Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-415-813/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-11-17
Bylos Nr.: 1A-415-813/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-26801-2019-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Jaliniauskas, Kęstutis Dargužis, Darius Kantaravičius
Nuteistasis: D. J.
Nukentėjusysis: E. V., I. V.
Advokatai: Aidas Mažeika, Romualdas Mikliušas, Egidija Belevičienė, Donatas Petrauskas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-415-813/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26801-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.7; 1.1.5.1.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.13; 1.1.10.1; 1.2.4.4.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4 (S)

Kauno apygardos teismasNuOSPRENDiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Jaliniausko ir Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Živilei Gecevičienei,nuteistajam D. J., jo gynėjui advokatui Donatui Petrauskui,nukentėjusiojo E. V. atstovui advokatui Aidui Mažeikai,nukentėjusiosios I. V. atstovui advokatui Romualdui Mikliušui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato Donato Petrausko, nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Aido Mažeikos, nukentėjusiosios I. V. atstovo advokato Romualdo Mikliušo apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismo) 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 metams 6 mėnesiams bausmė, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo 8 mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta laisvės atėmimo 1 metams 10 mėnesių bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 8, 10 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos – miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; įpareigoti nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; dalyvauti elgesio pataisos programoje. Įpareigojimus vykdyti per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Iš dalies patenkintas E. V. civilinis ieškinys ir jam iš D. J. priteista 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1620 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Iš dalies patenkintas I. V. civilinis ieškinys ir jai iš D. J. priteista 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 28,03 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1815 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. J. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2019 m. birželio 23 d. apie 4.00 val. kieme, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. 2, (duomenys neskelbtini) r., konflikto metu, tyčia, sudavė kumščiais ne mažiau keturių smūgių į galvą, veidą, dešinę ranką E. V., rankomis sugriebęs pargriovė ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajam E. V. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų kairės akies abiejuose vokuose, dešinio žasto srityje, odos nubrozdinimų viršutinės lūpos srityje, dešinėje alkūnėje, kraujosruvos dešinės akies junginėje, muštinės žaizdos viršutinės lūpos gleivinėje.

2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, 2019 m. birželio 23 d. apie 4.00 val. kieme, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. 2, (duomenys neskelbtini) r., konflikto metu, tyčia, rankomis sugriebė I. V. už abiejų rankų, suėmęs už rankos stumdė, dėl ko I. V. nukrito ant žemės, ranka suėmęs už plaukų tempė, sugriebė už kaklo, smaugė ir sudavė ranka vieną smūgį į veidą, stumdė, dėl ko I. V. atsitrenkdavo į stovinčią transporto priemonę ir nukrito ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajai I. V. poodines kraujosruvas kaklo kairėje, už dešinės ausies, kairiame žaste, dešiniame žaste, odos nubrozdinimus dešinės alkūnės sąnario srityje, dešinės ausies klausos nervo pažeidimą ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės ausies klausos nervo pažeidimo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Šalies argumentai

3. Nuteistojo D. J. gynėjas advokatas D. P. apeliaciniame skunde prašo atlikti įrodymų tyrimą, pakartotinę kūno tyrimų ekspertizę I. V., panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo D. J. išteisinti, kadangi jo veiksmai atitinka BK 28 straipsnio sudėtį; priteisti iš E. V. ir I. V. bylinėjimosi išlaidas.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis gynė savo draugą nuo pastarąjį užpuolusių agresyviai besielgiančių ir apsvaigusių nuo alkoholio neva nukentėjusiųjų V. Kad situacija buvo pavojinga, patvirtina faktas, jog jo draugas E. K. dėl patirtų sumušimų mirė ligoninėje. Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje kitoje baudžiamojoje byloje E. V. kaltinamas dėl pastarojo nužudymo, o I. V. kaltinama viešosios tvarkos trukdymu ir D. J. sveikatos sutrikdymu, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Liudytojas J. K. patvirtino, kad pirmiausia E. V. sudavė ranka E. K. į galvą ir šis nukrito, o D. J. bandė ginti draugą. Liudytojas T. T. (T.) taip pat nurodė, kad pirmas sudavė E. V..

3.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad D. J. ir E. V. konfliktas buvo abipusis ir kad neaišku, ar E. K. išvis buvo reikalinga gynyba. Teigiama, kad susidaręs konfliktas nebuvo įprastos muštynės, kuomet teisė į būtinąją gintį neatsiranda. D. J. tikina, kad matydamas, kaip stipriai yra mušamas jo draugas, nedvejodamas jį gynė. Eilė liudytojų parodymų įrodo, jog pasikėsinimo faktas buvo realus, o nuteistasis bandė ginti savo draugą nuo akivaizdžiai agresyvių ir neblaivių V.. Žala, kuri buvo padaryta besikėsinantiems asmenims, t. y. I. V. ir E. V., specialistų išvadose buvo įvertinta kaip nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tad akivaizdu, kad gynyba buvo proporcinga ir būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.

3.3. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą iš liudytojais apklaustų asmenų tapo aišku, kad, priešingai nei nusprendė teismas, D. J. elgėsi neagresyviai ir stengėsi išlikti ramus net bandomas aršiai ir aktyviai būti išprovokuotas I. V. įžūlių veiksmų. Jis prašė I. V. apsiraminti ir elgtis adekvačiai, netriukšmauti, nesikabinėti prie žmonių, nesikeikti, tačiau po šių prašymų ji tapo dar agresyvesnė, ėmė vadinti jį necenzūriniais žodžiais, grasinti, bandė smūgiuoti rankomis bei sudavė tiesiogiai smūgius. Negana to, kaip paliudijo E. P., I. V. dešinėje rankoje iškeltu buteliu taikėsi jam suduoti, bet jos ranką su buteliu sulaikė E. P.. Kad I. V. 2019 m. Joninių naktį buvo agresyvi ir smarkiai apsvaigusi nuo alkoholio, patvirtino ir liudytojas K. N.. Iš jo parodymų matyti, kad I. V. pati provokavo būsimą konfliktą. Pastarasis nurodė, kad ji šliūkštelėjo E. stiklinę alaus. Liudytojas E. L. taip pat nurodė, kad I. V. buvo agresyvi, keikėsi, visaip įžeidinėjo, provokavo konfliktą, bandė rankomis kažkam suduoti. Liudytoja M. J. nurodė, kad I. V. įžeidėjo D. J., grasino jį pasodinti į kalėjimą. Liudytojas L. L. patvirtino, kad ir E. V. 2019 m. Joninių vakarą buvo agresyvus, prasilendamas pastūmė jį petimi. Liudytojas J. K. nurodė, kad E. V. dešine ranka smogė į galvos sritį, o E. K. nugriuvus, pribėgo pastarojo draugas D. J.. Be to, minėtas liudytojas manė, kad konfliktą sukėlė būtent E. V. žmona. Liudytojas T. T. patvirtino, kad pirmasis sudavė E. V.. Šie parodymai, anot apelianto, patvirtina, kad nuteistasis konflikto neinicijavo, o tik ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant apginti savo draugą, elgėsi būtinajai ginčiai būdingais veiksmais. Minėtų liudytojų parodymai taip pat paneigia teismo išvadą, kad D. J. į šventę atėjo konfliktiškai nusiteikęs ir patvirtina, kad konfliktus kėlė ne nuteistasis, o V.. Specialisto išvada ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ir D. J. buvo sužalotas, taigi, nukentėjo nuo šioje byloje nukentėjusių asmenų.

3.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas dėl nesuprantamų priežasčių nesigilino ir nevertino specialisto Leono Urbonavičiaus parodymų, kur jis patvirtino, kad sveikatos pakitimai, kuriais skundžiasi I. V. ir kurie lėmė, anot apelianto, nepagrįstą sveikatos sutrikdymo perkvalifikavimą iš nežymaus į nesunkų, nėra susiję su 2019 m. birželio 23 d. įvykiais. Teismo posėdžio metu Leonas Urbonavičius paklaustas, ar I. V. sužalojimai (kraujosrūvos), nustatytos apžiūrų metu, galėjo būti susiję su I. V. ūžesiu dešinėje ausyje, atsakė, kad jis nėra specialistas ir abejoja ar tai gali būti susiję, taip pat nurodė, jog I. V. pirmos jos kūno apžiūros metu (2019 m. birželio 26 d.) nesiskundė nei vienos ausies klausos sutrikimais, jis šios apžiūros metu jokių kraujingų išskyrų nematė. Specialistas patvirtino, jog I. V. pirminės apžiūros metu nesiskundė klausos pablogėjimu, ūžesiu ausyse ar tuo labiau jokiais regėjimo sutrikimais, I. V. nesiskundė ir nenurodė nei vieno trauminio neurito požymio. Liudytojas D. P. nurodė, kad ant I. V. veido nematė jokių sužalojimų.

3.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji I. V. magnetinio rezonanso tyrimą darėsi praėjus beveik pusei metų po 2019 m. Joninių nakties. Kvestionuojamos ir J. B. MRT išvados, kuriomis I. V. nustatyta subependiminė cista, nes tokia cista, pasak apelianto, įprastai randama naujagimiams. Taip pat, iš specialisto Leono Urbonavičiaus liudijimo ir apžiūros išvadų nėra pagrindo manyti, kad ausų sutrikimai atsirado būtent dėl nuteistojo veiksmų ar yra susiję su 2019 m. Joninių šventės metu vykusiu konfliktu. Dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo I. V. patirtus sveikatos sutrikimus pripažinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o siekiant užtikrinti visapusišką objektyvumą bei faktų tikslumą, svarbu I. V. atlikti pakartotinę kūno tyrimų ekspertizę.

3.6. Aplinkybė, kad D. J. atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, jog gynė draugą, nėra pagrindas pripažinti, kad išties jis to nedarė, juolab, kad ir E. V. taip pat nesakė, kad turi pretenzijų D. J.. Be to, teismas padarė išvadą, kad iš byloje apklaustų asmenų parodymų negalima padaryti neabejotinos išvados, jog E. K. buvo stipriai sumuštas jau tuo metu, kai vyko konfliktas tarp D. J. ir V., kas, pasak apelianto, rodo, jog teismas negalėjo visapusiškai įvertinti ir išsiaiškinti susidariusio konflikto priežasčių ir padaryti objektyviu išvadų. Teismas, išreikšdamas abejones ir pripažindamas, kad ne iki galo išsiaiškino ar supranta 2019 m. birželio 23 d. naktį vykusių įvykių seką, pripažino, kad turi abejonių dėl naktį vykusių konfliktų. Esminis argumentas, kuris lėmė tokį teismo verdiktą, būtent ir buvo tai, kad nėra aišku, ar tikrai nuteistojo veiksmai ir konfliktas su V. įvyko iš karto po to, kai V. mušė E. K..

3.7. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatas ir byloje esančias abejones ir prieštaravimus vertino ne kaltininko naudai. Vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Visa tai, anot apelianto, rodo, jog teismas buvo šališkas.

3.8. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Kauno apygardos teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą dėl E. K. nužudymo, visuomeninės rimties ir tvarkos sutrikdymo ir D. J. sveikatos sutrikdymo, kurioje kaltinimai pareikšti E. V. ir I. V.. Minėtoje byloje pareikštų kaltinimų turinys atskleidžia, kad, skirtingai nei aiškino teismas, yra akivaizdu, kad D. J. konfliktas su V. įvyko tuo pačiu metu, kai vyko V. konfliktas su E. K., kai V. užpuolė jo draugą E. K.. Vadinasi, teismas nekokybiškai išanalizavo visas aplinkybes, taip neteisingai inkriminuodamas BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, kai D. J. veiksmai atitinka BK 28 straipsnio sudėtį.

4. Nukentėjusiojo E. V. atstovas advokatas Aidas Mažeika apeliaciniame skunde prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendį: nepripažinti D. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo nukentėjusiųjų rizikingą ir provokuojantį elgesį; pripažinti D. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl abiejų nusikaltimų padarymo tai, kad veiką padarė recidyvistas; sugriežtinti D. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę; netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų; iš dalies patenkinti E. V. civilinį ieškinį ir priteisti jam iš D. J. 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

4.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistojo D. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad nukentėjusiųjų elgesys buvo rizikingas ir provokuojantis. Teigiama, kad iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis I. V. suėmė už plaukų ir tempė į šoną po to ir už tai, kad ši „rėkė, kad jį pasodins“, o toks pastarosios elgesys tikrai negali būti laikomas rizikingu ar provokuojančiu, juolab, kad tai ji pasakė po to, kai D. J. sudavė smūgius jos sutuoktiniui E. V..

4.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepripažino D. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nors dėstydamas argumentus pažymėjo, kad D. J. teisiamas ketvirtą kartą, jo teistumas neišnykęs.

4.3. Kadangi byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir dvi sunkinančios aplinkybės, nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, yra baigti, D. J. 4 kartus teistas, baustas administracine tvarka, buvo nusikaltimo vykdytojas, todėl, apelianto įsitikinimu, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, didesnė už jos vidurkį. Atitinkamai didintina ir galutinė subendrinta bausmė.

4.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsižvelgus į tai, jog D. J. 4 kartus teistas, realaus laisvės atėmimo neskyrimas teisiant asmenį penktą kartą, visuomenėje gali susidaryti nebaudžiamumo įspūdis ir tai nestabdytų kitų asmenų nuo naujų, pasikartojančių nusikalstamų veikų darymo. D. J. ankstesniais teismų nuosprendžiais buvo taikomos įvairios bausmės - ir bauda, ir laisvės apribojimas, ir laisvės atėmimas taikant jo atidėjimą, tačiau tai nesustabdė jo nuo naujų nusikalstamų veikų. Tai leidžia manyti, kad D. J. iki šiol nebuvo tinkamai nubaustas, švelnių bausmių paskyrimas nepadarė jam jokio poveikio. Iš 4 ankstesnių D. J. teistumų 3 yra už analogiškus nusikaltimus (BK 138 straipsnio 1 dalis). Net ir skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pripažino, kad jis nuolat veliasi į konfliktus, nesugeba išvengti konfliktinių situacijų ir dėl jo veiksmų nukenčia kiti asmenys. Todėl vienintelė galimybė užkirsti kelią toliau D. J. daryti nusikaltimus, anot apelianto, yra jo izoliavimas. Nuteistajam paskyrus laisvės atėmimą, jam būtų taikomos tam tikros pataisymo priemonės - bausmės atlikimo režimas, nuteistųjų darbas, profesinis ir bendrasis lavinimas, nuteistųjų socialinė reabilitacija, kurios galėtų teigiamai paveikti nuteistąjį. Siekiant užtikrinti teisingumo principą, vienintelė teisinga bausmė šioje situacijoje yra realus laisvės atėmimas. Kadangi teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas, D. J. BK 75 straipsnis netaikytinas.

4.5. Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo pareikštas 2000 eurų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra per didelis, tačiau mano, kad teismo priteista 500 eurų suma yra gerokai per maža. Teismas pripažino, kad E. V. patyrė fizinį skausmą, nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, tačiau neatkreipė dėmesio į nukentėjusiojo atstovo baigiamojoje kalboje nurodytą labai svarbų argumentą - D. J. E. V. sumušė bendruomenės šventės metu, jos dalyvių akivaizdoje. Šį įvykį matė daug žmonių, nukentėjusysis buvo mušamas net gulintis ant jo užsilipus. Tad turėtų būti akivaizdu, kad jis buvo pažemintas daugelio žmonių akivaizdoje, dėl ko neabejotinai pablogėjo jo reputacija. Praktiškai visų elementų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje buvimas leidžia prašyti atlyginti neturtinę žalą, prilygstančią teismų praktikoje nustatytam maksimumui -1000 eurų.

5. Nukentėjusiosios I. V. atstovas advokatas Romualdas Mikliušas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir paskirti nuteistajam griežtesnę bausmę (netaikyti BK 75 straipsnio) bei pilnai patenkinti ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo; papildomai priteisti 500 Eur advokatės E. Belevičienės atstovavimo išlaidų.

5.1. Apelianto nuomone, teismo paskirta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, neatitinka visuomenės interesų bei prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, šioje byloje teismas negalėjo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę. Teismo paskirta bausmė (atidedant jos vykdymą) yra pernelyg švelni, neatitinkanti baudžiamosios teisės ir bausmės paskirties bei neproporcinga padarytai veikai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė BK 54 straipsnio, 60 straipsnio nuostatas, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir tokiu būdu nepagrįstai palengvino nuteistojo padėtį.

5.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. J. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams. D. J. praeityje yra teistas, jis teisiamas ketvirtą kartą Teistumas nėra išnykęs, todėl nuteistasis yra recidyvistas BK 27 straipsnio prasme. Be to, jis yra baustas administracine tvarka, paskutinį kartą nusikalto 2019 m. gruodžio 20 d. Jis yra teistas už analogiškas veikas, todėl yra pagrindas manyti, kad teismų paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams.

5.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas pripažino, jog D. J. yra recidyvistas BK 27 straipsnio prasme, o pagal teismų praktiką teismas privalo į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). Šiuo atveju teismas turėjo skirti griežtesnę bausmę bei neturėjo pagrindo taikyti BK 75 straipsnio, kadangi bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kuri galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Teismas nenurodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas. Priešingai, buvo konstatuota, jog D. J. neteisėtus veiksmus padarė neišnykus ankstesniam teistumui, o tai suteikia pagrindą teigti, kad nuteistasis nėra linkęs keisti neteisėto elgesio ir savo įpročių, jo elgesys, darant nusikalstamas veikas, yra dėsninga gyvenimo būdo išraiška. Akivaizdu, kad nuteistasis savo elgesiu nesistengia įrodyti, kad siekia pasitaisyti. Vertinant BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, apelianto nuomone, darytina išvada, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog nuteistajam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.

5.4. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai tik iš dalies tenkino I. V. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų I. V. patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą, kurią vertina - 3000 Eur. Nuteistasis atliko smurtinius veiksmus ir nukentėjusiesiems asmenims padarė nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymus. Neabejotina, kad tai sukėlė nukentėjusiesiems ir dvasinius išgyvenimus, nurodytus ieškinyje ir tiesiogiai susijusius būtent su tyčiniais nuteistojo veiksmais. Be to, D. J. nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, matant bendruomenės nariams, ir tai turėjo įtakos jo veiksmams. D. J. baustas administracine tvarka, praeityje yra teistas už analogiškas veikas, jis teisiamas ketvirtą kartą. Todėl, įvertinus visas nurodytas sąlygas, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis - 3000 eurų - atitinka protingumo kriterijus, yra adekvatus padarytam poelgiui ir kilusioms pasekmėms.

5.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji I. V. pamiršo pateikti įrodymus dėl patirtų jos atstovavimo išlaidų ikiteisminiame tyrime, kurias sumokėjo advokatei E. Belevičienei. Nukentėjusioji buvo įsitikinusi, kad šiuos dokumentus advokatė yra pateikusi į bylą.

Atsiliepimas

6. Nuteistojo D. J. gynėjas advokatas D. P. atsiliepime į nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti.

6.1. Atsiliepime teigiama, kad apie pagrįstus bausmės tikslus, kurie akcentuojami apeliaciniuose skunduose, būtų galima kalbėti tuo atveju, jei praktiškai tuo pat metu už 2 metrų nebūtų įvykęs žmogaus nužudymas. Apeliantai slepia faktą, kad D. J. kitoje vykstančioje byloje yra pripažintas nukentėjusiuoju nuo E. V. ir I. V. smurtinių veiksmų. Būtent E. V. kitoje baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje Kauno apygardos teisme, yra kaltinamasis dėl nuteistojo draugo E. K. nužudymo, kurį nuteistasis gynė, o I. V. yra kaltinama viešosios tvarkos trikdymu ir D. J. sveikatos sutrikdymu tuo pat metu.

6.2. Atsiliepime pabrėžiama, kad bausmė D. J. išvis skirta nepagrįstai, kadangi jo veiksmai atitinka BK 28 straipsnio sudėtį. V. šiuo atveju elgiasi nesąžiningai, siekia sau naudingų tikslų - praturtėti ir D. J. paversti smurtautoju, jį nepagrįstai nuteisti. Skirtingai nei teigia apeliantai, alkoholis turėjo įtakos ne nuteistojo, o pačios I. V. veiksmams.

6.3. Atsiliepime teigiama, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad būtent nuteistojo veiksmai sukėlė E. V. aprašomus sužalojimus. E. V. mušė nužudytąjį E. K., o prieš tai užsipuolė D. N.. Be to, remiantis tiek atvykusių policijos pareigūnų M. D. ir L. I. parodymais, tiek kitų liudytojų parodymais, E. V. jokių pretenzijų D. J. neturėjo.

6.4. Atsiliepime tvirtinama, kad Joninių šventės metu I. V. talžė tiek E. K., tiek D. N.. D. J. veiksmai, nukreipti prieš I. V., buvo skirti apsiginti nuo įsiaudrinusios, agresyvios, neprognozuojamos apeliantės. Iš liudytojų parodymų matoma, kad D. J. stengėsi išlikti ramus, bandė gintis žodžiais ir fizinių veiksmų ėmėsi tik esant būtinybei apsiginti bei apginti nužudytą savo draugą E. K.. Atsižvelgiant į tai, kad D. J. veiksmai akivaizdžiai atitinka būtinosios ginties sąlygas, I. V. ir E. V. civiliniai ieškiniai turėtų būti netenkinti.

7. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiųjų atstovai prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, jų apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. J. gynėjo advokato Donato Petrausko apeliacinis skundas atmetamas, nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Aido Mažeikos ir nukentėjusiosios I. V. atstovo advokato Romualdo Mikliušo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

8. Nuteistojo D. J. gynėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ginčija D. J. kaltę ir tvirtina, jog nusikalstamos veikos – nesunkus sveikatos sutrikdymas ir nežymus sveikatos sutrikdymas– nebuvo padarytos, kadangi D. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gynė savo draugą E. K. nuo smurtinių E. V. ir I. V. veiksmų, be to, ir pats nukentėjo nuo šių asmenų. Be to, tvirtina, kad I. V. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas negalėjo būti sąlygotas nuteistojo prieš I. V. atliktų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl D. J. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o D. J. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. J. kaltės, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą.

10. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas D. J. kaltės klausimą, turėjo išankstinę nuomonę, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiu teismo procesinio sprendimo surašymo ydingumu. O iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad būtent su šiomis aplinkybėmis ir yra siejamas teismo šališkumas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo

11. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. birželio 23 d. vykusios Joninių šventės metu apie 4 val. (duomenys neskelbtini) r. prie mokyklos pastato esančiame kieme kilusio konflikto, peraugusio į muštynes, metu buvo sužaloti E. V., I. V., D. J., o taip pat ir E. K., kuris vėliau ligoninėje mirė. Šioje byloje ginčas kyla dėl to, ar D. J. E. V. ir I. V. sužalojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, ir ar I. V. teisingai nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas. D. J. tvirtina, kad jis gynė savo draugą E. K. nuo agresyviai nusiteikusių ir pastarąjį užpuolusių E. V. ir I. V., gynėsi pats, o šie tvirtina, kad patys buvo sumušti D. J..

12. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

13. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K?9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).

14. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Šioje byloje tai padaryti nelengva dėl to, kad nors įvykio vietoje buvo nemažai žmonių, tačiau nenustatyti asmenys, kurie būtų atidžiai stebėję konfliktą ir būtų matę visą jo eigą, vienintelis J. K. matė ir pačią konflikto pradžią, tačiau ir pats pripažino, kad ne viską pastebėjo dėl didelio sąmyšio, be to, viskas vyko akimirksniu. O nuteistasis ir nukentėjusieji (kurie kitoje Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamaisiais dėl E. K. nužudymo ir viešosios tvarkos sutrikdymo) skirtingai, sau palankiai, aiškina įvykio aplinkybes. Be to, dėl D. J. veiksmų nukentėjo du asmenys – E. V. ir I. V., jie nukentėjo skirtingomis aplinkybėmis, todėl D. J. veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas dėl E. V. ir I. V. sužalojimų turi būti sprendžiamas dėl kiekvieno asmens sužalojimo atskirai.

15. Kaip jau minėta, nukentėjusiųjų E. V. ir I. V. paaiškinimai dėl konflikto pradžios ir eigos skiriasi nuo D. J. išdėstytų aplinkybių. E. V. ir I. V. dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės davė analogiškus parodymus. Tačiau E. V. negalėjo prisiminti didelės dalies įvykio aplinkybių arba sąmoningai jas nutylėjo, kadangi, kaip minėta, kitoje byloje jam pačiam yra pareikšti kaltinimai, susiję su tuo pačiu įvykiu. Nukentėjusieji neužsiminė apie konfliktą su E. K.. Tvirtino, kad po šventės ruošiantis eiti namo ir E. V. nuėjus prie miškelio atlikti gamtinius reikalus, tarp I. V. ir D. J. kilo žodinis konfliktas dėl to, kad ji anksčiau šventės metu alumi buvo apipylusi E. K. bei dėl jos sūnaus skolos, peraugęs į smurtinių veiksmų prieš I. V. panaudojimą. I. V. aiškino, kad ji bandė nuo D. J. pasitraukti į šoną, tačiau šis stvėrė jai už abiejų rankų virš alkūnių, o kai ji ėmė šauktis pagalbos, sugriebė viena ranka už kaklo, kita ranka trenkė į veidą. Išgirdęs jos šauksmą, pribėgo vyras (E. V.), klausė D. J., ką šis darantis, o ji kelis žingsnius paėjusi atbula, neišlaikiusi pusiausvyros griuvo aukštielninka ant asfaltuotos aikštelės dangos. Jai atsitraukus į šalį, kilo susistumdymas tarp E. V. ir D. J., kilo triukšmas, nes pribėgo daugiau žmonių. Ji matė, kaip jos vyrui buvo įspirta į galvą, kaip šis nukrito prie laiptų, o D. J. ant jo atsisėdęs, apžergęs kojomis, smūgiavo rankomis, kol vyras prarado sąmonę. Tuo metu kažkas iškvietė policiją, o belaukiant policijos pareigūnų, ji vėl sukonfliktavo su D. J., pasakė pastarajam, kad jam neatleis. Tada D. J. antrą kartą stvėrė jai už gerklės, trenkė ją į šalia stovėjusį autobusiuką, paėmęs už plaukų parvertė ant žemės. E. V. aiškino, kad šventės metu atlikęs gamtinius reikalus, grįždamas pamatė, kad D. J. šnekasi su jo žmona ir kad sudavė jai per veidą, ar žmona buvo nuvirtusi jis nepastebėjo. Pribėgęs jis atstūmė D. J. nuo savo sutuoktinės, o tada pasipylė smūgiai. Dėl smūgių jis parkrito ant žemės, prarado sąmonę, nepamena detalių. Kiek smūgių ir į kurias kūno vietas sudavė D. J., jis nepamena.

16. Tačiau kiek kitokią įvykių versiją pateikė D. J.. Pastarasis neneigė, kad smurtavo I. V. ir E. V. atžvilgiu, tačiau tikino, kad tai darė gindamas savo draugą E. K. ir pats gindamasis. Jis tvirtino, kad Joninių šventės metu buvo ne vienas konfliktas. Vieną jų jis bandė malšinti, o tada pribėgusi I. V. trukdė tai daryti, jie apsižodžiavo, bet atbėgęs E. V. nuvedė žmoną į šoną. Jam aiškinantis su vienu vaikinu, išgirdo už nugaros riksmą ir pasisukęs pamatė, kaip E. V. trenkė E. K. į galvą, dėl ko šis nugriuvo. Pribėgęs jis paklausė, kas vyksta, o E. V. nieko nesakęs trenkė jam į galvą, jis atsakė tuo pačiu ir jie susigrūmė, buvo nugriuvę ant žemės. E. V. galėjo suduoti du smūgius. I. V. jis tuo metu nematė. Kol jie su E. V. grūmėsi, iš pastato išėjo J. M. ir buteliu jam trenkė per galvą. Tuo jo ir E. V. susistumdymas baigėsi, tačiau iš kažkur atsirado I. V. ir ėmė grasinti, jie vienas kito atžvilgiu išsakė ir necenzūrinių žodžių. Ji priėjo prie šalia jo stovėjusio E. K., paėmė už galvos ir pargriovė, spyrė į kairįjį šoną. Todėl jis paėmė jai už plaukų, patraukė į šoną, ji dėl to parklupo. Gali būti, jog buvo suėmęs ją ir už rankos. Vienu momentu, kai ji daug grasino, jis suėmė jai už kaklo ir kad daugiau nerėktų nustūmė lik autobusiuko, bet nesmaugė. Dėl tokio jo veiksmo ji nenukrito, o tik atsirėmė į autobusiuką. Ranka per veidą jai nesudavė, prakirsti lūpos negalėjo. I. V. sužalojimų nepadarė. Ji galėjo jausti nebent fizinį skausmą dėl paėmimo už plaukų ir nutempimo į šoną. Iš kitų asmenų girdėjo, jog I. V. norėjo jam trenkti buteliu į galvą, bet pats to nematė. E. K. filmuojant sudavė šiam į veidą.

17. Kadangi E. V., I. V. bei D. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių skiriasi, esminę reikšmę objektyvios tiesos nustatymui turi konfliktinę situaciją ar bent dalį jos mačiusių liudytojų J. K., T. T. (T.), E. V., J. M., M. K., D. K., M. B., D. B., E. P., E. P., K. N. parodymai. Pastarųjų parodymus sugretinus su nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymais, rašytiniais byloje esančiais įrodymais, vaizdo ir garso įrašuose, kurie buvo išreikalauti iš Kauno apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kurioje kaltinimai yra pareikšti I. V. ir E. V., ir ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, susiejus šiuos įrodymus tarpusavyje, sujungus juos į nuoseklią įrodymų grandinę, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje visgi nebuvo būtinosios ginties sąlygų, o D. J. veiksmuose yra BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai.

18. Nors įvykio vietoje buvo nemažai asmenų, tačiau nustatytas tik vienas konflikto pradžią matęs asmuo – J. K.. Kiti asmenys tik išgirdę triukšmą, atkreipė dėmesį į tai, kas vyksta aikštelėje prie mokyklos ir stebėjo tolimesnę konflikto eigą ar (ir) jo pabaigą. Tad liudytojo J. K. parodymai turi esminę reikšmę siekiant patikrinti nukentėjusiųjų I. V., E. V. ir nuteistojo D. J. parodymų teisingumą.

19. Liudytojas J. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kaime už mokyklos aikštelės pamatė konfliktuojančius E. V. ir E. K.. E. V. sudavė smūgį E. K. į galvą, dėl ko pastarasis nukrito. Tada jį kažkas pakėlė ir jie vėl ėmė aiškintis, kilo šurmulys. E. K. su E. V. ėmė stumdytis, E. K. vėl gavo smūgį į galvą, dėl ko vėl nukrito ant žemės. Tada prie E. V. pribėgo D. J. ir tarp jų prasidėjo konfliktas, viskas vyko akimirksniu, jie sudavė vienas kitam smūgius, susistumdė. E. V. atsidūrė ant žemės. Tada visi subėgo pradėjo traukti D. J.. Kadangi buvo daug žmonių, buvo sunku įžiūrėti. Mano, kad D. J. bandė ginti E. K.. Kai šurmulys prasiskirstė, matė, kad E. V. buvo ant žemės, jam kraujavo veidas. Konflikto tarp D. J. ir I. V. jis nematė, tik girdėjo, kad ji labai rėkavo negražiais žodžiais, nukreiptais į D. J., buvo agresyvi. Jie galėjo kažkiek pasistumdyti. Kadangi tuo metu buvo išgėręs, be to, praėjo daug laiko, visko tiksliai nepamena.

20. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. K. paaiškino, kad pasibaigus šokiams konfliktas dėl kažko kilo tarp E. K. ir I. V.. Matė, kaip E. V. sudavė smūgius rankomis E. K. į galvą, dėl ko E. K. buvo nukritęs ant žemės. Po to kilo konfliktas tarp E. V. ir D. J., greičiausiai dėl to, kad E. V. sumušė E. K.. Vienu momentu, jau po to, kai E. V. sumušė E. K., jis pamatė, kad E. V. stumdosi su D. J.. Jam matant nei vienas nebuvo nukritęs, abu stumdėsi, rankomis vienas kitam sudavė smūgius kažkur į veidą. Nežino, kuris pirmas ir kiek smūgių sudavė vienas kitam. Matė, kad prie jų atsirado ir I. V., ji bandė rankomis patraukti D. J. nuo savo vyro E. V.. D. J. bandė ją patraukti į šalį, tai darė viena ranka mostu. D. J. smūgių I. V. nesudavė, tik kelis kartus savo ranka ją pastūmė į šalį nuo savęs. I. V. nebuvo nukritusi (2 t., b. l. 13-14).

21. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pateiktas su šia byla susijusioje Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje esantis 2019 m. liepos 15 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas A. K. pateiktas mobiliojo ryšio telefonas. Šiame protokole užfiksuota, kad atidarius A. K. telefone „Mesenger“ programą, randama 2019 m. birželio 24 d. 23:28 jai rašyta D. S. elektroninė žinutė: „As jum tuoj atsiusiu susirasinėjimą su draugu kuris mate ir pasakojo. Bus necenzūriniu zodzių ir zodzių trumpinių“. Persiųstame susirašinėjime J. (J. K.) rašė D., jog V. K. sudavė buteliu į galvą, V. 3 kartus K. „išjungė“, tada „G.“ sumušė V., o kažkokia pagyvenusi moteris „G.“ sudavė buteliu per galvą. J. taip pat rašė, jog V. norėjo buteliu į galvą suduoti ir „G.“, K. pradėjo filmuoti, tada ji jam buteliu sudavė į galvą. (3 t., b. l. 91-92).

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo J. K. parodymais, kadangi jo teisme duoti parodymai iš esmės nesiskyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu, praėjus kelioms dienoms po įvykio duotiems parodymams. Jo parodymuose esantys nežymūs nesutapimai, aplinkybės apie rašytų žinučių turinį neprisiminimas teisme (ikiteisminio tyrimo metu jo susirašinėjimas nebuvo pateiktas ir apie tai jis nebuvo apklausinėjamas), paaiškinami nuo įvykio praėjusiu laiko tarpu.

23. Sugretinus nukentėjusiųjų I. V., E. V., nuteistojo D. J. ir nuoseklius liudytojo J. K. parodymus, jo rašytų žinučių turinį, akivaizdu, jog nukentėjusieji nutylėjo svarbią šiai bylai aplinkybę apie jų konfliktą su E. K., kurio metu pastarojo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Be to, E. V. neigė sudavęs D. J., tikino, kad tik atstūmė pastarąjį nuo žmonos, kai pamatė, kad D. J. sudavė jai per veidą, nors tokių aplinkybių liudytojas J. K. nenurodė. Jis nuosekliai tvirtino, kad pirmiausia konfliktas, peraugęs į smurtinių veiksmų prieš E. K. panaudojimą, kilo tarp pastarojo bei I. V. ir E. V.. Be to, liudytojas nepastebėjo ir to, kad, kaip teigia nukentėjusieji, D. J. tuo metu, kai šalia nebuvo E. V., pirmasis būtų žodžiu sukonfliktavęs su I. V. ir jai sudavęs smūgius, ir kad šiai būtų buvusi reikalinga gynyba. Priešingai, liudytojas J. K. nurodė, kad tuo metu, kai E. V. ir D. J. vienas kitam sudavė smūgius, prie jų atsirado I. V., o D. J. bandė ją patraukti rankos mostais. Todėl teisėjų kolegija besąlygiškai netiki nukentėjusiųjų parodymais ir vadovaujasi tik ta jų dalimi, kuri sutampa su liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais parodymais. Vertindama nuteistojo D. J. parodymus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad jo nurodytos aplinkybės apie įvykio eigą tam tikrose detalėse, pavyzdžiui, dėl to, kad jis nesumušė I. V., nebuvo pargriovęs E. V., nemušė jo užsėdęs gulinčio ant žemės, apie pastarajam suduotų smūgių skaičių, skiriasi nuo liudytojų nurodytų įvykio aplinkybių, jais taip pat besąlygiškai netiki ir vadovaujasi tik ta dalimi, kuri sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.

24. Įvertinusi liudytojo J. K., nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymus, teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad D. J. į konfliktą su V. įsivėlė dėl jo draugo E. K. sumušimo, tačiau nesutinka, kad D. J. veiksmuose buvo būtinosios ginties požymiai ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai buvo abipusės muštynės, o muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla.

Žemesnės instancijos teismas

25. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad tuo metu, kai D. J., pamatęs, kad nuo E. V. suduoto smūgio jo draugui E. K., šis nukrito, E. K. atžvilgiu daugiau niekas jokių veiksmų neatliko. Pagal J. K. parodymus E. K. dėl jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų bent du kartus buvo nuvirtęs ant žemės, bet gulinčio jo niekas nemušė ir nesiruošė to daryti. Nuteistasis taip pat neminėjo, jog būtų pastebėjęs, kad E. K. buvo mušamas ir gulintis ant žemės. Apeliacinės instancijos teisme jis patvirtino, kad, kiek matė, prie E. K., jam nuvirtus, niekas nelindo. Vadinasi tuo metu, kai įvykio vietoje atsidūrė D. J., E. K. joks akivaizdus ir realus pavojus negrėsė, tad ir gynyba tuo metu nebebuvo reikalinga. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo J. K. parodymai, kur jis tvirtino, kad jam susidarė įspūdis, kad D. J. susimušė su E. V. gindamas E. K., tačiau tai yra tik liudytojo subjektyvus vertinimas, o išvada, kad asmeniui grėsė realus pavojus ir jam buvo reikalinga gynyba, daroma remiantis objektyviais duomenimis, o ne asmenų samprotavimais, juolab, kad įvykio vietoje buvo asmenų, kuriems atrodė, jog D. J. E. V. mušė vedinas pykčio, įniršio dėl sumušto draugo. Liudytojas M. K., kuris nurodė į įvykio vietą atėjęs jau į muštynių pabaigą, tuo metu, kai E. V. buvo ant žemės, o D. J. lyg prisėdęs pastarąjį, pasiteiravus už ką muša, kažkas atsakė, nes „R.“ (E. K.) sumušė.

26. Pripažinus, kad po to, kai E. K. dėl E. V. suduoto smūgio nuvirto ant žemės ir D. J. atėjo į įvykio vietą, E. K. realus ir akivaizdus pavojus nebegrėsė, svarbu nustatyti, ar D. J. smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko pats gindamasis. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Nors iš bylos duomenų matyti, kad I. V. ir E. V. konfliktavo su D. J., visgi, iš tolimesnės asmenų veiksmų eigos darytina išvada, kad nukentėjusiųjų veiksmai, net ir agresyvūs ir nukreipti į nuteistąjį ir jo draugą E. K., nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio D. J. turėjo ginti E. K. ar gintis pats. Iš bylos medžiagos matyti, kad asmuo sąmoningai sudavė smūgius, nepaisė pavojingo tokių veiksmų pobūdžio ir galimų pasekmių, taip siekė pademonstruoti jėgą prieš nukentėjusiuosius. Vien tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje E. V. ir I. V. yra kaltinami E. K. nužudymu ir viešosios tvarkos pažeidimu, savaime nereiškia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas privalėjo konstatuoti būtinosios ginties situaciją, juolab, kad kitoje baudžiamojoje byloje procesinis sprendimas dar nėra priimtas. Be to, galimi atvejai, kai, esant specifinei abipusių grumtynių (muštynių) situacijai, vienas prieš kitą smurtavę asmenys nuteisiami dėl padarytų neteisėtų veiksmų vienas prieš kitą (nenustačius būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-3-648/2021).

27. Kaip jau minėta, šioje byloje vienintelis nustatytas konflikto pradžią matęs asmuo yra J. K.. Pastarasis teisme nurodė, kad prie E. V. pribėgus D. J. tarp jų prasidėjo konfliktas, viskas vyko akimirksniu, kadangi buvo daug žmonių, buvo sunku įžiūrėti. Jie susistumdė, E. V. atsidūrė ant žemės. Tada visi subėgo, pradėjo traukti D. J.. Tarp E. V. ir D. J. vykusias muštynes iš dalies matė ir liudytojas T. T.. Jis apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad palydėjęs draugę namo nusprendė nueiti už mokyklos aikštelės. Priėjęs aikštelę pamatė grumtynes, kaip E. V. mušėsi su „G.“ (D. J. pravardė). Kiek jis matė, E. V. pirmasis smogė „G.“, bet ar pataikė, neprisimena. O tada „G.“ pradėjo mušti E. V.. Buvo daug kraujo, E. V. buvo beviltiškas kažką padaryti. D. J. sudavė daugiau nei vieną smūgį, pataikė į galvą. Nuo smūgio E. V. buvo nukritęs, D. J. kartą sudavė ir gulinčiam į galvą. Kad muša tėvą, SMS žinute informavo E. V. (E. V. sūnų) ir nubėgo į pavėsinę, kur sėdėjo E. V.. Čia pastarajam taip pat pasakė apie muštynes ir grįžo į aikštelę, kur matė, kad „G.“ aikštelėje, kur stovėjo autobusiukas, muša E. V. mamą. Jis matė, kaip D. J. stumdė ją, dėl ko ši atsitrenkdavo į autobusiuką, buvo paėmęs už rankos. Per šį konfliktą I. V. buvo nukritusi. Ar matėsi I. V. sužalojimai, nepamena. D. J. buvo prakirsta galva.

28. Kad D. J. buvo užgulęs ant žemės gulintį E. V. ir net gulinčio atžvilgiu sudavė smūgius, patvirtino ir liudytoja J. M.. Pastaroji teisme paaiškino, kad dėl praėjusio laiko tarpo visko tiksliai neprisimena. Nurodė, kad šventei baigiantis, besitvarkydama mokyklos pastato viduje, išgirdo triukšmą, lyg kas būtų kritęs prie laiptelių. Pamatė prie laiptelių sukniumbančią I. V.. Išbėgusi pažiūrėti, pamatė ant žemės prie sienos gulintį kruviną E. V., o jam ant viršaus buvo D. J. ir su kumščiais daužė į įvairias kūno vietas. Kažkas bandė užkniubusį pakelti, bet nepavyko. Aplink buvo didelis triukšmas, rėkimas. Išsigandusi, kad vienas bus užmuštas, o kitas sės į kalėjimą, ji paėmė tuščią butelį ir trenkė D. J. į galvos ar sprando sritį, dėl ko šis liovėsi muštis, atsisėdo, po to atsistojo ir ją apsikabinęs pasakė, kad viskas gerai. Jam ant kaktos buvo truputį raudona. Liudytoja D. K., kuri paties konflikto nematė, o tik būdama mokyklos viduje išgirdo triukšmą, priėjusi prie lango pamatė besikeliantį D. J. ir jam padedančią J. M.. Išbėgus į lauką, sūnus (M. K.) pasakė, kad mušasi „G.“. Iš šios liudytojos parodymų akivaizdu, kad D. J. liovėsi mušęs E. V. tik po to, kai, siekdama sustabdyti smurtinių veiksmų naudojimą, J. M. sudavė D. J. buteliu į pakaušį. Pastebėtina, kad ikiteisminis tyrimas J. M. atžvilgiu nutrauktas konstatavus minėtuose jos veiksmuose būtinąją gintį.

29. Liudytojai E. V., M. B., D. B., E. P., E. P., K. N. nurodė paties konflikto tarp E. V. ir D. J. nematę, tačiau jie visi patvirtino, kad E. V. buvo stipriai sumuštas, jo visas veidas buvo kruvinas, dalis liudytojų jį matė sužalotą gulintį prie pastato sienos, o D. J. buvo prakirsta kakta. Apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtuose iš kitos su šia byla susijusios Kauno apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos pareikalautuose, jau po E. V. sumušimo E. K. telefonu darytuose vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotas tarp I. V., E. K. ir D. J. vykstantis konfliktas. Juose užfiksuota, kaip I. V. barasi, įžeidinėja E. K. ir D. J., o tuo pačiu kreipdamasi į D. J. pasako, kad jis jai „įkirto“ lūpon, E. visą sudaužė.

30. 2019 m. birželio 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 560/2019 (06) konstatuota, kad E. V. poodinės kraujosruvos kairės akies abiejuose vokuose, dešinio žasto srityje, odos nubrozdinimai viršutinės lūpos srityje, dešinėje alkūnėje, kraujosruva dešinės akies junginėje, muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai, kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir suduodant smūgius kumščiu. (1 t. , b. l. 157-158)

31. Visa tai patvirtina, kad nuteistasis buvo itin aktyvus ir prieš E. V. pavartoti smurtiniai veiksmai buvo ne gynimasis, o aktyvus puolimas. Nors pagal nuteistojo ir liudytojo T. T. parodymus E. V. pirmasis smūgiavo D. J., tačiau po to neturėjo galimybės jam adekvačiai pasipriešinti, kaip, kad nurodė, liudytojas T. T., buvo beviltiškas kažką padaryti. Kaip kad aiškino įvykio vietoje buvę asmenys, D. J. buvo prakirsta kakta, o E. V. buvo visas kruvinas, jam buvo suduoti mažiausiai keturi smūgiai, kas akivaizdžiai nėra būtina ginantis. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. J. rankomis suduodamas E. V. į įvairias kūno vietas, suduodamas smūgius net ir šiam gulint ant žemės suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusįjį ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo veiksmai, smurtaujant nukentėjusiosios I. V. atžvilgiu ir taip nesunkiai sutrikdant jos sveikatą, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, taip pat negali būti laikomi būtinąja gintimi.

33. Įvertinus pačios nukentėjusiosios parodymus, kiek jie sutampa su liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais įrodymais, liudytojų parodymus, anksčiau paminėtuose E. K. darytuose vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotus duomenis, matyti, kad fizinis smurtas I. V. atžvilgiu su ne ilga pertrauka buvo vartojamas du kartus. Pirmiausia, tuo metu, kai buvo mušamas E. V., o po to jau po pastarojo sumušimo tarp I. V., D. J. ir E. K. vykęs žodinis konfliktas vėlgi peraugo į fizinio smurto vartojimą. Nors momento, kada D. J. tiksliai pirmąjį kartą pavartojo fizinį smurtą I. V. atžvilgiu, niekas iš liudytojų nematė ir negalėjo konkrečiai nurodyti, kokius konkrečiai veiksmus ir esant kokioms konkrečiai aplinkybėms jis atliko, visgi iš esmės visi tvirtino, kad po to, kai E. V. buvo sumuštas, matė, kad ir I. V. lūpa yra prakirsta. Liudytojas J. K. nurodė, kad konflikto tarp D. J. ir I. V. jis nematė, tik girdėjo, kad ji labai rėkavo negražiais žodžiais, nukreiptais į D. J., buvo agresyvi. Tuo metu, kai E. V. ir D. J. vienas kitam sudavė smūgius, prie jų atsirado I. V., o D. J. bandė ją patraukti rankos mostais. Jie galėjo kažkiek pasistumdyti. Kad būtų jos atžvilgiu atlikęs kokius nors dar veiksmus, jis nepastebėjo. Kadangi tuo metu buvo išgėręs, be to, praėjo daug laiko, visko tiksliai nepamena. Nukentėjusioji, nors ir nutylėjo sau ir jos sutuoktiniui nepalankias konflikto aplinkybes, tačiau kalbėdama apie prieš ją pavartotų smurtinių veiksmų pobūdį viso proceso metu buvo nuosekli. Ji aiškino, kad D. J. stvėrė jai už abiejų rankų virš alkūnių, sugriebė viena ranka už kaklo, kita ranka trenkė į veidą, ji kelis žingsnius paėjusi atbula, neišlaikiusi pusiausvyros griuvo aukštielninka ant asfaltuotos aikštelės dangos. Pastebėtina, kad specialisto išvadoje konstatuoti jai padaryti sužalojimai buvo būtent tose vietose, kuriose, kaip aiškino nukentėjusioji, D. J. jai padarė fizinį poveikį. 2019 m. birželio 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 563/2019 (06) nurodyta, kad apžiūros metu I. V. nustatytos kaklo kairėje 1x0,5 cm, už dešinės ausies 2,5x0,5 cm, kairio žasto viduriniame trečdalyje išoriniame paviršiuje 1,5x1 cm, 0,5x0,5 cm, dešinio žasto viršutiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje 1x1 cm poodinės kraujosruvos melsvai violetinės spalvos vietomis su žalsvu atspalviu. Dešinės alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje 1,2x0,5 cm, dešinio alkūnės sąnario šoniniame paviršiuje 0,8x0,4 cm paviršiniai odos nubrozdinimai, pasidengę rudais plonais šašeliais. Konstatuota, kad I. V. poodinės kraujosruvos kaklo kairėje, už dešinės ausies, kairiame žaste, dešiniame žaste, odos nubrozdinimai dešinės alkūnės sąnario srityje galėjo būti padaryti kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Sužalojimai padaryti ne mažiau septynių trauminių poveikių pasėkoje. (1 t, b. l. 54)

34. Liudytoja J. M. paaiškino, kad pirmiausia, tvarkydamasi pastato viduje, išgirdo triukšmą, lyg kas būtų kritęs prie laiptelių. Pamatė prie laiptelių sukniumbančią I. V., kas atitinka nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę apie nuvirtimą dėl prieš ją D. J. pavartoto fizinio smurto. Be to, E. K. telefonu darytame vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kaip vėliau I. V. konfliktuojant su D. J. ir E. K., pastaroji šaukė D. J., kad jis ją sumušė, prakirto jai lūpą, iš ko D. J. tik pasišaipė, bet neneigė ir neginčijo šio savo veiksmo. D. J. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad E. K. darytas vaizdo ir garso įrašas yra jau po 5-10 min. nuo muštynių, kai buvo mušamasi su E. V. ir I. V.. Kad I. V. būtų puolusi nuteistąjį ar jo draugą prieš pat muštynes su E. V. ar jų metu, dėl ko būtų reikėję gintis, nenurodė ir pats D. J.. Taigi pirminio konflikto su I. V. metu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Žemesnės instancijos teismas

35. Vertinant antrąją konfliktinę situaciją jau po E. V. sumušimo, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad būtų susidariusi būtinosios ginties situacija. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad atsikėlęs nuo grindinio E. K. buvo dar žvalus ir ėmė telefonu filmuoti vykstantį konfliktą. Apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtame E. K. darytame vaizdo ir garso įraše užfiksuoti besistumdantys asmenys, tarp jų ir I. V., D. J.. I. V. agresyviai nusiteikusi, E. K. ir D. J. atžvilgiu vartoja necenzūrinius žodžius, juos įžeidinėja, priekaištauja dėl jos vyro sumušimo ir jos pačios atžvilgiu atliktų fizinio smurto veiksmų. Vaizdo ir garso įrašo pradžioje matyti ir girdėti, kaip I. V. suduoda du smūgius rankomis filmuojančiam asmeniui (E. K.), tačiau to, į kurias vietas sudavė, nematyti. Vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų I. V. nustūmė į šalį nuo E. K., tačiau ji žodinio konflikto nenutraukė ir toliau įžeidinėjo E. K. ir D. J., vartojo necenzūrinius, amoralius žodžius ir nors pradžioje D. J. su šia į kivirčą nesivėlė, o kaip galima suprasti iš vaizdo įraše girdimų balsų, aiškinosi su E. V. (be smurtinių veiksmų panaudojimo), tačiau I. V. nesiliaujant įžeidinėjus E. K., prie jos priartėjo, pastūmė, po ko pasigirdo atsitrenkimo į autobusiuką garsas ir ėmė ginčytis su I. V.. Šiai nepagarbiai atsiliepus ir apie D. J. draugę, jų intymius santykius, vėl pasigirdo atsitrenkimo į autobusiuką garsas ir balsas, prašantis nusiraminti. Vaizdo įraše matyti, kad D. J. palinkęs link autobusiuko, lyg būtų prie jo rankomis prispaudęs I. V., tačiau šalia buvęs vaikinas jį atitraukė nuo nukentėjusiosios. Tuo šis vaizdo įrašas ir baigėsi. Sekančiame, iškart po ankstesnio įrašo pasibaigimo E. K. darytame garso įraše girdisi šio konflikto tęsinys, I. V. ir D. J. ginčas, panašus į grumtynių garsas, moteriškas balsas „ar pasiutot“, vyriškas šūksnis „G., ką darai“, į ką šis atsako: „o ką jinai padarė“. Vėliau dar buvo girdimas I. V. ir D. J. žodinis konfliktas, vienas kito įžeidinėjimai, kol galiausiai jie išsiskirstė. Paminėtuose vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotos aplinkybės sutampa su liudytojų nurodytomis konflikto prie autobusiuko aplinkybėmis. Liudytojas E. P. paaiškino, kad kai baigėsi šokiai, buvo žodinis konfliktas tarp I. V. ir D. J., smūgių nebuvo suduota. Po to jis kurį laiką buvo išėjęs ir nematė, kas vyko, o grįžus vyko pasistumdymai. Matė, kaip I. V. norėjo iš nugaros D. J. suduoti su buteliu, bet liudytojas ją sulaikė, kad netrenktų. Iš D. J. jokių veiksmų nebuvo. Ji smūgiavo E. K., dėl ko šis susiėmė už galvos, išsitraukė telefoną ir ėmė filmuoti. Liudytojas E. P. paaiškino, kad paties konfliktinio susidūrimo tarp D. J., E. V. ir I. V. nematė. Matė tik ant žemės nukritusį E. V. ir žodžiu konfliktuojančius D. J. ir I. V.. I. V. pastarajam visaip grasino, provokavo necenzūriniais žodžiais. D. J. iš galvos bėgo kraujas. Jis nematė, kad I. V. būtų smūgiavusi E. K., bet išgirdo E. K. sakant „žiūrėkit, ką ji daro, trenkė su buteliu“. E. K. tuo metu laikėsi už galvos. Liudytojas E. V. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad atbėgęs į už mokyklos esančią aikštelę pamatė, kad mamai prakirsta lūpa, tėtės veidas, marškinėliai buvo kruvini. D. J. buvo prakirsta kakta. Paskui D. J. su jo mama dėl kažko susiginčijo, stvėrė ją už rankos, sugrėbė už gerklės, suėmė už plaukų, stūmė link mašinos. Mama atsitrenkė į autobusiuką šoną, virto ant asfalto. Jis pakėlė mamą ir ji su D. J. toliau pykosi. Liudytojas D. B. taip pat nurodė, kad po to, kai T. E. V. pranešė, kad „G.“ sumušė jo tėvus, nuėjęs į aikštelę matė tik besibarančius I. V. ir D. J.. „G.“ paėmė I. V. už plaukų, parklupdė, norėjo trenkti į žemę. Liudytoja I. B. paaiškino, kad po šventėje vykusios prekybos besidedant daiktus, vyko muštynės, tačiau konkrečiai kas ir kam sudavė nematė. Girdėjo smūgio, lyg kas atsitrenktų į autobusiuką garsą, taip pat girdėjo barnį, vienas kito atžvilgiu vartojamus necenzūrinius žodžius. Vaikino galva buvo kruvina, vienas vyriškis sėdėjo atsirėmęs į sieną. Visi šie įrodymai patvirtina, kad I. V. išties trenkė E. K., tačiau į šiuos jos veiksmus D. J. iškart nesureagavo. I. V. nuo E. K. atitraukė kiti įvykio vietoje buvę asmenys. Tuo tarpu D. J. į aktyvų konfliktą su I. V. įsivėlė po to, kai ši nesiliovė įžeidinėjusi jo draugo E. K., paties D. J. bei nepagarbiai atsiliepė apie pastarojo draugę. Kaip matyti iš vaizdo ir garso įraše užfiksuotų aplinkybių, būtent šie I. V. žodžiai, iššaukė D. J. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš pastarąją. Būtent po to, jis du kartus pastūmė nukentėjusiąją link autobusiuko, kaip kad aiškino liudytojai, sugriebė jai už gerklės, plaukų, lenkė link žemės. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo veiksmai nebuvo gynybinio pobūdžio, jais nebuvo siekiama apginti draugo ar apsiginti pačiam nuo akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į kurio nors iš jų sveikatą. D. J., išprovokuotas I. V. kalbų, pats aktyviai toliau tęsė smurtinius veiksmus jos atžvilgiu. Nors liudytojas E. P. nurodė, kad I. V. taikėsi suduoti D. J. buteliu, tačiau pastebėtina, kad D. J. to nematė, o tik vėliau girdėjo tokias kalbas. Negana to, liudytojas D. P. nurodė, kad jis sulaikė I. V., vadinasi, D. J. sveikatai grėsmės nebebuvo.

36. Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veiksmai nebuvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis. D. J. rankomis sugriebęs I. V. už abiejų rankų, stumdydamas ją į autobusiuką, sugriebdamas už kaklo, suduodamas ranka į veidą, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusiąją ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Kadangi specialisto išvadoje konstatuota, kad nurodytomis aplinkybėmis I. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, D. J. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

37. Nors nuteistojo gynėjo skunde nesutinkama su 2019 m. spalio 29 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG 906/2019 (06) konstatuotu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, teigiama, kad dėl D. J. veiksmų nukentėjusiajai negalėjo kilti tokio masto sveikatos sutrikdymas, dėl jo veiksmų negalėjo būti sutrikdyta nukentėjusios klausa, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios išvados teisingumu. Minėta specialisto išvada padaryta remiantis ankstesnės (2019 m. birželio 26 d.) specialisto išvados pagrindu, įvertinus papildomai gautus medicininius dokumentus apie I. V. gydymąsi.

38. 2019 m. spalio 29 d. specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad iš 2019 m. spalio 15 d. papildomai pateiktų medicinos dokumentų išrašų matyti, kad I. V. apžiūrėta Varėnos ligoninėje 2019 m. liepos 24 d. Skundžiasi klausos pablogėjimu dešine ausimi, kraujingomis išskyromis iš dešinės ausies. Duotas siuntimas III lygio surdologo konsultacijai. 2019 m. rugpjūčio 9 d. VŠĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad pacientė skundžiasi klausos susilpnėjimu dešine ausimi, ūžesiu dešinėje ausyje. Minėti nusiskundimai vargina nuo 2019 m. birželio 23 d., šie simptomai atsirado ūmiai po galvos traumos. Abiejų ausų garsą suvokiančios sistemos pakenkimas, vyraujant klausos pakenkimui dešiniojoje ausyje. Paskirtas gydymas. LOR kontrolė po gydymo. Diagnozė: klausos nervo pažeidimai. Pateiktas medicinos dokumentų išrašas iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės – 2019 m. rugsėjo 20 d. pacientė atvyko pakartotinei konsultacijai. Klausa dešine ausimi kiek pagerėjo, ūžesio intensyvumas sumažėjo. Pacientė atžymi susilpnėjusį regėjimą dešine akimi. Protarpiais mato kaip per rūką. Pacientė skundėsi klausos susilpnėjimu dešine ausimi, ūžesiu dešinėje ausyje. Minėti nusiskundimai vargino nuo 2019 m. birželio 23 d., atsirado ūmiai po galvos traumos. Diagnozė: klausos nervo pažeidimai. 2019 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. pG 906/2019 (06) konstatuota, kad I. V. poodinės kraujosruvos kaklo kairėje, už dešinės ausies, kairiame žaste, dešiniame žaste, odos nubrozdinimai dešinės alkūnės sąnario srityje, dešinės ausies klausos nervo pažeidimas galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės ausies klausos nervo pažeidimo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui. (1 t., b. l. 98-99).

39. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas specialistas Leonas Urbonavičius, kuris visiškai patvirtino savo išvadų teisingumą. Nuteistojo gynėjas skunde iškraipo specialisto parodymus, teigdamas, kad šis paliudijo, jog I. V. sveikatos pakitimai, dėl kurių jai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra susijęs su 2019 m. birželio 23 d. įvykiu. Pastebėtina, kad atsakinėdamas į nuteistojo gynėjo klausimus, specialistas nurodė, kad I. V. be kitų sužalojimų buvo nustatyta ir 2,5x0,5 cm kraujosruva už dešinės ausies, kas rodo šioje vietoje buvus traumą. Šis sužalojimas yra ausies projekcijoje ir kaip tik toje vietoje yra klausos nervo sutrikimas. Kadangi buvo trauma, ji buvo prie pat ausies, todėl daroma išvada, kad dešinės ausies nervo pažeidimas yra būtent traumos pasekmė.

40. Nors nukentėjusioji į medikus dėl ūžesio dešinėje ausyje, susilpnėjusiosios klausos šia ausimi kreipėsi praėjus mėnesiui po įvykio, tačiau visuose medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad šie simptomai atsirado dėl 2019 m. birželio 23 d. patirtos traumos, o ne kitomis aplinkybėmis. Specialistui atliekant apžiūrą neužilgo po įvykio (2019 m. birželio 26 d.) I. V. buvo nustatyta kraujosruva dešinės ausies projekcijoje, o apklausiamas teismo posėdyje specialistas pažymėjo, kad kaip tik toje vietoje ir yra klausos nervo sutrikimas, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent aptariamo įvykio metu I. V. buvo pažeistas dešinės ausies klausos nervas. Tai, kad ji į medikus dėl šio sutrikimo kreipėsi praėjus tik mėnesiui nuo įvykio, neduoda pagrindo manyti, kad klausa galėjo būti sutrikdyta kitomis aplinkybėmis. Juolab, kad kiekvieno asmens skausmo toleravimo lygis yra individualus ir ne kiekvienas pajutęs tam tikrus sveikatos sutrikimus iškart kreipiasi į medikus.

41. Nesant abejonių dėl specialisto išvados teisingumo, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo prašymo atlikti I. V. pakartotinę ekspertizę.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

42. Nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo E. V. atstovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo D. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nukentėjusiųjų elgesys buvo rizikingas ir provokuojantis.

43. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Šiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, nukentėjusysis turi sąmoningai skatinti kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

44. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad D. J. konfliktuoti su E. V. pradėjo pamatęs, kad nuo šio jo draugui E. K. suduoto smūgio pastarasis nukrito. Kai D. J. priartėjo prie E. V. šis smūgiavo ir D. J. ir tarp jų kilo muštynės, kurių metu buvo sužaloti tiek E. V., tiek D. J.. Taigi, akivaizdu, kad paties nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis.

45. Byloje esantys garso ir vaizdo įrašai, nuteistojo, liudytojų K. N., E. L. bei kitų liudytojų parodymai patvirtina, kad I. V. įvykio metu buvo itin agresyviai nusiteikusi. Ji sudavė E. K., dėl ko kitiems asmenims teko ją atitraukti nuo pastarojo, o po to intensyviai vartodama necenzūrinius, amoralius žodžius, įžeidinėjo E. K. ir D. J., galiausiai nepagarbiai atsiliepė ir apie nuteistojo draugę, jų intymius santykius. Būtent toks nukentėjusiosios elgesys, o ne kaip teigiama apeliaciniame skunde, pasakymas, kad I. V. pasodins D. J. į kalėjimą, paskatino neteisėtą nuteistojo poelgį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino egzistuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės

46. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju, šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-303/2017, 2K-231-495/2019).

47. Iš bylos duomenų matyti, kad iki nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo D. J. buvo teistas tris kartus: 2011 m. rugpjūčio 18 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bauda; 2013 m. birželio 21 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams; 2016 m. vasario 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams. Pirmieji du D. J. teistumai yra išnykę, o paskutinis ne. Naujus tyčinius nusikaltimus nuteistasis padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui. Taigi D. J. pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas, ką nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau neišdėstydamas jokių argumentų šios aplinkybės nelaikė D. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors skirdamas bausmę į aplinkybę, kad D. J. teistas, atsižvelgė, tačiau jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tik BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad nukentėjusiojo E. V. atstovas apeliaciniame skunde prašo BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytą aplinkybę pripažinti D. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, šis prašymas tenkinamas – nuteistojo D. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas recidyvistas. Dėl to nukentėjusiojo E. V. atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), tačiau šiuo pagrindu D. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės nekeičiamos.

Dėl paskirtos bausmės

49. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę.

50. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-148/2014, 2K-481/2014). Todėl į byloje nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas – turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste, jos reikšmė bausmės skyrimui negali būti suabsoliutinama. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas šioje byloje nėra būtina sąlyga griežtinti bausmę. Šiuo atveju bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės iš esmės nepasikeitė, be kita ko, ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas, į šį faktą vis viena atsižvelgė skirdamas bausmę – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje D. J. laikomas recidyvistu, bausmės skyrimo motyvuose ši aplinkybė, kaip ir kitos nukentėjusiųjų atstovų apeliaciniuose skunduose išdėstytos aplinkybės, yra įvertinta. Teismas atsižvelgė į tai, kad D. J. padarė du baigtus tyčinius nesunkius nusikaltimus, į tai, kad po šių nusikalstamų veikų padarymo 2019 m. gruodžio 20 d. padarė dar vieną analogišką nusikaltimą. Atsižvelgta į tai, kad nuteistasis pastoviai įsivelia į konfliktus ir dėl to nukenčia kiti asmenys, yra baustas ir administracine tvarka. Įvertinta tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kad nusikaltimų padarymui įtakos turėjo nukentėjusiųjų rizikingas ir provokuojantis elgesys. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistajam už kiekvieną jo padarytą nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, nors tiek BK 140 straipsnio 1 dalies, tiek BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje greta laisvės atėmimo bausmės yra numatyta ir keletas alternatyvių švelnesnių bausmių. Pirmosios instancijos teismas D. J. už jo padarytus nusikaltimus paskyrė sankcijų vidurkiams artimas bausmes, kurios įvertinus skundžiamame nuosprendyje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nelaikytinos aiškiai per švelniomis, neatitinkančiomis teisingumo principo reikalavimų. Todėl tenkinti nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

51. Nors nukentėjusiųjų atstovų apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo D. J. atžvilgiu taikė šias nuostatas bei nuteistajam atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

52. Nors nuteistasis D. J. anksčiau teistas, nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, visgi baudžiamuosiuose įstatymuose nėra įtvirtinto imperatyvaus draudimo recidyvistui atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ar ne, yra teismo teisė. Be to, teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015). Kita vertus pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas nereiškia, jog nuteistasis besąlygiškai atleidžiamas nuo laisvės atėmimo bausmės. Asmuo, kuriam yra atidėtas bausmės vykdymas yra prižiūrimas ir stebimas, jam nustatomi įpareigojimai ir suvaržymai, kurių pažeidimas gali nulemti bausmės vykdymo atidėjimo taikymo panaikinimą ir asmens pasiuntimą į pataisos įstaigą bausmės atlikimui.

53. D. J. anksčiau teistas tris kartus, iš jų du kartus už nesunkių smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymą, tačiau, kaip jau ir anksčiau minėta, pirmieji du teistumai yra išnykę. Nuo paskutinio jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (2016 m. vasario 12 d.) jis daugiau nei trejus metus nebuvo nusikaltęs. Laikėsi jam paskirtų įpareigojimų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų, kurių įvykdymą skyrė labai trumpas laiko tarpas, skaičiuojant minutėmis, padarymą. Nusikaltimai įvykdyti spontaniškai, juos išprovokavus patiems nukentėjusiesiems, nuteistajam neadekvačiai įvertinus susidariusią situaciją ir nesugebėjus konflikto išspręsti visuomenėje priimtinais būdais. Įvykio metu jis ir pats nukentėjo. Tai rodo mažesnį nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Nuteistasis yra dirbantis asmuo. Paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jis netektų darbo, o tuo pačiu būtų apsunkintos ir nukentėjusiųjų galimybės operatyviau gauti jiems priteistų neturtinės žalos ir procesų išlaidų atlyginimą. Dėl 2019 m. Joninių nakties įvykių, draugo netekties jam pačiam kilo psichologinių problemų, buvo taikomas gydytojo psichiatro paskirtas gydymas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis po 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžio priėmimo ar po skundžiamo nuosprendžio priėmimo būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kad nevykdo teismo jam paskirtų įpareigojimų. Šios aplinkybės neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad jo antivisuomeninės nuostatos jau yra susiformavusios ir nebegali būti pakeistos, pritaikius į jo asmenybę nukreiptus tikslingus įpareigojimus.

54. Nukentėjusiųjų atstovų apeliaciniuose skunduose akcentuojama aplinkybė, kad nuteistasis po nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo įvykdė dar vieną analogiško pobūdžio nusikaltimą, kas sąlygoja negalimumą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas šioje byloje, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad šis nusikaltimas padarytas praėjus pusmečiui nuo šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų padarymo. Už šio nusikaltimo padarymą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas. Šiuo atveju susidarė situacija, kad D. J. atžvilgiu atliekant ikiteisminį tyrimą, jis padarė dar vieną nusikaltimą ir jo atžvilgiu buvo atliekami du ikiteisminiai tyrimai, o po to buvo priimti ir du apkaltinamieji nuosprendžiai. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tokia teisinė situacija negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu. Susidarius situacijai, kuomet asmens atžvilgiu vienu metu yra atliekami keli ikiteisminiai tyrimai (šiuo atveju du), nagrinėjamos kelios baudžiamosios bylos, tai negali lemti to, kad už nusikalstamų veikų padarymą pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėjo būti paskirta pagal vieną nuosprendį, jei visos veikos būtų tiriamos vienoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2K-174/2014 ir kt.) Kai po nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo kitoje byloje nustatoma, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal paskutinį nuosprendį, remiantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta galutinė subendrinta bausmė paprastai negali būti griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėjo būti paskirta pagal vieną nuosprendį, jei visos nusikalstamos veikos būtų tiriamos vienoje byloje. Tokiais atvejais paskutiniu nuosprendžiu skiriama bausmė negali būti griežtinama vien tuo pagrindu, kad asmuo turi teistumą pagal nuosprendį pirmojoje byloje. Pastebėtina, kad apylinkės teismu ši situacija buvo žinoma ir atsižvelgus į tai, kad 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžiu nuteistajam buvo pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos, minėtu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su skundžiamu nuosprendžiu už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą paskirta subendrinta bausme, buvo priimtas sprendimas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, tik bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyti ilgesniam laikotarpiui (2 metams 6 mėnesiams).

55. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje nuteistojo atžvilgiui kartą jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, skirta laisvės apribojimo bausmė ir nuteistasis laikėsi jam paskirtų įpareigojimų, kas rodo, jog kompetentingoms valstybės institucijoms kontroliuojant D. J. elgesį laisvėje, nuteistasis sugeba sėkmingai laikytis įstatymų ir vykdyti jam skirtus įpareigojimus, baudžiamojo poveikio priemones, bei rodo, jog šis asmuo dar gali būti taisomas ir jo neizoliuojant nuo visuomenės Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti nuteistajam suteikiant galimybę koreguoti savo netinkamą elgesį ne įkalinimo įstaigoje, o laisvėje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra gana ilgas, artimesnis galimam maksimaliam bausmės vykdymo atidėjimo terminui, per šį laikotarpį nuteistasis visą laiką bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei visą nurodytą laikotarpį privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, o tuo atveju, jei D. J. nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūra vykdanti institucija su teikimu privalės kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Dėl to nukentėjusiųjų atstovų prašymas panaikinti BK 75 straipsnio taikymą ir paskirti D. J. bausmę realiai atlikti pataisos namuose netenkinamas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

56. Šioje byloje nukentėjusysis E. V. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusioji I. V. buvo pareiškusi 3000 eurų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas šiuos nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš nuteistojo D. J. E. V. priteisė 500 eurų, o I. V. 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimui. Nukentėjusieji su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteistos neturtinės žalos dydį, atsižvelgus į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, E. V. padidinti iki 1000 eurų, o I. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie prašymai yra nepagrįsti.

57. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais, taip pat įtvirtinti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

58. Pažymėtina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant dėl nusikaltimo padarytos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo sunkumo, bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį (pinigine išraiška), teismas privalo įvertinti tas neigiamas pasekmes, kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama veika. Pažymėtina ir tai, kad pripažinus, jog sveikatos sutrikdymui kilti reikšmės turėjo ir neatsargus paties nukentėjusiojo elgesys, turi būti vadovaujamasi ir CK 6.282 straipsniu. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Taigi nukentėjusiojo didelis neatsargumas, sunki žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra neturtinės žalos nustatymo kriterijai, mažinantys šios žalos dydį. Teismas šiuos kriterijus turi vertinti kartu su kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems E. V. ir I. V. priteistinos neturtinės žalos dydį, į visus paminėtus kriterijus atsižvelgė. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą.

59. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų D. J. veiksmų nukentėjusiajam E. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. 2019 m. birželio 26 d. specialisto išvadoje Nr. G 560/2019 (06) konstatuota, kad E. V. buvo nustatyti poodinės kraujosruvos kairės akies abiejuose vokuose, dešinio žasto srityje, odos nubrozdinimai viršutinės lūpos srityje, dešinėje alkūnėje, kraujosruva dešinės akies junginėje, muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje. (t.1, b. l. 157-158). Neabejotina, jog dėl D. J. smurtinių veiksmų nukentėjusiajam E. V. buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau dėl patirtų sužalojimų jam jokių liekamųjų reiškinių neliko, jo sveikata dėl to reikšmingai nepablogėjo, nebuvo reikalingas ilgalaikis gydymas, vaistų vartojimas, nebuvo apribotas jo darbingumas, reikšmingai nepablogėjo gyvenimo kokybė. Kaip matyti iš policijos pareigūnų L. I. ir M. D. parodymų, iškart po įvykio jis D. J. išvis neturėjo pretenzijų. Nors neabejotina, kad dėl patirtų sužalojimų, E. V. patyrė neigiamų emocijų, išgyvenimų, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad jis buvo sumuštas bendruomenės šventės metu, dėl to, pablogėjo jo reputacija, į ką teismas neatsižvelgė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu šiame kontekste svarbi aplinkybė, kad ir pats nukentėjusysis buvo aktyvus konflikto dalyvis. Jo paties neteisėti prieš E. K., o vėliau ir prieš nuteistąjį nukreipti neteisėti veiksmai įtakojo smurtinių veiksmų prieš jį patį panaudojimą. Konflikto metu jis taip pat, kaip ir nuteistasis, buvo neblaivus. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad išimtinai dėl nuteistojo veiksmų pablogėjo jo reputacija. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos manymu, nėra teisinio pagrindo nepripažinti, kad nukentėjusiajam E. V. iš nuteistojo priteistas 500 eurų neturtinės žalos atlyginimas atsižvelgiant į visas aukščiau įvardytas aplinkybes, neužtikrina protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.

60. Dėl neteisėtų D. J. veiksmų nukentėjusiajai I. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. 2019 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. pG 906/2019 (06) nurodyta, kad I. V. buvo padarytos poodinės kraujosruvos kaklo kairėje, už dešinės ausies, kairiame žaste, dešiniame žaste, odos nubrozdinimai dešinės alkūnės sąnario srityje, dešinės ausies klausos nervo pažeidimas (t.1, b. l. 98-99). Nekyla abejonių, jog dėl D. J. smurtinių veiksmų nukentėjusiajai I. V. buvo sukeltas fizinis skausmas, dėl patirtų sužalojimų ji patyrė nepatogumų, teko lankytis pas gydytojus, atlikti tyrimus, vartoti vaistus. Tačiau bylos duomenimis, jos gydymas nebuvo sudėtingas ar komplikuotas. Duomenų apie tai, kad jai būtų nustatyti kokie nors liekamieji reiškiniai ir būtų iš esmės pakenkta gyvenimo kokybei nepateikta. Neabejotina, jog I. V. patyrė stresą, nerimą dėl savo sveikatos būklės, ateities. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji buvo sužalota viešoje vietoje, matant bendruomenės nariams, tačiau ši aplinkybė reikšmės nustatant I. V. padarytos neturtinės žalos dydį, šiuo atveju neturi. Pastebėtina, kad įvykio metu I. V. buvo neblaivi, itin agresyviai nusiteikusi, vėlėsi į konfliktus, vartojo gausybę necenzūrinių žodžių tiek nuteistojo, tiek jam artimų žmonių (draugo E. K., nuteistojo merginos) atžvilgiu, puolė E. K.. Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje kitoje baudžiamojoje byloje jai yra pareikštas kaltinimas ir dėl viešosios tvarkos sutrikdymo. Jos pačios provokuojantis elgesys įtakojo smurtinių veiksmų prieš ją panaudojimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos manymu, nėra teisinio pagrindo nepripažinti, kad nukentėjusiajai I. V. iš nuteistojo priteistas 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas atsižvelgiant į visas aukščiau įvardytas aplinkybes, neužtikrina protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į teismų praktikoje nurodytas neturtinės žalos dydžio nustatymo ribas, nuo jų nenukrypo, nustatytas neturtinės žalos dydis buvo objektyviai pagrįstas atsižvelgus į šioje byloje individualiai nustatytas aplinkybes, sietinas su nukentėjusiesiems kilusiomis pasekmėmis sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos dydžius nėra.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

62. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, ši teisė jam yra garantuota įstatymo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-132-942/2021).

63. Nukentėjusios I. V. atstovo apeliacinio skundo dalis dėl I. V. bylinėjimosi išlaidų, patirtų ikiteisminio tyrimo metu, priteisimo yra pagrįsta. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimu leista advokatei Egidijai Belevičienei, kaip I. V. įgaliotai atstovei, dalyvauti procese (1 t., b. l.57). Nukentėjusiosios I. V. ikiteisminio tyrimo metu pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusioji yra sudariusi teisinių paslaugų sutartį dėl jos atstovavimo, atstovavimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai bus pateikti teisme ir bus prašoma šią sumą priteisti iš atsakovo (1 t., b. l. 68-71). 2020 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio metu advokatas R. Mikliušas pateikė mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad I. V. už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu advokatų kontorai „ADVIX Belevičius, Bukauskas, Čiupaila ir partneriai“, kurioje tuo metu dirbo advokatė E. Belevičienė, sumokėjo 500 eurų (3 t., b. l. 37). Teismas šį dokumentą priėmė, tačiau skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo priteisė tik I. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, konstatavęs, kad advokatui R. Mikliušui sumokėta 1815 eurų suma yra ne per didelė, atsižvelgus į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas teisme, o dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas ikiteisminio tyrimo metu, nepasisakė ir šių išlaidų nepriteisė. Kadangi nukentėjusioji, naudodamasi įstatymo jai suteikta teise jau ikiteisminio tyrimo metu naudojosi advokatės teisinėmis paslaugomis, atstovė teikė nukentėjusiajai konsultacijas, susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, rengė civilinį ieškinį, nukentėjusioji, laiku pateikusi teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, turi teisę ir į ikiteisminio tyrimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o prašoma priteisti 500 eurų suma, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų apimtį nelaikytina aiškiai per didele ir priteistina iš nuteistojo. Tenkinant nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

64. Nukentėjusiojo E. V. atstovas advokatas Aidas Mažeika apeliacinės instancijos teismui pateikė 2021 m. rugsėjo 27 d. pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 1019387, patvirtinantį, kad E. V. jam sumokėjo 420 eurų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 14), o nukentėjusiosios I. V. atstovas advokatas Romualdas Mikliušas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2021 m. rugsėjo 27 d. pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 1076668, patvirtinantį, kad I. V. jam sumokėjo 500 eurų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 15) ir prašė šias nukentėjusiųjų patirtas išlaidas išieškoti iš nuteistojo.

65. Kaip jau minėta anksčiau, BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

66. Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus. Esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų – pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo išnagrinėjimo rezultatus. Šiuo nuosprendžiu nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiųjų atstovų apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, patenkinant tik po vieną iš visų jų apeliaciniuose skunduose reikštų prašymų. Nukentėjusiųjų atstovai atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą neteikė. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas dalinis įrodymų tyrimas, byla išnagrinėta per du teismo posėdžius. Įvertinus bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, tai, kad nukentėjusiųjų atstovai nukentėjusiuosius atstovavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į nukentėjusiųjų atstovų darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiųjų interesus, suteiktų paslaugų apimtį, tai, kad advokatai paruošė apeliacinį procesą inicijuojančius dokumentus bei dalyvavo jų bei nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo nagrinėjime, taip pat į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiųjų atstovų apeliaciniai skundai tenkinti mažoje dalyje, nukentėjusiųjų atstovų prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš nuteistojo D. J. nukentėjusiųjų I. V. ir E. V. naudai priteistina po 300 Eur byloje apeliacinės instancijos teisme dalyvavusių atstovų paslaugoms apmokėti.

67. Kadangi teisėjų kolegija padarė išvadą, jog naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo, nėra pagrindo svarstyti ir jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, kaip kad to prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo D. J. gynėjo advokato Donato Petrausko apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Aido Mažeikos ir nukentėjusiosios I. V. atstovo advokato Romualdo Mikliušo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistojo D. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Iš nuteistojo D. J. priteisti I. V. naudai 500 (penkis šimtus) eurų atstovavimo išlaidų dėl gynėjo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo metu ir 300 (tris šimtus) eurų išlaidas dėl gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Iš nuteistojo D. J. priteisti E. V. naudai 300 (tris šimtus) eurų išlaidas dėl gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisAlgirdas JaliniauskasDarius Kantaravičius