Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2K-123/2007

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-03-20
Bylos Nr.: 2K-123/2007
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Skundas atmestas.

Teisėjai: Rimantas Baumilas (pirm.), Jonas Prapiestis (pran.), Josifas Tomaševičius
Nuteistasis: R. Š.
Civilinis ieškovas: AB „Turto bankas“

Baudžiamoji byla Nr. 2K-123/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6.; 1.1.5.3.; 1.1.5.6.; 1.2.14.9; 1.2.14.10.; 2.1.4.12.; 2.2.5.7.; 2.3.4.; 2.4.2.2.2; 2.4.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant E. Jasionienei,dalyvaujant prokurorui E. Motiejūnui,nuteistajai R. Š.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, padaryto bendrininkų grupe su G. K. ir G. T., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, padaryto bendrininkų grupe su G. K., G. T., E. Ž., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, padaryto bendrininkų grupe su G. K., G. T., V. B., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, padaryto bendrininkų grupe su G. K. ir G. T., padedant E. K., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, padaryto bendrininkų grupe su G. K. ir G. T., padedant E. G., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, padaryto bendrininkų grupe su G. K. ir G. T., padedant D. K., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, padaryto bendrininkų grupe su G. K. ir G. T., padedant J. P., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, padaryto bendrininkų grupe su G. K. ir G. T., padedant A. K., – vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, padaryto bendrininkų grupe su G. K. ir G. T. – vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė R. Š. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę iš dalies sudėjus su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžiu R. Š. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, R. Š. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleista. Civiliniam ieškovui AB „Turto bankas“ pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas spręsti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 23 d. nuosprendis, kuriuo nuteistosios R. Š. apeliacinis skundas atmestas, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendis pakeistas. R. Š. nusikalstamos veikos, už kurių padarymą ji nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, kvalifikuotos kaip viena tęstinė veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. R. Š. nusikalstamos veikos, už kurių padarymą ji nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, kvalifikuotos kaip viena tęstinė veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Kita Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalis dėl R. Š. palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir G. T., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistosios, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendžiu R. Š. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko akcininku bei valdybos pirmininku G. T., taip pat savo žinioje turėjusiu banko turtą, ir įgyvendindama G. K. parengtą bei su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą, 1995 m. spalio 31–gruodžio 7 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis Vilniaus miesto Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo G. T. asmeninių piniginių lėšų (1 580 800 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurių dalį (1 100 000 Lt) G. T. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdamas už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su G. T. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1263, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi G. T. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 355 800 Lt. UAB „Salava“ 1995 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 53, jame nurodant mokėjimo paskirtį – pagal sutartį Nr. 95-11/201, nors tokia paskolos sutartis tarp UAB „Salava“ ir G. T. nebuvo sudaryta, iš UAB „Salava“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, į G. T. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 355 800 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad jis į banke atidarytą depozitinę sąskaitą įnešė pinigus, juos gavęs iš šios bendrovės, nors pagal iš anksto su kitais bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog UAB „Salava“ jam į depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu 1995 m. spalio 31 d. tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Salava“ direktoriaus A. G. pasirašytą tariamą 1 800 000 Lt vertės automobilių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 95-11/001.

R. Š., kaip UAB „Tauro“ banko atstovė, pažeisdama UAB „Tauro“ banko statuto, įregistruoto 1995 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos banke (toliau – ir Banko statuto), 13 straipsnio 2 punkto, Lietuvos banko valdybos 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintos Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos (toliau – ir Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarka) 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, G. T. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, 1995 m. lapkričio 6 d. su juo sudarė 355 800 Lt paskolos sutartį, nustatydama 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 16 d. memorialiniu orderiu Nr. 313 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į G. T. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 355 800 Lt. G. T., žinodamas, kad 1995 m. lapkričio 6 d. paskolos sutarties pagrindu ši 355 800 Lt paskola bus pervesta į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašė mokėjimo pavedimą Nr. 1, kuriuo 1995 m. lapkričio 16 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, pervedė 316 160 Lt, taip sumokėdamas 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudotą paskolos dalį – 39 640 Lt – iš karto grąžino bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1263 terminui, R. Š. pasirašius 1995 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimą Nr. 2123 ir jame nurodžius mokėjimo paskirtį – pagal 1995 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 95-11/201, nors tokia paskolos sutartis tarp G. T. ir UAB „Salava“ pasirašyta nebuvo, iš G. T. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Salava“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, buvo pervesta 355 800 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Salava“ už 1995 m. lapkričio 3 d. G. T. pervestus pinigus.

G. T., žinodamas ir pasinaudodamas tuo, kad, vykdant bendrą nusikalstamą susitarimą, pagal 1995m. lapkričio 3 d. depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1263 jam bus mokamos palūkanos, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti bei mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 323 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į G. T. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 400 275 Lt palūkanų, kurias jis iš karto panaudojo savo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š. , bendrininkaudama su G. T. ir G. K., tyčia pasisavino jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 400 275 Lt turtinę žalą.

2. R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T., jo pavaduotoju bei akcininku E. Ž., taip pat savo žinioje turėjusiais banko turtą, 1995 m. spalio 31–gruodžio 7 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį, nuo E. Ž. asmeninių piniginių lėšų (818 000 Lt), kurias jis 1995 m. lapkričio 9 d. pakartotinai deklaravo VMI kaip asmeniškai uždirbtas užsienyje ir kurių dalį (490 000 Lt) panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdamas už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punkto reikalavimus, 1995 m. lapkričio 3 d. su E. Ž. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1266, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi E. Ž. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 184 000 Lt. 1995 m. lapkričio 3 d. E. Ž. su UAB „Salava“ direktoriumi A. Greičiumi pasirašė beprocentę 184 000 Lt paskolos sutartį Nr. 95-11/205, kuria remiantis UAB „Salava“ 1995 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 51 iš UAB „Salava“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, į E. Ž. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 184 000 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad jis pinigus į atidarytą depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė, juos gavęs iš šios bendrovės, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog UAB „Salava“ E. Ž. į depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu 1995 m. spalio 31 d. tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Salava“ direktoriaus A. G. pasirašytą tariamą 1 800 000 Lt vertės automobilių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 95-11/001.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, E. Ž. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad E. Ž. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su E. Ž. sudarė 184 000 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 15 d. memorialiniu orderiu Nr. 312 iš UAB„Tauro” banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. Ž. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 184 000 Lt. Šią paskolą pervedus į E. Ž. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 15 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios E. Ž. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 163 600 Lt, taip sumokant 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudota paskolos dalis – 20 400 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1266 terminui, R. Š. pasirašius 1995 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimą Nr. 2125 ir jame nurodžius mokėjimo paskirtį – pagal 1995 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 95-11/205, iš E. Ž. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Salava“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, buvo pervesta 184 000 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Salava“ už 1995 m. lapkričio 3 d. E. Ž. suteiktą beprocentę paskolą.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, pagal 1995 m. lapkričio 3 d. depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1266, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už E. Ž. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro” banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 325 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. Ž. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 207 000 Lt palūkanų, kurias jis iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T., G. K. ir E. Ž., tyčia pasisavino jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 207 000 Lt turtinę žalą.

3. R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį taip pat nuteista ir už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T. ir jo pavaduotoju bei akcininku V. B., taip pat savo žinioje turėjusiais banko turtą, 1995 m. spalio 31–gruodžio 7 d., UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo V. B. asmeninių piniginių lėšų (856 000 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurių dalį (639 000 Lt) V. B. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdamas už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. duotus nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su V. B. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1267, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi V. B. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 192 700 Lt. UAB „Salava“ 1995 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 50, jame nurodant mokėjimo paskirtį – pagal sutartį Nr. 95-11/204, nors tokia paskolos sutartis tarp UAB „Salava“ ir V. B. pasirašyta nebuvo, iš UAB „Salava“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, į V. B. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 192 700 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad jis į banke atidarytą depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė pinigus, juos gavęs iš šios bendrovės, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog UAB „Salava“ jam į depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Salava“ direktoriaus A. G. 1995 m. spalio 31 d. pasirašytą tariamą 1 800 000 Lt vertės automobilių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 95-11/001.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, V. B. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad V. B. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su V. B. sudarė 192 700 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 15 d. memorialiniu orderiu Nr. 310 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į V. B. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 192 700 Lt. Šią paskolą pervedus į V. B. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 15 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios V. B. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 171 200 Lt, taip sumokant 20 proc. fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudota paskolos dalis – 21 500 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1267 terminui, R. Š. pasirašius 1995 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimą Nr. 2126 ir nurodžius jame mokėjimo paskirtį – pagal 1995 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 95-11/204, nors tokia sutartis tarp V. B. ir UAB „Salava“ pasirašyta nebuvo, iš V. B. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Salava“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, buvo pervesta 192 700 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Salava“ už 1995 m. lapkričio 3 d. V. B. pervestus pinigus.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už V. B. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 326 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į V. B. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 216 787,50 Lt palūkanų, kurias jis iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T., G. K. ir V. B., tyčia pasisavino jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 216 787,50 Lt turtinę žalą.

4. R. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T., taip pat savo žinioje turėjusiu banko turtą, padedant UAB „Tauro“ banko viceprezidentui bei akcininkui E. K., 1995 m. spalio 31–gruodžio 11 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g.13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo E. K. asmeninių piniginių lėšų (2 704 000 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurių dalį (1 190 000 Lt) E. K. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdamas už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su E. K. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1261, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi E. K. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 608 600 Lt. 1995 m. lapkričio 3 d. E. K. su UAB „Salava“ direktoriumi A. G. pasirašius beprocentę 608 600 Lt paskolos sutartį Nr. 95-11/203, UAB „Salava“ 1995 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 52 iš UAB „Salava” sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, į E. K. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 608 600 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad jis į banke atidarytą depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė pinigus, skolintus iš UAB „Salava“, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog ši bendrovė į E. K. depozitinę sąskaitą perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Salava“ direktoriaus A. G. 1995 m. spalio 31 d. pasirašytą tariamą 1 800 000 Lt vertės automobilių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 95-11/001.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, E. K. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad E. K. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su E. K. sudarė 608 600 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 16 d. memorialiniu orderiu Nr. 310 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 608 000 Lt. Šią paskolos dalį pervedus į E. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 16 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios E. K. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 540 800 Lt, taip sumokant 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudota paskolos dalis – 67 200 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1261 terminui, R. Š. pasirašius 1995 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimą Nr. 2121 ir jame nurodžius mokėjimo paskirtį – pagal 1995 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 95-11/203, iš E. K. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Salava“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, buvo pervesta 608 600 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Salava“ už 1995 m. lapkričio 3 d. E. K. suteiktą beprocentę paskolą.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už E. K. depozitinėje sąskaitoje Nr. 21711306 laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 321 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 684 675 Lt palūkanų, kurias jis iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T., G. K., padedant E. K. , tyčia iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko turtą stambiu mastu ir bankui padarė 684 675 Lt turtinę žalą.

5. R. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteista ir už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T., taip pat savo žinioje turėjusiu banko turtą, padedant UAB „Tauro“ banko viceprezidentui bei akcininkui E. G., 1995 m. spalio 31–gruodžio 7 d., UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo E. G. asmeninių piniginių lėšų (844 000 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurių dalį (600 000 Lt) E. G. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdamas už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. duotus nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su E. G. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1262, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi E. G. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 190 000 Lt. 1995 m. lapkričio 3 d. E. G. su UAB „Salava“ direktoriumi A. G. pasirašius beprocentę 190 000 Lt paskolos sutartį Nr. 95-11/202, UAB „Salava“ 1995 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 49 iš UAB „Salava” sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, į E. G. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 190 000 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad jis į banke atidarytą depozitinę sąskaitą įnešė pinigus, skolintus iš UAB „Salava“, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog ši bendrovė į E. G. depozitinę sąskaitą perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Salava“ direktoriaus A. G. 1995 m. spalio 31 d. pasirašytą tariamą 1 800 000 Lt vertės automobilių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 95-11/001.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, E. G. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad E. G. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su E. G. sudarė 190 000 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 15 d. memorialiniu orderiu Nr. 311 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. G. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 190 000 Lt. Šią paskolą pervedus į E. G. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1995 m. lapkričio 13 d. jam pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 15 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios E. G. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 168 800 Lt, taip sumokant 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudota paskolos dalis – 21 200 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1262 terminui, R. Š. pasirašius 1995 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimą Nr. 2122 ir jame nurodžius mokėjimo paskirtį – pagal 1995 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 95-11/202, iš E. G. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Salava“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, buvo pervesta 190 000 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Salava“ už 1995 m. lapkričio 3 d. E. G. suteiktą beprocentę paskolą.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už E. G. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 322 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. G. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 213 750 Lt palūkanų, kurias jis iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T., G. K., padedant E. G., tyčia iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 213 750 Lt turtinę žalą.

6. R. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteista ir už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T., taip pat savo žinioje turėjusiu banko turtą, padedant UAB „Tauro“ banko akcininkui D. K., 1995 m. spalio 31–gruodžio 12 d., UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo D. K. asmeninių piniginių lėšų (2 960 200 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurių dalį (1 082 410 Lt) D. K. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdamas už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. duotus nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su D. K. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1268, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi D. K. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 666 200 Lt. 1995 m. lapkričio 3 d. D. K. su UAB „Ergus grupė“ direktoriumi E. S. pasirašius beprocentę 666 200 Lt paskolos sutartį Nr. K511032, UAB „Tauro“ banko 1995 m. lapkričio 3 d. memorialiniu orderiu Nr. 308 iš UAB „Ergus grupė“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į D. K. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 666 200 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad jis į banke atidarytą depozitinę sąskaitą įnešė pinigus, skolintus iš UAB „Ergus grupė“, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog ši bendrovė į D. K. depozitinę sąskaitą perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Ergus grupė“ direktoriaus E. S. 1995 m. lapkričio 2 d. pasirašytą tariamą 1 819 305 Lt vertės kompiuterinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K511021.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, D. K. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad D. K. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su D. K. sudarė 666 200 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 15 d. memorialiniu orderiu Nr. 314 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į D. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 666 200 Lt. Šią paskolą pervedus į D. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 15 d. iš D. K. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 592 040 Lt, taip sumokant 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudotą paskolos dalis – 74 160 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1268 terminui, banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 306 iš D. K. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Ergus grupė“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banke, buvo pervesta 666 200 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Ergus grupė“ už 1995 m. lapkričio 3 d. D. K. suteiktą beprocentę paskolą.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už D. K. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 327 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į D. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 749 475 Lt palūkanų, kurias jis iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T., G. K., padedant D. K., tyčia iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 749 475 Lt turtinę žalą.

7. R. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį taip pat nuteista ir už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T., taip pat savo žinioje turėjusiu banko turtą, padedant UAB „Tauro“ banko akcininkei J. P., 1995 m. spalio 31–gruodžio 21 d., UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo J. P. asmeninių piniginių lėšų (1 614 800 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurių dalį (1 155 000 Lt) J. P. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdama už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. duotus nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su J. P. pasirašė depozitinio indėlio sutartis Nr. LF-95/1265, LF-95/1269, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles –1200 proc. – metines palūkanas. J. P. sutartimi Nr. LF-95/1265 įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 268 900 Lt, o sutartimi Nr. LF-95/1269 – depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 94 500 Lt. 1995 m. lapkričio 3 d. J. P. su UAB „Ergus grupė“ direktoriumi E. S. pasirašius beprocentę 94 500 Lt paskolos sutartį Nr. K511031, UAB „Tauro“ banko 1995 m. lapkričio 3 d. memorialiniu orderiu Nr. 309 iš UAB „Ergus grupė“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į J. P. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 94 500 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad ji į banke atidarytą depozitinę sąskaitą įnešė pinigus, skolintus iš UAB „Ergus grupė“, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog ši bendrovė į J. P. depozitinę sąskaitą perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Ergus grupė“ direktoriaus E. S. 1995 m. lapkričio 2 d. pasirašytą tariamą 1 819 305 Lt vertės kompiuterinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K511021. UAB „Salava“ 1995 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 54, jame nurodant mokėjimo paskirtį – pagal sutartį Nr. 95-11/206, nors realiai tokia paskolos sutartis tarp UAB „Salava“ ir J. P. pasirašyta nebuvo, iš UAB „Salava“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, į J. P. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 268 900 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad ji pinigus į banke atidarytą depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė, juos gavusi iš šios bendrovės, nors pagal iš anksto su kitais bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog UAB „Salava“ į J. P. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko, pagal tuo tikslu 1995 m. spalio 31 d. tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Salava“ direktoriaus A. G. pasirašytą tariamą 1 800 000 Lt vertės automobilių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 95-11/001.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, J. P. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad J. P. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su J. P. sudarė 363 400 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 16 d. memorialiniu orderiu Nr. 312 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į J. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 363 400 Lt. Šią paskolą pervedus į J. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jai 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 16 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios J. P. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 322 960 Lt, taip sumokant 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudota paskolos dalis – 40 440 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1269 terminui, banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 305 iš J. P. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Ergus grupė“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banke, buvo pervesta 94 500 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Ergus grupė“ už 1995 m. lapkričio 3 d. J. P. suteiktą beprocentę paskolą. Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1265 terminui, R. Š. pasirašius 1995 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimą Nr. 2124 ir jame nurodžius mokėjimo paskirtį – pagal 1995 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 95-11/206, nors tokia sutartis tarp J. P. ir UAB „Salava“ pasirašyta nebuvo, iš J. P. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Salava“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banko Klaipėdos skyriuje, buvo pervesta 268 900 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Salava“ už 1995 m. lapkričio 3 d. J. P. pervestus pinigus.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už J. P. depozitinėse sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 324 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į J. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 408 825 Lt palūkanų, kurias ji iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T., G. K., padedant J. P., tyčia iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 408 825 Lt turtinę žalą.

8. R. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteista ir už tai, kad, būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T., taip pat savo žinioje turėjusiu banko turtą, padedant UAB „Tauro“ banko akcininkei A. K., 1995 m. spalio 31–gruodžio 21 d., UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo A. K. asmeninių piniginių lėšų (1 608 200 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurių dalį (1 080 000 Lt) A. K. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdama už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. duotus nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su A. K. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1270, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi A. K. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti 268 900 Lt. 1995 m. lapkričio 3 d. A. K. su UAB „Ergus grupė“ direktoriumi E. S. pasirašius beprocentę 362 000 Lt paskolos sutartį Nr. K511034, UAB „Tauro“ banko 1995 m. lapkričio 3 d. memorialiniu orderiu Nr. 309 iš UAB „Ergus grupė“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. K. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 362 000 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad ji į banke atidarytą depozitinę sąskaitą įnešė pinigus, skolintus iš UAB „Ergus grupė“, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog ši bendrovė į A. K. depozitinę sąskaitą perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Ergus grupė“ direktoriaus E. S. 1995 m. lapkričio 2 d. pasirašytą tariamą 1 819 305 Lt vertės kompiuterinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K511021.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, A. K. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad A. K. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su A. K. sudarė 362 000 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 15 d. memorialiniu orderiu Nr. 313 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 362 000 Lt. Šią paskolą (362 000 Lt) pervedus į A. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jai 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 15 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios A. K. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 321 640 Lt, taip sumokant 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudota paskolos dalis – 40 360 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1270 terminui, banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 306 iš A. K. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Ergus grupė“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banke, buvo pervesta 362 000 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Ergus grupė“ už 1995 m. lapkričio 3 d. A. K. suteiktą beprocentę paskolą.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už A. K. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 328 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 407 250 Lt palūkanų, kurias ji iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T., G. K., padedant A. K., tyčia iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 407 250 Lt turtinę žalą.

9. R. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteista ir už tai, kad būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, savo žinioje turėdama banko turtą, tęsė savo nusikalstamą veiką, veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku bei akcininku G. T. ir G. K., taip pat savo žinioje turėjusiais banko turtą, 1995 m. spalio 31–vasario 6 d., UAB „Tauro“ banko patalpose, Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, turėdama tikslą neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis VMI sumokėti reikalaujamą 20 proc. pajamų mokestį nuo G. K. asmeninių piniginių lėšų (3 076 000 Lt), 1995 m. lapkričio 9 d. VMI pakartotinai deklaruotų kaip asmeniškai uždirbtų užsienyje, kurias G. K. panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdamas už perkamas banko akcijas, vykdė G. K. duotus nurodymus ir atliko šiuos veiksmus:

R. Š., pažeisdama UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punktą, 1995 m. lapkričio 3 d. su G. K. pasirašė depozitinio indėlio sutartį Nr. LF-95/1260, tyčia nustatydama nepagrįstai dideles – 1200 proc. – metines palūkanas. Šia sutartimi G. K. įsipareigojo iki 1995 m. lapkričio 30 d. depozitinėje sąskaitoje Nr. 21711005 laikyti 692 300 Lt. 1995 m. lapkričio 3 d. G. K. su UAB „Ergus grupė“ direktoriumi E. S. pasirašius beprocentę 692 300 Lt paskolos sutartį Nr. K511033, UAB „Tauro“ banko 1995 m. lapkričio 3 d. memorialiniu orderiu Nr. 308 iš UAB „Ergus grupė“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į G. K. asmeninio depozitinio indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 692 300 Lt, taip sudarant įvaizdį, kad jis į banke atidarytą depozitinę sąskaitą įnešė pinigus, skolintus iš UAB „Ergus grupė“, nors pagal iš anksto su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą buvo žinoma, jog ši bendrovė į G. K. depozitinę sąskaitą perves pinigus, gautus avansiniu mokėjimu iš UAB „Tauro“ banko pagal tuo tikslu tarp UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko G. T. ir UAB „Ergus grupė“ direktoriaus E. S. 1995 m. lapkričio 2 d. pasirašytą tariamą 1 819 305 Lt vertės kompiuterinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K511021.

G. T., pažeisdamas Banko statuto 14 straipsnio 8 punkto, Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarkos 3 punkto, UAB „Tauro“ banko paskolų komiteto 1995 m. rugsėjo 1 d. nuostatų 3 punkto, UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2.1, 2.8 punktų reikalavimus, G. K. nepateikus reikiamų dokumentų ir nesant paskolų komiteto išvadų, taip pat žinodamas, kad G. K. UAB „Tauro“ bankas suteiks paskolą tam, jog būtų sumokėtas VMI reikalaujamas pajamų mokestis, ir kad ši paskola bus grąžinta UAB „Tauro“ banko pinigais, 1995 m. lapkričio 6 d. su G. K. sudarė 692 300 Lt paskolos sutartį, nustatydamas 16 proc. metinių palūkanų normą. Šios sutarties pagrindu banko 1995 m. lapkričio 16 d. memorialiniu orderiu Nr. 311 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į G. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 692 300 Lt. Šią paskolą pervedus į G. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam 1995 m. lapkričio 13 d. pasirašius mokėjimo pavedimą Nr. 1, 1995 m. lapkričio 16 d. iš UAB „Tauro“ banke esančios G. K. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią komerciniame banke „Hermis“, buvo pervesta 615 200 Lt, sumokant 20 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, o nepanaudota paskolos dalis – 77 100 Lt – iš karto grąžinta bankui.

Pasibaigus depozitinio indėlio sutarties Nr. LF-95/1260 terminui, banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 305 iš G. K. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Ergus grupė“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Tauro“ banke, buvo pervesta 692 300 Lt ir taip atsiskaityta su UAB „Ergus grupė“ už 1995 m. lapkričio 3 d. G. K. suteiktą beprocentę paskolą.

G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą už G. K. depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytas faktiškai UAB „Tauro“ banko pinigines lėšas skaičiuoti ir mokėti ne sutartyje nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas. Todėl banko 1995 m. lapkričio 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 320 iš UAB „Tauro“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į G. K. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervesta 778 837,50 Lt palūkanų, kurias jis iš karto panaudojo asmeninėms reikmėms. Šiais savo neteisėtais veiksmais R. Š., bendrininkaudama su G. T. ir G. K., tyčia iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko – turtą stambiu mastu ir bankui padarė 778 837,50 Lt turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

10. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 23 d. nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs R. Š. kalta bei nustatęs, jog ji įvykdė tęstines nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, paskirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, netinkamai paskyrė bausmes. Kartu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės (laisvės atėmimo bausmių trukmė) yra teisingos. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir R. Š. nusikalstamas veikas, už kurių padarymą ji nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, atitinkamai kvalifikavo kaip tęstines veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, paskirdamas už kiekvieną iš jų po laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Šalies argumentai

11. Kasaciniu skundu nuteistoji R. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį (turėtų būti – nuosprendį), baudžiamąją bylą nutraukti, o civilinį ieškinį atmesti.

Kasatorė teigia, kad jos veikose nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių, nes ji savo žinioje realiai UAB „Tauro“ banko turto neturėjo. Tuo tarpu ir turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis) ir turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis) sudėčių būtini požymiai yra tai, kad kaltininkas pasisavina arba iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą arba turtinę teisę. Kasatorės nuomone, kaltinimas, kad ji savo žinioje turėjo turtą, kurį pasisavino, yra pateiktas be pagrindo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 31 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 10 straipsnio 2 punkto (turėtų būti – dalies) nuostatas. Pasak kasatorės, teismų sprendimuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 20 straipsniu, Banko statuto 13 straipsniu, tik formaliai tvirtinama, kad ji savo žinioje turėjo banko turtą. Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 20 straipsnyje nustatyta, kad banko valdyba vadovauja bankui bei tvarko jo reikalus, kad banko valdybos ir jos narių veiklą, įgalinimus bei teises nustato banko statutas ir banko valdybos reglamentas. Tuo metu galiojusio Banko statuto 13 straipsnio 9 punkte buvo nurodyta, kad banko valdybos darbo tvarką įtvirtina banko tarybos patvirtintas banko valdybos reglamentas, kuriame nustatomos UAB „Tauro“ banko valdybos funkcijos ir narių įgaliojimai. Kasatorės tvirtinimu, UAB „Tauro“ banko valdybos reglamentas jai inkriminuojamų veikų metu negaliojo, nes banko taryba jį patvirtino tik 1995 m. gruodžio 28 d. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal darbo sutartį ji mokamų palūkanų dydžio vienašališkai nenustatinėjo ir per valdybos posėdžius, sprendžiant šiuos klausimus, balsuodavo kaip valdybos narė.

Kasatorės tvirtinimu, 1995 metų lapkričio mėnesį palūkanų nustatymas už indėlius UAB „Tauro“ banke nebuvo reglamentuojamas kokiu nors teisės aktu. Komercinių bankų įstatymu (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) palūkanos už indėlius nebuvo ribojamos, o Banko statute nebuvo apibrėžta, kas nustato palūkanų, mokamų už indėlius, normą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (1995 m. balandžio 11 d. redakcija) 5 straipsnį UAB „Tauro“ banko už indėlius priskaičiuotos palūkanos teisėtai pripažįstamos sąnaudomis apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi (turėtų būti – nuosprendžiu) akcininkams už indėlius išmokėtos palūkanos pripažintos žala bankui. Kartu kasatorė teigia, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 2, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į byloje pateiktą Vilniaus apskrities VMI 2001 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. 10-03-25617 ir Lietuvos banko 2001 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 1205/725, kuriuose nurodyta, kad Lietuvos bankų mokamos už indėlius (depozitus) palūkanos nepriklausomai nuo jų dydžio, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos sąnaudomis, mažinančiomis bendrąsias pajamas, kad už indėlius mokamų palūkanų normų Lietuvos banko valdyba nei 1995 metais, nei vėliau nenustatinėjo. Taigi teismai nenagrinėjo ją teisinančių įrodymų, o prašymus iškviesti ekspertus iš Lietuvos banko bei VMI tam, kad būtų išsiaiškinta, ar palūkanų išmokėjimas yra žala, atmetė.

Pasak kasatorės, palūkanų priskaičiavimas yra mokesčio Lietuvos valstybei, o ne žalos klausimas. VMI Vilniaus miesto Specializuoto audito skyriaus 1997 m. rugsėjo 25 d. ir 1998 m. vasario 28 d. patikrinimų metu visos palūkanos buvo pripažintos sąnaudomis. Vilniaus apskrities VMI 2001 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. 10-03-25617, kaip minėta, taip pat nurodyta, kad Lietuvos bankų mokamos už indėlius (depozitus) palūkanos nepriklausomai nuo jų dydžio, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos sąnaudomis, mažinančiomis bendrąsias pajamas. Lietuvos banko 2001 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. 1205/725 patvirtinta, kad už indėlius mokamų palūkanų normų Lietuvos banko valdyba nei 1995 metais, nei vėliau nenustatinėjo. Kasatorės tvirtinimu, visos palūkanos nepriklausomai nuo jų dydžio, yra teisėtos ir nelaikomos žala. Ūkio subjektas gali mokėti bet kokio dydžio palūkanas už indėlius, suformuotus tiek iš skolintų lėšų, tiek nuosavybės teise priklausančių lėšų. Todėl, kasatorės nuomone, UAB „Tauro“ bankui žala nebuvo padaryta.

Kartu kasatorė teigia, kad UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkis Nr. B-302 yra negaliojantis, nes byloje yra tik nepasirašyto potvarkio su priedais kopija, o priede Nr. 1 yra daug ranka padarytų taisymų. Šių taisymų aplinkybės ir priežastys neaptartos.

Šalies argumentai

Kasatorė nurodo, kad ji, susitarusi dėl 1200 proc. metinių palūkanų dydžio nustatymo, pasirašė depozitinių indėlių sutartis, nustatydama minėtą metinių palūkanų normą, tačiau vėliau atsirado kitas susitarimas dėl 1500 proc. metinių palūkanų mokėjimo, apie kurį ji nebuvo informuota ir nedavė sutikimo. Taigi, pasak kasatorės, asmenys, kurie priskaičiavo 1500 proc. dydžio metines palūkanas, peržengė susitarimo ribas. Teismai to neįvertino. Todėl, kasatorės nuomone, jos byloje buvo pažeistos BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kasatorė tvirtina, kad, vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, ji negali būti nuteista už tariamą nusikaltimą, nes depozitinių sutarčių, kuriomis nustatytos 1500 proc. metinės palūkanos, byloje nėra, o ankstesnės sutartys, kuriomis nustatytos 1200 proc. metinės palūkanos ir dėl kurių pasirašymo ji pripažinta kalta, nėra oficialus dokumentas, nes pagal įstatymus galioja vėliau sudaryta sutartis.

Be to, kasatorė teigia, kad pagal BK 30 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Įsakymas yra teisėtas, kai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir yra duotas kompetentingo asmens, neperžengiant jo kompetencijos ribų. Kasatorė nurodo, kad pagal tuo metu galiojusių Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 18, 21 straipsnių, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (1994 m. liepos 5 d. redakcija) 29 straipsnio, Banko statuto 10–12 straipsnių nuostatas G. K., būdamas banko prezidentas, vienas savo nuožiūra negalėjo priimti sprendimų dėl banko turto valdymo, o pagal Komercinių bankų įstatymo 15 (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) straipsnį, Akcinių bendrovių įstatymo (1994 m. liepos 5 d. redakcija) 15 straipsnį banko turtas jam nepriklausė ir kaip banko akcininkui. Taigi, pasak kasatorės, Banko statuto nuostatos teisę valdyti banko pinigines lėšas ir turtą suteikė ne banko prezidentui, o banko valdybai.

Kasatorės nuomone, vadovaujantis BPK 208 straipsniu, byloje turėjo būti paskirta ekonominė ekspertizė. Be to, revizijos aktas negali būti laikomas įrodymu, nes: revizija atlikta ir jos aktas surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 131 patvirtintų Revizijų departamento prie Finansų ministerijos revizijų darymo nuostatų (toliau – ir Revizijų darymo nuostatai) 4, 12, 13,14, 16, 17 ir 18 punktus; šio akto išvados neatitinka įstatymo reikalavimų, keliamų revizijos aktui kaip procesiniam dokumentui (BPK 90 straipsnio 3 dalis); revizijos akto ir revizorės teiginiai bei išvados yra nepagrįstos, o revizijos akte išdėstytos išvados yra neteisingos, todėl neteisėtos.

Šalies argumentai

Kasatorė taip pat teigia, kad ji į teismo posėdį prašė iškviesti medikus tam, kad jie pašalintų teismo medicinos ekspertizės aktuose esančius prieštaravimus dėl jos, kaip antros grupės invalidės, sveikatos sunkumo laipsnio, tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas net nesvarstė šio klausimo.

Be to, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio l punkto, BPK 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 4 punkto (turėtų būti – dalies) nuostatas, nes pasunkino jos padėtį, nors byla buvo nagrinėjama pagal jos (kasatorės) apeliacinį skundą. Kasatorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo nutartimi (turėtų būti – nuosprendžiu) ji pripažinta kalta 1995 m. lapkričio 6 d. sudariusi paskolų sutartis su UAB „Tauro“ banko akcininkais E. Ž., V. B., A. K., J. P., D. K., E. K. ir E. G. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išvardijo pažeidimus, kuriuos ji (kasatorė) padarė pasirašydama šias paskolos sutartis, nors byloje nustatyta, kad ji paskolos sutartį pasirašė tik su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku G. T.

Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nurodoma žala, teismo tvirtinimu, padaryta jai ir G. T. pasirašius paskolos sutartį, nėra turtinė žala valstybei, nes ši paskola buvo grąžinta per mėnesį. Kasatorė teigia, kad pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 483 straipsnį žala UAB „Tauro“ bankui nepadaryta, nes G. T. suteiktas kreditas grąžintas 1995 metais, todėl nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Kartu kasatorė nurodo, kad jos apeliaciniame skunde teisingai nurodytos bylos faktinės aplinkybes, kuriomis paneigiamos kaltinimo iškeltos ir teismų patvirtintos versijos apie neva iš anksto aptartą bei suderintą nusikaltimo planą ir grupės iš anksto susitarusių asmenų organizuotą veiklą.

Motyvuojamoji dalis

12. Nuteistosios R. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatorės teiginių apie jos padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimą

1. Kasatorė nurodo, kad jos veikose nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių, nes ji savo žinioje realiai UAB „Tauro“ banko turto neturėjo. Tuo tarpu ir turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis) ir turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis) sudėčių būtini požymiai yra tai, kad kaltininkas pasisavina arba iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą arba turtinę teisę.

Pasak kasatorės, teismų sprendimuose, vadovaujantis Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 20 straipsniu, Banko statuto 13 straipsniu, tik formaliai tvirtinama, kad ji savo žinioje turėjo banko turtą. Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 20 straipsnyje nurodyta, kad banko valdyba vadovauja bankui bei tvarko jo reikalus, ir nustatyta, jog banko valdybos ir jos narių veiklą, įgalinimus bei teises įtvirtina banko statutas ir banko valdybos reglamentas, o tuo metu galiojusio Banko statuto 13 straipsnio 9 punkte nurodyta, kad banko valdybos darbo tvarką nustato banko tarybos patvirtintas banko valdybos reglamentas, kuriame numatytos UAB „Tauro“ banko valdybos funkcijos ir narių įgaliojimai. Tuo tarpu valdybos reglamentas, kasatorės tvirtinimu, įvykio metu negaliojo, nes banko taryba jį patvirtino 1995 m. gruodžio 28 d.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, o pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje laikoma, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu, o turto iššvaistymas – tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai) 9, 10 punktai). Nors minėtos teismų praktiką šių kategorijų bylose apibūdinančios nuostatos suformuluotos taikant 1961 m. BK 274 („Sukčiavimas“) ir 275 („Turto pasisavinimas arba iššvaistymas“) straipsnius, jos aktualios ir šiuo metu, nes iš esmės išreiškia ir 2000 m. BK 183 ir 184 straipsniuose įtvirtinto požymio „patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą“ sampratą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. Š. veikų padarymo metu buvo viena UAB „Tauro“ banko vadovių, šio banko valdybos narė – banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, atsakinga už Kredito ir depozito departamento darbą. R. Š., kaip ir kitus banko valdybos narius, su banku siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl jos, kaip valdybos narės, pareiga buvo elgtis rūpestingai, apdairiai, būti lojaliai bankui ir laikytis banko veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. R. Š. ypatingi įgaliojimai valdyti bankui patikėtas lėšas buvo suteikti vadovaujantis Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 20 straipsniu, Banko statuto 13 straipsniu. Pagal Banko statuto 13 straipsnio 2 punktą, UAB „Tauro“ banko valdybos reglamento, patvirtinto banko tarybos 1995 m. liepos 14 d. posėdyje protokolu Nr. 18, 1.1 punktą banko valdyba vadovavo bankui, tvarkė jo reikalaus, atstovavo bankui valstybinėse ir kitose institucijose, atsakė už banko operacijų vykdymą. Šio valdybos reglamento 4 punkte, R. Š. darbo ir visiškos materialinės atsakomybės 1995 m. rugpjūčio 21 d. sutarties Nr. B-367 priedo 9 punkte nustatyta, kad, be kitų funkcijų, banko valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas turi pirmojo parašo teisę, nesant valdybos pirmininko jį pavaduoja. Lietuvos banko valdybos 1994 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 59 „Dėl bankų buhalterinės apskaitos taisyklių“ 6.4 punkte nustatyta, kad dokumentą pasirašęs banko darbuotojas atsako tiek už atliktos operacijos teisėtumą, tiek už dokumento teisingą įforminimą. Be to, darbo ir visiškos materialinės atsakomybės 1995 m. rugpjūčio 21 d. sutartimi Nr. B-367, kurios pagrindu R. Š. savo žinioje turėjo banko turtą ir buvo atsakinga už jo naudojimą, ji buvo įsipareigojusi siekti bankui naudingos ir pelningos veiklos. Tuo tarpu R. Š. sudarė sandorius, kurie neatitiko banko interesų, buvo jam materialiai nuostolingi – dėl jos bei bendrininko G. T. nusikalstamų veiksmų UAB „Tauro“ bankui buvo padaryta didelė 4 066 875 Lt materialinė žala.

2. R. Š. kasaciniame skunde teigia ir tai, kad 1995 metų lapkričio mėnesį palūkanų nustatymas už indėlius nebuvo reglamentuojamas jokiu teisės aktu, todėl teismų sprendimais minėtiems akcininkams už indėlius išmokėtos palūkanos nepagrįstai pripažintos žala bankui.

Iš UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkio Nr. B-302 2 priedo XI dalies 10.2 punkto matyti, kad R. Š. už banke laikomus depozitus klientams galėjo nustatyti iki 10 proc. dydžio metinių palūkanų. Dokumentinės revizijos akte nurodyta, kad valdyba nebuvo nustačiusi palūkanų normos vieno mėnesio depozitams, todėl palūkanų norma tokiems depozitams buvo paimta vieno mėnesio laikotarpio sudarytų depozitinių sutarčių maksimali – 12 proc. – banko mokama metinių palūkanų norma ir nustatyta, jog banko valdybos pirmininkas bei jo pavaduotojai depozitinėse 1995 m. lapkričio 3 d. sutartyse galėjo nustatyti iki 22 proc. metinių palūkanų normą. Tuo tarpu depozitinių indėlių 1995 m. lapkričio 3 d. sutartyse, sudarytose tarp UAB „Tauro“ banko atstovės R. Š. ir banko akcininkų G. T., E. Ž., V. B., E. K., E. G., D. K., J. P., A. K., G. K. buvo nustatytos 1200 proc. metinės palūkanos, kurios vėliau G. T. žodiniu nurodymu, apie tai žinant ir R. Š., buvo padidintos iki 1500 proc. Taigi R. Š. su banko akcininkais sudarytos depozitinių indėlių 1995 m. lapkričio 3 d. sutartys, kurios vėliau su jos žinia buvo pakeistos, gerokai viršijo minėtą palūkanų normos ribą. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkis Nr. B-302 buvo pažeistas sąmoningai, siekiant iš anksto numatyto nusikalstamo rezultato – neteisėtai suteikti nusikaltimo bendrininkams banko piniginių lėšų jų skoloms padengti.

3. Kartu pažymėtina, kad kasatorė skunde nepagrįstai tvirtina, jog banko prezidento G. K. 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkis Nr. B-302 yra negaliojantis, nes byloje yra tik nepasirašyto potvarkio su priedais kopija, o priede Nr. 1 yra daug taisymų, padarytų ranka, neaptartos šių taisymų aplinkybės ir priežastys.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Tauro“ banko tarybos 1995 m. rugsėjo 1 d. posėdyje, dalyvaujant visiems banko tarybos nariams, valdybos pirmininkui, dviem valdybos nariams, Saugos departamento generaliniam direktoriui, buvo nutarta išleisti UAB „Tauro“ banko prezidento 1995 m. rugpjūčio 11 d. potvarkį Nr. B-302. Vadinasi, šiam potvarkiui banko tarybos 1995 m. rugsėjo 1 d. posėdyje buvo pritarta ir jis buvo galiojantis.

4. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad „fizinių asmenų indėlių suformavimas iš banko piniginių lėšų, neimant palūkanų, o mokant šiems asmenims bet kokias protingumo ribas viršijančias palūkanas, leidusias per ne visą mėnesį priskaičiuoti už indėlį didesnę palūkanų sumą, eliminuoja banko siekį dirbti pelningai, išvengiant nuostolių“ ir, išsiaiškinęs esmines bylos aplinkybes bei tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, motyvuotai konstatavo, kad R. Š., kaip banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja, būdama asmeniškai atsakinga už banko veiklą ir jo uždavinių įgyvendinimą, turėjusi ypatingus įgalinimus valdyti bankui patikėtas lėšas, su jai patikėtu turtu elgėsi neteisėtai, priešingai banko interesams, t. y. bendrininkavo pasisavinant ir iššvaistant UAB „Tauro“ banko turtą.

Dėl kasatorės teiginių apie vykdytojo ekscesą

Kasatorė nurodo, kad ji, susitarusi dėl 1200 proc. metinių palūkanų dydžio nustatymo, pasirašė depozitinių indėlių sutartis, nustatydama šią metinių palūkanų normą, tačiau vėliau atsirado kitas susitarimas dėl 1500 proc. metinių palūkanų mokėjimo, apie kurį ji nebuvo informuota ir nedavė sutikimo. Vadinasi, pasak kasatorės, asmenys, kurie priskaičiavo 1500 proc. dydžio metines palūkanas, peržengė susitarimo ribas. Todėl, kasatorės nuomone, jos byloje buvo pažeistos BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi ir vykdytojas, ir kiti bendrininkai atsako ne už kitų, o už pačių asmeniškai padarytą nusikalstamą veiką. Kartu BK 26 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia ir tai, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie turi ryšį su bendrai daroma veika, bet neapimami bendrininkų tyčios.

Minėta, kad šioje byloje nustatyta, jog R. Š., veikdama UAB „Tauro“ banko prezidento bei akcininko G. K. organizuota iš anksto susitarusių asmenų grupe su UAB „Tauro“ banko akcininku bei valdybos pirmininku G. T., jo pavaduotojais bei UAB „Tauro“ banko akcininkais E. Ž. ir V. B., savo žinioje taip pat turėjusiais UAB „Tauro“ banko turtą, padedant UAB „Tauro” banko akcininkams A. K., J. P., D. K., E. K. ir E. G., 1995 m. spalio 31 d.–1996 m. vasario 6 d. tyčia vykdė G. K. parengtą ir su bendrininkais suderintą nusikaltimo planą, pagal kurį buvo numatyta neteisėtai UAB „Tauro“ banko piniginėmis lėšomis sumokėti Vilniaus miesto VMI 20 proc. dydžio pajamų mokestį nuo banko akcininkų G. K., A. K., J. P., D. K., E. K., E. G., V. B., E. Ž. ir G. T. asmeninių piniginių lėšų, kurias jie 1995 m. lapkričio 9 d. pakartotinai deklaravo VMI kaip asmeniškai uždirbtas užsienyje ir kurių dalį jie panaudojo 1994 metų birželio–gruodžio mėnesiais didinant UAB „Tauro“ banko kapitalą, apmokėdami už perkamas banko akcijas. Įgyvendindama šį nusikalstamą sumanymą R. Š., be kitų veiksmų, 1995 m. lapkričio 3 d. pasirašė ir depozitinių indėlių sutartis su G. T., E. Ž., V. B., E. K., E. G., D. K., J. P., A. K., G. K., nustatydama nepagrįstai dideles 1200 proc. metinių palūkanų normas. Vėliau G. T., tęsdamas bendrą nusikalstamą susitarimą, pagal depozitinių indėlių 1995 m. lapkričio 3 d. sutartis UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. davė žodinį nurodymą skaičiuoti ir mokėti ne šiose sutartyse nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas.

Tai, kad R. Š. žinojo apie depozitinių indėlių sutarčių pakeitimą nustatant 1500 proc. metinių palūkanų normą, patvirtina liudytojų G. L. ir R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jos patvirtino apklausiamos pirmosios instancijos teisme. Liudytoja G. L. parodė, kad vietoj su banko akcininkais depozitinių indėlių sutartyse nustatytų 1200 proc. metinių palūkanų normos skaičiuoti 1500 proc. metinių palūkanų normą jai liepė G. T., paaiškinęs, jog tai G. K. nurodymas. Jai (G. L.) nurodžius, kad ji jau apskaičiavo 1200 proc. metinių palūkanų normą, G. T. paaiškino, kad šiuos reikalus tvarko R. Š., bus naujos sutartys. Liudytoja G. L. taip pat parodė, kad ji dėl palūkanų normos tvarkos pasiteiravo R. Š., kuri jai patvirtino, jog sutartys, nustatančios 1500 proc. metinių palūkanų normą, bus sudarytos ir nurodė palūkanas skaičiuoti taikant 1500 proc. metinių palūkanų normą. Todėl ji, vykdydama valdybos pirmininko bei jo pavaduotojos nurodymus ir tikėdama, kad tokios sutartys bus, apskaičiavo palūkanas, taikydama 1500 proc. metinių palūkanų normą, ir pinigines lėšas memorialiniais orderiais pervedė į akcininkų asmenines sąskaitas. Liudytoja R. M. parodė, kad 1995 metų lapkričio mėnesį banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja R. Š. jai davė nurodymą banko akcininkų G. K., A. K., J. P., D. K., E. K., E. G., V. B., E. Ž. ir G. T. vardais parengti depozitinių indėlių sutartis, nurodant jose 1200 proc. metinių palūkanų normą, o neužilgo R. Š. davė dar vieną nurodymą – tų pačių asmenų vardais paruošti naujas depozitinio indėlio sutartis, jose pakeičiant metinių palūkanų dydžio normą iš 1200 proc. į 1500 proc. Taigi kasatorė nepagrįstai teigia, kad apie susitarimą mokėti ne 1200 proc., o 1500 proc. metines palūkanas ji nebuvo informuota ir nedavė sutikimo, todėl „asmenys, kurie priskaičiavo 1500 proc. dydžio metines palūkanas, peržengė susitarimo ribas“.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad R. Š. byloje BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatos nepažeistos, nes jos, kaip nusikaltimo bendrininkės (vykdytojos), tyčia apėmė kito nusikaltimo bendrininko (vykdytojo) G. T., davusio UAB „Tauro“ banko finansų direktoriaus pavaduotojai G. L. žodinį nurodymą pagal depozitinių indėlių 1995 m. lapkričio 3 d. sutartis skaičiuoti ir mokėti ne šiose sutartyse nustatytas 1200 proc. metines palūkanas, bet 1500 proc. dydžio metines palūkanas, veiksmus.

Dėl kasatorės teiginių apie BK 30 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies taikymą

Kasatorė nurodo, kad Banko statutas teisę valdyti banko pinigines lėšas ir turtą suteikė ne banko prezidentui, o valdybai, ir teigia, kad pagal BK 30 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas profesines pareigas ar teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Taigi kasatorė, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės tvirtina, kad jos byloje turėjo būti taikomos BK 30 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako už žalą, kurią padarė, vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų (BK 30 straipsnis). Vadinasi, profesinių pareigų (įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytų asmens funkcijų ar pareigų) vykdymas šalina baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas.

R. Š., kaip UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmosios pavaduotojos, teises ir pareigas, t. y. jos kompetenciją, nustatė įstatymai ir UAB „Tauro“ banko vidaus veiklos dokumentai. R. Š., kaip vienos banko vadovių, pagrindinė pareiga buvo veikti atsakingai, rūpestingai, kvalifikuotai ir daryti viską, kad UAB „Tauro“ bankas veiktų laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų, o veikla būtų pelninga. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, ištyrę bei tinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog R. Š., pasirašydama depozitinių indėlių 1995 m. lapkričio 3 d. sutartis su G. T., E. Ž., V. B., E. K., E. G., D. K., J. P., A. K., G. K., 1995 m. lapkričio 6 d. paskolos sutartį su G. T., 1995 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimus, nesilaikė imperatyvių teisės normų reikalavimų ir dėl to buvo pasisavintas ir iššvaistytas jos žinioje buvęs didelės vertės UAB „Tauro“ banko turtas. Teismai taip pat nustatė, kad dėl netinkamo R. Š., kaip UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmosios pavaduotojos, pareigų vykdymo ir jos bendrininko G. T. veiksmų UAB „Tauro“ bankui buvo padaryta didelė turtinė žala. Vadinasi, tarp nuteistosios R. Š. tyčinių nusikalstamų veiksmų ir kilusių sunkių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl R. Š. veiksmai negali būti vertinami, kaip BK 30 straipsnyje numatyta atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako ir už veiką, kurią jis padarė, vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą (BK 33 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įsakymas yra teisėtas, kai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir yra duotas kompetentingo asmens (viršininko, vadovo), neviršijant savo kompetencijos ribų.

Kasatorė skunde teisingai nurodo, kad pagal tuo metu galiojusių Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 18, 21 straipsnių, Akcinių bendrovių įstatymo (1994 m. liepos 5 d. redakcija) 29 straipsnio, Banko statuto 10–12 straipsnių nuostatas G. K., būdamas banko prezidentas, vienas savo nuožiūra negalėjo priimti sprendimų dėl banko turto valdymo, kad pagal Komercinių bankų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 15 straipsnį, Akcinių bendrovių įstatymo (1994 m. liepos 5 d. redakcija) 15 straipsnį banko turtas jam nepriklausė ir kaip banko akcininkui. Taip kasatorė pati patvirtinta, kad ji, būdama banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja ir banko valdybos narė, žinojo, jog tuo metu galioję įstatymai, Banko statuto nuostatos teisę valdyti banko pinigines lėšas ir turtą suteikė ne banko prezidentui, o banko valdybai ir asmeniškai kiekvienam jos nariui. Taigi kasatorė, vykdydama banko prezidento G. K. nurodymus, suvokė, kad vykdo žinomai nusikalstamą įsakymą, todėl R. Š. veiksmai taip pat negali būti vertinami ir kaip BK 33 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Dėl kasatorės teiginių apie ekonominės ekspertizės paskyrimą ir revizijos akto teisėtumą

Kasatorės nuomone, vadovaujantis BPK 208 straipsniu, byloje turėjo būti paskirta ekonominė ekspertizė. Kartu kasatorė nurodo, kad revizijos aktas negalėjo būti laikomas įrodymu, nes: šio akto išvados neatitinka įstatymo reikalavimų, keliamų revizijos aktui kaip procesiniam dokumentui (BPK 90 straipsnio 3 dalis); revizija atlikta ir jos aktas surašytas pažeidžiant Revizijų darymo nuostatų 4, 12, 13, 14, 16, 17 ir 18 punktus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios (BPK 208 straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 1997 m. liepos 2 d. nutarimu byloje buvo paskirta kompleksinė viso UAB „Tauro“ banko veiklos laikotarpio dokumentinė revizija, kurią atlikus, 1998 m. balandžio 20 d. buvo surašytas revizijos aktas; dokumentinę reviziją atliko reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo; šio revizijos akto išvados pagrįstos bylos dokumentais; pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo revizijos 1998 m. balandžio 20 d. aktą surašiusi ir jos išvadas pateikusi specialistė D. P., kuri patvirtino revizijos išvadas, taip pat atsakė į proceso dalyvių klausimus, reikalaujančius specialių žinių. Vadinasi, byloje buvo imtasi visų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, ir joje surinkta pakankamai įrodymų, leidusių teismui nustatyti esmines bylos aplinkybes, todėl R. Š. byloje nebuvo pagrindo skirti ekonominę ekspertizę.

Kartu pažymėtina ir tai, kad kasatorė nepagrįstai teigia, jog revizijos aktas negalėjo būti laikomas įrodymu, nes, pasak kasatorės, neatitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies, Revizijų darymo nuostatų 4, 12, 13,14, 16, 17 ir 18 punktų nuostatų. Iš bylos matyti, kad revizijos 1998 m. balandžio 20 d. aktas, priešingai nei tvirtina kasatorė, iš esmės atitinka jam teisės aktų keliamus reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad minėtas kasatorės teiginys yra deklaratyvus, nes skunde nenurodoma, kuo konkrečiai reiškėsi jos nurodomų teisės aktų nuostatų pažeidimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais.

Taigi, kolegijos nuomone, šioje byloje BPK 90 straipsnio 3 dalies, 208 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

Dėl kasatorės teiginių apie BPK 270 straipsnio 1, 2 dalių, 324 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymąsi

Kasatorė skunde teigia, kad ji į teismo posėdį prašė iškviesti medikus, kad jie pašalintų teismo medicinos ekspertizės aktuose esančius prieštaravimus dėl jos, kaip antros grupės invalidės, sveikatos sunkumo laipsnio, tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą, nenurodydamas motyvų, atmetė, o apeliacinės instancijos teismas net nesvarstė šio klausimo. Taigi kasatorė, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės tvirtina, kad jos byloje buvo pažeistos BPK 270 straipsnio 1, 2 dalių, 324 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė ir jos gynėja pirmosios instancijos teisme prašė ne į posėdį iškviesti medikus, bet paskirti jai (kasatorei) naują medicinos ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs kitų bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonę dėl kasatorės ir jos gynėjos prašymo jai skirti naują teismo medicinos ekspertizę, šį prašymą nutartimi motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad „buvo atliktos jau dvi medicinos ekspertizės, kurios nekelia jokių abejonių“ ir kad „šį klausimą reikėtų spręsti bausmės vykdymo metu“. R. Š. ir jos gynėjas apeliacinės instancijos teisme prašymų apskritai nepareiškė. Taigi nei kasatorė, nei jos gynėjai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jos kasaciniame skunde nurodomo prašymo nepateikė. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad klausimas, ar R. Š. serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, šioje byloje nėra aktualus, nes R. Š. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, pritaikius amnestiją, nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės atleista.

Taigi R. Š. byloje BPK 270 straipsnio 1, 2 dalių, 324 straipsnio 2 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

Dėl kasatorės teiginių apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio l punkto, BPK 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 4 punkto (turėtų būti – dalies) nuostatas, nes pasunkino jos padėtį, nors byla buvo nagrinėjama pagal jos (kasatorės) apeliacinį skundą. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismo nutartimi (turėtų būti – nuosprendžiu) ji pripažinta kalta 1995 m. lapkričio 6 d. sudariusi paskolų sutartis su UAB „Tauro“ banko akcininkais E. Ž., V. B., A. K., J. P., D. K., E. K. ir E. G., išvardijami pažeidimai, kuriuos ji (kasatorė) padarė pasirašydama šias paskolos sutartis, nors byloje nustatyta, kad ji (kasatorė) paskolos sutartį pasirašė tik su UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininku G. T.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei tvirtina kasatorė, ne pripažino ją kalta 1995 m. lapkričio 6 d. sudarius paskolų sutartis su UAB „Tauro“ banko akcininkais E. Ž., V. B., A. K., J. P., D. K., E. K. ir E. G., o nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog „1995 m. lapkričio 6 d. „Tauro“ banke, atstovaujant banko valdybos pirmininko pirmajai pavaduotojai R. Š. (sutartis pasirašius valdybos pirmininkui G. T.), sudarius su jais paskolų sutartis, pagal kurias bankas suteikė akcininkams paskolas, atitinkančias 1995 m. lapkričio 3 d. su banko akcininkais sudarytų paskolų sutarčių pagrindu suteiktų paskolų dydį, dvejų metų laikotarpiui su 16 proc. palūkanomis, iš kurių atitinkamos dalys piniginių lėšų 1995 m. lapkričio 13 d. mokėjimo pavedimais buvo sumokėtos Vilniaus miesto VMI kaip fizinių asmenų pajamų mokestis, o likusios dalys 1995 m. lapkričio 16 d. memorialiniais orderiais grąžintos bankui“. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad „G. T. bei R. Š., pasirašydami paskolų sutartis, pažeidė UAB „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos 1995 m. spalio 25 d. taisyklių 2 straipsnio 1 ir 8 punktus, kuriuose nurodoma, kokie privalomi dokumentai turi būti pateikti norint gauti kreditą, bei Lietuvos banko 1995 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 61 bei UAB „Tauro“ banko 1995 m. rugsėjo 1 d. paskolų komiteto nuostatų 3 straipsnio reikalavimus, kur nurodoma, jog paskolų komitetas paraiškų dokumentus dėl paskolų suteikimo su banku susijusiems asmenims nagrinėja nepriklausomai nuo paskolų dydžio, kai tuo tarpu paskolų suteikimo banko akcininkams klausimas iš viso svarstytas nebuvo“.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio l punkto, BPK 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios R. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas BaumilasJosifas TomaševičiusJonas Prapiestis