- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-12-07
- Bylos Nr.
- I-2325-142/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, Lietuvos valstybė, atstovaujama LR
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui J. V. M. ir jo atstovui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. V. M. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 540 000 Lt turtinės žalos ir 500 000 Lt neturtinės žalos, iš viso 1 040 000 Lt. Pirminiame skunde buvo keliami kiti reikalavimai atsakovams Kauno AVA, tačiau šiuos reikalavimus Kauno apygardos administracinis teismas atsisakė priimti 2009 02 24 nutartimi (b. l. 21), kuri įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2009 04 30 nutartį (b. l. 43-47).
Kauno apygardos administraciniame teisme 2009 05 21 gautas pareiškėjo papildomas skundas (b. l. 54). Šiame skunde keliamas reikalavimas tik dėl žalos atlyginimo, nurodoma, kad šioje byloje atsakovu turi būti laikoma tik valstybė, o Kauno AVA turi būti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Papildomame skunde keliamas toks reikalavimas: priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą už užgrobtą žemę 8 610 000 Lt; priteisti jau pareikštą turtinės žalos atlyginimą 540 000 Lt ir neturtinės žalos atlyginimą 500 000 Lt; iš viso tai sudaro 9 650 000 Lt. Šį reikalavimą pareiškėjas dar kartą pateikė 2009 05 22 (b. l. 66-70) teisme registruotu papildomu skundu bei 2009 05 25 registruotu pareiškimu (b. l. 75-77).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo papildomi skundai ir pareiškimai buvo priimti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 06 03 protokoline nutartimi (b. l. 90).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jo prašymas dėl žemės grąžinimo neteisėtai nebuvo priimtas nagrinėti teisme. Paaiškina, kad nuo 1991 m. siekia susigrąžinti jo tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone. Teigia, kad įrodyta, jog žemė priklausė pareiškėjo tėvui. Visa šeima buvo ištremta į Sibirą, o žemę užgrobė okupacinė valdžia. Aiškina, kad žemė turėjo būti grąžinta dar 1991 metais, nes tuo metu nebuvo jokių kliūčių. Žemė negrąžinta tik dėl pareigūnų nusikalstamo piktnaudžiavimo. Ta žeme 1991 m. naudojosi ne Lietuvos veterinarijos akademija (toliau - LVA), o LVA Mokomasis pagalbinis ūkis, kuris buvo savarankiškas juridinis asmuo. Tuo laiku šis ūkis naudojosi apie 4000 ha žemės plotu. Nors pareiškėjas nuo 1991 m. prašė grąžinti žemę, tačiau jo pareiškimas iš viso nebuvo svarstomas. Dėl šios žemės sprendimas priimtas tik 2006 10 26. Šiuo sprendimu pareiškėjas yra pripažintas 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, savininku. Tačiau nuspręsta žemės negrąžinti, nustatant atlyginimą pinigais – 18 585 Lt. Pinigai iki šiol nesumokėti. Aiškina, kad toks sprendimas neteisėtas, be to, nelogiškas. Mano, kad žemę paimti visuomenės reikmėms buvo galima tik po to, kai pareiškėjui ši žemė būtų realiai sugrąžinta. Nesutinka ir su žemės įkainavimu, nes už tokią sumą galima nupirkti tik kiek daugiau kaip 3 arus žemės.
Laiko, kad tokiais veiksmais padarytas nusikaltimas, nes tęsiami nusikalstami okupacinės valdžios veiksmai, žemė lieka iki šiol užgrobta.
Pareigūnų piktnaudžiavimo pasekmė yra tai, kad žemė iki šiol yra bešeimininkė, Registrų centre M. M. žemės savininkas neįregistruotas.
Paaiškina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo reiškiamas dėl to, kad nuo 1991 m. pareiškėjas negalėjo ūkininkauti jam priklausančioje žemėje, nes ji nebuvo grąžinta dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas dėl to negavo pajamų. Prašo atlyginti moralinę (neturtinę) žalą, nes ryšium su neteisėtais pareigūnų veiksmais pareiškėjas pergyveno, prarado sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Reikalavimą reiškia dėl to, kad žemė buvo užgrobta. Teismas privalo tai pripažinti, nes visi pareiškėjo nurodomi faktai pasitvirtina. Paaiškina, kad turtinės žalos atlyginimo dydis nurodomas atsižvelgiant į tai, kiek kainuoja toks žemės kiekis toje pačioje vietovėje.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė visus skundo ir patikslintų skundų argumentus ir reikalavimus.
Akcentavo, kad šioje byloje Konstitucija turi būti taikoma tiesiogiai, rėmėsi Konstitucijos 23, 29, 109 straipsnių nuostatomis. Taip pat rėmėsi Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams (CK 4.100 str.), ir aiškino, kad tik taip jo žemė galėjo būti paimta, bet už ją turi būti kompensuojama teisingai.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49-50) pažymi, kad skunde valstybė nepagrįstai nurodoma kaip atsakovė, nes, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 48 straipsniu, valstybė negali būti atsakovu. ABTĮ administraciniame teismams priskirta kompetencija nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).
Paaiškina, kad Kauno apskrities viršininko 2006 10 26 sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 15 ha žemės, atlyginant žemės vertę pinigais, apskundimo terminas yra suėjęs, todėl šis sprendimas galioja ir sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Žemės plotas šiuo metu naudojamas Lietuvos veterinarijos akademijos reikmėms. Remiasi Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 str. 1 d. 8 p., 19 str. 1 dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Remiasi Konstitucinio Teismo 2008 05 20 nutarimu.
Teigia, kad nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui žalą, kadangi valstybės valdžios institucijos pareiškėjo atžvilgiu nėra priėmusios neteisėtų aktų. Pažymi, kad nurodytas neturtinės žalos dydis prieštarauja protingumo kriterijui. Paaiškina, kad kreipimasis į valstybės (savivaldybės) institucijas, siekiant atkurti nuosavybės teises, nėra asmens teisių gynimas, tai įstatymo suteiktų teisių realizavimas įstatymo nustatytu būdu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kreipimasis į kompetentingą instituciją, siekiant realizuoti savo teises, objektyviai yra susijęs su dvasiniais nepatogumais bei fizinės sveikatos pablogėjimu.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje Vyriausybės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta, todėl nėra kliūčių bylą nagrinėti (ABTĮ) 78 str. 3 d.). Vyriausybės kanceliarija 2009 03 10 atsiliepime, pateiktame Kauno apygardos administraciniam teismui, nurodė, kad Ministro Pirmininko atstovas teismo posėdyje nedalyvaus.
Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime į skundą (b. l. 29-31) paaiškino, kad su skundu nesutinka.
Atsiliepime paaiškina, kad rašytiniais įrodymais nustatyta, kad M. M. (pareiškėjo tėvas) (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos turėjo 15 ha žemės. 1991 10 28 pareiškėjas pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Paaiškina, kad Kauno apskrities viršininkas 2001 05 31 priėmė įsakymą Nr. 02-4237 „Dėl J. V. M. prašymo“, kuriuo buvo nuspręsta nepatenkinti prašymo atkurti nuosavybės teisę, grąžinant iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą natūra.
Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 09 26 raštu Nr. S6-1780 pareiškėjas informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo priėmimo vietą ir laiką bei galimybę, jam neatvykus, sprendimą priimti apskrities viršininko nuožiūra.
Kauno apskrities viršininko 2006 10 26 įsakymu Nr. 02-05-11348 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ bei Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 15 ha žemės, atlyginant pinigais. Valstybės išperkamos žemės vertė buvo paskaičiuota vadovaujantis 1999 02 24 Vyriausybės nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“.
Šie dokumentai išsiųsti pareiškėjui 2006 11 07 raštu Nr. S6-2157.
Paaiškina, kad pareiškėjui žemė negalėjo būti grąžinta natūra, nes žemė buvo suteikta mokslo reikmėms. Kauno apskrities viršininkas vadovavosi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 21 straipsniu, suteikiančiu teisę parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2008 05 20 nutarimu konstatavo, kad Vyriausybės nutarimai, kuriais Lietuvos veterinarijos akademijai buvo priskirta neprivatizuotina žemė, neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, reglamentavusiems nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Nesutinka su reikalavimais dėl žalos atlyginimo. Paaiškina, kad pareiškėjas dar 2001 m. sužinojęs, kad nuosavybės teisės atkurti natūra galimybės nėra, nes žemė yra valstybės išperkama, turėjo galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, kurio vertė būtų ta pati, kaip ir jo tėvo turėto sklypo. Mano, kad pareiškėjas visus išgyvenimus, dėl kurių jis reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, prisiėmė savo rizika. Valdžios institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti – informavo pareiškėją apie tai, kad žemė yra valstybės išperkama ir todėl negali būti grąžinama natūra, priėmė administracinį aktą, kuriuo nuspręsta negražinti žemės natūra, taip sudarant galimybę pareiškėjui apskųsti Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus teismui, galiausiai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo.
Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta, todėl byla nagrinėjama nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas, nes yra nepagrįstas.
Ši byla yra dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, žala padaryta valstybės institucijų veiksmais, negrąžinant jam jo tėvui priklausiusios žemės natūra, nors jis dar 1991 metais padavė prašymą atkurti nuosavybės teises.
Žalos atlyginimą, kai žala padaryta valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, reglamentuoja Civilinis kodeksas (CK). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pagrindus. Pagal šio straipsnio nuostatas valstybė žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Kiti bendrieji žalos atlyginimo pagrindai ir sąlygos nustatyti CK 6.245 – 6.253 straipsniuose, o 6.250 straipsnyje apibrėžiama neturtinės žalos sąvoka.
Taigi, pati svarbiausia sąlyga, kada valstybei gali būti keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, yra neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai (aktai), netgi nepaisant, ar yra konkretaus valstybės tarnautojo ar institucijos darbuotojo kaltė.
Šiuo atveju pareiškėjas žalos atlyginimą grindžia pažeidimais, padarytais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese, kai jam negrąžinta natūra jo tėvui iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi žemė. Dėl to būtina ištirti nuosavybės teisių į žemę pareiškėjui atkūrimo procesą ta prasme, ar nors vienas institucijos, kuriai pavestas nuosavybės teisių atkūrimas, aktas buvo pripažintas neteisėtu, nes šioje byloje nenagrinėjami Kauno AVA veiksmai ar sprendimai.
Pareiškėjas visą savo reikalavimą grįsdamas Konstitucijos ir Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, neteisingai nurodo, kokie teisės aktai taikytini šio ginčo atveju, nes iš bylos duomenų galima nustatyti, kad pareiškėjas niekada nebuvo tapęs jo tėvui priklausiusios žemės savininku.
Šiuo atveju reikalaujama žalos atlyginimo dėl to, kad pareiškėjui natūra negrąžinta jo tėvui priklausiusi žemė, t. y. taikytini tik tie teisės aktai, kurie reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pareiškėjas skunduose ir paaiškinimuose nurodo kai kuriuos niuansus, kurie jo manymu suponuoja būtent tų teisės aktų taikymą, kai žemė iš asmens paimama visuomenės poreikiams. Kadangi dėl žemės perduotos Lietuvos veterinarijos akademijai pripažinimo valstybės išperkama žeme priimtas Konstitucinio Teismo 2008 05 20 nutarimas, pareiškėjas aiškina, kad sutinka su šio nutarimo nuostatomis, bet aiškina, kad niekada nebuvo nustatyta, jog būtent Lietuvos veterinarijos akademijai Vyriausybės nutarimu perduotoje žemėje yra pareiškėjo tėvui priklausęs sklypas. Tokiu atveju, jeigu pareiškėjas nesutiko su Kauno AVA nustatyta žemės sklypo vieta, pareiškėjas turėjo nuginčyti Kauno apskrities viršininko įsakymus, kuriais atsisakyta atkurti jam nuosavybės teisę natūra būtent todėl, kad žemė laikyta perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Iš J. V. M.nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad jam dar 2001 03 28 raštu Nr. 89 pranešta, kad buvusio savininko žemė yra valstybės išperkama, dėl to, kad Vyriausybės 2001 03 08 nutarimu Nr. 266 patvirtinti žemės plotai suteikti mokslo ir mokymo įstaigoms, tame tarpe Lietuvos veterinarijos akademijai (toliau – ir LVA, Nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 28). Šiame rašte nurodyta labai svarbi aplinkybė, turinti reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo procese - nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje numatoma pradėti rengti žemės reformos žemėtvarkos projektą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 2 punkte (galiojo ir 2001 m.) nustatyta, kad valstybės išperkama žemė pripažįstama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra kaimo vietovėje ir tokios žemės sklypo riba ir plotas nustatomi žemėtvarkos projektuose. Pareiškėjui buvo pranešta apie žemėtvarkos projekto rengimo pradžią, todėl jis turėjo galimybę domėtis šio žemėtvarkos projekto rengimu ir ginčyti pradžioje ikiteismine tvarka, o po to, reikalui esant, ir teisme, jo tėvui priklausančios žemės sklypo įtraukimą į žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemę, skirtą LVA. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys, taip pat prie bylos pridėta 2000 07 13 Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), rodo, kad pareiškėjas žemės reformos žemėtvarkos projektu nesidomėjo, jo sprendinių neginčijo. Tuo tarpu Kauno AVA, priimdama sprendimus, susijusius su nuosavybės atkūrimu pareiškėjui, konstatavo, kad pareiškėjo tėvui priklausiusi žemė yra būtent toje žemės dalyje, kuri perduota Vyriausybės nutarimu Lietuvos veterinarijos akademijai. Tokia Kauno AVA pozicija nėra nuginčyta, todėl šiuo metu ja abejoti nėra pagrindo. Pareiškėjo tėvui M. M. priklausiusi iki nacionalizacijos žemė pateko į valstybės išperkamos žemės kategoriją. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 16 straipsnių nuostatas, tokia žemė natūra negrąžinama, už ją atlyginama kitais būdais, kurie išvardyti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.
Pareiškėjui 2001 03 28 Kauno AVA raštu Nr. 89 pranešta dar viena svarbi aplinkybė – pareiškėjui pasiūlyta pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę – perduodant lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį privačios namų valdos sklypą ir pinigais. Kartu šiuo raštu perspėta, kad nepasirinkus vieno iš nurodytų išpirkimo būdų, apskrities viršininkas priims sprendimą atkurti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. Šis raštas pareiškėjui suteikė galimybę pasirinkti atlyginimo būdą, t. y. pareiškėjas galėjo pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, o toks sklypas ir šiuo metu turėtų tokią pačią, artimą arba net didesnę rinkos vertę, lyginant su pareiškėjo tėvo turėtos žemės verte. Pareiškėjas į šį raštą neatsakė, atlyginimo būdo, kuris būtų jo manymu jam naudingesnis, nepasirinko.
Kauno apskrities viršininkas 2001 05 31 priėmė įsakymą Nr. 02-4237 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, l. 27), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teisę natūra.
Šis įsakymas reiškia, kad pareiškėjas niekada po to ir iki to netapo jo tėvo turėtos žemės savininku – natūra nuosavybės teisė jam neatkurta, toks pagal įstatymo nuostatas paduotas pareiškėjo prašymas netenkintas.
Pareiškėjas, įrodinėdamas, kad jis buvo šios žemės savininkas, nurodo tą aplinkybę, kad neva jo tėvo žemė buvo nacionalizuota ne 1940 metais, kaip visų Lietuvos gyventojų, o 1948 metais, kai šeima buvo ištremta į Sibirą. Tokia išimtis dėl žemės nacionalizacijos datos pareiškėjui negali būti taikoma, nes visiems žinoma aplinkybė, kad TSRS okupavo Lietuvą 1940 metais vasarą ir po karo vėl tęsė okupaciją. TSRS gyvavimo laiku buvo absoliučiai draudžiama privatinė žemės nuosavybės teisė, todėl visų Lietuvos piliečių ir kitų asmenų žemė buvo nacionalizuota nuo pat okupacijos pradžios ir vienu nacionalizacijos aktu – nuo 1940 metų. LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 03 11 Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ pasakyta: „<...> yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Taigi jau Nepriklausomybės Akte nurodyta, kad okupacija prasidėjo 1940 metais. LR Įstatymo Nr. I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 straipsnyje nustatyta, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų. Šie teisės aktai reiškia, kad Lietuva 1948 metais buvo okupuota, taigi pareiškėjas tais metais jau negalėjo įgyti nuosavybės teisių į žemę ir žemė iš jo tėvo atimta ne 1948 metais, bet nacionalizuota 1940 m. Įstatymas, kuriuo neatkurtas iki 1940 06 15 Lietuvoje galiojusių įstatymų veikimas, reiškia, kad nuosavybės teisė, kurią asmenys turėjo iki 1940 06 15 gali būti atkuriama tik po 1990 03 11 priimtuose įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neišreiškė savo valios, kokiu būdu jis pageidauja atkurti nuosavybės teisę, neginčijo 2001 m. įsakymo, neginčijo žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinių, 2006 metais Kauno AVA pradėjo apskaičiavimus, kokia yra pareiškėjo siekiamos susigrąžinti žemės piniginė vertė. Toks vertės apskaičiavimas būtinas ne vien priimant sprendimą už žemę atlyginti pinigais, bet ir kitais atvejais, kai už žemę kompensuojama kitais būdais (suteikiant lygiavertį žemės sklypą ir kt.). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 2006 10 10 pažyma, pagal kurią 15 ha žemės vertė apskaičiuota pinigine išraiška – 18 585 Lt. Dar iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2006 09 26 raštu Kauno AVA pranešė pareiškėjui, kad rengiasi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodė kada ir kur dėl to reikia atvykti, todėl pareiškėjas turėjo dar vieną galimybę nurodyti, kokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirenka (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, l. 18). Tuo metu jam jau buvo žinoma, kad 2001 m. priimtas sprendimas natūra žemės negrąžinti.
Kauno AVA atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas neatvyko į sprendimo priėmimą, pareiškėjas to neneigia. 2006 11 07 raštu Kauno AVA pranešė pareiškėjui, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau priimtas (ten pat, b. l. 17). Šis sprendimas yra Nuosavybės teisių atkūrimo byloje, sprendimo data 2006 10 26. Sprendime nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – pinigais, kad 15 ha vertė 18585 Lt. Sprendimas nenuginčytas, todėl teismas netiria klausimo, ar žemės vertė apskaičiuota teisingai. Toks tyrimas galėtų vykti tik tuo atveju, jeigu būtų ginčijamas 2006 10 26 sprendimas Nr. 52/11965. Tačiau pagal teisės aktus, kai sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant už žemę pinigais, rinkos vertė niekada nebuvo taikoma ir dabar ji netaikoma. Žemės vertė šiam tikslui apskaičiuojama remiantis Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuojama, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent šiam tikslui – nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. Šiuo atveju, kaip teigia Kauno AVA, taikytas Vyriausybės 1999 02 24 nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Šiame nutarime nurodyta, kad jame patvirtinta metodika taikoma apskaičiuojant žemės vertę taikant Atkūrimo įstatymo nuostatas. Jeigu pareiškėjas pasirinktų lygiavertį žemės sklypą, jo vertė taip pat būtų apskaičiuota ne rinkos kaina, o vadovaujantis nurodytu Vyriausybės nutarimu, todėl pareiškėjas galėtų gauti tikrai lygiavertį žemės sklypą ir pagal jo rinkos kainą.
Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui eigą, daroma išvada, kad joks teisės aktas nebuvo pažeistas, nes nei vienas tų aktų, kurie apsprendė nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui kompensuojant pinigais, nebuvo panaikintas ar nuginčytas, kaip neteisėtas, įstatymuose numatytais terminais. Nuosavybės teisių atkūrimo aktas nenuginčytas ir galioja, jame nurodyta žemės vertė pinigais, tai yra vienas iš kompensavimo būdų. Pareiškėjas taip pat nenuginčijo Kauno AVA sprendimų (įsakymų), kuriais pripažinta, kad pareiškėjo tėvui priklausiusi nuosavybės teise žemė patenka į LVA skirtą žemės sklypą.
Dėl to, kad žemė ne visais atvejais turi būti grąžinta natūra, ir kad tokia nuostata nepažeidžia Konstitucijos, ne kartą pasisakė Lietuvos Konstitucinis Teismas.
Konstitucinio Teismo 2005 08 23 nutarime II skyriuje 1 – 8 punktuose yra išdėstyti Konstitucinio Teismo motyvai ir argumentai, kurių pagrindu galima padaryti išvadą, kad valstybė, atkurdama nuosavybės teises, galėjo pasirinkti tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kaip piniginė kompensacija. Nutarime pasakyta:
„2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, ir konstatavo, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas ir kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose bei tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti turto natūra – gauti kompensaciją.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.
3. Paneigtas nuosavybės teises atkurti remiantis įstatymais, galiojusiais tuo metu, kai buvo priimtas minėtas principinis sprendimas, buvo neįmanoma. Tam reikėjo įstatymu nustatyti specialų teisinį reguliavimą. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą reikėjo atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį), grąžinti viso išlikusio nekilnojamojo turto natūra buvo neįmanoma. Todėl įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Tokį įstatymų leidėjo pasirinkimą, be minėtų veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės.
4. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatyme nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Kartu valstybei (jos institucijoms) atsirado pareiga skirti nuosavybės teisių atkūrimui (inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti) būtinas lėšas, kitus finansinius ir materialinius išteklius. Pažymėtina, kad įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, taip pat įtvirtindamas tokį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą kaip piniginių kompensacijų mokėjimas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų: inter alia Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, pagal kurią valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.“.
Taigi, iš šių Konstitucinio Teismo nuostatų daroma išvada, kad valstybei pasirinkus kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra, nepažeidžiamos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnių nuostatos. Tuo pačiu nėra pagrindo teigti, kad kuris nors iš taikomų šiame ginče įstatymų prieštarauja Konstitucijai, todėl teismo negali būti taikomas, kaip nurodo pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucijos 109 ir 110 straipsniais.
Tuo pačiu pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą tokiame ginče negali būti taikomos kitų įstatymų nuostatos, t. y. tų įstatymų, kurie reguliuoja nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams. Šis ginčas kilo nuosavybės teisių atkūrimo teisinių ir socialinių santykių plotmėje, todėl ginčui taikytinos tik Atkūrimo įstatymo ir šio įstatymo įgyvendinimui skirtų kitų teisės aktų nuostatos, dėl kurių Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakė, kad jos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, tame tarpe ir šio straipsnio nuostatai, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Visos minėtos teisės aktų nuostatos, Konstitucinio Teismo išaiškinimai, patvirtinta jau pirmiau išdėstytą nuostatą, kad nuosavybę iš visų piliečių ir iš pareiškėjo paėmė ne nepriklausoma Lietuvos valstybė, bet 1940 m. okupacinė valdžia. Valstybė priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises, bet ribotos restitucijos būdu, nustatė atkūrimo tvarką ir sąlygas. Pagal pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą daroma išvada, kad kitaip, nei 2006 10 26 sprendimu, taikant Atkūrimo įstatymo nuostatas, atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę buvo neįmanoma. Taigi pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę 2006 10 26 sprendimu ne į žemės sklypą, bet į piniginę kompensaciją už žemės sklypą. Todėl šiuo metu be pagrindo remiasi Civilinio kodekso teisės normomis, reguliuojančiomis nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, nustatantis, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šis teiginys nepagrįstas. Priešingai, jeigu pareiškėjui būtų padaryta išimtis ir būtų taikomos kitos teisės normos, nei visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie siekė nuosavybės teisės į žemę atkūrimo nuo pat 1990 metų iki šiol, tuomet tikrai būtų pažeistas šis Konstitucijos straipsnis. Šiuo atveju pareiškėjui taikomos tos pačios teisės normos, kaip ir visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, dalyvavusiems nuosavybės teisių atkūrimo procese - įstatymai, kiti teisės aktai, kurie nuo 1991 metų iki šiol nustato nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką ir sąlygas. Civilinis kodeksas šių santykių nereguliuoja.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra jokio valstybės valdžios institucijos neteisėto akto per visą nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procesą, todėl pagal CK 6.271 str. pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Nesant neteisėtų valstybės valdžios institucijų aktų, nėra pagrindo nagrinėti klausimą, ar yra kiti būtini civilinės atsakomybės pagrindai (CK 6.247, 6.249 str., t. y. ar padaryta žala, koks jos dydis, ar yra priežastinis ryšys ir kt.). Neturtinė žala (CK 6.250 str.) taip pat atlyginama, kai nustatomas neteisėtas valstybės valdžios institucijos aktas, todėl ir tokios žalos atlyginimas negalimas. Dėl to teismas nevertina ir to, ar pareiškėjas pagrindė žalos dydžius (turtinės ir neturtinės).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str.- 88 str. 1 p., 127str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo J. V. M. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.