Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. S. gynėjos advokatės Eglės Latauskienės ir nuteistosios D. B. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo

K. S. išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais.

D. B. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais.

Solidariai iš D. B. ir K. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 137,08 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Solidariai iš D. B. ir K. S. nukentėjusiosios N. L.-Š. naudai priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš D. B. nukentėjusiosios N. L.-Š. naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo

7. Apeliaciniuose skunduose yra ginčijamos skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės teigiant, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantų nurodomais argumentais bei dar kartą įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog apylinkės teismas įrodymų vertinimo ir (arba) apkaltinamojo nuosprendžio aprašymo taisyklių nepažeidė, skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai ir teisingai išanalizavo bei įvertino byloje esančius duomenis, kurie leido daryti pagrįstas išvadas dėl D. B. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir K. S. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuteistąsias D. B. ir K. S. apkaltinančias išvadas grindė nukentėjusiosios N. L.-Š. ir liudytojų Z. L., T. K., V. K., V. G., S. S., M. S. parodymais, byloje esančiu vaizdo įrašu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – VTMT) 2020 m. liepos 17 d. specialisto išvada Nr. G1931/2020(01), teismo posėdžio metu apklaustos specialistės E. U. paaiškinimais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. Šiuos baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus teismas vertino kaip patikimus ir jais vadovavosi. Vertindama byloje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusioji N. L.-Š. ir nuteistosios D. B. bei K. S. pateikė skirtingas nagrinėjamo incidento, peraugusio iš žodinio į kontaktinį (smurtinį) konfliktą, pradžios ir jo pabaigos aplinkybes. Tokioje situacijoje esami prieštaravimai turi būti įvertinti. Sprendžiant, kuriais parodymais vadovautis, turi būti įvertintas, visų pirma, pačių asmenų parodymų nuoseklumas, aiškumas, logiškumas, detalumas. Be to, yra būtina įvertinti ir tai, kiek ir kokius parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

9. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad 2020 m. liepos 7 d. apie 19.20 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme esančioje vaikų žaidimo aikštelėje kilus konfliktui dėl vaikų, D. B. ir K. S. sužalojo N. L.-Š., dėl ko pastarajai Vilniaus universitetinėje ligoninėje buvo nustatytas plaštakos penkto piršto lūžimas ir daugybiniai kūno nubrozdinimai (t. 1, b. l. 14–16). Tokios pat aplinkybės buvo užfiksuotos ir Policijos registruojamų įvykių registre bei į įvykio vietą atvykusio vyriausiojo patrulio V. G. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 17–18). Tiek ikiteisminio tyrimo metu – 2020 m. liepos 7 d. pareiškime, 2020 m. liepos 10 d. liudytojo apklausos protokole, 2020 m. lapkričio 19 d. liudytojui (nukentėjusiajam) teikiamame parodymų klausimyne, 2021 m. sausio 14 d. liudytojo papildomos apklausos protokole, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, N. L.-Š. iš esmės vienodai nurodė, kad įvykio metu, prasidėjus žodiniam konfliktui, pirmoji ją užpuolė D. B. (t. 1, b. l 19, 55–56, 64–66, 69–70; t. 2, b. l. 90–93). Nukentėjusioji tvirtino, jog nuteistoji iš pradžių kelis kartus trenkė jai delnu į veido sritį, įsikabino į plaukus ir iš naujo abiem rankomis pradėjo daužyti jos galvą. Ji gindamasi taip pat suėmė nuteistajai už plaukų, laikė ją toliau nuo savęs, kad išvengtų smūgių. Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtino kiti įvykio vietoje buvę bei iš šalies konfliktą tiesiogiai stebėję proceso dalyviai. Antai baudžiamojo proceso metu liudytoja Z. L. davė parodymus, kad iš daugiabučio namo išėjusi D. B. reiškė pretenzijas N. L.-Š., kad jos vaikas J. skriaudė G., buvo agresyviai nusiteikusi, garsiai rėkavo, šūkavo, bandė trenkti nukentėjusiajai ranka, vieną kartą nepataikė, antrą kartą pataikė jai į veidą. Nukentėjusioji rankomis bandė atstumti nuteistąją nuo savęs, vis kartojo „eik iš čia“ ir paskui abi moterys įsikibo viena kitai į plaukus (t. 1, b. l. 85–86; t. 2, b. l. 132–135). Liudytoja T. K. savo parodymuose nurodė, kad į vaikų žaidimų aikštelę atbėgusi D. B. iš pradžių šaukė ant vaiko, o po to paėmė N. L.–Š. už plaukų ir pradėjo smūgiuoti (t. 1, b. l. 81–82; t. 2, b. l. 157–159). Liudytojas V. K. savo parodymuose nepaminėjo, kuri iš konflikte dalyvavusių moterų pirma pradėjo naudoti smurtą, nes tuo metu buvo nuėjęs pasitikrinti pašto dėžutę. Kita vertus, jis nurodė, jog nukentėjusioji, aiškindamasi su nuteistąja, nerėkė ir buvo rami, matėsi, kad toks jos elgesys D. B. nepatiko (t. 1 b. l. 77–78; t. 2, b. l. 155–157). Taigi, šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad prasidėjus žodiniam konfliktui tarp D. B. ir N. L.-Š., pirmoji pradėjo smurtauti būtent nuteistoji. Liudytoja Z. L. savo parodymuose patvirtino tik vieną smūgio delnu sudavimo aplinkybę, liudytoja T. K. negalėjo detalizuoti suduotų smūgių vietos ir kiekio, o liudytojas V. K. nematė pirminių konfliktuojančių šalių kontaktinių veiksmų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog D. B. sudavė delnu nukentėjusiajai per veidą ne kelis kartus, kaip tai buvo nurodyta kaltinime, o vieną kartą.

10. Vertindama byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti skundžiamo nuosprendžio motyvais bei išvadomis, kad D. B. kartu su K. S. ne mažiau kaip 5 trauminiais poveikiais, t. y. tempdamos nukentėjusiąją už plaukų, suduodamos tiksliai nenustatytą kiekį smūgių rankomis į galvos sritį bei spirdamos į kojas, sukėlė jai fizinį skausmą ir VTMT specialisto išvadoje Nr. G 1931/2020 (01) numatytus sužalojimus – odos nubrozdinimus galvoje, veide, rankose, poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, kvalifikuotus nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 36–38). Šias nustatytas faktines aplinkybes patvirtina ne tik N. L.-Š., Z. L., T. K. ir V. K. parodymai, bet ir byloje esanti DVD laikmena su vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota dalis abiem nuteistosioms inkriminuotos veikos. Pažymėtina, kad minėtame įraše matomi tyčiniai smūgiai N. L.–Š. į galvą atitinka jos parodymus, kad D. B. imdavo smūgiuoti rankomis, kai ji paleisdavo nuteistosios plaukus. Įrašo duomenys taip pat atitinka bei papildo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, jog D. B. ir K. S. tempė N. L.-Š. už plaukų, sudavė į galvą bei spyrė į kojas.

11. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir visų surinktų įrodymų kontekste įvertino ir nuteistųjų D. B., K. S. bei jų šeimos narių – liudytojų R. S. ir K. B. nurodytas įvykio versijas. Nėra pagrindo vadovautis D. B. parodymais, kad ne ji, o nukentėjusioji pirma sudavė jai per veidą, sugriebė už plaukų ir spyrė į pilvo sritį, taip pat atmestini kaip nepagrįsti K. S. paaiškinimai, kad ji, išėjusi į lauką, iš pradžių bandė raminti ir atskirti ten vykusio konflikto dalyvius, tačiau tuomet pamatė, kaip N. L.–Š. grumtynių metu pataikė sesei į pilvą ir pati paėmė nukentėjusiąją už plaukų. Šios nuteistųjų įvykių versijos prieštarauja pirmiau aptartiems nukentėjusiosios ir nešališkų liudytojų Z. L., T. K. ir V. K. parodymams ir jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Be to, liudytoja K. B. parodė, kad ji, išgirdusi triukšmą, pažiūrėjo pro langą ir pamatė, kad nukentėjusioji laiko jos anūkes už plaukų, anūkės gynėsi. Tada ji išėjo į lauką, pasakė „ką darai, paleisk, ji gi nėščia“ ir pradėjo gelbėti anūkes, traukdama nukentėjusiosios rankas nuo jų plaukų. Iš liudytojos R. S. parodymų taip pat galima spręsti, kad nei D. B., nei K. S. prieš N. L.-Š. nesmurtavo, o agresyvi buvo tik pati nukentėjusioji, kuri suėmė abi nuteistąsias už plaukų. Teisėjų kolegijos vertinumu, šių liudytojų parodymais nėra patikimi. Šios liudytojos yra nuteistųjų šeimos narės, iš ko galima spręsti apie jų suinteresuotumą, kad nuteistosioms baudžiamojoje byloje būtų priimtas palankus procesinis sprendimas. Be to, kaip pagrįstai šiuo klausimu pasisakė apylinkės teismas, iš vaizdo įrašo matyti, jog nuteistosios nukentėjusiosios atžvilgiu smurtavo K. B. akivaizdoje, todėl ji negalėjo to nematyti. Tuo tarpu pagal R. S. parodymus, ji konflikto beveik nestebėjo, nes ramino namo grįžusį anūką, nematė nei fizinio kontakto pradžios, nei pabaigos, todėl šie jos parodymai nėra objektyvūs.

12. D. B. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, jog konflikto metu buvo panaudotas paspirtukas, kuriuo nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija su šiais gynėjo argumentais nesutinka, vertina juos kaip pasirinktą gynybinę poziciją, kurios nepatvirtina visuma kitų byloje surinktų objektyvių duomenų. N. L.-Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, kad D. B., paėmusi po ranka papuolusį paspirtuką, kelis kartus juo užsimojo ir pataikė į kairės rankos pirštą. Liudytoja Z. L. taip pat patvirtino, kad matė šalia nuteistosios stovėjusį paspirtuką, kurį jį paėmė ir trenkė N. L.-Š.i. Nukentėjusioji užsidengė ranka ir paspirtukas pataikė jai į plaštaką. Po įvykio matė nukentėjusiosios patinusį (sužalotą) pirštą, kurį ji laikė ištiesusi. Akivaizdu, kad šie proceso dalyvių parodymai dėl minėtų įvykio aplinkybių, susijusių su BK 138 straipsnio 1 dalies sudėties D. B. veikoje buvimu, yra pakankamai nuoseklūs ir patvirtino vienas kitą. Tokios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentas, jog N. L.-Š. ir Z. L. iki įvykio ramiai šnekučiavosi vaikų žaidimų aikštelėje, tuo metu, kai jų vaikai žaidė kartu. Atkreiptinas dėmesys, kad duodama parodymus teisme, Z. L. nenurodė turinti kokį nors suinteresuotumą bylos baigtimi arba norą nepagrįstai apkalbėti D. B.. Ji, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekusi, paaiškino, kad su N. L.-Š. jokių draugiškų ryšių neturi, nukentėjusiosios sūnus su jos anūku eina į tą pačią darželio grupę, iki tol su ja tik pasisveikindavo.

13. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, minėtas aplinkybes, kad N. L.-Š. pirštas buvo sužalotas dėl D. B. tyčinių veiksmų, kuomet ji bandė paspirtuku smogti nukentėjusiajai į galvą, tačiau pataikė jai į kairę plaštaką, netiesiogiai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad 2020 m. liepos 7 d. konfliktą matę liudytojai T. K. ir V. K. parodė, kad įvykio vietoje jie nepastebėjo, ar buvo kas nors paėmęs į rankas paspirtuką. Tačiau liudytojai savo parodymuose paminėjo, kad nukentėjusioji po įvykusio konflikto skundėsi, kad jai skauda ranką ir yra sužalotas pirštas. Šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir nukentėjusiosios 2020 m. liepos 7 d. 19.25 val. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą turinys, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų V. G., S. S., M. S. parodymai (t. 1, b. l. 89–90; t. 2, b. l. 152–154) bei Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenys (t. 1, b. l. 111). Be to, VTMT specialisto išvadoje Nr. G 1931/2020 (01) buvo nurodyta, kad N. L.-Š. kairės plaštakos V piršto lūžis, kaip ir kiti jai nustatyti kūno sužalojimai, galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę 2020 m. liepos 8 d. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė E. U. paaiškino, kad piršto lūžis nukentėjusiajai galėjo būti padarytas tiek paspirtuku, tiek ir kitu kietu buku daiktu ar lenkiant pirštą į priešingą pusę (t. 2, b. l. 159–160).

14. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios N. L.-Š. ir liudytojų Z. L., T. K., V. K., V. G., S. S., M. S. parodymai, aptarta rašytinė bylos medžiaga neprieštarauja vieni kitiems, visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog K. S. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o D. B. padarė nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos teisingai. Nuteistųjų ir jų šeimos narių parodymai neigiant smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai ir yra paneigti.

Dėl nuteistųjų bendrininkavimo

15. Atsakant į K. S. gynėjos apeliaciniame skunde išsakytus argumentus, sietinus su bendrininkavimo instituto taikymu, pažymėtina, kad pagal BK 24, 25 ir 26 straipsnio nuostatas bei esamą teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009 ir kt.), bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria ginčijamo nuosprendžio išvadai, kad D. B. ir K. S. kartu dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl jos yra šios nusikalstamos veikos bendrininkės (vykdytojos). Iš nustatytos situacijos matyti, kad šioje byloje nagrinėjamas konfliktas įvyko spontaniškai, nesant nuteistųjų išankstinio susitarimo naudoti smurtą. Visgi ši aplinkybės nepaneigia to, jog D. B. kartu su K. S. bendrais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Konflikto metu abi nuteistosios matė viena kitos veiksmus, suprato jų pobūdį ir vieną kitai pritardamos, t. y. susitarusios konkliudentiniais veiksmais, tampė nukentėjusiąją už plaukų, mušė ją rankomis bei spardė kojomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad D. B. ir K. S. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė veikdamos bendrininkų grupe.

Dėl būtinosios ginties situacijos buvimo

16. Apeliaciniame skunde K. S. gynėja nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje yra pateikta informacija apie nuteistosios atliktus veiksmus prieš nukentėjusiąją, tačiau teismas neaptarė aplinkybių dėl būtinosios ginties situacijos buvimo. Akcentuoja, kad bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog nuteistoji siekė apginti ypatingai rizikingą savo nėščios sesers D. B. fiziologinę būklę nuo galimo realaus pavojaus, t. y. nuo nukentėjusiosios atliktų aktyvių veiksmų.

17. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi .

18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2010).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamoje situacijoje nuteistoji K. S. veikė esant būtinosios ginties situacijai, pagrindo nėra. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jokių konkrečių N. L.-Š. agresyvių ir (arba) puolamojo pobūdžio veiksmų, kuriais būtų keliamas realus ir akivaizdus pavojus K. S. sesers D. B. gyvybei arba sveikatai. Taip pat objektyviais bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusioji tyčia spyrė D. B. į pilvo sritį ir tuo sukėlė jai pilvo sienos ir kairiojo šono sumušimą. Priešingai, kaip buvo minėta, analizuojant vaikų žaidimo aikštelėje prasidėjusio konflikto priežastis bei jo eigą, darytina išvada, kad šio įvykio metu D. B. išėjo į kiemą ir, įsiveldama į žodinį konfliktą dėl N. L.-Š. sūnaus elgesio jos sūnaus Madesto (Germano) B. atžvilgiu, pirma pradėjo smurtauti prieš nukentėjusiąją, t. y. paėmė jai už plaukų ir sudavė delnu bent vieną smūgį į veidą. Pagal surinktus duomenis nuteistoji K. S. šiame pirminiame nusikalstamos veikos epizode nedalyvavo ir jo nematė (tuo metu ji buvo nuėjusi į virtuvę paklausti mamos, kas vyksta), tačiau netrukus nutarė nusileisti į kiemą bei tuojau pat pati prisidėjo prie jos sesers vykdomos veikos. Kaip buvo minėta, nukentėjusiosios ir liudytojų Z. L., T. K. ir V. K. parodymais nustatyta, jog K. S. kartu su D. B. buvo įsikabinusios nukentėjusiajai į plaukus, mušė jai į galvos sritį ir spardėsi.

20. Apeliaciniame skunde nurodomą savigynos versiją paneigia ir kiti šioje byloje surinkti įrodymai. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad įvykio metu N. L.-Š., D. B. ir K. S. laikėsi viena kitai už plaukų. Tuomet D. B. du kartu spyrė nukentėjusiajai į koją, o K. S. kelis kartus bandė įspirti šalia su vaiku stovėjusiai ir ją šiek tiek prilaikiusiai Z. L.. Taip pat vaizdo įrašė užfiksuota, kad netrukus nukentėjusioji abi nuteistąsias paleido, tačiau pastarosios savo veiksmų nenutraukė. D. B., iš pradžių trumpam atsitraukusi nuo N. L.-Š., vėl priėjo prie nukentėjusiosios ir du kartus delnu sudavė jai į pakaušio sritį, šaukdama „o mūsų vaikus tai galima mušti?“, o K. S. toliau pešė N. L.-Š. plaukus ir jėga traukė nukentėjusiąją į savo pusę. Taigi, atsižvelgdama į šiuos bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams, kad toks D. B. ir K. S. elgesys nėra būdingas save ginančiam asmeniui. Tokie veiksmai yra puolamojo pobūdžio. Nukentėjusioji laikė nuteistąsias už plaukų, siekdama jų neprisileisti artyn, o ne puolimo tikslu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog K. S. smurtinius veiksmus sąlygojo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis.

21. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamame nuosprendyje pateikti teiginiai prieštarauja tiek bylos faktinėms aplinkybėms, tiek elementariai logikai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas D. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 284 straipsnį, nurodė, jog nuteistoji, ateidama į vaikų žaidimų aikštelę, neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką, pademonstruoti aiškų visuomenės negerbimą ar niekinamą požiūrį į aplinkinius. Konfliktą ir smurtą išprovokavo konkreti ir nuteistajai gan svari pasirodžiusi priežastis – noras užstoti savo vaiką ir dėl to kilęs ginčas su nukentėjusiąja, pastarosios nepagarbus kreipinys, varymas iš vaikų žaidimų aikštelės. Iš šių nuosprendžio motyvų yra akivaizdu, kad apylinkės teismas akcentavo D. B. elgesio viešojoje vietoje panaudojant fizinį smurtą motyvus bei tikslus ir nuteistųjų naudai nenurodė jokių argumentų dėl BK 28 straipsnyje numatytų būtinosios ginties elementų buvimo.

Dėl nuteistajai K. S. paskirtos bausmės

22. Apeliaciniame skunde K. S. gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir BK 61 straipsnyje įtvirtintų nuostatų taikymo proporcingumo principą ir prašo sumažinti nuteistajai paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminą, kartu panaikinant jai skirtus įpareigojimus.

23. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

24. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

25. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. S. bausmę, nurodė, kad ji tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą smurtinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kuri yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų grupės (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pripažino vieną nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir nustatė vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos atlikimą bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta ir K. S. asmenybė. Teismas atsižvelgė, kad nuteistoji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteista (t. 1, b. l. 174–176); 2019 m. bausta administracine tvarka už Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimą (t. 1, b. l. 172–173); nedirba, tačiau registruojasi Užimtumo tarnyboje (t. 1, b. l. 166–171); augina mažametį vaiką (t. 1, b. l. 164); yra įgijusi profesiją bei tobulina įgytą vizažistės kvalifikaciją; yra romų bendrijos narė, aktyviai dalyvauja visuomeniniuose bendrijos reikaluose, taip pat yra VšĮ Romų visuomenės centro auklėtinė, charakterizuojama išimtinai teigiamai, kaip viena pažangiausių Vilniaus romių, įgijusi 10 klasių išsilavinimą. Šių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti K. S. paskyrus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant ją: 1) visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar sveikatos priežiūra; 2) visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo mažamečius vaikus; 3) pradėti dirbti arba tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis; 4) per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti iki 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktai, 6 dalis).

26. Įvertinus visumą aukščiau aptartų aplinkybių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė D. S. BK 41, 54 straipsnių nuostatoms neprieštaraujančią, t. y. savo dydžiu proporcingą bei teisingumo principą atitinkančią laisvės apribojimo bausmę. Nors apeliaciniame skunde gynėja prašo sutrumpinti K. S. paskirtos laisvės apribojimo bausmės taikymo terminą, taip pat nurodo, jog kartu su bausme parinkti papildomi įpareigojimai yra neproporcingi ir neracionalūs, neturintys jokios pridėtinės vertės bausmės vykdymui ir nuteistosios perauklėjimui, tokia apeliantės pozicija nėra pagrįsta jokiais įtikinančiais argumentais. Visų pirma pažymėtina, kad nuteistajai už jos padarytą smurtinę veiką buvo paskirta viena iš švelnesnių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšių, parenkant laisvės apribojimo terminą, kuris yra mažesnis už šios bausmės vidurkį (laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų, todėl nagrinėjamu atveju šios sankcijos vidurkis yra 13 mėnesių ir 15 dienų). Teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje įžvelgia tam tikrus prieštaravimus dėl nuteistosios prisipažino ir nuoširdaus gailėjimosi padarius jai inkriminuotą nusikalstamą, vis dėlto, nesant byloje pateiktų prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinių skundų, negalint bloginti nuteistosios padėties, šios su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymu susijusios aplinkybės nenagrinėtos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad K. S. smurtą naudojo viešoje vietoje, t. y. daugiabučio namo kieme esančioje vaikų žaidimų aikštelėje, mažamečių vaikų akivaizdoje. Ji, kaip rodo byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenys, anksčiau buvo traukta administracinėn atsakomybėn ne vien tik už Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimą, bet ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 108 straipsnio 1 dalį „Smulkus svetimo turto pagrobimas“ (paskirta 45 Eur bauda sumokėta 2018 m. balandžio 13 d.). Šie duomenys rodo, jog nuteistoji kartais nesilaiko įstatymų bei visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, t. y. periodiškai daro teisės pažeidimus.

27. Kartu pastebėtina, kad skirdamas laisvės apribojimą, teismas parenka tokius įpareigojimus ir draudimus, kuriais geriausiai pasiekiami laisvės apribojimo bausmės tikslai. Pagrindinis laisvės apribojimo bausmės taikymo tikslas yra nustatyti nuteistojo elgesio teisinę kontrolę, kuri padėtų nuteistajam teigiamai adaptuotis visuomenėje ir sulaikytų jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad K. S. paskirti 4 įpareigojimai yra būtini ir tikslingi, atitinkantys tiek nuteistosios padarytos veikos pavojingumą, tiek jos asmenybę. Manytina, kad aptartos poveikio priemonės teigiamai veiks nuteistąją, turės auklėjamąjį poveikį ir sulaikys ją nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

Dėl nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos

28. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė N. L.-Š. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 73). Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė priteisti solidariai iš D. B. ir K. S. N. L.-Š. naudai 300 Eur neturtinei žalai atlyginti; papildomai iš D. B. nukentėjusiosios naudai (už nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą) priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. D. B. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš nuteistosios nukentėjusiajai priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepagrįsta ir neatitinka teismų praktikos.

29. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais, o būtent atsižvelgiama į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, teismų praktiką, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Byloje nustatyta, kad D. B., paėmusi į rankas vaikišką paspirtuką, tyčia bandė juo smogti N. L.-Š. į galvą, tačiau pataikė jai į kairę plaštaką. Dėl šio smurtinio veiksmo, sukėlusio fizinį skausmą su nesunkiu sveikatos sutrukdymu, pasireiškusiu kairės plaštakos V-o piršto lūžiu, nukentėjusioji patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Iš specialisto išvados matyti, kad traumuota plaštaka buvo imobilizuota gipso langete 3 savaites, todėl akivaizdu, kad nuteistosios panaudotas smurtas lėmė nukentėjusiosios gyvenimo kokybės pabloginimą. Byloje taip pat nustatyta, kad D. B. neseniai gimė kūdikis, tad jos finansinė padėtis yra pakankamai sudėtinga. Įvertinęs visumą šių aplinkybių, taip pat esamą teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nukentėjusiajai iš D. B. papildomai priteistas 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir proporcingas. Pagrindo keisti teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos piniginės išraiškos nėra.

30. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

nuteistosios K. S. gynėjos advokatės Eglės Latauskienės ir nuteistosios D. B. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinius skundus atmesti.