- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-112-603/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03941-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- G. N.
- Atsakovas
- S. L.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. N. (G. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. N. ieškinį atsakovui S. L. dėl nuostolių atlyginimo ir servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas 2020 m. birželio 2 d. nutartimi pasiūlė ieškovui keisti ieškinio reikalavimų pagrindą bei patikslinti ieškinio dalykui reikšmingas teisines aplinkybes pagal ginčo santykiams taikytinas teisės normas, taip pat pasiūlė ieškovui patikslinti ieškinio faktines aplinkybes, susijusias su prašomos priteisti kompensacijos dydžiu, bei pateikti papildomus rašytinius įrodymus.
Šalies argumentai
2. Ieškovas G. N., patikslinęs ieškinį atsakovui S. L., prašė:
2.1. priteisti iš atsakovo 9 489,38 Eur nuostolių atlyginimą (už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.);
2.2. nustatyti ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), 77 kv. m. ploto atlygintinius kelio servitutą (teisė važiuoti transporto priemonėmis) ir servitutą (teisė tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas), kurie A. Ž. 2020 m. birželio 8 d. parengtame servituto nustatymo plane (M 1-500) pažymėti indeksu S1 ir S2 bei koordinačių sistemoje LKS-1994 posūkio taškais Nr. 13-14-15-16-17-18-19-20-13, atsakovui naudojantis jam nuosavybės teise priklausančiu garažu;
2.3. už nustatytus atlygintinius servitutus priteisti ieškovui iš atsakovo kompensaciją, mokamą periodiškai kas mėnesį po 327,22 Eur, įpareigojant atsakovą ją sumokėti iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos;
2.4. priteisti iš atsakovo ieškovui 5,00 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
2.5. priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 177,00 Eur žyminis mokestis ir kitos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
3. Ieškovas reikalavimus grindė tuo, kad:
3.1. ieškovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas). Ant laisvo (neužstatyto) žemės sklypo, be teisinio pagrindo, stovi mūrinis atsakovo garažas, kuriam statyti ieškovo sklype leidimas nėra suteiktas. Tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę jokie žemės nuomos ar kitokie prievoliniai teisiniai santykiai. Žemės sklypo reljefas yra skardingas šlaitas apaugęs pušų, kurių negalima iškirsti. Ieškovas savo žemės sklype negali pasistatyti gyvenamojo namo, kadangi vienintelė tinkama statybai sklypo vieta yra apie 120 kv. m., jos viduryje stovi atsakovui priklausantis mūrinis garažas, kurio plotas 51 kv. m. Prie sklypo yra tiesioginis privažiavimas tik iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Gyvenamojo namo statymas žemės sklypo viršuje ieškovui sukeltų papildomų išlaidų, nes reikėtų kirsti medžius, tvarkyti ir ruošti kitą žemės sklypo vietą namo statybai, nors ta vieta iš esmės yra netvarkinga, apaugusi krūmynais, medžiais, yra skardingas šlaitas, nėra tinkamo privažiavimo;
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-502-861/2018 ieškovo ieškinys patenkintas, priteisiant iš atsakovo 36 112 Eur nuostolių už laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2017 metų neteisėtą naudojimąsi ieškovui priklausančiu žemės sklypu bei kompensaciją, mokamą periodiškai nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d., kas mėnesį sumokant po 324 Eur. Atsakovo periodiškai mokamos kompensacijos terminas baigėsi 2019 m. sausio 1 d.;
3.3. atsakovas neteisėtai ir neatlygintinai naudojosi jo žemės sklypu, gavo iš to naudos, sutaupė nemokėdamas ieškovui jokio nuomos mokesčio ar kitokio užmokesčio, be to, jeigu atsakovas minimą žemės sklypą būtų naudojęs atlygintinai, ieškovas būtų gavęs ir pajamų (pavyzdžiui, nuomos mokestis). Dėl žemės sklypo naudojimo patiriamų nepatogumų turėtų būti priteistina iš atsakovo kompensacija (nuostoliai). Kompensacija apskaičiuota remiantis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236, 5 punktu (nuomos kaina paskaičiuojama žemės sklypo vertę padauginus iš mokesčio tarifo, o nuomos mokesčio tarifai yra nuo 1,5 proc. iki 4 proc.). Prašoma priteisti iš atsakovo 2 procentų kompensacija skaičiuojama pagal masinio vertinimo žemės vertinimo taisykles, mokama periodiškai kas mėnesį, nustatant periodinę kompensaciją pagal pastarųjų trejų metų vidutinę sklypo rinkos vertę (3 880,00 Eur + 3 920,00 Eur + 3 980,00 Eur) : 3 = 3 926,66 Eur; 3 926,66 Eur : 12 mėn. = 327,22 Eur). Kompensacija skaičiuotina už laikotarpį nuo 2019 sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., kas už 29 mėnesius sudarytų 9 489,38 Eur (29 mėnesių x 327,22 Eur);
3.4. pasibaigus periodinės kompensacijos laikotarpiui, prašoma nustatyti servitutą pagal pateiktą servituto nustatymo planą, kartu su periodiniais tokiais pat mėnesiniais mokėjimais, kokie yra ieškinyje (kas mėnesį mokant po 327,22 Eur). Abi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK 4.126) straipsnyje numatytos sąlygos teismo sprendimu nustatyti žemės sklypui servitutą yra įgyvendintos: šalys tarpusavyje nesutaria, negali susitarti ir yra būtinybė nustatyti tokį servitutą tam, kad atsakovas galėtų patekti į ieškovui priklausantį žemės sklypą bei naudotis jam priklausančiu garažu.
Atsiliepimas
4. Atsakovas S. L. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka. Pažymėjo, kad dėl teismo sprendimu už akių priteistos didelės sumos jis neteko visų savo santaupų, patyrė dideles kančias, pašlijo jo sveikata, sistemingai gydosi stacionare.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies:
5.1. nustatė ieškovui G. N. nuo 2021 m. birželio 1 d. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), 77 kv. m. ploto atlygintinius kelio servitutą (teisė važiuoti transporto priemonėmis) ir servitutą (teisė tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas) pagal A. Ž. 2020 m. birželio 8 d. parengtą servituto nustatymo planą (M 1-500), kuriame indeksais S1 ir S2 bei koordinačių sistemoje LKS-1994 posūkio taškais Nr. 13-14-15-16-17-18-19-20-13 pažymėta sklypo dalis, skirta atsakovui naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu garažu;
5.2. priteisė iš atsakovo S. L. ieškovui G. N. 50,00 Eur kompensaciją už nuo 2021 m. birželio 1 d. nustatytus atlygintinius servitutus, mokamą periodiškai kas mėnesį iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos;
5.3. priteisė iš atsakovo S. L. ieškovui G. N. 1 450,00 Eur nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2019 sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.
5.4. priteisė iš atsakovo S. L. ieškovui G. N. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;
5.5. priteisė iš atsakovo S. L. ieškovui G. N. 1500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir valstybės naudai 13,87 Eur.
6. Teismas nurodė, kad byloje ginčo nekyla dėl to, jog ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype stovi atsakovui priklausantis, viešajame registre neįregistruotas, garažas, kurio užimamas plotas sudaro 51 kv. m. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nuspręsta, kad atsakovui priklausantis garažas ieškovui priklausančiame žemės sklype buvo pastatytas teisėtai, todėl nėra pagrindo statinį pripažinti savavališkos statybos padariniu ir jį nugriauti.
7. Spręsdamas dėl reikalavimo nustatyti servitutą teismas rėmėsi apeliacinės instancijos teismo argumentais, jog byloje nagrinėtam šalių santykiui ieškinyje nurodomu laikotarpiu nebuvo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes ieškovas savo pažeistas teises turėjo galimybę apginti daiktinės teisės normų pagrindu, o būtent nustatant žemės sklypo dalies, reikalingos garažui naudoti pagal paskirtį, servitutą (CK 4 knygos, VII skyriaus nuostatos).
8. Remdamasis bylos duomenimis nustatė, jog ieškovui nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkurta Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu, o kai buvo statomas garažas, žemės sklypas priklausė valstybei ir ieškovas mokėjo žemės mokestį už sklypą. Pažymėjo, kad ieškovas šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nepaneigė ir nepateikė duomenų, kad tarp jo ir valstybinės žemės nuomotojo būtų sudaryta žemės sklypo (jo dalies) nuomos sutartis. Remdamasis tuo, padarė išvadą, jog tarp šalių nebuvo susiklostę tęstiniai žemės sklypo (jo dalies) nuomos teisiniai santykiai.
9. Teismas, įvertinęs tarp šalių ypatingai konfliktiškus santykius, tokių santykių trukmę (tęsiasi jau virš dešimties metų), kad įsiteisėjus teismų sprendimams su atsakovu nepavyko pasiekti kompromiso dėl teisės naudotis jam priklausančiu pastatu – garažu, įgyvendinimo, o konfliktiškoje situacijoje kitokiu teisiniu būdu suderinti žemės sklypo savininko (ieškovo) ir jame esančio pastato savininko (atsakovo) interesus būtų labai sudėtinga, padarė išvadą, kad prašymas nustatyti žemės sklypui servitutą laikytinas tinkamu ieškovo galimai pažeistų teisių ginimo būdu.
10. Nustatydamas servitutą teismas įvertino 2020 m. birželio 8 d. A. Ž. parengtą servituto nustatymo planą (M 1-500), kuriame indeksu S1 ir S2 bei koordinačių sistemoje LKS-1994 posūkio taškais Nr. 13-14-15-16-17-18-19-20-13 pažymėta teritorija, skirta atsakovui naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu garažu. Pažymėjo, kad nustatant atsakovui priskirtinos naudotis teritorijos plotą numatyta galimybė atsakovui privažiuoti prie garažo ir naudotis juo pagal tikslinę paskirtį, plane nurodyti prašomo nustatyti servituto matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti būtini duomenys, remiantis kuriais aiškiai matomas apribojimų išsidėstymas žemės sklype. Pažymėdamas, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš esmės neginčijo aplinkybių, susijusių su servituto nustatymu pagal ieškovo pateiktą 2020 m. birželio 8 d. A. Ž. parengtą servituto nustatymo planą, savo plano teismui nebuvo pateikęs, tenkino ieškinio reikalavimą nustatyti servitutą pagal 2020 m. birželio 8 d. A. Ž. parengtą servituto nustatymo planą (M 1-500) (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).
11. Teismas pažymėjo, kad servituto nustatymo teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas. Nustatydamas, kad jau pirmą kartą nagrinėjant bylą tarp šalių kilo ginčas dėl kompensacijos dydžio, jai paskaičiuoti taikytino tarifo dydžio ir dėl to, nuo kokio žemės sklypo ploto turi būti paskaičiuojama kompensacija, ir dėl to pasisakė apeliacinės instancijos teismas, rėmėsi pastarojo argumentais.
12. Teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovas negali tinkamai pagal paskirtį naudoti viso žemės sklypo. Pažymėjo, kad ieškovas, atkurdamas nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio dalyje pastatytas teisėtai kitam asmeniui priklausantis garažas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl šios sklypo dalies panaudojimo, todėl aplinkybė, kad ieškovas galimai tikėjosi vėliau šį statinį pripažinti savavališka statyba ir nugriauti nesukuria jam daugiau teisių, negu jis jų turėjo atkurdamas nuosavybės teisę į žemės sklypą.
13. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė kitų jam sukeliamų nepatogumų (kad garažas apleistas, neprižiūrimas), dėl kurių jam kompensacija turėtų būti skaičiuojama nuo viso žemės sklypo (CPK 178 straipsnis). Atsakovo teisėtai pastatytas garažas neatima iš ieškovo teisės ir galimybės naudoti likusią didžiąją žemės sklypo dalį (0,1950 ha – 77 kv. m.).
14. Pasisakydamas dėl ieškovo skaičiuojamos kompensacijos nuo sklypo rinkos kainos, pažymėjo, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį, todėl ieškovas, nustatydamas negautų pajamų ir kompensacijos atsakovui dydžius, galėjo, be kitų kriterijų, remtis žemės sklypo rinkos verte. Tuo tarpu pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių nuostatos, reglamentuojančios nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką atitinkamame rajone, įskaitant ir paties mokesčio tarifus, skirtos nuolatiniams valstybinės žemės nuomos teisiniams santykiams reguliuoti. Sprendė, kad nagrinėjamu atveju servitutas nustatomas siekiant užtikrinti ieškovo (privataus asmens), kuriam priklausančiame žemės sklype (atitinkamose žemės sklypo dalyse) yra atsakovui priklausantis statinys (garažas), naudojimą pagal paskirtį, todėl ieškovo nurodomos nuostatos netaikytinos.
15. Aplinkybę, jog dėl sklype esančio atsakovo garažo ieškovas negali statyti gyvenamojo namo, kadangi atsakovo garažas užima geriausią ir vienintelę namui statyti tinkamą vietą, laikė kaip savaime nesudarančia pagrindo pripažinti atsakovo atsakomybės dėl susidariusios situacijos. Nustatė, kad analogiška išvada jau buvo padaryta apeliacinės instancijos teismo. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintas atsakovo garažo ieškovo žemės sklype pastatymo teisėtumas, todėl atsakovas negali būti atsakingas už ieškovui sukeliamus nepatogumus. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu atkurdamas nuosavybės teises į žemės sklypą, matė žemės sklype esantį statinį – garažą bei žemės sklypo reljefą, ir turėjo įvertinti, kad jo veikla toje žemės sklypo dalyje galimai bus apribota. Vertino, kad ieškovo noras statyti gyvenamąjį namą toje dalyje, kur stovi garažas, ar lūkesčiai dėl žemės sklypo panaudojimo galimybių nesudaro pagrindo už tai įpareigoti atlyginti atsakovą, kurio garažas teisėtai pastatytas anksčiau nei ieškovas atkūrė nuosavybės teisę į žemės sklypą.
16. Pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, jog priešingai nei apatinė žemės sklypo dalis, kurioje stovi atsakovo garažas, viršutinė žemės sklypo dalis nėra pritaikyta statyti dėl tinkamo privažiavimo transporto priemonėmis nebuvimo, pažymėjo, kad ieškovo lūkesčiai negali būti įgyvendinami paneigiant kito asmens teisėtus lūkesčius. Nurodė, kad analogiškai buvo pasisakyta apeliacinės instancijos teismo, nurodant, kad aplinkybė, jog namo įrengimas viršutinėje žemės sklypo dalyje sukeltų ieškovui papildomas išlaidas – medžių kirtimas, žemės lyginimas, skardžio griovimas ir jis nėra suinteresuotas tą daryti, nelemia atsakovo atsakomybės.
17. Spręsdamas klausimą dėl kompensacijos ir nuotolių atlyginimo priteisimo, teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-502-861/2018, atsakovui jau buvo priteista absoliučia skaičių suma (36112 Eur) išreikšta kompensacija (įvardinta nuostoliais) už laikotarpį nuo 2009 metų iki 2017 metų, taip pat periodinė kompensacija (mokant po 324 Eur kas mėnesį) nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. Vertino, kad bylos ypatumai, prieš tai padarytos išvados dėl kompensacijos skaičiavimo nuo žemės sklypo ploto, kuriam nustatomas servitutas, atsakovo amžius ir sveikatos būklė sudaro pagrindą tinkamu dydžiu fiksuotai kompensacijai nustatyti laikyti 50,00 Eur. Teismo nuomone, tokia suma yra tinkama ieškovo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį ribojimui atlyginti, o kartu užtikrina proporcingumą tarp ieškovo patiriamų suvaržymų ir atsakovo šių suvaržymų sąskaita gaunamos naudos.
18. Vertindamas ieškovo reikalavimą priteisti nuostolius už laikotarpį nuo 2019 sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., kas sudaro 9 489,38 Eur, pažymėjo, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog prieš atkurdamas nuosavybės teises į žemės sklypą, ar jį privatizavęs, jau turėjo žemės sklypo potencialius nuomininkus, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų apie ieškovo siekį nuomoti ginčo žemės sklypą (skelbimai ir pan.). Todėl už laikotarpį nuo 2019 sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. sprendė ieškovui iš atsakovo priteisti 1 450,00 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą (29 mėnesiai x 50,00 Eur).
19. Teismas nustatė, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 3421,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 391,00 Eur žyminis mokestis už ieškinį, apeliacinį skundą ir patikslintą ieškinį, 3030,00 Eur išlaidos už suteiktas teisines paslaugas ir servituto plano parengimą. Pažymėjo, kad nors patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už suteiktas teisines paslaugas iš esmės neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, jog pagrįstos rašytiniais įrodymais, tačiau mažintinos iki 1500 Eur. Pagrindą sumažinti bylinėjimosi išlaidas sudaro ieškinio tenkinamas iš dalies (patenkintas pilna apimtimi tik reikalavimas dėl servituto nustatymo, o kiti du reikalavimai patenkinti 15,28 proc.), sprendžiamo ginčo pobūdis ir sudėtingumas, ieškovo atstovo parengtų procesinių dokumentų skaičius ir jų turinys, advokato darbo ir laiko sąnaudos, tęstiniai ieškovo ir jo atstovo santykiai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
20. Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas netenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi ir priteisti:1) likusią 8039,38 Eur nuostolių (negautų pajamų) už laikotarpį nuo 2019 m sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.; 2) likusią 277,22 Eur kompensaciją už nuo 2021 m birželio 1 d. nustatytus atlygintinus servitutus, mokamą periodiškai kas mėnesį iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos; 3) 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Be to, ieškovas per klaidą vietoj 181 Eur žyminio mokesčio sumokėjo 382 Eur, todėl prašoma grąžinti 201 Eur žyminio mokesčio sumos permoką. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:
20.1. pirmosios instancijos teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė jam sukeliamų nepatogumų, dėl kurių kompensacija turėtų būti skaičiuojama nuo viso žemės sklypo. Ieškovas pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus raštą, pagrindžiantį aplinkybę, jog atsakovo garažas yra apleistas, neprižiūrimas ir neatitinka esminių statinio reikalavimų. Ieškovas ne tik negali naudotis visu žemės sklypu, tačiau atsakovo neprižiūrimam garažui (jo savininkui/naudotojui) nesant įregistruotam Nekilnojamojo turto registre, ieškovui tenka pareiga sutvarkyti garažą, kas sukelia ieškovui nepatogumus;
20.2. nors atsakovo garažas ir neatima iš ieškovo teisės ir galimybės naudoti likusią žemės sklypo dalį, tačiau garažas itin apriboja ieškovo galimybes naudotis savo žemės sklypo dalimi. Byloje pateikti 2015 m. sausio 20 d. ekspertizės aktas, 2016 m. balandžio 15 d. papildomos ekspertizės aktas ir antstolės 2016 m. vasario 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pateiktos nuotraukos pagrindžia specifinį žemės sklypo reljefą, dėl kurio nėra galimybės statyti namo likusioje žemės sklypo dalyje ir apribojamos ieškovo galimybės naudotis žemės sklypu kitu būdu (atsakovas laiko sukrautas statybines medžiagas ir statybines atliekas ieškovo žemės sklype). Ieškovui yra apribojama galimybė ir parduoti žemės sklypą, kadangi naujasis savininkas taip pat negalėtų naudotis žemės sklypu ir statyti jame namą ar kitokį statinį;
20.3. teismas taip pat neįvertino ir aplinkybės, jog garažui tinkamai pagal paskirtį naudoti reikalingas didesnis nei 51 kv. m. plotas (jį užima garažas), kadangi reikalingas plotas garažą aptarnauti, į jį įvažiuoti. Ieškovui papildomus nepatogumus ir neužtikrintumą sukelia ir tai, jog atsakovas, turėdamas leidimą statyti tik 29 kv. m. ploto garažą, pastatė 51 kv. m. garažą. Todėl kompensacijos skaičiavimas tik už sklypo dalį, kurią užima garažas, akivaizdžiai pažeistų ieškovo teises į tinkamą žemės sklypo naudojimą;
20.4. ieškovo naudojimasis žemės sklypu apribojamas ir dėl to, kad iš kitos žemės sklypo pusės nėra privažiavimo, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių gyvenamųjų namų Nr. 18 ir Nr. 12C savininkai draudžia ieškovui naudotis jų padarytu privažiavimu, todėl ieškovas į viršutinę žemės sklypo dalį negali atvykti su lengvąja ar sunkiasvore transporto priemone ir pradėti vykdyti namo statybos darbus. Iš apatinės žemės sklypo dalies privažiuoti trukdo atsakovo garažas;
20.5. statyti namą kitoje vietoje, o ne toje, kurioje stovi garažas, nėra pagrindo ir galimybių, kadangi namo statymas žemės sklypo viršuje pareikalautų daugiau papildomų išlaidų ir nepatogumų. Be to, iš byloje pateiktų ekspertizių aktų matyti, jog ieškovui priklausančiame sklype auga didelės pušys, priskirtinos saugotiniems medžiams, jų kirsti negalima. Ieškovas yra garbingo amžiaus, todėl nėra aktualu papildomai griauti skardį, kirsti medžius ir lyginti žemę, kai gerokai paprasčiau būtų galima statyti namą garažo vietoje;
20.6. nors žemės sklypas yra prestižiniame Antakalnio rajone, kuriame žemės sklypo kainos yra itin didelės, tačiau dėl pastatyto garažo geriausioje žemės sklypo vietoje jis yra praktiškai bevertis ir netinkamas ne tik namo statybai, bet ir kitai veiklai. Todėl ir pirmosios instancijos teismo nustatyta 50 Eur kompensacija už servitutus yra per maža, nelogiška, neprotinga ir visiškai nepagrįsta dėl ieškovui iš esmės apribotos galimybės naudotis žemės sklypu;
20.7. tai, jog ieškovas matė garažą prieš atkurdamas nuosavybės teises į ginčo sklypą, neturi reikšmės, kadangi ieškovui buvo pateikta informacija, jog žemės sklype nėra įregistruoti statiniai, o garažą bus galimybė bet kada pašalinti ir naudoti žemės sklypą be jokių apribojimų. Atsakovas, būdamas rūpestingas ir atsakingas, turėjo pakankamai laiko nuo 1986 m. (pastatymo pabaigos) iki 2008 m. nuosavybės teisių atkūrimo, įregistruoti nuosavybės teises į garažą ir išspręsti klausimą dėl žemės po garažu nuomos. Todėl ieškovas turėjo itin pagrįstus lūkesčius dėl galimybės garažą nugriauti ir naudotis visu žemės sklypu be jokių apribojimų, juolab kad teismų sprendimai dėl pastatyto garažo teisėtumo priimti gerokai vėliau nei kad atkurtos ieškovui nuosavybės teisės į žemės sklypą;
20.8. priešingai nei konstatavo teismas, ieškovas įrodė, kad jo pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu už akių ieškovui buvo priteista iš atsakovo absoliučia skaičių suma išreikšta kompensacija už laikotarpį nuo 2009 metų iki 2017 metų, taip pat periodinė po 324 Eur per mėnesį mokama kompensacija nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d., todėl ieškovas įrodė numatytas gauti iš anksto pajamas. Tai, jog ieškovas gavo 36112 Eur naudos, nepaneigia ieškovo teisės reikalauti 327,33 Eur kompensacijos.
21. Atsakovas S. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
24. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
25. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies tenkinti ieškovo reikalavimai dėl periodinės kompensacijos už nustatytą servitutą ir nuostolių atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Todėl apeliacijos objektą sudaro ginčijamos teismo sprendimo dalys, dėl kurių teisėjų kolegija pasisakys detaliau žemiau nurodytais argumentais.
26. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nekyla, jog ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,1950 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – 2008 m. lapkričio 28 d. Apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-6563. Atsakovui S. L. nuosavybės teise priklauso šalimais esantis žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ir jame esantis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype stovi atsakovui priklausantis, viešajame registre neįregistruotas, garažas, kurio užimamas plotas sudaro 51 kv. m.
27. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu atmetė ieškovo G. N. ieškinį, kuriuo jis prašė įpareigoti atsakovą jo lėšomis nugriauti statinį (garažą), esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-2958-734/2010). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-1106-611/2011), nurodydamas, jog ieškovui priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), stovi atsakovui priklausantis statinys – garažas, į kurį nuosavybės teisės viešame registre nėra įregistruotos, tačiau šis statinys yra inventorizuotas ir įregistruotas VĮ Registrų centras kadastro žemėlapyje, garažas yra pažymėtas ieškovui priklausančio žemės sklypo plane. Teismas vertino, kad garažas ieškovui priklausančiame žemės sklype buvo pastatytas teisėtai: atsakovui buvo suteiktas žemės sklypas garažui statyti, buvo parengtas garažo projektas ir išduotas statybos leidimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad garažo faktinio ploto neatitikimas nurodytajam leidime plotui nelaikytinas esminiu nukrypimu, kuris negali būti įteisintas. Taigi atsakovui priklausančio garažo teisėtumo klausimas bei aplinkybės, susijusios su garažo plotu, jau išspręsti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.
28. Ieškovas prašė nuo 2021 m. birželio 1 d. jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatyti 77 kv. m. ploto atlygintinius kelio servitutą (teisė važiuoti transporto priemonėmis) ir servitutą (teisė tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas) pagal matininko A. Ž. 2020 m. birželio 8 d. parengtą servituto nustatymo planą, taip pat priteisti iš atsakovo nuostolių, susidariusių už laikotarpį nuo 2019 sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., atlyginimą.
29. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 6 d. sprendimu nustatė ieškovui G. N. nuo 2021 m. birželio 1 d. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), 77 kv. m. ploto atlygintinius kelio servitutą (teisė važiuoti transporto priemonėmis) ir servitutą (teisė tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas) pagal A. Ž. 2020 m. birželio 8 d. parengtą servituto nustatymo planą (M 1-500), kuriame indeksais S1 ir S2 bei koordinačių sistemoje LKS-1994 posūkio taškais Nr. 13-14-15-16-17-18-19-20-13 pažymėta sklypo dalis, skirta atsakovui naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu garažu. Taip pat priteisė nuo 2021 m. birželio 1 d. mokamą 50,00 Eur periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį kompensaciją už nustatytą servitutą bei 1450,00 Eur nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.
30. Teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
31. Apeliantas, nesutikdamas su teismo priteistos periodinės kompensacijos dydžiu, visų pirma įrodinėja aplinkybę, jog teismas, neteisingai įvertinęs dėl atsakovo garažo keliamus nepatogumus naudotis žemės sklypu, nepagrįstai priteisė neprotingai mažą periodinę kompensaciją. Apeliantas nurodo, jog atsakovo garažas itin apriboja ieškovo teisę naudotis jam priklausančiu žemės sklypu, kadangi dėl specifinio žemės sklypo reljefo geriausia vieta statyti namą būtų žemės sklypo dalis, kurioje stovi garažas, kitose žemės sklypo vietose statybos apsunkintos dėl visų pirma gerokai didesnių kaštų bei sukeltų didelius nepatogumus, be to, ieškovas turi ribotas galimybes iš kitos pusės privažiuoti prie sklypo.
32. Iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas, spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, ne kartą yra išaiškinęs, jog turtinius ir neturtinius netekimus sudaro galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009). Taip pat kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal bendrąsias taisykles, teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016, 31 punktas).
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, pirmosios instancijos teismo argumentus, pritaria skundžiame sprendime padarytai išvadai, jog 50,00 Eur periodinė kompensacija ieškovui dėl jo patiriamų suvaržymų, atsižvelgiant į servituto apimtį ir turinį, yra proporcinga atsakovo gaunamai naudai, atitinka ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).
34. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog iš apelianto nurodomų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad analogiškais argumentais, įrodinėjant jam, kaip žemės sklypo savininkui keliamus nepatogumus dėl esančio jo sklype atsakovui priklausančio garažo, buvo remtasi ir pirmosios instancijos teisme. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas apelianto argumentus dėl atsakovui priklausančio garažo sukeliamų nepatogumų naudojantis žemės sklypu išsamiai aptarė skundžiamame sprendime ir juos įvertino, nustatydamas periodinę kompensaciją. Pažymėtina, kad diskrecija nustatyti kompensacijos dydį disponuoja teismai, įvertindami faktinę situaciją bei, be kita ko, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymais pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas. Aplinkybė, jog ieškovas nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl kompensacijos dydžio ar ieškovo subjektyvi nuomonė dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog periodinė kompensacija nustatyta nepagrįstai.
35. Teikdamas apeliacinį skundą apeliantas pripažįsta, jog ieškovo žemės sklype esantis atsakovo garažas neatima iš ieškovo teisės ir galimybės naudoti likusią žemės sklypo dalį. Pažymėtina, kad tokią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog išlieka ieškovo teisė ir galimybė naudoti likusią didžiąją žemės sklypo dalį (0,1950 ha – 77 kv. m.). Analogiška išvada padaryta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje, nurodant, jog nėra pagrindo išvadai, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovas negali tinkamai pagal paskirtį naudoti viso žemės sklypo.
36. Matyti, jog apeliantas bando įrodyti aplinkybę, kad dėl atsakovo garažo negali statyti namo, teikė teismui įrodymus, tarp jų ir 2015 m. sausio 20 d. ekspertizės aktą, 2016 m. balandžio 15 d. papildomos ekspertizės aktą, antstolės A. Puodžiukienės 2016 m. vasario 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad minėti įrodymai nepatvirtina, jog apeliantas apskritai neturi galimybės realizuoti savo ketinimų žemės sklype. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto argumentus, pridedamas nuotraukas prie antstolės A. Puodžiukienės 2016 m. vasario 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, sutinka su apeliantu, jog žemės sklypo reljefas ir stovintis atsakovo garažas apriboja galimybes pasirinkti pačią patogiausią vietą namo statybai, kuri, kaip nurodo apeliantas, ir yra atsakovo garažo stovėjimo vieta. Nors apeliantas nurodo, kad likusi žemės sklypo dalis nėra patogi, statyboms būtų reikalingos didesnės sąnaudos, nesudaro pagrindo sutikti su apeliantu, jog nėra galimybės apskritai naudoti likusios didžiosios žemės sklypo statyboms. Iš tiesų, viena vertus, tikėtina, jog dėl reljefo ypatumų likusioje žemės sklypo dalyje statybos gali pareikalauti daugiau išlaidų, lyginant su ta vieta, kurioje stovi atsakovui priklausantis garažas. Tačiau, kita vertus, teisėjų kolegija šiuo atveju taip pat pritaria apylinkės teismo argumentui, jog ieškovui nepatogus ar daugiau išlaidų reikalaujantis namo pastatymas likusioje žemės sklypo dalyje (apeliantas nurodo, kad vienintelė vieta yra viršutinėje žemės sklypo dalyje), kurio ieškovas nesuinteresuotas daryti, negali nulemti didesnės kompensacijos atsakovui. Papildomai pažymėtina, kad šiuo atveju už savo pasirinkimą (ne)statyti namo dėl didesnio nepatogumo ar sąnaudų turėtų būti atsakingas ieškovas, o ne atsakovas, kaip bando įrodyti apeliantas. Taigi vertintina, jog apeliantas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nepagrindė, jog likusioje žemės sklypo dalyje statybos apskritai yra negalimos dėl žemės sklypo reljefo (CPK 178, 185 straipsniai).
37. Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde vėlgi kelia klausimą dėl atsakovo pastatyto garažo ir jo ploto, nurodydamas, jog, atsakovas, turėdamas leidimą statyti tik 29 kv. m. ploto garažą, pastatė 51 kv. m. garažą, ir kartu įrodinėdamas, jog dėl to kompensacija turėtų būti didesnė. Kaip jau buvo paminėta aptariant faktines aplinkybes, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad atsakovo garažas ieškovo žemės sklype pastatytas teisėtai. Taip pat išnagrinėtos ir aplinkybės dėl garažo ploto neatitikimo, dėl jų pasisakyta baigtoje civilinėje byloje 2-2958-734/2010, taip pat jos įvertintos ir apeliacinės instancijos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1106-611/2011. Taigi aplinkybė, jog apeliantas subjektyviu įsitikinimu nepritaria įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytoms aplinkybėms, tarp jų ir pastatytam garažui bei jo plotui, tokiu būdu dar kartą apsvarstydamas jau išnagrinėtas aplinkybes, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovo atsakomybė už ieškovui kilusius nepatogumus turėtų būti didesnė. Kita vertus, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, atsakovo garažas jau buvo pastatytas atkuriant ieškovui nuosavybės teises į sklypą (atkurta Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu), taigi ieškovas turėjo žinoti apie tai, kad žemės sklype stovi atsakovo garažas. Apelianto argumentai, kad jam buvo pateikta informacija apie tai, jog žemės sklype nėra įregistruoti statiniai ir garažą turės galimybę bet kada pašalinti ir naudoti žemės sklypą be jokių apribojimų, neturi teisinės reikšmės, kadangi atsakovas nėra ir negali būti atsakingas už ieškovui galimai trečiųjų asmenų pateiktą informaciją. Tai, jog faktinė situacija neatitinka apelianto lūkesčių, kuriuos jis galbūt turėjo atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, negali lemti didesnės kompensacijos sumos atsakovui. Vertintina, jog teisinės reikšmės sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą neturi apelianto subjektyvi nuomonė, jog atsakovas iki ieškovo nuosavybės teisės atkūrimo turėjo pakankamai laiko nuosavybės teisei į garažą įregistruoti. Sutiktina su apeliantu, kad iš tiesų, atsakovas turėjo pakankamai laiko įregistruoti viešajame registre savo nuosavybės teisę, tačiau tai nekeičia susiklosčiusios faktinės situacijos dėl atsakovo atsakomybės iškilus didesniems nepatogumams ieškovui naudojant žemės sklypą.
38. Įrodinėdamas nepagrįstai mažą pirmosios instancijos teismo nustatytą periodinės kompensacijos sumą apeliantas remiasi ne tik ieškovo žemės sklype esančio ir atsakovui priklausančio garažo keliamais nepatogumais, tačiau ir tuo, jog teismas neįvertino žemės sklypo buvimo prestižiniame Antakalnio rajone ir aplinkybės, jog dėl atsakovo pastatyto garažo patogiausioje vietoje žemės sklypas tapo bevertis. Kaip jau buvo minėta, priešingai nei įrodinėja apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog apeliantas negali naudotis likusia žemės sklypo dalimi. Taigi apelianto pasvarstymai apie tai, jog dėl atsakovo stovinčio garažo ieškovo žemės sklypas yra bevertis, yra tik deklaratyvaus pobūdžio nuomonė. Pažymėtina, jog atsakovo nuosavybės teisė į garažą negali būti paneigiama vien dėl to, jog ieškovui priklausantis žemės sklypas yra prestižiniame rajone.
39. Apelianto įrodinėjami itin dideli lūkesčiai atkuriant nuosavybės teisę į žemės sklypą taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kompensacijos dydžio. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, ieškovas, atkurdamas nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio dalyje pastatytas teisėtai kitam asmeniui priklausantis garažas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl šios sklypo dalies panaudojimo. Tai, jog atkuriant nuosavybės teises apeliantas (ne)žinojo, kad garažas pastatytas legaliai ir tikėjosi jų nugriauti, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovas yra atsakingas už susiklosčiusią faktinę situaciją ir dėl to iš jo priteistina periodinė kompensacija turėtų būti didesnė.
40. Taigi teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo vertintų kriterijų kompensacijos dydžiui nustatyti, taip pat padarytų išvadų dėl kompensacijos dydžio, todėl apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo padidinti teismo nustatytos 50,00 Eur periodinės kompensacijos, mokamos kiekvieną mėnesį, dydžio.
41. Nesutikdamas su teismo išvada dėl nuostolių priteisimo apeliantas nurodo, kad įrodė numatytas gauti pajamas iš anksto. Remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu už akių, kuriuo ieškovui buvo priteista iš atsakovo absoliučia skaičių suma išreikšta kompensacija už laikotarpį nuo 2009 metų iki 2017 metų, taip pat periodinė po 324 Eur per mėnesį mokama kompensacija nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.
42. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 47 punktas; kt.). Žalos dydis taip pat nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 31 punktas; kt.).
43. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog apelianto nurodomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimas už akių sudaro pagrindą pripažinti, jog apeliantas įrodė pajamų gavimo aplinkybę. Pažymėtina, kad priimant sprendimus už akių atliekamas formalus įrodymų vertinimas (CPK 285 straipsnio 2 dalis, o pagal kasacinio teismo praktiką teismo sprendimuose už akių nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-421/2018). Taigi apelianto minimas sprendimas už akių nelaikytinas įrodymu, pagrindžiančiu apelianto pajamas ir apeliantas nėra atleistas nuo įrodinėjimo pareigos CPK 182 straipsnio prasme.
44. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, apeliantas turėjo įrodyti negautas pajamas už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. (CK 6.249 straipsnis). Kadangi apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdamas apeliacinį skundą nepateikė jokių įrodymų, jog buvo numatęs gauti 9489,38 Eur pajamų laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., kurių negavęs patyrė nuostolius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuostolių atlyginimą susiejo su mokėtina kompensacijos už nustatytą servitutą suma (50,00 Eur) ir už minėtą laikotarpį paskaičiavo 1 450,00 Eur nuostolių (negautų pajamų). Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pakeisti skundžiamo sprendimo ir šioje dalyje.
Dėl procesinės bylos baigties
45. Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl nurodyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamo apylinkės teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
47. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinis skundas netenkintas, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantui neatlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
49. Kadangi apelianto apeliacinis skundas netenkintas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovas. Kadangi byloje nėra pateikta duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimnosi išalidas apeliacinės instancijos teisme, jos atsakovui nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.