Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-354-844/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-11-26
Bylos Nr.: 1A-354-844/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06853-2023-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis, Vaidas Vasiliauskas
Nuteistasis: T. J.
Nukentėjusysis: A. U.
Advokatai: Arnoldas Blaževičius, Aleksandras Pocius

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
4.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-354-844/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06853-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6; 2.1.15.1.2; 2.1.14.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4; 4.4.1 (S)

Kauno apygardos teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Marijai Aleksandrai Ražanskaitei,dalyvaujant prokurorei Tomai Laurinaitienei,

Žemesnės instancijos teismas

nuteistajam T. J., jo gynėjui advokatui Aleksandrui Pociui,

nukentėjusiajam A. U., jo atstovui advokatui Arnoldui Blaževičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. U. ir jo atstovo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, vietoj intensyvios priežiūros paskiriant šiuos įpareigojimus: per 4 (keturis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridėta visa neatliktos bausmės dalis pagal Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir T. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą per 4 (keturis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir 32 MGL dydžio (1 600 Eur) bauda.

Šiuo nuosprendžiu taip pat iš dalies tenkintas nukentėjusiojo A. U. civilinis ieškinys ir jam iš T. J. priteista 27,54 Eur (dvidešimt septyni eurai 54 ct) turtinei ir 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti. Procesas dėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

A. U. iš T. J. priteista 700 Eur (septyni šimtai eurų) advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. J. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2023 m. vasario 20 d. apie 18.30 val. būdamas degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. U. į dešinės pusės veido sritį, padarydamas jam poodines kraujosruvas abiejų akių srityje, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžimą, viršutinio žandikaulio kaktinių ataugų lūžimą, dešiniosios akiduobės dugno įspaustinį skeveldrinį lūžimą, dešinės akies sumušimą su tinklainės sukrėtimu, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog T. J. kaltė nesunkiai sutrikdžius A. U. sveikatą įrodyta visiškai, jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o ne šio straipsnio 2 dalies 8 punktą, kadangi nuteistasis smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo vedinas ne chuliganiškų paskatų, o dėl kilusio susierzinimo ir pykčio dėl nukentėjusiojo nederamo elgesio su nepilnametėmis mergaitėmis. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta skyrus T. J. laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis, atsižvelgiant į nusikaltimu padarytą žalą žmogaus sveikatai, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nustatytinas mažesnis, nei šios bausmės rūšies vidurkis. Atsižvelgęs į nukentėjusiajam diagnozuotus sužalojimus, tai, kad dėl jų jis nebuvo gydomas stacionare, kad dėl patirtų sužalojimų jo judėjimo ar bendravimo galimybės nebuvo esmingai ribotos, nebuvo padaryta ilgalaikė žala jo fizinei ar psichinei sveikatai, kad nukentėjusysis nepagrindė ieškinyje nurodomų aplinkybių dėl persekiojimo ir baimės sindromų, kad nuteistojo smurtas nebuvo intensyvus, jis nesiekė sunkiai sutrikdyti A. U. sveikatą, kaltę pripažino, be to, jo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, apylinkės teismas padarė išvadą, kad prašoma priteisti neturtinės žalos suma – 10 000 Eur – yra per didelė, neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų, ir sumažino ją iki 1 000 Eur. Spręsdamas turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, teismas konstatavo, jog nukentėjusysis įrodė ir pagrindė tik dalį šios žalos atsiradimo, tai yra įrodė, kad jis patyrė išlaidas pirkdamas Fucidin kremą, kurio vertė 5,57 Eur, bei naudodamasis taksi paslaugomis nuvykti į gydymo įstaigą – 21,97 Eur, ir priteisė iš nuteistojo nukentėjusiajam 27,54 Eur turtinei žalai atlyginti, o likusioje dalyje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Įvertinęs bylos pobūdį, tai, kad advokatas atstovavo nukentėjusįjį tik teisme, rengė civilinį ieškinį, susitaikymo ir susitarimo dėl atsiskaitymo aktus, teikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme, jo turėtas išlaidas dėl kelionės į teisiamuosius posėdžius, apylinkės teismas taip pat sprendė, jog prašoma priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma taip pat yra per didelė ir sumažino ją iki 700 Eur.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, pripažinus, jog ją išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Šio reikalavimo netenkinus, nukentėjusysis prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendį – nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, priteisti jam iš T. J. 10 000 Eur neturtinės žalos ir 100 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 1 000 Eur išlaidų, kurias jis patyrė advokato paslaugoms apmokėti.

3.1. Skunde nurodoma, jog bylą išnagrinėjusi teisėja, demonstruodama akivaizdų šališkumą T. J. naudai, atsisakė tirti ir vertinti šioje byloje esančius reikšmingiausius tiesioginius padaryto nusikaltimo įrodymus – vaizdo įrašą iš „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, policijos pateiktų „Bodycam“ įrašus. Dėl to nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat akivaizdžiai šališkai T. J. melą teisėja laikė lengvinančia jo atsakomybę aplinkybe. Anot nukentėjusiojo, vaizdo įrašas iš degalinės atskleidžia, jog tarp jo ir nuteistojo nebuvo jokio žodinio konflikto. Nuteistasis, nesakęs nei žodžio, tiesiog pribėgo ir smogė jam iš visų jėgų į galvos sritį (akį), dėl ko jam buvo padaryti daugybiniai sužalojimai. Jei smūgis būtų suduotas į smilkinio sritį, jis galėjo ir mirti, dėl į smegenis išsiliejusio kraujo. Nepaisant to, recidyvistui už smurtinio tyčinio nusikaltimo padarymą buvo paskirta tik 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kuri yra neteisingai per maža ir neadekvati.

3.2. Nukentėjusysis skunde taip pat nurodo, jog nagrinėjamo įvykio vakarą jokio nusikaltimo ar nusižengimo jis nepadarė. Tą nustatė atvykusi policija, kuri apklausė tiek jį (nukentėjusįjį), tiek jo vežtą keleivę merginą, kuri patvirtino, jog vyko namo ir pati paprašė ją parvežti, kas užfiksuota „Bodycam“ įrašuose. Taigi, akivaizdu, kad veika padaryta be jokio motyvo, neišprovokuota ir dėl to turi būti perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į šio straipsnio 2 dalies 8 punktą. Be to, nuteistasis viešoje erdvėje (2024 m. balandžio 22 d. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ tinklalapyje) nurodo visai nesigailintis dėl padarytos nusikalstamos veikos, kad pasitaikius progai – darys tą patį. Jo „prisipažinimas“ teisme tebuvo formalus, nulemtas akivaizdaus įrodymo – vaizdo įrašo. Nukentėjusiojo vertinimu, nuosprendyje tyčia melagingai nurodoma ir tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta netiesiogine tyčia, nors akivaizdu, jog tai buvo tyčinis veiksmas. Taip pat teisėja meluoja, jog T. J. siekė sušvelninti veikos padarinius. Vaizdo medžiaga įrodo, jog po smūgio į galvą nuteistasis dar vijosi jį ir spyrė, toliau ketindamas jį mušti. Be to, laukiant atvyksiančios policijos keikė jį šlykščiausiais žodžiais. Atvykus policijos pareigūnams, T. J. taip pat nurodė „trenkiau vieną kartą, mažokai“. Po to, jo (nukentėjusiojo) sužaloto nuotrauką su šlykščiausiais prierašais patalpino socialiniuose tinkluose. Pasak nukentėjusiojo, T. J. įžūliai įsibrovė į jo automobilį, per prievartą ištempė jame buvusią keleivę, nors ji to nei prašė, nei norėjo, tačiau teisėja to neįvertino. Skunde nukentėjusysis taip pat teigia, jog dėl šio nusikaltimo jis buvo maksimaliai stigmatizuotas, šmeižiamas, saugodamas savo sveikatą ir netgi gyvybę, turėjo bėgti iš Lietuvos, dėl ko buvo priverstas pažeisti kardomąsias priemones, po ko jos buvo sugriežtintos, skiriant suėmimą.

4. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo A. U. atstovas advokatas Arnoldas Blaževičius prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendį pakeisti – paskirti T. J. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos vidurkiui, visiškai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

4.1. Skunde advokatas nurodo, jog fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai yra pagrindas nukentėjusiajam priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tyčinių nuteistojo veiksmų. Nukentėjusysis A. U. ilgą laiką slapstėsi, bijojo dėl savo gyvybės, dėl ko buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net išvyko iš Lietuvos Respublikos, nes išsivystė persekiojimo ir baimės sindromas. Tinkamai neįvertinęs šių aplinkybių, teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir visiškai nepagrįstai civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino tik iš dalies.

4.2. Toliau skunde teigiama, jog, skirdamas T. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas taip ir nepasisakė kaip vertina jo padaryto nusikaltimo pavojingumą. Jis taip pat itin formaliai vertino nuteistojo asmenybę – nuosprendyje pasisakyta tik tiek, kad praeityje T. J. teistas, baustas administracine tvarka. Be jokio vertinimo liko kaltės forma ir rūšis, nusikaltimo motyvai, nuteistojo elgesys tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir po jos. Be to, teismas nepasisakė kodėl nuteistajam skyrė laisvės apribojimo bausmę mažesnio dydžio, nei šios bausmės rūšies vidurkis. T. J. nusikaltimą įvykdė būdamas teistas už analogiško pobūdžio nusikaltimus, turėdamas neišnykusį teistumą. Viso ikiteisminio tyrimo metu jis neigė padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisme iš pradžių taip neprisipažino ir nesigailėjo įvykdęs nusikaltimą. Nėra atlyginęs nei kiek padarytos žalos. Vėliau teisme nukentėjusiojo T. J. atsiprašė, žadėjo atlyginti padarytą žalą, siekdamas kad jo atžvilgiu byla būtų nutraukta šalims susitaikius, nors galimybių ir noro atlyginti žalą neturėjo, tuo apgavo nukentėjusįjį. Taigi, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, neįvertino eilės itin svarbių aplinkybių, be jokio teisinio pagrindo ir nemotyvuotai paskyrė bausmę, kuri yra aiškiai neteisinga.

4.3. Taip pat skunde nurodoma, jog iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajam stovint prie kasos ir perkant prekes, nieko nesakęs T. J. pribėgęs iš nugaros smogė kumščiu nukentėjusiam į veidą ir spyrė vieną kartą koja, o, nukentėjusiam bėgant pasislėpti už prekystalio, jį vaikėsi ir grasino toliau susidoroti. Taigi, degalinės normalus darbas buvo sutrikdytas, darbuotojos iškvietė apsaugą, uždarė išėjimo duris, prekybos salė buvo aptaškyta krauju, todėl T. J. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

4.4. Advokato įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ir proceso išlaidų atlyginimo klausimą. Gynėjas pažymi, jog šioje byloje vyko viso 8 posėdžiai, iš kurių jis ir jo atstovaujamasis dalyvavo 7 posėdžiuose. Jis rengė civilinį ieškinį, teikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme, susitaikymo ir susitarimo dėl atsiskaitymo aktus, turėjo išlaidas dėl kelionės į teismo posėdžius (kuro išlaidos), vien vykdamas į teismo posėdžius užtruko apie 9 val. 20 min. (nuvykti į teismo posėdį trukdavo vidutiniškai 40 minučių, grįžti iš jo į advokato buveinės vietą – dar 40 minučių). Be to, prie darbo laiko sąnaudų prisidėjo ir pasiruošimas bylos nagrinėjimui ir konsultacijos su nukentėjusiuoju. Tai rodo, jog apylinkės teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra per maža, turėjo būti priteista visa prašoma suma – 1 000 Eur.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo įgaliotas atstovas palaikė pateiktus apeliacinius skundus, prašė juos tenkinti. Nuteistasis, jo gynėjas bei prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nukentėjusiojo A. U. ir jo atstovo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

7. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendį apskundė nukentėjusysis bei jo įgaliotasis atstovas. Abejuose skunduose nesutinkama su nuteistojo T. J. veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, prašant jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bei ginčijama nuteistajam paskirta bausmė ir priimti sprendimai dėl nusikaltimu padarytos žalos ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajam atlyginimo. Nukentėjusiojo A. U. apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, jog šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, dėl ko nuosprendį prašoma panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taigi, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina šiais apeliaciniuose skunduose keliamais klausimais.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

8. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, taigi ir nukentėjusiojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (šiuo atveju – nukentėjusiojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

9. Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes atsisakė tirti ir vertinti vaizdo įrašą iš „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota kaip 2023 m. vasario 20 d. apie 18.30 val. šioje degalinėje T. J. dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. U. smūgį į dešinės pusės veido sritį, o taip pat ir policijos pareigūnų, reagavusių į šį įvykį, kūno kameromis padarytus vaizdo įrašus. Teismo šališkumą nukentėjusysis sieja ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). A. U. manymu, tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, taip pat įrodo nuosprendyje padarytos išvados, jog T. J. nusikalto netiesiogine tyčia, o po nusikalstamos veikos padarymo siekė sušvelninti jos padarinius. Susipažinusi ne tik su skundžiamame nuosprendyje pateiktais argumentais, motyvais bei išvadomis, bet ir kita bylos medžiaga, tame tarpe ir teisiamojo posėdžio protokolais, teisėjų kolegija negali sutikti su nukentėjusiuoju, jog šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde išdėstyta motyvacija nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, t. y. nenustatytas nei galimas bylą išnagrinėjusios teisėjos asmeninis šališkumas ar tendencingumas, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumai, leidžiantys manyti, kad vienai proceso šaliai buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas.

10. Priešingai nei tvirtinama skunde, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vaizdo įrašo iš „(duomenys neskelbtini)“ degalinės peržiūra buvo atlikta, ką patvirtina 2023 m. lapkričio 28 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota informacija (3 t., b. l. 45-48). Šiuo įrodymu buvo remiamasi ir aprašomojoje nuosprendžio dalyje, teismui pateikiant motyvus dėl byloje įrodinėtų faktinių aplinkybių, nuteistojo kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Nors nukentėjusysis pagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo atlikta kitų dviejų prie bylos medžiagos prijungtų vaizdo įrašų peržiūra, tačiau pažymėtina, jog nei nukentėjusysis, nei jo įgaliotasis atstovas neprašė peržiūrėti policijos pareigūnų kūno kameromis padarytų vaizdo įrašų. 2024 m. sausio 9 d. vykusio posėdžio metu jie taip pat nurodė sutinkantys, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti ir prie bylos pridėti dokumentai būtų tik išvardijami, jų ar jų dalių neskaitant, neapžiūrint ar neperžiūrint (3 t., b. l. 57-58). Vaizdo įrašais, kurie padaryti policijos pareigūnų kūno kameromis, bei jų apžiūros protokolais, kaip ir vaizdo įrašu iš „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, taipogi buvo nustatinėjamos šiai bylai reikšmingos aplinkybės ir grindžiama T. J. kaltė nesunkiai sutrikdžius A. U. sveikatą. Taigi, nukentėjusiojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti bei vertinti paminėtus vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti T. J. nenaudingi duomenys, tuo demonstruodama akivaizdų prielankumą nuteistajam, prieštarauja realiai byloje susiklosčiusiai situacijai.

Žemesnės instancijos teismas

11. Kitos skunde akcentuojamos ir nukentėjusiojo manymu pirmosios instancijos teismo šališkumą pagrindžiančios aplinkybės nėra susiję su proceso organizavimo, procesinių veiksmų atlikimo, bendravimo su proceso šalimis ypatumais. Jos susijusios su nuosprendyje atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, to pagrindu padarytomis išvadomis, kas, net ir pripažinus, jog byloje surinkti duomenys buvo įvertinti pažeidžiant BPK įtvirtintas nuostatas ir dėl to buvo padarytos neteisingos išvados, neleistų vertinti, jog teismas bylą nagrinėjo šališkai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų rinkimo ir tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018).

12. Jokių aplinkybių, kurios liudytų bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjusios teisėjos išankstinį suinteresuotumą (tendencingumą) priimti sprendimą (ne)palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, proceso organizavimą taip, kad jį stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla buvo nagrinėjama neobjektyviai, teisėjų kolegija nenustatė ir savo iniciatyva. Todėl nukentėjusiojo skundo reikalavimas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas) atmetamas, toliau nuosekliai pasisakant dėl kitų apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų.

Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo

13. BK 138 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. BK 138 straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta už nesunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą, esant papildomam veiką kvalifikuojančiam požymiui. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymis yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – chuliganiškos paskatos. Nurodytas kvalifikuojamasis požymis – chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamas tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013). Pastebėtina, jog teismų praktikoje smurto veiksmai atlikti viešoje vietoje, net ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2008, 2K-136/2008). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė konfliktas su nukentėjusiaisiais, pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-166/2013, 2K-21-942/2016, 2K-367-511/2018). Be to, chuliganiškiems motyvams konstatuoti neturi reikšmės nusikaltimo padarymo vieta, nes šios veikos kvalifikacijai svarbu ne objektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – viešosios tvarkos pažeidimas, o subjektyvusis – veikos motyvas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-696/2015 ir kt.).

14. Ši baudžiamoji byla į teismą buvo perduota su kaltinamuoju aktu, pagal kurį T. J. buvo kaltinamas tuo, jog 2023 m. vasario 20 d. apie 18.30 val. būdamas degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. U. į dešinės pusės veido sritį, tuo padarydamas sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokia nuteistojo veika kaltinamajame akte kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (2 t., b. l. 113-128). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 9 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal prokuroro suformuluotą kaltinimą (2 t., b. l. 129-130). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, nukentėjusiojo atstovas advokatas Arnoldas Blaževičius 2023 m. liepos 26 d. teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme, kuriuo prašė T. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, konstatuojant, jog pirminiame kaltinime nurodytu laiku ir vietoje T. J. nukentėjusiajam ne tik tyčia sudavė kumščiu į dešinės pusės veido sritį, bet ir tyčia viena kartą dešine koja įspyrė nukentėjusiajam į koją, padarydamas kaltinime nurodytus sužalojimus ir taip nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, ir šiuos veiksmus jis atliko iš chuliganiškų paskatų, dėl menamos mažavertės priežasties ( 2 t., b. l. 159).

15. Prašymas dėl kaltinimo keitimo pirmosios instancijos teismo buvo ne tik formaliai prijungtas prie bylos medžiagos, bet ir įvertintas priimant skundžiamą nuosprendį – jame konstatuota, kad T. J. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra teisinio pagrindo, kadangi nuteistojo veiksmus lėmė ne chuliganiškos paskatos, o kilęs susierzinimas ir pyktis dėl nukentėjusiojo elgesio nu nepilnametėmis mergaitėmis. Apylinkės teismas taip pat nusprendė, jog nėra pagrindo ne tik perkvalifikuoti T. J. padarytos nusikalstamos veikos, bet ir pripažinti, jog nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį ne tik suduodamas jam smūgį kumščiu į dešinės pusės veido sritį, bet ir vieną kartą įspirdamas šiam į koją. Tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra išsamiai motyvuotos, jos pagrįstos tinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

16. Šiuo atveju yra neginčytinai nustatyta, jog A. U. nuteistojo buvo sužalotas degalinės parduotuvėje. Iš joje įrengta vaizdo kamera padaryto vaizdo įrašo matyti, jog degalinės parduotuvėje pirmieji apsilankė T. J. ir jo žmona. Pastariesiems dar būnant joje, į ją įėjo ir A. U., kurį T. J. sutuoktinė atpažino kaip asmenį, kuris kitoje byloje yra kaltinamas jos nepilnametės dukros tvirkinimu, ir apie tai informavo savo vyrą. Iš šio vaizdo įrašo taip pat matyti, jog nuteistasis iš karto nukentėjusiojo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko. Jis išėjo iš degalinės parduotuvės ir smūgį A. U. sudavė tik grįžęs į ją. Tiek iš karto po įvykio bendraudamas su policijos pareigūnais (policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuoti duomenys), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu jis pavartojo iš pykčio, nesusitvardęs. Tokios emocijos kilo po to, kai išėjęs į lauką jis pamatė nukentėjusiojo vairuotame automobilyje sėdinčią nepilnametę mergaitę, kuri taip pat yra pripažinta nukentėjusiąja A. U. atžvilgiu pradėtoje baudžiamojoje byloje, ir grįžus į degalinės parduotuvę bei paklausus nukentėjusiojo kur šis veža mergaitę, pastarasis atsakė „į mišką“. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, neįžvelgia pagrindo nesivadovauti tokiais nuteistojo parodymais, kadangi jie buvo nuoseklūs bei atitinka kitus byloje surinktus duomenis. Vaizdo įraše iš degalinės parduotuvės aiškiai užfiksuota, jog nuteistasis, prieš suduodamas smūgį nukentėjusiajam, iš tiesų buvo išėjęs į lauką. Jame, o taip pat ir policijos pareigūnų kūno kameromis padarytuose vaizdo įrašuose taipogi matyti jauna mergina, kuri nuteistojo ir jo sutuoktinės įvardijama kaip sėdėjusi nukentėjusiojo automobilyje. Kad tą vakarą vežė vaizdo įrašuose matomą nepilnametę savo automobiliu, su ja atvyko iki degalinės, neneigė ir nukentėjusysis A. U.. Pastarasis tik neigė, jog nuteistasis jo pasiteiravo, kur jis vežą nepilnametę mergaitę, tvirtino, jog jokio pokalbio tarp jų nebuvo, nuteistasis grįžęs į degalinės parduotuvę tiesiog priėjo prie jo ir sudavė smūgį. Vis tik, nuteistojo versiją apie klausimo, kur veža mergaitę uždavimą nukentėjusiajam ir šio atsakymą „į mišką“ patvirtina liudytoja byloje apklaustos degalinės darbuotojos S. S. parodymai. Duomenų, kad ši liudytoja būtų kokiais nors ryšiais susijusi su nuteistuoju, ar egzistuotų priežastys, dėl kurių ji būtų suinteresuota duoti nukentėjusiajam nenaudingus melagingus parodymus, byloje nėra. Jos parodymai taipogi buvo nuoseklūs viso proceso metu. Taigi, nenustačius aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti S. S. parodymų patikinimu, taip pat įvertinus nukentėjusiojo suinteresuotumą bylos baigtimi, teisėjų kolegija vadovaujasi būtent nuteistojo parodymais šioje dalyje ir laiko įrodyta, jog prieš suduodamas smūgį A. U. nuteistasis šio dar paklausė, kur jis veža mergaitę, į ką nukentėjusysis atsakė „į mišką“.

17. Esant neginčytinai nustatytam faktui, jog nukentėjusysis į degalinės teritoriją atvyko su nepilnamete mergaite, nors buvo teisiamas už nepilnamečių tvirkinimą, taip pat įvertinus nuteistojo parodymus, jo ryšį su A. U. atžvilgiu pradėtoje byloje nukentėjusiąja pripažinta jo (T. J.) sutuoktinės dukra, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo T. J. veiką pripažinti kaip padarytą be jokios konkrečios priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, ir, atitinkamai, perkvalifikuoti ją į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tai, kaip pats nukentėjusysis vertina savo poelgį – nepilnametės vežiojimąsi automobilyje, kokios priežastys tai lėmė (A. U. itin akcentuoja tai, kad pati mergaitė paprašė jo parvežti ją namo), ar kaip į tokius jo veiksmus reagavo policijos pareigūnai (nukentėjusysis pažymi, jog dėl šio įvykio jo atžvilgiu nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas ar administracinio nusižengimo teisena), padarytų išvadų dėl nuteistojo paskatų (chuliganiškų paskatų nebuvimo) nepaneigia. T. J. veikos kvalifikavimui jokios teisinės reikšmės neturi ir nukentėjusiojo atstovo skunde išskirta aplinkybė – tai, kad dėl T. J. veiksmų buvo sutrikdytas normalus degalinės darbas. Veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą lemia kaltininko paskatos, kurios turi būti chuliganiškos, o ne padariniai, kilę visuomenės rimčiai ir tvarkai.

18. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo įgaliotas atstovas taip pat pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti nuteistąjį kaltu ne tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet ir BK 284 straipsnį (3 t., b. l. 186-187). Išanalizavus T. J. elgesio paskatas, iš kurių matyti, jog jas lėmė konkreti asmeninio pobūdžio priežastis, nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas nebuvo svarbus jo veikos aspektas, nors nusikalstama veika, pasireiškusi įžūliais nuteistojo veiksmas, ir buvo įvykdyta viešoje vietoje, taip pat nėra pagrindo spręsti T. J. patraukimo atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį klausimą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog toks reikalavimas negalėtų būti patenkintas ir dėl BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyto draudimo pabloginti nuteistojo padėtį daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, kadangi nei A. U., nei jo atstovo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliaciniuose skunduose inkriminuoti nuteistajam ir BK 284 straipsnį nebuvo prašoma.

19. Teisėjų kolegija visiškai pritaria ir pirmosios instancijos teismo pozicijai atmesti kaip nepagrįstus nukentėjusiojo teisme duotus parodymus, jog T. J. įvykio metu dar ir spyrė jam į sėdmenis, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Šios aplinkybės A. U. nebuvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu. Ji nėra užfiksuota ir vaizdo įraše iš degalinės. Įraše matomas tik T. J. bandymas įspirti nukentėjusiajam, bet kad nuteistojo koja būtų pasiekusi nukentėjusiojo kūną nematyti. Kadangi nukentėjusysis šią aplinkybę nurodė tik teisme ir jos neįrodo jokie kiti byloje surinkti duomenys, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas ne tik tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas T. J. nusikalstamą veiką, bet ir tinkamai nustatė faktines jos padarymo aplinkybes.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

20. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu (BK 61 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

21. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas už jo padarytą nusikalstamą veiką T. J. paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę, nustatydamas jos trukmę mažesnę, nei tokios rūšies bausmės vidurkis.

22. Skirdamas T. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, kad jo nusikalstamais veiksmais buvo nesunkiai sužalotas žmogus, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta spontaniškai, o panaudotas smurtas neintensyvus – suduotas vienas smūgis, atlikti nusikalstami veiksmai sunkių pasekmių nesukėlė. Apylinkės teismas nustatė dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad jis pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir jas taip pat vertino parinkdamas T. J. bausmę. Dėstydamas motyvus šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas taipogi nurodė, jog T. J. gailisi padaręs nusikaltimą, jis stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, savo noru atlygino padarytą turtinę žalą Kauno teritorinei ligonių kasai, kas rodo jo kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Be to, nukentėjusiojo nuteistasis atsiprašė, o pastarasis priėmė atsiprašymą ir sutiko taikytis (3 t., b. l. 70). Nors atsiskaitymo su nukentėjusiuoju bei jo atstovu sąlygų neįvykdė, tačiau, kaip pats nurodė, neturėjo tam galimybės, kadangi neseniai pradėjo vykdyti individualią veiklą. Skirdamas T. J. bausmę, apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, pažymėdamas, jog nuteistasis praeityje teistas, baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (2 t., b. l. 57-79), vedęs, vykdo individualią veiklą, gydėsi VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sekt. stacionare, pagal Kauno teismo psichiatrijos skyriaus išvadą jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (2 t., b. l. 17, 23). Nors, pasisakydamas bausmės skyrimo klausimu, apylinkės teismas neaptarė nuteistojo kaltės formos ir rūšies, tačiau motyvai dėl šios aplinkybės buvo išdėstyti nuosprendžio trylikto lapo trečioje pastraipoje, kur konstatuota, jog vieno smūgio sudavimas kumščiu nukentėjusiajam į dešinės pusės veido sritį, rodo, jog T. J. veikė netiesiogine tyčia, suvokė savo pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti sunkūs padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

23. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė T. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (nors advokatas teigia, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas buvo neįvertintas, tačiau toks skundo teiginys akivaizdžiai prieštarauja nuosprendžio turiniui), ja padarytą žalą nukentėjusiojo sveikatai bei tai, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Šiame kontekste, atsakant į nukentėjusiojo skundo argumentą, pažymima, jog pirmosios instancijos teismui nustačius tokią kaltės formą ir rūšį buvo pripažinta, kad nusikaltimas buvo tyčinis. Nuosprendyje minimi nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys taip pat atitinka byloje esančią medžiagą. Pagrįstai pripažinta ir nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Tačiau žemesnės instancijos teismas be pagrindo nustatė dvi T. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir tai lėmė neteisingos (per švelnios savo dydžiu) bausmės nuteistajam paskyrimą.

24. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi, kad tokia pati situacija ateityje nepasikartotų. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje bylose Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015).

Žemesnės instancijos teismas

25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis jo, kaip įtariamojo, apklausos metu savo pozicijos kaltės klausimu neišsakė, pasinaudojo teise neduoti parodymų (2 t., b. l. 91-93). Bylą perdavus nagrinėti teismui, T. J. kaltę iš pradžių pripažino tik iš dalies – jis neneigė sudavęs smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį, tačiau nurodė netikintis, jog dėl šio jo veiksmo nukentėjusiajam galėjo būti padaryti kaltinime nurodyti daugybiniai sužalojimai (2 t., b. l. 146-149). Vėlesnio teismo posėdžio metu nuteistasis A. U. padaryto sveikatos sutrikdymo masto neginčijo, kaltę pripažino visiškai (3 t., b. l. 57-58). Nors teismų praktikoje yra išaiškinta, kad prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką gali būti padarytas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu, o neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neužkerta kelio tai padaryti vėliau, tačiau tokiu atveju svarbu įvertinti kokios priežastys lėmė kaltininko pozicijos pasikeitimą. Kai asmuo prisipažįsta kaltu tik dėl byloje surinktų įrodymų ar kokių nors savanaudiškų tikslų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe nepripažįstama. Šiuo atveju itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog visiškai kaltu T. J. prisipažino to paties teismo posėdžio (posėdis vyko 2024 m. sausio 9 d.), kuriame buvo padaryta pertrauka tikslu nuteistajam ir nukentėjusiajam bei jo atstovui aptarti susitaikymo galimybę, metu. Po šio posėdžio A. U. įgaliotas atstovas pateikė teismui susitaikymo aktą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, jog nukentėjusysis pareiškia neprieštaraujantis, kad baudžiamoji byla būtų nutraukta BK 38 straipsnio pagrindu. Nurodytos aplinkybės, kartu vertinant ankstesnėje proceso stadijoje nuteistojo užsiimtą poziciją, suponuoja pagrįstą išvadą, jog visišką T. J. kaltės pripažinimą, o taip pat ir atsiprašymą, lėmė noras, kad jo atžvilgiu nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Juo labiau, kad nuteistasis puikiai suvokė, jog byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuose tiesiogiai užfiksuotas nukentėjusiojo sumušimo faktas ir jį sužalojęs asmuo, neginčytinai patvirtina, jog būtent jis sužalojo nukentėjusį, ir šių įrodymų paneigti nėra galimybės. Tokioje situacijoje jo išreikštas prisipažinimas, gailestis ir atsiprašymas negali būti laikomi nuoširdžiais ir sudarančiais pagrindą taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. O iki pat 2024 m. sausio 9 d. jokio gailesčio dėl savo padarytos nusikalstamos veikos T. J. neišreiškė. Kad nuteistojo teisme išreikštas gailėjimasis nėra nuoširdus, o deklaratyvaus pobūdžio, akivaizdžiai atspindi ir ta aplinkybė, jog savo noru iki pat šiol (nuo aptariamo įvykio praėjo daugiau nei pusantrų metų) jis nėra atlyginęs nei dalies nukentėjusiajam padarytos žalos. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija netiki T. J., jog tai lėmė jo finansinė padėtis, kadangi lėšų atlyginti žalą kitam civiliniam ieškovui (Kauno teritorinei ligonių kasai) nuteistasis atrado. Nei iš nuteistojo veiksmų, nei iš jo pasisakymų šiuo atveju taip pat negalima spręsti, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl savo veiksmų.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta ankstesnėje šio nuosprendžio pastraipoje, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina. Teisėjų kolegija nevertina, kad tokiu būdu T. J. teisinė padėtis bus pasunkinta labiau, nei to prašoma pateiktais apeliaciniais skundais. Nors juose nukentėjusysis ir jo atstovas neformuoja konkretaus prašymo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl pripažintų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau iš skunduose išdėstytų argumentų ir motyvų, ypatingai nukentėjusiojo skundo, yra visiškai aišku, jog yra nesutinkama ir su šia apskųsto nuosprendžio dalimi. Be to, teisingas kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra tiesiogiai susijęs ir su bausmės, kurią gynėjo skundu yra prašoma pakeisti, skyrimu.

27. Tuo tarpu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014).

28. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios atsakomybės pripažinimą, nurodė, jog būtent A. U. veiksmai – nepilnametės vežimas automobiliu ir jo įžūlus atsakymas, kad veža ją į mišką, suformavo vidines T. J. paskatas padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Būdama nuosekli anksčiau padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija sutinka, jog būtent nurodytas nukentėjusiojo elgesys sukėlė T. J. pyktį ir susierzinimą ir paskatino nusikalsti, tačiau toks elgesys negali būti laikomas provokuojančiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta prasme. Šiuo atveju nenustatyta, kad kokiais nors aktyviais veiksmas A. U. provokavo nuteistąjį suduoti jam smūgį. Nukentėjusysis nebuvo kontakto su T. J. iniciatorius. Priešingai – tai pastarasis, pamatęs, jog A. U. vairuotame automobilyje sėdi nepilnametė, priėjo prie nukentėjusiojo ir uždavė jam klausimą „kur veži mergaitę“. Nukentėjusiojo pateiktas atsakymas nebuvo nukreiptas į nuteistojo ar jo sutuoktinės įžeidimą, pažeminimą, jis apribojo vos dviem žodžiais. Iš vaizdo įrašo nematyti, o ir pats nuteistasis nenurodė, jog A. U. būtų išsakęs ne tik frazę „į mišką“, bet ir atlikęs kokius nors kitus veiksmus, kuriais būtų provokavęs T. J. panaudoti fizinį smurtą. Ta aplinkybė, jog nukentėjusiojo A. U. automobilyje buvo nepilnametė mergina, negalėjo ir negali būti pagrindu T. J. smurtauti prieš pastarąjį. T. J. smurtinio elgesio šiuo atveju negalima pateisinti ir tai negali būti priežastimi jam paskirtos bausmės švelninimui. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažinęs lengvinančia nuteistojo atsakomybę ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte aplinkybę, todėl ji iš nuosprendžio taip pat šalintina.

29. Atsižvelgus į tai, kad nuteistasis įvykdė nesunkiems nusikaltimams priskiriamą nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį kumščiu ir sunkių pasekmių jo sveikatai nekilo, kad nusikalstama veika nebuvo planuota, o buvo įvykdyta spontaniškai, nesant chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų, kad savo veiksmais T. J. nesiekė nukentėjusiajam padaryti sužalojimų, kurie buvo nustatyti specialisto išvadoje, taip pat įvertinus nuteistojo asmenybę (nors jis teistas, baustas administracine tvarka, tačiau dirba, yra sukūręs šeimą, duomenų, kad jis gyventų asocialiai byloje nėra), teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko nuteistajam skiriamos bausmės rūšį – laisvės apribojimą (be intensyvios priežiūros) su įpareigojimais (keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 3 tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos). Tačiau įvertinusi tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu yra šalinamos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad egzistuoja jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nuteistojo veiksmais buvo pasikėsinta į vieną svarbiausių vertybių – kito žmogaus sveikatą, kad jo asmenybė nėra išimtinai teigiama, kolegija sprendžia, kad yra pagrindas nustatyti ilgesnį laisvės apribojimo bausmės terminą, t. y. kiek už vidurkį didesnį, bet labai jam artimą terminą.

30. Nukentėjusiojo ir jo atstovo skunde, prašant skirti nuteistajam griežtesnę už laisvės apribojimo bausmę, itin akcentuojama tai, kad jis baustas administracine tvarka bei praeityje jau buvo teistas, tame tarpe ir už smurtinio nusikaltimo padarytą. Šios aplinkybės yra teisingos, tačiau vien jų buvimas nėra pakankamas pagrindas skirti T. J. su laisvės atėmimu susijusią bausmę (areštą ar, juo labiau, terminuotą laisvės atėmimą). Skiriant kaltininkui bausmę turi būti įvertinta visuma BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, neteikiant prioriteto nei vienai iš jų. Be to, vertinant nuteistojo asmenybę, nepakanka apsiriboti vien konstatavimu, kad jis yra baustas bei teistas, neanalizuojant jo padarytų administracinių nusižengimų pobūdžio ir jų ryšio su nagrinėjama nusikalstama veika, bei neatsižvelgiant kiek kartų bei kada T. J. buvo teistas už smurtinius nusikaltimus. Byloje esantis įtariamųjų kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas (2 t., b. l. 24-31) bei Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 3 d. baudžiamojo įsakymo kopija (2 t., b. l. 34-39) patvirtina, jog už smurtinius nusikaltimus T. J. praeityje teistas tik vieną kartą, ši nusikalstama veika įvykdyta 2018 m. rugsėjo 9 d., ji ypatingu žiaurumu nepasižymėjo – nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai kumščiu bei jis apstumdytas, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Dar du apkaltinamieji nuosprendžiai Lietuvoje nuteistojo atžvilgiu buvo priimti už kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas, kurios buvo įvykdytos dar seniau – 2005 metais (vagystė) ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. (vengimas išlaikyti vaiką). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tvarka T. J. baustas daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kiti jo įvykdyti administraciniai nusižengimai su smurtu taip pat nesusiję (2 t., b. l. 57-78). Aptarti duomenys neleidžia spręsti, jog nuteistasis yra padidintą polinkį nusikalsti turintis asmuo, nuolat darantis nusikalstamas veikas ir ypač smurtinio pobūdžio, dėl ko jo neizoliavimas keltų pavojų visuomenei. Kitos skunduose nurodytos aplinkybės – tai, kad nuteistasis po nusikalstamos veikos įvykdymo kaltę pripažino ne iš karto, nesigailėjo, neatlygino žalos nukentėjusiajam, nėra BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias įstatymo leidėjas yra įpareigojęs teismą atsižvelgti skiriant bausmę. Jos reikšmingos tik nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (ne)nustatymui. Šios aplinkybės taip pat nėra pakankamos išimtinai neigiamai vertinti nuteistojo asmenybę. Tuo tarpu duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo teiginius, kad T. J. iki į įvykio vietą atvykstant pareigūnams jį užgauliojo, o vėliau socialiniuose tinkluose dar ir paviešino jo sužaloto nuotrauką su užgauliais prierašais, naudojo prievartą prieš nepilnametę, sėdėjusią A. U. automobilyje, byloje nėra, todėl šių aplinkybių reikšmė individualizuojant T. J. skirtiną bausmę apskritai nevertinama.

31. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, laisvės apribojimo bausmė, kartu skiriant nuteistajam tikslingus įpareigojimus, galinčius padėti keisti jo elgesį, įvertinti savo neteisėtų veiksmų pasekmes bei tam tikra forma jį baudžiantys (nuteistasis įpareigotas ne tik dalyvauti elgesio pataisos programoje, bet ir neapmokamai dirbti sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis), atsižvelgus tiek į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos padarymo motyvus, tiek į kaltės formą ir rūšį, tiek į T. J. asmenybę, yra proporcinga ir teisinga bei pakankama bausmės paskirčiai įgyvendinti.

32. Kadangi Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl T. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 dalys), naikinama ir šio nuosprendžio dalis dėl šios bausmės subendrinimo su T. J. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir bausmės bendrinamos iš naujo, remiantis tomis pačiomis nuostatomis, kuriomis vadovavosi ir apylinkės teismas.

Dėl civilinio ieškinio

33. Vadovaujantis BPK normomis kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Žemesnės instancijos teismas

34. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog dėl T. J. neteisėtų veiksmų buvo sužalotas nukentėjusysis. Dėl nuteistojo veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo atstovas baudžiamajame procese pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti A. U. 99,54 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 141-142).

35. Grindžiant prašomos priteisti turtinės žalos dydį, civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl patirtų sužalojimų, gydymo eigoje, nukentėjusysis vartojo vaistus Fucidin cream – 5,57 Eur vertės, vaistus Ibuprofen (2 vnt. pakelių) – 16 Eur vertės, arbatą nuo skausmo, kurios vertė 36 Eur, bei vitaminus ir papildus, kurių vertė 20 Eur. Be to, nukentėjusysis, vykdamas pas gydytojus, naudojosi taksi paslaugomis, kurios jam kainavo 21,97 Eur. Pareikštą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo apylinkės teismas tenkino tik iš dalies, tačiau nepritarti tokiam sprendimui apygardos teismas neturi jokio pagrindo. Nukentėjusysis į bylą pateikė tik naudojimosi taksi paslaugomis bei vaisto – Fucidin cream – įsigijimo faktus pagrindžiančius įrodymus (pinigų priėmimo kvitus bei vaistinės kvitą). Įrodymai, kurie patvirtintų kitų priemonių (vaisto Ibuprofen, arbatos nuo skausmo, vitaminų ir papildų) įsigijimą, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti nei su ieškiniu, nei bylą nagrinėjant teisme, todėl ieškinys šioje dalyje buvo atmestas kaip neįrodytas visiškai pagrįstai. Kartu su apeliaciniu skundu ar bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu tokie įrodymai taip pat nebuvo pateikti. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo priteista 27,54 Eur žalos atlyginimo. Tokia suma yra lygi Fucidin cream ir nukentėjusiajam suteiktų taksi paslaugų bendrai kainai. Taigi, keisti apylinkės teismo nuosprendžio dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

36. Grindžiant prašomos priteisti turtinės žalos dydį civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl jo sveikatos sutrikdymo A. U. labai išgyveno emociškai, dėl ko jam teko kreiptis pas gydytoją, vartoti medikamentus, negalėjo dirbti, užsiimti kitomis įprastomis veiklomis. Dėl tokių nuteistojo veiksmų jis jautėsi pažemintas, toks pažeminimas jam sukėlė šoką, baimės jausmą. Jis galvojo, kad visos gyvenimo pastangos nueis veltui, jautė nesaugumo jausmą, užsisklendimą savyje dėl neužbaigtų darbų. Be to, padaryta žala sugriovė visus jo ateities planus ir šios pasekmės išlikę iki šiol. Po užpuolimo nukentėjusysis ilgą laiką slapstėsi, bijojo dėl savo gyvybės, dėl ko buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net išvyko iš Lietuvos Respublikos, nes išsivystė persekiojimo ir baimės sindromas. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis papildomai parodė, kad sužalota akimi negalėjo matyti apie dvi savaites, iki šiol mato „kaip pro rūką“, taigi, prarado dalį kokybiško regėjimo. Taip pat A. U. nurodė, jog prašomos priteisti neturtinės žalos dalį sudaro ir šmeižtas, kurį nuteistasis ir jo sutuoktinė paskleidė spaudoje. Apeliaciniame skunde, prašant padidinti apylinkės teismo priteistos neturtinės žalos (1 000 Eur) dydį, nukentėjusysis papildomai pažymėjo ir tai, kad dėl to, jog turėjo bėgti iš Lietuvos, buvo sugriežta jam skirta kardomoji priemonė, dėl ko šiuo metu jis jau ilgą laiką laikomas suėmime.

37. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Kartu pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-103/2009, 2K-181/2010 ir kt.). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Dėl to įstatymas ir numatė kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį.

38. Asmens sveikata, kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena, suvokiama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo atveju yra padarytos žalos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams ir pan.

39. Be to, nustatant asmeniui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, privaloma atsižvelgti ir į analogiškose bylose suformuotą teismų praktiką. Išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir apygardų teismų 2021-2023 metų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (BK 138 straipsnio 1 dalis) matyti, kad paskutiniu metu nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis tokio pobūdžio bylose dažniausiai svyruoja nuo 1 000 Eur iki 4 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-697/2022, Šiaulių apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-82-354/2021, 1A-197-616/2021, 1A-317-519/2021; Klaipėdos apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-215-557/2021, 1A-15-361/2022, 1A-46-606/2022, 1A-107-795/2022; Kauno apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-415-813/2021, 1A-666-594/2021, 1A-557-634/2021, 1A-502-923/2022; Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-524-908/2021, 1A-37-843/2022, 1A-134-935/2022, 1A-76-576/2023, 1A-144-1121/2023, 1A-302-932/2022). Mažiausia (1 000 - 1 500 Eur) neturtinė žala priteisiama retai, dažniausiai tada, kai nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nėra susiję su kaulų lūžiais (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-415-813/2021) arba konstatuojami ne veido kaulų lūžiai, dėl kurių neprireikė stacionarinio ar specifinio gydymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-697/2022, Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-524-908/2021, 1A-37-843/2022). Didžiausia (3 000 - 4000 eurų) neturtinė žala priteisiama tada, kai nustatomi veido kaulo lūžiai ar kiti sužalojimai, pareikalavę operacinio ar stacionaraus gydymo, arba kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui (Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-82-354/2021, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-666-594/2021, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-15-361/2022).

40. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dėl nuteistojo atlikto smurtinio pobūdžio veiksmo nukentėjusysis juto fizinį skausmą, patyrė neigiamus išgyvenimus (nerimą, sukrėtimą, nepatogumus). Taip pat teismas nurodė įvertinantis, jog nukentėjusiajam buvo sužalotas veidas, patirtas nosies kaulų lūžis, viršutinio žandikaulio kaktinių ataugų lūžimai, dešiniosios akiduobės dugno įspaustinis skeveldrinis lūžimas, dešinės akies sumušimas su tinklainės sukrėtimu. Vis tik, atsižvelgęs į tai, jog nukentėjusysis po padarytų sužalojimų nesigydė stacionare, jam nebuvo nustatytas mažesnis darbingumo lygis, sveikatos sutrikdymo pasekmių ilgalaikiškumas, ilgalaikė žala psichinei sveikatai, kad dėl patirto sužalojimo nebuvo esmingai apribotos jo judėjimo ar bendravimo galimybės, taip pat įvertinęs nukentėjusiojo provokuojantį elgesį T. J. atžvilgiu, tai, kad panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, padarytas vienkartiniu tyčiniu veiksmu, nesiekiant sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, apylinkės teismas laikė, kad prašoma priteisti 10 000 eurų dydžio neturtinė žala yra per didelė, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, ir priteisė A. U. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

41. Pirmiau aptarta, kad apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Todėl į šią aplinkybę taip pat buvo nepagrįstai atsižvelgta ir nustatant nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taipogi skyrė nepakankamą dėmesį nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžiui, iš kurių matyti, jog A. U. buvo padaryti daugybiniai sužalojimai veido srityje, tame tarpe ir ne vienas lūžimas, kas pagal nurodytą teismų praktiką įprastai lemia didesnės nei 1 000 Eur pinigų sumos neturtinei žalai kompensuoti priteisimą. Nors dėl patirtų sužalojimų nebuvo nustatytos kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės nukentėjusiojo sveikatai (tiek fizinei, tiek psichologinei), vis tik, svarbu atkreipti dėmesį, jog iš karto po įvykio nukentėjusiojo veidas buvo stipriai sutinęs, jis kurį laiką negalėjo matyti viena akimi, buvo sunku ją atmerkti, kas suprantama sukėlė A. U. ne tik įvairius nepatogumus (dėl to, kad negalėjo pilnai matyti, gulėti ant traumuotos veido pusės, jautė fizinį skausmą ir pan.), bet ir vertė stipriai nerimauti dėl savo sveikatos būklės ateityje, t. y. ar regėjimas grįš į tą pačią padėtį, kokia ji buvo iki nusikaltimo padarymo. Nors A. U. nebuvo gydytas stacionariai ar operuotas, vis tik, be apsilankymo Skubios pagalbos skyriuje ir ten atliktų tyrimų, jis dėl patirtų sužalojimų pas gydytojus specialistus lankėsi ir vėliau, ir šių patikrinimų metu jam taipogi buvo atliktos medicininės procedūros (3 t., b. l. 41-42). T. J. nukentėjusįjį sužalojo tyčia, jis dirba ir yra darbingo amžiaus, nusikalstama veika padaryta turtinė žala bendrai nesiekia nė 300 Eur, todėl laikytina, jog didesnės neturtinės žalos priteisimas šiuo atveju nepažeistų nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyros. Vadovaujantis išdėstytu, daroma išvada, kad šiuo atveju yra nustatytas pagrindas padidinti nukentėjusiajam A. U. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 2 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio pinigų suma labiausiai atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus ir yra pakankama kompensacija nukentėjusiajam dėl jo patirtų neigiamų išgyvenimų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ne tik dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, bet ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

42. Nustatyti dar didesnį neturtinės žalos dydį teisinio pagrindo nėra, nes nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nereikalavo operacinio ar stacionaraus gydymo, neigiami sveikatos padariniai nebuvo ilgalaikiai, nenustatyti jokie liekamieji reiškiniai, lydintys iki šiol ir dar lydėsiantys ateityje. Nors A. U. tikina, jog iki šiol gerai nemato traumuota akimi, tačiau byloje tai patvirtinančių medicininių dokumentų nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiojo bendravimo galimybės buvo apribotos, kilę išgyvenimai žymiai palietė socialinę, šeiminę ar profesinę sritis. Kaip matyti iš paties nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, jis nagrinėjamo įvykio metu nedirbo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, kad būtų užsiėmęs kokia nors kita socialiai naudinga veikla, nenurodė. Todėl civiliame ieškinyje pateiktas argumentas, kad dėl nesunkiai sutrikdytos jo sveikatos A. U. negalėjo dirbti, užsiimti kitomis įprastomis veiklomis, jautė užsisklendimą savyje dėl nebaigtų darbų, atmetamas kaip nepagrįstas. Absoliučiai deklaratyvūs yra ir civiliniame ieškinyje nurodomi teiginiai, kad nukentėjusysis galvojo, jog visos jo gyvenimo pastangos nueis veltui, kad padaryta žala sugriovė visus jo ateities planus ir šios pasekmės išlikę iki šiol. Taip pat pažymėtina, jog nukentėjusysis taip ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad būtent dėl šioje byloje analizuojama nusikalstama veika sukeltų padarinių, jis buvo gydomas psichiatrijos klinikoje, kad jam buvo diagnozuotas persekiojimo ir baimės sindromas. Nors iš VĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių skyriaus 2023 m. kovo 22 d. pažymos matyti, jog apeliantas šios įstaigos dienos stacionare buvo gydomas iki 2023 m. balandžio 6 d., tačiau neaišku dėl kokių nusiskundimų, o pažymoje nurodoma, kad jam diagnozuotas ne baimės ir persekiojimo sindromas, o kiti (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 188). 2023 m. vasario 21 d. medicinos dokumentų išrašas taipogi nepatvirtina, jog būtent dėl aptariamos nusikalstamos veikos prieš jį įvykdymo nukentėjusysis buvo konsultuotas gydytojo psichiatro Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose, nes išreiškė suicidines mintis. Kaip matyti iš šio dokumento, konsultacijos su gydytoju psichiatru metu A. U. daugiausiai skundėsi būtent dėl turimų (duomenys neskelbtini) problemų, nurodė jam, kad lankęsis pas psichiatrą bei turėjęs suicidinių minčių yra ir seniau (3 t., b. l. 189-192). Didesnio neturtinės žalos priteisimo šiuo atveju negali nulemti ir nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės dėl jam pakeistos kardomosios priemonės bei tariamo jo šmeižimo viešo informavimo priemonėse. Kardomosios priemonės sugriežtinimą A. U. atžvilgiu pradėtoje baudžiamojoje byloje lėmė paties nukentėjusiojo veiksmai, kuriais buvo pažeista jam prieš tai taikyta švelnesnė kardomoji priemonė. Teisėjų kolegija netiki nukentėjusiojo aiškinimu, kad jo pabėgimą iš Lietuvos nulėmė baimė dėl savo sveikatos ir gyvybės, kuri atsirado būtent po to, kai jis buvo sumuštas T. J., kadangi nukentėjusysis nuo teisėsaugos institucijų pasislėpė praėjus reikšmingam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio. Tuo tarpu dėl galimo nukentėjusiojo šmeižimo T. J. šioje byloje nebuvo kaltinamas ir dėl to nuteistas, todėl ir žala, kuri, anot A. U. jam buvo padaryta dėl jo galimo šmeižimo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali įtakoti jam priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Dėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų, advokato paslaugoms apmokėti

43. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši įstatymo nuostata aktuali ir bylas nagrinėjant apeliacine tvarka. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-194-895/2020). Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014).

44. Apeliaciniuose skunduose A. U. ir jo atstovas advokatas Arnoldas Blaževičius prašo pilna apimtimi priteisti nukentėjusiojo išlaidas, kurios buvo patirtos atsiskaičius su advokatu už jo teiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, t. y. prašo priteisti nukentėjusiajam 1 000 Eur proceso išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje advokatas taip pat pateikė prašymą priteisti nukentėjusiajam 1 000 Eur išlaidų, kurias jis patyrė dėl teiktos teisinės pagalbos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

45. Apylinkės teismas prašymą dėl 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė A. U. naudai 700 Eur. Teismas nurodė, jog priimdamas sprendimą dėl proceso išlaidų atlyginimo dydžio nukentėjusiajam jis atsižvelgia į: 1) bylos pobūdį ir aplinkybes – byla nėra išimtinai sudėtinga, T. J. buvo inkriminuotas nesunkus nusikaltimas, tad advokatui, atstovavusiam nukentėjusįjį, nereikėjo daug gilintis į teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose; 2) neilgą bylos nagrinėjimo trukmę – ji buvo nagrinėjama nuo 2023 m. liepos 10 d., viso buvo paskirti aštuoni posėdžiai, iš kurių keturiuose bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, jie truko bendrai 3 val. ir 55 min.; 3) tai, kad advokatas Arnoldas Blaževičius atstovavo nukentėjusįjį tik teisme; 4) tai, kad jis rengė civilinį ieškinį, teikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme, rengė susitaikymo ir susitarimo dėl atsiskaitymo aktus; 5) nukentėjusiojo atstovo turėtas išlaidas dėl kelionės į teisiamuosius posėdžius, kadangi advokato kontoros buveinė yra Kauno mieste, o byla nagrinėta Jonavoje. Motyvuojant sprendimą sumažinti priteistinų proceso išlaidų dydį, nuosprendyje taip pat nurodyta, jog advokato Arnoldo Blaževičiaus darbo ir laiko sąnaudos, atstovaujant nukentėjusiojo interesus, nebuvo didelės.

46. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu teisėjų kolegija nesutinka. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos), maksimalus dydis už procesinių dokumentų parengimą bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu yra 2,5, už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1. Rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių). Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvos ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2024 m. II ketvirtį sudarė 2 196,4 Eur. Tai reiškia, jog maksimalus atlygintinas išlaidų dydis vien už A. U. atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose šiuo atveju yra 878,56 Eur, o maksimalus atlygintinas išlaidų dydis už advokato rengtus procesinius dokumentus sudarytų net 5 491 Eur. Nors ši byla ir nebuvo sudėtinga, didelės apimties, nukentėjusiojo atstovas taip pat nerengė didelio kiekio rašytinių procesinių dokumentų, tačiau įvertinus faktinę vykusių posėdžių trukmę, advokato laiką, sugaištą vykstant į juos iš kito Lietuvos miesto, į tai, kad advokatas turėjo skirti savo laiką ne tik dalyvavimui teismo posėdžiuose bei procesinių dokumentų surašymui, bet ir susipažinimui su bylos medžiaga, nuteistojo ir nukentėjusiojo susitaikymo sąlygų derinimui, nukentėjusiojo konsultacijoms dar iki teisiamojo posėdžio, o taip pat atsižvelgus ir į tai, kad Arnoldui Blaževičiui A. U. sumokėta pinigų suma yra ženkliai (6 kartus) mažesnė už Rekomendacijose nurodytus maksimalių atlygintinų išlaidų dydžius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašytų priteisti atstovavimo išlaidų dydis skundžiamu nuosprendžiu buvo nepagrįstai sumažintas. Todėl nuosprendis keistinas ir šioje dalyje. Išlaidos, kurias nukentėjusysis patyrė naudodamasis advokato paslaugomis pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aiškiai per didelės, jos atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, yra pagrįstos ir būtinos.

47. Byloje esantis 2024 m. gegužės 14 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad Arnoldui Blaževičiui už apeliacinio skundo parengimą bei nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme buvo sumokėta 1 000 Eur (3 t., b. l. 193). Šios instancijos teisme vyko viso trys teismo posėdžiai, kurie bendrai truko 2 val. 35 min. Arnoldas Blaževičius nukentėjusįjį atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, prokuroras ar nuteistasis apeliacinių skundų neteikė, taigi, laiko susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga bei byloje pateiktais apeliaciniais skundais jam nereikėjo. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo parengtas apeliacinis skundas yra devynių lapų, tačiau didžiąją dalį jo turinio sudaro skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies bei jame nurodytų motyvų, taip pat teisės normų ir teismų praktikos perrašymas. Tai leidžia spręsti, jog apeliacinio skundo parengimui daug laiko nebuvo skirta. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei tai, kad apeliacinis skundas yra tenkinamas tik iš dalies (tenkinami trys iš keturių skundo reikalavimų), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju iš T. J. nukentėjusiojo naudai turi būti priteista ne visa prašoma 1 000 Eur suma, o trys ketvirtadaliai šios sumos, t. y. 750 Eur.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos

48. Kauno apygardos teisme buvo gauta patikslinta 2024 m. spalio 30 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-10759. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį T. J., sudaro 250 Eur, ir šios išlaidos turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei. Įvertinusi tai, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas jam buvo paskirtas taip pat ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo – BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidos už antrinę teisinę pagalbą valstybei iš T. J. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

nukentėjusiojo A. U. ir jo atstovo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuteistojo T. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Pakeisti nuteistajam T. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę – paskirti T. J. 1 (vienerių) metų ir 2 (dvejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, vietoj intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą per 4 (keturis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl T. J. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos griežtesnės bausmės, pridėti visą neatliktos bausmės dalį pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 3 d. baudžiamąjį įsakymą ir T. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 32 (trisdešimt dviejų) MGL, t. y. 1 600 Eur, dydžio baudą ir laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams, be intensyvios priežiūros, vietoj intensyvios priežiūros paskirti šiuos įpareigojimus: per 4 (keturis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuteistojo T. J. nukentėjusiajam A. U. priteistą 1 000 (vieno tūkstančio) Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 2 000 (dviejų tūkstančių) Eur.

Iš nuteistojo T. J. nukentėjusiajam A. U. priteistą 700 (septynių šimtų) Eur sumą advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidoms atlyginti padidinti iki 1 000 (vieno tūkstančio) Eur.

Priteisti iš nuteistojo T. J. nukentėjusiajam A. U. 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur sumą advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Nepriteisti iš T. J. valstybės naudai 250 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. spalio 30 d. pažymą Nr. APD-2024-10759.

Likusiose dalyse nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrius EndriukaitisDaiva JankauskienėVaidas Vasiliauskas