- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-76-576/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30285-2021-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
- Civilinis ieškovas
- E. D.
- Advokatai
- Sergejus Milovas, Kristina Smaidžiūnaitė-Lankevičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
asmeniui, kurio atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla A. P. (A. P.), jo gynėjai advokatei Kristinai Smaidžiūnaitei-Lankevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. atstovo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje padarymą, perduodant jį laiduotojos L. P. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. P. E. D. naudai 515,22 Eur turtinės žalos, 1 000 Eur neturtinės žalos, 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. P., padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir perduotas pagal laidavimą laiduotojos L. P. atsakomybėn vienerių metų šešių mėnesių terminui be užstato, baudžiamoji byla nutraukta už tai, kad jis 2021 m. rugpjūčio 16 d. apie 02.30 val. būdamas Trakų r. sav., Senojo Tarpupio k., Zinkiškių kaime išnuomotos sodybos kieme, kilus konfliktui tarp jo ir E. D., tyčia kumščiu vieną kartą smogė E. D. į kairę veido pusę, padarydamas nukentėjusiajam E. D. apatinio žandikaulio lūžį 38 ir 43 dantų srityse, apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimą, pasireiškusį lokaliu patinimu. Tokiu būdu nesunkiai sutrikdė E. D. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. atstovas advokatas Sergejus Milovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 20 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
2.1. Skunde nurodoma, kad A. P. prisipažinimas padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą nebuvo ir nėra nuoširdus. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. buvo apklaustas tris kartus, tačiau tik apklausiamas trečiąjį kartą pilnai prisipažino ir davė parodymus. Atstovo teigimu, A. P. nusprendė prisipažinti ir duoti parodymus tik po to, kai jo pasamdyta gynėja susipažino su bylos medžiaga – vėliau buvo pateiktas prašymas atlikti akistatą tarp A. P. ir byloje liudytojos A. V., kuri parodė, kokiomis aplinkybėmis ir kaip A. P. sužalojo nukentėjusįjį. Teigiama, kad toks prašymas buvo pateiktas, nes A. P. su kitais bylos liudytojais jau buvo susitaręs, kokius parodymus šie duos policijos tyrėjams, o liudytojos A. V. parodymų turinio nežinojo. Atstovo daroma išvada, kad kaltininkui iš gynėjos sužinojus, kokius parodymus liudytoja davė, buvo nutarta prašyti su ja akistatos tikintis ją paveikti, priverčiant parodymus pakeisti.
2.2. Apeliaciniame skunde atstovas abejoja, ar A. P. gailėsimasis dėl padaryto nusikaltimo yra nuoširdus. A. P. po įvykio nebuvo suinteresuotas pagelbėti nukentėjusiajam ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius. Jis neaplankė nukentėjusiojo ligoninėje, neatsiprašė, nesidomėjo jo būkle ir, netgi priešingai, aktyviai stengėsi išvengti atsakomybės, paveikdamas liudytojus ir taip trukdydamas vykstančiam bylos procesui. Skunde nurodoma, kad A. P. elgesys pasikeitė tik supratus, kad nuginčyti byloje surinktų įrodymų nepavyks, tik tuomet jis prisipažino ir davė parodymus bei buvo pervestas 1 000 Eur žalos atlyginimas nukentėjusiajam. Atstovo pažymima, kad E. D. jam padarytą neturtinę žalą įvertino 6 000 Eur, tačiau A. P. daugiau žalos neatlygino, nors kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje pats A. P. buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, iš kaltininkų siekė prisiteisti 5 000 Eur. Apelianto teigimu, minimos aplinkybės rodo, kad kaltininko veiksmų motyvas buvo ne gailėsimasis dėl padaryto nusikaltimo, o siekis sukurti teisinę prielaidą, nurodytą BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai nusprendė sumažinti E. D. reikalaujamą neturtinės žalos atlyginimą. Teigiama, kad teismas sprendimą sumažinti priteistiną žalą motyvavo tuo, kad nukentėjusysis, ignoruodamas A. P. prašymą, išsikvietė draugus, tuo pačiu provokuodamas konfliktinę situaciją. Apeliantas nurodo, kad tokia teismo išvada nepagrįsta, nes 1) nėra nustatyta, kad E. D. norėjo ir siekė pasikviesti savo draugus, apie kuriuos kalbama nuosprendyje, dalyvauti A. P. gimtadienio šventėje; 2) neginčijamai nustatyta, kad E. D., skambindamas D. Š., siekė vienintelio tikslo – kad šis atvažiuotų ir parvežtų jį namo; 3) pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos atlyginimas gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jei paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti. Pasak apelianto, teismas, siekdamas sumažinti nukentėjusiajam priteistinos žalos atlyginimą, turėjo nustatyti, kad E. D., skambindamas D. Š. ir prašydamas jo atvažiuoti ir parvežti namo, turėjo numatyti, kad: a) jis atvažiuos ne vienas; b) sukels konfliktą, kurio metu sužalos A. P.; c) A. P. norės atkeršyti už patirtus sužalojimus; d) keršto objektu pasirinks būtent nukentėjusįjį. Arba nustatyti, kad E. D. nenumatė pirmiau aprašytų aplinkybių, nors tai ir buvo akivaizdu. Apeliantui akivaizdu, kad tokios įvykių sekos E. D. nenumatė.
2.4. Toliau skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kas nors iš atvykusių nukentėjusiojo draugų ankščiau turėjo konfliktų su A. P. ar kitais šventėje dalyvavusiais svečiais. Pažymima, kad iš nuosprendžio suprantama, kad E. D. turėjo numatyti ne tik konfliktą tarp atvykusiųjų, bet ir vėlesnį konfliktą tarp A. P. ir jo paties, o tai, atstovo teigimu, neįmanoma.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atleisto nuo atsakomybės A. P. gynėja advokatė Kristina Smaidžiūnaitė-Lankevičienė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 20 d. nuosprendį.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisiamojo posėdžio metu A. P. savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi. Tai įžvelgiama ir jo apklausoje teisme. Pažymima, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausų, vykusių 2021 m. rugsėjo 16 d. ir 2021 m. lapkričio 17 d., metu, A. P. kaltu neprisipažino. Nurodoma, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. įtariamuoju apklaustas A. P. pasinaudodamas jam suteikta teise parodymų nedavė. Apklausos 2021 m. lapkričio 17 d. metu nurodė, kad pats praneš, kada duos parodymus. Atsiliepime teigiama, kad A. P. itin jauno amžiaus, niekada anksčiau neteistas, nebuvęs įtariamuoju, po įvykio buvo išsigandęs, pasimetęs, pats sulaužyta nosimi ir jam išaiškinus teisę tylėti, jis šia teise laikinai pasinaudojo. Pažymima, kad 2022 m. gegužės 2 d. A. P. davė išsamius parodymus, atsakė į visus tyrėjos klausimus ir nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai, tai pavirtino ir teisme.
3.2. Gynėjos teigimu, apeliaciniame skunde bandoma paneigti gynėjo pareigą tinkamai ginti baudžiamojo proceso metu. Nurodoma, kad gynėjos prašymas atlikti akistatą tarp E. D. ir A. V. buvo grindžiamas tuo, kad susipažinus su tyrimo medžiaga paaiškėjo, kad E. D. ir liudytoja A. V. iš esmės skirtingai pasakoja apie įvykius. Nurodoma, kad nepaisant A. P. pozicijos ir kaltės pripažinimo, gynėja privalėjo siekti, kad tyrimo metu neliktų prieštaravimų tarp skirtingų įrodymų, o jeigu tokie yra, nustatyti to priežastis ar siekti, kad tai būtų pašalinta. Gynėjos teigimu, toks prašymas niekaip nesusijęs nei su kaltės neigimu, nei su poveikiu liudytojams.
3.3. Atsiliepime nesutinkama su apeliaciniame skunde nurodomais motyvais dėl neturtinės žalos. Nurodoma, kad A. P. dėl savo veiksmų išsiuntė E. D. atsiprašymą paštu, jis su nukentėjusiuoju nebendravo, tad nebuvo jokios kitos galimybės atsiprašyti. Dalį neturtinės ir turtinės žalos atlygino ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas teisme A. P. nurodė, kad dėl savo tokio poelgio gailisi ir atlygins didesnę turtinę ar neturtinę žalą, jei teismas taip nuspręstų. Gynėjos teigimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi aplinkybe, kad kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje A. P. yra nukentėjusysis, ir prašo priteisti 5 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Toje byloje A. P. atžvilgiu smurtavo trys asmenys, todėl skiriasi veikos padarymo intensyvumas, brutalumas. Be to, teismas minimoje byloje priteisė beveik dvigubai mažesnę sumą.
3.4. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl pateiktų susirašinėjimų su liudytoja A. V., gynėja nurodo, tai yra privatūs pokalbiai, be to, net ne su nukentėjusiuoju. Teigiama, kad tai negali būti laikoma baudžiamosios bylos duomenimis – A. P. tokių pokalbių metu gali kalbėti su kitais asmenimis savo nuožiūra ir tai negali būti vertinama kaip įrodymai, sunkinantys A. P. atsakomybę baudžiamajame procese. Nurodoma, kad byloje nėra duomenų, kad buvo bandoma paveikti liudytojus ir tai yra tik subjektyvūs, niekuo neparemti samprotavimai, o A. P. nei vienam iš asmenų, taip pat ir liudytojai A. V. nenurodė, kokius parodymus duoti.
3.5. Toliau pažymima, kad A. P. nurodė, kad nukentėjusysis pradėjo klausinėti, ar gali atvažiuoti jo vyresni draugai ir jis E. D. neleido. Tačiau šie vėliau atvykę sumušė A. P. be jokios priežasties. Nurodoma, kad spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas pagrįstai įvertino bylos aplinkybes, paties nukentėjusiojo neatsakingus veiksmus, kai jis esant A. P. draudimui pasikviesti vyresnius E. D. draugus, šie vis tik atvyko ir išprovokavo konfliktinę situaciją, nors buvo teigiama, kad jie atvažiavo tik nukentėjusiojo pasiimti, tačiau paties nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu skyrėsi (ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad savo draugus jis pasitiko ir pasisveikino, o teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad nematė, kaip draugai atvažiavo). Gynėjos teigimu, šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar nukentėjusysis ar liudytojas E. K. klausė A. P., ar gali atvykti draugai, nes šie du asmenys buvo kartu ir abu draudimą atvykti girdėjo.
3.6. Nurodoma, kad net ir nesant E. D. neatsakingo elgesio, teismo nustatyta 2 000 Eur neturtinės žalos suma yra atitinkanti teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Teismo nustatyta 2 000 Eur neturtinės žalos suma, atsižvelgiant į A. P. atsiprašymą, gailėjimąsi, išankstinį žalos atlyginimą, į paties nukentėjusiojo elgesį, yra pagrįsta, teisinga ir protinga, keisti jos nėra pagrindo.
3.7. Nurodoma, kad nesutinka su prašymu atlikti byloje dalinį įrodymų tyrimą. Pažymima, kad pateiktus susirašinėjimus buvo galima teikti pirmosios instancijos teisme, nes žinota, kad yra A. P. prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau tai padaryta nebuvo. Be to, teikiami susirašinėjimai negali būti laikomi įrodymais baudžiamojo proceso prasme, nes tai privatūs susirašinėjimai, neturintys jokios reikšmės šiame procese.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas palaikė apeliacinį skundą ir prašė svarstyti laidavimo instituto panaikinimo klausimą A. P. bei padidinti priteistiną civilinio ieškinio neturtinės žalos dydį, taip pat nukentėjusiojo atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Prokurorė, A. P. ir jo gynėja prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. atstovo advokato Sergejaus Milovo apeliacinis skundas atmestinas
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prašoma panaikinti A. P. taikomą laidavimą ir padidinti priteistinos neturtinės žalos dydį.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
6. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, padaręs nusikalstamą veiką, ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik šių sąlygų visuma sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas byloje įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, ir padaręs išvadą, kad yra arba nėra galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
7. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas privalo apsvarstyti šio straipsnio taikymą ir motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-132-699/2017, 2K-161-693/2019).
8. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, sprendė, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra įstatyminis pagrindas atleisti A. P. pagal laidavimą: jis yra teisiamas pirmą kartą, kaltinamas įvykdęs tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), dėl nusikaltimo savo kaltę pripažino visiškai ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, atlygino dalį civilinio ieškinio nukentėjusiajam ir pilnai atlygino civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą ieškinį. Taip pat teismas įvertino laiduotojos L. P. asmenybę, galimybę daryti teigiamą įtaką ir sprendė, kad A. P. motina L. P. verta teismo pasitikėjimo.
9. Apeliaciniame skunde BK 40 straipsnio taikymas skundžiamas teigiant, kad A. P. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimasis nėra nuoširdus. Kitos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos nėra ginčijamos.
10. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taigi teismas turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos gailisi. Teismų praktikoje minėtų sąlygų konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, be to, gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015, 2K-289-693/2019).
11. Šioje byloje nustatyta, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus. Pirmos apklausos metu jis nurodė, kad įtarimą supranta, tačiau dėl kaltės apklausos metu nepasisakys (1 t., b. l. 157), antros apklausos metu parodė, kad šiuo metu naudojasi teise atsisakyti duoti parodymus ar atsakyti į kai kuriuos klausimus, kai nuspręs duoti parodymus, praneš (1 t., b. l. 162). Apklausiamas trečią kartą A. P. parodė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę. A. P. detaliai nurodė įvykio aplinkybes, konflikto seką, priežastis, jis pripažino esminius faktus. Taip pat parodė, kad įvykus konfliktui jis vieną kartą į veidą trenkė E. D., dėl to labai gailisi. Norėtų susitaikyti su nukentėjusiuoju, tačiau E. D. taikytis nenori (1 t., b. l. 168). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustas A. P. parodė, kad labai gailisi dėl to, ką padarė, savo elgesį vertina blogai, prižada, kad daugiau tai nepasikartos. Jis atsiprašė nukentėjusiojo tiek žodžiu, tiek raštu. Be kita ko, A. P. ne tik neigiamai vertino savo veiksmus, bet ir dėjo pastangas žalai atlyginti. Teisiamajame posėdyje A. P. parodė, kad jis nukentėjusiajam atlygino 1 000 Eur neturtinę žalą, taip pat atlygino turtinę žalą, sumokėjo už vaistus (2 t., b. l. 104).
12. Analizuojant A. P. parodymus, galima daryti išvadą, kad esminės nusikalstamos veikos aplinkybės buvo pripažįstamos jau ikiteisminio tyrimo metu, parodymų turinys leidžia teigti, kad A. P. parodymai pasižymi nuoseklumu, papildo vieni kitus ir koreliuoja su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad esminis aspektas yra tai, ar kaltininkas pripažįsta smurtinius veiksmus ir kaip vertina tokį savo elgesį. Apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo išvadai, kad A. P. kaltės pripažinimas ir išsakytas gailestis yra deklaratyvūs. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. P. prisipažino kaltu, davė išsamius parodymus, savo elgesiu nekėlė jokių kliūčių procesui, ne kartą išreiškė gailėjimąsi dėl savo veiksmų.
13. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik trečios apklausos metu ir dėl to negalima teigti, kad jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Vis dėlto, A. P. sprendimas pirmųjų apklausų metu neduoti parodymų prieš save, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nelaikytina kliūtimi konstatuoti, kad asmuo proceso metu pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Apie tai pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2019, kurioje teismas konstatavo, jog draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Šis principas išplaukia ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Vienokiu ar kitokiu būdu išreikštas įpareigojimas (vertimas) asmeniui atsakyti į klausimus apie aplinkybes, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas, yra nesuderinamas su jam garantuota konstitucine teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Todėl kaltininko teisinė padėtis negali būti bloginama vien dėl to, kad proceso metu jis pasinaudojo šia jam įstatymo garantuojama teise. Atkreiptinas dėmesys, kad trečią kartą apklausiamas A. P. parodymus davė, pripažino savo kaltę, labai gailėjosi padaręs nusikaltimą ir šios pozicijos laikėsi viso likusio baudžiamojo proceso metu (žr. nutarties 11 punktą). Sutinkant su apeliacinio skundo argumentais ši kaltininko teisė būtų sumenkinama ir tokiu būdu prieštaraujama ne tik baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
14. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. prisipažinimas ir išreikštas gailestis pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip atitinkantys BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą būtinąją laidavimo sąlygą.
15. Skunde, be kita ko, nurodoma, kad A. P. atlygino nukentėjusiajam savanoriškai tik dalį žalos – 1 000 Eur, nors nukentėjusysis neturtinę žalą įvertino 6 000 Eur. Šiuo aspektu pateikiami argumentai iš kitos bylos, kurioje A. P. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir siekė prisiteisti 5 000 Eur žalos. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad duomenys kitoje ikiteisminio tyrimo byloje niekaip nėra susiję su kaltinimu, kuris A. P. buvo pareikštas šioje byloje. Kiekviena baudžiamoji byla yra individuali, teismas vertina faktines aplinkybes konkrečioje byloje, todėl tokius skundo argumentus, kurie nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir dėl jų plačiau nepasisako.
16. Įstatymų leidėjas nenustatė kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos. Dėl to tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltininko raštiškas sutikimas ar įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą reikalingas tuomet, kai šalys sutaria dėl konkretaus žalos dydžio. Šioje byloje, kai šalių pozicijos labai skirtingos (kaltininko nuomone, žala sudaro 2 000 Eur, o nukentėjusiojo nuomone, beveik tris kartus didesnė), pakanka, kad kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole (tai ir padaryta), ir nustatyti, ar yra teismui pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys (ar turi savo nuolatines pajamas, šeimos narių pagalba ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2015).???
17. Įvertinus visų aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus A. P. galima užtikrinti sąlyginiu atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. taikant BK 40 straipsnio nuostatas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl nėra pagrindo naikinti laidavimą kaltininko atžvilgiu ir jam skirti skunde nurodomą laisvės apribojimo bausmę. Tuo pačiu pažymėtina, kad atleidimas baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, t. y. asmuo nėra besąlygiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą - privalo spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Dėl neturtinės žalos dydžio
18. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visas, kadangi asmens pergyvenimų ir nerimo dėl savo turto ar sveikatos, tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato tik piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusių patirtą dvasinį, fizinį skausmą, išgyvenimus, praradimus. CK nėra nustatytas neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), taip pat į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.
19. Teismų praktika, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį yra nustatomas neturtinės žalos dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), todėl teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos dydžio paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, kadangi skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nėra analogiškos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021).
20. Pabrėžtina ir tai, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018). Teismų praktikoje nurodoma, kad dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas. Pagal BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, be kita ko, BPK 7 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, ir BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, nustatant ieškinio dydį, esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) pozicija, kurią jis turi pagrįsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-648/2019).
21. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos nukentėjusiajam E. D. neturtinės žalos dydį, įvertino CK 6.250 straipsnio nuostatas. Teismas sprendė, kad nukentėjusiajam E. D. nusikalstamais A. P. veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, ir nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į tai, kad dėl žandikaulio lūžio nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, kitas neigiamas pasekmes, įvertino nukentėjusiojo veiksmus (savo draugų pakvietimą į kaltininko gimtadienį, nors tam prieštaravo A. P.), kurie prisidėjo prie konflikto eskalavimo, taip pat – kaltininko turtinę padėtį, nusikaltimo pobūdį bei kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamas tik kitų asmenų pakvietimas į kaltininko gimtadienį, kuris prisidėjo prie konfliktinės situacijos – skundžiamame nuosprendyje dėl neturtinės žalos atlyginimo įvertintos ir kitos aplinkybės. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, neturinės žalos dydį sumažino iki 2 000 Eur. Kadangi kaltininkas nukentėjusiajam atlygino 1 000 Eur neturtinę žalą, E. D. priteista likusi neturtinės žalos dalis – 1 000 Eur.
22. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusysis E. D. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. Pareikštame civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodė, jog reiškia civilinį ieškinį ir dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 41), teigė, kad po įvykio patyrė emocinę depresiją, jautė fizinį skausmą, jis negalėjo normaliai valgyti, susikalbėti su kitais asmenimis, uždraudus fizinį krūvį nukentėjusysis prarado fizinę formą.
23. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo E. D. prašoma priteisti iš kaltininko 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta, ji neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų, šioje byloje nustatytų konkrečių aplinkybių ir formuojamos teismų praktikos analogiško ir panašaus pobūdžio bylose. Be to, tarp kaltininko ir nukentėjusiojo susiklosčiusioje situacijoje nustatant neturtinės žalos dydį svarbią reikšmę įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtus dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – kaltininko kaltės forma ir laipsnis, kaltininko interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Vertinant nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio pagrįstumą, be jau minėtų aplinkybių, taip pat svarbu įvertinti tai, kad nors kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, jo veiksmai buvo susiklosčiusio konflikto padarinys, o ne įžūlus elgesys, kuris neturėjo paskatų. Taip pat A. P. studijuoja bei dirba.
24. Teisėjų kolegija, vertindama nustatytos neturtinės žalos pagrįstumą, atsižvelgia į teismų praktiką, kurioje buvo sprendžiamas aptariamas klausimas ir priteista neturtinė žala. Teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiamos didesnės (pavyzdžiui, 2 606,58 Eur), panašaus dydžio (pavyzdžiui, 1 448 Eur, 1 000 Eur) ir daug mažesnės (pavyzdžiui, 579 Eur, 289,62 Eur) pinigų sumos, tačiau ne tokios, kaip šiuo atveju prašo apeliantas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, 2K-300/2014, 2K-68/2014, 2K-258-699/2015, 2K-36-895/2017). Analizuojant teismų praktiką analogiško ir panašaus pobūdžio bylose, matyti, kad nukentėjusiesiems priteisiami neturtinės žalos dydžiai yra artimi nagrinėjamu atveju priteistam, o kartais – ir mažesni. Pavyzdžiui, už tai, kad kaltininkas suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius jam sulaužė apatinį žandikaulį, padarė kraujosruvas, nukentėjusiajam priteista 1 200 Eur neturinės žalos atlyginimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-5-317/2022); už tai, kad kaltininkas kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veido sritį ir padarė apatinio žandikaulio kampo lūžį, nukentėjusiajam priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-436-876/2022); už tai, kad kaltininkas nukentėjusiajam padarė apatinio žandikaulio dešinės sąnarinės ataugos lūžį ir galimai galvos smegenų sukrėtimą su dešinės veido pusės hipestezija, nukentėjusiajam priteista 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-350-365/2017). Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo teisėjų kolegija vertina, kad apylinkės teismo sprendimas mažinti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį yra pagrįstas, o prašoma 6 000 Eur neturtinė žala neatitinka formuojamos teismų praktikos dėl neturtinės žalos priteisimo analogiškose ir panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju neegzistuoja išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu reikėtų nukrypti nuo teismų praktikos.
25. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas nukentėjusiojo E. D. civilinį ieškinį iš dalies bei iš A. P. nukentėjusiajam priteisdamas 1 000 Eur (kaip minėta, kita dalis - 1 000 Eur neturtinės žalos jau atlyginta) dydžio neturtinės žalos atlyginimą, įstatymų nepažeidė, iš esmės nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, teisingai įvertino visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo jas vertinti kitaip ir priteistą sumą didinti, kaip kad prašo apeliantas. Jokių naujų duomenų, galinčių turėti įtakos priteistam neturtinės žalos dydžiui, nėra pateikta. Atitinkamai skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
26. Nukentėjusiojo E. D. atstovas advokatas Sergejus Milovas prašo iš A. P. nukentėjusiajam priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Iš atstovo pateikto pinigų priėmimo kvito už teisines paslaugas matyti, kad teisinių paslaugų suteikimas (apeliacinio skundo surašymas, atstovavimas teisme) apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajam kainavo 600 Eur.
27. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2021, Nr. 2K-70-942/2022).
28. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo E. D. atstovo advokato apeliacinį skundą, kuris yra atmestas, nukentėjusiojo patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. D. atstovo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą atmesti.
Nepriteisti nukentėjusiajam E. D. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.