Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-180-651/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-10-30
Bylos Nr.: 1A-180-651/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-04-2-00010-2024-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Daiva Jazbutienė
Nuteistasis: V. J.
Kaltinamasis: E. J.
Nukentėjusysis: R. Č.
Advokatai: Giedrė Striaukienė, Alvydas Buta

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
1.2.14.1.2.4Vagystė įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją (BK 178 str. 3 d.)
2.1.14.1Proceso išlaidų atlyginimas (BPK 103–105 str.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.1.15.4.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-651/2025Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00010-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.14.1.2.4; 2.1.14.1; 2.1.14.2; 2.1.15.4.3.3; 2.4.6.1; 2.4.6.5.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant Vitai Diekontienei,dalyvaujant prokurorei Kristinos Prialgauskienės,nuteistajam V. J. ir išteisintajai E. J., jų gynėjai advokatei Giedrei Striaukienei,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės, nuteistojo V. J., nukentėjusiojo R. Č. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo

E. J. išteisinta dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

V. J. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo R. Č. civilinis ieškinys dalyje dėl vagystės atmestas.

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, taip pat 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Nukentėjusiojo R. Č. ieškinys dėl fizinio skausmo sukėlimo tenkintas ir priteista iš V. J. 300 Eur R. Č..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. J. ir V. J. buvo kaltinami tuo, kad pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpas, o būtent: jie nuo 2021 m. gruodžio 1 d. apie 12.00 val. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16.00 val., veikdami bendrai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu išlaužė R. Č. priklausančio dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto 200 eurų vertės sandėliuko duris, 200 eurų vertės pagalbinių patalpų po laiptais duris bei 200 eurų vonios duris ir taip įsibrovę į patalpas pagrobė tris durų varčias bei iš vonios patalpos pagrobė 150 eurų vertės įmontuojamą spintelę, bei tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrai laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16.00 val. iki 2023 m. gruodžio 9 d. apie 12.00 val. iš R. Č. priklausančio pirmo aukšto sandėliuko pagrobė 200 eurų vertės skalbimo mašiną „Samsung Diamond“, t. y. iš viso pagrobė 950 eurų vertės R. Č. priklausančio turto.

2. V. J. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą, o būtent: jis 2024 m. balandžio 28 d. apie 10.00 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto su R. Č. metu ranka po vieną kartą sudavė R. Č. į kairės rankos riešą ir į veido dešinę pusę, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Kristina Prialgauskienė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti E. J. ir V. J. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje ir jiems skirti bausmes - laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams, įpareigojant atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, 9 (devynis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, V. J. paskirtą bausmę subendrinti iš dalies sudedant su už veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausme ir paskirti galutinę bausmę laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, dalyvauti elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikaltimais padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat prašo iš V. ir E. J. priteisti solidariai atlyginti nukentėjusiajam R. Č. padarytą 950 eurų turtinę žalą. Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Šalies argumentai

3.1. Skunde nurodoma, kad V. J. kaltė buvo įrodinėjama ne tik tiesioginiais, bet netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese. Turint tiesioginių įrodymų, svarbiausia nustatyti jų tikrumą, o tam dažnai prireikia remtis netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiai įrodymais yra sudėtingesnis, bet jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Pirmosios instancijos teismo teigimu, šie įrodymai patvirtina tik faktą, kad tam tikru momentu daiktai buvo, o vėliau jau jų nebėra, neva paties vagystės fakto, t. y. kas ir kada užvaldė, nepatvirtina. Skundžiamame nuosprendyje visiškai neatliktas įtariamųjų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimas, taipogi nuosprendyje nurodomi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys (kaip antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo aktai ir vaizdo įrašai), bet jie nevertinami.

3.2. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismo išvados paremtos vien kaltinamųjų teisminio nagrinėjimo metu duotais, bet ne išsamiai analizuotais parodymais ir duomenimis apie proceso šalių buvusį ir jau pasibaigusį civilinį ginčą dėl nekilnojamo turto paveldėjimo. Neaišku, kodėl teismas nevertina išteisintųjų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, jų negretina, ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokoluose užfiksuoti aiškūs jų prisipažinimai, kad iš nukentėjusiajam priklausančių patalpų išteisintieji pasiėmė vidaus duris, įsibrovė į patalpas ir kažkam realizavo skalbimo mašiną. V. J. neneigė įsibrovęs pro prieš tai nukentėjusiojo ir antstolio apsilankymo metu pakeistus ir užrakintus užraktus (apie nukentėjusiojo atliktą spynų pakeitimą ir patalpų užrakinimą užfiksuota ir antstolio pateiktuose vaizdo įrašuose), išėmęs duris ir paėmęs skalbimo mašiną, nes neva šie daiktai buvo jo. 2024 m. balandžio 19 d. kratos protokole užfiksuota, kad kratoje dalyvaujantis V. J. nurodė ir tai patvirtino savo parašu pasirašydamas protokolą, jog ieškomų daiktų neturi, nes juos išmetė (t. 2, b. l. 16-20). 2024 m. balandžio 24 d. apklausiamas įtariamuoju V. J. siekdamas suklaidinti tyrimą nurodė, kad skalbyklę pirko iš savo pinigų 2002 m. rugpjūčio 4 d. iš Klaipėdos Topo centro „Samsung Diamond“, už kurią mokėjo grynais 1269 eurų, pateikė tariamai skalbimo mašinos įsigijimo dokumentą – išvežimo pažymą, tačiau jame nurodytas įsigytas įrenginys yra šaldytuvas (t. 2, b. l. 104-107). Taipogi šios apklausos metu išteisintasis V. J. nurodė, kad jis su žmona gyveno antrame aukšte ir turėjo savo skalbyklę, o tėvų skalbyklę pernai, tikslios dienos nepamena, bet galimai rudenį, perdavė buitinę techniką surenkantiems vaikinams. 2024 m. rugpjūčio 21 d. apklausiamas įtariamuoju V. J. nurodė, kad R. Č. priklauso tik namo sienos, jokios durys ir daiktai esantys namo viduje nepriklauso jam, jokių durų nelaužė, visos durys ir varčios priklauso jam, nes jis jas dėjo ir tvarkė, skalbyklę pirko jie, vonios spintelė taip pat buvo ne nukentėjusiojo, o jo (t. 2, b. l. 118-120). Tą pačią dieną įtariamąja apklausta E. J. taipogi nurodė, kad gal prieš 20 metų pirko įtarime nurodytą skalbimo mašiną, bet dokumentų neturi, nes tai buvo labai senai ir pirko grynais pinigais, jokių durų varčių nevogė, skalbimo mašiną išvežė į metalo laužą, nes ji buvo sugedusi, kur dingo įmontuojama spintelė taip pat nežino, jos neėmė (t. 2, b. l. 67-70). Taigi V. ir E. J. nurodo skirtingas pagrobto turto: skalbimo mašinos, įgijimo aplinkybes, bet tuo pačiu pripažįsta, kad patys ją kažkam atidavė. Išteisintasis duris laiko savo nuosavybe, nors tai yra paveldėto nekilnojamo turto dalis, kuri nėra daloma kaip kilnojamas turtas (analogiškai, kaip langai, durys, įmontuojama technika ir baldai). Taigi teismas, ignoruodamas civilinės teisės normas, vagystės objektą – duris, įmontuotą spintelę, vertina kaip ginčytiną nuosavybės objektą.

3.3. Teigiama, kad neišsamiai įvertinti ir teisminio nagrinėjimo metu duoti išteisintųjų parodymai. 2025 m. vasario 6 d. teisiamojo posėdžio metu išteisintoji E. J. nurodo neteisingus duomenis apie namo statybą 1984 metais Nors registrų centro duomenimis namas pastatytas 1955 metais, rekonstruotas 1985 metais. Ji pripažino, kad dalis namo priklauso nukentėjusiajam, tačiau nesutinka, kad tos patalpose pirmame aukšte atiteko būtent jam, nurodo, kad buvo išimtos ne medinės, o metalinės durys. Tačiau byloje pateiktose nuotraukose bei antstolio vaizdo įrašuose fiksuojamos medinės durų varčios. Ji taip pat pripažįsta, kad spintelė buvo jos, bet paėmė nukentėjusysis. Dėl skalbimo mašinos išteisintoji E. J. nuolat keičia savo versijas, nurodo, jog prieš 6-7 metus matė skalbimo mašiną, po to nurodo, kad išmetė ją, 2023 m. ji sugedo, naudojosi ja, kol sugedo, po ko antrame aukšte pasistatė naują mašiną ir ja naudojasi 7-8 metai. Atsakydama į tikslinančius klausimus išteisintoji teikia prieštaringus paaiškinimus, jog su vyru statėsi antrą aukštą, 1986 metais baigė, nežino kada baigėsi turto dalybos, nurodo, jog nežino kokia dalis jai priklauso, kokia broliui, bet toliau teigia, jog žino kas jai priklauso, patalpa po laiptais priteista R. Č.. Po to dar kartą nurodo, kad skalbimo mašina buvo sandėliuke, ji ją išmetė, pamatė, kad skalbimo mašina leidžia vandenį, uždarė vandenį ir pamatė, kad ta skalbimo mašina visai supuvusi. Nurodo, jog kada išmetė skalbimo mašiną nepamena, gal prieš 6-7 metus, tačiau pripažįsta, kad buvo atvykęs antstolis A. S. ir gal buvo užfiksuota skalbimo mašina, nežino, nuo brolio patalpų raktų neturi, turtas padalintas nesąžiningai, nuotraukos yra suklastotos. To paties posėdžio metu apklaustas V. J. nurodė, kad neteisingai padalintas turtas, dėl durų vagystės tai gal uošvis išmetė, nepamena, skalbimo mašina sugriuvo prieš 10-15 metų, antrą mašiną jie turėjo, pamena, kad naktį pradėjo bėgti vanduo iš skalbimo mašinos, pirmame aukšte pamatė vandens klaną iš skalbimo mašinos, atjungė vandenį, paskambino vyrams, ištempė, išmetė tą seną skalbimo mašiną. Patalpa faktiškai priklauso jiems, o juridiškai eina ginčai, kurie metai buvo, nepamena, gal kokie 5 metai praėjo, 2023 m. jau nebuvo skalbimo mašinos, nebuvo tų varčių, kada uošvis jas išmetė, neatsimena, uošvis buvo supykęs, kad sūnus Č. prisiskolino pinigų ir negrąžino, išardė duris ir metė jas lauk, kada tai buvo nepamena, įmontuojamą spintelę jis irgi išmetė. Išteisintasis nurodo, kad antstolis užfiksavimas apie durų buvimą sufabrikuota, skalbimo mašiną išmetė, kada ir kur nepamena, vyrai važiavo ir išvežė, pakvietė vyrus, kad padėtų išnešti skalbimo mašiną.

3.4. Skunde teigiama, kad neįvertintas faktas, kad V. ir E. J. buvo nereikšmingas tas turtas, nes pastarąjį kaip patys teigia atidavė kitiems asmenims, išmetė, šie objektai neaptikti ir kratos metu nusikaltimo vietoje bei išteisintųjų valdomose patalpose ir pastatuose. Todėl išteisintieji nusikalstamus veiksmus įgyvendino siekdami pakenkti kitam paveldėtojui, nepripažindami ir nevykdydami jau įsiteisėjusių teismų sprendimų dėl paveldėjimo teisių nustatymo nukentėjusiajam. Išteisintųjų veiksmai buvo daugiau nei nesąžiningi, pavojingi. Nukentėjusysis ne tik negali disponuoti paveldėtu turtu, gerinti jo kokybę, nes akivaizdu, kad kiltų grėsmė prarasti atsigabentą/sumontuotą kitą turtą, bet jo kokybė net bloginama išlaužiant ir išimant duris, įmontuotus baldus.

3.5. Nurodoma, kad apylinkės teismas neįvertino ir išteisintojo V. J. teiginius paneigiančius įrodymus, jog nei E., nei V. J. neturi jokių nuosavybės teisių į kokį nors kilnojamą turtą, kadangi Registrų centro pažymoje užfiksuota, kad gyvenamasis namas tėvo vardu įregistruotas ir pastatytas 1955 metais, namo rekonstrukcija atlikta ir užbaigta 1985 metais. Taigi išteisintieji negalėjo būti namo statytojais, nebent tik gerbūvio gerintojais, tačiau jokių duomenų apie savo indėlį šiam procesui nei civilinėje, nei baudžiamojoje byloje nepateikė. Nors išteisintieji ginčija nuosavybės teises, tačiau jos yra tariamos ir jau pasibaigusios. Nors šioje byloje galima įžvelgti dviejų teisių: baudžiamosios ir civilinės, konkurenciją, tačiau įvertinus nukentėjusiojo parodymus apie nuolatinį net kelerius metus trukusį kenkimą ir trukdymą jam disponuoti paveldėtu turtu, galima daryti kategorišką išvadą, kad išteisintieji peržengė ne tik sąžiningumo, bet ir veiksmų teisėtumo ribas. Tarp proceso šalių ginčas dėl nekilnojamo turto paveldėjimo jau buvo baigtas 2019 m. lapkričio 27 d., t. y. V. J., per šį laikotarpį nesikreipė dėl nukentėjusiojo paveldėtoje namo dalyje esančio kilnojamo turto padalijimo. Kadangi nuo turto paveldėjimo ir ginčų išsprendimo teismuose nukentėjusysis ne mažiau kaip tris metus nepertraukiamai ir kaip savą valdė paveldėtame nekilnojamame turte esantį kilnojamąjį turtą (t. y. skalbimo mašiną), kai per visą valdymo laikotarpį V. J. turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į tuos daiktus, bet nė karto nepasinaudojo ja, nukentėjusysis tiek faktiškai, tiek juridiškai įgijo nuosavybės teises į tuos daiktus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalis).

3.6. Nurodoma, kad tai, jog negalima patvirtinti tikslios nusikalstamos veikos padarymo datos, nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo rašytiniais, skaitmeniniais duomenimis, fotonuotraukomis buvo nustatinėjama nusikaltimo dalyko paskutinis nukentėjusiojo užfiksuotas aptikimas nusikaltimo vietoje ir pastebėjimas, kad šio turto jau nėra, t. y. laikotarpis, kuriuo buvo atlikti aktyvūs veiksmai įsibraunant ir paimant turtą. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis nustatyti tikslaus nusikaltimo laiko neįmanoma dėl nukentėjusiajam keltų tyčinių ribojimų disponuoti savo turtu, tačiau byloje surinktų duomenų visuma patvirtina kaltinime nurodytus esminius veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Kaltinime nurodomas laikotarpis, nuo kada iki kada, buvo įsibrauta į patalpas, nuo kada iki kada faktiškai pagrobtas turtas.

3.7. Pažymima, kad nusikalstamas bendrininkavimas inkriminuotas ir E. J., kadangi pastaroji ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog skalbimo mašiną kartu su vyru išmetė kaip sugedusią, nors skirtingose apklausose nurodė prieštaringas šio turto įsigijimo aplinkybes (2022 m., t. y. jau po tėvų mirties, bei prieš 20 metų). Išteisintoji pripažino, kad tyčia ir sąmoningai iš nukentėjusiajam priklausančių patalpų paėmė kito asmens valdomą turtą ir jį perdavė tretiesiems asmenims ar sunaikino.

3.8. Be to, nurodoma, kad V. J. ir E. J. turėjo išankstinį motyvą, kuris atskleistas tiek civilinių ginčų sprendimuose, tiek paveldėtojų tarpusavio santykiuose. Nors apylinkės teismas mano, kad nesurinkta duomenų, jog būtent V. J. ar E. J. įsibrovė ir pagrobė turtą, mat šį faktą jie neigė teisminio nagrinėjimo metu, neva pas juos lankydavosi ir sūnus, tačiau pažymima, kad kaltinamojo kaltė gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, kuriuose teismas privalo įvertinti kitų įrodymų kontekste. Be V. J., jo sutuoktinės E. J. sutikimo ir leidimo, į patalpas nepatekdavo jokie pašaliniai asmenys. Nuo paveldėjimo momento patekimo galimybės paties V. J. veiksmais buvo ribojamos net ir nukentėjusiajam, t. y. keičiant spynas, paliekant įkištą viduje raktą bendrose patalpose ir pan. Nors turto pagrobimo aplinkybės neužfiksuotos vaizdo įrašais, tačiau durys, jose pakeičiami užraktai, durų užrakinimas, skalbimo mašinos aptikimas, fiksuojami teismo antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo akte. Vėliau aptinkamas ir nukentėjusiojo užfiksuojamas trijų durų ir spintelės pagrobimas, o vėliau skalbimo mašinos. Būtent V. ir E. J. turėjo motyvą pagrobti šį turtą, kiti asmenys, išskyrus juos, jokių pretenzijų į šį turtą neturėjo ir jo atvirai ar užmaskuotai neišreiškė. Asmenys turėjo motyvą ir tai pripažino ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo atvirai telefonu informuoti apie pakeistas spynas iki nusikalstamos veikos padarymo. Išteisintųjų veiksmai laikomi ne tik nesąžiningais, bet ir nusikalstamais, kadangi suprato, jog tyčia braunasi į kitam asmeniui priklausančias patalpas, išima ir pašalina duris, t. y. pašalina nekilnojamo turto apsaugos priemones, vėliau turėdami galimybę į jas laisvai patekti, pagrobia kitą turtą.

3.9. Pažymima, kad analizuojant ir sugretinus visus faktinius duomenis, atskleidžiami išteisintųjų padarytų nusikalstamų veikų subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, ir darytina pagrįsta išvada, kad šie E. ir V. J. veiksmai patvirtina inkriminuoto nusikaltimo požymių buvimą. Nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka jų kaltei nustatyti bei paneigti jų gynybą dėl turto priklausomumo, jog neįsibrovė ir nieko nepagrobė. Įvertinus išteisintųjų veiksmų visumą, faktinį pripažinimą apie neteisėtą turto paėmimą ir perdavimą tretiesiems asmenim, E. J. ir V. J. taikytina baudžiamoji atsakomybė ir jų veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Šalies argumentai

3.10. Nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad išteisintieji veikos padarymo metu buvo neteisti, kaltinami tyčinės nusikalstamos veikos, priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai, yra pensininkai, todėl bausmės tikslai bus pasiekti E. ir V. J. paskyrus laisvės apribojimo bausmes.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria V. J. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, atmetant nukentėjusiojo R. Č. civilinį ieškinį dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

4.1. Skunde nurodoma, kad liudytojos D. Č. ir A. Č., apklaustos ikiteisminio tyrimo metu nurodė pačios betarpiškai nematę, kad V. J. būtų trenkęs R. Č., o tik suprato, kad esą jam trenkė, nes R. Č. loštelėjo galvą atgal. Ikiteisminio tyrimo metu D. Č. parodė, kad V. J. R. Č. pasakė, kad čia nerūkys ir, užsimojęs ranka, sudavė, kaip suprato, per cigaretę, nes pamatė, kaip žemyn pabiro pelenai, be to, tuo pačiu smūgiu V. J. nuleisdamas ranką, sudavė per R. Č. kažkurios rankos dilbį. Tada R. Č. pasisuko veidu į V. J., o į ją – nugara. Iš karto V. J. dar kartą užsimojo ranka link R. Č. veido, bet tuo pat metu R. Č. galva atsilošė atgal nuo V. J., o cigaretė nukrito ant grindinio. Nurodė, kad suprato, kad V. J. sudavė R. Č. per veidą, po ko jis iš lūpų išmušė cigaretę. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. Č. atsakydama į klausimą, ar pati matė smūgį, atsakė, kad „negalėjo matyti, bet jis (R. Č.) atsilošė, vyras pasakė, kad kliuvo į žandą“. Skundžiamame nuosprendyje taipogi nurodyta, kad liudytoja D. Č. paties veiksmo nematė, kaip suduoda, bet vyro galva atsilošė, vyras sakė, kad sudavė į dešinį žandą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. Č. parodė, kad V. J. R. Č. pasakė, kad jis čia nerūkys ir, užsimojęs ranka, sudavė per cigaretę, kuri buvo R. Č. lūpose. Parodė, kad „Tėtis tuo metu stovėjo šonu į ją ir V. J.“. Matė, kad nuo smūgio ranka nuo cigaretės pabiro pelenai bei tuo pat metu V. J., nuleisdamas ranką, sudavė per R. Č. ranką. „Tada tėtis pasisuko veidu į V. J., o į ją – nugara“. Iš karto V. J. dar kartą užsimojo ranka link R. Č. veido bei tuo pat metu R. Č. galva atsilošė atgal nuo V. J., o cigaretė nukrito ant grindinio. Suprato, kad V. J. sudavė R. Č. per veidą, po ko iš lūpų išmušė cigaretę. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. Č. patvirtino, kad R. C. suduodamo smūgio nematė. Tiek liudytojos A. Č., tiek liudytojos D. Č. parodymai yra grįsti tik nuomone, subjektyviu kognityviniu supratimu, o ne pačių betarpiškai matytomis aplinkybėmis (liudytojos nematė, tik manė, kad sudavė, teikdamos parodymus sakė „supratom, kad trenkė, bet to nematėm“, ir tai pakartota iš nukentėjusiojo žodžių. Taigi tokie parodymai nepatvirtina V. J. kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo R. Č.. Be to, nevertinta tai, kad šios abi liudytojos yra itin susijusios su nukentėjusiuoju - artima nukentėjusiojo giminaitė (dukra) ir šeimos narė (sutuoktinė), tad jų parodymus reikia vertinti kritiškai, kadangi abi yra suinteresuotos bylos baigtimi ir kartu su R. Č. siekia apkaltinamojo nuosprendžio V. J. atžvilgiu. Tai patvirtina tendencingas V. J. kaltinimas nebūtais, išgalvotais dalykais, t. y. vagystėmis, smurtu, trukdymu naudotis nuosavybe bei nuolatiniu civilinių ir baudžiamųjų procesų inicijavimu. Liudytojų parodymų nuoseklumas, išsamumas ir detalus sutapimas tarpusavyje kaip tik atskleidžia verbalinį melo požymį, priešingai, nei vertina teismas. Pasakojimo nuoseklumas patvirtina parengto melo scenarijų. Teismo išvada, kad vaizdo įrašas patvirtina liudytojų parodymus, nepagrįsta, nes vaizdo įrašas kaip tik paneigia liudytojų parodymus, o liudytojų parodymai, taipogi ir nukentėjusiojo, prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms.

4.2. Teigiama, kad nukentėjusiojo veiksmai yra sisteminis, tikslinis, ilgą laiką pasikartojantis elgesys, t. y. mobingas. Nors teisiamojo posėdžio metu klausta apie nukentėjusiojo ir kaltinamųjų besitęsiančio konflikto priežastis, teirautasi apie jo trukmę, tačiau į šią aplinkybę neatsižvelgta. Nukentėjusiojo veiksmai, t. y. viena po kitos keliamos bylos dėl sesers ir jos sutuoktinio V. J., skundai ikiteisminio tyrimo institucijoms, teismams, antstoliams, patenka į minėto elgesio rėmus. Turi ypač atidžiai būti vertinami įrodymai, kai asmuo kaltinamas smurtu artimoj aplinkoj, ir asmenų (liudytojų ir nukentėjusiojo) suinteresuotumą, nes tarpusavio konfliktai tarp R. Č., jo šeimos, ir E. J. (jos šeimos) vyksta senai, o nukentėjusiojo ir liudytojų (kaip bendros šeimos) galimo keršto versija nepaneigta.

4.3. Nurodoma, kad iš byloje esančios dukters A. Č. mobiliuoju telefonu filmuotos medžiagos, kurią pateikė nukentėjusysis R. Č., matyti tik tai, kad V. J. mostelėjo ranka per nukentėjusiojo lūpose buvusią cigaretę, o nukentėjusiojo ranka buvo užkliūta tik rankai iš inercijos nusileidžiant po atlikto mosto link cigaretės. Nukentėjusiajam pasisukus ir jų tarpusavio padėčiai pasikeitus, t. y. jau stovint vienas priešais kitą, po mosto per cigaretę ji iškrito, bet jo ranka nukentėjusiojo veido nekliudė, jis net neprisilietė prie veido. Nukentėjusiojo nežymus loštelėjimas galva atgal buvo ne dėl smūgio, o pačiam nukentėjusiajam siekiant išvengti cigaretės iškritimo nuo V. J. rankos mosto, kai instinktyviai loštelėjo galvą. Vaizdo įrašas smūgio į veidą nepatvirtina, smūgis vaizdo įraše neužfiksuotas, tad nepašalinta abejonė, ar V. J. sukėlė fizinį skausmą mostu per nukentėjusiojo lūpose buvusią cigaretę, kuri iškrito. Taigi apkaltinamasis nuosprendis dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam tėra grįstas prielaidomis.

4.4. Nurodoma, kad nukentėjusysis R. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam V. J. trenkė į dešinę veido pusę. Teisiamojo posėdžio metu dar kartą patvirtino, kad į dešinę veido pusę. Liudytoja A. Č. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad V. J. trenkė jos tėčiui į dešinę veido pusę, bet nurodė konkrečiai smūgio nemačiusi, o tokią išvadą padariusi dėl pastebėto galvos loštelėjimo. Tėtis jai sakęs, kad V. J. jam trenkė per dešinį skruostą, kad šiek tiek skauda. Paaiškina, kad skruostą matė esant paraudusį. Liudytoja D. Č. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pastebėjo, kad trenkė per veidą, atrodo dešinį. Į klausimą, ar matė, kad trenkė, atsakė, jog negalėjo matyti, bet jo (R. Č.) galva atsilošė. Po to paaiškino, kad vyras sakęs, jog trenkta buvo į dešinį žandą, nes buvo žandas paraudęs, ką teigia ir pati mačiusi. Tokie nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra melagingi, nes iš vaizdo įrašo matosi, kad V. J. mostą atliko kaire ranka ir kryptimi iš kairės į dešinę, tad jo ranka niekaip negalėjo net prisiliesti prie dešinės R. Č. veido pusės. Tam, kad smogti ar bent kliudyti dešinę R. Č. veido pusę, būtų reikėję rankos mostą atlikti iš dešinės į kairę, t. y. priešinga kryptimi nei vaizdo įraše, tačiau jame fiksuotas rankos judesys iš kairės į dešinę.

4.5. Teigiama, kad skausmo nukentėjusiajam sukėlimo faktas nėra patvirtintas įrodymais. Tik suinteresuotų asmenų, t. y. liudytojų, kurios suinteresuotos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, ir nukentėjusiojo parodymais, t. y. jų teigimu skruostas (žandas) buvo apie pora valandų paraudęs, tačiau paraudimas neužfiksuotas nei paties nukentėjusiojo daryta/surinkta foto ar video medžiaga, nei gydytojo įrašais, nei, tuo labiau, specialisto išvada. Priešingai, nukentėjusysis patvirtino į medicinos įstaigą nesikreipęs, policijos nekvietęs (nors vaizdo įraše girdisi „Kviečiam policiją“), o nutaręs pateikti pareiškimą per epolicija.lt. Nekvietus į įvykio vietą iš karto po incidento policijos, kuri būtų galėjusi užfiksuoti nukentėjusiojo ir liudytojų taip akcentuojamą skruosto (žando) paraudimą, neužfiksavus kitu būdu neva buvusio skruosto (žando) paraudimo, vien nukentėjusiojo ir liudytojų šeimos narių parodymų pagrindu priimti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

5. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo R. Č. atstovas advokatas Alvydas Buta prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 gegužės 5 d. nuosprendį dalyje, kuria E. J. ir V. J. buvo išteisinti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo E. J. ir V. J. pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, tenkinti dėl šios veikos nukentėjusiojo R. Č. pareikštą civilinį ieškinį. Taip pat prašo nukentėjusiojo R. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jas nukentėjusiajam priteisti iš E. J. ir V. J., nukentėjusiojo R. Č. apeliacinės instancijos teisme patirtas 500 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui pripažinti proceso išlaidomis ir jas nukentėjusiajam priteisti iš E. J. ir V. J..

5.1. Skunde nurodoma, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, t. y. pažeistos BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatos. Vertinant įrodymus pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, įrodymai įvertinti atskirai ir selektyviai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį.

5.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dalyje dėl vagystės rėmėsi vienu iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nors yra įrodymų, kad daiktų nėra, tačiau nėra įrodymų, kad kaltinamieji juos pagrobė. Apylinkės teismas šioje byloje pernelyg siaurai aiškino objektyviosios pusės įrodinėjimą. Nors tiesioginių įrodymų apie daiktų pagrobimą gali ir nebūti (kas šiaip yra įprasta vagystės bylose), tačiau netiesioginių įrodymų visuma (pavyzdžiui, išimtinė kaltinamųjų galimybė naudotis patalpomis, konfliktiniai santykiai su nukentėjusiuoju, įsilaužimo pėdsakų nebuvimas ir pan.) yra pakankamas pagrindas konstatuoti kaltinamųjų kaltę. Neanalizuota įrodymų visuma, o tik formaliai konstatuota, kad neaišku, kas paėmė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad kaltė negali būti preziumuojama, o įrodymai turi būti aiškūs ir vienareikšmiai, tačiau šis reikalavimas neturėtų būti taikomas taip kategoriškai, kad būtų atmetamos net pagrįstos išvados dėl kaltės dėl kitų įrodymų visumos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymima, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus tam visas galimybes. Abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų šaltinių visumos, formaliai konstatavo įrodymų trūkumą ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl kaltinamųjų kaltės nebuvimo.

5.3. Skunde pažymima, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo ir kaltinamųjų tarpusavio santykius. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2- 647-328-2018 teismas atidalino patalpas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas nusprendė, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), 1-ojo aukšto visos patalpos, išskyrus pažymėtas plane indeksais 1-1 ir 1-2, asmeninės nuosavybės teise atitenka nukentėjusiajam, o 2-ojo aukšto patalpos atitenka E. J.. Teismas, paminėtoms patalpomis 1-1 ir 1-2 (koridorius) įpareigojo naudotis bendrai (t. 1, b. l. 49). Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 27 d., tačiau skolininkė E. J. ir jos sutuoktinis teismo sprendimo dalies, kuria šalys įpareigotos gyvenamojo namo patalpas, pažymėtas indeksais 1-1 (0,7 kv. m.) ir 1-2 (3,24 kv. m.) naudoti bendrai, nevykdo. Nors namas atidalintas perpus, kaltinamieji pavertė jį savo tvirtove ir ten nukentėjusiojo net iki šiol neįsileidžia, nuolat tam trukdo keisdami spynas ir t.t. Tą konstatavo ir Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 2 d. nutartyje išnagrinėjęs kitą ginčą tarp tų pačių šalių civilinėje byloje Nr. 2A-192- 796/2023, kai nustatė, jog atsakovė sąmoningai, sistemingai ilgą laiką ieškovo neįleidžia į gyvenamąjį namą ir sudaro jam kliūtis naudotis jam nuosavybės teise priklausančia paveldėto turto dalimi. 2021 m. gruodžio 1 d. nukentėjusysis pasitelkęs antstolį konstatavo faktines aplinkybes, kaip nukentėjusysis pakeitė lauko durų spyną ir pateko į jam priklausančias patalpas, o taip pat sudėjo ir pakeitė pirmo aukšto jam priklausančių kitų patalpų durų spynas (t. 1, b. l. 101). 2022 m. sausio 3 d. atvykęs nukentėjusysis negalėjo patekti į patalpas, nes vėl eilinį kartą buvo pakeista lauko durų spyna. Nukentėjusysis po faktinių aplinkybių konstatavimo bandė pateikti į patalpas 2023 m. gegužės 1 d., 2025 m. gegužės 18 d., 2023 m. gegužės 19 d., 2023 m. gegužės 28 d., 2023 m. birželio 2 d. (t. 1, b. l. 100) ir nei vieną kartą to nepavyko padaryti, nes kaltinamieji arba apsimesdavo, kad jų nėra namie arba užkabindavo ant kiemo vartų spynas, kad nukentėjusysis negalėtų net įeiti į kiemą ir taip patekti iki namo laukų durų, arba jei nepasikentę nukentėjusiojo skambučių į duris kaltinamieji jas atidarydavo, tai į vidų neleisdavo užtverdami kelią fiziškai, kviesdavo policiją melagingai aiškindami, kad nukentėjusysis neturi teisės patekti į patalpas ir pan. Praktiškai kiekvienas nukentėjusiojo atvykimas iki namo laukų durų baigdavosi policijos kvietimu. Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina kad nukentėjusysis negalėjo patekti į patalpas ir pats save apvogti kaip teigia kaltinamieji ir juolab tai padaryti nepastebėtam kaltinamųjų. Akivaizdu, kad tik kaltinamieji naudojosi patalpomis, jie jas aršiai bet kokiomis priemonėmis gynė nuo nukentėjusiojo pateikimo į jas. Nors vagystės motyvas ir tikslas jo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau kaltinamųjų tokio elgesio motyvas yra labiau nei aiškus: po to, kai nukentėjusysis pirmą kartą dalyvaujant ir fiksuojant antstoliui pakeitė visų jam priklausančių patalpų durų spynas, kaltinamieji pagrobė durų varčias tam, kad nukentėjusysis negalėtų pakeisti duryse spynų ir jų rakinti, o kaltinamieji galėtų toliau savivaliauti ir netrukdomai naudotis viso namo patalpomis.

5.4. Teigiama, kad kaltinamųjų versija, kad nukentėjusysis pats išplėšė varčias iš jam priklausančios nuosavybės ir taip ją pablogino, yra tiesiog absurdiška. Nukentėjusysis gyvena su sutuoktine Naujakiemio gatvėje turimame bute, jam varčios nereikalingos, jų negalima panaudoti kur nors kitur, nes jos pagamintos pagal konkrečius durų angų išmatavimus. Kaltinamieji neigia, net tai, kad patalpų pirmame aukšte buvo durys ir varčios, kurių vagystė jiems inkriminuota. E. J. teigia, kad varčių net neturėjo (t. 1, b. l. 53), V. J. 2024 m. rugpjūčio 21 d. apklausoje nurodo, kad visos durys ir varčios priklauso jam, nes jis jas dėjo ir tvarkė (t. 1, b. l. 118), o teisme apklaustas jau nurodo, kad dėl varčių ir durų nepamena, nes uošvis, kuris mirė 2014 metais, galėjo išmesti, o 2023 metais nebuvo varčių. Šią kaltinamųjų versiją paneigia antstolio darytas 2021 m. gruodžio 1 d. vaizdo įrašas, kuris pasak kaltinamojo V. J. yra „sufabrikuotas“, bei fotonuotraukos, kuriose matyti, kad šie daiktai buvo iki vagystės ir kad jie vėliau pagrobti.

5.5. Nurodoma, jog argumentas, kad nėra aišku, kam priklausė skalbimo mašina ir kiti daiktai, ir dėl to negalima teigti, kad jie buvo svetimi kaltinamiesiems, nėra pagrįstas. Baudžiamojoje teisėje svetimu laikomas turtas, kuris nepriklauso kaltinamajam nuosavybės teise ar teisėto valdymo pagrindu. Faktas, kad turto nuosavybės klausimas ginčijamas žodžiu, neužkerta kelio laikyti jį svetimu, jei nėra įrodymų, kad jis teisėtai priklausė kaltinamiesiems. Toks kaltinamųjų aiškinimas, kad esą skalbimo mašina buvo jų, kad skalbimo mašina esą liko neatidalinta, kad dėl jos atidalinimo nėra priimta teismo sprendimų, neturi savaime lemti išvadų, kad turtas priklauso kaltinamiesiems, nes baudžiamojoje byloje turto nuosavybės teisėtumo aspektas turėjo būti įvertintas savarankiškai. Juolab, kad šis turtas – skalbyklė, spintelė buvo laikomi nukentėjusiajam asmeninės nuosavybės teise priklausančioje namo patalpoje, į kurią kaltinamieji net neturėjo jokios teisės patekti. Kalbant apie durų varčių nuosavybę, akivaizdu, kad kaltinamieji vienareikšmiškai neturi ir niekada neturėjo jokios nuosavybės teisių į jas į jas, nes varčios yra laikomos patalpos priklausiniu, yra neatskiriama nekilnojamojo turto dalis. Kadangi varčios, durys yra būtina patalpų dalis (jos užtikrina jo funkcionavimą, saugumą ir naudojimą pagal paskirtį), jos laikomos nekilnojamojo turto priklausiniu, o tai reiškia, kad paveldint patalpas, tose patalpose esančios durys, varčios yra sudėtinė patalpų dalis, jokie papildomi teismų sprendimai dėl jų nuosavybės, paveldėjimo nereikalingi, kaltinamieji patalpų, iš kurių pagrobtos varčios, niekada nebuvo paveldėję, todėl jos kaltinamiesiems yra svetimas turtas. Pastebėtina, kad pavedėtas turtas yra laikomas tik paveldėtojo asmenine nuosavybe, sutuoktiniui jokia dalis paveldėta turto nepriklauso. Todėl jei E. J. hipotetiškai dar gali gintis nuo kaltinimo aiškindama apie jos tariamas nuosavybės teises į inkriminuotą pagrobtą turtą – varčias, kaltinamajam V. J. šis turtas bet kuriuo atveju buvo svetimas, jis jo nei paveldėjo, nei kitu būdu įgijo, todėl jis turi atsakyti už svetimo turto pagrobimą.

5.6. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamuosius dėl skalbimo mašinos ir spintelės vagystės nurodė to motyvus, tačiau išteisindamas dėl kitos kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos – 3 durų varčių pagrobimo, nenurodė nei vieno motyvo, teisme sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra net užsiminta apie durų varčias, kas yra esminis BPK pažeidimas (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai).

5.7. Teigiama, kad teismo posėdžio metu buvo pateikti įrodymai, kad nukentėjusysis R. Č. patyrė 1 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir jas prašyta priteisti iš kaltinamųjų, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių išlaidų nepriėmė jokio procesinio sprendimo ir dėl jų nepasisakė.

5.8. Taip pat nurodoma, kad pagal BPK 104 straipsnio 2 dalies ir 106 straipsnio 2 dalies nuostatas nukentėjusysis R. Č. apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai sumokėti už šio apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui, todėl prašoma jas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaltinamųjų nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, išlaidos susijusios su apeliacinio skundo parengimu neviršija Rekomendacijose numatytos sumos už apeliacinio skundo parengimą dydžio.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nuteistasis V. J. prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės ir nukentėjusiojo R. Č. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinius skundus atmesti.

6.1. Nurodoma, kad BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo dalyku gali būti tik svetimas turtas, kuris pagrobtas įsibraunant į patalpą. Savo turto paėmimas vagyste nelaikomas ir už tai negali būti baudžiama. Nukentėjusiajam R. Č. nuosavybės teise nepriklausė nei skalbyklė, nei spintelė, dėl kurių vagystės V. J. yra kaltinamas. Tiek spintelė, tiek skalbyklė yra kilnojamieji neregistruotini daiktai, priskiriami namų apyvokos ir apstatymo reikmenų kategorijai. Nustatyta, kad spintelė anksčiau priklausė nukentėjusiojo R. Č. ir išteisintosios E. J. tėvams. Tai patvirtino ir R. Č. teisminio nagrinėjimo metu, teigęs, kad mama jam sakiusi, kad paliks viską nukentėjusiajam, t. y. kad skalbyklė, spintelė sudarė tėvų palikimo dalį. Nukentėjusysis dalį nekilnojamojo turto, t. y. namo (duomenys neskelbtini), paveldėjo ne pagal testamentą, bet pagal įstatymą. Tai yra esminis faktas, sprendžiant kam priklausė namų apyvokos ir apstatymo daiktai, sudarantys palikimo turinį. Byloje pateikti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimai. Šie rašytiniai įrodymai, turintys prima facie, t. y. didesnę juridinę galią pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnį, patvirtina, kad paveldėta buvo ne pagal testamentą. bet pagal įstatymą. Pagal CK 5.14 straipsnio įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Įpėdinė, kartu gyvenusi su tėvais S. Č. ir A. M. Č. (pergyvenusia savo sutuoktinį S. Č.) iki kiekvieno iš jų mirties, buvo išteisintoji E. J., V. J. sutuoktinė. Tai patvirtinantys gyventojų registro duomenys buvo pateikti. Nukentėjusysis patvirtino, kad kartu su tėvais S. ir A. M. Č. gyveno E. J. su sutuoktiniu, o nukentėjusysis kartu su savo tėvais negyveno ne tik kad vienerius metus, o beveik net 40 metų. Daroma išvada, kad tiek skalbyklė, tiek vonios spintelė, tiek visi kiti baldai, namų apyvokos ir apstatymo reikmenys buvo išteisintosios E. J. nuosavybė, įgyta CK 4.47 straipsnio 2 punkte, 5.14 straipsnyje numatytais pagrindais. Taigi nėra būtinųjų objektyviųjų nusikaltimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalies požymių – nusikalstamos veikos objekto ir dalyko.

6.2. Teigiama, kad tam, kad įgyti daiktą įgyjamąja senatimi, reikia būti sąžiningu daikto įgijėju. Nukentėjusysis nebuvo ir negalėjo būti sąžiningas daikto įgijėjas, nes negalėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau teisių už jį į užvaldomą daiktą. Paveldėjimo teisės liudijime tokie daiktai kaip skalbyklė ar spintelė nebuvo įrašyti nei Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime, nei Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartyje. Su tėvais nukentėjusysis negyveno ir namų apyvokos bei apstatymo daiktų pagal CK 5.14 straipsnį nepaveldėjo ir net tokių teisinių lūkesčių turėti negalėjo, be to, net ir tuo atveju, jei į kilnojamuosius daiktus nukentėjusysis ir būtų pretendavęs įgyjamosios senaties pagrindais, nors to nebuvo, tai nukentėjusysis neatitinka/neatitiktų antrosios sąlygos daiktui pagal įgyjamąją senatį įgyti, t. y. nepertraukiamo daikto valdymo įstatyme nustatytą terminą. CK 4.71 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas nepertraukiamo valdymo apibrėžimas, t. y. daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo (daikto užvaldymo) iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Sprendžiant apie valdymo teisės į daiktą įgijimo pradžią, atkreipiamas dėmesys į CK 4.25 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, tik kai užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Priežastys, dėl ko norintis/siekiantis užvaldyti daiktą asmuo jo užvaldyti negali, teisinės reikšmės neturi. Teikdamas paaiškinimus nukentėjusysis patvirtino, kad skalbykle ir spintele niekada nesinaudojo, taipogi patvirtino, kad net ir į nuosavybę sudarančias patalpas iki 2021 m. gruodžio 1 d. patekti negalėjo. Todėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodytas ginčo dėl paveldėto nekilnojamojo turto atidalijimo pasibaigimas, t. y. 2019 m. lapkričio 27 d. nėra ir negali būti laikoma daikto valdymo pradžia, nes nepatekus į patalpas daikto fiziškai užvaldyti neįmanoma. Nukentėjusysis į patalpas jis pateko ir spynas pakeitė/įdėjo tik 2021 m. gruodžio l d. (antstolio prie faktinių aplinkybių konstatavimo pridėtas vaizdo įrašas S3420001). Todėl tik ši data galėtų būti valdymo pradžia, jei kilnojamųjų daiktų užvaldymas būtų buvęs sąžiningas. Iki šios datos teisėta daiktų savininkė E. J. daiktų valdymo nebuvo praradusi, daiktas buvo jos dispozicijoje. Tačiau nuo 2021 m. gruodžio 1 d., kuomet užfiksuotas spynų įdėjimas, iki 2023 m. gruodžio 9 d., kuomet nukentėjusysis pastebėjo (pareiškime policijai nurodytos aplinkybės) nebesant skalbyklės sandėliuke, įstatymo nustatytas 3 (trejų) metų valdymo laikotarpis nebuvo suėjęs. Laikotarpis nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 9 d. apima tik 2 metus ir nesudaro pagrindo konstatuoti faktui dėl skalbyklės ir spintelės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Pažymima, kad pats nukentėjusysis daiktų nuosavybę pradžioje kildino iš pirkimo-pardavimo sandorio, vėliau iš paveldėjimo, bet ne iš įgyjamosios senaties. Tokio nuosavybės įgijimo būdo nukentėjusysis byloje nenurodė ir tuo byloje nesirėmė, nors turėjo atstovą, profesionalų teisininką, galintį suformuluoti teisinę poziciją. Kadangi daiktas nepriklausė nukentėjusiajam, o buvo E. J. nuosavybė, jos valioje, valdyme ir naudojime, nuo 2019 m. lapkričio 27 d. nei V. J., nei sutuoktinei E. J. nebuvo pagrindo vindikacijai. Taipogi nebuvo pagrindo kreiptis dėl kilnojamųjų daiktų, esančių nukentėjusiajam priklausančioje (priteistoje, atidalintoje) gyvenamojo namo dalyje, padalijimo, nes visi patalpose buvę namų apyvokos ir apstatymo daiktai buvo sutuoktinės E. J. paveldėti pagal įstatymą.

6.3. Be to, nurodoma, kad kaltinimai neva pavogus daiktus (spintelę, skalbyklę, durų varčias) yra nepagrįsti, net jei durų varčias laikyti integralia gyvenamųjų patalpų, kurios priklauso nukentėjusiajam, dalimi. Byloje nėra jokio įrodymo, kad varčias, kaip beje ir vonios spintelę, būčiau paėmęs V. J. su žmona. Tai, kad antstoliui A. S. konstatuojant faktines aplinkybes 2021 m. gruodžio 1 d. buvo durų varčios, o 2023 metų gruodžio mėnesį jų nebebuvo, dar nereiškia, kad jas paėmė arba V. J., arba E. J..

6.4. Pažymima, kad nukentėjusysis ir išteisintieji yra konfliktiškuose santykiuose. Vos tik 2021 m. gruodžio 1 d. antstoliui konstatavus faktines aplinkybes, nukentėjusysis R. Č. tą pačią dieną pats pradėjo kenkti, t. y. užsuko vandenį. Tą dieną kviesta policija, prašyta pagalbos ir skambinta policijai ir 2021 m. gruodžio 2 d. ryte. Esant priešiškiems santykiams grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien nukentėjusiojo teiginiais ar jo šeimos narių prielaidomis negalima. Nukentėjusiojo pasakojimai, kad niekas be išteisintųjų neva negali įeiti į namą, kad pastoviai jie esą keitė durų spynas, yra netiesa. Antstolio A. S. faktinių aplinkybių konstatavimo metu laukujų durų spyna buvo pakeista. Nuo to laiko niekas spynos nebekeitė ir jokių tai patvirtinančių įrodymų, be nukentėjusiojo teiginių, byloje nėra. Į namą galėjo patekti ne tik išteisintieji, bet ir nukentėjusysis ar bet kas, kam jis davė raktą. Pažymima, kad 2024 m. birželio 18 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. Č. pateiktų nuotraukų“ vyresnioji tyrėja užfiksuoja faktą, jog vaizdo įrašas, kuriame matosi, kad nėra durų, buvo sukurtas 2023 m. birželio 2 d., 22.58 val. Vadinasi, nukentėjusysis R. Č. arba jo dukra A. Č., arba visi kartu, įskaitant sutuoktinę D. Č., apsilankė name ir filmavo, nors teigė raktų neturėję, niekada naktį nėra buvę apsilankę adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, jog nuotrauka pavadinimu „Vonia, kai vykome su antstoliu“ yra užfiksuotas vonios kambarys, kurio kairėje pusėje matosi dvigubos baltos durys, nuotrauka daryta 2023 m. birželio 6 d. 20.11 val., o 20.12 val. darytoje foto matosi vonios kambario vaizdas, kuriame kairėje pusėje nebėra durelių, yra tuščia niša sienoje. Todėl neaišku, kaip nukentėjusysis ar kokie kiti asmenys pateko į namą, jei jie teigia neturėję raktų. Teigiama, kad nukentėjusiojo veiksmai yra sisteminis, tikslinis, ilgą laiką pasikartojantis elgesys, kitaip tariant mobingas. Nukentėjusiojo veiksmai, t. y. vedamos bylos viena po kitos seseriai E. J. ir jos sutuoktiniui V. J., skundai ikiteisminio tyrimo institucijoms, teismams, antstoliams, patenka į mobingo sąvoką.

Šalies argumentai

7. Teismo posėdyje prokurorė Kristina Prialgauskienė prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą ir nukentėjusiojo R. Č. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

8. Teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėja advokatė Giedrė Striaukienė prašė jo apeliacinė skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti, išteisintoji E. J. ir gynėja advokatė Giedrė Striaukienė prašė prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės, nukentėjusiojo R. Č. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinius skundus atmestini, nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkintinas.

9. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniuose skunduose prokurorė ir nukentėjusysis teigia, kad V. J. ir E. J. nepagrįstai buvo išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje padarymo. Tuo tarpu nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos

10. Apeliaciniais skundais ir prokurorė, ir nukentėjusysis ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, lėmusį išvadą, jog E. J. ir V. J. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, neįrodyta, kadangi nėra neginčijamų kaltės dėl vagystės įrodymų, o prielaidomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Ir prokurorės, ir nukentėjusiojo manymu, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad E. J. ir V. J. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

11. BK 178 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Vagystės (BK 178 straipsnis) dalykas gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-211-511/2023). Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016, 2K-2-1073/2025).??? Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje išaiškinta, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018). Vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-243-699/2018, 2K-94-303/2019, 2K-183-511/2019, 2K-2-1073/2025). ???Pažymėtina, kad neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018, 2K-244-303/2018).

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 gegužės 5 d. nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, ko ir prašoma prokurorės bei nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai išteisino E. J. ir V. J. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, kadangi neįrodyta, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

13. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019).

Žemesnės instancijos teismas

14. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies motyvų matyti, kad teismas pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu ir pagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta, jog E. J. ir V. J. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpas, t. y. jie nuo 2021 m. gruodžio 1 d. apie 12.00 val. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16.00 val., veikdami bendrai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu išlaužė R. Č. priklausančio dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto 200 eurų vertės sandėliuko duris, 200 eurų vertės pagalbinių patalpų po laiptais duris bei 200 eurų vonios duris ir taip įsibrovę į patalpas pagrobė tris durų varčias bei iš vonios patalpos pagrobė 150 eurų vertės įmontuojamą spintelę, bei tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrai laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16.00 val. iki 2023 m. gruodžio 9 d. apie 12 .00val. iš R. Č. priklausančio pirmo aukšto sandėliuko pagrobė 200 eurų vertės skalbimo mašiną „Samsung Diamond“, t. y. iš viso pagrobė 950 eurų vertės R. Č. priklausančio turto.

15. Išteisintieji E. J. ir V. J. savo kaltę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodami parodymus pirmosios instancijos teisme neigė.

Žemesnės instancijos teismas

16. E. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. Č. yra jos brolis. Tarp jų yra turtiniai nesutarimai dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), santykiai labai blogi. Viskas prasidėjo, kai mirė jų tėvas ir mama. Ji su vyru gyvena tame name, statė antrą aukštą. Vyko teismai, pagal teismo sprendimą dalis namo – pirmas aukštas priklauso R. Č.. Teismas nusprendė, kad koridorius yra bendras, sandėliukas po laiptais priklauso broliui. Dėl skalbimo mašinos teismas nepasisakė, į paveldėjimo dokumentus nebuvo įtraukta. Dėl namo naudojimosi kyla daug problemų: dėl šildymo, dėl vandentiekio ir pan. Dažniausiai į tuos ginčus kviečiama policija, labai daug buvo iškvietimų, jų net neprisimena. Skalbimo mašina buvo sandėliuke, jos nevogė, išmetė, nes sugedo. Skalbimo mašiną ji pirko, kai gyveno su tėvais, tą mašiną pastatė tame sandėliuke. Į broliui priklausančias patalpas ji neina, raktų neturi, turi bendrą patalpą. Ji nieko nevogė, brolis pats išsinešė varčias, jos nebuvo, kai jis išnešė. Tačiau nepamena, kada jas išnešė. Be R. Č. ateidavo jo žmona ir dukra. Spintelė buvo iš kelių lentų sukalta, įstatyta į nišą. Jos nevogė. Ikiteisminio tyrimo metu E. J. parodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), gyvena visą gyvenimą, namas priklausė jos tėvams, nors statė namą ji su savo vyru V. J.. Po tėvų mirties jos brolis R. Č. pareiškė pretenzijas į namą ir prasidėjo teisminiai ginčai dėl namo padalinimo ir žemės padalinimo, kurie tęsiasi iki šiol. Dar tėvams būnant gyviems ji už 1269 litus pirko skalbyklę Samsung, mokėjo grynais. 2002 m. rugsėjo 4 d. jos tėvas S. priėmė skalbyklę, nes ji ir vyras buvo darbe. Taigi skalbyklė priklauso jai ir vyrui, o ne tėvams ir tikrai ne R.. R. tame name gyveno iki kol jam sukako 18 metų. 2018 m. teismas padalino namą per pusę, jai antras aukštas, R. pirmas, bet dar iki šiol skundžiami sprendimai. Skalbyklę laikė pirmame aukšte sandėliuke, ten durų nebuvo niekada. Viduje taip pat nebuvo durų, buvo paruošta jas įdėti, bet jos nebuvo įdėtos. Varčių net neturėjo. Ta skalbykle naudojosi ji ir tėvai. Po jų mirties, kadangi teismas paskyrė pirmą aukštą R., jis nusprendė, kad skalbyklė yra jo. Nors realiai ta patalpa yra jų bendra. Jokių durų nevogė. Skalbyklę pernai vyras sakė, kad išmetė, nes ji sugedo (t. 3, b. l. 53-56). Taip pat E. J. parodė, kad ji su vyru pirko gal prieš 20 metų įtarime nurodytą skalbimo mašiną, bet dokumentų neturi, nes tai buvo labai senai ir pirko grynais pinigaus, turi tik jos valdymo knygą be jokių pirkimo dokumentų (nuotrauką prideda). Kalta neprisipažįsta, nes jokių durų varčių ji nevogė. Kur jos dingo nežino. Skalbimo mašiną išvežė į metalo laužą, nes ji buvo sugedusi, kur dingo įmontuojama spintelė taip pat nežino, ji jos neėmė. R. pats gali bet kada įeiti į savo patalpas, jis turi namo raktus, įėjimas yra bendras (t. 3, b. l. 67-68).

17. V. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), pats statė, kėlė tą namą. Žmonos brolis R. Č. išėjo į kariuomenę ir daugiau ten nebegyveno. Namas priklausė uošviams, buvo pažadėta, kad tą namą jis su žmona paveldės. Po uošvių mirties buvo padalintas turtas teisme. Turto dalis – name buvę daiktai neatidalinta. Santykiai su žmonos broliu blogi. Dėl durų vagystės nepamena, galėjo uošvis išmesti. Jam su žmona priklausė skalbimo mašina, ji sugriuvo prieš 10-15 metų, jie turėjo dar antrą mašiną. Pamena, kad pirmame aukšte pamatė vandens klaną iš skalbimo mašinos, atjungė vandenį ir ištempė laukan. 2023 m. jau nebuvo skalbimo mašinos, nebuvo tų varčių. Uošviai nesiskalbdavo, jo žmona jiems skalbė. Įmontuojamą spintelę uošvis išmetė. Kaip antstolis užfiksavo duris, kas fotografavo, jis nežino, mano, kad sufabrikuota. Po uošvio mirties pirmame aukšte negyveno. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad nuo 1983 metų gyvena su savo sutuoktine E. J. savo buvusio uošvio name, kurį kartu su jais ir statė, tik S. Č. buvo nurodytas kaip namo savininkas (duomenys neskelbtini). E. turi brolį R. Č., kuris tame name gyveno iki kol jam sukako 18 metų ir nuo to laiko nebegyvena, tik kartais lankydavosi. 2014 m. ir 2015 m. mirė jo abu uošviai ir kadangi uošviai nepaliko testamento, R. teisminiu būdu namą bando pasidalinti per pusę. Jis nori pirmo aukšto, o jiems nori palikti 2 aukštą. Jie po uošvių mirties su R. teisiasi. 2018 m. ir atrodo 2019 m. teismas buvo padalinęs namą per pusę. Pirmą aukštą priskyrė R., o antrą jiems, bet jie iki šiol skundžia šiuos sprendimus ir dar iki šiol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl namo padalinimo. Namą statė pats savo rankomis ir viskas ten padaryta jo rankomis. R. statybose nedalyvavo. 2002 m. rugsėjo 4 d jis su E. iš savo pinigų Klaipėdos Topo centre pirko skalbyklę Samsung Diamond, už kurią mokėjo grynais 1269 euru. Skalbyklę atvežė jų adresu ir ją priėmė uošvis S., nes jie buvo darbe. Skalbyklę laikė pirmame aukšte, ji buvo atsarginė, nes ten gyveno uošviai, o jie gyveno antrame aukšte ir turėjo kitą skalbyklę. Šitą pirko pakeitimui, jei netyčia suges turima. Nepamena, ar tame sandėliuke buvo durys. Jokių durų jis nelaužė, jų neėmė. „Samsung“ skalbyklė pernai, tikslios dienos nepamena, bet galimai rudenį, pradėjo leisti vandenį ir užpylė pirmą aukštą. Jie ta skalbykle visą laiką naudojosi. Tada paskambino numeriu, kurio nepamena, kad surenka seną buitinę techniką ir atvyko kažkokie vaikinai ir ją išvežė. Už ją net neėmė pinigų. Jie taip pat neėmė pinigų už išvežimą (t. 3, b. l. 104-105).

18. Nukentėjusysis R. Č. parodė, kad su kaltinamaisiais nesutaria. Kai tėvai mirė, paliko namą, kurį reikėjo pasidalinti. Jam atiteko pirmas aukštas, antras aukštas - jiems. Santykiai su sesers šeima sugriuvo po tėvų mirties. Iš pradžių buvo namas vieno aukšto, rekonstrukcija buvo vėliau. Jo tėvas statė antrą aukštą, o ne sesers šeima. Kad jiems atiteks namas, tokių kalbų nebuvo. Jam priklausiusiose patalpose buvo durys vonioje, tualete ir patalpoje po laiptais, o net durų varčių neliko. 2021 metais kvietė antstolį konstatuoti faktą dėl šildymo ir paprašė, kad užfiksuotų, kaip jis uždeda spynas ant tualeto, vonios ir likusių kambarių durų. Pagalbinėms patalpoms nedėjo spynos. Sandėliukui uždėjo spynas. Durys buvo tvarkingos. Spynos įleidžiamos. 2023 m. rugsėjo 29 d. atvyko su šeima apžiūrėti ir pamatė, kad nėra durų varčių. Nurodė, kad paskutiniu momentu yra galimybė įeiti į patalpas, tačiau atvykus gaunasi didžiulis konfliktas. Daugiau niekas į tas patalpas negalėjo įeiti, tik E. J. ir V. J., todėl daro prielaidą, kad tik jie pavogė varčias, ir spintelę, kuri buvo sukonstruota tėvo, jie paėmė. Skalbimo mašiną pirko tėvai 2013-2014 metais, ji buvo veikianti. Prieš pat mirtį tėvai jam padovanojo skalbimo mašiną. Prieš mirtį pasakė, kad viskas paliks jam. Jo mama taip pasakė, tėvas jau buvo miręs. Jis tėvus lankydavo kiekvieną savaitgalį, kol tėvai buvo gyvi, tada jie visi bendravo. Kai turtas buvo padalintas, teismai nenustatė, kokie daiktai jam priklauso, o kurie - sesei. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. Č. parodė, kad gyvena dviejų aukštu name (duomenys neskelbtini). Pirmas aukštas priklauso jam, antras aukštas priklauso jo seseriai E. J.. Ji ten gyvena su savo sutuoktiniu V. J.. 2018 m. lapkričio 13 d. teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 27 d., namo patalpos buvo atidalintos, E. J. priskiriant visą antrą aukštą, o jam visą pirmą aukštą, išskyrus patalpas pažymėtas plane tamsia spalva Nr. 1-1 ir Nr. 1-2, jos yra paliktos šalim bendram naudojimui. E. J. pas save į antrą aukštą gali patekti tik per šias bendrojo naudojimo patalpas, bet neturi teisės eiti į kitas patalpas pirmame aukšte. Pirmas aukštas yra jo asmeninė nuosavybė. Jam priklausantis sandėliukas, kurio duris 2023 m. gruodžio 9 d. aptiko išlaužtas yra po laiptais, šalia tualeto kambario pažymėto plane 1-3. Visos šios patalpos priklauso tik jam. Jo sesuo neturi teisės eiti į jo sandėliuką. Sandėliukas įprastai buvo rakinamas. Jis paskutinį kartą sandėliuke pats lankėsi 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16 val., o 2023 m. gruodžio 9 d. apie 12 val. pastebėjo, kad jame išlaužtos durys ir jų nebėra. Kur jos yra nežino, bet mano, kad gali būti sesers garaže, jų sklype, kuris priklauso jai. Jis pats tuo adresu negyvena, nes su seserimi susikalbėti neįmanoma, ji mano, kad namas priklauso jai ir nepripažįsta teismo sprendimų, jų piktybiškai nevykdo. Todėl taip retai užsuka patikrinti savo patalpų, nes kiekvienas jo atvykimas baigiasi tuo, kad ji kviečia policiją ir jiems aiškina, kad jam niekas nepriklauso ir dabar vyksta teisminiai ginčais dėl namo dalybų, nors viskas jau senai padalinta. Nuo 2019 m. kai įsigaliojo teismo sprendimas jis atjungė seseriai vandenį, nes jie kaip atskiri šeimininkai turi įsivesti savo atskirą vandenį ir skaitliuką. Jo ir sesers nesutarimai prasidėjo nuo tėvų mirties, nes ji nori viso namo sau. Skalbimo mašina atrodo „Diamond“ buvo veikianti, bet jis ja nesinaudojo. Sesuo turėjo savo skalbimo mašiną, bet kažkodėl ji sugalvojo paimti skalbimo mašiną iš jo patalpų ir pernešti į savo. Be jo sesers ir jos vyro į namą niekas įeiti negalėjo. Skalbimo mašinos įsigijimo dokumentų jis neturi, bet ją pirko jo tėvai ir ja naudojosi, bet vėliau ją jam padovanojo žodžiu (t. 2, b. l. 108-112). Iš patalpos su praustuve dingo į sieną įmontuota medinė – plastikinė, baltos spalvos spintelė (t. 2, b. l. 116-117).

19. Be išteisintųjų E. J. ir V. J. parodymų, nukentėjusiojo R. Č. parodymų, teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustos liudytojos – nukentėjusiojo dukra A. Č. ir jo sutuoktinė D. Č.. Liudytoja A. Č. parodė, kad kai atvyko gruodžio mėnesį nebebuvo skalbimo mašinos. Skalbimo mašina buvo veikianti, nes buvo pajungta, tačiau ja nesinaudojo, tik jos seneliai naudojosi. Spintelė buvo vonios kambaryje, buvo tvarkinga, ji fiksuota nuotraukose. Po apsilankymo spintelė buvo išdraskyta, nebebuvo durelių. Kiek žino, be tėvų daugiau niekas nesilankydavo tose patalpose, nebent J. artimieji. Liudytoja D. Č. parodė, kad nepamena, ar sprendime buvo nurodyta, kokie daiktai priklausė, skalbimo mašina atiteko vyrui. Nuo 2019 metų nematė, kad skalbykle kas nors naudotųsi. 2021 m. į namo vidų pateko su antstoliu, kuris užfiksavo viską kas buvo pirmame namo aukšte. Kai atvyko 2023 m. vėl durų spyna buvo pakeista, įėjus į namą pamatė, kad nebėra durų. Į namą pro bendras duris turi teisę patekti J. ir jie. Spintelė buvo įmontuota į sieną, ji buvo išplėšta. Raktai buvo padėti namuose, kitas komplektas yra pas J.. Nuo 2021 m. gruodžio iki 2023 m. rugsėjo negalėjo patekti į namo vidų, jokių daiktų po uošvių mirties iš namo nėra išvežę. Kaip matyti liudytojos patvirtino, kad 2023 m. patekus į namą buvo dingę kaltinime minėti daiktai, tačiau kaip minėta, jos yra nukentėjusiojo šeimos nariai, todėl jų parodymai vertintini kitų įrodymų kontekste, neatmetant galimybės, kad taip siekiama padėti savo tėvui ir sutuoktiniui.

20. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad tarp E. J., jos vyro V. J. ir jos brolio R. Č. vyksta ginčai dėl paveldėto turto, visi nurodo, kad jų santykiai yra konfliktiški, tai patvirtina ir policijos duomenų suvestinių išraše užfiksuoti pranešimai dėl kvietimų (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 80-85). Todėl tiek išteisintųjų E. J. ir V. J., tiek nukentėjusiojo R. Č. parodymai turi būti vertinami kritiškai.

21. Pasisakant dėl nusikalstamos veikos dalyko, svarbu nustatyti tai, kam kaltinime nurodomas turtas priklausė. Iš Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-647-328/2018 ir Registrų centro 2024 m. balandžio 25 d. rašto nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. e2-647-328/2018 ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi Nr. e2A-662-796/2019, gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nuspręsta, kad patalpa, 1986 m. vasario 3 d. sudarytame plane pažymėta indeksu 1-3 (1,53 kv. m), priklauso asmenine nuosavybe R. Č.. Taigi patalpa, iš kurios kaip teigia nukentėjusysis dingo kaltinime minėti daiktai priklauso jam. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pagrobtas turtas priklauso būtent nukentėjusiajam R. Č.. Iš išteisintųjų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad skalbyklė buvo pirkta prieš daugiau nei 20 metų, ja naudojosi išteisintosios E. J. ir jos brolio nukentėjusiojo R. Č. tėvai, spintelė sukonstravo išteisintosios E. J. ir jos brolio nukentėjusiojo R. Č. tėvas. Pats nukentėjusysis nurodė, kad sprendimu civilinėje byloje nebuvo atidalinti po tėvų mirties paveldėti kilnojamieji daiktai. Todėl nėra pagrindo neabejotinai teigti, jog kaltinime nurodyti pagrobti daiktai priklauso būtent nukentėjusiajam asmeninės nuosavybės teise.

22. Tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis teigia, kad nagrinėjamu atveju kaltei įrodyti turi būti remiamasi netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad tiek tiesioginiai įrodymai, kurie patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, tiek netiesioginiai įrodymai, kurie pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą ir įrodinėtinas aplinkybes, turi įrodomąją vertę byloje. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, jei jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-976/2025, Nr. 2K-73-495/2025, Nr. 2K-82-594/2025). Šiuo atveju, priešingai nei teigia prokurorė ir nukentėjusysis, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. J. ir V. J., įvertino ir netiesioginius įrodymus, t. y. antstolio A. S. pateiktus dokumentus apie faktinių aplinkybių konstatavimą, policijos duomenų suvestines, taip pat kitus dokumentus. Iš apžiūros protokolo, kuriame nurodyta, jog apžiūrėti antstolio A. S. pateikti vaizdo įrašai, daryti 2021 m. gruodžio 1 d., ir 2024 m. birželio 18 d. tarnybinio pranešimo, kuriame užfiksuotos elektroniniu paštu gautos nuotraukos ir vaizdo įrašas, daryti nuo 2023 m. birželio 2 d. iki 2023 m. gruodžio 9 d., matyti, jog jie tik patvirtina aplinkybę, kad patalpoje nėra kaltinime nurodytų pagrobtų daiktų, tačiau minėtuose dokumentuose užfiksuoti duomenys niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog įsibrovę į patalpą turtą pagrobė būtent E. J. ir V. J.. Pažymėtina, kad nors nukentėjusysis teigia negalėjęs patekti į jam priklausančias patalpas, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog jie buvo atvykę tiek su antstoliu, tiek patys, ir fiksavo jam priklausančias patalpas. Kaip teisingai pažymėtina skundžiamame nuosprendyje, valstybinis kaltintojas kaltę preziumuoja, t. y. kad niekas kitas be E. J. ir V. J. daiktų pagrobti negalėjo ir ši išvada padaryta, atsižvelgiant tik į tai, kad jie gyvena tame pačiame name bei turi raktus nuo bendro naudojimo patalpų. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė vien netiesioginiais įrodymais, kurie patvirtina tik atitinkamų aplinkybių nebuvimą, o ne E. J. ir V. J. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad E. J. ir V. J. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. išlaužė duris, įsibrovė į nukentėjusiajam priklausančias patalpas ir pagrobė nurodytus daiktus.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų ir E. J. bei V. J. pagrįstai išteisino dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Todėl nėra pagrindo tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės, nukentėjusiojo R. Č. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinius skundus ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos

24. Iš nuteistojo V. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jo veiksmuose nustatyti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Manoma, kad skundžiamas nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas ir V. J. atžvilgiu priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

25. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė kitam žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltinamojo prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Nustatant, ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).??? Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023).

26. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo V. J. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir tai sukliudė teismui teisingai išnagrinėti V. J. kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį klausimą, todėl ši skundžiamo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 gegužės 5 d. nuosprendžio dalis naikintina ir BPK 329 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

27. Visų pirma, apeliaciniame skunde yra kritikuojamas pirmos instancijos teismo atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas nurodant, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje apsiribojo tik byloje esančių įrodymų išvardinimu, tačiau jų išsamiau nevertino, nelygino jų tarpusavyje, o tik lakoniškai pasisakė, jog išvardinti įrodymai patvirtina, jog V. J. padarė nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas.

28. Pažymėtina, kad nuteistasis V. J. savo kaltę neigė ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atvažiavo R. Č. su šeima, užsirūkė prie lauko durų lauke, norėjo išpūsti cigaretės dūmus, o jis, stovėdamas metro atstumu nuo R. Č., norėjo tuos dūmus išvaikyti, tačiau niekam smūgių nesudavė ir net nebuvo prisilietęs prie jo. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad R. Č. su šeima atsirakino namo duris ir įėjo į namo pirmo aukšto koridorių, o jis nulipo laiptais į pirmą aukštą pažiūrėti, kad jie nieko nepavogtų. Pamatė, kad R. Č. koridoriuje rūkė kontrabandinę cigaretę. R. Č. provokavo konfliktą, jam kažką sakė, tačiau jis neatsimena ką jis sakė. Jis R. Č. pasakė, kad koridoriuje nerūkytų. R. Č. su šeima išėjo į lauką šalia namo. Tačiau R. Č. stovėdamas kieme prie pat koridoriaus atidarytų durų toliau rūkė ir dūmus pūtė į vidų. Jis stovėdamas tarpduryje iš viršaus į apačią nuleisdamas ranką, ranka liesdamas cigaretę, ją nubraukė iš jo lūpų, cigaretė nukrito ant grindinio. Jis ranka nei R. Č. veido nei kūno nekliudė (t. 1, t. b. l. 138-141).

29. Nukentėjusysis R. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2024 m. balandžio 28 d. išėjo į lauką, degėsi cigaretę, tada gavo nuo V. J. per ranką ir į veidą iš kumščio, nuo smūgio į veidą prarado orientaciją. V. J. nevaikė jokių dūmų, jam sudavė per dilbį į kairę ranką, trenkė į dešinę veido pusę. Viską matė sutuoktinė ir dukra, kuri filmavo. Nuo smūgio skaudėjo veidą. Tai įvyko lauke, prie įėjimo durų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. Č. parodė, kad jis, stovėdamas lauke prie įėjimo durų užsirūkė cigaretę, patraukė keletą dūmų, cigaretė užgeso. Tuo metu iš namo laiptinės išpuolė V. J. ir kažką jam sušuko, bet jis neatsimena ką tiksliai sušuko dėl jam sukelto streso. Jis laikė užgesusią cigaretę burnoje ir tuo pat metu bandė uždegti žiebtuvėlį ar degtuką. V. J., stovėdamas durų tarpduryje, žengė žingsnį link jo ir ranka stipriai sudavė į kairę ranką, kurioje buvo žiebtuvėlis ar degtukai. Kokiu tikslu sudavė, jis nežino, nuo smūgio žiebtuvėlis ar degtukai iškrito iš rankų. Pajuto stiprų skausmą kairio riešo srityje. Tada iš karto V. J. ranka sudavė smūgį, kiek atsimena, į veido dešinę pusę – kliudė nosies apatinę dalį ir dalį skruosto šalia nosies. Smūgis buvo stiprus, kad net atsilošė jo galva, pajuto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 51-54).

30. Pirmosios instancijos teismas, be nuteistojo V. J. ir nukentėjusiojo R. Č., nuteistojo kaltę grindžia liudytojų sutuoktinės D. Č. ir dukters A. Č. parodymais. Liudytoja D. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2024 m. balandžio 28 d. ji su šeima važiavo prie jūros ir nutarė užsukti į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Vyras, dukra ir ji įėjo į namo vidų, tačiau J. pradėjo šaukti ir jie išėjo į lauką. Vyras stovėjo lauke prie durų ir J. sudavė jam per ranką ir veidą. Paties veiksmo nematė, kaip suduoda, bet vyro galva atsilošė. Ji stovėjo šalia vyro, labiau už nugaros. Vyras sakė, kad sudavė į dešinį žandą. Dukra stovėjo kitoje pusėje ir filmavo. Liudytoja A. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2024 m. balandžio mėnesį atvyko į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir vėl buvo konfliktas, šauksmai, riksmai. Tėtis išėjo į lauką, bandė prisidegti cigaretę, o J. tėčiui stovėjo prie šono ir sudavė tėčiui per ranką, iškrito cigaretė, tada tėtis pasisuko J. ir šis sudavė tėčiui smūgį į veido dešinį skruostą, dėl ko tėčio galva atsilošė. Ji filmavo ir užfiksavo šitas aplinkybes. Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau abi liudytojos teigė, kad V. J. užsimojo ranka link R. Č. veido ir tuo pat metu R. Č. galvą atlošė atgal nuo V. J., o cigaretė nukrito ant grindinio, taip suprato, kad V. J. sudavė R. Č. per veidą, po ko iš lūpų išmušė cigaretę (t. 1, b. l. 85-88, 96-103).

31. Apylinkės teismas sprendė, jog nors jos yra artimos šeimos narės, tačiau nėra pagrindo abejoti tokiais parodymais, nes jie taip pat nuoseklūs, išsamūs, detaliai sutampa tarpusavyje, nėra priešingi ar prieštaraujantys kitiems įrodymams. Apygardos teismas pažymi, jog nors sutiktina, kad liudytojų D. Č. ir dukters A. Č. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa, tačiau kaip nurodė ir pats nuteistasis V. J. ir nukentėjusysis R. Č., jų santykiai yra konfliktiški dėl po R. Č. ir jo sesers E. J. tėvų mirties likusio paveldėto turto, dėl kurio vyksta civiliniai ginčai. Todėl nukentėjusiojo sutuoktinės ir dukters parodymai turėtų būti vertinami nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Apylinkės teismas, vertindamas nuteistojo V. J. ir nukentėjusiojo R. Č., liudytojų D. Č., A. Č. parodymus, neatsižvelgė į reikšmingą šios bylos aplinkybė, jog santykiai tarp konflikto dalyvių yra pakankamai konfliktiški, ko neneigia nei pats nukentėjusysis R. Č., nei nuteistasis V. J.. Pats nukentėjusysis R. Č. yra parodęs, jog tarp jų nuolat vyksta konfliktai, kiekvienas jo apsilankymas baigiasi policijos kvietimu. Taip pat pažymėtina, kad nei viena iš liudytojų nenurodo tiesiogiai mačiusios, jog nuteistasis V. J. ranka būtų pataikęs nukentėjusiajam R. Č. į veidą, nurodo, kad R. Č. joms pasakė, kad V. J. jam ranka sudavė į dešinį skruostą. Todėl minėtų liudytojų parodymai turėtų būti vertinami itin atsargiai dėl jų artimo santykio su nukentėjusiuoju. Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo kreiptasi į policijos pareigūnus, nors dėl ženkliai smulkesnių incidentų buvo kviečiama policija.

32. Be to, nors apylinkės teismas nurodo, kad liudytojų D. Č. ir dukters A. Č. parodymus patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, apygardos teismas su šia išvada sutikti negali. Iš byloje esančio vaizdo įrašo, pavadinimu „IMC-3011.MP4“ ir jo apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo peržiūrėtas vaizdo įrašo, pavadinimu „IMC-3011.MP4“, kurio trukmė 00:03 min. ir jame matyti, kad namo tarpduryje stovi V. J., lauke prie durų stovi R. Č.. Jo lūpose matyti cigaretė, cigaretės galas nudegęs Nurodoma, kad R. Č. rankoje laiko raktus, tikėtina nori raktą kišti į durų spyną. V. J. žengė link R. Č., kuris jam stovi šonu ir kaire ranka sudavė per cigaretę, nuo jos pabiro pelenai. V. J. ranka nusileido iki R. Č. kairės rankos ir galimai ją kliudė. R. Č. pasisuko veidu į V. J., nugarą į kamerą. Matosi, kad V. J. kairę ranką kilsteli aukštyn iki R. Č. veido ir galimai suduoda per veidą (to nesimato), nes R. Č. galva ir kūnu atsilošia atgal, cigaretė iš R. Č. lūpų nukrenta lauke ant grindų prie durų (t. 1, b. l. 38-40). Apygardos teismas pažymi, kad peržiūrėjus 3 sekundžių trukmės vaizdo įrašą nesimato V. J. smūgio R. Č. į veidą. Matosi, kad nukentėjusiajam R. Č. stovint nugara į vaizdo kamerą, V. J. kairę ranką kilsteli aukštyn iki R. Č. ir šis atsilošia, tačiau nematyti, ar V. J. kaire ranka sudavė smūgį į veidą ar nukentėjusysis R. Č. atsilošė ir išvengė smūgio.

33. Apygardos teismas pastebi, kad nukentėjusiojo skausmo pojūtis nėra niekaip užfiksuotas. Iš karto po įvykio nebuvo kreiptasi į medikus ar kviesti policijos pareigūnai, kurie būtų galėję atlikti asmens apžiūrą, padaryti fotonuotraukas ir užfiksuoti galimai padarytą sužalojimą nukentėjusiajam. Nukentėjusysis su pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą praėjus beveik mėnesiui nuo minėto įvykio. Be to, manytina, kad iš karto po smūgio paprastai turėtų būti girdimi skausmą patyrusio žmogaus garsai, tačiau to nėra užfiksuota byloje esančiame vaizdo įraše. Taigi fizinio skausmo sukėlimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais ir neginčytinais įrodymais.

34. BK 2 straipsnio (kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber, Messegué ir J. prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje T. prieš Austriją ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-128-699/2017).

35. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir išanalizavusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas nėra išsamus, neteisingai pernelyg sureikšmintai bei neatsižvelgiant į kitus bylos įrodymus įvertinti nukentėjusiojo bei liudytojų, nukentėjusiojo sutuoktinės ir dukters, parodymai, kaip besąlygiškai nuteistojo kaltę pagrindžiantys įrodymai. Apygardos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju neįrodyta, jog V. J. 2024 m. balandžio 28 d. apie 10 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto su R. Č. metu ranka po vieną kartą sudavė R. Č. į kairės rankos riešą ir į veido dešinę pusę ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą.

36. Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, padaręs išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl V. J. pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

37. Nukentėjusysis R. Č. buvo pareiškęs civilinį ieškinį, prašydamas priteisti 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 16).

38. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

39. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. J. išteisintinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dalyje dėl civilinio ieškinio keistinas ir paliekamas nenagrinėtu.

Dėl proceso išlaidų

40. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. Č. prašo priteisti jo patirtas išlaidas, t. y. 500 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 145) ir 1 400 Eur advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme (pagal pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 600 Eur ir pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 800 Eur) (t. 4, b. l. 52).

41. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą, jog nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokatui, priteisiamos tik iš nuteistojo, ir pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. J. ir V. J. pagrįstai išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymo, ir pripažinusi, kad V. J. nepagrįstai buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo R. Č. prašymą ir jo patirtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti priteisti iš V. J. ir E. J., kadangi pastarieji nėra pripažinti kaltais.

42. Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. rugsėjo 17 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuria prašoma iš E. J. valstybės naudai priteisti 170, Eur už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme,

43. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021).

44. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose.

45. Nagrinėjamu atveju apeliaciniai skundai buvo paduoti prokurorės ir nukentėjusiojo, t. y. išteisintosios padėtį bloginančiais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas pradėtas ne E. J. iniciatyva, prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmetami ir E. J. lieka išteisinta, valstybės patirtos gynybos išlaidos iš jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės, nukentėjusiojo R. Č. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinius skundus atmesti.

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 gegužės 5 d. nuosprendį:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, taip pat 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo R. Č. civilinis ieškinys tenkintas, ir nukentėjusiojo R. Č. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

nukentėjusiojo R. Č. patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš E. J. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Daiva Jazbutienė Dalia Kursevičienė Edita Lapinskienė