Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vitalijos Norkūnaitės, Lino Šiukštos,

gynėjams advokatams Edgarui Staniukaičiui, Gintarui Černiauskui, Gintarei Olšauskaitei, Mindaugui Barkauskui, Mindaugui Dūdai, Danutei Kisinienei, Mindaugui Vagoniui, Augustinui Vaičiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės V. P., nukentėjusiosios V. G. atstovo advokato Gintaro Dabkevičiaus, civilinio ieškovo UAB „E.“ atstovo advokato Deivio Valiulio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. N. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

O. G. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. R. (V. R.) išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. B. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. P. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. M. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. G. ir civilinės ieškovės UAB „E.“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Išteisintajam A. N. iš valstybės priteista 20 210 Eur atlyginti patirtoms proceso išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą argumentai

5.2. Kiti prokurorės skunde nurodyti argumentai, anot gynėjos, yra susiję su aplinkybėmis, kurios skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių. Vertinant apeliacinio skundo argumentus ir jų pagrįstumą, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į kaltinime nurodytas faktines aplinkybes ir kaltinimo ribas, o skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumo vertinami tiek, kiek jie neperžengia kaltinimo ribų. Kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų, taigi bet koks kaltinimo aplinkybių pakeitimas apeliaciniame skunde suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas. Šio proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikalstamų veikų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo bei nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-387/2023).

9. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisių ir laisvių apsaugą, be kita ko, užtikrina tinkamai surašytas kaltinamasis aktas. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tinkamas BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų įgyvendinimas užtikrina kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir kartu apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Pagal kasacinio teismo praktiką kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-435/2013, 2K-319/2014, 2K-161-511/2016, 2K-7-89-511/2023, 2K-100-387/2023).

10. Kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį konstrukcija šioje byloje yra pakankamai sudėtinga, paini ir išplėsta, apimanti platų laikotarpį bei kelis skirtingus etapus, kiekviename kurių aprašomi atskiri atsakomybėn patrauktų asmenų atlikti veiksmai, kurių teisėjų kolegija nekartoja, šioje vietoje akcentuodama tik tas kaltinimo dalis, kurios apibūdina inkriminuojamo nusikaltimo esminius momentus ir padeda suvokti visą bendrą situaciją:

23. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad A. N., kaip UAB „N. p. “ de jure vadovas, turėjo fiduciarines pareigas veikti išimtinai įmonės interesais, būti lojaliam, veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, nesudarinėti (nepasirašinėti) akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampančių, nelogiškų, ekonomiškai nepagrįstų ir bendrovei nenaudingų sandorių (CK 2.87 straipsnis). Todėl esant nustatytiems nusikaltimo, nustatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymiams jis išliktų tinkamu subjektu.

24. BPK 255 straipsnis apibrėžia ir nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-648/2020). Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2012, 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-265-693/2015, 2K- 42- 942/2016, 2K-7-162-303/2019).

25. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-42-942/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-278-788/2018). Vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kita vertus, tokiu atveju apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020). Tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). Po to, kai byla dėl konkrečių kaltinamųjų ir nusikalstamų veikų yra perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje, bylos nagrinėjimo metu teisme kaltinimas nustatyta tvarka gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas. Jeigu byloje pareiškiamas prašymas keisti kaltinimą, kuriame nurodomos visiškai kitos veikos faktinės aplinkybės ir veikos kvalifikavimas, tai reiškia ne kaltinimo keitimą, o naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimą. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme apskritai negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

27. Aprašant išteisintiesiems inkriminuojamus veiksmus kaltinime pažymima, jog visi organizuotos grupės nariai žinojo tikrąjį UAB „N. p. “ vardu imamo kredito tikslą – jog šio kredito pagalba gautomis lėšomis bus padengtos asmeninės V. R. ir O. G., taip pat UAB „F. p. “ turtinės prievolės AB X bankas. Tokią aplinkybę taip pat ne kartą akcentuoja ir prokurorė savo apeliaciniame skunde – pavyzdžiui skunde teigiama, jog visos bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad V. R., O. G., kiti kaltinime nurodyti asmenys, veikdami organizuota grupe, iššvaistė O. G., V. R., UAB „F. p. “, J. G. ir UAB „Ū. b. i. g. “ naudai didelės vertės – 19 710 000 Lt (5 708 410, 56 Eur) A. N. patikėtas UAB „N. p. “ pinigines lėšas (2.13 pastraipa)). Turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo, perleidimo trečiajam asmeniui ar kitokio jo praradimo momento. Veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kam kaltininkas perleidžia svetimą turtą ir kas su tuo turtu vėliau atsitiko (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2014, 2K-236-696/2017, 2K-340-693/2018). Taigi, nors UAB „N. p. “ turto iššvaistymas turėtų būti baigtas šiai bendrovei praradus iš AB X bankas gautas pinigines lėšas, tai yra kredito sutarčių pagrindu gautomis piniginėmis lėšomis įsigijus (kaip teigiama kaltinime – bevertes) UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijas (tokią išvadą dėl veikos baigtumo momento skunde daro ir prokurorė (2.13 pastraipa)), tačiau inkriminuojamų veiksmų aprašymas turto perleidimu tretiesiems asmenims kaltinime nesibaigia. Kaltinime aprašomi vėlesni piniginių lėšų pervedimai ir jų panaudojimas O. G. ir V. R., UAB „F. p. “ REPO sandoriams užbaigti. Taigi pagal kaltinimo konstrukciją ir prokurorės skundo argumentus V. R. ir O. G. organizavo UAB „N. p. “ turto iššvaistymą, kurio pasėkoje iššvaistytos piniginės lėšos atsidūrė jų asmeninėse banko sąskaitose (buvo jų nuosavybėje) ir buvo panaudotos V. R. ir O. G. asmeninėms prievolėms vykdyti, o taip pat ir UAB „F. p. “ prievolei įvykdyti (apie tai plačiau bus pasisakyta vėliau nutartyje). Kaip galima spręsti, išteisintiesiems suformuluotame ir pateiktame kaltinime UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijų įsigijimas savaime nėra laikomas neteisėtu (nes kaltinime nurodyta veika tuo nesibaigia), jei vėliau nagrinėjamų įvykių eigoje nebūtų sudaryti kitisandoriai, kurių pasėkoje V. R., O. G. ir UAB „F. p. “ nebūtų gautomis lėšomis atpirkę AB Y bankas akcijų. Tačiau UAB „Ū. b. i. g. “, UAB „F. p. “ gautų už akcijas piniginių lėšų (turto) tolesnio perleidimo (ne)teisėtumo klausimai nei kaltinime, nei prokurorės ar kituose apeliaciniuose skunduose nebuvo ir nėra vertinami, analizuojami, dėl šių bendrovių turto iššvaistymo, pasisavinimo ar kitų nusikalstamų veikų kaltinimai niekam nereiškiami. Tokia kaltinimo formuluotė, teisėjų kolegijos vertinimu, savo esme, logika atitiktų BK 183 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo (turto pasisavinimo) sudėtį, nes iššvaistant turtą jis neteisėtai perleidžiamas tretiesiems asmenims, o šiuo atveju turtas pirmiausia atitenka V. R. ir O. G. (taip pat ir UAB „F. p. “), tai yra neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu, o tik po to šis turtas nukreipiamas asmeniniams poreikiams tenkinti – šiomis piniginėmis lėšomis (turtu) išperkamos minėtiems asmenims priklausančios AB Y bankas akcijos. Tačiau nei apeliaciniuose skunduose, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prašymas keisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, taip pat kvalifikuoti išteisintųjų veiksmus kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, teikiamas nebuvo. Juose buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, nesutinkama su kaltinamųjų išteisinimu, prašoma panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir visus kaltinamuosius nuteisti pagal jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dar daugiau, tokia išplėsta, sudėtinga ir prieštaringa kaltinimo formuluotė labai apsunkino ir išteisintųjų gynybos pozicijas. Tai labai aiškiai matyti iš jų gynėjų baigiamųjų kalbų (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme) turinio. Bet kokiu atveju, tiek turto iššvaistymo, tiek turto pasisavinimo atveju turi būti nustatyti visi šių nusikalstamų veikų sudėties požymiai.

Dėl turto perleidimo neteisėtumo ir turtinės žalos

28. Būtini turto iššvaistymo, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra turto perleidimo neteisėtumas ir turtinės žalos padarymas. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-44-788/2019). Turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-234-699/2017, 2K-302-489/2017, 2K-7-648/2019). Vienas iš požymių, kuriuo remiantis gali būti konstatuojamas turto perleidimo neteisėtumas, yra ir tokio turto perleidimas neatlygintinai. Turto perleidimo neatlygintinumas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017, 2K-7-648/2019, 2K-89-303/2022). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad turto savininkas ar teisėtas valdytojas patyrė realios žalos dėl kaltininko veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-196-788/2017, 2K-179-697/2018).

29. Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, nagrinėjamo kaltinimo esmė – UAB „N. p. “ vardu per kelis kartus iš AB X bankas paimto kredito panaudojimas V. R., O. G. ir UAB „F. p. “ turtinėms prievolėms AB X bankas padengti, tokiais veiksmais iššvaistant UAB „N. p. “ 19 710 000 Lt (5 708 410,56 Eur) vertės turtą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir šių aplinkybių iš esmės neginčija nei valstybinis kaltintojas, nei išteisintieji), jog AB X bankas 2012 m. spalio–gruodžio mėnesiais suteikė UAB „N. p. “ kreditą, kurio bendra suma – 26 000 000 Lt. Tiek rašytiniai bylos įrodymai, tiek pačių išteisintųjų parodymai šiuo atveju patvirtina, jog iš AB X bankas gautas kreditas buvo panaudotas taip:

29.1. 2012 m. spalio 15 d. UAB „F. p. “ ir UAB „N. p. “ sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „N. p. “ įsigijo iš UAB „F. p. “ uždarosios akcinės bendrovės „T. “ akcijų už 10 710 000 Lt (3 t., b. l. 130, 131);

30. Prokurorė skunde nurodo, jog abi finansinio turto – akcijų pirkimo-pardavimo sutartys UAB „N. p. “ buvo ekonomiškai nenaudingos, savo esme neatlygintinos, kadangi UAB „T. “ akcijų vertė sandorio sudarymo metu nebuvo užtikrinta jokiu ilgalaikiu nekilnojamuoju turtu (2.11. pastraipa), o UAB „D. a. “ sandorio sudarymo dieną buvo nemoki (2.12. pastraipa). Tuo tarpu kaltinime aprašant išteisintiesiems inkriminuotus veiksmus sandorių neatlygintinumas ir neteisėtumas siejamas su tuo, kad UAB „N. p. “ įsigijo bevertes UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijas. Iš tiesų, beverčio turto įgijimas (piniginių lėšų perleidimas neatlygintinai), remiantis anksčiau aptarta teismų praktikoje susiformavusia pozicija, yra vienas iš požymių, kuriuo remiantis gali būti konstatuojamas turto perleidimo neteisėtumas. Išvados, jog UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijų įsigijimo sandoriais įgytos bevertės akcijos (tai yra, bevertis turtas), byloje surinkti duomenys nepatvirtina.

31.2. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus nenustatyta, kad 2012 m. spalio 15 d. UAB „T. “ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis dėl 9 604 636 vienetų akcijų įsigijimo už 10 710 000 Lt galėjo turėti įtakos UAB „N. p. “ nemokumui (specialisto išvados ketvirtas klausimas);

31.3. Pagal pateiktus UAB „D. a. “ apskaitos registrus nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 31 d. pradelsti UAB „D. a. “ įsipareigojimai buvo didesni negu pusė apskaitoje užregistruoto turto vertės, bendrovė nevykdė įsipareigojimų kredito įstaigoms, valstybės biudžetui, atlyginimų išmokėjimo darbuotojams, tiekėjams. Nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „D. a. “ buvo nemoki (specialisto išvados antras klausimas);

31.4. UAB „N. p. “ 2012 m. gruodžio 12 d. UAB „D. a. “ akcijų įsigijimas galėjo turėti įtakos UAB „N. p. “ nemokumui, nes akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu UAB „D. a. “ turėjo finansinių problemų (specialisto išvados ketvirtas klausimas).

32. Vertinant specialisto padarytas išvadas pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju tyrimą atlikęs specialistas nustatinėjo bendrovių mokumą/nemokumą, o ne šių bendrovių akcijų vertę. Bendrovės mokumas ir bendrovės akcijų vertė nėra tapačios sąvokos. Inkriminuojamų veiksmų metu galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas nustatė, jog įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumas – tai sąlyga, kuri turi būti nustatyta, siekiant iškelti konkrečiai įmonei bankroto bylą (ar siekiant kreditoriams vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019).

33. Aktualiu laikotarpiu, tai yra, 2012 m. spalio–gruodžio mėnesiais, nei UBA „T. “, nei UAB „D. a. “ atžvilgiu bankroto procesas pradėtas nebuvo, bendrovės užėmė tam tikrą vietą rinkoje (tame tarpe UAB „Ū. b. i. g. “ verslo modelyje, kuris bus aptartas vėliau nutartyje), vykdė veiklą, turėjo turto, taigi šių bendrovių akcijų negalima laikyti bevertėmis (juolab neatlikus jokio specialių žinių reikalaujančio tyrimo). Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju tyrimą atlikęs specialistas 2016 m. gegužės 20 d. išvadoje vertino tik UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ mokumą, kuris pats savaime nelemia šių bendrovių akcijų vertės. Be to, bendrovių mokumas buvo nustatytas 2012 m. gruodžio 31 d., kuomet šių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutartys atitinkamai sudarytos 2012 m. spalio 15 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d. Taigi UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ mokumas aptarinėjamų sandorių sudarymo momentu nustatytas (vertintas) nebuvo. Tuo tarpu bendrovės mokumo ar nemokumo nustatymui įtakos gali turėti ir viena diena, vienas sudarytas sandoris. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinant aptartas nuostatas dėl skirtingų įmonės mokumo ir tokios įmonės akcijų vertės sąvokų, teisėjų kolegija, spręsdama dėl UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijų įsigijimo sandorių ekonominio pagrįstumo bei šių sandorių atlygintinumo (tai yra, ar akcijos, kaip teigiama kaltinime, išties buvo bevertės), vertins ne tik 2016 m. gegužės 20 d. specialisto išvadą, bet ir kitus byloje ištirtus įrodymus.

35. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog UAB „T. “ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1555-658/2015). Šioje teismo nutartyje, be kita ko, buvo pažymėta, jog visą UAB „T. “ turtą sudaro gautinos sumos bei kitų įmonių akcijos, daugiau jokio kito turto įmonė neturi. Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 31 d. sprendime, kuriuo BUAB „T. “ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus dėl bankroto, taip pat pažymėta, jog faktiškai UAB „T. “ vykdyta veikla buvo prekyba finansiniu turtu. Įmonė kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturėjo, o visą jos turtą sudarė kitų įmonių akcijos ir debitoriniai įsiskolinimai (civilinė byla Nr. B2-53-658/2020). Taigi prokurorės skundo teiginys, jog UAB „T. “ akcijų vertė sandorio sudarymo metu (UAB „N. p. “ įsigyjant šios įmonės akcijas) nebuvo užtikrinta jokiu ilgalaikiu nekilnojamuoju turtu, pagrįstas. Visgi vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, jokiu būdu negali būti laikoma rodikliu (o juo labiau lemiamu) sprendžiant apie tokios bendrovės akcijų vertę. Kaip nustatyta minėtoje 2016 m. gegužės 20 d. specialisto išvadoje, UAB „T. “ 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo turto viso už 60 283 324 Lt sumą. UAB „T. “ valdomos kitų bendrovių akcijos (tame tarpe pelningai veikiančios ir didelės vertės turtą turinčios UAB „K. a. “ kontrolinis akcijų paketas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-486-798/2016)), teismo vertinimu, negali būti laikomos beverčiu turtu, atitinkamai ir pačios UAB „T.“ akcijos negali būti laikomos bevertėmis.

36. Tokią teismo išvadą patvirtina ir procesas dėl UAB „T. “ bankroto, kuris nagrinėjamu atveju buvo pripažintas tyčiniu. Pripažinus UAB „T. “ bankrotą tyčiniu konstatuota, kad UAB „T. “ vadovas sudarė aiškiai neracionalius, rizikingus, ekonomiškai nenaudingus, sunkinančius įmonės turtinę padėtį ir pažeidžiančius kreditorių interesus sandorius, tačiau svarbu pažymėti, kad visi minėti sandoriai, kaip matyti iš priimtų sprendimų turinio, buvo sudaryti ne 2012 m. (tai yra, šiai bylai aktualiu laikotarpiu), o gerokai vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-486-798/2016 apygardos teismo sprendimas pripažinti UAB „T. “ bankrotą tyčiniu paliktas nepakeistas. Taigi 2012 m., kuomet UAB „N. p. “ įsigijo šios bendrovės akcijas, UAB „T. “ buvo veikiantis juridinis asmuo, valdantis pakankamai didelės vertės turtą (kitų bendrovių akcijas), neatsitiktinai ir 2016 m. gegužės 20 d. specialisto išvadoje ši bendrovė įvertinta kaip buvusi moki.

37. Nors 2016 m. gegužės 20 d. specialisto išvadoje pažymėta, kad UAB „D. a. “ 2012 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimos UAB „D. a. “ akcijų vertės šių akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną, taip pat pagrįstai vertino kitus rašytinius įrodymus (ne tik jau minėtą 2016 m. gegužės 20 d. specialisto išvadą). Pavyzdžiui, 2012 m. gruodžio 27 d. UAB „B. t. v. a.“ nustatė 145 000 vnt. UAB „D. a. “ akcijų rinkos vertę – 6 490 000 Lt (49 t., b. l. 13, 14). Tuo tarpu UAB „N. p. “ 2012 m. gruodžio 12 d. įsigijo 200 000 vnt. šios bendrovės akcijų už 9 000 000 Lt.

38. Tam tikra UAB „D. a. “ veiklos analizė (taip pat ir aktualiu laikotarpiu, tai yra, 2012 m., kuomet buvo sudaryta šios bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartis) yra pateikta UAB „D. a. “ bankroto administratoriaus ataskaitoje (44 t., b. l. 6–20). Šioje ataskaitoje pažymėta, jog UAB „D. a. “ per akcininkus ir akcininkų akcininkus priklausė AB Y bankas finansinei grupei ir buvo sudėtinė šios grupės verslo dalis. 2013 m. vasario 12 d. buvo apribota AB Y bankas veikla ir paskirtas laikinasis administratorius. 2013 m. gegužės 2 d. AB Y bankas iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, įvertinęs UAB „D. a. “ mokumo rodiklių reikšmes, padarė išvadą, jog bendrovė 2013–2014 metais savo disponuojamomis lėšomis, esant būtinumui, būtų galėjusi padengti tik dalį savo įsipareigojimų. Tai yra, įmonės finansinis stabilumas buvo nepakankamas. Tačiau kaip pažymėta ataskaitoje, šį bendrovės nemokumą ir finansinį nestabilumą galėjo nulemti nuostolinga veikla būtent nuo 2013 metų (o ne šioje byloje aktualiu laikotarpiu, tai yra, 2012 m.). Įvertinęs UAB „D. a. “ laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų sudarytus reikšmingus sandorius, bankroto administratorius padarė išvadą, jog absoliuti dauguma sandorių buvo sudaryti iki AB Y bankas veiklos sustabdymo ir bankroto bylos iškėlimo. Akcijų pirkimo-pardavimo sandoriai jų sudarymo metu buvo laikomi nepažeidžiančiais įmonės ir jos kreditorių interesų. Tai reiškia, kad UAB „D. a. “ verslo grupėje atliko aptarnaujančios įmonės funkcijas ir šie sandoriai, nors ir rizikingi, atitiko visos verslo grupės interesus. Finansinę grupę valdančiam ir kontroliuojančiam AB Y bankas iškėlus bankroto bylą, iš esmės pasikeitė kreditorių ir partnerių pozicijos, tad įmonės veikla gali būti vertinama kaip rizikinga. Bankroto administratorius padarė išvadą, jog UAB „D. a. “ nemokumą ir negebėjimą atsiskaityti su kreditoriais lėmė AB Y bankas bankrotas ir ilgalaikio finansinio turto vertės praradimas.

39. Taigi, kaip matyti, UAB „D. a. “ nemokumą bankroto administratorius siejo su AB Y bankas 2013 metais iškelta bankroto byla. UAB „D. a. “ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2012 metais. Duomenų apie tai, kad jau tuo metu AB Y bankas, kurio grupei priklausė ir UAB „D. a. “, grėsė bankrotas, bylos medžiagoje nėra. Atvirkščiai, iš byloje esančio 2012 m. lapkričio mėn. Lietuvos banko pranešimo, pateikto Lietuvos Respublikos Seimui, matyti, kad visi bankai (taigi ir AB Y bankas), 2012 m. spalio 1 d. duomenimis, vykdė visus veiklos riziką ribojančius normatyvus (48 t., b. l. 79–101).

40. Svarbias aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijų vertės nagrinėjamų sandorių sudarymo metu, patvirtinančias anksčiau nutartyje aptartus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodė ir šioje byloje apklausti asmenys, dirbę UAB „Ū. b. i. g. “ arba šios grupės kontroliuojamose (dukterinėse) įmonėse. Liudytoja R. M. paaiškino, kad UAB „D. a. “ vykdė veiklą, kuri gaudavo pakankamai pajamų iš patalpų nuomos, o visos šios bendrovės akcijos turėjo tam tikrą vertę. Akcijos neteko vertės po AB Y bankas bankroto. Liudytoja A. M. paaiškino, kad UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijų pirkimas–pardavimas buvo įprastas sandoris. UAB „T. “ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo šabloninė, o akcijų skaičių ir kainą, atsiskaitymo terminus, t. y. sandorio esmę, jai turėjo pasakyti R. M.. Ruošiant UAB „D. a. “ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį duomenis jai perdavė taip pat R. M.. AB Y bankas veiklos sustabdymas UAB „Ū. b. i. g. “ veiklai turėjo didelės įtakos, nes tos įmonės, kurios turėjo kreditus banke, negalėjo toliau būti finansuojamos, įvyko susijusių įmonių bankrotai. AB Y bankas bankrotas sąlygojo ir ne vienos UAB „Ū. b. i. g. “ dukterinės įmonės bankrotą. Liudytoja T. K. paaiškino, kad nesutinka su teiginiu, jog UAB „T. “ akcijos buvo bevertės, nes įmonė 100 proc. valdė UAB „B. l.“ akcijų paketą, o ši įmonė valdė nekilnojamąjį turtą Škotijoje, kur buvo vystomi verslo projektai. Žino, kad įmonė bankrutavo, nes užstrigo labai didelė sutartis viename iš Ukrainos bankų. UAB „T. “ finansinė padėtis 2012 m. buvo nebloga, nes tos sutartys, kurios buvo sudaromos akcininkų sprendimu per UAB „Ū. b. i. g. “, buvo pelningos. Liudytoja V. K., UAB „D. a. “ direktorė, paaiškino, kad bendrovė turėjo nekilnojamojo turto Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje. UAB „D. a. “ nemokumą ir bankrotą lėmė AB Y bankas griūtis, kadangi šis bankas buvo pagrindinis patalpų nuomininkas, kuriam žlugus, UAB „D. a. “ neteko pagrindinio pajamų šaltinio. Parodymus dėl UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijų vertės taip pat davė liudytoja A. K., kuri nurodė, jog 2012 m. UAB „D. a. “ ir UAB „T. “ akcijos tikrai turėjo finansinę vertę, ypač UAB „D. a. “, ši įmonė visą laiką valdė nekilnojamąjį turtą, turėjo įvairių projektų, valdė turtą Vilniuje. Tai buvo įmonė su dideliu įstatiniu kapitalu, projektais ir nekilnojamuoju turtu.

41. Nors konkrečių aplinkybių dėl UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijų vertės V. B. (beje, buhalterė, tai yra susipažinusi su bendrovės finansiniais dokumentais) nenurodė, ši išteisintoji irgi teigė, jog abi minėtos bendrovės aktualiu laikotarpiu buvo mokios.

42. Aptarti parodymai patvirtina, jog tiek UAB „T. “, tiek UAB „D. a. “ buvo veiklą vykdantys juridiniai asmenys, kurių veikla buvo sutrikdyta 2013 metais. 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas, nustatęs, kad AB Y bankas įsipareigojimai didesni už turto vertę ir kyla pavojus indėlininkų interesams, laikinai apribojo šio banko veiklą, o 2013 m. vasario 18 d. pripažino AB Y bankas nemokiu. Kaip minėta, rašytiniai byloje esantys dokumentai (civilinio proceso tvarka priimti sprendimai dėl UAB „T. “ bankroto, UAB „D. a. “ bankroto administratoriaus ataskaita) taip pat patvirtina, jog su (neišsprendžiamais) finansiniais sunkumais šios bendrovės susidūrė būtent po AB Y bankas bankroto. Tuo tarpu 2012 m., kuomet buvo sudarytos šių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, tiek UAB „T. “, tiek UAB „D. a. “ buvo veikiančios įmonės, valdančios atitinkamą turtą (UAB „T. “ atveju – daugiausia finansinį, UAB „D. a. “ atveju – nekilnojamąjį). Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinimas, neva UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijos sandorių sudarymo metu buvo bevertės, nepasitvirtino.

43. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, jog 2012 metais, kuomet buvo atlikti veikos inkriminavimui reikšmę turintys veiksmai, aplinkybės dėl galimų AB Y bankas veiklos problemų išteisintiesiems, išskyrus V. R. ir O. G., nebuvo žinomos (tokią aplinkybę patvirtinančių duomenų bylos medžiagoje nėra). Kaip patvirtina liudytojų parodymai ir kiti rašytiniai parodymai, 2012 metais buvo vykdomas AB Y bankas paskolų restruktūrizavimo procesas:

43.1. Liudytoja R. M. paaiškino, jog 2012 m. pabaigoje prasidėjo kalbos apie AB Y bankas ir AB X bankas sujungimą, tuo tikslu buvo vykdomas AB Y bankas paskolų restruktūrizavimas, vyko derybos su pagrindiniu AB X bankas akcininku – E banku, šiame procese dalyvavo advokatų kontora „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojos teigimu, REPO sandorių užbaigimas buvo reikalingas AB Y bankas ir AB X bankas sujungimui.

43.2. Aplinkybę, jog 2012 m. vyko AB Y bankas paskolų restruktūrizavimo procesas, kurio vienas iš veiksmų – AB Y bankas akcijų atpirkimas iš AB X bankas, patvirtino ir liudytoja A. K..

43.3. Liudytojai, AB X bankas valdybos pirmininkas A. B. bei stebėtojų tarybos pirmininkas A. S. irgi nurodė, jog pagrindinis AB X bankas akcininkas – E bankas, 2012 metais svarstė galimybę sujungti abu bankus.

44. Jog REPO sandorių užbaigimas buvo būtina sąlyga siekiant sujungti minėtus bankus, nurodė ir O. G.. Ši išteisintoji taip pat pateikė minėtos advokatų kontoros „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras už teisines paslaugas, išrašytas akcinei bendrovei Y bankas, jas detalizuojančias paslaugų ataskaitas, iš kurių matyti, jog 2012 metais teisinė pagalba dėl AB Y bankas paskolų restruktūrizavimo plano išties buvo teikiama (47 t., b. l. 19–90).

45. Kasacinis teismas savo praktikoje aiškina, kad juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Pažymėtina, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Suprantama, kad tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys egzistuoti pačiai civilinei apyvartai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011, 3K-3-536/2013, e3K-3-375-611/2017). Sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008).

46. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta anksčiau nutartyje, UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ ne tik akcijų vertę, bet ir akcijų įsigijimo ne/naudingumą reikia vertinti atsižvelgiant ir į visos UAB „Ū. b. i. g. “ ir jos kontroliuojamų įmonių verslo modelį bei finansinę situaciją. Įmonių grupę identifikuoja du požymiai – grupės narių pliuralizmas ir įmones siejantys kontrolės ar vieningo valdymo ryšiai. Šie požymiai lemia, kad įmonių grupių reguliavimas įvairiose šalyse gali būti paremtas viena iš dviejų doktrinų: 1) grupės įmonių atskirumo doktrina ir 2) vieno verslo subjekto doktrina (UNCITRAL. Legislative Guide On Insolvency Law. Part III: Treatment of Enterprise Groups in Insolvency. New York, 2012, p. 16):

46.1. Įmonių atskirumo doktrina grindžiama nuostata, kad visos grupės įmonės yra laikomos savarankiškais juridiniais asmenimis. Ši doktrina paremta ribota akcininkų atsakomybe ir įmonės valdymo organų fiduciarinėmis pareigomis tik konkrečiai įmonei. Šiuo atveju motininė (patronuojanti) įmonė yra traktuojama kaip akcininkė, kuri rizikuoja tik turimų akcijų verte ir neatsako už dukterinės įmonės įsipareigojimus. Įmonių atskirumas reiškia, kad įmonė įgyja savo teises ir pareigas, nepriklausomai nuo to, kas valdo jos akcijas ir, ar ji priklauso įmonių grupei. Įmonės įsipareigojimai yra jos skolos ir grupės įmonių turtas negali būti naudojamas kitos įmonės skoloms padengti. Įmonės sudarytos sutartys automatiškai neįtraukia kitų grupės įmonių. Motininė įmonė negali nepaskirstyto dukterinės įmonės pelno laikyti savo pelnu (UNCITRAL. Legislative Guide On Insolvency Law. Part III: Treatment of Enterprise Groups in Insolvency. New York, 2012, p. 16).

46.2. Vieno verslo subjekto doktrina remiasi ekonomine grupės įmonių integracija, kuri įmonių grupę laiko vienu subjektu, siekiančiu bendrų visai grupei, o ne atskiroms įmonėms, tikslų. Tarp įmonių gali būti sudaromos paskolos sutartys, grupės įmonės gali veikti nuostolingai, vykdant vieningą grupės strategiją, turtas ir įsipareigojimai gali įvairiais būdais judėti tarp grupės narių (UNCITRAL. Legislative Guide On Insolvency Law. Part III: Treatment of Enterprise Groups in Insolvency. New York, 2012, p. 16).

47. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) įmonių grupės sąvoka nėra pateikiama, tačiau įtvirtinti patronuojančios ir dukterinės bendrovės apibrėžimai (ABĮ 5 straipsnis), leidžiantys teigti, kad ABĮ pripažįsta tam tikrą juridinių asmenų priklausomybę vienas nuo kito. Įmonės grupės identifikavimas ABĮ iš esmės apibrėžtas per kontrolės kriterijų: kontrolė, kuri gali būti tiesioginė ir netiesioginė, apibrėžiama per balsų daugumos įmonėje turėjimą, teisę rinkti įmonės vadovą, daugumą valdymo ar priežiūros organo narių, teisę spręsti kaip panaudoti daugiau kaip pusę tos įmonės dalyvių balsų pagal sutartis su kitais įmonės dalyviais. Tačiau nei ABĮ, nei CK nėra įtvirtinti jokie patronuojančios (motininės) įmonės ar įmonių grupės teisinio reguliavimo ypatumai. Priešingai, laikoma, kad kiekvienas juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis), taigi pripažįstamas kiekvieno juridinio asmens atskirumas ir subjektiškumas, o CK 2.50 straipsnio 3 dalis numato tik subsidiarią akcininkų atsakomybę, kylančią dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Taigi Lietuvos civilinėje teisėje įmonių grupių reguliavimas yra paremtas grupės įmonių atskirumo doktrina, kuri reiškia, kad visos grupės įmonės yra laikomos savarankiškais juridiniais asmenimis.

48. Tai, kad UAB „Ū. b. i. g. “ įmonių valdymo ir veikimo modelis, kuris, kaip galima suprasti iš šioje byloje nustatytų aplinkybių, buvo paremtas būtent vieno verslo subjekto doktrina, neatitinka Lietuvoje įtvirtinto teisinio reguliavimo (aptartų CK, ABĮ nuostatų), teisėjų kolegijos vertinimu, savaime negali būti laikomas pavojinga ir baudžiamajame įstatyme uždrausta veika. Kad vieno ekonominio modelio (verslo subjekto) doktrina taikoma praktikoje, patvirtina tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų sprendimai. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021, nagrinėdamas klausimą dėl konkurencijos teisės pažeidimų, pripažino, jog bendrovės „Norfos mažmena“ ir „Rivona“ dėl tarpusavio sąsajų laikytinos vienu vienetu, ir pažymėjo, jog būtų nepagrįsta netaikyti mažmeninės prekybos įmonei „Norfos mažmena“ atsakomybės vien dėl to, kad už ją sutartis sudaro ir įstatyme numatytus draudžiamus veiksmus atlieka su ja tiek per akcijas, tiek faktiškai susijusi bendrovė „Rivona“. Jog sąvoka „įmonė“ gali apimti bet kokį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą, ir reiškia ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai arba juridiniai asmenys, yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (sprendimas byloje C-882/19).

49. Vertindama išteisintųjų veiksmus, kaip atliktus UAB „Ū. b. i. g. “, ar atskirų jos kontroliuojamų (dukterinių) įmonių interesais, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013). Nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-16-628/2018). Konstitucinėje doktrinoje taip pat konstatuota, jog nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

50. Remiantis teismų praktika, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-285/2013, 2K-46-699/2018).

51. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, UAB „N. p. “ sudarė dvi kredito sutartis su AB X bankas, kurių pagrindu per kelis kartus gavo iš šio banko 26 000 000 Lt kreditą. Tiek sprendimas kreiptis dėl šio kredito suteikimo, tiek sprendimai užtikrinti šį kreditą įkeičiant UAB „N. p. “ priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo priimti UAB „N. p. “ akcininkų. Bendrovė, kredito sutarčių pagrindu gavusi lėšas pagal AB X bankas suteiktą kreditą, panaudojo šias lėšas pagal paskirtį – įsigydama UAB „T. “ ir UAB „D. a. “ akcijas ir sumokėdama už šias akcijas atitinkamai UAB „F. p. “ ir UAB „Ū. b. i. g. “. Piniginių lėšų, tai yra turto perleidimo sandorių faktas buvo išviešintas, užfiksuotas UAB „N. p. “ dokumentuose, jokie dokumentai klastojami nebuvo, skolų kreditoriams tokiu būdu nebuvo siekiama išvengti, kredito, pirkimo-pardavimo sutarčių, taip pat ir vėliau sekusių (sudarytų) sutarčių šalys yra aiškiai identifikuojamos. Jeigu keliamas klausimas dėl to, ar akcininkų priimtas sprendimas pirkti akcijas yra pagrįstas (racionalus, protingas, sąžiningas), CK 2.82 straipsnio 4 dalyje numatyta teisė kreiptis į teismą civiline tvarka, siekiant pripažinti akcininkų sprendimą negaliojančiu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju į teismą kreiptasi nebuvo, nei minėti akcininkų sprendimai, nei kredito sutartys, nei akcijų pirkimo-pardavimo sutartys civilinio proceso tvarka nėra nuginčytos, panaikintos ar pripažintos negaliojančiomis. Jų, beje, neginčijo ir civiliniu ieškovu šioje byloje pripažinta UAB „E.“. Ypatingai svarbu pažymėti, kad ši bendrovė, be kita ko, tiek tiesiogiai, tiek per susijusias įmones – UAB „E.“ akcininkus (ypatingai UAB „A. t. v. “), buvo UAB „N. p. “ akcininkė (balsuojant UAB „N. p. “ 2012 m. spalio 19 d. akcininkų susirinkime kontroliavo 39,78 proc. balsų, t. y. 53,91 proc. susirinkimo balsų, o 2012 m. gruodžio 12 d. akcininkų susirinkime kontroliavo 48,88 proc. balsų, t. y. 59,41 proc. susirinkimo balsų) ir balsavo tiek už sprendimą imti kreditą, tiek už sprendimą šio kredito užtikrinimui įkeisti UAB „N. p. “ priklausantį nekilnojamąjį turtą. Duomenų, kad tokiais sandoriais būtų pažeisti UAB „N. p. “ kreditorių interesai, taip pat nėra. Kiti sandoriai, kurių pagrindu lėšos buvo pervestos iš UAB „Ū. b. i. g. “ sąskaitos į UAB „E.“ sąskaitą, vėliau J. G., civilinio proceso tvarka ginčyti taip pat nebuvo. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad ir EŽTT praktikoje yra nurodyta, jog negalima suprasti situacijos, kaip dvišalis sandoris, kuris yra galiojantis pagal civilinę teisę, gali prilygti neteisėtam ir nekompensuojamam kito asmens nuosavybės paėmimui (sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją, peticijos Nr. 51111/07 ir 42757/07).

52. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o tyčios turėjimas sandorio metu nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-719/2018, 2K-139-719/2022). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sandoriai – kredito sutartys, iš pradžių buvo vykdomi, ką patvirtina palūkanų pagal šias sutartis mokėjimas:

52.1. 2012 m. gruodžio 6 d. UAB „Ū. b. i. g. “ ir UAB „N. p. “ sudarė paskolos sutartį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „N. p. “ buvo paskolinta 61 000 Lt suma (7 t., b. l. 1, 2). Tą pačią dieną UAB „Ū. b. i. g. “ pervedė UAB „N. p. “ 57 000 Lt, o pastaroji sumokėjo 56 65,82 Lt palūkanas už kreditą (7 t., b. l. 7). Likusi paskolos suma buvo pervesta 2012 m. gruodžio 18 d. ir atitinkamai panaudota administravimo mokesčiams apmokėti (7 t., b. l. 8);

52.2. Tokio paties pobūdžio paskolos sutartys buvo sudarytos ir 2013 m. sausio 31 d.: UAB „P.“ uždarajai akcinei bendrovei „N. p. “ paskolino 70 000 Lt sumą, o UAB „F. p. “ – 2 000 Lt sumą (7 t., b. l. 3–6). Tą pačią dieną lėšos buvo pervestos UAB „N. p. “, kuri šiomis lėšomis sumokėjo palūkanas ir delspinigius pagal kredito sutartį (7 t., b. l. 9, 10);

52.3. Nors atitinkamų sutarčių, kurių pagrindu uždarajai akcinei bendrovei „N. p. “ būtų pervedamos atitinkamos sumos 2013 m. vasario–balandžio mėnesiais bylos medžiagoje ir nėra, UAB „N. p. “ banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog tokiu pačiu principu palūkanos ir delspinigiai pagal kredito sutartį buvo mokami ir 2013 m. vasario–balandžio mėnesiais: UAB „K. a. “ 2013 m. vasario 28 d. pervedė UAB „N. p. “ 89 445 Lt sumą, kuri tą pačią dieną panaudota palūkanų ir delspinigių mokėjimui (7 t., b. l. 11, 12), UAB „P.“ 2013 m. balandžio 12 d. pervedė UAB „N. p. “ 87 740 Lt sumą, kuri tą pačią dieną vėlgi panaudota palūkanų ir delspinigių mokėjimui (7 t., b. l. 13, 14).

52.4. Liudytoja A. D., nagrinėjamų įvykių metu buvusi UAB „K. a. “ („Ž.“ arena) direktore, taip pat nurodė, kad O. G. rūpinosi variantais, kaip sumokėti palūkanas už UAB „N. p. “, ieškojo šaltinių ir būdų. Kokiu tikslu buvo paimta paskola nežino, tačiau palūkanų dengimas buvo O. G. interesas, kaip ir visas UAB „N. p. “ nekilnojamas turtas.

53. Duomenų, jog kredito sutarčių sudarymo metu šio kredito paėmimu suinteresuoti asmenys turėjo tikslą negrąžinti šio kredito (taip padarydami žalą UAB „N. p. “), baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Tokių duomenų nėra pateikta ir apeliaciniuose skunduose. Aptartas palūkanų ir delspinigių mokėjimas, priešingai, patvirtina, jog UAB „N. p. “, įsipareigojimų vykdymas – kredito sutarčių vykdymas, trečiųjų asmenų pagalba (UAB „Ū. b. i. g. “ įmonių lėšomis), buvo užtikrintas taip siekiant išvengti nekilnojamojo turto praradimo. Ir vėlgi, toks palūkanų ir delspinigių mokėjimas nutrūko tik po bankroto bylos iškėlimo AB Y bankas. Kad UAB „N. p. “ turimo nekilnojamo turto O. G. ir V. R. nenorėjo prarasti (atvirkščiai, siekė išsaugoti), patvirtina ir kai kurie apklausti liudytojai (A. D., R. M.).

54. BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika gali būti inkriminuota tik tuo atveju, jei nustatyta, kad dėl kaltininko veikos neteisėtai perleidžiant jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą žalos patiria ne bet koks asmuo, o būtent šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas, todėl šios aplinkybės tinkamas nustatymas turi esminę reikšmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2012, 2K-168/2013, 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017, 2K-7-56-511/2020). Tuo tarpu šioje byloje suformuluotuose kaltinimuose kam padaryta žala apskritai nenurodoma. Tik nurodyta, kad civiline ieškove pripažinta UAB „E.“ bei nukentėjusiąja ir civiline ieškove pripažinta V. G.. Tačiau ir šių ieškovų civilinius ieškinius savo baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme prokurorė prašė atmesti. Ir tik savo apeliaciniame skunde prokurorė jau pakeitė poziciją, nenurodydama tokio pakeitimo argumentų, ir prašė tenkinti pareikštus civilinius ieškinius. Kaip minėta, išteisintųjų veiksmais iššvaistant patikėtą svetimą turtą žala pirmiausia galėjo būti padaryta turto savininkei – UAB „N. p. “, o ne kitiems asmenims, tačiau šis būtinasis nusikaltimo sudėties požymis kaltinime net nebuvo inkriminuotas.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio valstybinio kaltinimo pozicijos keitimas, koks įvyko nagrinėjamoje byloje, t. y. prašymas baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teisme civilinius ieškinius atmesti, vėliau apeliacinio skundo padavimas jau prašant priteisti šiuos ieškinius, galėtų būti pateisinamas tik išimtiniais atvejais, kai tuo siekiama ištaisyti akivaizdžią valstybinio kaltintojo padarytą procesinę klaidą, lėmusią teisingumo tikslams akivaizdžiai prieštaraujantį teismo procesinį sprendimą. Tačiau bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti tokią išvadą. Atvirkščiai, teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro apeliacinio skundo tenkinimas susiklosčiusioje situacijoje pažeistų kaltinamųjų teisę į teisingą procesą ir nebūtų suderinamas su baudžiamojo proceso rungimosi principu.

Dėl kredito suteikimo proceso ir AB X bankas darbuotojų veiksmų

56. Pagal BPK 312 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018) nurodyta, kad BPK 312 straipsnio 3 dalis neturi būti aiškinama siaurai, kad civilinis ieškovas gali ginčyti nuosprendžio dalį tik dėl ieškinio dydžio, su ieškiniu susijusius įrodymus ar pan. Civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra neteisėta (baudžiamojoje byloje – nusikalstama) veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Taigi civilinis ieškovas apeliaciniame skunde gali ginčyti teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio pagrindo ir dalyko, tačiau civilinio ieškovo apeliacinio skundo ribas apibrėžia jo procesinis statusas baudžiamajame procese ir įstatymo leidėjo valia nustatyta teisių ir pareigų visuma (pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali ginčyti kaltininko išteisinimą, tačiau tiek, kiek tai susiję su civiliniu ieškiniu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-654/2023).

57. Civilinio ieškovo teisės apeliaciniame procese turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į anksčiau šioje nutartyje aptartas BPK 255 straipsnio nuostatas, susijusias su nagrinėjimo teisme ribomis. Kaip minėta, nors įstatymas ir numato teismui galimybę (taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme) pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos.

58. AB X bankas darbuotojai S. M., V. S. ir P. G. šioje byloje buvo kaltinami padėję iššvaistyti UAB „N. p. “ turtą – AB X bankas šiai bendrovei suteiktą kreditą. Kredito suteikimo procese P. G. jokie veiksmai inkriminuojami nebuvo (kaip neteisėti veiksmai nurodyta tik tai, kad jis atliko finansinius atpirkimo sandorio paskaičiavimus bei suteikė R. M. informaciją apie tai). Aprašant išteisintiesiems S. M. ir V. S. inkriminuojamus veiksmus kredito suteikimo procese kaip neteisėti įvardijami tokie jų veiksmai: jog S. M. AB X bankas Šiaulių filialo Kreditavimo skyriaus viršininkei E. P. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas) davė nurodymus parengti UAB „N. p. “ 2012 m. birželio 30 d. finansinės būklės vertinimą, kuris faktiškai neatitiko tikrosios įmonės būklės, o V. S. 2012 m. spalio 16 d. AB X bankas paskolų komiteto posėdžio metu pritarė Šiaulių filialo direktorės S. M. sprendimui dėl 26 000 000 Lt (7 530 120,48 Eur) kredito išdavimo UAB „N. p. “ ir įtikino kitus paskolų komiteto narius pritarti šiam sprendimui. Kaip matyti, faktiškai AB X bankas darbuotoja S. M. buvo kaltinama davusi nurodymus parengti tikrosios įmonės būklės neatitinkantį UAB „N. p. “ finansinės būklės vertinimą, V. S. – vieno iš paskolų komiteto posėdžio metu įtikinęs kitus paskolų komiteto narius pritarti sprendimui išduoti kreditą UAB „N. p. “.

59. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai pateikti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1233(17) (8 t., b. l. 34–42). Specialistas tyrimo metu vertino AB X bankas valdybos patvirtintas Kreditų juridiniams asmenims suteikimo, administravimo ir grąžinimo bendrąsias taisykles ir padarė išvadą, jog AB X bankas, suteikdamas kreditus UAB „N. p. “, pažeidė tam tikras minėtų taisyklių nuostatas, susijusias su reikalingais pateikti bankui dokumentais. Specialistas taip pat nustatė, jog nebuvo laikytasi minėtų taisyklių 3 dalies 19.1 punkto reikalavimų (kliento, kuriam suteikiamas kreditas, finansinė būklė turi būti labai gera, gera arba patenkinama pagal skolininko finansinės būklės įvertinimo tvarką), kadangi kreditų suteikimo metu UAB „N. p. “ finansinė būklė buvo nepatenkinama. Išvadoje taip pat pripažinta, jog nagrinėjamu atveju kreditai buvo suteikti laikantis minėtose taisyklėse nustatyto reikalavimo dėl nekilnojamojo turto užstato dydžio, kadangi nekilnojamojo turto užstatai viršijo 70 procentų suteiktų kreditų dydžių.

60. Aiški valstybinio kaltintojo pozicija dėl kredito suteikimo proceso ir šio proceso metu priimtų AB X bankas sprendimų buvo išreikšta dar ikiteisminio tyrimo metu, kadangi net ir nustačius minėtus AB X bankas bendrųjų taisyklių pažeidimus, ikiteisminis tyrimas A. B. (AB X bankas valdybos pirmininkas) ir E. P. atžvilgiu dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (tokia veika tam tikru ikiteisminio tyrimo laikotarpiu buvo inkriminuota ir išteisintiesiems) buvo nutrauktas (28 t., b. l. 33–36). Pateikdama argumentus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo A. B. atžvilgiu prokurorė pažymėjo, jog banko pareiga prieš išduodant kreditą yra įvertinti kredito grąžinimo riziką ir imtis atitinkamų priemonių šiai rizikai valdyti. Ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, jog tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta – kredito grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, išlaikant privalomą kredito dydžio ir įkeičiamo turto vertės santykį. Dėl E. P. nutraukdama tyrimą prokurorė pažymėjo, kad nors jos atliktame 2012 m. birželio 30 d. UAB „N. p. “ finansinės būklės vertinime bendrovės būklė buvo įvertinta teigiamai, nors faktiškai finansinė bendrovės būklė buvo nepatenkinama, ši aplinkybė nedaro E. P. veikos nusikalstamos, kadangi surinktų duomenų nepakanka konstatuoti, jog įtariamoji žinojo apie nusikalstamus kitų įtariamųjų ketinimus.

61. Pažymėtina, kad nors specialaus tyrimo metu ir buvo nustatyti tam tikri AB X bankas vidinių taisyklių pažeidimai priimant sprendimą išduoti kreditą UAB „N. p. “, šie pažeidimai nei S. M., nei V. S., nei P. G. šioje byloje neinkriminuojami, tai yra, faktiškai valstybinis kaltintojas paties kredito suteikimo proceso nevertino nei kaip atskiros nusikalstamos veikos, nei kaip veiksmų, sudarančių šioje byloje inkriminuojamo turto iššvaistymo sudėtį ar padedančių įgyvendinti šios sudėties požymius. AB X bankas sprendimai dėl kredito išdavimo yra galiojantys, duomenų, jog tokie sprendimai būtų ginčijami civilinio proceso tvarka, bylos medžiagoje taip pat nėra. Prokurorės apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl kredito suteikimo proceso (reikalingų dokumentų kreditui gauti surinkimo, jų paruošimo), tačiau argumentai, kodėl šiuos veiksmus reikėtų pripažinti neteisėtais, skunde nepateikiami (2.10. pastraipa). Taigi faktiškai pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisėto kredito UAB „N. p. “ suteikimo prokurorės apeliaciniame skunde neginčijama.

62. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis išteisintiesiems pareikštų kaltinimų kontekste, pagrįstai pažymėjo ir tai, jog rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad AB X bankas suteikė UAB „N. p. “ kreditą kolegialiai priimtais sprendimais, tai yra, sprendimą išduoti kreditą priėmė ne tik asmenys, kurie šioje baudžiamojoje byloje kaltinami nusikalstamos veikos padarymu (S. M. ir V. S.), bet ir kiti atsakingi AB X bankas darbuotojai (paskolų komiteto, valdybos nariai), kuriems jokie nusikalstami veiksmai neinkriminuojami ir kurie, beje, patvirtino, jog priimdami sprendimą dėl kredito UAB „N. p. “ išdavimo nei V. S., nei kitų asmenų įtakojami nebuvo. Pažymėtina, jog lemiamas veiksnys AB X bankas išduodant kreditą UAB „N. p. “ buvo būtent šio kredito užtikrinimas. Faktiškai UAB „N. p. “ suteikiamo kredito grąžinimas buvo užtikrintas pakankamos vertės nekilnojamuoju turtu ir šią aplinkybę patvirtina ne tik kredito suteikimo procese dalyvavusių liudytojų parodymai (tarp jų, ir AB X bankas valdybos pirmininko A. B.), bet ir aptarta 2017 m. spalio 30 d. specialisto išvada. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad bankas – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo, galiojusio nagrinėjamoje situacijoje aktualiu laiku, redakcija). Taigi AB X bankas (verslo subjektas) yra pelno siekiantis juridinis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, įvertindamas galimus rizikos veiksnius bankui (kredito negrąžinimą). Nagrinėjamu atveju AB X bankas, kaip jį įpareigoja įstatymas, prieš suteikdamas kreditą, tikrino UAB „N. p. “ turtinę padėtį, gebėjimą grąžinti prašomą suteikti kreditą ir, įvertinęs kredito grąžinimo riziką, sutiko jį suteikti. Net ir nustačius, kad AB X bankas, suteikdamas kreditą UAB „N. p. “, pažeidė atsakingo skolinimo principą, toks pažeidimas baudžiamosios atsakomybės savaime neužtraukia. Dar daugiau, netgi darant išvadą, kad išteisintieji banko darbuotojai – V. S., S. M., P. G. žinojo ir apie galutinius piniginių lėšų (kredito) gavėjus ir tokio gavimo tikslą (finansinio turto atpirkimui), to neužtenka baudžiamajai atsakomybei kilti. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, jog šie asmenys suvokė, kad kartu su kitais išteisintais asmenimis dalyvauja bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje siekiant įgyvendinti bendrą tikslą – iššvaisčius UAB „N. p. “ turtą padengti REPO sandorius ar bent jau nors ir nesiekdami tokių padarinių (žalos kilimo), bet sąmoningai leisdami jiems kilti. Nėra jokių duomenų, kad išteisintieji V. S., S. M., P. G. suprato ar bent bendrais bruožais numatė UAB „N. p. “ gauto kredito panaudojimo nuostolingumą, žalingumą (tai yra realios žalos UAB „N. p. “ padarymą), perleidimą neatlygintinai. Tokių duomenų apeliaciniuose skunduose nenurodė ir šių skundų autoriai. Atvirkščiai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šie išteisinti banko darbuotojai suprato, kad tiek UAB „N. p. “, tiek UAB „T. “ bei UAB „D. a. “ priklauso UAB „Ū. b. i. g. “, žinojo tarp šios bendrovės ir jos kontroliuojamų įmonių realiai veikusį verslo modelį, veiklos organizavimą, artimas sąsajas su AB Y bankas, kuris kaip teigė V. S. ir P. G., tuo metu sėkmingai veikė, banko akcijomis tuo metu buvo prekiaujama biržoje ir kuris buvo netgi didesnis ir geriau vertinamas negu AB X bankas. O tokia turima informacija sudarė įspūdį apie šios grupės didelius finansinius pajėgumus bei neabejotinai formavo V. S., S. M., P. G. išvadas tiek dėl kredito suteikimo pagrįstumo, tiek ir dėl jo grąžinimo realumo.

63. Didelė dalis UAB „E.“ atstovo skundo argumentų yra susijusi su AB X bankas sprendimais išduoti kreditą UAB „N. p. “, tai yra su banko darbuotojų veiksmais išduodant kreditą. Tačiau kaip galima spręsti iš šių argumentų turinio, skunde iš esmės dėstomos kitokios faktinės aplinkybės, kitokie išteisintųjų AB X bankas darbuotojų neteisėti veiksmai, nei nurodyti išteisintiesiems pateiktuose kaltinimuose – UAB „E.“ atstovas dėsto aplinkybes, jo manymu patvirtinančias išvadą, kad AB X bankas darbuotojai kreditą UAB „N. p. “ suteikė neteisėtai, pažeisdami vidinius AB X bankas teisės aktus, Lietuvos banko numatytus normatyvus (4.12., 4.13. pastraipos), šio proceso metu klastodami atskirus AB X bankas dokumentus (4.5., 4.7. pastraipos), atlikdami kitus, kaltinime nenurodytus, veiksmus. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikoma kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Tačiau kitokių, visiškai naujų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo padaryta nurodyta kaltinamajame akte veika, nagrinėjimas šioje byloje pažeistų BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kad prašymus dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo teisme gali teikti tik prokuroras ir nukentėjusysis. Taigi civiliniam ieškovui pagal šias baudžiamojo proceso nuostatas tokia teisė nenumatyta. Be abejonės, ginčydamas išteisinimo nepagrįstumą, civilinis ieškovas gali analizuoti bylos įrodymus, pateikti jų vertinimo versiją, bet, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo dėl faktinių aplinkybių pakeitimo ir kitokių veikos aplinkybių nurodymo, bet koks civilinio ieškovo pateiktas (netgi to tiesiogiai neprašant) kaltinimo esminių faktinių aplinkybių keitimas, siekiant išteisintuosius nuteisti, sunkina tokių asmenų teisinę padėtį ir taip kaltinimas apeliacinės instancijos teisme negali būti keičiamas.

Dėl R. M. pateiktų elektroninių laiškų (susirašinėjimo) atitikimo BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalies reikalavimams

64. BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintos principinės įrodymų leistinumo taisyklės, pagal kurias kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais ir iš teisėtų šaltinių. Tam reikia išspręsti, ar atitinkamų faktinių duomenų šaltinis yra nurodytas įstatyme; ar nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai renkant bei vertinant šiuos faktinius duomenis; o jeigu buvo padaryta procesinių pažeidimų, būtina įvertinti, kokią jie turėjo įtaką informacijos tikrumui ir ar faktiniams duomenims nustatyti buvo panaudoti visi reikiami šaltiniai. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas kaltinamųjų atliktų veiksmų pobūdį bei ne/teisėtumą, be kita ko, pažymėjo, jog kaip patikimo įrodymo nepripažįsta R. M. pateiktų elektroninių laiškų. Nors prokurorė skunde prašo šiais laiškais vadovautis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl R. M. pateiktų elektroninių laiškų vertinimo – nei R. M., nei laiškuose nurodyti kiti adresatai nėra išsaugoję originalaus 2012 metų elektroninio susirašinėjimo, apžiūrint vizualiai matyti, jog pateiktos tų pačių laiškų kopijos (beje, nepatvirtintos įstatymų nustatyta tvarka) skiriasi. Be R. M. kiti laiškuose nurodyti adresatai taip pat negali patvirtinti šio elektroninių laiškų turinio teisingumo. Todėl, nesant galimybės patikrinti elektroninių laiškų autentiškumo pagal BPK 20 straipsnyje įrodymų patikimumui keliamus reikalavimus, šių laiškų turiniu galima remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai.

Dėl teismo šališkumo

65. UAB „E.“ apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, civilinio ieškovo atstovo manymu patvirtinantys, jog skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas.

66. Bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą UAB „E.“ atstovas sieja su tuo, kad skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja be jokio teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo metu rinko duomenis apie UAB „E.“, kurie visiškai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku – UAB „E.“ prašyta pateikti bendrovės dokumentus už 2014–2019 m. laikotarpį, protokolinė nutartis dėl tokio reikalavimo visiškai nemotyvuota. Nurodo, jog remiantis nagrinėjamoje byloje pateiktu kaltinimu, nusikalstamos veikos buvo padarytos ir baigtos 2012–2013 metų laikotarpiu, todėl savarankiškai ieškodama duomenų apie kur kas vėlesnį laikotarpį ir dar dėl asmenų, kurie nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn, teisėja nesilaikė BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatytų bylos nagrinėjime teisme ribų (4.15. pastraipa).

67. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas būtent pagal UAB „E.“ atstovo pareiškimą (1 t., b. l. 1). Kaip paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu, UAB „E.“, kaip UAB „N. p. “ akcininkė, proceso metu ne tik tvirtino patyrusi žalą dėl UAB „N. p. “ vardu paimto kredito panaudojimo, ši bendrovė pati dalyvavo kredito panaudojimo procese – iš pradžių pirkdama atitinkamų bendrovių akcijas iš UAB „Ū. b. i. g. “, vėliau sudarydama kitą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria iš J. G. įsigijo UAB „N. p. “ akcijas ir už šias akcijas pervedė pastarajai atitinkamo dydžio užmokestį. Pažymėtina, jog šių sutarčių pagrindu įvykęs piniginių lėšų pervedimas yra kaltinimo išteisintiesiems dalis. Aplinkybė, jog bylą nagrinėjusi teisėja dėjo pastangas siekdama išsiaiškinti dabartinius UAB „E.“ akcininkus, kurių interesus ginant ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje, tik patvirtina išsamų byloje esančių duomenų nagrinėjimą, o ne tariamą bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

68. Atstovo teigimu, bylą nagrinėjusi teisėja šališkumą parodė ir spręsdama UAB „E.“ atstovo prašymus, didžioji dalis kurių nebuvo tenkinti, tokių sprendimų, kaip nurodo atstovas, nemotyvuojant (4.16. pastraipa). Apeliaciniame skunde UAB „E.“ atstovas išskiria tris teisiamuosius posėdžius pirmosios instancijos teisme, vykusius 2020 m. birželio 16 d., 2020 m. rugsėjo 22 d. ir 2020 m. lapkričio 18 d.

68.1. Kaip matyti iš 2020 m. birželio 16 d. teisiamojo posėdžio protokolo, šio posėdžio pabaigoje UAB „E.“ atstovas nurodė norintis pateikti prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir prijungimo, į ką bylą nagrinėjantis teisėjas nurodė, jog šioje proceso stadijoje (kuomet apklausiami liudytojai) prašymas nebus nagrinėjimas, nurodė, jog atstovas tokį prašymą gali pateikti po liudytojų apklausos (46 t., b. l. 91–109). Ir nors toks bylą nagrinėjusios teisėjos sprendimas neatitinka BPK nuostatų, kad įrodymų tyrimo metu gauti prašymai išsprendžiami, kai jie gaunami, tačiau savaime tai neleidžia spręsti, kad ši teisėja buvo šališka. Juolab, kad UAB „E.“ atstovo advokato Deivio Valiulio prašymas dėl įrodymų tyrimo (liudytojų apklausos, dokumentų išreikalavimo) buvo išnagrinėtas 2020 m. lapkričio 18 d. teisiamojo posėdžio metu, tai yra, baigus liudytojų apklausas, dėl prašymo priimta motyvuota protokolinė nutartis (48 t., b. l. 187–195).

69. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-137/2008, 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020). BPK 270 straipsnyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-17-976/2020). Proceso dalyvių prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-17-976/2020). Pažymėtina, kad, spręsdamas prašymus dėl įrodymų rinkimo, teismas vertina prašymų pagrįstumą įrodinėjimo dalyko ir ribų kontekste. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Minėtos nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pažeistos nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, tiek vertindamas byloje surinktus duomenis, tiek nagrinėdamas proceso dalyvių prašymus, atitinkamus sprendimus priėmė atsižvelgdamas į pareikštų kaltinimų apimtį. Nors UAB „E.“ atstovas Deivis Valiulis proceso metu (taip pat ir apeliacinės instancijos teisme) teikė prašymus, susijusius su AB X bankas kredito išdavimo procesu, šis procesas, kaip minėta, apeliaciniame skunde nurodyta apimtimi nėra ir nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl proceso išlaidų

70. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus dokumentus (51 t., b. l. 45, 46, 163–174), A. N. iš valstybės priteisė 20 210 Eur patirtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Tokia suma, kaip nurodo prokurorė skunde, yra nepagrįstai didelė.

71. Kaip matyti iš išlaidas patvirtinančių dokumentų (sąskaitų už teisines paslaugas, mokėjimo nurodymų patvirtinimų), išlaidos advokato paslaugoms ikiteisminio tyrimo metu apmokėti sudaro viso 6 210 Eur sumą, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pirmosios instancijos teisme – 14 000 Eur (51 t., b. l. 163–174).

72. 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojo BPK 106 straipsnio pakeitimas, įtvirtinęs galimybę išteisintiesiems priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (2022 m. balandžio 12 d. įstatymas Nr. XIV-1011). BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tais atvejais kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184, kuris taip pat įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d., buvo patvirtintos rekomendacijos dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas nedetalizavo konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92-976/2023, 2K-128-648/2023). Atsižvelgiant į tokią kasacinio teismo praktiką, Rekomendacijose nustatytas išlaidų apskaičiavimo taisykles bei jų pagrindu apskaičiuotas išlaidų sumas teisėjų kolegija vertins kitų reikšmingų šiam klausimui išspręsti duomenų kontekste.

73. Vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, maksimalus atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių). Tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, tiek laikotarpiu, kuomet A. N. buvo teikiamos advokato paslaugos ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, šios Rekomendacijos dar nebuvo priimtos. Visgi teisėjų kolegija, vertindama prokurorės apeliacinio skundo argumentus dėl per didelio A. N. priteisto proceso išlaidų dydžio, nustatys orientacinį dydį, koks galėtų būti apskaičiuojamas remiantis minėtomis Rekomendacijomis. Atskirais atvejais pateikiami skaičiavimai kiekvienam atitinkamų metų ketvirčiui, kadangi vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šios bylos proceso metu kito (https://www.tagidas.lt/savadai/9006/):

73.1. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje baigtas 2019 m. vasario mėnesį. Vadovaujantis Rekomendacijų 10.1.1. punktu, atlygintinų išlaidų maksimalus dydis už teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu būtų 1 871,40 Eur (935,7 x 2);

73.2. Bylos procesas pirmosios instancijos teisme baigėsi 2022 m. sausio 20 d., apygardos teismui priėmus skundžiamą nuosprendį. Vadovaujantis Rekomendacijų 10.2. punktu, už procesinių dokumentų rengimą bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu išlaidų dydis būtų 3 995,25 Eur (1 598,1 x 2,5);

73.3. Atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo A. N. gynėja, be kita ko, pateikė duomenis apie valandų skaičių, kuris buvo reikalingas atlikti gynybos veiksmams teisme ir pasirengimui teismo posėdžiams. Remiantis šiais duomenimis, atitinkamais ketvirčiais teismo posėdžiams bei pasirengimui jiems buvo skirtas toks valandų skaičius: 2019 m. III ketvirtį – 14 valandų (6+8), 2019 m. IV ketvirtį – 30 valandų (9+1+4+16), 2020 m. I ketvirtį – 21 valanda (8+13), 2020 m. II ketvirtį – 20 valandų, 2020 m. III ketvirtį – 14 valandų, 2020 m. IV ketvirtį – 10 valandų, 2021 m. I ketvirtį – 20 valandų (7+13), 2021 m. II ketvirtį – 11 valandų (4+7), 2021 m. IV ketvirtį – 32 valandos (16+11+3+1+1). Vadovaujantis Rekomendacijų 10.12. punktu, už atstovavimo teisme ir pasirengimo teismo posėdžiams laiką išlaidų dydis būtų 24 049,54 Eur (14x1262,7x0,1 + 30x1289x0,1 + 21x1317,6x0,1 + 20x1358,6x0,1 + 14x1381x0,1 + 10x1398,5x0,1 + 20x1454,8x0,1 + 11x1524,2x0,1 + 32x1566,4x0,1).

74. Kaip matyti, bendras išlaidų dydis, kuris galėtų būti priskaičiuojamas pagal Rekomendacijose nustatytas taisykles, yra žymiai didesnis nei suma, kurią A. N. priteisė pirmosios instancijos teismas. Vertindama išlaidų būtinumą teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu įtarimų pobūdis ir inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo ne kartą keičiamos: iš pradžių A. N. įtartas BK 206 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymu, vėliau jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (24 t., b. l. 45–47), 2017 m. rugsėjo mėnesį jau įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (24 t., b. l. 62–66), galutinis pranešimas apie įtarimą įteiktas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (24 t., b. l. 114–117). Nors maksimalios išlaidos advokato paslaugoms ikiteisminio tyrimo metu apmokėti pagal Rekomendacijas būtų tik 1 817,40 Eur (šios nutarties 78.1. pastraipa), ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje yra aiškiai per maža. Įvertinus ikiteisminio tyrimo sudėtingumą, įtarimų apimtį ir aptartą jų kaitą, kas apsunkino teisinių paslaugų teikimą ir padidino tokių paslaugų apimtį, taip pat ikiteisminio tyrimo trukmę (pirmasis pranešimas apie įtarimą A. N. įteiktas 2015 m. gegužės mėnesį, byla į teismą su kaltinamuoju aktu perduota 2019 m. vasario mėnesį), atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą valandų skaičių, kuris buvo skirtas teikiant teisines paslaugas A. N. ikiteisminio tyrimo metu (daugiau nei 300 valandų), darytina išvada, jog prašoma priteisti išlaidų suma už paslaugas, suteiktas ikiteisminio tyrimo metu (6 210 Eur), nėra per didelė. Prašomos priteisti išlaidos už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme (14 000 Eur), teismo vertinimu, taip pat yra pagrįstos. Vertinant patirtų išlaidų dydžio pagrįstumą, be jau minėtų aplinkybių, turi būti atsižvelgta ir į didelę bylos apimtį (šiuo metu ją sudaro 56 tomai), į sudėtingą, išplėstą kaltinimo konstrukciją, kas, kaip ir minėtas įtarimų keitimas, taip pat apsunkino teisinių paslaugų teikimą ir padidino tokių paslaugų apimtį. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat bendrą proceso iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo trukmę (pirmasis pranešimas apie įtarimą A. N. įteiktas dar 2015 m. gegužės 5 d., taigi procesas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo truko beveik septynerius metus), teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. N. priteistas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis nėra per didelis, atitinka bylos sudėtingumą ir apimtį, spręstų teisinių klausimų ypatumus, todėl mažinti šio dydžio iki prokurorės prašomos 3 000 Eur sumos pagrindo nėra.

75. A. N. gynėja advokatė Gintarė Olšauskaitė pateikė dokumentus dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme, pagal kuriuos už atsiliepimo šioje byloje parengimą paskaičiuota 3 000 Eur suma, o už teismo posėdžius ir pasiruošimą jiems (dėl prašymų atnaujinti įrodymų tyrimą, pasiruošimas liudytojos apklausai) – 1 000 Eur suma, viso: 4 000 Eur (55 t., b. l. 147, 148).

76. Vadovaujantis atitinkamomis Rekomendacijų nuostatomis, rekomenduojamas atlygintinų išlaidų maksimalus dydis šiuo atveju būtų toks:

76.1. A. N. gynėja nagrinėjamu atveju teikė atsiliepimą į prokurorės apeliacinį skundą (54 t., b. l. 228–244), kuris didžiąja dalimi atitinka šios gynėjos baigiamosios kalbos turinį. Maksimalus išlaidų dydis už tokio procesinio dokumento parengimą skaičiuotinas vadovaujantis Rekomendacijų 10.10. punktu ir sudaro 691,96 Eur (1 729,9x0,4);

76.2. Apeliacinės instancijos teisme vyko 6 teismo posėdžiai, kurie truko ilgiau nei 30 min. (laikas skaičiuojamas vadovaujantis Rekomendacijų 13 punktu). Bendras posėdžių laikas 2022 m. III ketvirtį – 5 valandos, 2023 m. I ketvirtį – 3 valandos, 2023 m. II ketvirtį – 8 valandos (Rekomendacijų 13 punktas). Todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 10.12. punktu, maksimali išlaidų už dalyvavimą šiuose posėdžiuose suma būtų 2 924,89 Eur (5x0,1x1729,9 + 3x0,1x1799 + 8x0,1x1900,3).

77. Kaip matyti, bendras maksimalus rekomenduojamas išlaidų dydis, nustatytas Rekomendacijų pagrindu (3 616,85 Eur), yra mažesnis nei prašoma priteisti suma (4 000 Eur). Be to, kaip išlaidos atsiliepimui parengti gynėjos buvo nurodyta 3 000 Eur suma, kuomet teisėjų kolegija nustatė, jog už šio procesinio dokumento parengimą gali būti skaičiuojama tik 691,96 Eur suma (šios nutarties 76.1. pastraipa). Įvertinus šią sumą, tai, kad atsiliepimas nėra naujai ruoštas, jis didžiąja dalimi atitinka gynėjos baigiamosios kalbos turinį, taip pat gynėjos prašytą priteisti sumą už pasiruošimą posėdžiams ir dalyvavimą juose (1 000 Eur), prašomų priteisti išlaidų suma mažinama iki 1 691,96 Eur (691,96+1000). Įvertinus proceso apeliacinės instancijos teisme trukmę (byla apeliacinės instancijos teisme gauta 2022 m. vasario mėnesį), nagrinėtų klausimų sudėtingumą ir jų apimtį (buvo paduoti trys apeliaciniai skundai, tiek prokurorė, tiek V. G. atstovas prašė pripažinti A. N. kaltu), į apeliacinio proceso baigtį (visi skundai atmetami), darytina išvada, jog tokia priteistinų išlaidų suma yra būtina ir pagrįsta.

78. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą V. R.. Nurodyta išlaidų suma – 1 790 Eur (56 t., b. l. 114–120). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. R. buvo išteisintas, šį sprendimą teisėjų kolegija palieka nepakeistą. BPK 106 straipsnyje nenumatyta galimybė valstybės patirtas teisinės pagalbos išlaidas išieškoti iš išteisintojo (BPK 106 straipsnio 3 dalyje, kaip minėta, numatytas tokių išlaidų atlyginimas išteisintajam). Atsižvelgiant į tai, prašymas atlyginti valstybės patirtas proceso išlaidas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Vaidos Pužauskienės, nukentėjusiosios V. G. atstovo advokato Gintaro Dabkevičiaus ir civilinio ieškovo UAB „E.“ atstovo advokato Deivio Valiulio apeliacinius skundus.

Priteisti išteisintajam A. N. iš valstybės 1 691,96 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt vieno euro devyniasdešimt šešių centų) apeliacinės instancijos teisme patirtoms išlaidoms advokato darbui apmokėti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.