Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Literna“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Literna“ pareiškimas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Electrocom“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo G. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Electrocom“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Jonas Giniotis; nutartis įsiteisėjo 2025 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartimi UAB „Electrocom“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. 2025 m. gruodžio 19 d. pareiškėja (kreditorė) UAB „Literna“ kreipėsi į teismą su pareiškimu pripažinti likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – ir LUAB) „Electrocom“ (toliau – ir bendrovė) bankrotą tyčiniu, nustatant, kad tyčinį bankrotą sukėlė buvęs bendrovės vadovas G. S. ir apriboti jo teisę 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. Pareiškėjo teigimu, bendrovės tyčinį bankrotą lėmė šios priežastys:

3.1. Bendrovė dar 2024 m. gegužės 6 d. skolų suderinimo aktu patvirtino, kad 2024 m. kovo 1 d. jos skolą pareiškėjai sudarė 180 302,04 Eur. Bendrovė pirkdavo prekes, paslaugas, iš dalies atsiskaitydavo su kreditoriais, tačiau skolos pareiškėjai nesumokėjo.

3.2. G. S., buvęs bendrovės direktorius, žinodamas apie prievoles pareiškėjai ir kitiems kreditoriams, prisiimdavo vis naujų finansinių įsipareigojimų. 2024 m. lapkričio 22 d. sudarė mikropaskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku AS „Citadele banka“, Lietuvos filialu, ir jos pagrindu gavo 25 000 Eur paskolą. Paskola kreditoriui nebuvo grąžinta, bankas 2025 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad bendrovės skola pagal paskolos sutartį sudaro 22 145,38 Eur.

3.3. G. S., akivaizdžiai matydamas, kad bendrovė nepajėgi vykdyti esamų finansinių įsipareigojimų, nesiėmė veiksmų mažinti skolas, proporcingai atsiskaityti su visais kreditoriais, tačiau prisiimdavo vis naujų finansinių įsipareigojimų, tuo dar labiau blogindamas bendrovės finansinę padėtį. Jis nuolat pažeidinėjo bendrovės atsiskaitymų eiliškumą, suprasdamas, kad bendrovė yra nemoki, užsakydavo vis naujas prekes už kurias neatskaitė, prisiimdavo naujus įsipareigojimus, žinodamas, jog negalės jų vykdyti ir sistemingai jų nevykdė. Dalis bendrovės turto iki šiol neperduota. G. S. neinicijavo bendrovės nemokumo proceso, nors teikdamas atsiliepimą į kreditorės pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pripažino, kad bendrovė yra nemoki, be to, jis nepateikė finansinių rinkinių už 2024 metus, siekdamas nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį.

4. Prašydama apriboti G. S. teisę trejus metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, pareiškėja akcentavo, kad jis laiku neinicijavo nemokiai bendrovei bankroto bylos, be to, privedė bendrovę prie bankroto tyčia.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 25 d. nutartimi pareiškėjos (kreditorės) UAB „Literna“ pareiškimą pripažinti LUAB „Electrocom“ bankrotą tyčiniu, už jį atsakingu asmeniu pripažinti G. S. ir taikyti buvusiam LUAB „Electrocom“ vadovui G. S. sankciją atmetė, priteisė suinteresuotam asmeniui G. S. iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais duomenimis ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nustatė, kad 2025 m. kovo 14 d. pareiškėja UAB „Literna“ kreipėsi į teismą dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo, nurodydama, jog pagal 2024 m. gegužės 6 d. skolų suderinimo aktą 2024 m. kovo 1 d. bendrovės skolą pareiškėjai sudarė 180 302,04 Eur. Iš viešai prieinamų duomenų teismas nustatė šias aplinkybes: bendrovėje nuo 2025 m. vasario 27 d. buvo aštuoni valstybiniu socialiniu draudimu drausti asmenys, o prieš metus tokių buvo aštuoniolika; bendrovė skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 4,97 Eur už pradelstą mokesčių nepriemoką; bendrovei atidėta 4 794,47 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra). Antstolių informacinės sistemos 2025 m. kovo 17 d. duomenimis vykdomųjų bylų bendrovės atžvilgiu nebuvo.

7. Teismas, išanalizavęs byloje surinktus finansinius duomenis, padarė išvadą, kad bendrovė su žymiais finansiniais sunkumais susidūrė ne anksčiau kaip 2024 metais. Būtent 2024 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose pirmą kartą fiksuotas bendrovės įsiskolinimų dydis, viršijantis įmonės turimą turtą. 2024 metus bendrovė baigė patyrusi 136 573 Eur nuostolį (per 2023 metus gavo 10 537 Eur pelną). Pažymėjo, kad bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė veiklą, ir nors darbuotojų skaičius reguliariai mažėjo, surinkti duomenys neleidžia spręsti apie masinius atleidimus. Iš bendrovės nemokumo administratoriaus į bankroto bylą teiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja 180 096,34 Eur finansinį reikalavimą (180 302,04 Eur skolos, užfiksuotos 2024 m. gegužės 6 d. skolų suderinimo akte, atsiradimą) grindė nuo 2020 m. pradžios iki 2024 m. rugsėjo mėn. išrašytomis pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitomis–faktūromis. Teismas pažymėjo, kad didžioji šių sąskaitų dalis išrašyta 2020–2021 metais, todėl bendrovės finansiniai sunkumai turėjo atsispindėti jau nurodytais laikotarpiais, tačiau tik 2024 metais bendrovės įsipareigojimai viršijo jos turtą.

8. Teismas, įvertinęs bendrovės turimas skolas kreditoriams, nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovė turėjo 4,97 Eur skolą VMI ir 4 794,47 Eur atidėtą skolą Sodrai, nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. bendrovė yra skolinga UAB „Hidroteka“ 10 306,06 Eur, skola UAB „Jodesta“ neapmokėta nuo 2024 m. gegužės 31 d. Taip pat 2024 m. lapkričio 22 d. bendrovė sudarė mikropaskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku AS „Citadele banka” Lietuvos filialu ir gavo 25 000 Eur paskolą, grąžino tik jos dalį ir liko skolinga 22 145,38 Eur.

9. Teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pažymėjo, kad nėra galimybės daryti vienareikšmės išvados, kada tiksliai bendrovė tapo nemokia. Viena vertus, 2024 metus bendrovė baigė patyrusi žymų nuostolį (136 573 Eur) ir jos įsipareigojimams viršijus turtą, tačiau dar 2024 metų pradžioje ji turėjo stabilų darbuotojų skaičių, nebuvo susikaupusios skolos valstybei. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad UAB „Electrocom“ nemokia tapo vėliausiai 2024 m. gruodžio 31 d., nes tuo metu fiksuotas žymus nuostolis, liko dirbti aštuoni darbuotojai – tiek, kiek bankroto bylos iškėlimo metu, bei susikaupė skolos kreditoriams.

10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja nurodė, jog suinteresuotas asmuo, žinodamas apie prievoles kreditoriams, prisiimdavo vis naujų finansinių įsipareigojimų, tačiau pareiškime išskyrė ir pasisakė tik dėl vieno bendrovės vardu veikiančio suinteresuoto asmens sudaryto sandorio – 2024 m. lapkričio 22 d. mikropaskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su banku AS „Citadele banka“ Lietuvos filialu, kurio pagrindu gauta 25 000 Eur paskola. Teismas nustatė, kad šios sutarties tinkamą vykdymą suinteresuotas asmuo asmeniškai užtikrino įkeitimu. Suinteresuoto asmens teigimu, sutartis buvo sudaryta, siekiant tolimesnio bendrovės veiklos vystymo.

11. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad aptariamas sandoris savaime nepagrindžia buvusio bendrovės vadovo tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekiama bendrovę privesti prie bankroto ar sumažinti turimą bendrovės turtą, jog kreditoriai negalėtų nukreipti į jį išieškojimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad bendrovė gautą paskolą panaudojo veiklai, o suinteresuotas asmuo savo turtu užtikrino paskolos grąžinimą, nesudarė pagrindo spręsti apie nesąžiningą bendrovės valdymą.

12. Teismas pažymėjo, kad net ir nustačius, jog sandoris buvo bendrovei ekonomiškai nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, nenustačius ryšio tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir nemokumo arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Teismas nurodė, kad nors bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė 2024 metais, byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog suinteresuotas asmuo sudarė paskolos sandorį tyčia siekdamas privesti bendrovę prie bankroto – priešingai, ji buvo naudojama bendrovės veiklai tęsti, veikla faktiškai buvo vykdoma. Aplinkybė, kad paskolos sudarymo metu bendrovė turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nereiškia, kad tokiu sandoriu buvo pažeisti jų interesai. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė juridinio asmens kreditorių teisių apsaugos priemonė. Be to, suinteresuotas asmuo 2024 m. gegužės 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo bendrovės akcijas ir tapo vieninteliu akcininku. Tai teismui leido daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo siekė tęsti veiklą ir stabilizuoti situaciją, o vien 2024 m. lapkričio 22 d. paskolos sutarties sudarymas dėl 25 000 Eur nurodytų tikslų įgyvendinimui neperžengia protingumo kriterijų ir verslo interesais paremtos rizikos. Teismas, atsižvelgęs tiek į tuo metu bendrovės turtą viršijančių įsipareigojimų dydį, tiek į atliekamus dalinius atsiskaitymus bei derybas dėl skolų grąžinimo, tokią priemonę laikė proporcinga ir pamatuota verslo rizika, kuria suinteresuotas asmuo siekė pirmiausiai išspręsti bendrovės finansines problemas, užtikrindamas jos veiklą ateityje.

13. Teismas nurodė, kad tokiame kontekste aktualus ir nemokumo administratoriaus argumentas, jog suinteresuoto asmens tyčią patvirtina UAB „Electrocom“ ir UAB „Elstila“ 2025 m. balandžio 16 d. pasirašytas tarpusavio skolų užskaitymo aktas, kuriuo buvo įskaityta 14 404,08 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad minėtas sandoris sudarytas teismui jau priėmus pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei bei nelaikytinas turinčiu reikšmės, sprendžiant dėl bendrovės privedimo prie bankroto tyčia. Iš LITEKO duomenų teismas nustatė, kad nemokumo administratorius gynė kreditorių teises ginčydamas šį sandorį, o 2026 m. vasario 6 d. teismo nutartimi patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis.

14. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Electrocom“ bankroto nesąlygojo tyčiniai suinteresuoto asmens – buvusio vadovo veiksmai, o teismui neidentifikavus sąmoningo siekio pabloginti įmonės finansinę būklę ar sukelti nemokumą, nėra pagrindo pripažinti, jog LUAB „Electrocom“ bankrotas yra tyčinis (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalis).

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių nurodė ir tai, kad suinteresuotas asmuo laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir prašė suinteresuotam asmeniui apriboti teisę 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

16. Teismas nurodė, kad pripažinus, jog bendrovė nemoki tapo vėliausiai 2024 m. gruodžio 31 d., suinteresuotam asmeniui kilo pareiga inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą. Tačiau ne bendrovės vadovas, o kreditorė UAB „Literna“ kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Todėl teismas sprendė, kad byloje tikslinga nustatyta, ar bendrovės bankroto byla buvo neinicijuojama sąmoningai, siekiant sudaryti sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

17. Teismas vertino, kad pakankamai pagrįstų įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes, byloje nėra:

17.1. Pirma, kreditorė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (2025 m. kovo 14 d.) praėjus neilgam laiko tarpui nuo momento, kada bendrovė vėliausiai laikytina nemokia (2024 m. gruodžio 31 d.). Bendrovės vadovas šio pareiškimo neginčijo. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo, atsakydamas į pareiškėjos pranešimą dėl inicijuojamo bankroto proceso, siūlė pareiškėjai sumažinti skolos sumą, jog būtų užtikrintas jos grąžinimas.

17.2. Antra, suinteresuoto asmens veiksmai patvirtina, kad jis siekė tolesnio bendrovės veiklos vykdymo, ieškojo būdų stabilizuoti bendrovės finansinę padėtį, dėl to sudarė paskolos sutartį, ją užtikrindamas asmeniniu turtu.

17.3. Trečia, bylos duomenys patvirtina, kad tarp suinteresuoto asmens ir pareiškėjos vykdavo derybos dėl skolos dydžio ir mokėjimo termino, o pareiškėja šios skolos įvykdymo nereikalavo iki bankroto bylos inicijavimo.

18. Teismas sprendė, kad suinteresuotas asmuo iki bankroto bylos bendrovei inicijavimo turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog galės ir toliau vykdyti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais, todėl teismas jo veiksmų nevertino kaip sąmoningo įstatyme numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimo. Pažymėjo, kad bendrovės vadovo reagavimas į nemokumo problemas ir bandymas stabilizuoti padėtį bendrovėje, nevertintinas ir kaip sąmoningas siekis privesti bendrovę prie tyčinio bankroto. Teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, atmetė pareiškėjos prašymą dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos suinteresuotam asmeniui taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

19. Pareiškėja UAB „Literna“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl LUAB „Electrocom“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti, nustatyti, kad tyčinį bankrotą sukėlė buvęs bendrovės vadovas G. S., ir apriboti jo teisę 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, priteisti pareiškėjai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatavęs, kad bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2024 m. gruodžio 31 d., remdamasis tuo, jog bendrovė 2024 metus baigė patyrusi žymų nuostolį, o 2023 metus – gavusi 10 537 Eur pelną, suklydo nustatydamas bendrovės nemokumo momentą.

19.1.1. Teismas savo analizę dėl bendrovės nemokumo grindė vien tik balanso testu, nepakankamai įvertinęs likvidumo testą.

19.1.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad 180 302,04 Eur skola apeliantei buvo kaupiama nuo 2020 metų, taigi, nebuvo mokama ne mažiau kaip ketverius metus. Teismas pats nustatė, kad didžioji dalis sąskaitų išrašyta 2020–2021 metais, vadinasi, bent dalis pareiškėjos skolos buvo pradelsta jau 2020–2021 metais. Teismas padarė loginę klaidą, sutapatindamas kreditoriaus ilgalaikį skolos neišsiieškojimą su juridinio asmens mokumu. Nemokumas siejamas ne su kreditorių aktyvumu išieškant skolas, o su juridinio asmens gebėjimu vykdyti prievoles suėjus jų terminui. Negalėjimas atsiskaityti su pagrindiniu tiekėju net ketverius metus rodo ne pavienius atvejus, o sisteminį ir tęstinį finansinių prievolių nevykdymą.

19.1.3. Teismas rėmėsi tuo, kad 2023 metais bendrovė gavo 10 537 Eur pelną ir jos turtas viršijo turimus įsipareigojimus. Tačiau 2023 metų balansas rodo nerimą keliančius požymius: trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 569 174 Eur iš bendros 576 772 Eur sumos, o skola apeliantei (apie 180 000 Eur) jau buvo sukaupta. Tokiomis aplinkybėmis 10 537 Eur pelnas yra nereikšmingas rodiklis, netinkamas išvadoms apie bendrovės mokumą pagrįsti.

19.1.4. Klaidingai nustačius nemokumo momentą, neteisingai spręsta dėl tyrinio bendrovės bankroto. Tik pripažinus, kad bendrovė nemoki tapo anksčiau nei 2024 metų pabaigoje, galima tinkamai įvertinti suinteresuoto asmens veiksmų seką. Teismas, nepagrįstai susiaurinęs vertinamą laikotarpį iki 2024 metų, atėmė galimybę įvertinti ankstesnius buvusio bendrovės vadovo veiksmus, kaip tyčinius.

19.2. Skundžiamoje nutartyje teismas iš esmės įvertino tik vieną veiksmą – 2024 m. lapkričio 22 d. mikropaskolos sutarties dėl 25 000 Eur sudarymą. Kitos byloje esančios aplinkybės nebuvo tinkamai teisiškai įvertintos, o kai kurios iš viso nepaminėtos nutarties motyvuojamojoje dalyje.

19.3. Iš bankroto bylos medžiagos, teiktos pirmajam kreditorių susirinkimui, nustatyta, kad suinteresuotas asmuo yra skolingas bendrovei 13 614,11 Eur, paimtų be teisinio pagrindo ir iki šiol negrąžintų lėšų. Teismas šios aplinkybės motyvuojamojoje dalyje nepaminėjo. Vadovas, paėmęs bendrovės lėšas be teisinio pagrindo ir jų negrąžinęs, tiesiogiai praturtėjo bendrovės sąskaita, todėl toks jo veiksmas yra ypač žalingas.

19.4. Pirmajam kreditorių susirinkimui pateikti duomenys rodo, kad bankroto bylos iškėlimo dieną atsargų balansinė vertė siekė 197 232 Eur, o faktiškai perduotų atsargų likutinė vertė – tik 63 153,72 Eur. Apie 134 078 Eur skirtumas viršija visus pirmosios eilės kreditorių reikalavimus (60 820 Eur) ir sudaro beveik trečdalį antrosios eilės reikalavimų. Teismas šios aplinkybės nutartyje taip pat nepaminėjo. Be to, teismas, neįpareigojęs vadovo paaiškinti šio skirtumo ir visiškai jo neįvertinęs, pažeidė proporcingą įrodinėjimo pareigos paskirstymą.

19.5. 2025 m. balandžio 16 d. UAB „Electrocom“ ir UAB „Elstila“ pasirašė 14 404,08 Eur tarpusavio skolų užskaitymo aktą. Teismas šį sandorį pripažino nereikšmingu, nes jis sudarytas jau prasidėjus bankroto procedūroms ir vėliau ginčytas nemokumo administratoriaus. Apeliantės teigimu, toks vertinimas yra klaidingas. Šis sandoris sudarytas likus dviem dienoms iki nutarties iškelti bankroto bylą, vadinasi, vadovas sąmoningai atsiskaitė su vienu kreditoriumi anksčiau, nei pradėtas bendrovės bankroto procesas, pažeisdamas kitų kreditorių interesus. Toks veikimas atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą požymį – kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į turtą apribojimą, pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą.

19.6. Teismas neteisingai įvertino 2024 m. lapkričio 22 d. mikropaskolos sutartį. Paskolos sutartis sudaryta 2024 m. lapkričio mėn., kai bendrovė jau buvo patyrusi reikšmingų nuostolių, o jos įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę ir ji turėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų: UAB „Literna“ – 180 096,34 Eur, UAB „Hidroteka“ – nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. 10 306,06 Eur, UAB „Jodesta“ – nuo 2024 m. gegužės mėn. Tokiomis aplinkybėmis 25 000 Eur paskolos prisiėmimas, neturint realių galimybių ją grąžinti (per metus grąžinta apie 2 855 Eur), dar labiau blogino jau nemokios bendrovės padėtį.

19.7. Teismas netinkamai įvertino bankroto neinicijavimo klausimą. Teismas nepagrįstai palankai vertino aplinkybę, kad bankroto byla iškelta praėjus neilgam laikui nuo teorinio nemokumo momento, neatsižvelgdamas, jog 2025 m. sausio–kovo mėn. bendrovė toliau kaupė naujus įsipareigojimus. 2025 m. kovo 25 d. balansas patvirtina, kad vien per pirmąjį metų ketvirtį bendrovė patyrė dar 36 578 Eur nuostolių. Taigi šis laikotarpis reiškė papildomą žalą kreditoriams, kurios būtų buvę galima išvengti vadovui laiku inicijavus bankroto bylą.

19.8. Skundžiama nutartimi teismas atsisakė apriboti suinteresuoto asmens teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas, motyvuodamas tyčinio bankroto požymių nenustatymu. Apeliantės teigimu, toks vertinimas yra klaidingas. Teismas, atsisakydamas taikyti sankciją vien dėl tyčinio bankroto nenustatymo, nepagrįstai susiejo du teisiškai savarankiškus klausimus ir taip paneigė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų savarankišką taikymą.

19.9. Teismas pats nustatė, kad bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2024 m. gruodžio 31 d., tačiau vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė – tai 2025 m. kovo 14 d. padarė kreditorė (apeliantė). Taigi konstatuotas JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas, kuris savaime sudaro pagrindą taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepriklausomai nuo tyčinio bankroto klausimo.

19.10. Iš bylos duomenų matyti, kad bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovės atsargų balansinė vertė siekė 197 232 Eur, tačiau nemokumo administratoriui perduota tik 63 153,72 Eur vertės turtas. Apie 134 000 Eur vertės turtas neperduotas, dėl šios aplinkybės paaiškinimų nepateikta, o teismas šios aplinkybės neanalizavo. JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad sankcija taikoma, jei vadovas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, neperduoda nemokumo administratoriui turto, dokumentų ar informacijos. Šiam pagrindui taikyti pakanka nustatyti turto neperdavimo faktą. Teismas, dėl to nepasisakęs, padarė esminę nutarties nemotyvavimo klaidą.

20. LUAB „Electrocom“ nemokumo administratorius Jonas Giniotis atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Pareiškėjos nurodyti požymiai yra laikytini tyčinio bankroto požymiais, bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma ir privesta prie bankroto tyčia. Be to, tarp UAB „Electrocom“ ir UAB „Elstila“ 2025 m. balandžio 16 d. buvo pasirašytas tarpusavio skolų užskaitymo aktas, kuriuo buvo įskaityta 14 404,08 Eur suma. Šis sandoris buvo atliktas bendrovei esant nemokiai bei buvus pradelstų įsipareigojimų kitiems bendrovės kreditoriams.

20.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino tyčinio bankroto institutą ir jo taikymą, analizavęs tik vieną sandorį ir ignoravęs naujų įsipareigojimų prisiėmimą, atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą bei turto neperdavimą.

20.3. Paskola buvo paimta esant akivaizdžiam nemokumui ir neturtint realių galimybių ją grąžinti, taigi, pablogino bendrovės kreditorių padėtį – tai buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris, didinantis bendrovės įsipareigojimus ir pažeidžiantis kreditorių interesus.

20.4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino aplinkybės, kad iki šiol nėra perduotas 133 885,86 Eur vertės bendrovės turtas. Tai yra esminis kreditorių interesų pažeidimas, laikytinas atskiru tyčinio bankroto požymiu.

20.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė juridinio asmens nemokumo momentą, nepagrįstai susiaurino tyčinio bankroto vertinimą iki pavienių aplinkybių ir neįvertino reikšmingų faktinių duomenų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad tyčinio bankroto požymių nėra.

21. Suinteresuotas asmuo G. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Suinteresuoto asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, nenustačius esminių tyčinio bankroto elementų – sąmoningo blogo valdymo ir priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo valdymo ir bendrovės nemokumo ar jau nemokios bendrovės finansinės padėties pablogėjimo, teismas neturi pagrindo pripažinti bendrovės bankroto tyčiniu. Apeliantės argumentai nesuponuoja išvados, kad bendrovei vadovavęs suinteresuotas asmuo turėjo tikslą privesti bendrovę prie bankroto ir aktyviais veiksmai to siekė, todėl prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir prašymas dėl sankcijos skyrimo suinteresuotam asmeniui pagrįstai atmestas.

21.2. Apeliantės teiginiai, kad suinteresuotas asmuo, būdamas bendrovės vadovu, pažeidinėjo atsiskaitymų eiliškumą, suprasdamas, kad bendrovė yra nemoki, prisiėmė naujus įsipareigojimus, įskaitant paskolą, ir jų sistemingai nevykdė, neatitinka tikrovės. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad su kreditoriais buvo siekiama atsiskaityti laiku arba bandoma susitarti dėl skolų mokėjimo terminų. Su apeliante taip pat buvo bandoma susitarti dėl per kelerius metus susidariusios skolos mokėjimo išdėstymo. 2024 m. sausio mėn. apeliantei buvo suteikta prekių ir paslaugų už 49 375,26 Eur, tačiau ji neatsiskaitė, o šią sumą įskaitė ir 2024 metais inicijavo skolų suderinimą. Tuo metu apeliantės akcininkai buvo ir bendrovės 100 proc. akcijų valdytojai. Iki 2025 metų pavasario bendrovė vykdė veiklą, o užsakomos prekės buvo skirtos realiems klientų užsakymams vykdyti, o tai yra įprasta prekybos ir gamybos veiklos dalis.

21.3. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad po bankroto bylos iškėlimo suinteresuotas asmuo neperdavė bendrovės turto nemokumo administratoriui. Su nemokumo administratoriumi buvo sutarta nepanaudotas prekes ir kitas vertybes inventorizuoti, supakuoti ir perduoti per siuntų tarnybas. Turtas buvo parengtas ir perduodamas dalimis, atsižvelgiant į administratoriaus galimybes jį priimti. Nemokumo administratorius dėl turto neperdavimo suinteresuotam asmeniui pretenzijų nereiškė, o savo atsiliepime į atskirąjį skundą nenurodė, kad turtas neperduotas dėl suinteresuoto asmens kaltės. Todėl laikytina, kad turtas buvo perduodamas, laikantis nemokumo administratoriaus nustatytos tvarkos ir terminų.

21.4. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą, tačiau, suinteresuoto asmens vertinimu, bendrovė nemokia tapo tik po apeliantės inicijuotos bankroto bylos, ką patvirtina ir pateikti rekvizitai.vz.lt duomenys. Iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir valstybinėmis institucijomis, taip pat būtų atsiskaičiusi su apeliante. Bendrovės veikla faktiškai nutrūko tik viešai pasklidus informacijai apie inicijuotą bankroto bylą.

21.5. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad 25 000 Eur paskola buvo skirta bendrovės apyvartinėms lėšoms, kurios panaudotos bendrovės veikloje. 2024 metų pabaigoje bendrovė turėjo pakankamai užsakymų iš Lietuvos ir užsienio valstybių klientų, todėl galėjo tęsti veiklą ir vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Suinteresuotas asmuo, imdamas paskolą, asmeniškai laidavo už jos grąžinimą, todėl neturėjo tikslo žlugdyti bendrovės ar veikti prieš jos interesus. Priešingai, apeliantė veikė prieš bendrovę ir galutinai sužlugdė jos galimybes tęsti veiklą, pateikdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pačios apeliantės finansinis reikalavimas bendrovei buvo ginčijamas, suinteresuotas asmuo su juo nesutiko, apeliantės inicijuotoje byloje dėl skolos priteisimo taikos sutartis sudaryta ir skola pripažinta jau nemokumo administratoriaus, o ne suinteresuoto asmens.

21.6. Suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas netinkamai įvertino bankroto (ne)inicijavimo klausimą. Pažymėjo, kad atsiliepime į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė visas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių pats suinteresuotas asmuo nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad dėl skolos apeliantei, kurios vadovai iki 2024 m. gegužės 23 d. buvo ir bendrovės akcininkai, buvo tariamasi. Ši skola, susidariusi apie 2014 metus, iki 2024 metų pabaigos nebuvo aktyviai išieškoma, o dėl jos dydžio ir mokėjimo terminų tartasi iki pat bankroto bylos iškėlimo. Su kitais kreditoriais – UAB „Hidroteka“ ir UAB „Jodesta“ – buvo susitarta dėl atsiskaitymo tvarkos ir bendradarbiaujama. Be to, 2024–2025 metais bendrovės veikla buvo sėkminga ir generavo nemažas pajamas.

21.7. Teismas pagrįstai nusprendė netaikyti suinteresuotam asmeniui JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytų apribojimų. Be to, suinteresuotas asmuo nepagrįstais laiko apeliantės argumentus, kad jam turi būti taikoma JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija dėl neva neperduoto bendrovės turto (pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą). Nemokumo administratorius suinteresuotam asmeniui nereiškė pretenzijų dėl turto neperdavimo, be to, apeliantė šią aplinkybę nurodo tik atskirajame skunde, remdamasi informacija, pateikta pirmajam kreditorių susirinkimui, tačiau ši informacija nėra teisinga. Be to, ji nebuvo nurodyta pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl teismas šios aplinkybės ir nevertino.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

23. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos UAB „Literna“ prašymas pripažinti LUAB „Electrocom“ bankrotą tyčiniu, nustatant, kad tyčinį bankrotą sukėlė buvęs bendrovės vadovas G. S., ir apriboti jo teisę 3 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygų, buvusio bendrovės vadovo atsakomybės pagrindų ir ginčo ribų

24. Remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

25. Teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje (JANĮ 70 straipsnio 2 dalis).

26. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas; 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-496-854/2025, 54 punktas; 2026 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-293-910/2026, 73 punktas).

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-219/2020, 26 punktas).

28. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

29. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024, 29 punktas).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (bendrovės kreditorė) pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime bendrovės bankrotą prašė pripažinti tyčiniu, argumentuodama tuo, kad jos buvęs vadovas sąmoningai blogai valdė bendrovę, sudarė ekonomiškai nenaudingą mikropaskolos sutartį ir pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarką. Nors pareiškėja konkrečių aplinkybių, kuriomis buvo pažeista atsiskaitymo su kreditoriais tvarka nenurodė, atsiliepdamas į pareiškimą (ir su juo sutikdamas) bendrovės nemokumo administratorius nurodė, kad šis tyčinio bankroto požymis atsiskleidė, bendrovei ir UAB „Elstila“ 2025 m. balandžio 16 d. buvo pasirašius tarpusavio skolų užskaitymo aktą. Taigi, pareiškimas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu iš esmės grįstas JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, įrodinėjant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimą. Be to, pareiškėja teigė, kad buvęs bendrovės vadovas laiku neinicijavo bendrovės nemokumo proceso ir ši aplinkybė taip pat patvirtina bendrovės bankrotą buvus tyčinį.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, konstatavo, kad pareiškėja neįrodė suinteresuoto asmens G. S. sąmoningai blogo bendrovės valdymo, siekiant privesti bendrovę prie bankroto, bendrovei ar jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingų, nuostolingų sandorių sudarymo ar to, kad būtų pažeista atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarka. Teismas taip pat padarė išvadą, kad G. S. nepažeidė jam nustatytos pareigos inicijuoti bendrovei bankroto bylą. Pareiškėja atskirajame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad teismas netinkamai ištyrė bei įvertino faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė, įrodinėdama tyčinio bendrovės bankroto požymių egzistavimą, atskirąjį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme: 1) suinteresuotas asmuo G. S. yra be teisinio pagrindo paėmęs ir iki šiol negrąžinęs 13 614,11 Eur skolos bendrovei, o tai įrodo egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį; 2) nemokumo administratoriui buvo perduota atsargų už 63 153,72 Eur, nors jų vertė pagal bendrovės balansą bankroto iškėlimo dieną buvo 197 232 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kaip susidarė šis skirtumas, kurio pakaktų patenkinti visus pirmosios eilės ir dalį antrosios eilės kreditorių reikalavimų, taip pat neįvertino suinteresuoto asmens veiksmų – kad jis nėra perdavęs nemokumo administratoriui bendrovės turto.

33. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių pagrįstai nevertino, nes jos proceso dalyvių nebuvo nei nurodytos, nei įrodinėtos. Tokio vertinimo nekeičia, kad pareiškėja pareiškime pirmosios instancijos teismui buvo deklaratyviai nurodžiusi, kad dalis bendrovės turto neperduota. Reikšminga tai, kad šis abstraktus teiginys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei pareiškėjos, nei bendrovės nemokumo administratoriaus nebuvo grįstas jokiais argumentais ir (ar) įrodymais, teiginiai apie galimą skirtumą tarp balansinės ir perduotų atsargų vertės išdėstyti tik atskirajame skunde, tačiau juos pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Bendrovės bankroto byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad bendrovės nemokumo administratorius būtų kreipęsis į teismą dėl buvusio vadovo tinkamai nevykdomos pareigos perduoti bendrovės turtą, nėra duomenų ir apie tai, kad bendrovė yra pareikalavusi G. S. grąžinti galimą 13 614,11 Eur skolą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apeliantės nurodomų aplinkybių vertinti ir dėl jų pasisakyti, net ir atsižvelgiant į aktyvų teismo vaidmenį, nagrinėjant nemokumo bylą.

34. Pažymėtina, kad atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, trumpai nurodžiusi naujus argumentus atskirajame skunde, apeliantė ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių su tuo susijusių įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 32 punkte nurodytų naujų apeliantės argumentų, spręsdamas klausimą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo, neturi pagrindo vertinti ir dėl jų plačiau nepasisako.

35. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu.

36. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasi tuo, kad G. S. privedė bendrovę prie bankroto tyčią, taip pat dėl to, kad jis laiku neinicijavo nemokiai bendrovei bankroto bylos. Vadinasi, taikyti sankciją jam prašyta JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu. Būtent dėl šių pagrindų (ne)egzistavimo skundžiamoje nutartyje pasisakė pirmosios instancijos teismas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja nei prašė buvusiam vadovui sankciją taikyti JANĮ 13 straipsnio 3 dalies pagrindu, nei įrodinėjo, kad jis neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos ir dėl to jam turi kilti atsakomybė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, neturėjo spręsti dėl buvusio vadovo atsakomybės šiuo pagrindu. Atitinkamai dėl buvusio vadovo atsakomybės JANĮ 13 straipsnio 3 dalies pagrindu neturi pasisakyti ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi tai yra nauji argumentai, kurie, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo nurodyti, neįrodinėti, nenagrinėti ir dėl jų nepasisakyta.

Dėl LUAB „Electrocom“ nemokumo momento

37. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025, 18 punktas; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025, 45 punktas; 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-574-854/2025, 100 punktas).

38. Juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei. Juridinio asmens nemokumas nustatomas taikant balanso testą kartu su likvidumo testu. Pagal balanso testą nustatoma, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022). Pažymėtina, kad bendrovės nemokumas yra nustatomas išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto verte ir bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

39. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemingai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 50 punktas).

40. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, padarė išvadą, kad UAB „Electrocom“ tapo nemokia vėliausiai 2024 m. gruodžio 31 d.

41. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadą, susijusią su bendrovės faktinio nemokumo momento nustatymu, atskirajame skunde nurodė, kad teismas, nustatydamas nemokumo momentą: savo analizę grindė išimtinai balanso testu, nepakankamai įvertinęs, kad bendrovė neišlaikė likvidumo testo. Su tokiais argumentais negalima sutikti, priešingai, byloje nustatyta, kad bendrovė veiklą vykdė iki pat bankroto bylos jai inicijavimo ir negalima sutikti, kad prievolių kreditoriams ji nevykdė jau nuo 2020–2021 metų, bylos įrodymai to nepatvirtina.

42. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad bendrovė tapo nemoki vėliausiai 2024 m. gruodžio 31 d. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus: bendrovės Juridinių asmenų registrui pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus už 2023-2024 metus, taip pat 2025 m. finansinės atskaitomybės tarpinius dokumentus, Antstolių informacinės sistemos duomenis, kreditorių finansinius reikalavimus ir jų susidarymo aplinkybes, ginčui aktualiu laikotarpiu buvusį bendrovės darbuotojų skaičių.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bendrovės 2023 metų finansiniuose dokumentuose užfiksuotus duomenis apie tuo metu bendrovės turėtą turtą, įsipareigojimus ir kt. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2023 metų bendrovės balanse (el. b. 1 t., b. l. 14-15) nurodyta jos turimo turto bendra vertė – 687 984 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 576 772 Eur. Remdamasis 2023 metų Pelno (nuostolių) ataskaita (el. b. 1 t., b. l. 16), teismas nustatė, kad bendrovės pelnas siekė 10 537 Eur. Taigi bendrovė, nors ir turėdama įsipareigojimų kreditoriams, vis dėlto 2023 metais veikė pelningai, t. y. jos turtas viršijo turimus įsipareigojimus, bendrovė sugeneravo 10 537 Eur pelną, o bylos duomenys patvirtina, kad šiuo laikotarpiu bendrovė veiklą vykdė, atsiskaitinėjo už paslaugas, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį.

44. Tik 2024 metais bendrovės finansinė padėtis ėmė žymiai blogėti. Bylos įrodymais – 2024 metų bendrovės balanso duomenimis (el. b. 1 t., b. l. 48), 2024 metais bendrovės įsipareigojimai (543 967 Eur) viršijimo turimo turto bendrą vertę (307 430 Eur), o 2024 m. Pelno (nuostolių) atskaita (el. b. 1 t., b. l. 49) patvirtina, kad bendrovė patyrė – 136 573 Eur nuostolius. Visgi reikšminga tai, kad, bendrovei toliau vykdant veiklą, 2025 metais, nors bendrovės turimi įsipareigojimai (512 983 Eur) viršijo turimo turto bendrą vertę (439 867 Eur) ir buvo patirta 36 578 Eur nuostolių (el. b. 1 t., b. l. 129-130), matyti, kad lyginant su 2024 metais, įsipareigojimai šiek tiek sumažinti, o turto vertė – išaugusi. Remiantis Sodros duomenimis, 2024 metais bendrovėje dirbo apie 18 asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu, o 2025 metais darbuotojų skaičius sumažėjo iki 8 asmenų, tačiau darbuotojų skaičius mažėjo palaipsniui. Pažymėtina, kad 2024 metų pabaigoje bendrovė pradelstų įsipareigojimų Sodrai neturėjo, skola VMI pradėjo kauptis paskutiniais 2024 metų mėnesiais. Bendrovės atžvilgiu nebuvo vykdoma išieškojimų priverstine tvarka. Tačiau, LITEKO duomenimis, nors bendrovės, kaip skolininkės, atžvilgiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. nebuvo užvestų civilinių bylų, nuo 2024 m. spalio mėn. iki 2025 m. balandžio 18 d. buvo užvestos 5 civilinės bylos dėl skolos priteisimo.

45. Nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad tik 2024 metų pabaigoje bendrovė, susidūrusi su realiais finansiniais sunkumais, nebebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir atitiko nemokaus juridinio asmens būklę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Pirmosios instancijos teismo nustatytas bendrovės nemokumo momentas – 2024 m. gruodžio 31 d. – laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu faktinę situaciją.

46. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą ir aiškindama, kad bendrovė nemoki buvo jau 2020–2021 metais, teigia, kad bendrovės 180 302,04 Eur skola apeliantei buvo kaupiama nuo 2020 metų, todėl ne mažiau kaip ketverius metus bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, ir tokią savo poziciją iš esmės grindžia tik tuo, kad didžiąją dalį sąskaitų kreditorė bendrovei išrašė 2020–2021 metais.

47. Bylos duomenimis (el. b. 1 t., b. l. 1-3) nustatyta, kad pareiškėja (apeliantė) UAB „Literna“ kreipėsi į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo bendrovei, nurodydama, kad 2024 m. gegužės 6 d. skolų suderinimo aktu ji ir bendrovė nustatė, jog 2024 m. kovo 1 d. bendrovės skola pareiškėjai sudarė 180 302,04 Eur, o pareiškimo pateikimo dieną suderintas skolinis įsipareigojimas nėra įvykdytas. Nors apeliantės finansinis reikalavimas grindžiamas PVM sąskaitomis-faktūromis, išrašytomis 2020–2024 metais (el. b. 3 t., b. l. 222-236), vien ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad bendrovė jau 2020–2021 metais buvo nemoki ar negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė iki 2024 metų būtų reikalavusi skolą grąžinti, pati apeliantė, kreipdamasi dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, rėmėsi 2024 m. gegužės 6 d. skolų suderinimo aktu, kuriuo šalys aiškiai apibrėžė skolos dydį ir jos neįvykdymo faktą būtent 2024 metais (el. b. 3 t., b. l. 224).

Dėl pagrindo pripažinti LUAB „Electrocom“ bankrotą tyčiniu (ne)buvimo

48. Pažymėtina, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020, 41 punktas; 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-933/2024, 37 punktas).

49. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Šiuo atveju būtent apeliantei, siekiančiai bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir teigiančiai, kad už tai atsakingas buvęs bendrovės vadovas G. S., teko tai patvirtinančių aplinkybių įrodinėjimo našta. Vadinasi, pareiškimą grįsdama tuo, kad G. S. vadovauta bendrovė sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, tokias aplinkybes apeliantė privalėjo byloje įrodyti. Taip pat ji turėjo įrodyti teiginį, kad G. S. pažeidė jam, kaip bendrovės vadovui, tekusias pareigas, susijusias su bankroto bylos bendrovei inicijavimu. Minėta, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Dėl to apeliantei teko našta įrodyti ir tai, kad nurodytais veiksmais G. S. bendrovę tyčia privedė prie bankroto, t. y., kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo ir (ar) bendrovės vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

50. Vienas iš požymių, į kurį teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra tai, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantė, įrodinėdama aptariamą tyčinio bankroto požymį, apsiriboja tik bendro pobūdžio teiginiais, kad buvęs bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės nemokumą ir prievoles kreditoriams, prisiimdavo vis naujų finansinių įsipareigojimų, tačiau nurodydama tik vieną – 2024 m. lapkričio 22 d. mikropaskolos sutartį, sudarytą su AS „Citadele banka“ Lietuvos filialu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas galimo tyčinio bendrovės bankroto kontekste vertins tik šio sundorio sudarymą. Apeliantė teigia, kad šia sutartimi bendrovės vardu prisiimta paskola, nors tuo metu bendrovė jau buvo faktiškai nemoki – ji patyrė reikšmingus nuostolius, įsipareigojimai viršijo turto vertę, egzistavo pradelsti įsipareigojimai keliems kreditoriams. Apeliantės teigimu, tokiomis aplinkybėmis papildomos 25 000 Eur paskolos prisiėmimas, neturint realių galimybių ją grąžinti, tik dar labiau pablogino bendrovės finansinę padėtį. Suinteresuotas asmuo, atsiliepime į atskirąjį skundą, pažymėjo, kad minėta paskola buvo skirta apyvartinėms lėšos ir lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, o už paskolos grąžinimą jis laidavo asmeniškais, todėl neturėjo tikslo žlugdyti bendrovės ar veikti prieš jos interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nėra įrodyta, kad sudarydamas mikropaskolos sutartį bendrovės vadovas sąmoningai veikė, siekdamas privesti bendrovę prie bankroto. Tokia išvada daroma toliau nurodomais motyvais.

51. Kasacinis teismas, yra nurodęs, kad juridiniam asmeniui nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais galėtų būti pripažįstami tokie sandoriai, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą bendrovei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra bendrovei ekonomiškai nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Kreditorių (potencialių kreditorių) teisių ir teisėtų interesų pažeidimas yra siejamas tik su tuo, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017, 24 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 44 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-496-1120/2021, 34 punktas; 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-545-854/2025, 64 punktas; 2025 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-769-881/2025, 27 punktas).

52. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2024 m. lapkričio 22 d. mikropaskolos sutartimi buvo siekiama ne vykdyti bendrovės veiklą ir generuoti pajamas, bet veikti priešingai bendrovės ir (ar) jos kreditorių interesams, vengiant su pastaraisiais atsiskaityti (CPK 178 straipsnis). Bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti buvus tokius prieš bendrovę ir (ar) jos kreditorius nukreiptus suinteresuoto asmens sąmoningus veiksmus.

53. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo aspektu, teisingai įvertino byloje pateiktos 2024 m. lapkričio 22 d. mikropaskolos sutarties sudarymo ir paskolos panaudojimo aplinkybes. Bylos duomenimis (el. b. 3 t., b. l. 315-318) nustatyta, kad suinteresuotas asmuo, būdamas bendrovės direktoriumi, 2024 m. lapkričio 22 d. su AS „Citadele banka“ Lietuvos filialu sudarė mikropaskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu bankas bendrovei suteikė 25 000 Eur paskolą, o G. S., asmeniškai užtikrino tinkamą sutarties įvykdymą turto įkeitimu. Teismas nustatė, kad bendrovė, gavusi paskolą iš banko, ją panaudojo bendrovės veiklai. Bendrovė veiklą vykdė iki pat 2025 metų. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad bendrovė buvo valdoma nesąžiningai ir neleidžia daryti išvados, jog buvęs vadovas tokiu būdu tyčia siekė sukelti bendrovės bankrotą, reikšmingai sumažinti bendrovės turtą, kad kreditoriai negalėtų nukreipti į jį išieškojimo, o ne priešingai – gauti pajamas ir užtikrinti veiklos tęstinumą.

54. Pažymėtina, kad net ir tais atvejais, kai juridinis asmuo, susidūręs su finansiniais sunkumais, sudaro tam tikrus sandorius su kontrahentais, pats tokių sandorių sudarymo faktas savaime nesuponuoja tyčinio siekio privesti juridinį asmenį prie bankroto ar apriboti kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą. Tokie sandoriai gali būti laikomi įprastinės ūkinės komercinės veiklos dalimi. Aplinkybė, kad tam tikri juridinio asmens verslo sprendimai nepasiteisino, savaime nėra pakankama konstatuoti tyčinio bankroto egzistavimą, jei nenustatytas sąmoningas asmenų, veikusių juridinio asmens vardu, ketinimas pakenkti pačiam juridiniam asmeniui ar jo kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-545-854/2025, 67 punktas).

55. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. lapkričio 22 d. mikropaskolos sutartis buvo sudaryta, siekiant užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą ir finansuoti jos einamąją veiklą. Įrodymų, kurie paneigtų, kad paskolos lėšos buvo panaudotos ne apyvartinėms reikmėms ar ne bendrovės veiklai vykdyti, nėra. Aplinkybė, kad paskolos grąžinimas buvo asmeniškai užtikrintas suinteresuoto asmens, rodo papildomą atsakomybės prisiėmimą ir nesuponuoja ketinimo veikti prieš bendrovės ar jos kreditorių interesus. Apeliantės argumentai, kad paskola buvo priimta bendrovei jau esant nemokiai, nėra pakankami konstatuoti tyčinio bankroto požymį, nes nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais, kad mikropaskolos sutarties tikslas buvo ne veiklos vykdymas, o sąmoningas veikimas prieš kreditorių interesus. Priešingai, aplinkybė, kad bendrovė ir toliau vykdė veiklą ir siekė generuoti pajamas, leidžia daryti išvadą, kad buvusio bendrovės vadovo sprendimas sudaryti mikropaskolos sutartį buvo orientuotas į bendrovės finansinės padėties stabilizavimą, o ne į jos bloginimą. Be kita ko, tokį vertinimą sustiprina aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo 2024 m. gegužės 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo bendrovės akcijas ir tapo vieninteliu bendrovės akcininku (el. b. 4 t., b. l. 114), o ši aplinkybė, kartu su pirmiau aptartomis, leidžia spręsti, kad jis sąžiningai tikėjo bendrovės veiklos perspektyvomis ir atitinkamai veikė.

56. Įrodinėjant bendrovės tyčinį bankrotą remtasi ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu požymiu – kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į turtą apribojimu, pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą. Pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėja deklaratyviai aiškino, jog suinteresuotas asmuo, suprasdamas, kad įmonė yra nemoki, savo veiksmais nuolat pažeidinėjo atsiskaitymų eiliškumą, užsakydavo naujas prekes, prisiimdavo naujus įsipareigojimus – tokius teiginius patvirtinančių argumentų ir(ar) įrodymų ji nepateikė. Bendrovės nemokumo administratorius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad 2025 m. balandžio 16 d. 14 404,08 Eur skolos užskaitymo aktu prioritetas buvo suteiktas UAB „Elstila“. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis sandoris nelaikytinas turinčiu reikšmės, sprendžiant dėl galimo bendrovės privedimo prie bankroto tyčia.

57. Nustatyta, kad bendrovės nemokumo administratorius šį sandorį ginčijo teisme. LITEKO duomenimis, 2026 m. vasario 6 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2486-1107/2026 patvirtinta taikos sutartis, sudaryta ieškovės LUAB „Electrocom“ ir atsakovės UAB „Elstila“, kuria išspręstas ginčas dėl tarp ieškovės ir atsakovės sudaryto 2025 m. balandžio 16 d. tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo (užskaitymo) pagal 2025 m. balandžio 16 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), (ne)galiojimo. Minėtos bylos duomenys (kuriais apeliacinės instancijos teismas remiasi, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi) patvirtina, kad tarpusavio skolų įskaitymo aktu buvo įskaityta mažesnioji dalis bendrovės UAB „Elstila“ turėto įsiskolinimo, bendroves siejo ilgalaikiai santykiai, o įskaitymas atliktas UAB „Elstila“ iniciatyva iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Be to, šiuo sandoriu įskaityta nedidelė, lyginant su visais bendrovės įsipareigojimais suma, o sandorio sudarymo aplinkybės nepatvirtina suinteresuoto asmens tyčios jo sudarymu privesti bendrovę prie bankroto, jos finansinę padėtį iš esmės pabloginti ar kryptingai veikti prieš kitus bendrovės kreditorius.

58. Pareiškėja kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių nurodė ir tai, kad suinteresuotas asmuo laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Teismų praktikoje pažymėta, kad JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-869-450/2024, 42 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 52 straipsnis).

59. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytą bendrovės nemokumo momentą, bankroto bylos iškėlimo aplinkybes ir suinteresuoto asmens veiksmus šiuo laikotarpiu, nusprendė, kad suinteresuotas asmuo turėjo pakankamą pagrindą sąžiningai tikėtis, jog galės ir toliau vykdyti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais, todėl jo veiksmų nevertino kaip sąmoningo įstatyme numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti.

60. JANĮ normose, priešingai nei iki jo galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, nėra įtvirtintas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į įmonės nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-854/2025, 60 punktas; 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 55 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 55 punktas).

61. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimą, savo praktikoje yra pažymėjęs, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė įmonės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022).

62. Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 29 punktas).

63. Pritarus pirmosios instancijos išvadai, kad bendrovė nemokia tapo 2024 m. gruodžio 31 d., sutiktina, kad suinteresuotam asmeniui G. S., kaip buvusiam bendrovės vadovui, kilo pareiga inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą, tačiau vien ši formali aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti bendrovės bankrotą buvus tyčiniu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kreditorė (apeliantė) UAB „Literna“ į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kreipėsi 2025 m. kovo 14 d., taigi, praėjus sąlyginai nedaug laiko po bendrovės nemokumo momento. Suinteresuoto asmens veiksmai rodo, kad jis šiuo laikotarpiu nebuvo pasyvus – priešingai, ėmėsi veiksmų, siekdamas išvengti bankroto, derėjosi su kreditoriais, net ir atsakydamas į pareiškėjos pranešimą dėl inicijuojamo bankroto proceso siūlė pareiškėjai sumažinti skolos sumą, jog būtų užtikrintas jos grąžinimas (el. b. 5 t., b. l. 23), bylos duomenys patvirtina, kad tarp suinteresuoto asmens ir apeliantės vykdavo derybos dėl skolos dydžio ir mokėjimo terminų (el. b. 5 t., b. l. 9-11, 22). Bylos įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad suinteresuotas asmuo sąmoningai nevykdė pareigos inicijuoti nemokumo procesą ar tyčia veikė taip, kad būtų pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai.

64. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad suinteresuotas asmuo tyčia privedė bendrovę prie bankroto, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties išvados šiuo klausimu yra teisingos, teisėtos ir pagrįstos.

Dėl buvusio bendrovės vadovo atsakomybės pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalį

65. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatęs, kad suinteresuotas asmuo savo veikimais sukėlė tyčinį bankrotą, taip pat konstatavęs, jog jis nepažeidė jam nustatytos pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylą jai tapus nemokia, atmetė pareiškėjos prašymą apriboti suinteresuoto asmens teisę trejus metus eiti juridinio asmens vadovo pareiga ar būti jo kolegialaus organo nariu. Apeliantė atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą remdamasi tuo, kad teismas neteisingai įvertino aplinkybę dėl nemokumo bylos iniciavimo, taip pat teigia, jog tyčinio bankroto požymių nenustatymas nepaneigia savarankiško JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

66. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu.

67. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Pažymėtina, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta poveikio priemonė arba sankcija teismo gali būti pritaikyta nustačius bent vieną iš šioje normoje nurodytų pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-910/2025, 44 punktas).

68. Šioje byloje jau konstatuota, kad suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas) nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima teigti, jog jais bendrovė prie bankroto privesta tyčia. Vadinasi, nėra pagrindo ir sankcijos suinteresuoto asmens atžvilgiu taikymui pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

69. Pasisakant dėl pagrindo suinteresuotam asmeniui pritaikyti atsakomybę kitu pareiškėjos nurodomu pagrindu (pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą), sutiktina, kad juridinio asmens vadovas privalo laiku, tinkamai reaguoti į įmonės nemokumą. Tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga, į kilusias juridinio asmens mokumo problemas būtina reaguoti kuo operatyviau, dėl to netinkamas (uždelstas) juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas ar šios pareigos neįvykdymas gali užtraukti buvusiam vadovo atsakomybę pagal JANĮ 13 straipsnį. Tačiau vertindamas, ar šiuo konkrečiu atveju buvo pagrindas suinteresuotam asmeniui sankciją taikyti dėl to, kad jis laiku neinicijavo bendrovei bankroto bylos, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1035-577/2025). Teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinio asmens vadovui teisių apribojimo taikymo, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1035-577/2025).

70. Šiuo atveju bylos duomenys ir teismo šioje nutartyje jau konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad bendrovės veikla buvo tęsiama, suinteresuotas asmuo dėjo pastangas mažinti jos įsipareigojimus ir išvengti bankroto. Jo elgesyje, priimant sprendimus, susijusius su bendrove, nenustatyta nesąžiningumo, o laikas nuo bendrovės tapimo nemokia iki bankroto bylos jai iškėlimo neprotingai neužsitęsė.

71. Asmens teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, siekiant paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmens galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Aptariamos sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus juridinių asmenų veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su juridinių asmenų socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui juridinių asmenų valdymo srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022 21 punktas). Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, daroma išvada, kad buvęs bendrovės vadovas neatliko tokių veiksmų (neveikimo), kurie lemtų poreikį taikyti jo atžvilgiu reikalaujamą sankciją. Konstatuotina, kad bendrovės bankrotą lėmė ne sąmoningas blogas jos valdymas ar nesąžiningi vadovo veiksmai, o verslo nesėkmė, dėl to reikalaujamų apribojimų buvusiam vadovui pritaikymas nagriėnjamu atveju neatitiktų nurodytų jų taikymo tikslų ir būtų neproporcinga priemonė suinteresuoto asmens atžvilgiu.

Dėl procesinės bylos baigties

72. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas ir pagrindus, teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nekonstatavo bendrovės tyčinio bankroto. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė ir dėl pagrindų taikyti suinteresuotam asmeniui teisių apribojimą nebuvimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.