Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, padarytos teismų ir teisėjų neteisėtais veiksmais, atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismui atsakovės atstovė LR teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kur teigiama, jog tiek teismų praktikoje, tiek teisės teorijoje išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Šios savybės, visų pirma, reiškia, kad šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (skundo/prašymo), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, trečia, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose. Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.

Pažymėtina, kad ieškovės ieškinyje nurodytu pagrindu - dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo M. M. turėtą žemę yra priimti procesiniai sprendimai: Vilniaus apygardos teismo 2019-08-08 ir 2020-03-23 nutartimis, Kauno apygardos administracinio teismo 2014-07-04 sprendimu, Kauno apygardos teismo 2014-06-04 sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03­-10 nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-30 nutartimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-12-07, 2014-12-19 bei 2018-06-13 sprendimais. Nurodytose bylose yra įsiteisėję teismų sprendimai, todėl jose nustatyti faktai ir teisiniai santykiai negali būti ginčijami ir nustatinėjami iš naujo. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015 pasisakė dėl ieškovės (A. O. M.) reikalavimų atlyginti žalą dėl neteisėtai, jos manymu, nusavintos žemės. LAT pažymėjo, kad ieškovo (J. V. M., ieškovės brolio) inicijuotas teisminis ginčas yra iš esmės orientuotas į žemės sklypo atgavimą natūra, tačiau valstybės institucijų buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, atlyginant jos vertę pinigais. Taigi, ir LAT konstatavo, kad nuosavybės teisės į visą žemę buvo atkurtos, išmokant kompensaciją pinigais. Todėl iš naujo nustatinėti fakto, kokiu pagrindu buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą nėra pagrindo. Taip pat ieškovės teiginiai, kad „visi teisėjai, nagrinėję brolio ir jos bylas dėl žemės užgrobimo, įvykdė neteisėtus veiksmus“ tėra jos subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje nustatyta kaltės samprata. Siekiant įrodyti kaltę, reikia vertinti asmens jo elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. CPK 178 straipsnis nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti įrodymus. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Teisėjų neteisėtus veiksmus ieškovė kildina iš vienintelės aplinkybės, kad, jos nuomone, nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismai, vertindami šią aplinkybę, nurodė, jog nuosavybės teisė į žemės sklypą buvo atkurta, išmokant piniginę kompensaciją. Taigi, ieškovei kyla pareiga įrodyti buvus teisėjų kaltei, priimant minėtus sprendimus. Tokių įrodymų ieškovė nepateikia. Ieškovės subjektyvi nuomonė, kad teisėjai netinkamai vertino bylos aplinkybes, nepagrįsti jokiais įrodymais. Ieškovė nepateikia įrodymų, kokius neteisėtus veiksmus atliko jos skundą nagrinėję teisėjai - nepateikė įrodymų, paneigiančių anksčiau teismų nustatytas aplinkybes. Todėl teismai tinkamai vertino bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurie negali būti pagrindu konstatuoti buvus teismų kaltei. Nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą.

Ieškinys atmestinas.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės civilinės teisinės atsakomybės sąlygų ir pagrindų, ieškovei įrodinėjant, kad jai turtinė ir neturtinė žala atsirado dėl neteisėtų teismų ir teisėjų veiksmų, nagrinėjant bylas ir priimant jose procesinius sprendimus, kuriais netenkinti ieškovės suformuluoti reikalavimai (CK 6.272 straipsnis).

Išnagrinėjus bylą teismo posėdžio metu nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-74-258/2020 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 2020 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas sprendimo motyvuose nurodė, jog teismas nenustatė administracinių teismų ir teisėjų neteisėtų veiksmų, o ta aplinkybė, jog ieškovės netenkina priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismų ir teisėjų veiksmai buvę neteisėti. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas ir įsiteisėjo (civilinė byla Nr. e2A-826-450/2020). Ieškovė CK 6.272 straipsnio pagrindu byloje reikalauja atlyginti jai turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl pirmiau minėtų teismų ir juose dirbančių neteisėtų veiksmų.

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą, gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Įstatyme įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

Pirmiau sprendime yra minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis yra įsiteisėję. Teismas pažymi, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tokie įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti ir tuo labiau panaikinti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Vien ta aplinkybė, kad ieškovės netenkina, teismams išnagrinėjus jos ieškinius ir prašymus, priimti teismo procesiniai sprendimai ir juose esantys motyvai, nesudaro teismui teisėto pagrindo nesivadovauti kertiniu civilinio proceso ir apskritai teisinės valstybės principu, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią – t. y. šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje E. prieš Lietuvą, Peticijos Nr. 50208/06).

Teismas šioje byloje nustatė, jog ieškinyje ieškovė savo poziciją pagrinde grindžia įgaliotų institucijų, sprendusių nuosavybės teisių atkūrimą į iki nacionalizavimo turėtą žemės sklypą, veiksmais, kurie jos manymu yra neteisėti. Ieškovė teigia, kad dėl Nacionalinės žemės tarnybos, Kauno apskrities viršininko administracijos, VĮ Registrų centras neteisėtų veiksmų, melavimo ir kaltės nebuvo atkurta jai ir jos broliui nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą natūra. Teismas atkreipia dėmesį, kad šios ieškovės nurodomos aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos faktinis pagrindas ir dalykas, todėl teismas plačiau nepasisako dėl ieškinyje nurodomų Nacionalinės žemės tarnybos, Kauno apskrities viršininko administracijos, VĮ Registrų centras atliktų veiksmų, priimtų sprendimų sprendžiant ieškovės prašymą atkurti nuosavybės teisę į iki nacionalizavimo jos tėvo turėtą žemės sklypą. Esant įstatyme įtvirtintam ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išaiškintam draudimui revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu išspręstą šalių ginčą, teismas konstatuoja, jog ieškovė šioje byloje iš esmės siekia tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau įvertintos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-74-258/2020 priimtame 2020 m. kovo 2 sprendime, bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-450/2020 priimtoje 2020 m. gruodžio 17 d. nutartyje, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo, tam kad būtų padarytos kitokios išvados, nei minėtuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose.

Ieškovė ieškinyje papildomai nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas civilinę bylą Nr. e2-74-258/2020, iškeltą pagal jos ieškinį dėl žalos atlyginimo, išnagrinėjo neturėdamas bylos, nes byla su ieškovės atskiruoju skundu buvo išsiųsta į Lietuvos apeliacinį teismą. Iš minėtos bylos medžiagos teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-74-258/2020 buvo užvesta ir nagrinėjama tik elektronine forma, į apeliacinės instancijos teismą tam tikru laikotarpiu buvo išsiųsta tik minėtos bylos dalis. Bylos medžiaga visą laiką buvo teismų sistemos „Liteko“ duomenų bazėje, Vilniaus apygardos teismas turėjo galimybę visuomet matyti bylos eigą ir joje pateiktus procesinius dokumentus. Todėl ieškovės pirmiau nurodomi teiginiai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė akivaizdžiai neteisėtą teismo sprendimą, ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus. Kitas ieškovės argumentas, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme, atsakovė nebuvo pateikus apeliacinio skundo, yra teisiškai nesvarbus. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikti yra šalies teisė, o ne pareiga (CPK 42, 318 straipsniai). Atsiliepimo į skundą nepateikimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, nepažeidžia byloje kitų dalyvaujančių asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų, byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama ir nesant atsiliepimo į apeliacinį skundą.

Teismas, įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodomų aplinkybių visumą, kuriomis grindžiami teismų ir teisėjų neteisėti veiksmai byloje, konstatuoja, jog byloje nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo išvadai, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 sprendimas, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Nurodomais motyvais teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė neteisėtų teismų ir teisėjų veiksmų (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnis), o teismas savo iniciatyva (ex officio) nenustatė teismų ir teisėjų kaltės (CK 6.248 straipsnis).

Būtinos sąlygos valstybės civilinei teisinei atsakomybei atsirasti CK 6.272 straipsnio pagrindu yra asmeniui atsiradusios žalos faktas ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų teismo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistavimo. Byloje nekonstatavus teismų ir teisėjų neteisėtų veiksmų ir nesant minėtų asmenų kaltės įrodymų, nėra pagrindo spręsti dėl priežastinio ryšio su ieškovės įrodinėjama žala egzistavimo (CK 6.247 straipsnis). Atmetant ieškovės ieškinį pirmiau nurodomais teisiniais pagrindais, nėra prasmės plačiau pasisakyti dėl ieškovės įrodinėjamos turinės ir neturtinės žalos realumo ir jos dydžio.

Teismas pirmiau nurodomų motyvų pagrindu sprendžia, jog ieškovė neįrodė būtinų sąlygų atsakovės civilinei teisinei atsakomybei kilti: teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, žalos atsiradimo fakto ir priežastinio ryšio tarp teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų ir ieškovės įrodinėjamos žalos (CPK 178 straipsnis, CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tai sudaro teisinį pagrindą ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (CPK 178 straipsnis, CK 6.272 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės A. O. M. ieškinį Lietuvos Respublikai dėl 4 920 000 Eur turtinės, 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.