Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Benedikto Stakausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J gynėjo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis dėl A. J. išteisinimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nuosprendžiu A. J. išteisintas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistieji A. R. ir R. G. kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo A. J. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. J. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su A. R., G. M. ir L. V. (pastarieji du atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindais), O. B., A. G. ir E. Č., kurie Didžiojoje Britanijoje nuteisti dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, bei kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, neturėdamas leidimo, neteisėtai gabeno ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų, taip padėjo neteisėtai, neturint leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Didžiąją Britaniją išgabenti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Nusikaltimai padaryti šiomis aplinkybėmis: 2005 m. pabaigoje (tiksliau nenustatytu laiku), A. R. parengus nusikalstamos veikos planą bei priemones, t. y. suplanavus perdirbti legaliai kitų asmenų vardu įgytus „D“ kategorijos dujinius šaunamuosius ginklus „IŽ-79-8 Baikal“ į 9 mm kalibro graižtvinius šaunamuosius ginklus su ugnies ir garso duslintuvais, pritaikytus šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, po to pasitelkus asmenis, vykstančius į Didžiąją Britaniją, išgabenti juos iš Lietuvos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, paslėpus tam tikslui transporto priemonėse įrengtose slėptuvėse, neturint leidimo bei išvengiant muitinės kontrolės, įkalbėjus dalyvauti nusikalstamoje veikoje A. J. su G. M. laikotarpiu iki 2006 m. balandžio mėn. (tiksliau nenustatytu laiku) Kėdainiuose, tyrimo nenustatytoje vietoje, A. J. sutiko dalyvauti A. R. organizuotoje nusikalstamoje veikoje ir kartu su G. M. vykdyti A. R. pavedimus, susijusius su šaunamųjų ginklų gabenimu ir perdavimu realizuoti A. R. nurodytiems asmenims. Taip iki 2006 m. gegužės 15 d. (tiksliau nenustatytu laiku), A. J., vykdydamas susitarimą, Kėdainiuose paėmė 18 vnt. 9 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų su ugnies ir garso duslintuvais, perdirbtų iš dujinių pistoletų „IŽ-79-8 Baikal“, 750 vnt. 9 mm kalibro šovinių, juos neteisėtai gabeno Kėdainių mieste ir tyrimo nenustatytoje vietoje perdavė nenustatytam asmeniui, žinodamas, kad šie šaunamieji ginklai ir šaudmenys bus neteisėtai išgabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Didžiąją Britaniją ir kuriuos 2006 m. gegužės 15 d. E. Č., paslėpęs tyrimo nenustatytoje transporto priemonėje, nepateikdamas muitinės kontrolei, neteisėtai iš Lietuvos Respublikos atgabeno į Didžiąją Britaniją, Londoną, kur apie 12.20 val. perdavė kitiems asmenims – A. M. M. ir G. S., o šie gautus ginklus ir šaudmenis tą pačią dieną, apie 12.34 val. automobiliu „Hyundai Santa Fe Jeep“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) atgabeno į Herbert gatvę, NW5 ir čia buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo A. J. buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, konstatavo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kai kurios jų – prieštaringos, o įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais jis iš dalies pripažino jo kaltę, taip pat nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė liudytojų G. M. ir L. V. parodymus, kitus bylos įrodymus (tarp jų – telefoninių pokalbių metu užfiksuotus duomenis), kurių visuma patvirtina aplinkybes, kad A. J. tyčia neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis bei padėjo juos kontrabanda gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, veikiant A. R. organizuota grupe.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalį dėl A. J. nuteisimo ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių įstatymu garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas objektyviai nustatytais bylos duomenimis, yra šališkas ir neteisėtas.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas priėmė dviprasmišką išteisinamąjį nuosprendį, nes aprašydamas A. R. nusikalstamą veiką paliko A. J. liečiančius kaltinimo teiginius. Tačiau, kasatoriaus manymu, dėl to nesikeičia išteisinamojo nuosprendžio esmė, nes jo motyvuojamojoje dalyje aiškiai pasakyta, kad A. J. veikoje nėra būtinų nusikaltimo sudėties požymių. Šį dviprasmiškumą (technines klaidas) apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę ištaisyti ir iš nuosprendžio pašalinti. Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teisme valstybinis kaltintojas prašė A. J. dėl pateiktų kaltinimų išteisinti, teismas su tokia kaltintojo pozicija sutiko, dėl to pakankamai plačiai ir neaprašė išteisinimo motyvų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme baudžiamasis procesas A. J. atžvilgiu buvo šališkas, subjektyvus ir nesąžiningas. Byloje pateiktas kaltinimas ir teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis nekonkretūs, nes aprašant pripažinta įrodyta A. J. veiką nenurodytos svarbios aplinkybės – nusikaltimų padarymo vieta, laikas, veiksmų atlikimo būdas, priemonės, nusikaltimo bendrininkų veiksmai, aplinkybės apie konkrečių kontrabandos daiktų paėmimą iš konkretaus asmens, jų paėmimo laikas, vieta, kelionės maršrutas, transporto priemonė ir kt. Taip pažeistas BPK 219 straipsnio 3 punktas ir įstatyme numatyta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, teisė teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, taip pat atimta galimybė gintis, nes gintis įmanoma tik nuo konkretaus, aiškaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis).

Kasatorius pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių teismas yra pasisakęs, jog negalima pripažinti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką remiantis vien kito kaltinamojo parodymais. Tačiau kaltinimas A. J. grindžiamas prielaidomis, vien suinteresuotų bylos baigtimi dviejų liudytojų samprotavimais, kurių jie negalėjo pagrįsti, o teismas – patikrinti.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojų G. M. ir L. V. procesinę padėtį, kuri nesiskirtų nuo kaltinamojo (nuteistojo), jei jiems nebūtų pritaikytas BK 39¹ straipsnis, bei tikėtiną šių liudytojų suinteresuotumą, siekiant patiems išvengti baudžiamosios atsakomybės už sunkių nusikaltimų padarymą. Esant tokioms aplinkybėms G. M. ir L. V. parodymai turėjo būti vertinami ypač atsargiai ir kruopščiai, nes jų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindinė sąlyga – parodymai apie A. J. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje (kad užpildytų kaltinimo spragas).

Kasaciniame skunde aptariami ir cituojami liudytojų parodymai. Liudytojas G. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. J. dujinių pistoletų perdirbimu ir išvežimu į Didžiąją Britaniją pradėjo užsiimti 2005 m. vasaros pabaigoje (nors byloje yra duomenų, kad nuo 2005 m. vasaros pradžios iki metų pabaigos A. J. gyveno ir dirbo Anglijoje); 2006 m. pradžioje A. R. ir A. J. Vilniuje buvo susitikę su dviem anglais (bet tai neatitinka faktinių aplinkybių, nes byloje esančios pažymos patvirtina, kad A. S. Lietuvoje buvo 2006 m. balandžio 5–8 d.). Liudytojas ne kartą nurodė: kai A. J. vežė, buvo sniego; ar A. R. jam sakė, kad tai – koviniai ginklai, nežino; ar A. J. kokiu nors būdu dalyvavo darant nusikaltimą 2006 m. gegužės mėnesį – taip pat nežino (pats G. M. buvo suimtas nuo 2006 m. gegužės 2 d. iki birželio 2 d.). Taigi teismas remiasi liudytojo G. M. parodymais apie jam neva žinomus nusikaltimo faktus, kurie vyko jam (G. M.) būnant suimtam.

Liudytojas L. V. parodė, kad susitikime sodo namelyje 2006 m. pavasarį Kėdainiuose dalyvavo ir G. M. (šis tai neigia); 2006 m. balandžio mėn. pradžioje A. R. jam sakęs, kad bus gabenama 14 ar 17 pistoletų; vėliau pasakė, kad A. J., E. ir Ž. Č. automobiliu „Audi A8“ išvažiavo į Angliją pasitikti krovinio – ginklų; kas ir kaip vežė – neminėjo, tik sakė, kad su krovininiu sunkvežimiu; po kelių dienų į Angliją atvyko A. R. ir pasiėmė pinigus už krovinį; visa tai vyko 2006 m. balandžio mėnesį. Bet pagal byloje esančią pažymą A. R. buvo išvykęs į Londoną tik 2006 m. kovo 9 d., grįžo 2006 m. kovo 11 dieną. L. V. nurodė ir tai, kad 2006 m. gegužės mėnesį A. R. norėjo išgabenti 22 kovinius pistoletus, o kaltinime jų nurodyta 18 vienetų. Teisme šis liudytojas (L. V.) jau tvirtino, kad A. J. su ginklų gabenimu nesusijęs ir apie jų gabenimą jis nieko nežino; kad A. J. buvo susitikęs su D. S. Anglijoje ir perdavė jam ginklus – esą žino iš telefoninio pokalbio su D. S., pats tuo metu buvęs Lietuvoje; apie organizuotą grupę nežino nieko. Pagal bylos duomenis, gegužės 15 d. A. J. Anglijoje nebuvo, sulaikyti buvo kiti asmenys. Be to, ir kaltinimo esmė A. J. prieštarauja šiems liudytojo L. V. parodymams. Sodo namelio A. J. neturi, vietoj jo ikiteisminio tyrimo metu buvo neteisėtai sulaikytas kitas asmuo (B. Š.), tačiau L. V. parodymai apie įvykius sodo namelyje (neaišku kokiame), kuriame dalyvavęs ir G. M., netikrinti, pastarasis (kaip ir nuteistasis) tvirtina sodo namelyje iš viso nebuvęs. Pažymėtina, kad A. J. yra nurodęs apie susitikimą, įvykusį 2006 m. vasarą (kaltinime nurodyta data – iki 2006 m. gegužės 15 d.).

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo šališkumą rodo tai, kad jis savo, o ne kaltinimą palaikiusio prokuroro iniciatyva nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausti liudytoją G. M., kurio parodymai nesuteikė jokios reikšmingos papildomos informacijos A. J. kaltumui įrodyti, jų nebuvo galima patikrinti (patvirtinti ar paneigti) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Be to, G. M. savo žinių šaltinio negalėjo nurodyti, pirmosios instancijos teisme teigė apie įvykius girdėjęs iš A. J. ir A. R., kurie tai neigia, o duomenų, kad šie po paleidimo iš tardymo izoliatoriaus buvo susitikę su G. M., – nėra jokių. Liudytojo L. V. parodymais pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir jų visiškai neanalizavo, o apeliacinės instancijos teisme šio asmens parodymai neperskaityti ir nepatikrinti, tačiau grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas tam tikra jų dalimi rėmėsi, ir būtent ta, kuri nepalanki A. J., todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, 276 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus ir 5 dalį.

Kasatorius pabrėžia, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie A. J. veiksmus, atskleidžiančius nusikaltimo sudėties požymius. Liudytojų G. M. ir L. V. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi ir abstraktūs: „vykdė“, „dalyvavo“, „pareigos buvo tokios pat“ ir pan., tačiau apie konkrečius A. J. veiksmus (laiką, vietą, padarymo būdą) jie nežino, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio „neprisimena“ ir prašo remtis ankstesnių jų apklausų protokolais. Taigi nepaneigta logiška prielaida, kad šie asmenys tik pasirašė jiems jau paruoštus apklausų protokolus. Teismas neaptarė ir nevertino jų parodymų visumos, akivaizdžių prieštaravimų, taip pat kitų bylos duomenų (įrodymų) apie organizuotos grupės sukūrimo faktą, požymius, dalyvavimą joje. Apkaltinamajame nuosprendyje liudytojų G. M. bei L. V. parodymų, susijusių su A. J. kaltinimu, vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo ir nešališkumo principų reikalavimus, tendencingai įvertino ir ikiteisminiame tyrime duotus A. J. parodymus, kad neva jis pripažino, žinojo ir suprato, jog A. R. užsiima šaunamųjų ginklų kontrabanda (T. 13, b. l. 192-194). Kasatorius nurodo, kad, apklausiant įtariamąjį A. J. 2006 m. rugsėjo 11 d. prieš paleidimą iš suėmimo (T. 13, b. l. 193-195), šis parodė, kad 2006 m. pavasarį, gal kovo mėnesį, A. R. jo paprašęs nuvežti į Alytų siuntinį, kurį jo pažįstamas nuveš į Angliją. Tačiau A. J. nurodė, kad to žmogaus asmeniškai nepažinojęs, taip pat nežinojęs ir nematęs, kas buvo siuntinyje, nors supratęs, kad buvo kažkas nelegalaus ir tik vėliau suvokęs, jog pakete galėjo būti ginklai. Be to, A. J. patvirtino, kad kartą (kartu su G. M.) vežė panašų siuntinį „Dzūkui“ į Alytų; tada A. R. pasakęs, kad tai dujiniai pistoletai, nors siuntinys buvo supakuotas, o pats jo neardė ir neapžiūrėjo. A. J. neigė, kad siuntiniai buvo perduodami išvežti iš Lietuvos. A. J. tvirtino, kad 2006 m. gegužės mėnesio pradžioje buvo išskridęs į Angliją. Tuomet A. R. neprašė nei ko nors nuvežti, nei parvežti. Paaiškindamas apie dujinių pistoletų rodymą R. iš Klaipėdos, vykusį 2006 m. vasarą sodo namelyje, A. J. nurodė tiesiogiai pokalbyje nedalyvavęs ir iš jo nesupratęs, ar A. R. ir „R.“ galutinai susitarė. A. J. kategoriškai pareiškė, kad niekam asmeniškai nė vieno dujinio pistoleto perdirbti nevežė ir niekas to jo neprašė; neneigė, jog jam buvo žinoma, kad pirktus dujinius pistoletus A. R. perdirba į kovinius, bet kaip jie perdarinėjami – nematęs.

Kasatoriaus manymu, šie A. J. parodymai nereiškia kaltės pripažinimo ir paneigia nuosprendžio motyvus, nes jis nepatvirtino nė vienos iš jam pateikto kaltinimo aplinkybių. Be to, po minėtos apklausos kardomoji priemonė A. J. buvo pakeista, o tai patvirtina jo teiginius, kad kaltę pripažinus bent iš dalies jis bus paleistas (tai padaryta 2006 m. rugsėjo 13 d.).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BKP 20 straipsnio 4 ir 5 dalis ir 290 straipsnį, nes nuosprendyje rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, konstatavęs, kad iš techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus 2007 m. sausio 3 d. protokolo matyti, kad A. R. ir O. B. pokalbiuose (kalbant apie nusikalstamų veikų organizavimą) yra minimas A. Pokalbių tarp A. R. ir A. J. bei tarp A. J. ir O. B. (T. 7, b. l. 31-200; T. 8, b. l. 1-120; T.9, b. l. 1-200; T. 10, b. l. 1-198) medžiaga sudaro iš viso keturis tomus, apie 800 puslapių, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ši medžiaga nebuvo perskaityta. Kita vertus, pokalbis, kuriame netiesiogiai „minimas A.“, bei dviejų pokalbių fakto užfiksavimas tarp kitų asmenų neturi jokios įrodomosios reikšmės apie konkretaus nusikaltimo padarymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra duomenų, jog vadinamosios organizuotos grupės nariai, nuteisti Didžiojoje Britanijoje, būtų davę kokius nors parodymus apie tai, kad jie kaip nors bendradarbiavo su A. J. ar A. R. Nei E. Č., nei O. B., nei juo labiau A. M. M. ir G. S. byloje neapklausti, tačiau A. J. nuteistas už dalyvavimą darant nusikaltimus organizuota grupe kartu su jais. Didžiosios Britanijos teismo priimtuose procesiniuose dokumentuose A. J, iš viso neminimas, o ginklų ir šaudmenų patekimo į šalį būdas nebuvo nustatinėjamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai nepavyksta jų pašalinti. Neįrodytas kaltumas prilyginamas įrodytam nekaltumui.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas analizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius ir pripažino, kad A. J. gabeno iš Kėdainių į Alytų siuntinius, kuriuose buvo A. R. ir R. G. perdaryti į šaunamuosius ginklus dujiniai pistoletai, skirti kontrabanda pervežti į Didžiąją Britaniją, tačiau teismas neanalizavo veikos subjektyviųjų požymių. Tokia išvada nepagrįsta ir prieštarauja pirmosios instancijos nuosprendžiui. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nepripažino esminės aplinkybės – kad buvo gabenami į šaunamuosius ginklus perdaryti dujiniai pistoletai, skirti kontrabandos būdu pervežti į Didžiąją Britaniją. Šią aplinkybę privalėjo įrodyti apeliacinės instancijos teismas.

Kasaciniame skunde nurodoma dar viena esminė aplinkybė, dėl kurios nuosprendis turi būti panaikintas, t. y. tai, kad teismas neatkreipė dėmesio į įrodinėtiną būtiną nusikaltimo aplinkybę – jo padarymo laiką. Iš A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų analizės matyti, kad jis nuteistas už kontrabandą, padarytą iki 2006 m. gegužės 2 d., ir kontrabandą, padarytą kartu su A. J. iki 2006 m. gegužės 15 d. (A. R. taip pat nuteistas už rugpjūčio mėnesį padarytą veiką). Taigi logiškai išplaukia, kad inkriminuoto A. J. nusikaltimo padarymo laikas gali būti tik nuo 2006 m. gegužės 2 d. iki 2006 m. gegužės 15 d. (aprašant A. R. inkriminuotus nusikaltimus, padarytus iki 2006 m. gegužės 2 d., A. J. dalyvavimas neminimas). Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. J. yra pripažinęs du kartus vežęs polietileninius maišelius ir tai daręs tik 2006 m. pavasarį (kovo–balandžio mėnesiais); vieną kartą su A. R. ir G. M., kitą – su G. M. G. M. 2006 m. gegužės mėnesį buvo suimtas ir kartu su A. J. daryti kontrabandos gegužės mėnesį negalėjo. Iš to kasaciniame skunde daroma išvada, kad duomenų apie A. J. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje 2006 m. gegužės 2–15 laikotarpiu iš viso nėra, ir tai neatsispindi netgi liudytojų parodymuose. Laikotarpiai, kai buvo daroma ginklų kontrabanda (2006 m. pavasarį, iki gegužės 2 d.), A. J. neinkriminuoti. Apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamų veikų, padarytų tuo laiku, apie kurį liudytojai duoda parodymus, iš viso negalimas.

Kasatoriaus įsitikinimu, teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK nuostatas, nes pagrįstas vien prieštaringais dviejų suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų nekonkrečiais parodymais, taip pat prielaidomis ir spėjimais, todėl negali būti paliktas galioti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasaciniame skunde formaliai nurodomi du kasacinio skundo apskundimo pagrindai, numatyti BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, tačiau skundas argumentuojamas iš esmės tik BPK pažeidimais, dėl kurių ir prašoma apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų ir A. J. teisių į gynybą pažeidimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis)

Kasatorius teigia, kad A. J. pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės apkaltinamajame nuosprendyje aprašytos nekonkrečiai, nes nenurodyta nusikaltimų padarymo vieta, laikas, veiksmai ir kitos aplinkybės, atskleidžiančios nusikaltimų sudėties požymius. Kaltinamajame akte pateiktas nusikalstamų veikų aprašymas taip pat nekonkretus ir neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Dėl to, pasak kasatoriaus, pažeistas BPK 22 straipsnio 3 punktas, kuriame įtvirtinta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, bei atimta galimybė tinkamai gintis, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant.

Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos duomenims, apkaltinamojo nuosprendžio turiniui. Iš jų matyti, kad visos faktinės aplinkybės, apibūdinančios būtinuosius nusikaltimų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje (už jų padarymą nuteistas A. J.), sudėčių požymius yra išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje (atitinkamai – ir kaltinamajame akte). Tai yra nurodyta, kad, 2005 m. pabaigoje A. R. parengus nusikalstamos veikos planą ir priemones, pasitelkus asmenis, gabenančius iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją šaunamuosius ginklus, paslėptus specialiai įrengtose slėptuvėse, įkalbėjus šioje veikloje dalyvauti (be kitų asmenų) A. J., o šiam sutikus laikotarpiu iki 2006 m. balandžio mėnesio dalyvauti ir vykdyti A. R. pavedimus, susijusius su šaunamųjų ginklų gabenimu ir perdavimu realizuoti, iki 2006 m. gegužės 15 d. organizuota asmenų grupe neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis (BK 253 straipsnio 2 dalis) bei padėjo vykdyti jų kontrabandą (BK 199 straipsnio 2 dalis). Nuteistojo A. J. konkretūs veiksmai buvo tai, kad jis iki 2006 m. gegužės 15 d. (tiksliau laikas nenustatytas) Kėdainiuose paėmė 18 vnt. 9 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų su ugnies ir garso duslintuvais, perdirbtų iš dujinių pistoletų, ir 750 vnt. 9 mm kalibro šovinių, kuriuos gabeno Kėdainių mieste ir tiksliau nenustatytoje vietoje perdavė nenustatytam asmeniui, kad būtų išgabenti iš Lietuvos; juos 2006 m. gegužės 15 d. E. Č. išgabenus į Didžiąją Britaniją ir ten, Londone, tą pačią dieną, apie 12.20 val., perdavus kitiems asmenims – A. M. M. ir G. S., šie netrukus su įkalčiais – neteisėtai atgabentais ginklais ir šaudmenimis – buvo sulaikyti. A. J. bendrininkavimas vykdant ginklų ir šaudmenų kontrabandą įvertintas kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis). Už šias veikas pripažinti kaltais ir nuteisti A. R., R. G., du asmenys, dalyvavę darant nusikalstamas veikas – G. M. ir L. V. – atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindais. Pažymėtina, kad visų nusikalstamose veikose dalyvavusių bendrininkų tarpusavyje susiję veiksmai, jų seka yra atskleista ir aprašyta teismų sprendimuose. Taigi A. J. pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės, siejamos su tų pačių veikų padarymu (tik skirtingais veiksmais ir apimtimi), visiškai atspindi būtinus nusikaltimo sudėties požymius, juos apibūdinančius elementus, turinčius reikšmės tiek baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu, tiek ir svarbius kaltinamojo (nuteistojo) teisės į gynybą tinkamam įgyvendinimui. Tai, kad dalis faktinių aplinkybių (dėl tikslaus laiko ar asmenų) byloje nebuvo nustatyta, dar nereiškia, kad atskleistų ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų faktų nepakanka nusikalstamų veikų požymiams konstatuoti. Antai nuosprendyje nenurodyti tikslus laikas ir vieta, kai A. J. perdavė ginklus ir šaudmenis, taip pat nenurodytas asmuo, kuriam šie daiktai perduoti, tačiau nurodytas laikotarpis – 2006 m. balandžio mėn.– gegužės 15 d., vieta – Kėdainiai, kur A. J. paėmė 18 šaunamųjų ginklų ir 9 šaudmenis, taip pat nurodyta, kad, perdavus per tarpininką, ginklai ir šaudmenys pateko pas R. Č., kuris 2006 m. gegužės 15 d. 12.20 val. atgabenęs juos į Didžiąją Britaniją, Londoną, perdavė A. M. M. ir G. S., o šie sulaikyti su įkalčiais. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. J. veikų disponuojant šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis bei padedant įvykdyti jų kontrabandą faktinės aplinkybės pakankamai išsamiai ir konkrečiai atskleidžia BK 253 straipsnio 2 dalies, 199 straipsnio 2 dalies dispozicijose nurodytų nusikaltimų sudėčių turinį, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o A. J. teisė (BPK 22 straipsnio 3 dalis) gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo nebuvo pažeista.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20, 290 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remiamasi ikiteisminio tyrimo metu gautais įrodymais (techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais), kurie nebuvo tirti teisiamajame posėdyje, todėl pažeisti BPK 20 straipsnio 4 dalies, 290 straipsnio reikalavimai. Be to, kasatoriaus manymu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nes, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, savo iniciatyva nutarė atlikti dalies įrodymų tyrimą.

Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Visų pirma, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą ir tai gali daryti tiek savo iniciatyva, tiek proceso dalyvių prašymu. Antra, iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą teismo posėdyje apeliacine tvarka prokuroras paprašė apklausti A. J. Teisėjų kolegija šį prašymą tenkino, be to, kartu nutarė apklausti ir liudytoją G. M., nes šių asmenų parodymai prieštarauja vieni kitiems.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisiamasis posėdis – proceso dalis bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme (BPK 233 straipsnio 1 dalis, 242 straipsnio 1 dalis). Tiesioginis pakartotinis bylos įrodymų ištyrimas teismo posėdyje apeliacinio proceso metu nėra būtinas (BPK 324 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti bylą pagal paduotą apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o tai nereiškia pakartotinio bylos įrodymų tyrimo, kai to nereikia. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet neprivalo. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos apeliacinio proceso nuostatos (BPK XXV skyrius) kartu su BPK 20 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą baudžiamajame procese, apeliacinės instancijos teismą įpareigoja atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus yra ištyręs ar ištyręs neišsamiai. Tačiau šioje byloje teismai ištyrė visus įrodymus ir, kaip matyti iš bylos duomenų, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka be minėto prokuroro prašymo kiti proceso dalyviai, tarp jų – kasatorius ir jo ginamasis A. J., pasisakė apie tai, kad įrodymų tirti nereikia (teismo posėdžio protokolas T. 15 , b. l. 4), o po dalinio įrodymų tyrimo prašymų papildyti įrodymų tyrimą nepateikė (teismo posėdžio protokolas T. 15 , b. l. 15). Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, buvo tirti visi įrodymai, kuriais grindžiamas skundžiamas nuosprendis, taip pat ir kasaciniame skunde minimi liudytojo L. V. parodymai bei ikiteisminio tyrimo metu surinkti dokumentai (BPK 290 straipsnis), o iki teisminio proceso pradžios visa bylos medžiaga A. J. ir jo gynėjui buvo pateikta susipažinti. BPK 290 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Būtent tai ir pareiškė teisminio proceso metu jo dalyviai, todėl dalį bylos įrodymų pirmosios instancijos teismas tyrė šiuo būdu. Taigi apeliacinės instancijos teismas rėmėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl BPK reikalavimų nepažeidė.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl bylos įrodymų vertinimo, apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimo, BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo

Kasaciniame skunde ginčijamos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir teigiama, kad įrodymai įvertinti tendencingai, nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais. A. J. parodymai (iš dalies prisipažįstant), kuriais rėmėsi teismas, buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, tikintis būti paleistam iš suėmimo (taip ir buvo padaryta), todėl nėra teisingi ir iš tiesų jo kaltės nepatvirtina. Kasaciniame skunde kritikuojami G. M. ir L. V. parodymai, kaip nenuoseklūs, nekonkretūs ir prieštaringi. Remiantis skunde išdėstytais minėtų asmenų parodymų fragmentais, daromos išvados apie faktines bylos aplinkybes, be kita ko, teigiant, kad G. M. 2006 m. gegužės 2 d.–birželio 2 d. buvęs suimtas, todėl negalėjęs nei žinoti apie įvykius, nei dalyvauti juose, o A. J. nuo 2005 m. vasaros pradžios iki 2005 m. pabaigos gyvenęs Anglijoje, todėl negalėjęs dalyvauti A. R. organizuotoje nusikalstamoje veikoje, tuo tarpu 2006 m. gegužės 15 d. buvęs Lietuvoje, todėl jam neįmanoma inkriminuoti kontrabandos dėl tą dieną į Angliją atgabentų ginklų ir šaudmenų. Dėl to esą ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos neteisingai. Kasatoriaus manymu, teismas turėjo atmesti liudytojų G. M. ir L. V. parodymus ir dėl to, kad šie asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Taigi teismo padarytas įrodymų vertinimas tikrinamas tiek, kiek jis susijęs su esminiais BPK pažeidimais.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl A. J. išteisinimo teisingumą, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus ir padaręs kitokias išvadas, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų.

G. M. ir L. V. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindais, todėl nagrinėjant bylą teisme jie buvo apklausiami kaip liudytojai. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas klausimą, kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Minėti asmenys buvo apklausti teisiamajame posėdyje, o G. M. – ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Be to, buvo perskaityti šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu; kai kuriais atvejais ir dėl tos priežasties, jog, atsižvelgiant į ilgą nusikalstamų veikų vykdymo periodą, daugybę su tuo susijusių faktų, praėjus ilgam laiko tarpui, liudytojai objektyviai galėjo neprisiminti kai kurių detalių (pavyzdžiui, tikslesnių datų ir pan.). Pripažindamas G. M. ir L. V. parodymus įrodymais (įrodymais juos laikė ir pirmosios instancijos teismas), nei dėl šių asmenų procesinės padėties, nei dėl to, kad jiems duodant parodymus teisminio nagrinėjimo metu buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti jų parodymai, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas G. M. ir L. V. parodymus bei jų pagrindu nustatydamas A. J. dalyvavimą darant nusikalstamas veikas patvirtinančias aplinkybes, teismas motyvavo, kodėl šių asmenų parodymai yra patikimi. Tai, kad G. M. ir L. V. parodymai (beje, ne tik apie A. J., bet ir apie kitus asmenis bei kitas nusikaltimų aplinkybes) atitinka tikrovę, teismas grindė ir tuo, jog pats A. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino dalį jį kaltinančių aplinkybių, kurias nurodė šie liudytojai. Nuosprendyje argumentuotai atmesti A. J. paaiškinimai, kuriais jis norėjo paneigti šiuos ankstesnius savo parodymus. Teismas pasisakė ir apie tai, kad A. J. kaltinančias aplinkybes (atitinkančias G. M. ir L. V. parodytas) liudija rašytiniai bylos dokumentai – techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai. Pažymėtina, kad šių rašytinių bylos įrodymų, taip pat ir kitų įrodymų, tarp jų – G. M., L. V., taip pat A. R. parodymų turinys išsamiai atskleistas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje; jame nurodyta, kad 2006 m. vasario 14 d.–liepos 14 d. laikotarpiu vyko aktyvūs telefoniniai pokalbiai apie nusikalstamų veikų organizavimą, eigą ir aplinkybes, apie prekybą šaunamaisiais ginklais tarp A. R., R. G., G. M., L. V., A. J. ir kitų, kad L. V. atpažino A. J., o G. M. – L. V.; aprašyti A. R. parodymai apie aktyvų L. V. dalyvavimą (dėl to ir žinojusio daug svarbių aplinkybių), apie A. J. buvimo faktą susitikimuose, kai kiti asmenys tarėsi dėl ginklų (pasak A. R., A. J. negirdėjo dėl ko buvo tariamasi). Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. J. išteisinimo kaip neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių, yra grindžiamos faktinėmis aplinkybėmis, atitinkančiomis įrodymų turinį, o bylos įrodymų visuma įvertinta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, kurias padarant tam tikra apimtimi dalyvavo A. J., kaip nustatyta byloje, tęsėsi ilgą laiką; bendrininkų veiksmai buvo skirtingos apimties, vyko įvairiu metu. Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kad atskirais laikotarpiais, kai G. M., bendrininkavęs su A. J., buvo suimtas arba kai A. J. buvo Anglijoje arba Lietuvoje, neturi jokio objektyvaus pagrindo, leidžiančio abejoti apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumu ir galinčio paneigti pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos laiko aplinkybes. Iš teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių ir apkaltinamajame nuosprendyje aprašytos A. J. veikos akivaizdu, kad jam neinkriminuoti veiksmai Lietuvoje tuo laiku, kai, pasak kasatoriaus, jis gyvenęs Anglijoje, ir taip pat kontrabandos vykdymas (2006 m. gegužės 15 d.) pačioje Anglijoje, kai jis buvęs Lietuvoje.

Kasaciniame skunde teigiant, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka reikalavimų (remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.18 punktu), argumentuojama tuo, kad A. J. kaltė neįrodyta. Tačiau tai, kad kasatorius (ir jo ginamasis) nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir kitaip vertina įrodymus, beje, remdamasis parodymų fragmentais ir detalėmis be jų konteksto ir dėl to neatskleisdamas (arba netgi iškreipdamas) tikro esminio jų turinio, dar nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė šališką ir prielaidomis pagrįstą nuosprendį. Šioje nutartyje atsakydama į kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pasisakė, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas savo išvadas grindė bylos įrodymais, kuriuos įvertinęs nustatė jų patikimumą ir pakankamumą. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. J. išteisinimo ir priimdamas naują nuosprendį apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodė bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas A. J. pripažinti kaltu ir nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertinto apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo A. J.) teisės ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 253 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 6 dalis ir 199 straipsnio 2 dalis) A. J. padarytoms veikoms taikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. J. gynėjo kasacinį skundą.