- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-19
- Bylos Nr.
- 3K-3-37/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-11383-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Egidijus Laužikas (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- B. N.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui B. N. dėl sandorio pripažinimo nesudarytu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, ginčo šalys paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovui 350 000 Lt, o ieškovas įsipareigojo nurodytą paskolos sumą grąžinti iki 2008 m. sausio 17 d., surašė 2007 m. sausio 18 d. nurodydami sutarties surašymo datą 2007 m. sausio 7 d., t. y. tikroji paskolos sutarties paskirtis buvo ne sukurti paskolos teisinius santykius, o užtikrinti operatyvų ginčo šalių, kaip UAB „Jusma ir ko“ akcininkų, išsiskyrimą ir tolimesnę produktyvią įmonės veiklą. Nors paskolos sutartis buvo apibrėžta konkrečia paskolos suteikimo ir grąžinimo data, nurodyta skolinama pinigų suma, tačiau 350 000 Lt ieškovui nebuvo perduoti, o sutarties tekste įrašyti žodžiai „pinigus perdaviau“ ar „pinigus gavau“ jokiu būdu nepatvirtina pinigų davimo ar pinigų gavimo fakto. Paskolos raštelis buvo surašytas kaip 2007 m. sausio 18 d. sudaryto žodinio susitarimo, pagal kurį ieškovas privalėjo atsakovui kas mėnesį mokėti sutartą pinigų sumą iki įmonė veiks pelningai, kaip atlygis atsakovui už tai, kad jis sutiko parduoti ieškovui savo akcijų dalį, garantija. Ieškovo teigimu, jis nuo 2007 m. pradžios iki 2008 m. vidurio sumokėjo atsakovui 83 000 Lt, tačiau šie pinigai buvo skirti ne skolai grąžinti, o buvo mokami atsakovui pagal pirmiau nurodytą žodinį susitarimą. Nors nuo 2008 metų pradžios įmonė veikė nuostolingai, tačiau ieškovas ir toliau vykdė žodinį susitarimą bei mokėjo kiekvieną mėnesį atlygį atsakovui už tai, kad šis netrukdytų įmonės veiklai, o, nepagerėjus ekonominei situacijai, ieškovas mokėjimus nutraukė 2008 metų viduryje. Šalys sudaryto sandorio nekvalifikavo kaip paskolos teisinių santykių ir nesiekė paskolai būdingų teisinių padarinių. Nei 2007 m. sausio 7 d. paskolos rašte, nei kitame dokumente neužfiksuota pinigų perdavimo ir gavimo fakto, nenurodyta konkreti pinigų perdavimo data ir vieta, nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo, o ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad protingas ir sąžiningas asmuo, esant sandoriui dėl didelės pinigų sumos paskolinimo, tikrai siektų bent minimalios finansinės naudos, kuri padengtų infliaciją, įrodė, jog atsakovas ieškovui jokių pinigų realiai neperdavė. Be to, atsakovas net ir po to, kai paskolos grąžinimo terminas pasibaigė, iš karto jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, nesiėmė aktyvių veiksmų savo tariamai pažeistai teisei ginti. Aplinkybę, kad paskolos raštas buvo surašytas 2007 m. sausio 18 d., patvirtina aplinkybė, jog ieškovas 2007 m. sausio 7 d. buvo užsiėmęs kitais reikalais, todėl pinigų perdavimas įmonės biuro patalpose negalėjo įvykti.
Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pagrindu atsakovas jam neperdavė 350 000 Lt ir 2007 m. sausio 7 d. ginčo šalys nesudarė paskolos sutarties, pripažinti negaliojančiu sandoriu ginčo šalių 2007 m. sausio 7 d. surašytą paskolos sutartį.