- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-09
- Bylos Nr.
- 2K-392/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Alvydas Pikelis (pran.), Antanas Klimavičius
- Nuteistasis
- A. Č.
- Nukentėjusysis
- G. L., D. L., A. L., P. L.
- Advokatai
- Galina Kardanovskaja
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. (A. Č.) ir jo gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nuosprendis ir A. Č. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 129 straipsnio 1 dalį. A. Č. paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Iš A. Č. nukentėjusiajai G. L. priteista 3332 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas atmestas.
Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nuosprendžiu A. Č. buvo nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.
Iš A. Č. nukentėjusiajai G. L. priteista 3894 Lt turtinei žalai atlyginti bei 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiesiems D. L., A. L., P. L. priteista po 30 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Č. apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 18 d., laikotarpiu tarp 4.00 ir 4.44 val., Vilniuje, Didžiojoje g. 28 esančiame restorane „L. m.“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. L. metu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą - galvą, pargriovė jį, padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir plačiomis kraujosruvomis galvoje (tarp jų ir veide), masyviu plačiu kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, vėmimu, uždusimu uždarius skrandžio turiniui kvėpavimo takus, nuo to nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė V. L. (BK 129 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu buvo nustatęs, kad A. Č., veikdamas neatsargiai, atėmė gyvybę V. L., t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2007 m. lapkričio 18 d., laikotarpiu tarp 4.00 ir 5.00 val., asmeninio konflikto metu grumdamasis su V. L., suduodamas du kartus jam ranka į veidą bei besistumdydamas su juo, šio stumdymosi metu ne kartą krisdamas kartu su V. L. ant kieto pagrindo (grindų) restorane „L. m.“, esančiame Vilniuje, Didžiojoje g. 28, kritimo bei grumtynių metu dėl neatsargumo padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir plačiomis kraujosruvomis galvoje (tarp jų ir veide), masyviu plačiu kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, vėmimu, uždusimu uždarius skrandžio turiniui kvėpavimo takus, nuo to nukentėjusysis mirė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokiais veiksmais A. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Č. ir jo gynėja prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis ne tik kad nesiekė mirtinai sužaloti nukentėjusįjį, bet jo veiksmuose nebuvo ir tyčios tą padaryti. Pasak kasatorių, V. L. mirtis nebuvo nužudymo pasekmė, o įvyko nelaimingas atsitikimas, todėl visiškai nėra A. Č. kaltės dėl gyvybės atėmimo.
Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nelaimingo atsitikimo, priežastinis ryšys tarp A. Č. veiksmų ir V. L. mirties nenustatytas. Nuteistojo parodymai yra nuoseklūs, patvirtinti visa bylos medžiaga, atitinka specialisto išvadą, ekspertų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, įvykio schemą ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Kasatorių manymu, bylos duomenys neduoda pagrindo išvadai nei dėl tyčinės kaltės, nei netiesioginės tyčios pagal BK 129 straipsnį buvimo. Konstatuojant tyčią nužudyti, reikia nustatyti, kad kaltininkas numatė, jog savo veiksmais gali atimti gyvybę nukentėjusiajam. Be to, tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio, t. y. jie numatomi kaip neišvengiami ar labai tikėtini. Kasatoriai nurodo, kad mažas padarinių tikėtinumas, vertinant tai kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, kelia abejonių dėl tyčios nužudyti ir darant tokią išvadą reikia rimtų motyvų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo motyvai nepatvirtina, kad A. Č. numatė mirties galimybę.
Šalies argumentai
Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis bei nekaltumo prezumpcija, nes teismas per didelę reikšmę suteikė nuteistojo parodymų skirtingumui ir neatitikimams, nors jie nėra esminiai ir suprantami dėl A. Č. šoko būsenos. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad buvo pažeistas BPK 305 straipsnis, nes teismas nieko nepasisakė dėl nuteistajam naudingų aplinkybių, t. y. įvykio vietoje buvusio kraujo takelio, kraujo pėdsako, plaukų, nuverstos kėdės, jo raktų ir telefono ant stalo - šie duomenys visiškai neištirti. Taigi, pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neanalizavo aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, nesiejo jų į vieningą loginę visumą, dalies jų iš viso neaptarė.
Kasatoriai nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnį. Kasatorių manymu, neįrodyta, kad tarp V. L. ir A. Č. įvyko muštynės, o akivaizdu, kad egzistavo V. L. užpuolimas. Visi A. Č. veiksmai buvo susiję tik su noru pabėgti ir apginti save nuo V. L. užpuolimo. Pasak kasatorių, teismas negalėjo kitaip vertinti V. L. veiksmų, kaip nuteistojo užpuolimo tyčia nesunkiai sutrikdyti sveikatą. Skunde teigiama, kad V. L. nuteistąjį persekiojo, susikibo, dusino ir toliau mušė, tempė ir nuo to jie pargriuvo ant grindų, toliau jis tęsė nusikalstamus veiksmus, neleido atsistoti, stumdė rankomis. Po labai stiprių smūgių tapo, akivaizdu, kad nuteistojo sveikatai buvo kilęs realus pavojus. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad, palyginus nuteistojo ir nukentėjusiojo sužalojimus, objektyviai nustatyta, kad visi nukentėjusiojo sužalojimai būdingi griuvimui ir atsitrenkimui, o nuteistojo - smūgių sudavimui, tai rodo, kad A. Č. buvo būtinosios ginties situacijoje. Skunde tvirtinama, kad nuteistasis norėjo pasišalinti iš įvykio vietos iš karto, bet nukentėjusysis jį persekiojo, toliau tęsė užpuolimą. Kasatoriai nesutinka su teismo išvada, kad nė viena iš šalių nebuvo besiginanti ir kad A. Č. fizinį smurtą prieš V. L. naudojo daugiau puolimo, nei ginimosi tikslais.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tendencingai išdėstė ekspertizės išvadoje nurodytus sužalojimus, nedetalizavo smūgių, viską vertino bendrai parodydamas, kad A. Č. kaltas. Nesutinkama ir su teismo išvada, kad nuteistasis tapo agresyvus, nes byloje nustatyta, kad nuteistasis tą vakarą norėjo eiti namo, o nukentėjusysis tęsti vakarą, jis buvo daugiau išgėręs negu nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nieko nepasisakė, o tai yra esminis BPK pažeidimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokio motyvo bei priežasties nužudyti V. L., tuo tarpu teisme buvo nustatyta, kad jų santykiai buvo geri, draugiški, nebuvo jokių kivirčų. Tai taip pat patvirtina, kad visi nuteistojo veiksmai buvo susiję su gynyba ir ketinimu išvengti sumušimo bei pasišalinti iš muštynių vietos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl A. Č. kaltės padarius tyčinį nužudymą. Prokuroras pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė vienodas išvadas apie tai, kad nukentėjusiojo V. L. mirties priežastis buvo nusikalstami A. Č. veiksmai. Tik teismai skirtingai nustatė kaltės formą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tiriant nukentėjusiojo V. L. mirties aplinkybes nebuvo nustatyta nė vieno tiesiogiai šį įvykį mačiusio asmens, o pats A. Č., apklausiamas ikiteisminio tyrimo bei teisme metu, davė neišsamius bei nenuoseklius, prieštaraujančius vienas kitam parodymus. Todėl siekiant tiksliai nustatyti tikrąsias šio įvykio aplinkybes ypač svarbus buvo teisme pateiktų teismo medicinos specialistų išvadų ištyrimas bei įvertinimas ir jų sugretinimas su kita bylos medžiaga, taip pat ir su nuteistojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė nuteistąjį A. Č., specialisto išvadą pateikusį teismo medicinos specialistą J.Plentą, paskyrė dvi komisines teismo medicinos ekspertizes, apklausė jas atlikusius ekspertus, ištyrė kitus bylos duomenis. Prokuroras pažymi, kad paskirtų ekspertizių išvados paneigė pirmosios instancijos teismo nustatytas V. L. sužalojimo aplinkybes, kad mirtinus padarinius nukentėjusiajam sukėlę sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiojo ir nuteistojo grumtynių metu abiem griuvinėjant. Iš apeliacinės instancijos teisme paskirtų ir atliktų teismo medicinos ekspertizių išvadų taip pat matyti, jog ir sužalojimai kairėje galvos pusėje, kurie, tikėtina, turėjo daugiausia įtakos nukentėjusiojo mirčiai kilti, negalėjo atsirasti pirmosios instancijos teismo nustatytu būdu – nukentėjusiajam ir nuteistajam susikibus griuvinėjant ir nugriūnant ant restorano grindų. Prokuroro manymu, akivaizdu, kad visus sužalojimus, nustatytus ekspertizėse, padarė būtent A. Č., nes be jo įvykio vietoje daugiau nieko nebuvo. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. Č., suduodamas nukentėjusiajam smūgius į galvą, pargriaudamas jį, suprato, kad elgiasi pavojingai, keldamas grėsmę nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Tokie veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia.
Prokuroras nesutinka su teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė įvykio aplinkybes. Priešingai, jo manymu, teismas motyvuotai dėl visko pasisakė, taip pat ir dėl to, kad sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats vydamasis nuteistąjį bei griūdamas ant žemės. Byloje nenustatyta, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas būtų padaręs BPK pažeidimus.
Prokuroras, pasisakydamas dėl BK 28 straipsnio taikymo, pažymi, kad nors byloje ir nustatyta, jog nukentėjusysis sudavė smūgį kumščiu į veidą, tačiau sprendžiant būtinosios ginties sąlygų egzistavimą būtina atsižvelgti ne tik į nuteistajam, bet ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį, pobūdį bei lokalizaciją. Iš teismo medicinos specialistų išvadų matyti, kad, apžiūrint V. L. kūną, buvo nustatyti 34 įvairaus pobūdžio sužalojimai (penki iš jų į galvą), tarp kurių ir mirtį sukėlęs sužalojimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo ir nuteistojo panaudoto fizinio smurto intensyvumą, jiems padarytų sužalojimų kiekį bei pobūdį, pagrįstai konstatavo, jog nė viena konflikto šalis nebuvo besiginančioji. Be to, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičius sudarė pagrindą apeliaciniam teismui padaryti išvadą, kad A. Č. fizinį smurtą prieš V. L. naudojo daugiau puolimo nei ginimosi tikslais. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kuris peraugo į muštynes, todėl nebuvo pagrindo nuteistojo A. Č. veiksmus vertinti kaip gynybinius.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme pagrindų
Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos yra numatytos BPK 376 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais nagrinėjant bylą kasacine tvarka, netikrinamas. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, taip pat nevertina ir įrodymų pakankamumo klausimo, kuriais remiamasi pripažįstant veiką įrodyta, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijos sritis. Bylos duomenų tyrimo ir vertinimo klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų proceso nagrinėjimo dalykas. Nesutikimas su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su konflikto tarp A. Č. ir V. L. pradžia ir vėlesne jo eiga bei teismo atliktu jų vertinimo pagrįstumu, negali būti kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, dėl to toliau nutartyje bus pasisakoma tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie nesusiję su reikalavimu iš naujo kitaip vertinti įrodymus ar spręsti dėl kitokių aplinkybių nustatymo.
Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnio) taikymo
Kasaciniame skunde keliamas BK 28 straipsnio taikymo klausimas, teigiant, kad nuteistojo veiksmuose buvo būtinosios ginties sąlygos. Pažymėtina, kad, norint taikyti BK 28 straipsnį ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK straipsnyje keliamas sąlygas, kurios susijusios su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Turi būti nustatyta, kad prieš nuteistąjį buvo pavojingas, akivaizdus ir realus kėsinimasis, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taip pat šios bylos aplinkybių kontekste svarbi teismų praktika, kuria pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei situacijai muštynėms, besiginančiųjų nėra, o abi konflikto pusės yra puolančioje pozicijoje.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat kėlė būtinosios ginties klausimą, nurodydamas, kad jo veikoje nėra nusikaltimo požymių, nes jis gynėsi nuo užpuolimo. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą išsamiai ištyrė ir motyvuotai dėl jo pasisakė, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosprendžio išvadomis.
Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnio 3 dalies netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Nors šios bylos baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad pirmą smūgį sudavė nukentėjusysis, tačiau kaip teisingai įvertino apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiajam ir nuteistajam suduotų smūgių santykis, intensyvumas ir pobūdis, nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimų laipsnis neduoda pagrindo išvadai, kad nuteistasis gynėsi, o ne puolė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abi pusės elgėsi agresyviai, būdami neblaivūs smūgiavo vienas kitam. Tokia situacija teisingai prilyginama muštynėms, o ne pavojingam kėsinimuisi. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Šioje situacijoje abi pusės buvo puolančiosios, besiginančiųjų nebuvo. Pavojingo kėsinimosi faktą vėlesnėje įvykio eigoje paneigia ir tai, kad ant nukentėjusiojo kūno rastų sužalojimų kiekis, palyginus su nuteistojo sužalojimų pobūdžiu ir kiekiu, priešingai, liudija apie nuteistojo puolamųjų veiksmų intensyvumą, o ne gynybą. Kėsinimuisi praradus pavojingumą kaltininko tęsiami smurtiniai veiksmai nebegali būti vertinami kaip būtinoji gintis. Pagal nustatytas bylos aplinkybes darytina išvada, kad pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi nebuvo. Jei nėra pavojingo kėsinimosi, nėra prasmės kalbėti apie kitas būtinosios ginties sąlygas, kurios išplaukia iš pirmosios sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentas dėl BK 28 straipsnio taikymo atmestinas.
Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Nepagrįstas kasatorių teiginys, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, nes per didelis dėmesys buvo sutelktas į nuteistojo parodymų skirtingumą. Nuteistojo parodymai šioje byloje yra vienintelis subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinis, pateikiantis duomenis apie konflikto priežastis, trukmę, dinamiką, todėl nuteistojo parodymų analizei ir vertinimui apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kėlė aukštus reikalavimus. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog nuteistojo parodymams buvo suteiktas dėmesys ta prasme, kad buvo siekiama atskleisti, kur jie nesutapo, palyginus juos su kitais bylos proceso metu gautais objektyviosios kilmės bylos duomenimis (pvz., ekspertizių išvadomis). Tokia kruopščia analize ir vertinimu apeliacinės instancijos teismas siekė tuos nesutapimus išaiškinti, juos pašalinti ir pagal esamas galimybes, kaip įmanoma, tiksliau atkurti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo metu buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, ne tik apklaustas ekspertas, davęs išvadą dėl mirties priežasties, tačiau paskirtos dvi naujos komisinės ekspertizės dėl mirties priežasties nustatymo, apklausti ekspertai, davę šias išvadas, ir pats nuteistasis A. Č.. Šie apeliacinės instancijos teismo veiksmai patvirtina, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo apsiribota vien tik ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gautų duomenų įvertinimu, nes apeliacinės instancijos teismas užėmė aktyvią poziciją pats rinkdamas įrodymus bei tikrindamas byloje surinktus duomenis ir pateikdamas dėl jų motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šios išvados išsamiai aptartos, palygintos tarpusavyje bei su nuteistojo parodymais ir priimtos motyvuotos išvados dėl mirties priežasties, smūgių skaičiaus, lokalizacijos nukentėjusiojo kūne. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, apibendrindamas ekspertizių išvadas, nustatė, jog V. L. mirties priežastis buvo kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius; o nukentėjusiajam galvos srityje nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nustatyta aplinkybe, kad smūgius sudavė būtent A. Č. ir kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis pargriuvo. Taigi kasacinio skundo teiginiai apie nenustatytą priežastinį ryšį akivaizdžiai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, kuriame aiškiai nurodyta, nuo ko mirė nukentėjusysis. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nuosekliai ir detaliai išanalizavo visas atliktas ekspertizės išvadas, jas palygino ir aiškiai pasisakė dėl mirties priežasties. Kasaciniame skunde taip pat pateikiami teiginiai, kuriais nesutinkama su atliktų ekspertizių išvadų teisingumu ir jų vertinimu, tačiau pažymėtina, kad išvadų turinio teisingumas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde dar teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, tą argumentuojant aplinkybių dėl kraujo takelio, pėdsako, plaukų, nuverstos kėdės, raktų ir telefono ant stalo nevertinimu bei jų nutylėjimu (BPK 305 straipsnis). Atsakant į šį teiginį visų pirma pažymėtina, kad skunde niekaip nenurodoma, nepagrindžiama, kaip šios aplinkybės iš esmės keičia įvykių visumos vertinimo išvadą, kokią reikšmę jos turi veikos kvalifikavimui, apsiribojant deklaratyvia nuostata, kad tai nuteistajam naudingos aplinkybės. Antra, iš nuosprendžio turinio matyti, kad apeliaciniame skunde buvo nurodytas tik kraujo pėdsako faktas, kaip, nuteistojo manymu, būtinąją gintį patvirtinanti aplinkybė. Tačiau, kaip buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė būtinosios ginties situaciją, vertindamas aplinkybių visumą, o vien kraujo dėmes kaip atskiros aplinkybės nustatymas, nesiejant jos su įrodymų visuma, negali būti laikomas būtinąją gintį patvirtinančia aplinkybe. Dėl išvartytų baldų pažymėtina, kad teismas šią aplinkybę įvertino tik kaip grumtynes patvirtinantį faktą. Kitų duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti apie padarytus esminius BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio pažeidimus ar šališką bylos nagrinėjimą, byloje nėra, todėl darytina išvada, kad abejonės dėl neišsamaus ar nešališko bylos išnagrinėjimo neturi teisinio pagrindo.
Kasatoriai nurodo, kad nuteistojo A. Č. padarytam nusikaltimui apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 1 dalį, nes nuteistojo veikoje nebuvo tyčios, teismas turėjo svarstyti nelaimingo atsitikimo galimybę, be to, jie skunde ginčija priežastinio ryšio buvimą tarp A. Č. veikos ir nukentėjusiojo V. L. mirties.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys yra objektyvusis veikos požymis, kurį nustatant turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga nukentėjusiojo mirčiai (be jos ši neįvyktų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.
Byloje nustatyta, kad A. Č. konflikto metu su V. L. sudavė pastarajam ne mažiau kaip penkis smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, pargriovė jį, padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, vėmimu, uždusimu uždarius skrandžio turiniui kvėpavimo takus, nuo to nukentėjusysis mirė.
Kasaciniame skunde nesutinkama su kaltės turinio vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 3 dalis netiesioginę tyčią apibūdina kaip atvejį, kai veiką darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Šios tyčios rūšiai būdinga tai, kad asmuo suvokia veikos pobūdį, numato galimus padarinius ir jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kasatoriai su tuo nesutinka, teigdami, kad teismo motyvai nepatvirtina, jog A. Č. numatė mirties galimybę, neigia, kad jo veiksmuose buvo tiesioginė ar netiesioginė tyčia. Apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt. Šioje byloje apie asmens tyčios kryptingumą galima spręsti remiantis paties nuteistojo parodymais lyginant juos su tais objektyviais duomenimis, kurie padeda atskleisti tyčios turinį. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas nuteistojo kaltę, vadovavosi šia taisykle, nuosprendyje pažymėdamas, kad netiesioginė tyčia pagrindžiama vertinant tiek išorinius veikos požymius, tokius kaip sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno pobūdis, kiekis, pagrįstus pagal ekspertizių išvadas, tiek paties nuteistojo parodymus, pagal kuriuos nėra pagrindo manyti, kad jis siekė nukentėjusiojo mirties, tačiau negalėjo nesuprasti savo veiksmų pavojingumo. Teismas nenustatė, kad A. Č. siekė nukentėjusiojo mirties, todėl tiesioginės tyčios galimybę atmetė, tačiau patvirtinus faktą, kad būtent jis sudavė visus nustatytus smūgius nukentėjusiajam, muštynės truko gana ilgą laiko tarpą, buvo padaryta pagrįsta išvada, jog nuteistasis suvokė, kokį pavojų kelia nukentėjusiajam, ir savo veiksmais leido atsirasti mirtiniems padariniams. Visa tai atitinka netiesioginės tyčios turinio prasmę ir požymius, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo jokios tyčios ir įvykis buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo kaltininko netiesioginę tyčią ir pagrindė savo išvadas dėl teisinio šios veikos subjektyviųjų požymių vertinimo.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių motyvų, kodėl nuteistasis turėjo nužudyti nukentėjusįjį, o tai, pasak jų, yra BPK pažeidimas, nes parodo neišsamų vienpusišką bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad motyvas, jei jis nėra susijęs su kai kuriais veiką kvalifikuojančiais požymiais, nėra būtinasis paprasto nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl tai nėra būtina nustatyti aplinkybė, jos nenustatymas nėra pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir nepašalina baudžiamosios atsakomybės už nužudymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. Č. (A. Č.) ir jo gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos kasacinį skundą atmesti.