu bankrotu laikomi atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis. Aplinkybė, kad reikšminga dalis bendrovės kreditorių sąraše patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma susidarė po faktinio bendrovės nemokumo atsiradimo momento, suponuoja išvadą, jog apelianto tolesnis sprendimas vykdyti bendrovės veiklą, neatsižvelgiant į susidariusią nemokumo padėtį, esmingai prisidėjo prie ir taip nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimo.

Aplinkybė, kad apeliantas neveikė bendrovės interesais, patvirtina ir transporto priemonių „Renault Master“ ir „BMW X1“ perleidimo aplinkybės. Nustatyta, kad bendrovė, sumokėjusi lizingo įmokas pagal 2019 m. sudarytą finansinės nuomos sutartį, 2024 m. birželio 3 d. nuosavybės teise įgijo 16 990 Eur vertės transporto priemonę „Renault Master“ (pirma registracija 2018 m.). Bendrovė šią transporto priemonę 2025 m. kovo 28 d. pardavė už 2 500 Eur. Bendrovė 2024 m. spalio 24 d. už 16 400 Eur įsigytą transporto priemonę „BMW X1“ jau 2025 m. kovo 11 d., t. y. nepraėjus pusei metų nuo įsigijimo, pardavė už 10 400 Eur. Nurodytos transporto priemonės parduotos iš esmės iš karto po bendrovės faktinio nemokumo momento atsiradimo, todėl apelianto argumentai, kad šios transporto priemonės turėjo reikšmingų trūkumų, nurodytų pirkimo–pardavimo sutartyse, „Renault Master“ buvo ilgai naudojama bendrovės veikloje, savaime nepatvirtina šių transporto priemonių perleidimo kainos atitikimo rinkos kainai ir tuo pačiu sudarytų sandorių naudingumo bendrovei ir jos kreditoriams. Taigi, kadangi šių transporto priemonių perleidimo sandoriai sudaryti iš karto po bendrovės nemokumo atsiradimo momento, apeliantui delsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, apelianto argumentai dėl sandorių naudingumo vertintini kritiškai. Byloje nėra duomenų (pavyzdžiui, ataskaitų dėl būklės, defektų, remonto kaštų įvertinimo autoservisuose), iš kurių būtų galima spręsti dėl tokio reikšmingo minėtų transporto priemonių įsigijimo ir perleidimo kainų skirtumo, t. y. dėl transporto priemonių natūralaus nusidėvėjimo, eismo įvykių ir pan. „Renault Master“ bendrovės nuosavybėn perėjo 2024 m. birželio 3 d., todėl akivaizdu, kad jei ši transporto priemonė buvo labai nusidėvėjusi ar turėjo esminių trūkumų, dėl kurių jos neapsimokėtų remontuoti, tai jos perleidimo sandoris būtų sudarytas daug anksčiau, o ne atsiradus faktiniam bendrovės nemokumui.

Automobilio „BMW X1“, įsigyto 2024 m. spalio 24 d. už 16 400 Eur, likutinė vertė bendrovės ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštyje 2024 m. pabaigoje nurodyta 14 890,28 Eur. Apeliantas atskirajame skunde nepateikė duomenų, pagrindžiančių, dėl kokių priežasčių šio automobilio vertė (pardavimo kaina) po kelių mėnesių (2025 m. kovo 11 d.) sumažėjo dar beveik 4 500 Eur. Kaip minėta, šių transporto priemonių sandorių sudarymo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki, todėl apeliantas, kaip bendrovės vadovas, privalėjo veikti rūpestingai ir, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, prieš priimdamas konkretų sprendimą dėl turto perleidimo, atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius ir pan. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad bendrovė privalėjo minėtas transporto priemones realizuoti skubos tvarka, ar kad už perleistą turtą gauta kaina atitiko rinkos kainą, atsižvelgiant į realią transporto priemonių būklę. Taigi, tokių valdymo sprendimų dėl bendrovės turto perleidimo priėmimas, ignoruojant bendrovėje susidariusią nemokumo būklę ir nesiimant operatyvių veiksmų dėl jos sprendimo, neatitiko rūpestingo ir apdairaus bendrovės valdymo principų bei prisidėjo prie nemokios bendrovės turtinės padėties bloginimo. Apelianto argumentai dėl verslo nesėkmės ar nepasisekusių verslo sprendimų laikytini deklaratyvia gynybine pozicija, kuri nepaneigia vadovo pareigos veikti apdairiai, sąžiningai ir nebloginti vadovaujamos bendrovės bei jos kreditorių padėties.

Pažymėtina, kad visos juridinio asmens ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais ir turi būti užregistruotos apskaitos registruose. Ūkinės operacijos turi būti užregistruojamos ūkinės operacijos dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip iki ataskaitų (finansinių, mokesčių deklaracijų, kitų ataskaitų) parengimo dienos, o grynaisiais pinigais atliekamos ūkinės operacijos ne vėliau kaip paskutinę einamojo mėnesio dieną (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnio 1–3 dalys). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad už automobilį „BMW X1“, priešingai nei už „Renault „Master“, pirkėja atsiskaitė grynaisiais pinigais, tačiau byloje nėra duomenų (tokie dokumentai nemokumo administratorei neperduoti), jog gautos lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą ar banko sąskaitą. Apeliantas atskirajame skunde nepaaiškino aplinkybių dėl gautų lėšų už minėto automobilio perleidimą panaudojimo, todėl neįrodytas gautų lėšų panaudojimas bendrovės ir jos kreditorių interesais.

Dėl bendrovės dokumentų ir turto neperdavimo

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusiame ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes nemokumo administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28–29 punktai).

Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės nemokumo administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022, 35 punktas). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi juridinio asmens valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016, 24 punktas; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 55 punktas).

Pagal JANĮ 57 straipsnio 1–3 dalis iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai, o kai bankroto byla iškelta ūkinei bendrijai, – jos tikrieji nariai, kurie vykdo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.67 straipsnyje ir 2.82 straipsnio 3 dalyje nustatytas valdymo organų pareigas, per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (nuo 2022 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis) bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Dėl to bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, dėl neperduotų dokumentų negali gintis teigdamas, kad perdavė tiek dokumentų, kiek jis turėjo. Buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas patvirtina netinkamą, aplaidų buhalterijos tvarkymą, be to, tai neatitinka juridinio asmens vadovui keliamų rūpestingo elgesio reikalavimų, teisės aktuose nustatytų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 39 punktas).

Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (informacijos apie dokumentų perdavimą) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Šiuo atveju reikalavimas įrodyti, kad nemokumo administratorei buvo perduoti buhalteriniai dokumentai, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Priešingai, jei suinteresuotas asmuo mano, kad nemokumo administratorei buvo perduoti jo nurodyti dokumentai, jis turi būti pajėgūs įrodyti tokio fakto buvimą, juolab kad teisės aktai įpareigoja tokius duomenis perduoti. Taigi, tais atvejais, kai teisės aktai asmeniui numato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau tie veiksmai nėra atlikti (tinkamai įforminti), įrodinėjimo našta, kad veiksmai buvo atlikti, tenka tam asmeniui, kuris turėjo pareigą juos atlikti, o ne tam, kuris teigia, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti, t. y. būtent bendrovės vadovui tenka procesinė našta pagrįsti aplinkybę, kad jis yra tinkamai įvykdęs pareigą perduoti nemokumo administratorei visus bankrutuojančios bendrovės dokumentus ir turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-948-934/2025, 95 punktas).

Tai reiškia, kad, tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų (finansinės apskaitos dokumentų) ar kitų netiesioginių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, nėra privaloma atskirai nustatyti ryšį tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nepakankamas tokių duomenų pateikimas pats savaime lemia išvadą apie sąmoningus bendrovės veiksmus.

Taigi, iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi įstatymo pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Pažymėtina, kad teismo 2025 m. spalio 9 d. nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą, nustatant buvusiam vadovui pareigą per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratorei bendrovės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą informaciją, susijusią su jos veikla, įsiteisėjo 2025 m. spalio 17 d., todėl bendrovės turtas ir dokumentai turėjo būti perduoti iki 2025 m. lapkričio 3 d.

Nustatyta, kad bendrovės nemokumo administratorei iki šiol neperduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, apskaitos programos „Rivile“ duomenys, ūkinės veiklos sutartys, materialiojo turto įsigijimo dokumentai, debitorinius įsiskolinimus pagrindžiantys dokumentai, avansinių mokėjimų pagrindimo dokumentai ir kiti dokumentai. Bendrovės nemokumo administratorei iki šiol neperduotas 862,40 Eur kasos likutis, apelianto, kaip atskaitingo asmens, 3 093,25 Eur skola, dokumentai, pagrindžiantys 17 747,35 Eur pirkėjų įsiskolinimus ir 146 970 Eur išankstinius apmokėjimus, 862,40 Eur likutinės vertės turtas (fotoaparatas, 3 kompiuteriai, krosnis). Byloje nėra ginčo, kad bendrovės buhalterinę apskaitą vedė UAB „Apskaitos ekspertai“, su kuria bendrovė 2025 m. birželio 7 d. nutraukė buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, visi apskaitos dokumentai ir registrai su visa suvesta buhalterine apskaita, iškeliant apskaitos informaciją iš elektroninės buhalterinės apskaitos programos, buvo perduoti bendrovės darbuotojai (apelianto sutuoktinei). Vadinasi, visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo bendrovės ir jos vadovo (apelianto) dispozicijoje, todėl operatyviai iki 2025 m. lapkričio 3 d. turėjo būti perduoti nemokumo administratorei.

Taigi, apeliantas neįrodė, kad dėl objektyvių priežasčių teismo nutartyje nustatytu terminu negalėjo pateikti nemokumo administratorei bendrovės dokumentų ir likusio turto, todėl vien deklaratyvūs teiginiai apie nemokumo administratorės nebendradarbiavimą, elektroninės buhalterinės apskaitos programos aspektus nepateisina tokio elgesio, kuomet teismo nustatytas įpareigojimas nevykdomas beveik vienerius metus. Vien aplinkybė, kad nemokumo administratorei buvo perduota dalis bendrovės dokumentų (kasos knygos 2023–2024 m. išrašai, debitorių sąrašas; suderinta inventorizavimo lentelė), nepateikiant pirminių apskaitos dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti debitorinių skolų ir išankstinių apmokėjimų susidarymo pagrindą, savaime nepatvirtina tinkamo įstatyme nustatytos pareigos vykdymo. Nors apeliantas atskirajame skunde akcentuoja aktyvius veiksmus, derinant atsargų likučių inventorizavimo lentelę, tačiau bendrovės nemokumo administratorės pirmajam kreditorių susirinkimui pateikta informacija patvirtina, kad pagal apelianto pateiktus duomenis nebuvo įmanoma tiksliai identifikuoti dalies prekių atsargų (skyrėsi prekių kodai; nepateikti turto įsigijimo dokumentai), dėl to buvo pasitelkta logistikos įmonė. Taigi, apelianto argumentai apie jo bendradarbiavimą ir nemokumo administratorės nebendradarbiavimą vertintini kritiškai. Net atskirajame skunde apeliantas neneigė dalies turto, įskaitant atskaitingo asmens skolos, neperdavimo, nenurodė tokio elgesio priežasčių.

Pažymėtina, kad buvęs bendrovės vadovas privalo aktyviai ir rūpestingai domėtis bankroto bylos eiga ir vykdyti specialiame įstatyme nustatytas pareigas bei bendradarbiauti tiek su nemokumo administratore, tiek su teismu. Aplinkybė, kad dalis bendrovės dokumentų ir turto nemokumo administratorei neperduota iki šiol, sudaro pagrindą išvadai, jog apeliantas savo veiksmais siekia neatskleisti bendrovės tikrosios padėties ir priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Toks apelianto pasyvus elgesys akivaizdžiai trukdo nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes, t. y. dėl neįvykdytos pareigos pateikti dokumentus, negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad iš nemokumo administratorei perduotų ir byloje esančių dokumentų galima spręsti apie bendrovės veiklą, turtą, skolas, jų struktūrą. Byloje nustatyta, kad apeliantas, teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, pateikė 2024 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Pagal šiuos dokumentus bendrovės turto vertė sudarė 823 702 Eur, skolos – 1 004 863 Eur, pardavimo pajamos – 2 864 262 Eur, nuostolis – 454 696 Eur. Juridinių asmenų registrui pateiktame balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje už tą patį laikotarpį nurodyta, kad bendrovės turto vertė sudarė 735 598 Eur, skolos – 1 012 730 Eur, pardavimo pajamos – 2 849 382 Eur, nuostolis – 550 667 Eur. Taigi, nors finansinės ataskaitos turi būti parengiamos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų juridinio asmens turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas, tačiau paties apelianto parengti (pasirašyti) finansinės atskaitomybės duomenys už 2024 m., pateikti teismui ir Juridinių asmenių registrui, yra iš esmės labai skirtingi. Taigi, apelianto ribotai teikiamais bendrovės apskaitos dokumentais nėra pagrindo pasitikėti. Apelianto deklaratyvaus pobūdžio argumentai nepateisina nemokumo administratorės nurodytų bendrovės dokumentų neperdavimo, nes įstatymas buvusiam juridinio asmens vadovui nesuteikia teisės spręsti, kuriuos dokumentus perduoti, o kurių ne, ir įpareigoja besąlygiškai bei operatyviai perduoti visus dokumentus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių yra nevykdoma įstatyme įtvirtinta pareiga perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus ir likusį turtą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad šis tyčinio bankroto požymis tiesiogiai koreliuoja su dokumentų, iš kurių būtų galima įsitikinti nurodytų transporto priemonių perleidimo ir gautų lėšų panaudojimo aplinkybėmis, trūkumu. Pagal JANĮ 64 straipsnio 1 dalies nuostatas nemokumo administratorė turi patikrinti bendrovės sudarytų sandorių pagrįstumą, todėl akivaizdu, kad ribotas dokumentų perdavimas ir vengimas perduoti visą bendrovės dokumentaciją, taip pat likusį turtą, trukdo sklandžiai bendrovės nemokumo proceso eigai, t. y. sudaro kliūtis greitam ir veiksmingam bendrovės nemokumo procesui, apsunkina galimybę išsiaiškinti tikrąsias bendrovės valdymo aplinkybes ir nemokumo priežastis. Konstatuotina, kad visų bendrovės dokumentų neperdavimas paskirtai nemokumo administratorei per nustatytą terminą, yra pakankamas pagrindas pripažinti nustatytu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, nes bendrovės nemokumo administratorė, negavusi visų su bendrovės veikla susijusių dokumentų, neturi galimybės nuosekliai, išsamiai ir objektyviai išanalizuoti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros bei įvertinti bendrovės nemokumo priežastis, taip pat imtis realių veiksmų ginti bendrovės kreditorių interesus.

Iš apelianto atskirojo skundo turinio ir pareikšto alternatyvaus reikalavimo dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo galima spręsti, kad apeliantas abejoja teismo nustatytomis aplinkybėmis, susijusioms su bendrovės nemokumo atsiradimo priežastimis, apelianto įtaka nemokumo atsiradimui ir nemokios bendrovės turtinės būklės pabloginimui. Apelianto abejonės dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės siejamos su nesutikimu su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, joje nurodytomis išvadomis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau apeliantas neišdėstė konkrečių argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Bankroto proceso atveju likviduojamos dėl bankroto bendrovės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu, tačiau net ir šiuo atveju šalys nėra atleistos nuo įrodinėjimo pareigos, t. y. nagrinėjamu atveju nuo pareigos įrodyti nesutikimo atsikirtimus su pareiškėjos prašymu dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantui pirmosios instancijos teisme buvo užkirsta galimybė savalaikiai pareikšti atsiliepimą į pareiškimą ir visus įrodymus, tačiau apeliantas to nepadarė.

Kasacinis teismas, aiškindamas teismo pareigą motyvuoti sprendimus, yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas). Be to, glausti, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso priimto procesinio sprendimo ir (ar) sprendimų kontekste. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Vien tai, kad bylai išnagrinėti esminės reikšmės neturinčios aplinkybės ar įrodymai nebuvo išsamiai aptarti teismo sprendime, paprastai nelemia šio sprendimo neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 24 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl bendrovės nemokumo momento, nurodė teisės normas, kuriomis vadovaudamasis priėmė procesinį sprendimą, pasisakė dėl priežastinio ryšio tarp buvusio bendrovės vadovo veiksmų ir bendrovės nemokumo būklės bei jos pabloginimo, nustatė asmenį, kurio veiksmai (neveikimas) sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą. Pirmosios instancijos teismo pritarimas tam tikriems pareiškėjos argumentams nesudaro pagrindo teigti, jog teismas neatliko bylai reikšmingų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo. Vien tai, kad teismas bylą išnagrinėjo, negavęs apelianto atsiliepimo į pareiškimą, nors apeliantui buvo sudaryta tinkama procesinė galimybė jį (ir atsikirtimų pagrindą patvirtinančius įrodymus) pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, nes byla išspręsta teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrovės nemokumas kilo ir jis buvo toliau pablogintas bendrovės dėl apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, sąmoningai blogo valdymo ir bendrovės nenaudai sudarytų sandorių. Nagrinėjamo ginčo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo, nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Byloje nėra ginčo, kad aptartų veiksmų atlikimo metu bendrovės vadovu buvo apeliantas, todėl jis negalėjo nežinoti, jog toks sąmoningai blogas bendrovės valdymas sukels bendrovės nemokumą ir vėliau dar labiau pablogins jos turtinę padėtį. Nors apeliantas nurodė, kad siekė išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą, tačiau šių argumentų jis tinkamai nepagrindė. Vien apelianto nurodytos deklaratyvaus pobūdžio aplinkybės apie bendrovės finansinius sunkumus Latvijos Respublikoje, nepasiektus veiklos tikslus 2024 m., nepaneigia byloje nustatytų prieš tai aptartų aplinkybių, jog bendrovės finansinė padėtis iš esmės buvo bloginama nuosekliais ir sistemingais apelianto veiksmais, sudarant bendrovei akivaizdžiai nenaudingus sandorius, nulėmusius, kad bendrovės turtas buvo mažinamas, o skolos tuo pačiu metu didinamos. Apeliantas, disponuodamas bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais ir turtu, beveik metus dėl objektyviai nepateisinamų priežasčių nevykdo įstatyme nustatytos pareigos, t. y. neperduoda visų dokumentų ir likusio turto bendrovės nemokumo administratorei. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, kuriose reglamentuotas juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Atmetus atskirąjį skundą, apeliantui negrąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.