Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto objektą įgijimą ir ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) nuosavybės teisės į pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo pastatas), įregistravimą VĮ „Vilniaus parkai“ vardu (nuo 1994 m. spalio 3 d. įregistravimo momento); 2) 1994 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994 m. gruodžio 9 d. patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria nustatyta, kad 241,71 kv. m ploto administracinio pastato (duomenys neskelbtini), 3/100 dalys nuosavybės teise priklauso VĮ „Vilniaus parkai“, o 97/100 dalys – UAB „Faunus“; 3) 1995 m. sausio 11 d. UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994 m. gruodžio 9 d. patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria susitarta, kad VĮ „Vilniaus parkai“ perduoda UAB „Faunus“ 3/100 dalis ginčo pastato, o UAB „Faunus“ sumoka už perduodamą pastato dalį 2291,99 Lt (663,81 Eur); 4) 1995 m. sausio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. Rasimavičienės, kuria VĮ „Vilniaus parkai“ pardavė už 2291,99 Lt (663,81 Eur) UAB „Faunus“ 3/100 pastato, plane pažymėto 1B2/p, dalis (248,94 kv. m bendro naudingojo ploto) ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini); 5) 1997 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Faunus“ pardavė už 400 000 Lt (115 848 Eur) 248,94 kv. m bendro naudingojo ploto patalpas, plane pažymėtas 1B2/p, ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini), A. R. ; 6) taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą su priklausiniais – kiemo statiniais (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad 1958 m. gruodžio 26 d. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 762 dalis ginčo pastato buvo palikta moterų stačiatikių vienuolynui, kita dalis perduota Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos skyriui, siekiant užbaigti namo statybą ir perduoti į atitinkamos namų valdybos balansą; užbaigus statybą, visas naujai pastatytas pastatas buvo perduotas į Tarybų rajono 1-ujų gimdymo namų balansą. Pastato kadastro ir registro archyvinės bylos duomenimis, namas buvo perduodamas valdyti įvairioms įstaigoms; paskutinį kartą – 1986 m. – perduotas į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą, gamybinėms dirbtuvėms įrengti. 1993 m. išduotas leidimas užsakovei UAB „Faunus“ atlikti pastato kapitalinį remontą, po remonto ginčo pastatas perduotas į UAB „Faunus“ balansą; nuo 1994 m. spalio 3 d. nuosavybės teisės į ginčo pastatą buvo įregistruotos VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, o 1994 m. rugpjūčio 19 d. sutarties pagrindu UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ jį pasidalijo: UAB „Faunus“ atiteko 97/100 ginčo pastato dalys; likusios dalys buvo perleistos pirkimo–pardavimo sutartimis. 1997 m. sausio 7 d. UAB „Faunus“ pardavė pastatą fiziniam asmeniui – atsakovui A. R.. Ieškovo vertinimu, ginčo pastatas buvo valstybės nuosavybės objektas, todėl buvo perduotas VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybėn be teisinio pagrindo. Pagal 1964 m. CK 95 straipsnio nuostatas, galiojusias 1986 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 700p (toliau – ir Potvarkis) priėmimo metu, buvo nustatytos dvi nuosavybės formos – socialistinė ir asmeninė. Socialistinę nuosavybę sudarė valstybinė (bendraliaudinė), kolūkių, kitokių kooperacinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė ir visuomeninių organizacijų nuosavybė. Pagal CK 97 straipsnį, valstybinio turto savininkė buvo valstybė, todėl ginčo pastato perdavimas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą nesuponavo valstybės nuosavybės teisės perleidimo Centriniam kultūros ir poilsio parkui. Iki 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos įstatymo priėmimo savivaldybių nuosavybė kaip savarankiška viešosios nuosavybės forma nebuvo įteisinta; šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Tyrimo metu nebuvo gauta įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka būtų perdavusi ginčo pastatą, todėl jis buvo ir liko valstybės nuosavybė. Valstybės įmonė neturėjo teisės įregistruoti ginčo pastato savo nuosavybės teise ir juo (pastatu) disponuoti, perleisdama jį UAB „Faunus“; įregistravimas pripažintinas negaliojančiu ab initio. Vėlesni ginčo pastato perleidimo sandoriai (pasidalijimo sutartis, pastato dalių perleidimas ir pastato pardavimas fiziniam asmeniui) prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl negalioja. UAB „Faunus“ (atstovaujama direktorės L. Olisiovos) ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (toliau – RTFSR) piliečio A. R. sandoris dėl ginčo pastato perleidimo yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, kadangi buvo sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą (1964 m. CK 48 straipsnis): parduodamas ginčo pastatas sandorio sudarymo metu buvo įkeistas (Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo iškeltoje civilinėje byloje 1997 m. sausio 7 d. nutartimi buvo taikytas areštas), todėl tikėtina, kad sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti atsiskaitymo iš įkeisto turto; buvo parduotas nesilaikant įmonės įstatuose nurodytos tvarkos – neišsprendus jo pardavimo klausimo visuotiniame akcininkų susirinkime. Abejotini A. R. ketinimai įgyti ginčo pastatą, nes pastatas nuo jo perleidimo nenaudojamas, yra apleistas, avarinės būklės. Parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnis), nes atsakovas A. R. nėra sąžiningas turto įgijėjas, o ginčo pastato savininkas Lietuvos valstybė jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.