Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) G. N. (G. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. N. (G. N.) ieškinį atsakovui S. L. dėl kompensacijos priteisimo už 2019-2021 metus, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

31. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

32. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl kitų teismų sprendimų, priimtų nagrinėjant ginčus tarp tų pačių šalių, prejudicinės reikšmės

34. Nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip vienu iš apeliacinio skundo argumentų, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovui priklausantis garažas ieškovo žemės sklype pastatytas neteisėtai, toks leidimas nebuvo duotas, garažas nėra įregistruotas, visa tai yra savavališka statyba. Pažymėjo, kad atsakovui leidimas statyti garažą buvo išduotas jo paties, o ne ieškovo žemės sklype, be to, atsakovo pastatytas garažas užima ne 29 kv. m., kurie buvo suteikti garažo statybai, o 51 kv. m. žemės sklypo ploto. Taigi iš esmės ieškovas kvestionuoja atsakovui priklausančio mūrinio garažo, esančio (duomenys neskelbtini), teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apelianto argumentus, atmeta juos kaip nepagrįstus dėl žemiau nurodytų motyvų.

35. Civilinė byla iš esmės išsprendžiama teismui priėmus sprendimą dėl visų šalių pareikštų reikalavimų ir jame nustačius šalių teises ir pareigas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų, priimtas teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: negatyvusis ir pozityvusis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019, 17 punktas).

36. Negatyvusis res judicata poveikis pasireiškia tuo, jog šalys negali pakartotinai reikšti tapačių reikalavimų, ir tai iš esmės reiškia draudimą iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.

37. Pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kurio esmė, kad šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-383-219/2019, 26 punktas). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, inter alia (be kita ko), yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama.

38. Iš civilinės bylos Nr. 2-2958-734/2010 duomenų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nustatyta, kad 2009 m. liepos 3 d. ieškovas G. N. pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą jo lėšomis nugriauti statinį (garažą), esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pažymėtą šio sklypo kadastrinių matavimų plane „(duomenys neskelbtini)“ per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; nurodyti teismo sprendime, kad atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę nugriauti minėtą garažą atsakovo lėšomis, ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas – 8 180,80 Lt (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

39. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-2958-734/2010). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-1106-611/2011).

40. Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje nurodė, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), stovi atsakovui priklausantis statinys – garažas, į kurį nuosavybės teisės viešame registre nėra įregistruotos, tačiau šis statinys yra inventorizuotas ir įregistruotas VĮ Registrų centras kadastro žemėlapyje, garažas yra pažymėtas ieškovui priklausančio žemės sklypo plane. Atsakovo garažo buvimo ieškovo sklype faktą patvirtino ir antstolės A. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kiti byloje esantys įrodymai, be to, šį faktą pripažino atsakovas. Teismas vertino, kad garažas ieškovui priklausančiame žemės sklype buvo pastatytas teisėtai: atsakovui buvo suteiktas žemės sklypas garažui statyti, buvo parengtas garažo projektas ir išduotas statybos leidimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad garažo faktinio ploto neatitikimas nurodytajam leidime plotui nelaikytinas esminiu nukrypimu, kuris negali būti įteisintas. Taigi teismas, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo garažas yra savavališkos statybos padarinys (nors ir nėra iki galo sutvarkyti su garažo įteisinimu susiję dokumentai, taip pat ir esant faktiniam garažo ploto nukrypimui nuo statybos leidime numatyto ploto), dėl ko reikėtų jį nugriauti.

41. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO taip pat nustatyta, kad ieškovas 2012 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2958-734/2010, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovo prašymas atmestas (civilinė byla Nr. A2-8246-466/2012). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2SA-242-450/2012) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2958-734/2010 jau buvo įvertintos aplinkybės dėl garažo teisėtumo, t. y. kad jis pastatytas turint galiojantį statybos leidimą, parengtą projektą ir esant suteiktam žemės sklypui, todėl nėra pagrindo statinį pripažinti savavališkos statybos padariniu ir jį nugriauti; pažymėjo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateikti duomenys, kad pastarieji dokumentai buvo nuginčyti ar pripažinti negaliojančiais; be to, atsakovui jokie valstybės institucijų aktai apie savavališką statybą ar statybą su esminiais nukrypimais nuo projekto nebuvo surašyta ir teismams pateikta nebuvo. Teismas taip pat nurodė, kad nors ieškovas kėlė klausimą dėl to, jog atsakovas pastatė 51 kv. m. garažą, nors leidimą turėjo statyti tik 29 kv. m. ploto garažui statyti, tačiau aplinkybės dėl garažo ploto neatitikimo taip pat buvo išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta baigtoje civilinėje byloje 2-2958-734/2010, taip pat jos įvertintos ir apeliacinės instancijos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1106-611/2011.

42. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO taip pat nustatyta, kad ieškovas 2015 m. liepos 17 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti 51 kv. m. statinį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, pašalinti statybines medžiagas ir kitus daiktus; atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo, leisti ieškovui atsakovo lėšomis atlikti šiuos veiksmus; tuo atveju jei atsakovas per teismo nustatytą terminą neįvykdys teismo sprendimo, skirti jam 2 000 Eur baudą; priteisti ieškovui iš atsakovo 13 382,34 Eur kompensaciją už nuosavybės teisės suvaržymą ir 5 procentų metines palūkanas (civilinė byla Nr. 2-1195-987/2016) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

43. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinę bylą dalyje dėl statinio nugriovimo, statybvietės sutvarkymo, baudos skyrimo už šių reikalavimų nevykdymą nutraukė, nurodydamas, kad ieškinio reikalavimas dėl statinio nugriovimo ir su juo susiję išvestiniai ieškinio reikalavimai, faktinis pagrindas bei šalys yra tapatūs Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2958-734/2010 pareikštam ieškiniui, kuris jau yra išnagrinėtas ir atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, įgijusiu bylos šalims prejudicinę bei res judicata galią. Ieškinio daliai dėl kompensacijos už nuosavybės teisės suvaržymą nustatė terminą trūkumams pašalinti. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2S-532-881/2016). Ieškovui nepašalinus ieškinio trūkumų dalyje dėl kompensacijos priteisimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

44. Atsižvelgdama į 38-43 punktuose nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad garažo teisėtumo klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi. Ieškovas šioje civilinėje byloje, nurodydamas argumentus, susijusius su atsakovo garažo neteisėtumu (dėl jo buvimo ieškovo žemės sklype, garažo registracijos fakto nebuvimo, per didelio garažo ploto ir kt.), iš esmės siekia pakartotinio ginčo sprendimo šiuo aspektu, nors, kaip jau buvo minėta, vienas iš res judicata padarinių yra tas, kad šalys nebegali ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų, taip pat tai reiškia draudimą kelti tapačius reikalavimus (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kadangi minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo nustatyta, kad atsakovo garažas teisėtai pastatytas ieškovo žemės sklype, teisėjų kolegija šioje byloje vadovaujasi prejudicinę galią turinčiais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje nustatytais faktais ir pakartotinai nevertina ieškovo argumentų, susijusių su garažo teisėtumu. Paminėtina ir tai, kad ieškovui ne kartą kreipiantis į teismą (tiek dėl proceso atnaujinimo, tiek reiškiant tapatų ieškinį) teismų procesiniais sprendimais buvo išaiškinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia, tačiau neatsižvelgdamas į tai, ieškovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pakartotinai vėl kelia garažo teisėtumo klausimą. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad toks akivaizdžių teismo nustatytų aplinkybių ignoravimas nėra toleruotinas ir nėra suderinamas su proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir koncentruotumo principais, siekiu kuo greičiau apginti galimai pažeistą teisę (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis).

45. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovo ieškinys – ieškovui iš atsakovo priteistas 36 112 Eur nuostolių atlyginimas už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2017 m.; 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (36 112 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. gruodžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kompensacija, mokama periodiškai nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d., kas mėnesį sumokant 324 Eur, įpareigojant atsakovą ją sumokėti iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos; 1 482,30 Eur bylinėjimosi išlaidos (civilinė byla Nr. e2-502-861/2018).

46. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad 45 punkte nurodytame sprendime už akių nustatyti faktai ir aplinkybės turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

47. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017, 16 punktas; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019, 39 punktas).

48. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad prejudicinių faktų taisyklė, reiškianti, kad nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, netaikytina teismo nutartims, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriomis išsprendžiama byla, teismo sprendimams už akių bei teismo įsakymams. Šie dokumentai kitose bylose vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-421/2018).

49. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad sprendimu už akių nustatytos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, atmestini ieškovo argumentai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendime už akių nustatytos aplinkybės yra prejudicinės šioje byloje. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovas šioje civilinėje byloje prašė priteisti kompensaciją už skirtingą laikotarpį, o ši aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalykas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-502-861/2018. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovas šioje byloje nebuvo atleistas nuo įrodinėjimo pareigos CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme ir turėjo pareigą įrodyti savo ieškinio pagrindą ir dalyką sudarančias aplinkybes. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, taip pat spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo.

Dėl pagrindinių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų

51. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygos. Teismas nustatė, kad nėra duomenų, kad tarp šalių būtų sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nustatyta ir įregistruota servitutų ar kitų nuosavybės teisės į šį sklypą, jo dalį suvaržymų; pažymėjo, kad ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą ieškovui buvo atkurtos jame esant neįregistruotam statiniui (garažui), nereiškia ieškovo teisės gauti atlygį už sklypo dalies, reikalingos statiniams naudoti, suvaržymą praradimo ar atsisakymo ir dėl to rizikos prisiėmimo; atsakovo garažas stovi ant ieškovo sklypo, tad atsakovas, neatlygintinai naudodamasis ieškovo žeme, kurioje yra garažas, sutaupo lėšų, o duomenų, kad sklypo, jos dalies naudojimas dėl jame esančio garažo būtų neatlygintinis nėra; atsakovo sutaupymas yra proporcingas ieškovo negautoms lėšoms ir sutaupymą bei lėšų negavimą sieja priežastinis ryšys.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, tačiau prieš detaliau pasisakydama dėl ieškovo pažeistų teisių gynimo būdų, teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų tiek, kiek jie gali būti išnagrinėti nepriklausomai nuo tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo.

53. Byloje ginčo dėl to, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovui, ir tai, kad dalyje šio sklypo yra atsakovui priklausantis 51 kv. m. ploto garažas, nekilo. Ginčas kilo dėl kompensacijos dydžio (jai paskaičiuoti taikytino tarifo dydžio ir dėl to, nuo kokio žemės sklypo ploto turi būti paskaičiuojama kompensacija).

54. Teismas kompensaciją paskaičiavo ne nuo ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ploto, o nuo to ploto, kurį faktiškai užima garažas – 51 kv. m. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo sklype esantys medžiai priskirtini saugotiniems ir jų kirsti negalima, nuo ekspertizės ir papildomos ekspertizės aktų, kuriuose nurodyta, kad nenugriovus garažo statyti namą nėra racionalu, surašymo yra praėję nemažai laiko, o ieškovas nepateikė duomenų, kad dabar nėra visiškai jokių galimybių statyti namo sklype pagal galiojančius teisės aktus. Be to, nurodė, kad nei Taisyklės (8.5 punktas), kuriomis ieškovas remiasi apskaičiuodamas kompensacijos dydį, nei teismų praktika nenumato ieškovo teisės prašyti kompensacijos už visą sklypą.

55. Kadangi nepriklausomai nuo teisinio pagrindo (servituto, nuomos, nepagrįsto praturtėjimo, kt.) atlygintinumo už naudojimąsi ieškovo žeme klausimas, kiek jis susijęs su jo skaičiavimu nuo viso ar dalies žemės sklypo ploto, yra aktualus bendrąja prasme, o ieškovas apeliaciniame skunde kaip vieną iš argumentų ir nurodė, kad kompensacija turėtų būti skaičiuojama nuo viso žemės sklypo, nes dėl atsakovo garažo ieškovas negali tinkamai naudoti viso žemės sklypo pagal paskirtį, teisėjų kolegija šiuo aspektu pasisako.

56. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kompensaciją paskaičiavo ne nuo viso ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, o tik nuo dalies, kurią faktiškai užima atsakovo garažas – 51 kv. m. Pažymi, kad dėl žemės sklypo reljefo, apaugimo medžiais, jis negali gyvenamojo namo statyti kitur, kad vienintelė galima namui statyti vieta yra ten, kur pastatytas garažas. Tuo tarpu viršutinė sklypo dalis būtų tinkama, tačiau ten nėra tinkamo privažiavimo. Pasak ieškovo, teismas neįvertino šių aplinkybių, kad dėl atsakovo garažo jis patiria suvaržymų viso sklypo mastu. Be to, ieškovui dėl tokių atsakovo veiksmų tenka patirti ir kitokius nuostolius bei suvaržymus – turi mokėti žemės mokestį, tačiau ta žemės vieta kur stovi neteisėtai pastatytas garažas, naudotis negali. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos ieškovo argumentus, sprendžia, kad ieškovo reikalavimas skaičiuoti kompensaciją nuo viso jam nuosavybės teise priklausančio žemės ploto, t. y. nuo 0,1950 ha, yra ne tik nepagrįstas, neatitinka faktinės situacijos, tačiau nėra suderinamas ir su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

57. Ieškovo teiginiai, kad dėl jo sklype esančio atsakovo garažo jis negali statyti gyvenamojo namo, nes atsakovo garažas užima geriausią ir vienintelę namui statyti tinkamą vietą, savaime nereiškia, kad atsakovas yra atsakingas dėl tokios susidariusios situacijos. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad atsakovo garažas ieškovo žemės sklype pastatytas teisėtai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas negali būti atsakingas už nepatogumus, ieškovui kylančius disponujant žemės sklypo dalimi, kuria atsakovas nesinaudoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu atkurdamas nuosavybės teises į žemės sklypą, matė, kad žemės sklype yra statinys – garažas. Tą jis patvirtino ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Taigi ieškovas, vadovaudamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartu, matydamas, kad žemės sklype yra garažas, turėjo įvertinti, kad jo veikla toje žemės sklypo dalyje galimai bus apribota ir ieškovas sklypu disponuoti turės atsižvelgdamas į šią aplinkybę. Vien tai, kad ieškovas nori statyti gyvenamąjį namą toje dalyje, kur stovi garažas, ir pasak jo to negalima padaryti kitoje žemės sklypo vietoje ar tą daryti neracionalu, negali būti pagrindas už tai įpareigoti atlyginti atsakovą, kurio garažas teisėtai pastatytas anksčiau nei ieškovas atkūrė nuosavybės teisę į žemės sklypą. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad ieškovas, atkurdamas nuosavybės teisę į žemės sklypą, turėjo vienokius lūkesčius dėl žemės sklypo panaudojimo galimybių (namo statymo), o dabartinė situacija nėra suderinama su jo lūkesčiais. Kaip ieškovas nori ir (ar) gali panaudoti likusią žemės sklypo dalį, sprendžia pats ieškovas pagal esamą faktinę situaciją. Sutiktina su ieškovo teiginiais, kad niekas negali nurodyti, kur jam statyti gyvenamąjį namą žemės sklypo ribose, nes tai yra jo, kaip žemės sklypo savininko, teisė rinktis, tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas negali nepaisyti ir atsakovo – teisėtai pastatyto garažo savininko, teisių ir teisėtų interesų.

58. Papildomai pažymėtina ir tai, kad ieškovas, atkurdamas nuosavybės teises į žemės sklypą, matė ne tik, kad jame stovi garažas, tačiau ir tai, koks yra žemės sklypo reljefas, kad jis nelygus, apaugęs medžiais, taigi suvokė ar bent turėjo suvokti, kad ieškovo ketinimai dėl naudojimosi žemės sklypu gali būti apriboti šių aplinkybių, kurios visiškai nėra susijusios su atsakovui priklausančiu turtu.

59. Ieškovas nurodo, kad gyvenamajam namui statyti yra tik dvi tinkamos vietos, apatinė, kurioje pastatytas atsakovo garažas, ir viršutinė, tačiau prie viršutinės žemės sklypo dalies nėra privažiavimo, tačiau šiuos ieškovo teiginius paneigia į civilinę bylą Nr. 2-2958-734/2010 (t. I, b. l. 74) pateiktas žemės sklypo planas, iš kurio matyti, kad viršutinėje dalyje punktyrine linija nurodytas kelias, įvardintas „privažiavimas“. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo teiginiai apie negalėjimą statyti namo kitoje žemės sklypo vietoje yra abejotini. Paminėtina ir tai, kad 2016 m. balandžio 15 d. papildomos ekspertizės akte ekspertui buvo užduotas klausimas, ar racionalu žemės sklype statyti gyvenamąjį namą, kurio užstatymo plotas ne mažesnis kaip 120 kv. m. klausimą tiesiogiai siejant su garažo (ne)nugriovimu, ekspertizės tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad buvo atlikta žemės sklypo apžiūra „nustatant tinkamiausią vietą sklype namo statybai“ (t. I, el. b. l. 6-13). Ekspertizės akte buvo nurodyta, kad kitoje vietoje, negu toje, kurioje pastatytas atsakovui priklausantis garažas, statyti gyvenamąjį namą nėra racionalu. O tai nereiškia, kad namo statyba kitoje vietoje apskritai negalima. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ekspertizės akte remtasi sena Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 redakcija, kuri galiojo iki 2018 m. liepos 1 d., kadangi nuo 2018 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija numato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, ir kurie sietini su teritorija, kurioje auga medžiai ir medžių dydžiu (skersmeniu). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas nutarimo priedo 4.1 punkte numatyta, kad kitos paskirties žemėje daugiabučių gyvenamųjų pastatų, bendrabučių, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijose privačioje žemėje mieste – ąžuolai, uosiai, klevai, guobos, skroblai, skirpstai, bukai, vinkšnos, liepos, maumedžiai, beržai, pušys priskirtini saugotiniems, kai jų skersmuo didesnis kaip 20 cm. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė duomenų, kad ieškovo žemės sklype esantys medžiai atitinka nurodytus kriterijus ir jų kirsti nebūtų galima, apskritai nėra duomenų, kad ieškovas net būtų svarstęs tokią galimybę, kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl leidimo kirsti medžius, tačiau toks jos prašymas nebūtų patenkintas. Priešingai, ieškovas remiasi įrodymais nepagrįstais teiginiais dėl negalėjimo kirsti medžius. Ieškovo argumentai, kad namo įrengimas viršutinėje žemės sklypo dalyje reikštų papildomas išlaidas – medžių kirtimas, žemės lyginimas, skardžio griovimas ir jis nėra suinteresuotas tą daryti, nelemia to, kad už ieškovo pasirinkimą to nedaryti, turi būti atsakingas atsakovas. Kaip jau buvo minėta, atsakovo garažas teisėtai pastatytas dar iki ieškovui atkuriant nuosavybės teisę į žemės sklypą. Taigi jau įgydamas nuosavybę ieškovas matė, kad toje žemės sklypo dalyje yra kitam asmeniui priklausantis statinys. Ieškovo lūkesčiai negali būti įgyvendinami paneigiant kito asmens teisėtus lūkesčius.

60. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovas negali tinkamai pagal paskirtį naudoti viso žemės sklypo. Atsakovo teisėtai pastatytas garažas neatima iš ieškovo teisės ir galimybės naudoti likusią didžiąją žemės sklypo dalį, o kaip ieškovas tą įgyvendins yra jo diskrecijos teisė, atsižvelgiant į norus, galimybes, įstatymų numatytus reikalavimus. Ieškovas, atkurdamas nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio dalyje pastatytas teisėtai kitam asmeniui priklausantis garažas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl šios sklypo dalies panaudojimo. Vien tai, kad ieškovas galimai tikėjosi vėliau šį statinį pripažinti savavališka statyba ir nugriauti (ką parodė ieškovo veiksmų seka, kreipiantis į teismą dėl garažo neteisėtumo, vėliau pakartotinai civilinėse bylose, tame tarpe ir šioje byloje, keliant garažo neteisėtumo klausimą) nesukuria jam daugiau teisių negu jis jų turėjo atkurdamas nuosavybės teisę į žemės sklypą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atsakovui kompensaciją skaičiuoti už visą ieškovui priklausantį žemės sklypą, kartu pažymėdama, jog konkretus plotas, kuriame ieškovo teisės yra ribotos dėl atsakovo garažo ir naudojimosi juo, šia nutartimi nėra nustatomas.

61. Pasisakydamas dėl kompensacijos dydžio, teismas sprendė, kad ieškovas, būdamas fiziniu asmeniu, nepatenka į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 11.2 punkte paminėtų subjektų sąrašą, kad Taisyklės nenumato galimybės savo nuožiūra pasirinkti mokesčio tarifo, kad ieškovas nepagrindė savo pasirinkto mokesčio tarifo argumentais, todėl nesant pagrindo nukrypti nuo Taisyklėse numatyto fiziniams asmenims mokesčio tarifo (1,5 proc.), sumažino ieškovo prašomą taikyti 2 proc. tarifą iki 1,5 proc.

62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 2019 m. gegužės 15 d. Nr-35 redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 21 d., jau nustatė kitokius valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog Taisyklėse nustatyti tarifai, apskaičiuojant kompensaciją, mokėtiną už naudojimąsi privataus subjekto žeme, tiesiogiai netaikytini ir gali būti laikomi tik orientaciniais. Įvertinus visas ginčui svarbias aplinkybes, nustatyti proporcingą, sąžiningą, protingą ir teisingą kompensacijos dydį kiekvienu konkrečiu atveju yra teismo pareiga.

63. Pažymėdama, kad konkretus šiame ginče taikytinas kompensacijos dydis ir jo apskaičiavimui naudotino tarifo dydis iš esmės priklauso nuo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, jiems taikytinų galiojančių teisės aktų nuostatų, individualių kriterijų, teisėjų kolegija, spręsdama, kad nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas šioje byloje negalimas, dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako.

Dėl ieškovo teisių gynimo būdų

64. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamame ieškinyje be kita ko privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, kokį pažeistų teisių gynybos būdą ir kokia apimtimi pasirinkti. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo nurodyti, suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą.

65. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis), pasirinkdami bet kurį CK 1.38 straipsnyje nurodomą civilinių teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad proceso įstatyme įtvirtinta pareiga ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis reiškiamas materialusis reikalavimas, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo įvardintų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą.

66. Teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto; teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas – tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi. Taigi nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, ir, ginčą išnagrinėjęs, sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014). Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015, kt.).

67. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturėjimas. Tam, kad tenkinti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas). Šios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti.

68. Pasisakydamas dėl septintosios šios nutarties 67 punkte nurodytos sąlygos, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-288-611/2016). Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų teisių gynimo būdais. Šios nuostatos ir nurodyta nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlyga, kad ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, reiškia, kad jei dėl asmens praturtėjimo atsiradusiam ginčui spręsti yra pagrindas taikyti konkrečias teisines nuostatas (daiktinės, deliktų, sutarčių ar kt.), tai jos ir taikomos, bet nėra pagrindo taikyti nuostatų dėl nepagrįsto praturtėjimo. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017).

69. Ieškovas nurodė, kad jo nuosavybės teisė į ginčo sklypą yra apribota ir suvaržyta, o suvaržymas nepagrįstas jokiu teisiniu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės pritardamas šiai pozicijai, taikė nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais ieškovo argumentais ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškovo pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo.

72. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų dėl tarp atsakovo ir valstybinės žemės nuomotojo sudarytos žemės sklypo (jo dalies) nuomos sutarties, jei tokia sutartis buvo sudaryta - nėra duomenų, ar ji buvo įregistruota viešame registre, koks buvo nuomos mokesčio dydis, kaip jis buvo apskaičiuojamas. Nesant šių duomenų, jų nenustačius ir netyrus, neatlikus jų faktinio ir teisinio vertinimo, apeliacinės instancijos teismas negali daryti pagrįstos išvados, ar tarp šalių apskritai nėra susiklostę tęstiniai žemės sklypo (jo dalies) nuomos teisiniai santykiai pasikeitus faktiniam nuomotojui, t. y. ar šalių teisinių santykių nereguliuoja žemės sklypo nuomos sutarčiai taikytinos teisės normos, įtvirtintos CK 6 knygos XXIX skyriuje.

73. Statinio savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiam statiniui naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta tiek sukuriant prievolinius santykius (panaudos, nuomos sutartimis, kurių sudarymo iniciatyvą gali pareikšti bet kuri šalis), tiek servitutu, kuris, statinio ir žemės savininkui nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka.

76. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad byloje nagrinėtam šalių santykiui ieškinyje nurodomu laikotarpiu nebuvo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto ir dėl to, jog ieškovas savo pažeistas teises turėjo galimybę apginti daiktinės teisės normų pagrindu, o būtent nustatant žemės sklypo dalies, reikalingos garažui naudoti pagal paskirtį, servitutą (CK 4 knygos, VII skyriaus nuostatos).

77. Ieškovo argumentai, kad įregistravus servitutą, atsakovo pareiga atsiradusių nuostolių atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius ieškovo praradimus, atsirastų tik ateityje, nagrinėjamu atveju ne tik neprieštarauja, bet ir atitinka faktinę bylos situaciją. Šioje byloje ieškovo prašoma priteisti periodinė kompensacija iš esmės ir yra susijusi su mokėjimais, kurie atsakovo turėtų būti atlikti ateityje. Tai, kad ieškovas ieškinį teismui pateikė 2020 m. vasario 6 d., t. y. jau pasibaigus periodinės kompensacijos, priteistos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu už akių mokėjimo terminui (iki 2020 m. sausio 1 d.), ir praėjus tik šiek tiek daugiau nei vieno mėnesio terminui (nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. vasario 6 d.), kuriuo jokia atlyginimo už naudojimąsi svetimo žemės sklypo dalimi forma atsakovui nenustatyta, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovo pažeistos teisės gali būti apgintos tik taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą ir nėra galimybės taikyti servitutą reglamentuojančių teisės normų, t. y. kad nėra galimybės ieškovo pažeistas teises apginti daiktinės teisės pagrindu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, kad situacija dėl atsakovo garažo buvimo ieškovo sklype tęsiasi jau daugiau kaip 10 metų, tačiau ieškovas nesiėmė jokių priemonių dėl servituto nustatymo, nėra duomenų, kad būtų bandęs susiklosčiusią situaciją spręsti ir prievolinės teisės pagrindais. Pažymėtina, kad ir servituto nustatymas, nesant tarp šalių ginčo, buvo galimas ir nesikreipiant į teismą, o sudarant sandorį (CK 4.125 straipsnis), o sandoriais nustatyti servitutus turi teisę pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad šiuo atveju ieškovas elgėsi neleistinai pasyviai ir nebuvo suinteresuotas servituto nustatymu. Ši aplinkybė sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovas pasirinko savo teises ginti atsakovo teises pažeidžiančiu būdu.

78. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 45 punkte nurodytu sprendimu už akių atsakovui jau buvo priteista absoliučia skaičių suma (36 112 Eur) išreikšta kompensacija (įvardinta nuostoliais) už laikotarpį nuo 2009 metų iki 2017 metų, taip pat periodinė kompensacija (mokant po 324 Eur kas mėnesį) nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. Papildomai paminėtina ir tai, kad ieškovas dar 2015 m. liepos 17 d. buvo kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 13 382,34 Eur kompensacijos už nuosavybės teisės suvaržymą priteisimo, tačiau ieškovui nepašalinus ieškinio trūkumų, ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas (nutarties 42-43 punktai). Taigi kaip matyti, ieškovas turėjo pakankamai laiko apginti savo pažeistas teises kitais CK numatytais pažeistų teisių gynybos būdais, tačiau elgėsi pasyviai, ir, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje sąmoningai nesirinko kito pažeistų teisių gynybos būdo. Paminėtina, kad servituto nustatymas neatima iš ieškovo teisės gauti kompensaciją už nuosavybės teisės suvaržymą (CK 4.129 straipsnis), ko ieškovas šioje byloje pareikštu reikalavimu faktiškai ir prašė, tik netinkamu pagrindu - įrodinėdamas esant atsakovo nepagrįsto praturtėjimo sąlygas (CK 6.242 straipsnis).

Dėl bylos baigties

79. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

80. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

81. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

82. Teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) bei atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

83. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, 28 punktas).

84. Nagrinėjamu atveju, įvertinus šalių ginčo pobūdį, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių teisiniams santykiams taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą, kadangi tarp šalių susiklosčiusi situacija gali būti išspręsta taikant kitus pažeistos teisės gynimo būdus – sutarčių teisės (nustačius tęstinius žemės nuomos teisinius santykius) arba daiktinės teisės (nustatant servitutą) pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovo reiškiamą reikalavimą (ieškinio dalyką), tarp šalių susiklosčiusią faktinę situaciją, ir nustatęs, kad ginčo teisiniams santykiams netaikytinos nepagrįsto praturtėjimo instituto teisės normos, nors ir neturėjo teisės savo nuožiūra keisti ieškinio pagrindo, tačiau turėjo pareigą pasiūlyti tą padaryti ieškovui, tokiu būdu sudarydamas sąlygas ieškovui įrodinėti jo ieškinio dalykui reikšmingas aplinkybes pagal ginčo santykiams taikytinas teisės normas, o atsakovui gintis nuo pareikšto reikalavimo. Pažymėtina, kad keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką (CPK 141 straipsnis), kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formalių reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis, tačiau bet kokiu atveju tas turi būti padaryta pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio pagrindas būtų pakeistas, atitiktų ginčo esmę, būtų aiškios bylos nagrinėjimo ribos ir tai padaryta laikantis CPK nuostatų, nes aiškus ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas yra reikšmingas užtikrinti tinkamą atsakovo teisės į gynybą įgyvendinimą.

85. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai kvalifikavęs šalių teisinius santykius, be pagrindo taikęs nepagrįsto praturtėjimo instituto teisės normas laikotarpiui nuo ieškovo kreipimosi į teismą dienos ir nepasiūlęs ieškovui keisti ieškinio pagrindo, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

86. Teismui nepasiūlius ieškovui pakeisti pagrindo, ieškovui to nepadarius, nebuvo iš esmės išnagrinėtas ginčas, išsiaiškinant ar tarp šalių egzistuoja tęstiniai žemės nuomos teisiniai santykiai, jeigu egzistuoja, tai kokie galiojantys teisės aktai jiems taikytini, kaip ir kokio dydžio turėtų būti apskaičiuojama kompensacija/žemės nuomos mokesčio dydis. Nustačius, kad žemės nuomos teisiniai santykių nėra, nebuvo analizuota servituto nustatymo galimybė, reikšmingos aplinkybės – servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui, ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti, kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo, ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; kompensacijos pobūdis (vienkartinė ar periodinė). Taip pat būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant dėl servituto atlygintinumo turi būti vadovaujamasi ir kompensacijos proporcingumo tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimams ir kompensavimo realumo principais, t. y. atlyginimas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti proporcingas jo patiriamiems turtiniams praradimams, ir, antra, ar dėl nustatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydžio nesusidarys sąlygos vienai iš šalių nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-701/2016).

87. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovo garažas neužkerta kelio ieškovui naudotis visu jam priklausančiu žemės sklypu, taigi kompensacija, paskaičiuota nuo viso žemės sklypo negalima, ką konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas nutarties 56-60 punktuose, tačiau nagrinėjamu atveju teisingai kompensacijai paskaičiuoti reikšminga aplinkybė ne tik tai, kokį plotą faktiškai užima pats garažas (51 kv. m.). Turėtų būti išspręstas klausimas ir dėl to, kiek realiai žemės sklypo ploto reikalinga garažui tinkamai naudoti pagal paskirtį, įvertinant klausimą dėl privažiavimo prie garažo ir pan. Šiuo atveju neteisingai nustačius taikytinas teisės normas, 86 punkte nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teisme tirtos nebuvo.

88. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi, atsižvelgiant į byloje tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į pačią apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka), tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas turėtų nagrinėti tai, ko pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjant šį ginčą iš naujo būtina nustatyti šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, sudaryti ieškovui galimybę pakeisti reikalavimų pagrindą, surinkti papildomus įrodymus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

89. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.