Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė, sekretoriaujant Natašai Dobrijan, dalyvaujant ieškovui E. U., ieškovo atstovui advokatui Sergejui Milovui, atsakovo ir trečiojo asmens atstovui T. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. U. ieškinį atsakovui Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką, trečiasis asmuo byloje Swedbank AB,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas palaikė pareikštus reikalavimus procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir motyvais. Papildomai nurodė, kad ieškinio senaties kreiptis į teismą nėra praleidęs, kadangi galutinį draudimo bendrovės atsakymą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką sužinojo tik 2017-01-27, iki to laiko tarp šalių vyko derybos. Taip pat prašė tuo atveju, jei teismas manys, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, jį atnaujinti, kadangi terminas praleistas tik keletą dienų, be to, iki 2017 metų sausio 27 d. šalys tarėsi dėl išmokos išmokėjimo.

Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo asmens atstovas su pareikštais reikalavimais nesutiko procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir motyvais. Papildomai nurodė, kad tuo atveju, jei teismas nuspręs laikyti įvykį draudžiamuoju, jis nesutinka su ieškovo pateiktu žalos dydžio paskaičiavimu. Nurodo, kad nustatant atkūrimo vertę yra būtina atsižvelgti į pastato nusidėvėjimą, taip pat į tai, kad draudimo išmokos dydis negali būti didesnis, nei trečiojo asmens ieškovui suteiktos paskolos, kuriai užtikrinti buvo įkeistas apdraustas namas, likutis.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas G. U. paaiškino, kad jis yra ieškovo tėvas ir ieškovo pavedimu, pastarajam esant išvykus, reguliariai, 2-3 kartus per savaitę lankydavosi E. U. priklausančiame gyvenamajame name. Apie ginčo įvykį taip pat sužinojo nuvykęs į namą, kur pamatęs, kad pilasi vanduo, užsuko sistemą. Pabrėžė, kad iki avarijos dienos, name lankėsi prieš vieną dieną ir nieko įtartino nepastebėjo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje tarp šalių ginčas kilo dėl įvykio, kurio metu ieškovui priklausančiam namui buvo padaryta žala, pripažinimo draudžiamuoju, konkrečiai - dėl draudimo sutartimi suteiktos draudimo apsaugos apimties ir įvykio (vamzdynų avarijos) atitikties Gyventojų turto draudimo Taisyklėse Nr. 002 įtvirtintam draudžiamojo įvykio apibrėžimui, taip pat dėl įvykio metu padarytos žalos dydžio ir ieškinio senaties taikymo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad ieškovui nuo 2004-07-26 nuosavybės teise priklauso 187,44 kv. m. sodybinis gyvenamasis namas esantis (duomenys neskelbtini). Namo būklė – nebaigtas statyti, baigtumo procentas – 84 proc. (e.b.l. 21-22, t.1). Ieškovo prašymu, tuometinis bankas „Hansabankas“, suteikęs ieškovui paskolą minėto namo įsigijimui, apdraudė nurodytą turtą savo naudai draudimo bendrovėje UAB „Ergo Lietuva“ gyventojų turto draudimu. UAB „Ergo Lietuva“ turtas buvo draudžiamas laikotarpiu nuo 2003-06-06 iki 2011-09-21, o nuo 2011-09-21 bankas nutraukė sutartis su UAB „Ergo Lietuva“ ir sudarė analogiškas sutartis analogiškomis draudimo sąlygomis su atsakovu Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialu (e.b.l. 1-10, t.3). Nuo 2013-06-05 ieškovas draudimo sutartis (tame tarpe ir sutartį galiojusią įvykio, kurį prašoma pripažinti draudiminiu metu) sudarė su atsakovu jau savo vardu (e.b.l. 11-24, t.3; 7-8, t.1). Turtas buvo draudžiamas kompleksiniu rizikų draudimu nuo gaisro ir gamtinių jėgų, kitų rizikų. 2016 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas, atvykęs į namą, pastebėjo, kad galimai dėl vamzdynų avarijos pastato konstrukcijos nusėdo, grindys įgriuvo, atsirado skilimų ir kitų namo defektų. Apie įvykį ieškovas pranešė draudikui, jo atstovas apžiūrėjo namą, tačiau 2016 m. spalio 25 d. pranešimu atsakovas (draudikas) pranešė ieškovui, kad, vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklių 23 punktu, atsisako mokėti draudimo išmoką, nes nebaigti statyti namai draudžiami tik nuo žalos, kilusios dėl ugnies ir gamtinių jėgų (e.b.l. 54-57, t.1). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada ieškovui buvo įteiktas 2016-10-25 pranešimo originalas, kuris jam buvo išsiųstas registruotu paštu, tačiau iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo tarp šalių matyti, kad 2016-10-26 ieškovas jo dar nebuvo gavęs ir 2016-10-27 elektroniniu paštu jam atsakovas persiuntė nurodyto pranešimo kopiją (e.b.l. 25, t.1). Ieškovas pateikė į bylą MB „Remarkas“ parengtus Individualaus gyvenamojo namo Kaminkelio g. Nr. 30A, Vilniuje, defektų nustatymo aktą, kapitalinio remonto darbų kiekių sąrašą ir lokalinę sąmatą (e.b.l. 160-180, t.2), iš kurių seka, kad namo atkūrimo vertė sudaro 59430,74 Eur ir būtent šią sumą kaip draudimo išmoką ieškovas prašo priteisti iš atsakovo. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, kuri išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo ginčą dėl minėto įvykio, 2017-09-13 priėmė sprendimą Nr. 242-387, kuriuo rekomendavo atsakovui įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas to nepadarė (e.b.l. 30-33, t.1).

Dėl ieškinio senaties.

Atsakovas, vadovaudamasis LR CK 1.131 str. 1 d., prašo teismą taikyti ieškinio senatį kaip savarankišką pagrindą atmesti pareikštą ieškovo reikalavimą. Byloje yra nagrinėjamas iš draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas; jam taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 str. 7 d.), skaičiuotinas nuo ieškovo sužinojimo apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-43-706/2016).

Iš byloje esančių įrodymų – šalių elektroninio susirašinėjimo – seka, kad ieškovas apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką sužinojo (turėjo sužinoti) 2016-10-27 (e.b.l. 25, t.1), kuomet atsakovas elektroniniu paštu jam išsiuntė pranešimo dėl atsisakymo mokėti išmoką kopiją, todėl vienerių metų terminas ieškiniui pateikti baigėsi 2017-10-27. Ieškinys teismui yra pateiktas 2017-10-30 (e.b.l. 1, t.1), t.y. praėjus trims dienoms po įstatymo nustatyto termino pabaigos. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, jog tuo atveju, jei teismas manys, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis prašo jį atnaujinti, motyvuodamas tuo, kad jis praleistas labai nežymiai, be to tarp šalių nuolat vyko derybos dėl galimumo įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką ir galutinis atsakymas ieškovui buvo pateiktas tik 2017-01-20. Sutinkamai su LR CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, reikalavimams atsirandantiems iš draudimo teisinių santykių taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016). Kaip jau buvo minėta, ieškovas ieškinį atsakovui pareiškė 2017-10-30, t.y. terminą praleidęs itin neženkliai (tik tris dienas, dvi iš kurių buvo išeiginės dienos), o iki tol ieškovas siekė ginčą su atsakovu išspręsti taikiai ir galutinė draudimo bendrovės pozicija jam tapo žinoma tik 2017-01-20, ką patvirtina byloje esantis šalių elektroninis susirašinėjimas (e.b.l. 25-27, t.1). Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas dėl svarbios priežasties praleistas itin neženkliai, todėl ieškovo pažeistoji teisė turi būti ginama ir praleistas ieškinio senaties terminas yra atnaujinamas (LR CPK 131 str. 2 d.). Kartu pažymėtina, kad atsakovo argumentas apie tai, jog 2018-06-12 ieškovui suformulavus reikalavimą draudimo išmoką priteisti ne jo, o trečiojo asmens Swedbank AB naudai, iš esmės buvo pareikštas naujas ieškinys, kuriam ieškinio senatis yra praleista ženkliai, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi tai buvo padaryta atsižvelgiant į paties ieškovo atsiliepime išdėstytą poziciją, o pagrindinis reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju teismui yra pareikštas 2017-10-30.

Dėl įvykio kvalifikavimo draudžiamuoju.

Sutinkamai su LR CK 6.987 straipsniu, draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Būsto draudimo sutartis yra savanoriška, todėl draudikas tokio pobūdžio sutartyse gali savo nuožiūra pasiūlyti sąlygas, susijusias su teikiama draudimo apsauga. Kita vertus, nors sutarties šalys, remiantis LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarties laisvės principu, savarankiškai gali nusistatyti draudimo apsaugos ribas ir kitas sutarties sąlygas (išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos), tačiau draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti ir sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą, jų suderinamumą, jo pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos ir konkretizuotos. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (LR CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Byloje nustatyta, kad tiek draudimo rūšis, tiek grupė ir draudimo apsaugos variantas buvo pasirinkti pagal naudos gavėjo, t. y. banko, nurodytas sąlygas.

Iš byloje esančio Draudimo liudijimo matyti, kad apdraustas turtas yra butas, bendras plotas 187,44 kv.m.; statybos pabaigos metai 2004; laikančiosios konstrukcijos mūrinės; draudimo suma - atkūrimo vertė; draudimo apsaugos variantas - kompleksinis rizikų draudimas; naudos gavėjas - Swedbank AB. Draudikas savo sprendimą nemokėti draudimo išmokos grindžia tuo, kad įvykio metu namas, kuris buvo apdraustas draudimo sutartimi Gyventoju turto draudimo taisyklių Nr. 002 (toliau – Taisyklių) pagrindu, nebuvo baigtas statyti, jame nebuvo atlikti apdailos darbai, jis buvo negyvenamas ir netinkamas naudoti ir vadovaujasi Taisyklių 23 punktu, pagal kurį nebaigti statyti statiniai ir juose esantys daiktai draudžiami tik nuo žalos, kilusios dėl ugnies ir gamtinių jėgų (su sąlyga, kad statinio pagrindinės konstrukcijos jau yra pastatytos, visos angos uždaros, visiškai uždengtas ir sutvarkytas stogas). Ginčo tarp šalių dėl to, kad apdraustame name nebuvo užbaigti apdailos darbai ir namas nebuvo gyvenamas, byloje nėra. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Taisyklėse, apibrėžiančiose vartojamas sąvokas, nėra apibrėžta nebaigto statyti statinio sąvoka. Priešingai, draudimo liudijime nurodyta, kad apdrausto pastato statybos pabaigos metai yra 2004. Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir ginčo tarp šalių dėl to taip pat nėra, kad apdraustame name nėra baigti vidaus apdailos darbai, jis nėra įrengtas, tačiau pagrindinės namo konstrukcijos jau yra pastatytos, angos uždaros, stogas uždengtas (e.b.l. 89-102, t.1).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalimi, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką arba atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo, taip pat atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Nagrinėjamo ginčo atveju draudikas savo sprendimą apdraustame name įvykusią vamzdynų avariją pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu motyvuoja tuo, kad apdraustame pastate negyvenama, jis yra netinkamas naudoti, jame neužbaigti statybos apdailos darbai. Taisyklių 18.1 papunktyje nustatyta, kad draudimo apsaugos varianto „Kompleksinis rizikų draudimas“ atveju draudžiamuoju įvykiu pripažįstama žala apdraustam turtui, išskyrus atvejus, kai žala kilo dėl nedraudžiamųjų įvykių, kurie nurodyti Taisyklių 18.2 papunktyje. Kaip minėta pirmiau, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką dėl ugnies ir gamtinių jėgų rizikų ribojama, tačiau tik nebaigto statyti statinio atveju. Šiuo nagrinėjamu atveju aplinkybių, patvirtinančių, kad apdraustas namas nebuvo baigtas statyti, byloje nenustatyta. Kaip jau buvo minėta, bylos medžiaga buvo nustatyta, kad pastato statyba yra baigta, o viduje atliekami tik vidaus apdailos įrengimo darbai. Be to, bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad 2013 m. ir 2014 m. draudikas (atsakovas) nusprendė išmokėti draudimo išmokas, atlyginančias ieškovo patirtą žalą dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, sugadinant apdraustą namą (e.b.l. 34-40, t.1), kas, teismo nuomone, paneigia draudiko argumentus, kad pareiškėjo namą jis laiko nebaigtu statyti, nes priešingu atveju draudimo išmokos dėl trečiųjų asmenų veiksmais padarytos žalos, padarytos nebaigtam statyti statiniui, pareiškėjui nebūtų buvusios išmokėtos. Atkreiptinas dėmesys, kad draudimo liudijime yra nurodytas pastato bendras plotas ir statybos pabaigos metai – 2004 m., t.y. nustatytas statybos baigtumas. Taisyklėse nėra nurodyta sąlygų, kurioms esant dėl nebaigtų vidaus apdailos darbų ar neįrengto arba negyvenamo pastato, draudikas statinį laiko nebaigtu statyti. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, manytina, kad sudarant draudimo sutartį draudikui, t.y. atsakovui turėjo būti žinoma apie draudžiamo pastato statybos baigtumą. Todėl galima daryti pagrįstą išvada, kad bylos medžiagoje surinkti duomenys patvirtina, jog apdrausto pastato statybos darbai, dėl kurių pagal Taisykles draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką yra ribojama, nagrinėjamu atveju yra baigti ir pareiškėjui priklausantis namas yra baigtas statyti. Pažymėtina, kad būtent tokios išvados priėjo ir Lietuvos banko Priežiūros tarnyba savo 2017-09-13 sprendime Nr. 242-387, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo ginčą dėl minėto įvykio ir rekomendavusi atsakovui įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką (e.b.l. 30-33, t.1).

Kartu yra pabrėžtina, kad būtent draudikui tenka pareiga parengti tokias draudimo taisykles, kuriose būtų užtikrintas sutarties sąlygų teisinis apibrėžtumas, jų suderinamumas ir vartojamų sąvokų aiškumas. Įvertinus Taisyklėse draudiko pateiktų sąvokų apibrėžimus ir tai, kad „nebaigto statyti statinio“ apibrėžimo Taisyklėse nėra nurodyta, manytina, kad nėra pagrindo pripažinti, kad jos maksimaliai atitinka minėtus draudimo taisyklių sąlygoms taikomus reikalavimus. Taisyklėse nėra detalizuota, kokie darbai laikytini statybos darbais. Taip pat nėra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta, kad, pastačius naują pastatą ir jo viduje atliekant įrengimo (vidaus apdailos) darbus, šie darbai laikytini statybos darbais, kurių neužbaigus pastatas negali būti naudojamas pagal paskirtį ir draudžiamas pagal visas „Kompleksinio rizikų draudimo“ rizikas. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis LR CK 193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, esant abejonių dėl draudimo taisyklių sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies - draudiko, nenaudai ir jas priėmusios šalies – draudėjo , t.y. ieškovo naudai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad draudimo liudijime esant įrašui apie pastato statybos pabaigos metus ir Taisyklėse nedetalizuojant nebaigto statyti statinio sąvokos, faktas, kad pastate atliekami vidaus apdailos (įrengimo) darbai, nepaneigia fakto, kad paties pastato statyba yra užbaigta, o draudimo sutarties šalys, t. y. ieškovas ir atsakovas, sudarydami draudimo sutartį, nesusitarė įrenginėjamo namo laikyti nebaigtu statyti statiniu. Dėl aukščiau išdėstyto teismas turi pagrindą konstatuoti, kad yra pagrindas įvykį, kurio metu ieškovui priklausančiam namui, unikalus Nr. 0101-0071-0274, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala, pripažinti draudžiamuoju.

Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme nurodyta naudos gavėjo samprata - tai draudimo sutartyje nurodytas asmuo arba draudėjo, o draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir apdraustojo paskirtas asmuo, turintis teisę gauti draudimo išmoką. Tokia draudimo sutartis, kurioje nustatyta, kad draudimo išmoka išmokama naudos gavėjui, savo esme atitinka sutartį trečiojo asmens naudai. Sutarties trečiojo asmens naudai atveju, t. y. kai sutartį sudaręs asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sutartį sudaręs asmuo, tiek trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar sutartyje arba nelemia prievolės esmė (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-248/2016). Draudimo sutarties, kurioje nurodytas naudos gavėjas, atveju draudėjas turi teisę reikalauti, kad kita sutarties šalis - draudikas, vykdytų sutartines prievoles. Draudėjo teisė draudžiamojo įvykio atveju reikalauti, kad draudikas nustatyta tvarka išmokėtų draudimo išmoką, įtvirtinta Draudimo įstatymo 97 straipsnyje, todėl naudos gavėjo paskyrimas draudimo sutartyje neatima draudėjo teisės reikalauti, kad draudikas vykdytų sutartinius įsipareigojimus ir, esant draudžiamajam įvykiui, išmokėtų draudimo išmoką, tačiau draudėjas turi teise tik reikalauti išmokėti draudimo išmoka draudėjo paskirtam asmeniui, t. y. naudos gavėjui. Draudimo liudijime nurodyta, kad naudos gavėjas yra Swedbank AB, kuris yra suteikęs ieškovui paskolą minėto namo statybai. Dėl išdėstyto reglamentavimo konstatuotina, kad ieškovas turi teisę reikalauti draudimo išmokos sumokėjimo ne savo, o trečiojo asmens, t.y. naudos gavėjo Swedbank AB, naudai.

Dėl draudimo išmokos dydžio.

LR Draudimo įstatymo 2 str. 27 d. nurodyta, kad draudimo suma – tai draudimo sutartyje nurodyta arba draudimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuojama pinigų suma, kurios negali viršyti draudimo išmoka, išskyrus draudimo sutartyje nustatytus atvejus. Iš byloje esančio 2016-04-16 Gyventojų turto draudimo liudijimo (poliso) Nr. GTD10383813/3 (e.b.l. 7, t.1) matyti, kad šalys susitarė, kad draudimo sumą sudarys atkūrimo vertė. Taisyklių 2.2 punktas nustato, kad atkūrimo vertė tai pinigų suma, kurios reikėtų, tokių pat fizinių ir eksploatacinių bei naudingumo savybių turtui sukurti, pagaminti arba pastatyti (įrengti), kuri nustatoma neatskaitant nusidėvėjimo. Ieškovas pateikė į bylą MB „Remarkas“ atestuoto statybos techninės priežiūros vadovo sudarytą namo defektų nustatymo aktą ir namo kapitalinio remonto darbų kiekių sąrašą, kurių pagrindu lokalinėje sąmatoje buvo apskaičiuota namo atkūrimo vertę - 59 430,74 Eur (e.b.l. 160-180, t.2) ir būtent tokio dydžio draudimo išmoką prašo priteisti iš atsakovo trečiojo asmens naudai. Atsakovas su šiais išmokos dydžio paskaičiavimais nesutinka, teigdamas, kad atkūriamoji vertė paskaičiuota neatsižvelgus į statinio nusidėvėjimą. Teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovui, tiek atsakovui pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius draudimo išmokos dydį, tačiau abi šalys pareiškė, kad tokių įrodymų teismui neteiks. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina byloje esančius rašytinius įrodymus dėl namo atkūriamosios vertės, t.y. MB „Remarkas“ atliktus paskaičiavimus.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Sąnaudos turi būti suskaičiuotos iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo sąnaudos šiuo atveju turi atitikti sąnaudas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu, t. y. apskaičiuojant, kokios sąnaudos būtų atkuriant iki sugadinimo buvusią objekto būklę; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog atkūrimo sąnaudos turi būti tolygios sąnaudoms, kurios yra reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad name Kaminkelio g. 30A, Vilniuje, nebuvo gyvenama, jame vyko apdailos darbai, todėl šiuo konkrečiu atveju teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad atitinkamo nusidėvėjimo taikymas, skaičiuojant atkūrimo vertę, nėra aktualus, kadangi name negyvenant jis negalėjo nusidėvėti. Įvertinus nurodytą aplinkybę, taip pat tai, kad teismo siūlymu atsakovas atsisakė teikti bet kokius įrodymus dėl žalos dydžio, kurie nuginčytų ieškovo pateiktus paskaičiavimus (t.y. teismui išnaudojus visas objektyviai įmanomas galimybes, siekiant tinkamai nustatyti įvykio metu padarytos žalos dydį), teismas vadovaujasi byloje esančiu ieškovo pateiktu MB „Remarkas“ atestuoto statybos techninės priežiūros vadovo atliktu paskaičiavimu. Kartu teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad priteistina draudimo išmoka negali būti didesnė nei paskolos, kurią ieškovas moka bankui Swedbank AB, kuris yra naudos gavėjas pagal draudimo sutartį, likutis. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos dienai ieškovo paskolos likutis banke Swedbank AB sudaro 52818,97 Eur, ši suma nėra didesnė, nei MB „Remarkas“ apskaičiuota namo atkūrimo vertę todėl būtent tokio dydžio išmoka yra priteistina iš atsakovo trečiojo asmens Swedbank AB naudai.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Visi kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir byloje esantys įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (LR CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų, o atsakovui atmestų ieškinio reikalavimų daliai (LR CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškinio reikalavimo suma yra 59430,74 Eur. Patenkintų ieškinio reikalavimų suma sudaro 52818,97 Eur ir ji atitinka 88,87 proc. visų ieškininių reikalavimų dalį, atitinkamai atmestų ieškinio reikalavimų dalis lygi 11,13 proc. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 3086 Eur bylinėjimosi išlaidų (1116 Eur žyminis mokestis, 1270 Eur advokato atstovavimo išlaidos, 700 Eur žalos paskaičiavimo ataskaitos parengimo išlaidos), todėl jam iš atsakovo turi būti priteista 2742,53 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 260, 265, 268, 270, 301 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti įvykį, kurio metu ieškovui E. U., a.k. (duomenys neskelbtini) priklausančiam namui, unikalus Nr. 0101-0071-0274, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala, draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo, j.a.k. 11268249, trečiojo asmens (naudos gavėjo) Swedbank AB, j.a.k. 112029651, naudai 52818,97 Eur (penkiasdešimt du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniolika eurų 97 ct) draudimo išmoką.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo, j.a.k. 11268249, ieškovo E. U., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 2742,53 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Šis sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.