- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-46-606/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11925-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Kristina Kakurinė
- Nukentėjusysis
- A. K., M. J.
- Nuteistasis
- J. S.
- Advokatai
- Donatas Lengvinas, Robertas Skėrys
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-46-606/2022
Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11925-2019-3
Žemesnės instancijos teismas
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2022 m. kovo 10 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant J. S. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti (tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.
Iš J. S. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 698,72 Eur ir 1 878,65 Eur, iš viso 2 577,37 Eur gydymo išlaidoms atlyginti.
Iš J. S. priteista nukentėjusiajam A. K. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam M. J. 4 176,81 Eur turtinei žalai ir 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš J. S. priteista nukentėjusiajam A. K. 1 000 Eur ir nukentėjusiajam M. J. 1 000 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. S. nuteistas už tai, kad 2019 m. kovo 23 d., apie 03.20 val., prie baro „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant pašaliniams asmenims, tyčia įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, priekabiu elgesiu priėjęs prie M. J. ir A. K. sukėlė konfliktą, jo metu kumščiu sudavė M. J. į veidą, po to šiam nukritus ant grindinio, vieną kartą spyrė gulinčiam M. J. į galvą, padarydamas jam veido sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, dvigubu apatinio žandikaulio lūžimu dešiniajame kampe ir kairiajame kaklelyje, ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Po to kumščiu sudavė A. K. į veidą, o šiam nukritus veidu žemyn ant grindinio, apžergė A. K. per liemenį ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius jam į pakaušį, rankomis sugriebęs už plaukų ne mažiau kaip 10 kartų daužė A. K. galvą į grindinį, tuo padarydamas A. K. nosies kaulų lūžimą, ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Tokiu būdu J. S. viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo M. J. ir A. K..
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. S. gynėjas advokatas R. Skėrys prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria J. S. nuteistas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, padarymo prieš nukentėjusįjį M. J., ir jį išteisinti, atmesti civilinio ieškovo M. J. civilinį ieškinį ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, susijusios su M. J. gydymu, taip pat sumažinti nukentėjusiajam A. K. priteistą žalos atlyginimą.
2.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-1073/2021).
2.2. Šios bylos kontekste, apelianto nuomone, reikšminga pažymėti, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartimi konstatavo, jog teisiamojo posėdžio metu duoti kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra prieštaraujantys, nenuoseklūs, iš jų neįmanoma susidaryti visos veiksmų sekos įvykio metu. Minėta teismo nutartimi teismas neginčijamai konstatavo, kad nukentėjusiuosius sumušė ne vienas kaltinamasis, t. y. kad nukentėjusiuosius mušė mažiausiai dar vienas asmuo. 2021 m. liepos 2 d. nutartimi teismas nurodė, kad įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo J. S. veiksmuose gali būti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių, tačiau klausimas dėl jo kaltės (nekaltumo) nagrinėjimas šioje proceso stadijoje yra negalimas, kadangi šioje baudžiamojoje byloje buvo surašytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą, o nustatytų pažeidimų teismas savo iniciatyva ištaisyti negali. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartį panaikino ir nurodė, kad BPK 256 straipsnio nuostatos numato galimybę keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą. Teisę keisti kaltinimą savo iniciatyva turi ir teismas. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byla prokurorei Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartimi grąžinta nepagrįstai. Vis dėlto aukštesnės instancijos teismas nenurodė, kad pirmosios instancijos teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartyje nurodytos kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaringumas, nenuoseklumas ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog nukentėjusiuosius mušė ne tik J. S., bet ir kiti asmenys, būtų neteisingos. Taigi šioje dalyje Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nutarties motyvai buvo pripažinti pagrįstais ir teisėtais.
2.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas kaltinamajam priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinęs abejonių ir prieštaravimų tarp kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Todėl, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nesilaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 20 straipsnis). Gynėjo tvirtinimu, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, įrodymų tyrimo atlikta nebuvo, t. y. teismas net nesiėmė realių veiksmų tam, kad pašalintų kilusias abejones ir byloje dalyvaujančių asmenų parodymų prieštaravimus. Kartu pažymi, kad tas faktas, jog proceso metu jo dalyviai nereikalavo atlikti įrodymų tyrimo, neužkerta kelio šiam procesiniam sprendimui teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-693/2015). Apeliantas kritiškai vertina apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl jo nenuoseklumo. Vadovaujantis Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtintais rekomenduojamais teismų procesinių sprendimų kokybės standartais, teismo sprendimas turi būti nuoseklus (Standartų 4 punktas). Teismo sprendimo nuoseklumas reiškia, kad egzistuoja loginis ryšys tarp atskirų sprendimo dalių, pastraipų. Teismo sprendime faktinės aplinkybės nustatomos ir teisinės problemos išsprendžiamos atskirai, protinga seka (Standartų 4.1. papunktis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis vertintinas kritiškai, nes Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartyje nurodė, kad teismas yra teisinėje aklavietėje ir negali priimti sprendimo dėl itin prieštaringų įrodymų. Nepaisant to, bylą nagrinėjant toliau, ir priimant skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartimi nustatytus prieštaravimus tiesiog ignoravo. Skundžiamą nuosprendį teismas priėmė nesistengdamas nustatyti tikrųjų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir kaltų asmenų. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti įrodymų visumą tik išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes. Esant abejonių dėl tikrųjų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir kaltų asmenų (šios bylos kontekste iš liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad nusikalstamą veiką realizavo ne tik nuteistasis, bet ir kiti asmenys), teismas privalėjo visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai.
2.4. Apelianto teigimu, teisiamojo posėdžio metu duoti kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai neginčijamai liudija, kad nukentėjusiuosius sumušė ne vienas kaltinamasis, t. y. kad nukentėjusiuosius mušė mažiausiai dar vienas asmuo. Šias išvadas patvirtina nukentėjusiojo D. S. parodymai, kad kaltinamasis J. S. jo nemušė, t. y. „iš kaltinamojo smūgių jis negavo – smūgius į krūtinę, galvą, rankas jis gavo iš M. M.“. Byloje nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistasis smurtavo prieš A. K.. Nukentėjusiajam M. J. į krūtinę smūgiavo G. K.. M. J. smūgiavo G. K., po to šis nukrito. Liudytojas E. B., kuris stebėjo įvykį sėdėdamas automobilyje, parodė, kad smurtavo ne vien kaltinamasis, bet buvo dar vienas smurtautojas. Analogiškas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas D. U..
2.5. Be kita ko, 2019 m. birželio 6 d. apžiūros protokole užfiksuota vaizdo įrašų peržiūra iš įvykio vietos. Užfiksuota, kaip balsas už kadro sako: „su juoda striuke man už nugaros“, Jisai gulėjo, jį daužė“. Vyriškis, apsirengęs tamsiais rūbais, ranka rodo į keturių vyriškių grupę ir sako: „tas su juoda striuke“. Iš keturių vyriškių kompanijos du vyriškiai apsirengę tamsios spalvos striukėmis, kiti du – šviesesnės spalvos striukėmis. Vyriškas balsas sako: „visi keturi vieną daužėt?“. Vyriškas balsas sako: „Visi keturi daužė, ne aš vienas.“ „Visi keturi, ne jis vienas.“ Taigi nurodyti byloje surinkti įrodymai, apelianto nuomone, neginčijamai liudija, kad nusikalstamą veiką įvykdė ne vien nuteistasis, o prieš nukentėjusiuosius smurtavo ir kiti asmenys.
2.6. Apelianto teigimu, šiuo atveju ir prievolė atlyginti žalą nukentėjusiesiems buvo perkelta tik nuteistajam J. S., o tai yra iš esmės neteisinga ir neteisėta. Tokiu būdu baudžiamoji atsakomybė už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas neteisėtai buvo perkelta nuteistajam, o kiti nusikalstamą veiką padarę asmenys taip ir nebuvo nubausti. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo užtikrintas baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teismo nuosprendis neužtikrino ir efektyvios nukentėjusiųjų teisių gynybos, kurie viso proceso metu nuosekliai įrodinėjo, jog jie nukentėjo ne tik nuo nuteistojo, bet ir nuo kitų asmenų veiksmų. Šiuo atveju nukentėjusieji byloje pateikė civilinius ieškinius, kuriuose civiliniais atsakovais nurodytas ne tik nuteistasis, bet ir G. K.. Nukentėjusysis M. J. civiliniame ieškinyje nurodė, kad ieškinys yra reiškiamas būtent G. K., o ne nuteistajam J. S.. Taigi teismo nuosprendžio išvados prieštarauja ne tik bendrai įrodymų visumai, bet ir pačių nukentėjusiųjų parodymams ir valiai. Pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo eigoje nustačius kaltinamojo akto ir faktinių bylos aplinkybių neatitikimą, nesiėmė veiksmų keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir nusikalstamos veikos kvalifikaciją, nors iš faktinių bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų buvo akivaizdu, kad kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų.
2.7. Be to, apelianto teigimu, teismas nevertino A. K. padarytų sužalojimų masto. Specialisto išvadoje Nr. G 1025/2019(03) nustatyta, kad A. K. diagnozuotas nosies kaulų lūžimas, hematoma gavosi sumušus veidą, galimai spardant, kas atitinka užduotyje nurodytų įvykio laiką ir aplinkybes. A. K. padaryti sužalojimai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. 1. 89, 112). Nurodyti nukentėjusiojo A. K. sužalojimai galėjo būti padaryti, kaip paaiškino nuteistasis, jam su A. K. susistumdžius, abiems nugriuvus, ir nuteistajam laikant A. K. prispaudus prie asfalto, o ne daužant A. K. galvą. A. K. patirtų sužalojimų mastas, jei nuteistasis būtų daužęs jo galvą į grindinį, būtų buvęs kur kas didesnis. Vertindamas teismo nuosprendžio pagrįstumą, apeliantas akcentuoja ir tai, kad mažų mažiausiai neįtikėtinai atrodo pati konfliktinė situacija, kai neva vienas nuteistasis mušė tris nukentėjusiuosius, o kiti su nuteistuoju buvę draugai į muštynes nesikišo. Juo labiau, kad šias aplinkybes paneigia liudytojų ir pačių nukentėjusiųjų parodymai.
2.8. Apelianto tvirtinimu, civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje buvo pareikšti ne tik nuteistajam, bet ir G. K.. Vertinant civilinio ieškinio pagrįstumą bei bylos duomenų visetą, iš kurio matyti, kad nusikalstama veika buvo realizuota ir kitų asmenų, būtina remtis CPK 43 straipsnio 1 dalimi. CPK 43 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams, jeigu: 1) bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis – bendrai pagal įstatymus jiems priklausančios teisės arba pareigos (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju) (privalomas bendrininkavimas); 2) ieškinio dalykas yra to paties pobūdžio reikalavimai arba įsipareigojimai, pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas (neprivalomas bendrininkavimas). Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai, arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai. Toks kelių procesų sujungimas į vieną visų pirma reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457-686/2016). Pagal CPK 43 straipsnio 2 dalį, jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais. Taigi, nustatęs materialųjį asmenų bendrininkavimą, teismas turi pasiūlyti ieškovui įtraukti į procesą ir kitą (naują) atsakovą. Visais atvejais teismas privalo išaiškinti ieškovui ne tik teisę įtraukti kitą atsakovą, bet ir išaiškinti procesinius padarinius, jeigu ieškovas nesutinka to padalyti. Pagal bendrąsias proceso taisykles absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovas nesutinka įtraukti visų šių asmenų atsakovais, teismas įtraukia šiuos asmenis trečiaisiais asmenimis ir ieškinį atmeta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014). Dėl nurodytų priežasčių, esant duomenų, kad žala nukentėjusiesiems buvo padaryta kelių asmenų smurtiniais veiksmais, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiųjų civilinių ieškinių patenkinti negalėjo.
2.9. Apelianto teigimu, M. J. civilinis ieškinys negalėjo būti tenkintas dar ir dėl to, kad pats M. J. teigė, kad prieš jį smurtavo G. K.. Pažymima, kad pagal kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, žala nėra preziumuojama. Nustatant, kad žala nukentėjusiesiems buvo padaryta nusikalstamais veiksmais, būtina nustatyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visetą (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tarp šių sąlygų svarbu nustatyti ir tai, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra priežastiniu ryšiu susiję būtent su nuteistojo padaryta nusikalstama veika (CK 6.247 straipsnis). Apelianto tvirtinimu, šios bylos kontekste yra akivaizdu, kad nukentėjusiojo M. J. patirti sužalojimai nebuvo sąlygoti nuteistojo J. S. neteisėtų veiksmų. Bylos duomenys patvirtina, kad prieš M. J. smurtavo G. K.. Todėl apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas tenkino M. J. civilinį ieškinį, taip pat iš nuteistojo J. S. M. J. naudai priteisė turėtas teisinės pagalbos išlaidas. Atitinkamai teismas negalėjo, tenkindamas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl M. J. gydymo išlaidų atlyginimo, priteisti iš nuteistojo 1 878,65 Eur žalos atlyginimo. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
2.10. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajam A. K. priteistu žalos dydžiu. Atkreipiamas dėmesys, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. K. buvo visiškai neblaivus, apie nusikalstamos veikos padarymą jis nieko neprisimena, todėl A. K. nekilo dvasinių išgyvenimų. Ir teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis. Pažymima ir tai, kad teismas, priteisdamas A. K. neturtinės žalos atlyginimą, turėjo atsižvelgti į suformuotą kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015). Akcentuojama ir tai, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, lengvinančiomis aplinkybėmis laikomas veikos padarymui įtakos turėjęs provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Šios bylos aplinkybės liudija, kad nukentėjusysis A. K. buvo visiškai girtas, kaltinamojo ir nukentėjusiojo draugai aiškinosi santykius bare lenkdami rankas. Nukentėjusiojo būsena, jo elgesys iš dalies išprovokavo konfliktą ir nusikalstamos veikos padarymą. Nurodytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės sudaro pagrindą mažinti nukentėjusiajam A. K. skundžiamu nuosprendžiu priteistos žalos dydį (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliaciniame skunde daugiausia dėmesio skiriama, pažymėtina, aukštesniojo teismo panaikintoje Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartyje nustatytoms aplinkybėms, t. y. teigiama, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartyje padaryta išvada, jog šioje byloje kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą. Teisiamojo posėdžio metu duoti kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai neginčijamai liudija, kad nukentėjusiuosius sumušė ne vienas kaltinamasis, t. y. kad nukentėjusiuosius mušė mažiausiai dar vienas asmuo. Pažymima, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartimi konstatuota, jog teisiamojo posėdžio metu duoti kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra prieštaraujantys, nenuoseklūs, iš jų neįmanoma susidaryti visos veiksmų sekos įvykio metu. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartį panaikino, sprendė, kad byla prokurorei grąžinta nepagrįstai, tačiau aukštesnysis teismas nenurodė, kad pirmosios instancijos teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartyje nurodytos kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaringumas, nenuoseklumas ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog nukentėjusiuosius mušė ne tik J. S., bet ir kiti asmenys, būtų neteisingos. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas J. S. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinęs abejonių ir prieštaravimų tarp kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų.
7. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-319/2014 ir kt.).
8. BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Pažymėtina, kad byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139/2006, 2K-487/2010).
Žemesnės instancijos teismas
9. Nors Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartyje buvo padaryta išvada, kad šioje byloje kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą, tačiau, pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi konstatavo, jog byla prokurorei grąžinta nepagrįstai, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartį panaikino nustatęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kadangi kaltinamajame akte yra pateiktas J. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas, nurodant padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga, pasisakyta dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto bei BK 284 straipsnio dispoziciją (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2020 m. spalio 13 d. teisiamajame posėdyje, prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, teisėjai uždavus klausimą, ar kaltinamasis suprato, kuo kaltinamas, ir ar prisipažįsta kaltu, kaltinamasis J. S. patvirtino, kad suprato, kuo yra kaltinamas, kaltu prisipažino iš dalies ir sutiko duoti parodymus po liudytojų apklausos (t. 4, b. l. 102). 2021 m. birželio 16 d. teisiamajame posėdyje J. S. savo kaltę pripažino iš dalies (t. 4, b. l. 169–170). Analogiškai ir po to, kai Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi buvo panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartis ir byla perduota nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, 2021 m. spalio 1 d. teisiamajame posėdyje kaltinamasis J. S. patvirtino, kad suprato, kuo yra kaltinamas, kaltu prisipažino iš dalies, t. y. prisipažino, kad mušė A. K., nurodė, kad parodymus yra jau davęs (t. 5, b. l. 56). Ir šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistajam J. S. buvo aišku, dėl kokių veiksmų jam pareikšti kaltinimai ir nagrinėjama byla, kokia kaltinimų esmė ir panašiai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi panaikindamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. liepos 2 d. nutartį, pažymėjo ir dėl įrodymų vertinimo, t. y. kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, ar jie prieštaringi, nuoseklūs, taip pat ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių nevertino iš viso, ir aiškiai nurodė, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio būtent baigiamąjį aktą, prerogatyva (BPK 20 straipsnis).
10. Šiuo atveju pažymėtina, kad atlikus ikiteisminiame tyrime visus būtinus procesinius veiksmus, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė R. Girgždutaitienė 2019 m. lapkričio 14 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo įtariamiesiems M. M., G. K. bei A. I., nesurinkus pakankamai jų kaltės duomenų (t. 3, b. l. 18–29). Šis nutarimas yra įsiteisėjęs. Atkreipiamas dėmesys, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, prokuroro teisė priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (BPK 170 straipsnio 4 dalis). Ir šis prokuroro sprendimas savaime neapriboja galimybės išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir nesuvaržo įtariamojo, kaltinamojo teisės į gynybą. Ir šiuo atveju aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu byloje nesurinkta pakankami duomenų kitų įtariamųjų kaltei pagrįsti, visiškai neeliminuoja nuteistojo J. S. kaltės dėl konkrečiai jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
11. Pažymėtina, kad teisme ši byla buvo nagrinėjama tik dėl nuteistojo J. S., ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai rodo, kad jis nesutinka būtent su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis (kaltinamasis) dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažįsta kaltės ar ją pripažįsta tik iš dalies, nepatvirtina deklaratyvaus nuteistojo gynėjo teiginio apie kaltinamojo akto trūkumus. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis aktas šioje byloje neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai suvaržė nuteistojo teisę į gynybą ar, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įvertinti byloje surinkti įrodymai.
12. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, t. y. teismas net nesiėmė realių veiksmų tam, kad pašalintų kilusias abejones ir byloje dalyvaujančių asmenų parodymų prieštaravimus, todėl įrodymus vertino nesilaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 20 straipsnis). Gynėjo teigimu, teisiamajame posėdyje duoti J. S., nukentėjusiojo D. S. ir liudytojų E. B., D. U. parodymai, 2019 m. birželio 6 d. apžiūros protokole užfiksuota vaizdo įrašų peržiūra iš įvykio vietos parodo, kad nukentėjusiuosius mušė dar bent vienas asmuo.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir nepatikrino byloje surinktų duomenų. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusieji ir liudytojai pakartotinai teisiamajame posėdyje apklausti nebuvo, jų parodymai, duoti pirmiau teisiamajame posėdyje, buvo perskaityti ir ištirti vadovaujantis BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka (276 straipsnio 5 dalis). 2021 m. spalio 1 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis J. S. parodymus duoti atsisakė, nurodė, kad jis parodymus teismui jau yra davęs, todėl buvo perskaityti jo parodymai, duoti 2021 m. birželio 16 d. teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 168–178), jis duotus parodymus patvirtino, į klausimus atsakyti nesutiko (t. 5, b. l. 56, 57). Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistojo J. S. gynėjas advokatas R. Skėrys pats tvirtino, kad teismas jau apklausė visus asmenis, buvo išnaudota galimybė užduoti apklausiamiems asmenims klausimus, kad visos aplinkybės yra ištirtos ir nukentėjusiųjų ir liudytojų pakartotinai apklausti nereikia, sutiko, kad jų parodymai būtų perskaityti ir ištirti BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka. Gynėjas pats teigė, kad dar kartą apklausti asmenis yra netikslinga, nes asmenys apklausiami dar kartą kaip tik supainiotų kokias nors aplinkybes (t. 5, b. l. 57). Ir šiuo atveju aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to norėjo nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, kad nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų.
15. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad konfliktas įvyko tarp dviejų kompanijų asmenų, kad vieni kitiems smūgiavo, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės R. Girgždutaitienės 2019 m. lapkričio 14 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo įtariamiesiems M. M., G. K. bei A. I., nesurinkus pakankamai jų kaltės duomenų (t. 3, b. l. 18–29), tačiau tai nereiškia, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos nukentėjusiesiems M. J. ir A. K. sužalojimų padarymo aplinkybės ir sužalojimus padaręs asmuo. Pažymėtina, kad byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustatyta ir skundžiamu nuosprendžiu J. S. nuteistas už jo suduotus nukentėjusiesiems M. J. ir A. K. konkrečius smūgius, t. y. už tai, kad konflikto metu J. S. kumščiu sudavė M. J. į veidą, po to šiam nukritus ant grindinio, vieną kartą spyrė gulinčiam M. J. į galvą, padarydamas jam veido sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, dvigubu apatinio žandikaulio lūžimu dešiniajame kampe ir kairiajame kaklelyje, ir tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė M. J. sveikatą. Taip pat, kad konflikto metu J. S. kumščiu sudavė A. K. į veidą, o šiam nukritus veidu žemyn ant grindinio, apžergė A. K. per liemenį ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius jam į pakaušį, rankomis sugriebęs už plaukų ne mažiau kaip 10 kartų daužė A. K. galvą į grindinį, tuo padarydamas A. K. nosies kaulų lūžimą, ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Tai yra, šiuo atveju byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiesiems M. J. ir A. K. padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai ne dėl kitų asmenų, bet būtent dėl nuteistojo J. S. jiems suduotų smūgių.
Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam M. J.
16. Apeliaciniame skunde įrodinėjant nuteistojo J. S. nekaltumą dėl nukentėjusiajam M. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė J. S. apkaltinamąjį nuosprendį nesistengdamas nustatyti tikrųjų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei kaltų asmenų, bylos duomenimis nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį M. J. smurtavo G. K..
17. 2021 m. birželio 16 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis J. S. tvirtino, kad jis nebuvo prisilietęs prie M. J., buvo susirėmęs tik su A. K. (t. 4, b. l. 169–170). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. S. taip pat neigė mušęs M. J. (t. 3, b. l. 73–74, 80–81, 88–89). Tačiau tokius nuteistojo J. S. parodymus paneigia ne tik nukentėjusiojo M. J. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.
18. Pažymėtina, kad nukentėjusysis M. J. jau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas apibūdino visus keturis vaikinus, parodė, kad jam ir jo draugams buvo smūgiuojama į viršutines kūno dalis, kad jis ranka buvo prisidengęs galvą, todėl smūgių išvengė, taip pat, kad jis buvo pastumtas, ir aiškiai parodė, kad jis nukrito ant grindinio bei prarado sąmonę būtent po to, kai jam vienas iš vaikinų kumščiu trenkė stiprų smūgį į dešinįjį žandikaulį (t. 2, b. l. 3–4).
19. Iš 2019 m. balandžio 18 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis M. J. iš bendrų veido bruožų atpažino J. S., kaip asmenį, kuris užpuolė jį ir jo draugus, iš jam pateiktos nuotraukos negalėjo nurodyti, kokiu numeriu jį nurodė apklausoje (t. 2, b. l. 15–19). Kitame 2019 m. balandžio 18 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad M. J. iš bendrų veido bruožų atpažino M. M. kaip asmenį, kuris jam sudavė smūgį į žandikaulį, ir jis nukrito ant grindinio bei prarado sąmonę (t. 2, b. l. 25). Tačiau papildomos apklausos metu nukentėjusysis M. J. parodė, kad asmens parodymo iš nuotraukos metu atpažindamas vaikiną, kuris jam sudavė į žandikaulį, apsiriko, nurodė ne tą vaikiną (t. 2, b. l. 39). Iš dar vieno 2019 m. balandžio 18 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis M. J. iš bendrų veido bruožų atpažino G. K., kuris su trimis draugais užpuolė jį ir jo draugus (t. 2, b. l. 27-31). Iš kito 2019 m. balandžio 18 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis M. J. iš bendrų veido bruožų atpažino A. I., kuris su trimis draugais užpuolė jį ir jo draugus (t. 2, b. l. 33–37).
20. Nukentėjusysis M. J. akistatos su G. K. metu parodė, kad jam į žandikaulį smūgiavo G. K.. G. K. teigė, kad jis M. J. nesmūgiavo, kad gatvėje jam kažkas iš kairės pusės smūgiavo į veido kairę pusę, po to jis nukrito ir prarado sąmonę (t. 2, b. l. 42–43). Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas G. K. parodė analogiškai (t. 4, b. l. 121).
21. Kaip matyti, nukentėjusysis M. J. atpažino visus keturis konflikte dalyvavusius vaikinus, tačiau iš jų neatpažino vaikino, kuris jam sudavė smūgį į žandikaulį.
22. 2020 m. spalio 13 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. J. parodė, kad atliekant asmens atpažinimą pagal nuotrauką, nuotraukos buvo nespalvotos, jose buvo 16 metų vaikai, t. y. įtariamieji nuotraukose buvo jaunesnio amžiaus nei konflikto metu, todėl jam buvo sunku iš bendrų bruožų atpažinti jam trenkusį į veidą asmenį. Nukentėjusysis M. J., teisiamajame posėdyje matydamas nuteistąjį J. S., patvirtino, kad būtent nuteistasis J. S. jam trenkė į veidą, pataikė kažkur į barzdą ir jis nuo smūgio nukrito, tada dar gavo spyrį į veidą. Atsipeikėjęs, iš įvykio vietos pasišalino, kad nebūtų dar blogiau. Nukentėjusysis M. J. taip pat parodė ir tai, kad jam kliuvo ir nuo kitų vaikinų, tačiau į krūtinę, kažkuris iš vaikinų jį pastūmė į krūtinę, tačiau jis nenukrito, bet kiti vaikinai jam į veidą nesudavė. J. S. įvykio metu buvo su juoda pūkine striuke (t. 4, b. l. 102–104).
23. Teisiamajame posėdyje nuteistasis J. S. patvirtino, kad įvykio metu jis buvo apsirengęs juodą striukę, tamsiai mėlynus džinsus ir apsiavęs „kedais“ (t. 4, b. l. 169). Pažymėtina, kad iš 2019 m. kovo 28 d. apžiūros protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad fotonuotraukose iš įvykio vietos vienas iš vaikinų užfiksuotas apsirengęs būtent juodos spalvos pūkine striuke ir mėlynos spalvos kelnėmis (t. 2, b. l. 69–74).
24. Pažymėtina, kad nukentėjusysis M. J. neneigė aplinkybės, kad jam kažkas iš vaikinų trenkė į krūtinę, pastūmė jį, tačiau nuo tokių veiksmų jis nenukrito ir tokie veiksmai jam sužalojimų nepadarė. Nukentėjusysis M. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškiai parodė, kad jis nukrito ant grindinio bei prarado sąmonę būtent po to, kai jam vienas iš vaikinų kumščiu trenkė stiprų smūgį į dešinįjį žandikaulį. Ir šiuo atveju, nors nukentėjusysis M. J. ikiteisminio tyrimo metu iš jam pateiktų nuotraukų jį sužalojusio asmens neatpažino, akistatos su G. K. metu nurodė, kad jį sužalojo G. K., o J. S. atpažino kaip asmenį, sudavusį jam smūgį į veidą bei spyrusį į veidą, kai jis nukrito ant grindinio, tik teisiamajame posėdyje, tačiau prieštaravimus dėl to, kuris būtent asmuo sužalojo M. J., pašalina įvykį mačiusio liudytojo E. B. nuoseklūs ir išsamūs parodymai, kuris visą įvykį stebėjo iš šalies.
25. 2020 m. spalio 27 d. teisiamajame posėdyje liudytojas E. B. parodė, kad įvykio metu jis nuo įvykio vietos 10-15 metrų atstumu sėdėjo automobilyje, dirbo pavėžėju. Kaltinamojo draugų kompanijoje buvo 4 asmenys. Vienoje kompanijoje asmenys buvo blaivesni, kitoje – visiškai girti. Blaiviųjų kompanija, kurioje buvo ir kaltinamasis, pradėjo konfliktą ir muštynes, o neblaiviųjų kompanija gynėsi. Liudytojas prisiminė, kad vienas nukentėjusysis gulėjo ant grindinio, o kaltinamasis daužė jo galvą į grindinį, vaizdas buvo kraupus, taip pat kitam nukentėjusiajam spyrė į galvą. Kadangi po įvykio praėjo daug laiko, liudytojas visų įvykio aplinkybių prisiminti negalėjo ir parodė, kad jis apie visas įvykio aplinkybes tiksliai parodė ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 117–121).
26. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo E. B. parodymų nustatyta, kad 2019 m. kovo 23 d., apie 3.20 val., jis teikė pavėžėjo paslaugas, sėdėjo automobilyje. Priekyje, maždaug už 20 metrų, prie baro „(duomenys neskelbtini)“ pastato kampo, (duomenys neskelbtini), pamatė einančias dvi – keturių ir trijų vyriškių kompanijas. Jie eidami vieni link kitų kažką šūkavo. Trijų vyriškių išvaizdos neįsidėmėjo, nes daugiau stebėjo keturis vyriškius, kadangi vienas iš jų mušė tris vyriškius. Pirmas vyriškis, kuris mušė, buvo apie 180-185 cm ūgio, apie 25-28 metų amžiaus, veidas pailgas, plaukai trumpai kirpti tamsūs, pamatęs galėtų atpažinti, nes stebėjo jo veiksmus. Jis buvo apsirengęs juodos spalvos trumpa pūkine striuke su „Nike“ logotipu, mėlynos spalvos džinsais. Antras vyriškis buvo 180-185 cm ūgio, apie 25-28 metų amžiaus, veido neįsidėmėjo, apsirengęs juodos spalvos ilga striuke, trečias vyriškis buvo 180-185 cm ūgio, apie 25-28 metų amžiaus, veido neįsidėmėjo, apsirengęs šviesiai pilkos ar rudos spalvos, medžiagine striuke, ketvirtas vyriškis buvo 180-185 cm ūgio, apie 25-28 metų amžiaus, veido neįsidėmėjo, apsirengęs šviesiai pilkos ar rudos spalvos pūkine striuke. Abi asmenų kompanijos priartėjo viena prie kitos ir pradėjo rankomis smūgiuoti vieni link kitų. Kas smūgiavo pirmas, nematė, viskas įvyko labai greitai. Matė, kad smūgiavo rankomis tiek iš vienos, tiek iš kitos kompanijos vyriškiai. Kai abi kompanijos pradėjo smūgiuoti, nematė, kad jie pataikytų vieni kitiems. Be to, trys vyriškiai iš pirmos kompanijos pasirodė girti, jų smūgiai ėjo į „orą“. Tada jis išlipo iš automobilio ir, stovėdamas šalia jų, žiūrėjo, kas vyksta toliau. Labai gerai matė, kaip pirmas vyriškis iš antros kompanijos, apsirengęs juodos spalvos „Nike“ striuke, kurį jis gali atpažinti, kumščiu sudavė vieną smūgį į viršutinę kūno dalį vyriškiui iš pirmos kompanijos. Minėtas vyriškis nenukrito. Tada pirmas vyriškis iš antros kompanijos prišoko prie antro vyriškio iš pirmos kompanijos ir kumščiu sudavė jam į galvą, po to vyriškis nukrito ant grindinio, jam gulinčiam vieną kartą spyrė į galvą. Vyriškis liko gulėti ant grindinio. Tada tas pats pirmas vyriškis iš antros kompanijos prišoko prie trečio vyriškio iš antros kompanijos ir kumščiu sudavė į galvą, po to jis nukrito ant grindinio, ant pilvo. Tada pirmas vyriškis iš antros kompanijos apsižergė nukritusį trečią vyriškį per juosmenį ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į pakaušį, po to abiem rankomis sugriebė vyriškiui už plaukų ir ne mažiau kaip 10 kartų daužė galvą veidu į grindinį. Kai pirmas vyriškis iš antros kompanijos daužė minėtus tris vyriškius, jo draugai stovėjo, žiūrėjo, nieko nedarė. Netrukus atvažiavo policijos pareigūnai. Vyriškio, kuris pirmas nukrito ant grindinio, jau nebuvo, kada ir kur jis nuėjo, nematė. O paskutinis vyriškis, kurį daužė ant grindinio, dar gulėjo ant jo, bandė keltis, tačiau jam nepavyko. Policijos pareigūnams nurodė pirmą vyriškį iš antros kompanijos kaip pagrindinį, kuris sudavė smūgius. Atpažinti galėtų tik pirmą vyriškį iš antros kompanijos (t. 2, b. l. 105–106).
27. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo nustatyta, kad liudytojas E. B. atpažino asmenį, fotonuotraukoje pažymėtą 5 numeriu, t. y. J. S., kuris vieną kartą smogė vienam vyriškiui, paskui vieną kartą smogė kitam vyriškiui, kuris po smūgio nuvirto ant žemės, ir vieną kartą jam spyrė į galvą bei trečiam vyriškiui smogė į galvą, po to jam nuvirtus, jis jį apžergė ir keletą kartų sudavė bei daug kartų, suėmęs jo galvą, trenkė į grindinį (t. 2, b. l. 109–114).
28. Iš aptartų liudytojo E. B. parodymų nustatyta, kad liudytojas E. B. buvo visiškai pašalinis asmuo, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad jis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį J. S. ar kurį kitą asmenį. Pažymėtina, kad liudytojas įvykį matė iš nedidelio atstumo, iš esmės stovėdamas šalia, jis parodė, kad konfliktas kilo tarp dviejų kompanijų, vienoje iš jų buvo keturi blaivesni, o kitoje trys stipriai neblaivūs vaikinai. Pažymėtina, kad liudytojas stebėjo būtent keturių vyriškių kompaniją ir būtent tą vyriškį, kuris vienas mušė tris vyriškius. Liudytojas nurodė, kaip buvo apsirengę visi keturi vaikinai, juos apibūdino, tačiau įsidėmėjo būtent vieno vaikino veidą, kuris buvo apsirengęs juodos spalvos trumpa pūkine striuke su „Nike“ logotipu ir mėlynos spalvos džinsais, nes būtent šis vaikinas, kaip liudytojas jį įvardijo – pirmas vyriškis iš antros kompanijos – sudavė smūgius visiems trims vaikinams iš kitos kompanijos. Liudytojas E. B. apklausos metu iš karto parodė ir tai, kad būtent šį vaikiną galėtų atpažinti ir, kaip nustatyta, liudytojas atpažino J. S., atpažinimo metu dar kartą analogiškai nurodė ir jo atliktus smurtinius veiksmus. Pažymėtina, kad liudytojas matė, jog iš abiejų kompanijų vaikinai iš pradžių smūgiavo rankomis, bet jis nematė, kad jie pataikytų vieni kitiems. Tačiau liudytojas, kaip pats pažymėjo, labai gerai matė ir išsamiai parodė būtent pirmo vyriškio, t. y., kaip jau nustatyta, J. S. smurtinius veiksmus, t. y. kad J. S. iš pradžių kumščiu sudavė vieną smūgį į viršutinę kūno dalį vyriškiui iš pirmos kompanijos, tačiau vyriškis nenukrito, po to prišoko prie antro vyriškio iš pirmos kompanijos ir kumščiu sudavė į galvą bei vyriškis nukrito ant grindinio, o gulinčiam vieną kartą dar spyrė į galvą ir vyriškis liko gulėti ant grindinio, tada prišoko prie trečio vyriškio iš antros kompanijos ir kumščiu sudavė į galvą, o šiam nukritus ant grindinio, ant pilvo, apsižergė jį per juosmenį ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į pakaušį, po to abiem rankomis sugriebė vyriškiui už plaukų ir ne mažiau kaip 10 kartų daužė galvą veidu į grindinį. Taip pat liudytojas matė, kad, kai pirmas vyriškis (J. S.) iš antros kompanijos daužė minėtus tris vyriškius, jo draugai stovėjo, žiūrėjo ir nieko nedarė. Pažymėtina, kad liudytojas E. B., atpažindamas J. S. akcentavo, kad būtent tas pats asmuo mušė ir A. K., ir jis atpažino būtent J. S., kaip asmenį, kuris įvykio vietoje vieną kartą smogė vienam vyriškiui, paskui vieną kartą smogė kitam vyriškiui (M. J.), kuris po smūgio nuvirto ant žemės, ir vieną kartą jam spyrė į galvą bei trečiam vyriškiui (A. K.) smogė į galvą, po to jam nuvirtus, jis jį apžergė ir keletą kartų sudavė bei daug kartų, suėmęs jo galvą, trenkė į grindinį. Ir šiuo atveju dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas E. B. parodė, jog nukentėjusiajam M. J. smūgius sudavė būtent tas pats asmuo, kurį gerai įsidėmėjo, kuris buvo apžergęs A. K., ir trankė jo galvą į grindinį, o aplinkybę, kad būtent J. S. buvo apžergęs nukentėjusįjį A. K., teisiamajame posėdyje parodė ir liudytojai A. I., M. M. ir D. U. (t. 4, b. l. 120–121, 119–120, 168–178). Aptarti liudytojo E. B. parodymai visiškai patvirtina paties nukentėjusiojo M. J. ne tik teisiamajame posėdyje, bet jau ikiteisminio tyrimo metu duotus neprieštaringus parodymus dėl to, kad jis nugriuvo ant grindinio būtent po suduoto smūgio į žandikaulį, kad jį sužalojo būtent vienas asmuo. Ir šių nustatytų aplinkybių visuma visiškai nesudaro jokio pagrindo abejoti tuo, kad būtent nuteistasis J. S. trenkė M. J. į veidą, ir jis nuo smūgio nukrito, tada dar gavo spyrį į galvą. Ir šiuo atveju nekelia abejonių tai, kad M. J. patirti sužalojimai buvo sąlygoti būtent nuteistojo J. S. nusikalstamų veiksmų. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G 1022/2019 (03) konstatuotas M. J. nesunkus sveikatos sutrikdymas būtent dėl apatinio žandikaulio lūžimo (t. 1, b. l. 94–95), o šio sužalojimo padarymo mechanizmas atitinka nustatytas faktines įvykio aplinkybes.
Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. K.
29. Apeliaciniame skunde neneigiama, kad specialisto išvadoje Nr. G 1025/2019(03) nurodyti nukentėjusiojo A. K. sužalojimai galėjo būti padaryti, kaip parodė nuteistasis J. S., jam su A. K. susistumdžius, abiem nugriuvus, ir nuteistajam laikant A. K. prispaudus prie asfalto, bet ne daužant A. K. galvą, nes, jei nuteistasis būtų daužęs A. K. galvą į grindinį, sužalojimų mastas būtų buvęs kur kas didesnis. Apelianto teigimu, teismas nevertino A. K. padarytų sužalojimų masto, kad bylos duomenimis nustatyta, jog A. K. mušė mažiausiai dar vienas asmuo.
30. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. K. parodė, kad jis dėl girtumo įvykio aplinkybių neprisimena visiškai ( t. 4, b. l. 100–106, t. 5, b. l. 58).
31. 2021 m. birželio 16 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis J. S. parodė, kad įvykio metu A. K. jam trenkė galva į nosį, jie susirėmė, susistumdė su nukentėjusiuoju A. K. ir abu nukrito. A. K. labai blaškėsi, šūkavo, todėl jis laikė A. K. prirėmęs prie asfalto, tačiau neigė trankęs A. K. galvą į grindinį (t. 4, b. l. 169–170).
32. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. I. taip pat parodė, kad J. S. buvo tik užsigulęs nukentėjusįjį A. K. ir neleido jam keltis, tikslių smūgių jis nematė, nes buvo apie 8 metrų atstumu, buvo blogas apšvietimas, tamsu, be to, jis buvo išgėręs alaus (t. 4, b. l. 120–121). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. I. parodė, kad J. S. ne tik laikė apsižergęs veidu į grindinį gulintį nukentėjusįjį, bet ir tai, kad bandant nukentėjusiajam keltis, J. S. jį paspausdavo žemyn, ir galėjo būti, kad nukentėjusysis trenkdavosi veidu į grindinį (t. 3, b. l. 7–8).
33. Teisiamajame posėdyje liudytojas M. M. parodė, kad matė, jog nuteistasis J. S. buvo atsigulęs ant nukentėjusiojo A. K., bet, jo teigimu, jo nedaužė. Nukentėjusiojo veidas lyg ir buvo sužalotas. Jis bandė atitraukti J. S. nuo nukentėjusiojo (t. 4, b. l. 119–120). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. M., nors ir neparodė tiesiogiai, kad J. S. trankė A. K. galvą į grindinį, taip akivaizdžiai siekdamas sušvelninti draugo J. S. padėtį, tačiau iš jo parodymų nustatyta, kad J. S. buvo apsižergęs nugriuvusį A. K., jį laikė ir purtė, pakeldamas aukštyn, žemyn. A. K. veidas buvo kruvinas, J. S. prašė, kad šis paleistų A. K. (t. 2, b. l. 178–179). Pažymėtina, kad aplinkybės, jog M. M. prašė paleisti J. S., ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje neneigė ir nuteistasis J. S. (t. 3, b. l. 80–81, t. 4, b. l. 169–170).
34. Aplinkybę, kad nuteistasis J. S. daužė nukentėjusiojo A. K. galvą į grindinį, o kartu ir ikiteisminio tyrimo metu duotus A. I. ir M. M. parodymus dėl šios aplinkybės patvirtina teisiamajame posėdyje duoti liudytojo D. U. parodymai, t. y. liudytojas D. U. aiškiai parodė, kad nuteistasis J. S. daužė nukentėjusiojo galvą į grindinį, akcentavo, kad tai nebuvo nukentėjusiojo spaudimas į grindinį (t. 4, b. l. 168–178). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo D. U. parodymų nustatyta, kad vyriškis, apsirengęs tamsia pūkine striuke, ranka sudavė kitam vyriškiui (A. K.), po smūgio nukentėjusiajam nugriuvus, jį apsižergė ir daužė jo galvą kumščiais, paėmęs už viršutinės kūno dalies rūbų nukentėjusįjį pakeldavo ir vėl dauždavo jį į grindinį, kol priėjęs pašalinis asmuo jį patraukė nuo gulinčiojo (t. 2, b. l. 128–129). Tokius liudytojo D. U. parodymus dėl to, kad nuteistasis J. S. trankė nukentėjusiojo galvą į grindinį iki tol, kol pašalinis asmuo, t. y., kaip nustatyta, M. M. patraukė J. S. nuo nukentėjusiojo, patvirtino ir pats M. M., šios aplinkybės, kaip jau aptarta, nepaneigė ir pats nuteistasis.
35. Tai, kad nuteistasis J. S. trankė nukentėjusiojo A. K. galvą į grindinį, patvirtina ir išsamiai jau aptarti 25, 26 punktuose liudytojo E. B. parodymai. Dar kartą pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytojas E. B. negalėjo prisiminti visų aplinkybių, tačiau gerai prisiminė, jo teigimu, kraupų vaizdą, kaip nuteistasis J. S. daužė gulinčio ant grindinio nukentėjusiojo galvą į grindinį (t. 4, b. l. 117–121), o ikiteisminio tyrimo metu išsamiai parodė, kad nuteistajam J. S. sudavus nukentėjusiajam į galvą, jis nukrito ant grindinio, ant pilvo, tada J. S. apsižergė nukritusį nukentėjusįjį per juosmenį ir kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip 5 smūgius į pakaušį, po to abiem rankomis sugriebė vyriškiui už plaukų, ir ne mažiau kaip 10 kartų daužė galvą veidu į grindinį. Be to, parodė ir tai, kad tuo metu J. S. draugai stovėjo, žiūrėjo ir nieko nedarė (t. 2, b. l. 105–106). Pažymėtina, kad liudytojo E. B. parodymai dėl nukentėjusiajam A. K. suduotų smūgių ir jų eiliškumo, visiškai sutampa ir su liudytojo D. U. parodymais. Akcentuotina, kad liudytojas E. B. nuteistąjį J. S. atpažino ir iš jam pateiktų fotonuotraukų, patvirtino, kad būtent J. S. smogė nukentėjusiajam į galvą, po to jam nuvirtus, jis jį apžergė ir keletą kartų sudavė bei daug kartų, suėmęs jo galvą, trankė į grindinį (t. 2, b. l. 109–114).
36. Tai, kad nuteistasis J. S. buvo apsižergęs A. K. ir daužė A. K. galvą, teisiamajame posėdyje patvirtino ir nukentėjusysis D. S. (t. 4. b. l. 100–106).
37. Pažymėtina, kad liudytojas R. J. pats muštynių nematė, tačiau iš jo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų nustatyta, kad jam išėjus į lauką, pašalinis asmuo – taksi vairuotojas parodė į vaikiną, apsirengusį tamsios spalvos pūkine striuke, ir pasakė, kad šis jaunuolis gulinčio vyriškio (A. K.) galvą daužė į grindinį (t. 2, b. l. 121–122). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. I. parodymų nustatyta, kad atvykus policijos pareigūnams ir priėjus prie sužeistojo A. K. bei nuteistojo J. S., kažkas iš aplinkinių nurodė būtent J. S., kaip asmenį, sumušusį A. K. (t. 4, b. l. 120–121).
38. Aptarti parodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis J. S. po to, kai sudavė nukentėjusiajam A. K. smūgius į veidą ir šis nukrito ant grindinio, ne tik laikė A. K. prispaudęs prie grindinio, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tačiau ir daužė jo galvą į grindinį. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. S. ir pats parodė, kad jis ne tik sudavė kumščiais A. K. į galvą, ir A. K. nuo smūgių nugriuvo ant grindinio, bet ir apsižergęs jį per juosmenį, sugriebęs už pečių, spaudė A. K. į grindinį, matė, kad A. K. atsitrenkia veidu į grindinį, pats parodė ir tai, jog A. K. tokiu būdu atsitrenkė veidu į grindinį ne daugiau kaip penkis kartus. Po to priėjo M. M. ir pasakė paleisti A. K., nes A. K. nuo veido lašėjo kraujas. Tokie nuteistojo J. S. parodymai visiškai neprieštarauja ir liudytojo E. B. parodymams dėl to, kad būtent nuteistajam J. S. sudavus nukentėjusiajam į galvą, jis nukrito ant grindinio, tada J. S. apsižergė nukritusį nukentėjusįjį ir, be kita ko, daužė jo galvą veidu į grindinį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis J. S. ir pats neparodė, kad A. K. smūgius būtų sudavęs ir kitas asmuo. Priešingai, iš nuteistojo parodymų nustatyta, kad jis, neva gindamasis nuo A. K., jam sudavė smūgius į veidą, būtent nuo jo smūgio A. K. nugriuvo ant grindinio, ir jam nugriuvus, trankė jo galvą į grindinį (t. 3, b. l. 80–81).
39. Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad tarp nuteistojo J. S. suduotų smūgių ir nukentėjusiajam A. K. specialisto išvadoje Nr. G 1025/2019(03) nustatytų sužalojimų – hematomos ir nosies kaulų lūžio, sukėlusio nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 89), yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje konstatuota, kad A. K. sužalotas mažiausiai vienu ar dviem smūgiais, tačiau tai nereiškia, kad A. K., kaip nustatyta bylos duomenimis skundžiamame nuosprendyje, nebuvo suduota ir daugiau smūgių. Nuteistasis J. S. ir pats pripažino, kad sudavė smūgius A. K. į veidą, neabejotinai nustatyta ir aplinkybė, kad A. K. veidas buvo trankomas į grindinį, kaip jis pats nurodė, kad ne daugiau kaip penkis kartus, todėl nekyla jokios abejonės, kad būtent dėl nuteistojo J. S. smurtinių veiksmų nukentėjusiajam A. K. lūžo nosies kaulai, ir dėl to jam buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo
40. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su skundžiamu nuosprendžiu, teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015). Pažymėtina, kad nurodomose kasacinio teismo nutartyse aptariamos būtinosios ginties sąlygos (BK 28 straipsnis), kad bet kokiu atveju teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos, kad teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis, jei kėsinimasis pasibaigęs, o kaltininkas galėjo ir turėjo tai suvokti. Aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir panašiai, yra reikšmingos nustatant būtinosios ginties situaciją.
41. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusysis A. K. apskritai būtų puolęs nuteistąjį J. S., ir šiam būtų reikėję gintis.
42. Teisiamajame posėdyje nuteistasis J. S. teigė, kad A. K. pirmasis jam trenkė galva į nosį, po to jie stumdėsi ir abu nugriuvo, jis laikė A. K., kad šis neatsikeltų nuo grindinio (t. 4, b. l. 169–170). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. M. taip pat parodė, kad matė, kaip J. S. stovėjo su vyriškiu iš nukentėjusiųjų kompanijos tiesiog surėmę kaktas, kad vyriškis stipriai pastūmė J. S., tada J. S. žengė prie vyriškio ir jie susikibo bei nugriuvo (t. 2, b. l. 178–179). Tačiau tokie M. M. parodymai nesutampa net su paties nuteistojo J. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių nustatyta, kad, J. S. teigimu, A. K. jam trenkė galva į kaktą, o jis gindamasis sudavė A. K. į vieną ir į kitą galvos puses, o po smūgių A. K. sukniubo ant grindinio (t. 3, b. l. 88–89). Pažymėtina, kad šiuo atveju paties nuteistojo J. S. teisiamajame posėdyje duoti parodymai nesutampa su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurio metu jis pripažino sudavęs smūgius A. K. į galvą, nuo kurių A. K. nugriuvo ant grindinio. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje M. M., apklaustas jau kaip liudytojas, patvirtino, kad jis nematė, ar kas nors sudavė smūgius J. S. (t. 4, b. l. 120–121). Šiuo atveju nenustatyta ir jokių kūno sužalojimų J. S.. Todėl šiuo atveju nėra jokių patikimų nuteistojo J. S. parodymus patvirtinančių duomenų, kad A. K. pirmasis jam sudavė smūgį kakta į nosį. Priešingai, iš jau aptartų liudytojo E. B. parodymų, kuris įvykio aplinkybes stebėjo iš arti ir nebuvo nė vienos šalies pažįstamas asmuo, nustatyta, kad būtent nuteistasis J. S. iš pradžių prišoko prie nukentėjusiojo M. J. ir kumščiu sudavė jam į galvą bei gulinčiam vieną kartą spyrė į galvą, o po to iš karto prišoko prie nukentėjusiojo A. K. ir kumščiu sudavė jam į galvą, o A. K. nukritus, apsižergė jį per juosmenį ir toliau mušė kumščiu, daužė jo galvą veidu į grindinį (t. 2, b. l. 105–106). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusiajam A. K. nuo smūgių nugriuvus ant grindinio, J. S. ne pasitraukė, bet ir toliau jį mušė kumščiais bei trankė jo galvą į grindinį iki tol, kol liudytojas M. M. neatitraukė jo nuo gulinčio A. K., kuriam nuo veido lašėjo kraujas. Šią aplinkybę patvirtino ne tik liudytojas M. M., bet ir nuteistasis J. S., taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. I., parodydamas, jog A. M. nubėgo stabdyti J. S., kai šis spaudė žemyn A. K. veidą į grindinį, galbūt iš inercijos jį ir daužė (t. 3, b. l. 7–8). Ir šiuo atveju aptartos aplinkybės neabejotinai parodo, kad nuteistasis J. S. buvo labai agresyviai nusiteikęs, o jo smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į A. K. tiesiog dėl buvusios agresijos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad A. K. buvo labai stipriai neblaivus, jam nustatytas net 3,08 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 89), todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad A. K. reakcija buvo stipriai sulėtėjusi, juolab po gautų smūgių į galvą ir nukritus ant grindinio, todėl akivaizdu, kad J. S. iš nukentėjusiojo A. K. joks realus pavojus negrėsė. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo D. S. parodymų nustatyta, kad nukentėjusysis A. K. visada būna ramus, nėra konfliktiškas (t. 4, b. l. 104–106). Analogiškai A. K. charakterizavo ir nukentėjusysis M. J. (t. 4, b. l. 102–104). D. S. parodė, kad nuteistojo J. S. kompanijos vaikinai pradėjo provokuoti konfliktą jau bare, todėl jis paėmė striukes ir su M. J. bei A. K. ėjo išėjimo link. Pakeliui paprašė baro „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo sulaikyti kitos kompanijos vaikinus, nes jie buvo agresyviai nusiteikę ir jis bijojo būti užpultas (t. 4. b. l. 100–106). Pažymėtina, kad nukentėjusiojo D. S. parodymus dėl to, kad būtent J. S. kompanija buvo agresyviai nusiteikusi jau bare, visiškai patvirtina tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo R. J. parodymai, iš kurių nustatyta, kad išeinant iš baro, vienas iš nukentėjusiųjų paprašė prilaikyti jaunuolius, nes jie buvo agresyvūs. Jaunuoliai norėjo išeiti iš paskos, tačiau, matydamas, kad jie nusiteikę agresyviai, neleido eiti jiems iš paskos, laukė kelias minutes, kol jie nueis, ir tik tada išleido agresyviai nusiteikusius jaunuolius (t. 2, b. l. 121–122, t. 4, b. l. 143–145).
43. Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo susidariusi būtinosios ginties situacija ir nuteistasis J. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Priešingai, šiuo atveju net nenustatyta, kad nukentėjusysis A. K. mušėsi, nes J. S. jam sudavė smūgius į galvą ir jis nugriuvo ant grindinio, o jį nugriuvusį ant grindinio J. S. brutaliai mušė toliau. Ir šiuo atveju, atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde remiamasi ir kasacinio teismo praktika, kad muštynėse abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų.
44. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, lengvinančia aplinkybe laikomas veikos padarymui įtakos turėjęs provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teigiama, kad šios bylos aplinkybės liudija, kad nukentėjusysis A. K. buvo visiškai girtas, kaltinamojo ir nukentėjusiojo draugai aiškinosi santykius bare lenkdami rankas. Nukentėjusiojo būsena, jo elgesys iš dalies išprovokavo konfliktą ir nusikalstamos veikos padarymą.
45. Pasisakant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės, pažymėtina, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimąjį giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-21-942/2016).
46. Nagrinėjamu atveju tiek nuteistojo J. S., liudytojų M. M., A. I., G. K., tiek ir nukentėjusiųjų M. J. bei D. S. parodymai nepaneigia to, kad įvykio naktį bare buvo lenkiamos rankos, visi buvo daugiau ar mažiau neblaivūs, tarp dviejų asmenų grupių įvyko konfliktas, tačiau nė vienas iš asmenų negalėjo tiksliai nurodyti konflikto priežasties. Nukentėjusysis A. K. buvo stipriai neblaivus, todėl įvykio aplinkybių neprisiminė. Šiuo atveju, nuteistojo J. S. teigimu, nukentėjusieji dar norėjo lenkti rankas, o jo draugai nebenorėjo, nukentėjusieji išėjo į lauką, o jie toliau gėrė alų. Liudytojas M. M. parodė, kad baigę lenkti rankas, išsiskirstė, toliau gėrė alų. Liudytojas A. I. teigė, kad G. K. sukonfliktavo su rankų lenkimo priešininku, tada abi kompanijos susipyko tarpusavyje, o jau lauke, būtent jų kompanija priėjo prie nukentėjusiųjų tam, kad paklaustų, kas jiems nepatiko bare. Liudytojas G. K. parodė, kad konfliktas įvyko tiesiog dėl to, kad visi buvo išgėrę. Nukentėjusysis M. J. iš esmės nesuprato, dėl kokios priežasties abi pusės pradėjo konfliktuoti, J. S. kompanija buvo nusiteikusi agresyviai, šaukė „ateikit čia“. Nukentėjusysis D. S. parodė, kad bare konfliktą pradėjo provokuoti nuteistojo J. S. kompanijos vaikinai, todėl jis paėmė striukes ir su M. J. bei A. K. ėjo išėjimo link. Pakeliui paprašė baro „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo sulaikyti kitos kompanijos vaikinus, nes jie buvo agresyviai nusiteikę. Ir kaip jau aptarta, tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo R. J. parodymai patvirtina nukentėjusiojo D. S. parodymus, kad išeinant iš baro, jis prašė neišleisti nuteistojo ir jo draugų, parodė, kad jaunuoliai norėjo išeiti iš paskos, tačiau, matydamas, kad jie nusiteikę agresyviai, neleido eiti jiems iš paskos, laukė kelias minutes, kol jie nueis, ir tik tada išleido agresyviai nusiteikusius jaunuolius.
47. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju konfliktas bare įvyko dėl menkavertės priežasties. Pažymėtina, kad pats nuteistasis J. S. neparodė, kad jis būtų buvęs kaip nors išprovokuotas A. K. nusikalsti. Priešingai, kai prasidėjo konfliktas, visi trys nukentėjusieji pirmieji išėjo iš baro nuo agresyviai nusiteikusių nuteistojo kompanijos vaikinų. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje tiek nukentėjusieji, tiek ir nuteistasis bei liudytojai M. M., A. I., G. K. buvo apsvaigę nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos konfliktinei situacijai kilti bare. Tačiau bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusysis A. K. elgėsi provokuojančiai ar rizikingai, t. y. sąmoningai ar neatsargiai skatino nuteistąjį pradėti prieš jį nusikalstamą veiką.
48. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad J. S. tyčia, rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, dėl chuliganiškų paskatų – dėl menkavertės dingsties ir elgdamasis įžūliai, matant pašaliniams asmenims, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nesunkiai sužalojo M. J. ir A. K. bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, jo nusikalstami veiksmai kvalifikuoti tinkamai bei jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį pagrįstai ir teisėtai. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam M. J.
49. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu neginčijami priteistų turtinės ir neturtinės žalų dydžiai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju prievolė atlyginti žalą perkelta tik nuteistajam J. S., nors bylos duomenimis nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį M. J. smurtavo ir kiti asmenys. M. J. patirti sužalojimai nebuvo sąlygoti nuteistojo J. S. neteisėtų veiksmų, civilinį ieškinį nukentėjusysis M. J. reiškė G. K.. Todėl apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria teismas tenkino M. J. civilinį ieškinį, taip pat iš nuteistojo J. S. M. J. naudai priteisė turėtas teisinės pagalbos išlaidas, taip pat tenkino Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl M. J. gydymo išlaidų atlyginimo.
50. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam (ar už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims) atlyginti patirtą žalą. Toks ieškinys pareiškiamas paduodant jį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir, kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą bei dydį, ir išsprendžia priimdamas nuosprendį (BPK 109, 113, 115 straipsniai, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas).
51. Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017, 2K-7-648/2019). Taigi priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, leidžia nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017, 2K-7-648/2019).
52. Byloje nukentėjusysis M. J. pateikė 2020 m. rugpjūčio 3 d. civilinį ieškinį nuteistajam J. S., t. y. tinkamam atsakovui, ir, jį pripažinus kaltu, prašė iš jo priteisti atitinkamų dydžių turtinę ir neturtinę žalas (t. 4, b. l. 58–61).
53. Įvertinus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad M. J. sužalojimai, būtent dėl kurių M. J. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo sąlygoti būtent nuteistojo J. S. nusikalstamų veiksmų. Tarp nuteistojo J. S. padarytos nusikalstamos veikos ir atsiradusių turtinės ir neturtinės žalų yra tiesioginis priežastinis ryšis, todėl nukentėjusiajam M. J. atsiradusios žalos dėl nuteistojo J. S. neteisėtos veikos padarymo pagrįstai ir teisėtai priteistos atlyginti iš kaltu pripažinto padariusio šią nusikalstamą veiką J. S..
54. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl turtinės žalos atlyginimo, taip pat įvertino ir visas bylos aplinkybes bei reikšmingus kriterijus, susijusias su neturtinės žalos dydžio nustatymu. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, kai nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ir šiuo atveju esminių pažeidimų ar aiškiai netinkamo įstatymo taikymo sprendžiant turtinės ir neturtinės žalų klausimą nenustatyta, o apeliaciniame skunde konkrečių pažeistų teisės normų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalų dydžių nustatymą, nenurodoma, taip pat neginčijami ir iš nuteistojo J. S. nukentėjusiajam priteistų žalų dydžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas analizuoti skundžiamu nuosprendžiu priteistų žalų dydžių neturi pagrindo.
55. Byloje pareikštas ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 1 878,65 Eur civilinis ieškinys dėl M. J. gydymo išlaidų atlyginimo (t. 1, b. l. 135–137), nes nukentėjusysis M. J. buvo nesunkiai sužalotas ir gydomas dėl nuteistojo J. S. neteisėtos veikos padarymo. Išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, išlaidų dydis patvirtintas gydymo paslaugų apskaitos išrašu (t. 1, b. l. 137). Todėl nuteistasis J. S. neteisėta veika padaręs žalą sveikatai, vadovaujantis CK 6.283 straipsniu, privalo atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas, išleistas nukentėjusiojo gydymui, ir ši padaryta turtinė žala buvo priteista atlyginti iš nuteistojo J. S. pagrįstai ir teisėtai.
56. Taip pat pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusių ir civilinių ieškovų turėtas advokato išlaidas, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusių ir civilinių ieškovų atstovas, paslaugoms apmokėti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai iš kaltu pripažinto asmens – nuteistojo J. S. – priteisė nukentėjusiajam M. J. ir jo patirtas atstovavimo išlaidas.
Dėl neturtinės žalos priteisimo A. K.
57. Apeliaciniu skundu nesutinkama su nukentėjusiajam A. K. priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigiama, kad jos dydis yra akivaizdžiai per didelis, nes nusikalstamos veikos padarymo metu A. K. buvo visiškai neblaivus, jis įvykio neprisimena, todėl A. K. nekilo dvasinių išgyvenimų, A. K. elgesys iš dalies išprovokavo konfliktą ir nusikalstamos veikos padarymą, taip pat remiamasi būtinosios ginties institutu.
58. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
59. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.
60. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas), nukentėjusiojo A. K. sveikata sutrikdyta nesunkiai. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertina visas aplinkybes, susijusias su visais asmens išgyvenimais ir nepatogumais, tiesiogiai susijusiais su padarytu nusikaltimu.
61. Byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. K. pareiškė 3 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir prašė ją priteisti iš nuteistojo J. S. (t. 1, b. l. 109–111). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiojo A. K. sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, į nukentėjusiojo asmens turėtų galimybių praradimą, patirtus psichologinius išgyvenimus, patirtą fizinį skausmą, kaltininko veiksmus ir sukeltas pasekmes, nuteistojo turtinę padėtį, prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 2 000 Eur.
62. Kaip jau buvo aptarta, bylos duomenimis nenustatyta, kad nuteistasis J. S. sužalojo A. K. būtinosios ginties sąlygomis, taip pat nenustatyta, kad nuteistasis J. S. buvo išprovokuotas nukentėjusiojo A. K. padaryti nusikaltimą. Vien tai, kad A. K. buvo stipriai neblaivus ir neprisiminė įvykio aplinkybių, šiuo atveju nėra pagrindas skundžiamu nuosprendžiu nustatytą ir iš nuteistojo J. S. priteistą neturtinės žalos dydį – 2 000 Eur – mažinti dar labiau.
63. Specialisto išvadoje Nr. G 1025/2019 (03) nustatyta, kad A. K. diagnozuotas nosies kaulų lūžimas, hematoma gavosi sumušus veidą, galbūt spardant, ir tai atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes. A. K. padaryti sužalojimai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 89, 112).
64. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tačiau kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Visada būtina įvertinti sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius ir kt.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą.
65. Kaip nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, pagal besiformuojančią teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinės žalos nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019 ir kitos). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktika panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos priteisimo, kai tyčia padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, yra pakankamai įvairi, kadangi konkrečiu atveju, netgi esant ir nustatytam tokiam pat sveikatos sutrikdymo mastui, dėl paties sužalojimo, vėliau ir dėl užsitęsusio gydymo patiriami visiškai skirtingi nepatogumai, be to, vienu atveju pasekmės lieka visam gyvenimui, o kitu – pasekmių nelieka iš viso, todėl kiekvienu konkrečiu atveju patirta neturtinė žala pinigine išraiška vertinama individualiai.
66. Iš byloje esančių medicininių duomenų nustatyta, kad A. K. dėl J. S. pavartotų smurtinių veiksmų sužalotas buvo atvežtas į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, jam diagnozuotas galvos sumušimas, nosikaulio lūžis (t. 1, b. l. 89). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. K. parodė, kad sužalojimai užgijo tik po mėnesio laiko, tik tada jis galėjo normaliai žiūrėti į veidrodį ir jame matyti savo veidą, iki tol negalėjo normaliai bendrauti, po sužalojimo buvo nedarbingas, vėliau dirbo namuose nuotoliniu būdu (t. 4, b. l. 106, t. 5, b. l. 58). Ir šiuo atveju nėra jokios abejonės dėl to, kad A. K. patyręs nustatytus sužalojimus jautė ne tik fizinį skausmą, bet išgyveno ir psichologiškai, negalėjo visavertiškai gyventi, dirbti, sumažėjo bendravimo galimybės. Pažymėtina, kad dėl patirto nosies sužalojimo A. K. net tris mėnesius buvo apsunkintas kvėpavimas, todėl 2019 m. birželio 5 d. dėl lūžusių nosies kaulų, apsunkinto kvėpavimo nukentėjusiajam atlikta nosies operacija (t. 1, b. l. 112). Tai neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad po įvykio metu patirto sužalojimo, A. K. visiškas pasveikimas užsitęsė. Ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis dėl nosies kaulų lūžimo, galvos sumušimo ir susidariusios hematomos sumušus veidą, patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus. Kartu nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad nukentėjusysis dėl patirto smurto jaučiasi pažemintas, nes, nors jis pats įvykio aplinkybių dėl girtumo ir neprisimena, jo mušimą matė ne tik jo draugai, bet ir pašaliniai asmenys, jis buvo sumuštas viešoje vietoje, itin įžūliai, suduodant daug smūgių į gyvybiškai pavojingiausią vietą – galvą, ji buvo trankoma net į grindinį, ir tokie atlikti smurtiniai veiksmai prieš asmenį bet kokiu atveju yra asmenį žeminantys. Tačiau, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad dėl nukentėjusiojo A. K. sužalojimo dvasiniai sukrėtimai šiuo atveju nėra progresuojantys, t. y. byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiojo patirti dvasiniai išgyvenimai būtų sukėlę kokias nors ilgalaikes neigiamas pasekmes, dėl kurių jis ateityje nebegalėtų gyventi pilnaverčio gyvenimo, kad po įvykio A. K. būtų nustatytas mažesnis darbingumo lygis ir jo sveikata būtų sutrikdyta negrįžtamai, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo turtinę padėtį, kad nuteistasis yra darbingas asmuo, dirba bei gauna pajamas.
67. Atsižvelgiant į nukentėjusiajam A. K. padaryto kūno sužalojimo pobūdį ir dėl to patirtus nepatogumus, išgyvenimus bei fizines kančias, į žalą padariusio asmens kaltę ir asmenybę, jo turtinę padėtį, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, siekiant kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, siekiant protingos skirtingų interesų pusiausvyros, remiantis formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiajam A. K. nustatytas neturtinės žalos dydis – 2 000 Eur – nėra per didelis. Toks neturtinės žalos dydis visiškai neprieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose asmeniui buvo padaryti panašūs kūno sužalojimai.
Dėl išlaidų nukentėjusiesiems už suteiktas teisines paslaugas priteisimo
68. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai M. J. ir A. K. bei jų atstovas advokatas D. Lengvinas prašymu prašė priteisti iš nuteistojo J. S. nukentėjusiesiems lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Iš nukentėjusiųjų atstovo advokato D. Lengvino pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvito nustatyta, kad nukentėjusieji M. J. ir A. K. už advokato D. Lengvino atstovavimą jiems apeliacinės instancijos teisme ir atsiliepimo parengimą sumokėjo 500 Eur (t. 5, b. l. 120, 121).
69. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jeigu yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).
70. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo J. S. gynėjo advokato R. Skėrio apeliacinį skundą. Apeliaciniu skundu ginčijama nuteistojo J. S. kaltė dėl M. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, taip pat iš dalies ginčijama ir kaltė dėl A. K. padarytų sužalojimų masto, taip pat ginčijami klausimai dėl nukentėjusiesiems priteistų žalų bei kita. Nukentėjusiųjų M. J. ir A. K. atstovas advokatas D. Lengvinas parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą abiems nukentėjusiesiems, jame aptarė visas apeliaciniame skunde ginčijamas aplinkybes, nukentėjusiuosius atstovavo apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju apeliacinis skundas atmestinas.
Įvertinus suteiktų paslaugų apimtį, atsižvelgus į tai, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas, darytina išvada, kad nukentėjusiųjų M. J. ir A. K. atstovui advokatui D. Lengvinui sumokėta 500 Eur suma lygiomis dalimis atitinka suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nėra per didelė, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 500 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas nukentėjusiesiems priteistina lygiomis dalimis – po 250 Eur – iš kaltu pripažinto ir nuteisto J. S..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo J. S. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš Roberto Skėrio nukentėjusiesiems A. K. ir M. J. po 250 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.