- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-15
- Bylos Nr.
- e2A-100-910/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01590-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vilija Mikuckienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, padarytos teismų ir teisėjų neteisėtais veiksmais, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama jai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 4 920 000 Eur turtinei ir 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Ieškovė nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) įstatymų nustatyta tvarka neatkūrė jai nuosavybės teisių į mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės sklypą, už žemę ji nėra gavusi ir kompensacijos. Dėl neteisėtais NŽT veiksmais padarytos žalos atlyginimo ieškovė skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau jos skundas ir apeliacinis skundas buvo atmesti. Kadangi atmesdami skundą administracinio teismo teisėjai įvykdė neteisėtus veiksmus ir dėl to yra kalti, ieškovė Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl žalos, padarytos administracinio teismo teisėjų veiksmais, atlyginimo. Šis teismas taip pat atmetė ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ir apeliacinį skundą. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo teisėja R. K., Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai M. B., D. M., A. R. atliko neteisėtus veiksmus. Reikalaujamą priteisti žalą sudaro negrąžintos žemės vertė, negautos pajamos, dirbant žemę, ir dėl išgyvenimų patirta neturtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad teisėjų neteisėtus veiksmus ieškovė kildina iš vienintelės aplinkybės, kad, jos nuomone, nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismai, vertindami šią aplinkybę, nurodė, jog nuosavybės teisė į žemės sklypą buvo atkurta, išmokant piniginę kompensaciją. Ieškovė turi pareigą įrodyti teisėjų kaltę, priimant minėtus sprendimus, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Ieškovės subjektyvi nuomonė, kad teisėjai netinkamai vertino bylos aplinkybes, nepagrįsti jokiais įrodymais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį Lietuvos Respublikai dėl 4 920 000 Eur turtinės, 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-74-258/2020 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 2020 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, nurodydamas, kad nenustatyta administracinių teismų ir teisėjų neteisėtų veiksmų, o ta aplinkybė, jog ieškovės netenkina priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismų ir teisėjų veiksmai buvo neteisėti. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-826-450/2020 Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas ir įsiteisėjo.
6. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovės netenkina teismų, išnagrinėjusių jos ieškinius ir prašymus, priimti procesiniai sprendimai ir juose esantys motyvai, nesudaro teisėto pagrindo nesivadovauti kertiniu civilinio proceso ir apskritai teisinės valstybės principu, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią, t. y. šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas.
7. Teismas nurodė, kad ieškovė savo poziciją ieškinyje grindžia įgaliotų institucijų, sprendusių nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizavimo turėtą žemės sklypą klausimą, veiksmais, kurie, jos manymu, yra neteisėti. Ieškovė teigia, kad dėl NŽT, Kauno apskrities viršininko administracijos, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro neteisėtų veiksmų, melavimo ir kaltės jai ir jos broliui nebuvo atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą natūra. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šios ieškovės nurodomos aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos faktinis pagrindas ir dalykas, todėl teismas plačiau nepasisakė dėl ieškinyje įvardytų nuosavybės teisės į žemę atkūrimą vykdžiusių subjektų atliktų veiksmų ir priimtų sprendimų. Teismo vertinimu, ieškovė šioje byloje iš esmės siekia tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau įvertintos Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-74-258/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-450/2020, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose.
8. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-74-258/2020 buvo užvesta ir nagrinėjama tik elektronine forma, į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu buvo išsiųsta tik nurodytos bylos dalis. Bylos medžiaga visą laiką buvo teismų sistemos LITEKO duomenų bazėje, Vilniaus apygardos teismas visada turėjo galimybę matyti bylos eigą ir joje pateiktus procesinius dokumentus. Dėl to ieškovės teiginiai, kad Vilniaus apygardos teismas civilinę bylą Nr. e2-74-258/2020 išnagrinėjo neturėdamas bylos, nes byla su ieškovės atskiruoju skundu buvo išsiųsta į Lietuvos apeliacinį teismą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog Vilniaus apygardos teismas priėmė akivaizdžiai neteisėtą teismo sprendimą, ignoruodamas (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeisdamas) svarbiausius teisės principus. Kitas ieškovės argumentas, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme atsakovė nebuvo pateikusi atsiliepimo į apeliacinį skundą, yra teisiškai nesvarbus. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikti yra šalies teisė, o ne pareiga. Atsiliepimo į skundą nepateikimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, nepažeidžia kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų, byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama ir nesant atsiliepimo į apeliacinį skundą.
9. Teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiami teismų ir teisėjų neteisėti veiksmai, visumą, konstatavo, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo išvadai, jog Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią nusistovėjusią teismų praktiką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovė A. O. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, jeigu teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, tai asmuo, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu, negali pateikti ieškinio dėl žalos atlyginimo, nes žala atsirado dėl neteisėtų teismo bei teisėjų veiksmų, padarytų įsiteisėjusiame ir instancine tvarka nepanaikintame teismo sprendime. Taip teismas atima iš ieškovės teisę remtis galiojančiu įstatymu, nes pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį ieškinys gali būti pareikštas tik atsiradus žalai, t. y. teismo sprendimui įsiteisėjus.
10.2. Teisėja R. K. nagrinėjo bylą, kurioje atmetė ieškovės ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų kaltų administracinio teismo teisėjų veiksmų, atlyginimo. Administracinis teismas melagingai pripažino, kad NŽT 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštais ieškovei suteikė teisingą informaciją. NŽT, slėpdama ieškovės tėvo M. M. 15 ha šalia Kauno esančios žemės užgrobimą, tyčia suteikė ieškovei melagingą ir ne visą informaciją, o kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad NŽT raštais suteikta informacija yra teisinga, teisėta ir pagrįsta, tuo ieškovei padaryta turtinė ir neturtinė žala.
10.3. Slėpdami ieškovės tėvo žemės užgrobimą, NŽT pareigūnai ne tik suteikė melagingą informaciją, kad tėvo žeme, vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, nuo 1991 m. spalio 1 d. teisėtai naudojosi Lietuvos veterinarijos akademija, bet ir nesuteikė informacijos, kokiais konkrečiais teisės aktais M. M. žemė buvo paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai.
10.4. Teisėja R. K. įteisino šiurkštų administracinio teismo teisėjų įvykdytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio pažeidimą, nes pripažino teisėtais administracinio teismo veiksmus, kuriais neteisėtai nutraukta bylos dalis dėl ieškovės reikalavimo pripažinti NŽT 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštus neteisėtais ir juos panaikinti.
10.5. Lietuvos apeliacinis teismas ir jo teisėjai M. B., D. M. ir A. R., priimdami 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį, padarė neteisėtus kaltus veiksmus, nes, nagrinėdami bylą apeliacine tvarka, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris akivaizdžiai pagrįstas melu ir įstatymų pažeidimais. Teismas nutartyje absoliučiai nieko nenurodė, kodėl atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendime surašytos bendros frazės, tačiau nieko nepasisakyta dėl ieškinio dalyko – nenurodyta, kodėl teismas laiko teisėtais ieškovės nurodytus neteisėtus (bei nusikalstamus) administracinių teismų teisėjų veiksmus.
10.6. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, nes nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė ieškovės pateiktus įrodymus. Byloje yra NŽT 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštai, įrodantys, kad NŽT suteikė melagingą informaciją. Be to, byloje yra Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriais nustatyta, kad NŽT raštais ieškovei suteikta informacija yra teisinga ir NŽT jokių neteisėtų veiksmų nepadarė. Šie faktiniai duomenys įrodo, kad teisėjai, priėmę Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį, padarė neteisėtus kaltus veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių.
10.7. Teismo sprendime pasisakyta tik dėl vieno argumento, kad Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo bylą neturėdamas bylos. Teismas neturėjo teisės išspręsti bylą iš esmės, kol apeliacinis teismas nepriėmė nutarties dėl atskirojo skundo.
Atsiliepimas
10.8. Teismas neturėjo teisės išnagrinėti bylą apeliacine tvarka, negavęs atsakovo atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą. Taip pažeistas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas ir neįvykdytas teismo reikalavimas nustatytu terminu pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.
11. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
11.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015 pasisakė dėl ieškovės A. O. M. reikalavimų atlyginti žalą dėl neteisėtai, jos manymu, nusavintos žemės ir pažymėjo, kad ieškovo J. V. M. inicijuotas teisminis ginčas yra iš esmės orientuotas į žemės sklypo atgavimą natūra, tačiau valstybės institucijų buvo priimtas sprendimas nuosavybės teisę į žemę atkurti, atlyginant jos vertę pinigais. Taigi kasacinis teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės į visą žemę buvo atkurtos, išmokant kompensaciją pinigais. Dėl to iš naujo nustatinėti fakto, kokiu pagrindu buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, nėra pagrindo.
Šalies argumentai
11.2. Ieškovės teiginiai, kad „visi teisėjai, nagrinėję brolio ir jos bylas dėl žemės užgrobimo, įvykdė neteisėtus veiksmus“, tėra jos subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais.
11.3. Apeliantė tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo pagrindu nurodo įgaliotų institucijų, sprendusių nuosavybės teisių atkūrimą į iki nacionalizavimo turėtą žemės sklypą, veiksmus, kurie, jos manymu, yra neteisėti. Kitų argumentų, pagrindžiančių teismo išvadų nepagrįstumą, apeliantė nepateikė. Esant įstatyme įtvirtintam ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išaiškintam draudimui revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu išspręstą šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė iš esmės siekia tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau įvertintos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-74-258/2020 priimtame 2020 m. kovo 2 d. sprendime bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-450/2020 priimtoje 2020 m. gruodžio 17 d. nutartyje, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
14. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos, grindžiamos neteisėtais teisėjų veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl civilinę bylą nagrinėjusių teisėjų ar teismo neteisėtų veiksmų, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų
15. Civilinio proceso tikslas – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, turi veikti maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, negali pažeisti civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių, turi objektyviai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius, išspręsti kilusį ginčą. Teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
16. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Šioje normoje įtvirtintas specialusis deliktas, pagal kurį atsakomybė kyla būtent už žalą, sukeltą civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo ar teismo veiksmais. Žala CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme turi būti sukelta neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant teisingumą, o teisingumo vykdymas aptariamos nuostatos kontekste apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
18. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
19. Taigi teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (teismo išspręsta byla) galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos civiliniame procese.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad byloje nėra teisinio ir faktinio pagrindo išvadai, jog Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Apeliantė (ieškovė), nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad ji teismui buvo įvardijusi konkrečius Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų, nagrinėjusių civilines bylas Nr. e2-74-258/2020 ir e2A-826-450/2020, neteisėtus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neįvertino, nenurodė jokių argumentų, dėl kurių atmetė ieškovės pateiktus įrodymus.
21. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad, jos įsitikinimu, teismai nepagrįstai atmetė jos ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, nagrinėjusių administracines bylas Nr. eI-1429-244/2018 ir eA-2196-575/2019, veiksmais, atlyginimo. Apeliantės (ieškovės) nuomone, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina neteisėtus kaltus teismų (teisėjų) veiksmus, kuriais buvo įteisintas administracinę bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumas (NŽT raštai, administracinių teismų priimti sprendimai).
22. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamos bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovės nurodytų argumentų ir (ar) pateiktų įrodymų. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės argumentus ir aplinkybes, reikšmingas civilinei deliktinei atsakomybei ieškovės nurodomu pagrindu taikyti. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo civilinėje byloje dėl žalos, padarytos neteisėtais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, nagrinėjusių administracines bylas Nr. eI-1429-244/2018 ir eA-2196-575/2019, veiksmais, atlyginimo teismų priimtus procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes, kurios, apeliantės (ieškovės) įsitikinimu, lėmė jos teisių pažeidimą ir žalos atsiradimą, bei, nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė (ieškovė) neįrodė CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto specialaus delikto taikymo sąlygų (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.
23. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės yra iš esmės tapačios išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl žalos, grįstos neteisėtais administracines bylas nagrinėjusių teisėjų (teismų) veiksmais, atlyginimo jau ištirtoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, kurios įvertintos toje byloje priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Kitaip tariant, šioje byloje pareikštame ieškinyje iš esmės reiškiamas nesutikimas su nurodytoje išnagrinėtoje civilinėje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantės (ieškovės) reikalautos žalos dėl administracinių teismų teisėjų neteisėtų veiksmų atlyginimu, teisiniu įvertinimu, atliktu Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėse bylose Nr. e2-74-258/2020 ir e2A-826-450/2020, o teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais įvardijami civilinės bylos išnagrinėjimo procesiniai rezultatai, lėmę apeliantės (ieškovės) reikalavimų toje byloje atmetimą.
24. Skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės (ieškovės) ieškinį, pagrįstai nurodė, kad šioje byloje ieškovė iš esmės siekia tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau įvertintos Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-74-258/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-450/2020, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo, tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliantė (ieškovė) faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti instancine tvarka – išnagrinėjus bylas apeliacine tvarka.
25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantė (ieškovė) negali ginčyti jos įvardytose kitose bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Jau nurodyta, kad konkrečios bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir jų įvertinimo teisėtumas bei pagrįstumas gali būti patikrintas tik nagrinėjant tą bylą apeliacine, kasacine tvarka. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Apeliantės (ieškovės) nesutikimas su jos įvardytose bylose priimtuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose padarytomis išvadomis ir pateikiama sava įrodymų bei aplinkybių interpretacija savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais teismo (teisėjų) veiksmus, priimant konkrečius procesinius sprendimus. Apeliantė (ieškovė), reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, turi pareigą nurodyti ir pagrįsti, kad išnagrinėtose bylose buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, lėmusios jos reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimą.
26. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantės (ieškovės) įvardytas civilines bylas nagrinėję teismai būtų padarę akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302 straipsniai). Apeliantė (ieškovė), be bendro pobūdžio deklaratyvių pareiškimų, kad teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, pagrįstus melu ir įstatymų pažeidimais, atliko neteisėtus kaltus veiksmus, apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmiau nurodytos išvados pagrįstumą. Apeliantės (ieškovės) teiginiai, kad administraciniai teismai, nepripažindami NŽT raštuose suteiktos informacijos melagingumo, įvykdė neteisėtus veiksmus, lemti subjektyvaus apeliantės (ieškovės) įsitikinimo, ignoruojant tai, jog nuosavybės teisių į jos tėvo nuosavybės teise turėtą žemę atkūrimo klausimas išspręstas ne šių NŽT raštų pagrindu, bet vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais įstatymais ir juos detalizuojančiais teisės aktais. Apeliantės (ieškovės) subjektyvi nuomonė, kad Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, nagrinėję civilines bylas Nr. e2-74-258/2020 ir e2A-826-450/2020, priimtais sprendimais neva įteisino neteisėtus kaltus administracinę bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmus, negali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu kilti.
27. Pažymėtina tai, kad vien aplinkybė, jog apeliantės (ieškovės) netenkina Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų priimtuose procesiniuose sprendimuose civilinėse bylose Nr. e2-74-258/2020 ir e2A-826-450/2020 padarytos išvados, nėra teisėtas pagrindas nagrinėjamoje byloje nesivadovauti kertiniu civilinio proceso ir apskritai teisinės valstybės principu, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią, t. y. šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad šis principas yra viena iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą).
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės (ieškovės) įvardyti pažeidimai, neva padaryti bylą nagrinėjusių Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų, labiau susiję su nuosavybės teisių į jos tėvo žemę atkūrimo procesu, o ne su civilines bylas Nr. e2-74-258/2020 ir e2A-826-450/2020 nagrinėjusių teismų (teisėjų) konkrečiais veiksmais. Apeliantė (ieškovė) tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad NŽT suteikė jai melagingą ir nepilną informaciją, tačiau tokie NŽT veiksmai teismų pripažinti teisėtais; tuo pačiu nustatyta, kad žemė neužgrobta, nors žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta; pripažinta, kad atkurtos nuosavybės teisės į žemę, bet ieškovė teisių į ją neįgijo; ir kt.). Apeliantė (ieškovė) iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso. Tokį tikslą patvirtina ir apeliantės (ieškovės) reikalaujamas turtinės žalos dydis, kuris lygus būtent ginčo žemės sklypo rinkos vertei. Be to, ieškovė ieškinyje nurodo sutinkanti, kad vietoje žemės vertės būtų grąžinta tėvo žemė. Tačiau nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumas jau įvertintas administracinių teismų ir dėl apeliantės (ieškovės) teisės į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010).
29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ieškinyje (taip pat ir apeliaciniame skunde) savo poziciją daugiausia grindžia įgaliotų institucijų, sprendusių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizavimo jos tėvo turėtą žemę, veiksmais, kurie, jos manymu, yra neteisėti. Apeliantė (ieškovė) teigia, kad dėl NŽT, Kauno apskrities viršininko administracijos, VĮ Registrų centro neteisėtų veiksmų, melavimo ir kaltės jai ir jos broliui nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą nebuvo atkurta natūra. Tačiau šios apeliantės (ieškovės) nurodomos aplinkybės nėra nagrinėjamos civilinės bylos dalykas (šioje byloje nurodytų institucijų veiksmų (ne)teisėtumas nevertinamas).
30. Apeliantė (ieškovė) teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumą, be kita ko, grindžia argumentu, kad Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą neturėdamas bylos. Apeliantės nuomone, teismas neturėjo teisės išspręsti bylą iš esmės, kol apeliacinis teismas nepriėmė nutarties dėl atskirojo skundo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.
31. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 6P-112-(1.1) patvirtintų Lietuvos teismų informacinės sistemos nuostatų 8 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės teismų informacinės sistemos LITEKO funkcijos: kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti teismų gautus procesinius dokumentus ir kitus teismams teikiamus duomenis bei informaciją; registruoti bylų nagrinėjimo eigą; kaupti, apdoroti, sisteminti ir teikti (skelbti) teismų sprendimus, teismų veiklos statistinius rodiklius; suteikti galimybę atlikti teismo procesui reikalingų dokumentų ir duomenų paiešką LITEKO; vykdyti kitas nuostatuose nustatytas funkcijas.
32. Civilinė byla Nr. e2-74-258/2020 buvo vedama elektronine forma. Kai byla vedama elektronine forma, visa teismų gaunama ir siunčiama rašytinės formos informacija yra skaitmeninama bei prieinama elektronine forma teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Iš elektroninės bylos medžiagos matyti, kad ieškovė 2020 m. vasario 13 d. pateikė byloje atskirąjį skundą (DOK-6325), kuris 2020 m. vasario 13 d. teisėjos rezoliucija buvo priimtas, nustatant terminą atsiliepimui į skundą pateikti. 2020 m. vasario 28 d. lydraščiu ieškovės atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 7 d. nutarties per elektroninių paslaugų portalą buvo išsiųstas nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui; tą pačią dieną fiksuotas įrašas apie elektroninės bylos gavimą Lietuvos apeliaciniame teisme. Civilinė byla Nr. e2-615-516/2020 su A. O. M. atskiruoju skundu išnagrinėta apeliacine tvarka ir 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi apeliacinis procesas nutrauktas.
33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad į Lietuvos apeliacinį teismą tam tikru laikotarpiu buvo išsiųsta bylos dalis su ieškovės atskiruoju skundu, o visa bylos medžiaga visą bylos nagrinėjimo laikotarpį buvo prieinama teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje, t. y. Vilniaus apygardos teismas turėjo galimybę matyti bylos eigą ir joje pateiktus procesinius dokumentus. Taigi aplinkybė, kad apeliantės (ieškovės) atskirasis skundas buvo išsiųstas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas civilinę bylą pagal ieškovės ieškinio reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo išnagrinėjo neturėdamas bylos medžiagos. Nurodytų motyvų pagrindu apeliantės argumentus dėl civilinės bylos išnagrinėjimo jos neturint teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
34. Apeliantė (ieškovė) taip pat nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisės išnagrinėti bylos apeliacine tvarka, negavęs atsakovės atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą, nes taip pažeistas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas bei neįvykdytas teismo reikalavimas nustatytu terminu pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.
35. Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad įstatymų leidėjo sukurta teisės norma, kurioje įtvirtinta šalies pareiga teikti atsiliepimą, užtikrina tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija bei teisę teikti argumentus apeliacinės instancijos teismo žodinio proceso atveju (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti, priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisė būti išklausytam (lot. audiatur et altera pars) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2013).
36. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės (ieškovės) argumentu, kad CPK 318 straipsnio 1 dalis nustato šalių pareigą (o ne teisę) pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tokiu reikalavimu siekiama užtikrinti tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija. Tačiau nėra pagrindo pripažinti pagrįsta apeliantės poziciją, kad Lietuvos apeliacinis teismas, negavęs atsakovės atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą, neturėjo teisės išnagrinėti civilinės bylos Nr. e2A-826-450/2020. Pažymėtina tai, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimas sukelia neigiamas procesines pasekmes pačiai šaliai, neįvykdžiusiai įstatyme numatytos pareigos, t. y. šalis, neįvykdžiusi procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą arba šią pareigą įvykdžiusi netinkamai (teismui atsisakius priimti atsiliepimą į apeliacinį skundą dėl to, kad jis paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą arba neatitinka šalių procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų), praranda teisę pateikti savo argumentus apeliacinės instancijos teisme. Tačiau civilinio proceso teisės normų nenustatyta, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimas yra kliūtis teismui išnagrinėti apeliacinę bylą ir priimti joje procesinį sprendimą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
37. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis ir padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantė (ieškovė) neįrodė Vilniaus apygardos teismo ir (ar) Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų neteisėtų veiksmų, suponuojančių pagrindą valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį kilti (CK 6.246 straipsnio 1, 2 dalys; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliantei (ieškovei) neįrodžius neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų, civilinės atsakomybės valstybei taikymas CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, detaliau nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Prašymų dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo nepareikšta, šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikta. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.