Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-125-854/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-17
Bylos Nr.: e2A-125-854/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00419-2024-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Neringa Švedienė, Giedrė Čėsnienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: D. S.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

2.6.10.5.2.6Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-125-854/2025Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00419-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.6; 3.3.1.19.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės turtinę žalą, kurią sudaro:

1.1. 83 989,50 Eur akcininko D. S. investuotos lėšos į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „NBG grupė“ ir 12 proc. metinės palūkanos, šias palūkanas skaičiuojant nuo 2005 m. gruodžio 13 d.;

1.2. 87 784,40 Eur dėl kreditorės akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių banko nesąžiningai ir apgaule įgyto ir neteisėtai į apyvartą paleisto vekselio;

1.3. 23 169,60 Eur negauti dividendai už 2007 m. ir 12 proc. metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo 2008 m. gegužės 1 d. (paskutinė diena paskirstyti yra kiekvienų metų balandžio 30 d.); 34 754,40 Eur dividendai už 2008 m. bei 12 proc. metinės palūkanos; 40 546,80 Eur dividendai už 2009 m. ir 12 proc. metinės palūkanos; 393 883,20 Eur (32 823,60 Eur x 12 m.) negauti dividendai už 2010–2021 m. ir 12 proc. metinės palūkanos;

1.4. 33 668,33 Eur (jau išskaičiavus gyventojų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo mokesčius) negauto darbo užmokesčio suma per laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 12 proc. metinės palūkanos; 208 526,40 Eur (17 377,20 Eur x 12 m.) negauto darbo užmokesčio suma už 2010–2021 m. ir 12 proc. metinės palūkanos;

1.5. 173 738,41 Eur grynojo turto vertės prieaugis ir 12 proc. metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 1 d. (žalos ir nuostolių padarymo dienos);

1.6. 19 354,56 Eur D. S., kaip laiduotojui už juridinį asmenį UAB „NBG grupė“, padaryta turtinė žala iki 2018 m. gruodžio 31 d.; po 724,05 Eur D. S., kaip laiduotojo už juridinį asmenį UAB „NBG grupė“, patirta žala už kiekvienus kalendorinius metus, skaičiuojant nuo 2019 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

1.7. 550 Eur dėl ieškovo sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį pirmosios instancijos teisme; 2 260 Eur už advokato atstovavimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose; 322,26 Eur išlaidos dėl neteisėtų antstolio R. S. veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

2. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjų bei teismų neteisėtų veiksmų nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme civilinę bylą Nr. e2-741-1012/2023 ir Lietuvos apeliaciniame teisme civilinę bylą Nr. e2A-489-798/2023.

3. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 28 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje piktnaudžiaudamas nenurodė ir neįtraukė daug bylai teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl to, padaręs nepagrįstas ir klaidingas teisines išvadas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tai yra esminiai proceso teisės normų pažeidimai, turėję įtakos ir neteisėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 priėmimui.

Šalies argumentai

4. Ieškovo teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas ieškovo D. S. apeliacinį skundą: i) išsamiai netyrė ir teisiškai ne(į)vertino visų apeliacinio skundo reikalavimų bei argumentų, 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartyje tik formaliai nurodydamas, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nustatytomis aplinkybėmis; ii) nepašalino ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių proceso teisės normų pažeidimų; iii) nesivadovavo įsiteisėjusių teismų sprendimų prejudicinės galios ir prejudicinių faktų taikymo civilinėje byloje taisyklėmis, įskaitant imperatyvų draudimą iš naujo nustatyti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius; iv) akivaizdžiai bei šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles; v) akivaizdžiai klaidingai skaičiavo ir aiškino savarankiškų ieškinio reikalavimų senaties terminų pradžios momentą; vi) neišnagrinėjo dalies ieškinio materialiųjų reikalavimų, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde; vii) neužtikrino tinkamo proceso apeliacinės instancijos teisme; viii) nurodydamas žinomai melagingas aplinkybes bei pateikdamas tikrovės neatitinkančias išvadas, nepagrįstai atsisakė priimti naujus įrodymus, kurių, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovas neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo pabaigos.

Žemesnės instancijos teismas

5. Ieškovo vertinimu apeliacinės instancijos teismas, piktnaudžiaudamas ir grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, padaręs nurodytus esminius proceso teisės normų pažeidimus, neteisėtai ir nepagrįstai atmetė ieškovo D. S. apeliacinį skundą. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias šioje byloje įvykdyti teisingumą ir atkurti nukentėjusio asmens – D. S., teises, ieškovui dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2024 m. spalio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalimi, numatančia, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

8. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, susijusių su teismų taikytu ieškinio senaties terminu, įvertino Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 konstatuotas aplinkybes ir teismų padarytas išvadas.

9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 nustatė tokias aplinkybes: i) atsakovės veiksmai, iš kurių ieškovas kildina atsakovės civilinę atsakomybę, yra susiję su UAB „NBG grupė“ nemokumu; ii) Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-668-173/2007 UAB „NBG grupė“ iškelta bankroto byla; iii) 2015 m. spalio 6 d. bankrutavusi UAB „NBG grupė“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro; iv) ieškovas turi teisinį išsilavinimą, aktyviai dalyvavo UAB „NBG grupė“ bankroto byloje, jam negalėjo būti nežinoma apie nurodomus atsakovės veiksmus. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 padarė išvadą, kad vėliausiai ieškinio senaties terminas ieškovo pareikštiems reikalavimams prasidėjo užbaigus UAB „NBG grupė“ bankroto bylą, t. y. nuo 2015 m. spalio 6 d., todėl ieškovas ieškinį turėjo pareikšti iki 2018 m. spalio 6 d. Kadangi ieškinys teisme buvo gautas 2022 m. balandžio 25 d., Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad ieškovas daugiau kaip ketverius metus praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas nepagrindė, jog ieškinio pareikšti per įstatyme nustatytą terminą jis objektyviai negalėjo dėl sveikatos būklės ar dėl negalėjimo pasinaudoti teisine pagalba, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nusprendė, jog neegzistuoja pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmetė. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties taikymas yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, Vilniaus apygardos teismas nepasisakė dėl ginčo esmės.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartyje vertindamas ieškinio senaties termino pradžią, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas ieškovo pareikštiems reikalavimams atsakovei AB Šiaulių bankui dėl nuostolių atlyginimo prasidėjo vėliausiai 2015 m. spalio 6 d. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimų dėl neišmokėtų dividendų ir netektų investicijų priteisimo senaties terminas praleistas daugiau nei vienuolika metų (nuo 2010 m. liepos 20 d. (2007 m. liepos 20 d. + 3 m.) iki 2022 m. balandžio 25 d.), nes ieškovas vėliausiai nuo 2007 m. liepos 20 d. (nes buvo pirmosios eilės kreditorius) žinojo ir suprato (turėjo suprasti) apie iki bankroto bylos iškėlimo neišmokėtus dividendų bei prarastų investicijų į bankrutavusią bendrovę faktus. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio senaties termino pradžios atskirų reikalavimų atžvilgiu patikslino, ja pripažindamas dar ankstesnę, t. y. 2007 m. liepos 20 d., datą.

11. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje byloje ieškovas atsakovės AB Šiaulių banko civilinę atsakomybę kildino iš neteisėtų jos veiksmų tyčia privedus UAB „NBG grupė“ prie bankroto, taip pat iš netinkamo veikimo sutartiniuose santykiuose, kurie buvo susiklostę tarp UAB „NBG grupė“ ir atsakovės pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2005-025-03. Taigi Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-741-1012/2023 pagal ieškovo ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankui dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, o ne dėl sutartinės atsakomybės atsakovei taikymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas kaip nepagrįstus atmetė ieškovo teiginius, kad turėjo būti taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), bet ne sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

12. Teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėję teismai būtų akivaizdžiai netinkamai nustatę faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino taikymu, jo praleidimo priežastimis ir akivaizdžiai netinkamai jas įvertinę ar netinkamai taikę ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei nukrypę nuo kasacinio teismo praktikos.

13. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, kad bylą nagrinėję teismai, nusprendę netenkinti ieškinio dėl praleisto ieškinio senaties termino, ieškinio reikalavimų iš esmės neišnagrinėjo, akcentavo tai, jog ieškinio senaties taikymas yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, todėl bylą išnagrinėję teismai kitų ieškovo argumentų dėl ginčo esmės ir neturėjo vertinti bei pasisakyti dėl jų pagrįstumo.

14. Teismas pažymėjo, kad ieškovo dėstomi nesutikimo su teismų procesiniais sprendimais argumentai, įskaitant ir dėl atitinkamų motyvų nepašalinimo iš Vilniaus apygardos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, nėra pagrindas Vilniaus apygardos teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos veiksmus, priimant procesines nutartis (sprendimus), pripažinti neteisėtais.

15. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ieškovo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK nuostatas ir nurodydamas tikrovės neatitinkančias išvadas, nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo pateiktus naujus įrodymus, nepridėjo prie bylos susijusios civilinės bylos Nr. e2-962-656/2022, neišreikalavo iš antstolio Irmanto Gaidelio vykdomosios bylos Nr. 0008/08/00129, nepagrįstai atsisakė skirti žodinį teismo posėdį. Teismas iš Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo: i) ieškovo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu, kurį, remdamasis CPK 322 straipsnio 1 dalimi, motyvuotai atmetė; ii) prašymą priimti naujus įrodymus, kurį, remdamasis CPK 314 straipsniu, motyvuotai atmetė, pažymėdamas, jog pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti civilinės bylos Nr. e2-962-656/2022 ar baudžiamosios bylos Nr. 1-19-753/2018 duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos; iii) prašymą išreikalauti vykdomąją bylą Nr. 0008/08/000129, kurį atmetė, nusprendęs, kad šie įrodymai neturi reikšmės bylai (CPK 180, 199 straipsniai).

16. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad teismo procesinio pobūdžio sprendimai, priimti apeliacine tvarka nagrinėjant civilinę bylą, būtų akivaizdžiai neteisėti ir pažeidžiantys ieškovo teises. Priešingai, konstatavo, kad teismai išsamiai išnagrinėjo visus ieškovo procesinius prašymus ir pagrįstai juos atmetė, dėl to ieškovo teisės į teisingą teismą, rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo, proceso šalių lygiateisiškumo principai pažeisti nebuvo.

17. Teismas nenustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-489-798/2023, būtų išėjęs už bylos nagrinėjimo ribų, priėmęs siurprizinę nutartį, pažeidęs CPK 320 straipsnį ar kitas CPK nuostatas. Teismo vertinimu, ieškovui buvo užtikrinta galimybė dėl ieškinio senaties (ne)taikymo teikti paaiškinimus, rašytinius įrodymus, jam buvo žinomos nagrinėjamos bylos ribos. Pažymėjo, kad, esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties instituto taikymu.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad bylą išnagrinėję teismai ignoravo aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-1123/2002; Nr. 3K-3-578/2007, Nr. 3K-P-382/2006, kuriose buvo pateikti išaiškinimai dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos, taip pat dėl to, jog banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė (tai, ieškovo teigimu, lemia dešimties metų ieškinio senaties termino taikymą). Teismas pažymėjo, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo vadovautis ieškovo akcentuojamais kasacinio teismo išaiškinimais, kadangi nurodytos bylos ir Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-741-1012/2023 bei Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-489-798/2023 nėra analogiškos ir jų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios.

19. Teismas pabrėžė, kad tam, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovės neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovės kaltė. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė tokių teismų (teisėjų) klaidų, kurios reikštų, jog teismų procesiniai sprendimai, priimti civilinėse bylose sprendžiant dėl ieškovo ieškinio, pareikšto atsakovei AB Šiaulių bankui dėl nuostolių priteisimo, bei apeliacinio skundo pagrįstumo, yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką, t. y. nenustatyta neteisėtų veiksmų, kuriems esant galėtų būti sprendžiama dėl valstybės deliktinės atsakomybės taikymo. Ieškovui neįrodžius teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės valstybei taikymas CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu negalimas, todėl teismas ieškovo ieškinį atmetė.

20. Be to, teismas pažymėjo, kad aptariamo Vilniaus apygardos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka ir sprendimas paliktas nepakeistas. O tai, teismo vertinimu, papildomai pagrindžia, kad skirtingų teismų teisėjai analogiškas faktines aplinkybes vertino vienodai. Be to, ieškovo kasacinį skundą, kuriame didžioji dalis argumentų sutampa su šioje byloje pareikštu ieškiniu, 2024 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakyta priimti, konstatuojant, kad kasacinio skundo argumentai dėl teisės normų taikymo nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų kriterijų kasacijai, t. y. jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka; taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, sustiprina įsitikinimą, kad civilinę bylą išnagrinėję teismai (teisėjai) nepažeidė svarbiausių teisės principų, nusistovėjusios teismų praktikos. Teismas taip pat pabrėžė, kad ieškovas, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, byloje reiškiamu ieškiniu iš esmės siekia patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nors to daryti negalima, kadangi būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas.

21. Teismas, nusprendęs, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir dėl to žalos atlyginimas negalimas, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė. Įvertinęs tai, kad kiti ieškovo argumentai esminės reikšmės neturi, teismas dėl jų plačiau taip pat nepasisakė.

Šalies argumentai

22. Ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, atmetus ieškinį bei nepateikus išlaidas pagrindžiančių įrodymų, netenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23. Ieškovas D. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, prašo apeliacinį skundą perduoti nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priimti naują įrodymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenurodyta ir neįvertinta daug bylai reikšmingų aplinkybių ir ieškovo argumentų, susijusių su tuo, kad bylą išnagrinėję teisėjai (teismai) nevykdė jiems priskirtų pareigų, nesivadovavo įsiteisėjusių teismų sprendimų prejudicinės galios ir prejudicinių faktų taikymo civilinėje byloje taisyklėmis, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, neteisingai nustatydami ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentą bei ieškinio reikalavimams taikę trejų metų ieškinio senaties terminą. Visa tai nulėmė ankstesnėje byloje ieškovo pareikšto ieškinio netenkinimą ir žalos jam atsiradimą.

23.2. Teismas neįvertino to, kad ankstesnę bylą išnagrinėję teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 pateiktą išaiškinimą, jog banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė (o tai lemia, kad iš to kylantiems reikalavimams taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas). Išnagrinėtoje byloje pagrindiniai ieškovo reikalavimai buvo kildinami iš 2005 m. gruodžio 14 d. kreditavimo sutarties Nr. IL-2005-025-03, o tai reiškia atsakovės AB Šiaulių banko sutartinę atsakomybę. Dėl to išnagrinėtoje byloje turėjo būti taikomas ne sutrumpintas trejų, bet dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kita vertus, bylą išnagrinėję teismai, ieškinio reikalavimams taikę ieškinio senaties terminą, iš esmės pripažino, kad ieškovo ieškinys buvo pagrįstas, nes priešingu atveju ieškinio senaties termino taikymas nebūtų reikalingas, kadangi, neįrodžius ieškinio pagrįstumo, ieškinys tiesiog būtų atmetamas.

23.3. Ankstesnę bylą išnagrinėję teismai nepagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą visiems be išimtiems pareikštiems ieškinio reikalavimams. Nors iš dalies galima sutikti su teismų pozicija, kad kai kurių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžia anksčiausiai galėjo prasidėti nuo 2015 m. spalio 6 d. (užbaigus UAB „NBG grupė“ bankroto bylą), tačiau ne dėl visų ieškinio reikalavimų vienu metu, kadangi kitiems reikalavimams turėjo būti taikoma CK 1.127 straipsnio 5 dalis (nes pažeidimai tęstiniai) ir (ar) CK 1.130 straipsnio 2 dalis (nes ieškinio senaties terminas atsinaujino). Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties 46–48 punktuose pateikė niekuo nepagrįstas ir melagingas prielaidas dėl ieškinio reikalavimų priteisti prarastas investicijas į bendrovę, negautus dividentus ir negautą darbo užmokestį. Ir dėl darbo užmokesčio, ir dėl dividentų negavimo ieškinio terminas turėjo būti skaičiuojamas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį.

23.4. Teismas neįvertino to, kad ankstesnę bylą išnagrinėję teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-1123/2002 ir Nr. 3K-3-578/2007 pateiktus išaiškinimus, jog, spręsdami dėl senaties termino praleidimo priežasčių svarbos, teismai, atsižvelgdami į šio instituto esmę ir paskirtį, privalo ne tik vertinti kiekvienos konkrečios bylos reikšmingas aplinkybes, bet ir siekti, kad senaties taikymas nesudarytų sąlygų kaltiems asmenims išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo. Nesutiktina, kad teismai savo nuožiūra turi teisę (ne)atnaujinti terminą; teismo diskreciją riboja Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Jeigu ieškinio senaties terminas ankstesnėje byloje ir buvo praleistas, teismui kilo pareiga šį terminą atnaujinti, nes ieškovas dėl to buvo pareiškęs motyvuotą ir pagrįstą prašymą.

23.5. Ankstesnę bylą išnagrinėję teismai ne tik netinkamai taikė teisę, neįvertino nacionalinio ir tarptautinio teisinio reglamentavimo, tačiau nesilaikė ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“, todėl egzistuoja atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

23.6. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus vertino per proceso atnaujinimo, o ne per žalos atlyginimo institutą. Pabrėžtina, kad šioje byloje ieškovas žalos atlyginimą prašė priteisti dėl teisėjų neteisėtų veiksmų, padarytų nagrinėjant ankstesnę civilinę bylą, o ne dėl juridinio asmens UAB „NBG grupė“ bankroto.

23.7. Teismas, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė, tuo padarydamas esminį proceso teisės normų pažeidimą. Teismas klaidingai analizavo civilinės atsakomybės sąlygų eiliškumą. Pažymėtina, kad deliktinės atsakomybės atveju, pirmiausia, turi būti konstatuojamas nukentėjusiojo patirtos žalos faktas ir tik po to vertinamas atsakingo už šios žalos atsiradimą asmens veiksmų neteisėtumas; generalinio delikto atveju neteisėtumas siejamas su žalos atsiradimo faktu, t. y. pats žalos padarymas kitam asmeniui jau yra neteisėtas veiksmas. Taigi teismas pirmiausia turėjo nustatyti, ar ieškovas (ne)patyrė žalą ir, jei taip, – tokiu atveju atsakovės neteisėti veiksmai yra preziumuojami. To nepadaręs, teismas neatskleidė bylos esmės. Be to, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas išėjo už nagrinėjamos bylos ribų (sprendimo 22 punktas, etc.).

Atsiliepimas

23.8. Atsakovė neteisingai nurodė, kad ieškovas privalo įrodyti keturias, o ne tris, valstybės civilinės atsakomybės sąlygas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Kita vertus, ieškovas įrodė ne tik kad dėl ankstesnę bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų jis patyrė didelę turtinę žalą, taip pat, jog tarp nustatytų neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos yra aiškus ir neginčijamas priežastinis ryšys, tačiau ir teisėjų (teismų) kaltę. Ieškovui nurodžius teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir netgi kaltę, pareiga įrodyti, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių civilinė atsakomybė negalima, teko atsakovei. Tačiau tokių aplinkybių nei atsakovė, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė. Dėl klaidingai ieškovui perkeltos įrodinėjimo pareigos buvo neteisingai išnagrinėta byla ir priimtas neteisingas bei nepagrįstas sprendimas.

23.9. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas, turėdamas teisinį išsilavinimą, jau nuo 2007 m. turėjo suprasti įvairius teisinius klausimus juridinio asmens UAB „NBG grupė“ bankroto byloje. Ieškovas teisės bakalauro diplomą gavo tik 2019 m. birželio mėn. Teismas privalo elgtis itin apdairiai ir į sprendimą nerašyti akivaizdžiai klaidingų faktų bei aplinkybių, galinčių nulemti bylos rezultatą.

24. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, šalių argumentus bei paaiškinimus ir savo išvadas pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, teismų praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose. Apelianto pozicija dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra grindžiama tik jo subjektyviu įsitikinimu, o ne konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais.

24.2. Nesutiktina su apeliantu, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl ieškovo ieškinyje keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

24.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodomos faktinės aplinkybės, kurios jau buvo išnagrinėtos ankstesnėse civilinėse bylose.

Šalies argumentai

24.4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jam buvo perkelta įrodinėjimo našta. Remiantis CPK 178 straipsniu, būtent ieškovas šioje byloje turėjo pagrįsti aplinkybes, kuriomis rėmėsi, įrodinėdamas atsakovės civilinę atsakomybę; žalos fakto įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui.

24.5. Apeliantas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Asmeniui, siekiančiam žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, tenka pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę. Neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, tačiau to apeliantas neįrodė.

24.6. Nors apeliantas apeliacinį skundą prašo nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, remdamasis tuo, kad solidarus atsakovas byloje yra Lietuvos apeliacinis teismas, tačiau byloje atsakove yra tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

26. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi pirmosios instancijos teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių ir ieškovo argumentų, susijusių su ankstesnę civilinę bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais, nulėmusiais turtinės žalos apeliantui atsiradimą. Taigi apeliantas remiasi absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, numatytu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Kadangi CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai reiškia, kad tokiais atvejais bylos procesas apskritai negali būti laikomas teisėtu, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako šiuo aspektu.

27. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-378/2024, 63 punktas).

28. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad aplinkybė, jog teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 74 punktas). Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025, 69 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ieškovo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu valstybei pareikštas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas, detaliai ištyrė ir įvertino byloje nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, atsakė į esminius šalių argumentus, kurie pateko į bylos nagrinėjimo ribas, ir dėl to padarytas išvadas motyvavo. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktas byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, teisingam bylos išsprendimui aktualaus teisinio reglamentavimo aiškinimas ir taikymas, nuomonė dėl nagrinėjamai bylai aktualios teismų praktikos nesutampa su ieškovo pozicija, nelemia išvados, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir dėl to jis, remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turi būti panaikintas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nulemtos būtent jo atlikto savarankiško faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų teisinio vertinimo, o tai, ar šios išvados yra teisėtos ir pagrįstos, teisėjų kolegija pasisakys toliau nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta nei apelianto nurodomo, nei kitų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, kartu įvertindama ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus atsikirtimus.

31. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys atsakovei Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apelianto procesinių prašymų

- dėl apeliacinio skundo perdavimo nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui

32. Apeliantas prašo apeliacinį skundą perduoti nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Prašymą grindžia tuo, kad šioje byloje solidariu atsakovu yra Lietuvos apeliacinis teismas, o teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog bylos nagrinėti negali tas teismas, kurio veiksmai yra skundžiami ar kuriam pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Teigia, kad perdavus apeliacinį skundą nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, bus išvengta nešališkumo principo pažeidimo. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija neturi pagrindo sutikti.

33. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš ieškovo teismui pateikto ieškinio, turtinę žalą, padarytą, ieškovo vertinimu, neteisėtais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo (teisėjų) veiksmais, remiantis CK 6.272 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, šioje byloje prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvos apeliacinis teismas nėra solidarus atsakovas pagal ieškinį. Kita vertus, pabrėžtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje net ir negalėtų būti traukiamas atsakovu. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu, todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiama atsakove pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-298/2014; 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1128-464/2018; 2021 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-70-302/2021). Taigi, esant CK 6.272 straipsnyje įtvirtintam teisėjo imunitetui nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, teisėjas, o taip pat ir teismas, negali būti traukiami atsakovais dėl jų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą. Atsakove bylose dėl žalos atlyginimo yra valstybė, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 papunktis).

34. Antra, apelianto prašymas perduoti bylą apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nėra pagrįstas ir suderinamas su teisiniu reglamentavimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancine sistema, skirtingų pakopų teismams įstatymų suteikta nevienoda kompetencija.

35. Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – TĮ) 12 straipsnio 3 dalį bendrosios kompetencijos teismų sistemą sudaro Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šių teismų kompetencija yra reglamentuojama TĮ 15, 19, 21, 23 straipsniuose, kuriuose, be kita ko, numatyta, kad apylinkės teismas yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai (TĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas); apygardos teismas yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai (TĮ 19 straipsnio 1 punktas); Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų (TĮ 21 straipsnio 1 punktas); Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių nusižengimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti (TĮ 23 straipsnio 1 dalis). Atitinkamos pakopos teismų kompetencija nagrinėti bylas, kylančias iš privatinių teisinių santykių, yra detalizuojama ir civilinio proceso įstatyme (CPK 25–28 straipsniai, 301, 340 straipsniai).

36. Nurodytos nuostatos atskleidžia Lietuvos Respublikos teismams būdingą instancinę procesinių sprendimų kontrolės sistemą, t. y. bylų nagrinėjimą pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, taip pat funkcijų tarp šių teismų pasidalijimą, reiškiantį, kad kiekvienos pakopos teismas veikia tik tiek ir tik ta apimtimi, kiek jam yra numatyta įstatymo, neperžengdamas savo kompetencijos ribų.

37. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimą valstybei atlyginti daugiau nei 1 mln. Eur turtinę žalą. Atsižvelgiant į ieškinio sumą, nulemiančią bylos teismingumą apygardos teismui, taip pat į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2024 m. balandžio 25 d. nutartį, kuria nuspręsta perduoti bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui, byla pirmąja instancija buvo išnagrinėta Kauno apygardos teisme (TĮ 19 straipsnio 1 punktas; CPK 27 straipsnio 1 punktas). Ieškovas, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuris, remiantis TĮ 21 straipsnio 1 punktu, CPK 301 straipsnio 4 dalimi, apeliacine tvarka nagrinėtinas Lietuvos apeliaciniame teisme. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas veikia visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra vienintelis apeliacinės instancijos teismas byloms dėl neįsiteisėjusių apygardos teismo sprendimų, priimtų civilinėse bylose (TĮ 12 straipsnio 3, 7 dalys, 21 straipsnio 1 punktas; CPK 301 straipsnio 4 dalis). Akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylų apeliacine tvarka nenagrinėja, o, būdamas kasacinės instancijos teismu, tik patikrina apskųstus įsiteisėjusius apygardos teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus ir (ar) nutartis, be kita ko, tik teisės taikymo aspektu, nenagrinėdamas fakto klausimų, kuriuos nagrinėja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (TĮ 23 straipsnio 1 dalis; CPK 340 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

38. Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, skirtingą Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją, ieškovo prašymas perduoti šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuriam įstatymu tokia kompetencija nėra suteikta, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka nagrinėtina Lietuvos apeliaciniame teisme, kuris šioje situacijoje yra vienintelis kompetentingas teismas ją nagrinėti. Tai, kad ši apeliacine tvarka nagrinėjama byla negali būti perduota nagrinėti ne tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau ir bet kuriam kitam Lietuvos Respublikoje veikiančiam teismui, iš esmės pagrindžia ir CPK 34 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos.

39. Apelianto nuogąstavimai, kad bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, kurio veiksmų teisėtumas anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje yra kvestionuojamas, nebus išvengta nešališkumo principo pažeidimo, yra ne tik deklaratyvaus pobūdžio, tačiau ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją bei nepaisyti anksčiau nurodyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo dėl bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos. Be to, paminėtina, kad ši byla dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės apeliacine tvarka paskirta nagrinėti kitos sudėties teismui negu anksčiau išnagrinėta byla, todėl dar ir dėl to nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju nėra užtikrinamas nešališkumo principo įgyvendinimas.

- dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

40. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą ir neatskleidė jos esmės.

41. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 ; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024).

42. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys (jų atstovai) buvo išklausytos teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių (jų atstovų) duotais paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, neturi pagrindo teigti, kad proceso dalyviams pirmosios instancijos teisme nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

43. Tai, kad apeliantas nesutinka su tuo, kokias išvadas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir ištyręs rašytinius įrodymus, padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas apeliacinio skundo nagrinėjimui žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių paaiškinimais ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka. Išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, apeliantas nepagrindė, tokių nenustatė ir teisėjų kolegija. Atsižvelgiant į tai, tenkinti apelianto prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

- dėl naujo įrodymo priėmimo

44. Apeliantas prašo priimti į bylą naują įrodymą – Mykolo Romerio universiteto 2019 m. gegužės 28 d. apeliantui išduotą teisės bakalauro diplomą. Nurodo, kad būtinybė šį įrodymą pateikti apeliacinės instancijos teismui kilo dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybę dėl ieškovo turimo teisinio išsilavinimo įgijimo momento, padarydamas išvadą, kad ieškovas jau nuo 2007 m. turėjo suprasti teisinius klausimus UAB „NBG grupė bankroto“ byloje.

45. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

46. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apelianto prašymo priimti į bylą naują įrodymą, atsižvelgia į šias reikšmingas aplinkybes: 1) priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė ir nekonstatavo apelianto pateiktu įrodymu įrodinėjamos aplinkybės dėl jo teisinio išsilavinimo, o ši aplinkybė greta kitų tik buvo bendrai paminėta teismui pacituojant konkrečią Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 motyvų dalį, iš vientiso teksto neišimant atskirų jo frazių; 2) iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad aplinkybė dėl apelianto teisinio išsilavinimo neturėjo esminės reikšmės šioje byloje kilusiam ginčui pagal apibrėžtas jo ribas išnagrinėti ir nenulėmė bylos rezultato; 3) ši aplinkybė taip pat neturi esminės reikšmės apeliaciniam skundui tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, jog ja nėra grindžiami esminiai apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantas kvestionuoja skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą; 4) apelianto pateiktas įrodymas (atsižvelgiant į jo sukūrimo datą) galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui iki skundžiamo sprendimo priėmimo, juolab kad apeliantui neabejotinai buvo žinomas ankstesnėje byloje teismų, kurių neteisėtais veiksmais apeliantas ir grindžia šioje byloje valstybei pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, priimtų procesinių sprendimų turinys (nustatytos aplinkybės).

47. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta sąlygų CPK 314 straipsnyje numatytai išimčiai taikyti, todėl apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

48. Ieškovas D. S. 2022 m. balandžio 25 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės AB Šiaulių banko: 1) 83 989,50 Eur (290 000 Lt) akcininko D. S. tiesiogiai pinigais investuotas lėšas į UAB „NBG grupė“, kurių vėliau buvo netekta (prarasta) dėl bankroto, ir padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2005 m. gruodžio 13 d.; 2) dėl atsakovės nesąžiningai ir apgaule įgyto ir vėliau dar ir neteisėtai į apyvartą paleisto vekselio, suklastojimo, siekiant gauti 2007 m. liepos 3 d. notaro vykdomąjį įrašą bei sukčiavimo, t. y. 87 784,40 Eur turtinę žalą ir nuostolius; 3) 2007–2009 metais negautus dividendus: 23 169,60 Eur (80 000 Lt) 2007 m. dividendų bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2008 m. gegužės 1 d.; 34 754,40 Eur (120 000 Lt) 2008 m. dividendų ir padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 1 d.; 40 546,80 Eur (140 000 Lt) 2009 m. dividendų bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2010 m. gegužės 1 d.; 4) 2010–2021 metais negautus dividendus, po 32 823,60 Eur už kiekvienus metus bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2011 m. gegužės 1 d.; 5) 33 668,33 Eur darbo užmokesčio (išskaičiavus mokesčius) 2007 m. birželio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 1 d. (vėliausios datos); 6) 2010–2021 metų darbo užmokestį, po 17 377,20 Eur (60 000 Lt) už kiekvienus metus su mokesčiais (ekvivalentas) bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2011 m. sausio 1 d.; 7) dėl 138 990,73 Eur grynojo turto vertės prieaugio nuostolius ir žalą bei padidintas 12 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2011 m. sausio 1 d. (žalos ir nuostolių padarymo dienos); 8) ieškovui, kaip laiduotojui, už UAB „NBG grupė“ patirtą 19 354,56 Eur turtinę žalą ir nuostolius iki 2018 m. gruodžio 31 d.; 9) ieškovui, kaip laiduotojui, už UAB „NBG grupė“ patirtą turtinę žalą ir nuostolius už kiekvienus kalendorinius metus, skaičiuojant po 724,05 Eur nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 10) visas bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

49. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 ieškovo D. S. ieškinį dėl nuostolių (žalos) atlyginimo atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovei AB Šiaulių bankas 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei – 900 Eur žyminį mokestį. Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido įstatyme numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo reikšti, todėl, nenustatęs pagrindo ieškovui atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmetė. Atmetęs ieškinį teismas dėl ginčo esmės nepasisakė.

50. Lietuvos apeliacinis teismas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. sprendimo, 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo atsakovei AB Šiaulių bankui 760 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo praleidimo teisinių pasekmių.

51. Ieškovas D. S. 2024 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės daugiau kaip 1 mln. Eur turtinę žalą (nutarties 1.1–1.7 papunkčiai), kurios nepriteisė teismai civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankui. Ieškovas ieškinį pareiškė CK 6.272 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, nurodydamas, kad žala jam kilo dėl Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo (šių teismų teisėjų) neteisėtų veiksmų, pirmąja ir apeliacine instancija nagrinėjant ieškovo ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankui dėl nuostolių (žalos) atlyginimo.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės

52. Byloje ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovas pareiškė reikalavimą valstybei dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl, pasak ieškovo, teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-741-1012/2023 Vilniaus apygardos teisme (pirmąja instancija) ir civilinę bylą Nr. e2A-489-798/2023 Lietuvos apeliaciniame teisme (apeliacine instancija), priteisimo. Ieškovas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė teismų, nagrinėjant civilines bylas, ieškovo vertinimu, padarytomis akivaizdžiomis ir šiurkščiomis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, turėjusiomis lemiamos įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti, taip pat sąmoningu nukrypimu nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, nepagrįstu sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymu ir tuo pagrindu nepagrįstu visų ieškinio reikalavimų atmetimu, taip padarant ieškovui didelę turtinę žalą.

53. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį, pareikštą valstybei dėl žalos atlyginimo, atmetė, nenustatęs, kad teismai, pirmąja ir apeliacine instancija nagrinėdami civilinę bylą pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankui dėl nuostolių (žalos) priteisimo, būtų atlikę neteisėtus veiksmus, lemiančius valstybės deliktinės atsakomybės taikymą, t. y. pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad teismų priimti procesiniai sprendimai būtų akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl toliau nurodomų motyvų.

54. Valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-1075/2024, 21–22 punktai). Todėl asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti visas šias civilinės atsakomybės sąlygas, o jų neįrodžius, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis).

55. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant žalos atlyginimo dėl teisėjų veiksmų klausimą, esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

56. Taigi teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (teismo išspręsta byla) reikšmę, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis).

57. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas reiškia, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos civiliniame procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-100-910/2022, 19 punktas). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas šioje byloje, siekdamas ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimo, turėjo įrodyti, kad teismai, nagrinėję ankstesnę civilinę bylą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ieškovas turėjo nurodyti teismų (teisėjų) padarytas klaidas, kurios reikštų, jog teismo procesiniai sprendimai, priimti pirmąja ir apeliacine tvarka, yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti sąmoningai ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių teismų (teisėjų) klaidų padarymo apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais neįrodė.

59. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ieškovo argumentus ir aplinkybes, aktualias nusprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės (ne)taikymo. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 priimtus procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, taikytino ieškinio senaties termino, jo pradžios momento, dėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (ne)buvimo bei, nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovas neįrodė CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

60. Iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 matyti, kad teismas identifikavo tarp ieškovo ir atsakovės AB Šiaulių banko susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovės, kaip banko, civilinę atsakomybę kildina iš neteisėtų atsakovės veiksmų tyčia privedus UAB „NBG grupė“ prie bankroto, taip pat iš netinkamo veikimo sutartiniuose santykiuose, kurie buvo susiklostę tarp UAB „NBG grupė“ ir atsakovės AB Šiaulių banko pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2005-025-03) (sprendimo 11–12 punktai). Taigi teismas iš esmės vertino, kad ieškovas ieškinį atsakovei reiškia dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, todėl pareikštam reikalavimui taikė sutrumpintą trejų metų (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), o ne bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teismas taip pat pasisakė dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, jį susiedamas su UAB „NBG grupė“ bankroto bylos pabaiga (bendrovės išregistravimu iš Juridinių asmenų registro 2015 m. spalio 6 d.), išsamiai įvertino aplinkybes dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir motyvavo savo išvadą, kodėl ieškovo nurodytų priežasčių nelaiko svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą jam atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (sprendimo 12–29 punktai). Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, ieškovo ieškinį atmetė, nepasisakydamas dėl ginčo esmės – atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

61. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl taikyto trejų metų ieškinio senaties termino ir šio termino pradžios momento (2015 m. spalio 6 d.), kartu padarydamas papildomą išvadą, kad ieškinio reikalavimams dėl neišmokėtų dividendų ir netektų investicijų ieškinio senaties terminas prasidėjo net dar anksčiau – 2007 m. liepos 20 d., t. y. teismui patvirtinus ieškovo finansinį reikalavimą UAB „NBG grupė“ bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atmetė ieškovo argumentus dėl to, kad atskiriems ieškinio reikalavimams turėjo būti taikoma CK 1.127 straipsnio 5 dalis, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžios momentą, esant tęstiniam pažeidimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovo argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo ir, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, ieškovo nurodytų priežasčių nelaikė svarbiomis ieškinio senaties terminui atnaujinti (nutarties 44–54 punktai). Lietuvos apeliacinis teismas, nenustatęs, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, ieškovo apeliacinį skundą atmetė.

62. Taigi teisėjų kolegija, susipažinusi su teismų procesinių sprendimų, kurių pagrindu ieškovas šioje byloje reiškia reikalavimą valstybei dėl žalos atlyginimo, turiniu, konstatuoja, kad teismai, pirmąja ir apeliacine instancija nagrinėdami civilinę bylą pagal ieškovo ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankui dėl nuostolių (žalos) atlyginimo išsamiai ir visapusiškai, remdamiesi tiek teisiniu reglamentavimu, tiek jį aiškinančia kasacinio teismo praktika, motyvavo savo išvadas dėl ginčui aktualaus ieškinio senaties termino ir jo praleidimo teisinių pasekmių taikymo. Pagrindo teigti, kad teismai akivaizdžiai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, akivaizdžiai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, nėra.

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovo akcentuojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų Nr. 3K-P-382/2006, Nr. 3K-3-1123/2002, Nr. 3K-3-578/2007 ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismai ignoravo aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Pažymėtina, kad ieškovo nurodomoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 buvo nagrinėjamas visiškai kitokio pobūdžio ginčas (dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo), o civilinėse bylose Nr. 3K-3-1123/2002 ir Nr. 3K-3-578/2007 buvo sprendžiamas klausimas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo būtent tose bylose, atsižvelgiant į jose nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas kiekvienoje byloje turi būti sprendžiamas individualiai, įvertinus toje byloje susiklosčiusią konkrečią faktinę situaciją, šalių argumentus. Todėl tai, kaip tam tikroje byloje buvo išspręstas klausimas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, savaime nelemia tapataus rezultato ir kitose teismų nagrinėjamose bylose, kuriose sprendžiamas analogiško pobūdžio klausimas. Tą iš esmės pagrindžia ir paties ieškovo minimos kasacinio teismo bylos: civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007 buvo konstatuotas pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau toks pagrindas civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002 nustatytas nebuvo.

64. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovo šioje byloje pareikštame ieškinyje iš esmės reiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, atliktu Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėse bylose Nr. e2-741-1012/2023 ir Nr. e2A-489-798/2023. Pažymėtina, kad iš esmės analogiški sprendimo neteisėtumo argumentai, kaip ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės, buvo nurodomi apeliaciniame skunde, kuriuo buvo skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. sprendimas, o šiuos argumentus Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023 įvertino ir dėl jų pasisakė. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą paliko nepakeistą, vadinasi, skirtingų teismų teisėjai analogiškas aplinkybes vertino vienodai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nebuvo pagrįsta, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasaciniame skunde įvardytais klausimais (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

65. Ieškovo ieškinio ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismų taikytu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegijai sudaro pagrindą vertinti, kad ieškovas šioje byloje siekia tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-741-1012/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-489-798/2023, pakartotinio nagrinėjimo ir kitokio jų teisinio įvertinimo. Taigi ieškovas faktiškai siekia revizuoti ankstesnėje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuri yra įsiteisėjusi. Tačiau jau minėta, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Remiantis anksčiau aptarta teismų praktika tokio pobūdžio bylose, ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kildinamas iš įsiteisėjusių ir nepanaikintų (nepakeistų) teismo procesinių sprendimų, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti.

66. Pažymėtina, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Šiuo atveju vien tai, kad ieškovas nesutinka su tuo, kaip teismai, išnagrinėję ankstesnę civilinę bylą, įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, įrodymus ir padarė priešingas išvadas nei to norėjo ieškovas, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismai atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovui nepalankių procesinių sprendimų priėmimas ir tai, kad ieškovas kitaip interpretuoja teisės normas ir teismų praktiką, kitaip vertina aplinkybes ir įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, jog išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad ieškovės nurodyti teismai (teisėjai), nagrinėdami minėtas civilines bylas, būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-784-912/2024, 17 punktas).

67. Kaip jau minėta, tam, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovės neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovės kaltė. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių teismų (teisėjų) klaidų, kurios reikštų, jog teismų procesiniai sprendimai yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką, t. y. nenustatyta jų neteisėtų veiksmų, kuriems esant galėtų būti sprendžiama dėl valstybės deliktinės atsakomybės taikymo. Apeliantas be bendro pobūdžio deklaratyvių samprotavimų dėl teismų (teisėjų) neva padarytų klaidų (neva neteisėtų veiksmų) realių teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumą pagrindžiančių aplinkybių nenurodė ir neįrodė, nors jam teko šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis).

68. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai teisingai konstatavo, kad ieškovui neįrodžius teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti. Be to, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, teismas neturi pareigos vertinti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas ne tik teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nurodęs, kad atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas šioje byloje turi įrodyti ieškovas, tačiau ir, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja atsakovės neteisėti veiksmai, skundžiamame sprendime pagrįstai nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir jų nevertino.

69. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, apeliaciniame skunde remdamasis generalinio delikto institutu, nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, visų pirma, turėjo nustatyti ieškovui padarytos žalos faktą ir tik po to spręsti dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo, kaip ir tai, jog nustačius ieškovui padarytos žalos faktą atsakovės neteisėti veiksmai yra preziumuojami. Tokia apelianto pozicija nėra pagrįsta nei įstatyminiu reglamentavimu, nei kasacinio teismo praktika.

70. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2023, 31 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-378/2025, 58 punktas).

71. Nurodytos nuostatos pagrindžia, kad generalinio delikto atveju asmens kaltas elgesys iš esmės reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Tačiau nereiškia nei to, kad sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo visų pirma turi būti nustatomas žalos faktas ir tik po to kitos civilinės atsakomybės sąlygos (taigi ir neteisėti veiksmai), nei to, jog žalos padarymo faktas yra pagrindas atsakovės neteisėtiems veiksmams preziumuoti. Įstatyme tokia prezumpcija nėra įtvirtinta, priešingai, asmens veiksmų neteisėtumas turi būti įrodinėjimas atskirai kiekvienoje byloje, kurioje prašoma taikyti civilinę atsakomybę, be kita ko, pirmiau negu padarytos žalos faktas. Tik nustačius neteisėtus veiksmus yra pagrindas spręsti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo, taigi ir padarytos žalos fakto ir dydžio, o ne atvirkščiai. Dėl to su tuo susiję apelianto apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, jų eiliškumą, atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo daryti priešingą išvadą dėl anksčiau nurodytų aplinkybių.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

72. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų nagrinėjant civilines bylas, tinkamai vadovavosi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje neįrodžius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį kilti negali, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

73. Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

74. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau tokią teisę įgijo priešingą suinteresuotumą byloje turėjusi atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Giedrė ČėsnienėDanguolė MartinavičienėNeringa Švedienė