- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- e2A-936-577/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39789-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- E. U.
- Atsakovas
- Swedbank P
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. U. ir atsakovo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. U. ieškinį atsakovui Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką, trečiasis asmuo - bankas AB „Swedbank“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė pripažinti įvykį, kurio metu ieškovui priklausančiam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala, draudžiamuoju ir įpareigoti atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti 59 430,74 eurų draudimo išmoką trečiojo asmens „Swedbank“ AB naudai bei priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2002 m. gruodžio 12 d. kredito sutarties 02-020202-FA, kuri buvo pakeista 2003 m. birželio 6 d. susitarimu Nr. 02-020202-FA-l, pagrindu trečiasis asmuo kreditavo ieškovui priklausančio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybas. Namas buvo pastatytas ir įkeistas bankui 2003 metais. Nuo tada jis draudžiamas banko pasirinkto draudiko gyventojų turto draudimu nuo gaisro ar gamtinių jėgų ir kitų rizikų; pasirinktas draudimo apsaugos variantas – „Kompleksinis rizikų draudimas“; draudimo suma - atkūrimo vertė. 2016 m. rugsėjo 30 d. atvykęs į namą ieškovas pamatė, kad dėl galimos vandentiekio vamzdynų avarijos pastato konstrukcijos nusėdo, įgriuvo grindys, atsirado skilimai ir kiti defektai. 2016 m. spalio 25 d. raštu draudikas informavo apie atsisakymą sumokėti draudimo išmoką, nurodydamas, jog žala nebuvo padaryta dėl turto draudimo sąlygose nurodytos nebaigtam turtui taikomos draudimo apsaugos apimtyje esančių draudžiamųjų įvykių. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 242-387 rekomendavo Swedbank P&C Insurance AS įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėti ieškovui draudimo išmoką, tačiau atsakovas šios rekomendacijos neįvykdė.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Teigė, kad ieškovas ieškinį teismui pateikė praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ir prašė taikyti ieškinio senatį. Taip pat nurodė, kad apdraustas turtas (namas) yra nebaigtas statyti, jam galiojo ribota, išimtinai Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 002 (toliau ir – Taisyklės) 23 straipsnyje nurodyta, draudimo apsauga. Sąvoka „nebaigtas statyti statinys“ yra suprantama, jos papildomai aiškinti nereikia. Kas laikoma nebaigtu statyti statiniu nurodoma ir galiojančiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau ir – Statybos įstatymas) 2 straipsnio 27 dalis). Kadangi nebaigto statyti namo defektai atsirado ne dėl ugnies ir ne dėl gamtinių jėgų, atsakovo teigimu, jis neturėjo teisinio pagrindo pripažinti įvykį draudžiamuoju. Taip pat nesutiko su ieškovo nurodytu draudimo išmokos dydžiu. Pažymėjo, jog MB „Remarkas“ išvadoje pripažįstama, kad pateikiami tik apytikriai apskaičiavimai. Pasak atsakovo, apskaičiuojant kompensaciją dėl patirtų nuostolių iš atkuriamosios vertės atimamas statinio nusidėvėjimas, kuris nėra įvertintas. Be to, skaičiavimai atlikti apdrausto turto būkle, buvusia 2018 m. vasario 28 d., t. y. praėjus ilgam laiko tarpui nuo ginčo įvykio, ir nebuvo įvertinta, kiek per šį laikotarpį padidėjo nuostolio dydis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino įvykį, kurio metu ieškovui E. U. priklausančiam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala, draudžiamuoju ir priteisė iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo trečiojo asmens (naudos gavėjo) AB „Swedbank“ naudai 52 818,97 Eur draudimo išmoką; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo ieškovui 2 742,53 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad ieškovas apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką sužinojo (turėjo sužinoti) 2016 m. spalio 27 d., o ieškinį teismui pateikė 2017 m. spalio 30 d., t. y. praėjus trims dienoms po įstatymo nustatyto termino pabaigos. Įvertinęs, kad ieškovas terminą praleido itin neženkliai, o iki tol ieškovas siekė ginčą su atsakovu išspręsti taikiai ir galutinė draudimo bendrovės pozicija jam tapo žinoma tik 2017 m. sausio 20 d., vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, teismas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino. Atsakovo argumentą, jog 2018 m. birželio 12 d. ieškovui suformulavus reikalavimą draudimo išmoką priteisti ne jo, o trečiojo asmens AB „Swedbank“ naudai, iš esmės buvo pareikštas naujas ieškinys, kuriam ieškinio senatis yra praleista ženkliai, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi tai buvo padaryta atsižvelgiant į paties ieškovo atsiliepime išdėstytą poziciją.
5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklėse nėra apibrėžta nebaigto statyti statinio sąvoka; draudimo liudijime nurodyta, jog apdrausto pastato statybos pabaigos metai yra 2004; apdraustame name nėra baigti vidaus apdailos darbai, jis nėra įrengtas, tačiau pagrindinės namo konstrukcijos jau yra pastatytos, angos uždaros, stogas uždengtas. 2013 m. ir 2014 m. draudikas (atsakovas) nusprendė išmokėti draudimo išmokas, atlyginančias ieškovo patirtą žalą dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, sugadinant apdraustą namą kas, teismo nuomone, paneigia draudiko argumentus, kad pareiškėjo namą jis laiko nebaigtu statyti. Teismas padarė išvadą, kad apdrausto pastato statybos darbai, dėl kurių pagal Taisykles draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką yra ribojama, nagrinėjamu atveju yra baigti ir pareiškėjui priklausantis namas yra baigtas statyti. Pažymėjo, kad tokią išvadą padarė ir Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, rekomendavusi atsakovui įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką. Draudimo liudijime esant įrašui apie pastato statybos pabaigos metus ir Taisyklėse nedetalizuojant nebaigto statyti statinio sąvokos, faktas, kad pastate atliekami vidaus apdailos (įrengimo) darbai, teismo nuomone, nepaneigia fakto, kad paties pastato statyba yra užbaigta, o draudimo sutarties šalys, sudarydamos draudimo sutartį, nesusitarė įrenginėjamo namo laikyti nebaigtu statyti statiniu. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas įvykį, kurio metu ieškovui priklausančiam namui padaryta žala, pripažinti draudžiamuoju.
6. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikalauti draudimo išmokos sumokėjimo ne savo, o trečiojo asmens, t. y. naudos gavėjo AB „Swedbank“, naudai.
7. Bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad name (duomenys neskelbtini), nebuvo gyvenama, jame vyko apdailos darbai, teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atitinkamo nusidėvėjimo taikymas, skaičiuojant atkūrimo vertę, nėra aktualus, kadangi name negyvenant jis negalėjo nusidėvėti. Atsakovui atsisakius teikti bet kokius įrodymus dėl žalos dydžio, kurie nuginčytų ieškovo pateiktus paskaičiavimus, teismas vadovavosi pateiktu MB „Remarkas“ atestuoto statybos techninės priežiūros vadovo atliktu paskaičiavimu. Taip pat teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad priteistina draudimo išmoka negali būti didesnė nei paskolos, kurią ieškovas moka bankui AB „Swedbank“, kuris yra naudos gavėjas pagal draudimo sutartį, likutis. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos dieną ieškovo paskolos likutis buvo 52 818,97 Eur, todėl būtent tokio dydžio išmoką teismas priteisė iš atsakovo trečiojo asmens Swedbank AB naudai.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
8. Atsakovas „Swedbank P&C Insurance“ AS Lietuvoje veikiantis per „Swedbank P&C Insurance“ Lietuvos filialą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo E. U. ieškinį atmesti visiškai; priteisti iš ieškovo visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas. 2018 m. birželio 13 d. Pareiškimu dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo patikslinti ieškinio reikalavimai turėjo naują dalyką (draudimo išmokos priteisimo reikalaujama kitam asmeniui) ir naują pagrindą (faktinės aplinkybės, susijusios su naudos gavėjo nustatymu, negrąžinto kredito likučiu ir draudimo išmokos galimo paskirstymo tarp banko ir ieškovo), todėl, pasak atsakovo, ieškovo prašymas pakeisti ieškinio reikalavimus negalėjo būti priimtas. Teismas pažeidė imperatyvias CPK 141 straipsnio nuostatas. Patikslinti ieškinio reikalavimai priimti neišklausius byloje dalyvaujančių asmenų nuomonės, apribojant atsakovo teisę būti išklausytam, pažeidžiant proceso šalių lygiateisiškumo principą. Apelianto teigimu, byla turėjo būti išnagrinėta pagal 2018 m. kovo 9 d. pateiktame patikslintame ieškinyje išdėstytus reikalavimus ir ieškinys turėjo būti atmestas.
8.2. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Nėra pagrindo spręsti, kad ieškinio senaties terminą turtiniam reikalavimui pareikšti nutraukė ieškinio, kuriame jokie turtiniai reikalavimai nereiškiami, pateikimas, ir kad ieškinio, kuriuo reikalaujama priteisti draudimo išmoką ieškovo naudai, pateikimas nutraukė ieškinio dėl šios išmokos priteisimo naudos gavėjui (Bankui) ieškinio senaties skaičiavimą. Tai, kad ieškovas reikalavimus pakeitė atsižvelgdamas į atsakovo argumentus nekeičia fakto, jog buvo pareikštas iš esmės naujas ieškinys. Galutinis ieškinio reikalavimas teismui buvo pateiktas 2018 m. birželio 13 d., t. y. ieškinio senaties terminą praleidus beveik aštuonis mėnesius, todėl sprendime nepagrįstai nurodoma, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas nežymiai.
8.3. Pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nebuvo. Vienerių metų ieškinio senaties termino praleidimas beveik aštuonis ar beveik penkis mėnesius yra itin ženklus ir negali būti pateisinamas. Po 2016 m. spalio 25 d. sprendimo nemokėti draudimo išmokos priėmimo tarp šalių vykusio susirašinėjimo negalima laikyti derybomis dėl ginčo įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Pažymėjo, kad atsakydamas į ieškovo reikalavimą pakeisti atsakovo sprendimą, atsakovas įvykdė teisės aktuose nustatytą pareigą pateikti atsakymą į pateiktą prašymą. Net nustačius, kad apie galutinį atsakovo sprendimą ieškovas sužinojo tik 2017 m. sausio 20 d., ieškinio senaties terminas praleistas itin ženkliai. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad dar ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje ieškovo interesus atstovavo advokatas, žinantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) nustatytus ieškinio senaties terminus ir jų praleidimo sukeliamas teisines pasekmes.
8.4. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčo įvykis yra draudžiamasis. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Konkretūs įrodymai, jog apdrausto turto statyba yra baigta, byloje nebuvo pateikti, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie statybos užbaigimo faktą. UAB „Liturta“ 2007 m. lapkričio 5 d. Preliminarioje turto vertės nustatymo pažymoje pažymėta, kad apdraustas turtas yra „nebaigtas statyti sodybinis gyvenamasis namas 1A2/p (baigtumas registro centro duomenimis 84 proc.)“, t. y. turto statyba nebuvo baigta 2004 metais. Duomenys draudimo liudijime buvo nurodyti remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis (statybos pabaigos metai 2004), tačiau šių duomenų negalima vertinti atsietai nuo kitų tame pačiame išraše pateiktų duomenų. Apelianto teigimu, faktą, jog apdrausto turto statybos nebuvo baigtos 2004 metais įrodo ir 2008 m. gegužės 20 d. Susitarimas, kuriuo ieškovui buvo suteiktas papildomas kreditas (apdrausto turto statybai ir remontui). Apeliantas, remdamasis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad spręsdamas, ar statybos darbai Apdraustame turte buvo baigti, ar ne, teismas privalėjo vadovautis teisės aktų, reglamentuojančių statybą, nuostatomis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalimi, 28 straipsnio 2 dalimi), o ne draudimo liudijime įrašytais duomenimis. Ieškovas nepateikė deklaracijos apie statybos užbaigimą. Teismas nepagrįstai vidaus apdailos įrengimo darbų nelaikė statybos darbais ir neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad apdrausto turto statyba yra baigta. Apeliantas įsitikinęs, kad nurodytų argumentų nepaneigia faktai, jog esant analogiškoms draudimo sąlygoms dėl ankstesnių įvykių ieškovui buvo išmokėtos draudimo išmokos. Pažymėjo, kad jos sumokėtos remiantis ieškovo elektroniniu paštu pateiktais dokumentais, nuotraukomis ir informacija, gauta bendraujant su ieškovu telefonu. Kadangi padaryta žala buvo nedidelė ir atsakovas pasitikėjo ieškovu, buvo priimti sprendimai sumokėti draudimo išmokas.
8.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-421/2017, kurios faktinės aplinkybės yra itin panašios į šios bylos, pripažino, jog atsakovo naudojamos draudimo taisyklės yra aiškios ir suprantamos. Šiuo atveju Draudimo taisyklių 23 straipsnyje taip pat aiškiai ir nurodyta kokia draudimo apsauga taikoma nebaigtam statiniui, t. y. aiškiai ir nedviprasmiškai pažymima, kad nebaigtam statiniui galioja draudimo apsauga tik nuo ugnies ir gamtos jėgų rizikų. Sudarydamas Draudimo sutartį ieškovas patvirtino, jog susipažino su Draudimo taisyklėmis. Ieškovas turtą iš esmės panašiomis sąlygomis draudė jau nuo 2003 metų, todėl negalėjo nežinoti apie taikomos draudimo apsaugos apimtį. Ieškovo turimas išsilavinimas bei kvalifikacija leido jam tinkamai suprasti Draudimo taisyklių nuostatas. Teismas ginčo įvykį turėjo pripažinti nedraudžiamuoju ir pareikštą ieškinį atmesti.
8.6. Būtent ieškovui teko pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius padarytos žalos dydį. Teismas negalėjo vadovautis MB „Remarkas“ pateiktais skaičiavimais, nes jie buvo atlikti neatsižvelgiant į apdrausto turto nusidėvėjimą. Teigia, kad namo gyventojai nėra vienintelis veiksnys darantis įtaką jo nusidėvėjimui. Nesutinka su teismo išvada, jog per 12 metų laikotarpį turtas, t. y. tokios jo konstrukcijos, kaip sienos, langai, stogas ir grindys, išliko lygiai tokios pačios būklės, kokios buvo 2004 metais. Pareiga įrodyti apdrausto turto nusidėvėjimo apimtis teko ieškovui. Kadangi šios aplinkybės ieškovas neįrodinėjo, teismas privalėjo konstatuoti, jog ieškovo prašomas priteisti žalos dydis neatitinka Draudimo taisyklių nuostatų, ir pareikštą reikalavimą atmesti.
8.7. MB „Remarkas“ išvados nėra tinkamai motyvuotos; joje pateikiami tik apytikriai skaičiavimai - subjektyvi vieno asmens nuomonė, pagrista spėjimais. Nėra pateikta argumentų, pagrindžiančių MB „Remarkas“ nuomonę taikyti 1,5 indeksavimo koeficientą, nepateikta medžiagų, mechanizmų, darbų kainų pasikeitimo analizė ar bet kokie objektyvūs duomenys, kurie leistų spręsti, kad nuo 2002 metų šios kainos pasikeitė būtent tokia apimtimi. Teismas neatsižvelgė į tai, kad MB „Remarkas“ skaičiavimus atliko remdamasis apdrausto turto būkle, buvusia 2018 m. vasario 28 d., t. y. praėjus ilgam laiko tarpui nuo ginčo įvykio; per tokį laikotarpį turto būklė galėjo pablogėti. Ieškovas neįvykdė savo pareigos įrodyti reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, todėl teismas turėjo ieškovo reikalavimus atmesti.
Atsiliepimas
9. Ieškovas atsiliepime prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. apelianto skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti ieškovo išlaidas, turėtas, rengiant atsiliepimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
9.1. Teismas priimdamas patikslintą ieškinį bei pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo proceso teisės normų nepažeidė. Jie įteikti nepradėjus civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės; teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškimas dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo neužvilkins bylos nagrinėjimo ir neturėjo pareigos klausti atsakovo sutikimo. Pareiškime ieškovas jokių faktinių aplinkybių nenurodė. Tai, kad ieškovas pateikė duomenis apie kredito likutį, nereiškia, jog buvo pakeistas ir ieškinio pagrindas. Be to, nebuvo pareikštas visiškai naujas ir savarankiškas reikalavimas - abiejose dokumentuose reikalaujama priteisti iš atsakovo draudimo išmoką; skiriasi tik šios išmokos gavėjas, todėl nėra pagrindo pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo laikyti nauju savarankišku ieškiniu.
9.2. Ieškovo nuomone, jis senaties termino nepraleido, nes apie tai, kad atsakovas draudimo išmokos jam neišmokės, sužinojo 2017 m. sausio 20 d. ar net 2017 m. birželio 14 d. Atsakovo darbuotojas tik 2017 m. sausio 20 d. patvirtino, kad nepaisant ieškovo papildomai nurodytų aplinkybių ir teiktų argumentų, draudikas nemato galimybės pakeisti savo pirminio sprendimo. Aktualu tai, kad papildomus duomenis ir nesutikimo su sprendimu argumentus ieškovas teikė atsakovui paragintas paties atsakovo darbuotojo. Ieškovas turėjo teisėtų lūkesčių, kad draudikas priims jam palankų sprendimą. Ieškovo elgesys, besirūpinant savo teisių įgyvendinimu ir jų gynimu atitiko bonus pater familia (rūpestingas ir atidus žmogus) principą. Kreipimąsi teisminės gynybos ieškovas laikė kraštutine priemone ir stengėsi su draudiku kilusį ginčą išspręsti kiek įmanoma greičiau ir ekonomiškiau – per derybas su draudiku bei kreipdamasis į neteisminę vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją. Ieškovo manymu, sprendimas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jeigu toks ir buvo praleistas, yra pagrįstas ir teisėtas.
9.3. Aplinkybės, kad apdraustame name įvykio metu niekas negyveno, jame vyko vidaus apdailos darbai; nebuvo atliktos administracinės procedūros, numatytos Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, nesudaro pagrindo apdraustąjį namą laikyti nebaigtu statyti statiniu Taisyklių Nr. 002 23 punkto prasme bei taikyti susiaurintą draudimo apsaugą.
Šalies argumentai
9.4. Ieškovo teigimu, apelianto pozicija, kad Draudimo taisyklėse vartojama sąvoka „nebaigtas statyti statinys“ turi būti suprantama taip, kaip ji apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje ir 28 straipsnio 2 dalyje, atmestina dėl šių priežasčių:
9.4.1. Atsakovas Draudimo taisyklėse neapibrėžęs sąvokos „nebaigtas statyti statinys“ netenka teisės kilusio ginčo metu aiškinti ją savo naudai, juolab, kad taisyklėse nurodyta sąvoka vartojama sąlygos, ribojančios draudžiamosios apsaugos apimtį, kontekste. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, visais atvejais esant abejonėms, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
9.4.2. Ieškovas, kuris nėra patyręs tiek statybos, tiek nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo srityje, sudarydamas draudimo sutartį su atsakovu, neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Draudimo taisyklėse vartojama sąvoka „nebaigtas statyti statinys“ turi būti siejama su Statybos įstatyme apibrėžtomis sąvokomis arba su tam tikrų administracinių procedūrų atlikimu. Juolab, kad kai apdraustasis namas buvo draudžiamas draudimo bendrovėje UAB „ERGO Lietuva“, „baigto statinio“ sąvoka buvo išaiškinta, nesusiejant jos su kituose teisės aktuose vartojamais apibrėžimais ar numatytomis administracinėmis procedūromis ir su statinio baigtumo procentine išraiška.
9.4.3. Ieškovas savo pareigą pasirinkti tam tikrą apdraustojo namo draudimo apsaugos apimtį (grupę), siejo su 2003 m. birželio 6 d. Susitarimo dėl 2002 m. gruodžio 20 d. kredito sutarties Nr. 02-020202-FA sąlygų pakeitimo 7 punkto reikalavimų įvykdymu. Jame numatyta ieškovo pareiga bankui įkeistą namą apdrausti nuo ugnies, nuo vandentiekio, kanalizacijos ar šilumos tinklų avarijos, nuo gamtinių jėgų ir kt. Ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad apdraustasis namas draudžiamas kitomis, nei Susitarime nurodytomis sąlygomis, juolab, kad du kartus draudikas nusprendė išmokėti draudimo išmokas dėl trečiųjų asmenų apdraustajam namui padarytos žalos.
9.4.4. Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalis statinio užbaigimą sieja ne su bet kokių statybos darbų, bet tik su tų, kurie numatyti statinio projekte, užbaigimu. Atsakovas nesiaiškino, kokie darbai atliekami apdraustajame name ir ar jie yra numatyti šio statinio projekte. Ieškovas nesutinka, kad atsakovas neturėjo procesinės pareigos įrodinėti šių aplinkybių. Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalis statinio baigtumo nesieja su baigtumo procentine išraiška, deklaracijos apie statybos užbaigimą surašymu, statinio naudojimu pagal paskirtį ir gyvenimu jame. Pasak ieškovo, baigto statinio (tai yra statinio, kurio projekte numatyti statybos darbai yra atlikti) atžvilgiu gali būti neatlikti veiksmai, numatyti įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, tačiau tai nedaro statinio nebaigtu 2 straipsnio 27 dalies prasme. Atsakovo Taisyklėse nekalbama apie statinius, kuriems neatliktos statybos užbaigimo procedūros arba nesurašyta deklaracija apie statybos užbaigimą.
9.4.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. e3K-3-481-421/2017 ir nagrinėjamo ginčo ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenagrinėjo ir nesprendė klausimų, susijusių su sąvokų, vartojamų Draudimo taisyklėse, apibrėžimų buvimu ir jų pakankamumu bei teisinių pasekmių vartojimo sutarties šalių teisėms ir pareigoms. Be to, sprendimus aptariamoje byloje nulėmė aplinkybės, susijusios su ieškovo turėta darbo patirtimi nekilnojamojo turto (plėtros) srityje.
9.5. Byloje kilo ginčas ne dėl ieškovui padarytos žalos, bet dėl apdraustojo turto atkūrimo vertės nustatymo ir priteisimo. Atsakovas nėra pateikęs teismui duomenų, kad jis ar jį atstovavęs darbuotojas turi specialių žinių, kurių pakanka apdraustojo namo atkūrimą vertinusio statybos techninės priežiūros vadovo išvadoms nuginčyti. Atsakovo argumentai aptariamu klausimu neatitinka leistinumo reikalavimų ir atmestini. Ieškovas sutinka su teismo išvada, kad nusidėvėjimo taikymas, skaičiuojant atkūrimo vertę, nėra aktualus. Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymo 11 straipsnis nusidėvėjimo (amortizacijos) pradžią sieja su pradėjimu turtą naudoti; taip šią teisės normą aiškina ir Valstybinė mokesčių inspekcija. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai yra pakankami nustatyti apdraustojo namo atkūrimo vertę ir draudimo išmokos dydį.
10. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir priimti naują sprendimą, - priteisti iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo trečiojo asmens (naudos gavėjo) Swedbank AB naudai 6 611,77 Eur draudimo išmoką bei priteisti E. U. turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atsakovo ir teismo pozicija, kad draudimo sutarties nuostatos draudžia ieškovui reikalauti, o teismui priteisti visą draudimo išmoką tik vienam iš naudos gavėjų yra ydinga, nes leidžia draudikui nepagrįstai susimažinti pagal sutartį draudėjui mokėtinas sumas. Draudimo išmokos dydį iš esmės apsprendžia vienintelis kriterijus - apdraustajam turtui padarytos žalos mastas. Teismui konstatavus tokią žalą, nustačius jos mastą bei draudimo išmokos dydį, ji visa turi būti priteista išmokėti. Draudikas (atsakovas) draudimo išmoką pirmiausia moka trečiajam asmeniui Swedbank AB tol, kol visiškai yra padengiamas ieškovui suteiktas kreditas, o likusią dalį sumoka apdraustajam, tai yra ieškovui.?
10.2. Pažymi, jog reikalavimas priteisti draudimo išmoką mokėti vienam naudos gavėjui buvo pareikštas atsižvelgus ir į paprastai užsitęsiantį civilinio ginčo nagrinėjimą teisme. Iš esmės negražinto kredito likutis keičiasi kiekvieną mėnesį, ieškovui sumokant eilinę įmoką. Skundžiamame sprendime nurodyta šio likučio suma, kurią pagrindžia teismo prašymu jam pateikti išrašai iš ieškovo kredito sąskaitos su duomenimis, teisminio nagrinėjimo dieną jau yra pakitusi - sumažėjusi. Nurodytos priežastys leidžia teigti, kad reikalavimo visą draudimo išmoką priteisti vienam iš naudos gavėjų pareiškimas ir patenkinimas labiausiai atitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus bei palengvintų įsiteisėjusio sprendimo įvykdymą.
Atsiliepimas
11. Atsakovas atsiliepime prašo ieškovo E. U. apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
11.1. Pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką tenka ieškovui. Teismas, priėmęs pareiškimą, bylą privalėjo išnagrinėti neperžengdamas pareikšto reikalavimo ribų. Draudimo sutartyje aiškiai nurodyta, kas laikomas naudos gavėju ir kaip draudimo išmoka turi būti paskirstyta tuo atveju, jei į dalį draudimo išmokos gali pretenduoti tiek ieškovas, tiek ir Bankas. Kadangi ieškovas patikslintu ieškiniu visą draudimo išmoką prašė priteisti tik Bankui, teismas pagrįstai nutarė, kad toks reikalavimas negali būti patenkintas, nes bankas naudos gavėju yra tik toje draudimo išmokos dalyje, kuri neviršija Banko intereso (negrąžinto kredito bei palūkanų sumos).
11.2. Proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais negali būti pateisinamas reikalavimas priteisti asmeniui (naudos gavėjui) daugiau, nei jis turi teisę gauti pagal sutarties nuostatas. Tokie ginčai galėtų nulemti ir naujo ginčo teisme kilimą; tarp šalių kilęs ginčas turi būti išsprendžiamas galutinai.
11.3. Draudimo išmokos dydį apsprendžia ne vien apdraustam turtui padarytos žalos mastas; jį riboja draudimo suma, besąlyginės išskaitos suma bei kitos draudimo sutarties nuostatos. Šiuo atveju be jau paminėtų kriterijų, Draudimo sutartyje buvo nurodyta kaip mokėtina draudimo išmoka turi būti paskirstyta tarp naudos gavėjų, todėl šios sąlygos taip pat apriboja kiekvieno iš naudos gavėjų teisę į konkrečią draudimo išmokos dalį. Teismas saistomas ieškovo reikalavimų ir neturėjo teisės priteisti draudimo išmokos dalį kitam asmeniui arba Banko naudai priteisti didesnę draudimo išmokos dalį, nei priklausytų pagal Draudimo sutartį.
Atsiliepimas
11.4. Apeliaciniame skunde ieškovas dėsto naujus teiginius ir argumentus dėl draudimo išmokos paskirstymo tvarkos nors šie argumentai nebuvo išdėstyti nei viename anksčiau pateiktame procesiniame dokumente.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Byloje nustatyta, kad ieškovui E. U. nuosavybės teise priklauso sodybinis gyvenamasis namas esantis (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis namo būklė – nebaigtas statyti, baigtumo procentas – 84 proc. Ieškovo prašymu, tuometinis bankas „Hansabankas“, suteikęs ieškovui paskolą minėto namo įsigijimui, apdraudė nurodytą turtą savo naudai draudimo bendrovėje UAB „Ergo Lietuva“ gyventojų turto draudimu; nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. bankas nutraukė sutartis su UAB „Ergo Lietuva“ ir sudarė analogiškas sutartis su atsakovu Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialu. Nuo 2013 m. birželio 5 d. ieškovas draudimo sutartis sudarė su atsakovu savo vardu. Turtas buvo draudžiamas kompleksiniu rizikų draudimu nuo gaisro ir gamtinių jėgų, kitų rizikų. 2016 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas, atvykęs į namą, pastebėjo, kad galimai dėl vamzdynų avarijos pastato konstrukcijos nusėdo, grindys įgriuvo, atsirado skilimų ir kitų namo defektų. Apie įvykį ieškovas pranešė draudikui, tačiau 2016 m. spalio 25 d. pranešimu atsakovas (draudikas), vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklių 23 punktu, atsisakė mokėti draudimo išmoką; sprendimą grįsdamas tuo, kad nebaigti statyti namai draudžiami tik nuo žalos, kilusios dėl ugnies ir gamtinių jėgų. 2016 m. spalio 25 d. pranešimas ieškovui buvo išsiųstas registruotu paštu, o 2016 m. spalio 27 d. elektroniniu paštu. Ieškovas kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą, kuri 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 242-387 rekomendavo atsakovui įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką. Atsakovui to nepadarius, ieškovas 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įvykį pripažinti draudžiamuoju ir įpareigoti atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti draudimo išmoką. 2018 m. kovo 9 d. ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinus įvykį draudžiamuoju, įpareigoti atsakovą išmokėti E. U. 59 430,74 Eur draudimo išmoką. 2018 m. birželio 13 d. pareiškimu dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo ieškovas galutinai suformulavo reikalavimus ir prašė pripažinti įvykį draudžiamuoju ir įpareigoti atsakovą išmokėti 59 430,74 Eur draudimo išmoką AB „Swedbank“. Išmokos dydį grindė MB „Remarkas“ parengtu Individualaus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), defektų nustatymo aktu, kapitalinio remonto darbų kiekių sąrašu ir lokaline sąmata. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Tiek ieškovas, tiek atsakovas pateikė apeliacinius skundus.
14. Teisėjų kolegija pažymi, pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Šie reikalavimai susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis).
15. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Dėl atsakovo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo apeliacinio skundo
Dėl proceso teisės normų pažeidimo
16. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2018 m. birželio 13 d. pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo, pažeidė CPK 141 straipsnio nuostatas. Pasak apelianto, šiuo pareiškimu patikslinti reikalavimai turėjo naują dalyką ir naują pagrindą.
17. CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas <...>. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
19. Pažymėtina, kad 2018 m. birželio 13 d. pareiškime dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo jokios faktinės aplinkybės nenurodytos. Ieškovas pakeistą reikalavimą draudimo išmoką priteisti ne ieškovui, o trečiajam asmeniui grindė su atsakovu sudaryta Draudimo sutartimi, aplinkybėmis apie įvykį ir pan., t.y. aplinkybėmis, nurodytomis ankstesniu ieškiniu (ir patikslintu). Taigi, apelianto argumentai, kad šiuo pareiškimu pakeistas ir ieškinio pagrindas nepagrįsti. Pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo atsakovui bei trečiajam asmeniui buvo išsiųstas 2018 m. birželio 22 d., o teismo posėdis vyko 2018 m. liepos 10 d., t. y. atsakovui buvo galimybė išdėstyti savo nuomonę (pasisakyti) dėl pakeisto reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga tai, kad reikalavimas buvo pakeistas atsižvelgiant būtent į atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją dėl naudos gavėjo. Dėl paminėtų priežasčių nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl atsakovo teisės būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo principo bei CPK 141 straipsnio nuostatų pažeidimo.
Dėl ieškinio senaties termino
20. Pasak apelianto, pradinio ieškinio pateikimas nenutraukė ieškinio senaties termino reikalavimui dėl draudimo išmokos priteisimo (turtiniam reikalavimui) bei reikalavimui, kuriuo draudimo išmoką prašoma priteisti ne ieškovui, o naudos gavėjui (Bankui), todėl atsakovo įsitikinimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai.
21. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs.
22. Nagrinėjamu atveju, skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinį teismui pateikė po įstatyme nustatyto termino pabaigos. Dėl šios priežasties, apelianto argumentai dėl ieškinio patikslinimų įtakos ginčo nagrinėjimui, reikšmingi sprendžiant tik ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.
23. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016, 36 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017, 51 punktas). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 53 punktas; kt.). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017,2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 2019 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-313/2019).
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) praleido nežymiai – 3 dienas (iš kurių buvo dvi išeiginės dienos), yra teisinga. Pažymėtina, kad atsakovas 2016 m. spalio 25 d. pranešimu atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl to, kad žala nebuvo padaryta dėl Turto draudimo sąlygose nurodytos nebaigtam turtui taikomos draudimo apsaugos apimtyje esančių draudžiamųjų įvykių. Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju (jis išliko ir patikslinus reikalavimus), o ne dėl draudimo išmokos dydžio; bylos šalys, net ir pakeitus reikalavimus nesikeitė. Nepripažinęs įvykio draudžiamuoju, atsakovas nevykdė jam teisės aktais bei sutartimi nustatytos pareigos apskaičiuoti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju, išvestinio reikalavimo pateikimas, neturi įtakos praleisto ieškinio senaties termino trukmės skaičiavimui. Be to, reikšmingos ir ieškovo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytos aplinkybės, kad ieškovas, rūpindamas savo teisių įgyvendinimu, nebuvo pasyvus (bandė ginčą su atsakovu spręsti neteisminiu būdu (teikė prašymą atsakovui); kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkos priežiūros departamentą su prašymu nagrinėti tarp jo ir atsakovo kilusį ginčą). Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą yra pagrįstas, teisėtas ir atitinka kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotą teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką.
Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju
25. Apeliantas laikosi pozicijos, kad ginčo įvykis nėra draudžiamasis. Esminiai apeliacinio skundo argumentai siejami su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apdrausto turto statyba yra baigta. Atsakovas neigdamas šį faktą, remiasi Nekilnojamojo turto registre esančiais įrašais, UAB „Liturta“ 2007 m. lapkričio 5 d. Preliminarioje turto vertės nustatymo pažymoje užfiksuotais duomenimis apie namo baigtumą, 2008 m. gegužės 20 d. Susitarimu dėl papildomo kredito apdrausto namo statybai ir remontui bei kasacinio teismo išaiškinimais, kad sprendžiant ar statybos darbai apdraustame turte buvo baigti ar ne, teismas turėjo vadovautis teisės aktų, reglamentuojančių statybą nuostatomis, o ne draudimo liudijime įrašytais duomenimis.
26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis, CK 6.992 straipsnis). Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-421/2017, 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-403/2019).
27. Pažymėtina, kad aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei), kaip sutarties sąlygas aiškina ją sudariusios šalys, ar sutarties išaiškinimas yra svarbus kitiems asmenims, kurių naudai ji yra sudaryta. Paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė, t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018, 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019).
28. Nagrinėjamu atveju, ieškovas neneigia apelianto akcentuojamų aplinkybių, kad apdraustame name nėra baigti vidaus apdailos darbai, kad jis nėra įrengtas, kad name nėra gyvenama, t.y. kad Statybos įstatymo prasme namas nėra baigtas. Taigi, apeliaciniame skunde išvardinti įrodymai apie faktinę apdrausto namo būklę nėra reikšmingi ir nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo išvadų.
29. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad Draudimo taisyklėse, apibrėžiančiose vartojamas sąvokas, nėra apibrėžta nebaigto statyti statinio sąvoka. Būtent nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės lėmė teismo išvadą, kad apdrausto turto statyba yra baigta, vertinant šią sąvoką su atsakovu sudarytos Draudimo sutarties kontekste. Apeliantas pripažįsta, kad 2013 bei 2014 metais jis buvo nusprendęs išmokėti draudimo išmokas, atlyginančias ieškovo patirtą žalą dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, sugadinus apdraustą namą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad sprendimai sumokėti draudimo išmokas priimti atsižvelgiant į tai, kad žala buvo nedidelė, atsakovas pasitikėjo ieškovu, todėl rėmėsi ieškovo elektroniniu paštu pateiktais dokumentais. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo sutarties sąlygų skirtingas aiškinimas, priklausomai nuo padarytos žalos dydžio, yra nesąžiningas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas yra juridinis asmuo, užsiimantis draudimo veikla, tačiau akcentuodamas Nekilnojamojo turto registro duomenų reikšmę, teisingumą – pats jais nesivadovavo. Kita vertus, nepaisant Nekilnojamojo turto registro išraše esančia žyma apie statinio būklę ir baigtumą (nebaigtas statyti; baigtumo procentas - 84 proc.), taip pat yra įrašas „statybos pabaigos metai – 2004“. Apeliantas nurodo, kad duomenys apie statybos pabaigos metus (2004) Draudimo liudijime nurodyti remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis. Tačiau priešingai, nei minėtame išraše, kiti įrašai (apie nebaigtą statybą ir baigtumo procentas) į draudimo liudijimą neperkelti. Be to, apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, jog iš esmės analogiškomis sąlygomis ieškovas turtą draudė jau nuo 2003 m. birželio 6 d., o UAB „ERGO Lietuva“ draudimo sąlygų 1.3 punkte numatyta, jog baigta statyba laikomi objektai, kurie realiai naudojami pagal paskirtį, neatsižvelgiant į tai, koks objekto baigtumo laipsnis nurodomas dokumentuose. Taigi, šios sąlygos nebuvo siejamos su Statybos įstatyme įtvirtintais reikalavimais. Paminėtos aplinkybės, atsižvelgiant į aptartą paties apelianto elgesį kitais atvejais išmokant draudimo išmokas, apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, jog šalys nesusitarė įrenginėjamo namo laikyti nebaigtu statyti statiniu.
30. Nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo vadovautis apeliaciniame skunde akcentuojamais kasacinio teismo išaiškinimais 2017 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-421/2017 (dėl Statybos įstatymo nuostatų taikymo, atsakovo Draudimo taisyklių aiškumo ir pan.). Apelianto nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamo ginčo ratio desidendi skiriasi. Minėtoje nutartyje akcentuojama ieškovo darbo patirtis nekilnojamojo turto (plėtros) srityje, o nagrinėjamoje byloje (apeliaciniame skunde) atsakovas formaliai nurodęs, kad ieškovo turimas išsilavinimas bei kvalifikacija leido jam tinkamai suprasti Draudimo taisyklių nuostatas, konkrečių duomenų apie ieškovo kvalifikaciją neatskleidė. Kita vertus, šios nutarties 29 punkte nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad faktinės aplinkybės abejose bylose yra itin panašios.
31. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Vadinasi, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-1075/2019).
32. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su įvykio pripažinimo draudžiamuoju, atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl priteistos draudimo išmokos dydžio
33. Apelianto įsitikinimu, teismas, priteisdamas draudimo išmoką negalėjo vadovautis MB „Remarkas“ skaičiavimais, nes jie atlikti neatsižvelgiant į apdrausto turto nusidėvėjimą. Teigia, kad pareiga įrodyti apdrausto turto nusidėvėjimo apimtis teko ieškovui, o šios aplinkybės ieškovui neįrodinėjant, teismas turėjo pareikštą reikalavimą atmesti. Apeliacinės instancijos teismas tokią atsakovo poziciją laiko nepagrįsta.
34. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Įstatymo nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.
35. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-701/2019).
36. Pažymėtina, kad pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Taigi, pagal įstatymą draudimo išmokos dydį privalo nustatyti draudikas (atsakovas).
37. Atsakovui atsisakius išmokėti draudimo išmoką dėl to, kad nenustatytas draudžiamojo įvykio faktas, mokėtina draudimo išmoka nebuvo nustatyta. Ieškovas, reikalaudamas, kad draudimo išmoka būtų priteista, pateikė MB „Remarkas“ parengtus Individualaus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), defektų nustatymo aktą, kapitalinio remonto darbų kiekių sąrašą ir lokalinę sąmatą, pagal kuriuose apskaičiuotą namo atkūrimo vertę (59 430,74 Eur) ir nurodė priteistiną draudimo išmoką. Atsakovas, reikšdamas nesutikimą dėl prašomos priteisti draudimo išmokos, konkrečių paskaičiavimų bei juos pagrindžiančių įrodymų nepateikė, nors neneigia, kad pirmosios instancijos teismas siūlė tokius įrodymus pateikti. Nesutikimą su skundžiamo sprendimo išvada, kad nusidėvėjimo taikymas skaičiuojant atkūrimo vertę nėra aktualus, nes name vyko apdailos darbai, jame nebuvo gyvenama, atsakovas apeliaciniame skunde grindžia faktiniais duomenimis nepagrįstais savo samprotavimais. Abstraktūs teiginiai, kad MB „Remarkas“ išvados netinkamai motyvuotos, atlikti apytikriai skaičiavimai, nepateikti indeksavimo koeficientą pagrindžiantys įrodymai ir kt., atsakovui nepateikus skaičiavimus paneigiančių įrodymų, nesudaro pagrindo jais nesivadovauti. Jokių aplinkybių, kurios galėjo įtakoti turto būklę (pablogėjimą) nuo įvykio datos iki 2018 m. vasario 28 d., atsakovas nenurodė, todėl ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo mažinti teismo priteistą draudimo išmoką.
38. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas įrodinėjimo naštą ar vertindamas bylos įrodymus, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
39. Ieškovas apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl 6 611,77 Eur draudimo išmokos priteisimo trečiojo asmens (Banko) naudai.
40. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad priteistina draudimo išmoka negali būti didesnė nei paskolos, kurią ieškovas moka AB „Swedbank“ (naudos gavėjui pagal draudimo sutartį), likutis bankui. Pasak ieškovo, teismo pozicija, kad draudimo sutarties nuostatos draudžia ieškovui reikalauti visą draudimo išmoką tik vienam iš naudos gavėjų, yra ydinga. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad negrąžinto kredito likutis keičiasi kiekvieną mėnesį, todėl reikalavimo draudimo išmoką priteisti vienam iš naudos gavėjų patenkinimas atitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus bei palengvintų įsiteisėjusio sprendimo vykdymą. Teisėjų kolegija šiuos ieškovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
41. Draudimo sutartis, kurioje nustatyta, kad draudimo išmoka išmokama naudos gavėjui, savo esme atitinka sutartį trečiojo asmens naudai. Sutarties trečiojo asmens naudai atveju, t. y. kai sutartį sudaręs asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sutartį sudaręs asmuo, tiek trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar sutartyje arba nelemia prievolės esmė (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-248/2016).
42. Nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą išdėstytais motyvais, kad naudos gavėjui gali būti išmokėta tik jam priklausanti draudimo išmokos dalis, o kilus ginčui dėl draudimo išmokos priteisimo naudos gavėjui teismas gali priteisti tik tokio dydžio draudimo išmoką, dėl kurios buvo susitarta draudimo sutartimi.
43. Gyventojų turto draudimo liudijime naudos gavėju nurodytas bankas AB „Swedbank“ – kredito gavėjų, kurių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeistas apdraustas nekilnojamasis turtas, neįvykdytų įsipareigojimų AB „Swedbank“ dalimi. Įkeičiamo nekilnojamojo turto draudimo atveju draudikas draudimo išmoką pirmiausia moka AB „Swedbank“ tol, kol visiškai yra padengiamas kreditas, suteiktas pagal kredito sutartį, kurios įvykdymo užtikrinimui įkeistas apdraustas turtas, ir įvykdytos kitos su šiuo kreditu susijusios prievolės (sumokėtos palūkanos ir pan.) (jo rašytiniu sutikimu draudimo išmoka gali būti mokama apdraustajam) išmoka. Draudimo taisyklių 22.1 punkte taip pat įtvirtinta, kad jei naudos gavėjas yra ir bankas, tai bankas yra naudos gavėjas neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dalimi, likusia dalimi – turto savininkas, tokiomis pat proporcijomis jie yra laikomi naudos gavėjais.
44. Būtent šios nuostatos lemia, kad Bankas didesnės nei neįvykdyto skolinio įsipareigojimo suma draudimo išmokos negali gauti, likusi suma būtų be pagrindo gautos lėšos. Priešingai, nei teigia apeliantas, pacituotos sutarties nuostatos neriboja išmokos dydžio jo nurodytu būdu – apdraustam turtui padaryta žala gali būti priteista visa (atsižvelgiant į kitas sutarties sąlygas), draudimo išmokos dalį, lygią nepatenkintų reikalavimų pagal kredito sutartį dalį - Bankui, o likusią draudimo išmokos dalį – ieškovui. Kadangi ieškinyje suformuluoti reikalavimai tik dėl išmokos trečiajam asmeniui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino tik iš dalies, t. y. priteisė trečiajam asmeniui priklausančią gauti draudimo išmokos dalį.
45. Priešingai, nei nurodo apeliantas, draudimo išmokos priteisimas vienam iš naudos gavėjų sudarytų sąlygas papildomiems ginčams kilti (dėl kiekvienam iš naudos gavėjų priklausančios išmokos dalies; dėl priverstinio sprendimo vykdymo, kuomet naudos gavėjas, kuriam priteista draudimo išmoka, nebūtų suinteresuotas gauti vykdomąjį raštą ar pan.), o tai nesuderinama su proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais.
46. Atsižvelgiant į šias nuostatas, ieškovo argumentai dėl visos draudimo išmokos priteisimo trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), yra nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo keisti skundžiamą sprendimo dalį.
47. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
48. Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų bei visapusiškai ir tinkamai motyvavo sprendimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo bei atsakovo apeliacinių skundų motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.